finansinės analizės špera

1 Finansinės analizės reikšmĖ

Analizė reiškia kokio tai tariamo objekto išskaidymą. Ji gali būti vykdoma
realių objektų ar reiškinių (gamtoje), o t. p. mokslinėje srityje. Gamtoje
tai fizinis procesas (skaidymas), o mokslinėje veikloje tai mintinis
abstraktus procesas, vykstantis žmogui mąstant. Kadangi ekonominiai
procesai yra sunkiai fiziškai apčiuopiami, jų analizė atliekama abstraktaus
teorinio mąstymo būdu. Toks mąstymas padeda suvokti įvairius procesus,
nustatyti jų sąveiką, vienų procesų nuo kitų priklausomumą ir daryti
apibendrinimą, išvadas. Toks mąstymas yra iš analizės sintezės. Analizės
metu išskiriami pagrindiniai tiriamų objektų požymiai, savybės, pažįstama
tų objektų sudėtis, struktūra. NNaudojant sintezę (priešingas analizei
procesas) t. p. abstraktaus mąstymo būdu visa analizės metu gauta
informacija apibendrinama: dalys jungiamos į visumą, nustatomi ryšiai tarp
procesų ir daromas apibendrinimas. Taigi, analizė ir sintezė, naudojamos
ekonominiams reiškiniams pažinti, sudaro abstraktaus mąstymo esmę.
Ekonominiam moksle svarbus abstraktus mąstymas, nes realių eksperimentų
atlikti negalima. Čia naudojami matematiniai skaičiavimai.
Ekonominę analizę galima nagrinėti dviem aspektais:
– socialiniu−ekonominiu;
– techniniu.
Pirmas apibūdina analizės turinį, objektą, tikslus ir uždavinius, o
antrasis – priklausomas nuo pirmojo, tai analitiniai būdai ir techninių
priemonių bei procedūrų jiems įgyvendinti rinkinys.
Dar išskiriama:
– mikroanalizė: tai ūkio funkcionavimo rezultatų analizė: šakų, pošakių,
teritorijų veeiklos analizė.
– makroanalizė: ūkio pagrindinių grandžių (įmonių, kompanijų, akcinių
bendrovių ir pan.) veiklos analizė.
Socialiniai ekonominiai reiškiniai nagrinėjami ekonominės analizės pagalba,
kuri gali būti skirstoma į:
– teorinę (kokybinę) pvz., ekonomikos teorija;
– konkrečią (kiekybinę).
Antroji vykdoma įvairiais lygmenimis:

• statistinė;

• įmonės;

• finansinė ir pan.

Šios dvi analizės rūšys yra glaudžiai susijusios. Ekonomikos teoriją
galima l

laikyti ekonominės analizės šerdimi, nes ji duoda teorinius
pagrindus kitiems ekonomikos mokslams. Kiekvienas konkretus ekonomikos
mokslas, nagrinėdamas savąjį objektą, analizės metu duoda kiekybinius
įvertinimus ekonominiams procesams, kurie [įvertinimai] paskui yra
panaudojami makroekonominiuose tyrimuose, suteikiančiuose galimybę daryti
išvadas, teorinius apibendrinimus.

Apatinės 2 disciplinos yra labai susietos (metodologija). Bloko pagrindas
yra buhalterinė apskaita. Analizės funkcija būdinga daugiau vėlesniam
laikotarpiui, kai viskas buvo sistematizuota specialiuose registruose.

Ši sistema gali apibūdinti ir finansinės analizės reikšmę. Ji tarnauja ne
tik mikro lygio ekonominiams reiškiniams įvertinti bet ir suteikia
informaciją ir makro lygio tyrimams. Finansinė analizė padeda geriau
suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus, priimti optimalius
valdymo sprendimus. Ji tampa ypač aktuali esant ribotiems ištekliams ir
neribotoms reikmėms, atskleisdama vidinius ir perspektyvinius rezervus ir
valdant sudėtingus ūkinius procesus. Jos pagalba įvertinama:
– esama padėtis (retrospektyvinė analizė – ex post);
– ateities perspektyvos (perspektyvinė analizė ex ante).

Finansinė analizė ssusijusi su apskaita, kontrole, planavimu ir
organizavimu. Ji siekia objektyviai įvertinti įmonės ekonominė būklę, kad
priimtų optimalius valdymo sprendimus. Ji yra svarbi ūkinių procesų
pažinimo priemonė.

2 3 FINANSINĖS ANALIZĖS OBJEKTAS

Tai įmonės finansinė veikla ir rezervai, atsispindintys finansinių rodiklių
sistemoje. Finansai yra piniginiai ištekliai, finansinė būklė parodo
finansinius santykius (Įmonėje finansiniai santykiai yra tarp darbuotojų ir
pan., o už jos ribų – su bankais).
Kiekviena įmonė apibūdinama tuo ekonominio potencialo požiūriu, kuriuo ji
rėmėsi ataskaitinio laikotarpio pradžioje. Pagal tai skiriamos tokios
pagrindinės jos kryptys:
– ekonominio potencialo ir jame vykstančių pasikeitimų vertinimas;
– finansinės ūkinės veiklos rezultatyvumo ve

ertinimas (ekonominio potencialo
panaudojimas).
Remiantis šiomis kryptimis gali būti analizuojama įvairiai detalizuojant.
Detalizavimo lygis priklauso nuo analizės poreikių ir kitų objektyvių ir
subjektyvių priežasčių laiko, techninių priemonių kiekio ir pan.) – nuo
ekspres analizės iki kelerių metų finansinės analizės. Didžiausias dėmesys
turi būti skiriamas reikšmingiausiems rodikliams: mokumui, pelningumui,
efektyvumui ir kt., nors kiekvienas įmonei skirtingu metu aktualiausi yra
skirtingi rodikliai. Įmonės finansinė veikla atsispindi jos normatyviniuose
planiniuose projektuose, atskaitomybės ir apskaitos informacijos
šaltiniuose.
Tyrimo objektas gali būti:
– apibendrintas (visos įmonės finansiniai rezultatai, visa jos veikla);
– detalizuotas (įmonės apyvartinės lėšos, pelningumas ir kiti rodikliai).
Galima detalizuoti pagal padalinius (miestas, šalis).

1 FINANSINĖS ANALIZĖS TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Finansinės analizės tikslas – ne tik įvertinti objektyviai tiriamo objekto
finansinės veiklos rezultatus, bet ir įvertinti tų ūkio subjektų priimamų
alternatyvų ir vykdomų projektų kokybę ir jų realumą, t. p. išaiškinti
projektinių arba planinių užduočių įvykdymo rezultatus, veiksnius,
nulėmusius tų rezultatų lygį, įvertinti tuos veiksnius kiekybiškai bei
apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimybes. Visa tai atspindi
analizės nuoseklumą. Mes lyginame planus su faktiniais rezultatais ir
darome išvadas ar projektas įgyvendinamas ar ne ir kodėl (priežastys).
Analizės uždavinys – susisteminti analitinę medžiagą, daryti išvadas,
pateikti pasiūlymus finansinei veiklai pagerinti t.y. užtikrinti teigiamas
tendencijas ir siūlyti kaip likviduoti neigiamas. Plačiąja prasme
finansinės analizės tikslas yra teikti objektyvią informaciją vartotojams,
padėti įmonių vadovams didinti veiklos efektyvumą. Šiam tikslui pasiekti
keliami konkretūs uždaviniai. Įvairiuose šaltiniuose jų išskiriama 5 – 10.
Svarbiausi yra šie:
1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, a

atitinkančią įmonės politiką
Informacija turi objektyviai atspindėti ūkio būklę. Kad per visą jos
formavimo ir perdavimo procesą inf-ja neprarastų savo patikimumo, tie
procesai turi būti atitinkamai kontroliuojami. Be to tikslumą nulemia inf-
jos paskirtis. Svarbu t. p. sumažinti perteklinės informacijos kiekį.
2. Palyginti faktinę padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais.
Lyginant konkrečius rodiklius su bazėmis galima stabėti reiškinio kitimo
tendencijas, nustatyti nukrypimus nuo bazės. Tai leidžia stebėti ekonominių
reiškinių vystymosi dinamiką, vertinti juos, nustatyti jų įtaką kitiems
reiškiniams. Tam suformuotos horizontali, vertikali ir trendo (dinamikos)
analizė, t. p. naudojami absoliučių ir santykinių nukrypimų rodikliai ir
kiti įvairūs techniniai būdai.
3. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką. Jo tikslas –
racionaliai panaudoti finansinius išteklius, nukreipti investiciją
tinkamiausia ir naudingiausia linkme ir palaikyti mokumą. Valdymo apskaita
padeda planuoti, kontroliuoti įmonės veiklą, koordinuoti veiklą viduje,
finansų apskaita fiksuoja ūkines operacijas ir atvaizduoja jas
atskaitomybėje. Jos abi padeda vadovams priimti valdymo sprendimus.
Finansinė apskaita atspindi praeities įvykius, ji remiasi standartais,
norminiais aktais ir nuostatais, o finansinė analizė orientuota į ateitį ir
dažniausiai neturi šių reglamentų Ji labiau priklauso nuo paties analitiko
kvalifikacijos. Apskaita remiasi tiksliais skaičiais, o finansinėje
analizėje dažniausiai naudojami apytiksliai duomenys, tačiau jie yra
vertingi ir naudojami įvairių vartotojų. Be šių dar išskiriami kiti
uždaviniai:
– padėti įmonių vadovams kontroliuoti ūkinę ir finansinę veiklą;
– padėti išvengti bankroto ir kitų finansinių sukrėtimų;
– nustatyti pelningiausias veiklos sritis;
– padėti koordinuoti visas veiklos sritis ir funkcinių pa
adalinių darbą;
– padėti išlaikyti kredito linijas su bankais.
Uždaviniai dažniausiai siejami su žmonių poreikiais. Įmonių vadovams
svarbus yra pelningumas, veiklos efektyvumas, strategija ir įmonės
plėtimosi perspektyvos, investuotojams – likvidumas, pelno, dividendų
dydis, bankams ir kreditoriams – finansinis pastovumas ir mokumas.
Analitinė informacija būtinai turi būti pateikta įmonės vadovams ir
suinteresuotoms institucijoms neišduodant komercinių paslapčių (pvz.,
akcininkams).

Analizės raida

FA kaip mokslas atsirado vėliau negu žmonių veiklos sfera. FA elementai
buvo būdingi bet kokiai ūkinei veiklai. Tačiau jie visada buvo susiję su
apskaita. Apskaitos pradžia irgi yra l. sena. Pirmiausia buvo tobulinami
tokie apskaitos būdai, kurie garantavo veiksmingą kontrolę ir analizę.
Pirmasis apskaitos pradininkas, kuris sukūrė dvejybinio įrašo sistemą
PAČIOLIS (XVa.). Sisteminės analizės pradininku laikomas Žakas Savari (1622-
1690). Jis įvedė sintetinės ir analitinės apskaitos sąvokas ir laikomas
valdymo apskaitos pradininku ir ekonominės analizės pradininku. Jo idėjos
buvo pagilintos XIXa. italų buhalterio Dž. Čerboni (1827-1917). Jis sukūrė
sintetinių sąskaitų klasifikavimą ir suskaidė sintetines sąskaitas į
analitines. XIXa. pab. Vokietijoje ir JAV apskaita plėtojama tobulinant
ūkinės veiklos analizę. Įmonėse pradėtas naudoti valdymo principas pagal
nukrypimus. Dėl to patobulėjo visų rūšių išlaidų tyrimas, analizės būdais
galiam nustatyti išlaidų ryšius su gamybos didėjimu, technologinių procesų
tobulinimu.

XXa. pr. atsirado originali apskaitos sritis –BALANSOTYRA, kuri jau turėjo
realius analizės elementus. Balansai pradėti analizuoti ekonominiu ir
juridiniu aspektu. Šią analizę išvystė I.Šeras, P.Gestneris. P.Gestneris
įvedė balanso analitinių charakteristikų sąvokas. Vieno žymiausių balanso
tyrimo specialistų šveicaro I.Šero dėka analizė tapo ne tik sudedamąja, bet
ir savarankiška buhalterinės apskaitos dalimi. Juridinei analizės krypčiai
atstovavo R.Baigel, K.Porcig. Šie autoriai išvystė balanso analizės ir
revizijos teoriją ir praktiškai ją naudojo. Rusijoje ši balanso analizės
teorija pakilo iki mokslinio lygio dėka A.K.Roščiachovskio. Jis laikomas I-
uoju buhalteriu, įvertinusiu FA reikšmę ir nustatęs jos ryšį su buhalterine
apskaita. A.Rudanovskis, N.Blatovas, J.Nikolajevas vysto komercinių
skaičiavimų mokslą. Balanso analizė ir komerciniai skaičiavimai sudarė FA
esmę. Lietuvoje taip pat žinomi ekonomistai – Dz.Budrys, Ilgūnas. ne tik
išleido knygas, bet ir dėstė apskaitos disciplinas. Rusijoje, po
revoliucijos, FA elementai transformavosi į įmonių ūkinės veiklos analizę.
Šis procesas vyko laipsniškai, stiprėjant analizės kontrolinėms funkcijoms
ir silpnėjant komercinių skaičiavimų reikšmei. Kadangi Rusijoje pasikeitė
gamybos būdas – ji perėjo į planinės ekonomikos vėžes – pradėjo dominuoti
nukrypimų nuo planinių užduočių analizė. Balanso analizė neteko reikšmės.
Įmonių ūkinės veiklos analizė atsiskyrė nuo BA. Ji vystėsi teorine ir
praktine kryptimis. Šį procesą užtvirtino XXa. 3-4 dešimt. pasirodžiusios
knygos (S.K.Tatur, M.Bakanov). XXa. VII dešimt. ūkinės veiklos analizės
teoriniais pagrindais daug rašė A.D.Šeremet. Jis atliko didelį darbą
matematizuodamas ir formalizuodamas analitinius uždavinius, o tai sudarė
galimybes analizei naudoti elektronines skaičiavimo mašinas. Vakaruose FA
išaugo į atskirą mokslą, veikiant rinkos ekonomikos poreikiams, t.y.
poreikiams, kurie susiję su įmonių veiklos finansavimu, VP rinkos plėtojimu
ir ekonominių reiškinių studijavimu siekiant išvengti bankroto. J.Horrigan
išskiria 5 mokyklas:
1. Empirinių pragmatikų mokykla (jos atstovai – profesionalūs analitikai,
kurie dirbo įmonėse kreditingumo analizės srityje. Jie mėgino pritaikyti
santykinius rodiklius kredito gavimui pagrįsti (Robert Foulke). Jie
pirmieji parodė analitinių koeficientų įvairovę ir parodė kaip juos
apskaičiuoti iš buhalterinių duomenų.)
2. Statistinės FA mokykla (atstovas A.Wall. Jis tęsė pradinės mokyklos
veiklą. Jo nuomine, koeficientai naudingi tik tada, kai yra nustatyti
kriterijai, ribinės reikšmės tų rodiklių.)
3. Multivariantinių analitinių modelių mokykla (atstovai: H.Winacor,
J.Bliss. Jie mėgino sukurti finansinių koeficientų sistemą, kuri padėtų
įvertinti įmonės finansinę būklę. Rodikliai buvo jungiami į piramides,
siekiant parodyti jų tarpusavio sąryšį. 1970m. buvo sukurtas kompiuterinių,
imitacinių modelių metodas.)
4. Bankroto prognozuotojų mokykla (R.F.Smith. Jie mėgino pabrėžti
finansinės veiklos pastovumą ir išskirti įmonės veiklos strategijos
formavimo reikšmę. Pabrėžė apskaitos teikiamos informacijos naudingumą
bankroto prognozei.)
5. Fondų rinkos dalyvių mokykla (autorius Dž.Forster. Pagal jį finansinė
atskaitomybė vertinama kaip analizės šaltinis, prognozuojant investicijų
efektyvumą bei VP prekybos riziką. Tai labiau mokslinė FA kryptis, kurią
praktikoje sunku pritaikyti.)

Finansinės analizės metodai
Metodas apibūdinamas nusakant metodo pagrindinius ypatumus ir
konkretizuojant analizės techninių būdų visumą finansiniams reiškiniams
tirti. Analizės metodas pasižymi tam tikrais ypatumais:
– Kompleksiškumas;
– Veiksnių įtakos finans. rodikliams išaiškinimas;
– Finansinės veiklos dinamikos nagrinėjimas;
– Nepanaudotų galimybių išaiškinimas ir apibendrinimas.

Finansinėje analizėje naudojami matematiniai, statistiniai, loginiai,
ekonometriniai, psichologiniai ir t.t. tyrimo būdai.

Ekonominėje praktikoje ir teorijoje yra priimta analizės būdus
klasifikuoti į:
– Tradicinius: naudojami nuo ūkinės veiklos analizės atsiradimo. Jiems
priskiriama: lyginimas, detalizavimas, grupavimas, eliminavimas
(grandininių pakeitimų, skirtumų, saldo), balansinių sugretinimų taikymas,
indeksų, vidutinių dydžių, koeficientų, procentų, integralinis, grafinis;
– matematinius-statistinius: pradėti naudoti sukūrus ESM. Yra šie būdai:
ekonometriniai (regresinė, koreliacinė analizė, dispersinė analizė, lošimo
teorija, matematinis programavimas, imitacinis ir matricinis modeliavimas,
masinio aptarnavimo teorija ir t.t.);
euristiniai(psichologiniai)(analogijos ir asociacijos, inversija, smegenų
šturmas, kontroliniai klausimai, morfologinė analizė ir t.t).
– specifinius būdus: SWOT analizė, f-nė vertinė analizė ir kt. Visi
analizės rezultatai dažniausiai pateikiami analitinėse lentelėse. O
apibendrinti rezultatai grafikuose, apibendrinančiose lentelėse.

Tradicinių finansinės analizės būdų esmė.
* Lyginimas – dažniausiai naudojamas būdas, juo pradedama analizė. Lyginama
su planu, su praėjusiais laikotarpiais, su vidutiniais dydžiais, su
geriausiais rezultatais. Taip sužinomi nukrypimai nuo prognozuojamų dydžių,
įvertinti nukrypimus, kitimo tendencijas, kontroliuoti finansinių procesų
eigą ir reikiamu metu pakreipti ją teigiama linkme. Palyginimas atliekamas
pasirenkant tam tikrą palyginimo bazę, t.y. praeitą laikotarpį, analogiško
rodiklio dydį kitoje įmonėje, ar įm. padalinyje, galima rinktis vidutinį ir
šakinį rodiklį ir pan. Lyginimas g.b. atliekamas įm. viduje ir su
išoriniais duomenimis. Atliekant analizę reikia nepažeisti palyginamumo
principo, t.y. lyginant rodiklius t.b. naudojama vienoda rodiklių
apskaičiavimo metodika, palyginimui naudojamas tas pats laikotarpis,
tiriamojo obj. org. struktūra bei veiklos sritis. Tam tikslui naudojami
perskaičiavimai.
* Detalizavimas kartu su kitais būdais padeda įvairiapusiškai įvertinti
tiriamus reiškinius, nustatyti priežastis, nulėmusias rezultatus. Rodiklių,
detalizuotų pagal tam tikrą laikotarpį, analizė rodo ūkinių procesų
dinamiką ir ritmingumą. Detalizavimas pagal ūkinių operacijų vietą parodo
pirmaujančius ir atsiliekančius gamybos barus, nustato kiekvieno jų indėlį
į bendrus rezultatus. Detalizavimas pagal atsakomybę leidžia individualiai
vertinti atlikėjų darbą. Rodiklių skaidymas į sudedamąsias dalis įgalina
sudaryti analitines formules, įvertinti rodiklių tarpusavio ryšį.
* Grupavimas padeda nustatyti rezultatinių ir grupuojamų rodiklių
tarpusavio ryšį. Tai procesų ir reiškinių, priežasčių ir jas lėmusių
veiksnių klasifikavimas. Duomenų grupavimas turi būti ekonomiškai
pagrįstas. Analizuojant nustatoma priežasties ryšiai, priklausomybės,
pagr.priežastys ir veiksniai. Aukštesnėse valdymo grandyse taikomi tokie
grupavimo būdai: topologinis (vienodų gamybos įm., cechų, pan.
technologijos), struktūrinis (įm.pagal gamybinį pajėgumą, darbo našumą,
produkcijos sudėtį ir t.t.), analitinis – apimantis topologinius ir
struktūrinius rodiklius. Jie padeda nustatyti tiriamų reiškinių, objektų,
rodiklių tarpusavio ryšius, naudojant koreliacinę analizę.
* Vidutinių dydžių būdu tiriamos reiškinio tipinės savybės. Analizuojant
reikia įvertinti įm. veiklą per atask. laik. Vidutiniai dydžiai būtini
tiriant reiškinius, susijusius su įm. veikla, tačiau, rodydami bendras
charakteristikas, vidutiniai dydžiai niveliuoja individualius rezultatus,
todėl jie dažniausiai naudojami kartu su grupavimu.
* Indeksų būdas pagrįstas santykiniais rodikliais ir parodo reiškinio
santykį su jo praėjusio laik. lygiu, priimamu kaip pagrindas. Indeksai,
atspindintys vienmačių dydžių santykius, vadinami individualiais, o
apibūdinantys sudėtinių reiškinių santykius – grupiniais.
* Procentais atspindimas plano įvykdymas, pokyčiai, įvykę per analizuojamą
laik., tiriamų reiškinių struktūra.
* Koeficientai parodo dviejų tarpusavyje susijusių konkrečių dydžių santykį
(pvz. gamybos ritmingumą, apyvartinių lėšų apyvartumą).
* Balansinio būdo esmė ta, kad analizuojamų veiksnių ryšiai atvaizduojami
balansine lygybe. Tam tikrų veiksnių įtakos dydžių algebrinė suma t.b. lygi
reiškinio rezultatinio rodiklio nukrypimo dydžiui (veiksniai t.b. susiję
adityviniu (suminiu) ryšiu). Sudaromi bazinių ir ataskaitinių dydžių ir
kiekvieno veiksnio nukrypimų nuo plano balansai. Tokie balansai rodo
veiksnio poveikį rezultatui (pvz. mokėjimo pajėgumo, pajamų ir išlaidų ir
kt. balansai).
* Eliminavimas – tai būdų sistema, leidžianti kiekybiškai išmatuoti
kiekvieno veiksnio poveikį tiriamo rodiklio lygiui. Naudojami šie
eliminavimo būdai: grandininių pakeitimų, skirtumų ir saldo.
– Grandininių pakeitimų būdu nustatomas multiplikaciniais ryšiais susietų
veiksnių poveikis rezultatui. Papildomai skaičiuojama keletas bazinio ir
ataskaitinio rodiklio sąlyginių reikšmių, pasirenkant vieną veiksnį, o
kitus laikant nekintamais. Nuosekliai keičiant veiksnių bazinę ir
ataskaitinę reikšmes, gaunamos tarpinės rezultatinio rodiklio reikšmės. Jos
lyginamos ir taip nustatoma veiksnių įtaka (pirmiausia kiekybinių, vėliau
kokybinių). Pvz. dydis A išreiškiamas daliniais rodikliais A=a x b x c,
grandininiai pakeitimai atliekami taip:
a0 b0 c0 A0
a1 b0 c0 A1
A1 – A0 = ΔAa
a1 b1 c0 A2 A2 –
A1 = ΔAb
a1 b1 c1 A3 A3 –
A2 = ΔAc
Bendro rezultatinio rodiklio nukrypimas nuo bazinio lygus dalinių rodiklių
pokyčių sumai:

A3 – A0 = ΔAa+ ΔAb + ΔAc

– Absoliutinių skirtumų būdu rezultatinio rodiklio pokytis, veikiant
veiksniui, yra sandauga veiksnių:
a) faktinių reikšmių visų veiksnių iki tiriamojo veiksnio (pagal analitinės
formulės rangą);
b) bazinių reikšmių visų po jo esančių veiksnių.

– Dar ekonomiškesnis yra santykinių skirtumų būdas. Tai sandauga
rezultatinio rodiklio bazinės reikšmės su: a)veiksniu, esančiu formulės
eilutėje iki nagrinėjamo veiksnio, plano įvykdymo indeksais;
b)tiriamo veiksnio plano įvykdymo indeksu,sumažintu 1
– Saldo būdo esmė tokia: jei žinomas bendras rezultatinio rodiklio
nukrypimas bei visi, išskyrus vieną, veiksniai, turintys įtakos
rezultatiniam rodikliui, ir nustatytas tų veiksnių poveikis, tai to vieno
veiksnio poveikis bus skirtumas tarp rezultatinio rodiklio bendro nukrypimo
ir sumos nukrypimų nuo kitų veiksnių poveikių.
– Analitinio tyrinėjimo savarankiškas etapas yra apibendrinimas, skirtas
rezultatų sintezei. Apibendrinama taip: pirma, išskiriami lemiami
veiksniai, daugiausia turintys įtakos ūkiniam reiškiniui; antra, pagal
analitines formules nustatomas tirtų veiksnių ir rezultatinių veiksnių
ryšys; trečia, pateikiamas galutinis įvertinimas, kaip išvada apie tiriamo
obj.darbo rezultatą, įvertinant veiksnius pagal tai ar jie yra išoriniai,
ar vidiniai, priklausantys nuo įm., ar ne, svarbiausius ir antraeilius.
Baigiama parodant ekonominės veiklos teig. bei neig. ypatybes.

Matematinių būdų charakteristika.
Kad būtų galima naudoti finans. analizei matematinius būdus, reikia:
– sukurti tokių matematinių ekonomikos modelių kompleksą, kuris atspindėtų
ekonominių procesų kiekybinę charakteristiką;
– tobulinti ekonominės inf. apie įm. veiklą sistemą;
– turėti techninių priemonių, galinčių kaupti, saugoti, apdoroti ir
perduoti inf.;
– organizuoti analitikų grupę iš atitinkamų sričių specialistų.
* Matematinės statistikos būdai taikomi, kai analizuojamų rodiklių pokytis
yra atsitiktinis procesas. Dažniausiai taikomas matematinis statistikos
metodas – porinė ir daugiamatė koreliacija.
Tiriant vienmates statistines visumas, naudojama: variacinės eilutės,
pasiskirstymo dėsniai, išrinkimo būdai. Daugiamatėms statistinėms visumoms
tirti taikoma koreliacijos, regresijos, dispersijos, spektrinis,
komponentinis, ir faktorinis analizės būdai.
Regresinė ir koreliacinė analizė plačiai naudojama tiriant atsitiktines
priklausomybes tarp reiškinių, neturinčių griežto finansinio charakterio.
Koreliacinė analizė padeda nustatyti veiksnių ir rezultatinio dydžio ryšio
stiprumą, o regresinė analizė leidžia nustatyti įv. susijusių reiškinių
priklausomybės formą.
* Ekonometriniams būdams reikalingos trijų sričių – ekonomikos, matematikos
ir statistikos žinios. Ekonometrijos pagrindas – ekonominis modelis. Tai
ekonominio reiškinio scheminis vaizdas, sukurtas remiantis moksline
abstrakcija ir atspindintis to reiškinio pagr. bruožus.
* Matematinio programavimo būdas – tai planinių skaičiavimų būdas.
* Operacijų tyrimo būdu kuriami tikslinių operacijų metodai, kiekybiškai
įvertinami gauti sprendimai ir parenkami geriausi. Tikslas – suderinti
tarpusavyje susijusius struktūrinius sistemos elementus, kurie leidžia
gauti geriausius ekonominius rodiklius iš kelių galimų.
* Žaidimų teorija (operacijų tyrimo dalis) – tai matematinių modelių,
skirtų optimaliems sprendimams gauti esant neapibrėžtoms ar konfliktinėms
situacijoms, turinčioms įv. interesus, teorija.
* Masinio aptarnavimo teorija, pagrįsta tikimybių teorijos pagrindu, tiria
masinio aptarnavimo proceso kiekybinį įvertinimą matematiniais metodais.
Bendra užd., susijusių su masiniu aptarnavimu, savybė yra atsitiktinis
reiškinių pobūdis, kurie apibrėžiami statistiniais dėsningumais. Jų
kiekybinis išmatavimas ir yra masinio ap. teorijos pagrindas.
* Euristiniai būdai – tai neformalizuoti ekonominių užd. sprendimo būdai.
Jie susiję su esama ūkine situacija ir pagrįsti intuicija, patirtimi,
eksperimentiniais specialistų įvertinimais.

Analizės organizavimas
FA – tai įv. institucijų atliekamų tyrimų metodas. FA organizavimas
dažniausiai priklauso nuo to, kas yra jos vykdytojas ir kokiems tikslams ta
analizė atliekama, kokiems vartotojams skiriama. FA g.b. atliekama įmonės:
– viduje pačių įmonės vadovų, ekonominių tarnybų;
– išorėje, atliekama įv. valstybinių ar visuomeninių institucijų
darbuotojų.
Vidiniai vartotojai suinteresuoti įmonės veiklos tęstinumu bei jos
efektyvumu, kreditavimo galimybėmis, finansine rizika bei galimybe
išsilaikyti konkurencinėje rinkoje. Tuo tarpu išorinės analizės vartotojai
(bankai, akcininkai, mokesčių tarnybos, auditinės konsultacinės firmos,
statistikos departamentas ir kt.) turi savo specifinius tikslus, tirdami
įmonių veiklą. FA organizavimas priklauso nuo subjekto, atliekančio
analizę, tikslų ir uždavinių. Tipinių analizės metodikų kūrimas, mokslo ir
praktikos darbuotojų panaudojimas sudaro galimybę kokybiškiau atlikti
analizę. Viena iš svarbiausių ūkinės veiklos analizės organizavimo sąlygų
yra jos planavimas.
Planuojama dažniausiai 2 etapais:
1. sudaromas kompleksinės analizės planas;
2. planas detalizuojamas analizės programos pavidalu.

Kompleksiniame plane numatomas analizės tikslas, klausimai, analitiniai
rodikliai, kuriuos reikia išnagrinėti. Planuojant numatomi informaciniai
šaltiniai, analitinių lentelių, grafikų formos, jų užpildymo metodiniai
nurodymai. Sudaromas kalendorinis grafikas analizei atlikti, numatomi
atsakingi asmenys ir analizės rezultatų pateikimo forma. FA darbas
Lietuvoje t.b. atliekamas vyr. finansininko. Didelėse įmonėse g.b. analizės
skyriai, kurie turėtų atlikti sistemingą, operatyvinę analizę ir aprūpinti
ta informacija įmonės vadovus. Praktikoje tikslinga įmonėse priklausomai
nuo jų dydžio turėti organizacinę analizės sistemos valdymo struktūrą.
Vykdant didesnės apimties finansinę analizę, sudaromas analizės planas,
kuriame numatoma: 1) analizės tikslas, 2) analizės objektas, 3) analizės
turinys, 4) asmenys, kurie dalyvaus vykdant analizę, 5) informacijos
šaltiniai, 6) darbo ar atskirų jo dalių baigimo terminai, 7) kas kur ir
kada aptars analizės rezultatus, 8) kas panaudos rekomendacijas atlikus
analizę, 9) kas kontroliuos, kaip įgyvendinamos rekomendacijos. Analizės
procesas apima analizės metodiką, kuri yra esminė analitinio darbo
organizavimo grandis. Metodika – t.y. analizės atlikimo tvarkos ir
analizuojamų rodiklių algoritmų aprašymas. Ji apima analizės tikslą,
uždavinius, principus, techniką, nurodo abstraktaus pobūdžio įvedamą ir
išvedamą informaciją. Nuo metodikos aprašymo labai priklauso analizės
atlikimo procesas ir rezultatai. Analizės darbas g.b. atliekamas rankiniu
ar kompiuteriniu būdu.

ANALIZĖS ŠALTINIAI
Analizės šaltinis – tai informacijos ar apskaitos registras, duodantis
pakankamai duomenų įmonės finansinei veiklai analizuoti. Analizės šaltiniai
g.b. klasifikuojami į vidinius išorinius.
* Išoriniai analizės šaltiniai – tai visa ta informacija, dažniausiai
neapskaitinė, kuri g.b panaudota analizuojant įmonės veiklą. Tai –
specialių kompanijų, agentūrų teikiama info apie įmones (tai bendro
ekonominio pobūdžio duomenys , apibūdinantys įmonės veiklos aplinką).
Išorinės info sudėtyje g.b. ir apskaitos teikiami duomenys apie įm. turtą
ir nuosavybę, pelną ir sąnaudas. Šią informaciją naudoja daug įv. Info
vartotojų. Ši informacija kaupiama žinynuose, specialiose bibliotekose ir
platinami gyventojų tarpe. Šia informaciją naudoja ne vien tik įmonių
vadovai specialistai, bet ir kreditinių įstaigų tarnautojai, konsultacinės
firmos, užsienio kompanijos. Prie išorinės info galima priskirti ir info,
kurią teikia valstybinės institucijos (statistikos dep įvairi informacija
skelbiama periodinėje spaudoje).
* Vidiniai analizės šaltiniai apima:
1. planinę normatyvinę info;
2. apskaitos duomenis;
3. atskaitomybė
– Planiniai – normatyviniai šaltiniai susiję su įm. ateities
perspektyvomis. Tai:
1. įmonės sudaromi planai;
2. prognozės.
Normatyviniai šaltiniai, tai įv normatyvai, kuriais remiantis yra
planuojama ir prognozuojama įm veikla. Normatyvai daugiau siejasi su vidine
apskaita. Planinių ir normatyvinių šaltinių reikšmė analizei yra gana
didelė, nes padeda nustatyti įmonių veiklos dinamiką, atitinkamų rodiklių
kitimo tendencijas.

– Apskaitos teikiama informacija:

Apskaita – tai pagr finansinės info tiekėjas, nes remiantis ja sudaromos
ataskaitos. Apskaita aprūpina analizę labai išsamia ir detalizuota info.
Buhalterinė apskaita remiasi operatyvinės ir techninės apskaitos teikiamais
duomenimis. (operatyvinė apskaita -tai, kas daroma kiekvieną dieną, pvz.
darbo laiko apskaita). Statistinė apskaita teikia info ne sistemingai, o
atrankiniu būdu. Sintetinės ir analitinės apskaitos duomenys papildo
finansinės atskaitomybės duomenis. Tai sistemiškai apdoroti duomenys, kurie
pagrįsti konkrečiais dokumentais ir apskaitos registrais. Apskaitos
teikiama info yra pakankamai patikima ir objektyvi, nes apskaitos sistema
visose šalyse yra reglamentuojama įstatymų, vyriausybinių nutarimų ir
profesinių apskaitos organizacijų rekomendacijų. Apskaitos duomenys
dažniausiai naudojami tada, kai atskaitomybėje nėra analizei reikalingų
duomenų, kai norima nuodugniau ir operatyviau išnagrinėti atitinkamas
įmonės veiklos sritis, reiškinius ar procesus. Atliekant analizę, būtina
panaudoti visų rūšių sintetinės ir analitinės apskaitos duomenis, esančius
pirminiuose ir suvestiniuose dokumentuose, žiniaraščiuose, žurnaluose,
knygose ir pan.
– Atskaitomybė yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis, teikiantis
labai daug naudingos informacijos. Daugelio pasaulio šalių finansinę
atskaitomybę sudaro:
1) balansas
2) pelno ir nuostolio ataskaita
3) pinigų srautų ataskaita
4) pastabos (priedai)
5) įmonės administracijos pranešimas
Prie atskaitomybės priskiriama auditoriaus išvada.

Analitikai daugiausia dėmesio skiria balanso, pelno (nuostolio) bei
pinigų srautų analizei. Pastabos (priedai) informacijos vartotojams padeda
geriau orientuotis vertinant pagrindinius ataskaitų rodiklius. Jose kartais
pateikiama gana išsami ir detali informacija, iššifruojami pagrindiniai
balanso bei pelno nuostolio ataskaitos rodikliai. FA atskaitomybė skirstoma
į:
1) Finansinę;
2) Statistinę.

Ji koncentruotoje formoje pateikia duomenis apie įmonės finansinę būklę
Lietuvoje FA sudaroma remiantis 1993m. spalio 27d. nutarimu Nr. 804. Ši
atskaitomybė turi labai svarbų papildymą – tai paaiškinamąjį raštą.
Vakarietiškoje atskaitomybėje tas raštas vadinamas įvairiai: pastabos,
notes, disclosure. Paaiškinamojo rašto info skirstoma į finansinę ir
nefinansinę. Paprastai pažymose pateikiama ta info, kurios nėra pačiose
finansinėse ataskaitose, bet kuri g. b. įdomi šios info vartotojams.
Papildomojoje info dažnai būna atskleidžiami debitoriai, kreditoriai,
tarptautinių įmonių padaliniai, bei papildomai pateikiama analitinė info
(apskaičiuoti rodikliai, ankstesnių laikotarpių duomenys). Visa ši info
padeda priimti valdymo sprendimus. Vakarų šalyse yra ir kitokių ataskaitų ,
pvz, pridėtosios vertės ataskaita. Visa analizei naudojama info t b
patikima. Patikimumą fin ataskaitų užtikrina auditas. Todėl būtinas FA
elementas yra auditoriaus išvada. Tačiau nežiūrint į atliktą auditą,
kiekvienas asmuo, pradėdamas analizuoti fin ataskaitas turėtų pats
susipažinti su jomis iš esmės ir formaliai. FA turi turėti:
1. juridinio dokumento rekvizitus;
2. t b užpildytos visos skiltys ir atliktas aritmetinis patikrinimas

Iš esmės siekiant patikrinti fin ataskaitas reikia patikrinti pagrindinių
rodiklių, atvaizduotų ataskaitose, tarpusavio suderinamumą: pvz.; grynasis
pelnas pelno (nuost) ataskaitoje t b lygus grynajam pelnui pelno (nuost)
paskirstymo ataskaitoje. FA teisingumą patvirtina ir įrodo auditoriaus
išvada. Svarbus analizės šaltinis yra bendrosios akcijų rinkos duomenys.
Jie dažniausiai matuojami įvairiausiais indeksais, pateikia akcijų rinkos
lygį, pagal kurį gali būti nustatyta individuali įmonės padėtis ir kuris
parodo konkrečios pramonės šakos perspektyvas. Vadinasi jei įmonės akcijų
kursas mažesnis už tos pačios pramonės šakos konkurentų akcijų kursą,
biržos duomenys parodo, kad rinka yra ne tokia jautri įmonės padėčiai nei
anksčiau palyginti su jos konkurentais. Visi minėti finansinės analizės
šaltiniai turi būti naudojami kompleksiškai. Tai leidžia nuodugniai ir
operatyviai išanalizuoti įmonės ir jos padalinių veiklą. Nuo šaltinių
sudėties, turinio ir tinkamo jų naudojimo daug priklauso analizės
organizavimas ir rezultatai. Savo ruožtu analizės šaltinių parinkimas
priklauso nuo analizuojamojo objekto, nuo to, kas analizuoja, kokie keliami
analizei tikslai, uždaviniai ir pan. Svarbu pasiekti, kad naudojami
informacijos šaltiniai ir jų pagrindu atlikta analizė padėtų priimti
veiksmingus valdymo sprendimus ir kurti lanksčią įm. veiklos strategiją.
Finansinės analizės kokybė, jos išvadų tikslumas labai priklauso nuo
analizės šaltinių patikimumo. Todėl prieš analizuojant reikia patikrinti
visus analizės šaltinius. Tikrinant šaltinius, nagrinėjami šie svarbiausi
klausimai: 1) ar tinkamai įformintos visos fin ataskaitos; 2) ar laikomasi
jų pateikimo terminų; 3) ar fin ataskaitų formų rodikliai suderinti vieni
su kitais; 4) koks buhalterinio balanso perimamumas.
FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS
Pati FA yra viena iš ekonominės analizės rūšių. FA ir ekonominė analizė
turi l glaudų ryšį, nes FA teikia info ekonominei analizei, ir plačiąja
prasme ekon analizei apima įvairias analizės rūšis. Jeigu pažvelgti į ekon
analizę įvairiais aspektais, tai galima pastebėti, kad ekon analizė g b
skirstoma į įv rūšis, priklausomai nuo analizės atlikimo laiko:
1. Retrospektyvinė analizė nagrinėja praeito laikotarpio duomenis.
2. Perspektyvinė analizė susijusi su prognozių, planinių duomenų
analizavimu. Pvz.; prašant iš banko paskolos, reikia pateikti duomenis apie
ateities pelną, turtą ir pan. Tokiu atveju bankas analizuos prognozuojamus
duomenis. Perspektyvinė analizė g.b atliekama ir pačio plano ar prognozės
sudarymo metu, kada remiantis planiniais duomenimis atliekamas įm
finansinės būklės stabilumo patikrinimas, remiantis įv analizės būdais.
Tokios inf rezultate koreguojami arba pripažįstami priimtinais prognoziniai
arba planiniai duomenys.
3. Operatyvinė analizė – tai analizė atliekama per trumpus periodus, pvz.;
per savaitę, dieną. Ši analizė naudojama įmonės kasdieniniams valdymo
tikslams. Ji l efektyvi, nes padeda įmonių vadovams dar nepasibaigus
ataskaitiniam laikotarpiui pastebėti neigiamas tendencijas (veiklos tend)
jas analizuoti , nustatyti priežastis ir kaltininkus bei imtis priemonių
įmonės veiklai gerinti.
Kitas klasifikacijos požymis yra pagal turinį: pagal tai yra išskiriamos
įvairių įm veiklos sferų analizės rūšis:
1. techninė – ekonominė
2. finansinė
3. darbo rodiklių analizė
Pagal gaminių (paslaugų) f-jas yra išskiriama:
1. Funkcinė – vertinė analizė, kurios tikslas įvertinti gaminamos
produkcijos f-jas, atsižvelgiant į jų ekonomiškumą, t y palikti tas f-jas,
kurių išlaidos mažiausios ir atsisakyti tų, kurios yra brangiausios. Šią
analizę dažniausiai atlieka specialistų kolektyvas, kurie nusprendžia
remdamiesi alternatyvų analize, kurias f-jas palikti, ir kurių atsisakyti.
Analizės klasif g b l įvairus:
1. pagal vietą (visos įm, darbo vietos, padalinio anali)
2. pagal atlikėjus:

a) įmonės veiklos analize (vadovai)

b) mokestinė analizė (mok insp)

Visos paminėtos analizės rūšys glaudžiai siejasi su FA, nes FA irgi g b
atliekama laiko požiūriu: retrospektyvinė ir perspektyvinė, vietos
požiūriu, pgl atlikėjus ir t.t. Tačiau FA būdinga tai, kad ji plačiausiai
naudoja fin ataskaitas kaip analizės šaltinį. Reikėtų atskirti finansų
valdymą nuo FA, nes finansų valdymas apima finansų instrumentų reguliavimą
įmonėje, o FA nagrinėja finansinius santykius, susiklosčiusius pačioje
įmonėje bei santykiuose su išoriniais verslo dalyviais, atsispindinčius
finansinėse ataskaitose. FA pagal jos atlikimo būdus yra skirstoma į:
1. Horizontali analizė – tai dviejų ar daugiau metų fin ataskaitų duomenų
palyginimas. Ši analizė padeda nustatyti atitinkamų rodiklių dinamiką.
Rodiklių dinamika apskaičiuojama absoliučiais dydžiais ir procentais, t.y.
nustatomi nukrypimai nuo bazinių rodiklių. Horizontali analizė tai yra
dinamikos analizė, kurios metu ataskaitiniai duomenys lyginami su baziniais
arba praeito laikotarpio duomenimis. Remiantis dinaminėmis eilutėmis yra
apskaičiuojami visų fin ataskaitų straipsnių kitimo tendencijos. Šios
analizės privalumas yra tas, kad taikant paprastus skaičiavimus galima
nustatyti įmonės fin būklės pasikeitimo priežastis, bei remiantis šiais
duomenimis numatyti tolimesnės analizės gilinimo kryptis.
2. Vertikalioji analizė. Vertikaliosios analizės esmę sudaro tai, kad
atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos
ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas bazinio dydžio procentais.
Ją suprantame, kaip kiekvieno fin ataskaitos straipsnio lyginamojo svorio
pasirinktame baziniame rodiklyje apskaičiavimą. Dažniausiai kitiems
daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų,
pasyvų, pelno, pardavimų suma ir pan. taigi kiekvienas dalinis rodiklis
sudaro tam tikrą bazinio (pagrindinio) rodiklio procentą. Jeigu atliekama
keleto metų analizė, tai ne tik nustatoma, kaip keitėsi daliniai rodikliai,
bet ir kokios tų pasikeitimų priežastys. Vertikaliąją analizę galima
vadinti rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimu. Gerai atlikta vertikalioji
rodiklių (lyginamųjų svorių) analizė parodo ne tik tam tikrų rodiklių vietą
bendroje rodiklių sistemoje, bet ir apibūdina įmonės ūkinę-finansinę būklę.
Jeigu analizuojame balanso duomenis, tai baziniu rodikliu pasirenkame turto
bendrą sumą aktyve ir savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų bendrą sumą
pasyve. Analizuojant pelno (nuostolio) ataskaitą, baziniu rodikliu
pasirenkame pardavimus. Ši vertikalioji analizė kaip ir horizontalioji
suteikia nemažai info apie įmonės finansinės būklės kitimą, nepateikiant
absoliučių skaičių, o tai yra l naudinga (svarbu).
3. Trendo analizė (tam tikra horizontaliosios analizės atmaina). Kai kurie
autoriai ją laiko savarankiška finansinės analizės rūšimi. Jos pagrindinis
tikslas – nustatyti ilgesnio laikotarpio rodiklių kitimo pagrindines
tendencijas ir dėsningumus, todėl finansinių ataskaitų duomenys
analizuojami kelerių ar net keliolikos metų (5-10). Norint nustatyti vieno
ar kito rodiklio kitimo tendencijas, labai svarbu tirti jo ryšius su kitais
rodikliais. Apskritai tirti rodiklių dinamiką yra gana sunkus uždavinys,
nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik aritmetiniai veiksmai.
Analitikas turi labai kruopščiai įvertinti visą informaciją, kuri yra
pateikta finansinėse ataskaitose, nustatyti jos patikimumo ir objektyvumo
laipsnį. Kuo ilgesnis laikotarpis, tuo didesnė tikimybė, kad rodikliai yra
mažiau palyginami. Apibendrinant galima pasakyti, kad FA yra viena iš ekon
analizės rūšių ir pagal kai kuriuos ekonominės analizės požymius ji g b
klasifikuojama taip kaip ir ekonominė analizė. Fin. analizės specifiką
sudaro paminėtos 3 jos rūšys ir santykinė analizė.

Balanso analizė
Analizuojant balansą, pirmiausiai:
1. susipažįstama su balanso straipsnių sudėtimi;
2. po to nustatomas balanso straipsnių kitimas, lyginant atskaitinius metus
su praėjusiais laikotarpiais.
Šis kitimas gali būti nustatomas absoliučia suma, %, koeficientais. Tokia
analizė vadinama horizontalia balanso analize. Ji padeda įvertinti įmonės
turto kitimo atvejus bei jų susidarymo šaltinius. Ši analizė parodo
finansinių rodiklių dinamiką, tačiau neišryškina priežasčių dėl kurių įvyko
rodiklių pakitimai. Dinamikos analizė yra papildoma balanso analizė, kai
nustatomi atskirų balanso straipsnių lyginamieji svoriai bendroje
balansinėje sumoje. Ši analizė papildo horizontalią ir leidžia daryti
išvadas apie įmonės finansinės veiklos sėkmingumą. Horizontaliosios
analizės atmaina yra trendo analizė: analizuojami kelių (pvz. 5-10)
finansinių ataskaitų duomenys, bei apskaičiuojami rodiklių pasikeitimai per
keletą laikotarpių ir tokiu būdu atskleidžiamos ūkio subjektų finansinių
rezultatų kitimo tendencijos, dėsningumai. Pvz. Pardavimų apimtis per 3
metus padidėja 120%, o pelnas prieš mokesčių mokėjimą padidėja 70%. Trendo
analizė padės suprasti, kad pelnas didėja lėtesniu tempu nei pardavimų
apimtis dėl spartesnio kaštų augimo.
|AKTYV|PASY| |
|AS |VAS | |
|IT |SK | |
| |IĮ | |
|TT | | |
| |TĮ | |
|Įmonės |Skolin|
|savininkų |tojų |
|nuosavybė |nuosav|
|(savininkų |ybė |
|kapitalas) |(įsipa|
| |reigoj|
| |imai) |
|AKCINIS | |
|KAPITALAS |TRUMPA|
| |LAIKĖS|
| |ĮMONĖS|
| |SKOLOS|
|REZERVAI | |
|ATIDĖTOS | |
|IŠLAIDOS | |
|(ATIDĖJIMAI)| |
|NEPASKIRSTYT|ILGALA|
|AS PELNAS |IKĖS |
| |ĮMONĖS|
| |SKOLOS|
|TREČIŲJŲ | |
|ASMENŲ | |
|DOVANOTAS | |
|ĮMONEI | |
|TURTAS | |

TT turi būti finansuojamas iš trumpalaikių įsipareigojimų, kartais iš
savininkų kapitalo.
Analizės metu detalizuojami atskiri straipsniai. Detalesnė balanso analizė
(vertikali ir horizontali) yra atliekama ne tik pagal balanso skyrius
bendrai, bet ir pagal kiekvieną skyriaus straipsnį. Kiekvieno balanso
skyriaus straipsnio analizė atliekama tuo tikslu, kad būtų galima nustatyti
priežastis, dėl kurių pakito balanso skyrių lyginamasis svoris arba kitimo
tempai. Ši analizė padeda įvertinti kiekvieno straipsnio pokytį ir
įsitikinti ar jis teigiamai ar neigiamai veikia įmonės finansinę būklę.
IT dažniausiai kinta dėl to, kad ataskaitiniam laikotarpyje įmonė plečia
gamybą, įsigyja materialaus ir nematerialaus turto. Ši tendencija teigiama
tuo atveju, jei didėja gamybos apimtis ir pardavimų rodiklis. Jei IT
mažėja, tai irgi reikia išsiaiškinti to turto mažėjimo priežastis, derinant
šį rodiklį su pardavimų dinamika.
TT kitimo atvejai irgi susiję su įmonės veiklos plėtojimu arba siaurinimu.
Tačiau ypatingą dėmesį reikia skirti nepageidaujamų straipsnių didėjimui
(tai gautinos sumos). Per vienerius metus gautinos sumos susijusios su
pirkėjų įsiskolinimu ir kitomis įmokomis. Jeigu šios sumos didėja, tai
galima daryti išvadą, kad įmonė arba prekiauja su nemokiais pirkėjais, arba
vykdo prekybinio kredito politiką. Grynųjų pinigų laikymas kasoje yra
įmonei neefektyvus. Kasoje ir sąskaitoje pakanka laikyti tokią pinigų sumą,
kad pakaktų atlyginimams sumokėti.
Žaliavų, nebaigtos gamybos ir pagamintos produkcijos kitimo tendencijos.
Jei gamyba vyksta tolygiai, tai šių straipsnių kitimas irgi turėtų būti
tolygus. Jei vyksta pokyčiai technologiniame procese arba sutrinka žaliavų
tiekimas, tai išsibalansuoja minėtų straipsnių augimo tempai. Pagal
balansą nustatomos tik bendros kitimo tendencijos ir numatomos tolimesnės
kitimo gairės.
SK – jo straipsniai susiję su VP sudėtimi, rezervų kitimu, nepaskirstytu
pelnu. Nepaskirstytas pelnas yra įmonės veiklos plėtojimo šaltinis.
IĮ sudėtyje ypatingas dėmesys turi būti atkreiptas į finansinių skolų
didėjimą arba mažėjimą. Visumoje yra laikoma, kad įmonė turėtų turėti
didesnius mokėtinų sumų augimo tempus, lyginant su gautinomis sumomis.
Tačiau nepriklausomai nuo šių taisyklių, įmonė turi laiku atsiskaityti su
kreditinėmis institucijomis, su įvairiais subjektais, kurie suteikia
kreditus.
IĮ augimas turi būti derinamas su ilgalaikiu turtu.
TĮ yra būtini įmonės kasdieninėje veikloje, bet įmonė privalo atsiskaityti
ypač su valstybe, darbuotojais, bankais ir tiekėjais. Išaugus kuriam nors
iš minėtų straipsnių, būtina aiškintis priežastis ir atlikti detalesnę
analizę.
Remiantis balanso duomenimis yra paskaičiuojamas apyvartinio kapitalo
rodiklis, kuris vaizdžiai prilyginamas įmonės “kraujui”. Jeigu AK-o yra
mažai, įmonė vargsta, o jei labai daug – tai jis gali būti neefektyviai
panaudojamas.
Įmonių turtas susideda iš pagrindinio ir apyvartinio kapitalo.Atskirose
įmonėse jų dalys yra skirtingos bendroje turto sumoje. Pvz. pramonės
įmonėse didžiausia dalis tenka pagrindiniam kapitalui, o prekybos įmonėse –
apyvartiniam kapitalui. Bendrasis apyvartinis kapitalas – tai trumpalaikis
turtas, išreikštas vertine išraiška, t.y pinigais. Grynasis apyvartinis
kapitalas yra TT minus TĮ.
AK=TT–TĮ, (SK+IĮ)–IT=AK,SK+IĮ– pastovus kapitalas
Apyvartinis kapitalas: atsargos, gautinos sumos (debitoriniai
įsiskolinimai), grynieji pinigai, mokėtinos sumos (kreditoriniai
įsiskolinimai).
Veiksniai, lemiantys AK dydį: įmonės pobūdis, įmonės kreditų politika,
prekių pasiūlos ir paklausos svyravimas, gamybos ciklas.

APYVARTINIO KAPITALO (AK) ANALIZĖ

AK dydis- tai būtina apyvartinio turto (TT) suma tam tikram užsibrėžtam g-
bos ir pardavimų lygiui palaikyti. AK-o koncepcija yra susijusi su turto ir
įsipareigojimų klasifikavimu į kategorijas “apyvartinis“ ir
“neapyvartinis”. AK-o koncepciją galima apibrėžti keliais būdais:
1. apyvartiniu turtu (TT);
2. mobiliuoju turtu (mobilus turtas = apyvartiniu (T) turtas – gamybinės
atsargos – ateinančio laikotarpio sąnaudos);
3. apyvartinio turto pertekliumi palyginti su TĮ;
4. mobiliojo apyvartinio turto, kuris yra greitai paverčiamo pinigais,
pertekliumi palyginti su TĮ
Grynuoju AK-u laikomas apyvartinio arba mobiliojo turto perteklius
palyginti su TĮ. Sumine išraiška apyvartinis turtas t.b. didesnis už AK-ą.
AK-as yra formuojamas iš pastovaus kapitalo, kurį sudaro nuosavas, arba
akcinis, kapitalas ir IĮ.
|BALANSO STRUKTŪRA |
|I|1.MT |NK| |
|T|elemen| |Pastov|
| |tai | |us |
| |2.NT | |kapita|
| |elemen| |las |
| |tai | | |
| |3.IT | | |
| |fin.el| | |
| |ementa| | |
| |i | | |
| |AK | | |
| |Kitas |TĮ| |
| |TT | | |

AK=TT-TĮ
Didžiausią poveikį įm. fin. būklei daro AK būklė. Šio rodiklio parametrus
galima nustatyti apskaičiavus:

• AK sumą;

• Apyvartinio-eksploatacinio fondo, skirto ūkiniams-gamybiniams tikslams,

poreikį;

• apyvartinio neeksploatacinio fondo poreikį;

• likvidumą.
|AK=PK-IT, |
|kur |
|PK=NK+IĮ |
|AK=NK+IĮ-IT|

AK analizė apima šiuos etapus:
1. nustatomas AK pokytis ir veiksnių įtaka;
2. analizuojama AK sudėtis ir priežastys, nulėmusios jo pasikeitimą.

Prieš pradedant analizę, tikslinga įsitikinti ar teisingi informacijos
šaltiniai. Be to išsiaiškinti ar lyginamų balanso straipsnių apskaitos
metodika yra tokia pati. Inf-jos šaltinių patikrinimas yra sudėtingas
procesas, nes ne ∀-as įm. balansas būna patikrintas auditorių. Tada šis
darbas t.b. patikrintas analizuojančio asmens. Audituotas balansas suteikia
patikrintą inf-ą ir iš paaiškinamojo rašto galima sužinoti ar keitėsi AK-o
str. įkainojimas. Faktiškas AK-o rodiklis lyginamas su praėjusio
laikotarpio rod., siekiant nustatyti ar šis rodiklis yra pagrįstas. Jei AK-
as ↑ galima daryti prielaidą, kad įm. plėtėsi. Tačiau, jei pelno
(nuostolio) ataskaitos duomenys ne↑, o gal net ↓, tai galima teigti, kad AK-
o rod. yra nepagrįstas. AK-ą veikia veiksniai, susiję su TT ir TĮ
pokyčiais. Yra sudaroma analitinė lentelė pagal TT ir TĮ str. ir
apskaičiuojami ∀-o str.nukrypimai nuo bazinio laikotarpio str-ių. TT
perteklius, palyginti su TĮ, vadinamas AK-u. AK rodiklis parodo įm. TT
absoliutų likvidumą- trumpalaikį mokumą, t.y. kokia suma mokėjimo priemonės
didesnės už TĮ. AK-as apibūdinamas ir kitaip, t.y. kaip šaltinių suma,
sukurta iš ilgalaikių kreditorių įsiskolinimų ir investicijų, įdėtų į
grynąjį apyvartinį turtą. Kad įm. galėtų vykyti veiklą be AK-o, įm.
trumpalaikių kreditų davėjai turėtų pratęsti kreditavimą visam veiklos
laikotarpiui. Verslui reikalingo AK-o sumą nulemia verslo tipas ir dydis.
Atsargų dydis ir kredito poreikis daro įtaką AK-ui, kurio reikia verslui.
Be to įm. ūkinės veiklos ciklas ir kreditavimo laikotarpio pratęsimas
priklauso nuo tiekėjų veiklos, jie daro įtaką AK-o poreikiui.
⎢ PVZ., jei įm tiekėjai parduoda žaliavas, kurių apmokėjimo laikas 30d, o
verslo procesas trunka 60d, tai AK-o reikės turėti daugiau, negu jo reikėtų
esant 30d gamybos ciklui.
|Rod|19|19|Nukr|
|ikl|98|99|ypim|
|iai|m |m |as |
|TT |95|12|+250|
|IĮ |00|00|00 |
| |0 |00|+100|
| |50|60|00 |
| |00|00| |
| |0 |0 | |
|AK |45|60|+150|
| |00|00|00 |
| |0 |0 | |

Kadangi AK-as atvaizduoja turtą, likusį apmokėjus visus įsipareigojimus,
todėl jis yra trumpalaikio mokumo rodiklis. 1998m įm AK-as ↑ 15000Lt.
Vadinasi, įm. per metus pagerino AK-o būklę. Tačiau įm. gali nepakakti
turimo AK-o laiku atsiskaityti už TĮ. Tai ∈ nuo jos TT sudėties, struktūros
ir nuo įsipareigojimų likvidumo terminų.
AK veiksnių analizei rekomenduojama naudoti bazinės lygybės metodą ir
atstatyti ūkines operacijas.
TT+IT=NK+IĮ+TĮ
AK=TT-TĮ=NK+IĮ-IT
⎢1.PVZ. Įmonė pardavė papr. Akcijų už 40000Lt. Iš čia: TT→↑ 40000Lt,
NK→↑40000Lt, AK=+40000Lt
⎢2.PVZ. Įsigyta skolon atsargų už 75000Lt.Iš čia: TT→↑ 75000Lt, IĮ→↑
75000Lt, AK=0
⎢3.PVZ. Įsigyta įrengimų už 120000Lt. Dalis apmokėta pinigais (40000Lt). Iš
čia: IT→↑12000Lt, IĮ→↑80000Lt, TT→↓40000Lt, AK=-40000Lt
Taip analizuojant ūk.op., galima įvertinti ∀-o įm. vadovo sprendimo poveikį
AK-o formavimui ir laiku užkirsti kelią neracionaliam mechaniškam AK-o
naudojimui. Galima išskirti 3 AK-o būsenas:
AK↑. Įm. saugumo ribos prasiplečia, jei dalis AK yra finansuojama iš
pastovaus kapitalo. Tačiau kartu būtina patikrinti, ar AK↑ nebuvo susijęs
su ilg. ir vid. trukmės įsiskolinimo ryškiu ↑. Tai svarbu, nes padidėja
fin. išl., susiaurėja įm. fin. nepriklausomybė, bei gali pablogėti įm. fin
ir gamybiniai rezultatai. Įm. fin. būklė gerėja tada, kai AK-as ↑ didėjant
NK-ui, kai įm veikla finansuojama iš savų lėšų ar išlaikant racionalų
santykį tarp nuosavo ir skolinto kapitalo.
AK-o ↓. Tai rodo, kad įm saugumo ribos susiaurėja, ji tampa silpnesnė.
Kartu pažymėtina, kad iš AK-o buvo įsigyta turto, padarius naujus pelningus
kapitalinius įdėjimus. Galima tikėtis, kad ateityje fin. būklė pagerės.
AK-as lieka nepakitęs. Iš vienos pusės, įm. veikla yra stabili, o iš kitos
pusės, tai rodo, kad įm. veikla neplėtojama.

1 AK-o poreikis. Nenutrūkstamai veiklai garantuoti reikia tam tikrų fondų,
naudojamų AK-ui finansuoti. Tuo remiantis ir nustatomas AK-o poreikis. AK-o
poreikis=TT-TĮ, skirti formuoti turtui. Likutis parodo, kiek įm. reikia
turėti fin. išteklių. AK-o poreikis ∈ nuo gamybinio ciklo trukmės,
apyvartinių lėšų apyvartumo, kuris savo ruožtu ∈ nuo veiklos rūšies ir gero
ar blogo vadovavimo tam procesui.

Finansinė įm pusiausvyra ∈ nuo fundamentalios lygybės: AK=AK poreikis.
Pozityvus skirtumas reiškia pastovią pusiausvyrą, o negatyvus- nepastovią
fin. pusiausvyrą, kuri g.b. koreguojama, stabilizuojama mobilizuojant
papildomus fin išt., paverčiant grynaisiais pinigais nemokius turto
elementus. Tačiau visais šiais atvejais reikia neapsiriboti vien tik AK-o
kitimo bei AK-o poreikio nustatymo analize, bet ir išsiaiškinti jo kitimo
ir veiksnių sudarymo priežastis. Analizuojant AK-o kitimo priežastis,
didžiausias dėmesys skiriamas AK-o sudėtinių elementų analizei: nustatoma
AK-o elementų struktūra ir ∀-o str. kitimas.
AK-ui įtaką darančių veiksnių analizė.
AK-o analizės svarb. tikslas yra įmonės mokumo būklė. Reikia nuolat tirti
mokumą ir palaikyti optimalų trumpalaikio mokumo ir pelningumo rodiklių
santykį. PVZ.: Įm. apyvartinis turtas (TT) = 100000Lt, o TĮ = 400000Lt, tai
mokumo koef.=TT/TĮ =100000/40000=2,5, o gryn. AK-as=TT-TĮ =600000Lt.
Vadinasi, įm. mokėjimo priemonių turi 2.5 karto daugiau nei įsipareigojimų.
Analizuojamą AK-ą tikslinga nagrinėti šiais aspektais:
1) įvykusių pasikeitimų mastu;
2) buhalterinių įrašų, nulėmusių tuos pasikeitimus, požiūriu;
3)pasikeitimų įtakos ūkinėms operacijoms požiūriu. Svarbiausias analizės
tikslas- nustatyti, kokie veiksniai lėmė grynojo AK-o pasikeitimą per tam
tikrą laikotarpį. AK-as ∈ nuo visų apyvartinių sąskaitų pasikeitimų, bet ne
visada nuo grynųjų pinigų ir nuo neapyvartinių sąskaitų, apimančių įm. IT-
ą, natūralius išteklius, nemat. aktyvus ir investicijas.
|σAK |σTT-σT|σIĮ+σN|
|= |Į = |K-σIT |
|↓ |↓ |↓ |
|A |B |C |
|Bend|Apyvar|Neapyv|
|ras |tinių |art. |
|pasi|sąsk. |sąsk. |
|keit|pasike|pasike|
|imas|itimas|itimas|

A rodo bendrą pasikeitimą per analizuojamą laikotarpį, bet nenurodo
pasikeitimo priežasčių.
B atspindi TT ir TĮ dalių pasikeitimą. Toliau detalizuojant šį segmentą,
galima sudaryti lentelę, parodančią AK-o pasikeitimo apyvartinių aktyvų ir
pasyvų dalyje priežastis.
C rodo atsiradusius pasikeitimus per analizuojamą laikotarpį ∀-ame
neapyvartinių aktyvų ir pasyvų segmente. Detalizuojant šio segmento
elementus, išanalizuojamos jo pasikeitimo priežastys.
AK-as kinta tik tada, kai ūk. op. yra susijusi su viena apyvartine
sąskaita. Jei ūk. op. liečia vien tik apyvartines arba neapyvartines
sąskaitas, tada įrašai jose neturi įtakos AK-o pasikeitimui. Apibendrinimas
AK-o analizės atliekamas pateikiant pasiūlymus įm. fin. būklei pagerinti,
racionaliau naudojant AK-ą bei šalinant neigiamus veiksnius bei priežastis.

Pelno (nuostolio) ataskaitos analizė
Ši ataskaita yra viena iš reikšmingiausių ataskaitų. Angliškai kalbančiose
šalyse ji netgi pateikiama pirma. Ji reikšminga tuo, kad parodo per
ataskaitinį laikotarpį gautą įmonės finansinį rezultatą, kuris domina tiek
vidinius, tiek išorinius ataskaitų vartotojus. Pelno (nuostolio) ataskaitos
rodiklių analizė atliekama 2 etapais:
1. susipažįstama su pagrindinių rodiklių bendromis kitimo tendencijomis.
Tuo tikslu atliekama horizontali ir vertikali šios ataskaitos analizė.
2. analizuojami pagrindiniai šios ataskaitos rodikliai, veiksniai, darantys
jiems įtaką, veiksnių priežastys ir kaltininkai, jei tokių yra. Ne visos
pelno (nuostolio) ataskaitos yra pakankamai informatyvios (sutrumpintos,
nedetalios), todėl išsamesnę šios ataskaitos analizę gali atlikti vidinis
vartotojas. Horizontali – dinamikos analizė. Vertikali – struktūros analizė
(% nuo pardavimų ir paslaugų apimties). Horizontali analizė parodo kokių
straipsnių pokyčių dėka buvo gautas papildomas pelnas (ar nebuvo).

dinamika struktūra
1. Pardavimai + 110 % 100 %
2. Savikaina 40 %
3. Pelnas (bendrasis) +105 o e 110 % 60 %

tada padidėja ir savikaina

Grynasis pelnas 20 %
Veiksnių analizei atlikti būtina papildoma informacija, nes nepakanka vien
tik nustatyti straipsnių pokyčius, nors jų nustatymas t. p. yra labai
reikšmingas. Pirmiausia turi būti analizuojami tų straipsnių veiksniai,
kurie daro didžiausią neigiamą įtaką grynojo pelno augimui. Pvz., parduotų
prekių savikainos didėjimui neigiamą poveikį gali daryti tokie veiksniai:
1. tiesioginių žaliavų, medžiagų neracionalus naudojimas;
2. tiesioginio darbo užmokesčio spartesnis augimas, negu darbo našumo;
3. parduodamos produkcijos struktūra ir asortimentas;
4. pardavimo kainų sumažinimas;
5. gamybos apimties arba pardavimų sumažėjimas.
Priežastys yra objektyvios ir subjektyvios: vienas galime pakeisti, o kitų
– ne.
(1991 m. Harvardo universitetas) savikaina turi būti 35–40% nuo kainos, o
veiklos sąnaudos 10–15%, R&D 10–15% ir pardavimų sąnaudos 5% nuo pardavimų
sumos.
PINIGŲ SRAUTŲ ATASKAITA (PSA)
PSA, Jos atsiradimo ištakos ir reikšmė.
Pinigų srautų ataskaita yra naudinga dėl to, kad ji padeda atsakyti į kai
kuriuos svarbius klausimus, į kuriuos negalime atsakyti išnagrinėję įmonės
balansą arba pelno/nuostolio ataskaitą. PSA ataskaita padeda atsakyti į
tokius svarbius klausimus:
– Ar įmonės veikla sukuria pakankamai grynųjų pinigų, kad galėtų išmokėti
dividendus;
– Jei įmonė per metus prarado pinigų, ar ji vis dėl to pakankamai uždirbo
grynųjų pinigų tam, kad galėtų grąžinti savo skolas;
– Kokia nauja finansine ir investicine veikla užsiėmė įmonė;
– Į kokį naują turtą įmonė investavo savo lėšas;
– Jei skolos sumažėjo, kaip tai buvo padaryta;
– Jei skolos per metus padidėjo, kur buvo investuotos pajamos;
PSA atsirado neseniai. Ji atsirado būtent tada, kai atsirado ir pradėjo
nuolatos didėti poreikis anksčiau aptartai ir panašiai informacijai. O tam,
kad koncentruoti visą šią informaciją vienoje vietoje, buvo parengta nauja
ataskaitos forma – PSA. Ji pradėta pildyti JAV nuo 1987 m, kai JAV
finansinės apskaitos standartų taryba parengė šią naują ataskaitos formą.
Iki to buvo rengiamos finansinės būklės pasikeitimų arba fondų ataskaitos.
PSA parodo įmonės grynųjų pinigų judėjimą, t.y., teikti informaciją apie
tai kiek ir iš kur buvo gauta grynųjų pinigų, bei kiek ir kam jie buvo
išleisti. Kaip žinoma, pinigų gavimo šaltiniai gali būti įvairūs: papildomų
akcijų išleidimas ir pardavimas, naujų paskolų gavimas, skolų sugrąžinimas,
privataus asmens investicijos į įmonę, pinigų gavimas iš įmonės veiklos ir
pan. pinigai išleidžiami taip pat įvairiems tikslams: įsigyjant ilgalaikį
ir trumpalaikį turtą, grąžinant įvairias skolas, sumokant akcininkams
dividendus ir kitais atvejais. Turėdami tokio pobūdžio informaciją, jos
vartotojai gali nustatyti, iš kokių šaltinių įmonė gauna daugiausiai pinigų
ir, kokiems tikslams jie panaudojami. (Nagrinėjant PSA reikia atkreipti
dėmesį į tai, kad čia į grynųjų pinigų sąvoką įeina ne tik grynieji
pinigai, bet ir jų ekvivalentai: trumpo laikotarpio, itin likvidžios
investicijos, kurias sudaro pinigų rinkos sąskaitos, komerciniai dokumentai
ir obligacijos. Jie reikalingi įmonei tam, kad įmonė galėtų uždirbti
dividendų, kol pinigai per trumpą laikotarpį nenaudojami kitiems tikslams).
PSA sudėtis.
Pinigų srautų ataskaitos forma yra gan paprasta. Ją Lietuvoje sudaro
keturios dalys:
1.ataskaitos dalyje parodomi pinigų srautai (gavimai ir netekimai) iš
įmonės ūkinės (gamybinės, komercinės) veiklos.
2.ataskaitos dalis skirta pinigų srautams iš investicinės veiklos
atvaizduoti tai susiję su ilgalaikio turto įsigijimu, investicijų įsigijimu
ir pan.).
3.dalis- čia pavaizduoti pinigų srautai iš finansinės veiklos. T.y.,
parodomi pinigų srautai iš paprastų ir privilegijuotų akcijų, obligacijų
išleidimo, išperkamosios nuomos įsipareigojimų apmokėjimas ir pan.
4.dalį sudaro pinigų srautai iš ypatingos veiklos: pagautė, netekimai ir
pan.
Iš visų keturių dalių išvedama bendra grynųjų pinigų srautų padidėjimo arba
sumažėjimo suma.
Atskirai atvaizduoti pinigų srautus iš ūkinės veiklos svarbu todėl, kad šis
rodiklis leidžia įvertinti įmonės gamybos galią, spręsti, ar sėkmingai
įmonė pasinaudojo vidiniais finansavimo šaltiniais. Pinigų srautų iš
investicinės veiklos rodiklis parodo įmonės ilgalaikę strategiją (kur ir,
ar naudingai įmonė panaudojo savo lėšas). Pinigų srautų iš finansinės
veiklos rodiklis parodo, ar sėkmingai įmonė pasinaudojo išoriniais
finansavimo šaltiniais.
PSA formoje taip pat yra pateikiama papildoma informacija, siekiant
suderinti PSA duomenis su balanso duomenimis.
PSA analizė.
Analizuojant PSA pirmiausiai svarbu įvertinti pinigų srautų gavimą iš
atitinkamos veiklos. Jei įmonės pinigai sunaudojami vienoje veiklos
sferoje, tai pageidautina, kad kita sfera padengtų šį sunaudojimą. Be to,
pageidautina, kad įmonės pagrindinė veikla duotų didesnį pinigų srautų dydį
negu kitos veiklos sferos. Nagrinėjant pinigų srautus iš pagrindinės ūkinės
veiklos, reikia nustatyti, ar įmonė gavo pakankamai pinigų skoloms
grąžinti, palaikyti normaliai veiklai, mokėti dividendus ir daryti naujoms
investicijoms nenaudojant išorinių finansavimo šaltinių. Vertinant pinigų
srautus iš investicinės veiklos, labai svarbu įvertinti, kiek pinigų buvo
skirta įsigyti ištekliams, kurie ateityje uždirbs pajamas. Ypač tiksliai
reikia nustatyti pinigų įplaukas, gautas pardavus IT, ir jas palyginti su
pinigų išmokėjimais, skirtais IT įsigyti. Vertinant pinigų srautus iš
finansinės veikos, būtina daug dėmesio skirti pajamoms, gautoms išleidus
akcijas, obligacijas, skolos raštus ir kt. Be to, labai svarbu

Leave a Comment