finansinės analizės špera

1745 0

1 Finansinės analizės reikšmĖ

Analizė reiškia kokio tai tariamo objekto išskaidymą. Ji gali būti vykdoma

realių objektų ar reiškinių (gamtoje), o t. p. mokslinėje srityje. Gamtoje

tai fizinis procesas (skaidymas), o mokslinėje veikloje tai mintinis

abstraktus procesas, vykstantis žmogui mąstant. Kadangi ekonominiai

procesai yra sunkiai fiziškai apčiuopiami, jų analizė atliekama abstraktaus

teorinio mąstymo būdu. Toks mąstymas padeda suvokti įvairius procesus,

nustatyti jų sąveiką, vienų procesų nuo kitų priklausomumą ir daryti

apibendrinimą, išvadas. Toks mąstymas yra iš analizės sintezės. Analizės

metu išskiriami pagrindiniai tiriamų objektų požymiai, savybės, pažįstama

tų objektų sudėtis, struktūra. NNaudojant sintezę (priešingas analizei

procesas) t. p. abstraktaus mąstymo būdu visa analizės metu gauta

informacija apibendrinama: dalys jungiamos į visumą, nustatomi ryšiai tarp

procesų ir daromas apibendrinimas. Taigi, analizė ir sintezė, naudojamos

ekonominiams reiškiniams pažinti, sudaro abstraktaus mąstymo esmę.

Ekonominiam moksle svarbus abstraktus mąstymas, nes realių eksperimentų

atlikti negalima. Čia naudojami matematiniai skaičiavimai.

Ekonominę analizę galima nagrinėti dviem aspektais:

– socialiniu−ekonominiu;

– techniniu.

Pirmas apibūdina analizės turinį, objektą, tikslus ir uždavinius, o

antrasis – priklausomas nuo pirmojo, tai analitiniai būdai ir techninių

priemonių bei procedūrų jiems įgyvendinti rinkinys.

Dar išskiriama:

– mikroanalizė: tai ūkio funkcionavimo rezultatų analizė: šakų, pošakių,

teritorijų veeiklos analizė.

– makroanalizė: ūkio pagrindinių grandžių (įmonių, kompanijų, akcinių

bendrovių ir pan.) veiklos analizė.

Socialiniai ekonominiai reiškiniai nagrinėjami ekonominės analizės pagalba,

kuri gali būti skirstoma į:

– teorinę (kokybinę) pvz., ekonomikos teorija;

– konkrečią (kiekybinę).

Antroji vykdoma įvairiais lygmenimis:

• statistinė;

• įmonės;

• finansinė ir pan.

Šios dvi analizės rūšys yra glaudžiai susijusios. Ekonomikos teoriją

galima l

laikyti ekonominės analizės šerdimi, nes ji duoda teorinius

pagrindus kitiems ekonomikos mokslams. Kiekvienas konkretus ekonomikos

mokslas, nagrinėdamas savąjį objektą, analizės metu duoda kiekybinius

įvertinimus ekonominiams procesams, kurie [įvertinimai] paskui yra

panaudojami makroekonominiuose tyrimuose, suteikiančiuose galimybę daryti

išvadas, teorinius apibendrinimus.

Apatinės 2 disciplinos yra labai susietos (metodologija). Bloko pagrindas

yra buhalterinė apskaita. Analizės funkcija būdinga daugiau vėlesniam

laikotarpiui, kai viskas buvo sistematizuota specialiuose registruose.

Ši sistema gali apibūdinti ir finansinės analizės reikšmę. Ji tarnauja ne

tik mikro lygio ekonominiams reiškiniams įvertinti bet ir suteikia

informaciją ir makro lygio tyrimams. Finansinė analizė padeda geriau

suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus, priimti optimalius

valdymo sprendimus. Ji tampa ypač aktuali esant ribotiems ištekliams ir

neribotoms reikmėms, atskleisdama vidinius ir perspektyvinius rezervus ir

valdant sudėtingus ūkinius procesus. Jos pagalba įvertinama:

– esama padėtis (retrospektyvinė analizė – ex post);

– ateities perspektyvos (perspektyvinė analizė ex ante).

Finansinė analizė ssusijusi su apskaita, kontrole, planavimu ir

organizavimu. Ji siekia objektyviai įvertinti įmonės ekonominė būklę, kad

priimtų optimalius valdymo sprendimus. Ji yra svarbi ūkinių procesų

pažinimo priemonė.

2 3 FINANSINĖS ANALIZĖS OBJEKTAS

Tai įmonės finansinė veikla ir rezervai, atsispindintys finansinių rodiklių

sistemoje. Finansai yra piniginiai ištekliai, finansinė būklė parodo

finansinius santykius (Įmonėje finansiniai santykiai yra tarp darbuotojų ir

pan., o už jos ribų – su bankais).

Kiekviena įmonė apibūdinama tuo ekonominio potencialo požiūriu, kuriuo ji

rėmėsi ataskaitinio laikotarpio pradžioje. Pagal tai skiriamos tokios

pagrindinės jos kryptys:

– ekonominio potencialo ir jame vykstančių pasikeitimų vertinimas;

– finansinės ūkinės veiklos rezultatyvumo ve

ertinimas (ekonominio potencialo

panaudojimas).

Remiantis šiomis kryptimis gali būti analizuojama įvairiai detalizuojant.

Detalizavimo lygis priklauso nuo analizės poreikių ir kitų objektyvių ir

subjektyvių priežasčių laiko, techninių priemonių kiekio ir pan.) – nuo

ekspres analizės iki kelerių metų finansinės analizės. Didžiausias dėmesys

turi būti skiriamas reikšmingiausiems rodikliams: mokumui, pelningumui,

efektyvumui ir kt., nors kiekvienas įmonei skirtingu metu aktualiausi yra

skirtingi rodikliai. Įmonės finansinė veikla atsispindi jos normatyviniuose

planiniuose projektuose, atskaitomybės ir apskaitos informacijos

šaltiniuose.

Tyrimo objektas gali būti:

– apibendrintas (visos įmonės finansiniai rezultatai, visa jos veikla);

– detalizuotas (įmonės apyvartinės lėšos, pelningumas ir kiti rodikliai).

Galima detalizuoti pagal padalinius (miestas, šalis).

1 FINANSINĖS ANALIZĖS TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Finansinės analizės tikslas – ne tik įvertinti objektyviai tiriamo objekto

finansinės veiklos rezultatus, bet ir įvertinti tų ūkio subjektų priimamų

alternatyvų ir vykdomų projektų kokybę ir jų realumą, t. p. išaiškinti

projektinių arba planinių užduočių įvykdymo rezultatus, veiksnius,

nulėmusius tų rezultatų lygį, įvertinti tuos veiksnius kiekybiškai bei

apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimybes. Visa tai atspindi

analizės nuoseklumą. Mes lyginame planus su faktiniais rezultatais ir

darome išvadas ar projektas įgyvendinamas ar ne ir kodėl (priežastys).

Analizės uždavinys – susisteminti analitinę medžiagą, daryti išvadas,

pateikti pasiūlymus finansinei veiklai pagerinti t.y. užtikrinti teigiamas

tendencijas ir siūlyti kaip likviduoti neigiamas. Plačiąja prasme

finansinės analizės tikslas yra teikti objektyvią informaciją vartotojams,

padėti įmonių vadovams didinti veiklos efektyvumą. Šiam tikslui pasiekti

keliami konkretūs uždaviniai. Įvairiuose šaltiniuose jų išskiriama 5 – 10.

Svarbiausi yra šie:

1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, a

atitinkančią įmonės politiką

Informacija turi objektyviai atspindėti ūkio būklę. Kad per visą jos

formavimo ir perdavimo procesą inf-ja neprarastų savo patikimumo, tie

procesai turi būti atitinkamai kontroliuojami. Be to tikslumą nulemia inf-

jos paskirtis. Svarbu t. p. sumažinti perteklinės informacijos kiekį.

2. Palyginti faktinę padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais.

Lyginant konkrečius rodiklius su bazėmis galima stabėti reiškinio kitimo

tendencijas, nustatyti nukrypimus nuo bazės. Tai leidžia stebėti ekonominių

reiškinių vystymosi dinamiką, vertinti juos, nustatyti jų įtaką kitiems

reiškiniams. Tam suformuotos horizontali, vertikali ir trendo (dinamikos)

analizė, t. p. naudojami absoliučių ir santykinių nukrypimų rodikliai ir

kiti įvairūs techniniai būdai.

3. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką. Jo tikslas –

racionaliai panaudoti finansinius išteklius, nukreipti investiciją

tinkamiausia ir naudingiausia linkme ir palaikyti mokumą. Valdymo apskaita

padeda planuoti, kontroliuoti įmonės veiklą, koordinuoti veiklą viduje,

finansų apskaita fiksuoja ūkines operacijas ir atvaizduoja jas

atskaitomybėje. Jos abi padeda vadovams priimti valdymo sprendimus.

Finansinė apskaita atspindi praeities įvykius, ji remiasi standartais,

norminiais aktais ir nuostatais, o finansinė analizė orientuota į ateitį ir

dažniausiai neturi šių reglamentų Ji labiau priklauso nuo paties analitiko

kvalifikacijos. Apskaita remiasi tiksliais skaičiais, o finansinėje

analizėje dažniausiai naudojami apytiksliai duomenys, tačiau jie yra

vertingi ir naudojami įvairių vartotojų. Be šių dar išskiriami kiti

uždaviniai:

– padėti įmonių vadovams kontroliuoti ūkinę ir finansinę veiklą;

– padėti išvengti bankroto ir kitų finansinių sukrėtimų;

– nustatyti pelningiausias veiklos sritis;

– padėti koordinuoti visas veiklos sritis ir funkcinių pa
adalinių darbą;

– padėti išlaikyti kredito linijas su bankais.

Uždaviniai dažniausiai siejami su žmonių poreikiais. Įmonių vadovams

svarbus yra pelningumas, veiklos efektyvumas, strategija ir įmonės

plėtimosi perspektyvos, investuotojams – likvidumas, pelno, dividendų

dydis, bankams ir kreditoriams – finansinis pastovumas ir mokumas.

Analitinė informacija būtinai turi būti pateikta įmonės vadovams ir

suinteresuotoms institucijoms neišduodant komercinių paslapčių (pvz.,

akcininkams).

Analizės raida

FA kaip mokslas atsirado vėliau negu žmonių veiklos sfera. FA elementai

buvo būdingi bet kokiai ūkinei veiklai. Tačiau jie visada buvo susiję su

apskaita. Apskaitos pradžia irgi yra l. sena. Pirmiausia buvo tobulinami

tokie apskaitos būdai, kurie garantavo veiksmingą kontrolę ir analizę.

Pirmasis apskaitos pradininkas, kuris sukūrė dvejybinio įrašo sistemą

PAČIOLIS (XVa.). Sisteminės analizės pradininku laikomas Žakas Savari (1622-

1690). Jis įvedė sintetinės ir analitinės apskaitos sąvokas ir laikomas

valdymo apskaitos pradininku ir ekonominės analizės pradininku. Jo idėjos

buvo pagilintos XIXa. italų buhalterio Dž. Čerboni (1827-1917). Jis sukūrė

sintetinių sąskaitų klasifikavimą ir suskaidė sintetines sąskaitas į

analitines. XIXa. pab. Vokietijoje ir JAV apskaita plėtojama tobulinant

ūkinės veiklos analizę. Įmonėse pradėtas naudoti valdymo principas pagal

nukrypimus. Dėl to patobulėjo visų rūšių išlaidų tyrimas, analizės būdais

galiam nustatyti išlaidų ryšius su gamybos didėjimu, technologinių procesų

tobulinimu.

XXa. pr. atsirado originali apskaitos sritis –BALANSOTYRA, kuri jau turėjo

realius analizės elementus. Balansai pradėti analizuoti ekonominiu ir

juridiniu aspektu. Šią analizę išvystė I.Šeras, P.Gestneris. P.Gestneris

įvedė balanso analitinių charakteristikų sąvokas. Vieno žymiausių balanso

tyrimo specialistų šveicaro I.Šero dėka analizė tapo ne tik sudedamąja, bet

ir savarankiška buhalterinės apskaitos dalimi. Juridinei analizės krypčiai

atstovavo R.Baigel, K.Porcig. Šie autoriai išvystė balanso analizės ir

revizijos teoriją ir praktiškai ją naudojo. Rusijoje ši balanso analizės

teorija pakilo iki mokslinio lygio dėka A.K.Roščiachovskio. Jis laikomas I-

uoju buhalteriu, įvertinusiu FA reikšmę ir nustatęs jos ryšį su buhalterine

apskaita. A.Rudanovskis, N.Blatovas, J.Nikolajevas vysto komercinių

skaičiavimų mokslą. Balanso analizė ir komerciniai skaičiavimai sudarė FA

esmę. Lietuvoje taip pat žinomi ekonomistai – Dz.Budrys, Ilgūnas. ne tik

išleido knygas, bet ir dėstė apskaitos disciplinas. Rusijoje, po

revoliucijos, FA elementai transformavosi į įmonių ūkinės veiklos analizę.

Šis procesas vyko laipsniškai, stiprėjant analizės kontrolinėms funkcijoms

ir silpnėjant komercinių skaičiavimų reikšmei. Kadangi Rusijoje pasikeitė

gamybos būdas – ji perėjo į planinės ekonomikos vėžes – pradėjo dominuoti

nukrypimų nuo planinių užduočių analizė. Balanso analizė neteko reikšmės.

Įmonių ūkinės veiklos analizė atsiskyrė nuo BA. Ji vystėsi teorine ir

praktine kryptimis. Šį procesą užtvirtino XXa. 3-4 dešimt. pasirodžiusios

knygos (S.K.Tatur, M.Bakanov). XXa. VII dešimt. ūkinės veiklos analizės

teoriniais pagrindais daug rašė A.D.Šeremet. Jis atliko didelį darbą

matematizuodamas ir formalizuodamas analitinius uždavinius, o tai sudarė

galimybes analizei naudoti elektronines skaičiavimo mašinas. Vakaruose FA

išaugo į atskirą mokslą, veikiant rinkos ekonomikos poreikiams, t.y.

poreikiams, kurie susiję su įmonių veiklos finansavimu, VP rinkos plėtojimu

ir ekonominių reiškinių studijavimu siekiant išvengti bankroto. J.Horrigan

išskiria 5 mokyklas:

1. Empirinių pragmatikų mokykla (jos atstovai – profesionalūs analitikai,

kurie dirbo įmonėse kreditingumo analizės srityje. Jie mėgino pritaikyti

santykinius rodiklius kredito gavimui pagrįsti (Robert Foulke). Jie

pirmieji parodė analitinių koeficientų įvairovę ir parodė kaip juos

apskaičiuoti iš buhalterinių duomenų.)

2. Statistinės FA mokykla (atstovas A.Wall. Jis tęsė pradinės mokyklos

veiklą. Jo nuomine, koeficientai naudingi tik tada, kai yra nustatyti

kriterijai, ribinės reikšmės tų rodiklių.)

3. Multivariantinių analitinių modelių mokykla (atstovai: H.Winacor,

J.Bliss. Jie mėgino sukurti finansinių koeficientų sistemą, kuri padėtų

įvertinti įmonės finansinę būklę. Rodikliai buvo jungiami į piramides,

siekiant parodyti jų tarpusavio sąryšį. 1970m. buvo sukurtas kompiuterinių,

imitacinių modelių metodas.)

4. Bankroto prognozuotojų mokykla (R.F.Smith. Jie mėgino pabrėžti

finansinės veiklos pastovumą ir išskirti įmonės veiklos strategijos

formavimo reikšmę. Pabrėžė apskaitos teikiamos informacijos naudingumą

bankroto prognozei.)

5. Fondų rinkos dalyvių mokykla (autorius Dž.Forster. Pagal jį finansinė

atskaitomybė vertinama kaip analizės šaltinis, prognozuojant investicijų

efektyvumą bei VP prekybos riziką. Tai labiau mokslinė FA kryptis, kurią

praktikoje sunku pritaikyti.)

Finansinės analizės metodai

Metodas apibūdinamas nusakant metodo pagrindinius ypatumus ir

konkretizuojant analizės techninių būdų visumą finansiniams reiškiniams

tirti. Analizės metodas pasižymi tam tikrais ypatumais:

– Kompleksiškumas;

– Veiksnių įtakos finans. rodikliams išaiškinimas;

– Finansinės veiklos dinamikos nagrinėjimas;

– Nepanaudotų galimybių išaiškinimas ir apibendrinimas.

Finansinėje analizėje naudojami matematiniai, statistiniai, loginiai,

ekonometriniai, psichologiniai ir t.t. tyrimo būdai.

Ekonominėje praktikoje ir teorijoje yra priimta analizės būdus

klasifikuoti į:

– Tradicinius: naudojami nuo ūkinės veiklos analizės atsiradimo. Jiems

priskiriama: lyginimas, detalizavimas, grupavimas, eliminavimas

(grandininių pakeitimų, skirtumų, saldo), balansinių sugretinimų taikymas,

indeksų, vidutinių dydžių, koeficientų, procentų, integralinis, grafinis;

– matematinius-statistinius: pradėti naudoti sukūrus ESM. Yra šie būdai:

ekonometriniai (regresinė, koreliacinė analizė, dispersinė analizė, lošimo

teorija, matematinis programavimas, imitacinis ir matricinis modeliavimas,

masinio aptarnavimo teorija ir t.t.);

euristiniai(psichologiniai)(analogijos ir asociacijos, inversija, smegenų

šturmas, kontroliniai klausimai, morfologinė analizė ir t.t).

– specifinius būdus: SWOT analizė, f-nė vertinė analizė ir kt. Visi

analizės rezultatai dažniausiai pateikiami analitinėse lentelėse. O

apibendrinti rezultatai grafikuose, apibendrinančiose lentelėse.

Tradicinių finansinės analizės būdų esmė.

* Lyginimas – dažniausiai naudojamas būdas, juo pradedama analizė. Lyginama

su planu, su praėjusiais laikotarpiais, su vidutiniais dydžiais, su

geriausiais rezultatais. Taip sužinomi nukrypimai nuo prognozuojamų dydžių,

įvertinti nukrypimus, kitimo tendencijas, kontroliuoti finansinių procesų

eigą ir reikiamu metu pakreipti ją teigiama linkme. Palyginimas atliekamas

pasirenkant tam tikrą palyginimo bazę, t.y. praeitą laikotarpį, analogiško

rodiklio dydį kitoje įmonėje, ar įm. padalinyje, galima rinktis vidutinį ir

šakinį rodiklį ir pan. Lyginimas g.b. atliekamas įm. viduje ir su

išoriniais duomenimis. Atliekant analizę reikia nepažeisti palyginamumo

principo, t.y. lyginant rodiklius t.b. naudojama vienoda rodiklių

apskaičiavimo metodika, palyginimui naudojamas tas pats laikotarpis,

tiriamojo obj. org. struktūra bei veiklos sritis. Tam tikslui naudojami

perskaičiavimai.

* Detalizavimas kartu su kitais būdais padeda įvairiapusiškai įvertinti

tiriamus reiškinius, nustatyti priežastis, nulėmusias rezultatus. Rodiklių,

detalizuotų pagal tam tikrą laikotarpį, analizė rodo ūkinių procesų

dinamiką ir ritmingumą. Detalizavimas pagal ūkinių operacijų vietą parodo

pirmaujančius ir atsiliekančius gamybos barus, nustato kiekvieno jų indėlį

į bendrus rezultatus. Detalizavimas pagal atsakomybę leidžia individualiai

vertinti atlikėjų darbą. Rodiklių skaidymas į sudedamąsias dalis įgalina

sudaryti analitines formules, įvertinti rodiklių tarpusavio ryšį.

* Grupavimas padeda nustatyti rezultatinių ir grupuojamų rodiklių

tarpusavio ryšį. Tai procesų ir reiškinių, priežasčių ir jas lėmusių

veiksnių klasifikavimas. Duomenų grupavimas turi būti ekonomiškai

pagrįstas. Analizuojant nustatoma priežasties ryšiai, priklausomybės,

pagr.priežastys ir veiksniai. Aukštesnėse valdymo grandyse taikomi tokie

grupavimo būdai: topologinis (vienodų gamybos įm., cechų, pan.

technologijos), struktūrinis (įm.pagal gamybinį pajėgumą, darbo našumą,

produkcijos sudėtį ir t.t.), analitinis – apimantis topologinius ir

struktūrinius rodiklius. Jie padeda nustatyti tiriamų reiškinių, objektų,

rodiklių tarpusavio ryšius, naudojant koreliacinę analizę.

* Vidutinių dydžių būdu tiriamos reiškinio tipinės savybės. Analizuojant

reikia įvertinti įm. veiklą per atask. laik. Vidutiniai dydžiai būtini

tiriant reiškinius, susijusius su įm. veikla, tačiau, rodydami bendras

charakteristikas, vidutiniai dydžiai niveliuoja individualius rezultatus,

todėl jie dažniausiai naudojami kartu su grupavimu.

* Indeksų būdas pagrįstas santykiniais rodikliais ir parodo reiškinio

santykį su jo praėjusio laik. lygiu, priimamu kaip pagrindas. Indeksai,

atspindintys vienmačių dydžių santykius, vadinami individualiais, o

apibūdinantys sudėtinių reiškinių santykius – grupiniais.

* Procentais atspindimas plano įvykdymas, pokyčiai, įvykę per analizuojamą

laik., tiriamų reiškinių struktūra.

* Koeficientai parodo dviejų tarpusavyje susijusių konkrečių dydžių santykį

(pvz. gamybos ritmingumą, apyvartinių lėšų apyvartumą).

* Balansinio būdo esmė ta, kad analizuojamų veiksnių ryšiai atvaizduojami

balansine lygybe. Tam tikrų veiksnių įtakos dydžių algebrinė suma t.b. lygi

reiškinio rezultatinio rodiklio nukrypimo dydžiui (veiksniai t.b. susiję

adityviniu (suminiu) ryšiu). Sudaromi bazinių ir ataskaitinių dydžių ir

kiekvieno veiksnio nukrypimų nuo plano balansai. Tokie balansai rodo

veiksnio poveikį rezultatui (pvz. mokėjimo pajėgumo, pajamų ir išlaidų ir

kt. balansai).

* Eliminavimas – tai būdų sistema, leidžianti kiekybiškai išmatuoti

kiekvieno veiksnio poveikį tiriamo rodiklio lygiui. Naudojami šie

eliminavimo būdai: grandininių pakeitimų, skirtumų ir saldo.

– Grandininių pakeitimų būdu nustatomas multiplikaciniais ryšiais susietų

veiksnių poveikis rezultatui. Papildomai skaičiuojama keletas bazinio ir

ataskaitinio rodiklio sąlyginių reikšmių, pasirenkant vieną veiksnį, o

kitus laikant nekintamais. Nuosekliai keičiant veiksnių bazinę ir

ataskaitinę reikšmes, gaunamos tarpinės rezultatinio rodiklio reikšmės. Jos

lyginamos ir taip nustatoma veiksnių įtaka (pirmiausia kiekybinių, vėliau

kokybinių). Pvz. dydis A išreiškiamas daliniais rodikliais A=a x b x c,

grandininiai pakeitimai atliekami taip:

a0 b0 c0 A0

a1 b0 c0 A1

A1 – A0 = ΔAa

a1 b1 c0 A2 A2 –

A1 = ΔAb

a1 b1 c1 A3 A3 –

A2 = ΔAc

Bendro rezultatinio rodiklio nukrypimas nuo bazinio lygus dalinių rodiklių

pokyčių sumai:

A3 – A0 = ΔAa+ ΔAb + ΔAc

– Absoliutinių skirtumų būdu rezultatinio rodiklio pokytis, veikiant

veiksniui, yra sandauga veiksnių:

a) faktinių reikšmių visų veiksnių iki tiriamojo veiksnio (pagal analitinės

formulės rangą);

b) bazinių reikšmių visų po jo esančių veiksnių.

– Dar ekonomiškesnis yra santykinių skirtumų būdas. Tai sandauga

rezultatinio rodiklio bazinės reikšmės su: a)veiksniu, esančiu formulės

eilutėje iki nagrinėjamo veiksnio, plano įvykdymo indeksais;

b)tiriamo veiksnio plano įvykdymo indeksu,sumažintu 1

– Saldo būdo esmė tokia: jei žinomas bendras rezultatinio rodiklio

nukrypimas bei visi, išskyrus vieną, veiksniai, turintys įtakos

rezultatiniam rodikliui, ir nustatytas tų veiksnių poveikis, tai to vieno

veiksnio poveikis bus skirtumas tarp rezultatinio rodiklio bendro nukrypimo

ir sumos nukrypimų nuo kitų veiksnių poveikių.

– Analitinio tyrinėjimo savarankiškas etapas yra apibendrinimas, skirtas

rezultatų sintezei. Apibendrinama taip: pirma, išskiriami lemiami

veiksniai, daugiausia turintys įtakos ūkiniam reiškiniui; antra, pagal

analitines formules nustatomas tirtų veiksnių ir rezultatinių veiksnių

ryšys; trečia, pateikiamas galutinis įvertinimas, kaip išvada apie tiriamo

obj.darbo rezultatą, įvertinant veiksnius pagal tai ar jie yra išoriniai,

ar vidiniai, priklausantys nuo įm., ar ne, svarbiausius ir antraeilius.

Baigiama parodant ekonominės veiklos teig. bei neig. ypatybes.

Matematinių būdų charakteristika.

Kad būtų galima naudoti finans. analizei matematinius būdus, reikia:

– sukurti tokių matematinių ekonomikos modelių kompleksą, kuris atspindėtų

ekonominių procesų kiekybinę charakteristiką;

– tobulinti ekonominės inf. apie įm. veiklą sistemą;

– turėti techninių priemonių, galinčių kaupti, saugoti, apdoroti ir

perduoti inf.;

– organizuoti analitikų grupę iš atitinkamų sričių specialistų.

* Matematinės statistikos būdai taikomi, kai analizuojamų rodiklių pokytis

yra atsitiktinis procesas. Dažniausiai taikomas matematinis statistikos

metodas – porinė ir daugiamatė koreliacija.

Tiriant vienmates statistines visumas, naudojama: variacinės eilutės,

pasiskirstymo dėsniai, išrinkimo būdai. Daugiamatėms statistinėms visumoms

tirti taikoma koreliacijos, regresijos, dispersijos, spektrinis,

komponentinis, ir faktorinis analizės būdai.

Regresinė ir koreliacinė analizė plačiai naudojama tiriant atsitiktines

priklausomybes tarp reiškinių, neturinčių griežto finansinio charakterio.

Koreliacinė analizė padeda nustatyti veiksnių ir rezultatinio dydžio ryšio

stiprumą, o regresinė analizė leidžia nustatyti įv. susijusių reiškinių

priklausomybės formą.

* Ekonometriniams būdams reikalingos trijų sričių – ekonomikos, matematikos

ir statistikos žinios. Ekonometrijos pagrindas – ekonominis modelis. Tai

ekonominio reiškinio scheminis vaizdas, sukurtas remiantis moksline

abstrakcija ir atspindintis to reiškinio pagr. bruožus.

* Matematinio programavimo būdas – tai planinių skaičiavimų būdas.

* Operacijų tyrimo būdu kuriami tikslinių operacijų metodai, kiekybiškai

įvertinami gauti sprendimai ir parenkami geriausi. Tikslas – suderinti

tarpusavyje susijusius struktūrinius sistemos elementus, kurie leidžia

gauti geriausius ekonominius rodiklius iš kelių galimų.

* Žaidimų teorija (operacijų tyrimo dalis) – tai matematinių modelių,

skirtų optimaliems sprendimams gauti esant neapibrėžtoms ar konfliktinėms

situacijoms, turinčioms įv. interesus, teorija.

* Masinio aptarnavimo teorija, pagrįsta tikimybių teorijos pagrindu, tiria

masinio aptarnavimo proceso kiekybinį įvertinimą matematiniais metodais.

Bendra užd., susijusių su masiniu aptarnavimu, savybė yra atsitiktinis

reiškinių pobūdis, kurie apibrėžiami statistiniais dėsningumais. Jų

kiekybinis išmatavimas ir yra masinio ap. teorijos pagrindas.

* Euristiniai būdai – tai neformalizuoti ekonominių užd. sprendimo būdai.

Jie susiję su esama ūkine situacija ir pagrįsti intuicija, patirtimi,

eksperimentiniais specialistų įvertinimais.

Analizės organizavimas

FA – tai įv. institucijų atliekamų tyrimų metodas. FA organizavimas

dažniausiai priklauso nuo to, kas yra jos vykdytojas ir kokiems tikslams ta

analizė atliekama, kokiems vartotojams skiriama. FA g.b. atliekama įmonės:

– viduje pačių įmonės vadovų, ekonominių tarnybų;

– išorėje, atliekama įv. valstybinių ar visuomeninių institucijų

darbuotojų.

Vidiniai vartotojai suinteresuoti įmonės veiklos tęstinumu bei jos

efektyvumu, kreditavimo galimybėmis, finansine rizika bei galimybe

išsilaikyti konkurencinėje rinkoje. Tuo tarpu išorinės analizės vartotojai

(bankai, akcininkai, mokesčių tarnybos, auditinės konsultacinės firmos,

statistikos departamentas ir kt.) turi savo specifinius tikslus, tirdami

įmonių veiklą. FA organizavimas priklauso nuo subjekto, atliekančio

analizę, tikslų ir uždavinių. Tipinių analizės metodikų kūrimas, mokslo ir

praktikos darbuotojų panaudojimas sudaro galimybę kokybiškiau atlikti

analizę. Viena iš svarbiausių ūkinės veiklos analizės organizavimo sąlygų

yra jos planavimas.

Planuojama dažniausiai 2 etapais:

1. sudaromas kompleksinės analizės planas;

2. planas detalizuojamas analizės programos pavidalu.

Kompleksiniame plane numatomas analizės tikslas, klausimai, analitiniai

rodikliai, kuriuos reikia išnagrinėti. Planuojant numatomi informaciniai

šaltiniai, analitinių lentelių, grafikų formos, jų užpildymo metodiniai

nurodymai. Sudaromas kalendorinis grafikas analizei atlikti, numatomi

atsakingi asmenys ir analizės rezultatų pateikimo forma. FA darbas

Lietuvoje t.b. atliekamas vyr. finansininko. Didelėse įmonėse g.b. analizės

skyriai, kurie turėtų atlikti sistemingą, operatyvinę analizę ir aprūpinti

ta informacija įmonės vadovus. Praktikoje tikslinga įmonėse priklausomai

nuo jų dydžio turėti organizacinę analizės sistemos valdymo struktūrą.

Vykdant didesnės apimties finansinę analizę, sudaromas analizės planas,

kuriame numatoma: 1) analizės tikslas, 2) analizės objektas, 3) analizės

turinys, 4) asmenys, kurie dalyvaus vykdant analizę, 5) informacijos

šaltiniai, 6) darbo ar atskirų jo dalių baigimo terminai, 7) kas kur ir

kada aptars analizės rezultatus, 8) kas panaudos rekomendacijas atlikus

analizę, 9) kas kontroliuos, kaip įgyvendinamos rekomendacijos. Analizės

procesas apima analizės metodiką, kuri yra esminė analitinio darbo

organizavimo grandis. Metodika – t.y. analizės atlikimo tvarkos ir

analizuojamų rodiklių algoritmų aprašymas. Ji apima analizės tikslą,

uždavinius, principus, techniką, nurodo abstraktaus pobūdžio įvedamą ir

išvedamą informaciją. Nuo metodikos aprašymo labai priklauso analizės

atlikimo procesas ir rezultatai. Analizės darbas g.b. atliekamas rankiniu

ar kompiuteriniu būdu.

ANALIZĖS ŠALTINIAI

Analizės šaltinis – tai informacijos ar apskaitos registras, duodantis

pakankamai duomenų įmonės finansinei veiklai analizuoti. Analizės šaltiniai

g.b. klasifikuojami į vidinius išorinius.

* Išoriniai analizės šaltiniai – tai visa ta informacija, dažniausiai

neapskaitinė, kuri g.b panaudota analizuojant įmonės veiklą. Tai –

specialių kompanijų, agentūrų teikiama info apie įmones (tai bendro

ekonominio pobūdžio duomenys , apibūdinantys įmonės veiklos aplinką).

Išorinės info sudėtyje g.b. ir apskaitos teikiami duomenys apie įm. turtą

ir nuosavybę, pelną ir sąnaudas. Šią informaciją naudoja daug įv. Info

vartotojų. Ši informacija kaupiama žinynuose, specialiose bibliotekose ir

platinami gyventojų tarpe. Šia informaciją naudoja ne vien tik įmonių

vadovai specialistai, bet ir kreditinių įstaigų tarnautojai, konsultacinės

firmos, užsienio kompanijos. Prie išorinės info galima priskirti ir info,

kurią teikia valstybinės institucijos (statistikos dep įvairi informacija

skelbiama periodinėje spaudoje).

* Vidiniai analizės šaltiniai apima:

1. planinę normatyvinę info;

2. apskaitos duomenis;

3. atskaitomybė

– Planiniai – normatyviniai šaltiniai susiję su įm. ateities

perspektyvomis. Tai:

1. įmonės sudaromi planai;

2. prognozės.

Normatyviniai šaltiniai, tai įv normatyvai, kuriais remiantis yra

planuojama ir prognozuojama įm veikla. Normatyvai daugiau siejasi su vidine

apskaita. Planinių ir normatyvinių šaltinių reikšmė analizei yra gana

didelė, nes padeda nustatyti įmonių veiklos dinamiką, atitinkamų rodiklių

kitimo tendencijas.

– Apskaitos teikiama informacija:

Apskaita – tai pagr finansinės info tiekėjas, nes remiantis ja sudaromos

ataskaitos. Apskaita aprūpina analizę labai išsamia ir detalizuota info.

Buhalterinė apskaita remiasi operatyvinės ir techninės apskaitos teikiamais

duomenimis. (operatyvinė apskaita -tai, kas daroma kiekvieną dieną, pvz.

darbo laiko apskaita). Statistinė apskaita teikia info ne sistemingai, o

atrankiniu būdu. Sintetinės ir analitinės apskaitos duomenys papildo

finansinės atskaitomybės duomenis. Tai sistemiškai apdoroti duomenys, kurie

pagrįsti konkrečiais dokumentais ir apskaitos registrais. Apskaitos

teikiama info yra pakankamai patikima ir objektyvi, nes apskaitos sistema

visose šalyse yra reglamentuojama įstatymų, vyriausybinių nutarimų ir

profesinių apskaitos organizacijų rekomendacijų. Apskaitos duomenys

dažniausiai naudojami tada, kai atskaitomybėje nėra analizei reikalingų

duomenų, kai norima nuodugniau ir operatyviau išnagrinėti atitinkamas

įmonės veiklos sritis, reiškinius ar procesus. Atliekant analizę, būtina

panaudoti visų rūšių sintetinės ir analitinės apskaitos duomenis, esančius

pirminiuose ir suvestiniuose dokumentuose, žiniaraščiuose, žurnaluose,

knygose ir pan.

– Atskaitomybė yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis, teikiantis

labai daug naudingos informacijos. Daugelio pasaulio šalių finansinę

atskaitomybę sudaro:

1) balansas

2) pelno ir nuostolio ataskaita

3) pinigų srautų ataskaita

4) pastabos (priedai)

5) įmonės administracijos pranešimas

Prie atskaitomybės priskiriama auditoriaus išvada.

Analitikai daugiausia dėmesio skiria balanso, pelno (nuostolio) bei

pinigų srautų analizei. Pastabos (priedai) informacijos vartotojams padeda

geriau orientuotis vertinant pagrindinius ataskaitų rodiklius. Jose kartais

pateikiama gana išsami ir detali informacija, iššifruojami pagrindiniai

balanso bei pelno nuostolio ataskaitos rodikliai. FA atskaitomybė skirstoma

į:

1) Finansinę;

2) Statistinę.

Ji koncentruotoje formoje pateikia duomenis apie įmonės finansinę būklę

Lietuvoje FA sudaroma remiantis 1993m. spalio 27d. nutarimu Nr. 804. Ši

atskaitomybė turi labai svarbų papildymą – tai paaiškinamąjį raštą.

Vakarietiškoje atskaitomybėje tas raštas vadinamas įvairiai: pastabos,

notes, disclosure. Paaiškinamojo rašto info skirstoma į finansinę ir

nefinansinę. Paprastai pažymose pateikiama ta info, kurios nėra pačiose

finansinėse ataskaitose, bet kuri g. b. įdomi šios info vartotojams.

Papildomojoje info dažnai būna atskleidžiami debitoriai, kreditoriai,

tarptautinių įmonių padaliniai, bei papildomai pateikiama analitinė info

(apskaičiuoti rodikliai, ankstesnių laikotarpių duomenys). Visa ši info

padeda priimti valdymo sprendimus. Vakarų šalyse yra ir kitokių ataskaitų ,

pvz, pridėtosios vertės ataskaita. Visa analizei naudojama info t b

patikima. Patikimumą fin ataskaitų užtikrina auditas. Todėl būtinas FA

elementas yra auditoriaus išvada. Tačiau nežiūrint į atliktą auditą,

kiekvienas asmuo, pradėdamas analizuoti fin ataskaitas turėtų pats

susipažinti su jomis iš esmės ir formaliai. FA turi turėti:

1. juridinio dokumento rekvizitus;

2. t b užpildytos visos skiltys ir atliktas aritmetinis patikrinimas

Iš esmės siekiant patikrinti fin ataskaitas reikia patikrinti pagrindinių

rodiklių, atvaizduotų ataskaitose, tarpusavio suderinamumą: pvz.; grynasis

pelnas pelno (nuost) ataskaitoje t b lygus grynajam pelnui pelno (nuost)

paskirstymo ataskaitoje. FA teisingumą patvirtina ir įrodo auditoriaus

išvada. Svarbus analizės šaltinis yra bendrosios akcijų rinkos duomenys.

Jie dažniausiai matuojami įvairiausiais indeksais, pateikia akcijų rinkos

lygį, pagal kurį gali būti nustatyta individuali įmonės padėtis ir kuris

parodo konkrečios pramonės šakos perspektyvas. Vadinasi jei įmonės akcijų

kursas mažesnis už tos pačios pramonės šakos konkurentų akcijų kursą,

biržos duomenys parodo, kad rinka yra ne tokia jautri įmonės padėčiai nei

anksčiau palyginti su jos konkurentais. Visi minėti finansinės analizės

šaltiniai turi būti naudojami kompleksiškai. Tai leidžia nuodugniai ir

operatyviai išanalizuoti įmonės ir jos padalinių veiklą. Nuo šaltinių

sudėties, turinio ir tinkamo jų naudojimo daug priklauso analizės

organizavimas ir rezultatai. Savo ruožtu analizės šaltinių parinkimas

priklauso nuo analizuojamojo objekto, nuo to, kas analizuoja, kokie keliami

analizei tikslai, uždaviniai ir pan. Svarbu pasiekti, kad naudojami

informacijos šaltiniai ir jų pagrindu atlikta analizė padėtų priimti

veiksmingus valdymo sprendimus ir kurti lanksčią įm. veiklos strategiją.

Finansinės analizės kokybė, jos išvadų tikslumas labai priklauso nuo

analizės šaltinių patikimumo. Todėl prieš analizuojant reikia patikrinti

visus analizės šaltinius. Tikrinant šaltinius, nagrinėjami šie svarbiausi

klausimai: 1) ar tinkamai įformintos visos fin ataskaitos; 2) ar laikomasi

jų pateikimo terminų; 3) ar fin ataskaitų formų rodikliai suderinti vieni

su kitais; 4) koks buhalterinio balanso perimamumas.

FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS

Pati FA yra viena iš ekonominės analizės rūšių. FA ir ekonominė analizė

turi l glaudų ryšį, nes FA teikia info ekonominei analizei, ir plačiąja

prasme ekon analizei apima įvairias analizės rūšis. Jeigu pažvelgti į ekon

analizę įvairiais aspektais, tai galima pastebėti, kad ekon analizė g b

skirstoma į įv rūšis, priklausomai nuo analizės atlikimo laiko:

1. Retrospektyvinė analizė nagrinėja praeito laikotarpio duomenis.

2. Perspektyvinė analizė susijusi su prognozių, planinių duomenų

analizavimu. Pvz.; prašant iš banko paskolos, reikia pateikti duomenis apie

ateities pelną, turtą ir pan. Tokiu atveju bankas analizuos prognozuojamus

duomenis. Perspektyvinė analizė g.b atliekama ir pačio plano ar prognozės

sudarymo metu, kada remiantis planiniais duomenimis atliekamas įm

finansinės būklės stabilumo patikrinimas, remiantis įv analizės būdais.

Tokios inf rezultate koreguojami arba pripažįstami priimtinais prognoziniai

arba planiniai duomenys.

3. Operatyvinė analizė – tai analizė atliekama per trumpus periodus, pvz.;

per savaitę, dieną. Ši analizė naudojama įmonės kasdieniniams valdymo

tikslams. Ji l efektyvi, nes padeda įmonių vadovams dar nepasibaigus

ataskaitiniam laikotarpiui pastebėti neigiamas tendencijas (veiklos tend)

jas analizuoti , nustatyti priežastis ir kaltininkus bei imtis priemonių

įmonės veiklai gerinti.

Kitas klasifikacijos požymis yra pagal turinį: pagal tai yra išskiriamos

įvairių įm veiklos sferų analizės rūšis:

1. techninė – ekonominė

2. finansinė

3. darbo rodiklių analizė

Pagal gaminių (paslaugų) f-jas yra išskiriama:

1. Funkcinė – vertinė analizė, kurios tikslas įvertinti gaminamos

produkcijos f-jas, atsižvelgiant į jų ekonomiškumą, t y palikti tas f-jas,

kurių išlaidos mažiausios ir atsisakyti tų, kurios yra brangiausios. Šią

analizę dažniausiai atlieka specialistų kolektyvas, kurie nusprendžia

remdamiesi alternatyvų analize, kurias f-jas palikti, ir kurių atsisakyti.

Analizės klasif g b l įvairus:

1. pagal vietą (visos įm, darbo vietos, padalinio anali)

2. pagal atlikėjus:

a) įmonės veiklos analize (vadovai)

b) mokestinė analizė (mok insp)

Visos paminėtos analizės rūšys glaudžiai siejasi su FA, nes FA irgi g b

atliekama laiko požiūriu: retrospektyvinė ir perspektyvinė, vietos

požiūriu, pgl atlikėjus ir t.t. Tačiau FA būdinga tai, kad ji plačiausiai

naudoja fin ataskaitas kaip analizės šaltinį. Reikėtų atskirti finansų

valdymą nuo FA, nes finansų valdymas apima finansų instrumentų reguliavimą

įmonėje, o FA nagrinėja finansinius santykius, susiklosčiusius pačioje

įmonėje bei santykiuose su išoriniais verslo dalyviais, atsispindinčius

finansinėse ataskaitose. FA pagal jos atlikimo būdus yra skirstoma į:

1. Horizontali analizė – tai dviejų ar daugiau metų fin ataskaitų duomenų

palyginimas. Ši analizė padeda nustatyti atitinkamų rodiklių dinamiką.

Rodiklių dinamika apskaičiuojama absoliučiais dydžiais ir procentais, t.y.

nustatomi nukrypimai nuo bazinių rodiklių. Horizontali analizė tai yra

dinamikos analizė, kurios metu ataskaitiniai duomenys lyginami su baziniais

arba praeito laikotarpio duomenimis. Remiantis dinaminėmis eilutėmis yra

apskaičiuojami visų fin ataskaitų straipsnių kitimo tendencijos. Šios

analizės privalumas yra tas, kad taikant paprastus skaičiavimus galima

nustatyti įmonės fin būklės pasikeitimo priežastis, bei remiantis šiais

duomenimis numatyti tolimesnės analizės gilinimo kryptis.

2. Vertikalioji analizė. Vertikaliosios analizės esmę sudaro tai, kad

atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos

ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas bazinio dydžio procentais.

Ją suprantame, kaip kiekvieno fin ataskaitos straipsnio lyginamojo svorio

pasirinktame baziniame rodiklyje apskaičiavimą. Dažniausiai kitiems

daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų,

pasyvų, pelno, pardavimų suma ir pan. taigi kiekvienas dalinis rodiklis

sudaro tam tikrą bazinio (pagrindinio) rodiklio procentą. Jeigu atliekama

keleto metų analizė, tai ne tik nustatoma, kaip keitėsi daliniai rodikliai,

bet ir kokios tų pasikeitimų priežastys. Vertikaliąją analizę galima

vadinti rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimu. Gerai atlikta vertikalioji

rodiklių (lyginamųjų svorių) analizė parodo ne tik tam tikrų rodiklių vietą

bendroje rodiklių sistemoje, bet ir apibūdina įmonės ūkinę-finansinę būklę.

Jeigu analizuojame balanso duomenis, tai baziniu rodikliu pasirenkame turto

bendrą sumą aktyve ir savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų bendrą sumą

pasyve. Analizuojant pelno (nuostolio) ataskaitą, baziniu rodikliu

pasirenkame pardavimus. Ši vertikalioji analizė kaip ir horizontalioji

suteikia nemažai info apie įmonės finansinės būklės kitimą, nepateikiant

absoliučių skaičių, o tai yra l naudinga (svarbu).

3. Trendo analizė (tam tikra horizontaliosios analizės atmaina). Kai kurie

autoriai ją laiko savarankiška finansinės analizės rūšimi. Jos pagrindinis

tikslas – nustatyti ilgesnio laikotarpio rodiklių kitimo pagrindines

tendencijas ir dėsningumus, todėl finansinių ataskaitų duomenys

analizuojami kelerių ar net keliolikos metų (5-10). Norint nustatyti vieno

ar kito rodiklio kitimo tendencijas, labai svarbu tirti jo ryšius su kitais

rodikliais. Apskritai tirti rodiklių dinamiką yra gana sunkus uždavinys,

nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik aritmetiniai veiksmai.

Analitikas turi labai kruopščiai įvertinti visą informaciją, kuri yra

pateikta finansinėse ataskaitose, nustatyti jos patikimumo ir objektyvumo

laipsnį. Kuo ilgesnis laikotarpis, tuo didesnė tikimybė, kad rodikliai yra

mažiau palyginami. Apibendrinant galima pasakyti, kad FA yra viena iš ekon

analizės rūšių ir pagal kai kuriuos ekonominės analizės požymius ji g b

klasifikuojama taip kaip ir ekonominė analizė. Fin. analizės specifiką

sudaro paminėtos 3 jos rūšys ir santykinė analizė.

Balanso analizė

Analizuojant balansą, p

. . .

A rodo bendrą pasikeitimą per analizuojamą laikotarpį, bet nenurodo

pasikeitimo priežasčių.

B atspindi TT ir TĮ dalių pasikeitimą. Toliau detalizuojant šį segmentą,

galima sudaryti lentelę, parodančią AK-o pasikeitimo apyvartinių aktyvų ir

pasyvų dalyje priežastis.

C rodo atsiradusius pasikeitimus per analizuojamą laikotarpį ∀-ame

neapyvartinių aktyvų ir pasyvų segmente. Detalizuojant šio segmento

elementus, išanalizuojamos jo pasikeitimo priežastys.

AK-as kinta tik tada, kai ūk. op. yra susijusi su viena apyvartine

sąskaita. Jei ūk. op. liečia vien tik apyvartines arba neapyvartines

sąskaitas, tada įrašai jose neturi įtakos AK-o pasikeitimui. Apibendrinimas

AK-o analizės atliekamas pateikiant pasiūlymus įm. fin. būklei pagerinti,

racionaliau naudojant AK-ą bei šalinant neigiamus veiksnius bei priežastis.

Pelno (nuostolio) ataskaitos analizė

Ši ataskaita yra viena iš reikšmingiausių ataskaitų. Angliškai kalbančiose

šalyse ji netgi pateikiama pirma. Ji reikšminga tuo, kad parodo per

ataskaitinį laikotarpį gautą įmonės finansinį rezultatą, kuris domina tiek

vidinius, tiek išorinius ataskaitų vartotojus. Pelno (nuostolio) ataskaitos

rodiklių analizė atliekama 2 etapais:

1. susipažįstama su pagrindinių rodiklių bendromis kitimo tendencijomis.

Tuo tikslu atliekama horizontali ir vertikali šios ataskaitos analizė.

2. analizuojami pagrindiniai šios ataskaitos rodikliai, veiksniai, darantys

jiems įtaką, veiksnių priežastys ir kaltininkai, jei tokių yra. Ne visos

pelno (nuostolio) ataskaitos yra pakankamai informatyvios (sutrumpintos,

nedetalios), todėl išsamesnę šios ataskaitos analizę gali atlikti vidinis

vartotojas. Horizontali – dinamikos analizė. Vertikali – struktūros analizė

(% nuo pardavimų ir paslaugų apimties). Horizontali analizė parodo kokių

straipsnių pokyčių dėka buvo gautas papildomas pelnas (ar nebuvo).

dinamika struktūra

1. Pardavimai + 110 % 100 %

2. Savikaina 40 %

3. Pelnas (bendrasis) +105 o e 110 % 60 %

tada padidėja ir savikaina

Grynasis pelnas 20 %

Veiksnių analizei atlikti būtina papildoma informacija, nes nepakanka vien

tik nustatyti straipsnių pokyčius, nors jų nustatymas t. p. yra labai

reikšmingas. Pirmiausia turi būti analizuojami tų straipsnių veiksniai,

kurie daro didžiausią neigiamą įtaką grynojo pelno augimui. Pvz., parduotų

prekių savikainos didėjimui neigiamą poveikį gali daryti tokie veiksniai:

1. tiesioginių žaliavų, medžiagų neracionalus naudojimas;

2. tiesioginio darbo užmokesčio spartesnis augimas, negu darbo našumo;

3. parduodamos produkcijos struktūra ir asortimentas;

4. pardavimo kainų sumažinimas;

5. gamybos apimties arba pardavimų sumažėjimas.

Priežastys yra objektyvios ir subjektyvios: vienas galime pakeisti, o kitų

– ne.

(1991 m. Harvardo universitetas) savikaina turi būti 35–40% nuo kainos, o

veiklos sąnaudos 10–15%, R&D 10–15% ir pardavimų sąnaudos 5% nuo pardavimų

sumos.

PINIGŲ SRAUTŲ ATASKAITA (PSA)

PSA, Jos atsiradimo ištakos ir reikšmė.

Pinigų srautų ataskaita yra naudinga dėl to, kad ji padeda atsakyti į kai

kuriuos svarbius klausimus, į kuriuos negalime atsakyti išnagrinėję įmonės

balansą arba pelno/nuostolio ataskaitą. PSA ataskaita padeda atsakyti į

tokius svarbius klausimus:

– Ar įmonės veikla sukuria pakankamai grynųjų pinigų, kad galėtų išmokėti

dividendus;

– Jei įmonė per metus prarado pinigų, ar ji vis dėl to pakankamai uždirbo

grynųjų pinigų tam, kad galėtų grąžinti savo skolas;

– Kokia nauja finansine ir investicine veikla užsiėmė įmonė;

– Į kokį naują turtą įmonė investavo savo lėšas;

– Jei skolos sumažėjo, kaip tai buvo padaryta;

– Jei skolos per metus padidėjo, kur buvo investuotos pajamos;

PSA atsirado neseniai. Ji atsirado būtent tada, kai atsirado ir pradėjo

nuolatos didėti poreikis anksčiau aptartai ir panašiai informacijai. O tam,

kad koncentruoti visą šią informaciją vienoje vietoje, buvo parengta nauja

ataskaitos forma – PSA. Ji pradėta pildyti JAV nuo 1987 m, kai JAV

finansinės apskaitos standartų taryba parengė šią naują ataskaitos formą.

Iki to buvo rengiamos finansinės būklės pasikeitimų arba fondų ataskaitos.

PSA parodo įmonės grynųjų pinigų judėjimą, t.y., teikti informaciją apie

tai kiek ir iš kur buvo gauta grynųjų pinigų, bei kiek ir kam jie buvo

išleisti. Kaip žinoma, pinigų gavimo šaltiniai gali būti įvairūs: papildomų

akcijų išleidimas ir pardavimas, naujų paskolų gavimas, skolų sugrąžinimas,

privataus asmens investicijos į įmonę, pinigų gavimas iš įmonės veiklos ir

pan. pinigai išleidžiami taip pat įvairiems tikslams: įsigyjant ilgalaikį

ir trumpalaikį turtą, grąžinant įvairias skolas, sumokant akcininkams

dividendus ir kitais atvejais. Turėdami tokio pobūdžio informaciją, jos

vartotojai gali nustatyti, iš kokių šaltinių įmonė gauna daugiausiai pinigų

ir, kokiems tikslams jie panaudojami. (Nagrinėjant PSA reikia atkreipti

dėmesį į tai, kad čia į grynųjų pinigų sąvoką įeina ne tik grynieji

pinigai, bet ir jų ekvivalentai: trumpo laikotarpio, itin likvidžios

investicijos, kurias sudaro pinigų rinkos sąskaitos, komerciniai dokumentai

ir obligacijos. Jie reikalingi įmonei tam, kad įmonė galėtų uždirbti

dividendų, kol pinigai per trumpą laikotarpį nenaudojami kitiems tikslams).

PSA sudėtis.

Pinigų srautų ataskaitos forma yra gan paprasta. Ją Lietuvoje sudaro

keturios dalys:

1.ataskaitos dalyje parodomi pinigų srautai (gavimai ir netekimai) iš

įmonės ūkinės (gamybinės, komercinės) veiklos.

2.ataskaitos dalis skirta pinigų srautams iš investicinės veiklos

atvaizduoti tai susiję su ilgalaikio turto įsigijimu, investicijų įsigijimu

ir pan.).

3.dalis- čia pavaizduoti pinigų srautai iš finansinės veiklos. T.y.,

parodomi pinigų srautai iš paprastų ir privilegijuotų akcijų, obligacijų

išleidimo, išperkamosios nuomos įsipareigojimų apmokėjimas ir pan.

4.dalį sudaro pinigų srautai iš ypatingos veiklos: pagautė, netekimai ir

pan.

Iš visų keturių dalių išvedama bendra grynųjų pinigų srautų padidėjimo arba

sumažėjimo suma.

Atskirai atvaizduoti pinigų srautus iš ūkinės veiklos svarbu todėl, kad šis

rodiklis leidžia įvertinti įmonės gamybos galią, spręsti, ar sėkmingai

įmonė pasinaudojo vidiniais finansavimo šaltiniais. Pinigų srautų iš

investicinės veiklos rodiklis parodo įmonės ilgalaikę strategiją (kur ir,

ar naudingai įmonė panaudojo savo lėšas). Pinigų srautų iš finansinės

veiklos rodiklis parodo, ar sėkmingai įmonė pasinaudojo išoriniais

finansavimo šaltiniais.

PSA formoje taip pat yra pateikiama papildoma informacija, siekiant

suderinti PSA duomenis su balanso duomenimis.

PSA analizė.

Analizuojant PSA pirmiausiai svarbu įvertinti pinigų srautų gavimą iš

atitinkamos veiklos. Jei įmonės pinigai sunaudojami vienoje veiklos

sferoje, tai pageidautina, kad kita sfera padengtų šį sunaudojimą. Be to,

pageidautina, kad įmonės pagrindinė veikla duotų didesnį pinigų srautų dydį

negu kitos veiklos sferos. Nagrinėjant pinigų srautus iš pagrindinės ūkinės

veiklos, reikia nustatyti, ar įmonė gavo pakankamai pinigų skoloms

grąžinti, palaikyti normaliai veiklai, mokėti dividendus ir daryti naujoms

investicijoms nenaudojant išorinių finansavimo šaltinių. Vertinant pinigų

srautus iš investicinės veiklos, labai svarbu įvertinti, kiek pinigų buvo

skirta įsigyti ištekliams, kurie ateityje uždirbs pajamas. Ypač tiksliai

reikia nustatyti pinigų įplaukas, gautas pardavus IT, ir jas palyginti su

pinigų išmokėjimais, skirtais IT įsigyti. Vertinant pinigų srautus iš

finansinės veikos, būtina daug dėmesio skirti pajamoms, gautoms išleidus

akcijas, obligacijas, skolos raštus ir kt. Be to, labai svarbu

Join the Conversation

×
×