1 Finansinės analizės reikšmĖ
Analizė reiškia kokio tai tariamo objekto išskaidymą. Ji gali būti vykdoma realių objektų ar reiškinių (gamtoje), o t. p. mokslinėje srityje. Gamtoje tai fizinis procesas (skaidymas), o mokslinėje veikloje tai mintinis abstraktus procesas, vykstantis žmogui mąstant.
Kadangi ekonominiai procesai yra sunkiai fiziškai apčiuopiami, jų analizė atliekama abstraktaus teorinio mąstymo būdu. Toks mąstymas padeda suvokti įvairius procesus, nustatyti jų sąveiką, vienų procesų nuo kitų priklausomumą ir daryti apibendrinimą, išvadas. Toks mąstymas yra iš analizės sintezės.
Analizės metu išskiriami pagrindiniai tiriamų objektų požymiai, savybės, pažįstama tų objektų sudėtis, struktūra. Naudojant sintezę (priešingas analizei procesas) t. p. abstraktaus mąstymo būdu visa analizės metu gauta informacija apibendrinama: dalys jungiamos į visumą, nustatomi ryšiai tarp procesų ir daromas apibendrinimas. Taigi, analizė ir sintezė, naudojamos ekonominiams reiškiniams pažinti, sudaro abstraktaus mąstymo esmę.
Ekonominiam moksle svarbus abstraktus mąstymas, nes realių eksperimentų atlikti negalima. Čia naudojami matematiniai skaičiavimai.
Ekonominę analizę galima nagrinėti dviem aspektais:
– socialiniu−ekonominiu;
– techniniu.
Pirmas apibūdina analizės turinį, objektą, tikslus ir uždavinius, o antrasis – priklausomas nuo pirmojo, tai analitiniai būdai ir techninių priemonių bei procedūrų jiems įgyvendinti rinkinys.
Dar išskiriama:
– mikroanalizė: tai ūkio funkcionavimo rezultatų analizė: šakų, pošakių, teritorijų veiklos analizė.
– makroanalizė: ūkio pagrindinių grandžių (įmonių, kompanijų, akcinių bendrovių ir pan.) veiklos analizė.
Socialiniai ekonominiai reiškiniai nagrinėjami ekonominės analizės pagalba, kuri gali būti skirstoma į:
– teorinę (kokybinę) pvz., ekonomikos teorija;
– konkrečią (kiekybinę).
Antroji vykdoma įvairiais lygmenimis:
• statistinė;
• įmonės;
• finansinė ir pan.
Šios dvi analizės rūšys yra glaudžiai susijusios. Ekonomikos teoriją galima laikyti ekonominės analizės šerdimi, nes ji duoda teorinius pagrindus kitiems ekonomikos mokslams. Kiekvienas konkretus ekonomikos mokslas, nagrinėdamas savąjį objektą, analizės metu duoda kiekybinius įvertinimus ekonominiams procesams, kurie [įvertinimai] paskui yra panaudojami makroekonominiuose tyrimuose, suteikiančiuose galimybę daryti išvadas, teorinius apibendrinimus.
Apatinės 2 disciplinos yra labai susietos (metodologija). Bloko pagrindas yra buhalterinė apskaita. Analizės funkcija būdinga daugiau vėlesniam laikotarpiui, kai viskas buvo sistematizuota specialiuose registruose.
Ši sistema gali apibūdinti ir finansinės analizės reikšmę. Ji tarnauja ne tik mikro lygio ekonominiams reiškiniams įvertinti bet ir suteikia informaciją ir makro lygio tyrimams. Finansinė analizė padeda geriau suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus, priimti optimalius valdymo sprendimus. Ji tampa ypač aktuali esant ribotiems ištekliams ir neribotoms reikmėms, atskleisdama vidinius ir perspektyvinius rezervus ir valdant sudėtingus ūkinius procesus. Jos pagalba įvertinama:
– esama padėtis (retrospektyvinė analizė – ex post);
– ateities perspektyvos (perspektyvinė analizė ex ante).
Finansinė analizė susijusi su apskaita, kontrole, planavimu ir organizavimu. Ji siekia objektyviai įvertinti įmonės ekonominė būklę, kad priimtų optimalius valdymo sprendimus. Ji yra svarbi ūkinių procesų pažinimo priemonė.
2 3 FINANSINĖS ANALIZĖS OBJEKTAS
Tai įmonės finansinė veikla ir rezervai, atsispindintys finansinių rodiklių sistemoje. Finansai yra piniginiai ištekliai, finansinė būklė parodo finansinius santykius (Įmonėje finansiniai santykiai yra tarp darbuotojų ir pan., o už jos ribų – su bankais).
Kiekviena įmonė apibūdinama tuo ekonominio potencialo požiūriu, kuriuo ji rėmėsi ataskaitinio laikotarpio pradžioje. Pagal tai skiriamos tokios pagrindinės jos kryptys:
– ekonominio potencialo ir jame vykstančių pasikeitimų vertinimas;
– finansinės ūkinės veiklos rezultatyvumo vertinimas (ekonominio potencialo panaudojimas).
Remiantis šiomis kryptimis gali būti analizuojama įvairiai detalizuojant.
Detalizavimo lygis priklauso nuo analizės poreikių ir kitų objektyvių ir subjektyvių priežasčių laiko, techninių priemonių kiekio ir pan.) – nuo ekspres analizės iki kelerių metų finansinės analizės. Didžiausias dėmesys turi būti skiriamas reikšmingiausiems rodikliams: mokumui, pelningumui, efektyvumui ir kt., nors kiekvienas įmonei skirtingu metu aktualiausi yra skirtingi rodikliai. Įmonės finansinė veikla atsispindi jos normatyviniuose planiniuose projektuose, atskaitomybės ir apskaitos informacijos šaltiniuose.
Tyrimo objektas gali būti:
– apibendrintas (visos įmonės finansiniai rezultatai, visa jos veikla);
– detalizuotas (įmonės apyvartinės lėšos, pelningumas ir kiti rodikliai).
Galima detalizuoti pagal padalinius (miestas, šalis).
1 FINANSINĖS ANALIZĖS TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Finansinės analizės tikslas – ne tik įvertinti objektyviai tiriamo objekto finansinės veiklos rezultatus, bet ir įvertinti tų ūkio subjektų priimamų alternatyvų ir vykdomų projektų kokybę ir jų realumą, t. p. išaiškinti projektinių arba planinių užduočių įvykdymo rezultatus, veiksnius, nulėmusius tų rezultatų lygį, įvertinti tuos veiksnius kiekybiškai bei apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimybes. Visa tai atspindi analizės nuoseklumą. Mes lyginame planus su faktiniais rezultatais ir darome išvadas ar projektas įgyvendinamas ar ne ir kodėl (priežastys).
Analizės uždavinys – susisteminti analitinę medžiagą, daryti išvadas, pateikti pasiūlymus finansinei veiklai pagerinti t.y. užtikrinti teigiamas tendencijas ir siūlyti kaip likviduoti neigiamas. Plačiąja prasme finansinės analizės tikslas yra teikti objektyvią informaciją vartotojams, padėti įmonių vadovams didinti veiklos efektyvumą. Šiam tikslui pasiekti keliami konkretūs uždaviniai. Įvairiuose šaltiniuose jų išskiriama 5 – 10.
Svarbiausi yra šie:
1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, atitinkančią įmonės politiką
Informacija turi objektyviai atspindėti ūkio būklę. Kad per visą jos formavimo ir perdavimo procesą inf-ja neprarastų savo patikimumo, tie procesai turi būti atitinkamai kontroliuojami. Be to tikslumą nulemia inf-
jos paskirtis. Svarbu t. p. sumažinti perteklinės informacijos kiekį.
2. Palyginti faktinę padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais.
Lyginant konkrečius rodiklius su bazėmis galima stabėti reiškinio kitimo tendencijas, nustatyti nukrypimus nuo bazės. Tai leidžia stebėti ekonominių reiškinių vystymosi dinamiką, vertinti juos, nustatyti jų įtaką kitiems reiškiniams. Tam suformuotos horizontali, vertikali ir trendo (dinamikos)
analizė, t. p. naudojami absoliučių ir santykinių nukrypimų rodikliai ir kiti įvairūs techniniai būdai.
3. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką. Jo tikslas –
racionaliai panaudoti finansinius išteklius, nukreipti investiciją tinkamiausia ir naudingiausia linkme ir palaikyti mokumą. Valdymo apskaita padeda planuoti, kontroliuoti įmonės veiklą, koordinuoti veiklą viduje, finansų apskaita fiksuoja ūkines operacijas ir atvaizduoja jas atskaitomybėje. Jos abi padeda vadovams priimti valdymo sprendimus.
Finansinė apskaita atspindi praeities įvykius, ji remiasi standartais, norminiais aktais ir nuostatais, o finansinė analizė orientuota į ateitį ir dažniausiai neturi šių reglamentų Ji labiau priklauso nuo paties analitiko kvalifikacijos. Apskaita remiasi tiksliais skaičiais, o finansinėje analizėje dažniausiai naudojami apytiksliai duomenys, tačiau jie yra vertingi ir naudojami įvairių vartotojų. Be šių dar išskiriami kiti uždaviniai:
– padėti įmonių vadovams kontroliuoti ūkinę ir finansinę veiklą;
– padėti išvengti bankroto ir kitų finansinių sukrėtimų;
– nustatyti pelningiausias veiklos sritis;
– padėti koordinuoti visas veiklos sritis ir funkcinių padalinių darbą;
– padėti išlaikyti kredito linijas su bankais.
Uždaviniai dažniausiai siejami su žmonių poreikiais. Įmonių vadovams svarbus yra pelningumas, veiklos efektyvumas, strategija ir įmonės plėtimosi perspektyvos, investuotojams – likvidumas, pelno, dividendų dydis, bankams ir kreditoriams – finansinis pastovumas ir mokumas.
Analitinė informacija būtinai turi būti pateikta įmonės vadovams ir suinteresuotoms institucijoms neišduodant komercinių paslapčių (pvz., akcininkams).
Analizės raida
FA kaip mokslas atsirado vėliau negu žmonių veiklos sfera. FA elementai buvo būdingi bet kokiai ūkinei veiklai. Tačiau jie visada buvo susiję su apskaita. Apskaitos pradžia irgi yra l. sena. Pirmiausia buvo tobulinami tokie apskaitos būdai, kurie garantavo veiksmingą kontrolę ir analizę.
Pirmasis apskaitos pradininkas, kuris sukūrė dvejybinio įrašo sistemą
PAČIOLIS (XVa.). Sisteminės analizės pradininku laikomas Žakas Savari (1622-
1690). Jis įvedė sintetinės ir analitinės apskaitos sąvokas ir laikomas valdymo apskaitos pradininku ir ekonominės analizės pradininku. Jo idėjos buvo pagilintos XIXa. italų buhalterio Dž. Čerboni (1827-1917). Jis sukūrė sintetinių sąskaitų klasifikavimą ir suskaidė sintetines sąskaitas į analitines. XIXa. pab. Vokietijoje ir JAV apskaita plėtojama tobulinant ūkinės veiklos analizę. Įmonėse pradėtas naudoti valdymo principas pagal nukrypimus. Dėl to patobulėjo visų rūšių išlaidų tyrimas, analizės būdais galiam nustatyti išlaidų ryšius su gamybos didėjimu, technologinių procesų tobulinimu.
XXa. pr. atsirado originali apskaitos sritis –BALANSOTYRA, kuri jau turėjo realius analizės elementus. Balansai pradėti analizuoti ekonominiu ir juridiniu aspektu. Šią analizę išvystė I.Šeras, P.Gestneris. P.Gestneris įvedė balanso analitinių charakteristikų sąvokas. Vieno žymiausių balanso tyrimo specialistų šveicaro I.Šero dėka analizė tapo ne tik sudedamąja, bet ir savarankiška buhalterinės apskaitos dalimi. Juridinei analizės krypčiai atstovavo R.Baigel, K.Porcig. Šie autoriai išvystė balanso analizės ir revizijos teoriją ir praktiškai ją naudojo. Rusijoje ši balanso analizės teorija pakilo iki mokslinio lygio dėka A.K.Roščiachovskio. Jis laikomas I-
uoju buhalteriu, įvertinusiu FA reikšmę ir nustatęs jos ryšį su buhalterine apskaita. A.Rudanovskis, N.Blatovas, J.Nikolajevas vysto komercinių skaičiavimų mokslą. Balanso analizė ir komerciniai skaičiavimai sudarė FA
esmę. Lietuvoje taip pat žinomi ekonomistai – Dz.Budrys, Ilgūnas… ne tik išleido knygas, bet ir dėstė apskaitos disciplinas. Rusijoje, po revoliucijos, FA elementai transformavosi į įmonių ūkinės veiklos analizę.
Šis procesas vyko laipsniškai, stiprėjant analizės kontrolinėms funkcijoms ir silpnėjant komercinių skaičiavimų reikšmei. Kadangi Rusijoje pasikeitė gamybos būdas – ji perėjo į planinės ekonomikos vėžes – pradėjo dominuoti nukrypimų nuo planinių užduočių analizė. Balanso analizė neteko reikšmės.
Įmonių ūkinės veiklos analizė atsiskyrė nuo BA. Ji vystėsi teorine ir praktine kryptimis. Šį procesą užtvirtino XXa. 3-4 dešimt. pasirodžiusios knygos (S.K.Tatur, M.Bakanov). XXa. VII dešimt. ūkinės veiklos analizės teoriniais pagrindais daug rašė A.D.Šeremet. Jis atliko didelį darbą matematizuodamas ir formalizuodamas analitinius uždavinius, o tai sudarė galimybes analizei naudoti elektronines skaičiavimo mašinas. Vakaruose FA
išaugo į atskirą mokslą, veikiant rinkos ekonomikos poreikiams, t.y.
poreikiams, kurie susiję su įmonių veiklos finansavimu, VP rinkos plėtojimu ir ekonominių reiškinių studijavimu siekiant išvengti bankroto. J.Horrigan išskiria 5 mokyklas:
1. Empirinių pragmatikų mokykla (jos atstovai – profesionalūs analitikai, kurie dirbo įmonėse kreditingumo analizės srityje. Jie mėgino pritaikyti santykinius rodiklius kredito gavimui pagrįsti (Robert Foulke). Jie pirmieji parodė analitinių koeficientų įvairovę ir parodė kaip juos apskaičiuoti iš buhalterinių duomenų.)
2. Statistinės FA mokykla (atstovas A.Wall. Jis tęsė pradinės mokyklos veiklą. Jo nuomine, koeficientai naudingi tik tada, kai yra nustatyti kriterijai, ribinės reikšmės tų rodiklių.)
3. Multivariantinių analitinių modelių mokykla (atstovai: H.Winacor,
J.Bliss. Jie mėgino sukurti finansinių koeficientų sistemą, kuri padėtų įvertinti įmonės finansinę būklę. Rodikliai buvo jungiami į piramides, siekiant parodyti jų tarpusavio sąryšį. 1970m. buvo sukurtas kompiuterinių, imitacinių modelių metodas.)
4. Bankroto prognozuotojų mokykla (R.F.Smith. Jie mėgino pabrėžti finansinės veiklos pastovumą ir išskirti įmonės veiklos strategijos formavimo reikšmę. Pabrėžė apskaitos teikiamos informacijos naudingumą bankroto prognozei.)
5. Fondų rinkos dalyvių mokykla (autorius Dž.Forster. Pagal jį finansinė atskaitomybė vertinama kaip analizės šaltinis, prognozuojant investicijų efektyvumą bei VP prekybos riziką. Tai labiau mokslinė FA kryptis, kurią praktikoje sunku pritaikyti.)
Finansinės analizės metodai
Metodas apibūdinamas nusakant metodo pagrindinius ypatumus ir konkretizuojant analizės techninių būdų visumą finansiniams reiškiniams tirti. Analizės metodas pasižymi tam tikrais ypatumais:
– Kompleksiškumas;
– Veiksnių įtakos finans. rodikliams išaiškinimas;
– Finansinės veiklos dinamikos nagrinėjimas;
– Nepanaudotų galimybių išaiškinimas ir apibendrinimas.
Finansinėje analizėje naudojami matematiniai, statistiniai, loginiai, ekonometriniai, psichologiniai ir t.t. tyrimo būdai.
Ekonominėje praktikoje ir teorijoje yra priimta analizės būdus klasifikuoti į:
– Tradicinius: naudojami nuo ūkinės veiklos analizės atsiradimo. Jiems priskiriama: lyginimas, detalizavimas, grupavimas, eliminavimas (grandininių pakeitimų, skirtumų, saldo), balansinių sugretinimų taikymas, indeksų, vidutinių dydžių, koeficientų, procentų, integralinis, grafinis;
– matematinius-statistinius: pradėti naudoti sukūrus ESM. Yra šie būdai:
ekonometriniai (regresinė, koreliacinė analizė, dispersinė analizė, lošimo teorija, matematinis programavimas, imitacinis ir matricinis modeliavimas, masinio aptarnavimo teorija ir t.t.);
euristiniai(psichologiniai)(analogijos ir asociacijos, inversija, smegenų šturmas, kontroliniai klausimai, morfologinė analizė ir t.t).
– specifinius būdus: SWOT analizė, f-nė vertinė analizė ir kt. Visi analizės rezultatai dažniausiai pateikiami analitinėse lentelėse. O
apibendrinti rezultatai grafikuose, apibendrinančiose lentelėse.
Tradicinių finansinės analizės būdų esmė.
* Lyginimas – dažniausiai naudojamas būdas, juo pradedama analizė. Lyginama su planu, su praėjusiais laikotarpiais, su vidutiniais dydžiais, su geriausiais rezultatais. Taip sužinomi nukrypimai nuo prognozuojamų dydžių, įvertinti nukrypimus, kitimo tendencijas, kontroliuoti finansinių procesų eigą ir reikiamu metu pakreipti ją teigiama linkme.
Palyginimas atliekamas pasirenkant tam tikrą palyginimo bazę, t.y. praeitą laikotarpį, analogiško rodiklio dydį kitoje įmonėje, ar įm. padalinyje, galima rinktis vidutinį ir šakinį rodiklį ir pan. Lyginimas g.b. atliekamas įm. viduje ir su išoriniais duomenimis.
Atliekant analizę reikia nepažeisti palyginamumo principo, t.y. lyginant rodiklius t.b. naudojama vienoda rodiklių apskaičiavimo metodika, palyginimui naudojamas tas pats laikotarpis, tiriamojo obj. org. struktūra bei veiklos sritis. Tam tikslui naudojami perskaičiavimai.
* Detalizavimas kartu su kitais būdais padeda įvairiapusiškai įvertinti tiriamus reiškinius, nustatyti priežastis, nulėmusias rezultatus. Rodiklių, detalizuotų pagal tam tikrą laikotarpį, analizė rodo ūkinių procesų dinamiką ir ritmingumą. Detalizavimas pagal ūkinių operacijų vietą parodo pirmaujančius ir atsiliekančius gamybos barus, nustato kiekvieno jų indėlį į bendrus rezultatus. Detalizavimas pagal atsakomybę leidžia individualiai vertinti atlikėjų darbą. Rodiklių skaidymas į sudedamąsias dalis įgalina sudaryti analitines formules, įvertinti rodiklių tarpusavio ryšį.
* Grupavimas padeda nustatyti rezultatinių ir grupuojamų rodiklių tarpusavio ryšį. Tai procesų ir reiškinių, priežasčių ir jas lėmusių veiksnių klasifikavimas. Duomenų grupavimas turi būti ekonomiškai pagrįstas. Analizuojant nustatoma priežasties ryšiai, priklausomybės, pagr.priežastys ir veiksniai. Aukštesnėse valdymo grandyse taikomi tokie grupavimo būdai: topologinis (vienodų gamybos įm., cechų, pan.
technologijos), struktūrinis (įm.pagal gamybinį pajėgumą, darbo našumą, produkcijos sudėtį ir t.t.), analitinis – apimantis topologinius ir struktūrinius rodiklius. Jie padeda nustatyti tiriamų reiškinių, objektų, rodiklių tarpusavio ryšius, naudojant koreliacinę analizę.
* Vidutinių dydžių būdu tiriamos reiškinio tipinės savybės. Analizuojant reikia įvertinti įm. veiklą per atask. laik. Vidutiniai dydžiai būtini tiriant reiškinius, susijusius su įm. veikla, tačiau, rodydami bendras charakteristikas, vidutiniai dydžiai niveliuoja individualius rezultatus, todėl jie dažniausiai naudojami kartu su grupavimu.
* Indeksų būdas pagrįstas santykiniais rodikliais ir parodo reiškinio santykį su jo praėjusio laik. lygiu, priimamu kaip pagrindas. Indeksai, atspindintys vienmačių dydžių santykius, vadinami individualiais, o apibūdinantys sudėtinių reiškinių santykius – grupiniais.
* Procentais atspindimas plano įvykdymas, pokyčiai, įvykę per analizuojamą laik., tiriamų reiškinių struktūra.
* Koeficientai parodo dviejų tarpusavyje susijusių konkrečių dydžių santykį (pvz. gamybos ritmingumą, apyvartinių lėšų apyvartumą).
* Balansinio būdo esmė ta, kad analizuojamų veiksnių ryšiai atvaizduojami balansine lygybe. Tam tikrų veiksnių įtakos dydžių algebrinė suma t.b. lygi reiškinio rezultatinio rodiklio nukrypimo dydžiui (veiksniai t.b. susiję adityviniu (suminiu) ryšiu). Sudaromi bazinių ir ataskaitinių dydžių ir kiekvieno veiksnio nukrypimų nuo plano balansai. Tokie balansai rodo veiksnio poveikį rezultatui (pvz. mokėjimo pajėgumo, pajamų ir išlaidų ir kt. balansai).
* Eliminavimas – tai būdų sistema, leidžianti kiekybiškai išmatuoti kiekvieno veiksnio poveikį tiriamo rodiklio lygiui. Naudojami šie eliminavimo būdai: grandininių pakeitimų, skirtumų ir saldo.
– Grandininių pakeitimų būdu nustatomas multiplikaciniais ryšiais susietų veiksnių poveikis rezultatui. Papildomai skaičiuojama keletas bazinio ir ataskaitinio rodiklio sąlyginių reikšmių, pasirenkant vieną veiksnį, o kitus laikant nekintamais. Nuosekliai keičiant veiksnių bazinę ir ataskaitinę reikšmes, gaunamos tarpinės rezultatinio rodiklio reikšmės. Jos lyginamos ir taip nustatoma veiksnių įtaka (pirmiausia kiekybinių, vėliau kokybinių). Pvz. dydis A išreiškiamas daliniais rodikliais A=a x b x c, grandininiai pakeitimai atliekami taip:
a0 b0 c0 A0
a1 b0 c0 A1
A1 – A0 = ΔAa a1 b1 c0 A2 A2 –
A1 = ΔAb a1 b1 c1 A3 A3 –
A2 = ΔAc
Bendro rezultatinio rodiklio nukrypimas nuo bazinio lygus dalinių rodiklių pokyčių sumai:
A3 – A0 = ΔAa+ ΔAb + ΔAc
– Absoliutinių skirtumų būdu rezultatinio rodiklio pokytis, veikiant veiksniui, yra sandauga veiksnių:
a) faktinių reikšmių visų veiksnių iki tiriamojo veiksnio (pagal analitinės formulės rangą);
b) bazinių reikšmių visų po jo esančių veiksnių.
– Dar ekonomiškesnis yra santykinių skirtumų būdas. Tai sandauga rezultatinio rodiklio bazinės reikšmės su: a)veiksniu, esančiu formulės eilutėje iki nagrinėjamo veiksnio, plano įvykdymo indeksais;
b)tiriamo veiksnio plano įvykdymo indeksu,sumažintu 1
– Saldo būdo esmė tokia: jei žinomas bendras rezultatinio rodiklio nukrypimas bei visi, išskyrus vieną, veiksniai, turintys įtakos rezultatiniam rodikliui, ir nustatytas tų veiksnių poveikis, tai to vieno veiksnio poveikis bus skirtumas tarp rezultatinio rodiklio bendro nukrypimo ir sumos nukrypimų nuo kitų veiksnių poveikių.
– Analitinio tyrinėjimo savarankiškas etapas yra apibendrinimas, skirtas rezultatų sintezei. Apibendrinama taip: pirma, išskiriami lemiami veiksniai, daugiausia turintys įtakos ūkiniam reiškiniui; antra, pagal analitines formules nustatomas tirtų veiksnių ir rezultatinių veiksnių ryšys; trečia, pateikiamas galutinis įvertinimas, kaip išvada apie tiriamo obj.darbo rezultatą, įvertinant veiksnius pagal tai ar jie yra išoriniai, ar vidiniai, priklausantys nuo įm., ar ne, svarbiausius ir antraeilius.
Baigiama parodant ekonominės veiklos teig. bei neig. ypatybes.
Matematinių būdų charakteristika.
Kad būtų galima naudoti finans. analizei matematinius būdus, reikia:
– sukurti tokių matematinių ekonomikos modelių kompleksą, kuris atspindėtų ekonominių procesų kiekybinę charakteristiką;
– tobulinti ekonominės inf. apie įm. veiklą sistemą;
– turėti techninių priemonių, galinčių kaupti, saugoti, apdoroti ir perduoti inf.;
– organizuoti analitikų grupę iš atitinkamų sričių specialistų.
* Matematinės statistikos būdai taikomi, kai analizuojamų rodiklių pokytis yra atsitiktinis procesas. Dažniausiai taikomas matematinis statistikos metodas – porinė ir daugiamatė koreliacija.
Tiriant vienmates statistines visumas, naudojama: variacinės eilutės, pasiskirstymo dėsniai, išrinkimo būdai. Daugiamatėms statistinėms visumoms tirti taikoma koreliacijos, regresijos, dispersijos, spektrinis, komponentinis, ir faktorinis analizės būdai.
Regresinė ir koreliacinė analizė plačiai naudojama tiriant atsitiktines priklausomybes tarp reiškinių, neturinčių griežto finansinio charakterio.
Koreliacinė analizė padeda nustatyti veiksnių ir rezultatinio dydžio ryšio stiprumą, o regresinė analizė leidžia nustatyti įv. susijusių reiškinių priklausomybės formą.
* Ekonometriniams būdams reikalingos trijų sričių – ekonomikos, matematikos ir statistikos žinios. Ekonometrijos pagrindas – ekonominis modelis. Tai ekonominio reiškinio scheminis vaizdas, sukurtas remiantis moksline abstrakcija ir atspindintis to reiškinio pagr. bruožus.
* Matematinio programavimo būdas – tai planinių skaičiavimų būdas.
* Operacijų tyrimo būdu kuriami tikslinių operacijų metodai, kiekybiškai įvertinami gauti sprendimai ir parenkami geriausi. Tikslas – suderinti tarpusavyje susijusius struktūrinius sistemos elementus, kurie leidžia gauti geriausius ekonominius rodiklius iš kelių galimų.
* Žaidimų teorija (operacijų tyrimo dalis) – tai matematinių modelių, skirtų optimaliems sprendimams gauti esant neapibrėžtoms ar konfliktinėms situacijoms, turinčioms įv. interesus, teorija.
* Masinio aptarnavimo teorija, pagrįsta tikimybių teorijos pagrindu, tiria masinio aptarnavimo proceso kiekybinį įvertinimą matematiniais metodais.
Bendra užd., susijusių su masiniu aptarnavimu, savybė yra atsitiktinis reiškinių pobūdis, kurie apibrėžiami statistiniais dėsningumais. Jų kiekybinis išmatavimas ir yra masinio ap. teorijos pagrindas.
* Euristiniai būdai – tai neformalizuoti ekonominių užd. sprendimo būdai.
Jie susiję su esama ūkine situacija ir pagrįsti intuicija, patirtimi, eksperimentiniais specialistų įvertinimais.
Analizės organizavimas
FA – tai įv. institucijų atliekamų tyrimų metodas. FA organizavimas dažniausiai priklauso nuo to, kas yra jos vykdytojas ir kokiems tikslams ta analizė atliekama, kokiems vartotojams skiriama. FA g.b. atliekama įmonės:
– viduje pačių įmonės vadovų, ekonominių tarnybų;
– išorėje, atliekama įv. valstybinių ar visuomeninių institucijų darbuotojų.
Vidiniai vartotojai suinteresuoti įmonės veiklos tęstinumu bei jos efektyvumu, kreditavimo galimybėmis, finansine rizika bei galimybe išsilaikyti konkurencinėje rinkoje. Tuo tarpu išorinės analizės vartotojai (bankai, akcininkai, mokesčių tarnybos, auditinės konsultacinės firmos, statistikos departamentas ir kt.) turi savo specifinius tikslus, tirdami įmonių veiklą. FA organizavimas priklauso nuo subjekto, atliekančio analizę, tikslų ir uždavinių. Tipinių analizės metodikų kūrimas, mokslo ir praktikos darbuotojų panaudojimas sudaro galimybę kokybiškiau atlikti analizę. Viena iš svarbiausių ūkinės veiklos analizės organizavimo sąlygų yra jos planavimas.
Planuojama dažniausiai 2 etapais:
1. sudaromas kompleksinės analizės planas;
2. planas detalizuojamas analizės programos pavidalu.
Kompleksiniame plane numatomas analizės tikslas, klausimai, analitiniai rodikliai, kuriuos reikia išnagrinėti. Planuojant numatomi informaciniai šaltiniai, analitinių lentelių, grafikų formos, jų užpildymo metodiniai nurodymai. Sudaromas kalendorinis grafikas analizei atlikti, numatomi atsakingi asmenys ir analizės rezultatų pateikimo forma. FA darbas
Lietuvoje t.b. atliekamas vyr. finansininko. Didelėse įmonėse g.b. analizės skyriai, kurie turėtų atlikti sistemingą, operatyvinę analizę ir aprūpinti ta informacija įmonės vadovus. Praktikoje tikslinga įmonėse priklausomai nuo jų dydžio turėti organizacinę analizės sistemos valdymo struktūrą.
Vykdant didesnės apimties finansinę analizę, sudaromas analizės planas, kuriame numatoma: 1) analizės tikslas, 2) analizės objektas, 3) analizės turinys, 4) asmenys, kurie dalyvaus vykdant analizę, 5) informacijos šaltiniai, 6) darbo ar atskirų jo dalių baigimo terminai, 7) kas kur ir kada aptars analizės rezultatus, 8) kas panaudos rekomendacijas atlikus analizę, 9) kas kontroliuos, kaip įgyvendinamos rekomendacijos.
Analizės procesas apima analizės metodiką, kuri yra esminė analitinio darbo organizavimo grandis. Metodika – t.y. analizės atlikimo tvarkos ir analizuojamų rodiklių algoritmų aprašymas. Ji apima analizės tikslą, uždavinius, principus, techniką, nurodo abstraktaus pobūdžio įvedamą ir išvedamą informaciją. Nuo metodikos aprašymo labai priklauso analizės atlikimo procesas ir rezultatai. Analizės darbas g.b. atliekamas rankiniu ar kompiuteriniu būdu.
ANALIZĖS ŠALTINIAI
Analizės šaltinis – tai informacijos ar apskaitos registras, duodantis pakankamai duomenų įmonės finansinei veiklai analizuoti. Analizės šaltiniai g.b. klasifikuojami į vidinius išorinius.
* Išoriniai analizės šaltiniai – tai visa ta informacija, dažniausiai neapskaitinė, kuri g.b panaudota analizuojant įmonės veiklą. Tai –
specialių kompanijų, agentūrų teikiama info apie įmones (tai bendro ekonominio pobūdžio duomenys , apibūdinantys įmonės veiklos aplinką).
Išorinės info sudėtyje g.b. ir apskaitos teikiami duomenys apie įm. turtą ir nuosavybę, pelną ir sąnaudas. Šią informaciją naudoja daug įv. Info vartotojų. Ši informacija kaupiama žinynuose, specialiose bibliotekose ir platinami gyventojų tarpe. Šia informaciją naudoja ne vien tik įmonių vadovai specialistai, bet ir kreditinių įstaigų tarnautojai, konsultacinės firmos, užsienio kompanijos. Prie išorinės info galima priskirti ir info, kurią teikia valstybinės institucijos (statistikos dep įvairi informacija skelbiama periodinėje spaudoje).
* Vidiniai analizės šaltiniai apima:
1. planinę normatyvinę info;
2. apskaitos duomenis;
3. atskaitomybė
– Planiniai – normatyviniai šaltiniai susiję su įm. ateities perspektyvomis. Tai:
1. įmonės sudaromi planai;
2. prognozės.
Normatyviniai šaltiniai, tai įv normatyvai, kuriais remiantis yra planuojama ir prognozuojama įm veikla. Normatyvai daugiau siejasi su vidine apskaita. Planinių ir normatyvinių šaltinių reikšmė analizei yra gana didelė, nes padeda nustatyti įmonių veiklos dinamiką, atitinkamų rodiklių kitimo tendencijas.
– Apskaitos teikiama informacija:
Apskaita – tai pagr finansinės info tiekėjas, nes remiantis ja sudaromos ataskaitos. Apskaita aprūpina analizę labai išsamia ir detalizuota info.
Buhalterinė apskaita remiasi operatyvinės ir techninės apskaitos teikiamais duomenimis. (operatyvinė apskaita -tai, kas daroma kiekvieną dieną, pvz.
darbo laiko apskaita). Statistinė apskaita teikia info ne sistemingai, o atrankiniu būdu. Sintetinės ir analitinės apskaitos duomenys papildo finansinės atskaitomybės duomenis. Tai sistemiškai apdoroti duomenys, kurie pagrįsti konkrečiais dokumentais ir apskaitos registrais. Apskaitos teikiama info yra pakankamai patikima ir objektyvi, nes apskaitos sistema visose šalyse yra reglamentuojama įstatymų, vyriausybinių nutarimų ir profesinių apskaitos organizacijų rekomendacijų. Apskaitos duomenys dažniausiai naudojami tada, kai atskaitomybėje nėra analizei reikalingų duomenų, kai norima nuodugniau ir operatyviau išnagrinėti atitinkamas įmonės veiklos sritis, reiškinius ar procesus. Atliekant analizę, būtina panaudoti visų rūšių sintetinės ir analitinės apskaitos duomenis, esančius pirminiuose ir suvestiniuose dokumentuose, žiniaraščiuose, žurnaluose, knygose ir pan.
– Atskaitomybė yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis, teikiantis labai daug naudingos informacijos. Daugelio pasaulio šalių finansinę atskaitomybę sudaro:
1) balansas
2) pelno ir nuostolio ataskaita
3) pinigų srautų ataskaita
4) pastabos (priedai)
5) įmonės administracijos pranešimas
Prie atskaitomybės priskiriama auditoriaus išvada.
Analitikai daugiausia dėmesio skiria balanso, pelno (nuostolio) bei pinigų srautų analizei. Pastabos (priedai) informacijos vartotojams padeda geriau orientuotis vertinant pagrindinius ataskaitų rodiklius. Jose kartais pateikiama gana išsami ir detali informacija, iššifruojami pagrindiniai balanso bei pelno nuostolio ataskaitos rodikliai. FA atskaitomybė skirstoma į:
1) Finansinę;
2) Statistinę.
Ji koncentruotoje formoje pateikia duomenis apie įmonės finansinę būklę
Lietuvoje FA sudaroma remiantis 1993m. spalio 27d. nutarimu Nr. 804. Ši atskaitomybė turi labai svarbų papildymą – tai paaiškinamąjį raštą.
Vakarietiškoje atskaitomybėje tas raštas vadinamas įvairiai: pastabos, notes, disclosure. Paaiškinamojo rašto info skirstoma į finansinę ir nefinansinę. Paprastai pažymose pateikiama ta info, kurios nėra pačiose finansinėse ataskaitose, bet kuri g. b. įdomi šios info vartotojams.
Papildomojoje info dažnai būna atskleidžiami debitoriai, kreditoriai, tarptautinių įmonių padaliniai, bei papildomai pateikiama analitinė info (apskaičiuoti rodikliai, ankstesnių laikotarpių duomenys). Visa ši info padeda priimti valdymo sprendimus. Vakarų šalyse yra ir kitokių ataskaitų , pvz, pridėtosios vertės ataskaita. Visa analizei naudojama info t b patikima. Patikimumą fin ataskaitų užtikrina auditas. Todėl būtinas FA
elementas yra auditoriaus išvada. Tačiau nežiūrint į atliktą auditą, kiekvienas asmuo, pradėdamas analizuoti fin ataskaitas turėtų pats susipažinti su jomis iš esmės ir formaliai. FA turi turėti:
1. juridinio dokumento rekvizitus;
2. t b užpildytos visos skiltys ir atliktas aritmetinis patikrinimas
Iš esmės siekiant patikrinti fin ataskaitas reikia patikrinti pagrindinių rodiklių, atvaizduotų ataskaitose, tarpusavio suderinamumą: pvz.; grynasis pelnas pelno (nuost) ataskaitoje t b lygus grynajam pelnui pelno (nuost)
paskirstymo ataskaitoje. FA teisingumą patvirtina ir įrodo auditoriaus išvada. Svarbus analizės šaltinis yra bendrosios akcijų rinkos duomenys.
Jie dažniausiai matuojami įvairiausiais indeksais, pateikia akcijų rinkos lygį, pagal kurį gali būti nustatyta individuali įmonės padėtis ir kuris parodo konkrečios pramonės šakos perspektyvas.
Vadinasi jei įmonės akcijų kursas mažesnis už tos pačios pramonės šakos konkurentų akcijų kursą, biržos duomenys parodo, kad rinka yra ne tokia jautri įmonės padėčiai nei anksčiau palyginti su jos konkurentais. Visi minėti finansinės analizės šaltiniai turi būti naudojami kompleksiškai. Tai leidžia nuodugniai ir operatyviai išanalizuoti įmonės ir jos padalinių veiklą.
Nuo šaltinių sudėties, turinio ir tinkamo jų naudojimo daug priklauso analizės organizavimas ir rezultatai. Savo ruožtu analizės šaltinių parinkimas priklauso nuo analizuojamojo objekto, nuo to, kas analizuoja, kokie keliami analizei tikslai, uždaviniai ir pan. Svarbu pasiekti, kad naudojami informacijos šaltiniai ir jų pagrindu atlikta analizė padėtų priimti veiksmingus valdymo sprendimus ir kurti lanksčią įm. veiklos strategiją.
Finansinės analizės kokybė, jos išvadų tikslumas labai priklauso nuo analizės šaltinių patikimumo. Todėl prieš analizuojant reikia patikrinti visus analizės šaltinius. Tikrinant šaltinius, nagrinėjami šie svarbiausi klausimai: 1) ar tinkamai įformintos visos fin ataskaitos; 2) ar laikomasi jų pateikimo terminų; 3) ar fin ataskaitų formų rodikliai suderinti vieni su kitais; 4) koks buhalterinio balanso perimamumas.
FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS
Pati FA yra viena iš ekonominės analizės rūšių. FA ir ekonominė analizė turi l glaudų ryšį, nes FA teikia info ekonominei analizei, ir plačiąja prasme ekon analizei apima įvairias analizės rūšis. Jeigu pažvelgti į ekon analizę įvairiais aspektais, tai galima pastebėti, kad ekon analizė g b skirstoma į įv rūšis, priklausomai nuo analizės atlikimo laiko:
1. Retrospektyvinė analizė nagrinėja praeito laikotarpio duomenis.
2. Perspektyvinė analizė susijusi su prognozių, planinių duomenų analizavimu. Pvz.; prašant iš banko paskolos, reikia pateikti duomenis apie ateities pelną, turtą ir pan. Tokiu atveju bankas analizuos prognozuojamus duomenis. Perspektyvinė analizė g.b atliekama ir pačio plano ar prognozės sudarymo metu, kada remiantis planiniais duomenimis atliekamas įm finansinės būklės stabilumo patikrinimas, remiantis įv analizės būdais.
Tokios inf rezultate koreguojami arba pripažįstami priimtinais prognoziniai arba planiniai duomenys.
3. Operatyvinė analizė – tai analizė atliekama per trumpus periodus, pvz.;
per savaitę, dieną. Ši analizė naudojama įmonės kasdieniniams valdymo tikslams. Ji l efektyvi, nes padeda įmonių vadovams dar nepasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui pastebėti neigiamas tendencijas (veiklos tend)
jas analizuoti , nustatyti priežastis ir kaltininkus bei imtis priemonių įmonės veiklai gerinti.
Kitas klasifikacijos požymis yra pagal turinį: pagal tai yra išskiriamos įvairių įm veiklos sferų analizės rūšis:
1. techninė – ekonominė
2. finansinė
3. darbo rodiklių analizė
Pagal gaminių (paslaugų) f-jas yra išskiriama:
1. Funkcinė – vertinė analizė, kurios tikslas įvertinti gaminamos produkcijos f-jas, atsižvelgiant į jų ekonomiškumą, t y palikti tas f-jas, kurių išlaidos mažiausios ir atsisakyti tų, kurios yra brangiausios. Šią analizę dažniausiai atlieka specialistų kolektyvas, kurie nusprendžia remdamiesi alternatyvų analize, kurias f-jas palikti, ir kurių atsisakyti.
Analizės klasif g b l įvairus:
1. pagal vietą (visos įm, darbo vietos, padalinio anali)
2. pagal atlikėjus:
a) įmonės veiklos analize (vadovai)
b) mokestinė analizė (mok insp)
Visos paminėtos analizės rūšys glaudžiai siejasi su FA, nes FA irgi g b atliekama laiko požiūriu: retrospektyvinė ir perspektyvinė, vietos požiūriu, pgl atlikėjus ir t.t. Tačiau FA būdinga tai, kad ji plačiausiai naudoja fin ataskaitas kaip analizės šaltinį. Reikėtų atskirti finansų valdymą nuo FA, nes finansų valdymas apima finansų instrumentų reguliavimą įmonėje, o FA nagrinėja finansinius santykius, susiklosčiusius pačioje įmonėje bei santykiuose su išoriniais verslo dalyviais, atsispindinčius finansinėse ataskaitose. FA pagal jos atlikimo būdus yra skirstoma į:
1. Horizontali analizė – tai dviejų ar daugiau metų fin ataskaitų duomenų palyginimas. Ši analizė padeda nustatyti atitinkamų rodiklių dinamiką.
Rodiklių dinamika apskaičiuojama absoliučiais dydžiais ir procentais, t.y.
nustatomi nukrypimai nuo bazinių rodiklių. Horizontali analizė tai yra dinamikos analizė, kurios metu ataskaitiniai duomenys lyginami su baziniais arba praeito laikotarpio duomenimis. Remiantis dinaminėmis eilutėmis yra apskaičiuojami visų fin ataskaitų straipsnių kitimo tendencijos. Šios analizės privalumas yra tas, kad taikant paprastus skaičiavimus galima nustatyti įmonės fin būklės pasikeitimo priežastis, bei remiantis šiais duomenimis numatyti tolimesnės analizės gilinimo kryptis.
2. Vertikalioji analizė. Vertikaliosios analizės esmę sudaro tai, kad atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas bazinio dydžio procentais.
Ją suprantame, kaip kiekvieno fin ataskaitos straipsnio lyginamojo svorio pasirinktame baziniame rodiklyje apskaičiavimą. Dažniausiai kitiems daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų, pasyvų, pelno, pardavimų suma ir pan. taigi kiekvienas dalinis rodiklis sudaro tam tikrą bazinio (pagrindinio) rodiklio procentą. Jeigu atliekama keleto metų analizė, tai ne tik nustatoma, kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pasikeitimų priežastys. Vertikaliąją analizę galima vadinti rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimu. Gerai atlikta vertikalioji rodiklių (lyginamųjų svorių) analizė parodo ne tik tam tikrų rodiklių vietą bendroje rodiklių sistemoje, bet ir apibūdina įmonės ūkinę-finansinę būklę.
Jeigu analizuojame balanso duomenis, tai baziniu rodikliu pasirenkame turto bendrą sumą aktyve ir savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų bendrą sumą pasyve. Analizuojant pelno (nuostolio) ataskaitą, baziniu rodikliu pasirenkame pardavimus. Ši vertikalioji analizė kaip ir horizontalioji suteikia nemažai info apie įmonės finansinės būklės kitimą, nepateikiant absoliučių skaičių, o tai yra l naudinga (svarbu).
3. Trendo analizė (tam tikra horizontaliosios analizės atmaina). Kai kurie autoriai ją laiko savarankiška finansinės analizės rūšimi. Jos pagrindinis tikslas – nustatyti ilgesnio laikotarpio rodiklių kitimo pagrindines tendencijas ir dėsningumus, todėl finansinių ataskaitų duomenys analizuojami kelerių ar net keliolikos metų (5-10). Norint nustatyti vieno ar kito rodiklio kitimo tendencijas, labai svarbu tirti jo ryšius su kitais rodikliais. Apskritai tirti rodiklių dinamiką yra gana sunkus uždavinys, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik aritmetiniai veiksmai.
Analitikas turi labai kruopščiai įvertinti visą informaciją, kuri yra pateikta finansinėse ataskaitose, nustatyti jos patikimumo ir objektyvumo laipsnį. Kuo ilgesnis laikotarpis, tuo didesnė tikimybė, kad rodikliai yra mažiau palyginami. Apibendrinant galima pasakyti, kad FA yra viena iš ekon analizės rūšių ir pagal kai kuriuos ekonominės analizės požymius ji g b klasifikuojama taip kaip ir ekonominė analizė. Fin. analizės specifiką sudaro paminėtos 3 jos rūšys ir santykinė analizė.
Balanso analizė
Analizuojant balansą, pirmiausiai:
1. susipažįstama su balanso straipsnių sudėtimi;
2. po to nustatomas balanso straipsnių kitimas, lyginant atskaitinius metus su praėjusiais laikotarpiais.
Šis kitimas gali būti nustatomas absoliučia suma, %, koeficientais. Tokia analizė vadinama horizontalia balanso analize. Ji padeda įvertinti įmonės turto kitimo atvejus bei jų susidarymo šaltinius. Ši analizė parodo finansinių rodiklių dinamiką, tačiau neišryškina priežasčių dėl kurių įvyko rodiklių pakitimai. Dinamikos analizė yra papildoma balanso analizė, kai nustatomi atskirų balanso straipsnių lyginamieji svoriai bendroje balansinėje sumoje. Ši analizė papildo horizontalią ir leidžia daryti išvadas apie įmonės finansinės veiklos sėkmingumą. Horizontaliosios analizės atmaina yra trendo analizė: analizuojami kelių (pvz. 5-10)
finansinių ataskaitų duomenys, bei apskaičiuojami rodiklių pasikeitimai per keletą laikotarpių ir tokiu būdu atskleidžiamos ūkio subjektų finansinių rezultatų kitimo tendencijos, dėsningumai. Pvz. Pardavimų apimtis per 3
metus padidėja 120%, o pelnas prieš mokesčių mokėjimą padidėja 70%. Trendo analizė padės suprasti, kad pelnas didėja lėtesniu tempu nei pardavimų apimtis dėl spartesnio kaštų augimo.
|AKTYV|PASY| |
|AS |VAS | |
|IT |SK | |
| |IĮ | |
|TT | | |
| |TĮ | |
|Įmonės |Skolin|
|savininkų |tojų |
|nuosavybė |nuosav|
|(savininkų |ybė |
|kapitalas) |(įsipa|
| |reigoj|
| |imai) |
|AKCINIS | |
|KAPITALAS |TRUMPA|
| |LAIKĖS|
| |ĮMONĖS|
| |SKOLOS|
|REZERVAI | |
|ATIDĖTOS | |
|IŠLAIDOS | |
|(ATIDĖJIMAI)| |
|NEPASKIRSTYT|ILGALA|
|AS PELNAS |IKĖS |
| |ĮMONĖS|
| |SKOLOS|
|TREČIŲJŲ | |
|ASMENŲ | |
|DOVANOTAS | |
|ĮMONEI | |
|TURTAS | |
TT turi būti finansuojamas iš trumpalaikių įsipareigojimų, kartais iš savininkų kapitalo.
Analizės metu detalizuojami atskiri straipsniai. Detalesnė balanso analizė (vertikali ir horizontali) yra atliekama ne tik pagal balanso skyrius bendrai, bet ir pagal kiekvieną skyriaus straipsnį. Kiekvieno balanso skyriaus straipsnio analizė atliekama tuo tikslu, kad būtų galima nustatyti priežastis, dėl kurių pakito balanso skyrių lyginamasis svoris arba kitimo tempai. Ši analizė padeda įvertinti kiekvieno straipsnio pokytį ir įsitikinti ar jis teigiamai ar neigiamai veikia įmonės finansinę būklę.
IT dažniausiai kinta dėl to, kad ataskaitiniam laikotarpyje įmonė plečia gamybą, įsigyja materialaus ir nematerialaus turto. Ši tendencija teigiama tuo atveju, jei didėja gamybos apimtis ir pardavimų rodiklis. Jei IT
mažėja, tai irgi reikia išsiaiškinti to turto mažėjimo priežastis, derinant šį rodiklį su pardavimų dinamika.
TT kitimo atvejai irgi susiję su įmonės veiklos plėtojimu arba siaurinimu.
Tačiau ypatingą dėmesį reikia skirti nepageidaujamų straipsnių didėjimui (tai gautinos sumos). Per vienerius metus gautinos sumos susijusios su pirkėjų įsiskolinimu ir kitomis įmokomis. Jeigu šios sumos didėja, tai galima daryti išvadą, kad įmonė arba prekiauja su nemokiais pirkėjais, arba vykdo prekybinio kredito politiką. Grynųjų pinigų laikymas kasoje yra įmonei neefektyvus. Kasoje ir sąskaitoje pakanka laikyti tokią pinigų sumą, kad pakaktų atlyginimams sumokėti.
Žaliavų, nebaigtos gamybos ir pagamintos produkcijos kitimo tendencijos.
Jei gamyba vyksta tolygiai, tai šių straipsnių kitimas irgi turėtų būti tolygus. Jei vyksta pokyčiai technologiniame procese arba sutrinka žaliavų tiekimas, tai išsibalansuoja minėtų straipsnių augimo tempai. Pagal balansą nustatomos tik bendros kitimo tendencijos ir numatomos tolimesnės kitimo gairės.
SK – jo straipsniai susiję su VP sudėtimi, rezervų kitimu, nepaskirstytu pelnu. Nepaskirstytas pelnas yra įmonės veiklos plėtojimo šaltinis.
IĮ sudėtyje ypatingas dėmesys turi būti atkreiptas į finansinių skolų didėjimą arba mažėjimą. Visumoje yra laikoma, kad įmonė turėtų turėti didesnius mokėtinų sumų augimo tempus, lyginant su gautinomis sumomis.
Tačiau nepriklausomai nuo šių taisyklių, įmonė turi laiku atsiskaityti su kreditinėmis institucijomis, su įvairiais subjektais, kurie suteikia kreditus.
IĮ augimas turi būti derinamas su ilgalaikiu turtu.
TĮ yra būtini įmonės kasdieninėje veikloje, bet įmonė privalo atsiskaityti ypač su valstybe, darbuotojais, bankais ir tiekėjais. Išaugus kuriam nors iš minėtų straipsnių, būtina aiškintis priežastis ir atlikti detalesnę analizę.
Remiantis balanso duomenimis yra paskaičiuojamas apyvartinio kapitalo rodiklis, kuris vaizdžiai prilyginamas įmonės “kraujui”. Jeigu AK-o yra mažai, įmonė vargsta, o jei labai daug – tai jis gali būti neefektyviai panaudojamas.
Įmonių turtas susideda iš pagrindinio ir apyvartinio kapitalo.Atskirose įmonėse jų dalys yra skirtingos bendroje turto sumoje. Pvz. pramonės įmonėse didžiausia dalis tenka pagrindiniam kapitalui, o prekybos įmonėse –
apyvartiniam kapitalui. Bendrasis apyvartinis kapitalas – tai trumpalaikis turtas, išreikštas vertine išraiška, t.y pinigais. Grynasis apyvartinis kapitalas yra TT minus TĮ.
AK=TT–TĮ, (SK+IĮ)–IT=AK,SK+IĮ– pastovus kapitalas
Apyvartinis kapitalas: atsargos, gautinos sumos (debitoriniai įsiskolinimai), grynieji pinigai, mokėtinos sumos (kreditoriniai įsiskolinimai).
Veiksniai, lemiantys AK dydį: įmonės pobūdis, įmonės kreditų politika, prekių pasiūlos ir paklausos svyravimas, gamybos ciklas.
APYVARTINIO KAPITALO (AK) ANALIZĖ
AK dydis- tai būtina apyvartinio turto (TT) suma tam tikram užsibrėžtam g-
bos ir pardavimų lygiui palaikyti. AK-o koncepcija yra susijusi su turto ir įsipareigojimų klasifikavimu į kategorijas “apyvartinis“ ir “neapyvartinis”. AK-o koncepciją galima apibrėžti keliais būdais:
1. apyvartiniu turtu (TT);
2. mobiliuoju turtu (mobilus turtas = apyvartiniu (T) turtas – gamybinės atsargos – ateinančio laikotarpio sąnaudos);
3. apyvartinio turto pertekliumi palyginti su TĮ;
4. mobiliojo apyvartinio turto, kuris yra greitai paverčiamo pinigais, pertekliumi palyginti su TĮ
Grynuoju AK-u laikomas apyvartinio arba mobiliojo turto perteklius palyginti su TĮ. Sumine išraiška apyvartinis turtas t.b. didesnis už AK-ą.
AK-as yra formuojamas iš pastovaus kapitalo, kurį sudaro nuosavas, arba akcinis, kapitalas ir IĮ.
|BALANSO STRUKTŪRA |
|I|1.MT |NK| |
|T|elemen| |Pastov|
| |tai | |us |
| |2.NT | |kapita|
| |elemen| |las |
| |tai | | |
| |3.IT | | |
| |fin.el| | |
| |ementa| | |
| |i | | |
| |AK | | |
| |Kitas |TĮ| |
| |TT | | |
AK=TT-TĮ
Didžiausią poveikį įm. fin. būklei daro AK būklė. Šio rodiklio parametrus galima nustatyti apskaičiavus:
• AK sumą;
• Apyvartinio-eksploatacinio fondo, skirto ūkiniams-gamybiniams tikslams, poreikį;
• apyvartinio neeksploatacinio fondo poreikį;
• likvidumą.
|AK=PK-IT, |
|kur |
|PK=NK+IĮ |
|AK=NK+IĮ-IT|
AK analizė apima šiuos etapus:
1. nustatomas AK pokytis ir veiksnių įtaka;
2. analizuojama AK sudėtis ir priežastys, nulėmusios jo pasikeitimą.
Prieš pradedant analizę, tikslinga įsitikinti ar teisingi informacijos šaltiniai. Be to išsiaiškinti ar lyginamų balanso straipsnių apskaitos metodika yra tokia pati. Inf-jos šaltinių patikrinimas yra sudėtingas procesas, nes ne ∀-as įm. balansas būna patikrintas auditorių. Tada šis darbas t.b. patikrintas analizuojančio asmens. Audituotas balansas suteikia patikrintą inf-ą ir iš paaiškinamojo rašto galima sužinoti ar keitėsi AK-o str. įkainojimas. Faktiškas AK-o rodiklis lyginamas su praėjusio laikotarpio rod., siekiant nustatyti ar šis rodiklis yra pagrįstas. Jei AK-
as ↑ galima daryti prielaidą, kad įm. plėtėsi. Tačiau, jei pelno (nuostolio) ataskaitos duomenys ne↑, o gal net ↓, tai galima teigti, kad AK-
o rod. yra nepagrįstas. AK-ą veikia veiksniai, susiję su TT ir TĮ
pokyčiais. Yra sudaroma analitinė lentelė pagal TT ir TĮ str. ir apskaičiuojami ∀-o str.nukrypimai nuo bazinio laikotarpio str-ių. TT
perteklius, palyginti su TĮ, vadinamas AK-u. AK rodiklis parodo įm. TT
absoliutų likvidumą- trumpalaikį mokumą, t.y. kokia suma mokėjimo priemonės didesnės už TĮ. AK-as apibūdinamas ir kitaip, t.y. kaip šaltinių suma, sukurta iš ilgalaikių kreditorių įsiskolinimų ir investicijų, įdėtų į grynąjį apyvartinį turtą. Kad įm. galėtų vykyti veiklą be AK-o, įm.
trumpalaikių kreditų davėjai turėtų pratęsti kreditavimą visam veiklos laikotarpiui. Verslui reikalingo AK-o sumą nulemia verslo tipas ir dydis.
Atsargų dydis ir kredito poreikis daro įtaką AK-ui, kurio reikia verslui.
Be to įm. ūkinės veiklos ciklas ir kreditavimo laikotarpio pratęsimas priklauso nuo tiekėjų veiklos, jie daro įtaką AK-o poreikiui.
⎢ PVZ., jei įm tiekėjai parduoda žaliavas, kurių apmokėjimo laikas 30d, o verslo procesas trunka 60d, tai AK-o reikės turėti daugiau, negu jo reikėtų esant 30d gamybos ciklui.
|Rod|19|19|Nukr|
|ikl|98|99|ypim|
|iai|m |m |as |
|TT |95|12|+250|
|IĮ |00|00|00 |
| |0 |00|+100|
| |50|60|00 |
| |00|00| |
| |0 |0 | |
|AK |45|60|+150|
| |00|00|00 |
| |0 |0 | |
Kadangi AK-as atvaizduoja turtą, likusį apmokėjus visus įsipareigojimus, todėl jis yra trumpalaikio mokumo rodiklis. 1998m įm AK-as ↑ 15000Lt.
Vadinasi, įm. per metus pagerino AK-o būklę. Tačiau įm. gali nepakakti turimo AK-o laiku atsiskaityti už TĮ. Tai ∈ nuo jos TT sudėties, struktūros ir nuo įsipareigojimų likvidumo terminų.
AK veiksnių analizei rekomenduojama naudoti bazinės lygybės metodą ir atstatyti ūkines operacijas.
TT+IT=NK+IĮ+TĮ
AK=TT-TĮ=NK+IĮ-IT
⎢1.PVZ. Įmonė pardavė papr. Akcijų už 40000Lt. Iš čia: TT→↑ 40000Lt,
NK→↑40000Lt, AK=+40000Lt
⎢2.PVZ. Įsigyta skolon atsargų už 75000Lt.Iš čia: TT→↑ 75000Lt, IĮ→↑
75000Lt, AK=0
⎢3.PVZ. Įsigyta įrengimų už 120000Lt. Dalis apmokėta pinigais (40000Lt). Iš čia: IT→↑12000Lt, IĮ→↑80000Lt, TT→↓40000Lt, AK=-40000Lt
Taip analizuojant ūk.op., galima įvertinti ∀-o įm. vadovo sprendimo poveikį
AK-o formavimui ir laiku užkirsti kelią neracionaliam mechaniškam AK-o naudojimui. Galima išskirti 3 AK-o būsenas:
AK↑. Įm. saugumo ribos prasiplečia, jei dalis AK yra finansuojama iš pastovaus kapitalo. Tačiau kartu būtina patikrinti, ar AK↑ nebuvo susijęs su ilg. ir vid. trukmės įsiskolinimo ryškiu ↑. Tai svarbu, nes padidėja fin. išl., susiaurėja įm. fin. nepriklausomybė, bei gali pablogėti įm. fin ir gamybiniai rezultatai. Įm. fin. būklė gerėja tada, kai AK-as ↑ didėjant
NK-ui, kai įm veikla finansuojama iš savų lėšų ar išlaikant racionalų santykį tarp nuosavo ir skolinto kapitalo.
AK-o ↓. Tai rodo, kad įm saugumo ribos susiaurėja, ji tampa silpnesnė.
Kartu pažymėtina, kad iš AK-o buvo įsigyta turto, padarius naujus pelningus kapitalinius įdėjimus. Galima tikėtis, kad ateityje fin. būklė pagerės.
AK-as lieka nepakitęs. Iš vienos pusės, įm. veikla yra stabili, o iš kitos pusės, tai rodo, kad įm. veikla neplėtojama.
1 AK-o poreikis. Nenutrūkstamai veiklai garantuoti reikia tam tikrų fondų, naudojamų AK-ui finansuoti. Tuo remiantis ir nustatomas AK-o poreikis. AK-o poreikis=TT-TĮ, skirti formuoti turtui. Likutis parodo, kiek įm. reikia turėti fin. išteklių. AK-o poreikis ∈ nuo gamybinio ciklo trukmės, apyvartinių lėšų apyvartumo, kuris savo ruožtu ∈ nuo veiklos rūšies ir gero ar blogo vadovavimo tam procesui.
Finansinė įm pusiausvyra ∈ nuo fundamentalios lygybės: AK=AK poreikis.
Pozityvus skirtumas reiškia pastovią pusiausvyrą, o negatyvus- nepastovią fin. pusiausvyrą, kuri g.b. koreguojama, stabilizuojama mobilizuojant papildomus fin išt., paverčiant grynaisiais pinigais nemokius turto elementus. Tačiau visais šiais atvejais reikia neapsiriboti vien tik AK-o kitimo bei AK-o poreikio nustatymo analize, bet ir išsiaiškinti jo kitimo ir veiksnių sudarymo priežastis. Analizuojant AK-o kitimo priežastis, didžiausias dėmesys skiriamas AK-o sudėtinių elementų analizei: nustatoma
AK-o elementų struktūra ir ∀-o str. kitimas.
AK-ui įtaką darančių veiksnių analizė.
AK-o analizės svarb. tikslas yra įmonės mokumo būklė. Reikia nuolat tirti mokumą ir palaikyti optimalų trumpalaikio mokumo ir pelningumo rodiklių santykį. PVZ.: Įm. apyvartinis turtas (TT) = 100000Lt, o TĮ = 400000Lt, tai mokumo koef.=TT/TĮ =100000/40000=2,5, o gryn. AK-as=TT-TĮ =600000Lt.
Vadinasi, įm. mokėjimo priemonių turi 2.5 karto daugiau nei įsipareigojimų.
Analizuojamą AK-ą tikslinga nagrinėti šiais aspektais:
1) įvykusių pasikeitimų mastu;
2) buhalterinių įrašų, nulėmusių tuos pasikeitimus, požiūriu;
3)pasikeitimų įtakos ūkinėms operacijoms požiūriu. Svarbiausias analizės tikslas- nustatyti, kokie veiksniai lėmė grynojo AK-o pasikeitimą per tam tikrą laikotarpį. AK-as ∈ nuo visų apyvartinių sąskaitų pasikeitimų, bet ne visada nuo grynųjų pinigų ir nuo neapyvartinių sąskaitų, apimančių įm. IT-
ą, natūralius išteklius, nemat. aktyvus ir investicijas.
|σAK |σTT-σT|σIĮ+σN|
|= |Į = |K-σIT |
|A |B |C |
|Bend|Apyvar|Neapyv|
|ras |tinių |art. |
|pasi|sąsk. |sąsk. |
|keit|pasike|pasike|
|imas|itimas|itimas|
A rodo bendrą pasikeitimą per analizuojamą laikotarpį, bet nenurodo pasikeitimo priežasčių.
B atspindi TT ir TĮ dalių pasikeitimą. Toliau detalizuojant šį segmentą, galima sudaryti lentelę, parodančią AK-o pasikeitimo apyvartinių aktyvų ir pasyvų dalyje priežastis.
C rodo atsiradusius pasikeitimus per analizuojamą laikotarpį ∀-ame neapyvartinių aktyvų ir pasyvų segmente. Detalizuojant šio segmento elementus, išanalizuojamos jo pasikeitimo priežastys.
AK-as kinta tik tada, kai ūk. op. yra susijusi su viena apyvartine sąskaita. Jei ūk. op. liečia vien tik apyvartines arba neapyvartines sąskaitas, tada įrašai jose neturi įtakos AK-o pasikeitimui. Apibendrinimas
AK-o analizės atliekamas pateikiant pasiūlymus įm. fin. būklei pagerinti, racionaliau naudojant AK-ą bei šalinant neigiamus veiksnius bei priežastis.
Pelno (nuostolio) ataskaitos analizė
Ši ataskaita yra viena iš reikšmingiausių ataskaitų. Angliškai kalbančiose šalyse ji netgi pateikiama pirma. Ji reikšminga tuo, kad parodo per ataskaitinį laikotarpį gautą įmonės finansinį rezultatą, kuris domina tiek vidinius, tiek išorinius ataskaitų vartotojus. Pelno (nuostolio) ataskaitos rodiklių analizė atliekama 2 etapais:
1. susipažįstama su pagrindinių rodiklių bendromis kitimo tendencijomis.
Tuo tikslu atliekama horizontali ir vertikali šios ataskaitos analizė.
2. analizuojami pagrindiniai šios ataskaitos rodikliai, veiksniai, darantys jiems įtaką, veiksnių priežastys ir kaltininkai, jei tokių yra. Ne visos pelno (nuostolio) ataskaitos yra pakankamai informatyvios (sutrumpintos, nedetalios), todėl išsamesnę šios ataskaitos analizę gali atlikti vidinis vartotojas. Horizontali – dinamikos analizė. Vertikali – struktūros analizė
(% nuo pardavimų ir paslaugų apimties). Horizontali analizė parodo kokių straipsnių pokyčių dėka buvo gautas papildomas pelnas (ar nebuvo).
dinamika struktūra
1. Pardavimai + 110 % 100 %
2. Savikaina 40 %
3. Pelnas (bendrasis) +105 o e 110 % 60 %
tada padidėja ir savikaina
Grynasis pelnas 20 %
Veiksnių analizei atlikti būtina papildoma informacija, nes nepakanka vien tik nustatyti straipsnių pokyčius, nors jų nustatymas t. p. yra labai reikšmingas. Pirmiausia turi būti analizuojami tų straipsnių veiksniai, kurie daro didžiausią neigiamą įtaką grynojo pelno augimui. Pvz., parduotų prekių savikainos didėjimui neigiamą poveikį gali daryti tokie veiksniai:
1. tiesioginių žaliavų, medžiagų neracionalus naudojimas;
2. tiesioginio darbo užmokesčio spartesnis augimas, negu darbo našumo;
3. parduodamos produkcijos struktūra ir asortimentas;
4. pardavimo kainų sumažinimas;
5. gamybos apimties arba pardavimų sumažėjimas.
Priežastys yra objektyvios ir subjektyvios: vienas galime pakeisti, o kitų
– ne.
(1991 m. Harvardo universitetas) savikaina turi būti 35–40% nuo kainos, o veiklos sąnaudos 10–15%, R&D 10–15% ir pardavimų sąnaudos 5% nuo pardavimų sumos.
PINIGŲ SRAUTŲ ATASKAITA (PSA)
PSA, Jos atsiradimo ištakos ir reikšmė.
Pinigų srautų ataskaita yra naudinga dėl to, kad ji padeda atsakyti į kai kuriuos svarbius klausimus, į kuriuos negalime atsakyti išnagrinėję įmonės balansą arba pelno/nuostolio ataskaitą. PSA ataskaita padeda atsakyti į tokius svarbius klausimus:
– Ar įmonės veikla sukuria pakankamai grynųjų pinigų, kad galėtų išmokėti dividendus;
– Jei įmonė per metus prarado pinigų, ar ji vis dėl to pakankamai uždirbo grynųjų pinigų tam, kad galėtų grąžinti savo skolas;
– Kokia nauja finansine ir investicine veikla užsiėmė įmonė;
– Į kokį naują turtą įmonė investavo savo lėšas;
– Jei skolos sumažėjo, kaip tai buvo padaryta;
– Jei skolos per metus padidėjo, kur buvo investuotos pajamos;
PSA atsirado neseniai. Ji atsirado būtent tada, kai atsirado ir pradėjo nuolatos didėti poreikis anksčiau aptartai ir panašiai informacijai. O tam, kad koncentruoti visą šią informaciją vienoje vietoje, buvo parengta nauja ataskaitos forma – PSA. Ji pradėta pildyti JAV nuo 1987 m, kai JAV
finansinės apskaitos standartų taryba parengė šią naują ataskaitos formą.
Iki to buvo rengiamos finansinės būklės pasikeitimų arba fondų ataskaitos.
PSA parodo įmonės grynųjų pinigų judėjimą, t.y., teikti informaciją apie tai kiek ir iš kur buvo gauta grynųjų pinigų, bei kiek ir kam jie buvo išleisti.
Kaip žinoma, pinigų gavimo šaltiniai gali būti įvairūs: papildomų akcijų išleidimas ir pardavimas, naujų paskolų gavimas, skolų sugrąžinimas, privataus asmens investicijos į įmonę, pinigų gavimas iš įmonės veiklos ir pan. pinigai išleidžiami taip pat įvairiems tikslams: įsigyjant ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, grąžinant įvairias skolas, sumokant akcininkams dividendus ir kitais atvejais.
Turėdami tokio pobūdžio informaciją, jos vartotojai gali nustatyti, iš kokių šaltinių įmonė gauna daugiausiai pinigų ir, kokiems tikslams jie panaudojami.
(Nagrinėjant PSA reikia atkreipti dėmesį į tai, kad čia į grynųjų pinigų sąvoką įeina ne tik grynieji pinigai, bet ir jų ekvivalentai: trumpo laikotarpio, itin likvidžios investicijos, kurias sudaro pinigų rinkos sąskaitos, komerciniai dokumentai ir obligacijos. Jie reikalingi įmonei tam, kad įmonė galėtų uždirbti dividendų, kol pinigai per trumpą laikotarpį nenaudojami kitiems tikslams).
PSA sudėtis.
Pinigų srautų ataskaitos forma yra gan paprasta. Ją Lietuvoje sudaro keturios dalys:
1.ataskaitos dalyje parodomi pinigų srautai (gavimai ir netekimai) iš įmonės ūkinės (gamybinės, komercinės) veiklos.
2.ataskaitos dalis skirta pinigų srautams iš investicinės veiklos atvaizduoti tai susiję su ilgalaikio turto įsigijimu, investicijų įsigijimu ir pan.).
3.dalis- čia pavaizduoti pinigų srautai iš finansinės veiklos. T.y., parodomi pinigų srautai iš paprastų ir privilegijuotų akcijų, obligacijų išleidimo, išperkamosios nuomos įsipareigojimų apmokėjimas ir pan.
4.dalį sudaro pinigų srautai iš ypatingos veiklos: pagautė, netekimai ir pan.
Iš visų keturių dalių išvedama bendra grynųjų pinigų srautų padidėjimo arba sumažėjimo suma.
Atskirai atvaizduoti pinigų srautus iš ūkinės veiklos svarbu todėl, kad šis rodiklis leidžia įvertinti įmonės gamybos galią, spręsti, ar sėkmingai įmonė pasinaudojo vidiniais finansavimo šaltiniais. Pinigų srautų iš investicinės veiklos rodiklis parodo įmonės ilgalaikę strategiją (kur ir, ar naudingai įmonė panaudojo savo lėšas). Pinigų srautų iš finansinės veiklos rodiklis parodo, ar sėkmingai įmonė pasinaudojo išoriniais finansavimo šaltiniais.
PSA formoje taip pat yra pateikiama papildoma informacija, siekiant suderinti PSA duomenis su balanso duomenimis.
PSA analizė.
Analizuojant PSA pirmiausiai svarbu įvertinti pinigų srautų gavimą iš atitinkamos veiklos. Jei įmonės pinigai sunaudojami vienoje veiklos sferoje, tai pageidautina, kad kita sfera padengtų šį sunaudojimą. Be to, pageidautina, kad įmonės pagrindinė veikla duotų didesnį pinigų srautų dydį negu kitos veiklos sferos.
Nagrinėjant pinigų srautus iš pagrindinės ūkinės veiklos, reikia nustatyti, ar įmonė gavo pakankamai pinigų skoloms grąžinti, palaikyti normaliai veiklai, mokėti dividendus ir daryti naujoms investicijoms nenaudojant išorinių finansavimo šaltinių.
Vertinant pinigų srautus iš investicinės veiklos, labai svarbu įvertinti, kiek pinigų buvo skirta įsigyti ištekliams, kurie ateityje uždirbs pajamas. Ypač tiksliai reikia nustatyti pinigų įplaukas, gautas pardavus IT, ir jas palyginti su pinigų išmokėjimais, skirtais IT įsigyti. Vertinant pinigų srautus iš finansinės veikos, būtina daug dėmesio skirti pajamoms, gautoms išleidus akcijas, obligacijas, skolos raštus ir kt. Be to, labai svarbu