Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos principai

RAŠTO DARBAS
Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos principai
( 25 tema)

Dėst.

Vilnius, 2005
DARBO PLANAS

1. Darbo planas
2. Įžanga
3. Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcija
4. Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos principai.
5. Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos papildomumo principas.
6. Išvados

ĮŽANGA

Tarptautinės teisės ekspertai jau istorija tapusios 1998m. Romos konferencijos, kurios metu buvo priimtas Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas, rezultatus prilygina 1945 m. Jungtinių Tautų Chartijos bei 1948m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos- dokumentų, iš esmės paspartinusių tarptautinių santykių raidą,- patvirtinimui. Visiškai priešinga yra JAV pozicija. Šios valstybės užsienio reikalų komiteto, kuris sprendžia tarptautinių sutarčių ratifikavimo klausimus, pirmininkas Dž. Chelmsas Tarptautinį baaudžiamąjį teismą pavadino pabaisa, už kurio sunaikinimą atsakomybę turėtų prisiimti JAV . Šios dvi kardinaliai skirtingos nuomonės tik patvirtina nuolatinio Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimo reikšmę visai tarptautinei bendruomenei. Dėl šios priežasties taip pat ir dėl to, kad 2002m. Lietuva ratifikavo Statutą, svarbu bent jau susipažinti su šiuo teismu, teismo jurisdikcija ir jos principais. Toks ir yra mano darbo tikslas.

Šiame rašto darbe bus apžvelgti Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcija ir jos principiai.

Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcija

Tarptautinis baudžiamasis teismas (toliau TBT) sukurtas bausti, neabejotinai, tiik už pačius pavojingiausius nusikaltimus, keliančius didžiausią grėsmę tarptautinei bendrijai, jos pripažįstamoms vertybėms.

TBT statuto 5 str. pateikia baigtinį nusikaltimų, priklausančių TBT jurisdikcijai, sąrašą:
1. Genocidas.
2. Nusikaltimai žmoniškumui.
3. Karo nusikaltimai.
4. Agresijos nusikaltimas.
Statuto 123 str. suteikia galimybę papildyti sąrašą.
Genocidas. Statute įtvirtintas genocido nusikaltimo apibrėžimas yra tapatus 1948m. Konvencijos dė

ėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį 2 str. pateiktam apibrėžimui: ,,genocidas reiškia bet kurią iš žemiau išvardytų veikų, padaromų turint tikslą iš dalies ar visiškai sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę: a) tokios grupės narių nužudymas; b) sunkių kūno sužalojimų ar protinio sutrikimo tokios grupės nariams sukėlimas; c) išankstinis tyčinis sudarymas kokiai nors grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti; d) priemonių, kuriomis siekiama nutraukti vaikų gimstamumą tokioje grupėje. naudojimas; e) prievartinis vaikų perdavimas iš vienos žmonių grupės kitai”. Svarstant genocido apibrėžimo formuluotę, buvo siūloma apibrėžime minimas keturias grupes papildyti ,,politinėmis bei socialinėmis grupėmis” (šios grupės įtrauktos į LR BK 71 str. genocido sudėtį). Tačiau tai buvo atmesta, nes dauguma aktų, noors ir turinčių genocido požymius, padaryti prieš individus, priklausančius politinėms ar socialinėms grupėms, yra nusikaltimai žmoniškumui, jeigu tokie aktai vykdomi sistemingai ar yra labai paplitę.
Nusikaltimai žmoniškumui. Iki 1998m. tarptautinėje teisėje nebuvo vienos visuotinai priimtinos nusikaltimų žmoniškumui sąvokos. Niurnbergo, Tokijo, Jugoslavijos, Ruandos tribunolų statutuose apibrėžimai nesutampa, tačiau baudžiamosios teisės teorija išskiria bendrus kriterijus būdingus šioms veikoms:

a) padarytos prieš civilius gyventojus;

b) plačiai paplitusios ir (ar) sistemingos.

TBT Statuto 7 str. pateiktas kodifikuoto šio nusikaltimo apibrėžimas: ,,nusikaltimai žmoniškumui reiškia bet kurią iš žemiau išvardytų veikų, pa
adaromą plačiu mastu arba sistemingai užpuldinėjant bet kokius civilius asmenis, jeigu tokie užpuolimai vykdomi sąmoningai:
a) žmogžudystė;
b) sunaikinimas;

c) pavergimas;
d) gyventojų deportacija ar prievartinis perkėlimas;
e) įkalinimas ar kitoks žiaurus fizinės laisvės atėmimas, prieštaraujantis fundamentolioms tarptautinės teisės normoms;

f) kankinimas;
g) išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, privertimas užsiimti prostitucija, priverstinis nėštumas, priverstinė sterilizacija ar bet kokios kitos panašaus pobūdžio seksualinės prievartos formos;
h) bet kurios apibrėžtos grupės ar bendrijos persekiojimai dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kurie pagal tarptautinę teisę yra visuotinai pripažinti neleidžiamais, ryšium su bet kokiomis veikomis arba bet kokiais nusikaltimais, kuriuos apima TBT jurisdikcija;

i) prievartinis žmonių dingimas;

j) apartheido nusikaltimas;

k) kitos panašaus pobūdžio nežmoniškos veikos, kai tyčia sukeliamos sunkios kančios arba sunkūs kūno sužalojimai ar rimta žala psichinei arba fizinei sveikatai”.
Ginčytinas klausimas buvo dėl šių nusikaltimų sąsajos su tarptautinio ar vidinio pobūdžio karinio konfliktu. Tačiau ad hoc tribunolo Jugoslavijai Apeliacinių rūmų sprendime Tadzičiaus byloje teigiama, kad ,,paprotinės teisės normos nereikalauja nusikaltimų [žmoniškumui] ir karinio konflikto sąsajos. Iš tiesų [.] paprotinė tarptautinė teisė nereikalauja sąsajos tarp minėto nusikaltimo ir bet kokio konflikto”.
Karo nusikaltimai. Statuto 8 str. pateiktas sąrašas karo nusikaltimų, kurie yra TBT jurisdikcijoje. Sąraše išskiriami nusikaltimai įstatymams bei papročiams, taikomiems ginkluotuose tarptautinio pobūdžio (3
34 nusikaltimai) bei vidaus (16 nusikaltimų) konfliktuose. Pateiktas nusikaltimų sąrašas yra baigtinis. Statuto 8 str. nustato, kad ,,Teismas įgalintas taikyti jurisdikciją karo nusikaltimų atžvilgiu, kai jie yra padaryti pagal planą ar politiką arba platų tokių nusikaltimų mastą”. Statute išvardytus karo nusikaltimus sąlyginai galima išskirti į du tipus:
1. Nusikaltimai, pažeidžiantys nustatytas kariavimo taisykles bei papročius (t.y. pažeidžiantys Hagos režimą ).
2. Nusikaltimai, pažeidžiantys nustatytas karo aukų apsaugos taisykles bei papročius (t.y. pažeidžiantys Ženevos režimą) .
Agresijos nusikaltimas. Svarstant šio nusikaltimo apibrėžimą buvo ypač daug nesutarimų. Be to yra ir gana ilga istoriškai nesėkminga patirtis kuriant šio nusikaltimo definiciją. Statuto 5 str. numato, kad agresija yra TBT jurisdikcijoje. Šio str. 2 punkte nurodyta, kas Teismas vykdys savo jurisdikciją tik tada, kai bus patvirtintas nusikaltimo apibrėžimas ir nustatytos sąlygos vykdyti Teismo jurisdikciją šio nusikaltimo atžvilgiu. Agresija buvo pripažinta ,,itin sunkiu nusikaltimu, keliančiu tarptautinės bendrijos susirūpinimą”, tačiau jos universalaus, visuotinai priimtino apibrėžimo suformulavimas nukeltas į ateitį. ,,Agresijos apibrėžimo klausimai, be abejonės, ir toliau išliks Lietuvai prioritetu, tiesiogiai susijusiu su nacionalinio saugumo klausimais” .
Nusikaltimai teisingumui. Be jau išvardytų nusikaltimų sąrašo, Statuto 70 str. numato dar 6 nusikaltimus, kuriems taikoma TBT jurisdikcija, – tai nusikaltimai teisingumo vykdymui (pvz., melagingų parodymų davimas, neteisėtas poveikis liudytojui, poveikis Teismo pareigūnui ir kt.), jeigu jie buvo padaryti tyčia. Statutas reglamentuoja valstybių narių pareigą taikyti ba
audžiamuosius įstatymus už nusikaltimus teisingumo vykdymui, jeigu juos padarė valstybės narės pilietis arba jie buvo padaryti valstybės narės teritorijoje.
Buvo siūloma į Statutą papildomai įtraukti tokius nusikaltimus:

a) nusikaltimai, susiję su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta;

b) terorizmas.

Parengiamojo komiteto veiklos metu aktyvių diskusijų dėl šių nusikaltimų nevyko. Pagrindinė priežastis – valstybės siekė nustatyti TBT jurisdikciją tik patiems sunkiausiems nusikaltimams. Romos konferencijos metu priimtoje Rezoliucijoje E teroristiniai aktai bei neteisėta narkotinių priemonių apyvarta buvo pripažinti sunkiais nusikaltimais, kuriems būtinas tolesnis tarptautinės bendrijos dėmesys.

Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos principai
Statuto 11 str. yra įtvirtintas jurisdikcijos ratione temporis principas, kuris reiškia, kad TBT taiko savo jurisdikciją tik nusikaltimų, įvykdytų po Statuto įsigaliojimo, atžvilgiu. Jurisdikcijos galiojimas laike apsprendžia jurisdikcijos ribas. TBT neturi jurisdikcijos nusikaltimams, padarytiems iki Statuto įsigaliojimo ir baudimas už tokį nusikaltimą bus neteisėtas.
Teismas gali taikyti savo jurisdikciją tuo atveju, kai viena ar daugiau iš išvardintų valstybių yra Statuto narė ar pripažino Teismo jurisdikciją:
a) valstybė, kurios teritorijoje buvo įvykdytas nusikaltimas, o tuo atveju, jei jis buvo įvykdytas laive ar lėktuve – jų registracijos valstybė;
b) valstybė, kurios pilietis yra kaltinamas nusikaltimo padarymu.
Šie reikalavimai yra taikomi tada, kai:
a) apie nusikaltimą prokurorui praneša valstybė – Statuto narė;
b) pats prokuroras inicijuoja persekiojimą.
Jei apie nusikaltimą prokurorui praneša JTO Saugumo Taryba, šių reikalavimų laikymasis nėra būtinas.
Šalis gali nurodyti prokurorui situaciją, kuri leidžia manyti, kad buvo įvykdytas vienas ar kitas Teismo jurisdikcijai priklausantis nusikaltimas, ir reikalauti ištirti šią situaciją ir nustatyti, ar reikia traukti atsakomybėn tam tikrus konkrečius asmenis.

Statuto 15 str.- „nusprendęs, kad kai yra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą, prokuroras kreipiasi į Ikiteisminio tyrimo kolegiją su prašymu leisti atlikti tyrimą ir pateikia visą surinktą pagrindžiamąją medžiagą. “Kolegija nusprendžia ar yra pakankamai įrodymų tyrimui pradėti ir ar byla yra Teismo jurisdikcijoje. Šis papildomas procesinis veiksmas, kurį turi atlikti Teismas, valstybių nuomone, turėtų jas apsaugoti nuo neobjektyvių vieno pareigūno sprendimų.

Šalies kreipimesi turi būti nurodytos visos situacijos, aplinkybės bei turi būti pridėta visa reikalinga ir galima gauti dokumentacija.
Iš Statute pateiktų baudžiamosios teisės principų, manau, kad galima išskirti dar keletą aplinkybių, kurioms esant byla priskiriama Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijai:
1) Individuali baudžiamoji atsakomybė. Teismas turės jurisdikciją tik fizinių asmenų atžvilgiu. Asmuo, kuris įvykdys nusikaltimą, priklausantį Teismo jurisdikcijai, už nusikaltimą atsakys ir bausmę atliks asmeniškai.

“Ši nuostata galioja, jei asmuo:
a) padaro nusikaltimą, nepriklausomai nuo to, ar jis jį padarė vienas, ar kartu su kitais asmenimis ar per kitus asmenis, nepriklausomai nuo to, ar tas kitas asmuo gali būti nusikaltimo subjektu;
b) įsako, prašo ar paskatina tokio nusikaltimo atlikimą ar pasikėsinimą jį atlikti;
c) tam, kad palengvintų tokio nusikaltimo įvykdymą, padeda, kursto ar kitaip dalyvauja nusikaltimo padaryme ar pasikėsinime, tame tarpe ir įrankių bei priemonių nusikaltimo padarymui tiekimas;
d) bet kokiu kitu būdu padeda nusikaltimo padarymui ar bandymui padaryti nusikaltimą grupei asmenų, veikiančių bendru tikslu. Toks padėjimas turi būti tyčinis ir:
i) padarytas tam, kad padėtų įgyvendinti grupės kriminalinę veiklą ar tiklsus;
ii) padarytas žinant, kad grupė ketina įvykdyti nusikaltimą;
e) genocido atveju, tiesiogiai ir viešai ragina kitus įvykdyti genocidą;
f) bando įvykdyti nusikaltimą ir padeda jį daryti, bet nusikaltimo pasekmės neatsiranda dėl aplinkybių, nepriklausomų nuo asmens valios. Tačiau asmuo, kuris nutraukia kėsinimąsi ar kiatip užkerta kelią nusikaltimo įvykdymui, pagal šį Statutą nebaudžiamas už pasikėsinimą, jei jis pilnai ir savanoriškai atsisakė nusikalstamų ketinimų “.
2) ” Neįtraukimas į Teismo jurisdikciją asmenų, jaunesnių kaip 18 metų. Teismas netaiko savo jurisdikcijos asmenų, kuriems nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 18 metų, atžvilgiu “. T.y. Teismo jurisdikcijai priklauso tik tie nusikaltimai, kuriuos įvykdė asmenys ne jaunesni kaip 18 metų.
3) Teismo jurisdikcijai priklauso nusikaltimai, kuriuos padarė asmuo nepriklausomai nuo jo teisinio statuso ( Oficialaus statuso nepaisymas ).” Statutas taikomas visiems asmenims nepriklausomai nuo jų oficialios pdėties. Net valstybės galva gali būti patrauktas atsakomybėn pagal Statutą. Oficiali padėtis taip pat nedaro įtakos bausmės sumažinimui. Teismo jurisdikcijos taikymui nėra kliūtis asmens imunitetas pagal nacionalinę ar tarptautinę teisę “.
4) Taip pat nėra atsižvelgiama į karinių vadų bei viršininkų statusą.” Karinis vadas ar asmuo, efektyviai veikiantis kaip karinis vadas bus atsakingas už Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus, įvykdytus pajėgų, kurias jis efektyviai kontroliuoja ar joms vadovauja, ar kurioms turi efektyviai vadovauti ar kontroliuoti, jei:
a) karinis vadas žinojo, ar esamomis aplinkybėmis turėjo žinoti, kad pajėgos vykdo ar ruošiasi vykdyti nusikaltimus, ir
b) šis karinis vadas nesiėmė visų reikiamų ir prieinamų priemonių tam, kad nusikaltimui būtų užkirstas kelias ar nesikreipė į kompetetingas įstaigas tam, kad būtų pradėtas atvejo tyrimas.

Vado ir pavaldinio santykiuose, nepaminėtuose anksčiau, vadas bus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus, priklausančius Teismo jurisdikcijai ir padarytus savo pavaldinių, esančių jo efektyvioje valdžioje ir kontrolėje, kai vadas nesugebėjo jų tinkamai sukontroliuoti, jei:
a) vadas žinojo ar sąmoningai ignoravo informaciją, kuri tiesiogiai rodė, kad pavaldiniai vykdo ar ruošiasi vykdyti nusikaltimą;
b) nusikaltimai lietė veiksmus, už kuriuos vadas buvo tiesiogiai atsakingas ar tiesiogiai kontroliavo, ir
c) šis vadas nesiėmė visų reikiamų ir prieinamų priemonių tam, kad nusikaltimui būtų užkirstas kelias ar nesikreipė į kompetetingas įstaigas tam, kad būtų pradėtas atvejo tyrimas “.
5) Viršininko neteisėto įsakymo ar teisės nuostatos vykdymas tap pat priklauso TBT jurisdikcijai. “Veikimas pagal juos neatleidžia asmens, civilio ar kariškio, nuo baudžiamosios atsakomybės, išskyrus jei:
a) asmuo turėjo teisėtą pareigą paklusti Vyriausybės ar viršininko įsakymams;
b) asmuo nežinojo, kad įsakymas neteisėtas, ir
c) asmuo nebuvo aiškiai neteisėtas.
Įsakymai įvykdyti genocidą ar nusikaltimus žmoniškumui bus neteisėti visada”.
Joks tyrimas negali būti pradėtas 12 mėnesių laikotarpyje, jei to reikalauja JTO Saugumo Taryba. Ji gali savo reikalavimą pakartoti.
Teismas gali nustatyti, kad byla yra nepriimtina, jei:
a) ji yra tiriama valstybėje, vykdančioje savo jurisdikciją jos atžvilgiu, išskyrus atvejus, kai ši valstybė negali ar nenori tinkamai to daryti;
b) ji buvo tiriama valstybėje, vykdančioje savo jurisdikciją jos atžvilgiu, ir valstybė nutarė išteisinti asmenį, išskyrus atvejus, kai šis sprendimas buvo šalies nenoro ar negalėjimo tinkamai tirti bylą pasekmė;
c) asmuo jau buvo trauktas atsakomybėn už tą patį nusikaltimą, ir teisminis nagrinėjimas nebuvo leistas, nes asmuo jau buvo teistas kitame teisme, iskyrus atvejus, kai šio teismo sprendimas buvo priimtas tam, kad apsaugotų šį asmenį nuo atsakomybės už padarytą nusikaltimą, ar pats teisminis nagrinėjimas buvo vykdomas pažeidžiant tam atvejui taikomas tarptautines normas;
d) byla nėra pakankamai rimta tam, kad Teismas toliau ją tirtų.
Valstybė ar prokuroras gali apskųsti ikiteisminio skyriaus sprendimą Apeliaciniam skyriui. Skundas bus nagrinėjamas skubiai.
Teismas gali taikyti savo jurisdikciją bet kokiai bylai, patekusiai į jį. Tačiau Teismas pats gali nustatyti, kad byla nepriimtina. Bylos priimtinumo ar Teismo jurisdikcijos klausimas gali būti iškeltas šių asmenų:
a) kaltinamojo ar suimtojo asmens;
b) šalies, kurios jurisdikcijoje yra byla, jei ji ją tiria ar tyrė;
c) šalis, kuri turi pripažinti Teismo jurisdikciją šiai bylai tam, kad byla būtų tiriama Teisme.
Bylos priimtinumo ar jurisdikcijos klausimas, valstybės ar asmens, gali būti iškeltas tik vieną kartą. Išimtiniais atvejais Teismas gali sau leisti tai daryti du ar daugiau kartų.
Statutas taip pat įtvirtina baudžiamosios teisės principą ne bis in idem. 20 str. skelbia, kad “išskyrus Statuto numatytus atvejus, niekas negali būti baudžiamas už nusikaltimus, už kuriuos tas pats asmuo Teismo jau buvo nuteistas ar išteisintas. Joks asmuo negali būti jokio kito Teismo teisiamas už nusikaltimą, už kurį jis jau buvo Teismo nuteistas ar išteisintas. Joks asmuo, kuris buvo bet kokio kito Teismo teisiamas, negali būti Teismo teisiamas už tuos pačius nusikaltimus, išskyru atvejs, kai:
a) teismo sprendimas buvo priimtas siekiant apsaugoti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės už jo padarytus nusikaltimus;
b) teismo sprendimas nebuvo priimtas nepriklausomai ar nešališkai sutinkamai su tinkamo proceso normomis, ar yra tokio pobūdžio, kuris yra nesuderinamas su ketinimu patraukti asmenį atsakomybėn “.

Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos papildomumo principas

Reikia nepamiršti, kad pirmenybę vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, remiantis jurisdikcijos papildomumo principu, turės pačios valstybės.
Valstybės remia nuolatinio TBT įkūrimą tik tuo atveju, jei jos yra užtikrintos, kad jis nevaržys jų nacionalinės baudžiamosios jurisdikcijos. Tai pat žiūrint iš praktinės pusės, būtų netikslinga pakeisti nacionalinę baudžiamąją teisę į tarptautinės teisės sistemą, kuri gali neefektyviai funkcionuoti arba iš viso nefunkcionuoti. Todėl nuolatinis TBT galėtų teikti reikiamą pagalbą, kuri labiau papildytų, negu pakeistų nacionalinę jurisdikciją.
Papildomumo principas apibūdina TBT ir nacionalinių teismų jurisdikcijos santykį. Derybų Romos konferencijoje metu buvo pabrėžta, kad nacionalinės teisminės institucijos turi pagrindinę reikšmę tiriant aplinkybes ir vykdant baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus, įtvirtintus Romos statute bei esančius TBT jurisdikcijoje. Papildomumas suponuoja tai, kad ,,TBT jurisdikcija yra kaip teritorinės ir pilietybės jurisdikcijos ,,tęsinys‘‘, tačiau ją įgyvendinant tik tais atvejais, kai valstybės negali ar nenori veikti. Statuto nuostatos parodo, kad Teismas nėra valstybių teisminių baudžiamųjų institucijų ,,tęsinys‘‘.

TBT nepakeičia nacionalinių teismų. Statuto nuostatos taip pat neatleidžia valstybių, Statuto dalyvių, nuo pareigos vykdyti baudžiamąjį persekiojimą – Teismas veikia tik valstybių, Statuto dalyvių, aplaidumo ar negalėjimo veikti atvejais. Tol, kol bylos eiga vyksta sklandžiai – teisingai ir efektyviai – nacionaliniame lygmenyje, nekeliamas klausimas dėl Teismo jurisdikcijos veikimo. Valstybių nesugebėjimas ar nenoras vykdyti baudžiamąjį persekiojimą yra vieni iš bylos priimtinumo kriterijų bei pagrindas jurisdikcijai vykdyti.
Visame Romos statute galima rasti papildomumo sąvoką, išreikštą įvairiomis formuluotėmis. Įvadinės papildomumo nuostatos įtvirtintos Statuto preambulėje: ,, (.) pabrėžiant, kad Tarptautinis baudžiamasis teismas, įkurtas šio Statuto pagrindu, papildo nacionalines baudžiamąsias jurisdikcijas (.)‘‘. Derybų dėl Romos statuto metu buvo nuspręsta, kad būtina šį principą akcentuoti atskira nuostata. Todėl papildomumas buvo įtvirtintas ir 1 straipsnyje, kuris apibrėžia TBT jurisdikciją: ,,Šiuo dokumentu įkuriamas Tarptautinis baudžiamasis teismas (.). Jis yra nuolat veikianti institucija, įgaliota vykdyti jurisdikciją asmenų, atsakingų už pačius rimčiausius tarptautinės bendrijos susirūpinimą keliančius nusikaltimus, nurodytus šiame Statute, atžvilgiu, ir papildo nacionalines baudžiamąsias jurisdikcijas. (.)‘‘. Papildomumas reglamentuojamas per bylos priimtinumo kriterijus bei procedūras, numatytas Statuto 17-20 str., kuriais įtvirtinamos Teismo veikimo teisėtumo bei papildomumo principo realizavimo nuostatos. Jei bylos nagrinėjimą pradeda valstybė, ji privalo tai atlikti sąžiningai bei laikydamasi tarptautinės teisės.
IŠVADOS

1998 m. liepos 18d. Romoje, po penkias savaites trukusių įtemptų derybų, Jungtinių Tautų diplomatinė konferencija patvirtino Tarptautinio baudžiamojo teismo statutą. Šioje konferencijoje dalyvavo 160 valstybių delegacijos, 33 tarpvyriausybinių organizacijų bei 236 nevyriausybinių organizacijų atstovai. Balsavime dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto patvirtinimo 120 valstybių, tarp jų ir Lietuva, pasisakė už, 7 – prieš, 21- susilaikė. Statutas įsigaliojo 2002 m. liepos 1d. Tuomet pirmą kartą buvo įkurta nuolatinė teisminė institucija, įgaliota vykdyti savo jurisdikciją asmenims už labai sunkius, tarptautinę bendriją verčiančius susirūpinti nusikaltimus – Tarptautinis baudžiamasis teismas.
Teismas yra tarptautinės teisės subjektas. Jis taip pat turi tokį teisinį subjektiškumą, kurio gali prireikti jo funkcijoms vykdyti ir tikslams pasiekti. Teismo buveinė yra Hagos miestas Nyderlanduose.
Teismą sudaro: Prezidiumas, Apeliacinė kolegija, Teisminio nagrinėjimo kolegija ir Ikiteisminio tyrimo kolegija, Prokuratūra bei Sekretoriatas. Tarptautiniame baudžiamajame teisme dirba 18 teisėjų. Juos renka valstybės narės Asamblėjos posėdyje slaptu balsavimu absoliučia balsų dauguma
Teismo jurisdikcija apima šiuos nusikaltimus: genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai bei agresijos nusikaltimas. Tačiau bent jau kol kas Tarptautinis baudžiamasis teismas galės teisti tik už 3 nusikaltimus – agresijos nusikaltimo apibrėžimo Romos konferencijos metu nepavyko pasiekti. Teismas nagrinėja bylas tik tuo atveju, kai nacionalinės teisminės institucijos nenori arba nesugeba tirti ar vykdyti baudžiamojo persekiojimo už nusikaltimus, esančius jo jurisdikcijoje. Teismas savo funkcijas ir įgaliojimus gali vykdyti kiekvienos valstybės, Statuto Šalies, teritorijoje, o atskiru susitarimu – ir kitos valstybės teritorijoje. Teismo jurisdikcija liečia fizinius asmenis, sulaukusius 18 metų. Jo jurisdikcijai priklauso tik nusikaltimai, padaryti po Statuto įsigaliojimo.
Statutas įpareigoja visas valstybes- Statuto nares visapusiškai bendradarbiauti su Teismu, šiam atliekant tyrimą ar vykdant asmenų baudžiamąjį persekiojimą dėl jo jurisdikcijai priklausančių nusikaltimų. Taip pat Teismas gali pasiūlyti bet kuriai valstybei, kuri nėra Statuto narė, suteikti pagalbą pagal specialų susitarimą. Bendradarbiavimo formos įtvirtintos Statute. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad Statute numatytam visų formų bendradarbiavimui ir teisminei pagalbai nacionalinėje teisėje būtų nustatytos reikiamos procedūros.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto ratifikavimo// 2003 balandžio 1d. Nr. IX-1408
2. Tarptautinė teisė: bendroji dalis/ V.Vadapalas.-Vilnius,1998.
3. Jusys O., Paulauskas R., Švedas G. Tarptautinis baudžiamasis teismas// Teisės problemos; Nr. 4.; 1999.
4. Лукашук И. И., Наумов А.В. Международное угoловное право: Учеъ.-М.: Спарк, 1999.
5. Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas, priimtas 1998m. liepos 17d. Jungtinių tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, skirtoje Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui.

Leave a Comment