Kanonų teisė

KANONŲ TEISĖS RAŠTO DARBAS

“Kraujomaišos draudimas, kilmė ir evoliucija”

“Medicinizacija: Kultūrinis aspektas”

“Neapykantos nusikaltimai”

dėst. Prof. K. Meilius

Vilnius, 2006

Kraujomaišos draudimas, kilmė ir evoliucija

Dauguma antropologų dabar sutinka, kad mažiausiai viena universali institucija – kraujomaišos tabu, kuri dažniausiai yra apibrėžiama kaip socialiai sankcionuotas nepritarimas lytiniams santykiams tarp tam tikrų giminių klasių. Taip pat bendrai sutariama, kad kol tabu ir sankcijos varijuoja, tai universaliausiai taikoma lytiniams santykiams tarp motinos ir sūnaus beveik visada tėvo/dukters ir brolio/sesers santykiams. Išimtys yra graikiškai kalbanti Romėnų Egipto populiacija ir valdančiosios šeimos kelių seenų, seniai išnykusių priklausomų šalių.
Kraujomaišos tabu, kaip Berlynas prieš Vokietijos suvienijimą, yra riboje tarp dviejų didžių imperijų ir, kaip Berlynas 1950-aisiais, turi tiek simbolinę, tiek strateginę reikšmę. Tabu yra taisyklė, kuri paprastai yra kodifikuojama kaip įstatymas ir todėl, viena vertus, aiškiai priklauso socialinių mokslų vykdomų tyrimų sričiai. Bet tabu yra apie seksą ir specifiškai apie seksą tarp žmonių, dauguma kurių yra susiję genetiškai ir todėl, kita vertus, priklauso biologijos mokslų vykdomų tyrimų sričiai. Kitaip tariant, tabu yra diskutuojamoje riboje taarp gamtos ir kultūros.
Didis prancūzų antropologas, Claude Levis-Strauss, pripažino tai ir bandė naudoti tabu apibrėžti tą ribą ir ginti socialinio mokslo reikalavimą prieš išimtinę kultūrinės pusės teisę. Tabu buvo, cituojant jo įžymiąją frazę, “kelias nuo gamtos į kultūrą, nuo gyvūno iki žm

mogaus gyvenimo”. Sutikdamas su Zigmundo Froido teiginiu, kad “pirmas žmonijos pasirinkimas yra kraujomaiša”, jis lokalizavo kraujomaišą kultūros pusės pasienyje ir perkėlė ją į pasienio tvirtovę. Tabu buvo socialinis ne tik forma. Jo šaknys yra socialinės ir gali būti tyrinėjamas tik mokslininkų. Pirminis tabu tikslas buvo nuslopinti įgimtą inklinaciją.
Pasak Levi-Strauss, kelias įtakotas kraujomaišos tabu išradimo, buvo heroinė kelionė. Ankstesniame jo istorijos etape, žmonija buvo priversta pripažinti, kad “tam, kad išlaisvintų save iš laukinės kovos už egzistavimą”, ji turėjo atsižadėti mėgstamų seksualinių objektų. Vietoj to, kad vestų moteris gimusias jų grupėje, vyrai turėjo iškeisti jas į moteris, gimusias kitose grupėse. Pasirinkimas buvo tarp

biologinių šeimų gyvenančių šalia viena kitos, besistengiančių išlikti artimais, nesikeičiančiais vienetais, užvaldytais savo baimių, neapykantos, ignoravimo ir sisteminių šeimų, per kraujomaišos draudimą, tuuo sėkmingai sukuriant iš dirbtinų giminystės ryšių tikrą žmogišką visuomenę, nepaisant izoliuojančios kraujo giminystės įtakos.

Levi-Strauss nuomonė apie kraujomaišos tabu yra geriausiai skaitoma kaip socialinė versija istorijos, kurią parašė Froidas knygoje Totemas ir Tabu (1950). Kita versija yra Bronislaw Malinowski nuomonė apie tabu, kaip priemonę, kurios pagalba šeima yra išgelbėta nuo seksualinės konkurencijos, kuri neišvengiamai atsirastų, jeigu vyrams būtų leistas lytinis priėjimas prie savo motinų ir seserų, ir moterims prie savo tėvų ir brolių. Trečia versija, kuri vis dar traukia dėmesį, teigia, ka

ad kraujomaišos tabu egzistuoja tam, kad gintų žmones nuo biologiškai žalingų inbrydingo padarinių. Bendras elementas visose šiose istorijose yra tas, kad kraujomaišos tabu egzistuoja tam, kad apgintų žmones nuo žmogiškosios prigimties. Jei jo nebūtų, visuomenė išsiskirstytų į mažas izoliuotas grupes; arba šeimos atsiskirtų į “gabalus” dėl seksualinės konkurencijos tarp jos narių; arba populiacija degeneruotų kaip artimo inbrydingo rezultatas.

Nesvarbu kaip smarkiai beprieštarautų kitais klausimais vienas kitam tokie marksistai kaip Claude Meillassoux ir Maurice Godelier, kultūriniai materialistai kaip Leslie White ir Marvin Harris, struktūralistai kaip Claude Levis-Strauss ir Rodney Needham ir tokie radikalūs socialiniai konstruktyvistai kaip Marshall Sahlins ir David Schneider, visi jie susivienija, kad stipriai paprieštarautų bet kam, kas teigia, jog kraujomaišos tabu gali įsišaknyti į žmogiškąją prigimtį. Pateikus argumentą, kad kraujomaišos tabu nėra visiškai įprastas, jie remiasi pono James Frazer užtikrinimu, kad “mes visada galime saugiai galvoti, kad nusikaltimai, kuriuos draudžia įstatymas yra nusikaltimai, kuriuos dauguma žmonių daro dėl natūralaus polinkio”. Turint tai omenyje yra lengva teigti, kad “jeigu įstatymas draudžia kraujomaišą, kaip jis draudžia kitus natūralius instinktus, jis tai daro todėl, jog civilizuoti žmonės priėjo išvados, kad šių natūralių instinktų patenkinimas yra žalingas bendriems visuomenės interesams”.

Larry Arnhart pavadino šią tradiciją, kurią iliustruoja šie argumentai, “etiniu transcendentalizmu”. Ši tradicija prasidėjo Graikijoje su sofistais ir
r pasireiškė Thomas Hobbes, Bernard Mandeville ir Immanuel Kant bei tokių modernių socialinių mokslininkų kaip Emile Durkheim ir Max Weber rašiniuose. Ją papildo “etinis natūralizmas”, kuris kilo tarp Sokrato filosofų ir kurį toliau vystė Thomas Acquinas, Francis Hutcheson, Adam Smith, David Hume ir Charles Darwin. Svarbiausias atstovas modernioje diskusijoje dėl kraujomaišos tabu šaknų buvo suomių antropologas/ sociologas/ filosofas Edward Westermarck. Frazer’io tikslas tvirtinant, kad “įstatymas tik draudžia žmonėms daryti tai, ką jiems liepia daryti instinktai” buvo paprieštarauti Westermarck teigimui, kad ” neegzistuoja erotiniai jausmai tarp žmonių, gyvenančių kartu nuo vaikystės” ir kad šis seksualinis abejingumas “kartu su teigiamu nenoru kai galvojama apie aktą” yra kraujomaišos tabu priežastis. Toks teigimas buvo anatema (smerkimo objektas) tokiam transcendentalistui kaip Frazer, nes tai lokalizuoja moralinio nepritarimo, kuris formuoja tabu esmę, šaltinį didžios gamtos/kultūros pusėje.

Kai Westermarck išspausdino savo pasiūlymą 1891m., to meto vadovaujantieji mokslininkai, įskaitant Anthony Wallace ir E.B. Tylor, priėmė šį pasiūlymą kaip kraujomaišos tabu problemos “sprendimą”. Tačiau tuo metu kai 1922m. išėjo 15 leidimas, Frazer’io inicijuota ir Froido išvystyta kritika apvertė šį vertinimą. Bronislaw Malinovski savo apžvalgoje, vėliau Westermarck’o kolega Londono Ekonomikos Mokykloje, pripažino, kad “prof.Westermarck’o egzogamijos teorijos.atrodo nepalaiko niekas”. Westermarck’o kritikų sąrašą sudaro garbingi dvidešimtojo amžiaus socialiniai mokslininkai- Robertson Smith, Andrew Lang, Sir James Frazer, Havelock El
llis, Sigmund Freud, William MacDougall, Emile Durkheim, Brenda Seligma, Bronislaw Malinowski, George Peter Murdock ir Claude Levi-Strauss. Kai 1960m. socialiniai ir biologijos mokslininkai susirinko įvertinti kraujomaišos tabu tyrimo, jie net nediskutavo “Westermarck hipotezė”. Jų ataskaitoje minima, kad ji paminėta tik “dėl susitikimo išbaigtumo”.

Westermarck paskendo kylančioje transcendentalizmo, kurį inicijavo socialinių mokslų institucionalizavimas ankstyvajame dvidešimtajame amžiuje, bangoje. Tam, kad įsteigti sociologiją ir antropologiją kaip specializuotas studijų sritis su pastatais ir biudžetais, jų steigėjai turėjo identifikuoti savarankiškus dalyko klausimus. Jie turėjo paversti visuomenę ir kultūrą savarankišku fenomenu. Westermarck hipotezė kėlė grėsmę šiems siekiams pralaužiant barjerus sukurtus tam, kad ginti šias naujai sukurtas sritis nuo psichologų ir biologų pareiškimų. Westermarck buvo minimas tik dėl išbaigtumo, nes jo hipotezė nusileido vienintelei institucijai, kurią kiekvienas priėmė kaip universalią.

Įrodymus, kuriuos citavo socialiniai mokslininkai atmesdami Westermarck hipotezę, sudarė išimtinai Froido pareiškimas, kad “psichoanalitiniai tyrimai parodė, kad yra galimybė abejonei ar kraujomaišos meilės pasirinkimas yra pirmas ir reguliarus”. Kad tai buvo ne tikroji priežastis atmesti hipotezę įrodo tai, jog jie necitavo Froido požiūrių į kitus svarbius dalykus. Tikroji priežastis kodėl socialiniai mokslininkai citavo Froidą dėl kraujomaišos, buvo “paimti” tabu savo naujai įsteigtoms disciplinoms. Froidas puikiai pasitarnavo jų tikslams. Jis buvo garsiausias amžiaus psichologas, nors padarė išvadą, kad kraujomaišos tabu priežasčių “neturi būti ieškoma individo psichologijoje”.

Westermarck hipotezė buvo pripažinta kaip kraujomaišos tabu problemos sprendimas todėl, kad ji atsirado iki socialiniai mokslai pastatė transcendentalistinius barjerus, kad apibrėžtų savo sritis. Ji buvo iš naujo prikelta praėjus 50 metų kai ją mirusia paskelbė socialinių mokslininkų kartą apmokyta 1950-aisiais ir ankstyvaisiais 1960-aisiais kai, trumpam laikotarpiui, šie barjerai buvo palikti nesaugomi. Vietnamo karas nežymėjo revoliucinio periodo pradžios socialiniame moksle. Jis žymėjo revoliucinio periodo pabaigą. 1950-aisiais greitas aukštesnio išsilavinimo augimas sukūrė pakankamą tiekimą pinigų ir darbų keliems metams, kad konkurencija tarp disciplinų užleido vietą intelektualinei euforijai, kurioje buvo skatinamas tarp-disciplininis mokymas. Rezultatas buvo maža grupė socialinių mokslininkų, kurie buvo atitinkamai nedisciplinuoti.

Šios grupės nariai, kurie daugiausia įtakojo Westermarck atgaivinimą, buvo Robin Fox ir Arthur Wolf. Nors Fox nenorėjo atmesti Froido nuomonės dėl kraujomaišos tabu, jis inicijavo Westermarck atgaivinimą laikant jo hipotezę kaip tinkama alternatyva. Jis taip pat paskatino Joseph Shepher imtis to, kas vėliau tapo įtakinga studija ankstyvųjų ryšių, kurių įtaką patyrė vaikai užauginti kartu Izraelio kibbutzim. Problema tikrinant Westermarck hipotezę visada buvo ta, kad vieninteliai vaikai, kurie užauginti kartu yra broliai ir seserys. Įrodymai, kad jie nejaučia potraukio vienas kitam negali būti naudojami paremti Westermarck, nes tai yra tiksliai tas padarinys, kurį numatė tokie socialiniai mokslininkai, kaip Levi-Strauss, kurie teigė, kad kraujomaišos tabu “permodeliuoja biologines poravimosi ir dauginimosi sąlygas”. Kibbutzim kolektyvinio auginimo praktika pateikė retą galimybę atskirti suglumintų kintamųjų padarinius. Nors kibbutzim vaikai buvo užauginti kartu nuo gimimo kaip broliai ir seserys, jie nebuvo broliai ir seserys, todėl neturėjo paklusti kraujomaišos tabu. Tačiau Shepher 2,769 santuokų tyrimas parodė, kad yra tik 13 atvejų, kai pora buvo išauginta kartu ir 12 iš šių atvejų pora buvo auginama nuo trejų metų. Viena išimtis buvo tokia, kad pora buvo auginta kartu nuo gimimo, bet išskirta nuo 2 iki 6 metų.

Westermarck dokumentuose Abo Akademijoje esančioje Turku, yra laiškas iš buvusio studento kviečiančio jį dėstyti Kinijoje. Jis priėmė kvietimą, bet, deja, negalėjo keliauti, bet jeigu būtų galėjęs, jis greičiausiai būtų atradęs natūralų eksperimentą, kuris būtų įrodęs jo hipotezę. John Hartung nurodė priežastis, dėl kurių duomenys iš Izraelio buvo negalutiniai. Geresnis testas buvo įmanomas Kinijoje, kur moterys atiduodavo savo dukteris ir jų vietoje augindavo žmonas savo sūnums. Arthur Wolf vadina santuokas “mažomis (nepilnamečių) santuokomis” ir priešpastato jas “didelėms (pilnamečių) santuokoms”. Poros, susituokusios “mažu” būdu, buvo auginamos kartu nuo ankstyvo amžiaus, o poros, susituokusios “dideliu” būdu nesusitiko iki savo vestuvių dienos.

Nors Taivano teisės mokslininkas Tai Yen-hui 1943m. pastebėjo tiesioginį “mažųjų santuokų” ryšį su Westermarck hipoteze, ši galimybė nebuvo labai vertinama iki 1958m., kai Wolf perėmė tyrimą vaikų žaidžiančių mažame kaime Taipei Baseine. Jis sužinojo, kad daugiau nei pusė jo subjektų tėvų buvo užauginti kartu ir jie nelaimingai vedę. Pasak kaimo paskalų, jie daug dažniau buvo linkę į nesantuokinius ryšius nei jų kaimynai, kurie vedė “dideliu” būdu. Šis netikėtas atradimas leido Wolf prieiti prie to, kas tapo 40 metų pastanga apginti Westermarck. Iš įrodymų gautų iš namų registrų surinktų japonų kolonijinės vyriausybės, jis atkūrė 14,200 moterų santuokines istorijas, parodydamas, kad “mažose” santuokose gimė 40 procentų mažiau vaikų nei “didelėse” santuokose ir tris kartus daugiau skyrybų. Šiuos rezultatus dar labiau įtikinamus padarė tolimesnis atradimas, kad jie buvo gauti tik iš moterų, kurios prisijungė prie savo vyro šeimos iki trejų metų amžiaus. Kritinis kintamasis buvo tas, kaip Westermarck visada sakė, ankstyvi ryšiai.

Įdomu yra tai, kad nepaisant didelio tarpo savo suaugusio gyvenimo praleisto Maroke, Westermarck nebandė rinkti sisteminės informacijos apie padarinius bint’amm santuokos, kuri buvo labiausiai paplitusi santuokos forma daugumoje Arabų bendruomenių ir kuri sujungdavo pusbrolius/pusseseres auginamus tuose pačiuose namuose. Laimei, Westermarck klaidą ištaisė Justin McCabe ir Alex Walter. McCabe tyrimas 1974-5m. 93 santuokų Libane ir Walter tyrimas 1991m. 275 santuokų Maroke, parodė, kad tarp Arabų, kaip ir tarp Izraeliečių ir Taivaniečių, ” neegzistuoja erotiniai jausmai tarp žmonių, gyvenančių kartu nuo vaikystės”. Vienintelis klausimas, kurį iškėlė šie tyrimai buvo tas, kodėl Westermarck nekovojo bint’amm santuokomis prieš Froido isteriką.

Daugumoje diskusijų dėl kraujomaišos tabu šaknų “Westermarck hipotezė” siejasi su Westermarck teigimu, kad ankstyvi vaikystės ryšiai slopina lytinį potraukį. Tiesą sakant, tai yra vienas iš trijų susijusių pasiūlymų, kurie kartu sudaro kraujomaišos tabu paaiškinimą. Pirmas, buvo laikomas labai kontroversišku kai buvo pristatytas 1891m., dabar biologų yra priimtas kaip dogma. Ji paprasčiausiai teigia, kad inbrydingas mažina reprodukcinį pajėgumą. Pasak Westermark, tai priežastis kodėl vaikystės ryšiai slopina lytinį potraukį. Jis teigė, kad “šiuo atveju, kaip ir kitais, suveikia natūrali atranka ir išbraukiant destruktyvias tendencijas ir išsaugant naudingus pakitimus, suveikia lytinis instinktas tam, kad atsilieptų į rūšies reikalavimus”.

Jo įvadinėse paskaitose 1917m. Froidas teigė, kad jo auditorija “sunkiai susilaikys nenusišypsoję” išgirdę požiūrį, kad “lytinis potraukis yra nukreipiamas nuo priešingos lyties narių vienoje šeimoje dėl gyvenimo kartu nuo vaikystės”. Įžengus į dvidešimt pirmąjį amžių, dabar Froido požiūris kelia šypseną. Kibbutz santuokų, “mažų” santuokų ir bint’amm santuokų parodymai patvirtina, kad šis, Westermarck antras pasiūlymas, buvo visąlaik teisingas. Dabar dėmesys kreipiamas į trečiąjį Westermarck pasiūlymą. Jis susijęs su tuo, ką Bernard Williams taikliai apibūdino kaip “reprezentacijos problema”, problema kaip elgesio tendencija taps reprezentuojama kalboje ir abstrakčioje mintyje. Westermarck sprendimas buvo teigti, kad kraujomaiša yra vienas iš veiksmų, kuris verčia mus jaustis priešiškai kitam asmeniui netgi tada, kai tas asmuo savo elgesiu mums nekenkia. Taip yra todėl, kad asmuo sukelia skausmingas emocijas priversdamas mus galvoti apie emocionaliai nepriimtiną galimybę. Taigi, tabu paprasčiausiai yra bendruomenės reakciją į veiksmus, kurie sukelia skausmingas emocijas daugumai jos narių.

Labiausiai priimta alternatyva Westermarck sprendimui dėl reprezentacijos problemos yra argumentas, kurį pateikė Richard Burton ir William H.Durham. Jie teigia, kad žmonės labai seniai suprato žalingus inbrydingo padarinius ir kad tabu buvo sukurtas, kad išvengti šių padarinių. Taigi, diskusija kreipia dėmesį nuo klausimo ar ankstyvi ryšiai slopina lytinį potraukį ar ne, prie klausimo ar jauni žmonės būtų pastebėję, kad kraujomaišos vaikai yra mažiau pajėgūs nei kiti vaikai, ar ne. Vis dar yra gana anksti sakyti, laimėtų Westermarck ar ne trečiąjį raundą, bet niekas dabar negalėtų abejoti, kad jam būtų priskirti nuopelnai dėl sprendimo kraujomaišos tabu problemai. Levi-Strauss charakterizavo Westermarck kaip “daugiau išgyventoją, nei pratęsėją”. Jo vertinimas dabar daugiau pasako apie jį nei apie Westermarck.

Medicinizacija: Kultūrinis aspektas

Vienas iš nuolatinių socialinių mokslininkų, ypač tų, kurie domisi Emile Durkheim ir Talcott Parsons palikimu, interesų susijusių su modernizacija ir jos padariniais, buvo parodyti kaip vykdoma ir palaikoma socialinė tvarka dabartinėje visuomenėje. Ankstyvaisiais 1970-aisiais sociologas Irving Zola teigė, kad medicina tampa didžiausia socialinės kontrolės institucija, pakeičianti labiau “tradicines” religijos ir teisės institucijas, kurios rezultatas yra sveikatos vardu medicinizuoti didelę dalį kasdieninio gyvenimo. Zola pareiškimas be jokių abejonių davė pradžią tyrimo žanrui, kuriame sudėtingas/įmantrus žodis medicinizacija – “padarymas medicininiu”- buvo priimtas kaip pagrindinė sąvoka.

Galima ginčytis, kad medicinizacija prasidėjo prieš šimtus metų iki Zola pastebėjimo, nuo to meto kai gydantys specialistai buvo pirmiausiai pripažinti žmonių grupėse. Laikotarpyje tarp 250 m.pr.Kr. ir 600 m.po Kr. gydytojai buvo reikalingi ne tik fizinių sutrikimų gydymui, bet ir kasdieninio streso palengvinimui. Su šiomis medicininėmis tradicijomis pabrėžiama ir savidrausmė, budrumas ir dorybė kaip reikalingiausi dalykai išlaikyti gerą sveikatą ir gydytojų funkcija yra atstatyti kūnų tvarką tų pacientų, kurie nebėra pusiausvyroje su socialine aplinka.

1. Modernizacija ir Medicinizacija

Kalbant apie modernumą, galima aptikti kelis esminius pasikeitimus medicinizacijos forma, labiausiai pastebimas yra valstybės dalyvavimas sisteminiame žmonijos sveikatos monitoringe. Septyniolikto amžiaus pradžioje, Europietiška ir Šiaurės Amerikos modernizacija puoselėjo “inžinerinį intelektą”, kurio vienas iš manifestų buvo suderintos pastangos nustatyti padidintą kontrolę natūralaus pasaulio kaprizams per mokslo taikymą. Rezultate, aštuonioliktame amžiuje, sveikatą suprato daug gydytojų ir kylančioji vidurinė klasė kaip plataus vartojimo prekę ir fizinį kūną kaip kažką, kas gali būti patobulintas. Tuo pat metu, įteisintas per valstybės paramą, vyko medicinos kaip profesijos stiprėjimas, kartu su medicinos specializacijos ir sisteminės akumuliacijos bei kompiliacijos formavimu, o taip pat naujų medicininių žinių platinimas. Medicinos srities sisteminimas buvo dalis bendro modernizacijos, kuriai industrinis kapitalizmas ir technologinė produkcija buvo centrinė, nes abu asocijavosi su kasdieninio gyvenimo biurokratizacija ir racionalizacija, proceso.
Medicinizacija išsiplėtė keliomis kryptimis per aštuonioliktą ir devynioliktą amžius. Pirma, dalis medikų profesionalų aktyviai dalyvavo ne tik individualios patologijos, bet ir gyvenimo rato įvykių valdyme. Gimimas/gimdymas buvo visiškai moterų kilmės, bet nuo aštuoniolikto amžiaus pradžios, tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje, vyrai pribuvėjai mokėsi ir dirbo gimdymo namuose esančiuose didžiuosiuose miestų centruose padedant gimdyti pasiturinčioms moterims. Šie akušeriai vėliau susijungė ir davė pradžią akušerijos profesijai. Devyniolikto amžiaus viduryje kiti gyvenimo rato perėjimai, įskaitant paauglystę, menopauzę, senatvę ir mirtį, buvo medicinizuoti, o pirmais dvidešimto amžiaus metais buvo medicinizuota ir kūdikystė. Praktikoje, deja, didelė dalis žmonijos buvo nepaveikta šių pasikeitimų iki dvidešimto amžiaus vidurio.
Kitas medicinizacijos aspektas gali būti aiškinamas idiomoje “vyriausybinis”, kurią pasiūlė Michel Foucault. Per visą devynioliktą amžių valstybės, teisės ir profesinių sąjungų veiksmais padidinti standartizavimą per racionalų mokslo taikymą kasdieniniam gyvenimui, medicina buvo integruota į didelį tinklą, kurio funkcija buvo reguliuoti visos žmonijos sveikatą ir moralinį elgesį. Šios priežiūros disciplinos, “žmonijos bio-politika”, kaip apibūdino Foucault, funkcionuoja dviem būdais. Pirma, kasdieninis elgesys yra normalizuojamas taip, kad, pvz. emocijos ir seksualumas tampa medicinos technologijos taikiniais, ir rezultate žmonijos ir netgi rūšių reprodukcija yra medicinizuota. Kita veikla, įskaitant maitinimą krūtimi, higiena, mankšta, laikysena ir daugelis kitų kasdieninio gyvenimo aspektų, yra medicinizuota – daugiausiai viešos sveikatos iniciatyvos priemonėmis ir populiariosios žiniasklaidos pagalba.

Kasdieninio gyvenimo medicininis ir viešas sveikatos valdymas yra akivaizdus ne tik Europoje ir Šiaurės Amerikoje, bet taip pat devyniolikto amžiaus Japonijoje ir mažesniu mastu Kinijoje. Indijoje, Afrikoje, pietryčių Azijoje ir Amerikos dalyse, medicinizacija yra glaudžiai susijusi su kolonizacija. Kaip neatskiriama kolonijinių režimų dalis yra karo gydytojų ir medicinos misionierių veikla, tropikų medicinos ir viešos sveikatos iniciatyvų vystymasis, labiau sukurtas apsaugoti kolonizatorius ir “civilizuoti” kolonizuotuosius, nei gerinti jų sveikatą. Kalbant apie medicinizaciją kitur, didelė dalis žmonijos išliko nepaliesta tokios veiklos.

Nuo aštuoniolikto amžiaus pabaigos akivaizdi tapo kita medicinizacijos pusė. Ta žmonijos dalis, kuri buvo paskelbta kaip protiškai serganti, asmenys apibūdinti kaip morališkai/psichiškai nesveiki, kartu su nurodytais asmenimis gyvenančiais skurde, pirmą kartą buvo įkalinti prieglaudose (pastaba – dar gali būti ir bepročių namai) ir pataisos namuose (pastaba – dar amer.gali būti sunkiųjų darbų kalėjimas), kur jie buvo priklausomi nuo to, ką Foucault vadino “panopticizmu”. Įkvėptas Jeremy Bentham’o planais tobuliems kalėjimams, kur kaliniai buvo pastoviai prižiūrimi sargybinių, Panoptikonas buvo, Foucault’ui, galios, sumažintos iki jos idealios formos mechanizmas – institucija skirta priežiūrai.

Šie pasikeitimai negalėjo įvykti be kelių naujovių medicininėse žiniose, technologijose ir praktikoje, ir keturios iš jų gerai matomos. Pirma, anatominio ir patologinio mokslų susijungimas, pagal kurį senesnė patologija užtemdyta taip, kad tikėjimas individualizuotomis patologijomis yra visiškai pamirštas dėl universalaus normalaus kūno, nuo kurio nukrypsta sergantys kūnai. Antra, utopsijos, įgalinančios patologijos mokslo sisteminimą, įvedimas. Trečia, fizinės apžiūros ir atskirų atvejų tyrimų kolekcijos tvarkos nustatymas. Ketvirta, sąvokos “žmonija/populiacija” taikymas kaip priemonės valdyti ir kontroliuoti visuomenės sveikatą, kur platinama yra pagrindinė normos, kurios variacija gali būti statistiškai išmatuota, idėja. Tikėjimas, kad liga gali būti suprantama ir kaip individuali patologija, ir kaip statistinis nukrypimas nuo sveikatos normos, tampa medicininio mąstymo dalis kaip šių pasikeitimų rezultatas. Patologijos gydymas išlieka, kaip ir anksčiau, pagrindinė klinikinės medicinos pagrindinė veikla, bet ligos priežasties epistemologija paremta skaičiavimu palaipsniui įgavo pagrindą. Viešoji sveikata ir prevencinė medicina, visada glaudžiai susijusios su valstybe, padarė žmonijos sveikatą savo sritimi.

Kita susijusi medicinizacijos charakteristika puikiai pristatyta devyniolikto amžiaus pabaigoje ir vis dar akivaizdi šiandien, gali būti apibendrinta pagal Nikolas Rose, kuris ją pavadino “skiriančioji praktika”, kur liga yra atskirta nuo sveikatos, liga nuo nusikaltimo, beprotybė nuo sveiko proto ir t.t. Sekant šiuo pavyzdžiu, tam tikri asmenys ir populiacijos yra paverčiami medicinos dėmesio objektais ir atskirti nuo kitų, kurie yra priklausomi nuo skirtingų institucijų, įskaitant teisę, religiją ar išsilavinimą. Tuo pat metu, išdėstomi įvairūs “rinkiniai” – erdvių, žmonių ir technikų, kas įeina į medicinos sritį, kombinacija. Šie rinkiniai apima ligonines, dispanserius ir klinikas, ir papildomai namai, mokyklos, kariuomenė, bendruomenės ir t.t. Pripažinti medicinos ekspertai veikia šiose erdvėse naudodamiesi instrumentais ir technologijomis, kad įvertintų ir išmatuotų kūno ir proto būklę. Stetoskopas, išrastas devyniolikto amžiaus pirmoje pusėje, buvo toks svarbus išradimas, pirma iš daugelio technologijų, kuri leidžia ekspertams tiesiogiai įvertinti kūno vidinę būklę, tuo padarant paciento subjektyvią negalavimo pusę antra po mokslo “tiesos”.

Keletas žymių istorikų ir socialinių mokslininkų teigia, kad nuo devyniolikto amžiaus vidurio, į ligonines paguldžius ne tik turtingus žmones, bet ir visų klasių piliečius, medicinos profesija galėjo galios pasyviems pacientams tokiu būdu, kokiu iki tol negalėjo. Šis perėjimas su naujų technologijų gamybos pagalba buvo apibūdintas kaip medicininis “imperializmas”. Tam tikri tyrinėtojai riboja termino medicinizacija vartojimą šiems atitinkamiems pasikeitimams, kai tuo tarpu kiti mokslininkai primygtinai teigia, kad hospitalizuotų pacientų populiacijos vystymas yra tik vienas didesnio medicinizacijos proceso, prie kurio prisideda didieji instituciniai ir konceptualiniai pasikeitimai, aspektų. Čia įeina ir visiškai pakeistos idėjos apie kūną, sveikatą ir ligą ne tik tarp ekspertų, bet taip pat ir tarp visos populiacijos mastu.

2. Medicinizacijos Kritika

Conrad (1992) savo recenziniame straipsnyje apie medicinizaciją teigia, kad per paskutinius 20 metų terminas buvo vartojamas dažniausiai kaip kritika netinkamai medicinizacijai, o ne paprasčiausiai pateikti idėją, kad kažkas buvo padarytas medicininiu. Šio periodo sociologinė literatūra vieningai teigė, kad sveikatos profesionalai tapo socialinės kontrolės agentais. Šią poziciją įtakojo 1960-ųjų Thomas Szasz ir R.D.Laing publikacijos susijusios su psichiatrija, kur jie primygtinai teigė, kad neracionalaus elgesio socialinių determinantų yra nepaisoma dėl požiūrio, kuriame dominuoja biologiškai deterministinis medicininis modelis. Zola, Conrad ir kiti teigė, kad alkoholizmas, homoseksualumas, hiperaktyvumas ir kitas elgesys buvo biologizuotas ir pavadinti ligomis. Tuo tarpu teorijoje šis perėjimas nuo “blogybės prie nesveikumo” užtikrino, kad pacientai toliau negalėjo būti laikomi morališkai kalti, jis leido medicinos profesionalams daryti sprendimus, kad neišvengiamumas turėjo visišką moralinį atgarsį/atatranką.
Kai tik tapo aišku, kad gyvenimo rato perėjimai ir kasdieninis elgesys buvo pristatomi kaip ligos ar panašūs į ligas, per 1970-uosius išsivystė reakcija prieš medicinizaciją, ypač tarp sociologų ir feminisčių. Ivan Illich smarki mokslinės medicinos kritika jo rašinyje Medical Nemesis padarė didžiausią poveikį sveikatos priežiūros profesionalams ir žmonijai dideliu mastu. Illich teigė, kad per gydymo perteklių, biomedicina pati netyčia gamina “iatrogeninį” pašalinį poveikį (argumentas, kurio niekas neneigia) ir, kad paprastų žmonių anatomija elgiantis su sveikata ir ligomis yra kompromituojama medicinizacijos.
1970-aisiais dauguma kritikių feminisčių charakterizavo mediciną kaip patriarchalinę instituciją, nes, jų vertinimu, moters kūnas buvo paverstas objektu technologinei intervencijai susijusiai su gimdymu ir reprodukciniu gyvenimo ratu. Kita vertus, feministiniame judėjime taip pat buvo teigiama, kad nepakankamai dėmesio yra skiriama moterų sveikatai ir kad medicininiai tyrimai ir medikamentų tobulinimas buvo pirmiausia nukreipti į ligas, kurios įprastos vyrams. Baltojo vyro kūnas buvo laikomas standartu visiems.

Šiuolaikinėje literatūroje yra įprasta tvirtinti, kad valstybės piliečiai nėra paverčiami aukomis dėl medicinos viešpatavimo ir kad paskirti moterims pasyvų vaidmenį reiškia įamžinti visokių rūšių prielaidas, kurioms feministės bandė mesti iššūkį. Nors aktyvus pasipriešinimas medicinizacijai prisidėjo prie gimdymo namuose judėjimo pakilimo ir prie plačiai paplitusio alternatyvių terapijų ir įvairių vaistų vartojimo, empirinis tyrimas rodo, kad žmonių atsakas į biomedicininių intervencijų galimumą yra pragmatiškas ir paremtas tuo, kad laikoma geriausiais interesais, ne vien tik pačių moterų, bet dažnai ir jų šeimų ir kartais jų bendruomenių. Tai ypač akivaizdu kalbant apie reprodukciją, kai, pavyzdžiui, moterys, kurios tiki esančios nevaisingos, visokeriopai pasinaudoja naujomis reprodukcinėmis technologijomis, nepaisant didelės nesėkmės, išlaidų ir emocinio nusivylimo galimybės. Europoje ir Šiaurės Amerikoje šių technologijų panaudojimas gali pirmiausiai išpildyti individualius troškimus, bet kitose vietose daugiau gali būti pavojuje. Moterys gali būti priverstos paklusti ostrakizmui, išskirtos ar išmestos į gatvę, jeigu jos negali pagimdyti sveiko kūdikio, ir daugiausia atvejų pageidautina berniuko. Netgi kai tokios drastiškos priemonės nėra taikomos, yra aišku, kad dauguma moterų priima normą, kad jų pagrindinis tikslas gyvenime yra sukurti idealaus dydžio ir sudėties šeimą ir nepasisekimas tai padaryti menkina jas kitų akyse. Tokiomis aplinkybėmis nėra stebėtina, kad pragmatinis požiūris į medicinines technologijas ir medicinos paslaugas yra labiau paplitęs nei aiškus pasipriešinimas šiems modernizacijos produktams. Kartais, kaip krūties vėžio judėjimo, AIDS, ar svarbaus toksinės aplinkos klausimo atveju, žmonės susivienija, kad kovotų dėl efektyvesnės medicininės priežiūros. Tokiomis aplinkybėmis naudotojų žinios ir interesai baigiasi medicinizacijos išplėtimu.

3. Medicinizuotos tapatybės

Socialinio mokslo kritika medicinizacijos atžvilgiu dokumentavo kelią, kuriame tapatybės ir subjektyvumas yra formuojami per šį procesą. Kai asmenys yra viešai apibūdinami kaip šizofrenikai, anoreksikai, sergantys menopauze, turintys širdies implantą, patyrę traumą ir t.t., transformacijos jų subjektyvume yra akivaizdžios. Kartais medicinizacija gali funkcionuoti, kad išgelbėtų individus nuo atsakomybės už buvimą sergančiais ir todėl negalinčiais efektyviai funkcionuoti visuomenėje.
Medicinizacija nėra ribojama nesveikumu ar “nukrypimu”. Gera savijauta- ligos ir susirgimo vengimas bei sveikatos “tobulinimas” – šiandien yra plačiai paplitusi “vertybė”, ypač tarp vidurinės klasės.
Kaip dalis modernumo, praktika sukurta paremti individo sveikatą buvo aktyviai tobulinama per amžius ir dabar jos yra plačiai laikomasi populiacijos mastu. Reginys Niūfaundlende bėgiojančių žvejų žmonų priklausančių labiausiai izoliuotoms bendruomenėms yra to įrodymas. Individualus kūnas, atskirtas nuo proto ir visuomenės, yra “valdomas” pagal biomedicinos mokslo detalizuotus kriterijus ir ši veikla tampa viena iš savęs išreikšimo būdų. Kūno estetika yra aiškiai pirmas kai kurių individų tikslas, bet jaudinimasis dėl “rizikos” susirgti yra paplitęs tarp visų. Imdamiesi asmeninės atsakomybės už sveikatą, individai išreiškia norą turėti autonomiją ir taip darydami jie aktyviai bendradarbiauja kuriant “normalius”, sveikus piliečius, todėl pripažįstantys dominuojančios moralės tvarką. Sveikata yra “suproduktinama”.
Kadangi yra renkami įrodymai tam, kad aiškiai parodyti, jog socialinė neteisybė ir įvairų rūšių diskriminacija masiškai prisideda prie ligų, nuo infekcijų iki vėžio, sveikatos kaip vertybės idėja čia tikrai netinka. Dėl skurdo, didelė dalis populiacijos įvairiose pasaulio valstybėse ilgai neišgyvena ir dažniau skundžiasi bloga sveikata, nei jų tėvynainiai. Plintantis individo atsakomybės už sveikatą vertinimas leidžia vyriausybėms susiaurinti savo interesus iki ekonominio vystymo, tuo tarpu ignoruojant turto perskirstymą ir atitinkamas kainas tiems individams, kurie nesugeba išgyventi.

4. Rizika kaip savivalda/savęs-valdymas

Veikla, sukurta padėti išvengiant klaidų ir pavojų, yra visoje žmonijos istorijoje, bet mintis apie riziką jos technine, epidemiologine prasme, yra modernumo vaizdinys. Teorijoje, morališkai neutrali rizika pateikia priemones, kuo ekspertai gali atitolinti save nuo tiesioginės intervencijos į žmonių gyvenimus, kai tuo tarpu subjektai yra įdarbinami savo pačių reguliavime per “rizikos valdymą”. Tarp daugybės šio proceso pavyzdžių, transformacija senstant, ypatingai senstant moterims, yra ypač iliustruojanti. Kadangi moterys gyvena ilgiau nei vyrai, atrodo keista, kad moters senėjimas yra tiriamas, bet šis veiksmas iš dalies baiminantis didelių išlaidų sveikatos priežiūros biudžetuose, ką dažniausiai patiria seni ligoti žmonės, dauguma kurių yra moterys.

Vidutinio amžiaus moters, ypač menstruacijų pabaigoje, medicinizacija, buvo atlikta devyniolikto amžiaus pradžioje, bet tik po endokrininės sistemos atradimo 1930-aisiais, menopauzė buvo pristatyta Šiaurės Amerikoje ir Europoje kaip ligos būklė charakterizuojama kaip estrogeno nepakankamumas. Tam, kad paremti šį argumentą, jaunų ikimenopauzės amžiaus moterų kūnai turi būti nustatyti kaip standartai pagal kuriuos visų moterų kūnai turi būti matuojami. Pomenopauzinis, nebereprodukcinis gyvenimas tada gali būti suprantamas kaip nukrypimas. Šios “eksperto žinios” paremiamos per palyginimus tarp žmonių populiacijų ir kitų žinduolių, kur pomenopauzinis gyvenimas yra labai neįprastas. Biologijos antropologų argumentai, kad vyresnės moterys yra reikalingos labai priklausomų žmonių vaikų ir jų motinų ankstyvajame etape išgyvenimui, yra ignoruojami.

Šiandien vyresnės moterys yra pastoviai įspėjamos apie širdies ligas, osteoporozę, atminties netekimą ir Alzhaimerio ligą bei daugybę kitų būklių, kurių rizikai jos priklauso dėl to savo estrogeno nepakankamumo būklės. Daugelyje valstybių visoms vyresnio amžiaus moterims ginekologijos organizacijos rekomenduoja kasdieninius vaistus su pastovia gydytojo priežiūra. Mažai komentuotojų neigia, kad vaistų kompanijos interesams pasitarnavo ši situacija. Klaidingos dažniausiai prastai atliktų epidemiologinių tyrimų interpretacijos sukuria sumaištį dėl rizikos susirgti rimtomis ligomis moterims, kurios jau sulaukė menopauzės amžiaus matavimo.

Dar daugiau, įvairių kultūrų tyrimai rodo, kad Šiaurės Amerikos vidurinės klasės populiacijos kūniška patirtis menopauzės laikotarpiu žymiai skiriasi nuo moterų gyvenančių kitose pasaulio dalyse, situacija, kurios medicinizaciją vietiniai biologai ir kultūra daro ypatingai problematiška. Nepaisant to, tūkstančiai moterų kasdien noriai “medicinizuojasi” tvirtai tikėdamos, kad senėjimas yra patologija. Tarp jų kelios, negali spėti kurios tiksliai, gali išvengti ar atitolinti pradžią sekinančių ar labai sunkių ligų, kai tuo tarpu kitos pagreitina savo mirtį.

Naujos molekulinės genetikos technologijų ir populiacijos genetikos kombinacija šiuo metu atveria duris proporcingam augimui medicinizacijos formoje to, kas buvo pavadinta “genetikanizavimas”. Kadangi genetinis testavimas ir skanavimas vaisiaus, naujagimių ir suaugusių, tampa plačiai institucionalizuotas, priežiūros galimybės yra beribės, ypač todėl, kad genetinio determinizmo šalininkai remia mintį, kad genai yra likimas. Mūsų genai yra laikomi “kvazi-patogenai”, kurie mums kelia riziką susirgti įvairiomis ligomis. Mes visi esame nukrypę nuo standartų nustatytų žmogaus genomo žemėlapyje, kuris pats yra abstrakcija, kuri neatitinka nė vieno individo genomo.

Ši gyvenimo biomedicinizacija tampa ekstravagantišku pažadu dėl mūsų galėjimo artimiausioje ateityje “pažaboti” gamtą kaip mes norime, žmogiškojo potencialo patobulėjimo ir priėjimo prie žinių, kurios įgalina mus sužinoti tai, kas daro mus unikaliai žmonėmis. Remiantis genetinių tyrimų rezultatais, laissez-faire eugenika, paremta individo pasirinkimu ir neatimama teise į mūsų vaikų “sveikatą”, jau vystoma. Žinoma, kentėjimas gali būti sumažintas, jeigu, pavyzdžiui, kai kurios šeimos nutars pasidaryti abortą dėl to, kad vaisius serga Tay Sach liga. Kita vertus, kaip gali būti kontroliuojama diskriminacija genetikos pagrindu, kas pastebima kai kuriose darbovietėse, draudimo kompanijose ir policijos pajėgose? Ar turėtų verslo įmonės turėti monopolį tokių ligų kaip krūties ir prostatos vėžys vystymui ir testavimui? Kaip tokių tyrimų rezultatus turėtų vertinti gydytojai ir žmonės, kai viskas gali būti spėjama, jeigu rezultatai yra teigiami ir yra galimybė išvengti rizikos susirgti ateityje? Neigiami rezultatai dar neįrodo, kad žmogus negali susirgti vėliau. Kas saugos ir galės prieiti prie genetinės informacijos ir kokiomis sąlygomis? Naujoji genetika reikalauja skubaus atsakymo į šiuos klausimus.

Buvo teigiama, kad šiuo metu mes esame liudininkais naujos “biomedicinizacijos” susijusios su vėlyvuoju modernizmu ar postmodernizmu. Vyksta technomokslinė revoliucija, kuri apima molekularizaciją, genetikanizaciją, skaitmeninimą, kompiuterizavimą ir globulizaciją, tokie pasikeitimai susiję su pilna organizacijos, ekspertizės ir praktikos susijusios su medicinos įmonėmis transformacija.

Tokie pakeitimai dažnai yra labai pelningi susijusioms kompanijoms ir paprastai atitinka utilitarinius visuomenės interesus, turint pirminį tikslą sutaupyti sveikatos priežiūrai skiriamas išlaidas. Rizikos matavimas leidžia jaudulio padidėjimą tarp nustatytų populiacijų kai, pavyzdžiui, visuomenė yra pastoviai informuojama apie tai, kad viena iš aštuonių moterų susirgs krūties vėžiu ir viena iš 25 mirs nuo šios ligos. Vienos iš aštuonių matavimas yra neteisingas, nes jis yra paremtas augančia galimybe susirgti liga per visą gyvenimą, t.y. tarpe nuo gimimo iki 110 metų; netgi vyresnėms moterims galimybė nėra didesnė kaip viena iš aštuonių. Nepaisant to, šis skaičius skatina moteris tikrintis dėl krūties vėžio, kas vėl sukelia naują jaudulio ir netikrumo bangą.

Pavojus egzistuoja pervertinant technologinių naujovių ir susijusios biomedicinizacijos pasekmes. Didelė pasaulio populiacijos dalis efektyviai išlieka už biomedicinos srities. Kad medikamentas nuo AIDS nėra visuotinai prieinamas yra didžiulė neteisybė kaip ir antibiotikams atsparios tuberkuliozės paplitimas, kuris negalėtų būti pakankamai kontroliuojamas, jeigu biomedicina negalėtų būti kompetentingai praktikuojama. Nepaisant didelio hormonų pakeitimo terapijos vystymo, tyrimai rodo, kad mažiau kaip ketvirtadalis pasirinktų moterų vartoja šį vaistą ir ne visada pastoviai. Taip pat yra aišku, kad dauguma moterų nesinaudoja atrankiniu abortu, kai genetinio tyrimo metu randamas vaisiaus “defektas”.

Suprasti medicinizaciją kaip įgyvendintą priežiūrą yra klaidinga. Toks pat klaidingas yra argumentas pabrėžiantis socialinę ligos konstrukciją, pripažįstant realią sunkinančią būklę individų, kurie siekia medicininės pagalbos. Vietoj to, vertybių, įtvirtintų biomedicininiame diskurse, praktikoje ir populiariame kūno, sveikatos ir ligos, kuri nurodo įvairias būkles ir padėtis, supratime, tyrimas geriau parodo sudėtingumą darbe.

Atsitiktinė ir iš anksto apgalvota atmintys

Skirtingumas tarp atsitiktinės ir iš aniksto apgalvotos atminties yra žmonių skirtumuose epizodinės informacijos supratime ir apdorojime. Atliekant standartinį atminties eksperimentą, iš anksto apgalvota žmogaus atmintis remiasi tuo, kad eksperimento dalyviai yra įspėjami ir išstudijuoja tą medžiagą, iš kurios tikisi būti klausinėjami. Palyginimui, galima pasakyti, kad atsitiktinis mokymasis yra kuomet dalyviai nesitiki atminties testo. Nors žmonės kiekvieną dieną mokosi tiek atsitiktinai, tiek iš anksto apgalvotai, pirmesnis veiklos būdas yra daugiau paplitęs kasdienėse situacijose, nes žmonės kasdien susiduria su įvykiais neturėdami tikslios informacijos apie artėjančius atminties išbandymus.
Visoms kitoms sąlygoms esant lygioms, iš anksto apgalvotas mokymas paprastai duoda geresnį rezultatą nei atsitiktinis mokymasis. Kaip bebūtų pagrindinis šio konteksto tikslas yra išsiaiškinti ar skirtumai tarp atsitiktinės ir iš anksto apgalvotos atminties priklauso nuo ketinimų pobūdžio.
Kalbant apie jau išsakytą nuomonę, kad iš anksto apgalvota atmintis suteikia geresnį mokymąsį nei atsitiktinė atmintis, šie skirtumai gali būti suprasti nedarant jokių specialių prielaidų apie ketinimų kilmę. Vietoj to, praeities tyrimai rodo, kad ketinimas mokytis neturi lemtingos reikšmės tam, kad iš anksto apgalvotas mokymasis būtų priskiriamas prie vykstančios veiklos, kuomet viskas užkoduojama ir užsaugoma atmintyje. Kitais žodžiais tariant, atsitiktinis atsiminimas ir iš anksto apgalvotas mokymasis yra tie patys procesai naudojami tomis pačiomis sąlygomis. Šitos nuomonės patvirtinimui Hyde ir Jenkins įvykdė eksperimentą, kuriame jie pabandė sulyginti eksperimento dalyvius manipuliuodami šiais atminties būdais. Eksperimento dalyviai studijavo žodžių sąrašus penkiomis skirtingomis sąlygomis. Hyde ir Jenkins atradimai parodė, kad iš anksto apgalvotas mokymas yra labiau netiesioginis nei tiesioginis ir veikia vėlesniam atsiminimui, tuo tarpu kai atsitiktinis mokymas sukelia efektyvesnius atsiminimo būdus, tokius kaip pasikartojimas ir atgaminimas.
Tokie pat atradimai buvo stebimi kuomet dalyvių motyvacija buvo manipuliuojama naudojant skirtingas paskatos formas. Pavyzdžiui Nilsson atliko studiją, kurioje aprašė kaip trys grupės studentų buvo paprašyti išmokti žodžio sąrašus vėlesniam jų atsiminimui ir atgaminimo testui. Manipuliuodamas tu studentų motyvacija vienai grupei dalyvių buvo pažadėta piniginis atlyginimas už mokymąsį. Kita grupė buvo informuota apie tokias paskatas jau po mokslo, tuo tarpu trečiai grupei dalyvių apie paskatas nieko nebuvo minėta. Studijoje buvo nustatyta, kad paskatos įtakojo kreipti daugiau dėmesio į užduoties atlikimą, tačiau šie veiksniai neturėjo didelio skirtumo atminties rezultatams. Maža to, tos trys studentų grupės parodė panašius atsiminimo ir atgaminimo rezultatus. Kaip pažymėjo Roediger ir McDermott skirtumas tarp atsitiktinio ir iš anksto apgalvoto mokymosi , mokantis yra paraleliškas skirtumui tarp netikslaus ir tikslaus atsiminimo. Atliktuose tikslios atminties testuose dalyviai tiesiogiai turėjo atsiminti buvusius savo išgyvenimus, tuo tarpu kai netikslios atminties testuose praeities išgyvenimo aprašymas buvo sąlyga atsitiktinės atminties atgaminimui.Lyginant su Hyde ir Jenkins atradimais, tikslios atminties testai neturėjo įtakos ketinimui mokytis netiksliai.
Goschke ir Kuhl suteikė daugiau pastiprinimo nuomonei, kad ketinimų reprezentacija gali turėti specifinių dinaminių savybių. Šitie mokslininkai motyvavo, kad planuoti veiksmai yra aukštesniame veiklos lygyje lyginant su neplanuotais veiksmais. Goschke ir Kuhl pateikė nuomonę, kad ketinimų iškėlimas viešumon priklauso nuo galimai išgirstų replikų ir nuo ketinimų reikšmės dabartiniu momentu.
Išsiaiškinti ar ketinimai iš tikrųjų sužadina aktyvaciją, Goschke ir Kuhl nurodė pavyzdį, kur dalyviai pirma įsiminė veiksmažodžius dviejų skirtingų veiklų, po išmokimo fazės dalyviai buvo informuoti, kad vėliau jie turės įvykdyti vieną iš išmoktų veiklų arba stebėti kaip tai atlieka eksperimentatorius ir įsiminti galimai padarytas klaidas. Antras darbas nebuvo nei atliktas nei stebėtas, bet dalyviai buvo informuoti, kad jų atmintis Vis tik bus tikrinama dėl abiejų darbų atlikimo. Iš karto po atlikimo ar stebėjimo dalyviai gavo žodžių atgaminimo testus abiems darbams. Goschke ir Kuhl reziumavo, kad atgaminimas žodžių iš įvykdytos veiklos buvo greitesnis, nei iš tos veiklos, kurią reikėjo tik atsiminti. Goschke ir Kuhl studijos rezultatai patvirtino jų prognozę, rodančią ketinimų viršenybės efektą, nes atliktas eksperimentas parodė, kad kontroliuojamom sąlygom, kuriose dalyviai tik stebėjo kažkieno atliekamą darbą, jų atsiminti žodžiai skyrėsi nuo tų žodžių , kuomet jie darbą turėjo atlikti patys. Taigi, galima pasakyti, kad nors ketinimais susijusios sąvokos yra atpažįstamos greičiau, neigu su tuo nesusijusios sąvokos. Vis tik klausimas išlieka atviras – ar ketinimų reprezentacija padidina veiklos aktyvymą, tuo pačiu palengvindama vėlesnį vykusių veiksmų atsiminimą.

Neapykantos nusikaltimai

1. Kas yra neapykantos nusikaltimas?

Nėra bendro apibrėžimo ar bendros nuomones apie tai kas yra apykantos nusikaltimas ir kuom jis skiriasi nuo paprastų nusikaltimų. Kaip vienas iš faktorių, skiriančių šiuos nusikaltimus yra nusikaltėlio motyvacija. Neapykantos nusikaltimų pagrindinė jų įvykdymo motyvacija laikomas negatyvus reagavimas į auką dėl odos spalvos, etninio priklausomumo, religijos, lyties, kilmės ar seksualinės orientacijos. Nusikaltėlio kėsluose, kurie veda į neapykantos nusikaltimus, dažniausiai figūruoja pavydas, kerštas ar aukštesnės padėties siekimas. Taigi, galima pasakyti, kad bet kuris paprastas nusikaltimas gali virsti neapykantos nusikaltimu, jeigu nusikaltėlio kėsluose aukos atžvilgiu galima įžvelgti socialinius veiksnius.
Kalbant toliau, reikia atskirti dvi iš pažiūros susijusias situacijas: a) situacijas, kuriose dalyviai veikia vedami neapykantos; b) situacijas, kuriose neapykanta dalyvių elgesyje yra, tačiau ji atsiradusi kartu su kitais nusikaltimo motyvais. Vis tik, pažymėtina, kad tikras neapykantos nusikaltimas vyksta minėtose situacijose. Kitais žodžiais tariant, visiškai priešingas ir negatyvus požiūris į auką šiose situacijose dėl odos spalvos, etninės, religinės, nacionalinės priklausomybės, lyties ar seksualinės orientacijos yra būtina ir privaloma sąlyga atsirasti neapykantos nusikaltimui.
Elgesio kategorijose neapykantos nusikaltimai gali būti tose pačiose kategorijose kaip ir vandalizmas paišant sienas ar žodiniai įžeidinėjimai, taip pat kaip ir fiziniai užpuolimai ar net žmogžudystės. Tokiu nusikaltėliu gali būti vienas asmuo, tokių asmenų neorganizuota ar organizuota grupė, ar netgi tauta. Tas pats pasakytina ir apie aukas – tai gali būti vienas asmuo, mažos ar didelės asmenų grupės. Tiesa sakant, neapykantos nusikaltimų padarymo erdvė gali būti apibūdinta trimis terminais: a) nusikaltėlių organizuotumo laipsnis (pradedant nuo pavienių asmenų , baigiant tautomis); b) nusikaltimų aukos kurių atžvilgiu yra vykdomi neapykantos nusikaltimai ( pradedant nuo pavienių asmenų , baigiant tautomis);c) nusikaltimų žiaurumo laipsnis (pradedant nuo vandalizmo baigiant labai sunkiais nusikaltimais).
Terminas neapykantos nusikaltimas pradėjo ryškėti 1980-1990 metais, tačiau iki to laiko jis buvo toli nuo dabartinio aiškinimo ir buvo įprastas reiškinys įvairiose pasaulio visuomenėse. Pasaulis matė krikščionių armėnų genocidą nuo musulmonų turkų rankų (1915-1918), naciai bandė išnaikinti europos žydus ir sunaikinti Romą, raudonųjų khmerų vykdomas vietnamiečių masines žudynes 1970m. Kambodžoje, 1994 metų hutų vykdomą tucių genocidą Ruandoje ir serbų vykdomą musulmonų etninį valymą Bosnijoje. Tai tėra keletas, bet labai svarbių, pavyzdžių masinių neapykantos nusikaltimų, kurie buvo vykdomi daugelio nusikaltėlių prieš didelį skaičių aukų. Kaip bebūtų, dažniausiai žmonių visuomenės atkreipia dėmesį į mažesnio masto nusikaltimus: 1991 metų Vokietijos skustagalvių užpuolimas kelių azijiečių ir apmėtymas pabėgėlių prieglaudos padegamaisias mišiniais (panašūs užpuolimai prieš imigrantus ir pabėgėlius buvo įvykdyti daugumoje Vakarų Europos šalių 1980-1990 metais); kelių afroamerikiečių bažnyčių padegimas Amerikos pietuose ankstyvaisiais 1990-aisiais, ar 1998 metų James Byrd Jr., 49 metų afroamerikiečio linčas Teksase.
Apžvelgiant tai, galima pasakyti, kad neapykantos nusikaltimai gali pasireikšti tiek žudymu ir genocidu vykdomu vienos tautos kitos tautos atžvilgiu, tiek žodiniais įžeidinėjimais vieno asmens kito asmens atžvilgiu. Tokie nusikaltimai yra pasaulio visuomenių kasdienybė.

2. Kodėl neapykantos nusikaltimas?

Dauguma teorijų apie neapykantos nusikaltimą tiesiogiai ar netiesiogiai mini sąvoką grėsmė: neapykantos nusikaltimų vykdytojai suvokia savo aukas kaip keliančias pavojų jų išgyvenimui, socialiniam statusui, gyvenimo būdui ar įsitikinimams. Ši grėsmė nebūtinai turi būti reali, pakanka, kad ji būtų suvokiama, kad tai motyvuotu kai kurios asmenis vykdyti neapykantos nusikaltimus.
Makropolitinės ir makroekonominės teorijos akcentuoja didelių ekonomikos, politikos ar demografijos pokyčių būtinumą, sukeliant tariamas grėsmes esamam „status quo“. Paprastai šitos teorijos pabrėžia, kad socialiniai pokyčiai atneša nesantaiką ir konkurenciją tarp dominuojančios ir silpnesnės pusės dėl ekonominės ar politinės valdžios. Tokie pokyčiai sukelia baimę ir motyvuoja kai kuriuos žmones, kurie jų manymų priskiriami prie keliančių grėsmę, jų saugumui. Tokia tarpgrupinė priešprieša labai dažnai ryški ir matoma kai dominuojanti ir silpnesnė grupės yra kultūriškai skirtingos. Toks požiūris yra akcentuotinas kultūriškai aiškinant neapykantos nusikaltimus. Skirtumai tarp dominuojančios kultūros ir silpnosios grupės subkultūros tokiu atveju yra matomi kaip nesuderinami, jei ne visiškai priešiški tai bent teršiantys dominuojančios grupės kultūrą, o tokiu atveju ir keliantys grėsmę esamam kultūriniam „status quo“. Yra visiškai tikėtina, kad daugelyje šalių įsišakniję neapykantos nusikaltimai, pavyzdžiui, nukreipti į atvykusius darbininkus, prieglobsčio ieškotojus ir pabėgėlius, yra sukelti baimės, kad naujieji imigrantai atims darbus ar sumažins atlyginimus vietinei darbo jėgai ar baimės , kad šitų žmonių atsinešta kultūra esminiai paveiks tradicines vertybes ir pažiūras.

3. Neapykantos nusikaltimai ir neapykantos žodžių įstatymai.

Neapykantos nusikaltimų įstatymai nuosprendžių formose dažnai padidina bausmes skiriamas už tokio pobūdžio nusikaltimus. Pavyzdžiui, 1998 metų Jungtinės Karalystės Nusikaltimo ir netvarkos aktas patvirtina, kad maksimali bausmė už paprastą užpuolimą padidėja nuo šešių mėnesių iki dviejų metų, jeigu šitas užpuolimas buvo rasistinis. JAV didžioji dauguma valstijų savo įstatymuose numatė padidintas bausmes už kai kuriuos ( ne visus) neapykantos nusikaltimus. Federaliniu lygiu 1994 metų Neapykantos Nusikaltimų Bausmių Padidinimo Aktas padidina bausmę maždaug trečdaliu, kuomet įrodoma, kad nusikaltimas yra įvykdytas iš neapykantos ir įvykdytas prieš federalinę nuosavybę.
Daugelyje šalių neapykantos žodžiai taip pat kaip ir neapykantos nusikaltimai yra prianalizuotina. Jungtinėje Karalystėje žodžiai ar rašiniai, kurie gali išprovokuoti rasinę nesantaiką yra uždrausti Viešosios Tvarkos Aktu. Kanados Kriminalinio Kodekso 319 Astrų. uždraudžia tyčinį neapykantos skatinimą ar kurstymą prieš bet kokią žmonių grupę. Panašios nuostatos yra ir Austrijos, Lenkijos, Švedijos, Prancūzijos, Airijos baudžiamuosiuose kodeksuose. Indijos bausmių kodeksas uždraudžia ne tik rasinį ar religinį neapykantos žodinį išreiškimą, bet ir tokio pat pobūdžio žodinį išsireiškimą kastų atžvilgiu. Vokietijoje yra nelegalu kurstyti smurtą ar rasinę neapykantą prieš grupes ar mažumas, taip pat yra nusikaltimas neigti Holokaustą. Panašiai Šveicarijos ir Belgijos 1995 metų įstatymai uždraudžia ginti ar neigti genocidą. Tačiau pažymėtina, kad panašių įstatymų prieš neapykantos žodinį išreiškimą JAV nėra.

4. Neapykantos nusikaltimų tendencijos.

Didele dalimi yra retoriška, kad dauguma šalių išgyvena beprecedentinę neapykantos nusikaltimų bangą, tų žodžių patvirtinimui galime pateikti žemiau sekančius teiginius. Visi autoriai pažymi, kad egzistuojantys duomenys apie neapykantos nusikaltimus yra kupini klaidų, todėl neapykantos nusikaltimų skaičius gali varijuoti ir priklausyti nuo: a) arba visuomenės tapimas mažiau abejingesne ir pranešimai apie anksčiau buvusius neapykantos nusikaltimus; b) arba žiniasklaida ir suinteresuotos žmonių grupės dažniau nušviečia apie neapykantos nusikaltimus; c) arba tikras neapykantos nusikaltimų skaičiaus padidėjimas; d) šitų visų veiksnių kombinacija. Dažnai oficialios statistikos apie neapykantos nusikaltimus yra iškreiptos, nes tai priklauso nuo vietinės valdžios požiūrio į aukos pranešimą apie įvykdyta nusikaltimą ir to nusikaltimo priskyrimą neapykantos nusikaltimui. Taigi turint oficialius neapykantos nusikaltimų įvykdymo duomenis ir nežinomo patikimumo propagandos grupių duomenis yra labai sunku nustatyti ar neapykantos nusikaltimų skaičius auga, mažėja ar stovi vietoj.
Kaip įspėjimas, kad egzistuoja tik tokie skurdūs duomenys, galima daryti prielaidą, kad JAV neapykantos nusikaltimų skaičius stipriai išaugo nuo 1990 iki 1996 metų, ir tebeauga. Daugumoje Vakarų Europos šalių neapykantos nusikaltimų tendencijos yra linkusios mažėti negu jos buvo dekadą prieš 1990- uosius, su kai kuriomis išimtimis Jungtinėje Karalystėje.

5. Neapykantos nusikaltimų aukos.

Neapykantos nusikaltimuose yra ypač problematiškos šių nusikaltimo padarymo laiko tendencijos. Jas peržvelgus galima susidaryti įspūdį kas ir kada, bėgant laikui,buvo šių nusikaltimų aukomis. 1970- 2000 m. daugelyje Europos šalių buvo užregistruoti neapykantos nusikaltimai nukreipti prieš atvykėlius darbininkus, imigrantus, pabėgėlius ir prieglobsčio ieškotojus. Papildant, galima pasakyti, kad taip pat buvo daug išpuolių įvykdytų žydų kapinėse ir sinagogose. JAV situacija kažkiek skirtinga.
Remiantis 1998 metų neapykantos nusikaltimų statistika, pateikta 10730 vietinės valdžios institucijų, kurių teritorijose gyvena 216,235 milijonų gyventojų, įvyko 7,755 neapykantos nusikaltimai, kuriuose nukentėjo 9,22 žmonės. Iš šių incidentų 56 procentai buvo rasinės neapykantos pobūdžio. Iš jų 1/3 buvo prieš juodaodžius. Nors rasinės neapykantos nusikaltimai yra dažniausi, tačiau nereti yra ir religinės neapykantos nusikaltimai, iš kurių 78 procentus sudaro antisemitiniai. Pranešimai apie seksualinės orientacijos neapykantos nusikaltimus taip yra dažni, iš kurių 67 procentai yra nukreipti prieš homoseksualizmą. 1998 metais iš visų užregistruotų neapykantos nusikaltimų 62 procentai (4,832 incidentai) buvo įvykdyti prieš juodaodžius, žydus ar gėjus. Iš tų pažeidimų, kuriuose užpuoliko rasė buvo žinoma, baltaodžiai įvykdė 76 procentus tokių nusikaltimų.

6. Neapykantos nusikaltimų padariniai.

Buvimas bet kokio nusikaltimo auka palieka psichologinį pėdsaką. Bet yra manoma, kad neapykantos nusikaltimo aukos emociniai išgyvenimai yra daug didesni ir ilgiau trunkantys nei žmogaus nukentėjusio nuo paprasto nusikaltimo. Beto, daug kas argumentuoja, kad vienam iš tam tikros visuomenės grupės narių tapus neapykantos nusikaltimo auka, kiti jo grupės nariai taip pat yra neigiamai paveikiami – atsiranda bendras grupės priešiškumo jausmas, kuris veikia šitą grupę labiau nei kitos viktimizacijos formos. Neapykantos nusikaltimo įvykdymo skaudi ir aiški žinia pateikiama netik aukai, bet ir jo ar jos bendruomenei.

Leave a Comment