ES politika

I. Paskaita. ES esmė ir jos raida
1. Europos Sąjungos esmė, tikslai
2. ES principai ir ypatumai
3. ES valstybės narės ir kandidatės
4. ES valstybių piliečių teisės
5. ES simboliai ir kalba
6. Europos Sąjungos istorinė raida

Europos Sąjungos esmė (paskirtis)
Europos Sąjunga – tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos.
Europos Sąjungos misija yra sukurti kuo “glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio” (Europos bendrijos steigimo sutartis, Roma, 1957).
Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.2 mln. kv. kilometrų, vienijanti 15 valstybių irr daugiau kaip 370 milijonų gyventojų. 1999 metų ES biudžetas siekia 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln. litų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.
Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas.
Valstybės narės
Europos Sąjungą sudaro 15 valstybių narių: Airija, Austrija, Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Didžioji Britanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija.
ES valstybės narės – tai valstybės, pasirašiusios Europos bendrijų steigimo ir Europos Sąjungos sutartis.
Tikslai
ES tikslai:
· skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, suukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta euro.;
· siekti bendros rinkos sukūrimo, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui;
· ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įg

gyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą;
· stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;
· plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse;
· pilnai laikytis acquis communautaire (ES teisės sistema) ir jos papildymų.
ES principai
Pagrindiniai ES principai yra šie:
· ekonominio pagrindo principas, kuris didina abipusę priklausomybę ir solidarumą;
· ES įstatymų viršenybės principas, pasireiškiantis privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Teisingumo Teismas;
· demokratinio sprendimų priėmimo principas, kurį apibūdina kompromisai ir bendri susitarimai.
ES ypatumai
Europos Sąjunga nuo kitų tarptautinių organizacijų skiriasi:
· ES teisės dominavimas prieš nacionalinę teisę. ES valstybės narės paklūsta ES privalomoms sutartims bei teisės aktams.
· Institucinės sąrangos unikalumas. Unikalumą apsprendžia tai, kad ES valstybės naarės perleidžia dalį savo suvereniteto nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja ne kurios nors valstybės interesus, o bendrus, nacionalinius visos ES interesus (žr. ES sandara, 6 p.).
· Subsidiarumo principas. Visi sprendimai Europos Sąjungoje priimami laikantis principo, teigiančio, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi. Jeigu sprendimą gali priimti žemesni valdžios lygmenys, vadinasi nėra reikalo jį patikėti aukštesniam lygmeniui.
· Įvairovė ir pagarba kultūriniam savitumui. Europos Sąjungą sudaro 15 skirtingų kultūrų valstybių, kurios gyventojai kalba skirtingomis kalbomis, išpažįsta savo religiją, turi specifinius na
acionalinius ir kultūrinius tautos bruožus. Europos Sąjunga sudaro sąlygas šių kultūrų ir kalbų palaikymui ir skatinimui. Kiekvienas ES oficialus dokumentas yra verčiamas į devynias oficialias ES kalbas.
· Rūpinimasis žmogumi. Visa Europos Sąjungos politika iš esmės yra orientuota į ES valstybių narių bei jų piliečių gerbūvio užtikrinimą. Žmogus, jo rūpesčiai ir interesai- svarbiausi ES siekiai. ES suformavo tvirtą socialinę politiką, orientuotą į paprastų žmonių interesų gynimą.
· Ekonominė, politinė, socialinė sanglauda. Europos Sąjungos politika orientuota į siekį sumažinti atskirų Europos Sąjungos valstybių ir regionų ekonominio bei socialinio išsivystymo lygio skirtumus. Ekonomiškai silpni regionai remiami finansiškai siekiant vystyti jų ekonominį pajėgumą. Europos Sąjunga sanglaudą skatina per įvairius struktūrinius fondus, Europos investicijų fondą ir kitas finansų įstaigas.
ES valstybių piliečių teisės
· ES Valstybių narių piliečiai kartu yra ir ES piliečiai. Tai reiškia, kad ES pilietis gali:
· nevaržomai judėti ir apsigyventi bet kurioje ES valstybės narės teritorijoje;
· dirbti ir mokytis bet kurioje ES valstybėje narėje;
· balsuoti ir kandidatuoti tiek vietiniuose, tiek visos ES mastu rinkimuose toje šalyje, kurioje jis gyvena;
· būti ginamas diplomatinių ir konsulinių kiekvienos valstybės narės atstovybių;
· dalyvauti Europos Parlamento, išreiškiančio visų ES piliečių interesus, rinkimuose, teikti peticijas.
Valstybės kandidatės
Valstybės kandidatės – tai valstybės, kurios yra Tarybai įteikusios oficialią paraišką įstoti į Europos Sąjungą ir kurias Europos Sąjunga yra pripažinusi būsimosiomis ES
S narėmis. Šiuo metu Europos Sąjungos narėmis siekia tapti 12 valstybių: Vengrija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Latvija, Estija, Lietuva, Bulgarija, Čekija, Slovėnija, Kipras ir Malta.
1998 m. kovo 31 d. Vengrija, Lenkija, Estija, Čekija, Slovėnija, Kipras pradėjo oficialias derybas dėl narystės ES.
1999 m. gruodžio 10 -11 d. Helsinkio viršūnių tarybos susitikime Lietuva, Slovakija, Latvija, Bulgarija, Rumunija ir Malta buvo oficialiai pakviestos pradėti derybas su ES. 2000 m. vasario 15 d. jos oficialiai pradėjo derybas dėl narystės ES.
Helsinkio viršūnių tarybos susitikime nuspręsta Turkijai suteikti kandidatės statusą, tačiau derybų Turkija dar nepradėjo.
Kokiais kriterijais remiantis priimamos naujos valstybės?
Naujos valstybės iš Vidurio ir Rytų Europos (VRE), siekiančios narystės ES, turi atitikti tris taip vadinamus Kopenhagos kriterijus. Kopenhagos kriterijai – tai 1993 metais Kopenhagoje vykusio Europos viršūnių tarybos susitikimo išvados, skirtos VRE valstybėms, siekiančioms narystės ES. Kriterijai yra trys:
1. stabilių institucijų, garantuojančių demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai buvimas;
2. funkcionalios rinkos ekonomikos veikimas, jos pajėgumas atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą ES;
3. sugebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, įsipareigojimas siekti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos.
Papildomas kriterijus, atsiradęs praėjus dvejiems metams 1995 metų Madrido Europos viršūnių susitikime- tai valstybių administracinių struktūrų pertvarkymo bei prisitaikymo prie ES reikalavimų svarba.
ES simboliai
Vėliava. Vėliavą sudaro melsvas (melsvo dangaus) fonas, kuriame pavaizduotos dvylika žvaigždžių, išsidėsčiusių apskritimo forma. Žvaigždės simbolizuoja Europos gyventojų vienybę. Žv
vaigždžių skaičius yra nekintamas. ES vėliava oficialiai buvo patvirtinta 1986 metais.
Himnas. Europos Sąjungos himnas – 1972 metais Tarybos patvirtinti trys Liudviko van Bethoveno Devintosios simfonijos finalo aranžuotės fortepijonui, pučiamųjų orkestrui ir simfoniniam orkestrui. Aranžuotės autorius- Herbertas fon Karajanas. Žodžiai- Johano Šilerio “Odė džiaugsmui”.
Europos diena. Europos diena – 1985 metais Milano Europos viršūnių tarybos patvirtinta diena, skirta vieningos Europos idėjai propaguoti. Europos diena švenčiam kasmet gegužės 9 d., minint Šumano plano metines.
Pasas. Europos Sąjungoje nėra centralizuotos pasų sistemos. ES valstybių piliečiai naudojasi nacionaliniais pasais. Tačiau nuo 1985 metų Europos pasas pradėtas išdavinėti visose ES valstybėse, palaipsniui keičiant senuosius pasus. Pasų išdavimas ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai. Europos pasas yra vienodo formato, puskiečiu tamsiai raudonu viršeliu, ant kurio pasą išdavusios valstybės narės nacionaline kalba užrašyta “Europos Bendrija”, tos valstybės pavadinimas ir įspaustas jos herbas.

ES kalbos
Europos Sąjunga turi 11 kalbų, vartojamų ES institucijų veikloje: anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų, suomių, švedų, vokiečių. Šios kalbos laikomos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis. Visi ES dokumentai bei susitikimai yra verčiami į 11 oficialių kalbų.

ES istorinė raida
1950 m. gegužės 9 d. paskelbtas Šumano planas. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas pasiūlė Vokietijos Federacinei Respublikai sujungti abiejų valstybių anglių gavybą ir plieno gamybą ir pavesti tai valdyti bendrai tarptautinei organizacijai, kuri būtų atvira ir kitoms Europos valstybėms.
ES istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigta Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti “Europos Bendrijų”, arba “Europos Bendrija”, terminas.
“Europos Sąjungos” terminas oficialiai imtas taikyti nuo 1993 m. 1992 m. vasario 7 d. pasirašius Mastrichto sutartį (sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) iki tol vartojamas “Europos Bendrijos” terminas buvo pakeistas “Europos Sąjungos” terminu. Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungą sudaro trys sudedamosios dalys (ramsčiai):
1) Europos Bendrijos (Europos anglių ir plieno bendrija, Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas),;
2) bendroji užsienio ir saugumo politika;
3) bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį. 1952 m. liepos 23 d. įsigaliojo Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis. Europos anglių ir plieno bendrija pradėjo veiklą.
1957 m. kovo 25 d. Romoje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartis. 1958 m. sausio 1 d. įsigaliojo Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartys. Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija pradėjo veiklą.
1961-1962 m. narystės trijose Europos Bendrijose paraiškas pateikė Airija, Danija, Didžioji Britanija ir Norvegija.
1967 m. liepos 1 d. į vieną sistemą sujungiamos trijų Europos Bendrijų – Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos atominės energetikos bendrijos, Europos ekonominės bendrijos – institucijos.
1968 m. liepos 1 d. tarp Europos ekonominės bendrijos valstybių įsigaliojo muitų sąjunga, panaikinti paskutiniai muitai pramonės gaminiams. Su Europos Bendrija prekiaujančioms šalims nustatyti bendrieji išoriniai muitų tarifai.
1969 m. gruodžio 1-2 d. Hagoje Europos Bendrijos valstybių viršūnių susitikime nuspręsta imtis naujų integracijos gilinimo iniciatyvų ir priimti į Bendriją to pageidaujančias valstybes.
1970 m. parengti Europos Bendrijos valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje bei ekonominės ir pinigų sąjungos steigimo projektai.
1972 m. sausio 22 d. Airija, Danija, Didžioji Britanija, Norvegija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Europos Bendriją sutartį. 1972 m. rugsėjo 25 d. Norvegijos piliečiai referendume pasisakė prieš šalies stojimą į Europos Bendriją. Norvegijos stojimo į Bendriją sutartis neįsigaliojo.
1973 m. sausio 1 d. Airija, Danija ir Didžioji Britanija tapo visateisėmis Europos Bendrijos narėmis.
1974 m. gruodžio 9-10 d. Paryžiuje susirinkę Europos Bendrijos valstybių ir vyriausybių vadovai nutarė oficialiai įtvirtinti savo susitikimus ir rengti juos reguliariai tris kartus per metus. EB valstybių lyderių susitikimas nuo tada oficialiai vadinamas Europos viršūnių taryba.
1979 m. birželio 7-10 d. vyko pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai. Nuo tada tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai vyksta kas penkeri metai.
1979 m. kovo 13 d. pradėjo veikti Europos piniginė sistema, atsiskaitymams pradedamas naudoti bendras Europos piniginis vienetas – ekiu.
1981 m. sausio 1 d. Graikija tapo dešimtąja Europos Bendrijos nare.
1985 m. birželio 14 d. Europos Bendrijos Komisija paskelbė Baltąją knygą, skirtą vidaus rinkos sukūrimui, kurioje numatytos vidaus rinkoje išliekančių fizinių, techninių ir fiskalinių suvaržymų pašalinimo iki 1992 m. pabaigos priemonės.
1985 m. liepos 12 d. Ispanija, Portugalija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Bendriją sutartį.
1986 m. sausio 1 d. Ispanija ir Portugalija tapo visateisėmis Europos Bendrijos narėmis.
1986 m. vasario 17 d. Hagoje devynios Europos Bendrijos valstybės: Airija, Belgija, Didžioji Britanija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika pasirašė Vieningos Europos aktą.
1987 m. liepos 1 d. įsigaliojo Vieningos Europos aktas. Juo buvo reformuotos Europos Bendrijų steigimo sutartys ir nustatytas tikslas iki 1992 m. pabaigos sukurti vidaus rinką be sienų.
1990 m. spalio 3 d. galutinai susivienijo Vokietija. Buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika tapo Vokietijos Federacinės Respublikos, o drauge ir Europos Bendrijos sudedamąja dalimi.
1991 m. gruodžio 9-10 d. Mastrichte baigėsi tarpvyriausybinės konferencijos dėl ekonominės ir pinigų sąjungos bei politinės sąjungos įkūrimo. Europos viršūnių taryba pritarė Europos Sąjungos sutarčiai.
1992 m. vasario 7 d. Mastrichte dvylika Europos Bendrijos valstybių – Airija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietija – pasirašė Europos Sąjungos sutartį.
1992 m. gruodžio 31 d. baigiama įgyvendinti vidaus rinkos kūrimo programa.
1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis.
1994 m. birželio 25 d. Austrija, Norvegija, Suomija, Švedija ir Europos Sąjungos valstybės pasirašė stojimo į Sąjungą sutartį.
1994 m. lapkričio 28 d. Norvegijos piliečiai referendume nepritarė šalies stojimui į Europos Sąjungą. Norvegijos stojimo į Sąjungą sutartis neįsigaliojo.
1995 m. sausio 1 d. Austrija, Suomija ir Švedija tapo visateisėmis Europos Sąjungos narėmis.
1997 m. birželio 16-17 d. Amsterdame baigėsi tarpvyriausybinė konferencija. Europos viršūnių taryba pritarė modifikuotai Europos Sąjungos sutarčiai.
1997 m. spalio 2 d. penkiolika Europos Sąjungos valstybių – Airija, Austrija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija – pasirašė modifikuotą Europos Sąjungos sutartį.
1999 m. sausio 1 d. prasidėjo baigiamasis ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo etapas. Bendra Europos Sąjungos valstybių valiuta – euras – naudojamas vienuolikos Europos Sąjungos valstybių (Airija, Austrija, Belgija, Italija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija) tarpbankiniams atsiskaitymams. Grynųjų pinigų pavidalu euras buvo įvestas 2002 m.
1999 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Amsterdamo sutartis.

Europos Sąjungos sandara
(“Trijų ramsčių principas”)

II. Paskaita. ES sutartys
1. Paryžiaus sutartis (1951 m.)
2. Romos sutartis (EURATOM ir EEB sutartys) (1957)
3. Sujungimo sutartis (1965)
4. Vieningos (Suvenstinis) Europos aktas (1986)
5. Mastrichto sutartis (1992)
6. Amsterdamo sutartis (1997)

Svarbiausios Europos Sąjungos sutartys yra Paryžiaus, Romos sutartis, Sujungimo sutartis, Vieningos Europos aktas, Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis, Amsterdamo sutartis. Šios sutartys tapo pagrindinėmis Europos Sąjungos kūrimosi, persitvarkymo gairėmis, jos laikomos pagrindiniu teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis Europos Sąjunga ir jos valstybės narės bendradarbiauja.
Europos anglių ir plieno bendrija (angl. European Coal and Steel Community, pranc. Communauté européenne du charbon et de l’acier, vok. Europäische Gemeinschaft für Kohle und Stahl) – pirmoji iš Europos Bendrijų, kurios pradėta Europos integracija ilgainiui peraugo į Europos Sąjungą. Ją įkurti paskatino būtinybė pokario metais Vakarų Europoje sutvirtinti susitaikymo procesą ir bendrai prižiūrėti buvusių Antrojo pasaulinio karo priešų, pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos, karo pramonę (anglys ir plienas tuomet buvo pagrindinės strateginės žaliavos, o jų kasyba ir gamyba – svarbiausios pramonės šakos). Kartu buvo tikimasi sukurti bendrą anglių ir plieno rinką ir taip paskatinti ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą, pakelti gyventojų gerovę. Konkretų planą pasiūlė tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas (Robert Schuman). 1950 m. gegužės 9 d. jis perskaitė deklaraciją, paraginusią Prancūziją, Vokietiją ir kitas Vakarų Europos valstybes įsteigti viršvalstybinę instituciją ir pavesti jai administruoti tų valstybių anglių ir plieno pramonę.
Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartį 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje (todėl ji dažnai vadinama Paryžiaus sutartimi) pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Sutarties galiojimo terminas – 50 metų nuo įsigaliojimo datos. Sutartis įsigaliojo 1952 m. liepos 25 d., ir jos galiojimas baigsis 2002 m. Sutarties pagrindu ir tapo Šumano planas. Jos preambulėje teigiama, kad šalys nutaria “šimtametes kovas pakeisti esminių interesų suvienijimu” ir “padėti pamatus institucijoms, kurios nuo šiol kreips bendrą likimą”. Sutartis numatė sukurti anglių ir plieno bendrąją rinką, joje panaikinti muitus ir rinkliavas, turinčias lygiavertį poveikį, taip pat kiekybinius prekybos apribojimus.
Paryžiaus sutartis buvo pirmasis Europos integraciją įteisinantis dokumentas. Šia sutartimi pirmą kartą Europos istorijoje suverenios valstybės įsteigė tarptautinę organizaciją, kurios institucijoms anglių ir plieno pramonės administravimo srityje buvo suteikti viršvalstybiniai įgaliojimai. Anglių ir plieno rinkos administravimas perduotas naujo tipo iš jokiai vyriausybei nepavaldžių tarptautinių tarnautojų sudarytai institucijai – Vyriausiajai valdybai. Sutartimi taip pat buvo įsteigtos dar trys pagrindinės EAPB institucijos: Taryba tapo svarbiausia valstybių narių vyriausybių atstovybe, parlamentinė Asamblėja (vėliau virtusi Europos Parlamentu) – konsultacine institucija, o Teisingumo Teismas – sutarčių aiškinimo ir ginčų sprendimo institucija. EAPB buveine tapo Liuksemburgas.
EAPB pradėjus veikti pavyko palyginti greitai gerokai padidinti anglių gavybą ir plieno gamybą. Tačiau paaiškėjo, kad neįmanoma bendros rinkos sukurti tik viename ekonomikos sektoriuje atskyrus jį nuo kitų pramonės šakų. Dėl to buvo nutarta plėsti integraciją ir kurti platesnę bendrą rinką. 1957 m. buvo įsteigtos dar dvi bendrijos – Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija. Joms buvo pritaikyta jau EAPB aprobuota institucinė struktūra. Kiekvienai Bendrijai iš nepriklausomų tarptautinių tarnautojų buvo sudarytos atskiros Komisijos (t. y. EAPB Vyriausiosios valdybos atitikmuo) ir Ministrų Tarybos. Tuo tarpu EAPB Asamblėjos ir Teisingumo Teismo kompetencija buvo išplėsta ir pritaikyta abiem naujoms Bendrijoms. Vėliau buvo nutarta galutinai sujungti visų trijų Bendrijų institucines struktūras. Tačiau nors kiekvienos Bendrijos reikalus tvarkė bendros institucijos, kiekviena jų išlaikė juridinio asmens statusą ir tam tikrą autonomiją, todėl svarbiausi dokumentai (pvz., tarptautinės sutartys) pasirašomi ne vienos Europos Bendrijos, bet kurios nors atskiros Bendrijos arba visų trijų Bendrijų vardu. Tačiau iš esmės sujungus institucijas EAPB tapo integralia Europos Bendrijų dalimi, o jos veiklos savarankiškumas reiškiasi tik nežymiu specifiniu anglių ir plieno sektoriaus reguliavimu bei lėšų kaupimu siekiant sušvelninti neigiamus padarinius tuose regionuose, kur šio sektoriaus reikšmė sumenko.

Euratomas (EURATOM) – tai Europos atominės energetikos bendrija, viena iš trijų Europos Bendrijų. Įsteigta 1957 m. kovo 25 d. Steigimo sutartį Romoje pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Tą pačią dieną buvo pasirašyta ir Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis, todėl kartu šios dvi sutartys kartais vadinamos Romos sutartimis. Jos įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.
Euratomo steigimo sutartis numatė sudaryti “sąlygas, būtinas atominei pramonei skubiai kurti ir plėtoti”. 1951 m. įsteigtos Europos anglių ir plieno bendrijos pavyzdžiu buvo įkurtos analogiškos institucijos – Komisija ir Taryba, tuo tarpu Asamblėja ir Teisingumo Teismas iš karto tapo bendromis visų trijų Bendrijų institucijomis. Vėliau buvo nuspręsta galutinai sujungti visas Bendrijų institucijas.
Euratomo kompetencija – taikus atominės energijos panaudojimas. Svarbiausias Euratomo veiklos tikslas turėjo būti užtikrinti visiems Bendrijos vartotojams reguliarų ir lygiateisišką pagrindinės įrangos, reikalingos atominei energetikai plėtoti, ir atominių medžiagų tiekimą. Be to, Euratomui buvo pavesta kontroliuoti civilinę atominę ekonomiką, remti atominius tyrimus bei techniką, rūpintis darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsauga, nustatyti saugumo normatyvus. Pagal 1968 m. Atominio ginklo neplatinimo sutartį Euratomas atsako užbūtinas saugumo priemones Bendrijoje, teikia techninę paramą besivystančioms šalims. Euratomo steigimo sutartimi buvo įkurtas Jungtinis tyrimų centras, kurį sudaro devyni atskiri institutai, veikiantys Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje.
Per visą Euratomo istoriją valstybėms narėms dėl prieštaringų jų prioritetų nepavyko susitarti dėl bendros politikos atominių tyrimų, technologijos, pramonės ir energetikos srityse. Tai daugiausia lėmė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos – valstybių, turinčių atominį ginklą, statusas, sunkiai suderinamas su viršvalstybiniais Euratomo siekiais. Antra vertus, Euratomas efektyviai veikė įvedant tarptautinę radioaktyviųjų medžiagų platinimo kontrolę ir aprūpinant Bendrijos valstybes atominiu kuru per 1960 m. įkurtą specialią Euratomo tiekimo agentūrą. Komisijos prižiūrima agentūra vykdo bendrą tiekimo politiką vadovaudamasi lygiateisiško išteklių naudojimo principu.
Ilgą laiką Euratomas daugiausia dėmesio skyrė atominės energetikos plėtrai, tačiau pastaraisiais metais, ypač po Černobylio katastrofos, jis vis labiau krypsta į aplinkosaugą, žmonių saugumą ir visa apimančios Europos atominio saugumo politikos kūrimą. Kai kurios Euratomo valstybės ketina ateityje atsisakyti atominės energetikos.

Romos sutartis- 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašyta sutartis, kuria buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija.
Romos sutartis – tai Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis. Šią sutartį 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Tą pačią dieną buvo pasirašyta ir Europos atominės energetikos bendrijos steigimo sutartis, todėl kartais abi šios sutartys yra vadinamos Romos sutartimis. Tačiau kai terminas “Romos sutartis” yra vartojamas vienaskaita, turima galvoje būtent Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis. Abi sutartys įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.
Romos sutarties ištakos siekia 1952-1953 m., kai tuometinis Nyderlandų užsienio reikalų ministras Johanas Vilemas Bejenas pateikė pasiūlymus dėl “bendros Europos rinkos”. Šie pasiūlymai tapo Beneliukso memorandumo, pateikto svarstyti 1956 m. birželio 1-2 d. vykusiai Mesinos konferencijai, ir jos sprendimu įkurto komiteto, kurio vadovu tapo Polis Anri Spakas (Paul-Henri Spaak), veiklos pagrindu. 1956 m. gegužės 29 d. Venecijoje Belgijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministrai komiteto pranešimą patvirtino derybų dėl ekonominės integracijos ir atominės energetikos bendrijų steigimo sutarčių pagrindu. 1956 m. birželio 26 d. buvo sušaukta tarpvyriausybinė konferencija, kuri baigėsi Romos sutarčių pasirašymu.
Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties preambulėje numatyta, kad šalys apsisprendžia “padėti pamatus vis glaudesnei Europos tautų sąjungai”, kad “svarbiausias jų siekis- nuolat gerinti savo tautų gyvenimo ir darbo sąlygas” ir kad jos kviečia “kitas Europos tautas, pritariančias jų idealams, paremti jų pastangas”. Sutartis numatė sukurti bendrąją rinką, kurioje laisvai juda prekės, žmonės, paslaugos ir kapitalas, ir nustatė jos įgyvendinimo etapus (pereinamuosius laikotarpius), taip pat bendrą politiką prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos srityse, teisės aktų suderinimą ir ekonominės politikos derinimą. Pagal sutartį taip pat buvo įsteigtos tokios pagrindinės institucijos: Asamblėja, Taryba, Komisija ir Teisingumo Teismas.

Sujungimo sutartis (angl. Merger Treaty, pranc. Traité de fusion, vok. Fusionsvertrag) – Europos Bendrijų bendros Tarybos ir bendros Komisijos įsteigimo sutartis. Ją 1965 m. balandžio 8 d. pasirašė Europos Bendrijų valstybių narių – Belgijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos – atstovai. Sutartis įsigaliojo 1967 m. liepos 29 d. Siekiant toliau koordinuoti trijų Bendrijų veiklą, sutartyje numatyta, kad Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB), Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas) turės vieną Tarybą ir vieną Komisiją; numatytas bendras Bendrijų biudžetas ir bendri minėtųjų institucijų finansavimo būdai.
Taip buvo pratęstas dar 1957 m. pradėtas darbas. Tuomet buvo paskelbta konvencija dėl kai kurių Europos Bendrijoms bendrų institucijų numatė bendrą EAPB, EEB ir Euratomo parlamentinę Asamblėją ir Teisingumo Teismą. Sujungimo sutartis suformavo vienodos Europos Bendrijų institucijų sistemos pagrindus. Pagal 1977 m. Antrosios biudžeto sutarties nuostatas Audito Rūmai taip pat yra bendri visoms trims Bendrijoms.

Vieningos (Suvestinis) Europos aktas. 1986 m. vasario 17 d. pasirašyta Liuksemburge (įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.) sutartis, peržiūrėjusi ir padariusi pakitimus Europos Bendrijų steigimo sutartyse.
Suvestinis Europos aktas (angl. Single European Act, pranc. Acte unique européen, vok. Einheitliche Europäische Akte) – Europos Bendrijų valstybių narių sutartis, pasirašyta 1986 m. vasario 17 d. Liuksemburge (devynių tuometinės Europos Bendrijos valstybių narių) ir tų pačių metų vasario 28 d. Hagoje (Airijos, Danijos, sulaukus teigiamų referendumų rezultatų – ir Graikijos), įsigaliojusi 1987 m. liepos 1 d. Suvestiniu aktu šis dokumentas pavadintas todėl, kad iš pradžių tarpvyriausybinė konferencija rengė du dokumentus: Europos Bendrijų steigimo (Paryžiaus ir Romos) sutarčių pataisas ir EB valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje nuostatus. Europos Komisijos siūlymu buvo nuspręsta abu dokumentus sujungti į vientisą tekstą, o pačią sutartį pavadinti Vieningu arba dar kitaip vadinamu Suvestiniu aktu.
Derybose dėl Suvestinio Europos akto dalyvavo dvylika tuomet EB priklausiusių valstybių, tačiau tik devynios iš dvylikos dokumentą pasirašė 1986 m. sausio mėn., t. y. iš karto, kai buvo galutinai suredaguotas tekstas. Danija, Italija ir Graikija buvo trys susilaikiusios šalys. Danijos vyriausybė negalėjo pasirašyti akto, nes sausio 21 d. jos parlamentas uždraudė tai daryti, tad vyriausybei teliko kreiptis tiesiai į tautą. Vasario 27 d. turėjo vykti referendumas. Tuo tarpu Italijos vyriausybei reikėjo papildomo laiko, kad dokumentą galėtų išnagrinėti jos parlamentas. Graikija, nors ir neturėjo svarių priežasčių, taip pat nusprendė palūkėti. Galop danų rinkėjai vasario 27 d. referendume pritarė dokumentui. Jį taip pat sėkmingai apsvarstė Italijos parlamentas, todėl ir likusių trijų valstybių užsienio reikalų ministrai 1986 m. vasario 28 d. Hagoje pasirašė Suvestinį Europos aktą. Aktas įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d. – po to, kai visose valstybėse narėse buvo atliktos ratifikavimo procedūros.
Suvestinis Europos aktas – tai pirmą kartą atliktos nuoseklios Europos Bendrijų steigimo sutarčių peržiūros rezultatas. Jis nustatė tokias pagrindines pataisas, papildymus ir naujoves:
· preambulėje pripažįstamas tikslas sukurti Europos Sąjungą; oficialiame teisinę galią turinčiame dokumente pirmą kartą apibrėžiama Europos viršūnių tarybos institucija, jos sudėtis, numatomi reguliarūs jos susitikimai;
· išplečiamos Europos Parlamento teisės priimant teisės aktus (bendradarbiavimo procedūra) ir numatoma, kad Europos Parlamento pritarimas yra būtinas sudarant naujų narių stojimo, taip pat asociacijos sutartis;
· išplečiamas sprendimų, Taryboje priimamų kvalifikuota balsų dauguma, ratas; visų pirma tokia sprendimų priėmimo procedūra taikoma su vieningos rinkos programa ir atitinkamu teisės derinimu susijusiose srityse, taip pat kai kurioms naujoms Bendrijos veiklos sritims;
· siekiant sumažinti Teisingumo Teismo darbo krūvį prie jo įkuriamas Pirmosios instancijos teismas, visų pirma turintis svarstyti fizinių ir juridinių asmenų ieškinius;
· numatoma bendrosios rinkos sukūrimo data – 1993 m. sausio 1 d. ir nustatomos teisės derinimo priemonės;
· numatoma, kad Bendrijos veikla apims ir ekonominės bei pinigų politikos (ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo), socialinės apsaugos, ekonominės ir socialinės sanglaudos, mokslo ir tyrimų, taip pat gamtosaugos klausimus;
· suteikiamas teisinis pagrindas valstybių narių tarpvyriausybiniam užsienio politikos derinimui ir sukuriama speciali Europos politinio bendradarbiavimo sistema

Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis- 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašyta (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) sutartis, kuria įsteigta Europos Sąjunga.
Mastrichto sutartis – tai Europos Sąjungos sutartis, kurią 1992 m. vasario 7 d. Nyderlandų mieste Mastrichte (todėl ji dažnai vadinama Mastrichto sutartimi) pasirašė dvylikos valstybių – Airijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Portugalijos, Prancūzijos ir Vokietijos – įgaliotieji atstovai. Sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.
ES sutartis numatė tokius jos tikslus: a) skatinti tolygią ir nuolatinę ekonominę bei socialinę pažangą, ypač kuriant ekonominę ir pinigų sąjungą; b) tvirtinti Sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje; c) stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą; d) plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityje; e) išlaikyti teisinės sistemos (acquis) vientisumą.
Nepaisant pavadinimo, ši sutartis vis dėlto nesukūrė naujos sąjungos ar federacijos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas (vaizdingumo dėlei vadinamas ramsčiais), t. y. viršvalstybiškumo principais grindžiamas Europos Bendrijas ir tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu grindžiamą bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei bendradarbiavimą vidaus reikalų ir teisingumo srityse. Sąjunga yra įsteigta Europos Bendrijų pagrindu, jas papildė sutarties nustatytos politikos sritys ir bendradarbiavimo formos. Sutartyje nurodoma, kad Sąjungoje veikia viena bendra Europos Bendrijos steigimo sutartyje numatyta institucinė sistema.
ES sutartis nenumato, kad šis naujas darinys įgis teisinį subjektiškumą. Teisiniu subjektiškumu ir toliau naudojasi tiktai trys Europos Bendrijos. Tad, pavyzdžiui, tarptautines sutartis sudaro, kitokius teisinius veiksmus atlieka ar tarptautinių organizacijų narės strictu sensu yra Europos Bendrijos, o ne ES.
Sutartis nustatė tokias pagrindines naujoves ir jau galiojusių Europos Bendrijų steigimo sutarčių papildymus:
· teisiškai fiksuota pagarba tautiniam valstybių narių identitetui; pagrindinės žmogaus teisės pripažintos bendru Europos teisės principu; įvesta ES pilietybė; apibrėžtas subsidiarumo principas;
· numatyti ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) pagrindiniai ypatumai ir EPS įgyvendinimo tvarkaraštis; nutarta įvesti bendrus pinigus ir įsteigti Europos centrinį banką (atskiri protokolai numatė išlygas dėl Danijos ir Didžiosios Britanijos dalyvavimo baigiamajame EPS etape);
· numatyta išplėsti Bendrijos kompetenciją tokiose naujose srityse kaip pagalba besivystančioms šalims, švietimas, visuomenės sveikata, vartotojų apsauga, transeuropiniai tinklai ir pramonės konkurencingumas; Bendrijos kompetencija išplėsta ir tokiose srityse kaip mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra, aplinkos apsauga, ekonominė ir socialinė sanglauda; įsteigtas Sanglaudos fondas;
· numatyti bendrosios užsienio ir saugumo politikos tikslai, jos taikymo sritys, veikimo būdai ir priemonės; Vakarų Europos Sąjunga apibūdinta kaip “neatskiriama Europos Sąjungos vystymosi dalis”; numatytas valstybių narių diplomatinių ir konsulinių atstovybių bendradarbiavimas;
· numatyti bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse tikslai, mastas, veikimo būdai ir priemonės, nutarta įkurti Europolą;
· pasirašytas Socialinės politikos protokolas ir atitinkamas susitarimas dėl socialinės politikos, laiduojantis visų valstybių (išskyrus Didžiąją Britaniją) bendradarbiavimą užimtumo, gyvenimo ir darbo sąlygų bei kitose socialinės gerovės srityse naudojantis Bendrijos institucijomis ir mechanizmais; Didžioji Britanija atsisakė šiuose susitarimuose dalyvauti ir priskirti šiuos klausimus EB kompetencijai, todėl jie buvo atskirti nuo pagrindinio sutarčių teksto;
· padaryti pakeitimai sprendimų priėmimo procedūrose: 1) numatytas naujas sprendimų priėmimo būdas – bendro sprendimo procedūra, suteikianti daugiau galios Europos Parlamentui (EP); ji taikoma tokiose srityse kaip laisvas asmenų judėjimas, verslo steigimo laisvė, bendroji rinka, mokslinių tyrimų programos, švietimas, kultūra, vartotojų apsauga ir kt.; 2) jau anksčiau taikyta bendradarbiavimo procedūra imta taikyti ir tokiose srityse kaip pagalbos kitoms šalims politika, konkurencija, gamtosauga ir kt.; 3) pritarimo procedūra taikoma ir pilietybės, struktūrinių fondų pertvarkymo srityse, taip pat nustatant Europos rinkimų sistemą, Europos centrinio banko vaidmenį ir sudarant tarptautines sutartis, turinčias rimtų finansinių padarinių;
· padaryti institucijų sistemos pakeitimai: 1) suvienodinta Komisijos ir EP kadencijų trukmė; 2) numatyta EP teisė balsuoti dėl pasitikėjimo skiriamais Komisijos nariais; 3) įsteigta nauja konsultacinė institucija – Regionų komitetas; 4) numatyta EP skiriamo ombudsmeno (kontrolieriaus) pareigybė;
· numatyta 1996 m. sušaukti naują tarpvyriausybinę konferenciją; ji turėjo atlikti tolesnę EB steigimo ir ES sutarčių peržiūrą.

Amsterdamo sutartis- 1997 spalio 2 d. Amsterdame pasirašyta sutartis, padariusi tam tikras Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarties ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisas.
Amsterdamo sutartis – sutartis dėl Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų. Ją 1997 m. spalio 2 d. Amsterdame pasirašė Airijos, Austrijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Portugalijos, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos ir Vokietijos atstovai. Sutartis įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d.
Amsterdamo sutartis įvedė tokias pagrindines naujoves:
· prieglobsčio, vizų, imigracijos ir išorinių sienų kontrolės klausimai priskirti Bendrijos kompetencijai kaip asmenų judėjimo laisvės dalis (t. y. šios sritys perkeltos iš trečiojo Sąjungos ramsčio į pirmąjį); vizų klausimais sprendimai bus priimami kvalifikuota balsų dauguma iš karto po sutarties įsigaliojimo, o prieglobsčio ir imigracijos klausimais tokia galimybė numatyta po penkerių metų pereinamojo laikotarpio;
· Šengeno sutartis inkorporuota į Sąjungos teisinę sistemą ir kaip Europos teisė bus taikoma trylikoje valstybių narių; Šengeno sutartyje numatytos institucijos inkorporuojamos į ES institucijų sistemą, tuo tarpu Airijai, Danijai ir Didžiajai Britanijai palikta savo sienų kontrolės teisė;
· numatyta sustiprinti policijos ir muitinių teisinį bei administracinį bendradarbiavimą baudžiamųjų reikalų srityje, ypač kovojant su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu, neteisėtu žmonių gabenimu, nusikaltimais, padarytais vaikams, narkotikų ir ginklų kontrabanda, korupcija ir piktnaudžiavimais; patikslintos Europolo operatyvinės funkcijos; numatytas nuoseklus teisės derinimas kai kuriose baudžiamosios teisės srityse (pvz., dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu, narkotikais);
· pasikeitus Didžiosios Britanijos pozicijai, Socialinės politikos protokolas inkorporuotas į pagrindinį EB steigimo sutarties tekstą; daugiau dėmesio skirta nuostatoms dėl užimtumo ir socialinės politikos koordinavimo, taip pat dėl moterų ir vyrų galimybių lygybės, gyvenimo aplinkos kokybės, sveikatos apsaugos, vartotojų teisių;
· numatytos nuostatos, didinančios bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) vykdymo nuoseklumą, ir nauja BUSP priemonė – bendroji strategija, kurią ES užsienio politikai tam tikru klausimu nustato Europos viršūnių taryba;
· numatyta įsteigti BUSP vyriausiojo įgaliotinio pareigybę, kurią užims Tarybos generalinis sekretorius, taip pat Politikos planavimo ir greitojo reagavimo padalinį Tarybos sekretoriate; numatytas glaudesnis bendradarbiavimas su Vakarų Europos Sąjunga, o humanitarinės ir gelbėjimo operacijos, taikos palaikymo misijos, krizių valdymas vertinami kaip Sąjungos saugumo politikos aspektai; bendrojoje užsienio ir saugumo politikoje numatyta konstruktyviojo (pozityviojo) susilaikymo galimybė, reiškianti, kad pavienė valstybė gali neprisidėti prie kurio nors BUSP veiksmo, tačiau turi pripažinti ES veikimo teisę ir nesinaudoti veto teise; numatyta ir galimybė kai kuriuos BUSP sprendimų įgyvendinimo klausimus spręsti kvalifikuota balsų dauguma;
· Mastrichto sutartyje numatytų subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymas detalizuotas atskirame protokole;
· išplėstos Europos Parlamento (EP) teisės ES teisės aktų leidybos procese, numatant daugiau bendro sprendimo taikymo sričių; supaprastintos ir paliktos tik trys pagrindinės procedūros: bendras sprendimas, pritarimas, konsultacija; numatyta, kad EP narių neturi būti daugiau kaip 700;
· Komisijos pirmininko kandidatūrai turi pritarti EP; Komisijos pirmininkui suteikta daugiau teisių Komisijos sudėties formavimo ir vadovavimo jai atžvilgiu; patikslintos ir išplėstos Teisingumo Teismo bei Audito Rūmų funkcijos;
· įvestos nuostatos dėl galimybės glaudžiau ir lanksčiau bendradarbiauti; valstybėms narėms, norinčioms veikti intensyviau, numatytos sąlygos tai daryti nelaukiant visų apsisprendimo; pavyzdžiui, bet koks bendradarbiavimas turėtų apimti ne mažiau nei pusę ES valstybių narių, juo turi būti siekiama ES tikslų, jis turi nedaryti poveikio acquis; jis taip pat negalimas Bendrijos išimtinės kompetencijos srityse, ES pilietybės klausimais ir t. t.; yra ir specialios normos, apibrėžiančios, kaip glaudesnis bendradarbiavimas gali veikti įvairiuose ES ramsčiuose (pvz., konstruktyvusis susilaikymas BUSP klausimais);
· jei nustatoma, kad valstybė narė pažeidžia pamatinius demokratijos principus, galima suspenduoti tam tikras jos teises, taip pat ir jos atstovų teisę balsuoti Taryboje.
· Amsterdamo sutartyje nepavyko išspręsti institucijų pertvarkymo klausimų, visų pirma jų parengimo plėtrai. Vienas iš sutarties protokolų numato, kad per pirmąjį ES plėtimąsi Komisiją sudarytų po vieną narį iš kiekvienos valstybės narės, bet iki to laiko valstybėms, atsisakiusioms antrųjų komisarų, tai turėtų būti kompensuojama perskaičiuojant balsus Taryboje. Tad iš esmės klausimas liko atviras. Protokolas taip pat numato, kad likus mažiausiai metams iki to laiko, kai ES bus daugiau nei dvidešimt narių, bus šaukiama tarpvyriausybinė konferencija sutarties nuostatų dėl institucijų sudėties ir veikimo nuodugniai peržiūrai. Atskirą deklaraciją prie Amsterdamo sutarties pridėjo Belgija, Italija ir Prancūzija, kurios teigė, kad sutartis neatitinka užduoties iš esmės sustiprinti institucijas ir kad toks sustiprinimas yra būtina būsimų stojimo derybų baigimo sąlyga.

III. Paskaita. ES institucijos
Kaip ir kiekviena valstybė, Europos Sąjunga negalėtų funkcionuoti be įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios. Šioms funkcijoms įgyvendinti Europos Sąjunga visų valstybių narių bendru susitarimu įsteigė penkias pagrindines institucijos- Europos (ministrų) Tarybą, Europos Komisiją, Europos Parlamentą, Teisingumo Teismą ir Audito Rūmus- ir dvi patariamąjį statusą turinčias institucijas- Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą bei Regionų komitetą.
Be šių institucijų ES veikia kitos institucijos: Europos viršūnių taryba, Europos centrinis bankas, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Europos investicijų bankas, Pirmosios instancijos teismas, Ombudsmenas.
Šios institucijos priima sprendimus, kuriais sukuriamas pagrindas ES funkcionavimui.

1 lentelė. Europos sąjungos institucijos

Institucijospavadinimas Institucijosapibūdinimas Institucijosfunkcijos ir tikslai Institucijossudėtis Kadencijos laikas Darbo vieta
Europos viršūnių taryba ES valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas, turintis aukščiausią politinės ES vadovybės statusą Sprendžia svarbiausius klausimus: priima politinius sprendimus, tvirtina parengtus susitarimus ir dokumentus, nubrėžia pagrindines kitų institucijų veiklos gaires Faktiniai valstybių lyderiai, Komisijos pirmininkas ir vienas jo pavaduotojas; svečio teisėmis – Europos Parlamento pirmininkas Du kartus per metus ES pirmininkaujančioje šalyje baigiantis jos pirmininkavimo kadencijai
ES taryba (Ministrų taryba) Pagrindinė ES institucija, vykdanti ES įstatymų leidimo funkciją Tarybai priklauso galutinio sprendimo dėl visose ES valstybėse privalomų teisės aktų priėmimo teisė; Taryba užtikrina bendrą ES veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse. Kiekvienos valstybės-narės įgaliojimus turintys ministrai. Priklausomai nuo darbotvarkės klausimo valstybes nares atstovauja skirtingų sričių ministrai. Susitikimai vyksta kartą per mėnesį (Bendrųjų reikalų taryba, Ekonomikos ir finansų taryba), kas tris mėnesius ar rečiau – visos kitos tarybos Briuselis, išskyrus balandį, birželį ir spalį, kuomet susitikimų vieta tampa Liuksemburgas
EuroposKomisija Pagrindinė ES institucija, atliekanti vykdomosios valdžios funkcijas ir atsakinga už ES politikos įgyvendinimą. Inicijuoja ES politiką ir atstovauja bendriems ES interesams; prižiūri ES sutarčių laikymąsi visose valstybėse narėse bei jos principų ir straipsnių efektyvų įgyvendinimą;veda tarptautines prekybos ir bendradarbiavimo derybas. 20 Komisijos narių, kurie vadovauja 25 generaliniams direktoratams ir 10 tarnybų, suskirstytų pagal veiklos sritis. 5 metai BriuselisLiuksemburgas (Eurostat ir “Oficialusis leidinys”)
EuroposParlamentas Pagrindinė ES institucija, susidedanti iš 626 tiesiogiai ES valstybių piliečių išrinktų atstovų, kurių pagrindinis tikslas- Sąjungoje atstovauti ES piliečių interesus Remdamasis keturiomis įstatymų priėmimo procedūromis dalyvauja įstatymų leidimo srityje; tvirtina ir kontroliuoja biudžetą; kontroliuoja vykdomąją valdžią 626 nariai, renkami tiesioginiais visuotinais rinkimais visų 15 valstybių narių piliečių 5 metai Liuksemburgas (Sekretoriatas)Strasbūras (kas mėnesiniai plenarinių sesijų posėdžiai)Briuselis (papildomi plenariniai posėdžiai, parlamento komitetų posėdžiai)
Teisingumo Teismas Pagrindinė ES institucija, aiškinanti ES teisės aktus ir sprendžianti ginčus dėl ES sutarčių vykdymo ir laikymosi Užtikrinti, kad Bendrijos teisės aktų interpretavimas ir įgyvendinimas neprieštarautų Europos Bendrijų steigimo sutartims. 15 teisėjų, skiriamų bendru valstybių narių susitarimu, bei 9 generaliniai advokatai 6 metai, kas treji metai pusė teisėjų skiriama iš naujo. Liuksemburgas
Auditorių Rūmai Pagrindinė ES institucija, prižiūrinti ES lėšų panaudojimą Kontroliuoti visų ES institucijų bei organizacijų finansinę veiklą, kontroliuoti ES biudžetą, visas ES pajamas ir išlaidas; konsultuoti- rengiant naują ES biudžeto projektą, teisės aktų projektus, nustatant ES politikos įgyvendinimo finansinius instrumentus. 15 narių 6 metai Liuksemburgas
Europos centrinis bankas ES institucija, atsakinga už ES bendros pinigų politikos vykdymą Palaikyti bendro ES piniginio vieneto euro stabilumą; vykdyti ES pinigų politiką, garantuoja kainų stabilumą. Valdytojų taryba (visi nacionalinių centrinių bankų valdytojai ir valdybos nariai), valdyba (Banko pirmininkas, jo pavaduotojas ir keturi nariai) ir bendroji taryba (pirmininkas, jo pavaduotojas ir ES nacionalinių centrinių bankų valdybų pirmininkai). 8 metai (valdybos nariai) Frankfurtas prie Maino
Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ES konsultacinė institucija, ES lygmeniu atstovaujanti svarbiausioms interesų grupėms ir teikianti konsultacijas kitoms ES institucijoms ES lygmeniu atstovauti svarbiausioms interesų grupėms (darbdaviams, profesinėms sąjungoms ir pan.) ir teikti konsultacijas pagrindinėms sprendimus priimančioms institucijoms 222 nariai, atrenkami iš darbdavių, samdomų darbuotojų bei įvairių interesų grupių 4 metai Briuselis
Europos investicijų bankas Autonomiška ES finansinė institucija, finansuojanti daugiausia ilgalaikius kapitalo investavimo projektus siekiant užtikrinti subalansuotą ES ekonomikos plėtrą, sanglaudą ir integraciją Rūpinasi subalansuotu ES plėtojimu ir integracija; finansuoja investicijų projektus; teikia kreditus mažiau išsivysčiusiems regionams plėtoti Valdytojų taryba (sudaro po 1 ES valstybės narės atstovą)Direktorių taryba (banko pirmininkas, 7 pirmininko pavaduotojai ir ES valstybių atstovai) 5 metai (direktorių taryba) Liuksemburgas
Pirmosios instancijos teismas ES institucija, įkurta siekiant sumažinti darbo apimtį Teisingumo Teismui Nagrinėja ginčus tarp Komisijos ir asmenų bei verslo įmonių, taip pat ginčus su Komisija pagal 1952 m. įsigaliojusią Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį ir administraciniai nesutarimus tarp bendrijos ir jos įstaigų darbuotojų. 15 teisėjų 6 metai Liuksemburgas
Regionų komitetas Konsultacinė ES institucija, turinti užtikrinti regioninės ir vietos valdžios struktūrų interesų atstovavimą ir jų įtaką integracijos procesui Atsako už informacijos, konsultacijos ir rekomendacijos teikimą kitoms ES institucijoms (švietimo ir jaunimo reikalai, kultūra, sveikatos apsauga, transeuropiniai tinklai, ekonominė ir socialinė sanglauda klausimais), išsakant vietos ir regionų valdžios nuomonę dėl ES siūlymų, tiek informuojant savo piliečius apie Europos integracijos procesus 222 nariai, atstovaujantys ES valstybių narių vietos ir regionų valdžių institucijomsVadovauja – 36 narių prezidiumas 4 metai Briuselis
Ombudsmenas Europos Parlamento skiriamas ES pareigūnas, kurio užduotis – nagrinėti skundus dėl ES institucijų veiksmų Priima ES piliečių arba kiekvieno fizinio ar juridinio asmens skundus dėl netinkamo viešojo administravimo atvejų ES institucijose arba įstaigose, veda tyrimus Europos Parlamento skiriamas pareigūnas 5 metai Strasbūras

IV. Paskaita. Sprendimų priėmimas ES
1.Sprendimų priėmimo samprata ir procedūros:
a) konsultacijos
b) bendradarbiavimo procedūra
c) bendro sprendimo procedūra
d) pritarimo procedūra
2. Sprendimų priėmimo procesas

1.Sprendimų priėmimo samprata ir procedūros
Sprendimų priėmimas – tai Europos Sąjungos teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarka.
Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje yra kompleksiškas dalykas, priklausantis nuo ES institucijų tarpusavio sąveikos, valstybių interesų bei skirtingų politikos sričių. Priskaičiuojama 20-30 įvairaus pobūdžio ir paskirties sprendimų priėmimo procedūrų. Panagrinėkime, kaip Europos Sąjunga priima teisės aktus.
Šiuo metu egzistuoja keturios pagrindinės įstatyminės procedūros: konsultacijos, bendradarbiavimas, bendri sprendimai ir pritarimas.
Konsultacijos. Pagal konsultacijos procedūrą teisės akto leidybą inicijuoja Komisija, kuri teikia teisės akto projektą Tarybai. Taryba, gavusi Europos Parlamento (retais atvejais – Ekonominių ir socialinių reikalų komiteto (ESRK) bei Regionų komiteto (RK) nuomonę, svarsto teisės projektą ir vienbalsiai arba kvalifikuota balsų dauguma priima sprendimą. Iki 1987 metų Suvestinio Europos akto visi teisės aktai buvo priiminėjami remiantis konsultaciniu būdu.
Bendradarbiavimo procedūra. Bendradarbiavimo procedūra yra žingsnis link gilesnės integracijos, Europos Parlamento galių išplėtimo bei konsultacinės procedūros išplėtimo. Pagal bendradarbiavimo procedūrą Europos Parlamentas gavo teisę antrą kartą dalyvauti teisės aktų ruošimo procedūroje. Šį sykį Europos Parlamentas ne tik teikia siūlymus (pirmas teisės akto svarstymas), bet ir turi teisę pritarti, taisyti arba atmesti Tarybos parengtą bendrą poziciją. Tačiau ir bendradarbiavimo procedūroje lemiamas žodis priklauso Tarybai, kuri gali neatsižvelgti į Europos Parlamento siūlymus ir priimti teisės aktą vienbalsiai (kvalifikuotas balsavimas negalioja). Bendradarbiavimo procedūrą įdiegė 1987 m. Suvestinis Europos aktas.
Bendro sprendimo procedūra. Bendro sprendimo procedūra atsirado po 1993 metų įsigaliojus Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai. Ši procedūra numato teisės akto priėmimą dviejų institucijų- Europos Parlamento ir Tarybos- vardu. Iki tol visus sprendimus priimdavo Taryba. Remiantis bendro sprendimo procedūra, Europos Parlamentas gavo teisę trečią kartą dalyvauti teisės akto svarstyme. Tarybai neatsižvelgus į po antrojo svarstymo pareikštą Europos Parlamento nuomonę bendros pozicijos atžvilgiu, Europos Parlamentas turi teisę balsų dauguma vetuoti Tarybos priimtą sprendimą. Kad būtų išvengta konflikto ir surastas abipusiai priimtinas sprendimo variantas, kartais sudaromas specialusis taikinimo komitetas, kuriame yra vienodai Tarybos ir Europos Parlamento atstovų.
Pritarimo procedūra. Pritarimo procedūra taikoma priimant svarbius tarptautinius sprendimus (pvz., naujų valstybių stojimas, Europos centrinio banko užduotys ir įgaliojimai ir pan.). Pagal šią procedūrą Europos Parlamentas tvirtina arba atmeta jam pateiktą teisės akto leidybos pasiūlymą, tačiau neturi teisės jo taisyti. Šiuo metu taikomos visos keturios teisės aktų priėmimo procedūros, tačiau 1997 metų pasirašius Amsterdamo sutartį numatyta atsisakyti bendradarbiavimo procedūros ir vietoje jos taikyti supaprastintą bendro sprendimo procedūrą.

2. Sprendimų priėmimo procesas
Sprendimų priėmimas (angl. decision-making, pranc. processus de décision, vok. Entscheidungsverfahren) – terminas, apibūdinantis Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarką. Šią tvarką nustato Europos Bendrijų steigimo sutartys. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjunga yra labai plataus profilio organizacija, priskaičiuojama 20-30 įvairaus pobūdžio ir paskirties sprendimų priėmimo procedūrų. Iš esmės visus ES priimamus sprendimus galima taip suskirstyti:
· principiniai politiniai ir konstituciniai sprendimai;
· sprendimai dėl teisės aktų priėmimo;
· bendrosios prekybos politikos sprendimai;
· bendrosios užsienio ir saugumo politikos sprendimai;
· sprendimai teisingumo ir vidaus reikalų srityse;
· sprendimai dėl biudžeto;
· administraciniai sprendimai.
Principiniai politiniai ir konstituciniai sprendimai siejasi su esamų Bendrijų steigimo sutarčių pakeitimais, naujų sutarčių tarp ES valstybių sudarymu, naujų valstybių priėmimu į ES, naujų integracinių projektų (pvz., vieningos rinkos programos, ekonominės ir pinigų sąjungos, naujų valstybių priėmimo strategijos ir kt.) įgyvendinimu ir visais kitais reikalais, ypač svarbiais Europos Sąjungai. Principinius politinius ir konstitucinius sprendimus paprastai priima ES valstybių lyderiai, susirinkę į Europos viršūnių tarybą. Paprastai (su retomis išimtimis) Europos viršūnių taryboje nebalsuojama ir visi sprendimai priimami bendru sutarimu. Tačiau nors Europos viršūnių tarybos sprendimai yra principiniai politiniai, jie neįgyja teisės aktų pavidalo, todėl juos toliau teisiškai įforminti ir įgyvendinti pavedama kitoms ES institucijoms – Tarybai ir Komisijai, kurios pasirūpina atitinkamų teisės aktų priėmimu ar kitokiais reikalingais administraciniais veiksmais.
Prie dalies principinių politinių ir konstitucinių sprendimų teisinio įforminimo (pvz., sprendimo dėl naujų valstybių priėmimo į ES ar tarptautinių sutarčių sudarymo ES vardu) prisideda ir Europos Parlamentas (EP). Tiesą sakant, be EP pritarimo tokių sprendimų netgi negalima teisiškai įforminti. Todėl apskritai EP sprendžiant principinius konstitucinius ir politinius klausimus turi didelę svarbą, nes be jo sutikimo tokių sprendimų priimti nebegalima. Modifikuotoje Europos Sąjungos (Amsterdamo) sutartyje vadinamąją EP pritarimo procedūrą yra numatyta dar labiau išplėsti. Joje nustatyta, kad EP pritarimo reikės norint įvesti sankcijas ir jas taikyti savo įsipareigojimų nevykdančiai valstybei narei.
Tuo tarpu pagrindinė institucija, kuri priima sprendimus dėl teisės aktų (reglamentų, direktyvų, sprendimų), yra iš ES valstybių įgaliotųjų atstovų, t. y. ministrų, sudaryta ES Taryba. Taryba priklausomai nuo sprendžiamo klausimo turinio galutinį sprendimą turi priimti arba vieningai, arba, jeigu tai numatyta Bendrijų steigimo sutartyse, kvalifikuota balsų dauguma. Tačiau iki teisės akto projekto perdavimo Tarybai, kad ji priimtų galutinį sprendimą, pačiame projekto parengimo ir svarstymo darbe dalyvauja ir kitos ES institucijos ? Komisija ir EP, taip pat Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (ESRK) bei Regionų komitetas (RK). Komisijai šiame procese priklauso teisės akto inicijavimo ir jo projekto parengimo teisė, tuo tarpu kitos institucijos priimant sprendimus paprastai pareiškia savo nuomonę bei konsultuoja Komisiją ir Tarybą. Tačiau Taryba, nors ir privalo susipažinti su konsultuojančių institucijų nuomone, nebūtinai turi į ją atsižvelgti. Tik labai nedaugeliu klausimų (kai kuriais laisvo judėjimo klausimais) Taryba yra suvaržyta ir negali priimti teisės akto, negavusi EP sutikimo. EP pritarimo procedūra yra labiau taikoma teisiškai įforminant principinius politinius ir konstitucinius sprendimus.
Taigi principinė sprendimų dėl teisės aktų priėmimo schema atrodytų taip: Komisija teikia teisės akto projektą Tarybai; EP (taip pat EB steigimo sutartyje numatytais atvejais arba savo iniciatyva – ESRK ir (arba) RK) pareiškia savo nuomonę ir konsultuoja Tarybą; Taryba (vieningai arba kvalifikuota balsų dauguma) priima sprendimą. Vis dėlto ilgainiui dėl integracijos gilinimo ši principinė procedūra evoliucionavo ir keitėsi. Čia aprašytu būdu (dabar dažniausiai vadinamu konsultacine procedūra) visi teisės aktai buvo priiminėjami tik iki 1987 m., kai įsigaliojo Suvestinis Europos aktas. Šis dokumentas išplėtė EP teises ir numatė vadinamąją bendradarbiavimo procedūrą.
Bendradarbiavimo procedūra (EB steigimo sutarties 252 straipsnis) nuo konsultacinės procedūros skiriasi tuo, kad EP įgijo didesnes teises. Jis gali teisės akto projektą svarstyti antrą kartą. Per pirmąjį svarstymą EP pareiškia savo nuomonę, o Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir EP nuomone, parengia bendrą poziciją, su kuria vėl yra supažindinamas EP, ir jis vėl gali pareikšti savo nuomonę. Tačiau ir šiuo atveju galutinis žodis priklauso Tarybai, kuri turi teisę neatsižvelgti į po antrojo svarstymo EP pareikštą nuomonę. Tiktai tokiu atveju ji privalo sprendimą priimti ne kvalifikuota balsų dauguma, bet vieningai. Konsultacinė ir bendradarbiavimo procedūros buvo taikomos EB steigimo sutarties nurodytais atvejais. Dalis klausimų ir toliau buvo sprendžiama pagal konsultacinę procedūrą, bet dalis (ypač susiję su vieningos rinkos programos įgyvendinimu) – pagal bendradarbiavimo procedūrą.
1993 m. įsigaliojusi Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis vėlgi įdiegė kai kurias sprendimų dėl teisės aktų priėmimo tvarkos naujoves. EP teisės buvo dar labiau išplėstos – daliai EB kompetencijai priklausančių klausimų spręsti įvesta vadinamoji bendro sprendimo procedūra (pagal EB steigimo sutarties 251 straipsnį). Tai tokia sprendimų priėmimo procedūra, kai Europos teisės aktai priimami jau ne vien Tarybos, bet dviejų institucijų – EP ir Tarybos – vardu. Vis dėlto šių institucijų galimybės dar toli gražu nėra lygios. Bendro sprendimo procedūros naujovė – tai galimybė teisės akto projektą EP svarstyti trečią kartą. Jeigu Taryba neatsižvelgia į po antrojo svarstymo pareikštą EP nuomonę bendros pozicijos atžvilgiu, tai EP savo balsų dauguma gali vetuoti Tarybos sprendimą. Kad būtų to išvengta, ypač svarbus tapo antrasis teisės akto projekto svarstymas EP. Jo metu išryškėjus EP ir Tarybos nesutarimams sudaromas specialus taikinimo komitetas, kuriame yra vienodai Tarybos ir EP atstovų ir kurio užduotis – parengti kompromisinį, abiem pusėms priimtiną teisės akto tekstą, už kurį galėtų balsuoti ir Taryba, ir EP.
Kol kas priimant teisės aktus priklausomai nuo nagrinėjamų projektų turinio yra taikomos visos trys procedūros. Tačiau 1999 m. įsigaliojusioje Amsterdamo sutartyje yra numatyta beveik visiškai atsisakyti bendradarbiavimo procedūros ir vietoje jos taikyti šiek tiek supaprastintą bendro sprendimo procedūrą.
Atskirą ES sprendimų grupę sudaro sprendimai, priimami dėl ES bendrosios prekybos politikos, kai ES valstybės nori vienu balsu vesti derybas dėl prekybos sąlygų su kitomis pasaulio valstybėmis. Tada pagrindine ES derybininke tampa Komisija, kuri privalo veikti pagal Tarybos nustatytą mandatą. Mandato turinį nustato Taryba, kuri gali priimti sprendimą ir kvalifikuota balsų dauguma. EP čia nedalyvauja ir yra galimos tik neformalios Tarybos ir EP konsultacijos.
Antrojo ES ramsčio, t. y. bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP), srityje priimami sprendimai iš esmės yra tarpvyriausybiniai susitarimai. Čia Europos viršūnių tarybai priskiriama atsakomybė už pagrindinių BUSP principų ir orientyrų nustatymą. Iš užsienio reikalų ministrų sudaryta ES Taryba atitinkamais klausimais gali vieningai patvirtinti bendras pozicijas arba imtis bendrų veiksmų. Komisija yra įtraukta į BUSP vykdymą, bet čia, ne taip, kaip sprendžiant Europos Bendrijų reikalus, ji neturi išimtinės sprendimų iniciatyvos teisės. Ši teisė priklauso tik ES narėms. EP jokių formalių teisių neturi, tačiau gali būti paprašyta jo konsultacijų, savo ruožtu ir jis gali paprašyti informacijos, gali teikti rekomendacijas ir paklausimus Tarybai.
Sprendimai dėl trečiojo ES ramsčio – bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse – priimami taip pat, kaip ir dėl antrojo ramsčio. Skirtumas tik tas, kad čia nėra jokių formalių įpareigojimų, priskiriamų Europos viršūnių tarybai, o pagrindinius sprendimus vieningai priima iš teisingumo ir (arba) vidaus reikalų ministrų sudaryta ES Taryba. Komisijos ir EP vaidmuo yra panašus į tą, kurį jie atlieka BUSP.
Sprendimų priėmimas dėl ES biudžeto dydžio ir asignavimų nuo 1988 m. yra suskirstytas į du lygmenis. Pirmasis lygmuo: Europos viršūnių taryba sutaria dėl keleriems (dažniausiai penkeriems) metams planuojamos finansinės perspektyvos. Antrasis lygmuo: ES institucijos priima metinį biudžetą. Biudžeto priėmimo ciklas prasideda pirmojoje kiekvienų metų pusėje, kai Komisija parengia preliminarų biudžeto projektą. Po to biudžeto projektas du kartus svarstomas EP ir, jeigu pavyksta suderinti visus projekto pakeitimus ir papildymus, gruodžio mėn. galutinai tvirtinamas EP. Iš esmės tvirtinant biudžetą galutinis žodis priklauso dviem institucijoms – EP ir Tarybai. Taryba turi daugiau teisių nustatant vadinamąsias privalomąsias biudžeto išlaidas (daugiausia skirtas bendrajai žemės ūkio politikai), o EP – apibrėžiant neprivalomąsias biudžeto išlaidas (skirtas struktūrinei politikai ir kitoms politikos sritims).
Teisė priimti sprendimus dėl administracinių vykdomųjų kasdienių reikalų tvarkymo Europos Sąjungoje yra deleguota Komisijai. Tačiau Komisija priimdama administracinius sprendimus paprastai privalo tai daryti drauge su iš ES valstybių administracijų atstovų sudarytais komitetais. Šie komitetai yra trejopi: patariamieji, vadybos ir reguliavimo. Komisijos sprendimų atžvilgiu mažiausiai galios turi patariamieji komitetai (jie neturi formalios teisės blokuoti Komisijos sprendimų), valdymo, o daugiausia – reguliavimo (Komisija negali veikti negavusi šių komitetų, kurie sprendimus priima kvalifikuota balsų dauguma, pritarimo). Kai Komisijai yra suteikiami kokie nors konkretūs įgaliojimai, tarp Tarybos, EP ir Komisijos vyksta karšti debatai ir dėl to, kokie komitetai turės bendradarbiauti su Komisija.

V. Paskaita ES teisinė sistema
1. Europos Sąjungos teisės apibūdinimas
2. Bendrieji Bendrijos (ES) teisės principai
3. Acquis Communautaire
4. Bendrijos teisės tiesioginis galiojimas
5. Bendrijos teisės viršenybė

1. Europos Sąjungos teisės apibūdinimas
Bendrijos (ES) teisė (angl. Community law, pranc. droit communautaire, vok. Gemeinschaftsrecht) – Europos Bendrijų steigimo sutarčių sukurta teisinė santvarka, kuri veikia ne tik tarp valstybių, bet ir kaip bendra valstybėms narėms vidaus teisė. Formaliai Bendrijos teisę, dažnai dar vadinamą Europos teise, būtų galima vertinti kaip tarptautinės teisės rūšį, tačiau jos turinys, priemonės ir šaltiniai daro ją išskirtine, atskira teisine santvarka. Sutartyse numatytose srityse Bendrijos teisė apibrėžia ir reguliuoja Bendrijų, jų institucijų, valstybių narių, jų juridinių ir fizinių asmenų teises bei pareigas. Nuo Europos Bendrijų įkūrimo Bendrijos teisės apimtis pamažu, bet nuosekliai plečiasi. Pradžioje vyravo su ekonomika ir visų pirma su bendrosios rinkos veikimu susiję teisės normos ir principai, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Bendrijos teisė apima vis platesnį santykių spektrą, pvz., aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, vidaus ir teisingumo reikalų.
Svarbūs Bendrijos teisės bruožai yra jos viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu ir tiesioginis galiojimas visose valstybėse narėse. Bendrijos teisės kūrimą, įgyvendinimą, aiškinimą ir ginčų sprendimą užtikrina Europos Sąjungos institucinė sistema. Nuo daugelio tarptautinių organizacijų skiria tai, kad kai kurios Bendrijos teisės normos gali būti priimamos vadovaujantis daugumos (o ne visų balsų) principu.
Bendrijos teisės šaltiniai yra steigimo sutartys, ES institucijų teisės aktai, teisės aiškinimas, tarptautinės sutartys ir bendrieji Bendrijos teisės principai. Bendrijos teisė dažnai skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminę teisę sudaro Europos Bendrijų steigimo sutartys ir sutartys, kurios vėliau jas papildė ar keitė, taip pat stojimo sutartys. Tai – konstitucinio rango aktai, ES teisinės santvarkos ir tolesnio teisės plėtojimo pagrindas. Tuo tarpu antrinę teisę (ji gali būti vadinama ir išvestine) sudaro ES institucijų teisės aktai, priimti remiantis pirmine teise ir siekiant ją įgyvendinti. Visų pirma tai yra Tarybos ir Komisijos priimami reglamentai, direktyvos, sprendimai. Sutartys taip pat numato ES institucijų priimamas nuomones ir rekomendacijas, tačiau šios nėra teisiškai įpareigojančios. Bendrijų teisei taip pat gali būti priskiriami ir kitų ES institucijų įvairiais pavadinimais išleidžiami dokumentai (pvz., išvados, pareiškimai, komunikatai, pranešimai ir pan.), tačiau jie dažniau turi programinę ar politinę, o ne teisinę reikšmę.
Didžiulę įtaką Bendrijos teisės formavimuisi daro ir kartu su pirmine bei antrine teise neatsiejamą acquis communautaire dalį sudaro Teisingumo Teismo priimami teisės aiškinimo ir taikymo aktai. Bendrijos teisės aiškinimas, t. y. jos prasmės, apimties ir padarinių nustatymo procesas, yra išimtinė Teisingumo Teismo kompetencija, ir tik jo aiškinimai yra privalomi. Taip užtikrinamas vienodas teisės aiškinimas visoje ES teritorijoje.
2. Bendrieji Bendrijos (ES) teisės principai
Bendrieji Bendrijos teisės principai (angl. general principles of Community law, pranc. principes généraux du droit communautaire, vok. allgemeine Grundsätze des Gemeinschaftsrechts) – vienas iš Europos teisės šaltinių. Savo aiškinimuose Europos Teisingumo Teismas naudojasi teisės principais, kylančiais iš valstybių narių teisinės aplinkos ir jose vyraujančių teisės koncepcijų bei sąvokų. Nėra vieningai sutarta dėl baigtinio tokių principo sąrašo, tačiau paminėtini tie, kuriuos viena ar kita proga yra nurodęs ir taikęs Teisingumo Teismas: teisinis tikrumas (nuspėjamumas), teisėti lūkesčiai, teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, proporcingumas (priemonės, naudojamos tikslui pasiekti, turi būti ne didesnės nei tam yra būtina ir tinkama), nediskriminavimo principas (tai taikoma tiek asmenims ar jų grupėms – rasės, lyties, tikėjimo atžvilgiu, tiek gaminiams, jų rūšims), pagarba procesinėms teisėms ir pan. Europos Sąjungos sutartyje pagrindinės žmogaus teisės garantuojamos pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, pripažintą bendruoju Europos teisės principu. Be to, ES sutartyje pirmą kartą pavartota pati bendrųjų Bendrijos teisės principų sąvoka
3. Acquis Communautaire
Acquis Communautaire (skaitoma aki komiunotér) – Europos Bendrijų teisės ir jos taikymo praktikos visuma, apimanti visa tai, kas buvo pasiekta įgyvendinant Bendrijų steigimo sutartis. Paprastai šis prancūziškas terminas į kitas kalbas neverčiamas. Trumpumo dėlei neretai gali būti vartojamas tik terminas acquis. Tiksliausias pažodinis termino vertimas į lietuvių kalbą – “Bendrijos įgytis”.
Acquis communautaire apima rašytinę pirminę (Bendrijų steigimo sutartys) ir antrinę Bendrijų teisę (Bendrijų institucijų teisės aktai: reglamentai, direktyvos, sprendimai), taip pat taisykles, rezoliucijas, pozicijas, nuomones, teisminę praktiką, bendruosius teisės principus, Bendrijų teisės kūrimo techniką, tikslų ir praktikos visumą nepriklausomai nuo to, ar ją įtvirtina teisės aktai, ar ne. Ši sąvoka pabrėžia dinamišką Bendrijų teisės pobūdį, jos evoliuciją, vykstančią tikslinant ir įtvirtinant esminių teisių, pareigų ir teisinių priemonių, būdingų Bendrijų teisei, supratimą. Acquis yra dabartinis Bendrijų teisės būvis, į kurį priimdamas savo sprendimus atsižvelgia Teisingumo Teismas.
Sąvoką acquis communautaire vartojant kartu su Bendrijų teisės terminu pabrėžiamas ir pastarosios ypatingumas. Bendrijų teisė yra unikali tuo, kad jai netinka įprastinės teisinių sistemų klasifikacijos. Ji nėra nei tarptautinė, nei nacionalinė, nors turi daug joms būdingų bruožų.
Valstybės, stojančios į Europos Sąjungą, privalo perimti visą acquis communautaire. Jos negali atsisakyti vykdyti tam tikrų galiojančių acquis dalių motyvuodamos tuo, kad nedalyvavo priimant tam tikras normas. Tai bene svarbiausia narystės ES sąlyga. Ji reiškia, kad naujosios ES narės turi ne tik prisijungti prie steigimo sutarčių, bet ir perimti visą jų pagrindu sukurtą Bendrijų teisės aktų visumą, vadinamąją antrinę teisę, bei Europos Bendrijų tarptautinius įsipareigojimus. Stojančios į ES šalys negali persiderėti steigimo sutarčių ir kitų Bendrijos teisės aktų turinio. Ši sąlyga buvo suformuluota pirmajame Bendrijų plėtros etape svarstant Didžiosios Britanijos narystės paraišką.
1992 m. birželio mėn. Lisabonoje įvykusiame Europos viršūnių tarybos susitikime, kuriame buvo svarstomos Austrijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos stojimo į ES galimybės, ši sąlyga buvo išplėtota teigiant, kad valstybės kandidatės turi perimti visą egzistuojantį acquis communautaire, kartu ir steigimo sutarčių turinį, principus bei politinius tikslus. Ta pati sąlyga buvo pakartota ir 1993 m. birželio mėn. Kopenhagoje. Ten Europos viršūnių taryba nustatė narystės ES sąlygas Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėms.
Iš privalomumo perimti acquis kyla labai svarbi išvada: prisitaikymo prie ES teisinės sistemos problemas valstybė kandidatė gali spręsti tik pereinamuoju laikotarpiu taikomomis priemonėmis. Modifikuoti egzistuojančių taisyklių neįmanoma ar beveik neįmanoma. Tai reiškia, kad įvairios per derybas kylančios problemos gali būti išspręstos tik nustačius tam tikrus pereinamuosius laikotarpius, o per derybas dėl narystės tik aptariamas pereinamųjų laikotarpių ilgumas bei pobūdis.
Pasirengimas perimti acquis communautaire buvo vienas svarbiausių kriterijų Europos Komisijai vertinant valstybių kandidačių pasirengimą narystei ES. Komisijos nuomonėje dėl asocijuotųjų VRE valstybių pasirengimo narystei, paskelbtoje 1997 m. liepos 15 d., Lietuvos pasirengimas perimti acquis įvertintas gana kritiškai. Komisija pabrėžė, jog Lietuva padarė tam tikrą pažangą perimdama ir įgyvendindama acquis, ypač tą jo dalį, kuri siejasi su vidaus rinka, tačiau šioje srityje jai dar reikės dėti daug pastangų, kad artimiausius penkerius metus galėtų dalyvauti vieningoje rinkoje. Komisijos nuomone, Lietuvai reikės daug padaryti acquis taikant žemės ūkio, energetikos ir aplinkos apsaugos sektoriuose. 1998 m. lapkričio mėn. paskelbtoje tęstinėje nuomonėje dėl Lietuvos, kuri jau vadinama reguliariu pranešimu apie valstybės kandidatės pažangą rengiantis narystei, galutinė išvada liko tokia pati, nors ir pabrėžta, jog Lietuva šioje srityje padarė ryškią pažangą.
Europos Sąjungos svarbiausi teisės aktai yra reglamentai, direktyvos, sprendimai ir rekomendacijos bei išvados. Konkrečią dokumento formą pasirenka jį priimanti institucija.
Reglamentas. Reglamentas yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Jis įsigalioja visoje Europos Sąjungoje iškarto po to, kai yra paskelbiamas Europos Bendrijų “Oficialiajame leidinyje” arba nuo reglamente nurodytos datos, yra privalomas be išimties visiems Europos Sąjungos teisės subjektams ir nepalieka jo įgyvendinimo priemonių pasirinkimo laisvės.
Direktyva. Direktyva suformuluoja uždavinius ir tikslus, kurie yra privalomi visoms ES valstybėms narėms, tačiau sprendimą dėl jų taikymo nacionaliniu lygiu priima pačios valstybės narės. Direktyvos taikomos derinti, koordinuoti tiems nacionaliniams įstatymams, kurių įvairovė ar netolygumai trukdo veikti bendrajai rinkai.
Sprendimas. Sprendimas priimamas konkrečiam klausimui spręsti ir nėra privalomas visuotinai visais atžvilgiais. Jis privalomas tiktai tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems jis yra skirtas, pvz.: vienai kuriai nors valstybei narei, konkrečiai verslo šakai ar netgi atskiriems asmenims.
Rekomendacija ir išvada. Rekomendacija ir išvada nėra teisiškai privalomi Europos Sąjungos teisės aktai. Jomis paprasčiausiai išreiškiama institucijų pozicija tam tikru klausimu, siūlomi tam tikri veiksmai ir elgesys, įvairių politikos sričių derinimas, koordinavimas. Rekomendacijos ir išvados gali būti skirtos tiek fiziniams ir juridiniams asmenims, tiek valstybėm narėms.
4. Bendrijos teisės tiesioginis galiojimas
Tiesioginis galiojimas – vienas iš pagrindinių Europos teisės principų. Pagal šį principą Europos teisės nuostatos gali turėti teisinių padarinių valstybėse narėse netaikant jokių papildomų įgyvendinimo priemonių. ES valstybių vyriausybė turi užtikrinti tiesioginį jų galiojimą. Steigimo sutartyse nebuvo aiškiai numatyta daug tiesioginio galiojimo normų (pvz., Europos Bendrijos steigimo sutarties 81, 82 straipsniai), tad tiesioginio galiojimo koncepciją plėtojo Teisingumo Teismas, naudodamasis savo kompetencija ir siekdamas apibrėžti Europos teisės įtaką bei veikimą valstybių narių teisės sistemose. Tiesioginis galiojimas kartu su viršenybės principu yra esminiai Europos teisės skiriamieji ypatumai.
Tiesioginio galiojimo svarba yra ta, kad:
· Europos teisė ima išsyk veikti nacionalinėje teisėje, tampa neatskiriama jos dalimi;
· jis garantuoja visišką ir vienodą Europos teisės aktų taikymą visose valstybėse narėse;
· asmenys bei valstybės narės tampa Europos teisės subjektais;
· jis didina asmenų teisinę apsaugą ir garantijas, nes užtikrina galimybę kreiptis į nacionalinius teismus tais klausimais, kuriuos reguliuoja Europos teisė.
Atsakymas į klausimą, ar tam tikra Europos teisės nuostata galioja tiesiogiai (tai gali būti steigimo sutarties straipsnis, ES institucijų aktas, Bendrijos su trečiosiomis šalimis sudaryta sutartis), priklauso nuo tokių kriterijų:
· Europos teisės nuostata turi būti pakankamai aiški ir tiksli tiek turinio, tiek įgyvendinimo atžvilgiu;
· ji turi būti besąlygiška, t. y. dėl jos valstybės narės neturi jokių išlygų ar išimčių;
· tokia nuostata turi būti savaime pakankama ir teisiškai tobula, t. y. negali tiesiogiai galioti nuostata, kuriai įgyvendinti aiškiai reikalingos tolesnės priemonės. Be abejo, ši sąlyga neturi reikšmės, kai kalbama apie aiškiai išreikštus ateities tikslus ir terminus (pvz., kai kurių direktyvų atvejais).
Iš tiesioginio galiojimo principo kylančios teisės ir pareigos gali atsirasti tarp asmenų ir valstybių narių (vadinamasis vertikalusis tiesioginis galiojimas), taip pat ir tarp fizinių ar juridinių asmenų (vadinamasis horizontalusis tiesioginis poveikis).
5. Bendrijos teisės viršenybė
Viršenybė – vienas iš pagrindinių Europos teisės principų. Pagal šį principą, jei iškyla prieštaravimas tarp Europos teisės ir nacionalinės teisės, galioja Europos teisė. Viršenybės principas taikomas nuosekliai visai (t. y. ir pirminei, ir antrinei) Europos teisei. Europos teisei tenka viršenybė nepriklausomai nuo to, kuris teisės aktas (nacionalinis ar Europos) buvo priimtas vėliau.
Viršenybės (kartais dar vadinamą “pirmenybės”) principą įtvirtino ir išplėtojo Teisingumo Teismas, konstatavęs, kad nacionalinės teisės nuostatos negali paneigti teisės sistemos, kylančios iš Europos Bendrijos steigimo sutarties. Šis principinis teiginys remiasi tokiais argumentais:
· steigimo sutartys ir jų pagrindu kuriama teisės sistema yra savarankiškas, ypatingo pobūdžio teisės šaltinis;
· visos valstybės narės priima šią sistemą abipusiškumo pagrindu;
· nacionalinis suverenitetas yra ribojamas dėl dalies galių perleidimo Bendrijai;
· prieštaraujančios vienašališkos nacionalinės priemonės keltų pavojų vienodam Europos teisės taikymui ir jos integralumui.
Teisingumo Teismas taip pat nustatė, kad Europos teisė visoje ES teritorijoje turi būti visiškai vienodai taikoma. Taigi kai Teisingumo Teismas nusprendžia, kad nacionalinis įstatymas (ar teisės norma) prieštarauja Europos teisei, jis išsyk netenka galios, jį draudžiama toliau taikyti, ir valstybės narės privalo tokį įstatymą panaikinti arba pakeisti. Europos teisės negali paneigti jokios nacionalinės teisės priemonės (pvz., rėmimasis konstitucine teise); jos teisėtumas ir galiojimas gali būti aiškinami tik pačios Europos teisės priemonėmis ir tik pačios Europos teisės kontekste.
Palyginti su kitomis tarptautinės teisės formomis, viršenybės principas drauge su tiesioginiu galiojimu yra esminiai Europos teisės skiriamieji bruožai. Jie vienas kitą papildo: tiesioginis galiojimas gali būti visiškai efektyvus, kai jis kartu reiškia, kad nacionalinės teisės normos turi “paklusti” Europos teisės viršenybei ir valstybė jokiomis priemonėmis negali tam trukdyti.

VI. paskaita. ES biudžetas
1. ES biudžeto sudarymas
2. ES biudžeto paskirstymas
3. ES biudžeto tvirtinimas ir kontroliavimas

1. ES biudžeto sudarymas
Europos Sąjunga kaip ir kiekviena valstybė turi savo biudžetą, kurio lėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas yra bendras visoms Europos Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, o jo lėšos skiriamas bendriems ES tikslams bei interesams pasiekti.
1999 m. ES biudžetas siekė 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln. litų.
Europos Sąjungos biudžetas sudaromas remiantis keturiais finansavimo šaltiniais:
1) muito mokesčiais už prekes, įvežamas į Europos Sąjungos teritoriją;
2) rinkliavos už importuojamą žemės ūkio produkciją;
3) dalis visose valstybėse narėse iš pridėtinės vertės mokesčio gautų įplaukų (42 % visų išteklių);
4) dalis valstybių narių bendro nacionalinio produkto įnašų (40 % visų biudžeto lėšų).
Tikslius muitų dydžius nustato prekybos sutartys su trečiosiomis šalimis; pridėtinės vertės mokesčių ir bendro nacionalinio produkto dalys nustatomos kasmet; PVM dalis paprastai nesiekia 1 proc., o įnašai nuo bendro nacionalinio produkto kiekvienai valstybei narei – apie 0,5 %.

2. ES biudžeto paskirstymas
Didžiąją ES biudžeto išlaidų dalį sudaro lėšos, skiriamos bendrajai žemės ūkio politikai (BŽŪP). Kasmet ši dalis mažėja (1988 metais siekė 65 %, o 1999 metais- jau tik 43 %).
Kita didelė Europos Sąjungos biudžeto dalis yra skirta ekonominei ir socialinei sanglaudai įgyvendinti. Jai skiriama apie trečdalį viso ES biudžeto dalies. Kasmet ši dalis didėja (1988 metais siekė 18 %, o 1999 metais- 37 %). Toks ryškus bendrai žemės ūkio politikai skiriamų lėšų mažinimas ir atitinkamas lėšų išaugimas regioniniams ir struktūriniams fondams atspindi dabartinius Europos Sąjungos prioritetus- mažinti nedarbą bei regionų netolygų vystymąsi.
Nemažą dalį savo biudžeto Europos Sąjunga išleidžia moksliniams tyrimams ir technologijų plėtojimui. Tai yra vienas iš ES politinių prioritetų. Lėšos šiai veiklai vystyti siekia apie 7,5 %.
Kitos sritys, kurioms skiriamos ES biudžeto lėšos yra humanitarinė pagalba trečiojo pasaulio šalims bei techninė ir finansinė parama Vidurio ir Rytų Europos šalims.

3. ES biudžeto tvirtinimas ir kontroliavimas
ES biudžeto svarstymas ir tvirtinimas trunka beveik metus. Biudžeto projektą parengia Europos Komisija, prieš tai gavusi kitų ES institucijų pasiūlymus dėl savo finansinių poreikių. Vėliau projektas pateikiamas Europos Tarybai ir Europos Parlamentui. Europos Taryba tvirtina projektą kaip preliminarų ir pateikia jį Europos Parlamentui, kuris daro pataisas ir galiausiai po dar vieno Europos Tarybos pataisyto projekto varianto balsuoja dėl viso biudžeto projekto. Europos Parlamentas turi teisę patvirtinti arba atmesti biudžeto projektą (pirmą kartą biudžeto projektas buvo atmestas 1979 metais).
Biudžeto kontrole užsiima Europos Parlamentas ir Audito Rūmai, kurie atlieka Europos Sąjungos sąskaitų patikrinimus ir kontroliuoja ar lėšos naudojamos efektyviai. Kasmet, lapkričio pradžioje, Audito Rūmai pateikia ataskaitą, kurioje yra analizuojamas ankstesnių metų ataskaitos.

Leave a Comment