Tarptautinės teisės samprata, sistema ir ypatybės

Turinys

Įvadas 2
1. Tarptautinės teisės samprata 3
1.1. Tarptautinės teisės prigimties ir termino istorija 3
1.2. Klasikinės ir šiuolaikinės tarptautinės teisės sampratos 4
1.3. Tarptautinės teisės sampratos apibrėžimas 5
2. Tarptautinės teisės sistema 6
2.1. Bendroji ir partikuliarinė tarptautinė teisė 6
2.2. Bendroji ir specialioji dalys, jus cogens normos 7
3. Tarptautinės teisės ypatybės 9
3.1.Teisės normų kūrimo būdas arba įstatymų leidžiamosios valdžios nebuvimas 9
3.2.Tarptautinės teisės reguliavimo objektas, metodas ir teisinių santykių subjektai 10
3.3.Teisės normų sistema arba šaltinių ypatybės 11
3.4. Centralizuotos vykdomosios valdžios ir bendrosios kompetencijos ginčų sprendimo institucijos nebuvimas 12
3.5. Teisės normų laikymosi užtikrinimo priemonės 13
4. Tarptautinės teisės aktų įtaka Lietuvos Respublikos teisės sistemai 15
5. Išvados 16Įvadas
Temos aktualumas ir naujumas. Tarptautinės teisės vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje didėja. Žllugus komunistinei sistemai, baigėsi izoliacija, ir kiekvienos valstybės, ypač mažos, interesai ir saugumas dabar yra tiesiogiai susiję su kitų valstybių interesais ir saugumu. Tai ypač aktualu Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Šiai tarptautinei bendrijai gyvuoti taip pat būtinos normos, kuriomis įtvirtinami ir saugomi jos pagrindai bei reglamentuojami bendrijos narių santykiai. Tokios normos ir sudaro šiuolaikinę tarptautinę viešąją teisę.

Šio darbo objektas – tarptautinės teisės samprata, sistema ir ypatybės.

Šio darbo tikslas – studijuojant tarptautinės teisės sampratos, sistemos ir ypatybių temą atskleisti naujas tarptautinės teisės ttendencijas šiuolaikiniame pasaulyje.

Tarptautinėje teisėje nėra vieningo teisės normų kūrėjo, o teisės normos kuriamos valstybių susitarimu. Valstybės, suinteresuotos, kad kuri nors elgesio taisyklė būtų įtvirtinta kaip teisiškai privaloma norma, siekia abipusių nuolaidų būdu derinant valstybių valią pasiekti susitarimą ir įtvirtinti jį

į kaip tarptautinį paprotį ar tarptautinę sutartį. Taigi tarptautinės teisės pagrindinis šaltinis yra tarptautinis paprotys ir tarptautinė sutartis, skirtingai nei nacionalinės teisės sistemose.

Šio darbo uždaviniai:
1. Išnagrinėti tarptautinės teisės sampratą .
2. Išstudijuoti tarptautinės teisės sistemą.
3. Išanalizuoti tarptautinės teisės normų kūrimo ir užtikrinimo ypatybes.
4. Apžvelgti tarptautinės teisės įtaką Lietuvos Respublikos teisės sistemai.

Darbo metodai. Darbas atliktas taikant loginį, dokumento analizės, kitus metodus.
Lygindama nacionalinę teisę su tarptautine teise, bandau išsiaiškinti tarptautinės teisės ypatybes. Oficialių dokumentų analizės metodu analizavau Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą, tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo taisykles.

Informacijos šaltinių apžvalga. Turėdama tikslą išanalizuoti tarptautinės teisės sampratą, sistemą ir ypatybes šiame kontroliniame darbe remiausi įvairiais informaciniais šaltiniais: oficialiais teisės aktais, moksline literatūra, internetu, V.Vadapalo, M.Akehurst, H.Kelsen ir kitų tarptautinės teisės specialistų teiginiais, apmąstymais susijusiais su taarptautinės viešosios teisės dalyku.1. Tarptautinės teisės samprata

1.1. Tarptautinės teisės prigimties ir termino istorija
Jokia visuomenė negalėtų egzistuoti neturėdama elgesio taisyklių, padedančių suderinti tos visuomenės narių interesus ir užtikrinančių bendrų visuomenės interesų apsaugą. Atsiradus visuomenei iškilo poreikis reglamentuoti visuomenės narių santykius, atsiradus valstybėms – valstybių santykius. Be abejo, pati tarptautinė teisė atsirado gerokai anksčiau negu imtas vartoti šiuo metu įprastas jos pavadinimas.

„Pirmasis terminą tarptautinė teisė (international law) pavartojo anglų filosofas Jeremy Bentham 1870 metais savo knygoje „ Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus“, lygindamas tarptautinę te
eisę su „nacionaline teise“(national law), kurią dar vadino „vietine teise“(municipal law). Tačiau iš esmės jis atgaivino terminą “ius gentium”(teisė tarp tautų), kurį teisininkas ir teologas domininkonas Francisco de Vitoria (1480-1546) naudojo savo knygoje Relectiones theologicae“.

Tačiau “ius gentium” romėnų teisėje reiškė normas, reguliuojančias Romos piliečių santykius su ne piliečiais, taip pat pastarųjų santykius Romos mieste, tačiau ne santykius tarp valstybių. Ilgainiui terminas ius gentium reiškė taip pat santykius tarp tautų ir buvo modifikuotas į “ius inter gentes” ir toks buvo naudojamas iki pat XX a., kol neįsigalėjo “tarptautinė teisė”.

Sąvoka tarptautine teisė lyg ir turėtų reikšti, kad ši teisė reguliuoja santykius tarp tautų, bet iš tikrųjų ji reglamentuoja ne tautų, o valstybių ir kai kurių kitų subjektų santykius. Todėl teisės moksle ne kartą buvo siūlomi kiti pavadinimai – „valstybių teisė“(E.Kantas), „ valstybių išorinė teisė“ ar „tarpvalstybinė teisė“( (Hegelis ir Holcendorfas). Šie terminai buvo pernelyg riboti, nes tam tikrais atvejais tarptautiniuose santykiuose gali dalyvauti tiesiogiai tautos, kovojančios už nepriklausomybę. Dėl šių priežasčių nei vienas iš minėtų terminų ir neprigijo.

Tarptautinės teisės, kaip objektyviai egzistuojančios teisės, normų visumos samprata išplaukė taip pat iš visuotinio įsitikinimo, jog yra reikalinga tarpusavio interesais ir taisyklėmis susisaisčiusi tarptautinė bendrija, o ne izoliuotų valstybių anarchiška visuma. Kaip rašė Charles de Visscher „Jokia vi
isuomenė neturi teisinio pagrindo be žmonių tikėjimo jos būtinumu.“

Jau viduramžiais tarp valstybių ėmė formuotis ir atsirado atitinkamos tarptautinės teisės normos. Ilgainiui šių normų turinys kito, todėl pagrindiniams tarptautinės teisės istorijos etapams nusakyti kartais vartojami terminai „klasikinė tarptautinė teisė „ ir „šiuolaikinė tarptautinė teisė“. 1.2. Klasikinės ir šiuolaikinės tarptautinės teisės sampratos
Klasikinei tarptautinei teisei pagrindus padėjo olandas Hugo Grocijus. Jis išleido 3 tarptautinės teisės knygas – “Karo ir taikos teisė”. Padėjo pagrindus tarptautinei jūrų teisei. Laikomas tarptautinės teisės tėvu. „Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki Jungtinių Tautų Įstatų priėmimo 1945 metais ar bent iki 1928 metų, kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo (Paryžiaus Paktas arba Briano-Kelogo Paktas)“.

Klasikinė tarptautinė teisė vystėsi iki antrojo pasaulinio karo, o po karo prasidėjo šiuolaikinės tarptautinės teisės vystymosi periodas. Klasikinės tarptautinės teisės principai: kaip valstybių suvereniteto gerbimo, suverenios valstybių lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus principas tebelieka tarptautinės teisės principais iki šiol, nors jų taikymas yra pasikeitęs.

Klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė yra sąvokos, turinčios savo konkrečią prasmę tarptautinės teisės moksle ir praktikoje. „Teisininkas tarptautininkas sakydamas „šiuolaikinė tarptautinė teisė“ turi omenyje principus ir normas apimančias, draudimą tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą ir grasinti jėga, tautų laisvo apsisprendimo teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, o taip pat tokias naujas ta
arptautinės teisės šakas, kaip kosmoso teisė, tarptautinė teisinė gamtos apsauga, tarptautinė vystymosi teisė, bei naujas kategorijas – išimtinė ekonominė zona, jūros dugnas už kontinentinio šelfo ribų ir pan.“.

Terminas “šiuolaikinė teisė” turi būti siejamas ne su laiko faktoriumi, o su kokybiniais pasikeitimais, paveikusiais tarptautinę teisę:
 šiuolaikinė tarptautinė teisė – taikos ir saugumo teisė;
 labai išaugo tarptautinių organizacijų vaidmuo: Jungtinių Tautų Organizacija (toliau
– JTO), Europos Sąjunga, Europos Taryba, specializuotos Jungtinių Tautų organizacijos (16), Pasaulinė sveikatos organizacija, Civilinės aviacijos organizacija ir t.t.;
 šiuolaikinė tarptautinė teisė ypač rūpinasi žmogaus teisėmis. Jos dėka individas iš
dalies tampa tarptautinės teisės subjektu.

Šiuo metu terminas tarptautinė teisė (kaip tautų teisė) taip pat neatspindi visų santykių įvairovės, ypač plečiantis subjektų ratui. Pats žodis “tarptautinė” neatspindi visų pokyčių tarptautinėje teisėje, įvykusių pastaraisiais 50 metų. Šis žodis žymi klasikinę tarptautinę teisę, kuri buvo kuriama ir reguliavo santykius tarp tautų, tarp valstybių. Tad terminas “tarptautinė teisė” nėra tikslus. Tiksliau būtų “tarptautinės bendruomenės (bendrijos) teisė”.

Įvairūs autoriai skirtingai aiškina tarptautinės viešosios teisės sampratą ir apibrėžimą. 1.3. Tarptautinės teisės sampratos apibrėžimas
Pats paprasčiausias klasikiniu laikytas tarptautinės teisės apibrėžimas – normų, reguliuojančių santykius tarp valstybių (tautų) sistema. Šis apibrėžimas seniai nebeatitinka išsiplėtusio subjektų rato.

Kituose apibrėžimuose neretai pabrėžiama sutartinė ir paprotinė normų kilmė, taip pat akcentuojama, kad tarptautinės teisės reguliuoja santykius pirmiausia tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų.

Norint suvokti, kas yra tarptautinė teisė, reikia suvokti aplinką, kurioje ji veikia. Tai tarptautinė sistema. Santykių ypatumas yra tas, kad jie išeina už vienos valstybės ribų. Pavyzdžiui M.Akehurst, teigia, kad „tarptautinė teisė susideda iš bendro taikymo normų ir principų, reguliuojančių valstybių ir tarptautinių organizacijų veiklą bei jų santykius inter se, taip pat kai kuriuos jų santykius tiek su fiziniais tiek su juridiniais asmenimis“. Šie santykiai yra tarptautinės politikos rezultatas, t. y.atsiranda valstybėms įgyvendinant ir derinat savo politinius bei su jais susijusius ekonominius, socialinius, kultūrinius, humanitarinius ir kitokius interesus.

Tarptautinės teisės normos – valstybių valiu derinimo rezultatas, tarptautinių teisės organizacijų veikla. Valstybių valiu derinimas vyksta konsensuso principu. Jų valią lemia: ekonomika, politika, teisinė sąmonė. Klausimai sprendžiami paketais (nuolaida vienam klausimui, kad laimėti kitame klausime). Išsamaus teisių ir pareigų sąrašo neegzistuoja. Pasirašius sutartį, privaloma jos laikytis. Pasirašyti ar ne, tai jau pačio subjekto pasirinkimo teisė.

„Taigi tarptautinė teisę galima apibūdinti kaip ypatingą sistemą teisės normų, kuriomis reguliuojami valstybių ir kitų jos subjektų tarptautiniai santykiai, atsirandantys jiems įgyvendinant ir derinant politinius interesus bei atliekant su tuo susijusias viešojo pobūdžio funkcijas“.

Dažniausiai „tarptautinės teisės terminas“ vartojamas viešajai tarptautinei teisei nusakyti, nes ji yra ypatinga teisės sistema. Tačiau kartais tarptautinės teisės sąvoka išplečiama ir ji apimą viešąją bei privatinę tarptautinę teisę.Tarptautinė viešoji ir tarptautinė privatinė teisė yra susijusios tam tikrais tarptautinio bendradarbiavimo aspektais: kai kurios tarptautinės sutartys bei nacionaliniai įstatymai yra abiejų teisės sričių šaltiniai. Ir visdėlto dažniausiai “tarptautinės teisės” terminas vartojamas viešajai tarptautinei teisei nusakyti, nes ji yra ypatinga teisės sistema. Tuo tarpu tarptautinė privatinė teisė paprastai tai ir vadinama “privatinė”, siekiant nesupainioti jos, kaip nacionalinės teisės dalies, su įprastu tarptautinės teisės, kaip viešosios teisės samprata.

Bandymas apibrėžti tarptautinę teisę įgavo įvairias išraiškos formas ir paprastai ne vienas tyrinėtojas nagrinėja tarptautinės teisės sistemą ar ypatumus, nepateikdamas apibrėžimo.2. Tarptautinės teisės sistema

2.1. Bendroji ir partikuliarinė tarptautinė teisė
Teisės sistema – tai teisės vidinė struktūra su tam tikrais diferencijuotais ir kartu priklausomais elementais: teisės šakomis, teisės institutais ir teisės normomis.

Egzistuoja dvi pagrindinės teisės sistemos – nacionalinė ir tarptautinė, kurias lyginant atsiskleidžia viena kitos ypatumai. Tarptautinės teisės sistema – savarankiška specifinė teisės sistema. „Svarbiausius specifinius tarptautinės teisės bruožus, skiriančius ją nuo nacionalinės teisės, lemia tarptautinės teisės prigimtis ir paskirtis. Kadangi tarptautinė teisė pirmiausia reguliuoja suverenių ir lygiateisių valstybių santykius, ji nesuteikia jokiam subjektui viršvalstybinės (viršnacionalinės) valdžios ir nėra grindžiama subordinacijos principais.“.

Todėl tarptautinės teisės sistema yra koordinacinio pobūdžio, decentralizuota ir daug labiau priklausoma nuo individualių subjektų valios. Šia prasme ji kartais laikoma primityvesnes už nacionalinę sistemą ir yra lyginama su pirmykštės bendruomenės teisėtvarka, kur teisės normų kūrimas ir įgyvendinimas visiškai priklausė nuo šios bendruomenės narių galios.

„Taigi nacionalinės ir tarptautinės teisės prigimtis, reguliavimo dalykas, teisėkūros ir teisės normų įgyvendinimo procesas iš esmės skiriasi. Todėl būtų neteisinga prilyginti tarptautinę teisę nacionalinės teisės šakoms (konstitucinei, administracinei, civilinei ir kitoms) ir nagrinėti ją kaip vienos teisės sistemos dalį, kartu gretinant su kitomis teisės šakomis. Dėl minėtų ypatybių tarptautinė teisė negali būti nacionalinės teisės dalis (ar jos šaka) ir yra ypatinga teisės sistema.”.

Tarptautinės teisės sistema yra jos vidinė struktūra. Ją galima nagrinėti keliais požiūriais. Ji gali būtu nagrinėjama kaip: tarptautinių santykių reguliatorius arba mokslo sistema.

Pirmiausia galima išskirti bendrąją ir partikuliarinę tarptautinę teisę. „Bendrąją tarptautinę teisę sudaro visuotinai pripažįstamos ir visus tarptautinės teisės subjektus įpareigojančios normos, įtvirtintos universaliais papročiais ar universaliomis tarptautinėmis sutartimis (todėl bendroji tarptautinė teisė dar gali būti vadinama universaliąja). Partikuliarinė tarptautinė teisė įpareigoja ne visas, o tik tam tikrą valstybių skaičių. Ji gali būti regioninė (pvz., ESBO principai ar regioninės žmogaus teisių apsaugos sistemos) arba lokalinė (kelių valstybių sudarytos tarptautinės sutartys).“

Be to terminas, „partikuliarinė tarptautinė teisė“ yra naudojamas apibrėžti taisyklėms, privalomoms santykiuose tarp kelių valstybių, paprastai dar vadinamos „tarptautiniu mandagumu“.

Tarptautinės teisės sistema taip pat gali būti skirstoma į bendrąją ir specialiąją dalis. 2.2. Bendroji ir specialioji dalys, jus cogens normos
Bendrajai tarptautinės teisės daliai priskiriamos tos normos, kurios gali būti taikomos visose tarptautinių santykių srityse.

Bendrąją dalį sudaro šie institutai ir šakos:
1) pagrindiniai tarptautinės teisės principai (dauguma kodifikuoti 1970 m. JT Generali-
nės Asamblėjos Tarptautinės teisės principų deklaracijoje);
2) tarptautinės teisės subjektų padėties institutas, apimantis pripažinimą ir valstybių
teisių perėmimą (1978 m. ir 1983 m. Vienos konvencijos );
3) žmogaus teisių institutas (Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentai);
4) tarptautinių sutarčių teisė ( 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių);
5) tarptautinės teisinės atsakomybės institutas (2001m. JT Tarptautinės teisės komisija).

Specialiąją tarptautinės teisės dalį sudaro tos normos, kurios yra taikomos tik tam tikrose tarptautinių santykių srityse.

Specialiajai daliai priklauso šios tarptautinės teisės šakos:
1) diplomatinė ir konsulinė teisė (1961 m ir 1963 m. Vienos konvencijos);
2) tarptautinių organizacijų teisė (1946 m. konvencija dėl JT privilegijų ir imunitetų);
3) tarptautinė humanitarinė teisė(1949 m.Ženevos konvencija dėl karo aukų apsaugos);
4) tarptautinė baudžiamoji teisė (1998 m. Tarptautinio Baudžiamojo teismo Romos
Statutas);
5) tarptautinė ekonominė teisė (1947 m. Generalinis susitarimas dėl tarifų, prekybos);
6) tarptautinė jūrų teisė (1982 m. JT Jūrų teisės konvencija);
7) tarptautinė oro teisė (1944 m. Čikagos konvencija dėl tarptautinės civilinės aviacijos);
8) tarptautinės kosmoso teisė, tarptautinė ekologinė teisė ir t.t.
„Pastaraisiais metais tarptautinėje teisėje pokyčių būta iš tiesų daug. Jie lietė svarbius
tarptautinės teisės institutus ir šakas: valstybių teisių perėmimą, tautų apsisprendimo teisę, valstybės teritoriją bei kitas erdves, žmogaus teises ir kt.“.

Bendroji ir specialioji tarptautinės teisės dalys jungia smulkesnius elementus – teisės institutus. Jie reglamentuoja susijusius giminingus santykius. Pvz., jūrų teisės institutai: vidaus vandenų, gretutinės jūros, atvirosios jūros institutas, kontinentinio šelfo institutas ir t.t. Pats institutas susideda dar iš smulkesnių elementų – tarptautinės teisės normų, pvz., regioninės tarptautinės normos (Europos Sąjungos).

Bendroji tarptautinė teisė – tai daugiašalės universalios sutartys, universalūs papročiai, ius cogens normos. „Nors tarptautinės teisės normos neturi tokios hierarchijos kaip nacionalinės teisės normos, vis dėlto šiuolaikinė tarptautinė teisė turi ypatingą normų kategoriją, vaidinamą jus cogens. Šių normų turinys pirmą kartą buvo suformuluotas 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 53 straipsnyje: jus cogens norma – tai bendrosios tarptautinės teisės imperatyvioji norma, kurią visa tarptautinė valstybių bendrija pripažįsta kaip normą, nuo kurios neleidžiama nukrypti, ir kuri gali būti pakeista tik paskesne tokio pat pobūdžio norma.“.

Yra nurodytos tokios jus cogens normos:
 jėgos nenaudojimo principas (agresijos draudimas;
 laisvo tautų apsisprendimo teisė ( kolonializmo ar kitokio užsienio viešpatavimo
draudimas);
 pagrindinės žmonių teisės ir laisvės (genocido, kankinimų, rasinės ir kitokios
diskriminacijos, piratavimo, vergovės ir prekybos žmonėmis draudimas);
 humanitarinės teisės principai (karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai draudimas).

Jus cogens normų pažeidimai laikomi sunkiausiais tarptautinės teisės pažeidimais ir visa tarptautinė bendrija laikoma nukentėjusia ir gali imtis veiksmų teisėtumui atkurti. „Sutartis, prieštaraujanti jus cogens normoms yra niekinė,dėl to, kad tam tikros vertybės(ir atitinkamai šias vertybes įtvirtinančios normos) pripažįstamos viršesnėmis už visas kitas ir jokia sutartis negali į jas kėsintis.“.

Draudžiamos ir atsakomosios priemonės, kuriomis būtų nesilaikoma įsipareigojimų pagal šias normas.

Bendroji tarptautinė teisė taip pat sietina su terminu erga omnes įsipareigojima.i, t.y. įsipareigojimai visų atžvilgiu, visai tarptautinei bendrijai, priešpastatant juos įsipareigojimams, sukurtiems dvišaliuose santykiuose. Erga omnes pareigos yra susijusios su užtikrinimu tų tarptautinės teisės normų, kurių pažeidimas laikomas visų tarptautinės bendrijos narių interesų pažeidimu (o ne tik tiesiogiai nukentėjusios valstybės interesų).

Valstybės yra laisvos pasirašyti ar ne atskirą sutartį, tačiau jos negali paneigti bendrųjų tarptautinės teisės normų egzistavimo – kaip objektyviai egzistuojančios tarptautinės teisės normų sistemos. Pastarosios yra privalomos visiems tarptautinės teisės subjektams nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų dalyvavimo, tiesioginio sutikimo jų laikytis išreiškimo (pvz., jėgos nenaudojimo normos). Tai išplaukia iš objektyvaus tarptautinės visuomenės harmoningo egzistavimo poreikio.

Tarptautinė teisė turi daugybę specifinių ypatumų, skiriančių ją nuo nacionalinių teisinių sistemų, susijusių su šiuolaikinės valstybės ir jos aparato egzistavimu.3. Tarptautinės teisės ypatybės

3.1.Teisės normų kūrimo būdas arba įstatymų leidžiamosios valdžios nebuvimas
Nacionalinėje teisėje normas kuria tautą atstovaujanti institucija (parlamentas), leidžiantis aukščiausios teisinės galios aktus – įstatymus.

Tarptautinėje teisinėje sistemoje nėra įstatymų leidybos institucijos. Tarptautinės teisės normos nekuriamos įstatymų leidimo būdu.

„ Tarptautinės organizacijos (pirmiausia Jungtinės Tautos) neatlieka įstatymų leidybos funkcijų ir paprastai nepriima privalomų valstybėms narėms sprendimų (pvz., Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priima rekomendacinio pobūdžio rezoliucijas tarptautinio bendradarbiavimo klausimais).“.

Galimos tik labai retos išimtys (pvz., Europos Sąjungos institucijos gali priimti privalomus teisės aktus, bet tik tais klausimais, kuriuos valstybės narės paskyrė spręsti Europos Sąjungai, be to, šie teisės aktai bus privalomi tik šalims narėms).

Tarptautinės normos išreiškia suderintą subjektų valią:
a) dėl teisės normos egzistavimo,
b) dėl jos įpareigojančio pobūdžio.

Niekas negali priversti valstybės sudaryti tarptautinę sutartį. Esant skirtingiems interesams, prieštaravimus būtina derinti, deja, tai dažnai neefektyvus procesas, ilgas ir brangiai kainuojantis. Tai neretai lemia tarptautinės teisės neuniversalumą ir neefektyvumą.

Nesant institucijos, kuriančios tarptautinės teisės normas, jas kuria tarptautinės teisės subjektai valiu derinimo pagrindu. „Šiuolaikinė tarptautinė teisė jau nėra vien tik diplomatų veiklos sritis ar teisininkų bendrojo parengimo dalis. Jos normos, pirmiausia tarptautinių sutarčių nuostatos, tampa daugelio Europos valstybių nacionalinės teisės dalimi. Tarptautinės teisės normos vis dažniau taikomos nacionalinėje teisinėje praktikoje, o tarptautinių teismų praktika vis dažniau liečia nacionalinės teisės subjektus: fizinius ir juridinius asmenis.“.

Vis dėlto, nedera pamiršti, kad egzistuoja tam tikros išimtys iš šios bendros taisyklės, kai valstybės ir kiti tarptautinės teisės subjektai privalo laikytis tarptautinės teisės normų, nors nedalyvavo jų kūrime ir neišreiškė savo valios dėl jų privalomumo. Geriausi to pavyzdžiai – tarptautinių organizacijų rezoliucijos, kurios turi privalomą galią (Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos), ius cogens normos, taip pat universalūs papročiai. 3.2. Tarptautinės teisės reguliavimo objektas, metodas ir teisinių santykių subjektai
Tarptautinės teisės reguliavimo objektas – tarptautiniai santykiai, išeinantys už vienos valstybės ribų. Tarptautinės teisės normos nereglamentuoja santykių, kurie susiklosto valstybės viduje. Vienas iš pagrindinių tarptautinės teisės principų: nesikišimo į valstybės vidaus reikalus.

Tarptautinėje teisėje vyrauja dispozityvus teisės reguliavimo metodas, kadangi tarptautinė teisė yra koordinacinio pobūdžio teisė (kaip priešingybė subordinaciniam pobūdžiui).

Tarptautinės teisės subjektai – asmenys, galintys turėti tarptautines teises ir pareigas bei jas įgyvendinti pareikšdami ieškinius. Tarptautinės teisės subjektai: valstybės, organizacijos, tautos, siekiančios nepriklausomybės, valstybinio pobūdžio vienetai (Šv. Sostas), laisvieji miestai, fiziniai asmenys (tik žmogaus teisių srityje, kai išnaudoti visi valstybėje vidaus gynimo būdai).

„Nacionalinė teisė reguliuoja tam tikros valstybės, jos jurisdikcijai priklausančių fizinių ir juridinių asmenų santykius (svarbiausias šių santykių subjektas yra žmogus). Tuo tarpu tarptautinės teisės subjektai yra kitokie, nes jos reguliuojami santykiai yra kito – tarptautinio – lygmens, t.y. tarptautinės bendrijos narių santykiai. Todėl pagrindinis ir svarbiausias tarptautinės teisės subjektas yra valstybės.“. Tarptautinėje sistemoje veikia įvairūs subjektai, tačiau pagrindinės veikėjos vis dar yra valstybės. Tarptautinėje teisėje subjektai nepavaldūs vieni kitiems, valstybės yra savarankiški ir formaliai lygiateisiai subjektai. Visi kiti – tarptautinės organizacijos, tautos, siekiančios nepriklausomybės, teritoriniai dariniai ir kt., yra išvestiniai iš valstybių, kadangi jų teisių ir pareigų apimtis priklauso nuo valstybių suderintos valios.

Tarptautinė teisė prasiskverbė ir į tradicinę valstybės vidaus teisės sferą – individo teises. Čia ne tik įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, bet ir sukurtos tarptautinės institucijos, tiesiogiai ginančios žmogaus teises. Tačiau „tik valstybės gali būti ginčo šalimis Tarptautiniame Teisingumo Teisme, tik valstybės gali pareikšti pretenzijas savo piliečio, kurio interesus pažeidė kita valstybė. Asmuo šiuo atveju pagal paprotinę tarptautinę teisę neturi individualių teisių ir yra priklausomas nuo valstybės, kurios pilietis jis yra, politinės diskrecijos dėl to, ar pareikšti pretenzijas, ar jų nepareikšti.“.

Tarptautinei teisei būdingas netiesioginis individų įpareigojimas ir įgalinimas. Tačiau individams už tarptautinės teisės pažeidimus sankcijos (bausmė, civilinis išieškojimas) konkrečiu atveju (pvz., piratavimas) gali būti nustatomos atskira tarptautine sutartimi arba pavesta vykdyti nacionalinei teisinei tvarkai, ar tarptautine sutartimi įsteigtam tarptautiniam teismui (pvz., persekiojant karo nusikaltėlius ir t.t.) Tada nurodoma ką privalu daryti ir ko nedaryti, ir kuris žmogus privalo taip elgtis. 3.3. Teisės normų sistema arba šaltinių ypatybės
Nacionalinės teisės sistema pagrįsta teisės aktų hierarchiją – konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai aktai (kontinentinės teisės šalyse), tuo tarpu tarptautinėje teisėje formalios hierarchijos nėra (išimtis – ius cogens normos).

„Kadangi tarptautinėje teisinėje sistemoje nėra įstatymų leidybos valdžios institucijos, tai tarptautinės teisės normas kuria patys jos subjektai. Šios normos kuriamos pirmiausia valstybių sutikimu, suderinat jų valą dėl normų turinio ir teisinio privalomumo. Teisėkūros procesas paprastai vyksta sudarant tarptautines sutartis, formuojant tam tikrą elgesio praktiką ir pripažįstant ją teisiškai privalomą (paprotinių normų atsiradimas) arba priimant tarptautinių organizacijų rezoliucijas.“.

Todėl tarptautinė teisės normų sistema susideda iš:

a) sutartinių normų;

b) paprotinių normų;

c) bendrųjų teisės principų;

d) tarptautinių teismų (arbitražų) sprendimų;

e) mokslo doktrinos.

Ši tarptautinės teisės šaltinių sistema pagrįsta Jungtinių Tautų Organizacijos Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 straipsniu, kuris nesikeičia nuo 1920 metų. Šiuo metu taip pat pripažįstama, kad tarptautinės teisės šaltiniai yra ir tarptautinių organizacijų rezoliucijos bei valstybių vienašaliai aktai, kuriais valstybės prisiima tarptautinius įsipareigojimus. Tačiau nei Tarptautinio Teisingumo Teismo statutas, nei doktrina neįtvirtina tarptautinės teisės normų hierarchijos. Tai jokiu būdu nereiškia, kad tarptautinės teisės aktai negali turėti skirtingos teisinės galios.

Pagal teisinę galią tarptautinės teisės normos gali būti skirstomos kaip ir nacionalinės:

a) imperatyvios – nustato konkrečias teises ir pareigas, kurių negalima nesilaikyti;

b) dispozityvios – galima pasirinkti elgesio būdą.

Vieni aktai nustato privalomas tarptautines teisines norma, kiti – dažniausiai tarptautinių organizacijų neprivalomos rezoliucijos – teturi rekomendacinę galią.

„Šiuolaikinės tarptautinės teisės doktrina rekomendacinėms normoms pažymėti kartais naudoja terminą “soft law”, kuriam sunku surasti lietuvišką atitikmenį, nebent „ guminė teisė“.

Šis terminas dažnai naudojamas kaip sinonimas tarptautinių organizacijų rezoliucijoms, kurios asocijuojamos su rekomendacinėmis normomis. 3.4. Centralizuotos vykdomosios valdžios ir bendrosios kompetencijos ginčų sprendimo institucijos nebuvimas
Jokia institucija neužtikrina priimtų tarptautinės teisės normų įgyvendinimo ir jų laikymosi. Tam tikrose srityse šią funkciją atlieka Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryba, Europos Sąjungos valstybių regione – Europos bendrijos Komisija, tačiau jų kompetencija ribota organizacijų steigimo sutartimis ir apima tik mažą dalį tarptautinių santykių.“ „Saugumo Taryba yra politinis organas, ir jos sprendimai dažnai yra politinio proceso ir kompromiso išvada. Joje galioja penkių didžiausių valstybių – Saugumo Tarybos narių – vienbalsiškumo principas (27 str.3 d.), pasireiškiantis taip vadinama „veto teise“ ir neretai užkertantis kelią sprendimo priėmimui.“.

Tarptautinėje teisėje nėra institucijų, užtikrinančių tarptautinės teisės normas ir įgaliotų spręsti visus kylančius ginčus dėl tarptautinės teisės nesilaikymo. Tarptautinėje teisėje neegzistuoja institucijos ar organai, kurie būtų kompetentingi priversti subjektus laikytis jų prisiimtų įsipareigojimų, t.y. iš esmės garantuotų efektyvų tarptautinės sistemos funkcionavimą. Bandomos įvairios priemonės – nuo tarptautinių organizacijų, tarptautinių teismų, arbitražų, tačiau valstybėms vengiant varžyti suverenitetą, pagrindiniu varikliu tarptautinių normų laikymuisi lieka valstybių geranoriškas įsipareigojimų laikymasis ir valstybių interesas.

Tarptautinės teisės normos užtikrinamos prievartos jėga, tačiau skirtingomis formomis nei nacionalinėje teisėje. Tarptautinėje teisėje nėra vieningo specialaus prievartos aparato, esančio aukščiau valstybių ir turinčio teisę ir galimybę priversti teisės subjektus vykdyti teisės normas. Prievartą tarptautinėje teisėje vykdo patys teisės subjektai individualiai arba kolektyviai. Tarptautinė teisė yra koordinacinio pobūdžio. Saugumo Taryba nustato grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos akto buvimą, pateikia rekomendacijas arba sprendžia, kokių imtis priemonių dėl tarptautinės taikos bei saugumo palaikymo ar atkūrimo. Gali imtis priemonių nesusijusių su ginkluotos jėgos panaudojimu, kaip ekonominių, diplomatinių ir kt. santykių visiškas ar dalinis nutraukimas, blokados, atsakomosios priemonės, retorsijos, represalijos. Draudžiama naudoti jėga ir net grasinti jėga.

Jungtinių Tautų Organizacijos Tarptautinis Teisingumo Teismas yra laikomas pagrindine Jungtinių Tautų Organizacijos teisminė institucija, tačiau jo jurisdikcija turi kelis didžiulius trūkumus: priklauso nuo specialaus valstybių sutikimo, kad ginčas būtų perduotas spręsti ir prieinamas tik valstybėms. Kiekviena valstybė, teismo Statuto dalyvė, gali bet kuriuo metu pareikšti, kad ji pripažįsta Teismo jurisdikciją nagrinėti jos teisinį ginčą su bet kuria kita valstybe, kuri yra padariusi tokį pat pareiškimą. Šiuo metu galioja 60 valstybių pareiškimai dėl Teismo privalomos jurisdickijos pripažinimo (kompromiso). Teismo sprendimai privalomi tik ginčo šalims. 3.5. Teisės normų laikymosi užtikrinimo priemonės
Nacionalinės teisės normų laikymasis užtikrinamas valstybės sukurtu prievartos mechanizmu. Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos sprendimas taip pat gali būti užtikrinamas prievartinėmis priemonėmis, Europos Bendrijos Teisingumo Teismo sprendimas gali būti įgyvendintas finansinių sankcijų pagalba, tačiau didžioje dalyje kitų tarptautinės teisės normų nerasite normos dalies, kuri nacionalinėje teisėje asocijuojama su sankcija.

Visgi tarptautinės teisės normos yra užtikrinamos ir egzistuoja specifiniai būdai teisės normų laikymuisi užtikrinti. Jas užtikrina patys tarptautinės teisės subjektai. Pagal juos įgyvendinančių subjektų skaičių galima skirstyti į individualias ir kolektyvines priemones, kurias subjektai taiko teisės pažeidėjų atžvilgiu.

„ Kadangi tarptautinėje teisinėje sistemoje iš esmės nėra centrinių teisėsaugos institucijų, užtikrinančių tarptautinės teisės normų laikymąsi, tai tarptautinės teisės normų laikymosi užtikrinimo priemonės yra gana neefektyvios ir gerokai didesnę reikšmę turi pačių tarptautinės teisės subjektų taikomos savipagalbos priemonės, kuriomis siekiama priversti kitus subjektus laikytis savo įsipareigojimų.“.

Paprastai išskiriamos tokios tarptautinės teisės normų laikymosi užtikrinimo priemonės:

a) savigyna – individuali ar kolektyvinė, kuri gali būti vykdoma esant ginkluotam
užpuolimui. Keliamos tokios sąlygos savigynos priemonėms:
 taikomos tik įvykus ginkluotam užpuolimui;
 būtinos ir proporcingos ginkluotam užpuolimui atremti.
 apie priemones, kurių imtasi, valstybės turi nedelsiant pranešti Jungtinių Tautų
 Organizacijos Saugumo Tarybai.

b) represalijos – valstybei imantis veiksmų (neretai pasireiškiančių tarptautinės teisės
pažeidimu) kitam tarptautinės teisės subjektui padarius tarptautinės teisės pažeidimą. „Represalija“ yra kišimasis (įprastomis aplinkybėmis tarptautinės teisės draudžiamos) į valstybės interesų sritį; tai kišimasis, vykstantis be tos valstybės valios ir prieš ją, ir šiuo atveju jis yra prievartos aktas, net jeigu vykdomas nevartojant fizinės jėgos(t.y.ginklo jėgos) prieš tokią valstybę kuri nesipriešina.“.

Tai atsakomoji priemonė kurią valstybė imasi individualiai.

Represalijoms keliamos tokios pagrindinės sąlygos:
 naudoja valstybė, kurios atžvilgiu padarytas tarptautinės teisės pažeidimas;
 priemonės, kurių imamasi, turi būti proporcingos teisės pažeidimui;
 ginkluotų represalijų draudimas (jeigu reikia galima vykdyti ginkluota jėga kol jis
netampa karu).

c) retorsijos – valstybei atlikus nedraugiškus veiksmus, nesusijusius su tarptautinės teisės pažeidimu, kitos valstybės atžvilgiu, pastaroji imasi atsakomųjų veiksmų, kurie taip pat negali pažeisti tarptautinės teisės (pvz., apribojant įvažiavimą į savo valstybę “nedraugiškos” šalies piliečiams, ekonominės pagalbos nutraukimas).

d) sankcijos – paprastai siejamos su priemonėmis, kurių imasi tarptautinės organizacijos savo sprendimų pagrindu, valstybėms pažeidus įsipareigojimus. Pvz., Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryba turi teisę imtis tiek ekonominio pobūdžio sankcijų, įskaitant diplomatinių santykių nutraukimą, tiek karinių sankcijų. Tai atsakomosios priemonės, kurių valstybės imasi kolektyviai (kartu su kitomis valstybėmis) ir paprastai nustatomos tarptautinių organizacijų rezoliucijose.

Tai reiškia, kad viena valstybė kitos valstybės pažeidėjos atžvilgiu imasi atsakomųjų teisinių įsipareigojimų nevykdymo veiksmų (pvz., gali būti atsakomasis muitų įvedimas, jeigu kita valstybė įvedė muitus pažeisdama laisvosios prekybos sutartį). Tokios atsakomosios priemonės gali būti taikomos tol kol nenutraukiamas jų taikymą lėmęs tarptautinės teisės pažeidimas. Be to, atsakomosios priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui. „Tarptautinę teisę gali taikyti valstybės individualiai – atsakomųjų priemonių (represalijų) prie.š valstybę pažeidėją forma arba kolektyviai taikydamos tarptautinių organizacijų nustatytas tarptautines sankcijas ar net panaudodamos ginkluotą jėgą pagal Jungtinių Tautų Įstatus“.

e) humanitarinė intervencija – tai paprastai karinis įsikišimas humanitariniais motyvais (masinių žmogaus teisių pažeidimų atveju, žmonių gyvybėms gelbėti). Neretai traktuojama kaip neleistina ginkluotos jėgos panaudojimo forma. Pvz., krizės Kosove atveju įsikišimas ir teritorijos bombardavimas NATO valstybių pajėgomis buvo pateisinamas būtent humanitarinės intervencijos poreikiu.

Su teisės normų užtikrinimu susijusi ir teisės normų privalomumo problema, kuri yra sudėtinga tarptautinėje teisėje, kadangi paprastai, valstybės ir kiti subjektai turi išreikšti savo nuomonę (opinio iuris arba teisinę nuomonę) dėl tam tikros normos privalomumo, t.y. kad jie ją laiko teisės norma. Hegelio žodžiais tariant „ būtinumas kuria teisę“. „ Valstybių opinio iuris yra akivaizdi, kai teisės norma įtvirtinta tarptautinėje sutartyje. Sudėtingiau, kai reikia nustatyti, ar valstybių praktika yra tarptautinio papročio įrodymas. Čia opinio juris parodo valstybių pareiškimai, rekomendacinio pobūdžio tarptautinių organizacijų rezoliucijos.“.

Šiandien Lietuvai tapus Europos sąjungos nare yra ypač aktualūs tarptautinės teisės taikymo būdai, jų įtaka Lietuvos Respublikos teisinei sistemai.4. Tarptautinės teisės aktų įtaka Lietuvos Respublikos teisės sistemai
Pagal LR Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį: “Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis”.

1991 m. Tarptautinių sutarčių įstatymo 12 straipsnis numatė, kad visos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią Lietuvos Respublikos teritorijoje. 1995 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu ši nuostata buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijos 138 straipsniui, kadangi, Teismo nuomone, įstatymas nepagrįstai išplėtė Seimo neratifikuotų sutarčių juridinę galią Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje. Tad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje egzistuoja 2 tarptautinių sutarčių rūšys:
1) būtinos ratifikuoti,
2) sutartys, kurias nebūtina ratifikuoti (jas pakanka Vyriausybei pasirašyti, kad prisiimti
įsipareigojimus). Yra privalomos, tačiau neturi prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams. Pastarųjų teisinė galia yra žemesnė už įstatymų ir prilygsta Vyriausybės nutarimų teisinei galiai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuomone ratifikuotos sutartys tampa sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikomos kaip įstatymai, t.y. Lietuvos Respublikos teritorijoje jos turi įstatymo galią. Pagal 1999 m. Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d. „Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.“.

Lietuvos Respublika neturi bendros konstitucinio lygmens normos, nustatančios pareigą laikytis tarptautinių organizacijų, kurių nare ji yra, sprendimų. Juo labiau, nėra normos, sprendžiančios kolizijos tarp tarptautinės organizacijos rezoliucijos ir nacionalinės teisės, klausimus. Vienintelė išimtis – Lietuvos narystė Europos Sąjungoje. 2004 metais liepos 13 d. Konstitucijos papildymo konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo.Šis aktas įtvirtino tai, kad visos Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir kolizijos atveju turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Tai suteikė šios organizacijos sprendimams direktyvų, reglamentų ir kitų teisės aktų forma ypatingą teisinį statusą nacionalinėje teisės sistemoje.

Šiuos principus ir tarptautinių teisės aktų įtaką Lietuvos teisinei sistemai teisininkui būtina žinoti taikant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.5. Išvados
1. Tarptautinė teisę galima apibūdinti kaip ypatingą sistemą teisės normų, kuriomis

reguliuojami valstybių ir kitų jos subjektų tarptautiniai santykiai, atsirandantys

jiems įgyvendinant ir derinant politinius interesus bei atliekant su tuo susijusias

viešojo pobūdžio funkcijas.

Bandymas apibrėžti tarptautinę teisę įgavo įvairias išraiškos formas ir paprastai ne

vienas tyrinėtojas nagrinėja tarptautinės teisės sistemą ar ypatumus, nepateikdamas

apibrėžimo.

2. Tarptautinės teisės sistema yra jos vidinė struktūra. Tai bendroji tarptautinė teisė

(daugiašalės universalios sutartys, universalūs papročiai, ius cogens normos) ir

partikuliarinė (regioninė arba lokalinė ) tarptautinė teisė.

Tarptautinės teisės sistema yra koordinacinio pobūdžio, decentralizuota ir daug

labiau priklausoma nuo individualių subjektų valios.

3. Tarptautinė teisė – tarptautinių sutarčių ir paprotinių teisės normų sistema, turinčių

šias ypatybes:

– atsirandančių valstybių valiu derinimo procese (nėra įstatymų leidybos institucijos);

– šiuolaikinė tarptautinė teisė apima principus ir normas draudžiančias tarptautiniuose

santykiuose naudoti jėgą ir grasinti jėga, tautų laisvo apsisprendimo teisę, pareigą

gerbti ir ginti žmogaus teises ir pagrindines laisves;
– nėra institucijų, užtikrinančių tarptautinės teisės normas ir įgaliotų spręsti visus

kylančius ginčus dėl tarptautinės teisės nesilaikymo tarp tarptautinės teisės subjektų;
– esant teisės pažeidimui leidžiama pačioms valstybėms taikyti individualias

(savigyna, represalijos, retorsijos) ar kolektyvines (sankcijos, humanitarinės

intervencijos) poveikio priemones.

Jus cogens normų pažeidimai laikomi sunkiausiais tarptautinės teisės pažeidimais.

4. Šiuolaikinė tarptautinė teisė jau nėra vien tik diplomatų veiklos sritis ar teisininkų

bendrojo parengimo dalis. Tarptautinės normos, pirmiausia tarptautinių sutarčių

nuostatos, tapo Lietuvos ir daugelio Europos valstybių nacionalinės teisinės sistemos

dalimi.Tarptautinės teisės normos dažnai taikomos nacionalinėje teisinėje sistemoje

ir tarptautinių teismų praktika vis dažniau liečia nacionalinės teisės subjektus:

fizinius ir juridinius asmenis.

Manau, kad šiame kontroliniame darbe išsprendžiau visus uždavinius.

6. Cituojamos literatūros ir šaltinių sąrašas

Norminė literatūra :
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija.-Vilnius:Mūsų Saulūžė, 2003.

2. Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas.// Valstybės žinios, 1999, Nr.60.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių

sutarčių rengimo ir sudarymo taisyklių patvirtinimo“// Valstybės žinios, 2001, Nr. 84.

Specialioji literatūra :

1. Akehurst M., Malanczuk P. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas.- Vilnius:Eugrimas,

2000.

2. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis.-Vilnius:Eugrimas, 1998.

3. Vadapalas V. Tarptautinė teisė: pagrindiniai dokumentai ir jurisprudencija.-Vilnius:

Eugrimas, 2003.

4. Kelsen H. Grynoji teisės teorija.-Vilnius:Eugrimas, 2002. .

5. Lietuvos teisės pagrindai.-Vilnius: Justitia, 2004

Kiti šaltiniai :
1. Užsienio reikalų ministerijos tarptautinių sutarčių Internetinis sąvadas http://www.urm.lt/data/30/index.php. Prisijungimo laikas 20.05-03-10.
2. http://www.3lrs.lt/ Paieška. Prisijungimo laikas 2005-02-28.

Leave a Comment