Meilės problema filosofijoje

Darbo tema : Meilės problema filosofijoje

T U R I N Y S

ĮVADAS..............................2
I. MEILĖS VERTINIMAS FILOSOFIJOJE ..................3
1.1. Meilė- viena iš pirminių žmogaus būties pradų...............3
1.2. Meilės vertinimo filosofijoje raida...................4
II. MEILĖ TARP VYRO IR MOTERS- LYTINIS POTRAUKIS IR DVASINIS RYŠYS..............................5

2.1. Filosofų požiūris į vyrą ir moterį..................5

2.2. Meilė-mylinčių žmonių kūno ir dvasios santykis............6
III. MEILĖS JAUSMO APRAIŠKOS.......................7

3.1. Meilė-nuostabus jausmas......................7

3.2. Užgesęs meilės jausmas-amžina ir globalinė problema...........8
IV. MEILĖ – ŽMOGAUS GYVENIMO PAGRINDAS................9

4.1. Meilė-gyvybės ir dvasinės energijos pagrindas ...............9

4.2. Meilė ir žmogaus likimas ......................10
V. IŠVADOS..............................11
VI. CITUOTA IR NAUDOTA LITERATŪRA.................12

ĮVADAS

Tyrimo problema. Nuo seno žmogus stengiasi perprasti meilės, suteikiančios jaam šviesų džiaugsmą ir begalines kančias, paslaptis, mėgina įžvelgti jos esmę. Meilė-labai plati ir daugiareikšmė sąvoka. Mylime savo darbą, savo bičiulius, draugus. Mylime artimuosius, šeimą, vaikus. Meilė būna gyva ir veiksminga. Būna ir abstrakti, nieko neįpareigojanti-meilė visam pasauliui.

Ilgus amžius vyro ir moters meilės problema buvo diskusijų objektas. Romantinės pakraipos romanistai ir poetai, kompozitoriai ir dainininkai iškėlė meilę iki visagalės jėgos, darančios įtaką pasaulio istorijai. Tačiau meilė gali tapti- žmogaus gyvenimo prasme, nustumti į šalį kitus reikalus. Todėl nemažėja susidomėjimas meilės jaausmo prigimtimi, troškimas suprasti, kas yra meilė. Tačiau ar reikia tokio griežto apibrėžimo meilei ir ar ji gali būti pastovi? Juk meilės jausmas toks laisvas ir toks individualus. Argi jis gali tapti specialių tyrimu objektu? Mokslinės filosofijos pagrindinio klausimo esmę s

sudaro ne tik materijos ar sąmonės pirmumas ir pasaulio pažinimas , o ir tai , kokiomis formomis, kaip , kokių bendriausių dėsnių ir principų pagrindu turi klostytis mąstymo santykis su pasauliu, kad būtų galima jį pažinti ir pertvarkyti.

Tyrimo tikslas. Meilė yra bene labiausiai nuvertinta, supurvinta ir paniekinta gyvenimo vertybė. Galima sakyti, kad beveik praradome meilės prasmės ir paskirties suvokimą. Nuo meilės apraiškų gyvenime priklauso ne tik pasaulio, žmonijos veidas, bet ir mūsų ateitis. Analizuodama šią temą , pabandžiau apimti ir savo gyvenimo patyrimą ir filosofinių tyrimų rezultatus ir meninės vaizduotės atradimus. Todėl nagrinėdama meilės problemą filosofijoje pabandžiau rasti atsakymus į šiuos klausimus :
1. Kaip vertinama meilė filosofijoje ?
2. Kas yra vyro ir moters meilė: lytinis potraukis ar dvasinis ryšys ?
3. Kokios yra meilės apraiškos ?
4. Ar meilė, kaip kuuriančioji galia, turi tapti viso žmogaus gyvenimo pagrindu ?

Problemos ištirtumas. Nuolatiniai, kasdieniniai visų epochų ir nacijų, visų klasių ir luomų, visų profesijų ir įvairaus amžiaus žmonių, patyrusių meilę, jausmai, mintys, poelgiai yra svarbūs meilės problemos tyrimo šaltiniai. Nagrinėjimui pasitelkiau visų meno rūšių ir žanrų, nuo Homero laikų iki mūsų dienų grožinės literatūros kūrinių ir filosofijos darbų autorius: Aristotelį, Platoną, Vergilijų, B.Spinozą, L.Fojerbachą, F.Dostojevskį, Z.Froidą, A.Anzenbacher, T.Hobsą, I.Kantą, J.V.Getę, Dž.G.Baironą, V.Šekspyrą, A.de Sent-Egziuperį, V Solovjovą, K.Vasiljevą, A.Maceiną ir daugelį kitų autorių pa
adėjusių išnagrinėti meilės problemą filosofijoje.
I. MEILĖS VERTINIMAS FILOSOFIJOJE

1.1. Meilė- viena iš pirminių žmogaus būties pradų
Meilė, intymus ir stiprus prisirišimo, atsidavimo kitam asmeniui, žmonių bendrijai ar įdėjai
jausmas. Per asmenybę jį atspindi klasinių santykių, vertybinės orientacijos kitimą. Žmogaus buvimas-pasaulyje yra buvimas-kartu, t.y. buvimas su kitais žmonėmis. “Žmonės bendrauja kaip Aš ir Tu. Jie kreipiasi vieni įkitus, pripažįsta vieni kitus žmonėmis, skatina vieni kitus save realizuoti, auklėja vieni kitus, jie sudaro vieni su kitais bendriją. Mes kalbame apie žmonių asmeninę sąsają. Asmeninės sąsajos aukščiausia forma yra meilė.(1, 228 p.)”.
Dar antikos mąstytojai suprato palaimingos meilės galią ir didelę jos jėgą, suvokė ją kosminiu aspektu kaip pirminį būties pradą, kaip svarbų žmogaus likimo veiksnį. Visai senovės graikų filosofijos minčiai būdinga mitologinė filosofinė meilės, kaip Visatą kuriančios energijos koncepcija (Heziodas, Empedokilis, Aristotelis). Poseidonijus sukūrė daiktų ir gamtos jėgų visuotinės simpatijos teoriją.
“Tomas Akvinietis (sakytume, visai šiuolaikiškai) skiria du pažinimo būdus : tikrąjį (teorinį sąvokų pažinimą, pažinimą per cognitionem, ir pažinimą per connaturalitatem, atpažįstant giminingas esmes. Pirmuoju būdu pažįstami svetimi dalykai, antruoju-savieji. Pirmuoju būdu apie gėrį samprotauja moralistas, etikas, kuris pats nebūtinai yra geras žmogus. Antruoju būdu, per connaturalitatem, geras žmogus pažįsta, kas yra gera-tiesiogiai dalyvaudamas ir tiesiogiai bendradarbiaudamas, kaip mylintis neklystamai nujausdamas (nes meilė yra tai, kas svetimą pa

adaro savu).(5, 63 p.) “. Manau, kad filosofija ieškodama atsakymo į klausimą apie pasaulį, smelkiasi į būtį ir yra susieta su žmogaus žvilgsniu nukreiptu į pasaulį. Meilės jausmo pažinimas ir kančia padeda žmogui pažinti tikrą tiesą, suprasti pasaulio tikrovės priežastis ir gyvenimo prasmę.
Mes žinome, kad , be savo biologinės prigimties, žmogus dar turi idealiąją , jungiančią jį su absoliučia tiesa, arba Dievu. Be materialaus, empirinio savo gyvenimo turinio, kiekvienas žmogus turi savyje Dievo paveikslą, t, y. ypatingą absoliutaus turinio formą .A.Maceina sako, kad “ Mylėti artimą reiškia regėti jame savąjį Tu, kuris man teikia ertmę laisvei vykdyti, kaip ir aš jam ją teikiu.(2, 212 p.)”. Meilės galia, virsdama šviesa, atskleidžia mums savo stiprybę ir galią.
Žmogaus būvimas kūniškajame buvime-pasaulyje visa, kas biologiška, įgyja žmogiškas ypatybes ir asmens bruožus. Tad lyčių skirtumas taip pat nėra “ vien biologinis’ žmogaus aspektas, bet paliečia visą žmogaus buvimą –pasaulyje. Šiuo skirtumu duodamas pirmapradis skirtingumas, bet kartu ir pirmapradžių lyčių tarpusavio ryšys. Šis ryšis tam tikra visiškai apibrėžta prasme sudaro žmonių visuomenės pagrindą. Tai ką Platonas teigia savo mituose Aristotelis apibūdina taip “ Pirmiausia vienas su kitu susijungti turi tie, kurie vienas be kito negali egzistuoti, būtent moteriškasis ir vyriškasis pradai.( 1, 232 p.)”. Šį susijungimą filosofas laiko natūraliu.
1.2. Meilės vertinimo filosofijoje raida

Meilė formavosi visuomenės raidoje, iš biologinio instinktų tapdama aukščiausiu mo

oraliniu estetiniu jausmu. Meilė ir jos vertinimas , kaip ir visa emocinio gyvenimo struktūra, keitėsi kartu su istorijos epochomis.” Senovės graikai skyrė įvairius meilės tipus. Erotu jie vadino stichišką ir aistringą pasiaukojimą, egzaltuotą, negailestingą, neatlaidų kūno ar dvasios įsimylėjimą, filija – individų draugystę, storge-švelnumą, daugiausia šeimoje, agape-pasiaukojančią ir atlaidžią artimo meilę.(3, 370 p.)”. Platonas dialoge “Puota” pateikė idealios meilės koncepciją. Šios meilės objektas yra absoliutus gėris ir grožis (iš to kilo suprimityvinta taip vadinamos platoniškos meilės sąvoka). Jausminį įsimylėjimą ir žavėjimąsi kūno grožiu Platonas laikė žemiausia idealios meilės pakopa.
Krikščionybė artimo meile ir egzaltuotos Dievo meilės doktrinas paskelbė pagrindinėmis tikėjimo tiesomis. Ankstyvaisiais viduramžiais propaguojama niekuo nemotyvuota pasiaukojama artimo (netgi priešo ar skriaudėjo) meilė (agapė) turėjo padėti tikinčiajam susitaikyti su socialine disharmonija. Kaip krikščioniškosios asketiškos meilės priešybė vėlyvaisiais viduramžiais literatūroje buvo vaizduojama kurtuazinė vyro ir moters meilė. Tai nesantuokinė, aukštesniųjų luomų žmonių meilė, paklūstanti saviems mandagumo, kilnumo, švelnumo įstatymams.

Renesansas atgaivino platoniškojo eroto teoriją. B.Spinozos “Etikos” centre- meilė, suprantama, kaip minties susižavėjimas Visatos paslaptimis. Sentimentalizmo, “Audros ir veržimosi” srovių atstovai meilę suprato ir kaip stichišką jausmo polėkį, nepaisantį socialinių sąlygų.
Vokiečių romantikai (Novalis, F.Šlėgeris, F.fon Baderis) ir klasikinės vokiečių filosofijos atstovai idealistai (J.G.Fichtė, F.V.Šelingas, jaunasis G.V.Hėgelis), plėtodami platoniškąją eroto koncepciją, meilės sampratą grindė objekto ir subjekto vienovės principu. Romantikų propaguojamai meilei būdinga egzaltacija. Jie reabilitavo legendinio Don Žuano meilę – neįkūnijamos tobulybės ilgesį. F.Nyčė sukūrė “tolimo meilės” (meilės antžmogiui) doktriną.
XIX a. meilė suvokiama kaip buržuazinio praktiškumo, vertelgiškumo priešybė (L.Fojerbachas, H.Heinė) arba kaip gailestis, sąžinė, pasiaukojimas (Č.Dikensas, F.Dostojevskis). A.Šopenhaueriui vyro ir moters meilė yra iliuzija, o jie patys akli pasauliui, valios įrankiai, tęsiantys giminę. Z.Froidas išdėstė vieną lytinės aistros ir dvasinio gyvenimo energijos šaltinį-biologinį pradą libido. Ši Z.Froido nuomonė vyravusi daugelio Vakarų rašytojų kūryboje ir darė įtaką įvairioms filosofijos, sociologijos mokslų tyrinėjimams.
Šiuolaikiniai filosofai meilę pavadino gyvenimo sinonimu, kūrybos laisvės ir paties gyvenimo pradžia.

II. MEILĖ TARP VYRO IR MOTERS –LYTINIS POTRAUKIS IR
DVASINIS RYŠYS

2.1. Filosofų požiūris į vyrą ir moterį
Praeities filosofai į vyrą ir moterį žiūrėjo, kaip į dvi absoliučiai skirtingas būtybes, tarp kurių nėra nieko bendra.Graikų meilės lyrika, subtiliai fiksuojanti meilės išgyvenimus ir afektus, vyro ir moters asmenybių nelaikė lygiavertėmis. Senovės graikų filosofas Platonas plėtojo mintį, kad būsimoje idealioje valstybėje abi lytis turės išmokti tų pačių verslų ir amatų. Moterys turės netgi lygiai su vyrais kariauti . Tačiau tai pasak Platono, nereiškia, kad abi lytys yra lygiavertės .Vyras “ visa kuo pranoksta moterį . (6, 165 p.)”. Panašias pažiūras skelbė ir Aristotelis. Moterį jis matė nepakankamai išsivysčiusią asmenybe. Romėnų poezijoje (Katulas, Tibulas, Vergilijus) ėmė vaizduoti mylimą moterį kaip autonomišką asmenybę.
I.Kantas vienas pirmųjų filosofiškai išreiškė mintį “gražioji lytis turi tiek pat proto, kiek ir vyriškoji lytis, tik toks skirtumas, kad tai gražus protas, o mūsų vyrų,-gilus protas, o tai tik kitas žodis kilniam pavadinti.(7, 73 p.)”. Galima daryti išvadą, kad vyro ir moters lyčių vertinimai su laiku keitėsi ir lytiniai skirtumai labai palietė ne tik visą žmogaus prigimtį , bet ir jo požiūrį į meilę. Aktyvumas, būdingas meilei sukuria du srautus, pirma tai nesąmoningas, instinktyvus ir stiprus lytinis potraukis, antra- protingas ir sąmoningas meilės troškimas. “Seksualumo požiūriu nepaprastai svarbu, ar savęs pateikimas. Elgsena, savęs parodymas, yra raiškūs bei ženklūs. Tam tikru požiūriu seksualinė išraiška yra vienareikšmė. Bučinys, glamonės, gėdos įveikimas, susijungimas,-visa tuo norime kažką išreikšti, būtent-meilę. Žmogaus seksualinė išraiška skirta būti meilės išraiška. Žmogaus seksualumas iš principo pajungtas meilės įprasminimui. Seksualumas tampa išsipildymu, realizacija tik tada, kai jį valdanti erotika išreiškia meilę. Kartu čia slypi žmogaus seksualumo moralinės problemos branduolys.(1, 233 p.)”. Meilės troškime slypi ir lytinis potraukis, suteikiantis didelę vidinę jėgą . Kitos lyties ilgesys, kurį mes vadiname meile, yra būties pilnatvės ilgesys. Materiją nuskaidrina tik skaisti lyčių meilė, kylanti iš giliausio dvasinio ilgesio. Abi lytys turi tam tikrų pastovių vertybių, nekintančių teigiamybių.
Aktyvumas meilėje- veikiau jau vyrų savybė. Tačiau ir moteris nelieka “pasyvi”. Ji taip pat renkasi ir imasi iniciatyvos. Mylinčio žmogaus sąmoningumą lemia ne tik veiksmų numatymas, įsisąmoninimas ir tikslingas reguliavimas, bet ir turtinga fantazija, didelės asmeninės laimės siekimas. Sąmonė turi tris matavimus : ji pasimoko iš praeities, mąstymas jai padeda orientuotis dabartyje, ji numato ateitį. Herakleitas sakė, kad ”sunku kovoti su aistra; ko tik nori, ji perka sielos kaina.(2, 8 p.)”.
Esu įsitikinusi, kad vyro ir moters meilė nėra tik instinktas, lytinis potraukis patiriamas bendraujant dviem būtybėm.

2.2. Meilė – mylinčių žmonių kūno ir dvasios santykis
Meilė visada yra ir jaudinantis prisiminimas ir šviesus laukimas. Meilė skatina vyrą ir moterį kurti nuolatinį bendrą gyvenimą, šeimyninius santuokinius santykius. Vienas kitam ir kartu kiekvienas iš jų yra meilės subjektas ir objektas. Meilė remiasi abipuse simpatija, pagarba. Meilės jausmų objekto vertinimas yra kartu ir kitos lyties atstovo įgimtų savybių ir privalumų vertinimas.
Ir kai keliu klausimą , kas apskritai vyrauja meilės jausme- ar tai, kas duota gamtos, ar tai, kas yra dvasiška, bandau atrasti tikrąją tiesą. “Jeigu visa, kas žmoguje “biologiška”, yra susiję su žmogumi kaip asmeniu, tai su asmeniu susijęs ir faktas, kad seksualumas biologiškai siejasi su pradėjimu ir gimdymu. Taigi vyro ir moters meilė (santuoka) antropologiškai implikuoja ir orientaciją į vaiką.Šiuos požiūriu šeima yra tėvų ir vaikų vienumas.(1, 234 p.)”. Palaikau paplitusią nuomonę, kad meilė sujungia vienodus arba panašius žmones. Gyvendami meilėje jie yra laimingi ir padaro laimingus visus gimusius meilėje.
Manau, kad pagrindinė meilės esmė yra ne biologinė sueitis, bet mylinčių žmonių kūno ir dvasios santykis . Juk aistra, fizinis potraukis dar nėra meilė. Meilė iš esmės yra dvasinė būsena, kuri tik ir duoda žmogui teisę į fizinį artumą. Meilės ugnis gali įsiliepsnoti lėtai, ilgainiui, kaip švelnus jausmas. Iš tikrųjų, kodėl gi vyras ir moteris, iki tol visiškai nepažįstami, staiga užsidega tokiu aistringu jausmu vienas kitam? O prisiminkime, ar to nepatyrėme mes patys? Prisiminimai apie pirmąją meilę manę dažnai sušildo tarsi gražindami į kažką begalo gerą ir nepakartojamą. Kaip norėčiau kuo dažniau patirti tokį palaimos jausmą! Kuo tai galima paaiškinti ?
Yra daug teorijų, tapatinančių meilę su fiziologija, Jų prielaidą sudaro kūno ir dvasios susidvejinimas, girdi kiekvienas reikalauja savo ir yra visiškai nesuderinamas su kitu. Taip buvo iškeltas lytinis klausimas, kurį išspręsti bandė Z.Froidas. Jis žmogaus dvasingumą pajungė lytiniam potraukiui (libido)-jo nuomone pirmajam kitų žmogaus potencijų pradui.
Dažniausiai atrastasis žmogus atitinką tikrą arba tariamą , anksčiau sieloje puoselėtą paveikslą. Meilės sukeltas apakimas – dažnai mylimojo trūkumai, atrodo kaip jo nepakartojamas patrauklumas. Meilė tarsi prieštarauja sveikam protui ir logikai. Bet ne, ne širdies užgaidos sudaro meilės esmę. Stulbinantis mylimojo vertinimo tikslumas, nušviečiantis širdį ir protą laimės nuojauta, neprieštarauja protui. Filosofiniu požiūriu galima pabandyti sisteminti. Mylima dėl skirtumų, dėl kontrastų, kai vieno savybės papildo, užslopina ar pataiso kito savybes. Tačiau mylima ir dėl panašumo, charakterių interesų ir sugretinimo, tai stiprina mylinčiųjų ištvermę sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Mokslinis filosofinis meilės vertinimas yra vienareikšmis: tikroji meilė pati savaime yra gėris. Nors meilė neatskiriama nuo fizinio potraukio, nors jos pagrindu dažniausiai kuriama šeima , meilės jausmas neatsiejamas nuo pareigos jausmo, tačiau nei aistra , nei santuoka, nei dėkingumas, nei pareiga patys savaime nėra meilė.

III. MEILĖS JAUSMO IŠRAIŠKOS

3.1. Meilė – nuostabus jausmas
Kiekviena meilės apraiška yra vientisa ir unikali. Įsivaizduoti specialų mokslą apie meilę- neįmanoma. Filosofijos požiūriu meilė yra įvairių išraiškų. Ji kyla kaip pati laisviausia ir todėl iš anksto nenuspėjama dvasinė išraiška. Yra priešinga egoistiniam potraukiui, suinteresuotumui. Reiškiasi švelnumu, aistra, ištikimybės troškimu, nerimu, baime, pavydu, džiaugsmu ir pykčiu.
Skaisčios meilės (o tokią daugiau ar mažiau visada būna pirmoji meilė) galią dauguma esame patyrę. “ Meilė tarsi galingo vandenyno bangos mus pagauna ir nusineša su savimi. Tuomet visas gyvenimas tampa skambia vienos darnios gyvybės išraiška. Amžinybės dvelksmas apglobia mylinčiuosius. Pražysta visas žmogaus asmuo ir krykštauja, reiškiasi visos gyvūno apraiškos- spindi siela, kvepia mintys ir jausmai, o kūnas dvelkia malonumu.Visas pasaulis abiem atrodo kitoks-kupinas grožio ir malonės. Tai neužmirštama. (4, 6 p.)”. Į tokią nuostabiai tyrą meilę žiūriu kaip į laikiną, ilgiau ar trumpiau trunkančią būseną. Vieniems jį nepalieka ryškesnių pėdsakų, o kitiems aiškius, skausmingus prisiminimus. Ar mes nemokame ar nesistengiam išlaikyti meilės galių ?
Menininkai, romantikai, idealizavę meilę, ją vaizdavo, kaip abstraktų, kone kosminį jausmą. Pažangiems romantikams-P.B.Šeliui, Dž,G.Baironui, V.Hugo- tai buvo būdas žmogaus nesavanaudiškumo jausmą priešpastatyti gobšumui ir turtų pasauliui. To pavyzdžiu gali būti H.de Balzako “ Kurtizanių spindesyje ir skurde” parodyta vos gimusios meilės viešasis pasmerkimas, kuris verčia Esterą pasirinkti verčiau jau mirtį, o ne gyvenimą be mylimojo.
Filosofijos požiūriu svarbu tai, kad meilės paslaptis yra anaiptol ne dangiškos, o proziškos žemiškos kilmės. Pagrindinis meilės, kaip ir bet kurio kito objekto, tyrimo principas yra nagrinėjimas nuo abstraktaus prie konkretaus. Moksliniu filosofiniu požiūriu abstraktus išeities taškas yra tai, kas meniniam realistiniam pažinimui turi konkretų, gyvą apibrėžtumą- individualus dviejų asmenų, vyro ir moters jausmas.
Realistinė literatūra paneigė abstrakčios, nekonkrečios meilės sampratą ir pavaizdavo realius mylinčiųjų paveikslus. Tikroviškas tipiškų charakterių vaizdavimas tipiškomis aplinkybėmis sudaro meninę tiriamąją realizmo esmę. Gyvas meilės individualumas yra labai svarbus filosofijai.. Filosofijoje meilės konkretumas visuotinai ir kuo plačiau paaiškintas kaip socialinis jausmas ir santykis. Ištisus tūkstantmečius moterims patinka stiprūs, drąsūs vyrai, o vyrams-gražios, švelnios moterys. Tai beveik nekintantys vyro ir moters idealo variantai. Moterišką “švelnumą” ir vyrišką “jėgą” aš suprantu, kaip tik jų fizines savybes. Man atrodo, kad moteriai patinka ne tik vyro fizinė jėga, bet ir jo valia, padorumas. O vyrui be moters grožio, svarbus ir jos dvasinis pasaulis

3.2. Užgesęs meilės jausmas – amžina ir globalinė problema.
Grožinė literatūros ir meno kūrinai teigia, kad meilė nepakenčia jokios prievartos, jokios išorinės priklausomybės ar diktato. Meilė nepaperkama. Meilė randa tūkstančius kelių išsivaduoti iš nelaisvės, ji – nepaprastos laisvės sfera, čia yra vienas jos svarbiausių esmės požymių. Jos laisvė ir jos būtinumas- joje pačioje. “Vadinasi, jei kalbame apie meilę, o ne apie savitikslį seksualumą, tai ją įprasmina ištikimybė. Ištikimybė laike išsaugo Tau sakomą “Taip”. Tik ištikimybė realizuoja meilę.(1, 233 p.)”
Meilė apogėjuje visada atrodo amžina. Ir atrodo, ar galima besąlygiškai mylint, įsivaizduoti pabaigą tos palaimingos būsenos, kai jautiesi tarsi danguje. Meilė vis dėlto nėra stabili būsena. Ji keičiasi neišvengiamai keisdama ir abiejų mylinčiųjų “mieląjį”paveikslą, jų skonius, tikslus ir santykius. Tai paprastai neištinka abiejų mylimųjų vienu metu. Vieno bandymai palikti meilę, o išsaugojusiojo meilę pavydas dažniausiai ir sukelia kilniausiais ir tauriausias meilės kančias. Meilė susijusi su pavydo jausmu, kuris reiškiasi labai įvairiai. T.Hobsas rašė, kad “ kai bijomasi , kad meilė neabipusė, tai vadinama pavydu”. Pavydas ir dabar jaudina vyrus ir moteris patiriančius meilės jausmų palaimą ir skausmą. Pavydas sudėtingas dvasinis įsimylėjėlio išgyvenimas. Manau, kad kai vieno meilė iš tikrųjų užgeso, kito moralinė pareiga yra jį išvaduoti nuo meilės kančių ir pavydo. Tačiau ar mes taip mylime. Juk gana dažnai meilė yra egoistiška, nesuteikianti kitam žmogui pasirinkimo laisvės.
Pasiaukojama gražių ir dorų moterų meilė Don Žuanui (daugelio romanų, dramų, operų ir kt. meno kūrinių) herojui atrodo nepaaiškinama. Don Žuanas ieško laimės ir žada ją kitiems. Tačiau negali duoti jos nei sau , nei kitiems. Meilės jausmas virsta negarbingu žaidimu kitų žmonių likimais, kuris ir jį patį padaro nelaimingu.
Meilė- tai ne tik jausmas, bet ir tam tikra veikla. Fizinis tobulumas iš tikrųjų gražus tik tada, kai jis sudaro harmoniją su dvasiniu tobulumu. Tikroji meilė yra ir visuomeninė vertybė : juo gilesnis, aktyvesnis ir įvairesnis meilės jausmas vienam žmogui, tuo tikresnė meilė kitiems.
Prieš 2300 metų Aristotelis pasakė, kad žmogus yra visuomeninė būtybė ir naudojasi jam suteiktomis gėrybėmis.” Gėrybės yra skirstomos į tris rūšis : į vadinamąsias išorines, į sielos gėrybes ir kūno gėrybes.(2, 79 p.)”.
Meilė tiesiog įsipina į mūsų “Aš”, persmelkia mūsų sąmonę, pašventina giminės pratęsimo instinktą. Meilė emociškai nuspalvina žmogaus dvasinį pasaulį, teikia jam džiaugsmo ir vilties, skausmo ir malonumo , tarytum nematoma aureole apgaubia jo mintis, jo santykį su tikrove.
Meilei esminį poveikį daro tas antropologinis faktas, kad žmogus yra istoriškas. Meilės negalima apriboti vien dabartimi: praeitis ir ateitis joje virsta problema. Jis negali kaip gyvūnas betarpiškai ištirpti dabartyje, bet yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį.
IV. MEILĖ – ŽMOGAUS GYVENIMO PAGRINDAS

4.1. Meilė – gyvybės ir dvasinės energijos pagrindas

Dabar, kai gyvename pereinamąjį laikotarpį, kai irsta buvusi gyvenimo sankloda, nuvertinamos, paneigiamos laiko išbandytos esminės būties vertybės, suyra arba baigia griūti visa tradicinių vertybių sistema. Iš tiesų seno irimas atveria galimybę naujai pradžiai. sugrąžinti pagarbą meilei, giliau pažvelgiant į ją , atskleidžiant joje glūdinčią galią .
Meilė-gyvybės pagrindas, pasak T.Šardeno-pagrindinė dvasinės energijos rūšis. Bet meilė, tikriau tai, kas šiandien vadinama meile, ir žudo. Šia prasme mums iškyla gyvenimo ir mirties alternatyva. Jeigu nepakeisime ir nenuskaidrinsime nuvalkiotos ir išniekintos meilės-pagrindinės gyvenimo vertybės,-mūsų kultūrai gresia pražūtis.

Sugrąžinti pagarbą meilei jau nepakanka, būtina giliau į ją pažvelgti, galbūt kitu žvilgsniu, atskleidžiant joje glūdinčią galią. Ankstesnė pažiūra į meilę nebus vaisinga, nes ji ir vėl leis pasireikšti toms pačioms mumyse slypinčioms griaunančioms galioms.
Meilė, kaip kuriančioji galia, turi tapti viso mūsų gyvenimo pagrindu. Vyro ir moters santykiai yra ta žmogiškųjų santykių sritis, kuri nulemia viso mūsų gyvenimo, visos kultūros veidą. Žmogaus problema, pasak N.Berdiajevo , yra lyčių problema, vyro ir moters meilė yra tas ugnies taškas, kuriame vyksta tikroji kova už žmogų. Vyro ir moters meilė visuotinai pripažįstama visos meilės pavyzdžių ir idealu ,neišskiriant nė Šv.Rašto (Giesmių giesmės knyga), nors kaip tik šitoji meilė šiandien ir yra labiausiai nuvertinta.

Juk ir neturint materialinių sumetimų, aukščiausia moralinę meilės vertę sudaro ne pasirinkimo blaivumas, o jausmo tikrumas, suprastas protu. Jis pirmiausia atsigręžia į dvasines mylimojo galimybes. Kone kiekvienas žmogus savo patyrimu praturtina ir meilės jausmą, ir teiginius apie ją, be to visa tai rūpestingai saugoma jo atmintyje.

“A.de Sent-Egziuperi kalbėjo, kad tikra meilė- tai ne žiūrėjimas vienas kitam į akis, o žiūrėjimas drauge viena kryptimi.(6, 236 p,)”. Galiu daryti išvadą, kad meilės jausmas gimdo minčių, siekių bendrumą. Meilė reikalauja, kad vyras ir moteris turėtų vienodą arba panašią moralinių vertybių sistemą. Tai ypač aktualu šiandieniniame gyvenime. Kai vienas iš mylimųjų vertina vienus poelgius kaip dorovingus, o kitas- kaip nesuderinamus su morale, jų santykiuose labai greitai atsiranda praraja. Ir tada pati meilė darosi neįmanoma.
Meilėje sąžinė reikalauja sąžinės, dorovingumas-dorovingumo, o tiesa-tiesos. Vienodi, pagal dvasinės kultūros lygį artimi estetiniai skoniai stiprina meilę. Dvasinis turtingumas, intelekto jėga įeina į meilę –emocinį ryšį lydintį žmogų per visą jo egzistavimo žemėje laiką.

4.2. Meilė ir žmogaus likimas

Meilė jungia biologinę ir visuomeninę žmogaus esmę, ji yra biologinių ir socialinių santykių, fiziologinių komponentų kompleksas, įvairialypė ir sudėtinga gyvenimiška materijos ir sąmonės dialektika. Žmogaus visuomeniškumas sukelia įtampą ir konfliktus. Tačiau krizės reikalingos, kad žmogus jose save išmėgintų ir jas įveiktų.

Įsimylėjęs žmogus nuolat ieško galimybių išreikšti savo jausmų gilumą ir jėgą, ieško kelių į kito žmogaus širdį. Jis žiūri į jį su meile ir nuoširdumu, susižavėjimu, simpatija, švelnumu. Tačiau būna atvejų, kai nepaisant nieko, beviltiška meilė iki galo nesusilaukia atsako. Svajonės apie jausmų abipusiškumą lieka neįgyvendintos. Nelaiminga meilė trukdo atsiskleisti žmogaus galimybėms, gali nulemti jo likimą. Gana dažnai meilės tragedijos kyla dėl to, kad vyras arba moteris priklauso skirtingoms visuomenės grupėms. Kai kada dramatiškas konfliktas kyla ir tarp vienos ir tos pačios klasės žmonių. Tokia Romeo ir Džuljetos tragedija. Tokiomis sąlygomis savižudybės dėl panašių motyvų- neretas reiškinys tolimos ir ne taip tolimos praeities meilės dramose.

Savižudybės dėl meilės-gana specifiška socialinio gyvenimo dramatizavimo apraiška. Jos paprastai yra priežasčių komplekso pasekmė : greta didelės intymių jausmų traumos prie to prisideda impulsyvumas, nepasitikėjimas savimi ir kt. Meilės katastrofą patyręs žmogus kartais ir nekenčia, ir tebemyli savo jausmų objektą. Toks sąmonės susidvejinimas gali sukelti didelį psichinį sutrikimą. “A.Šopenhaueris, mistifikavęs meilę kaip vienintelę kosminę amžiną būties jėgą, pripažįsta, kad bet kurią atstumtą arba laiko įstatymų ir prietarų nuslopintą nuoširdžią ir nesavanaudišką meilę reikia laikyti individo auka ant žmonijos altoriaus.(7, 263 p.)”. Galima daryti išvadą, kad vienas kitą mylinčių ir siekiančių susijungti, kad paliktų palikuonių, žmonių aistringi jausmai, kančios, nors ir yra labai asmeniški išgyvenimai, nusipelno aukšto, dorovinio įvertinimo. Istorinės aukos meilės vardan objektyviai yra aukos žmonijos, ateities grožio labui. Galbūt todėl, kiekvienos naujos kartos žmones jaudina Dantės ir F.Petrarkos ir kitų žinomų ir nežinomų meilės kankinių, aukštinančių dviejų vienas kitą mylinčių žmonių susijungimą kaip dvasios triumfą, materijos sudvasinimą, tragiškos meilės svajas.

Meilės santykiai yra tvirčiausia ir labiausiai įpareigojanti “dviejų sąjunga”. Joje neišvengiamai atsiranda vieno žmogaus pareigos kitam, atrodytų, galinčios suvaržyti jų laisvę. Tad pareiga pavirsta laisvos valios aktu. Meilė padeda žmonėms protingai panaudoti laisvės galimybes.

Daugelis didelių praeities mąstytojų (filosofų, sociologų, menininkų) nurodo, kokią didelę reikšmę žmogaus gyvenime, likime turi meilė. Meilė daro gilesnę jo pasaulėjautą, visokeriopai stimuliuoja jo gyvybines jėgas. “Dantė entuziastingai rašo, kad meilė –“dangiška šviesa, gimininga spinduliams šviesulio”, kuris “šviečia protui”. Ji atveria erdvę gyvenimo prasmei .

V. IŠVADOS

 Filosofija ieškodama atsakymo į klausimą apie pasaulį, smelkiasi į būtį ir yra susieta su žmogaus žvilgsniu nukreiptu į pasaulį. Save realizuojame tik mylėdami ir dirbdami. Meilės jausmo pažinimas ir kančia padeda žmogui pažinti tikrą tiesą, suprasti pasaulio tikrovės priežastis ir gyvenimo prasmę. Kitos lyties ilgesys, kurį mes vadiname meile, yra būties pilnatvės ilgesys. Materiją nuskaidrina tik skaisti lyčių meilė, kylanti iš giliausio dvasinio ilgesio.

 Manau, kad pagrindinė meilės esmė yra ne biologinė sueitis, bet mylinčių žmonių kūno ir dvasios santykis. Pati meilė, kaip kūno ir dvasios potraukio harmonija, yra toks savęs perkėlimas į kitą asmenį, kuris sutaurina mylinčiųjų vidinį pasaulį, jį nuskaidrina. Juk aistra, fizinis potraukis dar nėra meilė. Meilė iš esmės yra dvasinė būsena, kuri tik ir duoda žmogui teisę į fizinį artumą.

 Filosofijos požiūriu meilė yra įvairių išraiškų. Ji kyla kaip pati laisviausia ir todėl iš anksto nenuspėjama dvasinė išraiška. Yra priešinga egoistiniam potraukiui, suinteresuotumui. Reiškiasi švelnumu, aistra, ištikimybės troškimu, nerimu, baime, pavydu, džiaugsmu ir pykčiu. Mylinčio žmogaus poelgius lemia ne tik veiksmų numatymas, įsisąmoninimas ir tikslingas reguliavimas, bet ir turtinga fantazija, didelės asmeninės laimės siekimas.

 Meilė, kaip kuriančioji galia, turi tapti viso mūsų gyvenimo pagrindu. Vyro ir moters santykiai yra ta žmogiškųjų santykių sritis, kuri nulemia viso mūsų gyvenimo, visos kultūros veidą. Vienodi, pagal dvasinės kultūros lygį artimi estetiniai skoniai stiprina meilę. Meilės santykiai yra tvirčiausia ir labiausiai įpareigojanti “dviejų sąjunga”. Dvasinis turtingumas, intelekto jėga įeina į meilę –emocinį ryšį lydintį žmogų per visą jo egzistavimo žemėje laiką. Manau, kad beatodairiška ir abipusė meilė gali įveikti ne tik gobšumą, egoizmą, žiaurumą, bet paveikti net ir nusikaltėlį. Tikroji meilė yra ir visuomeninė vertybė : juo gilesnis, aktyvesnis ir įvairesnis meilės jausmas vienam žmogui, tuo tikresnė meilė kitiems. Tai labai svarbu šiandieniniame gyvenime.

VI. NAUDOTA IR CITUOTA LITERATŪRA

1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas,-Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992.
2. Filosofijos chrestomatija. KTU,-Kaunas:”Technologija”, 1997.
3. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t.7,-Vilnius:”Mokslas”, 1981 m.
4. Solovjovas V. Meilės prasmė,-Vilnius: AB Pozicija , 1990.
5. Pieperis J. Kas yra filosofija ? ,-Vilnius: Katalikų pasaulis, 1991.
6. Platonas, Valstybė, -Vilnius: Mintis, 1981.
7. Vasiljevas K. Meilė, -Vilnius: Mintis , 1982.

Leave a Comment