K. Donelaičio ištrauka iš poemos “METAI” Žiemos rūpesčiai

KRISTIJONO DONELAIČIO “METŲ” BŪRAI. AUTORIAUS SKIRTYMAS Į “VIEŽLYBUOSIUS” IR “NEVIEŽLYBUOSIUS”

Donelaičio “Metai” – nepaprastas ir reikšmingas lietuvių literatūros faktas. Tai pirmas tokio masto, lygio bei žanro kūrinys mūsų literatūros istorijoje, turėjęs žymią reikšmę netgi Europos literatūros istorijoje.

K. Donelaitis gyveno ir kūrė baudžiaviniais laikais – XVIII amžiuje. Būrai – tai baudžiauninkai. Jie, regis, nelaisvi žmonės, tačiau ir tarp jų gausu įvairiausių personažų. Šiuos charakterius autorius ir aprašo savo poemoje “Metai”.

Autorius su meile aprašo savo herojus – pirmiausia būrus. Į pagrindinį planą čia iškyla objektyvūs veikėjai. Irr ne kažkokių abstrakčių visuomenės veikėjų prasme, o kaip gyvi, individualizuoti personažai. Daugiau ar mažiau čia veikia ir būrai Enskys, Dočys, Krizas, Plaučiūnas bei daugelis kitų.
Donelaitis neišvengė veikėjų epizodiškumo ir schematiškumo. Kai kurie “Metų” veikėjai pasirodo su vienu ar kitu charakterio bruožu. Pgal tas individualias savybes K.Donelaitis būrus skirsto į “viežlybuosius” ir “neviežlybuosius”. “Viežlybas”, Donelaičio epochos kalba reiškia: mandagus, garbingas, taurus. “Neviežlybas” – priešingai. Tai apsileidęs, nesąžiningas, netvarkingas žmogus. Pavyzdžiui, apsileidę ir nevalyvi yra Slunkius ir Pelėda. Tuo tarpu dorai gyvena paamaldūs “viežlybieji” būrai Selmas ir Laurus.
Charakterių kūrimo atžvilgiu verta plačiau panagrinėti Pričkų – “viežlybąjį” kaimo seniūną. Aprašomuoju metu Pričkus – senas, žilas kaimo seniūnas, senąja kalba – šaltyšius. Jis pirmininkauja krivūlėms, sveikina būrus su darbų pradžia ir varo juos į baudžiavą. Moko juos ir

r bara, kai reikia. Pričkus pasirodo kaip kupinas ūkinio patyrimo ir išminties būrų švietėjas. Pavasario krivūlėjė jis moko būrus tausoti darbinius jaučius, rūpesstingai užarti laukus, taupyti maisto atsargas. Visi “viežlybieji” jo klauso.
Pričkus tvirtai stovi būrų moralės tarnyboje. Jis viešai suniekina “neviežlybąjį” Slunkių, filosofiškai mėginantį pateisinti savo nevalyvumą ir tingėjimą, pašiepia kitų “neviežlybųjų” suktumą, girtuoklystę.
Pričkus moka betarpiškai bendrauti su kaimo žmonėmis: bičiuliškai su jais sveikinasi, kai ateina vasara, giria sveiką ir natūralų “viežlybųjų” gyvenimo būdą. Svarbiausia tai, kad Pričkus nebijo ponų – juk jis kaimo seniūnas, stovi aukščiau kitų būrų, netgi “viežlybųjų”.
Būdingų tikroviškų charakterio bruožų turi ir “neviežlybieji” būrai, ypač tie, nusigyvenusieji. Jų sąmonėje ir blyksterėja prieštaringos mintys. Pavyzdžiui, Dočys, teismo salėje atskleidžia tipišką tų laikų valstiečių stichinį maištingumą. Šiio veikėjo iššūkis, mestas žemvaldžiams (“Juk ponai mus, būrus jau seniai taip nustekenot”), nėra tik atskiro įvykio sukeltos nuotaikos prasiveržimas, o nuoseklios jo pažiūrų evoliucijos išraiška.
Dočio pėdomis, regis, linkęs pasukti ir Enskys – gyvas, judrus ir linksmas būrų pramogų dalyvis. Jo taktika apgaudinėti valdžią, būti gudresniu už ponus (vagiamas miškas mokesčiams apmokėti) jau nieko bendro neturi su paklusnumu valdžiai “iš Dievo”. Tai tikra ne “viežlybojo” bruožai. Tačiau Donelaitis jam simpatizuoja. Reiškia, jo skirtymas į “viežlybuosius” ir neviežlybuosius” yra sąlyginis.
Tas “neviežlybasis” bū
ūras Enskys yra nusistatęs kitų – dar neviežlybesnių būrų atvilgiu, nepakenčia apsileidėlių ( Slunkiaus, Pelėdos, Plaučiūno). Kaltindamas tokius būrus už asmeninį sugniužimą. Enskys išryškina savo sveiką, kovingą prigimtį, optimistinę pažiūrą į gyvenimą, šiuo atžvilgiu būdamas “viežlybuoju”.
Formaliai žiūrint, galima būtų teigti, kad “Metai” – pasakojamo pobūdžio poema, paremta gausiais veikėjų charakteriais. Štai “neviežlybasis” Plaučiūnas, apie kurį sužinome tik iš kaimynų pasakojimų, kuris tiesiogiai nepasirodo, yra tipiškas apsileidusio būro pavyzdys. Jis girtuoklis, netvarkingas, nuolat pametantis daiktus, prageriantis pinigus, skirtus įrankiams nusipirkti. Tuo tarpu “viežlybieji” visiškai kitokie: Laurus labai išmingas, moka gražiai pakalbėti, žilagalvis Selmas yra pamaldus ir orus.
Poetas pasiduoda gyvenimo logikai. Jo “nenaudėliai” (“neviežlybieji”) veikėjai Dočys, Enskys, Plaučiūnas – turi daug daugiau tikroviškų bruožų, yra kur kas tikroviškesni nei “viežlybieji” – Selmas ar Lauras. Taigi, vaizduodamas būrus, autorius nugali moralistinę didaktiką ir išankstines nuostatas, remdamasis gyvenimo logika.
“ Neviežlybųjų” būrų gyvenime poetas mato daug visokiausių negerovių ir jas vaizduoja naudodamas hiperbolę bei satyrinį pasakojimo būdą. Antai satyrine hiperbole atskleidžiami slapti Dočio polinkiai girtauti ir lėbauti. Satyriškai skamba ir pasiturinčio būro Krizo skundas dėl jo neklusnios ir rajos šeimynos. Tarnams maitinti jis tiek gyvulių išpjovė, jog nebežino “kur skūras pakabinti”.
Kurdamas “viežlybųjų” charakterius, Donelaitis savo poemoje “ Metai” pateikia nemažai švioetėjiškos medžiagos bei paprasčiausių ūkinių žinių. Štai senio Lauro bū
ūriškos kulinarijos pamoka:

Pastarnoks su morkais ropes irgi

Repukai
Barščiai su burokais bei rauginta

Lapiene,
Žirniai, kad su pupoms jūs iššutinti

Puode,
Ir šiupinys gardus taip jau ir mandagi

Grucė
Su kisielium, kad jūs sau išpieškini

Virdams
Ar po to visaip virtų kartupielių

Valgiai,
Ir kelmučiai sau, kad su uždaru

Virtų:
Vislab bus gardu, tau didžiai

Susigadys.

Taigi “viežlybieji” Donelaičio poemoje iškyla kaip senojo lietuvių kaimo šviesuliai, o “neviežlybieji” turi tipiškus charakterius žmonių, kuriuos palaužė baudžiavinė sistema.

Leave a Comment