PLANAS
1. ĮŽANGA
2. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ APIBŪDINIMAS;
3. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ SĄVOKOS GENEZĖ;
4. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYS.
5. IŠVADOS
ĮŽANGA
Šio rašto darbo tema “Tarptautinių sutartčių sąvoka ir rūšys” yra aktuali, ne vien dėl to, kad tarptautinės sutartys yra vienas iš svarbiausių viešosios tarptautinės teisės šaltinių, bet ir todėl kad šiuo metu tarptautinių sutarčių įtaka tarptautinėje, tuo pačiu ir nacionalinėje teisėje yra ganėtinai išaugusi. O tai ypač jaučiama Lietuvos Respublikoje, kur remiantis statistiniais duomenimis, po nepriklausomybės atkūrimo jau pasirašyta per 600 tarptautinių sutarčių. Tarp kurių labai svarbios tarptautinės sutartys žmogaus teisių ir laisvių srityse, nusikaltėlių ekstradicija, laivų ir lėktuvų saugumas, ekonominė pagalba, autorinės teisės, kelio ženklų standartizavimas, užsienio investicijų apsauga, aplinkosaugos klausimai ir t.t.Šio rašto darbo problematika yra ta, kad iš pažiūros tokia paprasta ir aiški tema kaip “Tarptautinių sutartčių sąvoka ir rūšys” pasirodė sudėtingesnė ją nagrinėjant giliau. Nagrinėjant pačią savoką pastebėjau kaip ganėtinai skirtingai, žinoma nenukrypstant nuo esmės, įvairūs autoriai traktuoja tarptautines sutartis, kad Lietuva LR tarptautinių sutarčių įstatyme yra praktiškai nukopijavusi Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės nurodytą tarptautinės sutarties apibrėžimą. Kad ne visi autoriai į tarptautinės sutarties apibrėžimą įtraukia pagrindinius tarptautinės sutarties požymius ir panašiai. Dėl šių priežąsčių aš tarptautinės sutarties sąvokos nagrinėjimui aš naudojau Vienos konvencijoje numatytą tarptautinės sutarties apibrėžimą.Literatūros šia tema pavyko surasti labai įvairios. Pradedant lietuviška literatūra, tai daugiausiai tarptautinės viešosios teisės vadovėliai tokie kaip Kūrio ir Požarsko “Tarptautinės teisės apybraižos”, Michael Akehurst, Peter Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas” ir kitokios. Taip pat lietuviškais staipsniais tokiais periodinėje literatūroje, tokiais kaip Eglės Radušytės straipsnis “Tarptautinės sutarties sąvoka” Jurisprudecijos 1999 13(5) numeryje, ir baigiant palyginti gausia, žinoma daugelyje atvejų necituojant išversta į lietuvių kalbą, rusiška literatūra.
Tačiau aplamai tema “Tarptautinių sutartčių sąvoka ir rūšys” yra įdomi, nes leidžia gana plačiai įsigilinti ir išnagrinėti tarptautinių sutartčių sąvoką bei rūšis.TARPTAUTINIŲ SUTARTČIŲ APIBŪDINIMAS
Sutartys tarptautine teisėje darosi vis svarbesnės. Tam tikros valstybės arba valstybių grupės sudarytų sutarčių rinkiniai pradėti publikuoti jau XVII a. antrojoje pusėje. “Svarbiausią rinkinį, leistą įvairiais pavadinimais, iki Antrojo pasaulinio karo pradėjo G.F. von Martensas 1771 m. Nuo 1945 in. pagal JTO įstatų 102 straipsnį Jungtinėse Tautose buvo įregistruota daugiau kaip 33 000 sutarčių, iš kurių keletas tukstančių – daugiašalės” ”.(įvadas 65 psl). Šiuolaikinės technologijos, komunikacijos priemonės, prekyba lėmė tai, kad valstybės labiau nei bet kada tapo tarpusavyje priklausomos, ir todėl labiau linkusios pripažinti taisykles, reguliuojančias didžiulį ratą problemų, esančių bendro susirūpinimo objektu. Šios taisyklės paprastai yra įtvirtinamos sutartyse. Sutartys yra pagrindiniai tarptautinio bendradarbiavimo instrumentai. “Bendra tendencija, ypač po Antrojo pasaulinio karo, yra didinti sutarčių svarbą tarptautinėje teisėkūroje; tai iš dalies yra atsakas į augančią tarpusavio priklausomybę, iš dalies prieštaravimų, kylančių tarp skirtingų valstybių grupių dėl senųįų paprotinių normų turinio ir galiojimo, sprendimas. Sutartys ėmė išstumti paprotinę teisę. Kur sutariama dėl paprotinės teisės normų, jos yra kodifikuojamos sutartimi; kur nesutariama arba kyla neaiškumų, valstybės ginčus siekia išspręsti ad hoc kompromisais, o tai vėlgi daroma sutarčių forma.”.(įvadas 65 psl)“1990 metais Lietuvos Respublika pasirašė 11 tarptautinių sutarčių, 1991 – 25, 1992 – 84, 1993 – 87, 1994 – 74, 1995 – 77, 1996 – 67, 1997 – 57, 1998 – 53 tarptautines sutartis” ( jurisprudencija)Tarptautinės teisės sistemoje yra teisės šaka – tarptautinių sutarčių teisė, reguliuojanti tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarką bei nustatanti jų galiojimo pagrindus. Ilgą laiką tarptautinė sutarčių teisė buvo paprotinė. Tik Jungtinių Tautų Organizacijos Tarptautinės teisės komisijos pastangomis 1969 ji buvo kodifikuota. Taigi, dabar pagrindinis sutarčių teisės šaltinis yra 1969m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės (įsigaliojusi 1980 metais), taip pat 1986m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių tarp tarptautinių organizacijų ir valstybių.
Kiekvienoje valstybėje tarptautinės sutartys yra reguliuojamos ir nacionalinės teisės aktais. Lietuvoje tarptautinių sutarčių klausimus reguliuoja pirmiausia Lietuvos Respublikos Konstitucija, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas.Tarptautinių sutarčių sudarymą, vykdymą, nutraukimą ir t.t. taip pat reguliuoja tarptautiniai papročiai; tai patvirtina ir 1969 bei 1986 metų Vienos konvencijų preambulės, kuriose nurodoma, kad ,,paprotinės tarptautinės teisės normos tebereguliuoja klausimus, nesureguliuotus šios Konvencijos nuostatomis.”TARPTAUTINĖS SUTARTIES SĄVOKOS GENEZĖ
Tarptautinė sutartis P. Kūrio apybraižose apibūdinama kaip aiškiai išreikštas, (dažniausiai rašytine forma) susitarimas tarp dviejų ar kelių valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų, dėl jų savitarpio teisių ir pareigų nustatymo, pakeitimo ar nutraukimo. Tarptautinė sutartis teisės terminų žodyne apibūdinama kaip tarptautinės teisės reguliuojamas susitarimas tarp dviejų ar daugiau valstybių, kuris nustato, pakeičia ar panaikina šių valstybių tarpusavio teises ir pareigas. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės nurodoma, kad tarptautinė sutartis yra tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro valstybės nepriklausomai nuo to koks yra sutarties pavadinimas, ar sutartį sudaro vienas ar keli tarpusavyje susiję dokumentai.Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatyme tarptautinė sutartis apibūdinama kaip – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai.Taigi, pirma, tarptautinė sutartis yra susitarimas, tai reiškia kad sutartis parengiama derybų keliu, kuriose šalys turi lygias teises. Ji yra grindžiama sutarties šalių sutikimu. Negalima prieš valstybę panaudoti jėgą ar grasinti jėga, kad priversti ją sudaryti tarptautinę sutartį. Vienos konvencijoje yra numatyta “valstybės sutikimo tarptautinei sutarčiai išreiškimas, gautas prievarta tiesiogiai panaudojus nukreiptus prieš jos atstovą veiksmus ar grasinimus, neturi jokių teisinių pasekmių”.(vadapalas 161)
Ne bet koks tarptautinis susitarimas yra tarptautinė sutartis. Jomis laikomos tik tarptautinės viešosios teisės sutartys. Privatinės teisės kontraktas negali būti laikomas tarp tautine sutartimi. Praktikoje gerai žinomos paskolos sutartys, kuriomis vienos valstybės įgalioti specialūs organai (pvz., valstybiniai eksportoimporto bankai, skatinantys šios valstybės gamintojus ir prekiautojus) sudaro sutartis su kitos valstybės vyriausybe, suteikdami jai kreditą pirmosios valstybės įmonių prekėms įsigyti ar projektui, kurį atliks pirmosios valstybės firmos, finansuoti. Tokioje tarptautinėje paskolos sutartyje paprastai nurodoma, kad sutarčiai taikoma pirmosios valstybės vidaus teisė, o antroji valstybė atsisako savo imunitetų pirmosios valstybės teismų jurisdikcijos atžvilgiu. Antroji valstybė šioje sutartyje sutinka su tuo, kad paskolos santykiuose ji bus pirmosios valstybės vidaus teisės, o ne tarptautinės viešosios teisės, subjektu. Tai yra privatinės teisės kontraktas, nežiūrint į tai, kad paskolos gavėjas yra užsienio valstybė. Situacija būtų visiškai kitokia, jeigu abiejų valstybių vyriausybės sudarytų tarptautinę sutartį dėl valstybinės paskolos. Tokios paskolos būtinai yra tarptautinės, nes jos atsiranda iš susitarimo tarp tarptautinės teisės subjektų.Antra, tarptautinė sutartis tai tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, tai reiškia, kad sutartis negali prieštarauoti tarptautinės teisės principams ir bendrosioms tarptautinės teisės imperatyvinėms normoms. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai tai universalios visuotinai pripažintos jus cogens normos. Tarptautinės teisės principai yra įtvirtinti 1945 metų Jungtinių Tautų Organizacijos įstatuos; 1970 metų JTO Generalinės Asamblėjos deklaracijoje “Dėl pagrindinių tarptautinės teisės principų” atskleidžiamas jų turinys. Trumpai suformulavus šie principai būtų:1) jėgos ir grasinimo jėga uždraudimo principas;2) valstybių suverenios lygybės principas;3) laisvanoriško tautų apsisprendimo principas;4) ginčų sprendimo taikiomis priemonėmis principas;5) nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principas;6) valstybių bendradarbiavimo principas;7) sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų laikymosi principas.Taip pat 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos akte suformuluoti:8) valstybės teritorijos vientisumo principas;9) valstybės sienų neliečiamumo principas;10) žmogaus teisių ir laisvių gerbimo principas.Tarptautinė sutartis negali prieštarauti normom nuo kurių neleidžiamas joks nukrypimas, tai yra jus cogens normoms. 1969 metų Vienos konvencijoje dėl sutarčių teisės numatyta, kad: ”sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinei normai. Šios konvencijos tikslais bendrosios tarptautinės teisės imperatyvine norma laikoma tokia norma, kurią pripažįsta tarptautinė valstybių bendrija visumoje kaip normą, nukrypimas nuo kurios yra neledžiamas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio pat pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma”.(vadapalas 163)Trečia, tarptautinė sutartis tai susitarimas tarp tarpatutinės teisės subjektų. Kadangi pagal tarptautinę teisę sutartis gali sudaryti tik tarptautinės teisės subjektai: valstybės, tarptautinės organizacijos bei kiti tradiciškai pripažinti dariniai. Taigi, tarptautinė sutartis yra dviejų ar daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato, kurį reguliuoja tarptautinė teisė.Ketvirta, tarptautinė sutartis tai susitarimas sudarytas raštu. Nes jo taisyklės įforminamos šalių pasirašytame dokumente ar dokumentuose.Penkta, tarptautinė sutartis tai susitarimas nepriklausomai nuo to koks yra sutarties pavadinimas. Tokiems tarptautiniams susitarimams pavadinti tarptautinės sutarties šalys gali pasirinkti labai įvairius pavadinimus. Tarptautinių sutarčių pavadinimų yra labai įvairių, kadangi nėra visuotinai priimtos jų klasifikacijos, nėra nustatyta aiškių kriterijų, kada kokį pavadinimą vartoti. Tačiau visuotinai pripažįstama, kad sutarties pavadinimas neturi įtakos jos teisinei galiai. Šalys pavadinimus pasirenka pagal savo nuožiūrą. Neretai pasitaiko, kad tos pačios rūšies sutartims pavadinti vatrojami nevienodi terminai. Praktikoje tarptautinės sutartys vadinamos sutartimis, susitarimais, konvencijomis, protokolais, kompromisais, memorandumais, apsikeitimais notomis ar laiškais, ankščiau kartais buvo naudojamas traktato pavadinimas. Kaip sutarčių arba tam tikrų jų tipų sinonimai taip pat vartojamos ir tokios sąvokos kap paktas, chartija, statutas, aktas, sureguliavimas, įsipareigojimas, reglamentas ir kt. Kartais pasirenkamas pavadinimas, gana tolimas nuo sutarties semantinės prasmės: deklaracija, komunikatas. Tačiau, kaip jau minėta, tarp sutarčių pavadinimų nėra jokios herarchijos: šalių pasirinktas pavadinimas ,,sutartis” vietoje pavadinimo ,,susitarimas” nereiškia, kad sutarties tarptautiniai įsipareigojimai bus kitokios galios už susitarimo įsipareigojimus. Tačiau išanalizavus tarptautinių sutarčių sudarymo praktiką vis dėl to galima nustatyti kai kuriuos bendrus atvejus kai vartojami konkretūs sutarčių pavadinimai, atskleidžiantys šių sutarčių ypatybes.“Sutartis” tai labai paplitęs pavadinimas. Vartojamas pavadinti susitarimams esminiais valstybių santykių klausimais (politiniais, ekonominiais ir kitais). Paprastai tai gana dideli ir įvairųs aktai (bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos, prekybinės sutartys). Sutartis, tai gimininė sąvoka, apimanti visus tarptautinius susitarimus.“Susitarimas” tai paplitęs pavadinimas tarptautinių teisinių aktų, reguliuojančių konkrečius dviejų ar keleto valstybių santykius. Paprastai susitarimai yra neratifikuotini.“Paktas” – dažniausiai vartojamas pavadinti ypač svarbiom politinėm sutartim, kai joms norima suteikti ypatingą moralinę, politinę reikšmę.“Traktatas” – šis pavadinimas buvo vartojamas XIX amžiuje, dabar tai retas pavadinimas.“Įstatai”, “Statutai” – šie terminai daugiausia vartojami tarptautinių organizacijų steigiamiesiems aktams pavadinti. ,,Konvencija” paprastai naudojamas pavadinimas Jungtinių Tautų rėmuose sudaromoms universalioms sutartims (pvz., 1963 metų Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, 1969 metų Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, 1982 metų Jungtinių Tautų konvencija dėl jūrų teisės ir t.t.), tačiau pavadinimas ,,konvencija” kartais naudojamas ir dvišalėse sutartyse. Pavyzdžiu gali būti 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos konsulinė konvencija.,,Kompromisu” vadinamos tarptautinės sutartys, kuriomis dviejų valstybių konkretus ginčas perduodamas spręsti arbitražui ar tarptautiniam teismui. ,,Protokolu” paprastai vadinama tarptautinė sutartis, kuri papildo kitą sutartį, pavyzdžiui, 1977 metų Papildomas protokolas 1949 metų rugpjūčio 12 dienos Ženevos konvencijoms, liečiantis tarptautinius ginkluotus konfliktus (Protokolas I). Protokolas taip pat gali būti ir sutarties priedas. Tokiu atveju jis yra sudėtinė pagrindinės sutarties dalis, jeigu pastaroji nenumato kitaip. Derybų susitikimo protokolas paprastai nėra tarptautinė sutartis (nebent jo turinyje yra valstybių tarptautinių įsipareigojimų ir jį pasirašę asmenys turėjo jgaliojimus sudaryti sutartį). Tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą, kuriuo šalys ketina sukurti ir sukuria tarptautinius įsipareigojimus. Ketinimas sukurti tarptautinius įsipareigojimus turi būti aiškus.“Modus vivendi” tai terminas pavadinti laikiniems susitarimams, kuriuos reikia sudaryti dėl neatidėliotinų svarbių priežąsčių. Paprastai modus vivendi pakeičia kita, ilgalaikė sutartis.“Kontraktas” tai susitarimas dėl prekių pirkimo pardavimo valstybėje, su kuria nėra oficialių santykių. Tai civilinio teisinio santykio kategorija, gana retai pasitaikanti tarpvalstybinių santykių praktikoje.“Reglamentas” tai terminas vartojamas pavadinti papildomiems aktams prie daugiašalių konvencijų, kurisias rengia JTO spacializuotos įstaigos.“Konkordatas” tai tarptautinė sutartis, kurios viena šalimi yra Vatikanas.“Deklaracija” – paprastai šis terminas naudojamas pavadinti vienašaliams teisiniams aktams, o ne sutartims. Tačiau kartais deklaracijose išdėstomos šalių savitarpio teisės ir pareigos, ir tokia deklaracija iš esmės yra tarptautinė sutartis.Šešta, tarptautinė sutartis tai susitarimas nepriklausomai nuo ar sutartį sudaro vienas ar keli tarpusavyje susiję dokumentai. . Tarptautinė sutartis gali būti sudaryta iš kelių dokumentų: apsikeitimo notomis, laiškais ar telegramomis. “Tokia tarptautinės sutarties forma yra gana paprasta ir dažnai naudojama praktikoje”. Notos, kuriomis apsikeičiama, yra identiškos notos, t.y. atsakomoji nota pakartoja gautos notos turinį ir nurodo, kad toks yra susitarimo turinys.TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYS
Tarptautinių sutarčių yra tokia didelė įvairovė, kad vargu ar yra įmanoma išvardinti visas tarptautinių sutarčių rūšis. Tačiau pagrindinės skirstant pagal tarptautinių sutarčių objektą, šalių skaičių, galiojimo terminą, formą, sutarčių įgyvendinimą, pagal tarptautines organizacijas paruošusias sutartis, galima būtų išskirti tokias sutartis:
Pagal objektą galima išskirti:· Bendrapolitines sutartis;· Konsulines konvencijas;· Laisvos prekybos sutartis;· Sutartis dėl teisinės pagalbos;· Redmisijų sutartis;· Sutartis dėl bendradarbiavimo.
Objektas yra tai dėl ko tarpusavyje susitaria sutarties dalyviai. Tokiais objektais gali būti materialinės ir nematerialinės vertybės, veiksmai, susilaikymas nuo veiksmų. Tai politinės sutartys (sąjungos, taikos, draugystės ir bendradarbiavimo ir pan.) bei ekonominės sutartys (laisvos prekybos, techninės pagalbos, paskolų, žvejybos ir pan.). Toks skirstymas yra sąlyginis, nes dažniausiai visose sutartyse galima įžiūrėti politinių tikslų bei motyvų.
Pagal sutarties šalių skaičių galima išskirti:· Dvišales sutartis;· Daugiašales sutarti: 1) Universales daugiašales sutartis;2) Regionines daugiašales sutartis.
Pasaulyje daugiausiai yra sudaroma dvišalių sutarčių, tačiau pastaruoju laiku didėja daugiašalių sutarčių vaidmuo tarptautiniuose santykiuose, nes jomis reguliuojami visuotinės reikšmės klausimai, kuriamos svarbiausios tarptautinės teisės normos. Universalios daugiašalės sutartys, dar vadinamos bendrosiom sutartim, laikomos sutatys, kuriose gali dalyvauti visos valstybės, “tai dažniausiai yra sutartys sudarytos Jungtinių Tautų rėmuose”(vadapalas 129) Regioninės, dar vadinamos lokalinėmis, turi apibrėžtą dalyvių ratą. Tai, pavyzdžiui, 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija kurioje nustatyta, kad ši konvencija atvira pasirašyti Europos Tarybos nariams. Lokalinės sutartys paprastai yra uždaros, ir kitos valstybės gali būti pakviestos tik bendrų tokios sutarties dalyvių sutikimu. Pavyzdžiui, 1949 metų Šiaurės Atlanto Sutartis nustato, kad ,,Šalys gali bendru jų susitarimu pakviesti bet kurią kitą Europos valstybę, galinčią vykdyti šios Sutarties principus ir prisidėti prie saugumo Šiaurės Atlanto zonoje, prisijungti prie šios sutarties.”(vadapalas 130) Universalios tarptautinės sutartys nuo regioninių sutarčių, skiriasi ne tik didesniu dalyvių skaičiumi, bet ir sutarties objektu bei tikslais, jos yra itin svarbios tarptautinei valstybių bendrijai. Vlastybės teisė dalyvauti tarptautinėje sutartyje priklauso tiek nuo sutarties kategorijos, tiek nuo valstybės suinteresuotumo. Kiekviena valstybė turi teisę dalyvauti universaliosiose daugiašalėse tarptautinėse sutartyse, tai yra tarptautinių bendrijų daugiašalių sutarčių universalumo principo esmė. Tačiau universalumas nėra absoliutus. Net tokioje universalioje konvencijoje, kaip 1969 metų Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, nėra įtvirtinta, jog joje gali dalyvauti kiekviena valstybė. Joje nurodyta, kad: ,,ši Konvencija yra atvira pasirašyti visoms valstybėms, kurios yra narės Jungtinių Tautų ar specializuotų organizacijų ar Tarptautinės Atominės Energetikos Agentūros, arba yra Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto dalyvės, arba bet kokiai kitai valstybei, kurią Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pakvies tapti šios Konvencijos dalyve… .”(vadapalas 129)
Pagal galiojimo terminą galima išskirti:· Terminuotas sutartis; · Neterminuotas sutartis.
Terminuotos sutartys yra tokios kuriose yra nurodomas sutarties galiojimo terminas, pavyzdžiui iki tam tikros datos arba tam tikrų aplinkybių atsiradimo ir panašiai. O neterminuotos sutartys yra tokios kuriose galiojimo terminas nėra nustatytas. Terminuotos sutartys pasibaigus galiojimo terminui, jei nėra prieštaravimų, gali būti pratestos dar tokiam pačiam terminui. Toksai procesas vadinamas prolongacija.
Pagal formą galima išskirti:· Rašytines sutartis;· Žodines sutartis.
Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės nurodoma, kad tarptautinė sutartis yra tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kuris sudaromas raštu. Tačiau tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu, tai vadinami ,,džentelmeniški susitarimai”. Nors 1969 metų Vienos konvencija jiems netaikoma, tačiau tai, kaip nurodoma šios konvencijos 3 straipsnio a punkte, neliečia ,,šių susitarimų teisinės galios.” Tokie susitarimai dažniausiai pasiekiami derybų metu ir paprastai nefiksuojami raštu. ,,Džentelmeniški susitarimai” paprastai neturi privalomojo teisinio pobūdžio. Juos sudarę asmenys, be abejo, turi teisę sudaryti susitarimus savo valstybių vardu, tačiau sudarydami tokį susitarimą, jie ketina jį vykdyti tik kaip garbės ir geros valios reikalą. Šie aktai, yra nesutartinio pobūdžio, tačiau šalių suderinti aktai, apibrėžiami kaip aktai, kuriuos derybų metu atliko asmenys, įgalioti atstovauti valstybei siekiant nustatyti valstybių santykių rėmus, tačiau jų neįpareigoti. Svarbiausias privalomumo pobūdis čia yra tai, ar šalys ketina sukurti, ar ne, tarptautinius įsipareigojimus.
Pagal sutarčių įgyvendinimą galima išskirti:· Tiesioginio įgyvendinimo sutartis (saviveiksmes);· Nesaviveiksmes sutartis.
Saviveksmės sutartys, tai tokios sutartys kurias galima taikyti tiesiogiai, tai tiesioginio taikymo aktai. Dėl nesaviveiksmių sutarčių dažniausiai reikia priimti atitinkamus teisės aktus valstybės viduje, pavyzdžiui priimti įstatymus nurodytus tarptautinėje sutartyje.
Paglal tarptautines organizacijas galima išskirti, pavyzdžiui:
· Jungtinių Tautų Organizacijos;· Europos Tarybos;· JTO specializuotų įstaigų.Jungtinių Tautų Organizacija tai pati didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija į kurią įeina beveik visos pasaulio valstybės. Joje yra priimama begalė įvairių tarptautinių sutarčių, taikos ir saugumo, nusiginklavimo, tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, tarptautinės teisės kodifikavimo ir kitose srityse. Pagrindinis dokumentas, kurį netgi reikia ratifikuoti norint tapti Europos Tarybos nariu, yra tarptautinė sutartis pavadinimu: “Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija”. JTO specializuotų įstaigų yra 17, jos priima socialinio, ekonominio, kultūrinio ir kitokio pobūdžio tarptautines sutartis.
Pagal tarptautines sutartis sudariusius subjektus:· Tarptautinės sutartys tarp valstybių;· Tarptautinės sutartys tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų;· Tarptautinės sutartys tarp tarptautinių organizacijų.
1969 Vienos konvencija reguliuoja sutartis sudaromas tarp valstybių, o 1986 Vienos konvencija reguliuoja sutartis sudaromas tarp tarptautinių organizacijų ir tarp tarptautinių organizacijų ir valstybių.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus galima išskirti:· Sutartis kurios turi būti ratifikuotos;· Sutartis kurioms nereikia ratifikavimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta:,,Seimas ratifikuoja ar denonsuoja šias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis:1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo;2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis;3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis;4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose;5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose be regioninėse tarptautinėse organizacijose;6) daugiašales arba ilgalaikes ekonomines sutartis.Įstatymuose, taip pat tarptautinėse sutartyse gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai Seimas ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis”. (LT Konst. 138 str)Dar tokie keli atvejai yra numatyti LR tarptautinių sutarčių įstatyme:“1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo, išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;
2) daugiašalės arba ilgalaikės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, ekonominės sutartys; 3) dėl užsienio valstybių kariuomenės vienetų buvimo ir jų statuso Lietuvos Respublikos teritorijoje; 4) nustatančios kitokias teisės normas negu galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai.Taip pat ratifikuojamos tos tarptautinės sutartys, kuriose yra numatytas jų ratifikavimas.”(199 birželio 22d. LR tarptautinių sutarčių įstatymas 7str.)IŠVADOS
Apibendrinant galima pasakyti, kad tarptautinės teisės sistemoje yra teisės šaka – tarptautinių sutarčių teisė, reguliuojanti tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarką bei nustatanti jų galiojimo pagrindus. Pati tarptautinė sutartis yra vienas iš seniausių tarptautinės teisės institutų, taip pat vienas iš pagrindinių viešosios tarptautinės teisės šaltinių. Ji tarptautinėje teisėsje yra apibrėžiama kaip tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro valstybės nepriklausomai nuo to koks yra sutarties pavadinimas, ar sutartį sudaro vienas ar keli tarpusavyje susiję dokumentai. Taigi viešosios tarptautinės sutarties sąvokos sudedamosios dalys yra pagrindiniai viešosios tarptautinės sutarties požymiai. Tai yra: pirma – susitarimas; antra – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas; trečia – sudarytas raštu, nors tarptautinėje teisėje yra išskiriami ir susitarimai žodžiu, taip vadinami “džentelmeniški susitarimai; ketvirta – kurį sudaro tarptautinės viešosios teisės subjektai, išskyrus fizinius asmenis kurie yra specifiniai tarptautinės teisės subjektai; penkta – susitarimas nepriklausomai nuo to koks yra pavadinimas (sutartis, konvencija, paktas, chartija, statutas, aktas, sureguliavimas, įsipareigojimas, reglamentas ir kt.); šešta – susitarimas nepriklausomai nuo ar sutartį sudaro vienas ar keli tarpusavyje susiję dokumentai.Tarptautinių sutarčių yra tokia didelė įvairovė, kad vargu ar yra įmanoma išvardinti visas tarptautinių sutarčių rūšis. Tačiau pagrindinis skirstymas galimas pagal: tarptautinių sutarčių objektą, šalių skaičių, galiojimo terminą, formą, sutarčių įgyvendinimą, tarptautinę sutartį sudariusius subjektus, ratifikavimo būtinumą Lietuvos Respublikoje, pagal tarptautines organizacijas paruošusias sutartis.