A. HALPIN MORALĖS SAMPRATA

A. HALPIN MORALĖS SAMPRATA

Profesorius Andrew Halpin dėsto teisės teoriją Southamptono universitete, parašė dvi knygas: “RIGHTS AND LAW-ANALYSIS AND THEORY”, “REASONING WITH LAW“, taip pat daugelį straipsnių, kuriuose nagrinėjamos analitinės teisėtyros ir teisių teorijos problemos.
Moralės sampratą A. Halpin atskleidžia savo kūrinyje „RIGHTS AND LAW-ANALYSIS AND THEORY“.
Pirmiausia autorius bando apibrėžti moralės ribas. Pasak jo, moralės sfera gali būti labai plati ir jos atokiausios ribos gali būti neaiškiai nubrėžtos, tačiau yra galimybė nustatyti dalį į moralės sferą patenkančių klausimų.

Pagrindinė moralės dalis apima viieno asmens tarpusavio santykius su kitu asmeniu. Ši moralės dalis visada yra labai svarbi, esminė, ji lieka pastovia dalimi bet kokios moralės, pvz., teisinės ar politinės moralės. Tai gi, fundamentali problema yra kaip vienas individas elgiasi su kitu, t.y. jų tarpusavio santykiai.
A. Halpin nagrinėja konfliktą tarp prigimtinės teisės ir utilitarizmo teorijų moralės arenoje, tai reiškia konfliktą tarp dviejų teorijų, nagrinėjančių moralę. Minėtomis teorijomis siekiama pateikti būdą, kuriuo galima būtų apibrėžti konkretų asmenų tarpusavio santykių elgesį kaip moralų ar atvirkščiai, ne mooralų. Šiomis teorijomis siekiama ne tik paaiškinti, bet taip pat pateikti praktinį požiūrį į moralę.

Galima pateikti praktinį požiūrį į moralę nenukrypstant į teorines diskusijas, ir tai dažnai daroma, pvz., paimamas tradicinis moralės principų rinkinys ir išspendžiama, kaip jie gali būti taikomi skirtingoms pr

raktinėms situacijoms, su kuriomis susiduriama. Taip pat galima išrasti universalią, grandiozinę moralės teoriją, kuri negalėtų pateikti praktinio požiūrio, nes pateikia tik abstrakčias moralės ypatybes, o ne jos praktinį realizavimą. Tačiau, kai kurios moralės teorijos gali turėti minėtą trūkumą ir kartu gali būti laikomos pagrįstu sumanymu nepaisant to, kad yra susiję tik su abstrakčiomis moralės savybėmis. Iš kitos pusės, būtų galima išjuokti tokį teorizavimą kaip netikusį, nes jis negali apibrėžti praktinės moralės problematikos.

Šiuo atveju, kai autorius supriešina prigimtinės teisės teoriją ir utilitarizmą, įsitraukusieji į diskusiją turi būti pasiruošę imtis praktinių moralės aspektų, kaip apmokestinimas, teismo procesas, diskriminacija, žudymas, t.t. ir turi būti pasiruošę kritikuoti savo oponentą už nesugebėjimą pasiekti praktinio rezultato ar teisingo praktinio rezultato, remdamiesi savo teorija.
Diskusija, kuria būtų bandoma pateikti unniversalią moralės teoriją, yra ypatingai plati, dar sunkiau būtų pateikti praktinį požiūrį į moralę. Reikia pasiekti atitikimo tarp aiškios moralės teorijos ir praktinio požiūrio į moralę trimis aspektais:
1. moralės teorija įtvirtina praktinį požiūrį į moralę: pateikia įtikinamą priežastį, leidžia subjektui tvirtai laikytis šio požiūrio;
2. kol nėra įtvirtintas praktinis požiūris į moralę, galima apibrėžti, kas būtina, o kas ne, kas uždrausta ar atvirkščiai, skatinama praktinio požiūrio į moralę;
3. abiejų minėtų aspektų požiūriu, moralės teorija yra pakankama; nereikalauja tolesnio gilinimosi į teoriją, kad būtų perteiktas praktinis požiūris į moralę.
A. Halpinas išskiria tris pa
agrindines sąlygas, kurias turi atitikti moralė: pripažinimo, praktiškumo ir pakankamumo.
Autorius pabrėžia, jog Benthamo utilitarizmas ir prigimtinės teisės teorija, kuriai jis oponavo, gali būti laikomos teorijomis, atskleidžiančiomis moralės esmę. Moralės teorijos negalima kildinti iš teisės, tačiau teisė gali pateikti konceptualų aparatą, per kurį galima išreikšti moralės teoriją.
Pagal utilitaristinį požiūrį moraliai teisingi veiksmai yra tie, kurie kiekvienam suteikia palankesnes pasekmes. Todėl požiūris, vertinantis veiksmus pagal naudingumą, vadinamas utilitariniu. Palankiausios pasekmes reiškia:
– kiek įmanoma daugiau malonumo ir mažiau skausmo bei kančios;
– kiek įmanoma daugiau laimes ir mažiau bėdų;
– kiek įmanoma daugiau gerovės žmonėms ir gyvūnams.
Galima būtų daryti išvadą, kad utilitaristų moraliniai sprendimai yra susiję su savanaudiškumu ar rūpinimusi tik šeima arba bendruomene.
A. Halpinas teigia, kad praktinis požiūris į moralę daro įtaką žmonių tarpusavio santykiams. Išskiria tris pagrindinius moralės aspektus, kuriuos galima įvardinti kaip M1, M2, M3.
M1 Moralė – tai pagarbą kitam. Ši pagarba yra bendra ir abipusiška. Kiekviename moraliame elgesyje, kuriame dalyvauja du asmenys (vadinkime juos moraliniu agentu ir kitu), šis nustatytas elgesys išreikš pagarbą abiem šalim, nesvarbu, kokią poziciją jie išlaikytų vienas kito atžvilgiu. Tai patvirtinama pačiu elementariausiu moralės principu, kuris išreiškiamas populiariu I. Kanto kategoriniu imperatyvu: elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi. Tai dažnai susiejama su pasitenkinimu jausti, kad visų žmonių statusas yr
ra vienodas. Aš, kaip žmogus, galiu tikėtis iš tavęs elgesio, kuriuo bus gerbiamas mano žmogiškumas.
Pagarbą rodantys veiksmai yra moraliai teisingi. .Žmogus turi savo nuomonę. Jis gali apgalvoti, kaip elgtis, apsvarstyti savo veiksmus, jų privalumus, spręsti ir siekti tikslų. Pagarba žmogui suteikia jam galimybę turėti apsisprendimo laisvę ar teisę būti savarankiškam, atsakyti už save. Turi būti gerbiamas žmogaus pasirinkimas.
Moralinė pareiga nuo teisinės pareigos atskiriama per bendrą ir abipusę pagarbą. Todėl priverstinė teisinė, bet ne pripažinta moralinė pareiga, kuri slegia asmenį, turintį įvykdyti ją, prilygsta pagarbos kitam paneigimui. Tai gali būti priežastis, dėl kurios teisė kritikuojama kaip nemorali, ir gali būti paskata reformuoti teisę.
M2 Moralė reikalauja paneigti savo interesą, norint gerbti kitų interesus. Šis moralės aspektas susijęs su prievoline ar normatyvine prigimtimi. Moralė nėra schema, kuri parodo, kaip žmonės elgiasi norėdami gauti bendrą pasitenkinimą jų visiškai suderinamiems interesams, šiuo atveju moralės problemos taptų paprasčiausiomis koordinacinėmis problemomis, ir nepasisekus išspręsti problemos, ji būtų apibrėžta kaip nepatogi ar kebli, bet ne moraliai neteisinga. Esmė yra ta, kad moralinis agentas susiduria su pasirinkimu, ar elgtis taip, kad gerbtum kitą, prisidedant prie jo interesų, ar paremti savo paties interesus. Moralė uždeda pareigą paneigti savo interesus dėl kito labo.
A. Halpin nurodo, kad gali būti prieštaraujama, jo
og savas paneigiamas interesas, yra apgaulingas, netikras, palyginus su moraline pareiga, kuri duoda daug didesnės naudos agentui, paklūstančiam įsakymui. Pasak autoriaus, prieštaravimas yra nepagrįstas, nes moralinis agentas yra gundomas elgtis taip, kaip yra patogiausia, ir jei jis būtų moraliai apsišvietęs, jis galėtų pamatyti tą laikiną nenuolatinio patogumo padėtį. Tačiau moralinis agentas užima tokią poziciją, kurioje moralinė pareiga reikalauja paneigti savo interesus. Taigi, galima nepaisyti pažado, kuris padarytas, kai pareigų atlikimas tapo nepatogiu, ir sulaužyti moralinę pareigą siekiant savo intereso. Nepavykus laikytis moralinės pareigos, įsitraukiama į tarnavimą savo interesui.
Autorius tuo nenori pasakyti, kad žmonės visada nenoriai, nedžiugiai elgiasi moraliai. Moralinės pareigos jėga negali būti laikoma kaip pirminė motyvacija elgiantis moraliai, kaip kad baimė būti nubaustam negali būti laikoma pirmine motyvacija elgtis nepriešingai teisei. Vis dėlto, kaip teisinės pareigos egzistencija reiškia galimybę žmogui pasirinkti ar nesilaikyti įstatymo, taip pat moralinės pareigos egzistavimas reiškia galimybę paneigti kito interesus, nors moralė reikalauja iš mūsų kito interesus gerbti labiau už savus.
M3 Moralė skatina abiejų pasitenkinimą, tiek moralinio agento, tiek kito, kurio interesams jis tarnauja. Nors moralė gali reikalauti paneigti savo interesus dėl kito, yra akivaizdu iš M2 iškelto prieštaravimo aptarimo, kad morale nesiekiama paneigti vieno iš individų pasitenkinimo. Šis aspektas yra susijęs su bendros ir abipusiškos pagarbos idėja, išdėstyta M1.
Jei šio moralės aspekto nebūtų, egzistuotų sistema, kuri skatintų vieno pasitenkinimą ta kaina, kad atimtų pasitenkinimą iš kito. Žodis, kurį naudojame tokiai priespaudai apibudinti yra tikrai ne moralė, tokia priespauda yra visiškai priešinga šiam moralės aspektui.
Reikia atsižvelgti ir į kitą požiūrį, kuriuo įrodinėjama, kad toks diferencijavimas yra niekas daugiau kaip priespauda, nuslėpta po moralės apsiaustu, bet M3 kaip pagrindinio moralės bruožo egzistavimas yra akivaizdus. Pvz., ar tam tikros etinės grupės nariai yra laikomi neprotingais iš prigimties, ir dėl to neturi gauti išsilavinimo, o rasti pasitenkinimą žemame (juodame ) darbe, kuris yra jų galimybių ribose?
Autorius bando paaiškinti, kaip teisė tam tikrais atvejais tampa moraline norma. Naudojant teises egzistuoja netikrumas, kai teisės gali būti naudojamos kaip išbaigtos remiantis normatyviniais principais, ar gali būti laikomos kaip save pačios įsteigusios pagrindiniais normatyviniais principais. Pvz., įstatymu nustatyta teisė gauti konkrečią algą pagal darbo sutartį, išreiškia teisės turėtojo poziciją, kuri gali būti analizuojama daugeliu būdų.
Teisė gauti X lt per mėnesį gali būti laikoma kaip įstatymu nustatyta teisė remiantis tuo susitarimu, kuris atitinka sutarčių teisės reikalavimus. Tokia teisė gauti X lt gali būti laikoma kaip išreiškianti poziciją, kuri yra apibrėžta normatyviniais sutarties teisės principais. Galima būtu iškelti klausimą, kodėl teisės turėtojui buvo suteikta teisė konkrečiai sumai X lt, nes tai nekyla iš sutarties teisės principų. Tai gali būti išspręsta elgsenos aptarimu, susijusios su reliatyviu statusu, atitinkančiu tą darbą santykyje su kitais darbais toje pačioje organizacijoje, taip pat rinka, kurioje yra žmonių galinčių atlikti tą darbą, konkretaus darbuotojo svarbių įgūdžių ir patirties įvertinimą ir t.t. Tačiau galima išspręsti klausimą, kodėl paskirta konkreti X lt suma, remiantis principais, nustatančiais minimalų atlyginimą, ar uždraudžiančiais lyčių diskriminavimą. Taip pat yra atvejų, kai teisės normomis nustatomas minimalus darbo užmokestis, iš kurių ir kyla suma X lt.
Jei nebūtų teisinių reikalavimų mokėti minimalų atlyginimą, ar išvengti lyčių diskriminacijos, galėtų taip atsitikti, kad teisės turėtojo kontraktas suteiktų teisę į mažesnę X lt sumą, bet darbdavys,kurio įsitikinimu yra nemoralu mokėti mažiau nei minimalus atlyginimas, taip pat reikia vengti lyčių diskriminacijos, gins darbuotojo teisę į X lt. Tai tampa moraline teise (labiau nei teisinė kaip buvo anksčiau), kuri išreiškia darbuotojo poziciją, apskaičiuotą remiantis normatyviniais principais ir konkrečia moraline perspektyva.
Moralinė teisė yra moralinės perspektyvos išraiška, ne pagrindas jai, šiuo pagrindu gali būti bet kas: religija, neaiški tradicija, socialinė sutartis ar net utilitarinis požiūris.
Šio darbuotojo teisė į X lt gali būti išvesta iš teisės į minimalų atlyginimą arba iš teisės nebūti diskriminuojamam dėl lyties. Minėtos teisės yra pagrindas konkrečiai teisei į X lt.
Toliau, A. Halpinas aiškina santykį tarp teisės ir jos pagrindo, kitaip tariant pirminio šaltinio. Autorius pabrėžia, kad tai yra lemiamas supratimo taškas, kurį lengva pamesti tarp įvairių teisių naudojimo teisiniame ir moralės diskurse. Pagrindinė teisė atrodo kaip bazė konkrečiai teisei, tačiau tai yra klaida.
Jei pagrindinė teisė yra nustatyta, tai konkrečios būties pripažinimo procesas tik reikalaus normalių taisyklių veikimo, loginio išvados darymo, randamo kiekviename galiojančiame silogizme.
Klausimai sunkėja, kai imama svarstyti apie teises, ir ypač kai kalbama apie išvados siekimą, kad teisė egzistuoja. Tačiau taip pat galima perduoti išvadas darantį santykį, laikant vieną teiginį kaip pagrindą konstruojant kitą, pvz., „D turi sutartinę pareigą išmokėti P 1000“, tai gi „P turi teisę į 1000 iš D“. Čia pirmasis teiginys tam tikra prasme gali būti laikomas pagrindu antrajam, kad antrasis teiginys yra teisingas remiantis tuo, kad pirmasis yra teisingas. Tačiau neįtvirtiname antrojo teiginio, o jis paprasčiausiai kaip išvada kyla iš pirmojo, pateikdamas supratimą apie sąsają tarp sutartinių teisių ir pareigų. Požiūris gali būti sustiprintas šiuo pavyzdžiu, kitaip sudėliojant santykį: „P turi sutartinę teisę į 1000 iš D“, tai gi, „D turi pareigą sumokėti P 1000“. Būtų klaidingas nelogiškumas reikalauti įtvirtinančio santykio tarp teiginių, kur vienas teiginys buvo laikomas kaip įtvirtinantis kitą, o pastarasis įtvirtinantis pirmąjį. Bet nelogiška pripažinti, kad dviejų būtinai koegzistuojančių fenomenų egzistavimas yra nulemtas vieno išvedimo iš kito.
Kalbant apie teisę, kuri yra pagrindas kitai, gali būti konstatuota, kad galima būtų pasakyti, kad kiekviena teisė yra pagrindas kitai. Nepaisant to, yra įprasta atsižvelgti į bendresnę teisę kaip į pirmesnę, laikomą pagrindine konkrečios teisės atžvilgiu.
Ta pati klaida kyla, kai viena teisė yra moralinė teisė ir kita teisė yra laikoma juridine teise, kuri yra įtvirtinta remiantis pirmąja. Moralinė teisė gali būti laikoma pagrindu juridinei teisei, bet kadangi moralinė teisė yra susijusi su tuo pačiu elgesiu kaip ir juridinė teisė, tai ji negali būti pagrindas juridinei teisei, kuri yra sutapatinama su ja. Sutapatinimo procesas yra niekas daugiau, kaip tik taikymas standartinių taisyklių
Kaltinimas filosofijos terminologijai, kad terminas deontologinis, vienas iš Benthamo daugelio naujadarų, kuris nors ir buvo autoriaus tinkamai parinktas perteikti etiką „didžiausiu žodžio suvokimu“, pasisuko prieš utilitaristinį požiūrį į etiką ir naudotas siaurai reprezentuoti požiūrį, laikomą jam priešingu.
Moralumas yra atlikimas iš esmes teisingų veiksmų ir vengimas tų, kurie yra iš esmes klaidingi. Tai galima pavadinti pareigingumo, arba deontologiniu požiūriu. Šis požiūris nurodo pareigą neatlikti tam tikros rūšies veiksmų (nemeluoti, neapgaudinėti žmonių, neatimti gyvybės sąmoningai).
Teisė ir teisėtumas gali reikšti vieną iš čia paminėtų:
1. Laikyti visus žmones vienodai vertingais, nepaisant jų amžiaus, lyties, rases, lytines orientacijos, tautybės, religinių ar politinių požiūrių.
2. Vertinti žmones nešališkai.
3. Elgtis su žmonėmis taip, kaip jie nusipelnė. Pagarba asmeniui ir pareiga yra moralumo pagrindas.
A. Halpin aptaria Rawls požiūrį, kuriuo jis detaliai išaiškina esminį skirtumą tarp dviejų požiūrių skirtingo pabrėžimo terminais santykyje tarp „ dviejų pagrindinių etikos koncepcijų.. teisingumo ir gėrio“. Teleologinis požiūris įtvirtina gėrį ir siekia jo maksimizacijos tikslo, ir kai yra sprendžiama, kaip realizuoti tą tikslą, yra atitinkamai sprendžiama, kas yra teisinga. Priešingai, deontologinis požiūris apibrėžia teisingą nepriklausomai nuo įvertinimo kas yra gėris, ir iš to galima daryti išvadą,, kad kai kurie veiksmai yra teisingi, net jei konkrečiomis aplinkybėmis jie nemaksimizuoja gėrio.
Skirtumas, kuris išplaukia iš šio terminologinio nukrypimo, yra susijęs iš keleto elementų, kurie nėra būtinai susiję. Pirma, yra idėja, kad teleologinis ar utilitarinis požiūris įvertinant, ar veiksmas yra teisingas, apibrėžiant ar tas veiksmas prisideda prie gėrio maksimizacijos, yra susijęs su minėto veiksmo pasekmėmis. Antra, yra santykis tarp teisingo ir gėrio. Trečia, yra gėrio maksimizavimo rezultatas.
Lengvai pripažįstama, kad abu deontologinis ir teleologinis požiūriai į etiką yra susiję su žmogaus elgesio pasekmėmis. Klausimas kyla, kaip ir kada turėtų būti nubrėžtas skirtumas tarp dviejų požiūrių, susiejus tai su pasekmėmis. A. Halpin pabrėžia, jog Benthamas manė, kad jo utilitarizmo privalumas yra tas, kad skirtingai nuo kitų požiūrių į moralę, jis leido moralės mokslinį apsvarstymą, pasveriant elgesio sferą, kas turi būti įvertinta. Elgesio moralumo vertinimo metode pirmiausia naudojamos pasekmės.
Skirtingas yra tas požiūris, kurio metodas yra nustatant, ar elgesys yra moralus, nesiremti ankstesne nuomone ir įvertinimu to veiksmo padarinių, bet nustatyti, ar tas elgesys pats patenka į kategoriją, kuri buvo iš anksto nulemta remiantis moralės aksiomomis. Tai gi, pavyzdžiui, požiūrio į moralę aksiomos yra randamos religijos mokyme, kuris uždraudžia kalbėti melagystes.
Tačiau moralinės vertės metodo trūkumas neužkerta kelio pasekmėm ar rezultatui. Taip, pavyzdžiui, nors malonumas negali suformuoti išbandymo, kas yra moralu, žmogaus laimės palaikymas gali glūdėti pačioje moralaus elgesio širdyje“. Toks požiūris yra suderinamas su populiariu posakiu, kad tie, kurie siekia vien tik malonumo pabaigia pasigailėtinai, arba randamame Judėjų- Krikščionių mokyme, kuris kviečia išvengti vien tik malonumų siekimo moraliame gyvenime, išlaikyti malonumo patirtį kaip jos pasekmę.
Turėtų būti išties sunku paneigti, kad moralė yra galiausiai susijusi su maloniomis pasekmėmis to elgesio, kurį ji nurodo. Šiuo atveju teiginys, kad tai kas yra malonu, maksimizuoja žmogaus laimę, gali būti laikomas kaip būtinai teisingas kasdienine prasme, bet nebūtinai pagelbės apibrėžiant, kas maksimizuoja žmogaus laimę, ar kas yra moralu.
Konkretus elgesio pavyzdys, kuris kyla ir turi nemalonias pasekmes, ir yra laikomas moraliu, remiantis moraline pareiga, vis dar negali padaryti griežto atskyrimo remiantis padariniais.
Kai nėra įmanoma nustatyti ir įvertinti visų pasekmių, galima remtis šiais teiginiais:
1. yra neįmanoma numatyti visų pasekmių, nes bet kokia tikslą turinti pastanga tai padaryti yra sutartinė ir šališka, ir galima lengvai nepaisyti kitų pasekmių, kurios yra reikšmingos;
2.pati svarbiausia užduotis, kurią kiekvienas asmuo gali įgyvendinti naudodamasis bendru gėriu, yra užtikrinti, kad jo paties elgesys yra moralus, o ne susikoncentruoti į tolimesnes savo elgesio pasekmes ;
3. moralinės pareigos nesilaikymas ilgesnį tarpą gali turėti didesnes pasekmes, nei vienkartinis pareigos išvengimas;
Tačiau A. Halpin pažymi, kad šiuo atveju yra populiaru cituoti I. Kantą, kad moralinė pareiga gali būti nepriklausomai nuo elgesio pasekmių, kurių reikalaujama elgesiu, ir tada naudoti Kanto pažiūras kaip deontologinę paradigmą. Iš kitos pusės, I. Kantą kritikuoja B. Blanshardas, kuris teigia, kad I. Kantas pražūtingai bandė padaryti teisingą elgimąsi priklausomą nuo pasekmių.
Autorius nagrinėja gėrio ir teisingumo sąvokas, kaip papildomas sąlygas nustatyti moralės riboms. Svarbu nustatyti, jog egzistuoja skirtumas yra kas laikoma geru, o kas teisingu.. Taigi, gali būti taip, kad kas laikoma gera, gali būti neteisinga, ir kas laikoma teisinga, gali būti laikoma negera.
Esmė yra ta, kad jei norima apibūdinti požiūrį į moralę, suteikdami prioritetą teisingam prieš gerą, šiuo atveju nėra įsisąmoninama, kad kai kas gali būti teisinga, tačiau visiškai negera. Sprendžiant problemą, reikia aiškiai nubrėžti ribą tarp gėrio sąvokų, kurios skiriasi priklausomai nuo aplinkybių, šiuo atveju, dilemą, kuria sąvoka vadovautis konkrečioje situacijoje yra išsprendžiama naudojant teisingumo sąvoką. Nes jei būtų įtvirtinta vienintelė gėrio sąvoka, nei vienai nereikėtų atiduoti prioriteto.
Taigi, teisė neturi prioriteto prieš gėrį, bet nustato gėrio ribas.
A. Halpin nurodo, kad jei nėra priežasties, dėl kurios neturėtume maksimizuoti gėrio, nes nėra alternatyvaus gėrio, teisių samprata yra perteklinė. Mes turime tik vieną gėrį, kurio verta siekti, ir kadangi nėra alternatyvos, šis gėris yra vertas, kad jo siektum. Ir galima pasakyti, kad maksimalus gėris pasako, kas yra teisinga. Taigi teisinga šiuo atveju gali būti sinonimas gėriui, tačiau ne kilęs iš jo.
Iš kitos pusės, jei yra alternatyvus gėris, kurio egzistavimui kelia grėsmę mūsų pirmojo gėrio siekimas, tai yra priežastis nemaksimizuoti pirmojo gėrio, tai gi negalime išvesti teisingo iš gėrio maksimizavimo, nei suteikti pirmenybės gėriui šia prasme.
Galima padaryti išvadą, kad jei yra vienas gėris ar daugiau nei vienas gėris, negalima išvesti teisės iš gėrio, ar laikyti gėrį kaip turintį prioritetą prieš teisę. Išvada: kadangi yra labai daug gėrio sampratų, negalima nustatyti vienintelio.
Kaip vieną iš pagrindinių moralės problemų autorius iškelia klausimą kaip gali moralė vienu ir tuo pačiu metu reikalauti savęs paneigimo M2 (moralė reikalauja paneigti savo interesą, norint gerbti kitų interesus) ir pareikšti, kad siūlo savęs patenkinimą M3 (moralė skatina abiejų pasitenkinimą, tiek moralinio agento, tiek kito, kurio interesams jis tarnauja)? Siūloma išspręsti problemą išskiriant du polius: kad savęs paneigimas M2, skiriasi nuo savęs patenkinimo M3, būtent neracionalus/racionalus, neišsilavinęs/išsilavinęs, neapsišvietęs/apsišvietęs ir kitomis išraiškomis. Tačiau dažniausiai šie bandymai atsimuša į neišsprendžiamų problemų sieną, nes labai sunku yra diferencijuoti, kas yra neracionalu, o kas racionalu, nes negalima apsibrėžti visuma, o kiekvienu atskiru atveju reikia nustatyti tam tikras sąlygas, kurios užpildytu racionalaus ar neracionalaus reikšmę.

A. Halpinas nagrinėja konfliktą tarp dviejų teorijų: teisių ir utilitarizmo, pasitelkęs keturių mąstytojų požiūrius. Dworkinas, Rawls ir Nozick atstovauja teisių teorijai, tuo tarpu Benthamas – utilitarizmui.

Jei būtų atmestos tradicinės etiketės, klijuojamos teisių teorijos ir utilitarizmo šalininkams, galima būtų nurodyti daug jų teorijų sąlyčio taškų.

Galima paminėti pirmąjį moralės aspektą M1, kuris reikalauja pagarbos kitam, ir pavadinti minėtą aspektą moralės forma. Reikalavimas gerbti kitus yra tas moralės aspektas, kuris nukreiptas į moralinį agentą, o kiti du identifikuoti aspektai efektyviai nurodo, su kuo yra susijęs moralinis agentas M2, ir koks yra rezultatas M3, kai jis prisijungs prie M1, tai gi galima laikyti M1, tam tikra prasme, kaip simbolizuojantį moralę. Tačiau tai tik moralės forma, nes galima ginčytis dėl bet kokio skaičiaus turinių, kuriais užpildoma idėja, susijusių gerbti vienas kitą bendrai ir abipusiškai, kaip reikalauja moralė.

Kiekvienas iš minėtų keturių teoretikų naudoja moralės formą. Dworkinas ir Notzickas pradeda nuo to, kad ji yra akivaizdi arba tariama. Benthamas ir Rawlsas nepradeda savo traktatų nuo moralės formos, tačiau gana greitai pradeda nagrinėti būtent šį klausimą: Benthamas įtvirtindamas individualistinį pareiškimą, Rawlsas kaip priemonę neišmanymo priedangai. Galima teigti, kad nei vienas nepateikia jokio pagrindimo moralės formai, o, tiesą sakant, visi keturi prisiima moralės formą.

Tačiau, jei moralinė forma yra tariama (prisiimta), nebėra pagrindo tęsti toliau link esminių moralės rezultatų, nes trūksta konkretaus pagrindimo, tik žinant moralės formą, galima sužinoti ir jos turinį. Todėl, kad nežinome, kodėl gerbti vienas kitą (forma), negalime žinoti atsakymo į fundamentalų moralės klausimą, kaip gerbti vienas kitą (turinys).

Kiekvienas iš keturių teoretikų sukelia moralinės formos abstrakciją, nors ir nėra moralės pagrindimo, kuris galėtų pateikti konkretų praktinį požiūrį į moralę, nes mąstytojų tikslas yra pateikti visuotinį ir vienintelį vadovą kaip reikia elgtis moraliai. Galima būtų išskirti šios pagrindinius mąstytojų teiginius:
1. Visų malonumo maksimizacija (Benthamas);
2. Visų malonumo maksimizacija tokį ilgą laiko tarpą, kad kiekvienam suteikiama vienoda galimybė (Dworkin);
3. Visų malonumo maksimizacija tokį ilgą laiko tarpą, kad net esančio blogiausioje padėtyje malonumas yra maksimizuojamas (Rawlsas);
4. Palikti kiekvienam maksimizuoti savo paties malonumą (Nozick).
Tai gi, autoriaus nuomone, jei mes pavadinsime pirmąjį teiginį utilitariniu, tai tuomet galime kitus vadinti reformuotu utilitarizmu, revizionistiniu utilitarizmu ir net anarchiniu utilitarizmu. Pagrindinė problema yra ta, kad nei vienam iš mąstytojų nepavyko pateikti praktinio požiūrio į moralę. Taigi, iš teisų jie nenagrinėja fundamentalių moralės aspektų, kuriais pagrįstos jų teorijos.

Leave a Comment