Tarptautinės sutartys

Tarptautinių sutarčių teisė

REFERATAS

Tarptautinių sutarčių sąvoka, prigimtis ir pagrindiniai šaltiniai

Tarptautinės sutarties apibrėžimas pateikiamas 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 2 – ame straipsnyje: “Sutartis reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo.” Tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu, tačiau Vienos konvencija jiems netaikoma. Jie pasiekiami derybomis, nefiksuojami raštu ir paprastai neturi privalomojo teisinio pobūdžio.Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teeisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai įsipareigojimai. Praktikoje toks susitarimas gali būti vadinamas įvairiai, priklausomai nuo jo pobūdžio: sutartis, konvencija, protokolas, kompromisas, memorandumas, apsikeitimas notomis ar laiškais, deklaracija, komunikatas, chartija ir pan., tačiau negalima kalbėti apie kokią nors sutarčių gradaciją – visais atvejais prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai. Paprastai kai kurioms tarptautinių sutarčių rūšims būdingi tam tikri pavadinimai, pavyzdžiui universalioms JTO sutartims taikomas konvencijos terminas, protokolu vadinamas kitos sutarties papildymas ar priedas. Tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą, kuriuo šalys ketina suukurti ir sukuria tarptautinius įsipareigojimus. Taigi ne bet koks tarptautinis susitarimas yra tarptautinė sutartis. Iš Vienos konvencijoje pateikiamo apibrėžimo, išplaukia dar vienas tarptautinės sutarties kriterijus – ji turi būti reguliuojama tarptautinės teisės, taigi tai turi būti tarptautinės viešosios teisės sutartis. Privatinės te

eisės kontraktas negali būti laikomas tarptautine sutartimi. Pavyzdžiui, vienos valstybės banko suteikiamas kreditas kitai valstybei laikomas privatinės teisės kontraktu, tačiau sutartis tarp dviejų valstybių vyriausybių dėl valstybinės paskolos jau yra tarptautinė sutartis. Kaip yra su tarpžinybiniais susitarimais? Vyriausybės ministerija ar departamentas santykiuose su kitos valstybės atitinkamomis institucijomis yra aukščiausia valstybės vykdomosios valdžios institucija, o ne privatinės teisės subjektas, ir todėl negali veikti savo vardu ir sukurti tarptautinius įsipareigojimus tik sau. Nors ministerija gali sudaryti susitarimus su kitų valstybių institucijomis, tai nebūtinai reiškia, kad ji gali sudaryti tarptautines sutartis.

Tarptautinės teisės požiūriu nėra svarbu, kaip formuluojama tarptautinė sutartis: ar ji sudaroma tarp valstybių, vyriausybių ar atskirų ministerijų – žodinės formuluotės nėra svarbios, nes svarbiausias tarptautinės sutarties skiriamasis bruožas yra tarptautinės teisės subjektų įsipareigojimų nuustatymas pagal tarptautinę teisę. Taip pat nesvarbu, kas yra sutarties sudarytojas – sutarties subjektas visada yra valstybė, tačiau svarbu, kad sudarytojas galėtų atstovauti savo valstybei.

Tarptautines sutartis galima klasifikuoti įvairiai, priklausomai nuo jų sudarymo aplinkybių ir tikslų. Pagal sutarties šalių skaičių tarptautinės sutartys gali būti dvišalės ir daugiašalės. Pastarąsias galima skirstyti į universalias (bendrąsias) ir lokalines (grupines). Universaliose sutartyse gali dalyvauti visos valstybės ir tai dažniausiai JTO rėmuose sudaromos sutartys. Lokalinėse sutartyse dalyvauja apibrėžtas šalių skaičius, pavyzdžiui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių la
aisvių konvencija buvo atvira Europos Tarybos narėms. Lokalinės sutartys paprastai uždaros ir kitos valstybės kviečiamos tik bendru sutarties dalyvių sutikimu (pvz., Šiaurės Atlanto sutarties organizacija). Tarptautinės sutartys gali būti klasifikuojamos ir pagal jų objektus. Išskiriamos politinės (sąjungos, taikos, draugystės, partnerystės, bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos ir pan.) bei ekonominės (laisvos prekybos, techninės, humanitarinės pagalbos, paskolų, žvejybos ir pan.) sutartys. Vis dėlto toks skirstymas subjektyvus, nes bet kokia sutartis tarp valstybių vienaip ar kitaip siejasi su politika. Objektyviai galima atskirti nebent sutartis sudaromas tarp valstybių ir sutartis sudaromas tarp valstybės ir tarptautinės organizacijos arba vien tarptautinių organizacijų.

Pagrindiniai tarptautinių sutarčių teisės principai ir normos yra kodifikuoti dviejose universaliose sutartyse: jau minėtoje 1969 metų Vienos konvencijoje dėl sutarčių teisės (joje dalyvauja ir Lietuva) ir 1986 metų Vienos konvencijoje dėl sutarčių, sudaromų tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarp tarptautinių organizacijų (Lietuva nedalyvauja). Pastaroji skirta valstybių ir tarptautinių organizacijų bei pačių tarptautinių organizacijų sutartims reguliuoti ir išplečia joms tas pačias su keliais pakeitimais normas, kurios taikomos sutartims tarp valstybių pagal 1969 metų Vienos konvenciją. Reikia pažymėti, kad 1986 m. konvencija dar nėra įsigaliojusi. Kiekviena valstybė gali sudaryti tarptautines sutartis, tai išplaukia iš valstybių suvereniteto principo ir yra įtvirtinta konvencijoje. Tuo tarpu tarptautinės organizacijos kompetenciją sudaryti tarptautines sutartis reguliuoja šios organizacijos no
ormos.

Tarptautinių sutarčių sudarymą, vykdymą, nutraukimą taip pat reguliuoja tarptautiniai papročiai; tai patvirtina ir 1969 bei 1986 metų Vienos konvencijų preambulės, kuriose nurodoma, kad “paprotinės tarptautinės teisės normos tebereguliuoja klausimus, nesureguliuotus šios Konvencijos nuostatomis.”

Atskiros valstybės vidaus teisė taip pat gali reguliuoti tos valstybės institucijų ir pareigūnų kompetenciją sudaryti ir vykdyti valstybės tarptautines sutartis (kaip tai daroma Lietuvoje bus aptarta vėliau). Valstybės tarptautinių sutarčių sudarymas yra susijęs su valstybės užsienio politika, todėl jos detalus reguliavimas vidaus teisės normomis vargu ar tikslingas. Pagaliau tarptautinės sutartys yra pirmiausia tarptautinės teisės reguliavimo dalykas ir šiuo atveju 1969 m. Vienos konvencijos normos yra pakankamai konkrečios.

Tarptautinės sutarties sudarymas

Tarptautinių sutarčių įvairovė sąlygoja jų sudarymo procedūrų įvairovę. Vienoms sutartims (pvz., universalioms) reikia kelių sudarymo stadijų, kitoms (pvz., apsikeitimui notomis) užtenka vienos ar dviejų. Įvairių sutarčių sudarymo procesas gali apimti sudarymą labai įvairių dokumentų ar raštų. Daugiašalės ratifikuojamos sutarties atveju paeiliui gali būti sudaromi tokie dokumentai: suderintas (dažniausiai parafavimo, atstovų inicialų įrašymo forma) tarptautinės sutarties tekstas, pasirašytas sutarties tekstas, sutarties ratifikavimo raštai, prisijungimo prie sutarties raštai ir kiti. Sutartį galima laikyti sudaryta nuo to momento, kai valstybės galutinai išreiškia savo valią įsipareigoti. Sutartis įsigalioja nuo joje nurodytos datos arba nuo apsikeitimo ratifikaciniais raštais momento.

1969 m. Vienos konvencija išskiria dvi pagrindines tarptautinės sutarties sudarymo stadijas: 1)

) sutarties teksto patvirtinimas ir jos teksto autentiškumo nustatymas; 2) valstybių sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų privaloma. Prie šių esminių stadijų dar būtų galima priskirti ir tarptautinį pranešimą apie sprendimą įsipareigoti tokia sutartimi ir sutarties įsigaliojimas remiantis jos nuostatais. Žinoma, sutarties sudarymo procesas paprastai apima ir derybas, kurių eigoje ir sukuriami atitinkami dokumentai.

Visas tarptautinės sutarties sudarymo procesas prasideda nuo įgaliojimų klausimo. Bet kokį aktą, liečiantį tarptautinės sutarties sudarymą, gali atlikti tik valstybės įgaliotas asmuo. Pagal Vienos konvenciją, asmuo laikomas atstovaujančiu valstybę, jeigu jis pateikia tinkamus įgaliojimus ar jei iš valstybės praktikos ar kitų aplinkybių matyti, kad ji ketino laikyti šį asmenį laikyti savo atstovu ir be įgaliojimų. Tokios pat sąlygos taikomos ir tarptautinių organizacijų atstovams. Pagal pareigas ir neturintys pateikti įgaliojimų, valstybę atstovaujančiais laikomi valstybių, vyriausybių vadovai ir užsienio reikalų ministrai; diplomatinių misijų vadovai, kai ketinama patvirtinti sutarties tekstą tarp akredituojančios valstybės ir valstybės, kurioje jie akredituoti; atstovai, akredituoti tarptautinėje konferencijoje ar tarptautinėje organizacijoje, kai tvirtinamas sutarties tekstas toje konferencijoje ar organizacijoje. Valstybių atstovai, prieš atlikdami bet kurį sutarties sudarymo veiksmą, apsikeičia įgaliojamaisiais raštais, sutartį sudarant konferencijoje ar organizacijoje, įgaliojimus pateikia šių institucijų nustatyta tvarka.

Sutarties teksto patvirtinimas reiškia, kad sutarties tekstas yra galutinis ir derybos dėl jo yra baigtos. Pagal Vienos konvenciją, sutarties tekstas yra patvirtintas, jei visos dalyvaujančios valstybės išreiškė savo sutikimą, o tarptautinėje konferencijoje – paprastai balsavimu, dviem trečdaliams valstybių pritariant.

Tarptautinės sutarties autentiškumo nustatymas savo pasekmėmis prilygsta sutarties teksto patvirtinimui – tekstas yra galutinis. Šios procedūros metu paskelbiama, jog tekstas atitinka derybininkų ketinimus ir jie laiko jį galutiniu. Autentiškas tekstas vėliau negali būti keičiamas. Tik vienu atveju tekstą patvirtinus vėliau dar nustatomas autentiškumas: tarptautinės organizacijos ar konferncijos balsavimo būdu ar konsensusu patvirtinus tekstą, vėliau jį dar pasirašo delegacijų vadovai ir taip nustato jo autentiškumą, taigi tai daugiau procedūrinis, o ne esminis sutarties sudarymo veiksmas. Parafavimas arba inicialų pažymėjimas sutarties tekste taip pat reiškia autentiškumo nustatymą. Pasirašymas ad referendum reiškia sąlygą, kad tokį pasirašymą dar patvirtins aukštesnė valstybės institucija. Parafavimas ar pasirašymas ad referendum naudojami tisklu išvengti galimų komplikacijų, norint supaprastinta forma patvirtinti susitarimą, kuris dar turės būti pateiktas nacionaliniam parlamentui; norint suteikti sutarčiai ypatingą iškilmingumą, paliekant jos pasirašymą aukštesnėm institucijom; taip pat tada, kai derybininkas nėra įgaliotas pasirašyti sutartį.

Bene svarbiausia tarptautinės sutarties sudarymo stadija yra sutikimas dėl tarptautinio sutarties privalomumo. Pagal Vienos konvenciją, valstybės sutikimas, kad sutartis taptų privaloma, gali būti išreikštas pasirašymu, apsikeitimu dokumentais, sudarančiais sutartį, ratifikavimu, priėmimu, tvirtinimu ar prisijungimu, kitais numatytais būdais. Tarptautinei organizacijai taip pat tinka šie būdai, tik ratifikaciją čia pakeičia formalaus patvirtinimo aktas. Sutarties teisinė galia nepriklauso nuo to, kaip valstybė išreiškė sutikimą, kad sutartis taptų privaloma.

Pasirašymas – tai valstybės sutikimas, kad sutartis taptų jai privaloma. Tokia supaprastinta procedūra valstybės pasinaudoja tada, kai nėra būtinas aukščiausiųjų institucijų pritarimas. Prisijungiant prie sutarties, ji nepasirašoma.

Apsikeitimas dokumentais sudarančiais sutartį taip pat laikomas sutikimu, kad sutartis taptų privaloma, kai tai juose numatyta. Tai taip pat supaprastinta procedūra; apsikeitimas notomis ar laiškais, kurių turinys identiškas ir pakartoja sutarties tekstą. Antrosios notos gavimo data laikoma sutarties sudarymo data.

Ratifikavimas yra priemonė parlamentui dalyvauti vyriausybės vykdomoje užsienio politikoje. Pagal Vienos konvencijos 14 str., valstybės sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo yra išreikštas ratifikavimu, kai sutartis numato, kad toks sutikimas turi būti išreikštas ratifikavimu; derybų metu valstybėms sutarus, kad bus reikalingas ratifikavimas; valstybės atstovas pasirašė sutartį su ratifikavimo sąlyga; valstybės ketinimas paisrašyti sutartį su ratifikavimo sąlyga seka iš atstovo įgaliojimų ar buvo išreikštas derybų metu. Valstybės sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo yra išreikštas priėmimu ar tvirtinimu pagal tas pačias taisykles.

Tarptautinės sutarties ratifikavimas turi du aspektus: konstitucinį ir tarptautinį. Valstybės nacionalinės teisės normos numato, kokiu teisės aktu yra ratifikuojamos sutartys. Tarptautinės teisės prasme ratifikavimas yra tarptautinis teisinis aktas, kuriuo valstybė išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo, tačiau, kol neatliktas tarptautinis ratifikavimo aktas – apsikeitimas ratifikaciniais raštais ar jų deponavimas, nelaikoma, kad valstybė jau įsipareigojo. Ratifikacinia raštai surašomi tradicine forma, o apsikeitimas raštais įforminamas protokolu. Apie ratifikacinių raštų deponavimą depozitaras informuoja visas sutarties dalyves.
Priėmimas ir tvirtinimas – taip pat valstybės sutikimo dėl tarptautinės sutarties privalomumo formos, kurioms taikomos tokios pat taisyklės kaip ir ratifikavimui. Procedūrų skirtumai glūdi tik valstybių vidaus teisėje: tam tikras sutartis priimti ir tvirtinti gali ne parlamentas, o prezidentas ar vyriausybė. Prisijungimas – tai aktas, kuriuo nepasirašiusi sutarties valstybė išreiškia savo sutikimą dėl jos privalomumo. Prie sutarties galima prisijungti, kai ji numato tokią galimybę, tokia galimybė numatyta derybų metu ar valstybėms sutarus vėliau. Paprastai daugiašalei sutarčiai pasirašyti numatomas tam tikras laikas, o jam praėjus, valstybės jau gali tik prie jos prisijungti.
Šalis gali atsisakyti išreikšti sutikimą dėl privalomumo, jeigu ji nėra kitoje sutartyje įsipareigojusi sudaryti tokią sutartį. Tai, kad sutartyje numatytas jos ratifikavimas, priėmimas, tvirtinimas, prisijungimas, pasirašymo ad referendum patvirtinimas, apsikeitimas ratifikaciniais raštais dar nereiškia, kad net pasirašiusi valstybė išreikš sutikimą dėl sutarties privalomumo. Pritarimo sutarties sudarymui procedūra tam ir skirta, kad valstybė galėtų apsvarstyti, ar tapti sutarties dalyve. Taigi sutarties pasirašymas jos neratifikuojant valstybės dar neįpareigoja, kita vertus, praktikoje atsitinka ir taip, kad sutartį pasirašiusi valstybė jos neratifikuoja, nors tokia sąlyga ir numatyta sutartyje, o tai galima laikyti vienu iš tarptautinės teisės imperatyvumo trūkumo aspektų.

Tarptautinių sutarčių vieta Lietuvos politinėje ir teisinėje sistemoje

Tarptautinės sutarties apibrėžimas pateikiamas Lietuvos Respublikos (toliau LR) Tarptautinių sutarčių įstatyme: “Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai”. Tokia formuluotė panaši į Vienos konvencijoje pateiktą tarptautinės sutarties apibrėžimą. LR įsipareigojo gerbti ir vykdyti šią konvenciją 1991 m. sausio 29d. AT pareiškimu “Dėl LR įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių teisių srityse”. LR Konstitucinis Teismas savo nutarime dėl LR įstatymo “Dėl LR tarptautinių sutarčių” kai kurių nuostatų atitikimo Konstitucijai išskyrė du svarbiausius Vienos konvencijos principus: pacta est servanda – sutarties privaloma laikytis ir sutarties dalyvis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis tam, kad pateisintų sutarties nevykdymą, todėl Teismo nuomone, svarbu, kad įstatymuose būtų nustatyta nuosekli tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarka, kuri atitiktų Konstitucijos nuostatas dėl tarptautinių sutarčių ir tarptautinės teisės šios srities principus bei normas. Tai ir buvo padaryta, priėmus 1999 m. birželio 22d. Tarptautinių sutarčių įstatyme.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad minėti konvencijos principai nereiškia, jog skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų tarptautinės teisės normų įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų – tai esanti suvereni valstybės teisė. LR pasirinkta tarptautinės teisės ir vidaus teisės derinimo sistema yra grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutarys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje jas inkorporuojant į tą sistemą. Tokį tarptautinių sutarčių įgyvendinimo būdą įtvirtina ir Konstitucijos nuostata, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys yra vidaus teisinės sistemos sudedamoji dalis.

Tarptautinių sutarčių įstatymas išskiria dvi LR tarptautinių sutarčių rūšis: tos, kurias turi ratifikuoti Seimas ir tos, kurioms patvirtinti pakanka Vyriausybės nutarimo. Įstatyme numatyti 8 atvejai, kuriais sutartis ratifikuoja Seimas, iš jų šeši minimi ir Konstitucijos 138 str. Tai sutartys:

1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo, išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;

2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusios gynybinio pobūdžio sutartys;

3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartys;

4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose;

5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse tarptautinėse organizacijose;

6) daugiašalės arba ilgalaikės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, ekonominės sutartys;

7) dėl užsienio valstybių kariuomenės vienetų buvimo ir jų statuso Lietuvos Respublikos teritorijoje;

8) nustatančios kitokias teisės normas negu galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai

Taip pat ratifikuojamos tos tarptautinės sutartys, kuriose yra numatytas jų ratifikavimas.
LR tarptautines sutartis ratifikuoja Seimas, priimdamas įstatymą. Sutartis ratifikuoti Seimui teikia Prezidentas savo iniciatyva ar pasiūlius Vyriausybei. Kitas tarptautines sutartis Vyriausybei tvirtinti teikia ministerija, kurios kompetencijai priklausys sutartį vykdyti. LR teisinėje sistemoje nėra ypatingos tarptautinių sutarčių rūšies – “tarptautinių tarpžinybinių susitarimų”. LR ministerijų ar Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės institucijų vardu ir pagal jų kompetenciją sudaromi su atitinkamomis užsienio valstybių institucijomis susitarimai nėra LR tarptautinės sutartys. Jų rengimo bei sudarymo tvarką nustato Vyriausybė. Šios sutartys registruojamos atskirame registre, kurio tvarkytoja yra Užsienio Reikalų Ministerija.

LR tarptautines sutartis be specialių įgaliojimų gali sudaryti tik Prezidentas, Ministras Pirmininkas ir Užsienio Reikalų Ministras. LR diplomatinės atstovybės vadovas arba LR įgaliotas atstovas tarptautinėje konferencijoje, organizacijoje turi teisę derėtis dėl tarptautinės sutarties sudarymo ar patvirtinti jos tekstą be specialių įgaliojimų su valstybe, kurioje jis yra akredituotas, arba tarptautinėje konferencijoje, organizacijoje. Kitiems asmenims įgaliojimus atlikti veiksmus, susijusius su LR tarptautinių sutarčių sudarymu, suteikia Prezidentas Vyriausybės teikimu ar Prezidento pavedimu Ministras Pirmininkas.

Įstatymas apibrėžia ir Užsienio Reikalų Ministerijos kompetenciją tarptautinių sutarčių įsigaliojimo procese. Ji atlieka tarptautinius veiksmus, susijusius su LR tarptautinės sutarties įsigaliojimu, galiojimu ar veikimu (dokumentų, reikalingų tarptautinei sutarčiai įsigalioti parengimas ir deponavimas, tarptautinės sutarties atidavimas saugoti depozitarui, pranešimas apie galiojimo sustabdymą ar nutraukimą ir kt.). Įstatymas taip pat numato ir sutarties vykdymo principus: įsigaliojusias LR tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu LR įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. LR Vyriausybė užtikrina tarptautinių sutarčių vykdymą. Tarptautinė sutartis taip pat gali nustatyti specialias šios sutarties vykdymo taisykles.
LR tarptautinės sutartys gali būti denonsuotos ar gali būti sustabdytas jų galiojimas tik vadovaujantis šių sutarčių nuostatomis, tarptautinės teisės normomis bei įstatymo nustatyta tvarka. Denonsuoti LR tarptautinę sutartį nusprendžia LR Vyriausybė, išskyrus galiojančias ratifikuotas tarptautines sutartis, dėl kurių denonsavimo ar jų galiojimo sustabdymo LR Prezidento teikimu (jo iniciatyva ar Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlius) sprendžia Seimas.

Galima daryti išvadą, jog Konstitucija ir Tarptautinių sutarčių įstatymu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys įtvirtintos kaip reikšminga sudėtinė LR teisinės sistemos dalis.

Literatūra

Vadapalas V. Tarptautinė teisė: bendroji dalis.- Vilnius, 1996
Lietuvos Respublikos Konstitucija
Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai, 5.- Vilnius, 1996

Leave a Comment