Tarptautinė viešoji teisė

TARPTAUTINĖ VIEŠOJI TEISĖ

TT specifika

· Paskirtis kaip ir nacionalinės teisės – reguliacinė (reguliacinė funkcija – reguliuoti tarptautinius santykius);
· Santykių pobūdis:
o Nacionalinėje teisėje – vertikalūs (subordinaciniai);
o Tarptautinėje teisėje – horizontalūs (pars in parem imperium non habet) – reguliuoja santykius tarp lygiaverčių subjektų. Kitokio lygmens santykiai.

TVT reguliuoja tik tuos tarptautinius santykius, kurie yra politinio pobūdžio (valstybėms realizuojant savo suverenias teises).

TT – ypatinga teisės normų sistema ir tos teisės normos reguliuoja valstybių ir kitų TT subjektų tarptautinius santykius, atsirandančius jiems įgyvendinant ir derinant politinius interesus bei atliekant su tuo susijusias kitas funkcijas (viešojo pobūdžio).

· Ypatinga teeisės normų sistema – nekyla iš vieno valstybės teisės;
· Specialūs subjektai – valstybės ir kiti TT subjektai;
· Santykiai:
o Tarptautiniai;
o Viešojo pobūdžio;
o Atsiranda derinant politinius interesus ir kitas viešojo pobūdžio funkcijas (nes politiniai interesai nėra vienalyčiai – jie susiję su ekonominiais, ideologiniais ir t.t.).

G. Bentham (1970 m.) – pirmą kartą pavartojo TT sąvoką („Įvadas į moralės ir įstatymų leidybos principus). Sąvoka iš romėnų teisės – ius gentium (bet ten buvo tik civilinės teisės prasme).

TT tiksliai neatspindi šios teisės turinio – nes čia santykiai ne tarp tautų, o tarp valstybių arba tarptautinių organizacijų.

Istorija

1. Klasikinė TT – nuo teeisės, reglamentuojančios santykius tarp valstybių (XVI a.) iki Pirmoj Pasaulinio karo pabaigos (1918 m.) – suprantama kaip karo ir taikos teisė (Hugo Grocijus).
Principai, susiformavę klasikinėje TT ir kuriuos perėmė šiuolaikinė TT:
· Pagarba valstybė suverenitetui;
· Suvereni valstybių lygybė;
· Nesikišimas į valstybių vidaus reikalus;
· Pacta sund servanda;
· Atvirosios jūros laisvė;
· Diplomatinė ne

eliečiamybė.
2. Pereinamasis laikotarpis – Tautų Sąjunga (1919 m. – 1946 m. [neteko prasmės 1939 m.]). Atsiranda daugelis šiuolaikinės TT bruožų.
3. Šiuolaikinė TT – 1945 m. JT Chartija įkūnija šiuolaikinės teisės principus (seniau – JTO Įstatai).
JTO = SNO (Suvienytųjų Nacijų Organizacija).
Svarbiausi skirtumai taip klasikinės ir šiuolaikinės TT:
· Klasikinė TT yra karo ir taikos teisė, neriboja valstybių teisės kariauti, naudoti jėgą, karas ir taika lygiaverčiai, o šiuolaikinėje TT – jėgos draudimas (1928 m. buvo pasirašyta Paryžiaus taikos sutartis dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės, dažnai vadinama pagal US ir F užsienio reikalų ministrų pavardes -> Briand – Kellogg paktas).
· Šiuolaikinė teisė:
o Laisvo tautų apsisprendimo principas;
o Pagarbos –žmogaus teisėms principas;
Šie principai neįsitvirtino iš karto su Tautų Chartija.
· TT subjektų skirtumas:
o Klasikinėje – suverenios valstybės;
o Šiuolaikinėje – tarptautinės organizacijos, suverenios valstybės (subjektų ratas linkęs plėstis).
· Šaltiniai:
o Klasikinėje – tarptautiniai papročiai;
o Šiuolaikinėje – TT paprotinių normų kodifikacija (kodifikuotos universaliose, regioninėse tarptautinėse suutartyse) + Tarptautinių organizacijų rezoliucijos.

Tarptautinė viešoji ir tarptautinė privatinė teisė

TT vartojama siaurąja (TVT) ir plačiąja (TVT + TPT) prasme.

Panašumai:
· Abi jos susijusios su t.t. tarptautinio bendradarbiavimo aspektais;
· Panašūs principai ir institutai, pvz., valstybės suverenitetas ir imunitetas;
· Kai kurie šaltiniai tie patys – tam tikros sutartys, nacionaliniai įstatymai – sutartys svarbios TVT, o sutarčių turinys svarbus TPT, bet taip pat ir TVT, jei, pvz., kelių valstybių įstatymai reglamentuoja tam tikrą dalyką taip pat.

Skirtumai:
· Dalykas:
o TVT – reglamentuoja viešo pobūdžio santykius ir kitas viešas funkcijas įgyvendinant susidarančius santykius;
o TPT – įgyvendinami privataus pobūdžio santykiai (d

dalykas beveik kaip CT).
· Skirtingi subjektai:
o TVT – valstybė;
o TPT – FA ir JA, kartais ir valstybė (kaip JA);
· TVT nėra nacionalinės teisės dalis, o TPT yra nacionalinės privatinės teisės dalis, kurios normos reguliuoja civilinius, šeimos, darbo ir kitus santykius, bet tie santykiai turi tarptautinį (užsienio) elementą.

LAT Senato 2000 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 28 -> priedas prie to nutarimo: LR teismų praktikos, taikant TT normas, apžvalga.

Tarptautinis elementas:
· Materialioji pusė:
o Viena iš santykio šalių yra užsienio FA ar JA privatiniuose santykiuose;
o Santykio objektas yra užsienyje;
o Juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia teisinis santykis, įvyksta užsienyje;
· Procesinė pusė:
o Šalyje prašoma įvykdyti užsienio valstybėje priimtą teismo ar arbitražo sprendimą;
o Kai civilinėje byloje reikalingi įrodymai yra užsienyje arba užsienyje reikia atlikti kitus CP veiksmus.

TPT pagrindas – kolizinės normos.

TT specifika

Skirtumai nuo nacionalinės:
· Paskirtis ir prigimtis:
o Reguliuoja santykius tarp suverenių valstybių;
o Nesuteikia jokiam subjektui viršvalstybinės valdžios;
o Nėra grindžiama subordinacijos principu;
o Turi koordinacinį pobūdį, yra decentralizuota ir labiau priklauso nuo individualių subjektų valios;

TT susiduria su didesniais sunkumais įgyvendinant jos teisės normas ir principus.
Pagrindiniai specifiniai TT bruožai, skiriantys ją nuo nacionalinės teisės:
· Tarptautinėje teisinėje sistemoje (normos + santykiai) įstatymų leidybos valdžios nebuvimas: priimamos reglamentacinės rezoliucijos, nėra valstybėms privalomos, išskyrus, ES ir Afrikoje. JT Saugumo Taryba, jei ji veikia pagal JT Chartijos 7 str., turi teisę priimti privalomo pobūdžio sprendimus.
· Kūrimo ir privalomumo ypatybės – normas kuria patys subjektai valstybių sutikimu, suderinant jų

ų valią dėl teisės normų turinio ir jų privalomumo. Teisėkūros procesas gali vykti ir savaime – praktikoje susiformuojant tarptautiniams papročiams, bet irgi turi būti valia dėl normos turinio (vienoda praktika) ir susitarimas, kad ji yra teisiškai privaloma. Taip pat priimant rezoliucijas – čia svarbiausia turinys, o jei įgyvendina – valia dėl privalomumo.
Kuria tada, kai:
o Įsitikina, kad būtina;
o Yra sutikimas, sutikimo šaltinis – pačių valstybių noras (jei paprotys – opinio iuris).
Nacionalinėje teisėje normų privalomumas – konstitucinės ar kitos teisės normos, suteikiančios valstybės institucijoms įgaliojimus priimti teisės aktus.
· Nėra centrinės vykdomosios valdžios;
· Nėra centrinės privalomos jurisdikcijos teisminės institucijos. JT Tarptautinis Teisingumo Teismas (World Court) , jo jurisdikcija fakultatyvinė – teismas gali spręsti t.t. valstybės ginčą tik tuo atveju, jei abi ginčo šalys sutinka su jo nagrinėjimu teisme. Toks sutikimas gali būti išreikštas: sutartimi (kompromisu), iš anksto (dalyvaujant tarptautinėje sutartyje, pvz., genocido konvencijoje), vienašaliu pareiškimu dėl teismo jurisdikcijos pripažinimo dėl ginčo, kuris kiltų su kt. Valstybe, padariusia analogišką pareiškimą. Sprendimas susideda iš:
o Ar tesimas turi jurisdikciją;
o Sprendimas iš esmės.
Nacionalinėje teisėje teismo jurisdikcija yra privaloma ir nereikia šalių sutikimo.
· Yra specifinis TT normų laikymosi užtikrinimas: pačių subjektų taikomo priemonės – savigalbos priemonės, svarbiausios – atsakomosios priemonės (counter measures) – atsakoma į kitos valstybės teisinių įsipareigojimų nevykdymą. Jų tikslas – nutraukti pažeisimą. Atsakomosios priemonės turi būti proporcingos. Jei tai tik dvišalio susitarimo – represalijos, jei daugiašalio –
tarptautinės sankcijos.
Retorsijos nėra teisės normų užtikrinimo būdas – tai tiesiog nedraugiški veiksmai kitos valstybės atžvilgiu.
· Tarptautinės teisės specifiniai šaltiniai.
· Specifiniai subjektai.

Šaltiniai

Nėra šaltinių hierarchijos, analogiškos nacionalinei teisei.
Šaltinis – teisės normų išraiškos forma. Jie kitokie, nes jie sukuriami sutartine forma.

Pavyzdinis sąrašas nustatytas:
JT TTT Statutas (JT Chartijos sudėtinė dalis) 38 str.

· Tarptautinės sutartys (konvencijos);
· Tarptautiniai papročiai;
· Bendrieji teisės principai;
· Teismų ir arbitražų sprendimai (teismų praktika);
· Doktrina;
· Tarptautinių organizacijų rezoliucijos;
· Valstybių vienašaliai aktai ir įstatymai (nacionalinė teisė);

Šaltiniai:
Pagrindiniai – patys nustato TT normas.
Pagalbiniai – padeda išsiaiškinti egzistuojančių normų turinį.

· Tarptautinės sutartys (konvencijos) – tarptautinio pobūdžio tarptautiniai susitarimai, sudaryti raštu tarp tarptautinės teisės subjektų ir reguliuojami tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, kiek dokumentų sudaro tokį susitarimą ir koks yra jo pavadinimas. Jų tikslas – siekti TT normų reguliavimo rezultato: tarptautinės teisės ar pareigos nustatymo. Naudojamos tik tarptautinės normos. Didžiausią reikšmę turi universalios.
Rūšys:
o Dvišalės – tarp dviejų;
o Daugiašalės – 3 ir daugiau, bet reikšmingiausios:
§ Universalios – kur gali dalyvauti visos pasaulio valstybės, pvz., dauguma JT konvencijų;
§ Regioninės – tam tikro regiono valstybės.
Lokalinės ir dvišalės turi mažiausią reikšmę.
· Tarptautiniai papročiai – bendra elgesio praktika, pripažinta teisės norma. Pradedant Šiaurės jūros kontinentinio šelfo byla TTT sako, kad papročiui būdingi 2 sudėtiniai elementai:
o Objektyvusis – bendra elgesio praktika, praktikoje susiformavusi elgesio taisyklė, turi būti praktikos vieningumas ir svarbus laiko elementas – turi trukti tam tikrą laiką;
o Subjektyvusis – turi būti pripažinta kaip teisiškai privaloma – opinio iuris (sive necessitatis).
Daugelis tarptautinės teisės normų atsirado kaip papročiai ir paskui buvo kodifikuotos.
Kaip įrodyti, kad egzistuoja paprotys?
o Tarptautinių papročių kodifikavimas;
o Teismų ir arbitražų sprendimai – TTT savo sprendimuose dažniausiai konstatuoja, kad tam tikra teisės norma yra paprotinė arba kad nėra paprotinė. 1986 m. TTT Nikaragva v. USA „Karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš ją, byla“. JT Chartija išreiškia kartu ir paprotinės teisės normas jėgos nenaudojimo srityje, bet kartu aiškina savigynos teisę, kurios nėra Chartijoje.
o Tarptautinių organizacijų rezoliucijos – TTT nurodo į JT 1970 m. deklaraciją, nes ji buvo priimta konsensusu, be balsavimo.
o Pagalbiniai šaltiniai.
Rūšys:
Universalūs – bendroji TT.
Regioniniai.

Paprotinė teisė turi platesnę veikimo sferą, nes ji privaloma visiems, o tarptautinės sutartys formaliai privalomos tik sutarčių dalyvėms.
TTT Nikaragva v. USA: Sutartinės ir paprotinės teisės normų reglamentavimo sfera ne visada sutampa.
· Bendrieji teisės principai – civilizuotų tautų pripažinti bendrieji teisės principai. Tai teisės principai, bendri ir tarptautinei, ir nacionalinei teisei, išreiškiantys pagrindines teisės idėjas.
Pagrindiniai TT principai – tik TT būdingi.
Kildinami iš romėnų teisės. Padeda įveikti teisės spragas, plėtoti teisės normas.
§ Teisingumo principas – ex iniuria ius non oritur -iš neteisės, teisė nekyla. Konkretų pavidalą įgavo tik 1970 m., nors gyvavo ir anksčiau.
§ Lex posteriori derogat priori;
§ Lex specialis derogat lex generalis.
· Teismų ir arbitražų sprendimai (teismų praktika) – formaliai privalomos tik konkrečios bylos šalims. Didžiausią reikšmę turi TTT sprendimai, konsultacinės išvados.
Svarbu TT normoms nustatyti ir jų turiniui išaiškinti.
Kitų teismų sprendimai svarbūs regioninei teisei.
Nacionalinių teismų sprendimai turi mažesnę reikšmę, pvz., dėl imunitetų.
· Doktrina – daugiau reikšmės klasikinėje TT. Dabar jos reikšmė gerokai sumažėjo. TT mokslo žinios, pateikiamos įvairių tautų labiausiai kvalifikuotų šių srities specialistų
Autoritetingiausias šaltinis – JT Tarptautinės teisės komisijos (JT generalinės asamblėjos pagalbinė institucija, kurios paskirtis – TT kodifikacija ir pažangi plėtra). Sudaroma iš 34 TT specialistų. Rengia projektus ir pan. Kiekvienais metais – ataskaita.

TTT taiko:
· 2001 m. JT teisės komisijos aprobuotą “Valstybių atsakomybės už TT pažeidimus straipsnių projektą” su komentaru.
· Nustato, kas konkrečiai norima pasakyti konkrečiu konvencijos straipsniu, todėl remiamasi komentarais.

· Tarptautinių organizacijų rezoliucijos – rekomendacinio pobūdžio, dažniausiai teisės taikymo aktai, o ne teisės kūrimo aktai. Privalomus priima:
· Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija;
· Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga;
Reikšmingos:
· (ypač JT GA) gali išreikšti galiojančias paprotines teisės normas, pvz., 1970 m. TT principų deklaracija.
· Atspindi TT normų raidos tendencijas (ET MK ir PA), TDO rekomendacijos;
· Patvirtintas tarptautinės sutarties tekstas. 1946 m. JT GA priėmė rezoliuciją, kuria patvirtino konvenciją “Dėl privilegijų ir imunitetų” ir patvirtino nuostatą, kad nei viena tarptautinė organizacija negali turėti daugiau privilegijų ar imunitetų nei JT.

· Vienašaliai aktai –
· TT subjektų (valstybių) individualios valios aktai – pareiškimai, protestai, notos ir pan., kuriais prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai (tuomet pagrindinis šaltinis) arba išreiškiama nuomonė dėl aktualių TT klausimų (pagalbinis šaltinis);
1991 m. kovo 12 d. LR AT / Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą “Dėl LR prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos” ir įsipareigojo laikytis 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatų. Deklaracija kodifikuoja tarptautinės paprotinės teisės normas.
· Nacionalinius įstatymus, turinčius reikšmės TT, pvz., Diplomatinės tarnybos įstatymas arba 2000 m. birželio 13 d. LR įstatymas Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo (formuluojama ir pagrindžiama pretenzija) – vienašalis aktas.

Subjektai

Nacionalinė teisė – tam tikrų valstybės ar jos jurisdikcijai priklausančių FA ir JA santykius reguliuoja. Pagrindinis subjektas- žmogus.
Tarptautinė teisė – t.y., santykiai tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų. Pagrindinis subjektas – valstybė. Jei žmogaus subjektiškumas pripažįstamas, tai tik labai konkrečiose srityse.
1949 m. TTT priėmė konsultacinę išvadą dėl žalos JT tarnybai atlyginimo (Reparations for Injuries Case). Grafas Bernadotas buvo pasiųstas į Palestiną. Ten nužudytas – kas gali reikalauti žalos? Švedija, kurios pilietis jis yra ar JT, kurių interesus atstovavo? (nuspręsta, kad JT).

TT subjektas – darinys (entity), galintis turėti tarptautines teises ir pareigas, bei galintis ginti savo teises ir pareigas, pareikšdamas tarptautines pretenzijas. Tai teisnumas ir veiksnumas. Jis neturi reikšmės, nes atsiranda vienu metu, išskyrus tam tikrus atvejus, Pvz., okupacija – teises ir pareigas išlaiko, bet jų įgyvendinti negali.

TT subjektai:
· Valstybės;
· TO;
· Dėl nepriklausomybės kovojančios tautos – Nacionalinio išsivadavimo judėjimas;
· Specifiniai valstybinio pobūdžio vienetai;
· FA ir JA
Kartais galima išskirti ir daugiau (tautinės mažumos ir pan.).

Valstybė.
Teritorija, gyventojai, valdžia. Skiriamasis požymis – suverenitetas ir nepriklausomybė. Suverenitetas – viršenybė valstybės teritorijos viduje ir nepriklausomumas užsienio santykiuose.
Valstybės tarpusavyje yra lygiateisės ir nepavaldžios viena kitai. Teisnumo apimtis yra didžiausia iš visų TT subjektų. Suvereniteto dėka subjektiškumas nėra ribotas ir gali įgyti visas teises ir pareigas, kurios yra TT.

Tauta, kovojanti dėl nepriklausomybės.
Nėra suverenumo.

TO.
400 tarpvyriausybinių organizacijų, išskyrus Raudonąjį Kryžių. Jos nėra suverenios.
Tarptautinė organizacija – valstybių susivienijimas, įsteigtas tarptautine sutartimi ar kitu tarptautinės teisės aktu ir tarnaujantis bendriems tų valstybių tikslams siekti, turintis savo struktūrą ir atskirą nuo steigėjų tam tikrą subjektiškumą.
Tai išvestinis subjektas, todėl negali turėti daugiau teisių nei suteikia jo steigėjai. Nėra aukščiau valstybių.
TO teisnumas yra ribotas – negali įgyti visų teisių ir pareigų, o subjektiškumas priklauso nuo tikslų, kuriuos iškėlė steigėjai. Įgyja tik tiek ir tik tokių teisių ir pareigų, keik reikia jos tikslus įgyvendinti.

Tauta, kovojanti dėl nepriklausomybės.
Kurdai, čečėnai, palestiniečiai ir pan.
UNPO (unrepresented people organisation) įsikūrusi Hagoje – gina tas tautas, kurios nėra atstovaujamos JT.
Reikai, kad kovos tikslingumą pripažintų tarptautinė bendrija.
Kovojanti tauta turi turėti ją atstovaujančią instituciją.
Šiuo metu viena tauta – Palestina. Visi pripažįsta jos autonominius vienetus ir ji turi stebėtojo teises JT.
Dar viena – Sacharos arabų demokratinė respublika –Afrikos sąjungos nariai (Marokas nėra AS narys, nes jie yra okupavę SADR ir dėl to nusprendė nedalyvauti).

Specifiniai valstybinio pobūdžio vienetai.
Turi sui generis teises. Tai tam tikri vienetai, kurie dėl išorinių ar kitų specifinių priežasčių pripažįstami TT subjektai, pvz.,
· Maltos ordinas;
· Šventasis sostas (the Holy See) – suverenus iš prigimties, nepavaldus jokios valstybės valdžiai, savo suverenitetą gavo iš bažnytinės teisės. 1929 m. Laterano sutartis – galutinai sureguliuoti santykiai tarp Italijos ir Šventojo sosto. Viešosios valdžios funkcijos yra deleguotos Italijai.

FA ir JA.
Negali sudarinėti tarptautinių sutarčių (viešosios teisės prasme). Jeigu galėjimas kurti TT normas nebūtų TT subjekto požymiu, galėtume juos pripažinti TT subjektu.
FA.
Žmogaus teisės, humanitarinė teisė – gali naudotis šiomis normomis (turėti įsipareigojimus ir gali ginti savo teises pareikšdami pretenzijas tarptautiniams teismams). Taip pat gali būti ir jų atsakomybė. TT apibrėžia pavojingiausias tarptautinei bendrijai veikas ir sukuria normas bei institucijas, kurios gali juos bausti.
JA.
Investicijų apsaugos priemonės, gali pasinaudoti arbitražų institucijomis (tarptautinė ekonominė teisė).

Nepripažįsta kai kurios teorijos, nes nors ir gali naudotis tam tikromis teisėmis, bet tik per valstybių prisiimtų įsipareigojimų prizmę. Nes valstybės yra įpareigotos laiduoti tam tikras teises, o jei nelaiduoja, tada gali ginti.

TT santykis su morale ir politika

Tradiciškai išskiriamos dvi doktrinos:
· Prigimtinės teisės mokykla;
· Teisinis pozityvizmas.
Šiomis doktrinomis grindžiamas TT santykis su morale ir politika. Vėliau atsirado teisinis realizmas/ teisinis instrumentalizmas.

Prigimtinė teisė:
Teisė kildinama ne iš valstybės, o iš kito šaltinio (žmogaus, dievo, visuomenės, spontaninės tvarkos.).

Frydrich von Hayek. Teisė nėra žmogaus kūrinys, o kaip privalomų taisyklių visuma teisė atsirado kartu su visuomene, nes ji negalėtų egzistuoti, jei nebūtų tam tikrų bendrų taisyklių. Teisės pagrindas – visuomenėje susiklosčiusios normos. Jei pozityvioji teisė šių normų neatitinka, tai tokia pozityvioji teisės laikoma neteisinga ir negali apskritai būti pripažįstama teise.

Lex in iusta non est lex. Tomas Akvinietis – neteisingas įstatymas nėra įstatymas (dieviškoji pakraipa).

TT turi atitikti moralės, teisingumo, sąžiningumo kriterijus, bendražmogiškus reikalavimus.

Lokas, Hobsas, Kantas, Hugo – filosofai.

“Pats teisingumas kyla ne iš taisyklės, o pati taisyklė kyla iš mūsų supratimo, kas yra teisinga”.

De Vitoria Suaresas, gentite, Grocijus – ankstyvieji teoretikai. TT jie suprato kaip universaią/ bendrą visiems prigimtinę teisę.

TT kildinama iš teisingumo principų, kurių galiojimas yra universalus ir amžinas, ir kuriuos gali atrasti vien tik sąmonė, o ne iš valdingo valstybių elgesio.

Pufendorfas. TT tapatino su prigimtine teise, o šią – su moralės normomis. Tarptautinės sutartys buvo atmetamos kaip TT šaltinis (galbūt itk pagalbinis).

Kokios moralės normos gali būti pritaikomos TT (nėra vienigos nuomonės šiuo klausimu)?
· Įprastos;
· Specifinės.

Ankstyvieji teoretikai neskyrė tarptautinės ir individualios moralės. Pvz., Kantas tapatinio siūlydamas viską matuoti žmogaus masteliu. Pagal jį, tautų gamtiška padėtis yra tokia pat kaip ir atskirų žmonių gamtiška padėtis.

Nors dauguma teoretikų teigė, kad negalima tapatinti. Jie neneigė, kad individualios normos turi įtakos, bet pripažino ir specifines TT moralės normas, pvz., moralinė pareiga padėti nuo stichinės nelaimės nukentėjusiai valstybei, reikalavimas peržiūrėti valstybės sienas, siekiant, kad tam tikra tauta susijungtų.

Neapibrėžtumas laikomas viena iš didžiausių prigimtinės teisės mokyklos trūkumų. Jų teiginių negalima empyriškai patikrinti, o moralės vertybių skalė yra skirtinga kiekvienoje valstybėje.

Teisinis pozityvizmas:

Iš esmės neigia moralinę teisės prigimtį. Teise galima pripažinti tik pozityviąją (rašytinę tam tikrais atvejais) teisę. Tai valstybės valia.

Nacionalinėje teisėje: teisė = įstatymas. Teisės pagrindimo reikia ieškoti pačioje pozityviojoje teisėje.
Kantas, Hujumas, Bentamas, Austinas, Zukas, Vanvinkeršvakas.

Tarptautinėje teisėje: normos grindžiamos valstybių valia, išreikšta tarptautinėse sutartyse ir papročiuose. TT pagrindas – faktinis valstybių elgesys, kolektyvinės daugumos valstybių valia, todėl TT yra tik valstybių sukurtos teisės normos, kurių egzistavimą galima empyriškai patikrinti.

Kelzenas. Visos TT normos yra išvedamos iš tarptautinių paprotinių normų, išskiriamas pacta sund servanda principas. Šiuos principu grindžiama tarptatutinių sutarčių ir konvencijos atsiradimas (antroji TT plėtros stadija). Trečiasis etapas – teisės normos, kurias leidžia tarptautinės institucijos, įsteigots pagal taprtautines sutartis.

Nuopelnas – paaiškino praktinį tarptautinės teisės normų kūrimo procesą. Sureikšmino tarptautines sutartis kaip TT šaltinį.

Trūkumas – vertybių vaidmens teisėje ignoravimas, ypač aiškinant teisę.
Moralinio teisės normų turinio neigimas leidžia teigti, kad teisė yra amorali ir nežmoniška, bet vis tiek yra privaloma. Tokios sąvokos kaip sąžiningumas ir teisingumas yra svetimos.
Kraštutinė šios doktrinos pakraipa galėtų teigti, kad nacistinio, sovietinio režimo sąlygomis veikę asmenys yra nekalti.

Ši doktrina atgimė po II pasaulinio karo, nors jau atsiranda ir moralinės teisė vertinimas, bet tai tik vienas iš motyvų, kodėl vasltybės pripažįsta TT normas (taip teigė Hartas). Jis daro prieplaidą, kad bet kokiai teisinei sistemai yra sveikiausia, kai yra visuotinai paplitęs jausmas, kad moraliniu požiūriu šiai sistemai reikia paklusti.
Kritikuojamas, kad per daug ribotai žiūri į teisę.

Sunkiai atsako į klausimą, kokiais kriterijais reikia vadovautis, kai iškyla kolizija arba aiškinant teisės normo turinį.

Atsirado daug modifikacijų, viena iš jų – teisinis realizmas.

Teisinis realizmas:

XX a. kaip prigimtinės teisės ir ozityvizmo kritika.

Šalininkai: Grey, Arosas.

Pripažįsta tik tokių reiškinių, kurie yra materialūs, egzistavimą, neigia tokių dalykų, kurie neturi atitikmens laike ir erdvėje, realumą. Moralė, valstybė – žmoogaus vaizduotės kūriniai.

Teisės nomra galioja tik tada, kai yra taikoma praktikoje teismų ar kitų valstybės instituvcijų. Moralė ir teisė – susitarimo klausimas.

TT – ne doktrina, o veikiančios TT normos, kurias galima pažinti tik per taprtautinės politikos formavimo ir įgyvendinimo procesus. TT – tai, kad realiai vyksta, kokie valstybių reikalavimai yra pateikiami ir kaip jie yra tenkinami ar netenkinami. Išaukštinama praktikos reikšmė. Tačiau taip yra paneigiamas teisinis TT pobūdis, ji tampa priklausoma nuo politinių procesų.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<

Reikia remtis prigimtinės teisės teorija, pozityvizmo doktrina.
Didelė pozityvizmo reikšmė – sutartys. Tačiau pozityvizmas neturi viršenybės prigimtinės teisės atžvilgiu, nes prigimtinės teisė – žmonių lūkesčius atitinkanti teisė. Taip pat pozityvizmas vienareikšmiai nepaibūdina vieno ar kito valstybės poelgio, todėl moralė padeda aiškinti ar plėtoti pozityviąją teisę.

1999 m. NATO karinė operacija prieš Jugoslaviją. Tikslas – užkirsti humanitarinę katastrofą kosove, nes buvo masiškai pažeidinėjamos žmogaus teisės.
Reikėjo nuspręsti, kas svarbiau:
· Ar valstybės suverenitetas – kadangi nebuvo JT GT sankvžcijos, pagal pozityvizmą – veiksmai buvo neteisėti, pagal prgimtinę teisę – svarbiau žmonių teisės;
· Ar daugelio žmonių gyvybė bei sveikata.

JAV veiksmai Irake – JT Chartijos tikslas yra ginti žmones, o ne valstybę žmogaus teisių pažeidėją – buvo pateisinti prigimtinės teisės moralės normomis.

Ius cogens normos įtvirtina svarbiausius TT imperatyvus.

TTT patvirtino, kad Genocido nusikaltimas prieštarauja moralinei teisei (1993 04 08 sprendimas) ir JT dvasiai ir tikslams.

Šiuolaikinė TT pripažįsta prigimtinį šių teisių pobūdį ir nustato tik mechanizmą joms apsaugoti.

Kas buvo būdinga individualiai moralei, vis toliau pritaikoma tarptatutinei teisei, o TT privalomumas – bendražmogiškos vertybės.

TT – priverstinis moralės minimumas, skirtas tarptautinei bendrijai saugoti nuo jos egzistencijai pavojingų veiksnių ir teisingumui laiduoti.
Teisė – saugo, moralė – padeda jai plėtotis.
Moralės principai – bendrieji teisės principai, kuriais remiantis aiškinamas pozityviosios teisės turinys ir jos plėtojimas.

Teisingumo principas. Teisingumo vaidmuo TT

Pozityvistai: teisė ¹ teisingumas;
Prigimtinė teisė: teisė = teisingumas

Pagal pozityvistus, teisingumas yra reikšmingas teisiniams reiškiniams kritikuoti.
Teisingumas – vidinė, kokybinės teisinė kategorija, tačiau teisingumas nėra vienintelė moralinė kategorija. Teisę galima vertinti pagal gėrio, blogio, sąžiningumo, kitas moralės kategorijas.

Teisingumas – principas, teikiantis dėmesį ne individualiam elgesiui, bet individų klasių traktavimo būdams. Svarbiausias teisingumo priesakas – vienodai aiškinti vienodus atvejus ir skirtingai nevienodas kategorijas. Teisingumas- pusiausvyros palaikymas visuomenėje, atsižvelgiant į principą, kad individai pagal aplinkybes turi teisę į lygią arba nelygią su kitais padėtį. Teisingumas įteisina tai, kuo asmuo nusipelno savo elgesiu visuomenei: atsižvelgiant į jo nuopelnus (prigimtinė teisė), arba į jo teises (pozityvioji teisė).

Būtų logiškai vienodai vertinti tokius pačius veiksmus vienodai, nesvarbu, kuri valstybė juos padarė, pvz., 1938 m. Vokietija aneksavo Austriją, tai buvo agresija, o 1940 m. Rusijos aneksija Lietuvai – kai kurie nelinkę tai priskirti agresijai.
Logiškai reikalauti žalos, kuri padaryta tarptautiniu nusikaltimu, atlyginimo ir teisingumo atkūrimo.

TT neatmeta daugelio nacionalinės teisės principų ir vertybių reikšmės. Tačiau TT doktrinoje nėra vieningos nuomonės, ar abstraktus teisingumo principas gali būti laikomas TT šaltiniu ir principu. Paprastai, kaip bendrieji teisės principai, yra pripažįstamos nuostatos, išvestos iš teisingumo principo.

Pagal TT Statuto 38 str. 2 d. teismas yra įgaliotas spręsti bylą ex eaquo et bono , tačiau tik jeigu šalys sutinka, pvz., Šiaurės jūros šelfo delimitacijos byloje.

TT ir teisingumas – suderinamos ir papildančios viena kitą sąvokos. Tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo bei taikaus ginčų sprendimo pagrindu turi būti teisingumo ir TT principai (JT Chartija, 1975 m. Helsinkio baigiamasis aktas – taip pat).

TT ir teisingumo reikalavimai neturi būti priešpriešinami, o pagarba teisės normoms yra tiesiogiai susijusi su tuo, ar teisės normos pagrįstos. Teisingumo principas yra panaudojamas TT normoms aiškinti, plėtoti ir taisyti.

3 teisingumo principo taikymo būdai:
· Intra legem – teisingumas taikomas kaip priemonė TT normų turiniui išaiškinti ir geriausiam variantui pasirinkti. Pozityviosios teisės normos nėra peržengiamos, pvz., NATO šalių susitarimas dėl karinių pajėgų statuso – yra susitarimas dėl žalos atlyginimo: jei kaltos abi valstybės, žala atlyginama po lygiai; jei daugelio valstybių atvyko ir neįmanoma nustatyti, kas kaltas, tačiau priimančioji valstybė nekalta – jai atlyginama pusę kiekvienai siunčiančiai valstybei tenkančios dalies (4x + 0,5x, kur x – 1dalis);
· Preter legem – teisingumas naudojamas kaip principas TT spragoms užpildyti, pvz., Lietuvoje 1940 – 1990 m. kadangi okupuoja ne karo metu, išliko teisinis subjektiškumas. Jūrų delimitacijos bylos – lygių atstumų metodas negali būti vienintelis. Tenkantis jūros plotas turi būti proporcingas jos kranto ilgiui ir turi turėti išėjimą į priešais esančios valstybės ekonominę zoną.
· Contra legem – remiantis teisingumu atsisakoma taikyti TT normą, jeigu konkrečiu atveju tai duotų neteisingą rezultatą (prieštarauja teisiniam pozityvizmui). Praktikoje sunku rasti pavyzdžių, pvz., NATO ir Jugoslavijos atvejis – ar teisingumas contra legem, nes NATO atsisakė kreiptis į JT ST, nes buvo aišku, kad nebus duota sankcija (Rusija ir Kinija būtų prieštaravusios).

TT ir politika

Tarptautinės sistemos didžiąją dalį sudaro santykiai tarp valstybių, kurių didžiausią dalį turi politiniai interesai, todėl TT santykis su politika yra neabejotinas.
Nikaragvos byla: JAV sakė, jog ginčas ne teisinis, o politinis. TT teigė, jog kiekviename teisiniame ginče yra politinis aspektas.

Teisinis ginčas – dėl tarptautinės sutarties taikymo ir aiškinimo, dėl...

Politika turi kur kas daugiau įtakos TT nei nacionalinė teisė.
Požiūriai:
· TT gali būti visiškai tapatinama su politika. Prioritetas teikiamas politikai.
· Politika turėtų prisitaikyti prie TT nustatytų ribų.
· TT nagrinėjama nepaisant jos santykio su politika.

TT normos kuriamos valstybių sutarimu – o tai politinių interesų derinimo rezultatas. Todėl normos yra abstrakčios. TT norma – politinė valstybių valia, įgavusi teisinę formą.

Galimas ir kitas politikos poveikio TT būdas: kada TT yra naudojama kaip valstybių užsienio politiko instrumentas, t.y., visiškai pavaldi politikai. Politika ne visada atitinka moralę, tačiau valstybė stengiasi pateisinti savo užsienio politikos įgyvendinimo žingsnius pasiremdama pozityviąja teise. Kadangi normos yra labai abstrakčios, tai sudaro sąlygas akivaizdžiai neteisingam rezultatui. Bet jei šis rezultatas atitinka daugelio valstybių valią, jis gali būti pripažintas ir pateisintas, pvz., tik politiniais interesais remiantis galima paaiškinti Baltijos šalių ir Tibeto teisinio statuso skirtumus.

TT taip pat daro įtaką valstybių politikai. TT negali būti priklausoma nuo besikeičiančių politinių tendencijų. TT negali tarnauti bet kokia politikai, o politika turi būti vykdoma TT leistinose ribose. Tarptautinės teisėtvarkos stabilumas- bendras visų valstybių interesas, valstybės negali ignoruoti TT rizikuodamos savo autoritetu.

TT kartu nustato valstybių politikos tikslus ir gaires, skatina tarptautinės bendrijos pažangą, pvz., visuotinė pagarba žmogaus teisėms, naujoji ekonominė tvarka. TT įtvirtinti idealai skatina teigiamus politikos pokyčius, pvz., SRS griuvimas.
JT Chartijos preambulėje JT kūrėjų siekis sudaryti sąlygas, kuriomis būtų laikomasi teisingumo ir pagarbos įsipareigojimams, kylantiems iš sutarčių ir kitų tarptautinės teisės šaltinių.

Amerikos Valstybių organizacija: TT kaip valstybių elgesio tarpusavio santykiuose standartas.

NVS įstatų 3 str.: TT viršenybės tarpvasltybiniuose santykiuose principas.

Ilgainiui TT viršenybė – visų valstybių politikos dalis.

TT sistema ir ius cogens normos

TT sistema – jos vidinė struktūra.

TT:
· Bendroji – visuotinai pripažintos ir įpareigojančios visus; teisės normos, įtvirtintos universaliuose papročiuose ir sutartyse;
· Partikuliarinė – įpareigoja ne visas, o ribotą jų skaičių;
§ Regioninė – pvz., Helsinkio baigiamasis aktas, Amerikos teisių konvencija.
§ Lokalinė – pvz., Baltijos valstybių sutartys.

TT skirstoma į šakas, institutus, normas.
TT skirstoma į:
· Bendrąją dalį – teisės normos, kurios gali būti taikomos visoms tarptautinių santykių sritims;
· Specialiąją dalį – taikoma tam tikroms tarptautinių santykių sritims.

Bendroji dalis:
· Pagrindiniai TT principai (1970 m. JT GA TT principų deklaracija).
· TT subjektiškumo institutas – svarbiausias valstybių subjektiškumas: pripažinimas, valstybių teisių perėmimas (1978 m. konvencija Vienos dėl perėmimo sutartims, 1983 m. Vienos konvencija dėl perėmimo archyvams, skoloms, nuosavybei).
· Žmogaus teisių institutas (šaltiniai: Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentai: 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas).
· Tarptautinių sutarčių teisė (reikšmingas šaltinis) 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės;
· Tarptautinė teisinė atsakomybė (2001 m. JT TTK valstybių atsakomybės už TT pažeidimus straipsnių projektas).

Specialioji dalis:
· Diplomatinė ir konsulinė teisė (1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1963m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių);
· Tarptautinių organizacijų arba tarptautinių institucijų teisė (1946 m. konvencija dėl JT privilegijų ir imunitetų, 1975 m. Vienos konvencija dėl valstybių atstovavimo jų santykiuose su universalaus pobūdžio tarptautinėm organizacijom).
· Tarptautinė humanitarinė teisė (karo veiksmų) (1949 m. Ženevos konvencija dėl karo aukų apsaugos (4 konvencijos, 2 protokolai, specialios konvencijos)).
· Tarptautinė baudžiamoji atsakomybe – individų atsakomybė už nusikaltimus TT (1998 m. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas).
· Tarptautinė ekonominė teisė (1947 m. Bendrasis arba generalinis susitarimas dėl prekybos ir tarifų bei PPO susitarimas).
· Tarptautinė jūrų teisė (1982 m. JT jūrų teisės konvencija).
· Tarptautinė oro teisė (1944 m. Čikagos konvencija dėl tarptautinės civilinės aviacijos).
· Tarptautinė kosmoso teisė.
· Tarptautinė ekologinė teisė.

IUS COGENS

Tai tam tikrų ypatingų normų kategorija.
1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės.
53 str. – pirmą kartą ius cogens apibrėžta – bendrosios TT imperatyvioji norma, kurią visa tarptautinė bendrija pripažįsta ir kuri gali būti pakeista tik tokia pat paskesne TPT norma, nuo jos neleidžiama nukrypti.
Prieštaraujanti ius cogens normai sutartis yra niekinė.
Anksčiau sunkūs ius cogens normų pažeidimai buvo vadinami tarptautiniai nusikaltimais.
Ius cogens požymiai:
· Bendrosios TT norma – pripažįsta visa tarptautinė valstybių bendrija;
· Imperatyvioji norma – įsakmiai nurodo tam tikrą elgesio variantą, nuo jos neleidžiama nukreypti;
· Gali būti pakeista tik paskesne tokio pat pobūdžio norma.

Erga omnes įsipareigojimai – įsipareigojimai visai valstybių bendrijai. 1970 m. Barcelona Traction byla.

Erga omnes kartais tapatinama su ius cogens. Takoskyros aiškios nėra, tačiau visiškai tapatinti negalima. Teisės norma nustato valstybės įsipareigojimą, tačiau ne visi valstybių įsipareigojimai erga omnes yra nustatomi ius cogens normomis. 2004 m. konsultacinė išvada dėl sienos Palestinoje statybos: vienas teisėjas prieštaravo erga omnes naudojimui.
Erga omnes sąvoka yra senesnė už ius cogens. 1928 m. dėl jėgos nenaudojimo įsipareigojimas.

Ius cogens skirtumas nuo kitų TT normų:
· Imperatyvios;
· Saugo fundamentaliąsias vertybes;
· Ius cogens normų pažeidimas yra laikomas sunkiausiu TT pažeidimu ir ius cogens normų pažeidimų atveju nukentėjusia yra laikoma visa tarptautinė bendrija, ne tik konkreti valstybė. Visa bendrija gali imtis veiksmų pažeidimų pašalinimui.

Ius cogens pvz.:
· Jėgos nenaudojimas ir agresijos draudimas;
· Laisvo tautų apsisprendimo teisė – kolonizavimo ar kitokio užsienio viešpatavimo, varžančio tautų teises į apsisprendimą draudimas;
· Pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės – genocido, kankinimo, rasinės ir kitokios diskriminacijos, piratavimo, vergovės ir prekybos žmonėmis draudimas;
· Sunkiausi humanitarinės teisės principų pažeidimai (speciali norma žmogaus teisių apsaugai) – ginkluoto konflikto teisė – karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai draudimas (1996 m. TTK valstybių atsakomybės už TT pažeidimus str. projektas – masinis atmosferos ir jūrų teršimas).

Nėra išsamaus sąrašo, nes:
· Būtų nesutariama dėl normų sąrašo;
· Nebebūtų galima įtraukti naujų.

TT ir NT santykis

Doktrinos:
· Dualistinė – 2 skirtingo sistemos tiesiogiai nesąveikauja, TT normoms taikyti kiekvienu atveju yra reikalingas valstybės suverenios valios aktas (bendrosios teisės sistemos šalys);
· Monistinė – pripažįsta tiesioginę sąveiką ir jų buvimą platesnėje vieningoje sistemoje (Kelzeno piramidė). Daugelis sričių reguliuojamos ir TT, ir NT normų. Čia TT viršenybė prieš NT. NT normų priklausomumas nuo TT, nes valstybė atsiranda ir suverenuma remiasi iš TT normų. Seniau: NT viršesnė už TT, tą mėgo fašistinės doktrinos. (kontinentinė Europa).

LR NT ir TT

LR savo sistemą grindžia monistine doktrina su dualistiniais aspektais.
LR K 138 str. tarptautinės sutartys yra sudėtinė LR teisinės sistemos dalis.
1995 01 24 išvada dėl EŽTPLAK atitikties LR K.
1995 10 20 nutarimas dėl tarptautinių sutarčių įstatymo atitikimo LR K.

Ratifikuotos tarptautinės sutartys prilyginamos įstatymams:
· Taikomos kaip nacionaliniai įstatymai;
· Pripažįstama įstatymo galia.

Įstatymo galią tarptautinėms sutartims nustatė 1991 įst., o 1999m. naujas tarptautinių sutarčių įstatymas (11 str. 2 d.) – nekalba, kad tarptautinės sutartys turi įstatymo galią, o įtvirtina viršenybės prieš nacionalinius įstatymus galią.

2002 04 24 LR KT sprendimas – LRS ratifikuotos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią.

11 str. 2 d. nustato dviejų įstatymo galios aktų kolizijos sprendimą, kuris išplaukia LR K 135 str., nes LR turi užtikrinti savo pačios tarptautinių įsipareigojimų vykdymą.

Neratifikuotos sutartys prilyginamos poįstatyminiams teisės aktams, nes negali prieštarauti ne tik LR K, bet ir įstatymams, nes įstatyminės galios aktus priima tik LRS, nes nėra deleguotosios įstatymų leidžiamosios valdžios.

LRV turi užtikrinti tarptautinių sutarčių vykdymą, jei prieštarauja įstatymams:
· Ratifikuoti sutartį;
· LRV parengia ir priima arba siūlo priimti LRS tam tikrus teisės aktus.

TT normų taikymo nacionalinėje teisėje būdai

Ne viso jos yra taikomos tiesiogiai, ne visos jos aiškios, apibrėžtos ir reikalauja įgyvendinimo nacionalinėje teisėje. Doktrinoje dar tai vadinama implementacija/transformacija.
Yra 2 pagrindiniai būdai:
· Nuoroda – implementacijos būdas, kai blanketinė nacionalinės teisės norma nurodo taikyti TT normas. Nuoroda gali būti:
o Bendroji – tada, kai apskritai nurodoma taikyti TT normas, nenurodant konkrečių (LR CPK 1 str. 3 d. nurodo taikyti tarptautines sutartis, jei ji numato kitokias nuostatas nei CPK).
o Konkrečioji – tada, kai nurodo taikyti konkrečiai įvardytas TT normas (LR Patentų įstatymo 47 str. Nustatyta,kad įst. Nurodant tarptautinę patentinę paraišką tuo pačiu tai reiškia nuorodą į patentinės kooperacijos sutarties ir ją papildančios instrukcijos straipsnius).
· Inkorporacija – implementacijos būdas, kai TT normos yra perkeliamos į nacionalinės teisės aktą. Perrašant jos gali būti konkretizuojamos ir adaptuojamos pagal valstybės teisinės sistemos ypatumus. (LR teisėje taip įgyvendinami JTO sprendimai – LR Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymo 2str. 1 d. ir 5 str. Suformuluoti perkeliant ir šiek tiek modifikuojant 1974 m. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos dėl agresijos apibrėžimo nuostatas).

Pagrindiniai TT principai

Nepainioti su bendraisiais teisės principais kaip TT šaltiniu. Jei bendri visoms teisės sistemoms.
Pagrindiniai TT principai yra būdingi tik TT ir juos galima apibrėžti kaip specifines, pamatines TT normas, išreiškiančias pagrindines TT idėjas, kurių pagrindu yra plėtojama šiuolaikinės TT sistema. 1986 m. TTT sprendime Nikaragvos byloje kalbama ne tik apie jėgos nenaudojimo principą, bet ir apie kitus susijusius.
Pagrindiniai TT principai išvedami iš JT tikslų ir principų, įtvirtintų JT Chartijos 1 ir 2 str. Teismas šiuos principus aiškino remdamasis TT aktais, kurie plėtojo JT Chartijos 1 ir 2 str. Tai yra pagrindas šiuolaikiniams TT principams išskirti. Teismas čia rėmėsi 1970 m. deklaracija dėl TT principų (draugiškų santykių deklaracija). Teismas oficialiai pripažino, kad ši deklaracija yra šiuolaikinės TT principų kodifikacija, išreiškia paprotines TT normas, nes priimta vienbalsiai. Teismas rėmėsi dar ir kitais dokumentais. 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkio baigiamasis aktas. Jame taip pat plėtojami principai, nors tai yra politinio pobūdžio aktas. 1970 m. deklaracija nustato 7 principus, Helsinkio aktas – 10.
Principai turi būti aiškinami kaip sistema, suvokiami sistemiškai ir visi turi būti suvokiami atsižvelgiant vienas į kitą. Nė vienas principas negali būti iškeltas kitų sąskaita. Aiškinant principą , reikia matyti jo sąsają su kitais principais.

JT Chartijos pagrindu, 1970 m. deklaracijoje išskirti tokie principai:
1. Jėgos nenaudojimo principas;
2. Taikaus tarptautinių ginčų sprendimo principas;
3. Valstybių suverenios lygybės principas;
4. Valstybių bendradarbiavimo principas;
5. Sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo principas;
6. Tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principas (Chartijoje nurodytas kaip vienas iš tikslų – 1 str., nes 1945 m. priimant šią Chartiją objektyviai tokio principo formuluoti nebuvo galima. Taigi deklaracija pažymi žymią raidą).
7. Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas. (modifikuotas principas, išvestinis iš Chartijos, atspindintis TT raidą);
Helsinkio baigiamasis aktas prideda dar 3 principus:
8. Pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (išvedamas iš JT tikslų, Chartijos 1 str. 3 d.);
9. Valstybių teritorinio vientisumo principas (išvedamas iš jėgos nenaudojimo, suverenios valstybių lygybės principų. Yra įpareigota gerbti ir nesikišti į suverenios valstybės teritorinį vientisumą);
10. Sienų neliečiamybės principas (kurį savo ruožtu galima išvesti iš teritorinio vientisumo principo. Jis draudžia kėsintis į valstybių sienas, nustatytas pagal TT normas. Tačiau neliečiamomis yra tik teisėtos sienos, o sienai, kuri nustatyta agresijos būdu, neteisėtai, šis principas netaikomas, nes tokia siena apskritai nėra pripažįstama valstybės siena, nes yra neteisėta. Tačiau tai nereiškia, kad sienos negali būti keičiamos, tačiau tik sutinkamai su TT).

Principus galima klasifikuoti, teorijoje tai daroma.
Pagal veikimo sritį:
o Valstybių bendradarbiavimo principas, iš jo išvedamas sąžiningų įsipareigojimų vykdymo, nesikišimo į valstybės reikalus; suverenios valstybių lygybės principas, iš šio išvedamas teritorinio vientisumo, sienų neliečiamybės.
o Tarptautinės taiko ir saugumo palaikymo principai. Čia yra didžioji dalis principų. Jėgos nenaudojimo principas ir taikaus ginčų sprendimo principas. Kai kas čia įdeda ir nesikišimo į kitos valstybės reikalus.
o Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos principai. Pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms; lygiateisiškumas ir laisvas tautų apsisprendimas.

Taip pat gali būti principai, kurie yra ius cogens normos ir tie, kurie nėra ius cogens normos.

Valstybių bendradarbiavimo principas

Deklaracinis principas. Jo esmė, kad valstybės turi bendradarbiauti nepaisant jų skirtumų politinėse, socialinėse, ekonominėse ir t.t. sistemose. Valstybės bendradarbiauja siekdamos bendrų JT tikslų. Principas suformuluotas, kad valstybės neieškotų konfrontacijos.
Valstybės bendradarbiauja siekdamos JTO tikslų:
· Jėgos nenaudojimo
· Skatindamos visuotinę pagarbą žmogaus teisėms;
· Plėtodamos ekonomines, socialines sistemas.

Valstybių suverenios lygybės principas

Viso valstybės yra suverenios ir lygios, turi lygias teises ir įsipareigojimus, nepaisant įvairaus pobūdžio skirtumų. Suvereniteto elementai:
§ Valstybės lygio kaip teisės subjektai;
§ Kiekviena valstybė naudojasi nedalomo visiško suvereniteto teisėmis;
§ Kiekviena valstybė turi gerbti kitų teisinį subjektiškumą;
§ Teritorijos vientisumas ir nepriklausomumas;
§ Teisė laisvai plėtoti ekonomiką, socialinę, kultūrinę sistemas;
§ Pareiga vykdyti tarptautinius įsipareigojimus.
Egzistuoja lygiateisiškumo išimtys:
o 5 nuolatinės ST narės turi veto teisę. Negali būti lygiateisės, nes egzistuoja skirtingos tarptautinės sutartys, kuriose nustatytos skirtingos valstybių teisės ir pareigos – nėra prieštaravimo principams, nes pačios valstybės sutinka dalyvaudamos JT Chartijoje. Toms 5 valstybėms yra ir didesnė atsakomybė.
o Sveriamojo balsavimo sistema – irgi išimtis, bet jeigu valstybė su tuo nesutinka, gali nedalyvauti tam tikroje tarptautinėje sutartyje, pvz., TVF, TRPB – > balsai proporcingai indėliui (JAV turi daugiau balsų nei 100 paskutinių valstybių).

Išplaukia tokie principai: pagarba valstybių suverenitetui – TTT:
§ 1949 m. balandžio 9 d. byloje Corfu Clamel Case – pagarba valstybių suverenitetui yra esminis tarptautinių santykių pagrindas (bet kokia intervencija į valstybės reikalus, nepaisant kuo ji būtų beteisinama, yra nesuderinama su pagarbos valstybių suverenitetui reikalavimais);
§ 1986 m. birželio 27 d. Nikaragvos byla: pagarbos valstybių suverenitetui principas yra glaudžiai susijęs su jėgos nenaudojimo ir nesikišimu į valstybės vidaus reikalus principais. Jei pažeidžiami šie principai, pažeidžiamas ir pagarbos valstybių suverenitetui principas.

Valstybių įsipareigojimų sąžiningo vykdymo principas

Pacta sund servanda, taip pat kiti įsipareigojimai pagal visuotinai pripažintus TT principus ir normas.
Jei įsipareigojimai pagal tarptautines sutartis prieštarauja įsipareigojimams pagal JT Chartiją, tai Chartija turi viršenybę.
Chartija – „Tarptautinės Bendrijos Konstitucija“.
Dažniausiai tuomet, kai JT ST taiko ekonomines, karines sankcijas.
Jeigu visuotinai pripažintos teisės normos, atitinkančios papročio kriterijus, numatytų daugiau nei JT Chartija, reiktų taikyti visuotinai pripažintas teisės normas.

Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas

Nė viena valstybė negali kištis į kitos valstybės vidaus reikalus, kurie priklauso jos išimtinei kompetencijai. Negalima kištis tiek į vidaus, tiek į užsienio reikalus.

1986 m. birželio 27 d. sprendime: šis principas – paprotinės TT dalis.
1984 m. GA Rezoliucija – patvirtinta deklaracija dėl neleistinumo kištis į valstybių vidaus reikalus bei jų nepriklausomybės ir suvereniteto apsaugos.

Nesikišimo principas – kiekvienos suverenios valstybės teisė be išorės kišimosi tvarkytis savo reikalus.

Nesikišimo principas suponuoja:
§ teisę tvarkytis savo reikalus;
§ pareigą (draudimą kitoms valstybėms kištis į kitų valstybių vidaus ir išorės reikalus, kuriuos valstybė gali laisvai spręsti savo suvereniteto dėka).
Tokie reikalai apima:
o politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės sistemos pasirinkimą (vidaus);
o užsienio politikos formavimas (išorės).

Esminis draudžiamo kišimosi elementas yra prievarta.
Prievarta:
· jėga;
· netiesioginė parama valstybei priešiškiems elementams;
· pakankamai didelis ekonominis spaudimas.

Ne kiekvienas spaudimas – prievarta.
Jėgos nenaudojimas ir nesikišimas labai susiję.
Gali būti ir tokių prievartos priemonių, kurios nėra susijusios su jėgos naudojimu, bet vis viena pažeidžia šį principą, pvz., finansinė parama.
TTT konstatavo, kad nėra jokios teisės remti kitos valstybės opoziciją. Tokia teisė TT nenusistovėjo. Tokia teisė pažeistų valstybės galimybę pareikšti savo ideologiją, užsienio politiką.
Tam tikro paramos formos, pvz., humanitarinė pagalba, nėra kišimasis į valstybės vidaus reikalus, nes tikslai yra grynai humanitariniai. Vienas iš humanitarinės pagalbos taikymo principų – nediskriminacija, t.y. turi būti remiamos abi šalys, o ne viena. Jei viena, tai bus traktuojama kaip kišimasis.
Jei remiamos jėgos, siekiančios prievarta nuversti šalies vyriausybę – tai neteisėtas kišimasis.
Teisėtas kišimasis:
· jei su tuo sutinka šalies vyriausybė;
· tai negali būti daroma tik opozicijai prašant, nes tada teisėtas kišimasis būtų visais atvejais.
Politinis režimas valstybėje, jos ideologija priklauso valstybės vidaus reikalų sferai. Politinio režimo pasirinkimas – valstybės reikalas, nes kitaip tai pažeistų valstybės suverenitetą. Nėra jokio intervencijos teisės siekiant pakeisti ideologiją, politinį režimą.
Helsinkio aktas: įvairios politinės sistemos turi egzistuoti kartu.
Visos JTO priklausančios valstybės turi gerbti demokratijos principus (jei būtų tai paminėjęs, tai gal ir būtų galima kištis). Teismas dirbtinai supriešino šį ir nesikišimo principą ir nusižengė principų aiškinimui vienas kito atžvilgiu, bendrame kontekste.
Valstybių teisė pasirinkti politinį režimą nėra absoliuti – politinis režimas turi atitikti bent jau minimalius TT reikalavimus, t.y. pagarbą žmogaus teisėms.
Baltarusijoje remiama opozicija, kuri skatina pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms.
Domėjimasis kitose valstybės esančia žmogaus teisių apsauga nėra kišimasis į kitos valstybės reikalus.
Šis principas siaurėja. Kai kurie klausimai pripažįstami ne tik valstybių vidaus reikalais. Tik valstybių vidaus reikalas – administracinio pobūdžio klausimai.
Valstybės suverenitetas – ne tik teisė, bet ir atsakomybė, įsipareigojimai tarptautinei bendrijai. Valstybė yra atsakinga už savo valstybės piliečių gerovę. Žmogus turi turėti galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.
Jeigu valstybė to negali užtikrinti, vadinasi, negali įvykdyti ir savo suverenių teisių.
Antrinį įsipareigojimą turi tarptautinė bendrija, todėl ji turi teisę įsikišti, nes yra atsakinga už žmonių teisių ir laisvių užtikrinimą.
TT principų Deklaracija::::} jokia valstybė neturi naudoti ar skatinti naudoti ekonomines, politines ar kitokio pobūdžio priemones tam, kad verstų kitą valstybę paklusti sau, kai pastaroji valstybė naudojasi savo suvereniomis teisėmis.
1990 m. kovo 11 d. LR atkūrė savo nepriklausomybę – ekonominė blokada, po to karinė intervencija. Šio principo pažeidimas, nes buvo reikalaujama atšaukti šį aktą.

Taikaus ginčų sprendimo principas

Nikaragvos byla: tai paprotinė norma ir išplaukia iš reikalavimo nenaudoti jėgos – visus ginčus reikia spręsti tik taikiomis priemonėmis.
JT Chartija, Briano – Kelloggo paktas – > valstybių pareiga spręsti visus ginčus tik taikiomis priemonėmis.
Ginčas – tokia situacija, kai vienas TT subjektas pateikia bet kokio pobūdžio pretenziją, reikalavimą kitai valstybei, o kitas valstybė netenkina tokio reikalavimo arba patenkina tik iš dalies.
Ginčytina situacija – kai nėra aiškaus reikalavimo.
Ginčų rūšys:
· pagal įtaką tarptautinei taikai ir saugumui:
o keliantys grėsmę;
o nekeliantys grėsmės;
· pagal dalyką:
o teisiniai
o ekonominiai
o politiniai.
Teisinis ginčas (TTT statutas 36 str. 2 d). susideda iš 4 elementų:
1. dėl tarptautinės sutarties aiškinimo;
2. dėl bet kurio kito TT klausimo, susijusio su bet kuria TT norma, jos aiškinimu ir taikymu.
3. dėl bet kurio fakto, kuris jeigu būtų nustatytas, būtų laikomas tarptautinio įsipareigojimo pažeidimu.
4. dėl atsakomybės už tarptautinio įsipareigojimo pažeidimą dydžio ir pobūdžio – > kaip atsakomybė turi būti realizuota; atsiprašymas, kompensacija, restitucija ir pan.

Ginčų sprendimo priemonės:
· derybos;
· gerosios paslaugos;
· tarpininkavimas;
· tyrimas;
· sutaikymas;
· arbitražas;
· teisminis nagrinėjimas;
· ginčų sprendimas tarptautinėse organizacijose;
· kitokia taiki priemonė.

Grupuojama taip:
· derybos;
· tarptautinė taikinamoji procedūra:
o gerosios paslaugos;
o tarpininkavimas;
o tyrimas;
o sutaikymas;
· teisinės ginčų sprendimo priemonės:
o arbitražas;
o teisminis nagrinėjimas.
Be JT chartijos, TT principų deklaracijos, šiuos principus reglamentuoja:
· 1907 m. Konvencija dėl taikaus tarptautinės teisė ginčų sprendimo;
· 1928 m. Tautų Sąjungoje buvo pasirašytas bendrinis aktas dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo. 1949 m. jis buvo atnaujintas Generalinės Asamblėjos, bet neįsigaliojo.
· 1992 m. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) „Sutaikymo ir arbitražo konvencija“
· 1958 m. TT Komisija patvirtino Pavyzdines arbitražo proceso taisykles.
· 1945 m. TTT statutas.

Derybos

Betarpiški šalių kontaktai, kuriais siekiama išspręsti konkretų ginčą. Jos nėra reglamentuojamos, pagrįstos abiejų šalių pasitikėjimu ir yra geriausia priemonė. Jos vyksta konfidencialiai. Labiausiai tikėtina, kad prieitas sprendimas bus įgyvendintas. Dažnai derybos yra kaip pirminis etapas, kuriame nusprendžiama, kaip šalys spręs ginčą toliau, t.y. kokia ginčų sprendimo priemone naudosis.
Derybų porūšis – komultacijos. Glaudesni šalių kontaktai, kuriais siekiama ne tik išryškinti egzistuojančius ginčus, išspręsti juos, bet ir numatyti priemones, kaip gerinti šalių santykius. Tai reguliaraus šalių kontakto palaikymo būdas.

Tarptautinė taikinamoji procedūra

Visoms 4 priemonėms bendra tai, kad jos taikomos abiejų šalių sutikimu dalyvaujant trečiajai šaliai ar jos atstovams. Taikant šias priemones priimti sprendimai yra rekomendaciniai – šalys yra laisvos nuspręsti, įgyvendinti juos ar ne.
Tarpusavyje yra panašūs sutaikymas bei gerosios paslaugos ir tarpininkavimas.
Tyrimo ir sutaikymo atveju sudaromos mišrios institucijos ginčui spręsti (tyrimo komisija, sutaikymo komisija). Gerųjų paslaugų ir tarpininkavimo atveju, ginčas nėra institucionalizuojamas.
Gerosios paslaugos ir tarpininkavimas.
1907 m. Hagos konvencija dėl taikaus ginčų sprendimo. Jie yra išimtinai patariamojo pobūdžio ir nėra privalomi.
Gerųjų paslaugų atveju, trečiosios šalies vaidmuo pasyvesnis ir tik toks, kad padeda užmegzti kontaktus tarp ginčo šalių. Ir tuo gerosios paslaugos iš esmės baigiasi.
Tarpininko vaidmuo aktyvesni ir apima dar ir pastangas suderinti prieštaravimus ir pateikti siūlymus, kaip ginčą išspręsti.
Praktikoje ginčo sprendimas prasideda nuo gerųjų paslaugų teikimo, kurios perauga į tarpininkavimą. Logiška, kad jei šalis padeda užmegzti kontaktą, tai ja yra pasitikima ir todėl ji gali tarpininkauti.
Tyrimas ir sutaikymas.
Abiejų rezultatai yra neprivalomi. Skirtumas nuo gerųjų paslaugų ir tarpininkavimo yra tas, kad sudaromos mišrios ginčų sprendimo institucijos. Pvz., tyrimo komisija (pagal 45 str. 1907 m. Hagos konvencijos) sudaroma kiekvienai ginčo šaliai paskiriant po 2 tyrėjus, o šie išsirenka 5 , kuris bus tyrimo institucijos pirmininkas.
Pagal „Sutaikymo ir arbitražo konvenciją“, sutaikymo komisiją kiekvienas šalis paskiria po 1 sutaikytoją, o vėliau SBO sutaikymo ir arbitražo biuras paskiria dar 3 sutaikytojus.
Apskritai, principas tas, kad šalys skiria po lygiai narių, o vėliau šie nariai ar speciali institucija paskiria dar trečiosios šalies piliečių, kurie ir vadovauja tyrimui ar sutaikymui. Paskritai, instituciją turi sudaryti nelyginis narių skaičius.
Tyrimo ir sutaikymo metu šalys išklausomos. Abi procedūros konfidencialios. Sprendimai priimami balsų dauguma.
Tyrimo komisijos uždavinys – ištirti faktus, t.y. spręsti ginčą dėl skirtingo faktų vertinimo. Pateikiama tyrimo išvada kaip vieni ar kiti faktai turėtų būti interpretuojami. Jos pagrindu šalys turi prieiti galutinį sprendimą. Sutaikymas gi turi toliau einantį tikslą. Tai gali būti ir faktų tyrimas, bet jo tikslas yra ir išspręsti ginčą iš esmės, kurio šalims nepavyko išspręsti derybomis. Sutaikymo komisija pateikia išvadas kaip taikiai išspręsti ginčą. Pvz., pagal SBO konvenciją, šalys per 30 d. privalo išnagrinėti pasiūlymą ir pranešti, ar ketina jį priimti.

Teisinės priemonės.

Jos teisinės, nes jomis sprendžiami tik teisiniai ginčai ir jas sprendžia iš teisininkų sudarytos institucijos. Čia priimti sprendimai jau šalims yra privalomi. Šalys priimdamos tokį sprendimo būdą įsipareigoja traktuoti jį kaip privalomą ir įvykdyti būsimą sprendimą.
Tarptautinis arbitražas yra panašesnis į tyrimo ir sutaikymo komisijas. Arbitražas sudaromas ad hoc. Bet sudaromas pagal tą patį principą kaip tyrimo ir sutaikymo komisijos.
Teisminė institucija sudaroma iš anksto tam tikros rūšies ginčams spręsti. Tai institucija, turinti nustatytas proceso taisykles. Šalys neįtakoja teismo sudėties. Procesas viešas, o arbitražo procesas konfidencialius.
Arbitražas:
· ad hoc arbitražai (visus klausimus šalys sprendžia pačios);
· instituciniai arbitražai (institucija sudaryta šalių patogumui, t.y. šalims nebereikia spręsti dėl proceso taisyklių, arbitrus reikia pasirinkti jau iš iš anksto nustatyto sąrašo).
Kiekvienam ginčui nagrinėti institucinio arbitražo pagrindu sudaromas konkretus arbitražas. Jis yra patogus, nes procesas prasideda daug greičiau.
Pvz., 1. Nuolatinis arbitražo teismas (1907 m. Hagos konvencija) – pasaulinė institucija. Įsikūręs Hagoje, vadinamasis nuolatinio arbitražo teismo tarptautinis biuras, kuris vykdo arbitražo procesą aptarnaujančias funkcijas: tvarko raštvedybą; sudaro arbitrų sąrašus; teikia pranešimus ginčo šalims; atlieka kitas administracines funkcijas. Tarptautinį biurą prižiūri nuolatinė administracinė taryba, kuri skiria biuro vadovą. Ji sudaryta iš Hagoje akredituotų valstybių konvencijos dalyvių diplomatinių atstovų ir Nyderlandų užsienio reikalų ministras, kuris vadovauja tarybai. Kiekviena iš šalių turi paskirti ne daugiau kaip po 4 asmenis, sutinkančius eiti arbitro pareigas, kompetentingus TT klausimais, nepriekaištingos reputacijos asmenis. Iš sąrašo šalys pasirenka po 2 arbitrus, kurie pasirenka 5 – ąjį arbitrą, kuris pirmininkauja. Yra dvi proceso stadijos:
1. rašytinė;
2. žodinė.
Atliekant rašytinį bylos nagrinėjimą šalių atstovai perduoda rašytinius pareiškimus (memorandumus ir kontrmemorandumus). Prireikus, atsiliepimus į juos. Žodinio proceso metu išklausomi šalių atstovai, liudytojai, ekspertai ir t.t. Sprendimai priimami balsų dauguma, sprendimas ginčo šalims privalomas.
Supaprastintas procesas – sudaromas iš 3 arbitrų. Kiekviena iš šalių po vieną skiria, o šie trečiąjį. Procesas vyksta tik raštu.

2. SBO Arbitražo teismas (SBO sutaikymo ir arbitražo komisijos) – regioninė institucija. Šalys į sąrašą paskiria 1 arbitrą ir 1 pavaduotoją. Reikalavimai panašūs.
Skirtumas tas. Kad kilus ginčui tarp šalių, tai paskirtieji į sąrašą arbitrai automatiškai įeina į arbitražo instituciją, kurie bus arbitražinio teismo nariai ex officio, tada biuras iš sąrašo papildomai paskiria tokį skaičių arbitrų, kad būtų vienu daugiau nei šalių paskirtų arbitrų.
Skirtumas nuo Nuolatinio arbitražo teismo tas, kad šalys gali pripažinti privalomąją arbitražinio teismo jurisdikciją, be specialaus susitarimo su abipusiškumo sąlyga. Esant ginčui tarp šalių ir jei abi šalys yra padariusios tokius pareiškimus, jokio specialaus susitarimo nereikia ir automatiškai sudaromas arbitražinis teismas.
Nepaisant to, kad procedūra reglamentuota pakankamai, tačiau ji pakankamai patraukli ir dėl konfidencialumo. Pvz., nuolatinio arbitražo teismo paslaugomis nesinaudojama jau 6 dešimtmečius. SBO arbitražinio teismo paslaugomis irgi nėra naudojamasi.
Teisminis nagrinėjimas.
Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT)
Teisminis ginčų nagrinėjimo būdas. Institucija sudaryta iš anksto, sudėties šalys pasirinkti negali, proceso taisyklės nustatytos iš anksto. Sprendimai privalomi. TTT kompetentingas spręsti visus teisinius ginčus tarp valstybių, o regioniniai yra specializuoti ir gali spręsti tik tam tikrus ginčus.
Formaliai įsteigtas 1946 m. anksčiau buvo Nuolatinis Teisingumo Teismas, kuris buvo įkurtas su Tautų Sąjunga. Net TTT statuto daugelis nuostatų perrašyta iš Nuolatinio Teisingumo Teismo statuto. Perėmė TTT ir jurisdikciją.
TTT yra viena iš 6 pagrindinių JT institucijų. Jis turi pakankamai autonomijos, nes atlieka specifines funkcijas. TTT sudaro 15 teisėjų, kurie renkami 9 metams. Kadencijų skaičius neribotas. 5 teisėjai perrenkami kas 3 metus. Jie iš savo tarpo išrenka pirmininką, sekretorių, primininko pavaduotoją. TTT renka – GA ir ST, iš Generalinio Sekretoriaus sudaryto pretendentų sąrašo. Sąrašas sudaromas tokiu būdu: iš valstybių iškeliama po 4 kandidatus. Išrinktais laikomi pretendentai, gavę daugiausia balsų – ir GA, ir ST. Skirtingai nuo kitų JT institucijų, pagrindinis principas sudarant TTT yra ne tiek teisingas geografinis paskirstymas, proporcingas atstovavimas, bet pagrindinių pasaulio teisinių sistemų atstovavimas. Tačiau praktikoje prisilaikoma sudėties, kuri yra ST. Visi nuolatiniai 5 ST nariai paprastai turi po savo pilietį teisme (nerašyta taisyklė, kurios laikomasi praktikoje). Žinoma, jie nepriklausomi ir vykdo savo pareigas nepriklausomai nuo savo vyriausybių. Tačiau praktikoje nagrinėjant bylas pilietybės atspindys jaučiamas.
TTT kompetencija.
Ji yra dvejopa. TTT atlieka 2 funkcijas:
1. nagrinėja bylas, teisinius ginčus tarp valstybių;
2. teikia konsultacines išvadas TT klausimais.
Teismo nagrinėjamų bylų šalimis gali būti tik valstybės. Teismo jurisdikcija, t.y. teisė nagrinėti konkrečią bylą, apibūdinama kaip fakultatyvinė, t.y. pagrįsta šalių sutikimu. Teismo jurisdikcijos klausimus reglamentuoja TTT statuto 26 str. Jis sako, kad TTT sprendžia tik teisinius ginčus. Jokiu būdu nereiškia, kad teisiniai ginčai negali turėti politinių aspektų. TTT pabrėžė, kad kaip tik pageidautina, kad šalys savo politinius ginčus reguliuotų atsižvelgdamos į TTT išvadas ginčytinu klausimu teisės aspektus (išvada dėl sienos).
Yra kelios fakultatyvinės jurisdikcijos rūšys, priklausomai nuo to, kokia forma šalys išreiškė savo sutikimą, kad ginčas būtų nagrinėjamas TTT:
1. jurisdikcija, pagrįsta šalių sutikimu ad hoc. Jau kilus ginčui šalys sudaro tarptautinę sutartį (kompromisą) dėl ginčo perdavimo spręsti TTT. Forum prorogatum doktrina teigia, kad jurisdikcija ad hoc apima ne tik minėtus atvejus, bet ir kai viena šalis kreipiasi į TTT, o kita šalis konkliudentiniais veiksmais parodo, kad neprieštarauja bylos nagrinėjimui TTT (Korfu sąsiaurio byla).
2. teisinė iš esmės jurisdikcija – visi ginčai, kurie numatyti JT chartijoje. Bet Chartija taip niekada ir nebuvo pildoma. Yra tik 36 str. 3 d., kur pasakyta, kad teikdama rekomendacijas dėl ginčų sprendimo ST turėtų atsižvelgti į tai, kad teisiniai ginčai turi būti sprendžiami TTT. Taip buvo tik vieną kartą, t.y. Korfu sąsiaurio byloje. Tačiau čia tik reglamentuojami ST įgaliojimai.
3. TTT jurisdikcija ante hoc. Ginčai, kurie yra numatyti galiojančiose tarptautinėse sutartyse. Sudarant tarptautines sutartis gali būti numatyta, kad ginčai, kylantys dėl tos tarptautinės sutarties aiškinimo ir taikymo turi būti sprendžiami TTT. Šalys pasirašydamos tarptautinę sutartį įsipareigoja ginčus dėl jos spręsti TTT (1948 m. konvencija dėl genocido; 1961 m. konvencija dėl diplomatinių santykių).
4. jurisdikcija, kuri vadinama šalių sutikimu ante hoc pagal fakultatyviąją išlygą. Kai šalys gali pripažinti privalomąją TTT jurisdikciją. Valstybės gali bet kada pareikšti, kad jos be specialaus susitarimo pripažįsta privalomąją jurisdikciją sprendžiant ginčus su valstybe, padariusia tokią pačią deklaraciją. Šie pareiškimai gali būti terminuoti, gali būti su išlygomis. LR tokio pareiškimo nėr padariusi, juos padarė apie 70 valstybių.
5. perduotoji jurisdikcija, t.y. jurisdikcija, perimta iš Nuolatinio Teisingumo Teismo. Tai 2 rūšių:
· perimta jurisdikcija, pagrįsta šalių susitarimu ante hoc;
· jei valstybės pripažino Nuolatinio Teisingumo Teismo jurisdikciją ir deklaracijos galiojimo terminas nėra pasibaigęs.
Bylų nagrinėjimo tvarka.
Yra galimas supaprastintas procesas. Gali būti, kad teismas sudarys savo nuožiūra specialias kolegijas.
Tiek supaprastinto proceso metu, tiek kolegijos priimti sprendimai yra laikomi priimtais viso teismo.
Paprastai šalys neturi įtakos teismo sudėčiai. Tačiau ad hoc atveju, gali paskirti teisėją ad hoc. Sprendimai priimami balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygiai, sprendžiamasis balsas yra primininko. Sprendimas privalomas byloje dalyvaujančioms šalims.
Viešai skelbiamos teisėjų pavardės, kurie balsavo už, kurie prieš. Teisėjai reiškia savo atskiras nuomones.
Už TTT sprendimų įgyvendinimą atsakingos pačios valstybės. Jei byla susiusi su taikos ir saugumo įgyvendinimu, tai atsakinga ir JT SG.
Bylą gali nagrinėti 9 teisėjai, bet dažniausiai teismo darbas organizuojamas taip, kad nagrinėja 11.
Konsultacinės jurisdikcija – TTT teisė teikti konsultacines išvadas TT kausimais. Reglamentuoja: JT Chartijos 96 str., TTT Statuto 65 str.
Konsultacinių išvadų procedūra sugalvota tam, kad būtų įtrauktos ir Tarptautinės organizacijos. Konsultacinės išvados gali kreiptis tik tarptautinė organizacija, tačiau tik tos, kurios nurodytos:
· JT institucijos;
· JT sistemos organizacijos.
Kitos organizacijos kreiptis negali.

TTT pirma išanalizuoja, ar turi jurisdikciją:
· Kreipimasis turi būti dėl bet kokio teisinio klausimo. 1975 m. konsultacinė išvada dėl Vakarų Sacharos teisinio statuso: teisės klausimas – teisės terminais išreikštas, TT problemas iškeliantis klausimas, reikalaujantis teise pagrįsto atsakymo. 2004 m . liepos 9 d. išvada dėl Sienos statybos Palestinos teritorijoje: klausimas turi būti pakankamai aiškus, konkretus. Aiškumo stoka formuluojant negali būti kliūti jo nenagrinėti, nes aiškumo priežastis ir yra dėl ko į teismą kreipiamasi.
Teismo uždavinys yra:
§ Nustatyti TT normas, susijusias su klausimu;
§ Išaiškina jas;
§ Taikyti jas, kad būtų pateiktas atsakymas į klausimą.

Teismas gali teikti išvadą dėl bet kokio teisinio klausimo nepaisant abstraktumo. Teismas pažymėjo, kad visi teisiniai klausimai, pateikti teismui, gali turėti politinį aspektą, bet kad ir kokie tie politiniai aspektai būtų, teismas vykdo teismines funkcijas.
Išaiškinanti ginčui taikytinos teisės principus, ji gali būti labai svarbi sprendžiant ginčus, kuriuose sprendžiami politiniai klausimai.
· Į teismą turi kreiptis įgaliota TT organizacija ar jos institucija (pagal JT Chartijos 96 str.). GA ir ST – bet kuriuo TT klausimu. Kitos JT sistemos organizacijos ir institucijos:
§ Turi turėti įgaliojimus iš JT GA;
§ Jei klausimas yra susijęs su jų kompetencija.
Įgaliojimai, suteikti GA rezoliucija:
Ekonominė ir Socialinė taryba;
§ Globos taryba (nefunkcionuoja nuo 1995 m.);
§ GA Tarpsesijinis komitetas;
§ Prašymų peržiūrėti administracinio tribunolo sprendimus komitetas – sprendžia ginčus tarp JT institucijų ir personalo.
Kitos JT sistemos organizacijos: įgaliojimą suteikia GA organizacijoms, su kuriomis sudarytos bendradarbiavimo sutartys. Tokių yra 15 (beveik visos) – specializuotos agentūros/įstaigos. Sudaro Ekonominė ir Socialinė taryba, o tvirtina GA.
Kreipiasi:
§ UNESCO;
§ Pasaulinė sveikatos organizacija;
§ Tarptautinė Jūrų organizacija
Tiesiogiai sudarytas bendradarbiavimo susitarimas su GA:
§ TATENA – atominės energetikos.
Šios organizacijos klausimus būtinai turi pateikti pagal savo kompetenciją.
TTT gali pateikti konsultacinę išvadą – reiškia, kad net ir esant visoms išvadoms, TTT gali atsisakyti pateikti konsultacinę išvadą, bet TTT pažymi, kad paprastai jis neatsisako pateikti konsultacinės išvados, nes tai yra TTT dalyvavimas JT veikloje. NTTT (nuolatinis) atsisakė pateikti išvadą tik vieną kartą – 1923 m. rytų Karelijos statuso klausimu.
Tik įtikinamos priežastys gali įpareigoti teismą pasisakyti, kad netinkama teisniu požiūriu teikti išvadą.
Konsultacinė išvada nėra privaloma ir turi tik patariamąjį pobūdį.
Valstybės sutikimas reikalingas tik tarpvalstybinėms byloms.
Jokia valstybė negali užkirsti kelio konsultacinei išvadai, kuri reikalinga JT nuspręsti dėl tolesnių veiksmų.
Tik tam tikrais atvejais, kada konsultacinės išvados pateikimas galėtų reikšti, kad yra apeinamas valstybės sutikimas, išskirtinai dvišaliams ginčams spręsti principas, gali reikšti, kad netinkama teikti konsultacinę išvadą.
Netinkama,jei konsultacinė išvada gali sukliudyti politinių derybų procesą: teismas teikia išvadą, kokią prasmę jai suteikia besiderančių šalių valstybės. Netinkama teikti, jei yra nepakankamai duomenų – dėl to sprendžia teismas.
GA pati turėtų pagal savo poreikius spręsti, keik jai naudinga teismo išvada, nes teismas atlieka tik teisminę funkciją, o GA – politinė institucija.
„Sąžiningumo ir švarių rankų“ reikalavimas: išvada teikiama ne šaliai, o GA, todėl šis argumentas netinka.
1999 m. išvada dėl JT ŽT komisijos pranešėjo imuniteto – išvada yra tik patariamojo pobūdžio, ji pateikia tik gaires, kaip reiktų elgtis, o kaip bus elgiamasi nustato pati organizacija. Specialios tarptautinės sutartys gali numatyti konsultacinei išvadai privalomąją galią.
Šalys sureguliuoja savo ginčą vadovaudamosi konsultacine išvada – bet tik kai yra speciali sutartis, pvz., 1946 m. dėl JT privilegijų ir imunitetų (numatyta, kad konsultacinė išvada yra privaloma).
Iki 1999 m. teismas buvo nagrinėjęs palyginus nedaug – apie 30 bylų. Dabar teisme nagrinėjama apie 10 bylų. Teismas yra pakeitęs 25 konsultacines išvadas.

Jėgos nenaudojimo principas

Ius ad bellum – taikus sprendimas (teisė kariauti);
Ius in bello – ginkluotų veiksmų teisė (tarptautinė humanitarinė teisė).

Iki XX a. (1928 m . ) nebuvo jėgos naudojimo draudimo, bet filosofijoje buvo daug diskutuojama – teisingi ar neteisingi karai.
Tomas Akvinietis plėtojo šią koncepciją:
Teisingi karai – tie, kuriais buvo keršijama už nelaimes ar kitas įvairias piktadarybes, padarytas tautai, miestui, piliečiams arba siekiama atimti tas, kas neteisingai buvo atimta. Tam, kad karas būtų teisingas, sprendimą dėl jo turi priimti suverenus vadovas, o sprendimo priežastis/ tikslas – siekimas teisingo rezultato.
Teisingas karas yra tas, kuris yra būtinas (Makiavelis).

1648 m. teisingo karo koncepcija išnyksta, įsigali pozityvizmas. Po Vestfalijos taikos įsigali pozityvizmas.
Neigiamas bet koks ribojimas suverenios teisės, kokias priemones parinkti siekiant tikslų tarptautinėje plotmėje.

Ilgainiui, 1899 ir 1907 m. Hagos konvencijose Dėl Karo įstatymų ir papročių, reglamentuojama, kaip turi būti kariaujama.
1907 m. konvencija Dėl taikaus ginčų sprendimo – esant nesutarimams, prieš naudojant ginklą, valstybės sutinka, pagal aplinkybes, išnaudoti visas taikias priemones – gerų paslaugų ir tarpininkavimo galimybes.

1919 m. Tautų Sąjungos statute (po I Pasaulinio Karo) – gerbti ir saugoti nuo užsienio agresijos bet kurios teritorijos vientisumą ir nepriklausomybę. Būtina išnaudoti takias priemones – galima pradėti kariauti tik po 3 mėn. po arbitražo ar teismo sprendimo. Karas dar nebuvo uždraustas.

1928 m. Briano – Kellogo paktas (Paryžiaus sutartis) – Dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės.

1 str. buvo pasmerktas karas kaip ginčų sprendimo priemonė, visos valstybės įsipareigojo nenaudoti karo.
Šis paktas tapo pagrindine norma.
Priėmus JT Chartiją, ji plačiau suformulavo jėgos nenaudojimo principą ir apėmė B-K paktą.
B-K: agresyvaus karo priemonė.
JT CH: apskritai karo.

TS statutas:
Gerbti i saugoti nuo užsienio agresijos bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę bei bet kuriuo kitu būdu nesuderinamu su TS principais.

1933 m. Londono konvencija: sudarė 11 valstybių, įskaitant Sovietų Sąjungą. Lietuvos nebuvo, nes nenorėjo būti vienoje sutartyje su Lenkija. Tai konvencija dėl agresijos apibrėžimo.
Lietuva sudarė dvišalę sutartį su SS – konvencija dėl užpuolimo apibrėžimo.

1974 m. JT rezoliucija „Dėl agresijos apibrėžimo“.
Susiformuoja Stimsono doktrina (JAV sekretorius – UR ministras): neturi būti pripažįstamas jokių veiksmų teisėtumas, kurie įvyko pažeidžiant B-K pakto nuostatas. Ji atsirado 1931 m. ši doktrina atsirado reaguojant į Japonijos veiksmus Kinijoje (Japonija okupavo Mandžūrijos provinciją ir sukūrė ten marionetinę vyriausybę). JAV šioms šalims nusiuntė notą.

Baltijos šalių, Austrijos, Lenkijos, Čekoslovakijos okupacija/aneksija nebuvo pripažinta remiantis Stimsono doktrina.

Valstybės teritorija negali būti įgijimo objektu.
TTT konsultacinė išvada „Dėl sienos statybos okupuotoje Palestinos teritorijoje“.

Pagal JT Chartiją ir TTT:

JT Chartija 2 str. 4 d., 51 str., 42 str.
„Nikaragvos“ byloje naudota atskleidžiant jėgos nenaudojimo principą:
· 1970 m. JT principų deklaracija;
· 1974 m. JT GA rezoliucija dėl agresijos apibrėžimo;
· 1975 m. Helsinkio baigiamasis aktas.
JT Chartijoje išreikšti principai, susiję su jėgos nenaudojimu, atitinka tuos, kurie yra paprotinėje teisėje. Tačiau paprotinė teisė yra platesnė, todėl paprotinės teisės normos nėra pakeistos Chartija.

TTT sprendimai:
· 1986 06 27 „Nikaragvos“ byla;
· 1949 04 09 „Korfu sąsiaurio“ byla.

TTT konsultacinės išvados:
· 1996 m. „Dėl branduolinių ginklų naudojimo arba grasinimo jais teisėtumo“
· 2004 m. „Dėl sienos statybos okupuotoje Palestinos teritorijoje teisinių pasekmių“.

JT Chartijos 2 str. 4 d.: valstybės narės turi susilaikyti tarptautiniuose santykiuose nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę, tiek bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su JT tikslais.

Šis principas taikomas tik tarptautiniams santykiams, visų pirma, tarp valstybių.
Jėgos panaudojimo valstybės viduje šis principas neapima, pvz., galima naudoti jėgą pagal šį principą, bet jos naudojimas yra ribojamas pagal kitus principus, pvz., žmogaus teisės – žmogaus teisė į gyvybę; humanitarinės teisės normos.

Terminas „jėga“. Buvo daug spekuliacijų, pvz., Helsinkio baigiamajame akte buvo bandoma įtvirtinti platesnę jėgos sąvoką.
Jėga – ginkluota/ karinė jėga. Ekonominių – politinių spaudimo priemonių šis principas neapima.

Preambulė: valstybės siekia užtikrinti, kad ginkluota jėga būtų naudojama tik siekiant bendrų tikslų.
Kai kalbama apie teisėtus jėgos panaudojimo būdus, kalbama apie ginkluotos jėgos teisėtus panaudojimo būdus.

Dėl ekonominio spaudimo taikomas nesikišimo į valstybė vidaus reikalus principas.

Sovietų sąjunga bandė naudoti šį principą platesne prasme.

TTT apie ius cogens yra išreiškęs „Nikaragvos“ byloje.

1989 m. JT GA „Dėl jėgos nenaudojimo principo efektyvumo stiprinimo“ rezoliucija.

Rėmėsi komentaru 1969 m. „Dėl sutarčių naudojimo teisės“ Vienos konvencija.

JT Chartijoje draudžiama naudoti jėgą ir grasinimą ja.

Kons. Išvada“Dėl branduolinių ginklų“ :
Grasinimas jėga – pasirengimas panaudoti jėgą. Grasinimo jėga teisėtumo ir neteisėtumo klausimas priklauso nuo jėgos panaudojimo teisėtumo ir neteisėtumo klausimo. Jeigu jėgos panaudojimas būtų teisėtas, tada ir grasinimas būtų teisėtas, pvz., savigynos tikslais.
Grasinimas jėga – tada, kai realu, kad jėga bus panaudota.

Pagal 2 str. 4 d. jėgos nenaudojimas apima:
· ginkluoto užpuolimo draudimą (sunkiausia);
· agresijos draudimą (sunkiausia);
· švelnesnės jėgos panaudojimo priemonės, kurios nėra ginkluotas užpuolimas. Teismas neišvardina visų. Pvz.,
§ draudžiamos ginkluotos represalijos;
§ draudžiama ginkluoti įvairias jėgas, kurios vėliau įsiveržtų;
§ draudžiama naudoti jėgą prieš laisvą tautų apsisprendimą
???????, pvz., nėra ginkluotas užpuolimas,bet draudžiamas pagal šį principą.

Agresija –pats sunkiausias ginkluotas užpuolimas, kelia tiesioginę grėsmę valstybės suverenitetui ir jos išlikimui.
Ginkluotas užpuolimas- pasienio užpuolimai, grupuočių rengimas ir siuntimas į šalį.
Ginkluotą užpuolimą gali įvykdyti ne tik valstybės.

Jėgos panaudojimas siekiant įgyvendinti teisę į apsisprendimą gali būti pateisintas, nes tai nėra reglamentuota. Gali būti pateisintas, nes jei tautai draudžiama ar trukdoma apsispręsti, tai nėra teisėta.

Iki 2001 09 11 JAV buvo priėmusios keletą rezoliucijų, pvz., dėl čečėnų tautos teisės į apsisprendimą.

LR Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas.

Svarbus, nes apibrėžia agresiją prieš LR (2 str. 1 d., 5 str.). Į šį įstatymą yra perkeltos JT rezoliucijos „Dėl agresijos apibrėžimo“ nuostatos, tačiau šiek tiek modifikuotos.

Agresija – ginkluotos jėgos panaudojimas arba grasinimas ją panaudoti prieš LR suverenitetą, teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę.
LR įstatymų leidėjas atsižvelgė į:
· LR istoriją – kad būtų galima teisė į savigyną;
· TT neapibrėžtumas, nes TT vienareikšmiai nepasako, kada grasinimas perauga į jėgos panaudojimą.
Šis įstatymas skiria agresiją nuo mažiau pavojingų ginkluotų užpuolimų.
Agresija – tokie veiksmai, kurie kelia rimtą grėsmę, o agresija nėra laikoma:
o LR ginkluotų pajėgų, esančių užsienyje, užpuolimas, nekeliantis grėsmės LR vientisumui, nepriklausomumui, suverenitetui;
o Vietinio pobūdžio ginkluoti incidentai;
o Valstybės sienos pažeidimai.

Agresijos aktai: rezoliucijos 3 str., įstatymo 5 str.

Įstatymo 5 str. 2 d. 3 p. yra platesnis už rezoliucijos 3 str. c p. LR įstatymas išplečia blokados sąvoką: blokada gali būti ne tik jūros, bet ir sausumos, t.y. bet koks susisiekimo nutraukimas.

Įstatymo 5str. 2 d.5 p. skiriasi nuo rezoliucijos 3 str. e p. pvz., Rusija Gruzijoje laiko savo karines pajėgas, nors susitarimas baigėsi 1999 m.
LR įstatyme pasakyta, kad pagal LR įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą laikinai LR teritorijoje esančių ar judančių per ją tranzitu užsienio valstybės karinių pajėgų susitarimas yra vienašališkas, t.y., sąlygas nustato tik LR.

LRK draudžia kitų valstybių karinių bazių buvimą LR – ar tai liečia ir NATO? Nes Rusija žeidė suverenitetą, o NATO saugo.
Ne bet koks užsienio karinių pajėgų buvimas yra karinė bazė.
LR nėra įsipareigojusi leisti karinio tranzito, todėl bet kada gali jį uždrausti.

Agresija – vienos valstybės ginkluotos jėgs panaudojimas prieš kitą.
Jei viena valstybė panaudoja jėgą pirma, tai prima facie įrodymas, bet gali būti atvejų, kai kitaip bus nustatyta.

Teisėtas jėgos panaudojimas

2 str. 4 d.
TTT konsultacinė išvada „Dėl branduolinio ginklo“
2 str. 4 d. turi būti aiškinama sistemiškai su kitomis akto nuostatomis (42, 51 str.).
tačiau šiaip yra draudžiamas toks jėgos panaudojimas, kuris yra nukreiptas prieš teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę arba bet kuriuo kitu nesuderinamu su JT tikslais būdu.

Ar 42 str. ir 51 str. yra išsamus teisėtų jėgos panaudojimo būdų sąrašas? Tikriausiai, ne, nes jeigu neprieštaraus 2 str. 4 d., tai galėtų būti teisėtas.

NATO steigimo sutarties 1 str. – nenaudoti jėgos ir negrasinti ja, kai tai prieštarauja JT tikslams.

Ar 42 str. ir 51 str. yra 2 str. išimtys?ar tiesiog tai suderinama su JT tikslais bei neprieštarauja teritoriniam vientisumui bei politinei nepriklausomybei. Todėl TTT savo 1998 m. išvadoje vengia vartoti terminą „išimtis“, vadinasi, gali būti ir kitų teisėtų jėgos panaudojimo būdų.

Savigyna

51 str. JT Chartija: įtvirtina arba pripažįsta kiekvienos valstybės neatimamą arba prigimtinę teisę į savigyną, tačiau JT Chartija nenustato tokios teisės.

Ji atsirado anksčiau už JT Chartiją, todėl Chartija negali ir jos atimti.

JT ST neturi sankcionuoti teisės į savigyną. Pvz.,2001 m. JAV veiksmai Afganistane buvo pagrįsti savigynos principu ir JT ST sankcijos nereikėjo.

JT Chartijos 51 str. visų savigynos aspektų nereglamentuoja. 51 str. tik pritaiko savigynos teisę prie JT Chartijos ir įveda keletą procedūrinių reikalavimų, pvz., informuoti JT ST , kai kuriuos institucinius aspektus. Taip pat reikia pranešti apie priemones, kurių imtasi realizuojant savigynos teisę.
Pranešimas – ne sankcijos prašymas, tai tik ST gerbimas. Savigyna nutrūksta kai JT ST imasi veiksmingų priemonių, o jei ne, galima ir toliau gintis.
Jei ST imasi tam tikrų veiksmų, tada pradeda veikti 42 str. (JT ST sankcijos – leidimas panaudoti ginkluotą jėgą siekiant atkurti taiką ir saugumą).

1990 m. Irakas aneksavo Kuveitą. Kuveitas realiai naudojo jėgą pagal 51 str. ST ėmėsi priemonių, jų nepakako, todėl sankcionavo šią savigyną ir tik tada pradėjo veikti 42 str. tačiau šios sankcijos galėjo ir nebūti.

Savigynos formos:
· Individuali – kada valstybė ginasi nuo ginkluoto užpuolimo pati;
· Kolektyvinė – valstybei padeda kitos valstybės.

51 str. yra pagrįstos kolektyvinės savigynos savitarpio pagalbos sutartys, pvz., 1940 m. NATO sutartis, 1949 m. Rio de Žaneiro sutartis.

Tačiau šios sutartys transformuoja savigyną į įsipareigojimą pasinaudoti šia teise, t.y. kai viena iš šalių yra užpulta, kitos privalo padėti (pareiga).

Savigynos sąlygos:
· Jei įvykdomas JT narės ginkluotas užpuolimas – prevencinė savigyna negalima.
1937 m. Carroline byla. Izraelis sunaikino Irake esančią branduolinę jėgainę.
· Savigyna turi būti:
§ Proporcinga;
§ Būtina;
§ Neatidėliotina.
Proporcingumas – nebūtinai turi būti padaroma lygiai tokia pati žala ir valstybei užpuolikei, bet turi būti naudojamos tokios priemonės, kurių pakanka ginkluotu užpuolimu atremti ir įsitikinti, kad jis neatsinaujins. Tačiau savigyna neturi peraugti į agresiją, kada jau siekiama sunaikinti kitą valstybę.

Būtinumas – savigynos atveju turi būti naudojamos tos priemonės, kurios yra būtinos ginkluotam užpuolimui atremti.

Neatidėliotinumas – jei jos naudojamos ne iš karto, tai galbūt jos jau nebėra būtinos. Tačiau ne visada jos įmanomos iš karto, pvz., 1980 m. buvo užpultos Britanijos Folklendų salos, Britanijai tai užėmė 2 metus išvaduoti, tačiau reikėjo laiko nuplaukti, todėl negalima teigti, kad buvo delsiama. Sprendžiama, kaip neatidėliotinai buvo imamasi tų priemonių.
· Procedūriniai reikalavimai: pranešti ST.
· Kolektyvinei savigynai dar vienas papildomas reikalavimas – pati valstybė turi suvokti, kad ji yra užpulta ir prašyti pagalbos.
Į tai turi būti atsižvelgta ir realizuojant savitarpio pagalbos sutartis.

Kintanti savigynos samprata šiuolaikiniame pasaulyje.

Atspindėta, nors ir dviprasmiškai TTT konsultacinėje išvadoje dėl sienos Palestinoje.

Savigyna ne tik prieš valstybę.

2001 09 11 išpuoliai prieš JAV: įvykdė išorinės jėgos, nors akivaizdu, kad ne valstybė; taigi nuo tada išsiplėtė savigynos bei ginkluoto užpuolimo sąvokos. Galima naudoti savigyną, nors užpuolė ir ne valstybė.

2001 09 12 rezoliucija Nr. 1368.
Tarptautinis terorizmas yra grėsmė tarptautinei taikai ir saugumui, todėl valstybė turi teisę pasinaudoti individualia ir kolektyvine savigyna.

2001 09 28 rezoliucija – tas pats (Nr. 1375).

2001 09 12 NATO Taryba priėmė pareiškimą – jei būtų nustatyta, kad išpuolis yra įvykdytas prieš JAV iš išorės, tai visos valstybės narės privalo suteikti JAV pagalbą.
Analogišką sprendimą priėmė Amerikos valstybių sąjunga.
Nei viena valstybė nepasisakė prieš.
Nėra 51 str. pasakyta, kad ginkluotą užpuolimą privalo vykdyti valstybė.

Jėga buvo panaudota prieš Talibano režimą, o ne prieš Afganistano valstybę. Afganistanas netgi pasinaudojo proga susigrąžinti galią.

Jei naudojama jėga prieš pagrindinį objektą, tai galima naudoti jėgą ir prieš jo priklausinius, pvz., Talibanas buvo tik Al – Qaeda produktas.

JAV informavo Saugumo Tarybą, proporcingumas buvo išlaikytas.

Prieš Izraelį yra nuolat vykdomi išpuoliai, galima teigti, kad tai suplanuotas ginkluotas išpuolimas. Siena kuriama tam, kad palestiniečiai negalėtų laisvai patekti į Izraelį ir daryti žalos. Pats sienos statymas buvo pagrįstas kaip savigyna, tačiau buvo nesilaikoma kitų kriterijų – buvo atitveriama per daug žemių, kai kur žmonės buvo aklinai uždaryti.
Teismas atmetė Izraelio argumentaciją, nors tai padaryta dviprasmiškai:
· Izraelis negali gintis, nes jo neužpuolė kita valstybė. Dėl to teisėja Higgins kritikavo šią poziciją (tada teismas turėjo padėti tašką ir nebesigilinti, bet jis gilinosi toliau);
· Teismas pasakė, kad Izraelis negalėtų remtis JT rezoliucijomis, kadangi užpuolimai yra vykdomi ne iš užsienio. Higgins teigia, kad okupuotos Palestinos teritorijos yra užsienis. Tačiau teismas pripažino, kad nebūtinai turi užpulti valstybė, nes galima gintis ir tada, kai įvykdo ir ne valstybė ginkluotą užpuolimą.

JT ST įgaliojimai

Jėgos panaudojimas pagal 42 str. – teisė sankcionuoti ginkluotos jėgos panaudojimą, kai kyla grėsmė tarptautinei taikai ir saugumui.

Reikia aiškinti sistemiškai:
· JT Chartijos 24 str.: valstybės JT narės patiki ST pagrindinę atsakomybę už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą ir vykdydama šias pareigas ji veikia visų valstybių narių vardu.
Saugumo Tarybos kompetencija šioje srityje nėra išimtinė, jai tenka tik pagrindinė atsakomybė.
1950 m. lapkričio 3 d.JT GA rezoliucija Nr. 377 a „Vienybės taikos labui rezoliucija“
1962 m. JT TTT konsultacinė išvada dėl tam tikrų JT išlaidų atlyginimo.
2004 m. liepos 9 d. JT TTT konsultacinė išvada „Dėl sienos statybos Palestinoje“
„pagrindinė atsakomybė“ ≠ „išimtinė atsakomybė“, t.y. gali būti ir be sankcijos naudojama jėga bei kiti subjektai imtis atsakomybės, jei to nedaro JT ST.

Pagal JT Chartijos 44 str. TTT pasakė, jog ST kompetencija neapsiriboja 44 str., ji gali imtis visų pagrindinių veiksmų, kurių jai reikia įgyvendinti savo pagrindinę funkciją ir vieninteliai JT ST apribojimai yra JT tikslai.

Dažniausiai ST remiasi 7 JT Chartijos skyriumi, kur nurodyti ST veiksmai grėsmės taikai ir saugumui atveju. ST ėmėsi ir tokių veiksmų, kurie nėra konkrečiai nurodyti 7 skyriuje, bet išplaukia iš 7 skyriaus tikslų. Pvz., įsteigė 2 tribunolus – tribunolą buvusiai Jugoslavijai ir tribunolą Ruandai.

ST dažniausiai sankcionuoja ginkluotos jėgos panaudojimą remdamasi 7 skyriumi be nuorodos į 42 str., nes grėsmės yra labai įvairios, todėl vien 42 str. nepakanka.

Jėgos naudojimas 6 su puse skyriaus esme – taikos palaikymo operacijos, jas sankcionuoja ST, nors niekur tas nenumatyta.

Sąlygos, kad būtų galima įvesti pajėgas:
· Abiejų konflikto šalių sutikimas;
· Pajėgų nešališkumas.
Tikslai:
· Atskirti konfliktuojančias šalis;
· Sudaryti sąlygas taikai įtvirtinti.
1990 m. Irako ir Kuveito konfliktas. Pradžioje ST ėmėsi įgaliojimų pagal 39 str. (nustato taiko pažeidimo aktą, teikė rekomendacijas, pareikalavo laikinųjų priemonių), tada pagal 41 str. (ST nusprendė, kokių nekarinių priemonių būtų galima imtis) tada pagal 42 str. ST sankcionuoja karines priemones (kitų priemonių nepakanka arba akivaizdu, kad gali nepakakti). Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai ST veikė taip nuosekliai.
ST jau sankcionavusi jėgos panaudojimą pagal 41 str. pasinaudoja 48 str. bei 8 skyriumi ir įgalioja tam tikras valstybes arba regionines institucijas įgyvendinti tas ginkluotas operacijas.
Problemos sankcionuojant jėgos nenaudojimą:
· Ar galima ST sankcija post factum – kada ginkluotų veiksmų imamasi be išankstinės ST sankcijos, o po to sankcionuojama. Chartija į šį klausimą neatsako, o praktikoje tai priklauso nuo daugumos valstybių požiūrio. Teisėtumo problema visada išlieka. Pvz., ECOWAS intervencija į Sierą Leonę ir Liberiją, 1999 m. NATO karinė operacija prieš Jugoslaviją – vienas iš argumentų, teisinant šios operacijos teisėtumą – ST sankcija post factum buvo Rumubuje taiko planas (albanai pasirašė, jugoslavai ne). Iniciatyvos ėmėsi NATO, baigėsi 1999 kovo mėn, 1999 06 11 JT ST pasveikino Jugoslavijos pajėgų atsitraukimą: toks aktas – tai pritarimas post factum, kai buvo bandoma smerkti, prieš balsavo tik Rusija, Kinija ir Namibija (3 iš 15). Pvz., 2003 JAV ir UK vadovaujama karinė operacija prieš Iraką ir Irako laisvę. 2003 05 28 JT ST rezoliucija Nr. 1483 , ST rezoliucija Nr. 1511 – šia rezoliucija buvo sankcionuota – imtis visų priemonių saugumui Irake užtikrinti. 05 22 – nors situacija Irake lieka grėsminga, bet ji akivaizdžiai pagerėja. JT skatina visas JT nares prisidėti prie taikos palaikymo Irake.
· Kiek aiškus turi būti sankcijos formulavimas – tačiau JT ST yra politinė, o ne teisinė institucija, todėl rezoliucijos gaunasi gana prieštaringos, pvz., 2002 11 08 rezoliucija Irako klausimu dėl nusiginklavimo ir pasekmių – jos skirtingas aiškinimas privedė prie to, kad skirtingai interpretuojamas Irako saugumas ir laisvė. Joje sakoma, kad Irakas pažeidė daugiau nei 10 JT ST rezoliucijų ir tokia situacija sukelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Pagal tą rezoliuciją – bet koks Irako nebendradarbiavimas su ginklų inspektoriais ir šios rezoliucijos nesilaikymas, bus pripažintas tolesniu Irako įsipareigojimų pažeidimu (material breach) ir bet kokio tolesnio nesilaikymo atveju, Irako laukia sunkios pasekmės. Šia rezoliucija Irakui suteikiamas paskutinis šansas – tai ar dar reikėjo kartą surinkti ST ir suteikti tada jau Irakui dar vieną šansą. Pasakyta, kad valstybės narės jau yra įgaliotos imtis visų saugumo priemonių Irake. Rezoliucija pagal 7 skyrių. Taigi, galimas ir aiškinimas, kad sankcija kaip ir buvo suteikta. Valstybės, kurios dalyvavo, teigė, kad sankcija jau buvo, o kita rezoliucija būtų buvusi politiškai pageidautina, bet teisiškai nebūtina. Todėl negalima teigti, kad JAV ėmėsi veiksmų prieš Iraką neturėdama ST rezoliucijos.

Vėliau ST priėmė šias rezoliucijas:
2003 05 22
2003 10 16
konstatuota, kokia yra susidariusi padėtis, sankcionuoti daugianacionalinių pajėgų Irake veiksmai, Irakas yra okupuota valstybė, už okupacijos režimą atsako laikinoji vadovybė (JAV ir UK), nes neliko jokios Irako vyriausybės; kitos valstybės prisidėjo prie šios okupacijos, kaip laikino priemonės.

2004 06 08 ST rezoliucija Nr. 1546 – įtvirtino Irako ateities santvarkos principus (iš esmės, nauja, nes anksčiau tai, jeigu buvo daroma, buvo daroma sutartimis). Irakas turi būti federacinė ir demokratinė valstybė ir nurodyti konkretūs etapai šitam tikslui realizuoti:
· Iki 06 30 sudaroma laikina Irako vyriausybė ir jai perduodamas Irako suverenitetas – Irakas nebėra okupuota valstybė;
· Buvo sušaukta nacionalinė konferencija ir iki 2005 01 30 Irake įvyks rinkimai, kurie išrinks laikinąją arba pereinamąją Generalinę Asamblėją, kuri parengs konstituciją ir iki 2005 pabaigos bus išrinktos ir suformuotos valdžios institucijos;
· Nustatytas daugianacionalinių pajėgų mandato terminą – patvirtinamas mandatas, kuris buvo anksčiau ir jis tęsis tol, kol Irako vyriausybė sutiks, tačiau ne ilgiau kaip iki 2005 pabaigos – bet Irako valdžia gali paprašyti, kad jis būtų nutrauktas anksčiau, nes Irako vyriausybė dabar yra aukščiausia valdžia Irake.
· 2005 06 bus ši rezoliucija pertvarkyta;
· visos karinės operacijos turi būti derinamos su Irako vyriausybe. Ji turi joms pritarti.

ST ir GA įgaliojimų atribojimas:
· pagal 24 str. ST yra patikėta pagrindinė atsakomybė už taikos ir saugumo palaikymą, tačiau pagrindinė atsakomybė nereiškia išimtinės atsakomybės. GA yra įgaliota apskritai svarstyti bet kokius klausimus, kurie yra susiję su JT kompetencija. Tačiau yra nustatytas vienas atribojimas – Chartijos 12 str. nurodyta, kad ST vykdant šioje Chartijoje numatytas funkcijas, susijusias su kokiu nors ginču ar institucija, GA neteikia rekomendacijos, jeigu ST to neprašo. Taigi matosi GA kompetencijos apribojimas ST naudai.
· 1950 11 03 JT GA priėmė rezoliuciją Nr. 377 A – Uniting for Peace Resolution (Vienybės taikos labui). Buvo pagrįsta ta koncepcija, kad ST kompetencija yra pagrindinė, bet ne išimtinė. GA turėtų veikti tada, kai dėl nuolatinių narių vienybės stokos, ST negali vykdyti savo funkcijų; gali būti sušaukta specialioji nepaprastoji GA sesija (per 24 h). Ji gali būti sušaukta ir eilinės sesijos metu. GA gali rekomenduoti visas priemones, kurių reikia tarptautinei taikai atkurti ir palaikyti. GA – rekomendacinio pobūdžio, o ST – privalomo pobūdžio sprendimus priima šiuo atžvilgiu (GA privalomus – administraciniais klausimais). Būtinos priemonės – ir ginkluotos jėgos panaudojimas.
· 2004 08 09 Dėl sienos statybos Palestinoje – ST negali svarstyti, jei neįtraukta į darbotvarkę arba vienas iš narių vetuoja rezoliuciją. Be to, GA nėra saistoma tų priemonių, kurių ėmėsi ST, svarbu tik tai, kad ST nesugebėjo priimti sprendimo. GA gali remtis ir imtis ir kitų priemonių. Dėl sienos – ST nesvarstė, ar reikia kreiptis į TTT, o GA svarstė ir kreipėsi į TTT.
· Ar saugumo taryba laikoma veiksnia, kai ji klausimo dar nesvarstė, bet iš anksto aišku, kad vienas narys vetuos priimtą sprendimą, nes valstybės jau yra tai pareiškusios. Šis klausimas dar neatsakytas, bet, pvz., 1999 m. Kosovo klausimu ST nebalsavo,o GA ėmėsi veiksmų (?)

Humanitarinė intervencija ir ginklų nenaudojimas tarptautiniame konflikte

51, 42 str. JT Chartija – kada galima naudoti jėgą; 2 str. 4 d. – pateisinami tam tikri jėgos naudojimo atvejai.

Draudžiamas toks jėgos naudojimas, kada tai prieštarauja JT tikslams. Leidžiama, jei neprieštarauja, nors ir nėra įtvirtinta, t.y. kai tai yra suderinta su JT tikslais, pvz., taikos palaikymo operacijos ir pan. Vienas iš tokių atvejų – humanitarinė intervencija.

2001 m. sukurta, 2002 m. pateikė pranešimą tarptautinė ekspertų komisija – Valstybių suverenitetų ir Intervencijos komisija, sukurta Kanados iniciatyva, kai JT generalinis sekretorius po Kosovo krizės iškėlė klausimą, kas svarbiau – valstybės suverenitetas ar žmogaus teisės. Šios abi vertybės yra saugomos JT.

G77 – neprisijungusių šalių judėjimas, nepritariantis intervencijai.

Komisija susidūrė su klausimu dėl humanitarinės intervencijos apibrėžimo – jis buvo tik doktrinoje (ginkluotos jėgos panaudojimas humanitariniais tikslais, t.y. apsaugant daugelio žmonių gyvybę ir teises.).
Humanitarinė intervencija gali persipinti su kitais ginkluotos jėgos panaudojimo atvejais, pvz., 1993 – 1995 m. Somalio situacija – tai buvo humanitarinė intervencija kartu su sankcija, tačiau nehumanitariniais tikslais. Tai buvo atvejis ST veikiant pagal 7 skyrių.

Ne visi ginkluotos jėgos panaudojimo atvejai laikomi humanitarine intervencija, tai buvo tie atvejai, kai buvo humanitarinė intervencija be ST sankcijos.

Humanitarinė intervencija iš tiesų susiklostė pirmiausia kaip savo piliečių gynyba, bet dabar suvokiama plačiau – ne tik kaip savo piliečių gynyba. Dažnai buvo bandoma ja pateisinti savo piliečių gynybą ginkluota jėga (nors tai dažniausiai traktuojama kaip savigyna).

1976 m. buvo užgrobtas civilinis orlaivis su Izraelio piliečiais ir nutupdytas Ugandoje. Jie paėmė įkaitus ir reikalavo paleisti 50 palestiniečių (teroristų). Kadangi Uganda nesiėmė jokių priemonių, tai Izraelis panaudodamas jėgą išvadavo savo piliečius ir parskraidino atgal. Izraelis tai teisino kaip teisę į savigyną (piliečių užpuolimas reikalaujant politinių dalykų gali būti prilyginamas ginkluotam užpuolimui).
1980 m. Irane JAV diplomatai paimti įkaitais, reikalaujant, kad pakeistų politiką Irano atžvilgiu. JAV ėmėsi karinės jėgos panaudojimo. JAV tai teisino teise į savigyną. Įkaitais buvo paimti valstybės atstovai, taip pat galėjo būti teisinama ir ginkluotu užpuolimu.

Kartais šie pavyzdžiai pateikiami kaip diplomatinė gynyba (tačiau tai nesuderinama su jėgos panaudojimu).
Humanitarinė intervencija turi būti suprantama plačiau.

Tarptautinė teisės komisija paskelbė Diplomatinės gynybos straipsnius. Tai diplomatinės ir kitos taikios priemonės, skirtos savo piliečių teisėms ginti, kai jas pažeidžia kita valstybė.

Humanitarinė intervencija – intervencija saugant žmonių gyvybę ir teises, nesant ST sankcijos.

Valstybių suverenitetų ir intervencijos komisija pabrėžė, jog humanitarinė intervencija nėra tinkamiausias terminas tokiems veiksmams apibrėžti. Jėgos panaudojimas su terminu „humanitarinis“ nesiderina tarpusavyje.
Siūlė pakeisti – pareigos apginti (responsibility to protect) . Šiaip pareigą apginti turi atitinkama valstybė, tačiau kai ji negali ir nenori dėl objektyvių priežasčių, pvz., Somalis, laiduoti žmogaus teisių savo piliečiams, tai įsijungia antrinė atsakomybė, kuri priklauso tarptautinei bendrijai (ius cogens normos) ir iškyla jos pareiga apginti konkrečios valstybės žmonių teises.

Kritika.
Vienas iš JT tikslų – apginti.
Komisija prisilaikė platesnio požiūrio. Tam tikrais atvejais galimas jėgos panaudojimas ir nesant ST sankcijos, jei neprieštarauja 2 str. 4 d. pvz., Kosovo atveju – tikslo atplėšti Kosovo nuo Jugoslavijos nebuvo, o pasikėsinimu į teritorijos vientisumą laikoma siekiu atskirti tam tikrą teritoriją, o šio tikslo nebuvo. Nedemokratinės valstybės absoliutina suvereniteto ir nepriklausomybės sampratą, tačiau teisės laisvai veikti realizuojama TT rėmuose. Nei nepriklausomybė, nei suverenitetas nereiškia nepriklausomybės nuo TT, t.y. valstybė nėra laisva pažeisti TT normas. Kai ji pažeidžia žmogaus teises, tai nėra suvereniteto realizavimas, o jei naudojama jėga nutraukti šiuos pažeidimus, tai nebus suvereniteto pažeidimas, nes ji nesinaudoja suverenitetu, kai pažeidinėja žmogaus teises.
Suverenitetas – ne tik teisės ir laisvės, bet ir atsakomybė už žmogaus teises tam tikroje valstybėje.

Vien tai, kad žmogaus teisės reglamentuojamos tarptautinėmis sutartimis rodo, kad tai nėra išimtinė valstybės kompetencija.
SBO – žmogaus teisių būklė negali būt laikoma vidiniu valstybės reikalu.

Kišimasis turi būti leistinas ir pagrįstas.

Draudžiamas jėgos panaudojimas, nesuderinamas su JT tikslais.

Kosovas – kaip tik vykdė JT tikslus, pašalinti krizę ir apginti žmogaus teises. Taigi pagal 2 str. 4 d. šis atvejis teisėtas.

„legitimate but not legal“

Pirmiausia, turi būti veikiama per JT, ST. Bet ji gali būti ir neveiksni; tada išnaudojus visas galimas priemones per ST, veikti galima 2 būdais:
· Per GA pasinaudojant Vienybės taikos labui rezoliucijos precedentu (GA gali rekomenduoti tam tikras priemones);
· Veikti per regionines tarptautines organizacijas, susitarimus ir institucijas (8 skyrius) ir po to siekti JT sankcijos. Galima teigti, kad tai ir yra Kosovo atvejis. Regioninė organizacija – NATO. Taip geriau, nes regioninė organizacija veikia tampriau, o GA priima tik rekomendacijas, taigi efektyviau veikia.

2 str. 4 d. turi būti suprantama kitų nuostatų ribose. Antrinė atsakomybė tenka valstybėms narėms ir jos renkasi, kaip elgtis.
Tam tikrais išimtiniais atvejais humanitarinė intervencija gali būti teisėta:
· Išnaudotos visos taikios priemonės;
· Išnaudotos visos priemonės per ST (reikia gerbti ST);
· Tai lieka paskutine priemone JT tikslams įgyvnedinti.
Tai atveria erdvę piktnaudžiavimams, nes galingesnės valstybės turės pagundą panaudoti jėgą prieš mažesnes.

TTT: 1949 m. bal. 9. Korfu sąsiaurio byla.
Kokie bebūtų trūkumai, tarptautinėje bendrijoje, intervencija neturi pagrindo TT, nes praeityje sukėlė daug piktnaudžiavimų.
Tačiau tai jau senas sprendimas ir į jį reikia žvelgti kritiškai. Be to, byla skirtinga aplinkybėmis, su kuriomis susiduriama dabar, pvz., Kosovas. Be to, ius cogens normso tada dar nebuvo nusistovėjusios.

Tarptautinės teisės komisija savo darbuose kartais atmesdavo TTT sprendimų reikšmę. Pvz., Notebomo byla – tik specialus atvejis.

Afrikos sąjungos chartija numato principą, kad galima kištis, jei yra humanitarinė krizė, o sprendimą galima priimti balsų dauguma.
Be to, žmogaus teisės svarbiau už suverenitetą, o jį suprantant normaliai netgi negalima priešinti jų tarpusavyje.

TTT teisėja Higgins – argumentas dėl piktnaudžiavimo yra dirbtinis.

1986 m. Nikaragvos byla – savigyna piktnaudžiautina, tačiau niekas nekalba, kad savigyną reikėtų padaryti neteisėta. Taigi ir jėgos panaudojimas humanitariniais tikslais ne visada yra neteisėtas.

Šis klausimas visada buvo ir bus diskusinis. Reikia remtis konkrečiomis bylos aplinkybėmis.

/////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////

TT subjektai

Požymiai:
· gyventojai;
· teritorija;
· valdžia;
· gebėjimas užmegzti santykius su kita valstybe.

Teritorija – griežtai delimituotų sienų neprivalo būti.
Teritorija:
· valstybinė – ten, kur įgyvendinama valstybės valdžia;
· mišraus režimo – nei viena neturi, bet gali įgyvendinti savo teises (kontinentinis šelfas, ekonominė zona);
· tarptautinė – nei viena valstybė neturi išimtinių teisių, pvz., atvira jūra.
Teritorija – žemės rutulio dalis, kurioje valstybė įgyvendina savo suverenitetą. Atribojama valstybės sienomis. Siena – linija, jungianti tarptautine sutartimi nustatytus taškus, ir šia linija einanti vertikali plokštuma.
Teritorijos sudėtinės dalys:
· sausumos teritorija;
· vandenų teritorija;
· oro erdvė (oro stulpas virš sausumos ir vandenų teritorijos);
· žemės gelmės;

Oro erdvės viršutinė riba – 90 – 100 km, bet realiai kiek valstybė pati sugeba kontroliuoti.

Sausumo ir vandenų teritorijos nustatomos tarptautinėmis sutartimis (delimitacija ) ir pažymima vietovėje (demarkacija). Sausumoje – stulpais, vandenyje – koordinatės arba plūdurai.

Vandenų teritorija:
· vidaus vandenys;
· teritorinė jūra (iki 12 jūrmylių jūros juosta, priglausta prie pakrančių). Jei didelis atoslūgis – nuo didžiausio atoslūgio linijos. Jei krantas vingiuotas, galima brėžti bazinę liniją tarp labiausiai išsikišusių valstybės pakrantės taškų.

Taikaus plaukimo teisė – užsienio laivai gali laisvai plaukti. Plaukimas – taikus ir nepertraukiamas.

Taikaus skridimo teisės nėra – nei virš sausumos, nei virš vandenų.

Vidaus vandenyse taikaus plaukimo nėra.
Vidaus vandenys:
· 12 jūrmylių nuo bazinės linijos kranto link;
· uosto vandenys – labiausiai išsikišusius taškus jungia;
· upės, ežerai ir kt. Vandens telkiniai, įskaitant pasienio ežerus ir jūras. Jei pasienio upė – linija eina upės forvaterio viduriu, jei nelaivybinė upė – upės vagos viduriu. Jei ežeras – vedant liniją tarp taškų, kurie yra sausumo siena. Jei tiltas – tilto viduriu arba technologine ašimi. Tarptautinė sutartis gali nustatyti kitaip.

Gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis
Dabar suprantama plačiau nei Montevidėjo konvencijoje (1933m). Dažniausiai pakeičiama kitu – valstybės suverenitetas ir nepriklausomybė. Suverenitetas – nepriklausomybės pasekmė, nepriklausomybė – valstybės teisė.
Suverenitetas:
· vidaus – išskirtinė valstybės valdžia viduje;
· išorinis – nepriklausomybė užsienio santykiuose.

Absoliutaus suvereniteto nėra. Jis gali būti įgyvendinamas TT rėmuose, gali deleguoti dalį savo teisių tarptautinėms organizacijoms, pvz., ES.

Valstybių teisių perėmimas

1978 m. Vienos konvencija Dėl sutarčių..
1983 m. Konvencija dėl archyvų..

Teisių perėmimas – vienos valstybės pakeitimas kita, atsakant už tam tikros teritorijos tarptautinius santykius.
Valstybių teisių perėmimas vyksta tada, kai pasikeičia teritorijos teisinė priklausomybė arba suverenios teisės į teritoriją.
Kada pasikeičia tik faktinis valdymas – nepasikeičia suverenios teisės į teritoriją ir nevyksta teisių perėmimas.
Naujos nepriklausomos valstybė sukūrimas – remiamas tabula rasa principu, t.y. dažniausiai taikoma kolonijoms, neprisiima jokių įsipareigojimų.
Kai vienos valstybės teritorijos dalis perleidžiama kitai – lieka abi valstybės.
Viena prisijungia prie kitos – pvz., VDR buvo prijungta prie VFR, VDR išnyko.
Kelios valstybės susijungia į naują.
Tam tikra valstybė subyra į kelias – pirmtakės nelieka, būna keli teisių perėmėjai, pvz., Jugoslavija.
Atskiriama – ir pirmtakė egzistuoja, ir atsiskyrusi išlieka, pvz., Eritrėja nuo Etiopijos.
Teisių perėmimas reiškia ir įsipareigojimų perėmimas.
Tęstinumas ≠ teisių perėmimas. Teisių perėmimo metu tik tam tikros teisės pareigos, o tęstinumo atveju – visos.

Teisių perėmimo objektai:
· tarptautinės sutartys;
· valstybės nuosavybė;
· skolos;
· archyvai.

Narystė tarptautinėse organizacijose nėra perimama. Reikia stoti iš naujo.
Abi konvencijos teikia pirmenybę specialiems susitarimams.

2 principams susiduriant:
· pacta sund servanda;
· neprivaloma sutartis, kurią sudarė kita valstybė.

Sutartys yra:
· visada perimamos – tos, kurios įtvirtina visuotinai pripažintas teisių normas, ius cogens normas. Iš dvišalių – sutartys dėl sienų ir sienų režimo.
· Neperimamos – tokios, kurių taikymas valstybei perėmėjai būtų nesuderinamas su sutarties objektu, tikslu arba radikaliai pakeistų sutarties vykdymo sąlygas.

Teisių perėmimas valstybės nuosavybei

Nuosavybė perimama be kompensacijos.
Nuosavybė:
· Kilnojamasis – su kurios teritorija susijęs;
· Nekilnojamasis – taikomas buvimo vietos režimas – tai valstybei, kurios teritorijoje yra;
· Turtas, nesusijęs nei su vienos valstybės teritorija,pvz., ambasados trečiosiose šalyse – pereina teisinga dalimi arba proporcingai indėliui.

Skolos:
· Jei vienas subjektas – viską perima;
· Jei kelios – teisinga dalimi arba atsižvelgiant į turtines teises, nuosavybę ir interesus, kurie perėjo.
· Archyvai, kaip ir nuosavybė, pereina be konkurencijos;
· Stengiamasi išsaugoti archyvų integralumą. Kai kelio valstybės – skirstoma pagal rūšis. Atitenka ta dalis, kuri būtina įprastiniam teritorijos administravimui, taip pat, kurie išskirtinai ir daugiausia susiję su jos teritorija. Prie kitų archyvų turi teisę prieiti.

Pripažinimas TT

Pripažinimas:
· Plačiąja prasme – vienašalis aktas, kuriuo TT subjektas konstatuoja atitinkamą situaciją pripažįsta, kad tas aktas atitinka TT.

Pripažinimo rūšys:
o Valstybių;
o Vyriausybių (gali būti ir kitokių).
· Valstybės pripažinimas – valstybės vienašalis aktas, kuriuo ji konstatuoja lotos valstybės egzistavimą ir jos galėjimą laikytis tarptautinių įsipareigojimų išreiškiant ketinimą laikyti šią valstybę tarptautinės bendrijos nare;
· Vyriausybės pripažinimas – vienašalis valstybės aktas, kuriuo ji konstatuoja, kad tam tikros kitos valstybės valdžios institucijos gali atstovauti šią valstybę tarptautiniuose santykiuose.

Pripažinimo klausimas iškyla tik tada, kai nėra valdžios tęstinumo. Tada pripažįstama, kai valdžia pasikeičia ne pagal konstituciją, pvz., valstybės perversmas; yra kelios institucijos, pretenduojančios į valstybės vyriausybės vaidmenį.

Pripažinimas – politinis aktas, turintis teisines pasekmes.

Deklaracinė – pripažinimas nuo to, kai faktas jau egzistuoja. Ji yra valstybė nuo tada, kai turi visus požymius, o ne nuo tada, kai pripažįstama.

Konstitucinė – pripažinimas suteikia TT subjekto statusą. Ji mažiau pripažįstama praktikoje. Iškėlė klausimus – kiek valstybių reikia, kad pripažintų? Išeina, kad ta pati valstybę ir egzistuoja, ir neegzistuoja. Neturi jokių teisių prieš nepripažinusias valstybes.

Dvišalių santykių tarp valstybių, kurios viena kitos nepripažįsta, būti negali. Čia svarbi konstitucinė teorija.

De jure – visiškas.
De facto – dalinis. Nesant įsitikinimo, kad ta situacija yra galutinė.

Praktikoje dabar nebeegzistuoja šis skaidymas. Jeigu pripažįstama, tai pripažįstama visiškai.

Pripažinimo kriterijai arba sąlygos:
· Vyriausybės efektyvumas – pakankamai kontroliuoja savo sienas, teritoriją, gyventojus.

Pripažinimas yra politinis aktas ir tai reiškia, kad nėra pareigos pripažinti.

1991 m. EBT priėmė naujų nepriklausomų valstybių pripažinimo gaires (demokratijos normų diegimas, pagarba žmogaus teisėms, įskaitant tautinių mažumų teises).

Pripažinimas išreiškiamas vienašaliu aktu:
· Nota;
· Pareiškimu (žodžiu ar raštu);
· Tarptautine sutartimi.

Pripažinimas taip pat gali būti ir konkliudentiniais veiksmais, pvz., diplomatinių santykių užmezgimas.

Tarptautinės organizacijos

Sąvoka.
Klasifikacija.
JT.

Plačiąja prasme – tarpvyriausybinės arba tarpvalstybinės organizacijos + nevyriausybinės tarptautinės organizacijos, NVO yra išmetama.
Siaurąja prasme – tarpvyriausybinės arba tarpvalstybinės organizacijos.
Tarptautinė organizacija:
· Įsteigta tarptautine sutartimi ar kitu TT teisės aktu;
· Narės yra valstybės;
· Turi atskirą subjektiškumą nuo savo steigėjų.

Požymiai:
· Steigiamasis aktas – tarptautinė sutartis ar kitas TT teisės aktas (tarpvyriausybinės organizacijos), deklaracijoje (ESBO);
· Narystė – (ribotos narystės teisės gali būti) valstybės, tarptautinės organizacijos, tam tikros teritorijos dalys. Nariai – ne mažiau 3;
· Tikslų buvimas – jie turi būti nuolatiniai. Pagal jų nuolatinumą galima atskirti tarptautines organizacijas nuo tarptautinių konferencijų.
Dvišalės institucijos tarptautinėmis organizacijomis nelaikomos.
· Vidaus struktūra – aukščiausioji, vykdomoji, administracinė institucija. Aukščiausioji priima svarbiausius klausimus (asamblėja, konferencija), vykdomojo – vadovauja veiklai tarp aukščiausiosios institucijos sesijų, prižiūri administracinės veiklą; administracinė – sekretoriatas, generalinis sekretoriatas, jie dirba tik organizacijos labui, nepriklausomai nuo valstybių tikslų;
· Tarptautinis teisinis subjektiškumas (Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus Komitetas – išimtis).

Klasifikacija:
· Pagal:
o Vyriausybinės organizacijos;
o NVO;
· Pagal veiklos mastą ir pobūdį:
o Universalios – veikla aktuali visoms, narėmis gali tapti visos valstybės (JT, kitos JT sistemos organizacijos);
o Regioninės – aktualios regionui (Amerikos organizacija);
o Subregioninės – aktualios tam tikram regionui (Baltijos asamblėja).
· Pagal narystės pobūdį:
o Atviros – kuri nori;
o Uždaros – tos, kurių nare gali tapti valstybė, kuri tenkina kitus papildomus reikalavimus:
§ Regioninės;
§ Bendro paveldo organizacijos – valstybių, kurios turi bendrą paveldą, pvz., Britų sandrauga,Islamo konfederacija;
§ Funkcinės – reikalavimas užsiimti tam tikra veikla (OPEC);
§ Keliamas narystės kt. Org. Narėmis –pasaulio bankų grupė.
· Pagal kompetencijos pobūdį:
o Bendros arba politinės – tos, kurios turi kompetenciją visais TT klausimais, pvz., JT, ESBO.
o Specializuotos arba techninės –apsiriboja tam tikra sritimi.
· Pagal santykius su valstybėmis narėmis:
o Klasikinės – valstybių bendradarbiavimo koordinavimas;
o Viršnacionalinės –valstybių narių integracija; skverbimasis į sferas, kurios yra valstybių narių vidaus reikalas (ES). Sprendimai privalomi, gali tiesiogiai veikti, institucijos formuojamos iš nepriklausomų asmenų.

///////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////

Leave a Comment