Į v a d a s
Viešosios tarptautinės teisės istorija yra neatskiriama tarptautinių santykių istorijos dalis. Tarptautinė teisė yra istorinė kategorija, egzistuojanti konkrečiose istorinėse sąlygose. Tačiau skirtingai nei nacionalinė teisė, tarptautinė teisė nėra tokia dinamiška. Tarptautiniam papročiui atsirasti ar pasikeisti reikia ilgesnio laiko, negu įstatymui priimti ar pakeisti. Tam reikia nusistovėjusios tarptautinės praktikos, kurią valstybės dar turi pripažinti privaloma. Lygiai taip pat ir tarptautinė sutarties sudarymo ar pakeitimo procedūra yra paprastai sudėtingesnė ir ilgesnė, negu įstatymo priėmimo ar pakeitimo procedūra. Tarptautinių teisinių santykiųsistema keičiasi lėčiau, negu valstybės vidaus teisinių santykių sistema. Dėl šių priežasčių tarptautinė teisė turi savo raidos periodus, kurie nebūtinai sutampa su bendrosios pasaulio istorijos periodais.Brandžiausias ir siekiantis mūsų dienas tarptautinės teisės raidos periodas yra neatskiriamas nuo naujųjų laikų Europos istorijos. apskritai tarptautinės teisės raidoje ryškiausia yra Europos valstybių įtaka. Europoje atsirado moderni valstybė, čia taip pat atsirado šiuolaikinis gamybos būdas, sąlygojęs tarptautinių prekybos santykių ir kartu tarptautinės teisės veržlų vystymąsi. Kartu su Europos kolonializmu praktiškai visam kitam pasauliui buvo primesti Europos tarpvalstybinių santykių ir net vidaus teisės principai.Geografine prasme didžiausią indėlį į tarptautinės teisės pradmenų kūrimą įnešė Viduržemio jūros regionas: Senovės Graikija, Roma, Šventoji Romos Imperija, Ispanija, Italija, Prancūzija. Pats terminas jus gentium, kuris ilgą laiką buvo naudojamas kaip viešosios tarptautinės teisės sinonimas, atsirado, kaip žinia, romėnų teisėje.Be abejo, nereikia absoliutizuoti Europos indėlio į tarptautinės teisės vystymąsi. Pirmieji žinomi tarptautinės teisės šaltiniai sukurti Azijoje. Tūkstantmečiais tarpvalstybinių santykių normos čia gyvavo nepriklausomai nuo Europos įtakos. Tiesa, kaip ir ilgą laiką Europoje, Azijoje tarpvalstybinių santykių normos neišėjo iš atskirų regionų rėmų (Kinija, Indija, Mesopotamija, Egiptas ir kt.). Dėl Europos reikėtų vis dėlto padaryti vieną išlygą: Europoje įsigalėjus krikščionybei, susikūrė bendri Europos valstybių tarpusavio santykių principai, tuo tarpu Azijoje ir Afrikoje tik islamas kūrė plačiam regionui bendrus principus. Kaip ten bebūtų, bendrosios tarptautinės teisės atsiradimas galų gale sutapo su kolonijinės sistemos formavimusi, kai Europos valstyubės savo tarpusavio santykių normas pradėjo taikyti visur ten, kur kėlė savo vėliavas. Tuo pačiu formavosi klasikinė tarptautinė teisė, kuri pati dar praėjo ilgą kelią iki tol, kol susiformavo normų sistema, vadinama šiuolaikine tarptautine teise.Taigi galima išskirti du pagrindinius viešosios tarptautinės teisės vystymosi periodus: formavimasis regionuose ir vystymasis universaliu mastu. Tai sutampa su gerai žinomu visuotinės istorijos periodizavimu į du laikotarpius, kurių skiriamoji linija yra Prancūzų revoliucija.
I. A n t i k a
Pirmasis žinomas rašytinis tarptautinės teisės šaltinis yra iš Mesopotamijos. Tai sutartis, kurią apie 2100 metus pr. Kr. sudarė dviejų miestų-valstybių – Lagašo ir Umos valdovai. Ji buvo surašyta ant akmens bloko ir nustatė sieną tarp abiejų valstybių, kurią pažeidusį turėjo nubausti Šumerų dievai. Kita, žinoma “Perlo sutarties” vardu, reikšminga privaloma tarptautinė sutartis buvo sudaryta apie 1292 metus pr. Kr. tarp Egipto faraono Ramzio II ir Hetitų karaliaus Hatusilo IV; ji nustatė amžiną taiką ir brolybę, įpareigojo gerbti abiejų šalių teritorinį vientisumą, išduoti politinius pabėgėlius, nutraukė karo stovį ir sukūrė gynybinę sąjungą. Nuo to laiko Artimųjų Rytų regione buvo sudaryta nemažai politinės sąjungos sutarčių. Nustatyta, kad tuo metu čia buvo susikūręs platus diplomatinių santykių tinklas. Jį aptarnavo karališkieji pasiuntiniai, turintys specialias privilegijas, naudojantys bendrą diplomatinę kalbą ir raštą.Reikia pažymėti ir senovės Izraelio praktiką. Čia santykiams su kitomis tautomis pradėti taikyti universalūs dorovės ir teisingumo reikalavimai, ypač kiek tai lietė karo vedimo taisykles. Pranašas Izaokasskelbė, kad susitarimai, sudaryti prisiekus, net jei jie sudaryti su priešu, turi būti vykdomi. Taika ir teisingumas, o ne jėga buvo žmogaus būties garantijos. Šie reikalavimai, pasiekę mus per Senąjį Testamentą, veikė ne vieną vėlesnią kartą.Ryškų pėdsaką tarptautinės teisės istorijoje paliko senovės Graikija. Klasikinės Graikijos miestai-poliai pasiekė savo vystymosi viršūnę Atėnų demokratijoje, kol IV amžiaus viduryje pr. Kr. jų nenukariavo Aleksandras Makedonietis. Klasikinės Graikijos miestams būdinga izoliacija buvo nuolatinis karų net tarp pačių miestų šaltinis. Šiuose, kaip ir Rytų karuose, pasigailėjimo nebuvo. Vis dėlto tik karo grėsmė gali būti nuolatinė. Pats karas negali būti amžinas. Ne kartą sutartys tarp Atėnų ir Spartos skelbė taiką; sutartis su Persija, sudaryta 386 metais pr. Kr., skelbė net amžiną taiką.Taikos santykiai saktino prekybą ir pačių miestų vystymąsi. V amžiuje pr. Kr. Atėnai tapo galingu jūrų prekybos uostu. Santykiai tarp miestų įgavo nuolatinįpobūdį. Tai, kas skyrė šiuos santykius nuo santykių Rytuose, buvo miestų gyventojų rasinis, civilizacinis, religinis, kultūrinis ir kalbinis bendrumas. Jie jautėsi graikais, kuriems priešpastatydavo barbarus. Todėl jų tarpvalstybiniams santykiams buvo būdingas didesnis bendrumas ir bendradarbiavimas.Kaip ir rytiečiai, graikai savo tarptautiniuose santykiuose naudojo dvi pagrindines poveikio priemones: diplomatiją ir sutartis. Bet svarbesnės buvo graikų įvestos naujovės: tarptautinėse sutartyse pradėta nustatyti karo paskelbimo tvarka ir jo vedimo humaniškos taisyklės, ginčų atveju buvo įsipareigojama perduoti juos spręsti arbitražui. Arbitražas, nežinomas Rytuose, tarp senovės Graikijos miestų penkių amžių bėgyje buvo panaudotas net 110 kartų. Atsirado ir tarptautiniskomercinis arbitražas. Tarptautinė prekyba vertė nustatyti užsieniečių apsaugos garantijas. Buvo sudaromos tarptautinės prekybos sutartys, nustatančios abipuses pirklių privilegijas, apsaugančias jų asmenį bei turtą. Steigiamos prokseno, savotiško konsulo, pareigos.
Religinis graikų bendrumas leido jiems kurti tam tikrus tarptautinės organizacijos pradmenis, skirti apsaugoti ir kartu valdyti šventoves. Tokios sąjungos buvo vadinamos amfikcijonijomis. Delfų šventovei apsaugoti sukurta amfikcijonija jungė 12 miestų ir turėjo savo sudėtingą struktūrą. Kolektyvinės gynybos sąjungos buvo vadinamos simachijomis; jos kartais net virsdavo tikromis valstybių federacijomis, kur veikė laisvo stojimo ir lygiateisiškumo principai. Atėnai du kartus – 476 ir 378 metais pr. Kr. – steigė savotiškas “konfederacijas” arba “lygas”, tačiau dėl Atėnų imperelistinių siekių jos neišsilaikė ilgiau nei dvidešimt metų.Klasikinės Graikijos era paliko gilius pėdsakus Europos minties istorijoje. Kritiškas ir racionalus mąstymas, nuolatinis siekimas išsiaiškinti žmogaus ir gamtos esmę, argumentuoti ir ginčyti išplito Europoje ir Viduržemio jūros baseine kartu su Romos imperija, kuri perėmė Graikijos kultūrą. Vėliau dar kartą graikiška tradicija sugrįžo į Europą kartu su Renesansu. Prigimtinės teisės idėja taip pat yra senovės graikų palikimas.Roma, kaip manoma, perėmė graikų lygų sistemą. V amžiuje tarptautine sutartimi lygiateisiškumo pagrindu buvo sukurta Lotynų lyga tarp Romos ir Latiumo miestų. Lygiateisė sutartis (foedus oequum) apie 306 metus pr. Kr. Buvo sudaryta tarp Romos ir Kartagenos, siekiant užtikrinti taiką apsikeičiant įtakos zonomis, darant abipuses nuolaidas ir įsipareigojant apsaugoti vieni kitų pavaldinius. Taigi, tikri tarptautiniai santykiai susidarė tarp Romos ir jos pagrindinių kaimynų, iš jų ir graikų. Apskritai, romėnai turėjo gilią pagarbą teisei ir tvarkai. Teisė palaikė valstybės vienybę ir leido kiekvienam piliečiui ginti savo interesus.Romos lygiateisiški santykiai su kaimynais išsilaikė neilgai. Savo viršenybę prieš kaimynus romėnai laikė prigimtine savybe; kaimyninių tautų jie nelaikė sau lygiomis. Todėl dėsningas buvo Kartagenos sunaikinimas ir Graikijos užkariavimas. Greitai foedus oequum pakeitė foedus iniquum (nelygiateisė sutartis), o ji nesuderinama su tarptautine teise, pagrįsta santykiais tarp lygių. Todėl vyrauja bendra nuomonė, kad Roma neturėjo ypatingos įtakos tarptautinės teisės raidai. Tai yra tiesa su viena svarbia išlyga: romėnų teisė ypatingai stipriai įtakojo teisės vystymąsi aaplamai, o jus civile (civilinės teisės) konstrukcijos ir terminija – tarptautinės teisės konstrukcijų ir terminijos išsirutuliojimą.Santykius su kitomis tautomis romėnai stengėsi grįsti jų religine teise – jus fetiale, kad šiuose santykiuose dievai saugotų Romą. Šių santykių bei teisės aiškinimas ir net taikymas buvo pavestas kunigams – broliams fecijams, kurie romėnų laikais buvo tikriausi ambasadoriai. Fecijai šiuo pagrindu turėjo asmens neliečiamybę ir pasikėsinimas į juos buvo tolygus pasikėsinimui į dievus. Jus fetiale skirstė karus į teisingus ir neteisingus, tačiau šis skirstymas nebuvo “tarptautinė norma”. Teisingi karai buvo tokie, kuriuos Roma nuspręsdavo pradėti, ir laikydamasi ceremonialo, šio sprendimo liudytojais kviesdavo dievus, o ceremonialą atlikdavo pagal savo religijos taisykles.Pasibaigus Respublikos ir prasidėjus Imperijos periodui, pretoriai ir juriskonsulai sukūrė jus gentium (tautų teisę), skirtą reguliuoti santykius su užsieniečiais ir tarp užsieniečių, kurie tuo metu jau užplūdo amžinąjį miestą. Jus gentium iš esmės reguliavo komercinius santykius, buvo privatinė teisė ir jau vien dėl to negali būti laikoma viešąja tarptautine teise. Tokios teisės Romos Imperijos laikais iš viso nebuvo, nes Imperija kitų tautų nelaikė sau lygiomis. Tačiaus jus gentium buvo universali ta prasme, kad buvo pagrįsta jus naturale – prigimtine teise, bendra visiems žmonėms.Jus fetiale institucijos ir jus gentium idėja pergyveno Romą ir prigijo Europoje. Pasiuntinių neliečiamybė ir jų šventa misija atgimė viduramžiais, lygiai kaip ir teisingų ir neteisingų karų idėja.Klasikinės romėnų teisės normas kompiliavo ir papildė Rytų romėnų Imperijoje Bizantijos filofofai 534 metais Corpus Iuris Civilis forma. Tokiu keliu neraštinga ankstyvųjų viduramžių Europa po Romos žlugimo gavo gatavą ir išlaikiusį amžių išbandymą teisės normų sąvadą. Vėliau romėnų teisės konstrukcijos ir terminija paplito ne tik kontinentinėse Europos teisinėse sistemose, bet perėjo ir į tarptautinę teisę. Čia geriausias pavyzdys yra principas pacta sunt servanda – sutarčių reikia laikytis.Tuo metu už Viduržemio jūros gimė ir išsivystė islamo teisė. Jos požiūris į nemusulmonų pasaulį buvo priešiškas (karas prieš netikėlius yra “džichad”, arba šventasis karas), tačiau tarp islamo tikybos šalių, t.y. islamo teritorijoje (dar al-Islam) turėjo viešpatauti vienybė. Visa kita teritorija buvo laikoma karo teritorija, arba dar al-harb. Užkariautos tautos turėjo paprastą pasirinkimą: arba priimti islamą, arba žūti. Čia taip pat atsirado humaniškos karo vedimo taisyklės. Reikia pastebėti, kad “knygos žmonės” (žydai ir krikščionys), gyvenę dar al-Islam ir už savo religijos išpažinimą mokėję mokestį Valdovui (Imamui), islamo teisėje turėjo tam tikras teises, kurių neturėjo “netikėliai”. “Knygos žmonės” buvo laikomi Imamo pavaldiniais, o tai suteikdavo jiems Imamo apsaugą. Islamui išsiplėtus geografiškai, jame atsirado normos, skirtos santykiams su nemusulmonais. Pasiuntiniai turėjo būti priimami svetingai, jiems turėjo būti garantuojama apsauga, o sutartims pradėta taikyti pagarbos duotam pažadui taisyklė.II. V i d u r a m ž i a i
Jei apie viduramžius kalbama kaip apie tamsos laikmetį, tai yra teisinga tik ankstyvųjų viduramžių atžvilgiu. 476 metais žlugus Vakarų Romos Imperijai, Europoje iš tikrųjų įsiviešpatavo chaosas, sukeltas barbarų antpuolių. Tačiau XI amžiaus pradžioje prasidėjo viduramžių “žydėjimas”. Išsivystė amatai ir prekyba, o susikūrus Hanzos Lygai, – savotiškai miestų politinei ir prekybiniai sąjungai, paklūstančiai tik imperatoriui (kartais atskiri miestai dar paklusdavo vietos princo valdžiai), atsirado platus prekybos tinklas, jūrų keliai, tarptautinės mugės. Tuo pačiu kūrėsi tarptautinės prekybos teisės, tarptautinės jūrų teisės pradmenys. Anglų teisėje susikūrė Law Merchant – universaliųnormų, liečiančių pirklius, kodeksas. Europoje steigėsi prekybos teismai ginčams tarp pirklių įvairiose mugėse nagrinėti. Jūrų papračiai, bizantiečių surašyti Rodoso Jūros Teisyne, išplito po visas Viduržemio ir Europos Atlanto pakrantes.
Bet svarbiausia buvo tai, kad krikščionybė sujungė europą į vieningą krikščionišką bendriją. Europos monarchijas jungė bendra religija, kultūra ir, pagaliau, romėnų teisės doktrina, kurios mokė visi Europos universitetai. Viduramžiams ypač būdingas Katalikų Bažnyčios ir Šventosios Imperijos viešpatavimas tarptautiniuose santykiuose. Europa tapo vientisu regionu, kuriame Popiežius siekė turėti ne tik bažnytinę, bet pasaulietinę valdžią. Imperatorius taip pat siekė, kad Europoje viešpatautų vienas valdovas, kuriam paklustų visi monarchai. Pastarieji, kad apsaugotų savo valdžią, buvo priversti kariauti dviem frontais: monarchijos viduje su vasalais ir išorėje su Šventojo Tėvo ir Imperatoriaus viešpatavimu.Bažnyčios ir Popiežiaus viešpatavimą Europoje pripažino Karolis Didysis, 800 metais atkūręs Vakarų Romos Imperiją. Tačiau karoliniška frankų Imperija išsilaikė tik iki 843 metų, kai Imperatoriaus karūna perėjo germanų suverenams. Naujoji Šventoji Romos (Germanų) Imperija pradėjo konkuruoti su Šventojo Tėvo valdžia ir pretenduoti į lygiateisiškumą su juo Europoje.Geregorijus VII priešpastatė tam žinomą Dviejų kalavijų doktriną, kurioje kalavijas simbolizuoja valdžią. Iš pat pradžių Šventasis Tėvas tiesiogiai iš Dievo rankų gauna tiek šventą, tiek pasaulietišką kalavijus. Gregorijaus reforma teisine prasme pasireiškė per Dictatus Papae (Popiežiaus nurodymus, taisykles), kurių pagalba buvo vienvaldiškai organizuota Popiežiaus valdžia ir jai suteiktos pasaulinės monarchijos savybės. Krikščioniškasis princas gaudavo karūną iš Šventojo Tėvo rankų, o kilus ginčui tarp princų, Šventasis Tėvas vykdė privalomą tarpininkavimą ar arbitražą. Kaip vyriausiasis tikėjimo gynėjas, jis turėjo galią panaikinti monarcho priimtus įstatymus ar papročius, jei jie prieštaravo dieviškiems įstatymams. Turėdamas aukščiausią valdžią, jis galėjo savo galutiniu ir neapskundžiamu sprendimu atiduoti kuriam nors iš princų “niekieno žemę”. Taip, pavyzdžiui, Kryžiuočių ordinui buvo atiduota Lietuva.Viduramžiais išryškėjo besiformuojančios tarptautinės teisės normų skirstymas į karo ir taikos teisę, kurį vėliau perėmė Grocijus. Teisingo ir neteisingo karo sąvokos įgavo naują turinį. Bažnyčia nesmerkė karų prieš pagonis. Tačiau pagal jos mokymą karas teisingas, jei jį pradėjo teisėtas monarchas, atsakydamas į neteisybę ir vesdamas karą tik todėl, kad už šią neteisybę nubaustų. Tai – karo-sankcijos doktrina. Kartu leidžiamos represalijos, t.y. prievartos priemonės, kurių paskirtis – išreikalauti žalos atlyginimą (reparaciją). Buvo leidžiamos privačios represalijos, kai užsienyje nukentėjęs pirklys gaudavo savo suvereno leidimą atimti užsienio pavaldinio turtą, kad tai atlygintų jo patirtus nuostolius. Popiežiai stengėsi pertraukti karą, sklbdami dieviškąją taiką (truga Dei arba pax Dei) tam tikromis dienomis, kuriomis kariuoti buvo draudžiama, – X a. pabaigoje Prancūzijoje, pavyzdžiui, buvo draudžiama kariauti nuo ketvirtadienio vakaro iki pirmadienio ryto. Popiežiaus pavyzdžiu sekė monarchai, skelbdami Landfrieden, King’s peace. Panašiai buvo bandoma apginti nuo sunaikinimų per karą bažnučių ir vienuolynų pastatus, kunigus ir keliaujančius maldininkus.Taikos teisėje rutuliojosi sutarčių ir arbitražo praktika. Arbitražas taip pat buvo naudojamas kaip priemonė išvengti karo. Arbitru būdavo Popiežius arba monarchas. Atsirado kapituliacijos kategorija. Kapituliacija reiškė, kad nekrikščioniškoje valstybėje krikščioniškojo monarcho pavaldiniams ar aplamai visiems krikščionims buvo suteikiamos ypatingas apsaugos statusas, kartais tolygus neliečiamybės statusui. Šių užsieniečių interesus gindavo konsulas. Viduramžiais Viduržemio jūros baseino šalyse – Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje, o vėliau ir Bosnijoje, Serbijoje ir Bulgarijoje, atsirado nuolatinės diplomatinės atstovybės. 1446 metais Milanas išsiuntė savo pasiuntinį į Florenciją, 1450 metais – Florencija į Milaną, o vėliau – Milanas į Neapolį ir Genują.. nuolatinės diplomatijos pagalba kuriamomis sąjungomis buvo pasiekiama tų tikslų, kurie anksčiau buvo pasiekiami karo kaina. Turtingi Italijos miestai-valstybės ir Hanzos miestai, intensyviai prekiavę, dažniausiai jūrų keliu, labiausiai prisidėjo prie jūrų teisės kūrimo: buvo nustatomas prekybos laivo apsaugos statusas, atsirado normos, skirtos jūrų kontrabandai, jūrų blokadai, teisei užeiti į uostą, korsarams ir t.t. visoje Europoje jau susiformavo diplomatinių imunitetų ir privilegijų institutas. Šalia to išsirutuliojo diplomatinio protokolo ir ceremonialo taisyklės. Todėl galima daryti išvadą, kad antrame, arba vėlyvųjų viduramžių, periode (apie 1300-1500 m.m.) reikia ieškoti pagrindinių šiuolaikinės tarptautinės teisės pradmenų.III. R e n e s a n s a s. I s p a n i š k o j i e r a
Renesanso periodo tarptautinei teisei pirmiausia buvo būdinga tai, kad Popiežiui praradus savo valdžią atskirų monarchų atžvilgiu, pradėjo formuotis suverenios valstybės. Pažanga laivininkystėje paskatino prekybos vystymąsi, daugelio didžiulių kolonijų grobimo pradžią, o kartu ir neeuropietiškų tautų evangelizaciją. Krikščioniška tautųbendrija išėjo už Europos ribų. Kartu plėtojosi diplomatija, buvo steigiamos nuolatinės diplomatinės misijos. Bandymai pasisavinti pagrindines jūrų komunikacijas (Ispanija) nepasisekė ir tai paskatino atvirosios jūrų laisvės principo atsiradimą. Tarptautinės normos giliau įsiskverbė ir į karo teisę, ypač jūrų karo teisę, pradėjo formuotis neutraliteto kare institutas. Iš pradžių tarptautinės normos buvo fragmentiškos, tačiau vėliau iš jų susiformavo visuma – teisė tarp valstybių arba, tradiciškai tariant, teisė tarp tautų – atsirado jus inter gentes. Tai atsitiko tada, kai, pirmiausia, Europoje susikūrė tarpvalstybinė sistema, kurios santykių visumą ėmė apimti ši teisė. Tai jau buvo klasikinė tarptautinė teisė.Renesanso laikotarpis tarptautinėje teisėje buvo “ispaniškoji era”. Ispanijos Habsburgų Imperija apjungė nemažai Vakarų ir Rytų Europos šalių ir kartu nemažą teisinę erdvę. Ispanijos grėsmė išvystė jėgų balanso Europoje idėją – nuo būtinumo mažoms valstybėms jungtis į sąjungą iki būtinumo atsverti stiprios valstybės galią. Pirmą kartą ši idėja buvo įgyvendinta Italijos diplomatijoje XV amžiuje. Ši idėja tapo pagrindine Europos politikų idėja ilgiems šimtmečiams ir tebeplėtojama iki šiol.
Kolumbui atradus Ameriką, Ispanija ėmė pretenduoti į visišką monopoliją naujųjų žemių atžvilgiu, tačiau tam priešinosi Portugalija. Po ilgų derybų 1493 metais Popiežiaus Aleksandro VI ediktu visos sausumos žemės ir salos vakaruose atiteko Ispanijai su sąlyga, kad ši ten vykdys misionierišką veiklą. 1494 metais, jau nedalyvaujant Popiežiui, Ispanija ir Portugalia persidalino Naująjį pasaulį. Ispanijos kolonijinė ekspansija ir ginčas dėl Vest-Indijos paskatino atsiradimą normų, reguliuojančių teritorijos įgijimą ir iškėlė iškėlė klausimą, kaip turi būti elgiamasi su kolonijų čiabuviais. Ispanijos kolonijinė administracija pretendavo į “barbariškų tautų narių” laisvę, tikėjimą ir nuosavybę. Kita svarbi problema – kaip krikščioniškajame pasaulyje turi būti elgiamasi santykiuose tarp skirtingų konfesijų valstybių (katalikiškos ir reformatų valstybės). 1555 m. Augsburgo Taikos sutartis padėjo pagrindus religinei taikai, nors valstybių viduje konfliktas tarp katalikų ir protestantų dar tęsėsi ištisus šimtmečius. Naujos teisinės problemos atsirado ir kitose srityse – Nyderlandų išsivadavimas iš Ispanijos viešpatavimo iškėlė valstybių pripažinimo klausimą. Kartu iškilo ir intervencijos į kitos valstybės reikalus teisėtumo klausimas, ypač intervencijos ryšium su religiniais motyvais.IV. P r a n c ū z i š k o j i e r aVestfalijos taika (1648) buvo skiriamoji riba ne tik Europos istorijoje, bet ir tarptautinės teisės istorijoje. Ji užbaigė Trisdešimties metų karą, kurio metu protestantiškos Vokietijos kunigaikštystės kariavo prieš Imperatorių, pripažino Šveicarijos Konfederaciją ir Nyderlandų nepriklausomybę. Vikietijos valstybės gavo statusą, artimą suverenitetui, nes Imperatoriaus valdžia joms liko tik simbolinė. Vestfalijos sutartis, kaip žinoma, davė pradžią Europos kongresams ir Europos kolektyvinių sutarčių sudarymo tradicijai (1815 m. Vienos Kongresas, 1856 m. Paryžiaus Taikos sutartis, 1878 m. Berlyno Kongresas, 1919 m. Versalio ir Sen-Žermeno taikos sutartys, 1945 m. Berlyno (Potsdamo) Konferencija, 1975 m. Helsinkio Konferencija).Vestfalijos sutartys (jos buvo dvi) numatė labai pažangų ginčų sprendimo mechanizmą: valsybė,tapusi įsipareigojimų pažeidimo auka, pirmiausia turėjo kreiptis su pretenzija į valstybę-pažeidėją, op ats konfliktas turėjo būti sprendžiamas taikiomis sureguliavimo priemonėmis, arbitražu. Konflikto nesureguliavus per 3 metus, kitos Vetsfalijos sutarčių dalyvės turėjo padėti nukentėjusiai šaliai “patarimu ir jėga ištaisyti skriaudą”.Tarptautinės teisės prasme Vestfalijos taika buvo svarbi taip pat tuo, kad jos sutartys įtvirtino šias normas: pacta sunt servanda; konfliktas dėl nustatytos taikos Europoje pirmiausia turėjo būti sprendžiamas taikiomis priemonėmis (derybomis, sutaikymu, tarpininkavimu ar arbitražu) ir tik po to buvo galima pradėti teisingą (teisėtą) karą prieš pažeidėję; karas, pradėtas be teisingos priežasties, būtų neteisėtas ir Vestfalijos Taikos dalyvės turėjo kartu priešintis taikos drumstėjui. Tai atitiko tuo metu jau vyravusią bellum justum (teisingo karo) doktriną. Terminas justum (teisingas) reiškia ne moralinį teisingumą, bet teisėtumą pagal tarptautinę teisę ir galiojančias sutartis. Net jei “teisinga” priežastis buvo tik pretekstas, suinteresuotos valstybės turėjo įsikišti kaip tarpininkės.Po Vestfalijos taikos lotynų kalbą diplomatijoje pakeitė prancūzų kalba, ir tai buvo vienas iš “Prancūziškosios epochos” tarptautinėje teisėje požymių.Vestfalijos taika buvo pagrįsta idėja užtikrinti status quo Europoje, tačiau tai pasirodė neįmanoma. Ji užtikrino taikius santykius sąlyginai ilgai, jos pagrindu buvo sudaryta 16 vėlesnių sutarčių ir net Paryžiaus Taikos sutartyje 1763 metais Prancūzija, Didžioji Britanija ir Ispanija rėmėsi Vestfalijos taikos sutartimi.Šveitimo epochai, be abejo, buvo būdingas ir teorijų, kurios nagrinėjo tarpvalstybinių santykių ir teisės problemas, kūrimas. Doktrinos tėvu sąraše pagal pirmenybę laike ir įtaką pirmasis yra florentietis Niccolo Machiavelli. Makiavelio teorija sukūrė pagrindą valstybės, kaip galutinio tikslo, sąvokai, suabsoliutintam suvereniam vienetui, kurio tarptautiniai įsipareigojimai nelaikomi teisiniais ar nuo jų gali būti atsisakyta, kai iš esmės pasikeičia aplinkybės, kurioms esant buvo duoti šie įsipareigojimai.Valstybės suvereniteto teoriją sukūrė prancūzų teisininkas Žanas Bodenas savo veikale “Šešios knygos apie Respubliką”. Šio veikalo lotyniškoje versijoje yra vėliau visuotinai pripažintas suvereniteto apibrėžimas: suverenitetas yra įstatymų nevaržomos valdžios pavaldiniams visuma. Pagal bodeną suvereni valdžia yra valstybės esminė savybė. Nėra valstybės be suvereniteto.Šiuolaikinės tarptautinės teisės dokrinos pradininkai buvo Francisco de Vitoria (1480-1546), Francisco Suarez (1548-1617), Alberico Gentili (1552-1608) ir Hugo Grotius (1583-1617).De Vitoria buvo dominikonas teologijos profesorius Salamankos universitete, kurio paskaitas studentai išsaugojo ir todėl jos vėliau buvo išleistos. De Vitoria įrodinėjo, kad indėnų tautos turi būti vertinamos kaip tautos, turinčios savo teisėtus interesu. Karas prieš juos gali būti teisėtas tik esant teisingo karo pagrindu, pavyzdžiui, jei priešinamasi misionierių veiklai. De Vitoria atsisakė nuo romėnų kilmės termino jus gentim ir pakeitė jį į jus inter gentes (teisė tarp tautų). Taigi, Francisko de Vitoria yra tarptautinės teisės termino autorius.Ispanas vienuolis jėzuitas teologijos profesorius Francisko Suarei dėstė Koimbros universitete Portugalijoje. Jis atskyrė tarptautinę teisę nuo prigimtinės teisės. Iš prigimtinės teisės išplaukia ne tarptautinės teisės turinys, o jos privaloma galia. Prigimtinės teisės principas pacta sunt servanda daro tarptautinės teisės normas privalomomis. Suvereniteto teisės valstybei atsiranda iš tarptautinės teisės.Alberico Gentili gimė Šiaurės Italijoje, tačiau ją paliko dėl religinių persekiojimų. Anglijoje jis atsivertė į protestantizmą ir tapo Oksfordo universiteto profesoriumi. Čia jis parašė pirmuosius diplomatinės teisės ir karo teisės vadovėlius. Didžiausias Alberico Gentili indėlis į tarptautinės teisės doktriną yra tas, kad jis atskyrė teologiją nuo tarptautinės teisės ir laikė ją savarankiška disciplina.
Hugo Grotius visiškai pagrįstai laikomas tarptautinės teisės tėvu. Savo veikale “Trys knygos apie karo ir taikos teisę” (1626) jis apibendrino visą tarptautinės teisės teoriją ir praktiką. Greitai ši knyga tapo pagrindinių Europos universitetų programų privaloma dalimi ir 1758 metais jau buvo išversta į visas Europos kalbas. Nors Grotius jau buvo žinomas savo veikalu apie atvirosios jūros laisvę bei išvadomis apie nuolatines diplomatines misijas nei neutralitetą, jo pagrindinis indėlis į tarptautinę teisę yra ne išvados konkrečiais tarptautinės teisės klausimais, bet tai, kad jis pirmasis atskleidė tarptautinės teisės esmę kartu su visa jos sistema. Grotius ne tik nuo tarptautinės teisės atskyrė teologiją, bet ir parodė tarptautinės teisės savarankiškumą. Jis teigė, kad karas yra teisingas tada, kai yra vedamas atsakant į neteisybę. Neteisybė įvykdoma tada, kai kėsinamasi į suverenių valstybių pagrindines teises: teisę į lygybę, į nepriklausomybę, į išlikimą, į pagarbą, į tarptautinę prekybą. Kai užsienio valstybė kėsinasi į šias teises, nukentėjusioji valstybė įgyja teisę į savigyną. Laikotarpis tarp Vestfalijos taikos ir Vienos Kongreso (1815) gali būti vadinamas klasikinės tarptautinės teisės susiformavimo laikotarpiu.Vestfalijos taika 1648 metais ir po jos sekusi 1659 metais Pirėnų taika tarp Prancūzijos ir Ispanijos, Ispanijos pralaimėjimas Olandijoje atvėrė vartus Prancūzijos įtakai Europoje. Ne atsitiktinai profesorius Greve pavadino šį laikmetį (1648-1815) prancūzų amžiumi tarptautinėje teisėtvarkoje. Karalius Saulė Louis XIV, kardinolas Rišeljė ir pagaliau – Napoleonas buvo svarbiausi to laikmečio asmenys.Klasikinės tarptautinės teisės formavimosi laikotarpiu Anglijoje (1660) buvo paskelbtas Habeas Cirpus Act, įtvirtinęs asmens laisvę ir neliečiamybę bei teisę į teisminę gynybą, jei kas kėsinasi į asmens laisvę. Habeas Cirpus Act vėliau tarptautiniu mastu tapo asmens laisvės neliečiamybės simboliu, o XX amžiuje – žmogaus teisių istoriniu-teisiniu pagrindu. Reikia taip pat pabrėžti, kad XVII amžiuje sukurta britų parlamentinė monarchija tapo valdžios pasidalijimo modeliu visam civilizuotam pasauliui.Nuolatinių diplomatinių misijų steigimas tapo visuotine praktika. Monarchai išsireikalavo specialaus statuso ir privilegijų sau ir savo atstovams. Taip pagrindinių Europos monarchų dvaruose formavosi diplomatinis korpusas. Jau apie 1700 metus Europoje įsitvirtino trys diplomatinių atstovų klasės: ambasadorius, pasiuntinys ir reikalų patikėtinis (chargé d’affaires). Vienos Kongresas 1815 metais tik įtvirtino šią tvarką.Augo tarptautinių sutarčių skaičius. Sutarčių preambulėse paprastai buvo remiamasi Dievu ir Šventąja Trejybe. Kartu išnyko paprotys patvirtinti sutarties sudarymą priesaika. Sutartys buvo sudaromos ir su nekrikščioniškomis valstybėmis (Kinija, Japonija, Turkija ir kt.). tuo faktiškai pripažinta, kad ir nekrikščioniškos valstybės yra tarptautinės teisės subjektai. Atsirado nauja sutarčių rūšis – prekybos sutartys. Jau XVIII amžiaus pradžioje buvo sudarytos pirmos prekybos ir navigacijos sutartys, kuriose susitariančios šalys nustatydavo viena kitai didžiausio palankumo statusą, reiškiantį, kad kitai valstybei, jos piliečiams, laivams ir prekėms kitos susitariančios valstybės teritorijoje bus suteikiamas palankiausias režimas, koks tik buvo šioje valstybėje kada nors suteiktas kokiai nors užsienio valstybei. Tačiau iki laisvos prekybos režimo buvo dar toli.Didžiausia Europos valstybių gėda tapo vergų prekyba. Pirmoji ją pradėjo Ispanija. Jau XVI a. pradžioje ji išdavinėjo licencijas pirkliams įsigyti negrus iš vergų medžiotojų Afrikoje ir parduoti juos Ispanijos ir Britanijos kolonijose. 1713 metais Didžioji Britanija sutartimi su Ispanija įgijo monopoliją tiekti vergus į Ispanijos kolonijas. Nuo 1680 iki 1786 metų vien tik anglų pirkliai išvežė 2 milijonus vergų į Ameriką. Tik Vienos Kongresas 1815 metais uždraudė šią gėdingą praktiką. Amerikos revoliucijos metu 1776 metų Nepriklausomybės Deklaracija padėjo pagrindus Amerikos federacinei valstybei. Po septynių metų Nepriklausomybės karo prieš Britanijos viešpatavimą 1783 metais Paryžiuje buvo pasirašyta Taikos sutartis, kuria buvo pripažintas naujas tarptautinės teisės subjektas – Jungtinės Amerikos Valstijos. Ypatingą reikšmę turėjo tai, jog buvęs suverenas – Didžioji Britanija – pripažino JAV.Karo teisei laikotarpyje nuo 1648 iki 1815 metų buvo būdingas didelis skaičius susitarimų, kuriuos sudarydavo kariaujančių šalių kariuomenių vadai. Šiuose susitarimuose dažnai būdavo numatoma apsikeisti belaisviais arba juos paleisti. Greičiausiai paleisdavo sužeistuosius ir ligonius karius, o apsupties atveju turėjo būti leidžiama gabenti ligoniams ir sužeistiesiems maistą. Kai kuriuose susitarimuose jau buvo skelbiama karo ligonių neliečiamybė. Ryškėjo bendra tendencija – karo įstatymų ir papročių liberalizavimas. 1787 metų JAV Konstitucija nustatė, kad tik Kongresas gali skelbti karą (ankstesnėje valstybių praktikoje tai buvo monarcho prerogatyva), kad bus baudžiama už piratavimą atviroje jūroje ir “nusikaltimus prieš tautų teisę”. Ypatingą reikšmę turėjo JAV Konstitucijos nuostata dėl tarptautinių sutarčių galiojimo vidaus teisėje (VI str. 2 d.): “… visos Jungtinių Valstijų vardu sudarytos sutartys ir tos, kurios bus sudarytos ateityje, yra aukščiausias šalies įstatymas ir jos įpareigoja kiekvienos Valstijos teisėjus, net jei kurios Valstijos Konstitucija ar įstatymai nustatytų priešingai”. Nemažai valstybių sekė šiuo pavyzdžiu po I ir II pasaulinių karų.Didžioji Prancūzų revoliucija davė pasauliui Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Jos dėka pavaldinys, turėjęs tik pareigas monarcho atžvilgiu, tapo piliečiu ir buvo pripažintos jo plačios teisės ir laisvės. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos teisių ir laisvių katalogas buvo įtrauktas į 1791 metų Prancūzijos Konstituciją, o vėliau į daugelį kitų Europos ir kitų kontinentų valstybių konstitucijų. Anglų Habeas Cirpus Act ir prancūzų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija buvo pagrindiniai 1948 metų Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos nacionaliniai šaltiniai.1791 metų Prancūzijos Konstitucija numatė, kad tik įstatymo leidimo organas (Nacionalinė Asamblėja) turi teisę skelbti karą, sudaryti taiką, ratifikuoti taikos, sąjungos ir prekybos sutartis. Jeigu vyriausybė pradeda karo veiksmus ir įstatymų leidimo organas įvertina šiuos veiksmus kaip tyčinę agresiją, kaltas pareigūnas turi būti patrauktas atsakomybėn. Prancūzija taip pat atsisakė vesti užkariavimo karus, jos armija niekad neturės būti panaudota prieš kitų tautų laisvę.1793 metų Prancūzijos Konstitucija įtvirtino nesikišimo į kitų valstybių vyriausybes (t.y. į vidaus reikalus) principą, skelbė draugiškus Prancūzijos santykius su kitomis laisvomis tautomis, užsieniečių teises Prancūzijoje. 1795 metais abatas Greguaras, vadovaudamasis šiais principais bei Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, sukūrė Tautų teisės deklaraciją. Joje suformuoti principai (nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus, agresyvaus karo draudimo ir kt.) ilgainiui tapo tarptautinės teisės principais.V. A n g l i š k o j i e r a
Laikotarpis nuo Vienos Kongreso (1815) iki Pirmojo pasaulinio karo tarptautinės teisės istorijoje buvo Anglijos galios laikotarpis, kurį galima apibūdinti kaip anglišką amžių tarptautinėje teisėtvarkoje (1815-1919). Nuo Vienos Kongreso iki 1830 metų Europos žemyno likimą sprendė “Šventoji Sąjunga”, kurioje Anglija vaidino didelį vaidmenį kartu išlaikydama savo savarankiškumą. Šventąją Sąjungą sudarė penkios galingiausios valstybės: Anglija, Prūsija, Austrija, Rusija ir Prancūzija. Jos savo diplomatijos ir konferencijų pagalba primetė savo valią Europai. Anglija čia grojo pirmuoju smuiku tol, kol 1871 metais pirmuoju solistu kuriam laikui tapo Bismarkas. Britų Imperija valdė didžiulę pasaulio dalį (šios imperijos dydžiu vėliau po Antrojo pasaulinio karo, galėjo prilygti tik Sovietų Sąjunga su savo “socialistine stovykla”). Britanija viešpatavo jūrose. Šioje didžiulėje erdvėje ir aplink ją tarptautinės teisės normos, sukurtos Europoje, įgavo universalų pobūdį.Vienos Kongresas 1815 metais užbaigė Napoleono karų erą. Tai buvo įspūdingas monarchų suvažiavimas, kurį lydėjo iškilmingos ceremonijos ir baliai. Pagrindinė politinė Kongreso idėja buvo atstatyti jėgų balansą Europoje, tačiau jo pasekmės pralenkė šį tikslą.Kongresas uždraudė prekybą vergais. Pats reikalavimas uždrausti vergų prekybą buvo iškeltas JAV Nepriklausomybės Deklaracijoje ir pakartotas Prancūzų Revoliucijos metu. Napoleonas savo dekretu draudimą prekiauti vergais įtvirtino įstatymu. Vienos Kongreso vaidmuo užbaigiant vergų prekybos nusikalstamą praktiką buvo tas, kad Vienos 1815 metų vasario 8 dienos Deklaracija dėl prekybos vergais uždraudimo sąlygojo tai, kad Didžiosios Britanijos karo laivai įgavo teisę tikrinti visus prekybos laivus Atlante, bausti pažeidėjus ir tuo efektyviai panaikinti vergų prekybą. Nereikia manyti, kad Vienos Kongresas įvedė pasaulinį vergų draudimą. Buvo uždrausta prekyba vergais, užgrobtais Afrikoje ir pervežtais per Atlantą į Ameriką.Vienos Kongresas sprendė Vokietijos ir Lenkijos klausimus. Įsteigta Vokiečių Federacija (Der deutsch Bund), kurią sudarė suskaldytos Vokietijos valstybės (jų skaičius sumažėjo nuo daugiau kaip 300 iki 38) ir kuriai vadovauti turėjo Austrija. Sąjungos atstovaujamu organu turėjo būti Seimas, besirenkantis Frankfurte prie Maino. Tai buvo pirmas žingsnis į Vokietijos suvienijimą, kurį “kalaviju ir krauju” 1871 metais užbaigė Otas fon Bismarkas. Lenkijai, o tuo pačiu ir Lietuvai, Vienos Kongresas įtvirtino valstybingumo praradimą.Vienos Kongresas pripažino nuolatinį Šveicarijos neutralitetą, įsteigė laisvą Krokuvos miestą, pripažino laivininkystės laisvę bendrose upėse nuo laivybai tinkančios vietos iki žiočių, nustatė laivininkystės Reino, Maino, Mozelio ir kt. upėse tvarką. Vienos Kongresas kodikavo diplomatinę teisę (Baigiamojo Akto XVII priedas) ir tuo pačiu palengvino tarpvalstybinių santykių palaikymą. Buvo patvirtinti diplomatiniai rangai, kuriuos valstybės vadovas gali suteikti savo diplomatiniam atstovui: ambasadorius, pasiuntinys, reikalų patikėtinis (changé d’affares). Vienos Kongrese akcentuota valstybių gradacija (“Didžiosios valstybės”) paveikė ir diplomatinius rangus. Ambasadorius galima siųsti tik santykiuose tarp Didžiųjų Valstybių. Tokia praktika išsilaikė visiškai nepakitusi iki Pirmojo pasaulinio karo. Tai jau buvo teisinė koncepcija, kurioje ambasadorių siunčianti valstybė pripažįsta priimančią valstybę Didžiąja Valstybe. Vienos Kongresas taip pat patvirtino diplomatinio eksteritorialumo principą, kuris ir tada reiškė tik diplomatinės misijos ir agento išėmimą iš priimančios valstybės teisminės ir administracinės jurisdikcijos. Tuo tarpu Lotynų Amerikoje susikūrusios valstybės nustatė savo sienas pagal buvusių Ispanijos provincijų administracines sienas, t.y. pagal turimas teritorijas. Taip susiformavo sienų nustatymo principas uti possidetis juris (“turėk teisę į tiek, kiek turi”), kuris XX amžiuje buvo plačiai panaudotas nustatant sienas dekolonizacijos ar valstybių iširimo metu (Afrika, Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos iširimas ir kt.). Vienos Kongreso sukurtas jėgų balansas Europoje galutinai pasikeitė Bismarkui suvienijus Vokietiją po trijų laimėtų karų dėl Vokietijos suvienijimo (1864, 1866 ir 1870-1871 m.). Bismarkas, suvienydamas Vokietiją, nerodė ypatingos pagarbos tarptautinėms sutartims. Tokia praktika paliko savo pėdsakus to laikotarpio vokiečių tarptautinės teisės doktrinoje. Atsirado jėgos politikos (Machtpolitik) ir vidaus teisės viršenybės tarptautinės teisės atžvilgiu teorijos. Vėliau nacionalsocializmas panaudojo šias teorijas savo tikslams. Antroje XIX amžiaus pusėje buvo įsteigtos pirmosios tarptautinės organizacijos . jos buvo skirtos tarptautiniam bendradarbiavimui atskirose srityse, tokiose kaip telegrafas, paštas, matų vienetų suvienodinimas, muitų tarifų skelbimas. Jos buvo vadinamos administracinėmis sąjungomis (unijomis) – Tarptautinė Telegrafo Sąjunga (1865), Pasaulinė Pašto Sąjunga (1874), Tarptautinis Svorių ir Matų Biuras (1875), Pramoninės Nuosavybės Apsaugos Biuras (1883), Literatūros ir Meno Darbų Apsaugos Biuras (1886).XIX amžiaus antrajai pusei taip pat būdingas ir universalių konvencijų sudarymas. 1864 metais buvo pasirašyta Ženevos konvencija dėl sužeistųjų mūšio lauke padėties gerinimo veikiančiose armijose. Konvenciją sudarė tik dešimt straipsnių, tačiau jų nuostatos apėmė visus vėlesnių konvencijų detalizuojamus pagrindinius sužeistųjų apsaugos principus ir įpareigojo kariaujančias šalis apsaugoti sužeistuosius ir ligonius karius, medicininį ir religinį personalą, karo ligonines ir ambulatorijas. 1868 metais Peterburge pasirašyta Deklaracija dėl sprogstančių ar padegamų kulkų naudojimo uždraudimo.1899 metais sušaukta pirmoji Hagos konferencija. Joje pasirašytos trys konvencijos: I-oji Hagos konvencija – dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo, numačiusi geras paslaugas, tarpininkavimą bei arbitražą ir įsteigusi Nuolatinius Arbitražo Rūmus; II-oji konvencija – skirta sausumos karo įstatymams ir papročiams kodifikuoti; III-oji konvencija – dėl 1864 metų Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų apsaugos taikymo jūros kare. Viena iš 1899 metų Hagos konferencijos priimtų deklaracijų draudė besisukančių ir susiplojančių žmogaus kūne kulkų naudojimą. 1899 metų Hagos konferencija įėjo į istoriją ne vien dėl karo teisės išplėtojimo, bet, pirmiausia, dėl tarptautinio arbitražo instituto įsteigimo.
1907 metais sušaukta antroji Hagos konferencija, skirta pirmosios Hagos konferencijos nuostatoms detalizuoti ir išplėtoti. Konferencijoje pasirašyta 13 konvencijų ir 1 Deklaracija. Trys iš 1907 m. Hagos konvencijų (I, IV ir X) detalizavo pirmosios 1899 m. Hagos konferencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių nuostatas. Ypač svarbi buvo, ir išlieka iki šiol, IV konvencija – 1907 m. Hagos konvencija dėl sausumos karo įstatymų ir papročių. Ji įtvirtino kombatanto (teisėto karo veiksmų dalyvio) sąvoką, sausumos karo ir karo okupacijos taisykles. Kitos penkios konvencijos (VI, VII, VIII, IX ir XI) nustatė jūrų karo taisykles, dvi (V ir XIII) – valstybių, neutralių karo metu, teises ir pareigas. II konvencija ribojo jėgos naudojimą siekiant išgauti tarptautines valstybių skolas, III konvencija nustatė karo veiksmų pradžios taisykles, XII (niekad neįsigaliojusi) numatė įsteigti Tarptautinį prizų teismą ginčams dėl laivų užgrobimo nagrinėti. 1907 metų Hagos Deklaracija paskelbė bombardavimo iš oro balionų uždraudimą. Karo teisės srityje Hagos konferencijos turėjo didžiulę reikšmę – iki šiol jų normos, reguliuojančios karo vedimo taisykles, sudaro didelę galiojančių humanitarinės teisės normų dalį – “Hagos teisę”. Taip pat dažnai manoma, kad Hagos taikos konferencijos žymėjo klasikinės tarptautinės teisės laikotarpio pabaigą.XIX amžiaus doktrinoje dominavo pozityvizmo teorijos. Tarptautinių sutarčių gausėjimas ir tarptautinės teisės vystymasis aplamai iškėlė ir vidaus teisės santykio klausimą. Čia atsirado dvi mokyklos: monizmas ir dualizmas. Monizmas skelbė, kad tarptautinė ir nacionalinė teisė yra paremtos tais pačiais principais ir todėl sudaro vieną visumą. Dualistams abi teisinės sistemos buvo visiškai skirtingos ir nesusijusios. Vokiečių teisininkas tarptautininkas Hainrichas Tripelis rašė, kad tarptautinė ir nacionalinė teisė veikia skirtingose srityse: tarptautinė teisė reguliuoja tarptautinius santykius, nacionalinė – santykius tarp individų bei individų ir valstybės.Žymiausi šio laikotarpio autoritetai tarptautinės teisės doktrinoje buvo anglas Lassa Oppenheim, italas Dioniso Anzilotti ir Rusijos vokietis Friedrich von Martens. Jų darbai turėjo didžiulę įtaką ne tik XX amžiaus tarptautinės teisės doktrinai, bet ir valstybių praktikai. Openhaimo “Tarptautinė teisė”, pirmą kartą išleista 1905 m., iki šiol turėjo devynis leidimus.VI. T a r p t a u t i n ė t e i s ė X X a m ž i u j eDvi pagrindinės taikos sutartys, užbaigusios Pirmąjį pasaulinį karą (1914-1918), buvo Sąjungininkų pasirašytos 1919 metų Versalio taikos sutartis su Vokietija ir 1919 metų Sen-Žermeno taikos sutartis su Austrija.Svarbiausias šio laikotarpio įvykis buvo Tautų Sąjungos įsteigimas 1919 metų Paryžiaus Taikos konferencijoje. Senai neorganizuotai pasaulio tvarkai buvo bandoma suteikti pasaulinės organizacijos rėmus, kuriuose turėjo būti apsaugota taika. Pagrindiniai Tautų Sąjungos organai buvo parlamentinio pobūdžio Asamblėja ir vykdomojo pobūdžio Taryba. 1921 metais juos papildė teisminis organas – Nuolatinis Tarptautinis Teismas. Tautų Sąjungos nepakankamo efektyvumo priežastis buvo ne tik kai kurių galingų valstybių (Japonijos, Italijos ir Vokietijos) atviras agresyvumas ir išėjimas iš tos organizacijos, bet ir JAV nedalyvavimas jos darbe. Iki 1934 metų jos darbe nedalyvavo ir Sovietų Sąjunga, kuri, įstojusi vėliau, buvo pašalinta už agresiją prieš Suomija 1939 metais. 1931 metais Japonija įsiveržė į Kiniją, dėl to po dviejų metų turėjo išstoti iš Tautų Sąjungos. 1935 metais Italija prsdėjo karą prieš Abisiniją (Etiopiją) ir, nežiūrint Tautų Sąjungos taikomų ekonominių sankcijų, užkariavo šią šalį. 1933 metais Vokietijoje nugalėjus nacionalsocializmui, prasidėjo Vokietijos ekspansija: 1937 metais po grasinimų jėga buvo prijungta Austrija (taip vadinamas Anschlu), 1938 metais Miunchene Britanija, Prancūzija, Italija ir Vokietija pasirašė susitarimą, pagal kurį be Čekoslovakijos žinios Vokietijai buvo atiduoti Sudetai. Miuncheno susitarimassudarė sąlygas Vokietijai 1939 metų kovo mėnesį primesti protektoratą Čekijai ir tuo likviduoti Čekoslovakijos valstybę. Tuo pat metu Vokietija pareiškė ultimatumą Lietuvai ir privertė ją perleisti Klaipėdos kraštą.1939 metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos Reicho Užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas ir Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasirašė Vokietijos-SSRS Nepuolimo paktą, kurio slaptasis papildomas protokolas numatė pasidalinimą įtakos sferomis Rytų Europoje. Lietuva ir didesnė Lenkijos dalis pateko į Vokietijos, o Latvija ir Estija – Sovietų Sąjungos įtakos sferą. Vokietijai užpuolus Lenkiją iš vakarų, o vėliau Sovietams iš rytų, situacija pasikeitė ir rugsėjo 28 dieną buvo pasirašyta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Draugystės ir sienų sutartis, o prie jos – naujas slaptas protokolas, pakeitęs Lietuvos likimą, – Lietuva pateko į Sovietų įtakos zoną.Tautų Sąjungos bejėgiškumas užkirsti kelą agresijai nereiškė, kad laikmetis tarp dviejų pasaulinių karų nieko nedavė tarptautinei teisei. Tautų Sąjunga tapo pokarinės pasaulinės organizacijos – Jungtinių Tautų, o Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo Teismas – Jungtinių Tautų Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmtakais ir ir prototipais. Po karo pasaulinės organizacijos struktūra buvo patobulinta – Saugumo Taryba įgijo didesnę kompetenciją spręsti tarptautinės taikos ir saugumo klausimais.1928 metų rugpjūčio 27 dieną Paryžiuje buvo pasirašytia Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo (Briano-Kelogo arba Paryžiaus paktas), uždraudusi karą kaip nacionalinės politikos priemonę ir įpareigojusi taikiai spręsti tarptautinius ginčus. 1939 metais prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Briano-Kelogo pakte dalyvavo 63 valstybės, t.y. praktiškai visos pasaulio valstybės (įskaitant Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją, Italiją, Japoniją, Vokietiją, Sovietų Sąjungą). Briano-Kelogo paktas niekada nenustojo teisinės galios, tačiau manoma, kad dabar jo turinį plačiau apima Jungtinių Tautų Įstatų 2 straipsnis, nustatantis pagrindinius tarptautinės teisės principus, įskaitant jėgos ir grasinimo jėga draudimo principą. Reikia pabrėžti, kad Briano-Kelogo pakto pažeidimai buvo vienas teisinių pagrindų nuteisti Niurnbergo Tarptautiniame kariniame tribunole Vokietijos karinius nusikaltėlius ir Tokijo Tarptautiniame kariniame tribunole – Japonijos karinius nusikaltėlius.
Antrajo pasaulinio karo nežmoniški žiaurumai, tautų kančios ir beprecedentiniai sugriovimai paskatino valstybes nugalėtojas kurti naują pasaulinę tvarką, kurioje tarptautinė taika ir saugumas būtų veiksmingiau apsaugoti. Antrojo pasaulinio karo pabaiga apsivainikavo Jungtinių Tautų sukūrimu ir Niurnbergo bei Tokijo Tarptautiniais kariniais tribunolais. Jie tapo precedentu, kurio pagrindu susiformavo normos, įpareigojančios bausti asmenis, kaltus įvykdžius nusikaltimus taikai, žmoniškumui ir karinius nusikaltimus, nepriklausomai nuo to, ar tokios veikos yra baudžiamos pagal valstybės vidaus įstatymus.Jungtinės Tautos tapo pasauline tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo bei bendradarbiavimo organizacija.Jungtinės Tautos ir jėgos nenaudojimo principas. Jungtinių Tautų Įstatųir pačios Organizacijos pagrindinis indėlis į tarptautinės taikos ir teisėtvarkos palaikymą ir stiprinimą yra draudimas grasinti karine jėga ar ją naudoti tarptautiniuose santykiuose. Be abejonės, jėgos panaudojimo tarptautiniuose santykiuose teisinė problema yra tiek pat sena, kiek sena yra valstybės teisė (jus ad bellum). 1945 metais Jungtinių Tautų Įstatų 2 staripsnio 4 punktas nustatė:“Visi Nariai savo tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo tiek prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, tiek bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų Tikslais.”Kartais klystama teigiant, kad Jungtinių Tautų Įstatai visiškai uždraudė valstybėms grasinti jėga ar ją naudoti. Draudimas taikomas tik “tarptautiniuose santykiuose”, o tai reiškia, kad valstybė turi teisę naudoti karinę jėgą vidaus santykiuose, pavyzdžiui, separatistiniam sukilimui slopinti. Reikia taip pat pridurti, kad jėgos draudimas taikomas tik ginkluotai jėgai ir neliečia, pavyzdžiui, ekonominės jėgos panaudojimo (ekonominės sankcijos ir pan.)Įstatai numatė situacijas, kai jėgos panaudojimas yra teisėtas. Tai kolektyvinės jėgos panaudojimo tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti arba atkurti pagal Saugumo Tarybos rezoliuciją (42 straipsnis), o taip pat savigynos teisės realizavimas su jau įvykusio užpuolimo sąlyga (51 straipsnis). Preventyvi savigyna tapo neteisėta. Nors praktikoje buvo pavyzdžių, kai buvo bandyta pateisinti preventyvų karinės jėgos panaudojimą, jie buvo negausūs ir kėlė rimtų teisinių abejonių. Vienas tokių pavyzdžių – 1967 m. karas Artimuosiuose Rytuose, kai Izraelis pirmas panaudojo karinę jėgą. Reikėtų taip pat pažymėti, kad preventyvios savigynos pateisinimo idėja pradėjo vėl sklandyti kartu su branduoline ginkluote.Jungtinių Tautų Įstatų draudimas naudoti jėgą ir grasinti ja tarptautiniuose santykiuose buvo detalizuotas 1970 metų spalio 24 dieną Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų, liečiančių draugiškus santykius ir bendradarbiavimą tarp valstybių pagal Jungtinių Tautų Įstatus. Deklaracija paskelbė, kad agresyvus karas yra nusikaltimas taikai, kad valstybės turi susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo pažeidžiant demarkacines linijas, paliaubų linijas, nuo ginkluotų represalijų, nuo nereguliarių pajėgų, ginkluotų gaujų ar samdinių, naudojančių jėgą prieš kitas valstybes, organizavimo ar rėmimo, nuo paramos pilietiniame kare ar teroristiniams aktams kitoje valstybėje ir kt.Nors Jungtinių Tautų rėmuose pavyko sureguliuoti pagrindinius ginkluotos jėgos ir grasinimo ja draudimo teisinius aspektus, atrodo, kad Jungtinės Tautos vis dar turi išreikšti savo aiškią poziciją dėl kai kurių ginkluotos jėgos panaudojimo atvejų. Pirmiuasia tai liečia humanitarinę intervenciją, t.y. vienos valstybės ginkluotą įsiveržimą į kitą valstybę, kad išgelbėtų savo piliečių gyvybę.Tarptautinės teisės kodifikavimas po Antrojo pasaulinio karo. Žmogaus teisių srityje kodifikacijos pradžią padarė Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 metų gruodžio 10 dieną patvirtinta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri pirmą kartą tarptautiniu mastu paskelbė žmogaus teisių katagolą. Reikia pabrėžti, kad tarptautiniu mastu pati žmogaus teisių teisinė sąvoka atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo būtent Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos dėka.Dekolonizacijos rezultatai įtvirtinti 1960 metų Generalinės Asamblėjos deklaracijoje dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms valstybėms ir tautoms. Su šia Deklaracija siejamas tautų apsisprendimo principo įtvirtinimas tarptautinėje teisėje.Tarptautinė humanitarinė teisė, reguliuojanti karo aukų apsaugą, buvo detaliai kodifikuota keturiose 1949 metų Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos ir papildyta 1977 metų Papildomuose protokoluose prie Ženevos konvencijų atsižvelgiant į naujus kariavimo metodus ir būdus. Iki Antrojo pasaulinio karo atskirų ginklų draudimo srityje buvo pasiekta praktiškai tik tiek, kad 1925 metų Ženevos protokolas draudė dusinančių ir nuodingų dujų panaudojimą karo metu. Tuo tarpu pokarinis laikotarpis atnešė didesnę pažangą: čia užtenka paminėti 1972 metais Maskvoje pasirašytą konvenciją dėl bakteriologinių (biologinių) ir toksinių ginklų uždraudimo. Belieka apgailestauti, kad iki šiol nėra konvencinio draudimo naudoti branduolinį ginklą. Tačiau reikia pažymėti, kad 1963 metų Maskvos sutartis uždraudė branduolinius bandymus atmosferoje, kosmose ir po vandeniu, 1967 metų Vašingtono sutartis dėl kosminės erdvės – išvesti į kosminę erdvę branduolinį ir kitą masinio naikinimo ginklą. Dvišalės JAV ir SSRS sutartys numatė radikalų abiejų šalių branduolinio arsenalo mažinimą.Sparčiai besivystanti tarptautinė jūrų teisė pirmiausia buvo kodifikuota 1958 metų keturiose Ženevos jūrų teisės konvencijose ir modernizuota 1982 metų Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencijoje. Čia įtvirtinta nauja svarbi jūrų teisės kategorija – išimtinė ekonominė zona, o nauja kontinentinio šelfo kategorija, įtvirtinta 1958 metų Ženevos konvencijoje dėl kontinentinio šelfo, įgavo žymiai platesnį turinį.Atsirado visiškai nauja tarptautinės teisės šaka – kosmoso teisė su plačia universalių konvencijų sistema. Atitinkamai išsivystė tarptautinė oro teisė. Didėjantys reikalavimai apsaugoti gamtinę žmogaus aplinką tarptautiniu mastu sąlygojo universalių konvecijų atskirose gamtosaugos srityje priėmimą.Daug universalių konvencijų sudaryta Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijoje, o vėliau priimami diplomatinėse konferencijose. Diplomatinėje ir konsulinėje teisėje tai, pirmiausia, 1961 metų Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1936 metų Vienos konvencija dėl konsulinių santykių; tarptautinių sutarčių teisėje – 1969 metų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės; valstybių teisių perėmimo srityje – 1978 metų Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo tarptautinių sutarčių atžvilgiu ir 1983 metų Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo valstybinio turto, archyvų ir skolų atžvilgiu. Rengiamas tarptautinės konvencijos dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus projektas.Tarptautinės teisės kodifikacija XX amžiaus antroje pusėje yra kompleksinio pobūdžio. Tarptautinės teisės komisija neapsiribojo tik kodifikavimu, bet vykdė ir kitą jos Statute numatytą uždavivį – “progresyvų tarptautinės teisės vystymą”. Pirmiausia reikia pažymėti jus cogens kategorijos įtvirtinimą 1969 metų Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės (ši kategorija, be abejo, pirmiausia buvo suformuluota Komisijos parengtame šios konvencijos projekte). Konvensijos 53 straipsnyje įtvirtintas principas, nustatantis, kad bendrosios tarptautinės teisės imperetyvinių normų (jus cogens) nesilaikymas sutartyje daro sutartį niekine, t..y. negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Nuo šiol valstybės nėra visiškai laisvos sudaryti bet kokio turinio sutartis. Negalios, pavyzdžiui, sutartys, numatančios jėgos panaudojimą prieš trečios valstybės teritorinį vientisumą ar nepriklausomybę, prieš tautos laisvą apsisprendimą sukurti `nepriklausomą valstybę, prieš žmogaus teises ir pan. Tuo pačiu pasikeitė pati tarptautinės teisės struktūra, atsirado jos normų hierarchija, kurioje tam tikros normos, ypatingai svarbios visai tarptautinei bendruomenei, pradėjo apspręsti kitų normų turinį ir įgavo beveik “konstitucinį” pobūdį. Šių normų atsiradimas išvystė ir atsakomybės tarptautinėje teisėje institutą. Klasikinėje teisėje tik tiesiogiai nukentėjusi valstybė galėjo reikšti reklamacijas valstybei pažeidėjai. Tarptautinis Teismas savo sprendime Barcelona Tractio: Light and Power Company (1970) byloje konstatavo, kad šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje kiekviena valstybė gali turėti teisinį interesą ginti tarptautinius įsipareigojimus, kurie sieja visas valstybes ir yra nustatyti visos tarptautinės bendrijos atžvilgiu. Tai įsipareigojimai visų atžvilgiu (erga omnes), kurie atsirado, pavyzdžiui, kai buvo uždrausta agresija, genocidas, įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės. Tokie pakitimai tarptautinėje teisėje leido Jungtinių Tautų tarptautinės teisės komisijai, ruošiančiai konvencijos dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus projektą, išskirti ypatingą tarptautinės teisės pažeidimų kategoriją – tarptautinius nusikaltimus, tokius kaip agresija, kolonialinio viešpatavimo palaikymas jėga, genocidas, vergovė, kiti sunkūs ar masiniai žmogaus teisių pažeidimai, masinis atmosferos ar jūrų teršimas. Bet kuri valstybė gali ne tik kelti reikalavimus valstybei, įvykdžiusiai tarptautinį nusikaltimą, bet ir taikyti jos atžvilgiu tarptautinės teisės leidžiamas sankcijas. Panašaus pobūdžio pasikeitimai įvyko ir žmogaus teisių apsaugos srityje: žmogaus teisių pažeidimas ne tik nebelaikomas valstybės vidaus reikalu, bet įvykdžius sunkų ar masinį žmogaus teisių pažeidimą, kiekviena valstybė gali reikalauti jį nutraukti at atstatyti žmogaus teise. Kai kurios tarptautinės sutartys numatė individo galimybę kreiptis į tarptautinius organus su peticija dėl jo teisių pažeidimo (1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1965 metų Vašingtono konvencija dėl investicinių ginčų tarp valstybių ir kitų valstybių piliečių sprendimo, 1966 metų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinis protokolas, 1969 metų Amerikos žmogaus teisių konvencija ir kt.). Po komunistinės sistemos žlugimo sumažėjus ideologiniam priešiškumui, sustiprėjo Jungtinių Tautų vaidmuo palaikant tarptauninę taiką ir saugumą: 1991 metais Saugumo Tarybos sprendimu ginkluota jėga buvo nuslopinta Irako agresija prieš Kuveitą ir išlaisvinta Kuveito teritorija, 1995 metais Saugumo Tarybos sprendimu buvo įvesti Jungtinių Tautų taikos palaikymo (daugiausia NATO) daliniai į Bosniją. 1993 metais Saugumo Taryba įsteigė Tarptautinį tribunolą buvusiai Jugoslavijai, o 1994 metais – Tarptautinį tribunolą Ruandai, kurių paskirtis – bausti asmenis, kaltus įvykdžius karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai buvusioje Jugoslavijoje ir Ruandoje. Kuriamas universalus nuolatinis tarptautinis tribunolas kariniams nusikaltėliams ir nusikaltėliams žmonijai bausti nepriklausomai nuo tokių nusikaltimų įvykdymo vietos. Visa ši tarptautinės teisės bei tarptautinių įvykių raida leidžia padaryti prielaidą, kad formuojasi tarptautinės teisėtvarkos palaikymo normų sistema, savotiška “visuomeninės tvarkos” (l’ordere public, public order) teisinė bazė. Šiai tvarkai palaikyti palaipsniui pritaikomi universalūs ir regioniniai taikos ir saugumo organai (Jungtinės Tautos, NATO ir kt.). Tačiau optimizmas, atsiradęs po “šaltojo karo” pabaigos, šiek tiek atšaldomas istorinio patyrimo, kai panašios tendencijos po Pirmojo pasaulinio karo (Tautų Sąjungos sukūrimas) ir po Antrojo pasaulinio karo (Jungtinių Tautų sukūrimas) dėl valstybių egocentrizmo nevirto “amžina taika ir stabilumu”. Viena aišku – valstybės suverenitetą tarptautiniuose santykiuose vis labiau riboja jos tarptautiniai įsipareigojimai.Laikotarpio po Antrojo pasaulinio karo istorijoje negalima neišskirti pasaulinės komunizmo sistemos žlugimo, apsprendusio didžiulius pasikeitimus tarptautiniuose santykiuose. Žlugo sistema, kurioje ideologija turėjo pirmenybę tarptautinės teisės atžvilgiu, o pati tarptautinė teisė buvo laikoma tik įrankiu politiniams tikslams pasiekti. Reikia pripažinti Michailo Gorbačiovo, buvusio SSRS Prezidento, nuopelnus išjudinant šios sistemos pamatus. Jo inicijuotus politinės reformos “socialinės sistemos” viduje ir jos užsienio politikoje galų gale privedė prie pačios sistemos žlugimo.Sovietų Sąjungos žlugimas sukėlė tikrą dekolonizaciją Europoje, kai buvo atkurta Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybė, suvienyta Vokietija, atkurtas Centrinės ir Rytų Europos valstybių visiškas suverenitetas.I š v a d o s
Tarptautinės teisės plėtojimosi procesas, nuo tarptautinio bendravimo, daugiausiai vykusio tarp Europos valstybių tam tikrose srityse, tokiose kaip diplomatiniai santykiai ir karas, iki universalios bendradarbiavimo daugelyje sferų tarp visiškai skirtingų subjektų sistemos, atspindi gamtos mokslų ir technologijos laimėjimus ir augančią globalinę ekonominę bei politinę tarpusavio priklausomybę ir būtinumą spręsti tokias problemas, kurių nebegalima efektyviai išspręsti nacionaliniuose rėmuose (pavyzdžiui, komunikacijų, tarptautinės prekybos, ekonomikos ir finansų, aplinkos apsaugos, masinės pabėgėlių srautų problemos). Valstybių “suvereniteto” samprata, nors, remdamosi savo istorine patirtimi, ją itin puoselėjo naujos valstybės, atsiradusios dėl septintąjį dešimtmetį vykusios dekolonizacijos, vis labiau ir labiau tampa atgyvenusi ekonomikos globalizacijos ir didėjančios valstybių tarpusavio priklausomybės kontekste.
Tarptautinė teisė dabar apima plačias ir sudėtingas transnacionalinio pobūdžio sferas, įskaitant tokius dalykus kaip valstybių statusas, valstybių teisių perėmimas, valstybių atsakomybė, taika ir saugumas, kariavimo taisyklės, sutarčių teisė, jūrų teisė, tarptautinės laivybos teisė, diplomatinių santykių palaikymas, taip pat naujus dalykus, tokius kaip tarptautinės organizacijos, ekonomika ir plėtra, branduolinė energija, oro teisė ir veikla kosminėje erdvėje, jūros dugno išteklių eksploatavimas, aplinkos apsauga, komunikacijos, ir galiausiai – tarptautinė žmogaus teisių apsauga. Šis pokytis lėmė vis didėjančią specializaciją tiek tarp akademinių sluoksnių, tiek ir tarp teisininkų praktikų.Ši specializacija atspindi faktą, kad tarptautinė teisė “subrendusi pasidarė sudėtingesnė”, kita vertus, šis plėtimasis dabar taip pat lemia problemas, susijusias su tarptautinės teisės kaip mokslo ir mokymo dalyko vieningumu. Literatūra apie tarptautinę teisę iš tikrųjų tapo neaprėpiama studijų sritimi. 1785 metais bendras knygų apie tarptautinę teisę skaičius buvo apie 2000, o 1967-aisiais jis išaugo iki 80 000. Dabar per metus tarptautinės teisės klausimais išleidžiama apie 700 knygų ir publikuojama apie 3000 straipsnių.L i t e r a t ū r a
1. V.Vadapalas, Tarptautinė teisė, Eugrinas, V., 1998.2. M.Akehurst, P.Malancruk, Šiuolaikinis tarptautinės teisė įvadas, Eugrinas, V., 2000.3. http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_viewer.ViewPlainDoc?p_int_tekst_id=6900.4. http://www.teisininkas.lt/.