Užsienio investicijos Lietuvoje

Turinys

ĮVADAS 3
1. UŽSIENIO INVESTICIJOS IR INVESTITORIAI 3
1.1. UŽSIENIO INVESTICIJŲ RŪŠYS 3
1.2. RIZIKA, SUSIJUSI SU TARPTAUTINĖMIS UŽSIENIO INVESTICIJOMIS 6
2. UŽSIENIO INVESTICIJOS LIETUVOJE 7
2.1. VEIKSNIAI, ĮTAKOJANTYS UŽSIENIO INVESTICIJAS 7
2.2. UŽSIENIO INVESTICIJŲ VEIKLOS LIETUVOJE TEISINIS REGULIAVIMAS 11
2.3. UŽSIENIO INVESTICIJŲ LIETUVOJE SKATINIMAS IR APSAUGA 14
2.4. PASTARŲJŲ METŲ PADĖTIS 16
IŠVADOS 21

Įvadas

Šiame darbe apžvelgsiu užsienio investicijas, jų rūšis, raidą Lietuvoje, dabartinę situaciją ir perspektyvas. Taip pat pateiksiu pagrindines priežastis, kodėl investitoriai investuoja Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse, su investicijomis susijusią riziką bei pagrindinius veiksnius, lemiančius investicinį klimatą ir įtakojančius užsienio investicijų pasiskirstymą šalyje.
1. Užsienio investicijos ir investitoriai
1.1. Užsienio investicijų rūšys

Terminą “investicijos” ekonomistai vartoja apibūdinti specifinei ekonominei veeiklai, susijusiai su turto (įmonių, įrengimų, namų, mechanizmų) pirkimu. Šiuo požiūriu investavimas gali būti panaudojamas kaip ekonominio kilimo jėga.

Užsienio investicijos gali būti kelių formų: tiesioginės užsienio investicijos, portfelinės investicijos ir paskolos. Lietuvoje naudojami keli užsienio kapitalo investavimo būdai. Tai tiesioginės investicijos, steigiant įmones, perkant Lietuvoje veikiančių įmonių akcijas, o taip pat netiesioginės – teikiant kreditus bei paskolas Lietuvos ekonomikai restruktūrizuoti bei gamybai modernizuoti. Tiesioginės užsienio investicijos (direct foreign investment) yra vienoje šalyje esančių firmų investicinės išlaidos įkurti veikiantiems padaliniams kitoje šalyje. Tiiesioginėms užsienio investicijoms reikia konkrečios firmos kaip kontrolės objekto šalyje, kurioje investuojama.

Tiesiogine užsienio investicija laikoma tokia investicija, kurios pagrindu susiformuoja ilgalaikiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės. Tiesioginio užsienio investuotojo tikslas – turėti didelę įtaką užsienio ša

alyje esančios įmonės valdymui.

Portfelinė užsienio investicija – tai užsienio investicija, susijusi su mažesniu kaip 10 proc. nuosavybės teisės lygiu. 10 proc. nuosavybės teisė pripažįstama kaip žemutinė riba, iki kurios tiesioginis užsienio investuotojas turi galimybę daryti įtaką tiesioginio investavimo įmonės valdymui ir nereikalauti absoliučios kontrolės, tačiau OECD rekomendacijose numatoma galimybė šalims būti lanksčioms 10 proc. kriterijaus atžvilgiu. Prie tiesioginių užsienio investicijų kai kurios šalys gali priskirti investicijas (tai daroma ir Lietuvoje) ir su mažesniu negu 10 proc. nuosavybės teisės lygiu, kai investuotojas gali daryti didelę įtaką tiesioginio investavimo įmonės valdymui kitais būdais: atstovaudamas direktorių taryboje, dalyvaudamas politikos formavime, pakeisdamas vadovaujantį personalą, teikdamas techninę informaciją ar ilgalaikius kreditus ir t.t.

Portfelinės investicijos sumažina investuotojo riziką, tačiau ir tiesioginės užsienio investicijos turi savo privalumų. Pavyzdžiui, užsienio investitorius gali efektyviau vaadovauti gamybai nei vietinis valdytojas. Antra, atsiranda efektyvesnių technologijų galimybė. Dažnai užsieniečiai nenori patikėti technologinių paslapčių savo partneriams tol, kol patys negali bent iš dalies kontroliuoti gamybos proceso. Trečia, užsienio investuotojas kartais turi išėjimą į didesnes rinkas kitose šalyse. Taigi, tiesioginės užsienio investicijos nėra vien tik pinigų srautas į šalį. Jei investitoriai yra iš geriau išsivysčiusių šalių, jie gali įnešti naujų technologijų taip padarydami įmonę efektyvesne.

Tiesioginiu užsienio investuotoju laikomas fizinis asmuo, akcinė, neakcinė valstybinė arba privati įmonė, vyriausybė, susijusių fizinių asmenų grupė, su
usijusių akcinių arba neakcinių įmonių grupė, turinti tiesioginio investavimo įmonę užsienio šalyje arba šalyse.

Tiesioginio investavimo įmonėje tiesioginiam užsienio investuotojui priklauso 10 proc. ir daugiau paprastųjų akcijų arba balso teisė akcinėje bendrovėje arba tam ekvivalentiška dalis neakcinės įmonės kapitale.

Maži investitoriai retai investuoja užsienyje. Dažniausiai jiems trūksta specialių žinių, pakankamo pradinio kapitalo ar pinigų apmokėti brangias administravimo ar valdymo išlaidas. Individai ir mažesnės institucijos paprastai į užsienį investuoja per tokius kolektyvinio investavimo mechanizmus kaip ofšoriniai (offshore funds) ar investiciniai fondai.

Pagrindinis netiesioginių investicijų trūkūmas yra tas, kad prarandama dalis kontrolės turtui, į kurį investuojama, lyginant su tiesioginėmis užsienio investicijomis. Tačiau netiesioginės užsienio investicijos turi ir privalumų – sumažėja rizika prarasti pinigus, nes dažniausiai pinigai investuojami ne į vieną, o į keletą įmonių, be to, jei investuojama per kolektyvinio investavimo mechanizmus, sumažėja akivaizdžių klaidų tikimybė, nes investicijomis rūpinasi specialistai.

Užsienio investicijos padidina šalies ekonominį aktyvumą, sukuria naujų darbo vietų ir padidina valstybės pajamas, surenkamas iš mokesčių. Taip pat gali padidėti konkurencija vietinėse rinkose, susilpnėti monopolininkų pozicijos, o kitos firmos, priverstos konkuruoti, galbūt pagerins savo produkciją. Be to, yra įrodyta, kad tiesioginės užsienio investicijos turi didesnę įtaką šalies ekonomikai nei vidinės investicijos.

Tačiau dažnai besivystančios šalys kuria barjerus ar kitaip riboja kaptalo iš užsienio atėjimą. Dažniausiai ribojant užsienio investicijas bandoma apsisaugoti nuo užsienio ko
ontrolės ir ekonominio suvereniteto praradimo, stengiamasi pagerinti sąlygas vietiniams gamintojams ar stengiantis neleisti pelnui patekti į užsienį. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad sudarant vietiniams gamintojams šiltnamio sąlygas, kentės ne kas kitas kaip pati šalis ir jos ekonomika. Gamintojai nesistengs gaminti efektyviai ir neieškos naujų gamybos būdų, o tai lems didesnius gamybos kaštus ir didesnes kainas vartotojams. Užsienio kontrolė, žinoma, nėra labai malonus dalykas bet kuriai šaliai, bet tai yra geriausias būdas plėsti ekonomiką besivystančiai valstybei. Be to, nereikia bijoti, kad užsienio investitoriaus uždirbti pinigai paliks šalį. Šalis vis tiek turi naudos iš šių pinigų, nes surenkami mokesčiai, uždirbant šiuos pinigus buvo sukurtos naujos darbo vietos, atsiranda didesnė konkurencija ir pan. Be to, statistika rodo, kad dauguma užsienio investitorių reinvestuoja gautą pelną į tą pačią valstybę. Taigi, labai dažnai investicijų ribojimo politika atsisuka prieš pačius jos taikytojus.
1.2. Rizika, susijusi su tarptautinėmis užsienio
investicijomis

Tarptautinės investicijos susijusios su daugeliu rizikingų veiksnių ir yra gerokai rizikingesnės nei vidinės investicijos. Tačiau didesnę riziką dažnai atperka aukštesni uždarbiai iš užsienio investicijų nei iš vidinių. Užsienio investitorius susiduria su taip vadiama valiutos rizika ir politine rizika. Valiutos rizika susijusi su tuo, kad laikui bėgant kinta užsienio valiutos keitimo kursas ir kinta jis ne visada palankia investitoriui linkme. Dėl valiutos kurso sv
vyravimo investitorius gali prarasti nemažą dalį savo pinigų, tačiau gali ir uždirbti. Politinė rizika yra galymybė, kad žlugs valstybės, kurioje investuojama, vyriausybė, arba bus paskelbti nauji įstatymai, apribojantys tarptautinius išmokėjimus. Pavyzdžiui, jei yra nuverčiama demokratiškai išrinkta vyriausybė, vietinės rinkos gali žlugti iš pamatų, kadangi užsieniečių investiciniai pinigai paliks šalį. Steve Lumby išskiria tokias užsienio investicijų problemas, lyginant su vidinėmis investicijomis:
1. Neįmanoma nuspėti, kaip keisis užsienio valiutos kursai laikui bėgant. Todėl atsiranda rizika, kad bus patirta nuostolių dėl po tam tikro laiko pasikeitusių valiutos kursų.
2. Yra daugybė būdų, kuriais valstybė kurioje investuota, gali pakenkti investuotojui. Tai gali būti mokesčių pakėlimas, pinigų grįžimo į investitoriaus šalį apribojimas ar net investitoriaus turto konfiskavimas be kompensacijos.
3. Užsienio investitoriui, kitaip nei vidaus, daug sunkiau tiksliai įvertinti riziką ir būsimą pelną iš investicijų.
4. Investuojant užsienyje, tampa labai sunku teisingai įvertinti patį projektą ir jo būsimą veiklą. Neaišku, ar projekto veiklą reikėtų analizuoti paties projekto, ar jį įsteigusios kompanijos požiūriu. Problema iškyla dėl skirtingo projekto uždirbto pinigų kiekio ir pinigų kiekio, kuris grįžta į šalį, iš kurios investuojama.

Tačiau, nepaisant visko, rizika dažnai pasiteisina, be to:
1. Daugelis didelių korporacijų dažnai turi unikalias gamybos žinias ar vadybos įgūdžius, kurie gali būti lengvai ir pelningai panaudoti užsienyje, ir kurių atžvilgiu korporacija nori išlaikyti tiesioginę kontrolę. Tokiu atveju, firma tiesiogiai investuos į užsienį. Tai apima horizontalią integraciją arba diferencijuotų produktų, kurie taip pat gaminami ir namuose, gamybą užsienyje.
2. Kita svarbi priežastis tiesioginėms užsienio investicijoms yra noras kontroliuoti reikalingas žaliavas ir taip užsitikrinti pastovias atsargas kiek įmanoma žemesniais kaštais. Tokia vertikali integracija yra daugelio tiesioginių užsienio investicijų pavidalas besivystančiose ar mineralais turtingose išsivysčiusiose valstybėse.
3. Tiesioginių užsienio investicijų pagalba siekiama išvengti muitų ir kitų apribojimų, kuriuos valstybės uždeda importams ar pasinaudoti įvairiomis vyriausybinėmis subsidijomis, kuriomis siekiama skatinti tiesiogines užsienio investicijas.
4. Kitos galimos tiesioginių užsienio investicijų priežastys – įeiti į užsienio oligopolinę rinką tam, kad dalintis pelnu, ar įsigyti perspektyvią užsienio firmą, siekiant išvengti konkurencijos ateityje ir įmanomo eksporto rinkų praradimo.
2. Užsienio investicijos Lietuvoje
2.1. Veiksniai, įtakojantys užsienio investicijas

Valstybės išsivystymo lygį lemia daug faktorių. Vieni būdingi tik konkrečiai valstybei, kiti gali būti bendri daugumai valstybių ar jų grupėms. Būtent toks faktorius, bendras beveik visoms valstybėms, yra užsienio investicijos ir Lietuva čia ne išimtis.

Jau kuris laikas kaip gamyba turtingose ir išsivysčiusiose šalyse yra mažai pelninga ar net nepelninga dėl aukštų gamybos kaštų. Todėl ieškoma pelningesnių kapitalo investicijų. Kita vertus, vis daugėja šalių, bandančių pritraukti užsienio investicijas ir netgi besivaržančių tarpusavyje dėl užsienio kapitalo, siūlant užsienio ivestitoriams geresnes sąlygas.

Kas lemia užsienio investitorių domėjimąsi Lietuva? G.Banevičiaus nuomone, tokius veiksnius kaip palūkanų normos, užsienio valiutų kursai ar eksporto apimtys galima atmesti, nes Lietuva yra per maža tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Tačiau lieka dar nemažai veiksnių, įtakojančių užsienio investicijas. Be to, šie veiksniai skirtinguose Lietuvos regionuose skiriasi, todėl vieni Lietuvos regionai yra patrauklesni užsienio investitoriams nei kiti.
Esant ribotiems kapitalo ištekliams Lietuvoje, užsienio investicijos yra labai efektyvios, skatinant gamybos augimą, eksportą, keliant prekių ir paslaugų kokybę, kuriant naujas darbo vietas ir padedant įmonėms sėkmingiau konkuruoti laisvosios rinkos sąlygomis. Tiesioginės investicijos yra vienas pagrindinių šalies ūkio renovacijos veiksnių, nes atsiranda galimybė diegti modernias technologijas, įgyvendinti naujas ir progresyvias vadybos idėjas.

Įstatyminė bazė stipriai veikia užsienio investicijų kiekį ir paskirstymą šalyje. Laisvųjų ekonominių zonų nustatymas ir skirtingų sąlygų investitoriams miesto ir kaimo vietovėse sudarymas įtakoja investicijų geografinį pasiskirstymą šalyje.

Bankai. Beveik visi Lietuvos bankai turi savo atstovybes didesniuose šalies miestuose. Toks išplėtotas atstovybių tinklas traukia užsienio investitorius. Daugiausiai užsienio investicijų turėtų pritraukti užsienio bankai, kurie, konkuruodami su Lietuvos bankais, ateityje plės savo infrastruktūrą.

Politinis stabilumas. Lietuvoje šis faktorius praktiškai neturi įtakos užsienio investicijoms, nes centrinė valdžia valdo šalį, o savivaldybės turi kur kas mažesnę valdžią, t.y. Lietuva yra unitarinė valstybė. Žinoma, ne visur sąlygos yra idealiai lygios, tačiau tai didesnių problemų nesudaro.

Kapitalo judėjimas yra reglamentuotas įstatyminėje bazėje ir yra vienodas visoje šalyje. Išimtys gali atsirasti tik kai kuriose savivaldybėse.

Valstybės sienų kontrolė užsienio investicijoms turi įtakos tiek, kiek pasienio zonose ekonominį aktyvumą reguliuoja įstatymai, regioninė valstybės politika ir tarptautinės sutartys. Bendrai paėmus, galima sakyti, kad investicijos į pasienio zonas yra mažesnės. Išimtį čia sudaro pakrantės zona, tarptautiniai centrai ir regionai bei laisvosios ekonominės zonos.

Nusikalstamumo lygis taip pat įtakoja užsienio investicijas. Lietuvoje, kaip ir daugumoje šalių, nusikalstamumo lygis skirtingose vietovėse skiriasi. Mažesni miestai šiuo atžvilgiu pranašesni, nes juose nusikalstamumas mažesnis.

Darbo rinka – vienas svarbiausių investicijas lemiančių faktorių. Lietuvoje geresnė padėtis šiuo atžvilgiu yra didesniuose miestuose, nes čia didesnė kvalifikuotos darbo jėgos koncentracija. Užsienio investicijos paprastai patenka į tuos regionus, kur yra ar buvo įkurtos panašaus profilio įmonės.

Viešbučių tinklas taip pat labai svarbus veiksnys. Jei šalyje išvystyta viešbučių infrastruktūra, kur kas didesnė tikimybė, kad bus pritrauktos užsienio investicijos. Lietuvoje vešbučių tinklas plečiasi.

Sveikatos apsauga yra dažnai neįvertinamas faktorius. Čia taip pat pranašumą turi didesni miestai.

Komunikacijų galimybė darosi vis svarbesnė. Akivaizdu, kad investicijos koncentruojasi ties didesnėmis automagistralėmis, oro ir jūrų uostais, geležinkelio centrais. Tai susiję tiek su paslaugų sfera, tiek su lengvesniu prekių ar žaliavų pervežimu.

Komunikacijų kokybė Lietuvoje pasiskirsčiusi nevienodai ir laikui bėgant keičiasi. Žinoma, didesnės investicijos patenka ten, kur komunikacijų kokybė geresnė.

Priklausomai nuo investicijų pobūdžio, minėti faktoriai gali būti papildyti dar keliais specifiniais veiksniais.

Rinkos dydis ir kokybė labai svarbūs, kai investicijų tikslas – gaminti vietinei rinkai. Tačiau tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva šis faktorius nėra labai svarbus būtent dėl nedidelės rinkos.

Vietiniai ištekliai yra visi šalyje esantys prieinami ištekliai, išskyrus darbo jėgą, kuri buvo minėta kaip atskiras faktorius. Lietuvoje beveik visi ištekliai, o ypač gamtiniai, yra riboti, o taip pat ribotos ir jų panaudojimo galimybės. Greičiausiai todėl dauguma užsienio investicijų Lietuvoje nėra orientuotos į išteklius.

Egzistuojanti materialinė bazė yra svarbus faktorius, nes kartais kur kas geriau investuoti į jau egzistuojančią įmonę, negu kurti visiškai naują. Atsižvelgiant į senosios įmonės lygį ir esamą situaciją bei aktualius reikalavimus, galima optimaliai paskaičiuoti investuojamų pinigų kiekį ir gauti maksimalią naudą.

Ekologinės sąlygos ir reikalavimai yra vienas svarbiausių faktorių, į kurį atsižvelgiama, renkantis vietą investicijoms. Šis faktorius labai stipriai įtakoja bendrą investicinį klimatą šalyje, nes kai kurioms gamybos šakoms ekologiniai reikalavimai gali tapti lemiamu veiksniu.

Visi aukščiau paminėti faktoriai lemia bendrą šalies investicinį klimatą. Jei šis klimatas palankus, šalis gali tikėtis užsienio investitorių dėmesio. Lietuvoje didžiausio užsienio investitorių dėmesio susilaukia maisto ir lengvoji pramonė. Investuojama ir į kitas šakas. Didesnių užsienio investicijų nesulaukia tik žemės ūkis, kur situacija yra gana komplikuota. Žemės ūkio produkcija Lietuvoje yra santykinai brangi ir beveik neatneša pelno, kuris yra pagrindinis veiksnys užsienio kapitalui pritraukti. Atrodo, kad dabartinė situacija žemės ūkyje nėra labai perspektyvi. Kai kurie ūkininkai bando auginti retesnes kultūras, tačiau rasti tai, kas gerai augtų Lietuvoje ir turėtų paklausą užsienyje yra gana sunku. Norint atgaivinti žemės ūkį, reikalingas vyriausybės įsikišimas ir efektyviausia čia būtų vyriausybės parengta ilgalaikė žemės ūkio “atgaivinimo” strategija.
Lietuva gali pasirinkti du variantus, kaip ji vykdys investicijų politiką. Galima:
1. Išskirti vieną stiprų regioną ir dėti visas pastangas tam, kad paspartinti jo ekonominį vystymąsi ir pritraukti į jį kuo daugiau užsienio kapitalo. Vėliau, kai šis regionas pakankamai sustiprės, bus galima stiprinti ir vystyti kitus šalies regionus. Lietuvoje tokiu pradiniu regionu galėtų būti vakarinė pakrantė, kuri yra patraukli užsieni investuotojams ir kur jau dabar investuota nemaža dalis užsienio kapitalo.
2. Nesuteikti išskirtinių teisių nei vienam regionui ir vystyti visus vienodai. Atrodo, dabar ir einama šia linkme, tačiau ne vyriausybės pastangomis, bet tai vyksta automatiškai, kaip ekonominio vystymosi pasekmė.

Sunku pasakyti, kuris variantas geresnis. Latvija ir Estija yra arčiau pirmojo varianto, Lietuva – arčiau antrojo. Pavyzdžiui, Estiją galima padalinti į dvi dalis – šiaurinę ir pietinę. Trys ketvirtadaliai viso užsienio kapitalo tenka šiauriniam regionui, kurio centras – Talinas. Tai sukūrė tokius skirtumus tarp šiaurės ir pietų, kad kainos dabar čia skiriasi beveik dvigubai. Latvijoje situacija panaši, nors ir ne tokia dramatiška. Didžiąją dalį užsienio investicijų sutraukia Ryga, tik čia investicijos kažkiek pasiskirsto tarp vakarinės pakrantės miestų. Likusi teritorijos dalis, ypač rytinė, lieka beveik be užsienio investicijų. Lietuvoje situacija greičiausiai būtų analogiška, jei Vilnius būtų prie jūros. Tai rodo ir tas faktas, kad į regioną aplink Vilnių beveik neinvestuojama – beveik visas užsienio kapitalas lieka sostinėje.

Bendrai paėmus, Lietuva nėra labai patraukli užsienio investitoriams. Latvija ir Estija sugebėjo pritraukti daugiau užsienio investicijų. Kodėl taip yra? Šį klausimą uždavė Lietuvos investicijų agentūra per Vakarų firmų vadovų susitikimą ir gavo atsakymą, kad Lietuvoje investicijų rizika yra didesnė nei kitose Baltijos valstybėse. Kaip pagrindinė šios rizikos priežastis buvo nurodyta nestabili įstatyminė sistema, tačiau buvo pabrėžta, kad Lietuva yra potencialiai patrauklesnė užsienio investitoriams už savo kaimynus dėl savo dydžio, politinio stabilumo ir gero susisiekimo oru.
2.2. Užsienio investicijų veiklos Lietuvoje teisinis
reguliavimas
Teisinė užsienio investuotojų veiklos Lietuvoje erdvė apima įstatymus bei poįstatyminius aktus: atskirų mokesčių ir jų administravimo įstatymus, įmonių, komercinių bankų, konkurencijos, bankroto įstatymus, laisvų ekonominių zonų, koncesijų įstatymus, hipotekas, Komercinį kodeksą ir kt.
Vienodą ir nediskriminacinį užsienio ir vietos investuotojų traktavimą užtikrina Lietuvos įstatymai.
Vienodas visų Lietuvos investuotojų traktavimas konkrečiai pasireiškia:
• taikant tuos pačius Lietuvos įstatymus, poįstatyminius ir kitus norminius aktus;
• įgyvendinant turto privatizavimo programas;
• dalyvaujant viešoje vertybinių popierių apyvartoje;
• taikant tą pačią apmokesdinimo lengvatą – nulinį pelno mokesčio tarifą investicijoms, taip pat mažųjų įmonių apmokesdinimo lengvatas (Lietuvoje mažoji įmonė turi atitikti du kriterijus: bendras darbuotojų skaičius neturi viršyti 50 žmonių; bendrosios pajamos per metus turi būti ne didesnės kaip 500 000 Lt).
Visos Lietuvos ekonomikos šakos yra atviros užsienio investitoriams, išskyrus tas, į kurias investicijos draudžiamos dėl valstybės interesų. Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme numatomos šios investitoriams draudžiamos sritys:
1. Valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo (išskyrus investicijas iš Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų, jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba)
2. Loterijų organizavimo.
Užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų. Dividendai Lietuvoje yra neapmokesdinami.
Užsienio investitorių įnašai į įstatinį (nuosavą) kapitalą, naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių. Jeigu steigėjo, akcininkų arba pajininkų sprendimu įmonė likviduojama, investuotojo turtas arba jo dalis, atitinkanti užsienio investicijų dydį, išvežama be muito mokesčių.
Užsienio investuotojai turi teisę įsigyti nuosavų pastatų arba išsinuomoti pastatus bei patalpas, reikalingas įmonės ūkinei ir komercinei veiklai. Jie gali išsinuomoti žemės sklypą 99 metams su pirmumo teise pratęsti nuomos laiką. Iki 10 ha ploto žemės sklypų, esančių miestų ribose, nuomos sutartis sudaro vietos savivaldos organai, didesnių, taip pat pajūrio zonos žemės sklypų nuomojimo klausimą sprendžia Lietuvos Respublikos vyriausybė, vietos savivaldos organams sutikus.
Valstybės saugojami žemės plotai nenuomojami. Privačios žemės sklypai nuomojami šalims susitarus. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 47 straipsnio 2 dalyje numatyta žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn tvarka, sąlygos ir apribojimai, taikytini užsienio investuotojams. Konstitucinis įstatymas (1996 06 26) reglamentuoja ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimą Europos sąjungos, arba valstybių, sudariusių su Europos Sąjunga asociacijos sutartis, OECD ir NATO šalių ūkio subjektams.
Užsienio asmuo arba įmonė gali investuoti:
1. Pinigines lėšas laisvai konvertuojama valiuta arba Lietuvos nacionaline valiuta – Litais
2. Kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą
3. Intelektualinę ir pramoninę nuosavybę.
Investuojami kilnojamasis turtas bei intelektualinė ir pramoninė nuosavybė turi būti įvertinti laisvai konvertuojama ar nacionaline valiuta. Perskaičiuojant įnašo konvertuojama valiuta vertę litais, taikomas Lietuvos banko oficialus lito kursas tos valiutos atžvilgiu, paskelbtas įmonės steigimo dokumentų pasirašymo dieną.
Užsienio investuotojai Lietuvoje turi teisę investuoti šiais investicijų įstatyme numatytais būdais:
1. Steigdami ūkio subjektą, įsigydami Lietuvos Respublikoje įregistruoto ūkio subjekto kapitalą ar jo dalį;
2. Įsigydami visų rūšių vertybinius popierius;
3. Sukurdami, įsigydami ilgalaikį turtą arba didindami jo vertę;
4. Skolindami lėšas ar kitą turtą ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalo dalis, suteikianti jam galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui;
5. Vykdydami koncesijų bei išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis.
2.3. Užsienio investicijų Lietuvoje skatinimas
ir apsauga

Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (LEPA) yra svarbiausia institucija, vykdanti investicijų į Lietuvą ir eksporto galimybių bei konkrečių projektų marketingą. Pagrindinės LEPA funkcijos – pritraukti užsienio investicijas, kurti Lietuvos ir jos įmonių kaip patikimo partnerio įvaizdį, skatinti eksportą, atstovauti užsienio investuotojų ir Lietuvos eksportuotojų interesams vyriausybėje. LEPA atstovybės kuriamos ir kitose šalyse. 1997 m. įsteigtos pirmosios atstovybės Frankfurte prie Maino, Hane (Vokietija) ir Sankt Peterburge.
Investicijų skatinimas Lietuvoje apima daug krypčių. Svarbiausioms jų priskiriama:
1. Gerinti su verslo registravimu ir veikla susijusias procedūras.
2. Ypač didelėms ir Lietuvai svarbiausioms investicijoms suteikti papildomų skatinimo svertų pagal atskirą vyriausybės ir investuotojo sutartį. Tokias sutartis sudaryti su visais investuotojais, nesvarbu, ar jie būtų vietiniai, ar iš užsienio.
3. Gerinti finansinę ir teisinę investicijų aplinką, nustatyti tvarką, įpareigojančią informuoti iš anksto apie teisinių aktų pakeitimus.
4. Formuoti objektyvų Lietuvos įvaizdį pasaulyje, operatyviai skleisti informaciją apie investavimo galimybes ir projektus.
Užsienio investicijas Lietuvoje saugo:
1. Lietuvos Konstitucija, įstatymai ir kiti teisiniai aktai, reguliuojantys ūkinę-komercinę veiklą, saugo investuotojo nuosavybę nuo nacionalizavimo arba rekvizavimo.
2. Tarptautinės sutartys (jeigu tarptautinės sutartys nustato kitokias investavimo arba investicijos buvimo sąlygas, taikomos tarptautinės sutarties normos).
3. Abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos sutartys.
4. Pajamų ir kapitalo dvigubo apmokesdinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo sutartys.
5. Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisiniai aktai, reguliuojantys investicijas, mokesčius, muitus, santykius su finansų draudimo institucijomis ir nustatantys ginčų nagrinėjimo tvarką. Lietuva yra ratifikavusi Niujorko konvenciją, pagal kurią užsienio arbitražo priimti sprendimai turi būti pripažinti ir vykdomi Lietuvoje. Investicinių ginčų atvejais investuotojai turi teisę tiesiogiai kreiptis į Tarptautinių investicinių ginčų sprendimų centrą, remdamiesi 1965 m. kovo 18 d. Vašingtone priimtos konvencijos “Dėl investicinių ginčų tarp atskirų valstybių ir kitų valstybių piliečių sprendimo” normomis. Kilus investiciniam ginčui, investuotojai Lietuvoje gali kreiptis į Ekonominės plėtros agentūrą (LEPA) ar į užsienio investuotojų forumą.
6. Kiti Lietuvos įstatymai ir aktai, ginantys investuotojų teises ir teisėtus interesus. Turto atlygintinis paėmimas galimas tik įstatymų nustatyta tvarka, tik visuomenės poreikiams ir tik kompensuojant jo rinkos vertę, priskaičiuojant palūkanas už laikotarpį nuo turto paėmimo iki kompensacijos išmokėjimo dienos pagal atitinkamos valiutos kursą Londono tarptautinėje biržoje (LIBOR). Kompensacija be apribojimų pervedama į užsienį. Valstybės valdžios ir valdymo institucijos bei pareigūnai neturi teisės trukdyti užsienio investuotojui valdyti, naudotis ar disponuoti savo turtu, jei nepažeidžiami Lietuvos Respublikos įstatymai. Vyriausybė negali kištis į privatų verslą, jei jis laikosi įstatymų. Be įprasto reguliavimo, vyriausybė kontroliuoja, ar laikomasi apskaitos normų, mokesčių administravimo tvarkos, privatizavimo, konkurencijos ir kitų įstatymų. Netiesioginis reguliavimas taikomas tik atskirais atvejais, pavyzdžiui, galimas licenzijų išdavimas tam tikrai veiklai ir panašiai.
7. Užsieniečių teisių apsauga vertybinių popierių rinkoje.Užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims nėra numatyta specialių apribojimų vertybinių popierių rinkoje. Jie, kaip ir Lietuvos piliečiai, gali laisvai pirkti ir parduoti vertybinius popierius biržoje.

2.4. Pastarųjų metų padėtis

Pagal Lietuvos statistikos departamente taikomą metodiką į tiesiogines užsienio investicijas įskaičiuojama:
1. tiesioginio užsienio investuotojo akcinio kapitalo dalis;
2. investuotas pelnas;
3. kitas kapitalas – tai tiesioginių užsienio investuotojų ir tiesioginio investavimo įmonių tarpusavio įsipareigojimai (paskolos, išskyrus gautas valstybės vardu arba su vyriausybės garantija) bei kiti finansiniai aktyvai ir įsipareigojimai.

Vankūverio mieste Kanadoje esantis Fraser institutas savo metinėje ataskaitoje neseniai Lietuvos ekonomiką įvertino kaip laisviausią Centrinėje Europoje. Instituto ekspertų teigimu, pagal šį kriterijų Lietuvos ekonomika lenkia visas kitas, įskaitant ir Čekijos, Vengrijos bei Lenkijos ekonomikas.

Vien 1996 m. daugiau kaip 60 proc. tiesioginių investicijų buvo investuota investuotojų, plečiančių savo veiklą šalyje. 1997 metų pabaigoje bendras užsienio investicijų lygis šalyje pasiekė milijardą JAV dolerių. Po Lietuvos Telekomo privatizavimo 1998 metų liepą bendras šalies tiesioginių užsienio investicijų lygis padidėjo 510 milijonų JAV dolerių. 1999 metais, Lietuvai pradėjus infrastruktūros privatizavimo programą, tiesioginių užsienio investicijų lygis pasiekė 2 milijardų JAV dolerių ribą.

Bendras tiesioginių užsienio investicijų lygis Lietuvoje 1995-1999 metais:
(šaltinis – Lietuvos ekonominės plėtros agentūros (LEPA) puslapis internete http://www.lda.lt)
Daugiausia Lietuvoje 1999 m. investavo Švedija (22 proc. visų investicijų), Suomija (16 proc.), JAV (11 proc.), Danija (8 proc.), Vokietija (7 proc.), Didžioji Britanija (6 proc.), Šveicarija (5 proc.), Estija (4 proc.), Norvegija ir Liuksemburgas (po 3 proc.). Likusių šalių investicijos sudarė 15 proc.:

Daugiausia 1999 metais buvo investuota į informacijos ir komunikacijų sektorių – 720.1 mln. JAV dolerių (į šią sumą įeina ir Lietuvos Telekomo privatizacija). Tai sudaro 29.8 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų 1999 metais. Į gamybą (manufacturing) buvo investuota 656.3 mln. JAV dolerių, arba 27.2 proc. investicijų. 20.9 proc. investicijų teko didmeninei ir mažmeninei prekybai bei namų vartojimo prekėms, 11.7 proc. – finansiniam tarpininkavimui.
Tiesioginės užsienio investicijos 2003 m. spalio 1 d. sudarė 13290,52 mln. Lt (3849,20 mln. eurų) ir, palyginti su 2003 m. sausio 1 d., padidėjo 0,8 proc. Daugiausia investuota į apdirbamąją gamybą – 30,0 proc., prekybą – 18,6 proc., transporto ir ryšių paslaugas – 17,4 proc., finansinio tarpininkavimo įmones – 15,7 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Apdirbamojoje gamyboje daugiausia investuota į maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybą – 38,5 proc., naftos ir chemijos produktų gamybą – 17,5 proc., medienos, popieriaus gamybą – 10,2 proc.
Užsienio investicijos 2003 m. liepos 1 d. sudarė 14017,84 mln. Lt (4059,85 mln. eurų) ir, palyginti su 2003 m. sausio 1 d., padidėjo 6,3 proc. (2003 m. sausio 1 d. buvo 13183,8 mln. Lt). Vienam Lietuvos gyventojui tuo metu teko 4060 Lt (1176 eurai) tiesioginių užsienio investicijų, o 2003 m. sausio 1 d. teko 3808 Lt (1103 eurai). Į apdirbamąją pramonę investuota 28,8 proc., finansinio tarpininkavimo įmones – 19,9 proc., transporto ir ryšių paslaugas – 17,0 proc., prekybą – 16,7 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Apdirbamojoje pramonėje daugiausia investuota į maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybą – 38,2 proc., naftos perdirbimo ir chemijos gaminių gamybą – 20,2 proc., tekstilės gaminių ir drabužių gamybą – 10,6 proc.

Didžiausi užsienio investitoriai Lietuvoje:
Nr.
Investitorius Investitoriaus šalis Investicijų objektas Investicijų sritis Mln. JAV dolerių
1. Amber Teleholdings Consortium (Telia/Sonera) Švedija/ Suomija Lietuvos Telekomas Telekomunikacijos 510.00
2. Williams International JAV Mažeikių Nafta Naftos produktai 150.00
3. (Telia/Sonera) Švedija/ Suomija Omnitel Telekomunikacijos 66.30
4. Philip Morris International JAV Philip Morris Lietuva Tabako produktai 60.00
5. Finance Corporation SEB-Skandinaviska Enskilda Švedija Vilniaus Bankas Bankininkystė 57.00
6. Tele Danija A/S Millicom East Holding B.V. Danija/ Liuksemburgas Bitė GSM Telekomunikacijos 49.30
7. Calsberg Danija Švyturys Alaus darykla 45.00
8. Den Norske Stats Oljeselskap Norvegija Lietuva Statoil Naftos produktai 37.90
9. Danisco Sugar A/S Danija Lithuanian Sugar Cukraus produkcija 33.80
10. The Coca-Cola Corporation JAV The Coca-Cola Bottlers Gaivieji gėrimai 31.50
11. Shell Overseas Holdings Limited Didžioji Britanija/ Olandija Shell Lietuva Naftos produktai 28.90
12. Codan Insurance Ltd., A/S Danija Lietuvos Draudimas Draudimas 27.00
13. AS Hansa Liising Estija Hanza Lizingas Finansinis tarpininkavimas 25.60
14. Euro Oil Invest S.A. Liuksemburgas Lukoil Baltija Naftos produktai 25.40
15. Henley Trading Ltd.; Private Person Airija/ Šveicarija Ekranas Elektronika 25.10
16. Neste OY Suomija Neste Lietuva Naftos produktai 25.00
17. Baltic Beverages Holding (a Pripps-Hartwall company) Švedija/ Suomija Kalnapilis and Utena Alaus darykla 24.00
18. Kraft Food International JAV Kraft Jacobs Suchard Lietuva Konditerijos gaminiai 23.50
19. Partek Insulation; Finnfund; NEFCO Švedija/ Suomija Partek Paroc Statybinės medžiagos 19.80
20. Odense Steel Shipyard Ltd. Danija Baltijos Laivų Statykla Laivų statyba 18.10
21. Osman Trading AB; Woodison Trading AB; Ferrous Investment Ltd; Distral S.A. Švedija/ Airija/ Didžioji Britanija/ Kolumbija Klaipėdos Nafta Naftos terminalas 16.80
22. EFFEM, Inc. JAV Masterfoods Lietuva Maistas gyvūnams 15.00
23. Tuch Fabrik Wilhelm Becker Vokietija Eurotextil Tekstilė 15.00
24. Svenska Petroleum Exploration AB Švedija Genčių Nafta Naftos perdirbimas 14.40
25. Cargill, Inc. JAV Lifosa Trąšos 14.30
26. Siemens AG Vokietija Baltijos Automobilių Technika Elektronika 13.80
27. AGA AB Švedija AGA Prekyba dujomis 13.20
28. Huta Szakla “Warta P.S” Lenkija Panevėžio Stiklas Stiklo dirbiniai 12.50
29. Icelandic Health Company Limited; Swedfund International AB Islandija Ilsanta Farmacija 11.80
30. Indutech s.p.a. Italija Lifosa Chemijos produktai 10.10

Lietuvai svarbiausios tiesioginės užsienio investicijos yra į:
1. gamybos (pirmiausia – eksporto) plėtrą;
2. infrastruktūrą;
3. daug intelektualaus darbo reikalaujančių produktų gamybą.
Kaip veiksnius, traukiančius investuotojus į Lietuvą galima įvardinti darbo jėgos kvalifikciją, žemą jos kainą, gerą geografinę padėtį (arti Rytų rinkos) ir pan.
Po nepriklausomybės atkūrimo nedidelė rinka buvo viena svarbiausių kliūčių užsienio investicijoms į Lietuvą. Laipsniškas Lietuvos įsitraukimas į Europos laisvos prekybos erdvę bei siekis įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) šią kliūtį šiek tiek apribojo, t.y. rinka tam tikru požiūriu išsiplėtė. Teigiamą įtaką užsienio investicijoms turi ir geri Lietuvos santykiai su Rusija. Palaikant gerus santykius lengviau vystyti ekonominius ryšius ir plėtoti prekybą, todėl čia Lietuva turi pranašumą prieš Latviją ir Estiją, kurių santykiai su Rusija nėra tokie geri.
Išvados
Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo užsienio investicijų buvo labai mažai. Daugiausia jas sudarė Tarptautinio valiutos fondo (TVF), Pasaulio banko ir kitų fondų paskolos ekonomikai atgaivinti. Kitiems užsienio investitoriams investicinė aplinka dar nebuvo palanki – praktiškai neegzistavo teisinė bazė, reglamenuojanti investicinę sritį, įstatymai ir kiti teisės aktai nebuvo suderinti su Vakarų valstybių įstatymais, buvo abejonių ir dėl politinio stabilumo. Tačiau laikui bėgant užsienio investicijų lygis šalyje vis didėjo. Ir nors situacija Lietuvoje dar nėra tokia gera kaip norėtųsi, Lietuva turi nemažą potencialą užsienio investicijoms.
Iš pasaulinės tarptautinių investicijų praktikos Lietuva gali kai ko pasimokyti. Pirma, tam, kad pritrauktų užsienio kapitalą, valstybės turi vykdyti atitinkamą politiką. Tiesioginės užsienio investicijos turi būti skatinamos, o ne ribojamos, be to, nemažai lemia ir ekonominės sąlygos šalyje. Ypač daug dėmesio reikėtų skirti laisvai prekybai ir mokėjimų režimui. Antra, pastebėtas paradoksas, kad jei šalis bando pagerinti savo ekonominę padėtį ribodama ar kitaip reguliuodama tiesiogines užsienio investicijas, efektas paprastai būna priešingas. Daugiausia naudos užsienio investicijos atneša tada, kai patenka į liberalią aplinką. Trečia, protingai veikiant, nemažai naudos gali atnešti bendri vietinių ir užsienio gamintojų projektai. Iš jų naudos gali turėti tiek užsienio investuotojai, tiek vietos gamintojai ir valstybė. Beje, tokie bendri projektai kur kas sėkmingesni liberalioje užsienio investicijoms aplinkoje. Ketvirta, taikydamos palankią investitoriams politiką, užsienio kapitalą gali pritraukti net tos valstybės, kurios laikomos rizikingomis investicijų atžvilgiu. Pasaulinė ekonominė integracija ateityje ir toliau didins užsienio investicijų kiekį pasaulyje, nes globalizacijos procesai spartėja ir įtraukia vis daugiau valstybių.

Literatūra:
1. Steve Lumby “Investment Appraisal and Financial Decisions”, 5th edition, Chapman & Hall, 1994, 36 p

2. “Lithuanian Economic Reforms: Practice and Perspectives”, Margi raštai, Vilnius, 1997, 385 p.

3. Užsienio investicijos Lietuvoje: vadovas užsienio investuotojui, 46-51 p.

4. Lietuvos ekonominės plėtros agentūros (LEPA) puslapis internete http://www.lda.lt

Leave a Comment