Lietuvos herbai su hagiografiniais simboliais

ĮVADAS

Pagal vyraujančią simboliką visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų senuosius herbus galima suskirstyti į kelias svarbias grupes: hagiografinius (bažnyčios simboliai), pono heraldikos, animalistinius, karinius, augmeninius, prekybos ir verslų, mitologinius, savivaldų atributikos bei kitus, kurių prasmė nenustatyta. Šiame referate nagrinėsiu Lietuvos miestų hagiografinius herbus.

Hagiografija (gr. „hagios“ – „šventas“ + „grapho“ – „rašau“; sk. Hagiografija, – krikščionių religinės raštijos rūšis – šventųjų gyvenimo aprašymai ir legendos apie juos. (5)Šį apibrėžimą pritaikius heraldikos mokslui, tai herbai, kuriuose pavaizduota bažnytinė atributika: šventųjų atvaizdai, jų atributika. Hagiografija, apima pasakojimus apie šventųjų gyvenimus, stebuklus, reelikvijų perkėlimą arba vyskupų sąrašus. (3)
Pirmoje referato dalyje – „hagiografinių herbų paplitimas Lietuvoje“, bus aprašoma bendra situacija istorinės Lietuvos hagiografinės heraldikos, lyginama su kitų šalių heraldiką. Paminėti šventieji, kurie užima išskirtinę reikšmę, įvardintos priežastys, kodėl miestai pasirinkdavo herbus su šventųjų atvaizdais ir kas turėjo tam įtakos.

Toliau šiame referate bus nagrinėjami Lietuvos miestų herbai su hagiografiniais simboliais, kurių iš ties yra nemažai. Bus aprašomas kiekvieno miesto herbas, kuris yra su hagiografiniais simboliais. Aprašymo schema būtų tokia : miesto pavadinimas, spalvotas herbo paveiksliukas, heerbo simbolizacija, herbo istorija ir reikšmė. Ši schema leis atskleisti referato temą ir kiekvieną miesto herbą pamatyti, paskaityti jo simbolizacija bei istoriją ir reikšmę.
Didesnių problemų rašant šį darbą neturėtų iškilti. Nebent viena, nes yra tokių miestų herbų, kurie iš pirmo po

ožiūrio neatrodo turintys, ką nors bendra su hagiografija, pvz. Merkinės herbas, kurios herbo simbolis : mėlyname lauke sidabrinis vienaragis su auksiniais ginklais ir raudonu liežuviu. Ši simbolika ne iki galo aiški ir iki šių dienų. Jis gali būti ir Šv. Mergelės Marijos atributas, tačiau gali būti ir mėnulio arba kunigaikščio atributas. Tokius herbus aš įtraukiau į referatą, tačiau paminėjau jų reikšmės problemiškumą.
Rašydama šį referatą sieksiu nuoseklumo, visus miestų herbus aprašysiu abėcėlės tvarka ir pagal minėta schemą arba kitaip – struktūrą, sieksiu atskleisti referato temą.

HAGIOGRAFINIŲ HERBŲ PAPLITIMAS LIETUVOS MIESTUOSE

Hagiografiniai simboliai tiek kaimyniniuose kraštuose, tiek Lietuvoje atsirado anksčiausiai ir išliko per visą laikotarpį. Jau seniausiame Vilniaus miesto antspaude, kuris turėjo atsirasti apie 1387 m., vaizduojamas šv. Kristoforas. Nuo XV a. Žinomi šv. Jono Krikšytojo, šv. Jookūbo ir šv. Mikalojaus atvaizdai, Kristaus kančios bei riterių simbolis – kryžius. XVI a. Pradėta vaizduoti Švč. Mergelė Marija, Kristus ir šv. Ona, pagrindiniai Kristaus šeimos personažai, arkangelas Mykolas, vienas iš populiariausių herbų simbolių Zigmanto Vazos valdymo laikais (1588 – 1632). XVII a. Pradžioje įvykusi karalaičio Kazimiero kanonizacija paskatino jo kulto paplitimą. Šv. Kazimieras greitai tapo bene svarbiausias greta Švč. Mergelės Marijos ir šv. Jurgio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjas. Tuomet, be šv. Kazimiero, miestų herbuose imti vaizduoti šventieji Petras ir Paulius, šv. Martynas. Stanislovo Au

ugusto valdymo pabaigoje paplito šv. Stanislovas, šv. Jonas Nepomukas, taip pat Dievo apvaizdos akis – pagrindinis Ketverių metų seimo (1788 – 1792 m. )ideologinis simbolis. Kitų šventųjų atvaizdai vartoti rečiau. Apskritai populiariausi Lietuvos miestų heraldikoje religiniai simboliai buvo arkangelas Mykolas, šv. Jurgis, Švč. Mergelė Marija, šv. Jonas Krikštytojas, šv. Petras, šv. Stanislovas, Kristus ir jo atributika, Dievo apvaizdos akis bei kryžius, pastarasis dažniausiai sujungtas su kitomis figūromis. Šventieji miestų herbuose beveik visada pavaizduoti pagal Romos katalikų bažnyčios kanonus, išskyrus kelis Didžiosios kunigaikštystės slaviškų miestų herbus, pavyzdžiui Vitebsko, Bobro. (2, 144 psl., 145 psl.)
Paprastai miestų herbuose ir antspauduose vaizduojama visa stovinčio, rečiau sėdinčio šventojo figūra su jam būdingais atributais. Lietuvoje ypač retai pasitaiko šventųjų kūno fragmentų, taip pat šventieji, kaip antraeilės figūros. (2, 145 psl.) Mažiau negu kaimyniniuose kraštuose mėgti šventųjų, bažnyčios dignitorių atributai. Su religine simbolika gali būti susiję ir kiti iš pirmo žvilgsnio neutralūs simboliai. Pavyzdžiui, Alytaus rožė, Merkinės ir Vištyčio vienaragiai galėjo būti Švč. Mergelės Marijos atributai(2, 146 psl.)
Kalbant apie miestų hagiografinius simbolius, būtina pažymėti kelis svarbesnius dalykus. Kaimyniniuose kraštuose tokie simboliai dažniausiai sieti su katedrų arba parapinių bažnyčių titulais. Jų šventieji globėjai buvo ir tų miestų globėjai. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestų heraldikoje religinė simbolika buvo parenkama šiek tiek kitaip. Pirmiausia čia svarbų vaidmenį vaidino politinė ideologinė situacija, va
alstybės globėjai, kartais net konkretūs įvykiai. Kontrreformacijos laikotarpiu, sustiprėjus šventųjų garbinimui, į lietuvos miestų herbus plūstelėjo arkangelas Mykolas, šv, Jurgis vienaip ar kitados simbolizavę kovą su blogiu. Švč. Mergelės Marijos atvaizdas į kelių miestų herbus irgi pateko ne kaip tų miestų parapinių bažnyčių, bet kaip lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjos. 1792 m. Anykščių heraldikoje atsiradęs šv. Jonas Nepomukas sietinas su naujo tilto mieste statyba: šventasis buvo tiltų globėjas, sergėtojas nuo vandens nelaimių. Tačiau buvo ir tokių miestų, tačiau nedaug, kurie turėjo religinę simboliką pagal parapinių bei vienuolynų bažnyčių titulus. Vienas pirmųjų buvo Kretinga. (2, 146 psl.)
Kita vertus, parenkant miestams šventuosius globėjus, nemažą įtaką turėjo asmenvardžiai. Pavyzdžiui, 1572 m. Jonas Chodkevičius Skuodui kaip vieną iš simbolių suteikė šv. Jono Krikštytojo galvą dubenyje. (2, 147 psl.)

MIESTŲ HERALDIKA SU HAGIOGRAFINIAIS SIMBOLIAIS

ALYTUS

Simbolis: raudoname lauke sidabrinė heraldinė penkialapė rožė su auksiniu viduriu ir žaliais taurėlapiais. (1, 29 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: tai vienas iš labiausiai Europoje paplitusių simbolių. Galimas daiktas, kad rožė į miesto herbą atkeliavo iš Alytaus bažnyčios, kuri, be kitų titulų, turėjo Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo vardą. XVI a. Balta rožė buvo vienas iš Švč. Mergelės Marijos atributų, hagiografijoje reiškęs nekaltybę ir skaistumą. (1, 29 psl.)

ANYKŠČIAI

Simbolis: mėlyname lauke, kurį nuo mėlynos papėdės skiria sidabriniai debesys, rudas trijų arkų tiltas su šv. Jono nepomuko statula. Šventasis de

ešinėje rankoje laiko juodą kryžių su sidabriniu nukryžiuotuoju, o kairėje – žalią palmės šakelę. Sutana ir kepurė juodos, kamža balta, apsiaustas rudas, aplink galvą – penkios sidabrinės šešiakampės žvaigždutės. Skydą iš šonų juosia dvi, apačioje surištos raudonu kaspinu, žalios su rudais stiebeliais ir raudonais vaisiais šakelės, dešinioji – lauro, kairioji – gebenės. (1, 30 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: Anykščiams laisvojo miesto teises ir herbą – „trijų arkų tiltas per upę, vadinamą Šventąja, virš kurio stovi šv. Jono Nepomuko statula “ – 1792 m. Sausio 17 d. Suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Miestui išrinktas simbolis sietinas su vietos įvykiais. Savivaldos išvakarėse Anykščiuose buvo pastatytas tiltas, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių šv. Jono Nepomuko statula. Tai buvo didelis įvykis Anykščiuose. Tiltas ir tapo svarbiausiu miesto herbo simboliu. Dar tais pačiais metais panaikinus savivaldą, herbas buvo užmirštas. Pagal 1792 m. Privilegijos duomenis padarytas Anykčių miesto herbą LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1992 . lapkričio 4 d. (1, 30 psl.)

BABTAI

Simbolis: Mėlyno lauko viršuje sidabrinė popiežiaus kepurė (tiara) su trimis auksinėmis karūnomis ir auksiniu valdžios obuoliu viršuje. Kepurės kaspinai sidabriniai, kryžiai ir kutai auksiniai. Už jos du sukryžiuoti raktai, dešinysis ausinis, kairysis sidabrinis. Apačioje po kepure, rudas laivas. (1, 31psl.).
Herbo istorija ir reikšmė: Babtams laisvojo miesto teises ir herbą – „popiežiaus insignijos ir laivas, kadangi miestas verčiasi prekyba “ – 1792 m. Sausio 11 d. Suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Simbolika iš dalies paaiškinta privilegijoje, nesunku atspėti ir popiežiaus insignijų kilmę. Babtų parapinė bažnyčia tituluojama šv. Petro ir Pauliaus vardais. Tokių bažnyčių simbolikoje dažnai vartojami šv. Petro raktai, net popiežiaus insignijos, nes jis yra vyriausias Vatikano šv. Petro ir Pauliaus bazilikos dvasininkas. Taigi raktai ir popiežiaus kepurė iš parapinės bažnyčios atributikos 1792 m. Buvo perkelti į miesto herbą. Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1944 m. Gegužės 23 d. (1, 31psl.).

BAISOGALA

Simbolis: skydas perskeltas į du laukus. Priekiniame raudoname lauke sidabrinė pasaga su virš jos tupinčiu, į kairę pusę atsigręžusiu juodu naktikovu, laikančiu snape auksinį žiedą, užpakaliniame mėlyname – auksinė Dievo Apvaizdos akis. (1, 32psl.).
Herbo istorija ir reikšmė: 1791 m. Lapkričio 10 d. šį herbą suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Tebėra neišaiškinta, ką reiškia Baisogalos herbe pasaga ir paukštis. Tokie simboliai dažni bajorų heraldikoje ir gali būti iš jos nusižiūrėti. Dievo apvaizdos akis – buvo bene svarbiausia Ketverių metų seimo, kurio metu miestai gavo savivaldas ir herbus, ideologinis simbolis. Ji dažnai minima seimo pasiuntinių kalbose, vyrauja iškilmių aprašymuose, miestų puošyboje, valdovo dvaro ceremoniale. Tuomet šis simbolis pateko į daugelio Lietuvos miestų herbus. Kitų metų pabaigoje herbas neteko galios, kai buvo panaikintos nedidelių miestų savivaldos. Lietuvos respublikos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas patvirtino 1992 m. Gegužės 6 d. (1, 32psl.).

EIŠIŠKĖS

Simbolis: mėlyname lauke vaizduojama ant sidabrinio pusmėnulio stovinti ir prie krūtinės kūdikėlį Jėzų laikanti Švč. Mergelė Marija. Ją supa liepsnojantis aukso spindulių ir šešiakampių žvaigždučių ratas. Abi figūros su aukso karūnomis. Marijos drabužiai sidabriniai, kraštai papuošti auksu. (1, 38psl.).
Herbo istorija ir reikšmė: Eišiškių miesto savivalda turbūt susikūrė Ketverių metų seimo laikotarpiu, nes 1792 m. Minimi laisvojo miesto pareigūnai. Svarstant Eišiškių simboliką, vietos gyventojams pageidaujant, nutarta vaizduoti Švč. Mergelę Mariją su kūdikėliu. Šis motyvas pasirinktas neatsitiktinai. Eišiškėse Švč. Mergelę Mariją garbina iš seno. Ji yra tapusi parapijos globėja, be to, bažnyčioje saugomas pagarsėjęs jos paveikslas. Naująjį miesto herbą Lietuvos respublikos Prezidentas patvirtino 1997 m. Gruodžio 9 d. (1, 38psl.).

JONIŠKIS

Simbolis: raudoname lauke šarvuotas sidabrinis arkangelas Mykolas, laikantis dešinėje rankoje pakeltą sidabrinį kalaviją su auksine rankena, kairėje – ovalų skydą su žvaigždės formos kryžiumi. Ovalaus skydo briauna sutvirtinta auksinėmis vinimis. Po arkangelo kojomis žalias drakonas, kurio nagai ir liežuvis sidabriniai. (1, 45psl.).
Herbo istorija ir reikšmė: Joniškiui Magdeburgo teises ir herbą – „šv. Mykolo su kalaviju atvaizdas “ – 1616 m. Liepos 4 d. Suteikė valdovas Zigmantas Vaza. Arkangelas Mykolas, bene populiariausias kontrreformacijos laikų miestų herbų simbolis, ypač mėgtas valdančiosios Vazų dinastijos. Jis reiškė gėrio kovą su blogiu, piktosios dvasios nugalėjimą: plintantis protestantizmas tuomet buvo suprantamas kaip plintantis blogis. Herbas išliko iki XVIII a. Pab ir buvo užmirštas. Joniškio miesto herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1991 m. Balandžio 17 d. (1, 45psl.).

KALVARIJA

Simbolika: Skydas perskeltas į du laukus. Priekiniame raudoname lauke sidabriniai vartai su bokštu; arka ir dvi šaudymo angos juodos. Bokšto stogas raudonas, ant jo juoda K raudė, viršuje auksinė vėliavėlė. Užpakaliniame mėlyname lauke auksinė Dievo apvaizdos akis. Virš skydo purpurinė kunigaikštiška kepurė su trimis perlais nusagstytais auksiniais lankais ir valdžios obuoliu viršuje. Skydo šonus puošia dvi, apačioje surištos raudonu kaspinu, žalios laurų šakelės su raudonais vaisiais. (1, 48psl.).
Herbo istorija ir reikšmė: Kalvarijai laisvojo miesto teises ir herbą – „ iš dešinės pusės mėlyname lauke Dievo Apvaizda, kairėje pusėje raudoname lauke vartai su aukštu bokštu bei didžioji raidė K, apsupta apačioje surištomis laurų šakelėmis, virš kurių karūna “ – 1791 m. Gruodžio 27 d. Suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Kalvarijos herbas iš kitų išsiskyrė tuo, kad jo skydas buvo papuoštas dviem palmės šakelėm bei kunigaikštiška kepure viršuje. Kitais metais savivalda ir herbas panaikinti. Iš naujo pagal 1791 m. Privilegiją atkurtą herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1991 m. Balandžio 17 d. (1, 48psl.).

KĖDAINIAI

Simbolis: skydas nuskeltas į du laukus. Auksiniame vaizduojamas juodas erelio sparnas su koja, kuri, įsiterpusi į kitą, mėlyną, lauką, ten laiko sidabrinę pasagą su trimis auksiniais kryžiais. (1, 53psl.).
Herbo istorija ir reikšmė: Kėdainiai – iki XIX a. Privatus miestas, turėjęs net kelis herbus. Prieš 400 metų, kai miestas priklausė Kiškoms, Vilniaus kašteliono Jono Kiškos rūpesčiu valdovas Zigmantas Vaza 1590 m. Balandžio 15 d. Suteikė jam Magdeburgo teises ir herbą – „žydros spalvos laukas, kuriame per vidurį pavaizduota sidabro spalvos žirgo pasaga, smaigaliais arba galais atgręžta į apačią, prie kurios su aukso kryžiai apačioje, o trečiasis viršuje, taip pat pasagos viduryje dvi žuvys lašišos, viena aukštyn, kita į apačią atsuktomis galvomis. Kėdainių originalas neišliko. Pirmajame Kėdainių herbe buvo įprasminti Kiškoms svarbūs giminystės ryšiai su Montigirdomis. 1627 m. Herbas buvo pakeistas, nes naujasis miesto savininkas iš radvilų giminės, manė, kad miestas neturi tinkamo herbo vėliavai bei antspaudui. Nuskelto skydo auksiniame lauke atsirado juodas erelio sparnas su koja, kur įsiterpusi į kitą, mėlyna lauką, ten laikė minėta pasagą su trimis kryžiais. Šis herbas buvo patvirtintas Vladislovo Vazos. Juodas erelio sparnas su koja – tai dalis kunigaikštiškojo Radvilų herbo, o pasaga su kryžiais – Kiškių arba dalis pirmojo Kėdainių herbo. Vadinasi, antrajame Kėdainių herbe buvo įprasminti jau Radvilų giminės vedybiniai ryšiai, kurie Radvilas padarė Kėdainių savininkais. (1, 53psl.).

KRAŽIAI

Simbolis: mėlyname lauke sidabrinis arkangelas Mykolas, laikantis dešinėje rankoje pakeltą sidabrinį kalaviją su auksine rankena, kairėje – auksines svarstykles, raišteliai juodi. Arkangelo kūnas natūralios spalvos, ant krūtinės dvi aukso juostos, primenančios Andriejaus kryžių. Po kojomis juodas velnias su sidabriniais ragais. (1, 59 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: Kražių vietovę bene labiausiai išgarsino XIX a. Pab. Įvykiai. Rusijos imperatoriui Aleksandrui III 1893 m. Įsakius nugriauti Kražių benediktinų bažnyčią ir vienuolyną, gyventojai pasipriešino, nes jų prašymo bažnyčią paversti parapine rusų valdžia nepaisė. Lapkričio 21 d. Įvyko susirėmimas tarp tikinčiųjų ir Kauno gubernatoriaus atsivestų policininkų bei žandarų. (1, 59 psl.) Tik rytojaus dieną, kai gubernatoriui į pagalbą atskubėjo Dono kazokų III pulko trys šimtinės, pasipriešinimas buvo palaužtas. Per susirėmimus ir egzekuciją žuvo 9 žmonės, apie 50 buvo sužeista, keli šimtai tardyta, 35 nuteisti kalėti. Šiuos įvykius amžininkai praminė Kražių skerdynėmis. Rusijos veiksmus pasmerkė pasaulio visuomenė. Būtent tai ir paskatino Kražių herbe pavaizduoti kovotoją su blogiu arkangelą Mykolą, pamynusį kazkoką primenantį velnią. Juo labiau, kad čia anksčiau stovėjo parapinė Šv. Mykolo bažyčią, išliko arkangelo Mykolo paveikslas. Kražių miestelio herbą LRAT Prezidiumas patvirtino 1993 m. Kovo 4 d. (1, 60 psl.)

KRETINGA

Simbolis: sidabriniame lauke Švč. Mergelės Marijos, laikančios ant rankų kūdikėlį Jėzų, atvaizdas. Kūnai natūralios spalvos, Marijos karūna auksinė, marškiniai purpuriniai, apsiaustas mėlynas. (1, 60 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: 1609 m. Sausio 23 d. Miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir davė herbą: Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu ant rankų “ atvaizdą. Herbo simbolika neabejotinai pasiskolinta iš tuomet Kretingoje statomos pranciškonų vienuolyno ir parapijos Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios titulo. Privilegijoje Švč. Mergelė Marija vadinama šios bažnyčios ir miestelio globėja. Po J.K. Chodkevičiaus mirties (1621) Kretinga per vedybas atiteko Sapiegoms, kurie netrukus miesto herbą pakeitė. Jame ėmė vaizduoti šv. Kazimierą, apsuptą rožių vainiko. Šv. Kazimiero atvaizdas Kretingos miesto herbe išliko iki XVIII a. Pab., vėliau tiek jis, tiek Švč. Mergelė Marija buvo užmiršti. XX a. Pradžioje manyta, kad senajame Kretingos herbe buvo vaizduojamas liūtas ( klaidingai interpretuota Chodkevičių herbo figūrą – grifas). Ėl to 1970 m. Herbe liūtą pakeitė grifas, laikantis kalaviją. Dar tais pačiais metais herbas buvo uždraustas. Atkuriant Kretingos herbą, iš dviejų istorinių variantų pasirinktas pirmasis. Marijos atvaizdas yra vienintelis senojoje Lietuvos miestų heraldikoje, o šv. Kazimiero simboliką naudoja bent keli. Bemaž po 400 metų atkurtą Kretingos miesto istorinį herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas patvirtino 1993 m. Birželio 12 d. (1, 61 psl.)

LINKUVA

Simbolis: skydas perskirtas į dvi dalis. Mėlynoje galvoje sidabrinė bažnyčia su auksiniais bokštų stogais ir kryžiais, po ja, auksiniame lauke, mėlyna nuleista gegnė (upės vingis), lydima trijų žalių dobilo lapų. (1, 68 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: herbas sukurtas 1995 m. Jame vaizduojamas vienas gražiausių Lietuvos kulto pastatų – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Ant kalvos pastatyta ir iš toli baltuojanti mėlyname dangaus fone ji yra tarsi Linkuvos vizitinė kortelė, turėjusi svarbią reikšmę Linkuvos miestelio vystymuisi. Kitos herbo figūros rodo Linkuvos geografinę padėtį ir jos vardo kilmę ( prie upės linkio ), dobilo lapai – vietovės žemdirbišką charakterį, auksas – krašto turtingumą. Tokį Linkuvos miesto herbą LR Prezidentas patvirtino 1995 m. Kovo 17 d. (1, 68 psl.)
LUKŠIAI

Simbolis: mėlyname lauke virš auksinės knygos sidabrinis su raudomu kaspinu Genijus, dešinėje rankoje laikantis auksinę palmės šakelę. (1, 69 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: Lukšiai bene didžiausią vaidmenį atliko tautinio atgimimo laikotarpiu, XIX a. Pab. – XX a. Pr. Buvo vienas svarbesnių švietimo, lietuviško žodžio platinimo centrų Lietuvoje. XIX. A. Kunigo Antano Tatrės rūpesčiu pastatyta nauja parapinė mokykla. Čia mokėsi J. Basanavičius, V. Grybas. Spaudos draudimo laikotarpiu Lukšių gyventojai buvo aktyvūs lietuviškos knygos platintojai bei šio darbo rėmėjai. XX a. Pr. Čia buvo įrengti „Žiburio“, „Šviesos“, draugijų skyriai, suaugusiųjų švietimo kursai, įkurta biblioteka. Kultūrinė ir švietėjiška veikla tapo pagrindu Lukšių herbo simbolikai. Jame vaizduojama knyga ir kūrybinio įvėpimo simbolis – genijus (angeliukas su sparneliais). Lukšių miestelio herbą LR Prezidentas patvirtino 1997 m. Rugsėjo 16 d. (1, 69 psl.)

MAIŠIAGALA

Simbolis: juodame lauke šv. Antano su rudu abitu ir spinduliuojančiu auksiniu nimbu atvaizdas. Šventasis prie krūtinės laiko ant sidabrinės drobulės sėdintį kūdikėlį Jėzų, kairėje rankoje – žalią lelijos šakelę su sidabriniais žiedais. Abiejų figūrų plaukai auksiniai, kūnai natūralios spalvos. (1, 70 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: XVIII a. Pab. Išsirūpino laisvojo miesto teises ir herbą: šventojo Antano atvaizdas“. Dabar sunku tiksliai pasakyti, kodėl maišiagalai buvo duotas šv. Antano simbolis. Galbūt jo parinkimą nulėmė miesto teises išrūpinusio Antano Perkovskio vardas, be to Antano vardą turėjo ir keli kiti Maišiagalos pareigūnai, pavyzdžiui, vaitas Antanas Gruževskis, burmistras Antanas Stravinskis. Bet po kelių mėnesių savivalda ir herbas buvo panaikinti. Iš naujo pagal 1792 m. Privilegiją atkurtą Maišiagalos miesto istorinį herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1994 m. Kovo 29 d. (1, 71 psl.)

MARIJAMPOLĖ

Simbolis:auksiniame lauke vaizduojamas šv. Jurgis: ant rudo žirgo sėdintis sidabrinis raitelis sidabrine ietimi smeigia po žirgo kojomis šliaužiantį juodą drakoną. Raitelio apsiaustas, šalmo plunksnos, balnas ir drakono liežuvis raudoni, žirgo kamanos ir kiti diržai juodi, žąslai sidabriniai. (1, 71 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė:herbas buvo suteiktas 1792 m. Vasario 23 d. „šventas Jurgis“. Praeityje šv. Jurgis buvo vienas iš Lietuvos globėjų. Matyt, ši aplinkybė ir nulėmė marijampolės miesto herbo simboliką. Dar tais pačiais metais savivalda buvo panaikinta. Iki XIX a. Bandymai atkurti Lietuvos herbą buvo nesėkmingi. Tik Nepriklausomos lietuvos laikais senasis simbolis grįžo į miesto gyvenimą. Tada buvo pakeistos spalvos, nes nežinota senojo varianto. Sovietiniais laikais Marijampolė buvo vadinama Kapsuku, tad buvo ir kitas herbas. Jame vaizduotas šachmatinis devynių laukų skydas. Tačiau šis herbas panaikintas 1970 m. Dabartinis marijampolės herbas atkurtas pagal Lietuvos Metrikos ikonografinę medžiagą. Jį LR Prezidentas patvirtino 1977 m. Gruodžio 18 d.. (1, 71 psl.)

MERKINĖ

Simbolis:mėlyname lauke sidabrinis vienaragis su auksiniais ginklais ir raudonu liežuviu. (1, 74 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: Merkinei magdeburgo teises ir herbą – „vienaragis“ – 1569 m. Gruodžio 7 d. Suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Originalas neišliko, žinomi tik privilegijų nuorašai, keli miesto herbiniai antspaudai. Simbolika nelabai aiški, nors vartota gana dažnai. Jau XVI a. Pr. Vienaragis kaip skydininkas laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbą. Pagal to meto sampratą baltas vienaragis buvo mėnulio ir kunigaikščių atributas. Jį mėgo astrologai ir alchemikai, bene labiausiai – katalikų bažnyčia. Pastarosios hagiografijoje baltas vienaragis simbolizavo nekaltumą, skaistybę ir buvo Švč. Mergelės Marijos atributas. Merkinės vienaragį turbūt reikėtų sieti su ja. Toks herbas naudotas iki XVIII a. Pab., po to ilgam užmirštas. Atkuriant miesto herbą, buvo naudotasi herbiniais antspaudais ir rotušės varpo ikonografija. Vienaragis paprastai vaizduojamas baltas. Skydo splava nusutayta iš XVIII a. Pab. Anstpaudų. Jose skydas subrūkšniuotas horizontaliomis linijomis ( mėlyna spalva). Po 200 metų atkurtą Merkinės miesto herbą LR Prezidentas patvirtino 1996 m. Vasario 20 d. (1, 75 psl.)

PERLOJA

Simbolis:sidabriniame lauke rudas stumbras su pakelta priekine dešine koja ir lotynišku kryžiumi tarp ragų. Kryžius, stumbro ginklai auksiniai, skydo papėdė žalia. (1, 87 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė:laisvojo miesto teises ir herbą – „stovintis stumbras su kryžiumi tarp ragų“ – 1792 m. Balandžio 26 d. Suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Originalas išlikęs iki šių dienų. Miesto herbas tikriausiai nusižiūrėtas iš Kauno heraldikos, pakeistos tik skydo lauko ir figūros spalvos, nes Kaunas tuomet buvo paskirtas apygardos, kuriai priklausė Perloja, centru. Tačiau savivalda po mėnesio panaikinta, herbas užmirštas. (1, 87 psl.) Pasinaudojus 1792 m. Privilegijos duomenimis jį LRAT Prezidiumas patvirtino 1993 m. Sausio 28 d. (1, 88 psl.)

PLATELIAI

Simbolis: juodame lauke vaizduojamas šv. Petras, laikantis rankose ant krūtinės auksinį ir sidabrinį raktus. Šventojo marškiniai raudoni, apsiaustas ir aureolė auksiniai, plaukai ir barzda sidabriniai. (1, 88 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: Plateliams laisvojo miesto teises ir herbą – „šventojo Apaštalo Petro atvaizdas“ – 1792 m. Vasario 24 d. Suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Miestelyje iš seno buvo parapinė Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia. Vienas jos globėjų ir tapo miesto herbo simboliu. Herbas po kelių mėnesių buvo panaikintas ir užmirštas. Jis atkurtas tik po 200 metų pasinaudojus Lietuvos metrikos duomenimis. Platelių istorinį herbą LR Prezidentas patvirtino 1997 m. Kovo 8 d. (1, 89 psl.)

PLUNGĖ

Simbolis: mėlyname lauke auksinis raudonu kaspinu perrištas kviečių pėdas, virš jo – auksinė Dievo Apvaizdos akis. (1, 89 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: Plungei laisvojo miesto teises ir herbą – „kviečių pėdas, laisvai surištas karmazininiu kaspinu, o virš varpų – Dievo Apvaizda“, 1792 m. Sausio 13 d. Suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Herbas išlikęs iki šių dienų. Herbe pavaizduotas kviečių pėdas reiškė, kad vietovė turtinga. Dievo Apvaizdos akis – buvo Ketverių metų seimo ideologinis simbolis. 1792 m. Viduryje miesto herbas ir savivalda panaikinti. 1969 m. Jis pirmą kartą atkurtas oficialiai. Tada dėl ideologinių motyvų Dievo Apvaizdos akis buvo pakeista į saulę. Bet ir ši modifikacija 1970 m. Uždrausta. Herbas atkurtas 1990. tuomet jį patvirtino Lietuvos heraldikos komisija, o 1997 m. Birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas. (1, 90 psl.)

PRIENAI

Simbolis: mėlyname lauke vaizduojamas ant rudo žirgo šv. Jurgis su sidabriniais šarvais ir purpuriniu apsiaustu. Jis juoda ietimi smeigia po žirgo kojomis žalią drakoną, kuriam iš narsų veržiasi raudona ugnis. Žirgo kamanos ir kita apranga sidabriniai. (1, 91 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: Prienams laisvojo miesto teises ir herbą – „šventojo Jurgio atvaizdas“, 1791 m. Lapkričio 9 d. Suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Šv. Jurgis iš seno simbolizavo gėrio kovą su blogiu. Jis buvo daugelio valstybių, tarp jų ir Lietuvos (1, 91 psl.) Didžiosios Kunigaikštystės globėjas. XVIII a. Pab. Jis galėjo reikšti ir kovą su iš išorės plintančiu blogiu, pirmiausia su agresyviais Prūsijos kėslais. Prienų herbas neteko galios XIX a. Pr., mažai naudotas ir ikikarinėje Lietuvoje. Pagal Lietuvos Metrikos duomenis bei antspaudų ikonografiją atkurtą Prienų miesto istorinį herbą Lietuvos respublikos Prezidentas patvirtino 1996 m. Balandžio 1 d. (1, 91 psl.)

PUNIA

Simbolis:skydas perskeltas į du laukus. Sidabriniame lauke vaizduojamas Šv. Stanislovas, prikeliantis iš rudo kapo rudaplaukį Piotroviną. Vyskupo kapa ir mitra raudonos, nimbas, pastoralo spiralė, kapos ir mitros kraštai auksiniai, pastoralo lazda, marškiniai sidabriniai. Abiejų figūrų veidai ir rankos kūno spalvos. Mėlyname lauke sidabrinė pasaga galais į viršų, iš jos kyla sidabrinė strėlė su raudona plunksna. (1, 92 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: laisvojo miesto teises ir herbą – „dešinėje pusėje Krokuvos vyskupo, šventojo Stanislovo atvaizdas, o kairėje – žirgo pasaga su į viršų nukreipta strėle“ – 1791 m. Lapkričio 10 d. Suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Privilegijos originalas išlikęs iki šių dienų. Nesunku atspėti, kad šv. Stanislovo atvaizdas buvo pasirinktas atsižvelgiant į valdovo vardo šventąjį globėją. Daug sudėtingiau su antrąja herbo figūra. Pasagos su strėlemis dažniausiai aptinkamos bajorų herbuose. Iš čia turėjo patekti į Punios heraldiką, neaiškios tik priežastys. Jau kitais metais Punios savivalda buvo panaikinta, miesto herbas neteko galios. Jis iš naujo buvo atkurtas pagal 1791 m. Privilegiją tik po 200 metų. 1989 m. Birželio 7 d. Punios miesto istorinį herbą patvirtino heraldikos komisija. (1, 93 psl.)

ROZALIMAS

Simbolis: sidabriniame lauke trys raudoni varpai. (1, 99 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: istorinė tradicija sako, kad Rozalimo bažnyčia kadaise garsėjo trimis varpais, kurie per gaisrą išsilydė ir buvo perlieti į vieną varpą. Šis pasakojimas ir tai, kad bažnyčia davė pradžią miesteliui, buvo panaudoti kuriant naują herbą. Varpas – ryšio tarp dangaus ir žemės simbolis, žinios skelbėjas, net tikima, kad jo skambesys gali apsaugoti žmones nuo nelaimių, nuginti jas. Rozalimo miestelio herbą LR Prezidentas patvirtino 1996 m. Balandžio 29 d. (1, 98 , 99 psl.)

SKUODAS

Simbolis: mėlyname lauke auksiniai vartai su trimis bokštais. Jų angoje ant auksinio dubens kūno spalvos šv. Jono krikštytojo galva, plaukai ir barzda juodi. (1, 101 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: 1645 m. Vasario 18 d. Lietuvos rūmų maršalo Kazimiero Leono Sapiegos rūpesčiu valdovas Vladislovas Vaza suteikė Skuodui Magdeburgo teises. Tuomet pirmą kartą buvo paminėtas miesto antspaudo simbolis – „vartuose nukirsta šv. Jono krikštytojo galva“. Jis neabejotinai atsirado 1572 m. Ir turėjo gilią prasmę. Šv. Jonas krikštytojas buvo Jono Chodkevičiaus ir kartu Johanesbergu perkrikštyto Skuodo globėjas. Vartai su boštais sietini su antrąja miesto pavadinimo dalimi – berg, kuri tuomet reiškė pilį, įtvirtintą gyvenvietę. Tai seniausias „kalbantis“ miesto herbas Lietuvoje, naudotas iki XIX a. Pirmą kartą herbas atkurtas 1970 m. Tačiau jis buvo atkurtas klaidingai, pakeistos spalvos, neliko ir šv. Jono krikštytojo galvos. Netrukus herbas panaikintas. Iš naujo atkurtą Skuodo miesto istorinį herbą LRAT Prezidiumas patvirtino 1992 m. Gegužės 6 d. (1, 101 psl.)

STAKLIŠKĖS

Simbolis: mėlyname lauke auksinė siena su galingu bokštu viduryje ir dviem bokšteliais iš šonų. Bokštuose po vieną juodą langą. Virš sienos auksinė Dievo Apvaizdos akis. Skydo papėdė ir du medeliai šalia viduriniojo bokšto žali. (1, 102 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: laisvojo miesto teises 1792 m. Sausio 16 d. Suteikė valdovas Stanislovas Augustas. Privilegijos originalas išlikęs iki šių dienų. Kartu su savivalda Stakliškės gavo herbą – „Dievo Apvaizda virš griūvančio miesto“. Tai vienas sudėtingiausių tuomet atsiradusių simbolių. Galimas daiktas, kad griūvančio miesto siluetas nusižiūrėtas iš bažnytinės dailės, ypač jos rytietiškų motyvų. Griūvantis miestas galėjo reikšti valstybę, kurią turi išgelbėti reformos bei miestams suteikiamos laisvės, o Dievo Apvaizdos akis – Ketverių metų seimo idėjinis simbolis – rodyti, kad valstybės reformos vyksta ir nauji miestai kuriami Dievo valia. Dar tais pačiais metais stakliškių savivalda panaikinta, herbas užmirštas. Atkurtas tik po 200 metų. Norint, kad jis būtų šiek tiek heraldiškesnis ir realesnis, atsisakyta smulkių elementų, romantizmo, šiek tiek pakeista architektūros statinių kompozicija. Naująjį Stakliškių herbo etaloną Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1997 m. Gruodžio 18 d. (1, 103 psl.)

ŠIAULIAI

Simbolis: skydas padalytas į tris laukus. Priekiniame raudoname lauke juoda, į karę pusę atgręžta meška su sidabriniu liežuviu, nagais ir tokios pat spalvos grandine ant kaklo. Užpakaliniame mėlyname lauke spinduliuojanti auksinė Dievo Apvaizdos akis. Sidabrinėje skydo papėdėje raudonas veršis. Virš skydo purpurinė kunigaikštiška kepurė su trimis auksiniais perlais nusagstytais lankais bei valdžios obuoliu viršuje. (1, 108 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: tikroji Šiaulių miesto savivalda buvo įkurta 1791 m. Rugpjūčio mėn. Pirmosiomis dienomis. Tų pačių metų lapkričio 9 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas stanislovas Augustas Šiauliams patvirtino laisvojo miesto teises ir pačių išsirinktą herbą: viename skyde Žemaitijos Kunigaikštystės herbas, kitame – Dievo Apvaizda, tarp jų veršis, o puo juo įrašas: MEMORIA STANISLAI AUGUSTI 1791. Šiauliai buvo pirmasis iš 74 Lietuvos miestų, tuomet gavusių privilegiją. Jos originalas dingo per Pirmąjį pasaulinį karą. Miesto herbe nupiešta meška pabrėžė, kad Šiauliai priklausė Žemaitijos kunigaikštystei, pagrindinis Ketverių metų seimo ideologinis simbolis – Dievo Apvaizdos akis rodė Aukščiausiojo valia vykdomus darbus, o Poniatovskių giminės veršis su devizu apačioje simbolizavo miesto teisių suteikėją Stanislovą Augustą. Iš naujo, pasinaudojus Lietuvos Metrikos duomenimis, herbas atkurtas 1991 m. Šiaulių miesto istorinį herbą LRAT Prezidiumas patvirtino 1991 m. Rugpjūčio 30 d. (1,109 psl.)

TELŠIAI

Simbolis: mėlyname lauke šv. Stanislovas, prikeliantis iš kapo Piotroviną. Vyskupo kapa ir mitra purpurinės, jų kraštai, nimbais ir sidabrinio pastoralo spiralė auksiniai. Abiejų figūrų marškiniai, Piotrovino plaukai ir barzda sidabriniai. Veidai ir rankos kūno spalvos, vyskupo plaukai juodi. Skydo papėdė ir medžio šakelė žalios, kapas rudas. (1, 115 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: laisvojo miesto teises ir herbą – „Krokuvos vyskupo šventojo Stanislovo atvaizdas“ – jiems 1971 m. Suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Privilegijos originalas išliko iki šių dienų. Herbo simboliką nulėmė kelios aplinkybės. Telšiečiams šv. Stanislovas buvo gerai žinomas ir buvo Stanislovo Augusto globėjas, suteikusio miestui herbą. Šis herbas išliko iki 1831 m. Vėliau buvo keičiamas dėl politinių ideologinių aplinkybių. Nepriklausomoje Lietuvoje šv. Stanislovo atvaizdas vėl tapo miesto herbu. 1970 m. Kuriant Telšių herbą religinės atributikos atsisakyta. Pageidaujant vietos valdžiai, miesto simboliu tapo istorinis Žemaitijos herbas: raudoname lauke juoda meška su sidabrine grandine ant kaklo, tik čia skirtingai buvo pavaizduota mėlyname lauke ir į jos letenas įstatyta geltona kvieslio lazda. Tais pačiais metais herbas panaikintas. Iš naujo pagal 1972 m. Privilegiją atkurtą Telšių miesto istorinį herbą Lietuvos respublikos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas patvirtino 1991 m. Gruodžio 21 d.

TRAKAI

Simbolis:raudoname lauke juodaplaukė šv. Jono Krikštytojo galva, veidas kūno spalvos. (1, 117 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: bene vienintelis šiuo metu Trakų herbo ikonografijos šaltinis yra senieji miesto antspaudai. Juose vaizduojama veidu į žiūrovą šv. Jono Krikštytojo galva. Tai labai retas simbolis Lietuvos miestų heraldikoje. Iki XVI a. Antros pusės jį turėjo vieninteliai trakai. Todėl tikėtina, kad būtent šis herbas buvo nupieštas Vilniaus kapitulos aplinkoje XVI a. Viduryje sudarytame herbyne, kuris dabar saugomas Paryžiaus arsenalo bibliotekoje. Jame tarp miestų simbolių randame raudoname skyde pavaizduotą šv. Jono Krikštytojo galvą, tik nenurodyta, kurio miesto herbui ji priklauso. Taigi šv. Jono Krikštytojo simbolika turėjo atsirasti Vytauto laikais ir, matyt, ne be valdovo įtakos. Jos parinkimą greičiausiai nulėmė Lietuvos krikštas, paskatinęs religinės simbolikos vartoseną įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse. Šv. Jonas Krikštytojas turėjo būti Trakų krikščioniškojo miesto globėjas. Nuo XVIII a. Pr. Trakų magistrato antspauduose šv. Jono Krikštytojo galva imta vaizduoti profiliu ir labiau individualizuota. Šis simbolis miesto antspauduose išliko iki 1831 m. Sukilimo. Vėliau naudotas naujas herbas. Atkuriant istorinį trakų miesto herbą, remtasi seniausiais išlikusiais miesto antspaudais, o spalvoms nustatyti – tiek minėtuoju Arsenalo bibliotekoje saugomu herbynu, tiek senosiomis Lietuvos herbų spalvinimo tradicijomis. Trakų miesto istorinį herbą LR Prezidentas patvirtino 1996 m. Sausio 23 d. (1, 117, 118 psl.)

VARNIAI

Simbolis: raudoname lauke ant sidabrinio žirgo sidabrinis raitelis, auksine ietimi smeigiantis po žirgo kojomis šliaužiantį žalią drakoną. Raudoname raitelio skyde sidabrinis kryžius. Raitelio diržas , segė, pentinas, žirgo pasagos, kamanų ir kitų odinių diržų metaliniai sutvirtinimai bei balno kilpa auksiniai. (1, 129 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: nėra jokių duomenų apie senąją miesto heraldiką. Magistrato darbas pagyvėjo tik XVII a. Kai Žemaitijos vyskupo Jurgio Tiškevičiaus rūpesčiu 1635 m. Kovo 14 d. Valdovas Vladislovas Vaza suteikė Varniams Magdeburgo teises.Tuomet miestas gavo herbą – „ant žirgo švento Jurgio su skydu atvaizdas“. Šv. Jurgis – gėrio kovos su blogiu simbolis:XVII a. Vyko ideologinė kova tarp katalikų ir protestantų, kuriuos bažnyčia traktavo kaip blogį. Be to, šv. Jurgis buvo neseniai paskirto Žemaitijos vyskupo Jurgio Tiškevičiaus globėjas. Šis herbas naudotas iki 1777 m. Tuomet kitas Žemaitijos vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis įsakė miesto dokumentus antspauduoti jo herbiniu antspaudu. Atkuriant Varnių herbą, remtasi 1635 m. Privilegijos nuorašais, Krokuvos herbynu, miesto antspaudais, atsižvelgta ir į Lietuvos miestų heraldikos tradicijas. Varnių miesto herbą patvirtino 1997 m. Kovo 3d. LR Prezidentas. (1, 129 psl.)

VILNIUS

Simbolis:raudoname lauke vaizduojamas šv. Kristoforas, brendantis per sidabrinę upę, kurios kraštuose auga po medelį. Šv. Kristoforas abiem rankom įsitvėręs auksinį nugenėtą medį ( šakų vietos sidabrinės) su dvigubu kryžiumi viršūnėje, ant kairiojo jo peties sidabrinis kūdikėlis Jėzus su auksiniu valdžios obuoliu ir nimbu. (1, 134 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: Vilniaus aukštutinės pilies vietoje jau I tūkstantmetyje pr. m. e buvo gyvenvietė. Tačiau tik 1323 m. Vilniaus vardas randamas istoriniuose šaltiniuose. Manoma, kad Vilnius jau XII a. viduryje galėjo turėti sostinės statusą, valdant Mindaugui. Žinoma, jog nuo XIV a. šias funkcijas miestas jau turėjo ir išsaugojo iki šių dienų. 1387 Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila suteikė miestui Magdeburgo teise ir Vilniuje buvo įkurta pirmoji vakarietiško tipo savivalda.(4)
Vilniaus didysis antspaudas. Naudotas 1504-1655 m., diametras 55 mm.(4)
1568 Žygimantas Augustas pirmą kartą paminėjo sostinės antspaudo simbolį. Viename laiške aptinkame, jog tuo metu antspaude naudotas Šv. Kristoforo atvaizdas. XV-XVI a. buvo vaizduojamas šventasis brendantis vandeniu ir su kūdikėliu Jėzum ant peties. Rankose laikė lazdą su dvigubu kryžiumi. Vėliau, XVI a. lazda buvo pakeista į išrautą medelį. Dvigubas kryžius rodė miesto teisių suteikėją. Sudėtingesnė Šv. Kristoforo simbolika. Anot Petro Skargos, Šv. Kristoforą reikėtų suprasti ne paraidžiui (lot. Christophorus – Kristų nešantis), bet kaip krikščionybės nešėją, platintoją.Vilniaus mažasis antspaudas. Naudotas 1598-1654 m., diametras 37 mm. Šv. Kristoforas Vilniaus herbe išliko iki pat XIX a. pradžios. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvos-Lenkijos valstybę valdė kitataučiai, kurie miestų herbuose norėjo matyti asmeniniu herbus. Jau 1792 Šv. Kristoforas vaizduotas su ietimi rankoje. Įdomu tai, jog sutinkama variantų ir su špaga ar kalaviju. 1794 pirmą kartą herbe atsiranda skydininkai – deivės (herbo skydą laikančios figūros iš šonų). Dešinioji figūra rankoje laikė surištą virbais kirvį (vienybės simbolis), kairioji figūra – svarstykles (teisingumas) ir po kojomis inkarą (viltis). (Plačiau: Didysis Vilniaus herbas).Vilniaus magistro antspaudas. 1794 m., 66×58,5. 1795 po trečiojo valstybės padalijimo Vilnius tapo Rusijos gubernija. Virš Šv. Kristoforo atsiranda dvigalvis erelis – Rusijos imperijos simbolis. Nuo 1845 imperatoriui Nikolajui I panaikinus herbą su Šv. Kristoforu, Vilniui suteikiamas naujas – raudoname lauke per žalią žemę šuoliuojantis sidabrinis raitelis (paimtas iš senosios Vilniaus vaivadijos heraldikos) su skyde įkomponuotu dvigalviu ereliu. Šis herbas išliko iki pat XX a. pradžios.(4)
Vilniaus herbas. 1939 m.1920 Vilniaus kraštą okupavusi Lenkija sugražino miestui herbą su Šv. Kristoforo atvaizdu. Toks herbas išliko iki 1940.Po II pasaulinio karo Sovietinės okupacijos metu bandyta atkurti herbą, tačiau dėl religinio turinio toks herbas nebuvo patvirtintas.(4)
Dabartinis Vilniaus herbas buvo atkurtas po Sovietinės okupacijos ir patvirtintas Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 balandžio 17 d.(4)

VIRBALIS

Simbolis: sidabriniame lauke pavaizduotas arkangelas Mykolas mėlynais marškiniais ir purpuriniu apsiaustu, sujuostu sidabrine juosta. Arkangelo kūnas natūralios spalvos, plaukai ir sparnų išorinės plunksnos rudi, vidinės plunksnos auksinės. Dešine ranka jis remiasi į sidabrinį kalaviją raudona rankena, kairėje rankoje laiko pakeltas juodas svarstykles. Svarstyklių raišteliai bei marškinių vidus raudoni. (1, 137 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: magdeburgo teises ir herbą gavo XVI a. 6 – ame dešimtmetyje – „ angelas su kalaviju ir svarstyklėmis “ – 1593 m. Suteikė valdovas Zigmantas Vaza. Privilegijos originalas išlikęs iki mūsų dienų. Vazų valdymo laikais arkangelas Mykolas buvo bene mėgstamiausias ženklas miestų heraldikoje. Jis simbolizavo gėrio kovą su blogiu, kuris tais laikais dažnai sietinas su plintančiu protestantizmu. Miesto herbe arkangelas Mykolas išliko iki XVIII a. Pab. , po to ilgam užmirštas. Iš naujo pagal 1593 m. Privilegiją atkurtą Virbalio miesto istorinį herbą LRAT Prezidiumas patvirtino 1993 m. Birželio 12 d. (1, 137 psl.)

ŽASLIAI

Simbolis: mėlyname lauke auksinis kviečių pėdas. Virš jo du sidabriniai Genijai laiko žalią laurų vainiką su raudonais vaisiais, dešinysis prisidengęs auksine, kairysis – raudona skraiste. Vainike aukso raidėmis įrašytas lotyniškas devizas : EX MANCIPIO LIBERTAS (Nuosavybe – tai Laisvė). (1, 140 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: laisvojo miesto teises ir herbą – „svyrančių kviečių pėdas su pertrūkusia grįžte, kurio viršuje įrašyta: Exmancipio Libertas“ 1792 m. Sausio 12 d. Suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Auksinis kviečių pėdas, kurio nusvirusių brandžių varpų neišlaiko net grįžtė, simbolizavo vietovės turtingumą. O to turto šaltinis, kaip galima spręsti iš herbo devizo, miestiečių išsikovota laisvė, teisė į nuosavybę, privilegijuotą padėtį visuomenėje. 1792 m. Savivalda buvo panaikinta, neteko galios ir herbas, kuris buvo ilgam užmirštas. Žaslių miesto istorinis herbas atkurtas pagal Lietuvos Metrikoje išlikusį piešinį, nes privilegijos originalas dingo. Jį LRAT Prezidiumas patvirtino 1992 m. Birželio 17 d. (1, 140 psl.)

ŽEIMELIS

Simbolis: skydas perskeltas į du laukus. Priekiniame mėlyname sidabrinis raktas, užpakaliniame sidabriniame – du raudoni kairieji kaspinėliai. (1, 142 psl.)
Herbo istorija ir reikšmė: miestelis herbo neturėjo. Kuriant miestelio herbą buvo atsižvelgta į vietovės specifiką, geografinę padėtį. Raktas simbolizuoja seną pasienio postą, per kurį ne tik atidaromos durys į Lietuvą ir latviją, bet ir apsaugomas kraštas. Jis taip pat asocijuojasi su vieno iš bažnyčios globėjų – šv. Petro atributika. O antroji figūra – du kairieji kaspinėliai primena pasienio stulpą, kuris rodo vietovę esant Lietuvos pasienyje. Žeimelio miestelio herbą LR Prezidentas patvirtino 1997 m. Sausio 15 d. (1, 142 psl.)

IŠVADOS

Referato tema „ Lietuvos miestų herbai su hagiografiniais simboliais “ atskleista išsamiai. Pirmojoje referato dalyje „hagiografinių herbų paplitimas Lietuvos miestuose “ paminėta bendra Lietuvos miestų heraldikos situacija, aptarti herbai su hagiografiniais simboliais, jų problematika.
Toliau referate nuosekliai, abėcėlės tvarka, ir pagal paprastą struktūrą, aprašyti visi Lietuvos miestų herbai su hagiografiniais simboliais.
Įvade minėtą problemą išsprendžiau, herbus, kurių simbolika iki galo neištirta, tačiau juos galima prisikirti prie hagiografinių, taip ir padariau, žinoma motyvuodama šį pasirinkimą.
Šios referato temos reikalingumas yra savaime suvokiamas. Man neteko rasti literatūros, kur būtų susisteminti Lietuvos miestų herbai su hagiografiniais simboliais. Šis referatas bus naudingas studentams studijuojantiems istoriją, čia susisteminta informacija, nebereikės ieškoti herbų su hagiografiniais simboliais visame Lietuvos herbyne, čia jie atrinkti, aprašyta jų reikšmė, spalvotai atspausdinti herbų paveiksliukai.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. E. Rimša: „Heraldika, Iš praeities į dabartį“, 2004
2. E. Rimša“ Lietuvos heraldika“, 2004
3. http://www.milosz.lt/rustis/europos_istf2006rud/cepaitiene/viduram.htm
4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Kretinga.gif
5. Valerijos Vaitkevičiūtės kompiuterinis tarptautinių žodžių žodynas

Leave a Comment