Švelnesnės bausmės skyrimas

TURINYS

ĮVADAS
I. BENDRIEJI BAUSMĖS SKYRIMO PAGRINDAI
II. ŠVELNESNĖS BAUSMĖS SKYRIMAS

2.1. BENDROSIOS NUOSTATOS

2.2. ŠVELNESNĖS BAUSMĖS SKYRIMAS, KAI APLINKYBĖS APIBŪDINA KALTININKO ELGIASĮ PO NUSIKALSTAMOS VEIKOS PADARYMO

2.3. APLINKYBĖS, KURIŲ DERINYS NĖRA SVARBUS, KAD BŪTŲ PRITAIKYTA ŠVELNESNĖ BAUSMĖ

2.4. BAUSMĖS SUŠVELNINIMO BŪDAI
III. DUOMENYS APIE ŠVELNESNĖS BAUSMĖS SKYRIMĄ(pagal Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nagrinėtus

skundus)
IŠVADOS
LITERATŪRA

ĮVADAS

Baudžiamoji teisė mūsų dienomis labai svarbų vaidmenį vaidina ne tik teisės srityje, bet ir visuomeniniuose santykiuose, kadangi ji uždraudžia nusikalstamas veikas, numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes ar poveikio priemones bei atleidimą nuo jų ir bausmių lengvinimą.

Švelnesnės, negu įstatymo nuumatyta, bausmės skyrimas yra viena iš baudžiamosios teisės paskirčių.

Šio darbo objektas: švelnesnė bausmė. Taigi darbe nagrinėsiu aplinkybes, dėl kurių gali teismas paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Tačiau, kad būtų aiškiau ir suprantamiau, pirmiausia, aptarsiu bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Pagrindinis darbo tikslas: išnagrinėti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo pagrindus.

Rašydama darbą rėmiausi turima literatūra, kurios deja yra trūkumas. Tai daug lėmė ir nesenai naujojo Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso įsigaliojimas.
Pagrindiniai darbo uždaviniai:
· aptarti bendruosius bausmės skyrimo pagrindus;
· išnagrinėti visas aplinkybes dėl kurių gaali teismas paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę;
· išnagrinėti Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo kasacines bylas dėl švelnesnės bausmės paskyrimo;
· pateikti gautus rezultatus išnagrinėjus kasacines bylas.

I. BENDRIEJI BAUSMĖS SKYRIMO PAGRINDAI

Lietuvos, kaip ir daugelyje kitų valstybių, baudžiamojoje teisėje yra vadovaujamasi individualios atsakomybės principu. Tai reiškia, ka

ad asmuo “atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio” . Už tai asmeniui yra skiriama bausmė. O kas yra bausmės skyrimas? Bausmės skyrimas tai toks procesas, kurio metu teismas parenka konkrečią baudžiamajame įstatyme numatytą prievartos priemonę asmeniui, pripažintam kaltu tos nusikalstamos veikos padarymu. Bausmė savo esme išreiškia neigiamą visuomenės požiūrį į nusikalstamą elgesį, o jos dydis – neigiamo požiūrio laipsnį.

Skiriant bausmę būtina laikytis ir teisingumo principo. Teisingumo samprata yra gana plati ir daugelio suprantama skirtingai. Mano manymu teisingumas visų pirma turėtų reikšti įstatymo optimalų, pataisymui reikalingą bausmės dydį. Paskirtos bausmės, kaip teisingos supratimas padeda žmonėms įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumą. Be to, svarbu yrra ir tai, kokiu mastu įstatymas sudaro galimybę teismui pačiam parinkti teisingą bausmę, kadangi kiekvienas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra unikalus, tiek dėl savo veikos, tiek dėl kaltininko asmenybės, todėl paskirta bausmė turi atspindėti visus individualius jo bruožus. Tačiau tuo pačiu turi būti nepažeidžiamas ir vienodos bausmės už tą pačią nusikalstamą veiką įgyvendinimo principas. Iš to išplaukia, kad teisingos bausmės paskyrimas yra viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamosios teisės įgyvendinimo stadijų. Pavyzdžiui,. skiriant bausmę ypač aktualūs atvejai, kai asmenys, padarę nu
usikalstamą veiką vienose valstybėse, perduodami kitos valstybės teisėsaugos institucijoms, todėl Europos Tarnyba 1993 metais patvirtino rekomendacijas dėl bausmių skyrimo.

Naujasis Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas nenurodo bausmės skyrimo principų. Jo 54 straipsnyje pateikti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai skiriasi nuo anksčiau galiojusio Baudžiamojo kodekso.

Teismai įgyvendindami teisingumo principą vadovaujasi pagrindiniais bausmės skyrimo kriterijais ir taisyklėmis: bausmė skiriama pagal baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmiausia teismas privalo nustatyti ar yra padarytoje veikoje nusikaltimo sudėtis ir vėliau pagal objektyvius ir subjektyvius jos sudėties požymius teisiškai įvertinti nusikalstamą veiką, t.y. nurodyti atitinkamą baudžiamąją teisinę normą, kurioje yra nustatyti šios nusikalstamos veikos požymiai. Sankcija yra įstatymo numatytos bausmės skyrimo riba ir teismas neturi teisės peržengti joje numatyto maksimalaus bausmės dydžio.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:
1. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį.
Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį lemia lyginamasis kėsinimosi objektų vertingumas, vienarūšių žalų dydis, kaltės laipsnis, veikos padarymo vieta, laikas ir t.t.
2. kaltės formą ir rūšį.
Šiuo atveju teismas turi atsižvelgti į tai ar nusikalstama veika padaryta tyčia, ar neatsargumu. Svarbu ir tai ar tyčia yra tiesioginė, ar netiesioginė. Tiesioginė tyčia atsiranda tada, kai asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato atsirasiančius padarinius ir nori taip veikti. Pavyzdžiui, motina paliko naujagimį norėdama juo at
tsikratyti. Netiesioginė tyčia – asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato atsirasiančius padarinius, ir nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti.
Neatsargumas taip pat yra dviejų rūšių: nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas. Nusikalstamas pasitikėjimas tai, kai asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas yra tuo atveju jei asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
3. padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus.
Nusikalstamos veikos motyvą baudžiamosios teisės supranta kaip veikos priežastį, paskatą, nusikalstamo elgesio varomąją jėgą ar savęs pateisinimą. Žmogaus elgesio motyvai gali būti įvairūs. Dažniausiai įstatyme pasitaikantis motyvas yra savanaudiškumas (materialios naudos siekimas). Ji gali pasireikšti ir noru išlaikyti jau turimas materialias vertybes, ir noru išvengti materialių išlaidų. Kai kuriuose LR Baudžiamojo kodekso straipsniuose minimas nusikalstamos veikos motyvas – dėl valstybinės, tarnybinės ar visuomeninės veiklos. Pavyzdžiui, LR baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalis numato nužudymą dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo.
Nusikalstamos veikos padarymo tikslas – tai asmens siekiai, susiję su nusikalstamos veikos padarymu, priežastys dėl jis ėmėsi nusikalstamos veikos . Antai LR baudžiamojo kodekso 119 straipsnio 1 dalyje tikslas suformuluotas taip: “tas, ka
as turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jo organizacijai pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis.”
Nusikalstamos veikos padarymo motyvas ir tikslas – glaudžiai susiję terminai. Todėl kai kada sunku atskirti, ką įstatymų leidėjas turėjo galvoje, vartodamas vieną ar kitą terminą. Kartais tas pats terminas vienais atvejais įvardijamas kaip motyvas, kitais – kaip tikslas.
4. nusikalstamos veikos stadiją.
Teismas nustato ar tai buvo tik rengimasis padaryti nusikaltimą, ar pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, ar baigta nusikalstama veika. Rengimasis padaryti nusikaltimą yra apibrėžiamas LR baudžiamojo kodekso 21 straipsnyje: “rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas”. Beje, labai svarbu yra tai, kad įstatymas nustato atsakomybę tik už rengimąsi padaryti sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, pavyzdžiui, organizuota grupė rengėsi įvykdyti valstybės perversmą.
Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką išdėstytas LR baudžiamojo kodekso 22 straipsnyje: “pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių”.
Baigtos nusikalstamos veikos LR baudžiamasis kodeksas nepateikia, tačiau baudžiamosios teisės teorija baigta nusikalstama veika laiko tokią asmens veiką (veikimą ar neveikimą), kuri turi visus būtinus nusikalstamos veikos sudėties požymius, numatytus baudžiamojo kodekso specialiosios dalies konkrečiam straipsnyje, pavyzdžiui, pagal LR baudžiamojo kodekso 154 straipsnį: paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri pakirto pasitikėjimą juo.
5. kaltininko asmenybę.
Teismas pirmiausia į asmenis žiūri kaip į nusikalstamos veikos objektą, kuriam būtina paskirti bausmę už pavojingos veikos padarymą, vėliau nustato požymius pagal kuriuos veika įvertinama ir kvalifikuojama. Asmuo įvertinamas pagal socialinį asmenybės vaidmenį – pareigybė, profesija, veiklos pobūdis, pagal subjekto teisinę padėtį – pilietybė, teistumas, pagal fizines savybes – lytis, amžius. Svarbų vaidmenį vaidina kaltininko santykiai su nukentėjusiuoju – giminystės ryšiai, kiti santykiai (tarnybinis priklausomumas). Vertindamas kaltininko asmenybę tiek vienu, tiek kitu požiūriu teismas atsižvelgia ir į tai kaip kaltininkas elgėsi iki nusikalstamos veikos padarymo ir kaip elgiasi po jos padarymo.
6. asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį.
Šiuo atveju teismas atsižvelgia į tai kas padarė nusikalstamą veika: bendrininkų grupė, organizuota grupė ar nusikalstamas susivienijimas. Be to, turi būti nustatoma kas nusikalstamoje veikoje yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas, padėjėjas. Tačiau nebūtinai jie turi būti visi, pavyzdžiui, gali būti visi vykdytojai. Taigi bausmės skyrimui yra svarbu ar nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkų, ar vieno asmens.
7. atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės yra išdėstytos LR baudžiamojo kodekso atitinkamai 59 ir 60 straipsniuose. Kadangi jų yra labai daug tai aš neaptarsiu jų, be to tai nėra mano darbo pagrindinis uždavinys. Tačiau reikia paminėti, kad teismas, skirdamas bausmę, neturi atsižvelgti į tokią atsakomybę lengvinančią ar sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis.
Turiu pastebėti, kad visa tai palyginus su senuoju baudžiamuoju kodeksu pamatytume, kad dabar teismas turi atsižvelgti į daug platesnį aplinkybių sąrašą prieš skirdamas bausmę.

II. ŠVELNESNĖS BAUSMĖS SKYRIMAS

1.1. BENDROSIOS NUOSTATOS

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodo, kad teismas skiria bausmę pagal LR Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis kodekso bendrosios dalies nuostatų . Tai bendroji taisyklė, kuri nustato, kokia bausmės rūšis ir kokio dydžio gali būti skiriama teisiamajam už padarytą nusikalstamą veiką. Savaime suprantama, kad įstatymas negali numatyti visų gyvenimo situacijų, kadangi kiekvienas nusikaltimas, baudžiamasis nusižengimas turi individualių ypatumų. Taigi teismas skirdamas bausmę juos turi teisingai įvertinti, kas yra, kaip jau anksčiau minėjau, labai sudėtinga. Todėl LR baudžiamasis kodeksas numato išimtį iš bendrosios taisyklės. Išimtis įtvirtinta baudžiamojo kodekso 62 straipsnyje ir teigia, kad teismas skirdamas bausmę gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Tai reiškia, kad bausmė gali būti geriau ir tiksliau individualizuojama ir užtikrinamas jos teisingumas. Tačiau švelnesnė bausmė gali būti paskirta tik tuo atveju, kai teismas įsitikina, jog to straipsnio sankcijoje numatytoji net švelniausia bausmės rūšis bei jos minimumas yra kaltininkui persunki ir paskirti ją būtų visiškai neteisinga. Tai labai aiškiai apibrėžia LR Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalis “jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tai teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę”. Taigi teismas privalo laikytis teisingumo principo, nes, pavyzdžiui, skiriant bausmę, reiks vienokią taikyti kai nusikalstama veika padaryta pirmą kartą ir atsitiktinai ir žymiai griežtesnę, kai veika bus padaryta pakartotinai nusikaltusio asmens.
Be to, būtina paminėti, kad švelnesnės bausmės skyrimas nėra asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Visais atvejai kaltininkui yra skiriama reali bausmė, tačiau ji yra tik mažesnė už žemiausiąją straipsnio sankcijoje numatytą ribą arba švelnesnė jos rūšis, negu numatyta įstatyme.
Bausmės švelninimo pagrindas paprastai yra konkrečios bylos aplinkybės, kurios parodo mažesnį veikos bei kaltojo asmens pavojingumą. Tokia galimybė įstatyme nesiejama su sankcijos struktūra ar padaryto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sunkumu. LR baudžiamojo kodekso 62 straipsnis gali būti taikomas kvalifikavus asmens padarytą nusikalstamą veiką pagal bet kurį Specialiosios dalies straipsnį ar jo dalį, nekreipiant dėmesio ar to straipsnio sankcija yra alternatyvi, reliatyviai apibrėžta, komuliatyvi ir t.t. Teismo išvada apie galimybę taikyti šį straipsnį yra objektyvių bylos duomenų analizės rezultatas. Svarbiausias įstatymų leidėjo reikalavimas yra tai, kad teismas vykdytų nurodytas šiame straipsnyje sąlygas. Remiantis LR baudžiamojo kodekso 62 straipsniu skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę galima šiais atvejais:
1) jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino turtinę žalą.
2) kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra juos kam prižiūrėti, arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiklą buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
Šiuos išvardintus švelnesnės bausmės skyrimo atvejus plačiau aptarsiu sekančiuose paragrafuose.

2.2. ŠVELNESNĖS BAUSMĖS SKYRIMAS, KAI APLINKYBĖS APIBŪDINA KALTININKO ELGIASĮ PO NUSIKALSTAMOS VEIKOS PADARYMO

Naujojo baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu:
1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką;
Šiuo atveju, asmuo turi atvykti į teisėsaugos instituciją, manau geriausia į policiją, ir pranešti apie nusikalstamą veiką, kurią jis padarė arba kitokiu būdu pranešti, pavyzdžiui, paskambinęs telefonu.
2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi;
Manau, kad šiuo atveju įtariamasis pristatytas teisėsaugos pareigūnų į teisėsaugos instituciją privalo prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką t.y. pasakyti, kad šį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padarė jis, ir savo elgesiu bei žodžiais parodyti, kad nuoširdžiai gailisi dėl savo poelgio.
3) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką;
Manau, kad šiuo atveju įtariamasis padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą ir pristatytas į teisėsaugos instituciją, turi padėti teisėsaugos pareigūnams t.y. ikiteisminio tyrimo tyrėjams, išsiaiškinti padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, pavyzdžiui, atkleisti joje dalyvavusius bendrininkus.
4) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.
Kaltininkas turi atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą. Beje, pažymėtina, kad tai yra labai svarbu nusikalstamos veikos aulai, kadangi jai labiau rūpi turtinės žalos atlyginimas, nei moralinis pasitenkinimas.
Taigi net keturios atsakomybę lengvinančios aplinkybės sudaro vieną pagrindą. Todėl teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti ne į kurią nors vieną iš šių aplinkybių, o į jų visumą. Jeigu bent vienos iš šių atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, tai tokiu atveju baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma. Pavyzdžiui, asmeniui teismas negalės paskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės LR baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 1 dalies pagrindu, jei jis tik nuoširdžiai gailėsis dėl savo poelgio ir bus atlyginęs turtinę žalą, kadangi jis nepranešė apie šios nusikalstamą veiką, nepadėjo ikiteisminiam tyrimui ir t.t. Visos šios minimos aplinkybės apibūdina kaltininko elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, o ne prieš darant nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.
Skiriant švelnesnę bausmę, pirmiausia yra atsižvelgiama į tokią baudžiamosios bylos aplinkybių visumą, kuri mažina veikos pavojingumą ir parodo jos atsitiktinį ar situacinį pobūdį. Pavyzdžiui, atlaidžiau bus žiūrima į asmenį, kuris nusikalto pirmą kartą ir padarė nesunkų nusikaltimą ir kitaip į recidyvistą.
Įstatyme nepasakyta, už kokias nusikalstamas veikas skirdamas bausmę teismas gali atsižvelgti į šias aplinkybes. Iš to išplaukia, kad esant šių aplinkybių visumai ir nesvarbu, kokia padaryta nusikalstama veika, teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Tačiau kaip matome, čia yra akcentuojama tiktai galimybė, o ne būtinumas skirti švelnesnę bausmę. Nors teismai dažniausia pasinaudoja šia galimybe, kaip pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs kasacinę bylą, nusprendė, kad “nuteistojo atžvilgiu yra pagrindas taikyti LR baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 1 dalį ir skirti jam švelnesnę negu baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę. Nors kaltinamasis padarė sunkų nusikaltimą, tačiau jis teisiamas pirmą kartą, prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi, pagrobto turto vertė nedidelė ir jis nukentėjusiajai grąžintas”.

2.3. APLINKYBĖS, KURIŲ DERINYS NĖRA SVARBUS, KAD BŪTŲ PRITAIKYTA ŠVELNESNĖ BAUSMĖ

Antrojoje LR baudžiamojo kodekso 62 straipsnio dalyje įstatymų leidėjas nurodo, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę “kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta”. Tačiau čia konkrečios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenurodomos, o tik konstatuojama, kad byloje yra ne viena, kelios iš jų. Iš to išplaukia išvada, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimui visiškai neturi reikšmės, koks yra šių lengvinančių aplinkybių derinys. Svarbu yra tai, kad jos iš esmės mažintų nusikalstamos veikos ir ją padariusio asmens pavojingumą ir įtikintų teismą skirti mažesnę bausmę.
Tačiau esant byloje tik atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms bei bent iš dalies atlygintai ar pašalintai turtinei žalai, jei ji buvo padaryta, teismas negali skirti švelnesnės bausmės, kadangi dar turi būti bent viena, konkrečiai LR baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta papildoma sąlyga. Šių sąlygų sąrašas yra išsamus t.y. jos yra šešios:
1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra juos kam prižiūrėti;
2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti;
3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis;
Ši aplinkybė, mano manymu, sako, kad bendrininko vaidmuo antraeilis yra tuo atveju, jei jis tiesiogiai nevykdė, nedalyvavo nusikalstamoje veikoje. Pavyzdžiui, jis pagamino tam tikrus įrankius, kuriuos užsakė kitas asmuo. Be to, dar reikalinga viena sąlyga, kad jis būtų antraeiliu bendrininku – jis turėjo žinoti kam bus naudojami jo pagaminti įrankiai, nes antraip jis nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką;
Šiuo atveju bausmė gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatyme numatyta, jei asmuo nutraukė pasirengimą nusikaltimui. Kaip LR baudžiamojo kodekso 21 straipsnio 1 dalis teigia, kad asmuo atsako tik už rengimąsi sunkiam ar labai sunkiam nusikaltimui, pavyzdžiui, pagrobti didelės vertės turtą. Taigi teismas atsižvelgdamas į šią bei visas kitas bylos aplinkybes gali paskirti švelnesnę bausmę.
Taip pat jei nusikalstama veika nutrūko pasikėsinant daryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą teismas į tai atsižvelgia skirdamas bausmę.
5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas;
Būtinoji gintis – tai veikimas, kai padaroma baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkanti veika ginantis ar ginant kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Baudžiamojo kodekso 28 straipsnis teigia, kad būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, tačiau jei jos ribos yra aiškiai peržengiamos t.y. tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, asmuo atsako už savo veiksmus pagal baudžiamąjį įstatymą. Tačiau, savaime suprantama, jam bausmė gali būti švelninama.
6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas tai tokia situacija, “kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą ”. Tokiu atveju asmuo neatsako pagal, baudžiamąjį įstatymą, tačiau jeigu buvo įmanoma, nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti kitaip, tai vadinasi jis pažeidė sulaikymo taisykles, pavyzdžiui, sulaikydamas asmenį, padariusį nusikaltimą panaudojo šaunamąjį ginklą, nors buvo aišku, kad nusikaltėlis neturi galimybės pasprukti.
Būtinasis reikalingumas – situacija, kai asmuo padaro veiką, kuria siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Pažeidus būtinojo reikalingumo sąlygas, pavyzdžiui, gresiantį pavojų pašalinus padarant dar didesnę žalą, negu ji būtų buvusi įvykus tai nelaimei. Tokiu atveju asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, o jam skiriama bausmė gali būti švelninama.
Asmuo, padaręs žalą, vykdydamas profesines pareigas ir viršijęs įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus ar asmuo vykdydamas pagal nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį ar vykdydamas kitą teisėsaugos institucijų užduotį peržengia užduoties ribas, yra baudžiamas pagal baudžiamąjį įstatymą, o teismui atsižvelgus į šią aplinkybę bausmė gali būti švelninama.
Profesinė ar ūkinė rizika laikoma pateisinama, jeigu padaryta veika atitinka šiuolaikinį mokslą ir techniką, o nurodyto tikslo nebuvo galima pasiekti nesusijusiais su rizika veiksmais ir rizikavęs asmuo ėmėsi būtinų saugumo priemonių, kad apsaugotų nuo žalos įstatymų saugomus interesus. Jei ši rizika atlikta visuomenei nenaudingam tikslui, tai ją atlikęs asmuo užsitraukia baudžiamąją atsakomybę, o teismas skirdamas bausmę, atsižvelgęs į aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta.
Mokslinį eksperimentą nuo profesinės ar ūkinės rizikos skiria tai, kad mokslinio eksperimento metu tiesiogiai rizikuojama žmogaus gyvybe ar sveikata, pavyzdžiui, naujų vaistų bandymas su žmonėmis, operacija, kai tradicinės priemonės ir metodai negelbėja žmogaus gyvybės. Mokslinio eksperimento teisėtumo reikalavimai atitinka profesinės ar ūkinės rizikos teisėtumo reikalavimams, tačiau būtina dar viena papildoma sąlyga. Ši sąlyga, nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 4 dalyje, skelbia, jog “su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicininiai bandymai”. Antra vertus, kai kurie įstatymai uždraudžia mokslo ir medicinos bandymų atlikimą su kai kuriais asmenimis net ir su jų sutikimu.

2.4 . BAUSMĖS SUŠVELNINIMO BŪDAI

Pagal naująjį baudžiamąjį kodeksą teismas, esant ankstesniuose paragrafuose aptartoms aplinkybėms, gali sušvelninti skiriamą bausmę trim būdais:
1) “paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba
2) paskirti mažesnę bausmę, negu nustatyta šio kodekso 56 straipsnio 2 dalyje, arba
3) paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką” .
Mažesnės, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, numatytos mažiausios bausmės skyrimas turi tam tikrų ypatumų. LR baudžiamasis kodeksas nenustato teismui jokių apribojimų ir nenurodo, kiek gali būti švelninama bausmė. Tačiau svarbu yra, kad paskirtoji bausmė atitiktų LR baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Be to, skirdamas bausmę, mažesnę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, teismas negali peržengti tai bausmės rūšiai nustatytos minimalios ribos. Todėl viešųjų darbų minimumas yra vienas mėnuo , baudos minimumas – 1 MGL , laisvės apribojimas negali būti trumpesnis negu 3 mėnesiai , ir t.t. Iš to išplaukia, kad teismas negali paskirti, pavyzdžiui, dviejų mėnesių laisvės apribojimo arba dviejų savaičių viešųjų darbų.
Jeigu alternatyvioje sankcijoje numatytos kelios bausmių rūšys, tuomet teismas parinkęs vieną iš jų, paskiria mažesnę bausmę, negu sankcijoje nurodyta jos minimali riba. Tačiau daugelyje sankcijų LR baudžiamojo kodekso straipsnių numato tik bausmės maksimumą. Tokiu atveju sankcijoje nurodytas bausmės minimumas sutampa su tos bausmės rūšies minimumu. Dėl to daugeliu atvejų pati šių sankcijų konstrukcija neleidžia teismui pasinaudoti šiuo bausmės švelninimo principu.
Tačiau kaip matome įstatymų leidėjas į tai atsižvelgdamas pateikia kitą švelnesnės bausmės paskyrimo būdą. Būtent, paskiriant švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Šiuo atveju teismas gali vieną bausmės rūšį pakeisti kita bausmės rūšimi. Vadinasi, pavyzdžiui, laisvės apribojimas gali būti pakeistas viešaisiais darbais ar bauda ir t.t.
Taip pat teismas gali pavojingam recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paskirti mažesnę bausmę, negu nustatyta LR baudžiamojo kodekso 56 straipsnio 2 dalyje. Pavojingam recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą yra skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tačiau kaip įstatymas teigia, jam turi būti paskirta griežtesnė bausmė. Taigi “pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmė” . Pavyzdžiui, recidyvistas išžagino mažametį asmenį, tai jam turi būti taikoma ne 10 metų laisvės atėmimo bausmė (už tokį nusikaltimą įstatymas numato nuo penkerių iki penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę), o griežtesnė t.y. daugiau nei dešimt metų laisvės atėmimo. Tačiau, kaip minėjau, LR Baudžiamojo kodekso 62 straipsnio pagrindu jam gali būti paskiriama švelnesnė bausmė.
Turiu paminėti, kad bausmių keitimo taisyklės yra įtvirtintos LR baudžiamojo kodekso 65 straipsnyje, kuris teigia, kad viena laisvės atėmimo diena prilyginama vienai arešto parai; dviem laisvės apribojimo dienoms. O viena arešto para prilyginama: dviejų MGL dydžio baudai; šešioms viešųjų darbų valandoms; dviem laisvės apribojimo dienoms bei vienai atidavimo specialią auklėjimo įstaigą dienai. Be to, viena laisvės apribojimo diena prilyginama trims viešųjų darbų valandoms ar vieno MGL dydžio baudai, o vieno MGL dydžio bauda – šešioms viešųjų darbų valandoms. Taigi jei teismas paskirs vienerius metus laisvės atėmimo, tai ši bausmė gali būti pakeista į šešis mėnesius laisvės apribojimo.

III. DUOMENYS APIE ŠVELNESNĖS BAUSMĖ SKYRIMĄ (pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo nagrinėtus skundus)

Norėdama pateikti statistinius duomenis apie švelnesnės bausmės skyrimą, išnagrinėjau 2002 metų ir 2003 metų “Teismų praktikose” paskelbtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacines bylas apie švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą. Taigi galiu pateikti tokias išvadas:
· 2002 m. viso išnagrinėtos 26 švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo kasacinės bylos. Iš jų 18 kasacinių skundų atmesta, 2 skundai patenkinti ir 6 skundai dalinai pakeisti.
· 2003 m. viso išnagrinėta 19 švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo kasacinių bylų. Iš jų 13 kasacinių skundų atmesta, 2 skundai patenkinti ir 4 skundai dalinai pakeisti.
Visus šiuos duomenis galima pavaizduoti lentele:

Metai Atmesti kasaciniai skundai Patenkinti kasaciniai skundai Dalinai pakeisti kasaciniai skundai Nagrinėta kasacinių skundų
2002 18 2 6 26
2003 13 2 4 19

Iš viso: 45

Taigi turiu pastebėti, kad kasacinių skundų dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės taikymo nėra nagrinėjama daug. Tačiau didžiąją daugumą, teismai išnagrinėję šių skundų, atmeta. Manau, kad daugelis nuteistųjų mano, kad jiems turi būti paskirta švelnesnė bausmė jei jie nuoširdžiai gailisi, atlygimo žalą. Tačiau, kaip jau minėjau šiame darbe, trūkstant kitų LR baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių teismas švelnesnės bausmės negali skirti. Taip pat negali būti taikoma ir kodekso 62 straipsnio 2 dalis jei neatlyginta turtinė žala ar nėra kurios nors tame straipsnyje išvardytos aplinkybės, nors ir būtų bent kelios atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Būtent dėl šių aplinkybių dauguma skundų yra nepagrįsti ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo atmetami.

IŠVADOS

Išnagrinėjus ir išanalizavus švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo atvejus bei pagrindinius šio darbo uždavinius galiu padaryti tokias išvadas:
1. Baudžiamojoje teisėje yra vadovaujamasi individualios atsakomybės, lygybės, teisingumo principais.
2. Teismas skirdamas bausmę vadovaujasi bendrąją taisykle, t.y. skiria bausmę pagal LR baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankciją laidydamasis bendrosios dalies nuostatų. Tačiau esant nusikalstamų veikų individualumui įstatymas numato išimtį t.y. švelnesnės bausmės skyrimą.
3. Įstatymas nenumato konkrečių nusikalstamų veikų už kurias gali būti skiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Todėl LR baudžiamojo kodekso 62 straipsnis gali būti taikomas kvalifikavus asmens padarytą nusikalstamą veiką pagal bet kurį Specialiosios dalies straipsnį ar jo dalį.
4. Skiriant švelnesnę bausmę, pirmiausia yra atsižvelgiama į tokią baudžiamosios bylos aplinkybių visumą, kuri mažina veikos pavojingumą ir parodo jos atsitiktinį ar situacinį pobūdį.
5. LR baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 1 dalyje nurodytos lengvinančios aplinkybės sudaro vieną bendrą pagrindą, kuriam esant teismas turi teisę paskirti švelnesnę bausmę, o to pačio straipsnio 2 dalyje iš išvardytų aplinkybių pakanka bent vienos (jei yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala).
6. Visais LR baudžiamojo kodekso 62 straipsnio pritaikymo atvejai teismo turi būti motyvuoti t.y. nuosprendyje teismas privalo nurodyti bausmės sušvelninimo aplinkybes.
7. Labai svarbu yra tai, kad paskirtoji švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė atitiktų LR baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.
8. Teismas skirdamas bausmę, mažesnę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, negali peržengti tai bausmės rūšiai nustatytos minimalios ribos.
9. Teismas švelnindamas bausmę už nusikalstamą veiką gali paskirti ir švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje, t.y. vieną bausmę pakeisti kita bausme pagal bausmių keitimo taisykles.
10. Didžioji dalis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų kasacinių skundų dėl bausmės sušvelninimo yra atmetami, kadangi nepagrįsti.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992 spalio 25.
2. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas/ Žin., 2000, Nr. 89-2741.
3. Baudžiamoji teisė/ V., Eugrimas, 2001.
4. P i e s l i a k a s V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. – V., 1996.
5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis. Teismų praktika. /V., 1999, Nr. 11.
6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis. Teismų praktika. / V., 2001, Nr. 15.
7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis. Teismų praktika. / V., 2002, Nr. 17.
8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis. Teismų praktika. / V., 2002, Nr. 18.
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis. Teismų praktika. / V., 2003, Nr. 19.
10. Justitia /V., “Justitia” 2002, Nr. – 5-6.

Leave a Comment