TURINYS
1. ĮVADAS …………………………………………………………………………………………………………..2 psl.2. LIETUVOS – LATVIJOS SANTYKIAI 1918-1940 METAIS …………………………………3 psl.3. LIETUVA IR LENKIJA ………………………………………………………………………………………5 psl.4. LIETUVOS IR SOVIETŲ RUSIJOS (SĄJUGOS) SUTARTYS ………………………………7 psl.5. KLAIPĖDOS KRAŠTO KLAUSIMAS IR KITOS SUTARTYS ……………………………. 8 psl.6. IŠVADOS ………………………………………………………………………………………………………… 9 psl.7. LITERATŪROS SĄRAŠAS …………………………………………………………………………….. 10 psl.
ĮVADAS
Šiomis dienomis pasinėrę į eilinius savo rūpesčius, kasdienį gyvenimą, jau nebeatkreipiame dėmesį ir mums nedaro didesnio įspūdžio žodžiai okupacija, laisvė, nepriklausomybė. O palyginus visai neseniai, tik prieš menką istorijos mąstais laiko tarpą – 16 metų, viskas buvo kitaip. Visi lietuviai gyveno vienu tikslu, kiekvieno širdis ir protas buvo nukreipti viena linkme – įgyvendinti seną svajonę ir pasiekti visišką lietuvių tautos laisvę bei Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Tačiau po euforijos ateina kasdienybė. Jau gyvenant nebeokupuotoje šalyje visą laiką tenka girdėti( ypatingai iš vyresnės kartos atstovų) nusivylimo kupinų priekaištų, kad gyvenimas Tarybų Sąjungos sudėtyje buvo žymiai geresnis ir laimingesnis, visi buvo aprūpinti ir visais buvo pasirūpinta, o laisvė mums nereikalinga ir nieko gera nedavė. Šiems pesimistiškai nusiteikusiems žmonėms būtų galima atsakyti šiais rašytojos Colin Wilson žodžiais,, …kiekvienas žmogus gyvenime siekia kažkokio tikslo. O kadangi asmeninio tikslo neturi, noriai aukoja savo laisvę tam, kas nurodo jam tikslą. Laisvė reiškia turtingesnę patirtį, o patirtis leidžia atrasti savyje daugiau galimybių”. O galimybės šiuo metu neribotos, atviras visas pasaulis ir vienintelės ribos tėra vaizduotės ribos. Žvelgiant į ateitį ir einant į priekį, būtina atsisukti atgal į istoriją bei padaryti teisingas išvadas, padėsiančias išvengti skaudžių klaidų. Mūsų naujųjų laikų demokratinė šalis turi pamokomosios praeities pavyzdį – tai tarpukario nepriklausoma Lietuvos Respublika. Jauna, bet savarankiška, ambicinga, apsupta galingesnių agresorių, bandoma palaužti, įtraukti į savo įtakos zonas, tačiau, mano manymu, pakankamai stipri tarptautiniu požiūriu. Naujai besikuriančios valstybės politikams teko sunkus uždavinys: laviruoti ir išlikti esant ypatingai nedėkingoms sąlygoms – visas pasaulis gyveno karo nuotaikomis. Tik teisinga ir toliaregiška užsienio politika galėjo užtikrinti tolesnį laisvos Lietuvos egzistavimą – kaip žinome, tai ir pakišo koją mūsų valstybės veikėjams. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, žinant šios tarptautinės politikos rezultatus, galime matyti klaidingus kelius ir sprendimus.
Mano nuomone, tarptautinės sutartys neabejotinai daro įtaką, kai kuriais atvejais netgi lemia valstybės vietą bei padėtį tarp kitų pasaulio valstybių. Šios sutartys daro poveikį šalies ūkiui, kultūrai, politikai, įtakoja bei keičia jos saugumo sąlygas. Šiame darbe trumpai apžvelgsime svarbiausias ( turėjusias didžiausią reikšmę) tarpukario Lietuvos tarptautines sutartis.LIETUVOS – LATVIJOS SANTYKIAI 1918 – 1940 METAIS
Pirmiausia apžvelkime Lietuvos ir Latvijos santykius tarpukario metais. Tai vienintelės išlikusios gyvos baltų tautos, besididžiuojančios savo garbinga praeitimi, išsaugotomis tradicijomis ir kalba. Jos tokios panašios, kad galime vadinti ne tik artimiausiomis kaimynėmis (ir ne vien tik geografiniu požiūriu), bet netgi broliškomis tautomis. Tačiau šių valstybių santykius beveik visą įtemptą tarpukario laikotarpį būtų galima vaizdžiai apibūdinti lietuvių liaudies mįsle : ,,dvi seselės per kalnelį nesusieina !“. Žinoma, su maloniomis išimtimis. Jos niekuomet nenustojo bendravusios ir išlaikė giminingumą. Nuo seniausiųjų laikų lietuvių ir latvių tautas vienijo kova prieš bendrus priešus: vokiečių agresiją, Rusijos imperijos carizmą. XIX a. pabaigoje atsirado netgi sumanymų sukurti bendrą valstybę – respubliką, padėsiančią išsivaduoti iš tautinės priespaudos. Šios idėjos autorius ir karščiausias šalininkas buvo žymus lietuvių visuomenės veikėjas aušrininkas J.Šliūpas. Tačiau šiai idėjai nebuvo lemta tapti realybe. Trukdė skirtingas šalių ekonominis išsivystymas, teritorinės pretenzijos, siekis sukurti savo atskiras nepriklausomas valstybes. Kas vėliau, po I-ojo pasaulinio karo, atsiradus galimybei ir buvo nedelsiant įgyvendinta. Naująsias valstybes vėlgi suvienijo bendras priešas – Raudonoji armija. 1919m. vasario 28d. Latvijos vyriausybės vadovas K.Ulmanis pasirašė sutartį su Lietuvos pramonės ir prekybos banku, o kovo 1 d. atskira sutartimi Lietuvos vyriausybė garantavo 5 milijonų markių paskolos teikimą kaimynei. Už tai lietuviai galėjo ypatingai palankiomis sąlygomis naudotis Liepojos uostu – galima sakyti, kad per jį mūsų valstybei atsivėrė langas į Europą. Ši sutartis svarbi ir tuo, kad ja ,, …Lietuva ir Latvija 1919m. pradžioje iš esmės baigė kurti bendrą Baltijos šalių antisovietinį frontą. Mat Estijos ir Latvijos vyriausybės jau anksčiau, 1919m. vasario viduryje, buvo sudariusios sutartį dėl bendros kovos su Raudonąja armija“ . Tačiau pasikeitus politinei situacijai, atsiradus teritoriniams prieštaravimams, tai neperaugo į glaudų bendradarbiavimą, o Latvijai pradėjus reikšti draugiškumą Lenkijai, kuri tuo metu buvo tapusi pagrindine lietuvių tautos prieše, tarpusavio kontaktai sumažėjo iki minimumo. Atšilus santykiams (tam neabejotinai turėjo įtakos lenkų ir latvių nesutarimai), 1921m. gegužės 14d. Lietuva ir Latvija pasirašė slaptą protokolą, iš esmės labai artimą politinės sąjungos sutarčiai. Šiame protokole buvo pažymėta, kad reikia siekti visų Baltijos valstybių sąjungos, į kurią įeitų ir Suomija su Lenkija. Bet kadangi karinė konvencija su lenkais buvo nepriimtina abiems pusėms, buvo pažymima, kad pirmiausiai turi būti sudaryta ,, mažoji sąjunga“- tarp Latvijos, Estijos ir Lietuvos. Sutartis labiau suartino visas šias šalis ir jos sureguliavo nemažai tarpusavio santykiuose iškilusių problemų. Tačiau dėl įvairių priežasčių, pirmiausiai Lenkijos neigiamo požiūrio bei aktualaus Vilniaus klausimo, sutartis tarp trijų Baltijos valstybių apsiribojo tik parengiamaisiais darbais ir žodiniais pažadais.
Paramos ginčui su Lenkija Lietuvai ir toliau ieškant vakaruose (Vokietija) ir rytuose (T.Rusija), iki 1933m. santykiai su šiaurės kaimynėmis nebuvo sureikšminami. Didėjant Vokietijos grėsmei bei jos susivienijimo su Lenkija galimybei, Lietuvos vyriausybė ryžosi užsienio politikos posūkiui. Šis žingsnis buvo priimtas labai teigiamai ir 1934m. gegužės 1d. Estija ir Latvija oficialiai pasiūlė lietuviams prisijungti prie 1923m. lapkričio 1d. sutarties. Užsienio reikalų ministrams parengus Baltijos santarvės ir bendradarbiavimo sutarties projektą,1934m. rugsėjo 12d.Ženevoje sutartis buvo pasirašyta. Svarbiausias sutarties tikslas buvo derinti trijų valstybių užsienio politiką, teikti viena kitai visokeriopą politinę ir diplomatinę pagalbą .Reikėtų paminėti sutartis, kurios panaikino bent jau vieną priežastį konfliktuoti Lietuvai ir Latvijai – nesutarimus dėl teritorijų. Ir viena, ir kita pusė turėjo pretenzijų į jų manymu lietuviškąsias ar latvių žemes, o 1919m. pabaigoje ėmė aiškiau reikštis šie nesutarimai. M. Sleževičiaus vyriausybė nesilaikė Paryžiaus susitarimo dėl laikinosios sienos ir šių metų rudenį ėmė reikalauti tuoj pat pripažinti Lietuvai ne tik Palangos pajūrį iki Šventosios, bet ir Alūkštos apskrities pietinę pusę, kurią su savo kariuomene buvo užėmusi. Bet Lietuvos ir Latvijos vyriausybės vengė didesnio konflikto ir sienos klausimą stengėsi išspręsti diplomatiniu būdu. Tačiau bet kokios tarpusavio derybos baigdavosi nesėkmingai. Žlugus eilinėms deryboms (T.Naruševičiaus diplomatinei misijai), abi šalys galutinai įsitikino, jog pačios nepajėgs susitarti.,,1920m. rugsėjo 28d. Lietuvos ir Latvijos atstovai, tarpininkaujant Anglijos misijos Pabaltijyje vadovui S.Talensui, Rygoje pasirašė sutartį dėl sienos nustatymo perdavimo Arbitražo komisijai, susidedančiai iš 4 narių (…) ir pirmininko, kuris turėjo būti Anglijos atstovas arba nors jos pilietis“ . Juo tapo Edinburgo universiteto profesorius Dž. J. Simpsonas, kuris 1921m. kovo 20d. paskelbė galutinį sprendimą dėl sienų nustatymo. Šiuo sprendimu buvo patenkintos abi šalys. Sureguliavus sienų klausimą, tarpusavio santykiai galėjo plėtotis toliau ir tapo glaudesni. Atsirado būtinybė sutvarkyti ūkinius reikalus. Po ilgų derybų, laikinų sutarčių ir prarasto brangaus laiko (už tai atsakomybę turėtų prisiimti A.Voldemaro vadovaujama vyriausybė) tik 1930m. lapkričio 24d. pasirašyta prekybos sutartis bei keletas kitų , seniai pribrendusių realiam gyvenimui. Skaitant tarpukario Lietuvos politikų prisiminimus, atrodo, kad latviai vertinę save aukščiau, pasižymėję ,,didybės manija“, buvę nesukalbami. Tačiau beveik visą tarpukario metą Latvija stengėsi padėti Lietuvai, ypač tarptautinėje arenoje, kur jau turėjo pripažinimą ir gerą vardą. LIETUVA IR LENKIJADar viena lietuvių tautos kaimynė – Lenkija, tačiau žvelgiant į istoriją, santykiai su ja niekada nesiklostė broliškai, netgi Lietuvai ir Lenkijai būnant viena valstybe. Ir tuo tikrai negalėtume apkaltinti lietuvių (ne taip, kaip santykiuose su Latvija). Lenkai visuomet laikė save ,,aukštesne“, civilizuotesne tauta, bajorai turėjo daugiau teisių bei privilegijų, o labiausiai engiama buvo lietuviškoji bendros valstybės dalis. Ir tai liečia ne tik viduramžius. Lietuvai kuriant nepriklausomą valstybę su savo (neabejotinai) istorine sostine Vilniumi ir siekiant tarptautinio pripažinimo, vėlgi kaip didžiausia kliūtis iškyla Lenkija, su savo teritorinėm pretenzijomis ir arogantišku elgesiu bei agresija. Tarpukario laikotarpiu vertėtų kalbėti ne apie šių šalių santykius, o apie Lietuvos – Lenkijos konfliktą -,, Prometėjiškas Pilsudskio užmojis Lenkiją sustiprinti Lietuva ar bent pirmajaidovanoti antrosios istorinę sostinę ir tokiu būdu sugrąžinti modifikuotą Abiejų Tautų Respublikos ,,aukso amžių“ paskatino ilgametį ir nevienareikšmį Lietuvos ir Lenkijos konfliktą“ . Svarbiausią vietą to meto Lietuvos užsienio politikoje užėmė Vilniaus susigrąžinimo klausimas, problema, kaip atsilaikyti prieš eventualų Lenkijos puolimą. Lenkijos politiniuose sluoksniuose buvo susiformavę dvi svarbiausios grupės, kūrusios savo valstybės stiprinimo programas. Viena numatė visų buvusių Lenkijos žemių (Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos) inkorporaciją. Lietuviams, geriausiu atveju, būtų suteikta autonomija. Kiti politiniai veikėjai stojo už savanorišką Lietuvos federaciją su Lenkija. Federacija būtų suteikusi lenkams patogų ir saugų išėjimą į Baltijos jūrą, leidusi naudoti Lietuvos teritoriją strateginiams, ekonominiams, politiniams reikalams. Ketinimų rimtumą rodo tai, kad ,,abiejų politinių grupių teritoriniai siekimai galutinai suformuluoti 1919m. kovo 3d. notoje Paryžiaus taikos konferencijai“ , kurioje Lenkijos sienos nurodytos tokios, kaip buvo 1772m.( iki 1-ojo Žečpospolitos padalijimo). Lietuvos atsakas – kovo 24d. nota, įteikta taip pat Paryžiaus taikos konferencijai, kurioje pabrėžiama, kad lietuvių tautos tikslas – atskira suvereni valstybė su sostine Vilniumi ir ji nenori jokios sąjungos su Lenkija, kuri Lietuvos atžvilgiu puoselėja grobikiškus planus. Įrodymų laukti ilgai nereikėjo – jau balandžio 19d. lenkų kariuomenė užėmė Vilnių bei vėliau veržėsi gilyn į Lietuvą nepaisydama Antantės nustatytų (pirmosios, birželio 18d. bei antrosios, liepos 26d.) demarkacinių linijų. Prisidengiant kova su Raudonąja Armija ir 1920m. vyko susidūrimai su Lietuvos kariuomene bei buvo pažeidinėjamos anksčiau tarptautinėmis sutartimis nustatytos sienos. Rugsėjo 30d. Tautų Sąjungos Taryba priėmė dar vieną rezoliuciją, kuria ragino Lietuvą ir Lenkiją imtis priemonių mūšiams tarp jų nutraukti, rekomendavo sėsti prie derybų stalo. Tą pačią dieną Suvalkuose prasidėjo šių šalių derybos. Lietuvos delegacijos tikslas buvo nustatyti demarkacinę liniją tarp abiejų šalių kariuomenių (Vilnius turėjo likti Lietuvos pusėje). 1920m. spalio 7d. Lietuvos ir Lenkijos atstovai pasirašė Suvalkų sutartį. Pirmuoju straipsniu buvo nustatyta demarkacijos linija, tačiau ji buvo išvesta tik iki Bastūnų. Vilniaus užnugaris liko atviras. 2 straipsnis skelbė karo veiksmų sustabdymą . Tačiau jau spalio 9d. Vilnių užima L. Želigovskio daliniai, sudarant ,,maišto“ir nepriklausomo nuo Lenkijos veikimo vaizdą. Šie daliniai prasiskverbė toli į Lietuvą, o lapkričio 29d. pasirašytos paliaubos paliko užimtą teritoriją su Vilniumi L.Želigovskio rankose. Vėlesniais metais sekė ilgos nevaisingos derybos, kuriose didžiosios valstybės labiau palaikė Lenkijos pusę (Himanso susitarimo projektai, Ambasadorių konferencijos nutarimas ). Lietuvai beliko nepripažinti šių dokumentų. Tačiau valstybė izoliuota negali gyvuoti. Kadangi liaudyje buvo gyvas ,, Vilniaus kultas“ ir bet kokios nuolaidos Lenkijai šiuo klausimu buvo laikoma išdavyste, neaštrindama vidaus padėties Lietuvos vyriausybė slapta vykdė derybas su lenkais. Tačiau Lenkija nepriėmė nei vieno pasiūlymo bei galiausiai be jokių išankstinių nuolaidų 1938m. kovo 17d. pateikė ultimatumą užmegsti diplomatinius santykius. Remdamasi žiniomis iš Lietuvos pasiuntinių, bendra tarptautine padėtimi, karine Lenkijos grėsme ir Lietuvos kariuomenės silpnumu, vyriausybė kovo 19d. atsakomąja nota priėmė ultimatumą, kas lietuvių visuomenėje sukėlė nepasitikėjimą respublikos vadovybe ir protestų bangą.
Didelę žalą Lietuvos užsienio politikai padarė Vilniaus atgavimo klausimas. Lenkijos siūloma unija, federacija ar kita glaudi sąjunga mainais už ,, Vilniją“ lietuvių netenkino. To meto lietuvių politinį mąstymą puikiai apibūdina neginčytino Lietuvos patrioto, Lietuvos lenko, konstitucinės teisės profesoriaus Mykolo Riomerio pastebėjimai.,, Komentuodamas ,, Vilniaus susigrąžinimo“ tezę, profesorius savo dienoraštyje pažymėjo, kad katalikiškoje Lietuvoje ji ,, yra daug tvirtesnė dogma už nekaltojo prasidėjimo, neklystančio popiežiaus ir kitas Katalikų Bažnyčios dogmas“ . Ilgametis Lietuvos politikų kompromisų vengimas, tarptautinių organizacijų ignoravimas, pataikavimas tautos viešąjai nuomonei, vedė į tarptautinę izoliaciją ir nepadėjo susigrąžinti Vilniaus.LIETUVOS IR SOVIETŲ RUSIJOS (SĄJUNGOS) SUTARTYS
Viena iš svarbiausių tarpukario Lietuvos užsienio politikos krypčių – Sovietų Rusija, vėliau – Socialistinių Respublikų Sąjunga. 1919m. pabaigoje iš Lietuvos teritorijos išvyta Raudonoji Armija, tačiau lenkų kariuomenė buvo gerai įsitvirtinus ir tebekėlė realų pavojų. Bet kokia parama (politinė, ekonominė, moralinė) turėjo didelę reikšmę. Tuo metu iš bolševikų vyriausybės gaunamas oficialus pasiūlymas pradėti taikos derybas, žinoma slapta tikintis išplėsti Baltijos valstybėse savo įtaką. Galingo kaimyno parama turėjo tapti didele paspirtimi kovoje su Lenkija.1920m. įtemptai vykstant deryboms, Lietuvai pavyko išsikovoti teisių į istorines žemes ir LDK turtą. Mainais sovietų diplomatija išsireikalavo dokumentą (2 str. priedas), pagal kurį faktiškai buvo pateisinti sovietų veiksmai paversti Lietuvą savo karo su Lenkija zona. Didžiosios vakarų valstybės į sutartis su bolševikais žiūrėjo neigiamai ir dar prieš Lietuvai pasirašant su sovietais sutartį, 1920m. liepos 10d. priima Antantės šalių Spa konferencijos nutarimą, kuriuo reikalauta, kad Lenkija atitrauktų kariuomenę, perduotų Vilnių Lietuvai, paliekant šį klausimą spręsti tarptautinėje konferencijoje. Bet lietuvių diplomatija beveik visą tarpukario laikotarpį remėsi ne šiuo dokumentu, o vėliau, 1920m. liepos 12d. su Sovietų Rusija pasirašyta Taikos sutartimi. Vėlesniuose santykiuose jau su SSRS, pastaroji išskirtinės reikšmės šiai sutarčiai neteikė. 1926m. rugsėjo 28d. Lietuva – SSRS pasirašė Nepuolimo sutartį, kurią pratęsiant 1931-05-06 ir 1934-04-04 protokoluose vėl patvirtinti principiniai ankstesnių sutarčių teiginiai.1939m. rugsėjo 28d. Vokietija ir SSRS pasirašė sutartį dėl sienos ir draugystės bei slaptąjį protokolą, kuriuo Lietuva pateko į sovietų įtakos sferą. J.Stalino vadovybė pareikalavo iš Lietuvos sudaryti savitarpio pagalbos sutartį ir įkurdinti joje Raudonosios armijos dalinius, už tai žadant atiduoti Vilnių. Lietuviai matė vieną kelią išsaugoti valstybingumą kylant karo grėsmei – 1939m. rugsėjo 1d. LR prezidentas A.Smetona paskelbia aktą dėl valstybės neutraliteto. Vykstant deryboms su sovietais, lietuvių delegacijai pažadėtas visiškas nesikišimas į vidaus reikalus, įvairiapusė pagalba, nepriklausomybės išsaugojimas bei pabrėžiama, kad sutartis sudaroma tik šio karo metui, tačiau duota suprasti – jei sutartis nebus pasirašyta ,, Sovietų Sąjunga (…) būtų priversta nesiskaityti su dabar Lietuvos skelbiamu neutralitetu“ . 1939m. spalio 10d. aplinkybių priversta Lietuvos vyriausybė pasirašė ,,Vilniaus ir Vilniaus srities LR perdavimo ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį“. Tai buvo didelis žingsnis nepriklausomybės praradimo link, kuris iš šalies galėjo atrodyti visiškai savanoriškas. Tarpukario užsienio politikos favoritas – Sovietų Sąjunga, turėjęs pagelbėti išspręsti pačius opiausius Lietuvos klausimus, įtakojo ilgametę lietuvių tautos okupaciją.
KLAIPĖDOS KRAŠTO KLAUSIMAS IR KITOS SUTARTYSPo I-ojo pasaulinio karo, 1919m. birželio 28d. pasirašytos Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniais Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Antantei. Kraštą formaliai administruojant Prancūzijai, kilo grėsmė, kad jį gali prisijungti Lenkija. Lietuvos vyriausybė improvizavo Klaipėdos krašto gyventojų ,,sukilimą“ ir 1923m. sausio 24d. patvirtino rezoliuciją dėl de facto Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos. Po Antantės ir Lietuvos derybų,1924m. gegužės 8d. pasirašyta Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvencija. Kraštas pripažintas Lietuvai, o ši įsipareigojo saugoti jo autonomiją. Tačiau Vokietija neatsisakė planų Klaipėdoje. Vis dėlto iki 1933m. Lietuva gan sėkmingai derino su ja interesus pajūryje. Tai rodo daug 1925-1933m. pasirašytų sutarčių. Reikėtų išskirti 1925m. liepos 31d. sutartį, kuria pripažinta evangelikų bažnyčios autonomija, nustatyti teisiniai bažnyčios ir valdžios santykiai. Kylant Vokietijos agresijai, imta nuolaidžiauti jai įvairiausiais klausimais (nors 1936-08-05 prekybos sutartis turėjo teigiamos įtakos Lietuvos politikai).1939m. kovo 20d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas žodžiu įteikia J.Urbšiui ultimatyvų reikalavimą – arba Lietuva pati atiduoda Klaipėdos kraštą, arba vokiečių kariuomenė įžengs į Lietuvą ir ,,nežinia kur sustosianti“ . Kovo 22d. ultimatumas buvo priimtas ir pasirašyta Klaipėdos krašto perleidimo sutartis.Lietuvos užsienio politika neapsiribojo vien santykiais su artimiausiais kaimynais bei didžiausiomis, galingiausiomis valstybėmis. Jauna nepriklausoma valstybė palaikė ryšius beveik su visu pasauliu. Tarpukario laikotarpiu buvo sudarinėjamos įvairios tarptautinės sutartys, apimančios pačias įvairiausias valstybės gyvenimo sritis. Buvo palaikomi ekonominiai santykiai ne tik su visos Europos valstybėmis (Danija, Olandija, Čekoslovakija, Rumunija, Skandinavijos šalimis ir t.t.), tačiau ir su tokiomis tolimomis šalimis, kaip Turkija, Persija, Afganistanas, Japonija, Čilė. Bendradarbiaujama buvo religijos ir teisėtvarkos, tarptautinio saugumo ir apsiginklavimo, paskolų suteikimo ir karo belaisvių perdavimo klausimais.
IŠVADOS
1990 metais atkūrus Lietuvos valstybingumą ir 1991 metais daugumai pasaulio šalių ją pripažinus, sparčiai pradėjo plėtotis mūsų valstybės ryšiai. Šiomis dienomis jie daug intensyvesni nei tarpukario laikotarpiu. Tuo metu Lietuva nuolat buvo didžiųjų valstybių interesų sankryžoje. Tai labai sunkino jos padėtį. Dėl kiekvieno klaidingo, neapdairaus vyriausybės žingsnio lietuvių tauta patekdavo į labai pavojingą padėtį.Lietuvos užsienio politikoje labai svarbi vieta teko santykiams su Lenkija. Galima įvardinti tai kaip išimtinį reiškinį tarptautinių santykių istorijoje: dvi kaimyninės valstybės beveik du dešimtmečius neturėjo jokių politinių, ekoniminių, kultūrinių ryšių. Jas skyrė skirtinga ateities vizija: lietuvių tauta siekė nepriklausomybės, visiškai nenorėjo jokios federacijos, tuo labiau su arogantiškąja Lenkija. 1925m. pabaigoje, po Locarno konferencijos Rytų ir Vakarų Europai nustačius skirtingas saugumo pakopas, Lietuva, siekdama sustiprinti savo tarptautinę padėtį ir spręsti Vilniaus problemą, nutarė gerinti santykius su Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Lietuvos diplomatai tikėjosi, kad tarptautinės sutartys su šiomis šalimis, užkirs kelią ar bent pristabdys suinteresuotų didžiųjų valstybių projektus Lietuvą padaryti tarpusavio teritorinių kompensacijų objektu. Tačiau vien mažos valstybės politikų vilčių ir pastangų nepakako išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos ir visos Rytų Europos likimą tuo metu lėmė svaresni politiniai, ekonominiai ir kultūriniai veiksniai: didžiosios valstybės ir jų interesai.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. P.Dailidė. Lietuvos sutartys su svetimomis valstybėmis. 1919-1929m.(I t.). Kaunas 19302. P.Dailidė. Lietuvos sutartys su svetimomis valstybėmis. 1929-1939m.(II t.). Kaunas 19393. Z. Butkus. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919 -1929 metais. Vilnius 19934. E.Turauskas. Lietuvos nepriklausomybės netenkant – įvykiai. Kaunas 19905. Prievartos vaisiai. Kaunas 20026. R.Žepkaitė. Lietuva ir didžiosios valstybės 1918 – 1939 m.7. V. Sidzikauskas. Lietuvos diplomatijos paraštėje. Vilnius 1994
8. A. Kasparavičius. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje. Vilnius 1996