Interpolo istorija, raida ir narių kaita iki šių dienų.

TURINYS

1. Įvadas .............................. 3 psl.
2. Interpolo priešistorė ........................ 4 psl.
3. Tarptautinės komisijos susikūrimas ................ 6 psl.
4. Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos raida ..... 7 psl.
5. Išvados .............................. 9 psl.
6. Literatūros sąrašas ........................ 10 psl.

ĮVADAS

Atsiradus tokiam reiškiniui kaip tarptautinio pobūdžio nusikaltimai ir jiems nesustabdomai daugėjant, iškilo būtinybė sukurti bendrą tarptautinę organizaciją, kurios tikslas būtų suvienyti valstybes kovoje su nusikaltimais ir nusikaltėliais, dažnai peržengiančiais keleto šalių sienas. Tarptautinio pobūdžio nusikaltimai laikomi tokie kriminaliniai nusikaltimai, kurių pasekmės išeina už vienos valstybės ribų. Kadangi kiekvienoje iš jų galioja skirtingos teisinės sistemos, veikia skirtingi teisėsaugos organai, labai sunku bendradarbiauti be koordinuojančios organizacijos, kuri pašalintų tuuos neatitikimus. Būtent todėl ir buvo įkurta Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija.

Kad tokia organizacija būtinai reikalinga įrodo ir tai, kad jos idėja atsiradusi prieš daugiau kaip šimtą metų, išgyvenusi daugelį pasikeitimų ir dvejus pasaulinius karus, gyvuoja ir šiomis dienomis. Interpolo narių iš viso pasaulio skaičius auga, nepaisant geografinių, religinių, politinių, socialinių skirtumų. Nusikaltimai nepaiso nacionalinių sienų. Organizuoti nusikaltėliai vis labiau tobulėja ir vis dažniau veikia tarptautiniu lygiu. Nusikalstamų organizacijų struktūra pasikeitė. Anksčiau nusikaltėlius jungė priklausymas šeimai ar etninė kilmė, o šiiandien nusikalstamo pasaulio atstovai yra susijungę į tarptautines grupuotes, veikiančias keliose šalyse. Taigi policija turi reaguoti į tokius pasikeitimus. Būtinas produktyvus bendradarbiavimas – dialogas, parama ir sutelktos jėgos tarp šalių narių policijos, muitinės, imigracijos tarnybų ir teisingumo departamentų.
Artimiausiu metu teisingumas ir vidaus reikalų kl

lausimai, mano nuomone, taps dar svarbesni, nes vis daugiau europiečių yra linkę pasinaudoti savo teise nevaržomai judėti ES teritorijoje darbo ar asmeniniais reikalais, todėl valstybių narių policijos pajėgoms, muitinės tarnyboms bei teisinių sistemų atstovams reikės kur kas glaudžiau bendradarbiauti, įtraukiant ir naujas ES valstybes nares. Narkotikai, tarptautinis sukčiavimas, prekyba žmonėmis ir seksualinis vaikų išnaudojimas – visos šios problemos Europos piliečiams kelia didelį nerimą. Tai valstybių sienas peržengianti nusikalstama veikla ir tik valstybių sienas peržengiantis bendradarbiavimas gali padėti jas veiksmingai spręsti. Čia tarptautinei kriminalinės policijos organizacijai į pagalbą ateina Europolas. Tačiau ne tik senoji Europa, bet ir visas pasaulis kenčia nuo besiplečiančio nusikalstamumo bei žiaurėjančių nusikaltėlių. Terorizmas, radikalizmas, ekstremizmas paprastai yra tarptautiniai reiškiniai, nusikaltėliai migruoja iš valstybės valstybėn, iš vieno žemyno į kitą, todėl viienos kurios valstybės ar kontinento pastangų užkirsti kelią šių nusikaltimų plitimui nepakanka.

INTERPOLO PRIEŠISTORĖ

Žengiant pasauliui į naują – pramonės amžių, valstybės ir tautos pradėjo suprasti izoliacijos daromą žalą. Paradoksalu, tačiau tik įsiliejimas į pasaulio bendruomenę, naujovių ir naujųjų taisyklių priėmimas, garantavo atskiros tautos išlikimą, savitumo ir paveldo išsaugojimą. Puikus pavyzdys galėtų būti senoji Japonijos imperija, iš visiškai izoliuotos, atsiskyrėliškos viduramžių šalies tapo valstybe – pasauline lydere. Tai naujovių lopšys, čia gimsta didžiausi išradimai, ji seniai tapusi aukščiausios kokybės sinonimu, tuo pačiu išsaugojusi pačias seniausias ir

r gražiausias tradicijas. Ir taip yra tik todėl, kad valstybė lemiamu momentu sugebėjo atsisakyti senovės mąstymo ir drąsiai žengti į naująją epochą. Visi žinome ir priešingą pavyzdį – Šiaurės Amerikos indėnų gentys, sulaukusios skaudžios lemties.
Industrializacija, globalizacija įtakojo naujus valstybių santykius. Globalizacija – pasaulio valstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Tarpusavio ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais. Rinkos ekonomikos išplitimas pasaulyje bei su tuo susijusi technologijos pažanga sukūrė sąlygas nuolatiniams tarpusavio ryšių tarp pasaulio valstybių augimui.
Įsibėgėjant tarptautinei prekybai, plečiantis ekonominiams, kultūriniams ryšiams, turėjo atitinkamai keistis ir sienų bei muitinių režimai, kontrolė. Procedūroms tampant paprastesnėms ir greitesnėms, tai pasitarnavo ne tik geriems tikslams. Tai tapo ypatingai paranku ir įvairiems teisėtvarkos pažeidėjams, nusikaltėliams, netrukdomiems išvykti iš šalies, kur buvo ieškomi ir pasislėpti kitoje, kurioje nebegaliojo pirmosios įstatymai. Ir taip būtų galima keliauti per visą pasaulį, nesibijant sulaukti bausmės. Nusikaltėlių areštas ir grąžinimas į nusikaltimo padarymo valstybę buvo sprendžiamas diplomatiniais keliais. O tai, žinoma, dėl formalumų pareikalaudavo daug brangaus laiko. Procedūros būdavo paprastesnės, jei šalys turėjo pasirašiusios tarpusavio nusikaltėlių išdavimo sutartis.Tarpukario nepriklausoma Lietuva turėjo sudarius tokias sutartis tiek su kaimyninėmis Europos šalimis ( pvz. 1931 m.,,Lietuvos ir Vokietijos susitarimas dėl teisminės pagalbos teikimo baudžiamose bylose“ ), tiek su tolimosiomis pa
asaulio valstybėmis, tokiomis, kaip Turkija, Persija, Afganistanu, Japonija, Čile.
Reikia paminėti, kad nusikaltėlių paieškos klausimus bandydavo spręsti policijos vadovai patys asmeniškai kreipdamiesi tiesiogiai į kitos šalies kolegas. Tačiau be atitinkamų tarpusavio pagalbos sutarčių, tai buvo labiau panašu į prašymą, nereikalaujantį jokių įsipareigojimų.
Valstybėms vis plačiau ir efektyviau bendraujant ir bendradarbiaujant, po truputį nykstant radikaliems skirtumams tarp valstybių ekonominio išsivystymo, socialinio gyvenimo, vis labiau pradėjo panašėti ir problemos jų viduje. Taip, be abejonės, galima pasakyti ir apie teisėsaugą. Pirmiausiai turint galvoje nacionalinę kiekvienos šalies teisėsaugą. Pagal kokius požymius, kokiomis metodikomis remiantis nustatinėti nusikaltusio asmens tapatybę, surinkti įrodymus, kurie būtų pakankami ir pripažįstami netgi užsienio valstybių, jei to prireiktų? Kas ir kaip gali sulaikyti užsienin pabėgusius nusikaltėlius, kas turėtų teisę bausti ir kuo remiantis?

Beprasidedanti globalizacija, šalia visų savo teigiamų savybių, grėsė valstybėms augančiu nacionalinio suvereniteto apribojimu, arba tai, kas dar vadinama delokalizacija, kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie informacijos kontrolę. Greta šių problemų nerimą kėlė ir vis grėsmingesnius mąstus įgaunantis tarptautinis organizuotas nusikalstamumas: meno vertybių vagystės, pinigų padirbinėjimas, jūrų piratavimas, prekyba žmonėmis, prostitucija bei kt. To pasekoje vis dažniau buvo prabylama apie bedrą valstybių kovą su nusikalstamumu. Vis aktualesnis tampa bendrų teisėsaugos pajėgų įsteigimo klausimas. Naujųjų pajėgų, ku
urios remtųsi įvairių šalių ilgalaike patirtimi ir praktika, kovoje su augančiu tarptautiniu nusikalstamumu pritaikant pačius efektyviausius metodus.

Pirmą kartą panaši idėja buvo iškelta dar 1889 metais, steigiamąjame Tarptautinės baudžiamosios teisės sąjungos suvažiavime. Jo dalyviai konstatavo tarptautinio nusikalstamumo atsiradimą ir valstybių teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo svarbą. Buvo kviečiama sukurti įstatyminę bazę tokiam bendradarbiavimui pirmiausiai nacionaliniu lygiu.

1905 metais Hamburge vykusiame Kriminalistikos draugijos posėdyje buvo priimtas kreipimasis į visas valstybes savo policijos struktūrose įsteigti ypatingas tarnybas kovai su tarptautiniu nusikalstamumu. Posėdyje taip pat nuskambėjo minčių įsteigti tarptautinius policijos centrus, skirtus kovai su atskirų rūšių nusikaltimais. 1910 m. Buenos – Airėse iškeliamas pasiūlymas įsteigti visapasaulinę policijos organizaciją.

TARPTAUTINĖS KOMISIJOS SUSIKŪRIMAS

Pati realiausia šios tarptautinės organizacijos užuomazga buvo 1914 metais per pirmą Tarptautinį kriminalinės policijos kongresą, kuris vyko Monake. Monako vadovo hercogo Alberto I kvietimu į šį kongresą suvažiavo policijos atstovai, teisininkai ir kiti šios srities mokslininkai iš Europos, Azijos, Centrinės ir Pietų Amerikos valstybių. Jame buvo karštai palaikoma idėja sukurti visiškai nepolitinę policijos organizaciją, todėl raginama atsisakyti diplomatinių kanalų tarptautiniame policijos struktūrų bendradarbiavime įtvirtinant tiesioginius tarpusavio kontaktus. Tačiau svarbiausias žingsnis buvo kongreso dalyvių priimtas sprendimas įsteigti specialią komisiją, kuri kruopščiai išanalizuotų įvairių šalių praktiką indentifikacijos srityje. Savo tyrimų rezultatus ši komisija turėjo pristatyti sekančiame kongrese, kuris buvo planuojamas surengti po dvejų metų Bucharešte. Ten ir būtų galutinai sprendžiamas tarptautinio indentifikacijos biuro įsteigimo klausimas. Tuo metu buvo labiau akcentuojamas apsikeitimas informacija, o nuomonės apie įvairiapusį šalių policijos struktūrų bendradarbiavimą didesnio palaikymo nesusilaukė. Tačiau kad ir kokių teigiamų poslinkių bei pažangių idėjų pateikė 1914 metų kongresas, po trejeto mėnesių prasidėjęs I-asis pasaulinis karas ilgam sustabdė jų įgyvendinimą.
1923 metais Vienoje įvyko kitas Tarptautinis kriminalinės policijos kongresas. Po pasaulinio karo, jo įtakotų didžiulių neramumų valstybių viduje ir nekontroliuojamai augančio nusikalstamumo, šį kartą žymiai didesnio palaikymo sulaukė Vienos policijos vadovo I.Šobero kvietimas atvykti į antrąjį kongresą, kuris tęstų dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėtą spręsti pasaulio policijos institucijų bendradarbiavimo klausimą. Į Austrijos sostinę atvyko 138 atstovai iš 20 šalių, pagrinde Europos, o taip pat iš JAV, Kinijos, Egipto ir Japonijos. Susirinkę delegatai dar kartą patvirtino 1914 metais pateiktus tikslus ir priėmė sekančius sprendimus: būtina plėtoti tiesioginius, žymiai operatyvesnius ryšius tarp skirtingų šalių policijos tarnybų ir įsteigti tarptautinę policijos organizaciją. Taip šių dviejų kongresų pagrindu susikūrė Tarptautinė kriminalinės policijos komisija (ICPC). 1923 metais, rusėjo 7 diena laikoma Interpolo įkūrimo data. Ši komisija turėjo savo statusą, o jos būstinė buvo įsikūrusi Vienoje, išlaikoma Austrijos vidaus reikalų ministerijos. Komisija buvo įsteigta kaip pagalbinis pasaulinio policijos kongreso organas.
1930 metais Antverpene įvykusiame šio kongreso posėdyje nuspręsta daugiau nebeorganizuoti suvažiavimų tokia forma kaip netikslingų. Tarptautinė kriminalinės policijos komisija nuo šių metų pradėjo funkcionuoti savarankiškai. Iki tol finansiškai išlaikoma Austrijos vyriausybės, nuo šių metų lėšas išlaikymui gaudavo iš komisijos valstybių kaip nario mokestį.

TARPTAUTINĖS KRIMINALINĖS POLICIJOS ORGANIZACIJOS RAIDA

Aukščiausiu Tarptautinės kriminalinės policijos komisijos organu paskirtas šalių – narių suvažiavimas. Iš pradžių komisijoje buvo 28 atstovai – kai kurios valstybės turėjo po keletą narių. Vėliau, 1925 metų sąrašuose jau buvo 37 nariai iš 20 šalių (daugiausia narių turėjo Austrija – 5 atstovus, ir Vokietija – 4, kitos šalys mažiau). 1932 metais komisijoje jau buvo 57 oficialūs ir 4 ypatingieji nariai iš 30 šalių, o 1938 metais jau 34 šalys delegavo savo atstovus.
1932 metais Romoje vykusiame šios komisijos suvažiavime griežtai atskirti oficialūs ir neoficialūs nariai. Neoficialūs nariai buvo renkami suvažiavimo metu iš žinomų kriminalistikos mokslininkų, tikintis jų aktyvios pagalbos, sprendžiant įvairias organizacijos problemas. Kandidatai prieš tai turėjo gauti savo valstybės aukščiausiųjų valdžios organų sutikimą tokiai veiklai. Po 1932 metų šie neoficialūs nariai nebegalėjo naudotis balso teise. Tais pačiais metais įstatuose atsirado papildymas, skelbiantis, kad Tarptautinės kriminalinės policijos komisijos prezidentas renkamas penkeriems metams ( iki tol prezidento pareigas ėjo Vienos kongreso ,,kaltininkas“ austras I.Šoberas). Tačiau 1934 m. Tarptautinės kriminalinės policijos komisijos nariai priėmė sprendimą, kad nuo šiol jos prezidento postą galės užimti tik Austrijos policijos prezidentas, kadangi būstinė buvo šioje valstybėje ir toks vadovas labai teigiamai veikė visą komisijos ir jos biuro darbo efektyvumą.
Tokia Tarptautinės kriminalinės policijos komisijos valdymo forma turėjo lemiamą vaidmenį naciams perimant visą vadovavimą į savo rankas ir pasitelkiant šią pasaulinę organizaciją savo tikslams. 1938 metų kovą fašistinė Vokietija prisijungė Austriją ir nacių policijos vadovas perėmė komisijos prezidento postą. Skelbiama, kad tik 1940 m. komisijos administracija su savo kartotekomis ir archyvais persikėlė į Berlyną, tačiau manoma, kad tai galėjo įvykti jau 1938 metais, dar iki oficialaus pranešimo.
Sekanti demokratinė konferencija buvo surengta tik po karo, 1946 metų rudenį Briuselyje, dalyvaujant tik 17 šalių atstovams. Atgimusios organizacijos būstine pasirinktas Paryžius, kadangi po karo šis miestas ilgam buvo tapęs vakarų pasaulio centru. Prancūzija kaip Interpolo būstinė buvo pasirinkta ir kaip kompromisas tarp rytų – vakarų bloko rungtyniavimo.
1952 metais komisijoje dalyvavo jau 37 valstybės. 1956 m. priimtas naujas organizacijos statutas, atitinkantis to laiko dvasią. Jame Tarptautinės kriminalinės policijos komisijos pavadinimas pakeistas į Tarptautinės kriminalinės policijos organizaciją (Interpolas). Stengiantis pritraukti naujų narių, buvo organizuojamos įvairios vadovų reklaminės kelionės, vizitai į kitas šalis, masinės informacijos priemonėse pasirodė jų pasisakymai. Gali būti, kad tai įtakojo tokį greitą šios organizacijos augimą. 1960 metais buvo 65 narės, 1970- 111, 1990- 150.

Iš pradžių į Interpolą buvo žiūrima kaip į nevyriausybinę organizaciją, tačiau 1971m. įvyko radikalus pasikeitimas. Nuo tada Jungtinės Tautos Interpolą pripažino, kaip vyriausybinį statusą turinčią organizaciją.
Nuo 1989 metų Interpolo būstinė perkelta į Lioną. Dabar ši organizacija vienija apie 180 valstybių narių, kurio pasiruošusios bendradarbiauti užkertant kelią nusikaltimams. Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos veiklos pagrindą sudaro informacijos apie tarptautinio pobūdžio nusikaltimus kaupimas ir perdavimas nacionaliniams biurams (NCB).
NCB turi savo susikūrimo istoriją. Jau 1923m buvo pradėta kalbėti, jog norint užtikrinti efektyvų bendradarbiavimą reikia centralizuoti nacionalinį šalių narių darbą. 1927m. ir 1928m. buvo įkurti pirmieji biurai Vienoje, Berlyne, Amsterdame, Briuselyje, Paryžiuje ir kai kuriose kitose sostinėse. O 1956m. priimta konstitucija numatė šių padalinių būtinumą. NCB uždaviniai: kova prieš tarptautinio pobūdžio nusikaltimus; informacijos keitimasis; atlieka tarptautinio pobūdžio tyrimo operacijas, nustatant, ieškant asmenis ar atliekant kitus veiksmus; dalyvauja techninėse ir teorinėse studijose, kurių tikslas – gerinti tarptautinį bendradarbiavimą.;atstovauja savo šalį Generalinėje Asamblėjoje.

Leidžiamas oficialus ICPO-Interpolo žurnalas “Review”. Pirmasis šio žurnalo numeris buvo išleistas 1946 metų rugsėjo mėnesį. Jis išeina 6 kartus per metus. Iš pradžių jis leistas tik prancūzų, vėliau anglų, ispanų, o nuo 1978m. ir arabų kalbomis. Visos šios 4 kalbos yra pripažintos kaip Interpolo kalbos. Kiekvienas NCB gauna šį žurnalą. Nuo 1999 metų rugpjūčio mėn. Interpolo generalinis sekretoriatas informaciją apie pavogtas kultūros vertybes platina kompaktiniuose diskuose (CD-ROM), kuriuos, kiekvieną kartą papildytus nauja informacija, kas du mėnesiai išsiuntinėja Interpolo nacionaliniams biurams. Minėtuose diskuose sukaupta duomenų apie daugiau nei 14 000 pavogtų visų rūšių meno vertybių. Be to, informacija apie artimiausiu metu įvykusias meno vertybių vagystes yra skelbiama oficialiame Interpolo internetiniame puslapyje, adresu www.interpol.int.

Organizacija turi savo vėliavą ir emblemą, naudojamus nuo 1950 metų. Interpolas yra trečia pagal dydį tarptautinė organizacija po Jungtinių Tautų Organizacijos ir FIFA.

Nuo 1991 metų Lietuva yra pilnateisė Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos narė. Lietuvos Respublikai šioje organizacijoje atstovauja Interpolo nacionalinis biuras.

IŠVADOS

Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos susikūrimas tarptautinio nusikalstamumo užuomazgoje buvo labai savalaikis ir toliaregiškas žingsnis. Tačiau Interpolo organizacijai skaičiuojant jau ne pirmą savo veiklos dešimtmetį, Europos politikų akimis žiūrint, ji pasidarė nelanksti ir biurokratiška. Tuo pačiu Interpole buvo aiškiai pastebimas JAV dominavimas, ir Europos, siekiančios sukurti Sąjungą kaip pasaulinį geopolitinį bloką, tokia padėtis netenkino. Todėl buvo orientuojamasi į bendradarbiavimo plėtrą, kuria turėjo būti sukurta Europos policijos įstaiga. Tačiau Interpolas nėra ignoruojamas, jo kanalai naudojami tais atvejais, kai reikia gauti informaciją arba ja keistis su valstybėmis, neįtrauktomis į Šengeno ir kitas Europos informacines sistemas, taip pat ir su kitų pasaulio regionų valstybėmis.

Abi policijos organizacijos atlieka ypatingai svarbų vaidmenį šiuo metu, plečiantis tarptautiniam bendradarbiavimui, nykstant sienoms tarp valstybių ir naujųjų technologijų dėka priartėjant visam pasauliui, kylant naujai emigracijos bangai iš Rytų Europos bei kitų buvusio socialistinio pasaulio šalių.

Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija tai institucija, kurios pagrindinis tikslas per glaudų valstybių narių bendradarbiavimą kovoti su tarptautinio pobūdžio nusikaltimais. Ir reiktų dar kartą pabrėžti teigiamą jos vaidmenį šioje veikloje ir šis vaidmuo tampa vis žymesnis. Šiuo metu tokio pobūdžio tarptautinis bendravimas ir tokiu lygiu be Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos neįsivaizduojamas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. P.Dailidė. Lietuvos sutartys su svetimomis valstybėmis. 1929-1939m.(II t.). Kaunas 1939
2. P.Dailidė. Lietuvos sutartys su svetimomis valstybėmis. 1919-1929m.(I t.). Kaunas 1930
3. K.С. Радионов. Интерпол : вчера, сегодня и завтра. Москва 1990
4. Я. М. Белъсон. Интерпол в борьбе с уголовной преступностью. Москва1989
5. www. interpol. int
6. www. policija. lt

Leave a Comment