TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………2psl
I.SOCIALINIS DARUDIMAS NUO INVALIDUMO LIETUVOJE………………………………….3psl
I.1 SOCIALINIS DRAUDIMAS…………………………………………………………………………………………..3psl
I.2.INVALIDUMODRAUDIMAS………………………………………………………………………………………..3psl I 3 .INVALIDUMO SĄVOKA……………………………………………………………………………………………4psl
NETEKTO DARBINGUMO NUSTATYMAS……………………………………………………………….4psl
NETEKTO DARBINGUMO PENSIJOS APSKAIČIAVIMAS…………………………………………5psl
MAŽŲ PENSIJŲ PADIDINIMAS…………………………………………………………………………………8psl
IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………..11psl
NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………………………………………………..12psl
ĮVADAS
Invalidumas yra būsena, kurią sunku aprašyti įvairiais aspektais ir kurią būtina atriboti nuo kitų sričių. Paprastai invalidumas apibūdinamas kaip nedarbingumas (tam tikromis aplinkybėmis – dalinis), t.y. kaip praradimas (tam tikromis aplinkybėmis – dalinis) galimybės savo fiziniais ir psichiniais sugebėjimais iš darbinės veiklos gauti arba (potencialiai) sugebėti gauti pajamas. Gali būti sunkūs invalidai nuo gimimo. Asmenys, kurie dėl savo individualių gyvenimiškų aplinkybių niekada neketino arba neketina dirbti pagal profesiją, taip pat gali būti pripažinti invalidais. Mūsų apžvalgai ši aplinkybė tampa svarbi tik tada, kai ji yra susijusi su teise gauti valstybinių ar privačių draudimo sistemų paslaugas.. Valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos – svarbiausia socialinės apsaugos rūšis neįgalumo atveju . Invalidumo pensijos skiriamos asmenims, kurie pirminio invalidumo nustatymo arba pakartotinio invalidumo nustatymo metu turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai. Minimalaus ir būtinojo pensijų draudimo stažo reikalavimai invalidumo pensijai gauti priklauso nuo asmens amžiaus.
SOCIALINIS DRAUDIMAS NUO INVALIDUMO LIETUVOJE
Socialinis draudimas – tai įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, iš dalies arba visiškai kompensuojanti apdraustiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimos nariams dėl senatvės, invalidumo(netekto darbingumo), artimųjų netekimo, ligos, motinystės(tėvystės), nedarbo prarastas pajamas arba padengti dėl šių priežasčių atsiradusias papildomas išlaidas. Lietuvoje socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu. Dirbantys žmonės kas mėnesį moka valstybinio socialinio draudimo įmokas, o išėję į pensiją, tapę invalidais, susirgę, sulaukę kūdikio, netekę sutuoktinio, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo “SoDra” gauna atitinkamas išmokas. Nemokantys įmokų žmonės neturi teisės į socialinio draudimo teikiamas garantijas
Pagrindinis asmens materialinės gerovės garantas – jo teisė dirbti ir gauti uždirbtą atlyginimą, o papildomos garantijos- piniginė socialinė parama, kompensuojanti dėl negalios ar darbingumo netekimo prarastas pajamas .Socialinis draudimas, socialinės pagalbos reikalingiems, žmonėms suteikia, išgyventi reikalingas, priemones ir paslaugas. Prisidėti prie valstybinio socialinio draudimo sistemos privalo kiekvienas dirbantis žmogus .Invalidumo draudimas-draudimas, garantuojantis išmokas nedarbingam asmeniui invalidui po to, kai nebemokamos laikinojo nedarbingumo išmokos .Neįgalumo socialinės rizikos pobūdis skiriasi nuo senatvės tuo, kad neįgalumas negali būti planuojamas tam tikram laikui. Todėl visi gyventojai nuo gimimo iki pensinio amžiaus turi būti aprėpti viena ar kita neįgalumo (invalidumo) apsaugos schema. Lietuvoje kol kas taip nėra. Vaikams invalidams, pripažintais invalidais asmenims iki 24 metų amžiaus arba dėl iki to laiko buvusios ligos ar traumos padarinių asmenims iki 26 metų amžiaus pripažinto invalidumo numatyta galimybė gauti šalpos pensiją . Taip pat šalpos pensijos nustatytais atvejais skiriamos ir už neįgaliųjų slaugą. Apdraustiems socialiniu draudimu ir turintiems nustatytą pagal asmens amžių minimalų socialinio draudimo stažą neįgaliesiems mokama socialinio draudimoinvalidumo pensija.Invalidumo sąvoka
Invalidumu laikomas visiškas arba dalinis darbingumo netekimas, kuris yra pastovus arba išliekantis po ligos pašalpų mokėjimo pabaigos ir kuris riboja asmens galimybes verstis veikla, duodančia pajamų. Įgaliotųjų įstaigų nustatyta asmens būklė, dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų neleidžianti šiam visai arba iš dalies pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir atlikti pareigų . Invalidumas, kaip teisę į paslaugas pagrindžiantis valstybinės apsaugos sistemos faktas, paslauga, kaip negacija ar atsiradusios rizikos materialinė kompensacija) yra svarbūs, kadangi invalidumo fakto egzistavimas iš esmės apibūdinamas per apsaugos sistemas, kurios jį nagrinėja per sąlygas, kurias reikia įvykdyti, norint gauti tas paslaugas, invalidumo nustatymo metodą ir paslaugos nustatymą. Kalbant vaizdžiai, nėra invalidumo savaime, jis yra politiškai reguliuojamas, ekspertai, remdamiesi įstatymais, jį apibūdina ir administracinėmis priemonėmis daro jam įtaką. Šiuo atveju visuomet svarbūs ekonominiai, socialiniai struktūriniai ir individualūs psichologiniai veiksniai.
Netekto darbingumo nustatymas
Netekto darbingumo laipsnį , priežastis, atsiradimo laiką ir terminą nustato valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos (VMSEK), vadovaudamosi savo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės .Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę ginčyti invalidumo nustatymo teisingumą asmeniui, turinčiam teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją. Nedarbingu laikomas asmuo, kurį NDNT pripažįsta netekusiu 75 – 100 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 0 – 25 procentų darbingumo).Iš dalies darbingu laikomas asmuo, kurį NDNT pripažįsta netekusiu 45 – 70 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 30 – 55 procentų darbingumo).Jei NDNT asmenį pripažįsta netekusiu 0 – 40 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 60 – 100 procentų darbingumo), asmuo laikomas darbingu ir teisės gauti netekto darbingumo pensiją jis neturi .
Netekto darbingumo pensijos skiriamos ir mokamos remiantis 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu , bei Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais . Šie teisės aktai įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d., tačiau netekto darbingumo pensijos skiriamos nuo 2005 m. liepos 1 d. Iki šios datos buvo skiriamos invalidumo pensijos . Beveik visose sistemose, kuriose invalidumas laikomas svarbiu pašalpai skirti faktu, egzistuoja vadinamasis prašymo principas. Nukentėjusysis turi pateikti prašymą gautipensiją, t.y. paslauga jam negali būti primetama. Tik pateikus prašymą, prasideda procedūra, kurią baigus gali būti nustatytas invalidumas. Tik pradėjus invalidumo nustatymo procedūrą, galima tam tikromis aplinkybėmis nustatyti savijautos sutrikimus, kurie nukentėjusiam anksčiau nebuvo žinomi arba kurie dabar gali patvirtinti invalidumo faktą.LIETUVOS RESPUBLIKOS NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS ĮSTATYMAS(redakcija2004 m. gegužės 11 d. Nr. IX-2228 Vilnius) pagrindinės nuostatos:• Pažymėtina, kad vienas pagrindinių neįgaliųjų socilainės integracijos įstatymo uždavinių – iš ėsmės pakeisti invalidumo nustatymo sistemą.• Neįgalumo lygį ir darbingumo lygį nustatys viena institucija – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socilainės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT).
• Iš esmės pasikeis invalidumo nustatymo tvarka neįgalumo nustatymui asmenims iki 18 m. ir darbingumo lygio nustatymui tik darbingo amžiaus asmenims.• Darbingumo lygis asmenims, sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus nebus nustatomas, jiems bus nustatomi ir tenkinami speciliaeji poreikiai.Netekto darbingumo pensijos apskaičiavimas
Pensija apskaičiuojama pagal tą pačią formulę kaip ir senatvės pensija, pridedant negalios ištiktam asmeniui prie turimo draudimo stažo tiek metų, kiek jam trūksta iki senatvės pensijos amžiaus . Asmenų, pripažintų netekusiais 60-70 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d.- antros grupės invalidais), netekto darbingumo pensijos dydis toks pats kaip senatvės pensijos dydis . Asmenims, netekusiems 75-100 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – pirmos grupės invalidams) pensija apskaičiuojama taip pat, kaip asmenims, netekusiems 60-70 procentų darbingumo, tačiau pagrindinė pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos. Asmenims, netekusiems 45-55 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – trečios grupės invalidams) pensija apskaičiuojama kaip netekusiems 60-70 procentų darbingumo, o po to mažinama 50 proc .Senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims darbingumo lygis nenustatinėjamas. Šiems asmenims skiriama senatvės pensija. Jei iki senatvės pensijos amžiaus sukakimo dienos asmeniui buvo paskirta ir mokama netekto darbingumo (invalidumo) pensija, po 2005 m. liepos 1 d. skiriant senatvės pensiją pirmą kartą netekto darbingumo (invalidumo) pensijos gavimo laikas prilyginamas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui . Konstitucija laiduoja piliečių teisę gauti invalidumo(netekto darbingumo) pensija . Dėl sveikatos būklės, visiškai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus neturi lygių galimybių dalyvauti darbo procese, negali tikėtis vienodų pajamų su kitais visuomenės nariais ir konkuruoti darbo rinkoje. Todėl valstybė piniginėmis socialinės apsaugos priemonėmis kompensuoja dėl negalios prarastas pajamas.Šios socialinės apsaugos priemonės gali atlikti skirtingas funkcijas:
• palengvinti arba sušvelninti invalidumo būseną (slaugant
sunkius arba labai sunkius invalidus arba teikiant sveikatospriežiūros paslaugas lėtinėmis ligomis sergantiems ligoniams);• išgydyti invalidumą visiškai arba iš dalies (pavyzdžiui, taikantmedicininės ar profesinės reabilitacijos priemones);• kompensuoti visiškai arba iš dalies dėl invalidumo prarastaspajamas (pvz., skiriant pensiją);• pagerinti invalidų finansinę padėtį ir sudaryti jiems galimybesdalyvauti visuomeniniame gyvenime (pvz., lengvatos naudojantis visuomeniniu transportu, mokesčių lengvatos užtelefoną, radiją ir televiziją arba dalyvavimas visuomeniniuoserenginiuose, pvz., koncertuose, sporto renginiuose).Apžvelgiant šias paslaugas, sąvoka invalidumas yra identiška savokai negalia. Bet čia daugiausia nagrinėjame sistemas, kurios invalidumą apibūdina kaip faktą, suteikiantį teisę gauti tokias paslaugas, kurios pajamų praradimą kompensuoja visiškai arba iš dalies arba siekia invalidumobūseną pašalinti visiškai arba iš dalies .Beveik visose sistemose,kuriose invalidumas laikomas svarbiu pašalpai skirti faktu, egzistuojavadinamasis prašymo principas. Nukentėjusysis turi pateikti prašymą gauti pensiją, t.y. paslauga jam negali būti primetama. Tik pateikus prašymą, prasideda procedūra, kurią baigus gali būti nustatytas invalidumas. Tik pradėjus invalidumo nustatymo procedūrą, galima tam tikromis aplinkybėmis nustatyti savijautos sutrikimus, kurie nukentėjusiam anksčiau nebuvožinomi arba kurie dabar gali patvirtinti invalidumo faktą. Galime pastebėti, kad didėjant ekonomikos problemoms padaugėja prašymų gauti invalidumo pensiją dėl struktūrinių ar dėl individualių priežasčių. Daugeliu atvejų, esant geresnėms gyvenimo sąlygoms, tieasmenys ir toliau būtų dirbę, nekreipdami dėmesio į savo nepalankią psichologinę-socialinę būseną, arba būtų susiradę mažiau kenksmingą darbo vietą ir ten tęsę savo darbinę veiklą. Namų gydytojo patarimas pateikti prašymą gauti pensiją, pernelyg dideli darbo krūviai, gamybos atmosferos pablogėjimas lemia augantį prašymų skaičių. Grasinimai atleisti iš darbo, besikaupianti įtampa darbe ir šeimoje, netikrumas dėl darbo vietos, baimė būti atleistam iš darbo, bet ir nenoras dirbti bei viltis turėti daugiau laisvalaikio skatina siekti invalidumo pripažinimo. Tarp abiejų šalių vykstantys socialiniai medicininiai ir psichosocialiniai diskursai, ekspertizių kokybė, prašymą pateikusio asmens atkaklumas arba jo sugebėjimas įtikinti lemia procedūros baigtį. Taigi procedūros rezultatas gali būti palygintas su kompromiso išsiderėjimu tarpkeleto šalių.Mažų pensijų padidinimas
Mažų invalidumo pensijų gavėjų gyvenimo sąlygos sunkios, juo labiau kad šie asmenys,palyginti su sveikaisiais, turi specialių poreikių. Įsigaliojus naujam Šalpos (socialinių) pensijų įstatymo pakeitimo įstatymui atskiroms šalpos pensijų gavėjų grupėms numatyta mokėti didesnes pensijas. Mažų pensijų (nuo 2004 m. kovo 1 d.) ir bazinės pensijos (nuo 2004 m. balandžio 1 d.) padi- dinimai įtakojo pensininkų skaičiaus pasiskirstymo pagal pensijos dydį rodiklius (1 iliustracijoje) galima pastebėti itin ženklų invalidumo pensijų gavėjų persiskirstymą nuo 230 Lt iki 290 Lt bei per 290 Lt iki 350 Lt pensijos dydžių ribose). Jei iki mažų pensijų ir bazinės pensijos padidinimo (2004 m. sausio 1 d. duomenimis) net 159,8 tūkst. senatvės pensijos gavėjų gaudavo pensiją, kurios dydis buvo nuo 230 Lt iki 290 Lt dydžio, tai padidinus mažas pensijas ir bazinę pensiją (2004 m. liepos 1 d. duomenimis) minėto dydžio pensijas gaunančių buvo tik 55,9 tūkst. asmenų. Padidinus mažas pensijas ir bazinę pensiją, ženkliai išaugo senatvės pensijų gavėjų, gaunančių per 290 Lt iki 350 Lt dydžio pensijas, skaičius. Iki mažų pensijų ir bazinės pensijos padidinimų šių asmenų buvo 188,2 tūkst., padidinus mažas pensijas ir bazinę pensiją – 244,5 tūkst. Analogiška situacija pastebima ir tarp invalidumo pensijų gavėjų (1 liustracija) . Nuo 2009 m. sausio 1 d. draudžiamųjų pajamų koeficientas bus apskaičiuojamas tik pagal uždarbį, turėtą nuo 1994 m. sausio 1 d.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys(1 iliustracija)
Vadovaujantis prarastų pajamų kompensavimo logika neįgaliems vaikams skiriamos šalpospensijos negali būti pagrįstos, nes vaikai dėl negalios nepraranda pajamų. Panašiai ir išmokos neįgalių vaikų tėvams gali būti perteklinės esant išplėtotai socialinių paslaugų sistemai, kai specialiuosius poreikius tenkina paslaugos, kurias finansuoja savivaldybės ir vyriausybė. Tačiau vadovaujantis Vakarų šalyse įsigalėjusia pozityvios diskriminacijos nuostata neįgalūs asmenys turėtų būti remiami vien dėl jų nepalankesnės padėties visuomenėje, palyginti su sveikaisiais. Be to, Lietuvoje kol kas socialinės paslaugos nepakankamai išplėtotos ir ne visiems prieinamos, todėl piniginės išmokos reikalingos, kaip su ribota vaikų veikla susijusių šeimos papildomų išlaidų kompensavimas. Piniginės išmokos prasmingos ir kaip neįgalių vaikų institucionalizacijos prevencinė priemonė.
Kita reikšminga neįgaliųjų socialinės apsaugos problema – labai spartus invalidumo pensininkų skaičiaus didėjimas . Vien 1995-2002 m. socialinio draudimo invalidumo pensininkų skaičius išaugo 35% ir 2002 m. siekė 188,1 tūkst. (arba apie 5% bendro gyventojų skaičiaus). Sparčiausiai daugėjo III grupės invalidumo pensininkų. Minėtu laikotarpiu jų padaugėjo apie 73%, tuo tarpu II ir I grupių pensininkų padaugėjo atitinkamai 42% ir 35% (2 Iliustracija)(2 Iliustracija) Galime pastebėti, kad didėjant ekonomikos problemoms padaugėja prašymų gauti invalidumo pensiją dėl struktūrinių ar dėl individualių priežasčių. Daugeliu atvejų, esant geresnėms gyvenimo sąlygoms, tie asmenys ir toliau būtų dirbę, nekreipdami dėmesio į savo nepalankią psichologinę-socialinę būseną, arba būtų susiradę mažiau kenksmingą darbo vietą ir ten tęsę savo darbinę veiklą. Namų gydytojo patarimas pateikti prašymą gauti pensiją, pernelyg dideli darbo krūviai, gamybos atmosferos pablogėjimas lemia augantį prašymų skaičių. Grasinimai atleisti iš darbo, besikaupianti įtampa darbe ir šeimoje, netikrumas dėl darbo vietos, baimė būti atleistam iš darbo, bet ir nenoras dirbti bei viltis turėti daugiau laisvalaikio skatina siekti invalidumo pripažinimo. Tarp abiejų šalių vykstantys socialiniai medicininiai ir psichosocialiniai diskursai, ekspertizių kokybė, prašymą pateikusio asmens atkaklumas arba jo sugebėjimas įtikinti lemia procedūros baigtį. Taigi procedūros rezultatas gali būti palygintas su kompromiso išsiderėjimu tarp keleto šalių .
IŠVADOS
Taigi matome, kad invalidumą galima apibrėžti kaip nuolat trunkančią ligą, kuri visą laiką daro įtaką fizinėms, dvasinėms ir proto galioms arba invalidumą galima laikyti ilgalaikiu, ligos nulemtu nedarbingumu. Atrodo, kad priklausomai nuo to, koks yra priskyrimo kriterijus nustatant invalidumą, labiau pabrėžiama arba profesinė, arba fizinė ir dvasinė nukentėjusiojo padėtis. Abu priskyrimo būdai kelia problemų. Viena vertus, dažniausiai senatvės
draudimo srityse remiamasi nuostata, kad invalidumas iš principo turi būti peržiūrimas: ar suteikus ypatingas reabilitacijos paslaugas, ar įkūrus darbo vietas su pagalbinėmis priemonėmis ar darbą lengvinančia įranga, ar pasikeitus sveikatos būklei. Todėl invalidumo pensijos nemokamos kaip nuolatinės pensijos (išskyrus akivaizdžiai ilgalaikius atvejus), yra numatytapo tam tikro laiko padėtį peržiūrėti. Tokie įstatymai invalidumą priartinaprie pagydomos ligos. Ir atvirkščiai: invalidumo priskyrimas prie ligos sukelto darbingumopraradimo skatina nerūpestingą požiūrį, jog individualaus darbingumo sumažėjimas gali būti susijęs tik su konkrečia profesija arba apskritai asmens darbingumu, taigi būtinas diferencijuotas požiūris. Visos šios priežastys yra įrodymas, kad invalidumo rizika veikiau priskirtina pensijiniam, o ne sveikatos draudimui. Kiekvieno asmens darbingumo įvertinimas turėtų būti traktuojamas kaip atskiras atvejis, priklausantis nuo konkretaus konteksto, o pats įvertinimas turi būti kompleksinis: reikia atsižvelgti į medicininę ir socialinę informaciją, funkcijų ir struktūrų sutrikimus bei aplinkos veiksnius. Vakarų Europos valstybėse neįgaliųjų darbingumas paprastai įvertinamas ir medicininiu aspektu, ir socialinių veiksnių požiūriu, ypač atsižvelgiant į darbo rinką.NAUDOTA LITERATŪRA:
1. www.sodra.lt 2. www.sec.lt/pages/žodynas 3. www.socmin.lt 4. www.lrs.lt 5. Socialinis pranešimas 2004, Vilnius 6. Sveikatos Ekonomikos Centras. Socialinė apsauga,Vilnius 2001 7. www.vjrt.lt 8. Valstybės žinios Nr. 21-619., Nr.71-2555, Nr.83-3066, Nr. 171-6295 9. www.sam.lt