SLAPTAS SEKIMAS: TAKOSKYRA TARP OPERATYVINĖS VEIKLOS IR BAUDŽIAMOJO PROCESO

TURINYS

Įvadas..............................3
1. Operatyvinės veiklos samprata ir esmė............................5
2. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveikos problema.................10
2.1. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirties bei uždavinių analizė......12
2.2. Operatyvinės veiklos atlikimo metu gautos informacijos panaudojimo

baudžiamajame procese problema...........................14
2.3. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos santykis

atliekant atskirus veiksmus..............................17
3. Slaptas sekimas..............................22
3.1. Slapto sekimo atsiradimo istorija......................22
3.2. Slapto sekimo teisiniai pagrindai ir sąlygos ....................24
3.3. Slapto sekimo ir operatyvinio sekimo santykis ...................29

3.4. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos problema atliekant slaptą sekimą.........41
Pabaiga..............................46
Išvados .............................. ..47
Literatūros sąrašas. ..............................49
Santrauka ..............................52

ĮVADAS

Temos aktualumas ir reikšmė

Operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykis tai vienas iš svarbiausių operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso sąveikos ellementų. Šis klausimas gali būti nagrinėjamas tiek bendrai aiškinant baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveiką, tiek aiškinant atskirų operatyvinės veiklos formų taikymo galimybes prasidėjus ikiteisminiam tyrimui.
Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveikos problema galėtų būti sprendžiama dviem alternatyviais būdais. Vienas iš sprendimo būdų būtų išsamus operatyvinės veiklos reglamentavimas ir baudžiamojo proceso veiklos „išgryninimas”, kitas – organiškas operatyvinių ir ikiteisminio tyrimo veiksmų suliejimas.
Išplėtus teisinę viešųjų operatyvinių priemonių, skirtų rengiamam, daromam ar padarytam nusikaltimui užfiksuoti, sistemą, baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveika ir iš šiios sąveikos kylančios problemos tapo ypač aktualios. Kaip tik šios priežastys ir paskatino nuodugniau paanalizuoti baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) ir operatyvinės veiklos sąveiką bei iškelti viešumon kai kurias iš šios sąveikos kylančias problemas.
Šiomis dienomis didžiausios diskusijos kyla būtent dėl slapto se

ekimo, numatyto BPK 160 straipsnyje.
Šiame darbe analizuojama baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) ir operatyvinės veiklos sąveika bei iš jos kylančios problemos, atliekant slaptą sekimą. Darbe nagrinėjama ne tik operatyvinės ir baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) veiklos objektų santykis, bet ir operatyviniais veiksmais surinktos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese ribos, taip pat ir siūlomi galimi baudžiamojo proceso (ikiteisminio) atribojimo nuo operatyvinės veiklos būdai, susiję su slaptu sekimu.

Tyrimo objektas.
Tyrimo objektas – operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykis, atsirandančios problemos bei takoskyra tarp operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso, atliekant slaptą sekimą ir su juo susijusius operatyvinius veiksmus.

Darbo tikslas ir uždaviniai.

Nors tikrai dabar ta riba, kuri tiksliai padėdavo atskirti operatyvinę veiklą nuo baudžiamojo proceso veiklos, tapo labai neryški, šio darbo tikslas yra apžvelgti ir išanalizuoti slapto seekimo panašumus ir skirtumus, nustatyti sankirtos taškus operatyvinėje veikloje ir baudžiamajame procese.

Tyrimo uždaviniai:
· pateikti operatyvinės veiklos teorijos sampratą ir jos specialiųjų sąvokų analizę, nustatyti operatyvinės veiklos teorijos objektą, dalyką ir turinį;
· apžvelgti operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykį, išanalizuoti skirtumus ir panašumus;
· išstudijuoti slapto sekimo atsiradimo bei plėtojimosi istoriją;
· nustatyti optimalius slapto sekimo baudžiamajame procese ir operatyvinio sekimo operatyvinėje veikloje pagrindus, išanalizuoti skirtumus ir panašumus;
· ištirti problemas, kurios atsiranda atliekant slaptą sekimą, surasti racionaliausius slapto sekimo reglamentavimo tobulinimo būdus;

Tyrimo šaltiniai ir metodai.

Tyrimo baze buvo Lietuvos ir

r kitų valstybių įstatymai bei poįstatyminiai aktai, įvairių teisėsaugos institucijų duomenys, teisinės patirties ir minties šaltiniai, kriminalistikos, baudžiamojo proceso ir kitų mokslo šakų literatūra.
Rašant diplominį darbą naudotasi sisteminės analizės, dokumentų analizės, istorinių duomenų analizės, loginiu, lyginamuoju metodais.

1. OPERATYVINĖS VEIKLOS SAMPRATA IR ESMĖ

Išsamesniam darbe keliamų problemų supratimui trumpai norėčiau aptarti operatyvinės veiklos esmę.
Operatyvinės veiklos teorijai, kaip ir visų mokslų teorijoms būdinga integracija ir diferenciacija. Teigiama, kad operatyvinės veiklos teorija atsirado iš kriminalistikos, o kriminalistika savo ruožtu atsirado iš baudžiamojo proceso, tačiau šis klausimas diskutuotinas. Operatyvinės veiklos teorijos apraiškų galima aptikti 600 m. prieš mūsų erą žymaus kinų filosofo Sun Dzin traktate „Karo menas”, kuriame jis aprašė visas pagrindines žvalgybinės veiklos nuostatas [27. P. 113]. Kriminalistikos istorijos tyrėjai teigia, kad kriminalistikos pradininku Prancūzijoje laikomas „Siurte” organizacijos įkūrėjas E. F. Vidokas, kuris organizavo agentūrinį žvalgybinį darbą ir nusikaltimams atskleisti panaudojo slaptuosius bendradarbius, kitaip tariant, pradėjo vykdyti operatyvinę veiklą bei taikė vieną iš operatyvinės veiklos metodų [24. P. 15]. JAV kriminalistikos pradininku laikomas nacionalinės seklių agentūros įkūrėjas A. Pinkertonas, kuris tam, kad sėkmingai atskleistų nusikaltimus, panaudojo legendas, maskavimosi priemones, taip pat tam tikrus žvalgybinio pobūdžio veiksmus, pavyzdžiui, detektyvų įterpimą į nusikalstamas struktūras siekiant gauti informacijos, padedančios atskleisti bei užkardyti nusikaltimus [24. P. 82].
Operatyvinės veiklos teorija ta

am tikru metu buvo labai susijusi su kriminalistika, tačiau šiuo metu ji integruojasi į baudžiamąjį procesą.
Reikia pripažinti, kad Lietuvoje operatyvinės veiklos teorija, kaip ir pati operatyvinė veikla, yra perimta iš buvusios Tarybų Sąjungos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, neišvengiamai turėjo pasikeisti tiek operatyvinės veiklos teorija, tiek ir pati operatyvinė veikla. Operatyvinės veiklos teorijos pasikeitimus nulėmė visiškai pasikeitę socialiniai ir ekonominiai santykiai, be to, atsirado esminių neatitikimų tarp operatyvinės veiklos įgyvendinimo demokratinėje ir totalitarinėje valstybėje.
Visiems žinoma, kad Tarybų Sąjungos laikais operatyvinė veikla buvo ne viešo pobūdžio ir su operatyvinės veiklos teorijos laimėjimais galėjo susipažinti tik ribotas visuomenės narių skaičius, tuo tarpu kitai visuomenės daliai tai buvo paslaptis.
Kadangi beveik visa operatyvinė veikla buvo sureguliuota slaptais poįstatyminiais žinybiniais norminiais aktais, t. y. įsakymais, instrukcijomis, kurie neretai prieštaravo pagrindinėms žmonių teisėms ir laisvėms, operatyvinės veiklos teorija dažnai buvo plėtojama neatsižvelgiant į tai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę padėtis visiškai pasikeitė ir operatyvinės veiklos mokslininkų bei patyrusių praktinių darbuotojų pagrindiniu uždaviniu tapo naudingų mokslo laimėjimų, taip pat teigiamos patirties perėmimas ir panaudojimas kuriant šiuolaikinę operatyvinės veiklos teoriją bei įstatymuose įteisinant operatyvinę veiklą. Savaime suprantama, anų laikų stereotipai egzistuoja ir šių dienų operatyvinės veiklos praktikoje, o tai labai trukdo plėtoti pažangią operatyvinės veiklos teoriją.
Praeina gana ilgas laiko tarpas, kol tam tikros at
tskirų teorijų idėjos ir teiginiai prasiskverbia į žmonių sąmonę ir tampa priimtini bei naudojami. Tačiau atskirų mokslo sričių plėtojimo susilpnėjimas, neprisitaikymas prie besikeičiančių socialinių ekonominių sąlygų labai dažnai skaudžiai atsiliepia valstybės raidai bei kasdieniniam visuomenės gyvenimui. Operatyvinės veiklos teorija yra ta mokslo sritis, kurios plėtros tempai turi tiesioginę įtaką visuomenės ir valstybės gerovei.
Galima daug diskutuoti apie tai, kad svarbiu kriterijumi vertinant operatyvinės veiklos teorijos bei jos plėtojimo reikalingumą vertėtų laikyti nusikalstamo pasaulio sėkmingą prisitaikymą prie naujų sąlygų, naujų nusikaltimų darymo bei jų maskavimo būdų atsiradimą, spartų organizuotų nusikalstamų struktūrų profesionalizmo, žvalgybinės veiklos tobulėjimą ir pan.
Operatyvinės veiklos teorija – tai mokslo žinių sistema, aiškinanti operatyvinę veiklą, jos metodų ir priemonių taikymą, atskleidžianti pagrindinius jos plėtojimo dėsningumus užtikrinant pagrindines žmonių teises ir laisves bei garantuojant valstybės ir visuomenės saugumą.
Mokslo teorijos struktūros tyrimą tikslinga pradėti pagrindinių jos sąvokų analize ir teorinių bei empirinių sąvokų tarpusavio ryšių bei skirtumų nustatymu [31. P. 157].
Teigiama, kad specialių sąvokų sistemų buvimas sudaro kiekvienos teorijos pagrindą, nes būtent atskiros sąvokos jungia atskiras jos dalis bei elementus ir nustato tam tikrą jų tvarką. G. I. Ruzavinas aprašė pagrindinius, būtinus elementus, būdingus visoms teorijoms. Jis teigia, kad vienas iš tokių elementų – tai pagrindinės sąvokos, esminiai dėsniai bei nuostatos, išreiškiančios tam tikrus idealizuoto modelio abstrakčių objektų ryšius bei santykius [32. P. 14].
Kaip atskiros sąvokos operatyvinės veiklos teorijoje, kaip ir bet kurioje kitoje teorijoje, panaudojami tam tikri idealizuoti objektai, moksliniai faktai, atskiros visuomeninių santykių rūšys ar socialiniai reiškiniai. Minėtos sąvokos padeda abstrakčiai, idealizuotai suprasti operatyvinę veiklą kaip atskirą reiškinį, išskirti atskirus jos elementus bei jų tarpusavio ryšį. Būtent sąvokomis apibendrinami ir fiksuojami mokslinio pažinimo rezultatai.
Apibūdinant operatyvinės veiklos teorijoje vartojamas specialiąsias sąvokas svarbu suvokti, kad:
· šių sąvokų dialektinis tarpusavio ryšys bei jų tobulinimas atspindi operatyvinės veiklos, kaip savarankiško socialinio reiškinio, tikrumą ir prieštaravimus;
· šios sąvokos įvardijamos tam tikrais pavadinimais, kurie suprantami kaip teisės mokslo terminai, tiksliai apibūdinantys operatyvinėje veikloje vykstančių reiškinių bei procesų santykius, o sąvokų turinys atskleidžiamas apibendrinant tuos santykius;
· pagrindinės operatyvinės veiklos teorijos sąvokos maksimaliai apibendrina operatyvinės veiklos santykius bei jų specifiką;
· šių sąvokų visuma sudaro tam tikrą sistemą, kurioje sąvokos viena nuo kitos skiriasi savo apimtimi, abstraktumu bei kitais požymiais, o tai atskleidžia operatyvinės veiklos, kaip socialinio reiškinio, glaudžiai susijusio su kitais reiškiniais, sisteminį pobūdį. Teorija turi būti sisteminga, t. y. joje turi būti darni teiginių sistema, nes jeigu nėra sistemos, nėra ir teorijos [14. P. 40].
Tam, kad išsamiau atskleisti „operatyvinės veiklos” sąvoką reikia smulkiai išnagrinėti tarpusavyje susijusių sąvokų sistemą, sudarytą iš tam tikrų sąvokų, pavyzdžiui, „operatyvinės veiklos esmė”, „struktūra”, „operatyvinės veiklos sistema”, „turinys” ir „forma”. Norint atskleisti šias sąvokas reikia nagrinėti kitas, siauresnes sąvokas. Pavyzdžiui, norint atskleisti operatyvinės veiklos turinį, reikia išnagrinėti šias sąvokas: „operatyvinės veiklos objektai”, „operatyvinės veiklos subjektai”, „operatyvinės veiklos dalyviai”, „operatyviniai veiksmai”, „metodai ir priemonės”, „operatyvinės veiklos tikslai ir uždaviniai” bei „operatyvinės veiklos rezultatai”.
Be abejo, visos šios sąvokos yra pakankamai plačiai nagrinėtos operatyvinės veiklos teorijoje ir daugelis iš jų yra pateiktos ir įteisintos operatyvinės veiklos įstatyme, taip pat poįstatyminiuose teisiniuose norminiuose aktuose, reglamentuojančiuose operatyvinę veiklą.
Didelę reikšmę operatyvinės veiklos suvokimui moksline, empirine prasme turi sąvokos, apibūdinančios operatyvinės veiklos socialinį vertingumą, teisėtumą, operatyvinės veiklos sferą, apimtis, operatyvinės veiklos intensyvumą bei efektyvumą.
Mokslininkai, išnagrinėję anksčiau minėtas sąvokas, padeda atlikti mokslinius tyrimus operatyvinės veiklos srityje nustatant jos vaidmenį ir vietą teisinėje sistemoje ir sudaro sąlygas numatyti moksliškai pagrįstą operatyvinės veiklos teorinį modelį.
Blogai veikiantis teisinio reguliavimo mechanizmas ir egzistavimas netinkamai sureguliuotų ar apskritai nesureguliuotų operatyvinės veiklos procese atsirandančių santykių. Tai liudija operatyvinės veiklos teorinio modelio būtinumą ir aktualumą.
Taigi apibendrinta operatyvinės veiklos teorija dar gali būti suprantama kaip logiškai susijusi ir sąvokų, nuostatų, kategorijų sistema, interpretuojanti operatyvinės veiklos esmę (turinį ir genezę Lietuvoje). Ši teorija – tai lyg pereinamoji mokslinio pažinimo būsena apie operatyvinės veiklos subjektų vykdomą operatyvinę veiklą.
Operatyvinės veiklos teorijoje atliekamų mokslinių tyrimų tikslas yra operatyvinės veiklos organizavimo ir taktikos tobulinimas tam, kad būtų apsaugotos pagrindinės žmonių teisės ir laisvės, gyvybė, sveikata, nuosavybė, garantuotas valstybės ir visuomenės saugumas.
Operatyvinės veiklos teorija plėtojosi ir plėtojasi kaip teisės mokslo šaka, todėl ji neatsiejamai susijusi su kitomis teisės mokslo, t. y. baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso, kriminologijos, kriminalistikos, administracinės, civilinės, tarptautinės teisės ir kitų mokslų šakomis. Kita vertus, operatyvinės veiklos kaip mokslo teorijos, plėtojimasis neįmanomas nepanaudojant ekonomijos, istorijos, technikos, psichologijos ir kitų mokslų žinių.
Apibendrinant galima pasakyti, kad kai kurių užsienio valstybių teisininkai ir mokslininkai yra daug toliau pažengę operatyvinės veiklos teorijos srityje ir jau nagrinėja operatyvinės veiklos teisę kaip atskirą teisės šaką bei operatyvinės veiklos procesą.
Visiškai suprantama, kad terminas „operatyvinė veikla” yra stereotipiškai perkeltas iš Tarybų Sąjungos operatyvinės veiklos teorijoje vartojamo termino „operativno rozisknaja dejatelnost”. Toks terminas Lietuvoje diskutuotinas, nors Tarptautinių žodžių žodyne terminas „operatyvinis” reiškia „susijęs su karine, policijos ar milicijos operacija” [25, P. 700].
Visose pasaulio valstybėse tokia veikla egzistuoja, ji vykdoma, tačiau daugelyje valstybių „operatyvinės veiklos” terminas nevartojamas – jis nelabai suprantamas arba jam suteikiama visai kita reikšmė. Kai kas terminą „operatyvinė veikla” painioja su terminu „operatyvi veikla”, kuri Tarptautinių žodžių žodyne paaiškinama kaip „greita ir tiksli veikla” [25. P. 700]. Galbūt Lietuvoje operatyvinę veiklą labiau tiktų įvardyti terminu „kriminalinė žvalgyba”, kuris vartojamas ir suprantamas daugelyje užsienio valstybių.
Pagal LR Operatyvinės veiklos įstatymą “Operatyvinė veikla – operatyvinės veiklos subjektų vieša ir slapta žvalgybinio pobūdžio veikla.
Kitaip tariant, operatyvinę veiklą galėtume apibrėžti kaip valstybės įgaliotų institucijų žvalgybinio pobūdžio veiksmų sistemą, skirtą pirminei informacijai apie nusikalstamas veikas ir šias veikas padariusius asmenis surinkti ar įtariamiems nusikaltimo padarymu asmenims surasti. Mūsų manymu, operatyvinė veikla – tai, visų pirma pažintinė veikla, skirta pirminei informacijai apie nusikalstamas veikas ir šias veikas įvykdžiusius asmenis ieškoti ir fiksuoti, t.y. neprocesinė veikla, kurią atlieka valstybės įgaliotos institucijos (operatyvinės veiklos subjektai) iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Nagrinėjant operatyvinę veiklą, mūsų supratimu, pirmiausia reikia prisiminti, kad kovojant su nusikalstamumu, užkardant bei atskleidžiant nusikaltimus, kriminalistikos galimybių ir baudžiamojo proceso normų ne visada pakanka, ypač tiriant ar užkardant sunkius nusikaltimus.

2. BAUDŽIAMOJO PROCESO IR OPERATYVINĖS VEIKLOS SĄVEIKOS PROBLEMA

Operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykio problema atsirado 2002 m. kovo mėnesį Lietuvos Respublikos Seimui priėmus naująjį baudžiamojo proceso kodeksą. Jau tuo metu studijuojant šį naujai priimtą kodeksą kilo daug neaiškių klausimų, susijusių su teisinės reformos įgyvendinimo pradžia ir atskirų teisėsaugos institucijų vieta bei funkcijomis pradėjus galioti naujiems baudžiamiesiems įstatymams.
2002 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naują Operatyvinės veiklos įstatymą, kurį rengiant bei priimant nebuvo atsižvelgiama į jo prieštaravimus bei neatitikimus jau priimtam tačiau dar negaliojančiam Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksui. Galbūt tai padaryta dėl aukščiau minėtos priežasties. Buvo labai daug neaiškumų dėl operatyvinę veiklą vykdančių valstybės institucijų vietos bei funkcijų nusikalstamų veikų tyrimo procese. Taip tuo metu dar galiojo senasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksas, su kuriuo buvo būtina derinti naują Operatyvinės veiklos įstatymą. Tuo metu operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso simbiozė buvo apspręsta pasiremiant susiformavusia praktika.
Taigi galima teigti, kad operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo, kaip baudžiamojo proceso stadijos, santykio nustatymo klausimo nagrinėjimas buvo nukeltas į ateitį, t.y. į naujųjų baudžiamųjų įstatymų įsigaliojimo laikus.
Operatyvinės veiklos ir naujų baudžiamųjų įstatymų suderinimo klausimas įstatymų lygyje pradėtas spręsti 2002 m. spalio mėnesį Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą. Šiame įstatyme nurodyta, kad kiti įstatymai ir teisės aktai, galioję iki naujojo Baudžiamojo kodekso, naujojo Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo galioja tiek, kiek neprieštarauja naujiesiems kodeksams.
Neretai pasigirsta tokia nuo nuomonė, kad įsigaliojus baudžiamojo proceso kodeksui Operatyvinės veiklos įstatymas, su juo ir operatyvinė veikla tapo nebereikalingi, nes visi galimi veiksmai, susiję su nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų atskleidimu, yra reglamentuoti BPK.
Tokia nuomonė, mūsų manymu, yra neteisinga, nors dabar ta riba, kuri tiksliai padėdavo atskirti operatyvinę veiklą nuo baudžiamojo proceso, tapo nežymi.
Ilgą laiką vieni iš pagrindinių tos ribos kriterijų buvo: skirtingas reglamentavimas, skirtingas objektų ir subjektų ratas, slaptų informacijos (duomenų) paieškos metodų bei priemonių naudojimas tik operatyvinėje veikloje, skirtingas operatyvinės ir baudžiamojo proceso veiklos teisėtumo kontrolės mechanizmas ir t.t. Dabar situacija šiek tiek pasikeitė.
Viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse, reglamentuojančiame ikiteisminio tyrimo atlikimą yra nemažai spragų ir neaiškumų, kurias bandoma užpildyti poįstatyminiais teisės aktais neretai iškraipančiais įstatymų leidėjo mintį ar netgi prieštaraujančiais įstatymams (tame tarpe pačiam baudžiamojo proceso kodeksui). Tai ir bus aptariama kitose darbo dalyse.
Operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykį, mūsų supratimu, tikslingiausia pradėti atskleidinėti nuo baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirties bei uždavinių analizės.

2.1. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirties bei uždavinių analizė.

Dažnai klystama galvojant, kad baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirtis ir uždaviniai yra tie patys.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Operatyvinės veiklos paskirtis yra gauti reikiamą informaciją bei aprūpinti ja atitinkamas valstybines institucijas. Operatyvinė veikla yra žvalgybinio pobūdžio veikla, kuri vykdoma derinant viešus ir slaptus informacijos gavimo būdus bei priemones. Analizuodami operatyvinės veiklos uždavinius, išvardintus Operatyvinės veiklos įstatyme, pastebime, kad kai kurie uždaviniai, tokie kaip nusikalstamų veikų prevencija, nusikalstamų veikų išaiškinimas, rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymas sutampa su baudžiamojo proceso uždaviniais.
Akivaizdu, kad operatyvinę veiklą su baudžiamuoju procesu, o taip pat ir su ikiteisminiu tyrimu, kaip baudžiamojo proceso stadija, kuria prasideda baudžiamasis procesas sieja toks reiškinys kaip nusikalstama veikla. Tačiau operatyvinė veikla neapsiriboja nusikalstamų veikų prevencija ar išaiškinimu.
Operatyvinės veiklos uždaviniai taip pat yra asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio, asmenų, kurie slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, taip pat dingusių be žinios asmenų paieška, veikų, keliančių grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, jos nepriklausomybei, ekonominiam saugumui, valstybės gynybinės galios užtikrinimui ar kitiems svarbiems nacionalinio saugumo interesams, prevencija ir išaiškinimas, valstybės paslapčių apsauga, kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklos tyrimas ir pan.[6. 11 str.].
Būtent šis platus operatyvinės veiklos uždavinių sąrašas leidžia suprasti, kokia plati yra operatyvinės veiklos sfera. Šių uždavinių priskyrimas operatyvinei veiklai sąlygoja ir platų operatyvinės veiklos objektų sąrašą, kuris yra daug platesnis už ikiteisminio tyrimo ar bendrai baudžiamojo proceso objektus.
Akcentuodamas tai, kad operatyvinė veikla gali būti atliekama ir operatyvinės veiklos procesas gali baigtis nesusiejant jos rezultatų su nusikalstama veika, o tuo pačiu ikiteisminiu tyrimu ir bendrai baudžiamuoju procesu, pateiksiu tokį pavyzdį:
Atskiri operatyvinės veiklos subjektai tokie, kaip Valstybės saugumo departamento operatyvinių padalinių pareigūnai siekdami išaiškinti veikas, keliančias grėsmę valstybės ekonominiam, nacionaliniam saugumui atlieka operatyvinį tyrimą dėl valstybei svarbių ekonominių objektų privatizavimo. Siekiama išvengti nepageidaujamo kapitalo į Lietuvos valstybę atėjimo, kuris gali turėti neigiamos įtakos valstybės nacionaliniam saugumui ar kelti grėsmę ekonominiam saugumui. Vertinamas investuotojų patikimumas, kapitalo kilmė ir pan. Nustačius, kad dalies kapitalo atsiradimas susijęs su atitinkamų lėšų pervedimais iš kitos valstybės specialiųjų tarnybų biudžeto ar pan. Tokia informacija surašius atitinkamas pažymas perduodama kompetentingoms valstybės institucijoms.
Tas pats objektas, uždaviniai bei tikslai rodo tik šių veiklų sankirtos taškus, bet ne jų tapatumą. Beje, kalbant apie šių veiklų sankirtos taškus, reikia pažymėti, kad jas sieja ir kai kurie faktinių duomenų paieškos būdai bei metodai, pavyzdžiui, apklausa, eksperimentas, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas, specialisto išvados gavimas ir pan. Tačiau pagal savo atlikimo pobūdį, turinį ir reikšmę šie faktinių duomenų paieškos būdai ir metodai iš esmės skiriasi.

2.2. Operatyvinės veiklos atlikimo metu gautos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese problema.

Dar vienas svarbus aspektas operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykio nagrinėjimui yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 35 str., kuriame nurodyta, kad “pagal Operatyvinės veiklos įstatymą surinkta informacija, kuri baudžiamojoje byloje gali turėti įrodomosios reikšmės, po naujojo Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo gali būti procese naudojama, jei ta informacija užfiksuota dokumente, kuris atitinka naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 95 straipsnyje nurodyto dokumento požymius, ir to dokumento rūšis yra numatyta naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 96 straipsnyje”.
Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse yra bendros nuorodos imtis visų įstatymų numatytų priemonių, per trumpiausią laiką atliekant tyrimą ir atskleidžiant nusikalstamas veikas, įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų pripažinimo įrodymais. Būtina paminėti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 35 straipsnyje pateiktą išaiškinimą apie pagal Operatyvinės veiklos įstatymą surinktos informacijos panaudojimą baudžiamajame procese. Svarbiausia, kad informacija būtų užfiksuota dokumente, kuris atitinka naujojo BPK 95 straipsnyje nurodyto dokumento požymius ir kurio rūšis yra nustatyta naujojo BPK 96 straipsnyje.
Atsižvelgiant į aukščiau paminėto įstatymo nuostatas buvo parengtas operatyvinės veiklos įstatymo pakeitimo bei papildymo projektas ir 2003 balandžio mėn. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Operatyvinės veiklos įstatymo atskirų straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymą. Jame numatyta, kad įslaptinta operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese. Jeigu tokia informacija panaudojama baudžiamajame procese, turi būti surašomas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Protokole nurodoma protokolo surašymo vieta, laikas, pareigūno, surašiusio protokolą, pareigos, vardas, pavardė, naudojamų operatyvinių veiksmų pavadinimai, žinomi duomenys apie asmenis, kuriems buvo taikomi operatyviniai veiksmai, arba objekto apibūdinimas, siekiamas rezultatas, operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotos informacijos turinys, naudotų techninių priemonių techniniai duomenys, nurodant fiksuojamo įvykio vietą, laiką ir turinį (jeigu naudojamos techninės priemonės), priedai, garso ir vaizdo juostos, kompaktinės plokštelės ar kitos elektroninės informacijos laikmenos arba kiti materialūs objektai, kuriuose grafiniais ar kitais ženklais užfiksuota informacija, turinti reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti [6. 17 str.].
Priėmus šį įstatymą buvo išspręsta dalis Operatyvinės veiklos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso prieštaravimų, tačiau, mūsų manymu, 2003 balandžio 29 dienos “Operatyvinės veiklos įstatymo 3, 5, 9, 11, 17, 19 straipsnių pakeitimo ir 25 straipsnio pripažinimo netekusio galios įstatymas” pakartojo ir paliko nepašalintus esminius naujojo BPK ir Operatyvinės veikos įstatymo nuostatų prieštaravimus.
Toks operatyviniais veiksmais surinktų faktinių duomenų prilyginimas ikiteisminio veiksmais surinktiems faktiniams duomenims yra nepateisinamas dėl kelių priežasčių.
Visų pirma todėl, kad operatyviniais veiksmais surinkti faktiniai duomenys nuo ikiteisminio tyrimo veiksmais surinktų faktinių duomenų skiriasi savo forma: skirtingi faktinių duomenų šaltiniai bei skirtinga jų paieškos ir rinkimo tvarka. Faktinių duomenų, surinktų vykdant operatyvinę veiklą, šaltinis, visų pirma, yra agentūrinė-operatyvinė ir kita operatyvinė medžiaga, kai tuo tarpu ikiteisminio tyrimo veiksmais surinktų faktinių duomenų šaltiniai yra liudytojo, nukentėjusiojo, įtariamojo, kaltinamojo parodymai, specialisto išvada, ekspertizės aktas ir kiti baudžiamojo proceso įstatyme išvardyti šaltiniai. Operatyvinės veiklos faktinių duomenų šaltiniai gali būti slaptieji operatyvinės veiklos dalyviai (operatyvinės veiklos subjektų etatiniai slaptieji darbuotojai ir slaptai bendradarbiaujantys fiziniai asmenys), etatiniai operatyviniai darbuotojai, kiti fiziniai asmenys, dokumentai, daiktai ir kiti materialūs objektai, gauti iš viešai neskelbtinų šaltinių arba gauti taikant specialias informacijos (duomenų) paieškos priemones bei metodus.
Be to, skirtinga operatyviniais ir ikiteisminio tyrimo veiksmais renkamų faktinių duomenų paieška, rinkimo tvarka bei būdai (metodai). Operatyviniai faktiniai duomenys yra renkami vykdant operatyvinius veiksmus, kurių atlikimo tvarkos daugeliu atveju įstatymas nereglamentuoja (pvz., operatyvinio eksperimento, specialisto išvados gavimo, žvalgybinės apklausos ir kt.). Tuo tarpu atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, faktiniai duomenys yra renkami griežtai laikantis BPK nustatytos tvarkos, t.y. garantuojant, kad nebus pažeistos asmenų teisės ir teisėti interesai.
Taigi, vien tik argumentas, kad operatyviniais veiksmais gauta informacija BPK nustatytais atvejais ir tvarka galės būti panaudota kaip įrodymai baudžiamojoje byloje, dar neduoda pagrindo dėti lygybės ženklo tarp operatyvinės ir baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) veiklų ar susieti šias veiklas vartojant visą ikiteisminę veiklą apimančią sąvoką ikiteisminis tyrimas. Tai akivaizdu, nes įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti pripažinti bet kokie faktiniai duomenys, jei tik jie atitinka įrodymų reikalavimus. Be to, Baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teisė teikti įrodymus bet kokiai valstybinei ar visuomeninei įstaigai, įmonei, organizacijai ar piliečiui, net ir nedalyvaujantiems byloje, nepaverčia jų ikiteisminio tyrimo įstaigomis, o jų veiklos teikiant parengtinio tyrimo įstaigai įrodymus – ikiteisminiu tyrimu.

2.3. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos santykis
atliekant atskirus veiksmus.

Viena iš pagrindinių problemų, mūsų manymu, yra ta, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse, reglamentuojančiame ikiteisminio tyrimo atlikimą, yra nemažai spragų ir neaiškumų, kurias bandoma užpildyti poįstatyminiais teisės aktais neretai iškraipančiais įstatymų leidėjo mintį ar netgi prieštaraujančiais įstatymams (tame tarpe pačiam baudžiamojo proceso kodeksui).
Daug klausimų kyla nagrinėjant procesines prievartos priemones įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 158, 159 ir 160 straipsniuose.
158 straipsnis reglamentuoja savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus. Susipažinus su šio straipsnio turiniu, kyla klausimas, kokie tai veiksmai? Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse tokie veiksmai nepaminėti. Galbūt tai slaptas sekimas? Bet slaptas sekimas yra reglamentuotas LR BPK 160 straipsnyje. Galbūt pareigūnai, atliekantys slaptą sekimą, neslepia savo tapatybės ir ją atskleidžia. Taigi natūralu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi žinoti kokie tai veiksmai.
LR BPK komentare autoriai, komentuodami šį straipsnį, teigia, kad šios priemonės taikymo metu galima atlikti dviejų rūšių veiksmus: 1) slapta patekti į gyvenamąsias patalpas, transporto priemones ir apžiūrėti šiuos objektus, neskelbiant apie jų paėmimą, atlikti kontrolinį gabenimą, užmegzti ryšius su asmenimis, tapusiais nusikalstamos veikos tyrimo objektais ir pan.; 2) atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, jei ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi tai leistina.
Analizuojant šiuos paminėtus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pavyzdžius, mūsų manymu, yra aiškiai matyti, kad LR BPK 158 straipsnyje pateiktas savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų sąrašas yra neišsamus. Šią spragą pabandyta užpildyti išleidus poįstatyminiu teisės aktu patvirtintas rekomendacijas, kuriose pateikiamas sąrašas savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmų, kuriuos atliekant ikiteisminio tyrimo metu reikia vadovautis LR BPK 158 str.
Toks sąrašas yra pateikiamas 2003m. birželio mėn. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. I-190 patvirtintose rekomendacijose “Dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso 154, 158, 159 ir 160 straipsnių taikymo pradėjus ikiteisminį tyrimą”. Šių rekomendacijų 5 dalyje yra išvardinti savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmai: slapta pašto dokumentų siuntų, pašto perlaidų ir jų dokumentų kontrolė, slaptas patekimas į gyvenamąsias patalpas, transporto priemones, jų apžiūra, dokumentų laikinas paėmimas ir apžiūra, paėmimas tyrimui medžiagų, žaliavų ir produkcijos pavyzdžių, techninių priemonių panaudojimas kontroliuojant ir fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nei vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, užmezgimas ryšių su nusikalstamos veikos tyrimo objektais ir darymas vaizdo ar garso įrašo šių kontaktų metu, agentūrinio metodo taikymas sulaikytų ar suimtų įtariamųjų atžvilgių, kontroliuojamo gabenimo atlikimas ar nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai.
Dauguma šių veiksmų yra įtvirtinti Operatyvinės veiklos įstatyme ir yra įvardinti operatyviniais veiksmais. LR BPK 158 straipsnyje numatyti savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai yra procesinės prievartos priemonės.
Operatyvinė veikla pagal savo prigimtį ir esmę, priešingai baudžiamajam procesui, yra prevencinio pobūdžio veikla, t.y. veikla daugiau orientuota į rengiamus, daromus nusikaltimus.
Kyla klausimas, ar pradėjus ikiteisminį tyrimą ir atliekant minėtus operatyvinius veiksmus galima teigti, kad jie įgauna procesinį pobūdį ir tampa procesine prievartos priemone? Jeigu taip tuomet tokių priemonių prievartos ribos turi būti konkrečiai apibrėžtos. LR BPK ne tik neapibrėžia tokių prievartos priemonių taikymo ribų, tačiau netgi jų neišvardina.
Kitas klausimas, ar poįstatyminių teisės aktu patvirtintos rekomendacijos neiškraipo įstatymų leidėjo minties. Aukščiau minėtų rekomendacijų l dalyje nurodyta, kad priėmus sprendimą pradėti nusikalstamos veikos tyrimą, tos nusikalstamos veikos tyrimo veiksmai pagal Operatyvinės veiklos įstatymą neatliekami, išskyrus sankcionuotus iki ikiteisminio tyrimo pradžios veiksmus, kurie gali būti vykdomi iki sankcijos termino pabaigos.
Visų pirma, toks teiginys prieštarauja sveikai logikai ir nusikaltimų atskleidimo taktikai bei metodikai. Šį prieštaravimą pabandysiu iliustruoti tokiu pavyzdžiu: gaunama informacija apie padarytą sunkų nusikaltimą, pvz. nužudymą ar plėšimą ir pradedamas ikiteisminis tyrimas. Renkant informaciją apie nusikaltimo įvykį, nukentėjusiojo asmenybę, nusikaltėlio asmenybę yra būtinybė panaudoti operatyvines įskaitas, nes yra galimybė gauti informaciją, turinčią reikšmės nusikalstamai veikai tirti, kuria remiantis galima numatyti tolimesnes tyrimo kryptis, iškelti versijas, planuoti tolimesnius nusikaltimo tyrimo veiksmus ir pan. Iš pateikto pavyzdžio matyti, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, ne visada įmanoma sėkmingai ištirti nusikaltimų, nepanaudojus operatyvinės veiklos metodų ir priemonių.
Trumpai apžvelgsime kaip operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso takoskyros problema buvo išspręsta užsienio valstybėse.
Rusijos Federacijos teritorijoje iki 1992 metų kovo 13 dienos operatyvinės paieškos veikla buvo vykdoma labiau apibrėžtų subjektų ir reglamentuojama jų žinybinių normatyvinių teisinių aktų. Pirmasis įstatymas “Dėl operatyvinės paieškos veiklos Rusijos Federacijoje”, priimtas Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. kovo 13 d., yra ypatingos svarbos įvykis eilėje praktinių priemonių, įgyvendintų tuo laikotarpiu tikslu tobulinti teisinę bazę kovoje su nusikalstamumu.
Įstatyme pateiktas operatyvinės paieškos veiklos apibrėžimas, atskleistas jos turinys, užduotys ir principai; suformuluotos pagrindinės nuostatos, apibrėžusios operatyvinės paieškos priemonių įgyvendinimo teisėtumą, sąlygas ir tvarką, jų rezultatų panaudojimą atskleidžiant nusikaltimą; įtvirtintos teisės ir pareigos asmenų, susijusių su operatyvinės paieškos veikla, reglamentuoti jų socialinės ir teisinės apsaugos klausimai. Reikia pasakyti, kad net kai kuriose išsivysčiusiose šalyse (pvz.: JAV, VFR, Anglija ir kt.) tokio federalinio įstatymo iki šiol nėra.
Priėmus įstatymą, pavyko išspręsti du pagrindinius uždavinius:
1) sukurti Rusijoje vieningą teisinį operatyvinės paieškos veiklos pagrindą;
2) suteikti oficialų statusą operatyvinei paieškos veiklai, kaip valstybinei-teisinei kovos su nusikalstamumu formai.
Naujajame Įstatyme (str. 6) papildytas operatyvinių paieškos priemonių sąrašas. Į jį įtraukti operatyvinis įdiegimas, kontroliuojamas tiekimas, operatyvinis eksperimentas [33. P. 15].
Tuo būdu įstatymų leidėjai sureagavo į kokybiškai pasikeitusį nusikalstamumą. Sudarė Rusijos ir užsienio šalių teisėsaugos organų darbuotojams sąlygas suaktyvinti kovą su narkotikų prekeiviais, neteisėta ginklų apyvarta, organizuotu nusikalstamumu, kadangi Rusijos operatyvinėms tarnyboms (kaip ir jų užsienio kolegoms) buvo suteikta galimybė teisiniu pagrindu naudoti taktinius spąstus, įkurti tariamas įmones ir firmas, įgyvendinti naujas operatyvinės paieškos priemonių rūšis. Anksčiau Rusijoje galiojusiame Įstatyme numatyta nuteistųjų korespondencijos cenzūra buvo išbraukta, kadangi tai tapo prieinama naujos operatyvinės paieškos priemonės rėmuose – pašto siuntų kontrolės būdu.
Palyginus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksą, Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymą su Vokietijos teisės aktais, galima pabrėžti, kad pastaruosiuose nemažai veiksmų, pagal savo pobūdį panašių į operatyvinius, pateisinama būtinojo reikalingumo baudžiamosios teisės principu, kuris išdėstytas Vokietijos BK 34 §. Tai tokie veiksmai kaip informacijos gavimas, atliekant slaptą operatyvinę apklausą bei užšifruotą operatyvinę apžiūrą žmogaus būste, kurie, pagal mūsų Operatyvinės veiklos įstatymą, yra operatyvinio patikrinimo metodas, nusikalstamos veikos imitacijos modelis, netikrų dokumentų, transporto priemonių registracijos numerių gaminimas bei naudojimas ir kiti.
Antra priežastis, kuri lemia tokių veiksmų, pavyzdžiui, netikrų dokumentų, transporto priemonių registracijos numerių gaminimas bei naudojimas, vykdymą – bendrieji Vokietijos baudžiamosios teisės principai, kada veika nėra pripažįstama nusikalstama, jeigu yra subjektų, turinčių įgaliojimus disponuoti teisėmis, kurioms daroma žala, sutikimas.
Įdomu, kad Vokietijos BPK 163 straipsnyje nustatyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų teisė dirbti su slaptaisiais bendradarbiais – pasitikėjimo asmenimis ir informatoriais, kartu nurodant, kad smulkiau šio darbo ypatybės išdėstytos poįstatyminiuose aktuose, taip vadinamose direktyvose. Mūsų naujasis BPK tik 158 straipsnio 6 dalyje santykinai numato panašaus pobūdžio teisę ar galimybę tiriant sunkiausius nusikaltimus ypatingais atvejais panaudoti asmenis, kurie nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnai.
Savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų (158 straipsnis), arba kaip Vokietijos BPK pavadinta „slaptų tyrėjų“ veiksmai, pirmiausia reiškia asmenų, įsiskverbiančių į nusikaltėlių grupuotes, naudojimą. Pagal Vokietijos BPK, tokie asmenys gali naudotis „legenda“, netikrais dokumentais ir panašiai. BPK apie tai tiesiogiai neužsimena, bet 158 straipsnio 3 dalies 4 punkte teigiama, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodomi konkretūs veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti. Iš straipsnio pavadinimo aišku, kad kiekvienu konkrečiu atveju tokie veiksmai bus konkrečiai įvardijami ir jie gali būti labai skirtingi.
Taigi, priimdami naujuosius baudžiamojo proceso ir baudžiamąjį kodeksus, įstatymų leidėjai, mūsų manymu, nevisiškai pasinaudojo Vokietijos ir Lietuvos patirtimi ir kai kurios normos, susijusios su operatyviniais veiksmais, liko už BPK ribų arba nebuvo konkrečiai išdėstytos, o kai kurios operatyvinės veiklos normos dėl savo specifikos ir negalėjo būti įtrauktos į BPK, nes operatyvinės veiklos uždaviniai kaip jau minėjome yra platesni negu baudžiamojo proceso paskirtis.
Būtent Operatyvinės veiklos įstatymo reguliavimo sferoje faktiškai liko prevencinė operatyvinės veiklos subjektų veikla, kiti nesusiję su nusikaltimais operatyvinės veiklos objektai, šie operatyvinės veiklos metodai: agentūrinis dirbant su slaptai bendradarbiaujančiais asmenimis, taip pat taikant jį suimtiems asmenims situacijos kontrolės tikslais (kad suimtieji nepabėgtų, nenusižudytų ir panašiai – ne įrodymams rinkti) bei operatyvinis patikrinimas, operatyvinė apžiūra ir operatyvinė apklausa, kontroliuojamasis gabenimas, operatyvinės veiklos subjektų teisės, išvardytos Operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ir nemažai kitų klausimų.
Jau dabar savaime suprantama, kad turės būti atlikta Operatyvinės veiklos įstatymo korekcija, bet ne uždrausta operatyvinė veikla, kuri yra būtina ir dėl to neturi kilti jokių abejonių. Operatyvinė veikla beveik visada pasižymi veiksmų kryptingumu bei aktyvumu. Dėl to labai svarbu bus teisingai suderinti operatyvinės veiklos ir naujųjų BK, BPK normas.
Šios veiklos pagrindinė paskirtis turėtų būti informacinis operatyvinės veiklos subjektų aprūpinimas, kriminogeninės situacijos stebėjimas.
Suprantama, kad teisinių terminų, sąvokų vartojimas bei jų apibrėžimas yra svarbus dalykas, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek asmenys, kuriems po to turi būti pranešama apie tokių procesinių prievartos priemonių panaudojimą jų atžvilgiu turėtų žinoti kas tai per veiksmai.
Visa tai, kas buvo paminėta gali pasirodyti tik teorinio pobūdžio problema, tačiau nusikaltėliai tokias spragas neabejotinai išnaudos. Klausimas, kokį poveikį tai turės ateityje nagrinėjant baudžiamojo proceso pažeidimus Strasbūro Žmogaus teisių teisme.
Jei norėtume operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykį nagrinėti praktiniu aspektu, tai ko gero aktualus kausimas yra operatyvinio tyrimo nutraukimo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo momento nustatymas. Čia neaiškumai atsiranda analizuojant tokias situacijas, kai vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo 9 str. nuostatomis, turint informacijos apie sunkų nusikaltimą padariusį asmenį yra atliekamas operatyvinis tyrimas. Pavyzdžiui, jei tokio operatyvinio tyrimo metu mes nustatome, kad asmuo yra padaręs kelis nusikaltimus dėl kurių jau atliekamas ikiteisminis tyrimas LR BPK nustatyta tvarka. Tai ar tie jo nusikalstamų veikų tyrimo veiksmai, apribojantys asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, atlikti vadovaujantis operatyvinės veiklos įstatymo nuostatomis, neprieštarauja LR BPK 44 straipsnio nuostatoms? Ar operatyvinės veiklos subjekto pareigūnai operatyvinio tyrimo metu sužinoję tai, kad dėl tiriamojo padarytų nusikalstamų veikų atliekamas ikiteisminis tyrimas neturėtų nedelsiant nutraukti operatyvinį tyrimą ir ar galima surinktą informaciją panaudoti ikiteisminiame tyrime jei veiksmai atlikti ne pagal LR BPK?
Manytume, kad tokio pobūdžio klausimai įstatymų lygyje dar neišspręsti. Galima tik spėti, kad tai reglamentuoja neviešo pobūdžio poįstatyminiai teisės aktai.

3. SLAPTAS SEKIMAS

3.1. Slapto sekimo atsiradimo istorija.

Viduramžių laikotarpiu Bažnyčia turėjo labai platų žvalgybos tinklą beveik visose Europos šalyse. Gera priemonė gauti žinioms buvo inkvizicijos aparatas. Jėzuitai buvo reikalingi tapti katalikų pamokslininkais ir agentais, be to, neretai slaptaisiais ar jiems padedant sukurtos slaptosios tarnybos agentais. Dažnai karaliaus nuodėmklausys ar seminarijos vadovas būdavo iš tikro vartojant vėlesnės epochos terminą- rezidentas, valdęs platų informatorių ir šnipų tinklą. Buvo mokyklos, kuriose rengdavo dvasininkus, kurie išeidavo visą bendrųjų religinių ir specialiųjų žvalgybos mokslų kursą ir tapdavo parengtais žvalgais ir diversantais. Anglijos monarchas Eduardas IV labai rūpinosi savo slaptąja tarnyba. Slaptosios tarnybos nariams buvo mokomi didžiuliai atlyginimai- iki 1000 ekiu per metus. Buvo suorganizuota speciali greitoji slaptosios korespondencijos persiuntimo tarnyba. Keliuose buvo įsteigtos specialios stotys, kuriose visą laiką laikomi pailsėję arkliai ir karalius galėjo gauti žinias, atgabentas didžiuliu tais laikais greičiu-100 mylių per parą.

Henriko VII slaptoji tarnyba buvo suskirstyta į keturias grupes. Pirmoji grupė – slaptieji agentai, kuriais paprastai buvo rezidentai (anglų diplomatai arba pirkliai), užėmę palyginti aukštas vietas toje šalyje, kur jie gyveno. Antrajai grupei priklausė informatoriai- žemesniųjų visuomenės sluoksnių žmonės, samdomi kokioms nors žinioms gauti. Trečią grupę sudarė profesionalūs žvalgai, kuriems būdavo pavedama sistemingai sekti tam tikrus asmenis, nustatyti jų ryšius, ir jeigu reikia, organizuoti jų pagrobimą. Ketvirtajai grupei priklausė profesionalūs šnipai, paprastai prisidengę kokia nors profesija- dvasininko, gydytojo, raštininko ar kito, suteikiančia teise keliauti iš vietos į vietą ir patekti ten, kur galima gauti reikalingų žinių [16. P. 45].

Napoleonas savo žvalgybą organizavo atvykęs vadovauti armijai 1796-1797m. Napoleonui žvalgybos reikėjo ne tik priešui žvalgyti, bet ir sekti saviems generolams. Slaptajam biurui vadovavo Ž. Landrė. Slaptasis biuras savo agentus siuntė į įvairias Europos šalis, turėjo daug lėšų, kai kuriems agentams už jų surinktas žinias buvo mokomi atlyginimai. Kartais pranešimuose esančios žinios būdavo tokios netikėtos, kad Napoleonas nenorėdavo jomis tikėti, bet viskas pasitvirtindavo. Be to, slaptasis biuras žaidė sudėtingą žaidimą su dvigubais agentais. Per juos buvo siunčiamos netikros žinios priešininkui.
1905m. Paryžiuje ėmė plisti Rytų šokiai. Jų atlikėja Mata Hari greit tapo madinga šokėja ir gaudavo pasakiškus honorarus. Mata Hari iš savo daugybės meilužių išgaudavo svarbiausias karines paslaptis ir perduodavo jas vokiečiams. Be to, ji bandė užsiverbuoti į Prancūzijos žvalgybos tarnybą, bet buvo išaiškinta ir nuteista sušaudyti.
Lietuvoje prie KAM buvo ir kriminalinė policija, kuri susidėjo iš kriminalinio sekimo ir politinio sekimo skyrių, kurie vėliau buvo sujungti ir pavadinti kriminaline policija. Dar 1919m. kriminalinėje policijoje dirbo 34 slapti policijos agentai. 1920m-60. Šie žmonės užsiimdavo sekimu ir informacijos apie tam tikrus objektus rinkimu. 1919-1920m. kriminalinėje policijoje pradėjo formuotis tai, ką galėtumėme pavadinti profesionalia žvalgyba. Tiek sovietų, tiek hitlerinės okupacijos laikotarpiu pradėjusi veikti sistema buvo sunaikinama ir diktuojama sava- okupacinė.
Slaptas sekimas- vienas iš kovos prieš nusikalstamumą būdų. Kaip matyti iš žvalgybos (slapto sekimo) vystymosi istorijos, iš pradžių profesionali žvalgyba buvo naudojama kariniams bei valstybės saugumo užtikrinimo tikslams ir tik gerokai vėliau pradėta naudoti policijos veikloje.
Šioje, pagrindinėje darbo dalyje, išnagrinėsime slapto sekimo teisinius pagrindus, aptarsime žmogaus teisių ir laisvių problemą, atliekant slaptą sekimą ir su juo susijusius veiksmus.

3.2. Slapto sekimo teisiniai pagrindai ir sąlygos.

Pagal operatyvinės veiklos įstatymą operatyvinis tyrimas, t.y. ir slaptas sekimas (įstatyme-operatyvinis sekimas) atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį, yra informacijos apie kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklą, pasislepia įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistasis, dingsta be žinios asmuo, vykdoma asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio, vykdoma valstybės paslapčių apsauga, turima informacijos apie veikas, keliančias grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, jos nepriklausomybei, ekonominiam saugumui, valstybės gynybinės galios užtikrinimui ar kitiems svarbiems nacionalinio saugumo interesams.
Pagal baudžiamojo proceso kodeksą ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, gali paskirti asmens ar transporto priemonės arba objekto sekimą. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje paskirti asmens ar transporto priemonės arba objekto sekimą turi būti nurodyta:
1) asmuo ar transporto priemonė arba objektas, kuris bus sekamas;
2) duomenys, pagrindžiantys būtinybę taikyti šią priemonę;
3) slapto sekimo trukmė.
Jei slapto sekimo metu norima daryti vaizdo ar garso įrašą arba filmuoti, tai taip pat turi būti numatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje.
Objekto sekimas, nesusijęs su informacijos apie konkrečius asmenis rinkimu, galimas be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties.

Slapto sekimo protokolas ir kiti su slaptu sekimu susiję bylos dokumentai surašomi vadovaujantis BPK 201 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.
Slaptą sekimą atlikęs pareigūnas gali būti apklausiamas kaip liudytojas. Apklausa gali būti atliekama vadovaujantis BPK 203 ir 282 straipsniuose, o parodymas atpažinti ir akistata – BPK 204 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.
Operatyvinės veiklos teisinis pagrindas užsienio šalyse – viešai publikuojamų įstatymų ir kitų teisinių aktų nuorodos įvairių kriminalinės informacijos rinkimo ir apdorojimo procedūrų atžvilgiu, o taip pat jos panaudojimo kovos su nusikalstamumu sferoje.
Mūsų paminėto Rusijos Federacijos įstatymo “Dėl operatyvinės paieškos veiklos Rusijos Federacijoje vykdant operatyvinės paieškos veiklą” 7 straipsnyje, tiksliau suformuluoti operatyvinės paieškos priemonių vykdymo pagrindai – pašalinti prieštaravimai taip pat įrašyti nauji pagrindai. Pavyzdžiui, jeigu anksčiau galimybė vykdyti operatyvines paieškos priemones buvo susijusi su duomenų apie neteisėtą veiką gavimu (str. 7 p. 2), ir pagal tą veiką būtina buvo atlikti parengiamąjį tyrimą. Dabar (str. 7) tokio apribojimo nėra.
Įstatyme numatyta: operatyvinės paieškos priemonių vykdymui asmens pareiginė padėtis, kaip ir kitos aplinkybės, negali būti kliūtimi. Pakeitimai Įstatymo 8 str. leidžia vykdyti operatyvines paieškos priemones, ribojančias piliečių konstitucinę teisę į susirašinėjimo, telefono pokalbių, pašto, telegrafo ir kitų pranešimų slaptumą, o taip pat į gyvenamojo būsto neliečiamumą, jeigu yra gauta informacija apie rengiamos, vykdomos arba įvykdytos neteisėtos veikos požymius, arba apie asmenis, rengiančius, vykdančius arba įvykdžiusius neteisėtą veiką, pagal kurią yra būtinas parengtinis tardymas. Anksčiau galimybė vykdyti operatyvines paieškos priemones buvo siejama su informacija apie sunkų nusikaltimą. Dabar priemonės, liečiančios išvardintas konstitucines piliečių teises, galimos tiktai teismo sprendimo pagrindu ir esant patikrintai informacijai, bet ne su prokuroro sankcija (8str. 2 d.).

Rusijoje egzistuoja bendri teisiniai reikalavimai, taikomi visoms operatyvinės paieškos priemonėms (OPP).
1. Operatyvinės paieškos priemonės turi būti skirtos tiktai operatyvinės paieškos veiklos uždavinių sprendimui. Neleidžiamas OPP naudojimas kokios nors politinės partijos, visuomeninio arba religinio susivienijimo interesų tenkinimui.
2. Vykdant OPP, leidžiama naudotis tiktai tomis techninėmis ir kitokiomis priemonėmis, kurios nedaro žalos žmonių gyvybei arba sveikatai, nekenkia aplinkai.
3. OPP rezultatai turi būti dokumentuojami, t.y. fiksuojami dokumentuose (jų rūšis ir formatus nustato žinybiniai normatyviniai aktai).
OPP rezultatų dokumentavimas leidžia kontroliuoti jų teisėtumą ir pagrįstumą, konkrečiais atvejais – gautą medžiagą panaudoti baudžiamosios-procesinės veiklos sferoje.
4. Atskirų asmenų pilietybė, tautybė, lytis, gyvenamoji vieta, turtinė, pareiginė ir socialinė padėtis, priklausomybė visuomeniniams susivienijimams, požiūris į religiją ir politiniai įsitikinimai negali būti kliūtimi operatyvinės paieškos priemonių naudojimui jų atžvilgiu Rusijos Federacijos teritorijoje, jeigu kitaip nenumatyta federaliniame įstatyme[33. P. 20].
FTB JAV operatyvinių paieškos priemonių naudojimas kovoje su kriminaliniu nusikalstamumu reglamentuojamas Generalinio sekretoriaus instrukcijomis, JAV Prezidento direktyva, kitais įstatymais ir žinybiniais poįstatyminiais aktais. Laikoma, kad administracinių normų kūrimas šioje sferoje naudingas tuo, kad išlieka galimybė lanksčiai manevruoti, kadangi administracinį aktą pakeisti arba atšaukti daug lengviau negu įstatyminį aktą. Čia įtvirtinama FTB teisė:
– panaudoti informatorius vykdant operatyvines paieškos priemones – įvardijamos sąlygos, kurioms esant tai yra leidžiama;
– susiklosčius atitinkamiems pagrindams ir sąlygoms naudoti įvairius kriminalinės informacijos gavimo metodus (išorinis stebėjimas, kontaktas prisidengiant išgalvota priežastimi, korespondencijos perliustracija, elektroninis stebėjimas ir kt.);
– pravesti įvairių kategorijų slaptas operacijas (nurodomas slaptų operacijų turinys, jų kategorijos, bendri jų parengimo ir pravedimo nuostatai ir pan.);
– kompleksiškai naudoti operatyvinės paieškos priemones tyrimo, atliekamo baudžiamosiose bylose, priklausančiose FTB (parengtinis tardymas, pilnas tyrimas), ribose;
– atlikti žvalgybinį tyrimą konkrečių nusikalstamų organizacijų atžvilgiu, kurios siekia gauti piniginės arba komercinės naudos bei pajamų veiksmais, kuriuose yra nusikalstamos prievartos;
– profilaktiniais tikslais rinkti informaciją, atliekant specialius patikrinimus asmenų, kurių kandidatūras svarsto Prezidentas prieš paskirdamas teisėjais, dirbti į FTB, o taip pat užimti pareigas Teisingumo ministerijoje, kur reikalaujama specialaus leidimo gauti slaptą informaciją;
– vesti įvairių rūšių operatyvinę apskaitą ir bylas, reikalingas darbui;
– rinkti informaciją apie faktus, kurių tyrimas būtinas operatyvinės veiklos uždavinių sprendimui (pilietiniai neramumai ir pan.);
Pažymėtina, kad specialios įstatymų nuostatos, numatytos JAV įstatymų sąvado XVIII skyriuje, numato tuos specialiųjų tarnybų ir kriminalinės policijos veiksmus, kurie susiję su prisijungimu prie komunikacijų linijų (telegrafas, telefonas, radijas, kompiuterinis tinklas) siekiant gauti kontržvalgybinius duomenis;
– radijo-, telekomunikacijų linijų perėmimas;
– perėmimo techninių priemonių gamyba, jų platinimas ir disponavimas jomis;
– leidimo gavimas operatyvinių-techninių priemonių naudojimui JAV teritorijoje, o taip pat jų panaudojimas prieš Amerikos piliečius;
– perėmimo technikos panaudojimo procedūros;
– apsauga nuo neteisėto informacijos paėmimo, vyriausybės organų darbuotojų įėjimo į duomenų banką ir radioelektroninių ryšio priemonių panaudojimo apskaita;
– pašto siuntų atidarymas ir kt.
Vertinant tokį požiūrį į kriminalinės informacijos gavimo teisinio režimo apibrėžimą, tenka akcentuoti, kad jis yra profilaktinio pobūdžio ir savyje turi propagandinį užtaisą, nes kiekvienam piliečiui suprantama, kokiais atvejais ir kokių operatyvinių paieškos procedūrų objektu jis gali tapti, jeigu elgsis neteisėtai. Valstybė, priimdama tokius atvirus teisinius aktus, atkreipia gyventojų dėmesį į tai, kad ji imasi priemonių, kad paieškos žinybų operatyvinės paieškos darbas būtų teisiškai reglamentuotas.
Svarbu tai, kad šių tarnybų personalui atviruose teisiniuose aktuose nurodomos konkrečios sąlygos informatorių panaudojimui;
– slaptų operacijų pravedimui;
– slaptų darbuotojų dalyvavimą neoficialiai stebint nusikalstamų bendruomenių veiklą;
– slapto elektroninio sekimo ir elektroninės įrangos pokalbių įrašymui ir pan.
Tuo pačiu garantuojamas piliečių konstitucinių ir kitų teisėtų teisių laikymasis, o taip pat tokiu būdu gautos informacijos panaudojimas ribojamas tik teisėtais tikslais.
Reziumuojant tai, kas pasakyta, galima pabrėžti, kad teisinio režimo nustatymas kriminalinės informacijos gavimui policijos veikloje svarbus, pirmiausia, tiek kuriant teisiškai pagrįstą sistemą, tiek ir pagal ją įgyvendinant konkrečius operatyvinio darbo metodus, o taip pat kompleksinio jų panaudojimo variantus įvairiausių tyrimų procese ir slaptų operacijų metu, prieš tai aptarus jų pritaikymo sąlygas. Ryškus diferencijuotas požiūris į policinės žvalgybos teisinį reguliavimą – arba grynai pagal įstatymo formą (Policijos įstatymas VFR), arba mišrus, kai atskiri policinės žvalgybos aspektai reglamentuojami įstatymais, o atskiri – administraciniais teisiniais aktais (JAV).
Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatyme yra nurodyta, kad operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas yra informacija apie operatyvinės veiklos objektus.
Siame įstatyme yra pateikiamas operatyvinės veiklos objektų sąrašas, kuriame prie operatyvinės veiklos objektų priskiriamos ir padarytos nusikalstamos veikos.
Taigi vadovaujantis operatyvinės veiklos įstatymu informacija apie padarytą nusikalstamą veiką yra pagrindas atlikti operatyvinius veiksmus.
Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse nėra draudimo pradėjus ikiteisminį tyrimą atlikinėti operatyvinius veiksnius pagal Operatyvinės veiklos įstatymą. Žinoma, kai kurie prieštaraus, o kaipgi BPK 44 straipsnio 9 dalis, kurioje yra nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisė į būsto neliečiamybę, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą. Šios asmens teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos šio Baudžiamojo proceso kodekso numatytais atvejais ir tvarka.
Vadovaujantis šiuo įstatymo reikalavimu, priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą, negalima atlikinėti operatyvinių veiksmų, kuriais apribojama teisė į privatų gyvenimą Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau tik dalis operatyvinių veiksmų numatytų Operatyvinės veiklos įstatyme apriboja LR BPK 44 straipsnio 9 dalyje paminėtas teises. Jeigu būtų pripažinta, kad patikrinimas operatyvinėje įskaitoje apriboja minėtas teises, tai šis veiksmas turėtų būti daromas laikantis LR BPK nustatytos tvarkos ir turėtų būti priimama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis. Tokiu atveju mes prieitume prie absurdo ribos.
Kita svarbi problema – tai operatyvinio tyrimo atlikimo galimybė ikiteisminio tyrimo pareigūnui priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje numatytas vienas iš operatyvinio tyrimo atlikimo pagrindų: kai pasislepia įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistasis. Aukščiau minėtos generalinio prokuroro įsakymu patvirtintos rekomendacijos 4 dalyje pasakyta, kad nuteistojo paieška vykdoma vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymu. Įtariamojo ar kaltinamojo paieška taip pat gali būti vykdoma vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatomis, jeigu paieškos metu gautos informacijos nereikės panaudoti baudžiamajame procese.
Kyla klausimas, ar Operatyvinės veiklos įstatyme įtvirtintas minėtas operatyvinio tyrimo pagrindas yra tikslingas, kadangi operatyvinio tyrimo esmė yra ta, kad esant operatyvinio tyrimo pagrindui galimi ir tie operatyviniai veiksmai, kuriems atlikti reikia motyvuotos teismo nutarties ar prokuroro sankcijos. Šiuo atveju, kai pasislepia įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistasis visada yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir atliekant veiksmus, kuriais gali būti apribojamos LR BPK 44 straipsnio 9 dalyje paminėtos asmens teisės, tai tokie veiksmai turi būti atliekami LR BPK nustatyta tvarka. Taigi galima teigti, kad pasislėpus nuteistajam, įtariamajam arba kaltinamajam Operatyvinės veiklos įstatymu gali būti vadovaujamasi tik atliekant operatyvinius veiksmus, kuriems atlikti nereikalinga teismo nutartis. Tokie veiksmai, vadovaujantis operatyvinės veiklos įstatymu, gali būti atliekami ir be teismo nutarties, todėl kyla abejonių dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo tikslingumo.

3.3. Slapto sekimo ir operatyvinio sekimo santykis.

Šiuo metu egzistuojanti nusikalstamų veikų tyrimo praktika yra tokia, kad Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas operatyvinis sekimas ir LR BPK numatytas slaptas sekimas yra tie patys veiksmai atliekami tų pačių operatyvinės veiklos slaptųjų darbuotojų. Tačiau iki sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą priėmimo tai yra operatyvinis veiksmas nereikalaujantis nei teismo nutarties nei prokuroro sankcionavimo, o pradėjus ikiteisminį tyrimą, tai tampa procesine prievartos priemone ir renkant informaciją apie konkretų asmenį gali būti atliekamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjui priėmus atitinkamą teismo nutartį.
Šioje situacijoje galima įžvelgti prieštaravimą tarp dviejų įstatymų. Kadangi operatyvinės veiklos įstatymas neturi prieštarauti LR BPK. Jeigu atliekant šiuos veiksmus yra apribojamos žmogaus teisės, tai Operatyvinės veiklos įstatyme yra numatyta galimybė jas pažeisti.
LR BPK 160 straipsnyje yra reglamentuojama viena iš procesinių prievartos priemonių, kuri vadinama slaptu sekimu. LR BPK neapibrėžia kokia ta procesinė prievartos priemonė. Autoriai komentuodami šį straipsnį, teigia, kad slaptas sekimas – tai procesinė prievartos priemonė, kuria taikant ikiteisminio tyrimo metu gaunami duomenys apie asmenį transporto priemonę arba kitą sekimo objektą. Kyla klausimas, ar atlikdamas slaptą sekimą ikiteisminio tyrimo pareigūnas atskleidžia savo tapatybę ar ne? Kokiu būdu tie duomenys yra gaunami? Ar tai tik stebėjimas viešoje vietoje, ar asmens veiksmų kontrolė jo nuosavame bute ir pan.? LR BPK 160 straipsnio 3 dalyje nurodyta tai, kad šio veiksmo vykdymas galimas ir be ikiteisminio tyrimo nutarties, kai nėra renkama informacija apie konkretų asmenį.
Kai kurie autoriai netgi teigia, kad tokiais atvejais slaptą sekimą gali atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras.
Pagal LR BPK slaptas sekimas – procesinė prievartos priemonė, kurią taikant ikiteisminio tyrimo metu gaunami duomenys apie asmenį, transporto priemonę arba kitą sekimo objektą.
Pagal LR BPK, slaptas sekimas, kaip ir visi tyrimo veiksmai bei kitos procesinės prievartos priemonės, gali būti taikoma tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Numatytos priemonės taikymo faktinis pagrindas yra ikiteisminio tyrimo duomenys, pagrindžiantys būtinumą gauti informaciją apie konkretų asmenį, transporto priemonę ar kitą objektą.
Ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs motyvuotą prokuroro prašymą atlikti slaptą sekimą, patikrina tokio prašymo teisėtumą bei pagrįstumą ir priima nutartį dėl slapto sekimo arba atsisako patenkinti prokuroro prašymą.
Taikant slaptą sekimą pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksą, slapta gali būti sekami: 1) asmenys: įtariamasis, nukentėjusysis, liudytojas ar kitas asmuo, nedalyvaujantis tame baudžiamajame procese; 2) transporto priemonės: visų rūšių automobiliai, mechaninės transporto priemonės, orlaiviai, vandens transporto priemonės ir pan.; 3) objektai: gyvenamieji namai, butai, administracinės patalpos, negyvenamosios patalpos, atskiros vietovės ir pan.
Jeigu ikiteisminio tyrimo metu taikant komentuojamą prievartos priemonę nėra renkama informacija apie konkretų asmenį, šio veiksmo vykdymas galimas ir be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Tokiais atvejais ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras slaptą sekimą atlieka ir gautus duomenis fiksuoja protokole pagal BPK 201 str. nustatytas taisykles.
Ikiteisminio tyrimo duomenys (apie privatų asmens gyvenimą), gauti taikant procesines prievartos priemones, nutraukus baudžiamąjį procesą turi būti sunaikinami. Tuo klausimu sprendimą priima vyriausiasis apygardos prokuroras, surašydamas nutarimą. Duomenis sunaikina ikiteisminio tyrimo pareigūnas, apie tai surašydamas aktą, kuris pridedamas prie ikiteisminio tyrimo bylos.
Asmeniui, kuriam nežinant buvo taikomos procesinės prievartos priemonės, pranešama tik apie jų taikymo faktą. Su informacijos turiniu asmuo neturi būti supažindinamas.
Pagal galiojantį operatyvinės veiklos įstatymą, operatyvinis sekimas – operatyvinės veiklos metodas, kai informacija gaunama slaptai, tiesiogiai stebint objektą.
Taigi operatyvinis sekimas – tai tiesioginis asmenų bei susietų su jais įvykių ir faktų slaptas stebėjimas. Šiuo metodu galima naudotis įvairiose operatyvinio tyrimo stadijose, renkant informaciją, ją dokumentuojant ir realizuojant.
Kaip pastebime, šis operatyvinės veiklos metodas neapima jokių kitų veiksmų, išskyrus slaptą stebėjimą. Slaptumas pasireiškia ne tik tada, kai sekamas objektas fiziškai negali matyti jį stebinčio darbuotojo, bet ir tada, kai jį mato, tačiau nesuteikia tam reikiamos prasmės, nesijaučia esąs stebimas ir neišskiria sekimo subjekto iš kitų aplinkui esančių žmonių.
Taikant operatyvinio sekimo metodą, galima spręsti tokius bendruosius uždavinius: atskleisti ar nutraukti nusikalstamą veiklą; nustatyti nusikalstamus veiksmus; nustatyti ieškomų asmenų buvimo vietą; surinkti informaciją apie objekto elgesį; nustatyti jo ryšius, kitus su juo susietus faktus bei aplinkybes; atlikti atskirų slapto sekimo objektų ir jų ryšių veiksmų dokumentavimo (foto, video, audio), užtikrinti kitų operatyvinių veiksmų atlikimą.
Operatyvinio sekimo subjektais teoriškai gali būti visi operatyviniai darbuotojai. Tačiau išskirtinis šio metodo (kaip ir operatyvinio patikrinimo) bruožas yra slaptumas, konspiratyvumas. Tik šiems dviems metodams yra sukurti specializuoti slaptųjų darbuotojų padaliniai, aprūpinti reikalinga technika bei įranga, konspiraciją užtikrinančiomis priemonėmis. Dėl šių aplinkybių tik jie gali taikyti šį metodą ir užtikrinti, kad nurodyti tikslai būtų pasiekti. Slapto sekimo metodas paprastai taikomas tik labai svarbiose ar sudėtingose operatyvinio tyrimo bylose, kai kitais metodais ir priemonėmis negalima išspręsti iškilusių uždavinių. Galima slaptai sekti ir kitais atvejais, t.y. ir kitokio pobūdžio operatyvinio tyrimo bylose, kai bylos dar nėra, o būtina skubiai patikrinti svarbią informaciją ar atlikti operatyvinius veiksmus.
Šis metodas taikomas iškilus būtinumui laikytis bei užtikrinti slaptumą, konspiraciją, taip pat dėl nemažų materialinių darbo sąnaudų, susidarančių jį taikant.
Taigi operatyvinis sekimas taikomas, kai:
1. nustatomi operatyvine prasme reikšmingi faktai ir aplinkybės;
2. turima informacija patikima;
3. reali galimybė, taikant šį metodą, pasiekti norimų tikslų;
4. negalima tų tikslų pasiekti taikant kitus metodus bei priemones.
Teisingas sąvokų supratimas, kartais nulemia atitinkamų valstybės institucijų, tame tarpe ir teismo požiūrį į tam tikrus reiškinius ir veikas. Kartais panašiomis sąvokomis, vartojamomis atskirose valstybėse yra apibrėžiami skirtingi reiškiniai. Pavyzdžiui atskirose Jungtinėse Amerikos Valstijose, teismas sankcionuodamas asmens slaptą sekimą, tuo pačiu metu leidžia jo metu naudoti technines priemones specialia tvarka, kontroliuojant ir fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus ir kitus panašius veiksmus. Lietuvoje tai galėtume palyginti su situacija, jei teismas sankcionuotų operatyvinį tyrimą ir operatyviniai darbuotojai šio tyrimo metu galėtų visus operatyvinio tyrimo veiksmus atlikinėti be papildomo sankcionavimo. Todėl akivaizdu, kad užsienio valstybėse vartojamų specialių sąvokų išvertimas į lietuvių kalbą dar nereiškia šių sąvokų tapatumo.
Pavyzdžiui, Rusijos Federacijos įstatyme “Dėl operatyvinės paieškos veiklos Rusijos Federacijoje” stebėjimas – neoficialus asmenų, įtariamų nusikalstama veikla, transporto priemonių, kuriomis jie naudojasi, jų buvimo vietos tikslu gauti informaciją apie nusikalstamos veiklos požymius, galimus bendrininkus, nusikaltimų įvykdymo įrankių saugojimo vietas ir pagrobtą turtą, sekimas [33. P.129].
Šiuo metodu pagrįsti:
– operatyvinės paieškos veikloje – stebėjimas ir kontroliuojamasis tiekimas;
– milicijos administracinėje veikloje – asmenų, išėjusių iš įkalinimo vietų, kontrolės priemonių kompleksas;
– įkalinimo įstaigų veikloje – kompleksas priemonių, kontroliuojančių kalinimo reikalavimų laikymąsi įstaigų, vykdančių bausmes, objektuose ir greta esančiose teritorijose.
Stebėjimas gali būti fizinis, elektroninis arba kompleksinis, t.y. vienijantis savyje vieno ir kito elementus.
Fizinis stebėjimas (pagrįstas vizualiu sekimo būdu) gali būti vykdomas operatyvinio aparato darbuotojų, besispecializuojančių šiuose darbo metoduose, paties operatyvinio darbuotojo arba kitų asmenų, veikiančių jo nurodymu.
Elektroninis stebėjimas, pagrįstas specialiųjų technikos priemonių taikymu, kad galima būtų sekti įtariamojo veiksmus patalpose ir transporto priemonėse, atliekamas teisėsaugos organų specialiųjų operatyvinių techninių padalinių darbuotojų. Elektroninis stebėjimas gali būti vykdomas garso įrašymo aparatūros pagalba tikslu įrašyti įtariamųjų pokalbius.
Stebėjimo procese chronologine tvarka fiksuojami visi asmens veiksmai ir kontaktai per konkrečią laiko atkarpą.
Stebėjimas – riboto panaudojimo OPP. Jis gali būti vykdomas srities (krašto) VRS operatyvinio aparato vadovo sprendimu, kaip taisyklė asmenų, įtariamų įvykdžius sunkius nusikaltimus, atžvilgiu. Tardytojas turi teisę skirti įtariamojo (kaltinamojo) sekimą, jeigu yra pagrindo manyti, kad jis susitinka su nenustatytais arba paieškomais bendrininkais. Elektroninis stebėjimas, susijęs su piliečių konstitucinių teisių į gyvenamojo būsto neliečiamumą apribojimu, gali būti atliekamas tiktai teisėjo sprendimo pagrindu.
Stebėjimo metu gali būti neoficialiai fotografuojama ir filmuojama.
Kai stebėjimas organizuojamas specialiai įgaliotų šiai priemonei padalinių, gautų rezultatų įforminimo tvarką reglamentuoja Rusijos VRM žinybiniai normatyviniai aktai.
Stebėjimo, vykdomo operatyvinio darbuotojo arba kitų asmenų jo pavedimu, rezultatai įforminami pažyma pridedant gautas fotografijas, kino juostas ar vaizdo kasetes. Šios medžiagos Federalinio Įstatymo dėl OPV 11 str. 3 dalies pagrindu gali būti perduodamos tardytojui arba teisėjui (priklausomai nuo to, kas veda baudžiamąją bylą).
Stebėjimo, vykdomo specializuotų operatyvinio aparato padalinių, rezultatai gali būti panaudojami tiktai sprendžiant operatyvinės paieškos veiklos uždavinius [33. P. 130] .
Todėl priežastis dėl kurios kyla didžiausios diskusijos Lietuvoje susijusios su slaptu sekimu, mūsų manymu ta, kad BPK nėra analogiškos seniau galiojusio BPK 198-1 straipsnio normos – techninių priemonių panaudojimas atliekant operatyvinius veiksmus, arba Vokietijos BPK 100c§ – numatančios techninių priemonių panaudojimą be objekto žinios, tai yra slaptą techninių priemonių panaudojimą. BPK 156 straipsnio turinys leidžia teigti, kad jame kalbama apie viešą įtariamojo, kaltinamojo fotografavimą, filmavimą ir panašiai. BPK 160 straipsnio norma dėl slapto sekimo tik kaip papildomą sąlygą straipsnio antrojoje dalyje mini vaizdo ir garso įrašo darymą slapto sekimo metu.
Pagal Operatyvinės veiklos įstatymą – techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje– techninių priemonių įrengimas, eksploatavimas ar išmontavimas, taip pat kiti su tuo susiję teisėti veiksmai. Techninės priemonės operatyvinėje veikloje gali būti naudojamos bendra ir specialia tvarka.
Techninių priemonių naudojimas specialia tvarka – motyvuota teismo nutartimi sankcionuotas techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma ir tai vykdoma įstatymų nustatyta tvarka apribojant žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Telekomunikacijų tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė bei jos fiksavimas, net ir žinant apie tokią kontrolę vienam iš jų, reikalauja motyvuotos teismo nutarties, išskyrus atvejus, kai asmuo paprašo arba sutinka su tokia kontrole ar fiksavimu nesinaudojant telekomunikacijų operatorių paslaugomis ir įrenginiais.
Techninių priemonių naudojimas bendra tvarka – techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų nustatyta tvarka specialioje tvarkoje dalyje neišvardytais atvejais, taip pat Operatyvinės veiklos įstatyme išvardytais atvejais, kai jos naudojamos operatyvinės veiklos subjektų patalpose ir transporto priemonėse tų pačių subjektų iniciatyva saugumui bei imunitetui užtikrinti, išskyrus patalpas, naudojamas įmonių, įstaigų ar organizacijų, įsteigtų pagal operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktą (operatyvinę veiklą užtikrinančias ir jai palankias sąlygas sudarančias įmonės, įstaigos ir organizacijos), taip pat pokalbių telefonu kontrolę.
Palyginimui galima pasakyti, kad Vokietijos BPK nėra įtvirtinta formali įrodymų sąvoka, nuosekliai nereglamentuojamas ir techninių priemonių panaudojimas, nėra įtvirtinta techninių priemonių panaudojimo rezultatų procesinė teisinė bei įrodomoji padėtis, tik aptariant leistinus įrodymų būdus 86–92 straipsniuose minimas fotografavimas [34]. Vokietijos BPK 81 b paragrafe nurodyta, jog esant būtinybei parengtinio tardymo arba atpažinimo tikslais kaltinamasis gali būti fotografuojamas, gali būti paimami jo pirštų atspaudai neatsižvelgiant į jo sutikimą ar nesutikimą [34]. Šiame Kodekse plačiau reglamentuojamas telefoninių pokalbių pasiklausymas, kurį reguliuoja 100 a, 100 b paragrafai [34]. Juose numatyta, jog telefoniniai pokalbiai gali būti kontroliuojami ir įrašinėjami, jeigu yra faktinių duomenų apie tai, kad asmuo padarė veiką, už kurią baudžiama pagal baudžiamąjį įstatymą, arba pasikėsino padaryti tokią veiką, ir jeigu bylos aplinkybės arba kaltinamojo buvimo vieta kitokiu būdu negali būti nustatytos, arba tai susiję su dideliais sunkumais. Ši priemonė gali būti taikoma tik kaltinamojo arba kitų asmenų, apie kuriuos yra duomenų, kad jie perduoda informaciją kaltinamajam, gauna iš jo informaciją, platina informaciją, arba kaltinamasis su jais bendrauja, atžvilgiu.
Italijos BPK suteikia gana plačias galimybes panaudoti technines priemones baudžiamajame procese. BPK 134 straipsnyje numatyta, jog tyrimo ir teismo veiksmai fiksuojami protokoluojant stenografijos būdu arba kitomis mechaninėmis priemonėmis. Tik nesant galimybių panaudoti šių priemonių protokolai gali būti rašomi ranka. Protokoluose gali būti surašomi visi arba tik esminiai duomenys. Jei protokole fiksuojami ne visi duomenys, veiksmo eiga turi būti fiksuojama ir garso arba vaizdo įrašais. Tai pažymima protokole. Nagrinėjant bylą šie įrašai turi būti atgaminami techninėmis priemonėmis, proceso šalių reikalavimu turi būti padarytos įrašų stenogramos. Šalims sutinkant teisėjas gali nuspręsti įrašų stenogramų nedaryti. Vaizdo ir garso įrašus daro bei juos atgamina teisėsaugos institucijų inžinerinis – techninis personalas [33]. Italijoje techninių priemonių panaudojimo rezultatams yra suteikta savarankiška įrodomoji reikšmė, leidžiama naudotis bet kuriomis techninėmis priemonėmis – BPK 233, 234 straipsniuose nurodyta, jog galima remtis įrašais bei kitais dokumentais, kuriuose reikšmingi duomenys užfiksuoti panaudojant fotografavimo, vaizdo arba garso įrašymo techniką arba bet kurias kitas technines priemones [33].
Kaip žinoma, Didžiojoje Britanijoje teisė yra precedentinio pobūdžio, baudžiamasis procesas taip pat reguliuojamas precedentais. Anglijos baudžiamajame procese visada daug dėmesio buvo skiriama dokumentų bei daiktinių įrodymų panaudojimui [33]. Jame teigiamai išspręstas magnetinio įrašo panaudojimo leistinumo klausimas. 1966 m. priimto įstatymo dėl apeliacijos 7 straipsnyje numatyta galimybė stenografuoti arba naudoti technines priemones teismo posėdžio protokolui sudaryti [17, p. 19]. 1965 m. Baudžiamojo apeliacinio teismo sprendimu magnetinis įrašas buvo pripažintas įrodymu. Šis teismas taip pat pripažino, kad vadovaujantis magnetinio įrašo panaudojimo įrodinėjimo procese bendrais principais kaip įrodymus galima panaudoti ir fotonuotraukas, žinias, gautas iš policijos informatorių. Teismas pabrėžė, kad būtų klaidinga nepanaudoti naujausios technikos baudžiamajame procese, tačiau magnetiniai įrašai, kaip įrodymai, turi būti naudojami atsargiai ir vertinami atsižvelgiant į visų byloje surinktų įrodymų visumą. Teismas taip pat pripažino leistinu magnetinių įrašų kopijavimą, nes tai esanti pagalba prisiekusiesiems. Taigi Baudžiamasis apeliacinis teismas sudarė precedentą, leidžiantį naudoti technines priemones ir žemesniuose teismuose [33]. Pagal 1985 m. Interception of communication Act telefoninių pokalbių pasiklausymą turi sankcionuoti vidaus reikalų valstybės sekretorius [33]. 1988 m. Criminal Justice Act numatyta galimybė panaudoti konferencinį televizijos ryšį baudžiamajame procese – „visi asmenys, išskyrus kaltinamąjį, gali duoti parodymus televizijos kanalu, jei liudytojas yra už Jungtinės Karalystės ribų arba liudytojui yra mažiau kaip keturiolika metų, arba nusikaltimas yra įtrauktas į žiaurumo aktų prieš jaunesnį kaip šešiolikos metų asmenį sąrašą arba tvirkinamųjų aktų sąrašą” [33].

Jungtinių Amerikos Valstijų baudžiamasis procesas taip pat reguliuojamas precedentais. Kai kuriose JAV valstijose tiriant baudžiamąsias bylas leidžiama naudotis „melo detektoriumi” – poligrafu. Kai kurie teismo sprendimai naudoti poligrafą leidžia dviem atvejais: pirma, kai kaltintojas ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo susitaria prieš atliekant bandymą; teisėjas kartais gali nesutikti su tokiu susitarimu; antra, siekiant atmesti arba patvirtinti liudytojo parodymus teisme [33].
Kadangi atskiros normos dėl slapto techninių priemonių panaudojimo BPK nėra, galima daryti prielaidą, kad būtent ši norma inkorporuota į minimo 160 straipsnio 2 dalį ir tai yra pagrindas atlikti tokius veiksmus. Ši norma ikiteisminio tyrimo metu, mūsų manymu, apima ir tokius veiksmus, nurodytus Operatyvinės veiklos įstatymo 11 straipsnyje, kaip slaptas patekimas į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas įrengiant, eksploatuojant bei išmontuojant technines priemones.
Tačiau BPK 154 straipsnis numato telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei įrašų darymą. Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė bei įrašų darymas – procesinė prievartos priemonė, kurią taikant ikiteisminio tyrimo pareigūnas įstatymo nustatyta tvarka klausosi procese dalyvaujančių asmenų telefoninių pokalbių, kontroliuoja kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir daro įrašus, siekdamas nustatyti reikšmingas aplinkybes nusikalstamai veikai tirti.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. nustatyta, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą, todėl komentuojamame straipsnyje numatyta, kad tokio pobūdžio informacija gali būti renkama tik tuomet, kai pagal prokuroro prašymą priimama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontroliavimo ir įrašų darymo.
Pagal BPK telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir įrašų darymas galimas esant dviems pagrindams: 1) jeigu tokiu būdu renkant informaciją galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą arba padarytą: a) labai sunkų nusikaltimą; b) sunkų nusikaltimą; c) apysunkį nusikaltimą, numatytą BK straipsniuose, išvardintuose komentuojamo straipsnio l dalyje; pažymėtina, kad šiuo atveju ikiteisminio tyrimo duomenys nebūtinai turi apibūdinti visus nusikalstamos veikos sudėties elementus, pakanka tyrimui surinkti duomenis apie objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius; 2) jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievarta ar kitokios neteisėtos veikos. Tokio pobūdžio duomenys gali būti nustatomi ikiteisminio tyrimo melu gavus informaciją.

Tam, kad būtų kontroliuojama ir įrašinėjama telekomunikacijų tinklais perduodama informacija, prokuroras turi pateikti ikiteisminio tyrimo teisėjui prašymą dėl šios procesinės priemonės taikymo. Raštiškame prokuroro prašyme turi būti aprašomas pagrindas, motyvuojamas komentuojamos priemonės taikymas konkrečiam asmeniui. Ikiteisminio tyrimo teisėjui susipažinus su prokuroro pateikta medžiaga ir priėmus atitinkamą nutartį, BPK 154 str. numatyta prievartos priemonė gali būti taikoma.
BPK 154 str. 1 dalyje numatyta išlyga, kuomet komentuojama procesinė prievartos priemonė gali būti taikoma ir nepriėmus dėl to ikiteisminio tyrimo teisėjui nutarties. Neatidėliotinais atvejais priemonė gali būti laikoma prokurorui priėmus šiuo klausimu nutarimą. Tuomet prokuroras per tris dienas nuo šių veiksmų pradžios turi gauti raštišką ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimą. Jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas, patikrinęs tokios priemonės taikymo teisėtumą, sutinka, kad ji būtų toliau taikoma, patvirtina prokuroro priimtą nutarimą ant jo užrašydamas, kad jis sutinka su komentuojamos procesinės prievartos laikymu, ir jį pasirašo. Atskira nutartis tokiais atvejais gali būti nepriimama. Jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas neduoda sutikimo tęsti tokių veiksmų, apie tai jis raštu pažymi prokuroro nutarime, o pradėta kontrolė ir įrašų darymas turi būti nutraukti. Iki šios procedūros gauti duomenys negali būti panaudoti atliekant ikiteisminį tyrimą ir teismo metu, todėl visi įrašai turi būti nedelsiant sunaikinti. Tai padaro ikiteisminio tyrimo pareigūnas, surašydamas atitinkamą protokolą, kuris pridedamas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos.
Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos formas ir būdus nustato Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymas (“Valstybes žinios”, 2002, Nr. 75-3215; 2002, Nr. 123-5514). Pagal jį -telekomunikacija – ženklų, signalų, rašytinių tekstų, vaizdų ir garsų ar kitokio pobūdžio informacijos perdavimas, siuntimas, priėmimas laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitokiomis elektromagnetinėmis sistemomis.
Užtikrinant teisės į gynybą principą BPK 154 straipsnio 5 dalies nuostatos draudžia klausytis gynėjo telefoninių pokalbių su įtariamuoju ar kaltinamuoju, taip pat kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais tarp jų perduodamą informaciją ir daryti jos įrašus.
Nebesant būtinybės klausytis telefoninių pokalbių ar kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, šios priemonės taikymas nutraukiamas. Apie tokio nutarimo priėmimą turi būti pranešama ikiteisminio tyrimo teisėjui ir telekomunikacijų operatoriui.
Jeigu ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu iškyla klausimų dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontroliavimo ir įrašų darymo, ikiteisminio tyrimo pareigūnas dėl to gali būti apklausiamas kaip liudytojas.
Palyginimui galima pasakyti, kad Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnis įvardija, jog operatyviniai veiksmai – tai operatyvinės veiklos priemonių (t. y. specialios technikos ir operatyvinės įskaitos) ir metodų taikymas. Operatyvinė technika – techninių priemonių, naudojamų operatyvinėje veikloje, visuma. Įstatyme išskiriamos dvi sąvokos – operatyvinė technika ir speciali technika.
Reikėtų aptarti, kaip techninių priemonių panaudojimas tiriant baudžiamąsias bylas reglamentuojamas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių įstatymuose.
Rusijos federacinėje respublikoje – Telefono pokalbių pasiklausymas (TPP) – tai neoficialus informacijos, perduodamos asmenų, įtariamų įvykdžius nusikaltimą, telefono ryšiu gavimas [33. P. 144].
Federalinio įstatymo apie operatyvinės paieškos veiksmus (OPV) 8 str. (3 ir 4 dalys) numato išimtinę TPP vykdymo tvarką, pagal kurią įstatymų leidėjų nurodytais atvejais teismo sprendimą galima gauti per 48 valandas nuo šios priemonės vykdymo pradžios. Be to, TPP vykdymas leidžiamas ir be teismo sprendimo, jeigu yra pareiškimas arba raštiškas sutikimas asmens, kai jo gyvybei, sveikatai arba nuosavybei iškyla pavojus. Tuokiu atveju TPP vykdomas vidaus reikalų organo vadovo nutarimu, tačiau apie tai būtina pranešti teisėjui per 48 valandas.
TPP gali būti vykdomas ne tik panaudojant laidines ryšio linijas, bet ir radijo telefonų kanalus, tame tarpe mobiliojo ir kosminio ryšio.Gali būti pasiklausoma dviejų ir daugiau abonentų pokalbių, o taip pat vienpusio informacijos perdavimo vieno abonento į kito abonento automatinį įrašantį įrenginį.
Detali apžvalga RF BPK klausimų, susijusių su tardytojo veikla pokalbių kontrolės ir fiksacijos procese ir asmenų, dalyvaujančių apžiūroje ir klausant fonogramų, pateikta 186 str. “Pokalbių kontrolė ir įrašymas”, kuriame išvardijama asmenų kategorija, būtinos telefono ir kitų pokalbių kontrolės ir įrašų sąlygos. Pabrėžiama, kad būtinas raštiškas pareiškimas konkrečios piliečių kategorijos arba teismo sprendimo. Išvardijami duomenys, būtini įforminimui tardytojo prašymo leisti telefono ir kitų pokalbių kontrolę ir įrašymą. Patikslinama, kad nutarimas skirti telefono ir kitų pokalbių kontrolę ir įrašymą vykdymui tardytojo nukreipiamas į atitinkamus organus. Nustatytas terminas telefono ir kitų pokalbių kontrolės ir įrašymo vykdymui – iki šešių mėnesių.
Straipsnyje kalbama, kad tardytojas per visą telefono ir kitų pokalbių kontrolės ir įrašymo laikotarpį turi teisę bet kuriuo metu pareikalauti iš juos vykdančio organo fonogramos apžiūrai ar klausymui. Ji perduodama tardytojui antspauduota, su lydraščiu, kuriame turi būti nurodytos datos bei pradžios ir pabaigos laikas nurodytų pokalbių, trumpos tam panaudotų techninių priemonių charakteristikos.
Apie tardytojo fonogramos apžiūros ir klausymo rezultatus dalyvaujant kviestiniams ir, esant reikalui, specialistui, o taip pat asmenims, kurių telefono ar kitokie pokalbiai užrašyti, surašomas protokolas, kuriame, pagal galimybę, turi būti pažodžiui išdėstyta ta fonogramos dalis, kuri, tardytojo nuomone, susijusi su konkrečia baudžiamąja byla. Asmenys, dalyvaujantys fonogramos apžiūroje ir klausydamiesi, turi teisę pačiame protokole arba atskirai išdėstyti savo pastabas dėl protokolo.
Visa fonograma pridedama prie baudžiamosios bylos tardytojo nutarimo pagrindu kaip daiktinis įrodymas ir antspauduota saugoma tokiomis sąlygomis, kurios užkerta galimybę pašaliniams asmenims jos klausytis ir tiražuoti ir kurios užtikrina jos saugumą ir techninį naudingumą pakartotiniam klausymuisi, tame tarpe ir teismo posėdžio metu [33. P. 145].
Vokietijos BPK taip pat nustatytas nusikaltimų, kuriuos tiriant galima kontroliuoti telefoninius pokalbius, sąrašas. Tai nusikaltimai taikai, valstybės gynybai, viešajai tvarkai, valstybės išdavimas, dezertyravimas, pinigų padirbinėjimas, žmonių pagrobimas, nužudymas, plėšimas, prievartavimas ir kt. Kontroliuoti ir įrašinėti telefoninius pokalbius leidžia tik teisėjas. Esant neatidėliotinai būtinybei tokį leidimą gali duoti ir prokuratūra, tačiau prokuratūros leidimą per 3 dienas turi patvirtinti teisėjas (BPK 266 str.). Leidimas turi būti raštiškas, jame įrašomi asmens, kurio atžvilgiu bus naudojama ši priemonė, duomenys, pokalbių kontrolės terminas. Maksimalus terminas – 3 mėnesiai, jis gali būti pratęstas dar 3 mėnesiams. Sąlygas kontroliuoti telefoninius pokalbius turi sudaryti telefoninių ryšių paslaugas teikiančios įmonės, nebesant būtinybės kontrolė turi būti tuojau pat nutraukiama. Jeigu žinios, gautos atliekant nurodytus veiksmus, nebereikalingos bylai tirti, surinkta medžiaga stebint prokurorui turi būti sunaikinta. Vokietijos BPK 163 d paragrafe numatytas tokios techninės priemonės kaip elektroninė skaičiavimo mašina panaudojimo atvejis [34]. Elektroninės skaičiavimo mašinos gali būti panaudotos policijos paieškos metu surinktai informacijai, kuri gali padėti atskleisti nusikaltimus arba surasti įtariamus asmenis, analizuoti ir saugoti. Šio Kodekso 168 a paragrafe, reguliuojančiame tardymo veiksmų protokolavimo tvarką, nustatyta, jog protokolo turinys gali būti iš anksto įrašytas stenografuojant arba magnetofonu. Tokiu atveju protokolas surašomas iškart po tardymo veiksmo. Išankstinis įrašas turi būti pridedamas prie bylos medžiagos ir esant būtinybei atgaminamas teismo metu. Bylą išsprendus garso įrašas sunaikinamas. Esant išankstiniam garso įrašui nereikia, kad tardymo veiksme dalyvavę asmenys pasirašytų protokolą, užtenka tik perklausyti garso įrašą. Protokole turi būti pažymėta, jog garso įrašas perklausytas, bei asmenų, kurie perklausė įrašą, pastabos arba garso teisingumo patvirtinimas. Įrašas gali būti neperklausomas, jei tardymo veiksme dalyvavę asmenys tą daryti atsisako – apie tai turi būti pažymėta protokole.
Italijos BPK 266–271 straipsniuose išsamiai reglamentuojamas telefoninių pokalbių klausymasis bei kitos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė. Yra įtvirtintas sąrašas nusikaltimų, dėl kurių atliekant tyrimą galima kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, – BPK 266 straipsnis numato, jog kontrolę galima atlikti tiriant baudžiamuosius nusižengimus, už kuriuos gresia didesnė nei penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, bei išvardyti kiti baudžiamieji nusižengimai, susiję su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, sprogmenimis, kontrabanda ir pan. Šią kontrolę skiria parengtinio tyrimo teisėjas vyriausiojo prokuroro teikimu. Neatidėliotinais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog delsimas gali padaryti tyrimui didelę žalą, kontrolę atlikti leidžia vyriausiasis prokuroras savo dekretu. Apie tokį dekretą būtina pranešti teisėjui, o šis per 48 valandas turi jį patvirtinti. Jei teisėjas nepatvirtina prokuroro dekreto, kontrolės veiksmai turi būti nutraukiami ir jų rezultatų negalima panaudoti kaip įrodymų. Visi sprendimai vykdyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę registruojami specialiame registre [33]. 1992 m. birželio 8 d. dekrete – įstatyme Nr. 306 numatyta, jog sutikę padėti teisėsaugos institucijoms asmenys gali būti apklausiami naudojant vaizdo ryšį, užmaskavus veidą.
JAV kaip įrodymas plačiai naudojamas telefoninių pokalbių pasiklausymas ir jo garso įrašai. Nuo 1968 m., kai buvo priimtas įstatymas dėl kovos su nusikalstamumu, telefoninių pokalbių pasiklausymą sankcionuoja federalinių teismų teisėjai, tačiau prieš tai policininko prašymą dar turi parvirtinti generalinis prokuroras. Įstatyme įtvirtintas sąrašas nusikaltimų, kuriuos tiriant galima klausytis telefoninių pokalbių [33]. Klausymasis leidžiamas, „jei įprastos tyrimo priemonės nedavė rezultatų arba jei yra tikimybė, kad jos bus neveiksmingos arba kels pavojų įrodymų išsaugojimui arba policininkų saugumui” [33]. Klausymosi trukmė – 30 dienų. Šiame įstatyme taip pat numatyta, jog teisėjo sprendime klausytis telefoninių pokalbių turi būti nurodytas asmuo, kuris bus sekamas, sekimo vieta, kontroliuojamo ryšio tipas, tiriamas nusikaltimas, įgaliotas klausytis pokalbių pareigūnas, asmuo, leidęs pateikti prašymą teisėjui, sekimo trukmė. Įstatyme numatyta asmens, kurio pokalbių buvo klausytasi, teisė sužinoti apie tai – praėjus 90 dienų nuo sankcijos galiojimo pabaigos arba nuo pokalbių klausymosi pabaigos teisėjas privalo pranešti persekiojamam asmeniui apie prašymą išduoti sankciją [33]. JAV kaip įrodymai gali būti naudojami ir duomenys, gauti naudojant privačiose patalpose įrengtus mikrofonus. JAV Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad šis veiksmas nepažeidžia teisės į asmeninį gyvenimą (išskyrus miegamąjį kambarį) [33].
Jungtinėje Karalystėje pastaruoju metu sparčiai diegiamos vaizdo kameros (viešosiose vietose jų įrengta jau apie 200 tūkstančių). Šios vaizdo kameros atlieka padidinimo/ sumažinimo funkcijas ir gali fiksuoti vaizdą infraraudonuosiuose spinduliuose. Ruošiamasi įrengti sistemą, kuri, palyginusi užfiksuotą vaizdą su duomenų bazėse saugomų tūkstančių asmenų atvaizdais, galėtų per keletą sekundžių identifikuoti asmenį. Belgijos Lježo miesto centre įrengta iš 33 vaizdo kamerų susidedanti sistema, kuria kontroliuojamas transporto ir žmonių judėjimas [33]. Kanadoje pagal 1993 m. įstatymą vaizdą stebėti galima turint teisėjo leidimą. Taikos teisėjas gali išduoti leidimą įrengti stebėjimo aparatūrą, kuria asmuo būtų sekamas. Leidimas turi būti pagrįstas žiniomis, kad asmuo turi tikėtinų motyvų nusikalsti ir kad aparatūra suteiks naudingos informacijos. JAV vaizdo įrašus pripažino teismų praktika. [33].
Taigi, reziumuojant visą tai, kas buvo išdėstyta, mūsų manymu operatyvinės veiklos įstatymo reguliavimo sferoje faktiškai turėtų likti prevencinė operatyvinės veiklos subjektų veikla, kiti nesusiję su nusikaltimais operatyvinės veiklos objektai, šios veiklos pagrindinė paskirtis turėtų būti informacinis operatyvinės veiklos subjektų aprūpinimas, kriminogeninės situacijos stebėjimas taip pat pasislėpusių asmenų paieška ir pan. Manytume, jog ta linkme ir reikėtų panaudoti operatyvinį sekimą. Kai yra padarytas konkretus nusikaltimas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariamų asmenų atžvilgiu, esant būtinumui, be jokių abejonių, turėtų būti panaudojamas slaptas sekimas, reglamentuotas BPK.

3.4. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos problema atliekant slaptą sekimą.

Baudžiamojo proceso teisė yra viešosios teisės dalis – šios teisės normos taikomos, kai yra pažeidžiamas viešas interesas. Tačiau pirmasis Baudžiamojo proceso kodekso straipsnis neatsitiktinai prasideda žmogaus teisių ir laisvių gynimo akcentavimu. Šių teisių ir laisvių gynimas baudžiamoje teisenoje reiškia ne tik konkretaus asmens interesų, bet ir viešo intereso gynimą. Demokratinėse valstybėse neabejojama, kad kiekviena nusikalstama veika pažeidžiami ne tik nuo tos veikos nukentėjusio asmens, bet ir visos visuomenės, tuo pačiu ir valstybės interesai. Valstybė, reaguodama į nusikalstamą veiką, ne tik gina nuo jos nukentėjusį, bet ir stengiasi garantuoti visos visuomenės saugumą bei valstybės valdžios autoritetą. Tais atvejais, kai nusikalstama veika nėra nukreipta prieš konkretų fizinį ar juridinį asmenį, pavyzdžiui, kai padaromos kai kurios nusikalstamos veikos valstybės nepriklausomumui, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai, vis tiek yra laikoma, kad ir tokios veikos yra pavojingos ne tik pačiai valstybei, bet ir kiekvienam visuomenės nariui. Tik retais atvejais nukentėjusiajam paliekama teisė pačiam nuspręsti, ar turi būti persekiojamas nusikalstamą veiką padaręs asmuo. Tai atsitinka tik tuomet, kai manoma, kad nusikalstama veika nekelia rimto pavojaus visuomenei ir valstybei.
Kyla klausimas, ar atliekant operatyvinį sekimą gali būti pažeidžiamos žmogaus teisės.
Europos žmogaus teisių teismas (toliau – Teismas) yra išnagrinėjęs keletą bylų, kuriose buvo vertinami skirtingų valstybių operatyvinę veiklą reglamentuojantys įstatymai. Viena iš pirmųjų tokio pobūdžio bylų buvo Klasso bei kitų asmenų byla prieš Vokietiją. Teismas pateikė du svarbius bendro pobūdžio samprotavimus.
Pirma, Teismas konstatavo, kad šiandien demokratinei visuomenei gresia terorizmas ir kompleksinės šnipinėjimo formos, todėl valstybė, norėdama su tuo veiksmingai kovoti, privalo turėti galimybę slapčia stebėti ardomuosius jos teritorijoje vykstančius veiksmus. Taigi Teismas gali sutikti, kad įstatymo nuostatos, suteikiančios galią slapta tikrinti korespondenciją, pašto siuntinius ir klausytis pokalbių telefonu, siekiant garantuoti šalies saugumą ir (arba) tvarką bei užkirsti kelią nusikaltimams, demokratinėje visuomenėje būtinos.
Antra, nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija suteikia susitariančiosioms valstybėms tam tikrą diskrečią galią (tai yra savo nuožiūrą) pasirinkti sekimo formas, šios valstybės, taikydamos slapto sekimo priemones jų jurisdikcijai priklausantiems asmenims, nedisponuoja neribota laisve. Taigi visais atvejais, nustatant teisių apribojimus, turi būti vadovaujamasi įstatymu ir numatyta pakankamai garantijų, kad nebūtų piktnaudžiaujama.
Dar vienas pavyzdys.Ponas Pierre’as Schenkas, gimęs 1912 m., kompanijos direktorius, nuo 1974 m. vedė skyrybų bylą, kuri 1981 m. gruodžio mėnesį baigėsi skyrybomis šalių susitarimu. 1981 m. ponas Pauty, pono Schenko nurodymu atlikęs keletą pavedimų, susisiekė su ponia Schenk ir pranešė, kad jos vyras pavedė jam ją nužudyti. Jie informavo apie tai Vaudo kantono teisėją ir šis pradėjo tyrimą. Remdamasis teismo pavedimais Prancūzijos institucijoms, ponas Pauty davė parodymus Prancūzijos policijai dalyvaujant Šveicarijos policijos inspektoriui. Pastarajam jis perdavė garso kasetę, kurioje buvo įrašytas jo ir pono Schenko pokalbis telefonu jam apie tai nežinant. Kasetė buvo pridėta prie bylos medžiagos.
Anot pareiškėjo, įrašą padaryti inspiravo Šveicarijos policija. Nors Komisija pagal 8 straipsnį paskelbė skundą dėl įrašo nepriimtinu, nes nebuvo išnaudotos visos vidaus teisinėmis gynybos priemonės, tačiau norint išnagrinėti klausimą dėl teismo teisingumo reikia nuosekliai remtis faktais, ypač kai kalbama apie lemiamą reikšmę turinčias aplinkybes.
Ponas Schenkas taip pat tvirtino, kad neteisėtai gautų įrodymų naudojimo pakanka, kad teisminis nagrinėjimas būtų pripažintas neteisingu, ir kad kaltinamasis nuosprendis daugiausia buvo pagrįstas šiuo įrašu. Būtina sugretinti vienas kitam prieštaraujančius interesus: visuomenės interesą nustatyti tiesą šioje byloje ir asmeninį interesą išsaugoti pokalbio telefonu konfidencialumą. Pokalbių telefonu neturi būti klausomasi neteisėtai.
Vyriausybė neneigė, kad minėtas magnetofoninis įrašas buvo gautas neteisėtai. Tai pripažino ir šią bylą nagrinėję Šveicarijos teismai.
Ponas Schenkas teigė, kad jis tapo teisės į asmeninio gyvenimo gerbimą bei susirašinėjimo slaptumą, kuri apima ir teisę į telefoninių pokalbių slaptumą, pažeidimo auka. Jis rėmėsi Konvencijos 8 straipsniu, kur nustatyta:
“Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti”.
Teismas pažymi, kad savo 1986 m. kovo 6 d. sprendime Komisija, remdamasi tuo, kad nebuvo išnaudotos visos vidaus teisinės gynybos priemonės, paskelbė nepriimtinu tik “skundą dėl ginčijamo įrašo padarymo”. Taigi niekas netrukdo Teismui nagrinėti klausimą dėl įrašo panaudojimo. Tačiau tai šiuo atveju nebūtina, nes šią problemą absorbuoja kita, jau išnagrinėta. Tai problema dėl garso kasetės panaudojimo per teisminį tardymą ir teismo salėje.
Dėl šių priežasčių teismas:
1.Trylika balsų prieš keturis nusprendė, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 § nebuvo pažeistas;
2.Vienbalsiai nusprendė, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 § nebuvo pažeistas;
3.Penkiolika balsų prieš du nusprendė, kad nebūtina nagrinėti bylą pagal 8 straipsnį [13. P. 99].
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. nagrinėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti ar tuo metu galiojusiame LR operatyvinės veiklos įstatyme įtvirtintas nusikalstamą veiklą imituojantis elgesio modelis neprieštarauja LR Konstitucijai. Mūsų manymu, tai iš dalies taip pat yra susiję su mūsų nagrinėjamais klausimais.
Toje Konstitucinio teismo byloje buvo analizuojama slaptų tyrėjų veikla užsienio valstybėse. Teiginiai, kuriais yra apibūdinami slapti tyrėjai užsienio valstybėse yra šie: paprastai yra kalbama apie slaptus tyrėjus ar slaptus agentus – t. y. asmenis, kurie prisidengę išgalvotais anketiniais duomenimis ar biografija jeigu, aišku, to reikia, arba paprasčiausiai nuslėpdami esą pareigūnai, renka informaciją apie daromas ar padarytas nusikalstamas veikas. Tokia teisėsaugos pareigūnų veikla, ypač bandant kovoti prieš pačius sunkiausius nusikaltimus, beveik visuotinai pripažįstama kaip leistina. Tol kol slapti tyrėjai lieka tik pasyvūs įvykių stebėtojai, didesnių problemų žmogaus teisių apsaugos požiūriu nekyla.
Tuo tarpu kitų operatyvinių veiksmų, kuriems atlikti nereikia jokių teismo nutarčių, atlikimas tiek priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą, tiek juos atliekant iki jo pradėjimo gali kelti žymiai daugiau problemų žmogaus teisių apsaugos požiūriu. Pavyzdžiui, LR operatyvinės veiklos įstatyme numatyti tokie operatyvinės veiklos metodai, kaip operatyvinė apklausa, operatyvinė apžiūra, kurie gali būti atliekami viešai, užšifruotai ar slaptai. Būtent panaudojant tokius operatyvinės veiklos metodus atsiranda galimybė apriboti LR Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises. Tai galima pademonstruoti tokiu praktiniu pavyzdžiu: operatyviniai darbuotojai, norėdami apžiūrėti asmens butą, organizuoja jame elektros dingimą ir atvykę, kaip elektros tinklų darbuotojai, paaiškina, kad jo bute įvyko trumpas elektros sujungimas. Asmuo net neįtaria, kad tai operatyviniai darbuotojai ir juos įsileidžia, tuo suteikdamas jiems galimybę pasiekti savo tikslą.
Taigi atliekant tokio pobūdžio veiksmus tikrai daugiau galimybių apriboti žmogaus teises negu atliekant pasyvaus stebėtojo vaidmenį.
Kitas labai svarbus tarptautinis teisės aktas, leidžiantis naudoti kompleksą netradicinių priemonių ir metodų kovojant su narkotikų verslu, prekyba žmonėmis, terorizmu, yra Lietuvos Respublikos 2002 metais ratifikuota 2000 m. gruodžio mėn. pasirašyta Konvencija dėl kovos su transnacionaliniu organizuotu nusikalstamumu.

Žvalgybinė veikla vienaip ar kitaip varžo piliečių konstitucines teises ir laisves, kišasi į asmeninę sferą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis byloja, kad “ Žmogaus privatus gyvenimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą”. Vadinasi, kad renkant informaciją apie privatų asmens gyvenimą reikalingos 2 sąlygos:
1. Teismo sprendimas
2. Įstatymas.
Mūsų manymu, žmogaus teisių apsaugos požiūriu yra nepateisinama, jog tokie patys žmogaus teises ribojantys veiksmai daromi pagal skirtingus įstatymus. Galima situacija, kai tuo pat metu tam pačiam asmeniui gali būti vykdomi du gretutiniai procesai: operatyvinis ir baudžiamasis. Tada asmeniui, prieš kurį tie procesai nukreipti, ginti savo interesus dėl prievartinio pobūdžio veiksmų didelio intensyvumo gali būti pakankamai sudėtinga. Tokio asmens teisinė padėtis yra neaiški. Teisinis reguliavimas, kuomet priemones, kuriomis gali būti apribotos asmenų teisės, tiriant nusikalstamas veikas, reglamentuoja ne tik BPK, bet ir Operatyvinės veiklos įstatymas, juo labiau numatantis kitokias procesinės prievartos priemones ar kitokią jų taikymo tvarką, neatitinka teisinio aiškumo principo, kartu ir asmens teisių apsaugos bei teisinės valstybės principo. Konstitucinis Teismas remiasi teisinio aiškumo principu, vertindamas įstatymų atitiktį Konstitucijai (pavyzdžiui, 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarime). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs teisinio aiškumo principo svarbą vertinant, ar nepažeidžiamos asmens teisės (pavyzdžiui, 2000 m. liepos 31 d. sprendime byloje (Jėčius prieš Lietuvą). Remiantis teisinio aiškumo principu, procesinės prievartos priemonių taikymo sąlygos turi būti aiškiai apibrėžtos ir leisti asmenims numatyti, kokius padarinius sukels konkretus veiksmas. Todėl jos nusikalstamų veikų tyrimo atžvilgiu turėtų būti reglamentuojamos tik viename, aukščiausio atitinkamos srities teisės normų sisteminimo laipsnio teisės akte.

Ikiteisminis tyrimas yra baudžiamojo proceso sudėtinė dalis. Yra pagrindo manyti, kad Operatyvinės veiklos įstatymas (pavyzdžiui, jo 10 ir 11 straipsniai), numatantis galimybę tiriant nusikalstamas veikas apriboti asmenų teises į privatų gyvenimą, būsto neliečiamybę, telefoninių pokalbių ir kitokio susižinojimo slaptumą prieštarautų naujojo BPK 44 straipsnio 9 daliai, nustatančiai, kad šios teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos šio kodekso numatytais atvejais ir tvarka.
Šiuo metu daugelis teisininkų, mokslininkų akcentuoja Operatyvinės veiklos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso prieštaravimus. Suprantama, kad Operatyvinės veiklos įstatymas turi trūkumų ir tikrai nėra tobulas, bet pakankamai daug neaiškumų bei problemų yra ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse.
Kalbant apie žmogaus teisių ir laisvių problemą atliekant slaptą sekimą ir su juo susijusius veiksmus užsienio valstybėse reikėtų paminėti, kad JAV Teisiniai aktai suteikia teisėsaugos žinyboms pakankamai plačias legalias galimybes vykdant operatyvinės paieškos priemones, numato didelę atsakomybę ir yra naudojami derinyje su tokiomis paplitusiomis kontrolės formomis kaip parlamentinė, vyriausybinė, teisminė, prokurorų. JAV, pavyzdžiui, ši kontrolė vykdoma iš abiejų Kongreso rūmų pusės, žvalgybos komitetų. Veikia kontrolė iš valstybės departamento vadovybės ir aparato pusės, o taip pat – Baltųjų rūmų. Anglijoje – parlamentinė ir vyriausybinė kontrolė, VFR – Bundestago deputatų komisijos. Visa tai žvalgybos žinybų veiklai užsienyje suteikia konstitucinį pobūdį.
Žinybiniuose normatyviniuose aktuose deklaruojama nuostata, kad pasirenkant pirminės kriminalinės informacijos operatyvinio patikrinimo metodą, FTB darbuotojui privalu atsižvelgti į galimas nepalankias pasekmes piliečių privataus gyvenimo ir reputacijos apsaugai. Tačiau, turint mintyse policijos žvalgybos specifiką, įstatymų leidėjai aptaria, kad atsižvelgus į šias sąlygas, metodo pasirinkimas yra FTB darbuotojo sprendimo įvertinimo klausimas. Šiuo atveju, lyg ir netiesiogine forma pripažįstama ta aplinkybė, kad policijos žvalgyba yra neišvengiamai susijusi su įsikišimu į privatų piliečių gyvenimą. Faktas, kad teisėsaugos žinyba gavo įtikinamus duomenis apie tai, kad įvykdytas, vykdomas arba bus įvykdytas nusikaltimas, baudžiamas Federalinio įstatymo, yra pagrindas panaudoti, greta aukščiau išvardintųjų, ir tokius paieškos metodus, kaip elektroninis stebėjimas, neoficialus pašto korespondencijos tikrinimas, stebėjimas ir techninių kontrolės priemonių įrengimas.
Vokietijoje, kaip ir kitose Vakarų Europos valstybėse, yra labai gerbiama žmogaus teisė į asmeninio gyvenimo neliečiamybę. Pagrindinė šių priemonių taikymo sąlyga yra ta, kad kitais būdais neįmanoma ar labai sudėtinga atlikti tyrimą. Vaizdžiai minimą pagrindinį principą apibūdino 2002 m. gruodžio pabaigoje Tardymo departamente prie vidaus reikalų ministerijos viešėję Vokietijos teisininkai. Anot jų būtina laikytis dviejų sąlygų:
1) kiek yra pagrįstas įtarimas dėl nusikalstamos veiklos;
2) negalima patrankomis šaudyti į žvirblius.

PABAIGA

Darbe, kiek leido apimtis, pasistengiau kuo vaizdžiau ir išsamiau pateikti operatyvinės veiklos teorijos sampratą ir jos specialiųjų sąvokų analizę, nustatyti operatyvinės veiklos teorijos objektą, dalyką ir turinį; apžvelgti operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykį, išanalizuoti skirtumus ir panašumus; išstudijuoti slapto sekimo atsiradimo bei plėtojimosi istoriją; nustatyti optimalius slapto sekimo baudžiamajame procese ir operatyvinio sekimo operatyvinėje veikloje pagrindus, išanalizuoti skirtumus ir panašumus; ištirti operatyvinių techninių priemonių bei operatyvinių informacinių sistemų naudojimo sprendžiant taktinius operatyvinius bei procesinius slapto sekimo uždavinius, bei veiksmingumo didinimo problemas.
Kai kam gali pasirodyti, kad šis darbas – tai tik įstatymų bei įstatyminių teisės aktų kritikavimas. Tačiau, mūsų manymu, pagrindinis šio baigiamojo darbo tikslas – iškelti problemas susijusias su operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykiu bei pasakyti, kad šias problemas reikia spręsti. Baigiamajame darbe neįmanoma išspręsti visų problemų taip, kaip ir neįmanoma jas visas iškelti. Tam reikalingas nuoseklus ir geranoriškas mokslininkų ir praktinių darbuotojų bendradarbiavimas bei sudėtingas darbas.

IŠVADOS

Taigi pabaigoje norėčiau pateikti šias išvadas:
1. Mūsų manymu, operatyvinė veikla – tai, visų pirma, pažintinė veikla, skirta pirminei informacijai apie nusikalstamas veikas ir šias veikas įvykdžiusius asmenis ieškoti ir fiksuoti, t.y. prevencinė veikla, kurią atlieka valstybės įgaliotos institucijos (operatyvinės veiklos subjektai) iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
2. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse reglamentuojančiame ikiteisminio tyrimo atlikimą yra nemažai spragų ir neaiškumų, kurias bandoma užpildyti poįstatyminiais teisės aktais neretai iškraipančiais įstatymų leidėjo mintį ar netgi prieštaraujančiais įstatymams (tame tarpe pačiam baudžiamojo proceso kodeksui).
3. Operatyvinė veikla pagal savo prigimtį ir esmę, priešingai baudžiamajam procesui, mūsų manymu, turėtų likti prevencinio pobūdžio veikla, t.y. veikla daugiau orientuota į rengiamus, daromus nusikaltimus.
4. LR Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas operatyvinis sekimas ir LR BPK numatytas slaptas sekimas yra tie patys veiksmai atliekami tų pačių operatyvinės veiklos slaptųjų darbuotojų (iki sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą priėmimo tai yra operatyvinis veiksmas nereikalaujantis nei teismo nutarties nei prokuroro sankcionavimo, o pradėjus ikiteisminį tyrimą, tai tampa procesine prievartos priemone ir renkant informaciją apie konkretų asmenį gali būti atliekamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjui priėmus atitinkamą teismo nutartį). Mūsų manymu, slaptą (operatyvinį) sekimą turėtų reglamentuoti tik vienas įstatymas.
5. Operatyvinės veiklos įstatymo reguliavimo sferoje faktiškai turėtų likti prevencinė operatyvinės veiklos subjektų veikla, kiti nesusiję su nusikaltimais operatyvinės veiklos objektai, šios veiklos pagrindinė paskirtis turėtų būti informacinis operatyvinės veiklos subjektų aprūpinimas, kriminogeninės situacijos stebėjimas taip pat pasislėpusių asmenų paieškai ir pan. Manytume jog ta linkme ir reikėtų panaudoti operatyvinį sekimą. Kai yra padarytas konkretus nusikaltimas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariamų asmenų atžvilgiu, esant būtinumui, be jokių abejonių, turėtų būti panaudojamas slaptas sekimas, reglamentuotas BPK.
6. Žmogaus teisių apsaugos požiūriu yra nepateisinama, jog tokie patys žmogaus teises ribojantys veiksmai daromi pagal skirtingus įstatymus. Galima situacija, kai tuo pat metu tam pačiam asmeniui gali būti vykdomi du gretutiniai procesai: operatyvinis ir baudžiamasis. Tada asmeniui, prieš kurį tie procesai nukreipti, ginti savo interesus dėl prievartinio pobūdžio veiksmų didelio intensyvumo gali būti pakankamai sudėtinga. Tokio asmens teisinė padėtis yra neaiški. Teisinis reguliavimas, kuomet priemones, kuriomis gali būti apribotos asmenų teisės, tiriant nusikalstamas veikas, reglamentuoja ne tik BPK, bet ir Operatyvinės veiklos įstatymas, juo labiau numatantis kitokias procesinės prievartos priemones ar kitokią jų taikymo tvarką, neatitinka teisinio aiškumo principo, kartu ir asmens teisių apsaugos bei teisinės valstybės principo.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. – 1992.
2. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas // Valstybės žinios. – 1996, Nr.63-1479; 2000, Nr.64-1924.
3. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas.- Vilnius, 2000,
4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. – Vilnius, 2002.
5. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas // Valstybės žinios. – 1997, Nr.2-16.
6. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas // Valstybės žinios. – 2002, Nr. 65-2633.
7. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas // Valstybės žinios.- 2000, Nr.10-236.
8. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas // Valstybės žinios.- 1999, Nr.105-3019.
9. Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymas // Valstybės žinios.- 1995, Nr.96-2146.
10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimų Nr. 309 ir 310 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normoms” // Valstybės žinios. – 1996, Nr. 126-2962.
11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl operatyvinės veiklos subjektų padalinių sąrašo patvirtinimo ir jų operatyvinių teisių masto nustatymo” // Valstybės žinios.- 2000, Nr.86-2625.
12. Lietuvos Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2000 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr.19 “Dėl Lietuvos Respublikos įslaptintų dokumentų apskaitos, raštvedybos organizavimo, tvarkymo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo” // Valstybės žinios. – 2000, Nr.76-2325.
13. Europos žmogaus teisių teismo sprendimai. -V, 2000.
14. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. – Kaunas: Technologija, 1997.
15. Budrys. J. Kontržvalgyba Lietuvoje. Vilnius, 1991.
16. Černiakas. J. Penki slaptojo karo dešimtmečiai. Vilnius-1995.
17. Generall. A. Apie FTB slaptąsias opercijas.- Vašingtonas, 1995
18. Mikelėnas V. Teisė į privatų gyvenimą ir jos gynimas // Asmeninės neturtinės teisės ir jų gynimas: mokslinės konferencijos medžiaga. – Vilnius: Justitia, 2001.
19. Panomariovas A., Raulynaitis R. Dėl valstybės paslapties sąvokos Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatyme // Justitia. – 1999, Nr.2.
20. Panomariovas A., Rudzkis T. Ar pakankamas paslapčių reglamentavimas Lietuvos Respublikos teisės aktuose? // Justitia. – 1999, Nr.2.
21. Panomariovas A., Rudzkis T. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveika // Jurisprudencija. – 2000, t.17(9).
22. Šimkus. K. Operatyvinės veiklos panaudojimo kovoje su organizuotu nusikalstamumu problemos ir perspektyvos” Lietuvos policijos akademija. Mokslo darbai. –V., 1994 m., II t.
23. Švedas G. Visuomenės informavimo įstatymas bei žmogaus teisių ir laisvių apsaugos problemos // Teisės problemos. – 1997, Nr.3.
24. Torvaldas J. Kriminalistikos keliai ir klystkeliai. – Vilnius: Mintis, 1981.
25. Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Žodynas, 2001.
26. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000.
27. Кондрад Н. И. Сун – цзы. Трактат о военном искустве. – Москва, 1950.
28. Овчинский С.С. Оперативно-розыскная информация./ Под. ред. Овчинского А.С.и Овчинского В.С.- Москва: ИНФРА-М, 2000.
29. Петрухин И.Л. Личные тайны (человек и власть).- Москва: Институт государства и права Российской Академии наук, 1998.
30. Правовая охрана деловых секретов за рубежом: Обзорная информация / Ионова О.В. и др. – Москва: НПО “Поиск”, 1993.
31. Рузавин Г. И. Методология научного исследования – Москва: Юнити – Дана, 1999.
32. Рузавин Г. И. Научная теория логико–метологический анализ. – Москва, 1978.
33. Смирнов. М. П. Коментарии оперативно-разыскного законодателста РФ и зарубежных стран.- Москва, 2002.
34. Kleinknecht T., Meyer K. Strafprozessordnung: Gerichtsverfassungsgesetz, Nebengesetze und ergauzende Bestimmungen. – München, 1991.
35. Pradel J., Casorla R. Code de procedure penale. – Paris, 1991–1992.

Interneto adresai

1. http://www.agentura.ru/žiūrėta, 2003-08-14, 2003-09-11, 2003-10-07.
2. http://www.confident.ru/žiūrėta, 2003-06-11, 2003-09-24.
3. http://www.stebetojas.cis.lt/žiūrėta, 2003-08-19, 2003-10-23.
4. http://www.spyworld.hl.ru/žiūrėta, 2003-07-16, 2003-10-27.
5. http://www.infowar.com/žiūrėta, 2003-09-14, 2003-11-03.

SANTRAUKA

Operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykis tai vienas iš svarbiausių operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso sąveikos elementų. Šis klausimas gali būti nagrinėjamas tiek bendrai aiškinant baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveiką, tiek aiškinant atskirų operatyvinės veiklos formų taikymo galimybes prasidėjus ikiteisminiam tyrimui.
Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveikos problema galėtų būti sprendžiama dviem alternatyviais būdais. Vienas iš sprendimo būdų būtų išsamus operatyvinės veiklos reglamentavimas ir baudžiamojo proceso veiklos „išgryninimas”, kitas – organiškas operatyvinių ir ikiteisminio tyrimo veiksmų suliejimas.
Šiomis dienomis didžiausios diskusijos kyla būtent dėl slapto sekimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso 160 straipsnyje.
Šiame darbe analizuojama baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) ir operatyvinės veiklos sąveika bei iš jos kylančios problemos, atliekant slaptą sekimą. Darbe nagrinėjama ne tik operatyvinės ir baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) veiklos objektų santykis, bet ir operatyviniais veiksmais surinktos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese ribos, taip pat siūlomi galimi baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) atribojimo nuo operatyvinės veiklos būdai, susiję su slaptu sekimu.
Darbe pateikta operatyvinės veiklos teorijos samprata ir jos specialiųjų sąvokų analizė, apžvelgtas operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykis, išanalizuoti skirtumai ir panašumai. Taip pat kalbama apie slapto sekimo atsiradimo bei plėtojimosi istoriją.
Šiame darbe pasistengta nustatyti optimalius slapto sekimo baudžiamajame procese ir operatyvinio sekimo operatyvinėje veikloje pagrindus, išanalizuoti skirtumus ir panašumus; ištirti operatyvinių techninių priemonių bei operatyvinių informacinių sistemų naudojimo sprendžiant taktinius operatyvinius bei procesinius slapto sekimo uždavinius, bei veiksmingumo didinimo problemas.
Kai kam gali pasirodyti, kad šis darbas tai tik įstatymų bei įstatyminių teisės aktų kritikavimas. Tačiau,mūsų manymu, pagrindinis šio baigiamojo darbo tikslas iškelti – problemas susijusias su operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykiu bei pasakyti, kad šias problemas reikia spręsti. Baigiamajame darbe neįmanoma išspręsti visų problemų taip, kaip ir neįmanoma jas visas iškelti. Tam reikalingas nuoseklus ir geranoriškas mokslininkų ir praktinių darbuotojų bendradarbiavimas bei sudėtingas darbas.

Summary

Relations between strategical (operational) activity and prejudicial is one of the important interaction elements of strategical operation and criminal process. The question could be analyzed both explaining the relation of criminal process and strategical activity in general and ezplaining the possibilities of adapting separate strategical forms where the pre-judicial investigation began.
Nowadays there are lots of discussion namely on confidential surveillance provided by the Article 160 of Lithuanian Republic Criminal Process.
The interaction of the criminal process (pre-judicial investigation) and strategical activity and the problems following in while doing a confidential surveillance are being analysed in the paper. The paper deals not only with the relation of objects between the activity of strategical and criminal process (preliminary investigation) but also the limits of the usage of the information gathered by strategical actions and used in a criminal process. It also suggests possible ways of delimitation of criminal process (pre-judicial investigation) and strategical activity connected with confidential surveillance.
The conception of the theory of strategical activity and the analysis of its special concepts are presented the relation between strategical activity and pre-judicial investigation is surveyed and differences and similarities are analyzed in the paper. It also reveals the history of the origin and evolution of confidential surveillance.
The optimum principles of confidential surveillance in the criminal process and strategical surveillance in the strategical activity were tried to define, the differences and similarities were analyzed, the usage of strategical technical means and strategical information technologies solving tactic operational and process tasks of confidential surveillance were analyzed and the problems of efficiency extension.
It is possible that the paper could turn out to be only the criticism of laws and legal law acts. But we think the main target of the diploma paper is o reveal problems concerning the strategical activity and pre-judicial investigation and to solve them. It is impossible to solve all the problems in the paper, as well as it is impossible to reveal them. It needs consistent and well-wishing cooperation between scientists and practical workers and complicated work.

Leave a Comment