Atmintis

Turinys

Įvadas..............................3
Atminties rūšys..............................5
Pagrindiniai atminties procesai........................8
Individualūs atminties skirtumai......................11
Išvados..............................12
Literatūtra..............................13Įvadas
Atmintis labai svarbi kiekvieno mūsų gyvenime. Turbūt, manome, kad tai suvokiame ir tinkamai įvertiname. Bet ar dažnai susimąstome apie savo atmintį? Ne, nevien apie tai, kad šaunu būtų viską atsiminti vos tik vieną kartą išvydus. Juk tikrai, nereikėtų mokintis, ištisai prie knygų sėdėti, kiek daug ir greitai išmoktume, sužinotume! Nereikėtų kuistis savo užrašuose ieškant draugo adreso, ar telefono numerio, juk viską atsimintume. Kiek popieriaus ir laiko galima būtų sutaupyti. Bet ar tikrai atmintis mums reiškia tiik tiek? Kažkokį sunkų darbą norint ką nors įsiminti, išmokti? Ne. Atmintis užima ypatingą padėtį asmenybės psichinių reiškinių sistemoje. Žmogus negalėtų orientuotis tikrovėje, nes viskas būtų nauja. Kiekvieną dieną mus suptų vis toks pats nesuprantamas pasaulis. Mąstant be atminties negalima būtų operuoti sąvokomis, nebūtų ir pačios asmenybės su pojūčiais, patyrimu išgyvenimais. Įvairių traumų metu netekę atminties žmonės tampa panašūs į mechaniškai reaguojama automatą.
Jau nuo seno yra keliamos įvairios hipotezės apie atminties veikimą ir priklausomybę nuo įvairių veiksnių. Jau Va.pr.Kr., Platonas aiškino, kaad deivė Mnemozina į kiekvieno žmogaus sielą įdeda kažką panašaus į vaško lenteles, kuriose įsispaudžia matyti, girdėti ar paties sugalvoti įspūdžiai. XXa. buvo manyta, kad atminties procesų metu vyksta mechaniniai nervinių ląstelių dydžio ir formos pasikeitimai, nervinių skaidulų skaičiaus padidėjimai. 1920 metais atsirado el

lektrinė įsiminimo teorija. Šiuolaikinė atminties biologinė teorija, kurios pradininkas – H.Hydenas, mano, kad ilgalaikės atminties mechanizmas yra cheminiai pasikeitimai nervinių ląstelių ribonukleinėse rūgštyse. Trumpalaikė atmintis remiasi elektriniais pakitimais nervinėse ląstelėse, o kai tie elektriniai pakitimai sukelia cheminius pakitimus – medžiaga užfiksuojama ilgesniam laikui, galbūt kai kada ir visam gyvenimui. Tačiau iki šiol niekas tiksliai negali pasakyti kur randasi atmintis. Smegenų žievėje, visose smegenyse, o gal kurioje nors konkrečioje vietoje?Tai visdėl to, kas ištikrųjų yra ta atmintis?
Atmintis yra ankstesnio patyrimo atspindys, kurį sudaro įsiminimas, išlaikymas ir atsiminimas to, kas ankščiau buvo pažinta, išgyventa ir veikta. Pagal Ciceroną, atmintis yra „visų dalykų saugykla ir sergėtoja“. O psichologui tai, bet koks ženklas, kad tai, kas buvo išmokta išliko.
Pasaulyje yra yra daug žmonių, kurių atminties galia attrodo nepaprasta. Nuolat lavinant atmintį galima atsiminti daug. Na gal ir ne tiek, kiek Šereševskis iš rusijos. Jis galėjo pakartoti daugiau kaip 70 skaičių ar žodžių, jei perskaitydavo juos po vieną kas tris sekundes tyliame kambaryje. Taip pat galėjo juos lengvai pakartoti atbuline tvarka. Žinoma išgirdę apie tokius dalykus, norim ar ne, bet imame galvoti apie savo atminties menkumą. Bet ar įvertiname tai, kiek mums kasdien reikia atsiminti. Kiek vardų, garsų, vaizdų, vietų ir panašiai.
O kas atmintyje išlieka ryškiausiai? Tai tokie įv
vykiai, kurie mums sukėlė labai stiprias emocijas. Tai gali būti pirmoji meilė, kokia nors avarija ar stichinė nelaimė. Pagal apklausos duomenis daugelis žmonių tiksliai atsimena ką jie veikė ir kur buvo tuo metu, kai prasidėjo žemės drebėjimas. Daugelis psichologų tai vadina blykstės atmintim – tai aiškus emociškai reikšmingų akimirkų ar įvykių prisiminimas. Kodėl neseniai perskaitytą medžiagą užmirštame greičiau, nei tokius įvykius? Kaip saugomi atsiminimai? Kalbant apie atmintį iškyla daug klausimų. Į juos ir pabandysiu surasti atsakymą.Atminties rūšys
Pagrinde, atmintis išskiriama į trumpalaikę ir ilgalaikę. Tačiau dar ji klasifikuojama pagal turinį, jutimo organus, kuriais gaunama informacija ir kitus požymius. Pagal turinį, kuriuo operuoja atmintis, yra skiriamos vaizdinės, motorinės, žodinės – loginės ir emocinės atminies rūšys.
Vaizdinė atmintis naudojasi galvoje esančiais vaizdais. Vaizdinys yra vaizdas objekto, kuris šiuo metu nesuvokiamas. Vaizdiniai labai padeda valingai apdoroti informaciją. Žmogaus atmintyje yra daugybė regėjimo, girdėjimo, uodimo ir kitų vaizdinių. Vaizdiniai yra panašūs į suvokimų metu gaunamus objektų vaizdus. Jie skiriasi nuo suvokimų tuo, kad yra ne tokie ryškūs, fragmentiški ir nepastovūs. Vaizdiniai skiriami į individualius ir bendrus vaizdinius. Individualūs – tai tam tikro vieno objekto vaizdiniai. Bendri vaizdiniai fiksuoja didesnės ar mažesnės objektų grupės bendras ypatybes. Gausu eksperimentų patvirtinančių vaizdinių naudą. Juk daug geriau atsimename tuos žodžius, kuriuos lengviau įsivaizduojame, o ne abstrakčius, ne
evaizdingus žodžius. Vaizdinis dėsnis – žmonės puikiai atsimena vaizdus ir vaizdingus žodžius – taikomas mokant, pamokslaujant, rašant. Abstraktūs dėsniai geriau įsimenami, kai susiejami su ryškiais gyvais pavyzdžiais. Vaizdiniais remiasi daugelis pagalbinių atminties priemonių. Mnemonines priemones, padedančias atsiminti ilgiausius tekstus ir kalbas sukūrė senovės graikijos mokslininkai ir oratoriai. Mokinantis, vaizdžiai susietus žodžius daug lengviau atsiminti nei nesigilinant į jų prasmę, o tik kartojant. Štai: morkos, agurkai, rankšluoščiai. Vaizduotėje sumerkime morkas į pieną, agurkus į medų, rankšluoščius padžiaukime ant arklio nugaros. Prisiminkite – pienas, medus, arklys ir išvysite su jais susietus vaizdus: morkas agurkus, rankšluoščius. Nesunkiai galėsime juos išvardinti ir atbuline tvarka. Šios mnemoninės sistemos dažnai esti žmonių, pakartojančių ilgiausius sąrašus ir pan. npaprastos atminties paslaptis.
Motorinė (judėjimo) atmints yra judesių ir jų sistemų įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas. Ji dalyvauja formuojantis įvairiems judėjimo mokėjimams ir įgūdžiams. Jeigu neturėtume šios atminties, bet koks darbas – rengtis, virti, kepti – būtų naujas. Atlikus įvairius tyrimus su amnezija sergančiais ligoniais, buvo pastebėta, kad kiekvieną kartą į rankas paėmę tą patį galvosūkį ar žaidimą, jie neigdavo kada nors anksčiau jį matę ar sprendę, bei kaskart tą veiksmą atliekant, jų judesiai, atlikimo sparta tobulėdavo. Todėl, kyla mintis, kad kai dėl amnezijos nesugebama sąmoningai prisiminti, išlieka nesąmoningas, nepažeistas gebėjimas mokytis. Sergantieji amnezija gali išmokti, kaip ką nors padaryti. Sm
megenų skenavimas ir lavonų skrodimai atskleidė, kad amnezija sergančių pacientų paprastai esti pažeistas Amono ragas – tas limbinės sistemos darinys, kuris vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį laipsniškai apdorojant mūsų išreikštus vaizdų, pavadinimų ir įvykių atsiminimus ilgam laikymui.
Atgarsio atmintis – tai labai trumpa jutiminė garsinių dirgiklių atmintis; sutelkus dėmesį kitur, tris arba keturias sekundes dar galima prisiminti garsus ir žodžius.
Emocinė atmintis išlaiko patirtus jausmus ir emocines būsenas. Būtent dėl to žmogus prisiminęs įvairius dalykus iš naujo pyksta, džiaugiasi, liūdi ir pan. Emocinė atmintis dalyvauja formuojantis naujiems įgūdžiams, bendraujant su brangiais žmonėmis.
Žodinė – loginė atmintis (semantinė) pasireiškia žodžių, savokų, teiginių ir jų grupių įsiminimu, išlaikymu ir atgaminimu. Pagrindinis šios atminties bruožas yra toks, kad nesvarbu kokiu pavidalu ji buvo įsiminta. Vėliau ją galima perteikti ir kita forma. Pavyzdžiui, kita kalba.. Apdorodami žodinę informaciją, kad ją būtų lengviau išlaikyti galvoje siejame su tuo, kas mums jau žinoma arba su įsivaizduojamais dalykais. Ar girdime „prokuroras eina“, ar „pro kur oras eina“ priklauso nuo konteksto ir nuo to, kaip mūsų asmeninė patirtis kreipia išaiškinti šį reiškinį. Perskaitę tekstą ar kaip kitaip priėmę informaciją mes su.sidarome savo mintinį modelį. Ir vėliau paprašyti atsiminti apie ką buvo tekstas, mes nepakartosime visko pažodžiui, tiesiog perpasakosime savo mintinį modelį. F.Craikas ir E.Tulvingas atliko eksperimentą norėdami įsitikinti, ar žodinė medžiaga geriau įsimenama tada, kai ji koduojama semantiškai, o ne apdorojant jos vaizdą ar skambesį. Žmonėms tik vieną akimirką būdavo parodomas žodis. Paskui būdavo užduodamas klausimas, kuris pareikalaudavo iš tiriamųjų tą žodį apdoroti arba kaip girdimą dirgiklį, arba kaip regimąjį vaizdą, arba semantiškai. Šis eksperimentas parodė tokius duomenis:

Tikrai neverta stengtis įsiminti žodžius, kurių prasmės nesuprantame. Naudinga, tai ką išgirdome perteikti kitu, prasmingu būdu. Buvo nustatyta, kad įsiminti prasmingą medžiagą reikia tiktai dešmtadalio pastangų. Be to, mes labai gerai atsimename viską, kas siejasi su mumis. Žmonės daugiausia atsimena tuos būdvardžius, kurie apibūdina juos asmeniškai, o ne kitus žmones. Todėl dažnai psichologai siūlo mokiniams ir studentams apgalvoti, ką jiems reiškia tai, ko jie mokosi.
Pagal valios reguliavimo lygius atmintis skirstoma į valingos ir nevalingos atminties rūšis.
Nevalinga atmintis pasireiškia tuo, kad žmogus ką nors įsimena ar atgamina nesistengdamas, o kai kada net nenorėdamas. Milžinišką informaciją apie erdvę, laiką ir dažnį koduojame be didesnių pastangų arba išvis nevalingai. Kur nors palikę kokį daiktą ir norėdami tą prisiminti, atgaminate visos dienos įvykius. Tokius dalykus dažniausiai prisimename automatiškai. Ši informacija apdorojama be pastangų. Prišingai, pastangos turėtų būti dedamos tam, kad jos neapdoroti. Kai girdime savo kalbos žodį, išgirstame ne kažin kokių raidžių junginį,o suvokiame jo prasmę. Kai kurie informacijos apdorojimo būdai, pavyzdžiui žodžių reikšmės kodavimas, nėra iš pat pradžių automatiški, pirmiausia reikia juos išmokti. Automatiškai informacija apdorojama beveik be pastangų, jos neįsisamoninant, todėl visiškai įmanoma tuo pat metu galvoti apie visai kitus dalykus.
Valinga atmintis pasireiškia tada, kai žmogus sąmoningai užsibrėžia tikslą ką nors įsiminti ar atgaminti ir tai daryti labai stengiasi. Tokiai informacijai išlaikyti reikia pastangų ir dėmesio. Galima pateikti tokį pavyzdį: kol pirštai nuo telefonų knygos keliauja iki pačio aparato, kad neužmiršti numerio, reikia pasistengti išlaikyti jį atmintyje. L.Petersonas ir M.Peterson atliko tyrimą, norėdami nustatyti atminties trukmę. Prašydavo žmonių įsiminti tris priebalses ir iškart po to, kad žmonės negalėtų jų kartotis, liepdavo jiems balsu skaičiuoti nuo tam tikro skaičiaus atimant po tris vienetus. Rezultatus galima matyti lantelėje.
Kartojimo, mokymosi mintinai svarbą parodė vokiečių filosofas H.Ebbinghausas, vienas pirmųjų ėmęs tyrinėti žodinę atmintį. Jis nustatė, kad prisiminimo kiekis priklauso nuo mokymuisi skirto laiko. Papildomai kartojant net jau išmoktą medžiagą, atmintyje išlieka daugiau. Kaip pavyzdį galima paimti buvusių bendraklasių vardus. Jie daug metų gerai atsimenami, ne dėl to, kad buvo papildomai kartojami, o todėl, kad tai buvo daroma ilgai. Daugelio psichologų atlikti įvairūs eksperimentai patvirtina teigiamą suskirstymo poveikį. Suskirsčius informaciją dalimis ji daug efektyviau įsisavinama, nei viską ištisai iškalus mintinai. Be to ji ir išlieka atmintyje daug ilgiau. Taip pat ilgiau atsiminti padeda ir per ilgesnį laiką, pvz., semestrą, metus, suskirstytas mokymas.
Ilgalaikė atmintis.jeigu mes sugebame po kiek liko atsiminti ką darėme ir kaip tai darėme, vadinasi privalėjome kažkur tai išlaikyti ir kažkaip atkurti. Ilgalaikėje atmintyje saugomi dalykai tarsi snaudžia ir laukia, kolkokia nors užuomina juos vėl pažadins. Mūsų ilgalaikės atminties talpa beribė. Kuo didesnė mūsų patirtis ir kuo geriau galime tvarkyti ir prasmingai susieti su ją su nauja informacija, tuo lengviau mokytis ir prisiminti.
Ne visa informacija užkoduojama vienodai gerai kartojant. Kartais vien tik kartojimo, tam, kad informacija išliktų il.gesnį laiką, nepakanka. Informaciją aodorojame trim būdais – užkoduodami prasmę, įsivaizduodami, mintyse sutvarkydami.Pagrindiniai atminties procesai
Pagrindiniai atminties procesai yra įsiminimas, laikymas atmintyje, atsiminimas ir užmiršimas.
Įsiminimas priklausomai nuo tikslo ir pastangų dalyvavimo gali būti valingas ir nevalingas.pirmoji sėkmingo mokymosi sąlyga yra palanki motyvacija. Žinoma, ji gali būti labai įvairi. Mokymosi motyvai gali kilti tiek iš asmenybės poreikių, tiek dėl išorinės prievartos (tėvų spaudimas, bausmės, gėda ir pan.). tačiau geriausiai įsimenama tada, kai žmogus yra tikrai suinteresuotas ir tą daro dėl savęs, o ne aplinkinių norų. Kita svarbi įsiminimo sąlyga yra medžiagos kartojimas. Kartojimai turi būti atskirti tam tikrais laiko intervalais. Jei medžiaga platesnės apimties, tai kartojimai atliekami pagal schemą: ištisai – dalimis – ištisai. Pirmiausia peržiūrima visa medžiaga, po to ji susisteminama dalimis ir galiausiai vėl peržiūrima visa. Per išmokimo tarpus būtina pergalvoti jau išmoktą medžiagą ir taip pasitikrinti, kas jau išmokta, o ką reikėtų pakartoti. Nereikia kartoti visaką lygiai taip pat, kaip ir pradžioje. Reikia pastoviai ką nors keisti (būdus, aplinka, eiliškumą ir t.t). taip pat svarbus paskatinimas (tikriausiai tai nebus maistas, kuris vilioja žiurkėnus išlysti iš labirinto), geriausia, jei aplinkiniai įvertins tavo pastangas arba pats objektyviai suvoksi savo pasiektus rezultatus.
Laikymas atmintyje yra informacijos užkoduotos nervinėse ląstelėse elektrinių impulsų ar cheminių medžiagų pakitimų signalais, saugojimas. Medžiagos išlaikymas nėra mechaniškas jos buvimas atmintyje kaip nesikeičiantis atspaudas. Dėl žmogaus patiriamų emocijų, įgyjamos naujos patirties ir pan., tas atspaudas pastoviai keičiasi. Viena informacija ištrinama, jos vietoje atsiranda kita. Mūsų ilgalaikės atminties talpa beribė. Remiantis vienu atsargiu paskaičiavimu, suaugęs žmogus vidutiniškai atmintyje laiko apie bilijoną bitų informacijos. Iš tiesų, kuo didesnė mūsų patirtis ir kuo geriau galime tvarkyti ir prasmingai susieti ją su kita informacija, tuo lengviau mokytis ir prisiminti.
Užmiršimas yra atrenkamojo pobūdžio reiškinys. Pirmiausia užmirštama tai, kas asmeniui tampa nebereikšminga. Taigi užmiršimas yra būtinas. Tai sunku suprasti, tarp tų visų laiupsių atminčiai, pastangų ją perprasti. Ar pagalvojome, kaip gerai, kad galime užmiršti tokias smulkmenas, kaip rodytų filmų laiką, kur vakar pastatėme mašiną ir t.t. Kyla natūralus klausimas – dėl ko pamirštama? Galbūt neužkodavome informacijos, todėl ji taip ir nepateko į atminties sistemą. Įvairios daiktų dėtalės nėra svarbios mūsų gyvenime. Jos atlieka tam tikrą vaidmenį tik norint atskiri vienus daiktus nuo kitų. Todėl mažai žmonių stengiasi jas užkoduoti. Ebinhauzo tyrimai parodė, kad užmiršimas vyksta netolygiai – tuoj po išmokimo, jis didesnis, o vėliau lėtėja. Skiriamas visiškas ir dalinis užmiršimas. Visiškas medžiagos užmiršimas pastebimas tada, kai medžiaga netik neatgaminama, bet jau ir net neatpažystama. Dalinis užmiršimas tuomet, kai žmogus negali tiksliai ar išvis atgaminti medžiagos, bet jis ją atpažysta.
Atsiminimas yra medžiagos išvedimas iš atminties atsargų į sąmonės lauką. Esant kryptingam atsiminimui, aktualizuojami reikalingi asociaciniai ryšiai, o ne tik glaudžiausi. Dauguma žmonių atmintimi laiko patį prisiminimą, gebėjimą atkurti tuo metu nesuvokiamą informaciją. Atsiminimų įvairovėje išsiskiria trys pagrindinės jų rūšys: atpažinimas, atgaminimas ir prisiminimas. Atpažinimas – medžiagos atsiminimas tik pakartotinia ją suvokiant. Netpakankamai tvirtai žinoma medžiaga, kurios neišeina atkurti. Atgaminimas – medžiagos atsiminimas be pakartotino jos suvokimo. Atgaminimas dažniausiai yra nevalingas. Ką nors pamačius, sutikus, tiesiog prisimeni apie tai turimą informaciją. Prisiminimas – valingo atsiminimo rūšis. Tada, kai tiesiogiai atsiminti nesigauna, ir tam dedamos pastangos, naudojamos įvairios pastangos.Individualūs atminties skirtumai
Atminties skirtumai ryškesni negu kitų pažinimo procesų. Pirmiausia žmonės skiriasi atminties produktyvumu. Produktyvumą sudaro: atminties tikslumas, atminties apimtis, įsiminimo tempas, išlaikymo ilgumas ir atminties pasirengimas (sugebėjimas laiku panaudoti įsimintą medžiagą).
Vienų asmenų atmintis daugiau vaizdinė, kitų semantinė. Aprašant šiuos skirtumus jie vadinami atminties tipais: vaizdinės, semantinės, mišrios.Išvados
Kas gi iš tikrųjų yra tas „atminties pėdsakas“? Nuo aštuntojo dešimtmečio vienas po kito pasirodo nujų materialaus pagrindo aiškinimų. Tuo metu, kai kognityvinės psichologai tyrinėja mūsų atminties „programinę įrangą“, neuropsichologai atskleidžia naujų dalykų apie pačią mūsų atminties „aparatūrą“ – kaip ir kur smegenyse laikoma informacija.
Iš tiesų, jau daugelį amžių įvairūs mokslininkai, žymūs filosofai, neuropsichologai, stengėsi atskleisti atminties prigimtį, jos cheminius procesus. Tačiau, nepaisant visų sudėtų pastangų,

Leave a Comment