PATVIRTINIMAS APIE DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteiktas darbas “ Skandinavijos (Šiaurės šalių) valstybės ir teisės raida „ yra:
1) atliktas savarankiškai ir nėra pateiktas kitam kursui šiame ar ankstesniuose semestruose;
2) nebuvo naudotas kitame universitete ar kitoje kolegijoje Lietuvoje ar užsienyje;
3) pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
1TURINYS
1. Įvadas………………………………………………………………………………………2
2. Skandinavijos šalių teisės sistemų raida……………………………………….3
3.
1
1. Įvadas
Lyginamosios teisės literatūroje vadovaujamasi nesakytine prielaida, kad visos Vakarų pasaulio teisės sistemos priklauso arba bendrajai, arba kontinentinei teisei. Kad toks supratimas nėra visiškai teisingas, paaiškėja iškėlus klausymą, kur minėtoje schemoje turėtų būti Šiaurės Europos šalių – Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos bei Švedijos – teisės sistemų vieta. Akivaizdu, jog šių šalių teisės sistemų negalima priskirti bendrajai teisei. Jai priskiriamos tik tos teisės sistemos, kurios istoriškai išsirutuliojo iš viduramžių anglų teisės. Kalbėdami apie Šiaurės Europos valstybių teisės sistemas to pasakyti negalime, nes jos plėtojosi visiškai nepriklausomai nuo anglų teisės. Bendrajai teisei būdinga reikiamos teisės normos parinkimo technika, didelė precedentų teisės reikšmė teisės šakose, ypatinga angloamerikiečių teisėjų padėtis. Mano minėtų šalių teisės sistemose viso to arba apskritai nerasime, arba aptiksime tik menkų pėdsakų. Dar sunkesnis klausimas, ar galima Šiaurės šalių teisės sistemas priskirti kontinentinei teisei, taigi tai teisės sistemų grupei, kurioms, kaip kontinentinės Europos, didesnę ar mažesnę įtaką padarė romėnų teisė ir kurios tradiciškai remiasi įstatymais arba kodeksais, kaip svarbiausia teisinės medžiagos susisteminimo forma. Negalima nuneigti ir to, kad Šiaurės Europos šalių teisės raidai romėnų teisė turėjo mažesnę įtaką nei Vokietijoje. Šios valstybės dar ir šiandien neturi tokio tipo kodeksų kaip Prancūzijos civilinis kodeksas ar Vokietijos civilinis kodeksas. Vis dėlto aš manau, kad, kaip parodys tolesni samprotavimai, Šiaurės šalių teisės sistemas teisingiau yra priskirti kontinentinei teisei.
22. Skandinavijos šalių teisės sistemų raida
Šiaurės šalių teisės sistemų giminiškumas paaiškinamas tuo, kad tarp Skandinavijos šalių jau nuo seno egzistavo ypač glaudūs politiniai bei kultūriniai ryšiai.“ Trys Šiaurės Europos karalystės iš tikrųjų buvo susijungusios tik trumpam, būtent Kalmaro unija (1397-1523). Daug patvaresni pasirodė ryšiai, daugelį šimtmečių egzistavę, viena, tarp Švedijos ir Suomijos, kita, tarp Danijos, Norvegijos ir Islandijos. Jau XII ir XIII a. Švedija užkariavo Suomiją ir ši nuo to laiko buvo kaip Švedijos karalystės dalis. Tik 1809 metais po Rusijai pralaimėto karo Švedija turėjo perleisti Suomiją carinei Rusijai. Tačiau Rusijos imperijos sudėtyje Suomija egzistavo kaip savarankiška hercogystė, turinti plačią autonomiją, į kurios teisės sistemą carinė valdžia beveik nesikišo. Todėl kai po Spalio revoliucijos Suomija atsiskyrė nuo Rusijos ir 1918 metais paskelbė savo nepriklausomybę, jos bei Švedijos teisės vienodumas iš dalies buvo išlikęs. Vakarų Skandinavijos valstybių grupė – Danija, Norvegija ir Islandija – nuo XIV amžiaus daugiau kaip 400 metų buvo valdoma Danijos karalių. Todėl Danijos teisė kartu buvo ir Norvegijos bei Islandijos teisė. Vis dėlto Norvegijai Švedijos sudėtyje pavyko užsitikrinti puikų savarankiškumą ir netgi taikiai 1905 metais išsikovojo nepriklausomybę. Islandija nepriklausoma valstybe tapo tik 1918 metais, o po Antrojo pasaulinio karo išstojo iš iki tol egzistavusios personalinės unijos su Danijos karalyste „ .( K. Zweigert, H. Hots “ Lyginamosios teisės įvadas „ Vilnius 2001. psl 238.)Šiaurės Europos šalių teisės pagrindą sudaro senovės germanų teisė, nors, savaime suprantama, kiekvienoje šalyje galima rasti ir tam tikrų savitumų.“ Maždaug nuo XII a. šios teisės normos buvo užrašytos į gausius Žemių, o vėliau ir miestų įstatymus. Stiprėjant centrinei valdžiai, prasideda teisės unifikavimo procesas. XIV a. Švedijai pavyko skirtingų Žemių teisę pakeisti visoje šalyje vieninga Žemių teise, o miestų – visiems karalystės miestams vieninga Miestų teise. Pagaliau XVII ir XVIII a. teisės unifikavimo procesas taip pasistūmėjo į priekį, jog po kruopštaus parengiamojo darbo tiek Danijoje, tiek Švedijoje buvo priimti kodeksai, unifikavę abiejų šalių visą privatinę, baudžiamąją ir procesinę teisę. Danijoje tai buvo 1683 metų karaliaus Christiano V Danske Lov, norvegiškoje karalystės dalyje 1687 metais įsigaliojęs kaip Norke Lav. (K. Zweigert, H. Hots “ Lyginamosios teises įvadas ” Vilnius 2001. psl. 239)
3Šis kodeksas, suskirstytas į šešias knygas, iš kurių pirmoje kalbama apie teismų santvarką, antroje – apie dvasininkų luomą, trečioje – apie pasauliečių luomą, prekybą bei šeimos teisę, ketvirtoje – apie jūrų teisę, penktoje – likusią turtinę teisę bei paveldėjimo teisę. Šeštoji kodekso knyga skirta baudžiamajai tiesei. Sudėtingesnės struktūros yra 1734 metų Švedijos kodeksas. Jis yra suskirstytas į devynis skyrius, iš kurių pirmieji penki skirti civilinei teisei: šeimos, paveldėjimo, žemės, statybos, prievolinei bei sutarčių teisei. Švedijos kodeksas iš viso turi 1300 straipsnių. Kaip ir danų kodeksas, jis parašytas paprasta, aiškia liaudies kalba.Žinoma, tai nereiškia, jog Švedijos bei Danijos teisės raida vyko visiškai izoliuotai nuo kontinentinės Europos teisės.“ XVII a. tarp Švedijos ir kontinentinės Europos teisės mokslų buvo užmegzti glaudūs ryšiai. Taip atsitiko pirmiausia todėl, kad per Trisdešimties metų karą Švedija tapo galinga valstybe, Europos politikoje vaidinusia svarbų vaidmenį ir turėjusia teritorinių interesų prie Baltijos jūros. Politinių bei intelektinių ryšių su Vidurio ir Rytų Europa užmezgimas į Švediją atvėrė kelią ir kontinentinėje Europoje paplitusiam teisinio mąstymo būdui. Tapo įprasta, jog valdininko ar teisėjo karjeros siekiantys jaunieji Švedijos bajorai teisinį išsilavinimą įgydavo bendrąją romėnų teisę studijuodami protestantiškosios Vokietijos universitetuose, o vėliau vis dažniau Upsalos ir Lundo universitetuose. Kai Gustavas Adolfas, vykdydamas savo grandiozinę valdymo reformą, įsteigė naujus aukščiausiuosius teismus, ypač 1614 metais Stokholme ir 1634 metais Goteborge, gyvuojančius dar ir šiandien, kitaip nei Anglijoje, juose dirbo profesionalūs teisėjai, puikiai išmanantys ir romėnų teisę. „ ( K. Zweigert, H. Hots “ Lyginamosios teisės įvadas” Vilnius 2001. psl.239 )Žinome, reikėtų paminėti, jog 1734 metų kodeksui, net sutarčių bei prekybos teisei skirtose jo dalyse, romėnų teisė padarė nedaug įtakos. Tikriausiai tai nulėmė ta aplinkybė, kad valdant Karoliui XII Švedija dėl nesėkmingos savo užsienio politikos bei kelių karinių pralaimėjimų neteko savo, kaip Europos didžiosios valstybės, padėties ir netrukus buvo beveik visiškai išstumta iš užkariautų Europos kontinento teritorijų. Tai privertė atsigręžti į nacionalines vertybes, ką ir pademonstravo 1734 metų kodekso rengėjai, sugrįžę prie senosios švedų Miestų bei Žemių teisės. Tai rodo kodekso struktūra, stilius ir kalba.
Vis dėlto ankstesni ryšiai su romėnų teise buvo tokie glaudūs, jog sąsajos su kontinentinėje Europoje egzistuojančiu teisiniu mąstymu nebenutrūko ir visuomet buvo glaudesnės nei Anglijoje.4Nei 1683 – 1687 metų Danijos ir Norvegijos kodeksas, nei 1734 metų Švedijos kodeksas iki pat šių dienų formaliai nėra panaikintas. Yra žinoma, kad dauguma jų normų, pakitus sąlygoms, paseno arba buvo pakeistos naujais įstatymais.Napoleono laikų neramumai ir į Skandinavijos politinį bei intelektinį gyvenimą atnešė didelių pakitimų. Buvo nutraukti šimtmečius trukę ryšiai tarp Švedijos ir Suomijos bei tarp Danijos ir Norvegijos. Prancūzijos revoliucijos skelbtos tautiškumo idėjos bei liberalizmas Skandinavijoje sulaukė didelio atgarsio ir prisidėjo prie to, jog, viena, sustiprėjo Skandinavijos tautų savimonė, pasididžiavimas sava kultūra bei kalba, antra, sustiprėjo reikalavimas panaikinti absoliutizmo liekanas, o sprendžiant valstybės reikalus, daugiau teisių suteikti piliečiams. Napoleono kodeksas padarė tokį didelį įspūdį, Švedijoje buvo iškeltas klausymas, ar neturėtų būti iš pagrindų reformuotas senasis 1734 metų kodeksas. 1811 metais Švedijos Riksdagas sudarė komisiją, kuriai buvo pavesta parengti naują kodeksą. 1826 metais buvo parengtas šio kodekso projektas. Jam didelę įtaką padarė prancūzų civilinis kodeksas, ypač reguliuojant šeimos bei paveldėjimo teisinius santykius buvo gana smarkiai nutolta nuo senojo Švedijos kodekso bei nuo jo pagrindą sudariusio patriarchalinės giminės modelio. Šis kodekso projektas taip pat įtvirtino sutuoktinių lygybę dėl santuokinio turto, sūnums bei dukterims suteikė lygias teises paveldint turtą ir pašalino paveldėjimo bei sutuoktinių turtinėje teisėje egzistavusius skirtumus tarp miesto ir kaimo gyventojų. Šis projektas dėl konservatyvių sluoksnių priešinimosi visa apimtimi negalėjo įsigalioti, tačiau daugelis jo idėjų buvo įgyvendintos priimant atskirus reformos įstatymus. Praėjusio šimtmečio viduryje ne tik Švedijoje, bet ir Danijoje taip buvo reformuoti senieji kodeksai, pirmiausia šeimos bei paveldėjimo teisės kodeksas. Kartu ypač sėkmingai buvo įgyvendinama teisinė moterų emancipacija, daug anksčiau nei kontinente.
Istorinio bei kultūrinio bendrumo tarp Skandinavijos šalių jausmas, abipusės prekybos plėtojimas bei susisiekimo pagerinimas lėmė tai, jog baigiantis XIX amžiui įstatymų leidybos srityje tarp jų užsimezgė glaudus bendradarbiavimas. Šį bendradarbiavimą dar ir šiandien labai palengvina Skandinavijos tautų kalbų, išskyrus suomių, didelis panašumas. Dėl šios priežasties Skandinavijos teisininkams nėra sunku susikalbėti gimtosiomis kalbomis. Netrukus paaiškėjo, jog dėl bendradarbiavimo tarp Šiaurės šalių pagerėjo ir jų įstatymų leidybos kokybė. Švedijoje šiuo metu gyvena tik 8 milijonai gyventojų, Danijoje, Norvegijoje bei Suomijoje – kiekvienoje tik po 4 – 5 milijonus gyventojų.5Dėl nedidelio gyventojų skaičiaus kiekvienos iš jų patirtis įstatymų leidybos srityje yra palyginti ribota. Dažnai tik sujungus minėtų šalių patirtį galima sukurti gerą įstatymą. Todėl XIX – XX amžių sandūroje atsirado drąsių unifikavimo planų. 1899 metais danų profesorius Lassenas pasiūlė pakeisti ne tik prekybos teisę, bet ir kitą privatinės teisės dalį ir netgi parengti Skandinavijos civilinį kodeksą. Šiaurės šalių vyriausybės šiam siūlymui iš esmės pritarė. Tačiau ambicingo projekto realizavimas buvo atidėtas ir imtasi unifikuoti atskirus turtinės teisės institutus. Pirmuoju šių pastangų vaisiumi buvo įstatymo dėl kilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo projektas. Šis įstatymas 1905 metais įsigaliojo Švedijoje, 1906 – Danijoje, 1907 – Norvegijoje, o 1922 metais – Islandijoje.Kitas svarbus Šiaurės Europos šalių bendradarbiavimo vaisius – įstatymas“ Dėl sutarčių ir kitų sandorių turtinėje teisėje „ , 1915 – 1918 metais įsigaliojęs Švedijoje, Danijoje bei Norvegijoje, o 1929 metais – Suomijoje. Jį sudaro apie 40 straipsnių, kuriuose apsiribojama kelių praktikoje ypač didelę reikšmę turinčių problemų reguliavimu. Skandinavijoje be pirkimo ir pardavimo bei sutarčių sudarymo įstatymo turtinės teisės reguliuojamų santykių sferoje įsigaliojo dar keletas unifikuotų įstatymų, kaip, pvz: įstatymas dėl komisionierių, įstatymas dėl prekybos atstovų, įstatymas dėl pirkimo kreditan, įstatymas dėl draudimo sutarčių bei įstatymas dėl skolinių pasižadėjimų. Visi minėtieji įstatymai atsirado atlikus kruopščius lyginamosios teisės tyrimus, kurių metu buvo tikrinama ne tik kontinentinės Europos, ypač Vokietijos, bet ir Anglijos teisė, ar ji turi skandinaviškus santykius atitinkančių normų.
Minėtų įstatymų pagrindu Skandinavijos šalyse išsirutuliojo iš esmės unifikuota sutarčių teisė.“ Tais atvejais, kai trūksta įstatyminių normų, teismų praktika bei doktrina remiasi analogija. Taip Švedijoje pirkimo ir pardavimo įstatymo normos dėl atsakomybės už nekokybiškų prekių pristatymą pagal analogiją taikomos ir sutartims dėl paslaugų atlikimo, kurios 1934 metų įstatyme nebuvo sureguliuotos. Panašiai esti ir teisėjui sprendžiant bylas, susijusias su reikalavimų perleidimu ar bylas, kai vienas iš skolininkų nutraukia sutartį. Šiais atvejais teisėjas tikrina, ar negalima būtų pagal analogiją pritaikyti įstatymo dėl skolinių pasižadėjimų normų. „ ( K. Zweigert, H. Hots “ Lyginamosios teisės įvadas „ Vilnius 2001. psl.243.)63. Skandinavų teisės šeima
“Šiaurės Europos šalių – Danijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Islandijos – teisė, nors neabejotinai paveikta romėnų teisės atgimimo ir savo geografinio artumo su anglosaksų ir romanų – germanų teisės šeimų šalimis, vis dėlto nuo pastarųjų, ypač pirmosios, gerokai skiriasi. Romėnų teisė Šiaurės šalių teisės raidai padarė daug mažesnį poveikį nei Prancūzijai, Vokietijai ar kitai romanų – germanų teisės šaliai; iki šiol Šiaurės šalyse nėra kodeksų, panašių į prancūzų ar vokiečių. Visa tai skandinavų teisę skiria nuo romanų – germanų teisės. Kartu apie Skandinavijos teisę galima pasakyti, kad ji juo labiau nepanaši į anglosaksų teisę: Skandinavijos šalių teisės sistemų istorinė raida buvusi visiškai nepriklausoma nuo anglų teisės ir neturi tokių būdingų bendrosios teisės požymių kaip precedento taisyklė ar išskirtinis proceso teisės vaidmuo. „ ( M. Maksimaitis“ Užsienio teisės istorija „ Vilnius 1998 psl. 455 )Skandinavijos šalių teisės bruožų bendrumą lėmė ta aplinkybė, kad Skandinavijos tautos ilgą istorinį laikotarpį sudarė bendrus valstybinius junginius.Skandinavijos šalių teisės panašumui susidaryti reikšmės turėjo ir tai, kad tarp jų visada gyvavo stiprūs ne tik politiniai, bet ir ekonominiai bei kultūriniai ryšiai.
Bendras istorinis Skandinavijos šalių teisės pagrindas buvo senoji germanų papročių teisė, suprantama, kiekvienoje šalyje turėjusi tik jai būdingų vietos ypatumų. “ Šiaurėje, kurios nebuvo pasiekę romėnai, papročių teisė buvo pradėta užrašinėti gerokai vėliau nei Vakarų Europoje: tik XII a. senosios germanų papročių teisės normos imtos traukti į gausius žemių, o vėliau ir miestų teisės rinkinius. Pirmieji iki mūsų dienų išlikę rašytiniai švedų teisės šaltiniai atsirado XIII a., XIII – XIV a. buvo surašyti keli trumpi, bet gana išsamūs provincijų teisynai, iš jų reikšmingumu išsiskyrė 1340 m. švedų karaliaus Magnuso Eriksono žemės teisė, tapusi pirmuoju teisės sąvadu, iki XVII a. galiojusiu visoje Suomijos teritorijoje. „ ( M. Maksimaitis “ Užsienio teisės istorija „ Vilnius 1998 psl. 456 – 457 )Netrukus prasidėjo teisės jungimas ir vienodinimas, sparčiausiai vykęs Švedijoje: sumanius provincijų teisynus sujungti į vieną kodeksą, 1350 m. buvo priimtas Nacionalinis kodeksas agrariniams Švedijos karalystės rajonams, greitai po jo – kodeksas miestams su atskira knyga, skirta jūrų teisei.7Skandinavijos teisė plėtojosi ne izoliuotai, o glaudžiai susijusi su kontinentinės Europos teisės raida. Tačiau nuolatiniu Vakarų pasaulio, jungiamo Romos katalikų bažnyčios, partneriu Skandinavijos teisė tapo palyginti vėlai, apie XI – XII. Nepaisant daugybės panašumų, net bendrybių, skandinavų teisė taip pat jungia tam tikra regioninė giminystė. Pagrindas formuotis dviem pagrindinėms regioninėms skandinavų teisės sistemoms – danų ir švedų – buvo XVII – XVIII a. Danijoje ir Švedijoje išleisti universalaus turinio teisynai. “Į Daniją daugiau nei į kitas Skandinavijos šalis prasiskverbė jų tiesioginių kaimynų vokiečių įtaka kartu ir romėnų teisė, kuri joje nors nebuvo priimta, tai bent buvo geriau pažįstama ir plačiau studijuojama. Danija ir Norvegija tada siejo unijos ryšiai, todėl greitai po Danijos kodekso pasirodymo – 1687 m. – Norvegijoje buvo išleistas iš esmės pastarajam identiškas teisynas, bet pavadintas “ Norvegijos teise „. Identiška buvo ir abiejų šių – danų ir norvegų – teisynų struktūra: jie susidėjo iš šešių knygų, kurių pirmoji skirta teisenai, antroji – bažnyčiai, trečioji – pasaulietiniams luomams, prekybai ir šeimos teisei, ketvirtoji – jūrų teisei, penktoji – daiktinei ir paveldėjimo teisei, šeštoji – baudžiamajai teisei. „ ( M. Maksimaitis “ Užsienio teisės istorija „ Vilnius 1998 psl.458 )
Bendra Skandinavijos teisės sistema susiformavo ne vien sutapus istoriniams jos raidos keliams. Istorinis ir kultūrinis skandinavų bendrumas, stiprėjantys ekonominiai ryšiai, kalbų giminingumas (išskyrus suomių) nuo XIX a. antrosios pusės paskatino aktyvų jų bendradarbiavimą leidžiant įstatymus. Skandinavijos šalims glaudžiai bendradarbiaujant įstatymų leidybos srityje, atsirado nemažai unifikuotų teisės aktų, vienodai galiojančių visose šio proceso dalyvių šalyse.Dabar ilgametė Skandinavijos šalių bendradarbiavimo kuriant teisę patirtis studijuojama kaip atitinkamo bendradarbiavimo Europos mastu modelis.84. Išvados
Mano apžvalga parodė, koks sėkmingas buvo jau daugiau nei šimtą metų trunkantis Šiaurės šalių bendradarbiavimas siekiant suderinti jų teisės sistemas. Todėl pastaraisiais metais ši Skandinavijos šalių patirtis yra laikoma atitinkamo bendradarbiavimo pavyzdžiu visai Europai. Tačiau negalima pamiršti, jog Skandinavijos šalių teisės derinimui sąlygos buvo ypač palankios. Istorinės raidos bendrumas, kultūrų, kalbų panašumas, rimtų politinių prieštaravimų nebuvimas, panašus gyventojų bei darbo jėgos skaičius ir tai, jog visos šalys yra ties šiaurine Europos siena – visos šios aplinkybės lėmė patikimą bendradarbiavimą, kuris jau seniai neapsiriboja unifikuotų įstatymų projektų rengimu, bet ir apima ekonomikos, socialinės, transporto bei kultūros politikos klausymus. Sėkmingą teisinį bendradarbiavimą pirmiausia galima paaiškinti tuo, kad Šiaurės šalių teisės raida pasuko panašiais keliais, o jos pagrindą sudarė vokiečių teisinės idėjos. Romėnų teisė, plisdama į Europos šiaurę, Skandinavijos šalis pasiekė tik XVII a., taigi tuo metu, kai jose jau seniai buvo susiklostę tradiciniai Žemių bei miestų teisės institutai, kurių normas sėkmingai taikė gerai išplėtotos teismų sistemos. Todėl romėnų teisės įtaka pasireiškė tik tose teisinio reguliavimo sferose, kurių reguliavimui viduramžių kodeksuose ypač trūko normų. Tai iš esmės pasakytina apie sutarčių, kreditų užtikrinimo, įmonių bei bankroto teisę. Todėl romėnų teisės recepcija Šiaurės šalyse pasireiškė labai menkai. Šios recepcijos pasekmė yra ta, jog Skandinavijos šalių ryšiai su kontinentinės Europos teisės mokslu yra daug glaudesni nei Anglijos. XIX a. modernizuojant senus kodeksus Skandinavijos šalyse buvo priimta daugybė įstatymų, kurių kalba, struktūra bei stilius nė kiek nesiskyrė nuo analogų kontinentinėje Europoje. Tačiau plačiai paplitusi nuomonė, jog visa civilinė teisė turi būti sujungta į vieną kodeksą, nė vienoje Šiaurės šalyje nebuvo įgyvendinta. Panašus likimas ištiko ir naujausiąjį siūlymą dirbti šia kryptimi, tai yra parengti vieningą Šiaurės šalių civilinį kodeksą. Paskutiniaisiais metais šios iniciatyvos įgyvendinimas vėl visiškai nutrūko. Tas pats pasakytina ir apie Šiaurės šalių teisės mokslą. Taigi akivaizdu, kad Skandinavijos šalių teisė dalyvavo kontinentinės Europos teisės raidoje ir kartu išsaugojo savo regioninį savitumą.Tai leidžia kontinentinėje teisėje išskirti atskirą Šiaurės teisių šeimą.
9LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. K. Zweigert, H. Hots “ Lyginamosios teisės įvadas „ Vilnius 20012. M. Maksimaitis “ Užsienio teisės istorija „ Vilnius 1998
10TURINYS
1. Įvadas ……………………………………………………………………………………………….12. Skandinavijos šaliu teisės sistemų raida…………………………………………………23. Skandinavų teisės šeima………………………………………………………………………74. Išvados………………………………………………………………………………………………95. Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………..10