TURINYSĮvadas………………………………………………………………………………………………………………………………….31. Teisės sampratos raida……………………………………………………………………………………………………….42. Teisės socialinė paskirtis……………………………………………………………………………………………………63. Šiuolaikinė teisės samprata………………………………………………………………………………………………64. Šiuolaikinės teisės sampratos trūkumai ir privalumai…………………………………………………………….75. Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………..10ĮVADASPraktiškai funkcionuojanti teisė – tai teisiniai santykiai, o teisiniai santykiai – tai visuomeniniai santykiai, reguliuojami teisės normų. Tai reiškia, kad teisė gimsta žmonių visuomenėje, ir todėl natūralu, kad pati teisės samprata keičiasi, keičiantis valstybių santvarkoms, politiniams režimams.Mūsų valstybė jauna tiek laiko, tiek santvarkos požiūriu. Pasikeitus politiniam režimui, iš totalitarinio režimo valdomos okupuotos respublikos tapus nepriklausoma demokratine respublika, kilo ne tik ekonominė, politinė, bet ir vertybių perkainojimo suirutė. Atsirado poreikis iš naujo įvertinti visą vertybių sistemą, kitomis akimis pažvelgti ir į teisę, jos vietą ir reikšmę visuomeniniame gyvenime. Nes, pasak A. Vaišvilos „…nedemokratinio režimo sąlygomis apibrėžti teisę – tai apibrėžti valdžios teisę.“ (Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 104), o „…demokratinio režimo sąlygomis „apibrėžti teisę“ – tai apibrėžti žmogaus teisę.“ (P. 104). Jeigu anksčiau pagrindinis teisės vaidmuo buvo garantuoti valstybės prievartą, tramdyti nepaklusniuosius pačiam režimui, tai dabar ji turi tarnauti žmonėms: visiems ir tuo pačiu kiekvienam. Keitėsi teisės funkcijos, įstatymo ir teisės santykis. Esant totalitariniam režimui, įstatymas yra aukščiau negu pati teisė, o teisė yra tai, kas įsakyta valstybės. Demokratinėse valstybėse teisė turėtų būti aukščiau už įstatymą, o praktiškai tai būtų galima įgyvendinti suteikus teismams precedento teisę, vadovaujantis ne tik teisės normomis, bet ir principais.A. Vaišvilos „Teisės teorijos“ pagalba norėčiau atsakyti sau ir kitiems į tokius klausimus: 1) Suvokti teisės sampratos kaitos būtinybę ir reikšmę;2) Teisės socialinę paskirtį;3) Kiekvieno visuomenės individo santykį su teise, ką jis turi duoti teisei ir ką iš jos už tai gauna.
Tema aktuali, nes kai kurie visuomenės nariai tapatina pačią teisę su įstatymu, arba teisė jiems asocijuojasi su teisėsauga, kai teisingas suvokimas – teisėsaugos institucijos tai tik teisės dalis, jos veiksmingumo užtikrinimas taikant valstybės prievartą, o pasikeitus teisės sampratai ir žmogaus teisių įgyvendinimui ir apsaugai tapus pagrindiniu teisės uždaviniu, ne visi suvokia, kad turi ne tik teises, bet ir pareigas. Mano uždavinys šiame darbe – išanalizuoti, kaip atsakymus į šiuos klausimus pateikia A. Vaišvila „Teisės teorijoje“.1. Teisės sampratos raidaA. Vaišvila teigia, kad istorijoje egzistavusias teisės sampratas galima suskirstyti į dvi pagrindines idėjines kryptis – pozityvistinę ir nepozityvistinę. Teisinis pozityvizmas pasireiškia formalistine pažiūra į teisę kaip į techninę elgesio taisyklę, nesidomint jos turiniu. Nepozityvistinė teisės sampratos idėjinė kryptis yra labiausiai diferencijuota ir jos ištakos siekia antiką, viduramžius ir naujuosius laikus. Ji atgimė XX a. pradžioje, ypač po Antrojo pasaulinio karo, tada susiformavo ir pats terminas „nepozityvistinė teisės samprata“. Šia požiūris formavosi aiškinantis teisės šaltinį, siekiant suvokti teisę kaip turiningą reiškinį.Mūsų visuomenė kaip tik ir turėjo pakeisti teisės sampratą iš pozityvistinės, kuri būdinga totalitariniams režimams, į nepozityvistinę, būdingą demokratiniams.A. Vaišvila išskiria teisės sampratų diferenciaciją pagal teisės šaltinį, pagal teisės kildinimą iš jėgos persvara garantuoto intereso, teorijas, kildinančias teisę iš priešingų interesų kompromiso, teisės hermeneutiką. Pagal šaltinį, pasak A. Vaišvilos, teisės sampratas galima skirstyti į teologinę, arba dieviškąją teisės kilmės teoriją, prigimtinės teisės teoriją, kurios trys pagrindiniai šaltiniai: 1) Dievo apreiškimas, 2) žmogaus prigimtis,3) žmogaus protas, teisinį pozityvizmą. Pagal teisės kildinimą iš jėgos persvara garantuoto intereso prie teorijų, teigiančių, kad „…teisės šaltinis (turinys) yra ne apskritai žmonių, o tik fiziškai, ekonomiškai ar politiškai stipriųjų interesai…“ ( P. 82), priskirtinos: 1) L. Gumplovičiaus prievartos teorija;2) Klasinės teisės (marksistinė) teorija;3) R. Jėringo „interesų jurisprudencija“. Teorijos, kildinančios teisę iš priešingų interesų kompromiso: visuomeninės sutarties teorija, solidarumo, arba socialinės priklausomybės (socialinių funkcijų), teorija, sociologinė teisės samprata. Teisės hermeneutiką A. Vaišvila apibūdina kaip „trečiojo kelio“ tarp teisinio pozityvizmo ir prigimtinės teisės paiešką. Teisės idėjos raidą A. Vaišvila skirto į dvi jos stadijas: ikikapitalistinės, arba neišplėtotos, teisės stadija ir kapitalistinės teisės epocha. Pirmojoje stadijoje teisės formavimosi rezultatu tapo pozityvistinės teisės sampratos viršenybė, nes „Civilizacijos pradžioje nebuvo aiškaus teisių ir pareigų skirtumo, …buvo pradinė visuomenės narių lygybė…Vartojimo apimtis ir kokybė griežtai nepriklausė nuo diferenciacijos pareigų, kurių vykdymu buvo kuriami vartojimo reikmenys.“ (P. 157), o prasidėjus darbo specializacijai, individualiems gamintojų mainams, kilo būtinybė grįsti tuos mainus darbo, įdėto į mainų objektus, lygiavertiškumu. Iš čia – privatinės teisės pradžia. Teisė nustojo buvusi teisių ir pareigų vienove, kai ekonomiškai ir politiškai stipresni ėmė išnaudoti silpnesniuosius, stiprieji liko be pareigų, silpnieji – be teisių, atsirado būtinybė teise vadinti ne pačią teisę, o įstatymą, kad stiprieji galėtų pateisinti savo savivalę. Vienintele autentiškos teisės oaze liko civilinė (pilietinė) teisė, iš kurios ir prasidėjo teisės grįžimas į visuomenę savo tikru pavidalu – teisių ir pareigų pusiausvyra. Totalitariniai režimai, pasak A. Vaišvilos, „…buvo ir tebėra suinteresuoti apibrėžti teisę ne kaip teisių ir pareigų vienovę, o tik kaip „privalomo elgesio taisyklę“…kad nebūtų demaskuojama valdžios savivalė kuriant teisę.“ (P. 158). Antrosios stadijos teisės sampratos ištakos slypi vergvaldinės ir feodalinės epochų civilinės teisės vertybiniuose, metodologiniuose pagrinduose, nes jie pripažino visų santykio dalyvių lygiateisiškumą ir laisvą valią. Visuomenės demokratėjo civilinės teisės principus verčiant visos teisės principais. Antrasis teisės raidos periodas ženklina teisės iškilimą virš valdžios autoriteto (buržuazinė teisė) ir būdingas teisinės valstybės teisei. Teisė šioje stadijoje yra aukščiau negu įstatymas, ji reiškia subjektinių teisių ir pareigų vienovę, garantuojamą abipuse santykio dalyvių nauda, ir tik kai to nepakanka – valstybės prievar…ta. Teisės kaitą patvirtina vienas iš teisės pažinimo metodų – raidos, arba evoliucijos idėja, kurios taikymas jurisprudencijai reiškia, kad siekiant visapusiško pažinimo, į teisę reikia žiūrėti kaip į istorinį reiškinį, t. y. teisė atsiranda, keičiasi ir nuolat yra netapati pati sau. „ Raida – tai periodiškas vienos kokybės virtimas kita, dažniausiai – savo priešybe. Todėl ir teisės esmė nėra duota iš karto ir visiems laikams, ta esmė – istoriškai susiklostanti.“ (P. 34). Teisė , pasak A. Vaišvilos, yra pastovi tik tuo, kad ji yra visuomeninė tvarka, o kadangi teise verčiami vis kitų socialinių grupių interesai, tai turinio kaip intereso specifikos požiūriu ji yra nuolat kintantis procesas. Iš pradžių teisė reiškė vergvaldžių, vėliau – feodalų, dar vėliau – stambiojo kapitalo turėtojų interesus, dabar ji siekia reikšti įvairiausių socialinių grupių interesus, derindama juos kompromisu. Atitinkamai ir teisinis reguliavimas plėtojosi garantuojant asmeniui vis platesnę laisvę: nuo vergijos – prie baudžiavos, ir galiausiai – prie teisinės laisvės, kur vieno asmens laisvę gali riboti tik kito asmens laisvė. A. Vaišvila nurodo, kad G. Hėgelis „…teisę laikė dinaminio evoliucijos vyksmo rezultatu: teisė rutuliojasi pagal bendrąjį raidos dėsnį: tezė – antitezė – sintezė. Šio tapsmo tikslas – asmens laisvės plėtotė.“ (P. 34). 2. Teisės socialinė paskirtisTeisės samprata kinta ir priklausomai nuo teisės socialinės paskirties „…kam teisė tarnauja – tam tikrai grupei ar visai visuomenei…“ (P. 163). Ji kinta, nes turi atitikti konkretaus laikotarpio konkrečios visuomenės poreikius ir teisei keliamus reikalavimus. Teisės socialinė paskirtis – tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja. Jeigu teisė tarnauja tik tam tikrai socialinei grupei, ką viešai ir tiesiai teigti yra neprestižiška, požiūris į teisę yra tik kaip į elgesio taisyklę, siekiama nenagrinėti turinio, iš kurio taptų aišku, kieno interesus gina ta elgesio taisyklė. Tokia teisės samprata yra tik etatistinė ir remiasi tik teisinio pozityvizmo metodika. Jeigu teisė skirta visų socialinių grupių interesams įgyvendinti ir apsaugoti, pozityvistinė teisės samprata bus nepakankama. Samprata tada turi atskleisti ir turinį, kad išvengtų siekio versti bendradarbiavimo teisę viešpatavimo – pavergimo teise, vienos socialinės grupės interesų iškėlimo virš kitų. Šiuolaikinės pozityviosios teisės socialinė paskirtis yra žmogaus teisių apsauga. Teisės socialinė paskirtis įgyvendinama teisės funkcijomis. Teisės funkcijos – tai teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ar būdai. Jų turinys, viso teisinio reguliavimo pobūdis priklauso nuo to, kaip konkrečiu laikotarpiu yra suprantama teisės socialinė paskirtis. Todėl istoriniu požiūriu universalios tik kai kurios iš jų, pavyzdžiui, reguliavimo, kadangi jos yra susijusios su pačia teisės esme, kitos yra būdingos tik tam tikros epochos teisei (demokratinei). A. Vaišvila išskiria tokias teisės funkcijas: 1) Reguliavimo funkcija. 2) Priešingų interesų derinimo, arba socialinio kompromiso, funkcija. 3) Valstybės prievartos (sankcijų) legalizavimo ir normavimo, arba represinė, funkcija. 4) Informavimo funkcija. Reguliavimo funkcija, kaip ir pati teisės samprata klasinės ir demokratinės valstybės sąlygomis taip pat yra skirtingo turinio dėl skirtingos socialinės paskirties. Nes „Jei teisės socialinė paskirtis – saugoti tik vienos klasės (valdančiosios) teises ir interesus, tai teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigos nustatomos taip, kad vienų laisvę (privilegijas) garantuotų kitų nelaisvė – prievolės…“ (P. 188), o „…laisvoje visuomenėje žmonių santykiai reguliuojami taip, kad kiekvieno asmens teisinė padėtis jau grindžiama teisių ir pareigų vienove…išnyksta vienų privilegijos ir kitų prievolės, į jų vietą ateina naujos sąvokos – teisės ir pareigos, jų vienovė (pusiausvyra).“ (P. 189). 3. Šiuolaikinė teisės samprata Konceptualų A. Vaišvilos „ Teisės teorijos“ pagrindą sudaro teisinis personalizmas, kuris yra vienas iš nepozityvistinės teisės sampratos variantų. Jis yra vienas mėginimų integruoti teisinio pozityvizmo ir „prigimtinės teisės“ idėjas: iš pozityvizmo perimant jo nustatytus formaliuosius teisės požymius, iš prigimtinės teisės – turininguosius. Tai šiuo metu Europoje vykstančio mūsų laikmetį atitinkančios teisės sampratos paieškų rezultatas ir mūsų visuomenėje dabar vyraujanti teisės samprata. A. Vaišvilos teigimu, naujas požiūris į teisę, žvelgiant ne tik į jos formą, bet ir į turinį, reikalauja ir atitinkamos kvalifikacijos teisininkų. Jo manymu, reikėtų skirti dvi teisininkų kvalifikacijos koncepcijas ir mokymo programas: teisininkų – legistų ir teisininkų – juristų. „Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmumas teikiamas ne teisingumui, o teisėtumui…teisėtumo primatu grindžiama teisininko kvalifikacija reiškia teisininką legistą…iš kurio reikalaujama gerai išmanyti įstatymus, jų taikymo procedūras,…- tai faktiškai daugiau ar mažiau pasyvaus (teisės atžvilgiu) vykdytojo kvalifikacija“ (P. 55). O „Į teisininko juristo rengimą orientuojančios akademinės studijos pirmiausia turėtų sudaryti…kuo daugiau galimybių pajusti pačią teisės esmę, jos kaitos priežastį, socialinę paskirtį, kad remdamasis visu tuo jis vėliau pajėgtų teisiškai pasielgti spręsdamas įvairius…klausimus, ypač tais atvejais, kai situacijai reguliuoti nėra konkretaus įstatymo.“ (P. 57). A. Vaišvila teigia, kad teisininkai – legistai, kurie nieko nežino apie gyvus socialinius procesus, kurie „vyksta teisės normų pamatuose“, apskritai teisei naudos neduos, o kai kuriais atvejais gali jai net ir pakenkti. Tarpusavyje susiję teisinės praktikos ir teorijos poreikiai daro teisės sampratą reikšmingą praktiškai. A. Vaišvila šiuos poreikius suformulavo taip: „ 1) sukurti rinkos ekonomikos ir demokratijos vertybių sistema pagrįstą teisinę doktriną – metodologinį, vertybinį teisinės sistemos problemų suvokimo ir sprendimo orientyrą;2) užtikrinti konceptualiai vienodą konstitucijos ir kitų teisės aktų aiškinimą bei taikymą;3) skirti teisinę argumentaciją nuo etinės;4) parengti konceptualias prielaidas teisinio reguliavimo spragos atveju taikyti teisės analogiją (remtis „bendraisiais teisės principais“): teisės samprata – pagrindas nustatyti tų principų teisinę prasmę, atskirti juos nuo neteisinių. Ši praktinė teisės sampratos reikšmė itin padidėjo Civiliniam kodeksui (CK) ir Konstituciniam Teismui pripažinus įpareigojamąją teisės principų galią.“ (P. 101). 4. Šiuolaikinės teisės sampratos trūkumai ir privalumaiNepozityvistinė teisės samprata turi savo trūkumų, kurie šiandien pastebimi Lietuvos ir Europos teisėje. Jeigu visuomenėje, kurioje vyrauja pozityvistinė teisės samprata, pažeidinėjamos žmogaus teisės, tai vyraujant į demokratines vertybes orientuotai teisės sampratai, akcentuojamos tik žmogaus teisės, apie pareigas kalbama mažiau. 1948 metų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje apie pareigas kalbama tik paskutiniame (29) straipsnyje, 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, pasak A. Vaišvilos „…kalbama tik apie negatyvią pareigą naudojantis savo teisėmis nevaržyti kito asmens teisių, bet ne apie pozityvias pareigas, kuriomis asmuo susikuria subjektinę teisę.“ (P. 121). Teisių dominavimas prieš pareigas daro neigiamą įtaką žmonių sąmonei. 1997 metų Visuotine žmogaus pareigų deklaracija bandyta įveikti teisių deklaracijų vienpusiškumą, bet tai – irgi vienpusiškumas, šį kartą priešingas. Demokratinėje valstybėje teisės ir pareigos turėtų būti vienodai reikšmingos. Mano nuomone, mūsų visuomenėje teisių ir pareigų pusiausvyra pakrypusi teisių naudai. Kitas šiuolaikinės teisės sampratos (…tas teisės sistemas, kurios pripažįsta asmens primatą prieš valstybę, žmogaus teisių ne valstybinę kilmę, paties asmens įgytų teisių neatimamumą (o tik prarandamumą), visų asmenų lygiateisiškumą, socialinį kompromisą, galime laikyti orientuotomis į demokratines vertybes ir kartu į šiuolaikinę Europos teisės sampratą.“ (P. 102)) trūkumas – teisės autoriteto menkinimas, priskiriant jai tuos tikslus, kurių ji viena negali pasiekti, teisės ir etikos, moralės kompetencijos susipynimas. Pavyzdžiui, baudžiamoji teisė: anksčiau ji atlikdavo teisingo atpildo funkciją, dabar jai priskiriama ir resocializacijos funkcija. Nuo seno teisingumas ir teisė žmonių sąmonėje asocijuojasi su teisingu atpildu už padarytą nusikaltimą. Priskiriant teisei kitus tikslus, tampa nebeaišku tai teisės ar kitų mokslų tikslai. Tam dar galima paprieštarauti: A Vaišvilos teigimu, „Čia būtų tiksliau kalbėti ne apie teisės tikslų išplėtimą, o apie glaudesnį jos ryšį su kitais socialiniais veiksniais.“ (P. 42). O jeigu minėtų funkcijų atlikimas nėra teisės tikslas, o tik ryšys su kitais veiksniais, tai ir jos autoritetas tuo negali būti menkinamas. Teisė išlieka pačia savimi, ji tik sąveikaudama su kitais mokslais siekia bendro visuomeninio tikslo. Bet apskritai teisės mokslas ima prarasti savo objektą ir tapatybę: pavyzdžiui, mirties bausmės panaikinimas nėra teisinė problema, bet Lietuvoje jos panaikinimas oficialiai pagrįstas teisiniais argumentais, motyvai teikti socialinę pagalbą neįgaliesiems – geraširdiškumas, socialinis solidarumas, tikslingumas – yra ne teisiniai, o etiniai, politiniai, kurie su teise gali būti susieti tik netiesiogiai, bet socialinę pagalbą norima grįsti žmogaus teisėmis. Todėl „Šiandien klostosi padėtis,kai nuo teisės viršenybės lozungo jau reikia pereiti prie teisės ir etikos viršenybės, nes pagrindine žmogaus saugumo sąlyga laikomas socialinis visuomenės stabilumas, kuris reikalauja iš valstybės (visuomenės) padėti neįgaliam asmeniui įgyvendinti ir tokius jo interesus, kurie teisės požiūriu negali būti laikomi žmogaus teisėmis, nes juos įgyvendinant neįmanoma remtis subjektinių teisių ir pareigų vienove.“ (P. 79). Tai yra šiuolaikinės teisės sampratos praktinio taikymo problemos, bet apskritai teisė turi kisti, kad atitiktų konkretaus laikotarpio konkrečios visuomenės poreikius, ji turi būti „gyva“, dinamiška, kad būtų veiksminga. Mūsų dienomis stiprėja mokslų integracijos tendencijos, ir tai yra pažangus dalykas, nes „…leidžia kitų mokslų pasiektą metodologinę pažangą panaudoti pažintinėms jurisprudencijos galimybėms ir teisiniam poveikiui didinti.“ (P. 47). Mokslų integracijos pagrindu atsiranda naujos teisės šakos – teisės filosofija, ekologinė teisė, teismo statistika, teisinė informatika, tai yra taip pat naujas ir pažangus dalykas. Naujos teisės šakos ir pošakiai atsiranda ir dėl rinkos ekonomikos plėtr…os, atsirandant naujiems teisiniams subjektams ir naujiems teisiniams reiškiniams. Jų atsiradimas reikalauja kitokiu metodu ir kitokiu mastu reguliuoti naujų socialinių santykių sritį, nes esamų teisės šakų tam jau neužtenka. Šiuolaikinė teisės samprata kuriama atsižvelgiant į naujus žmogaus teisių saugos poreikius ir bandant integruoti teisinį pozityvizmą su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, iš pozityvizmo perimant jos formą, iš prigimtinių teisių – turinį.IŠVADOS 1) Teisės samprata kinta priklausomai nuo politinio režimo, socialinės paskirties, istorinių aplinkybių. Demokratinė valstybės santvarka reikalauja nepozityvistinės teisės sampratos, teisės suvokimo kaip teisių ir pareigų vienovės. Todėl šiandien į demokratines vertybes orientuotose valstybėse ieškoma naujos teisės sampratos, kuri turėtų teisinio pozityvizmo ir „prigimtinės teisės“ požymių. 2) Mūsų dienų pagrindinis socialinis „užsakymas“ teisei – žmogaus teisių apsauga. 3) Vyraujant šiuolaikinei teisės sampratai, visuomenė turi būti sąmoninga: įgyvendinant teises, neturėtų būti pamirštamos pareigos.