KAUNO KOLEGIJA
EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETO
TEISĖS KATEDRA
Tarptautinės teisės savarankiškas darbas
ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTIS
Atliko: TS-2 grupės studentas: Š. Mačikūnas
Tikrino: lek. A. Vyliaudaitė
Kaunas 2013
TURINYS
ĮVADAS 3
ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTIES PRIĖMIMO PAGRINDAI 4
ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTIES NARIŲ TEISĖS IR ĮSIPAREIGOJIMAI 5
SUTARTIES NARIŲ TEISĖS 5
SUTARTIES NARIŲ ĮSIPAREIGOJIMAI 6
NUSTATYTI IR APIBŪDINTI TARPTAUTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ SUBJEKTUS 7
TARPTAUTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO DALYKAS, TAIKYMO SRITIS 9
IŠVADOS 11
LITERATŪRA 12
ĮVADAS
Tarptautinė sutartis – valstybių raštu sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos ir tas tarptautinis susitarimas yra įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose nesvarbu koks to susitarimo pavadinimas.
1949 metais balandžio 4 dieną buvo pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis – tai reiškė teorinį Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos ( NATO) įsteigimą. NATO yra gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų lygiateisių valstybių politinių ir karinių bendradarbiavimu.
Darbo tikslas: Supažindinti su Šiaurės Atlanto sutartimi bei NATO.
Darbo uždaviniai:
Pristatyti tarptautinio dokumento priėmimo pagrindus.
Išanalizuoti tarptautinio dokumento narių teises ir įsipareigojimus.
Nustatyti ir apibūdinti tarptautinių teisinių santykių subjektus.
Apibrėžti tarptautinių teisinių santykių reguliavimo apimtį, taikymo sritį.
ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTIES PRIĖMIMO PAGRINDAI
1949 metais balandžio 4 dieną buvo pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis – tai reiškė teorinį Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos ( NATO) įsteigimą.
Šios Šiaurės Atlanto sutarties priėmimo pagrindai buvo objektyvios priežastys, susiklosčiusios po Antrojo pasaulinio karo. Tai yra SSRS ir komunizmo keliama grėsmė Europos taikai ir stabilumui bei prasidėjęs Šaltasis karas tarp JAV ir SSRS, privertė vakarų valstybes suartėti ir sukurti karinį bloką. Taip pat ir lemtingi politiniai įvykiai įvykę nuo 1947-1949 metų Europoje. Tiesioginė grėsmė Norvegijos, Graikijos, Turkijos ir kitų Europos valstybių suverenumui bei 1948 metų Čekoslovakijos situacija, Berlyno blokada privertė vakarų valstybes suartėti ir pasirašyti Šiaurės Atlanto sutartį. Šią sutartį pasirašė JAV, Kanada, Belgija, Danija, Islandija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija.
Šios sutarties pagrindinis tikslas yra kolektyvinės gynybos pastangomis užtikrinti savo narių saugumą ir stabilumą.
ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTIES NARIŲ TEISĖS IR ĮSIPAREIGOJIMAI
SUTARTIES NARIŲ TEISĖS
Šiaurės Atlanto sutartyje yra daugiau įsipareigojimu šalim nei jų teisių. Pagal šiaurės Atlanto sutartį narių teisės reglamentuoja 8, 9, 10, 12 bei 13 straipsniai. Taigi pagal šią sutartį narių teisės yra:
Kad kiekviena šalis gali pareikšti, kad jokie galiojantys tarptautiniai įsipareigojimai tarp jos ir bet kurios kitos Šalies ar su bet kuria trečiąja valstybe neprieštarauja šios sutarties nuostatoms ir įsipareigoja neprisiimti jokių tarptautinių įsipareigojimų, prieštaraujančių šiai sutarčiai.
Šalys įsteigia taryba, kurios veikla yra svarstyti klausimus, susijusiems su šios sutarties įgyvendinimu. Kiekvienai šaliai turi atstovauti jos siustas atstovas.
Šalys vieningu susitarimu gali pakviesti bet kurią kitą Europos valstybę, galinčią remti šios Sutarties principus ir prisidėti prie Šiaurės Atlanto regiono saugumo, prisijungti prie šios sutarties.
Šalys turi teisę po dešimties sutarties galiojimo metų ar bet kada vėliau vienos iš jų prašymų, konsultuotis siekdamos peržiūrėti sutartį.
Kiekviena šalis po dvidešimties sutarties galiojimo metų gali išstoti iš sutarties praėjus vieneriems metams po pranešimo apie sutarties denonsavimą Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei.
SUTARTIES NARIŲ ĮSIPAREIGOJIMAI
Sutarties narių įsipareigojimai yra surašyti šios konvencijos 1, 2, 3, 4, 5, 6 straipsniuose. Narių įsipareigojimai yra šie:
Šalys įsipareigoja, bet kokį tarptautinį ginčą, kuriame jos gali dalyvauti, spręsti taikiu būdu taip, kad tarptautinei taikai, saugumui bei teisingumui neiškiltų pavojus, ir savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jėgos panaudojimu nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.
Šalys, kiekviena atskirai ir kartu, nuolatinėmis ir veiksmingomis savo pačių bei tarpusavio paramos priemonėmis palaikys ir plėtos individualų ir kolektyvinį pajėgumą ginkluotam užpuolimui atremti.
Šalys tarpusavyje konsultuosis, jeigu bet kurios iš jų nuomone, kiltų grėsmė bet kurios šalies teritoriniam vientisumui, nepriklausomybei ar saugumui.
Šalis prisidės prie taikių ir draugiškų tarptautinių santykių plėtojimo stiprindamos savo laisvas institucijas, siekdamos geresnio principų, kuriais grindžiamos tos institucijos, supratino bei plėtodamos stabilumo ir gerovės sąlygas. Jos stengsis pašalinti prieštaravimus savo tarptautinėje ekonominėje politikoje bei skatins bet kurių iš jų arba jų visų ekonominį bendradarbiavimą.
Šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu, nedelsdama suteiks pagalbą užpultai ar užpultoms šalims, individualiai ir kartu su kitomis šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti. Apie kiekvieną tokį ginkluotą užpuolimą bei visas priemones, kurių buvo imtasi užpuolimo atveju, nedelsiant pranešama Saugumo Tarybai. Tos priemonės nutraukiamos po to, kai Saugumo Taryba imasi priemonių, būtinų atkurti ir palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą.
NUSTATYTI IR APIBŪDINTI TARPTAUTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ SUBJEKTUS
Šiaurės Atlanto sutarties subjektai yra valstybės narės bei kitos valstybės taip pat tarptautinė organizacija NATO (North Atlantic Treaty Organization).
Šiaurės Atlanto sutarties valstybės narės yra šios šalys: JAV, Kanada, Belgija, Danija, Islandija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija yra senosios, kurios pačios pirmos pasirašė šią sutartį. Vėliau prisijungė Graikija, Turkija, Vokietija, Ispanija, Čekija, Lenkija, Vengrija, Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Albanija ir Kroatija.
Tarptautinė organizacija NATO yra gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų lygiateisių valstybių politinių ir karinių bendradarbiavimu. Visos valstybės narės išsaugo visišką suverenitetą ir nepriklausomybę. Būtent valstybių lygiateisiškumo paremtas sprendimu priėmimas įgyvendinimas formaliai visų valstybių atstovų, turinčių vienodas teises sutikti, pateikti savo argumentus. NATO yra nebalsuojama. Aljansas neturi didesnės galios už valstybę atskirais klausimais. Taip pat ji neturi didesnės, negu jos valstybės narės įtakos ir neatlieka savarankiškos politikos formavimo funkcijų. Bet kokiam sprendimui kurį pateikia valstybė ar keletas valstybių yra ieškoma ir derinama taip kad pritartų visos be išimties valstybės narės.
Remdamasi Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnių imasi veiksmų prieš bet kokia agresiją iškylančia valstybės narių teritorijoje
Šis Aljansas reiškia transatlantini NATO Europos valstybių narių ir JAV bei Kanados bendradarbiavimą kurių bendras tikslas yra užtikrinti taiką ir saugumą valstybių narių teritorijose. Pagrindinis privalumas šios tarptautinės organizacijos yra kad puolimo atveju šalys narės ateis į pagalbą jeigu kita organizacijos narė bus užpulta. Ši sutartis taip pat užtikrina, kad puolimo atveju šaliai taip pat nereikės pasikliauti vien savo pačios resursais. NATO kaip gynybinės sąjungos pagrindinis tikslas yra išsaugoti taiką ir išsaugoti ją netolimoje ateityje.
Šiaurės Atlanto organizacija sudaro: Šiaurės Atlanto Taryba, Branduolinio planavimo grupė, Generalinis sekretorius ir NATO komitetai.
Šiaurės Atlanto taryba– pagrindinė ir aukščiausia NATO institucija turinti politinę valdžia. Šią taryba sudaro visų valstybių narių atstovai, posėdžiaujantis bent kartą į savaitę. Taryba renkas ministrų lygiu ir kiekvienai valstybei atstovauja jos užsienio reikalų ministras. Šiai tarybai pirmininkauja NATO generalinis sekretorius.
Branduolinio planavimo grupė – yra pagrindinis konsultacijų forumas dėl branduolinių pajėgų vietos NATO saugumo ir gynybos politikoje.
NATO komitetai – Pagrindinius konsultacijų ir sprendimo priėmimo elementus palaiko komitetų struktūra, užtikrinanti, kad kiekvienai valstybei būtų atstovaujama visose NATO veiklos srityse, kuriose ši organizacija dalyvauja. Šiaurės tarybos pasėdžius rengia du svarbiausi komitetai: Vyriausiasis politikos komitetas, kurį sudaro ambasadorių pavaduotojų lygio diplomatai ir politikos komitetas.
Generalinis sekretorius – vadovauja tarptautiniam sekretoriatam. Jis yra šiaurės Atlanto tarybos, gynybos planavimo komiteto, branduolinio planavimo grupės ir kitų svarbesnių komitetų pirmininkas, pagrindinis NATO atstovas su santykiams su atskiromis vyriausybėmis ir ryšiais su visuomene. NATO generalinio sekretoriaus biurui priklauso vykdomasis sekretoriatas, informacijos ir spaudos biuras, asmeninis ir saugumo biuras. Šiuose biuruose dirba tarptautinis personalas, kuris užtikrina komitetų ir jiems pavaldžių darbo grupių veiklą.
TARPTAUTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO DALYKAS, TAIKYMO SRITIS
Įgyvendinant Šiaurės Atlanto sutartį valstybės narės pasirašė ir kitų susitarimu, kad būtų galima įgyvendinti ir reguliuoti Šiaurės Atlanto sutartyje numatytus punktus, teises bei įsipareigojimus. Valstybės narės pasirašė šiuos susitarimus: Šiaurės Atlanto sutarties šalių susitarimas dėl bendradarbiavimo, susijusio su atomine informacija, Protokolas dėl tarptautinių karinių vadaviečių, įsteigtų įgyvendinant Šiaurės Atlanto sutartį, Susitarimas dėl trečiųjų valstybių atstovybių ir atstovų Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje statuso, valstybių, Šiaurės Atlanto sutarties šalių, ir kitų valstybių, dalyvaujančių programoje „partnerystė taikos labui”, susitarimas dėl jų karinių pajėgų statuso, Šiaurės Atlanto sutarties šalių susitarimas dėl informacijos saugumo.
Protokolas dėl tarptautinių karinių vadaviečių, įsteigtų įgyvendinant Šiaurės Atlanto sutartį yra apie tai kaip 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone pasirašytos Šiaurės Atlanto Sutarties Šalys, atsižvelgdamos į tai, kad įgyvendinant Šiaurės Atlanto Sutartį pagal specialius susitarimus jų teritorijose gali būti įsteigtos tarptautinės karinės vadavietės, norėdamos nustatyti šių vadaviečių ir jų personalo statusą Šiaurės Atlanto Sutarties veikimo zonoje.
Susitarimas dėl trečiųjų valstybių atstovybių ir atstovų Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje statuso, valstybių yra apie trečiųjų valstybių atstovybių ir atstovų organizacijų statusą. Šiame susitarime yra numatyti imunitetai ir privilegijos suteikiami siekiant, kad atstovai veiksmingai atliktų su organizacijos veikla susijusias funkcijas.
Šiaurės Atlanto sutarties šalių susitarimas dėl bendradarbiavimo, susijusio su atomine informacija yra apie šalių narių informacijos teikimą apie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai ir jos valstybėms narėms.
Šiaurės Atlanto sutarties šalių, ir kitų valstybių, dalyvaujančių programoje „partnerystė taikos labui”, susitarimas dėl jų karinių pajėgų statuso yra apie tai, kad vienos valstybės, šio Susitarimo Šalies, karinės pajėgos susitarus gali būti pasiųstos į kitos valstybės, šio Susitarimo Šalies, teritoriją ir pastarosios ten priimtos. Taigi šis susitarimas apibrėžia karinių pajėgų statusą jų buvimo kitoje valstybėje.
Šiaurės Atlanto sutarties šalių susitarimas dėl informacijos saugumo yra apie tai kad veiksmingos politinės konsultacijos, bendradarbiavimas ir gynybos planavimas siekiant Sutarties tikslų lemia poreikį šalims keistis įslaptinta informacija. Taip pat manydamos, kad Šiaurės Atlanto sutarties šalių vyriausybėms būtinos nuostatos dėl įslaptintos informacijos, kuria jos gali keistis, abipusės apsaugos. Tai suvokdamos, kad yra svarbus ir būtini bendri saugumo standartai ir procedūrų pagrindai šalys pasirašė šį susitarimą.
Tarptautinių teisinius santykius pagal Šiaurės Atlanto sutartį reguliuoja kiti šalių pasirašyti susitarimai dėl atskirų sričių.
IŠVADOS
Šiaurės Atlanto sutarties priėmimo pagrindas buvo objektyvios priežastys, susiklosčiusios po Antrojo pasaulinio karo. Tos priežastys privertė vakarų valstybes suartėti ir sudaryti Šiaurės Atlanto sutartį, kuri faktiškai reiškia NATO įkūrimą. Šios parsirašytos sutarties subjektai yra valstybės narės bei kitos valstybės taip pat tarptautinė Šiaurės Atlanto organizacija. Šiuo metu šia sutartį yra pasirašiusios 19 valstybių.
Išanalizavus šią sutartį yra aiškiai matyti, kad šalys narės turi daug įsipareigojimu, tačiau taip pat ir teisių. Šioje sutartyje nėra aiškiai apibrėžti straipsniai dėl tam tikrų įvykių kaip turėtų elgtis šalys todėl šalys narės yra pasirašiusios ir kitų susitarimų kaip elgtis vienu ar kitu atveju.
LITERATŪRA
Šiaurės Atlanto sutartis – Vašingtonas, 1949 m.
Šiaurės Atlanto sutarties šalių susitarimas dėl jų karinių pajėgų statuso – Londonas, 1951 m.
Protokolas dėl tarptautinių karinių vadaviečių, įsteigtų įgyvendinant Šiaurės Atlanto sutartį, statuso – Paryžius, 1952 m.
Šiaurės Atlanto sutarties šalių susitarimas dėl informacijos saugumo – Briuselis, 1997 m.
https://www.urm.lt
http://www3.lrs.lt