Raiškus skaitymas.teksto analizavimas ir interpretavimas

Raiškusis skaitymas. Teksto analizavimas ir interpretavimas

Temos aktualumas. Pedagogai ir psichologai sutinka su ta mintimi, jog skaitymas yra labai sudėtingas procesas. Vieni jį apibūdina kaip sudėtingą psichofiziologinį procesą, kuriame dalyvauja kalbinės motorikos, kalbinės klausos ir regėjimo analizatoriai (J. Ambrukaitis (2000)

Mokėti skaityti – tai iš tiesų nuostabu. „Skaitymas – tai šventa minties ir klausos santuoka“. „Vaiko kalba – vaiko dvasia“. Skaitymas lavina vaizduotę, kūrybingumą, sugebėjimą įsijausti į kito asmens emocijas, suprasti jo pasaulėjautą. Skaitymas ugdo gebėjimą, vartoti kalbą, formuluoti ir išsakyti savo mintis ir jausmus. Laiminga šeima, kai mažylio kalba taisyklinga, graži, raiški, o jo dvasinis pasaulis harmoningas, spinduliuojantis meile gėriui, grožiui, teisingumui.

Pasak Aristotelio „ aiškumas – pagrindinis kalbos privalumas, nes neaiškus žodis savo tikslo nepasieks“ (Plentaitė V., Marcelionienė E 2003). Raiškusis skaitymas – tai skaitymas visų pirma perteikiantis teksto prasmę. Todėl turi būti paisoma sakinio vidinių skyrybos ženklų, pauzių, loginių kirčių (natūraliai pabrėžiami svarbiausi sakinio žodžiai) ir sakinio intonacijos siaurąja prasme, ją sakinyje nurodo skyrybos ženklas gale.

A. Ruškys (2004) teksto analizę apibūdina kaip trimatę „gyvenimas – ego – tekstas“ sąveiką, kurios ašis yra teksto vertybės ir jų pažinimas, supratimas. Analizuojant ir interpretuojant tekstą, svarbi kalbinio, kultūrinio bendradarbiavimo situacija, kai teksto pažinimas pavirsta gyvenimo pažinimu.

Tikslas: Apibendrinti, raiškaus skaitymo svarbą, teksto analizavimą, interpretavimą.

Uždaviniai:

Apibendrinti raiškiojo skaitymo svarbą;

Išanalizuoti teksto analizavimą;

Išanalizuoti teksto interpretavimą.

SKAITYMO SAMPRATA Skaitymas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis iš skaitytojo labai specializuotų žinių. Einstein pažymėjo, kad tai pati sunkiausia užduotis. Tai yra žmogaus elgesio forma. Tačiau galbūt todėl, kad tai yra užmaskuoto elgesio forma, mokymosi teoretikai neskyrė jai tiek dėmesio, kiek ji nusipelno (Mayers G. D. 2000). Skaitymas yra vienas svarbiausių gebėjimų ugdant asmenybę, atliepiančią šiandieninio pasaulio keliamus reikalavimus bendriesiems gebėjimams: kritiškai mąstyti, veiksmingai bendrauti bei mokytis visą gyvenimą. Išlavinta sakytinė ir rašytinė kalba padeda žmogui kritiškai mąstyti, diskutuoti, lengviau integruotis į visuomenę. Šių gebėjimų ugdymą pabrėžia nacionaliniai švietimo politikos (Švietimo gairės, 2010; Bendrosios programos, 2010 ) dokumentai. Psichologai teigia, kad skaitymas taip pat yra: suvokimo procesas, aiškinamasis procesas, sąvokinis ir mąstymo procesas. Sąvokinis galvojimas reikalingas sąveikai su reikšme. Skaitytojas interpretuoja tai, ką skaito, asocijuoja su savo buvusia patirtimi ir po to perkelia į idėjos, ryšių ir kategorijų terminus. Skaitymas yra bandomųjų sprendimų ir interpretacijų formavimo bei spėjimų tikrinimo, taisymo ir patvirtinimo procesas. Kadangi puslapyje atspausdinti žodžiai patys savaime neturi prasmės, skaitymas visada turi eiti po duotos informacijos ar po to, kai kas nors pamatyta.

Taigi skaitymas yra sudėtingas procesas, kurį sudaro daug komponentų: gebėjimas išlaikyti dėmesį, suvokti erdvę, koordinuoti akių judesius, atpažinti raidę, žodį, sakinį ir juos akustiškai suvokti, suprasti žodžių prasmę ir ryšį, gebėti mąstyti – rūšiuoti, klasifikuoti informaciją ir t. t. Skaitymo produktas – mokinio gauta dalykinė, emocinė ar kita informacija.

Skaitymas – savotiška komunikacija kuri praturtina vaikystės pasaulį ir sužadina domėjimąsi žmogumi, kuris yra pagrindinis informacijos šaltinis. Vaikas įgyja galimybes mokytis, nuolat bendrauti su savo artimaisiais“. Autorė teigia: “Vaikystėje ši komunikacija pakeičia knygą ir raštą, nepaisant to, jog šiek tiek skaityti ir rašyti vaikai išmoksta jau ikimokykliniame amžiuje, tačiau pradinėje mokykloje neturėdami šios srities įgūdžių, dažnai pakeičia juos įprastomis ir natūraliomis komunikacijos žmogus – žmogui formomis (A.Juodaitytė, 2001).

Pasak A.Lapienienės ,vaiko santykis su knyga yra ypatingas, nes jis pirmiausia yra emocinis- kaip džiaugsmas gėris, grožis, laimė, meilė (A.Lapienienė, 2008)

Yra įvairių skaitymo termino apibrėžimų, tačiau jie visi turi vieną bendrą elementą: apibrėžimai pažymi, kad skaitymas yra grafinių simbolių interpretacija. Tuo būdu skaitymas suvokiamas kaip dvigubas procesas: jis reikalauja simbolių atpažinimo ir atitinkamų reikšmių asociacijos su jais. Skaitymas reikalauja atpažinimo ir supratimo.

Antras skaitymo aspektas yra kalbos ir bendravimo procesas. Tai skaitytojo stūmimas į kontaktą ir bendravimą su idėjomis. Tai yra kulminacinis bendravimo proceso aktas, inicijuotas rašytojo minčių ir išreikštas simboliais popieriuje. Be skaitytojo neįmanomas bendravimas per atspausdintą lapą. Skaitymas visada apima sąveiką tarp rašytojo ir skaitytojo. Skaitymas reikalauja bendravimo pranešimais, o jie reikalauja kalbos sistemos – ženklų sistemos – kur pranešimai suformuluoti ar užkoduoti. Trumpai panagrinėkime ženklų sistemos reikšmę skaitymui, kur skaitytojas turi sugebėti atpažinti ir suprasti ženklus. Taip pat pažvelkime į kodavimo arba supratimo procesą.

Daugelis skaitymo proceso tyrinėtojų pažymi, kad skaitymas yra jutimo procesas. Skaitytojas turi atlikti skiriamąsias vaizdines reakcijas į grafinius simbolius. Skaitytojas koordinuoja akis, kai jas judina per atspausdintas eilutes iš kairės į dešinę, sustodamas, kad suvoktų žodžius ar žodžių dalis. Skaitymas taip pat yra žodžių atpažinimo procesas. Vienas iš pradedančiojo skaitytojo problemų yra atrasti lemiamus skirtumus tarp dviejų raidžių ar žodžių. Jis turi išmokti surasti rašomosios kalbos skiriamuosius požymius. Todėl pagrindiniai skaitymo elementai yra: skiriamieji požymiai, vaizdinė forma ar vaizdinė raidžių ir žodžių eilė ( Gučas A. 1990). Prof. V. Daujotytė sako: „Gyvename pragmatiškai nusiteikusiame pasaulyje, daugiau galvojame apie naudą ir pinigus negu mąstome apie gyvenimą, jo prasmę. Skaitymo džiaugsmas daugelio jaunų žmonių šiandien suvokiamas kaip tuščia iliuzija. Gutenbergo, knygos išradėjo, epocha baigsis, išblės ir knygos magija. H. Hessei, bibliofilui, priklauso metafora knygos magija, jis teigė, kad iš daugybės dalykų, kurių žmogus negavo iš gamtos, o susikūrė pats, knygos pasaulis didžiausias ir įstabiausias.“

Skaitymas, kaip susipažinimo su pasauliu ir žmogumi galimybė, šiandien užleidžia savo pozicijas kitiems informacijos gavimo būdams. Dalis žmonių, ypač turinčių silpnesnį knygų skaitymo poreikį, skaitymui skirtą laiką pakeitė televizoriaus žiūrėjimu ir kitomis mažiau pastangų reikalaujančiomis laisvalaikio formomis.

Mažėja jaunimo domėjimasis knygomis. Vaikų ir jaunimo skaitymo įpročių tyrimai, daryti Vakaruose pastaruosius 50 metų, rodo, kad vaikai ir jaunimas skaito žymiai mažiau negu prieš 50 ar 30 metų, nors skaitančių vaikų procentas beveik nekinta.

Senstant skaitoma vis mažiau (mažiausiai skaito vyresni nei 70 m. gyventojai). Akivaizdi ir skaitymo priklausomybė nuo gyventojų išsimokslinimo: dažniausiai skaito žmonės, turintys aukštąjį išsimokslinimą, rečiausiai – pradinį ir pagrindinį. Taip pat vienareikšmiška skaitymo masto priklausomybė nuo gyvenamosios vietos: daugiausiai skaito didžiųjų miestų gyventojai, mažiausiai – kaimiškų vietovių. Skaitančiųjų skaičių dauguma apklaustų ekspertų vertina kaip patenkinamą, tačiau kai kurių manymu jis rodo žemą arba labai žemą skaitymo lygmenį.

Dabartinis gyvenimo tempas vis mažiau palieka laiko tėvams skaityti knygas savo mažyliui. Mokinių skaitymui ypač didelės įtakos turi sociokultūrinis kapitalas, pirmiausia pasireiškiantis per šeimos aplinką: daugiau skaito mokiniai, kuriems kūdikystėje, vaikystėje dažnai buvo skaitoma balsu, kurių namuose yra daugiau knygų ir kurių tėvai patys skaito.Tą patį rodo ir skaitymo balsu vaikui tyrimai, atlikti Vakarų Europoje: kuo daugiau šeimoje vaikui skaitoma balsu, tuo daugiau jis skaito užaugęs. Nėra garantijos, kad vaikas, kuriam buvo skaitoma balsu, taps aktyviu skaitytoju, tačiau labai didelė galimybė, kad vaikas, kuriam nebuvo skaitoma balsu, užaugęs knygų neskaitys. Todėl šeimos švietimas, aiškinant tėvų įtaką vaikų kalbos ir skaitymo įgūdžiams, būtinas ugdant knygas skaitančią visuomenę.

Taip pat vaikams kurių šeimoje skaitymo veiklai skiriamas dėmesys, geriau mokosi, sklandžiau dėsto mintis, labiau išlavėjusi jų fantazija. Nustatyta kad mokiniai, kuriems vaikystėje buvo skaitomos knygos ir sekamos pasakos, tėvai su jais dažnai aptardavo perskaitytas knygas, filmus, spektaklius, yra pasiekę geresnių mokymosi rezultatų.

Tyrėjos G. Raguotienės (2008) teigimu, knyga ir skaitymas gali sukurti tokią dvasinę būseną, kuri padeda kovoti su liga, vienatve, stresu, depresija, baime, įveikti psichologinę įtampą. Skaitymas stiprina žmogaus pasitikėjimą savo dvasios ir kūno jėgomis, žadina viltį, atitraukia nuo sunkių minčių, dvasinių traumų, palengvina adaptaciją, pakelia nuotaiką. Taigi skaitymas svarbus ne tik ugdant brandžią asmenybę, gebančią prisitaikyti prie nuolat kintančio pasaulio, bet ir kaip gydomoji priemonė, padedanti asmeniui įveikti psichologinius, emocinius sunkumus bei formuoti teigiamą požiūrį į save ir aplinką.

Raiškus skaitymas

Visų pirma išsiaiškinkime, kas yra raiškusis skaitymas. Jo negalima prilyginti meniniam skaitymui, arba galima teigti, kad tai – pirmoji meninio skaitymo pakopa, dar tik pradžia.

Raiškusis skaitymas – tai skaitymas visų pirma perteikiantis teksto prasmę. Todėl turi būti paisoma sakinio vidinių skyrybos ženklų, pauzių, loginių kirčių (natūraliai pabrėžiami svarbiausi sakinio žodžiai) ir sakinio intonacijos siaurąja prasme, ją sakinyje nurodo skyrybos ženklas gale. Klaidingai manoma, kad raiškusis skaitymas svarbus tik estetiniam teksto suvokimui ir kad reikia mokytis raiškiai skaityti tik grožinius tekstus. Ši strategija taikytina ir skaitant informacinius tekstus.

Raiškiojo skaitymo strategija panaši į skaitymo balsu strategiją. Joje išryškinamas mokytojo skaitymo balsu vaidmuo ir rekomenduojama: skaityti raiškiai, kad mokiniai išgirstų teksto reikšmę, neskubėti, kad mokiniai turėtų laiko suvokti, raginti mokinius klausinėti – skaitant užmegzti su jais dialogą. (Ten pat) Galima ginčytis, ar verta paskutinį elementą taikyti pirmą kartą skaitant grožinį kūrinį, nes klausinėjimas sutrikdo tokio teksto pajautimą. Raiškiai skaityti reikia vaikui pasirengti – net ir patyręs skaitytojas turi persiskaityti (geriausiai pašnibždomis, o jeigu yra sąlygos, balsu) tekstą prieš skaitydamas jį kitiems.

Veikėjų dialogai tinka skaityti poromis. Taigi rengdamasis raiškiai skaityti mokinys skaito tekstą ne bet kaip, o stengdamasis suvokti jo prasmę ir ją perteikti klausytojams (būtų puiku išmokyti vaikus pasižymėti tekste svarbius dalykus). Todėl veikėjų dialogų, veikėjų, veiksmo vietos aprašymų, įdomiausio įvykio momento raiškusis perskaitymas gali atstoti ir kai kuriuos kūrinio analizės žingsnius.

Išlavinta sakytinė ir rašytinė kalba padeda žmogui kritiškai mąstyti, diskutuoti, lengviau integruotis į visuomenę. Skirdama lėšų skaitymui skatinti ir kalbos gebėjimams formuoti valstybė ugdo sąmoningą, kultūringą ir kūrybingą Lietuvos visuomenę, atitinkančią 2000 metais patvirtintos Lisabonos strategijos tikslą iki 2015 metų Europos Sąjungoje sukurti konkurencingiausią žinių visuomenę pasaulyje.

Svarbu išmokyti mokinius ne tik tiksliai bet ir aiškiai, raiškiai skaityti. Pasak Aristotelio „ aiškumas – pagrindinis kalbos privalumas, nes neaiškus žodis savo tikslo nepasieks.“ (Plentaitė V., Marcelionienė E 2003) Todėl svarbu išmokyti mokinius taisyklingai tarti bei kirčiuoti žodžius, mokyti tinkamai intonuoti sakinius. Tarties ir kirčiavimo problemos.

Intonacija. Skaitymo raiškai svarbu balso moduliacijos: intonacija, pauzės, loginiai kirčiai. Visa tai priklauso nuo adresato, skaitomo kūrinio temos. Vaikai turėtų atkreipti dėmesį, kad intonacija gali būti skirtinga. Kokią balso intonaciją pasirinkti nurodo ženklas sakinio gale: taškas, klaustukas, šauktukas, daugtaškis. Skirtinga balso intonacija išgaunama džiaugsmui, liūdesiui, nustebimui, pykčiui ir kitoms emocijoms išreikšti.

Šauktukas sakinio gale gali reikšti: nuostabą, įspūdį, netikėtumą, išgąstį, pyktį; klaustukas: klausimą, nustebimą, prašymą; daugtaškis: nutylėjimą, mįslingumą, nebaigtą mintį ir pan.

Taigi skaitydamas tekstą, turėtume pasistengti nuspėti kūrinio nuotaiką ir bandyti pritaikyti tinkamą intonaciją. Vaikai mėgsta eksperimentuoti, todėl reikėtų skatinti mokinius išbandyti skirtingas intonacijas, parenkant tinkamus skaitymo tekstus.

O. Narušytė vertinga vaikų auklėjimo ir lavinimo priemone laiko iliustruotą knygą. Autorė teigia: „klausydamas skaitančios auklėtojos, vaikas lavina savo atmintį, mokosi gražios kalbos“.

Ankstyvojo skaitymo ir kalbėjimosi su vaiku nauda:

pirmieji dveji metai turi esminę reikšmę vaiko kalbinių gebėjimų raidai;

nuolat kalbantis su vaiku ir skatinant jį „ kalbėtis“, stimuliuojami smegenų centrai, kurie skirti kalbinei funkcijai, gebėjimui mąstyti ir kalbėti;

skaitymas balsu suteikia vaikui daugiau privalumų, nes literatūrinė kalba yra nepalyginamai turtingesnė, nei šnekamoji;

mažylis, kuriam skaitoma, kalba sklandžiais sakiniais, vartoja daugybę žodžių, puikiai susidoroja su kalbos taisyklėmis.

V.Ruzgas knygų skaitymą laikė svarbiausiu žmogaus visapusiško ir harmoningo ugdymo priemone, protinio lavinimo, dorinio, socialinio, estetinio auklėjimo tobulinimosi priemone. XX a. Trečiajame dešimtmetyje lietuvių filosofas, pedagogas S. Šalkauskis iškėlė ir apibūdino keturias skaitymo vaisingumo sąlygas, kurias galima būtų įvardinti ir kaip skaitymo problemas; Pirmoji „tinkamas nusimanymas apie skaitymo reikšmę ir tikslą; antroji-„ lemtas literatūros pasirinkimas“ trečioji-„deramas skaitymo būdas“. ketvirtoji-„tikslingas paskaitytos medžiagos paruošimas panaudojimui (G.Raguotienė, 2006 ).

Rašydamas literatūros pasirinkimo tema, Z.Ivinskis aptarė periodiką, jos reikšmę ir skaitymą. Kaip skaityti? jis duoda šiuos patarimus:

„apgalvok, ką perskaitei“;

„neskaityk per daug vienu kartu“;

„neskaityk per greitai“;

„skaityk su plunksna rankoje“;

„pasikalbėk apie perskaitytą dalyką su kitais“. ( G. Raguotienė , 2006 )

Eilėraščių skaitymas

Eilėraščiai priklauso lyrikai. Eilėraštis – vienas iš dažniausių lyrikos žanrų. Jo požymiai

nėra griežtai apibrėžiami. Eilėraštis gali būti trumpesnis arba ilgesnis suskirstytas į posmus arba ištisinis. Jame gali būti pasakojimo elementų, bet iš esmės svarbiausia yra išgyvenimas, jausmas.

Eilėraščio terminas neretai vartojamas ir platesne prasme – juo apibūdinami visi trumpi, eiliuoti kūriniai. Eilėraščiai būna kelių rūšių, tai sonetai, trioletai, elegija ir idilė. Sonetas – griežtos struktūros, griežtos formos žanras. Sonetą sudaro 14 eilučių: 2 ketureiliai ir 2 trieiliai (vadinamasis itališkas sonetas) arba 3 ketureiliai ir 1 dvieilis.

Gerai perskaityti eilėraštį yra daug sunkiau nei prozos kūrinį. Jis nuo prozos skiriasi strofomis, rimu ir ritmu. Visų pirma, ko reikia skaitant eiliuotą kūrinį, tai estetinis reikalavimas- nepažeisti ritminio pagrindo, muzikalumo.

Visų eilėraščių skaitymas, kad ir koks bebūtų jų turinys, emocijos, reikalauja sklandaus žodžių liejimosi. Turi būti siekiama tikro, natūralaus skambesio, kuris yra pačiame kūrinyje. Lietuvių poezijoje pagrindinė eilėdaros sistema yra silabotoninė, kurią nulemia skiemenų ir kirčių skaičius ir jų išsidėstymas eilutėje.

Svarbiausios poezijos išraiškos priemonės yra metras, ritmas, rimas, strofa, eilučių ir posmų pauzės. Šie eilėraščio formos elementai yra svarbūs kaip visumos išraiška. Kiekvienam eilėraščiui būdinga pagrindinė mintis, kurią turi atitikti skaitovo kalbos tonas. Labai svarbu surasti jame vyraujančią nuotaiką, jo spalvas. Gerai atskleisti mintį padeda išraiškos priemonių pajautimas.

Didžiausią vaidmenį eilėraščio eilutėje atlieka paskutinė pėda. Eilučių galūnių sąskambis yra rimas, kuris sustiprina ritmą ir yra poetinės kalbos išraiškos priemonė.

Rimų būna vyriškų ir moteriškų. Vyriškieji, kai kirtis krenta ant paskutinio skiemens eilutėje. Moteriškieji- kai kirtis krenta ant antrojo nuo galo skiemens eilutėje. Dar būna daktilinių ir hiperdaktilinių rimų. Pirmieji tai, kai kirtis krinta ant trečiojo nuo galo skiemens, o antrieji, tai kai kirtis krinta ant ketvirtojo ir tolimesnio nuo galo skiemens.

Rekomenduojama skaityti vaikams eilėraščius:

Jakubėno “Aš mergytė kaip pupa”, Kubilinsko “Pats valysiu batukus”.

1.1.2 Pasakėčių skaitymas

Pasakėčia, tai nedidelis, dažniausiai eiliuotas, pamokamojo, satyrinio arba ironiško turinio kūrinys, netiesiogine prasme vaizduojantis žmonių elgesį ir santykius. Tai yra tai, ką privalo žinoti skaitantis pasakėčią žmogus.

Pasakėčia dažnai užbaigiama trumpa išvada, moralu, kur paaiškinama pagrindinė pasakėčios pamokamoji mintis. Dažniausiai paskėčios turinį sudaro glaustas vieno įvykio pasakojimas dialogo forma.

Pasakėčia- tai pasikalbėjimas su klausytojais apie gyvenime pasitaikančiu reiškinius. Ją reikia perteikti pasakojimo, o ne vaizdumo priemonėmis. Jos paprastai skaitomos gyva šnekamąja kalba, joms tinka buitinė intonacija, dinamiškumas.

Pati pasakėčios forma, ilgų eilučių kaitaliojimasis su trumpomis, strofų nesilaikymas orientuoja į laisvą pasikalbėjimą, spalvingas, net aštrias intonacijas. Taip pat turi būti išlaikomos eilutės pabaigos pauzė. Skaitant niekada nereikia gyvulių ir paukščių garsų pamėgdžiojimų jie trukdo vaikams suprasti kūrinio mintį. Nereikia naudoti jokių teatrališkų priemonių kad neužgožtų pasakėčios idėjos, alegorijos. Tokios priemonės atitraukia dėmesį, mažina pasakojimo tikroviškumą.

Skaitovas ypatingą dėmesį turi skirti moralui perteikti. Moralas turi pats savaime išplukti iš teksto, nereikia tam specialių intonacijų. Moralai skaitomi kaip savaime suprantamos tiesos, būtinos išvados. Skaitovas turi gerai išmanyti ne tik pasakėčios idėją, bet ir platesnį autoriaus požiūrį.

Mokyklose pasakėčios dažnai skaitomos vaidmenimis. Toks skaitymas skiriasi nuo vieno atlikėjo pasakėčios teksto perteikimo. Kai pasakėčia skaitoma vaidmenimis, skaitovas tampa jos personažu, jis turi „persikūnyti“ ir kreiptis ne į klausytojus, o į partnerį. Šis skaitymo būdas yra daug paprastesnis ir prieinamesnis vaikams, mas. dėl to jis yra dažniau naudoja

1.1.3 Pasakų skaitymas

Pasakos – tai stebuklingos istorijos apie princus ir princeses. Galbūt tai tiesa, o gal ir ne…Iš tiesų, pasaka yra viena iš svarbiausių vaikų skaitinių žanrų. Pasakos atspindi tikrovę fantastiniais vaizdais. Tariamai naivokas turinys ir gana patraukli forma vaikui suprantamai perteikia ilgaamžes tautų dvasines kultūros, moralės, etikos elementus, estetinius jausmus, fantaziją, ugdo kūrybingumą. Pasakų kūrėjai teigia, kad pasakos praturtina vaiko fantaziją, ugdo socialines ir moralines nuostatas, turtina kalbą, moko elgesio normų, teikia estetinį pasigerėjimą. Be viso to neįmanomas augančio žmogaus žmogiškųjų vertybių įsisavinimas, dvasinis ugdymas.

Lingvistiniu požiūriu pasaka – vienas iš pasakojimo (naracijos) būdų su jam būdinga trinare (įvykio pradžia, eiga ir kulminacinis momentas, pabaiga) struktūra. Visgi, palyginus su pasakojimu, pasaka – daug sudėtingesnis naracijos tipas, tad, kaip pastebi tautosakos tyrinėtojas L. Sauka (1991), taikliai ir glaustai apibrėžti ją nelengva. Pasakos definicijų gausumas rodo aptariamojo objekto sudėtingumą. Pasak D. Saukos, ,,pasaka – pati įdomiausia, sudėtingiausia, daugiausia galvosūkių kelianti liaudies kūrybos dalis, kur išmonė įgauna neišmatuojamą erdvę, kur kuriamas ypatingo patrauklumo ir įdomumo pasaulis, atsiveriantis jau tariant pirmuosius žodžius ,,Seniai seniai“

Gana laisvai šis tautosakos žanras apibūdinamas J. Balio: ,,liaudies pasakos yra nuo tikrovės nepriklausantys pasakojimai, ypač iš stebuklų ir burtų pasaulio, kurie, nereikalaudami įtikinėjimo, nori klausytojus maloniai nuteikti“ (Balys, 1989). šioje sampratoje išskiriama viena iš pasakos funkcijų (maloniai nuteikti), pabrėžiama pasakos klausymo sąlyga (nereikalauti tikrumo).

Daugelyje šiuolaikinių šeimų vaiko auklė – televizorius arba kompiuteris. Pasekmė: vystosi jo regimoji atmintis, tačiau informacija, gaunama žodžiu, suvokiama prasčiau. Todėl vaikams kyla problemų mokantis, įsisavinant perteikiamą informaciją, bendraujant su bendraamžiais. O pasakos – vienas linksmiausių būdų mokytis. Vaikai ne tik išgirsta naujų žodžių, bet ir sužino, kur juos taikyti, kaip vartoti. Vaiko žodynas pasipildo įvairiais “spalvingais” žodžiais, pavyzdžiui: asla, velkė, troba, pirkelė ir pan. Dar vienas dalykas, kurio moko pasaka, – tai teksto suvokimo ir rišlios kalbos. Jau trimetis vaikas pradeda analizuoti pasakas- jis žino, kad turi būti pradžia, kulminacija ir pabaiga, “gerietis” ir “blogietis”.

Pasakų pateikimas įvairaus amžiaus vaikams turėtų būti skirtingas:

Amžius	Pasakų tipai	Pasakų pavadinimai

1 lentelė

Pasaka skaitoma šnekamąja intonacija. Skaitovas kreipiasi į klausytojus, norėdamas jiems papasakoti istoriją, kurią pats patyrė arba tiesiog gerai žino. Natūralus bendravimas su auditorija yra pagrindinis pasakų sekimo bruožas. Tokį bendravimą sąlygoja pats pasakos tekstas, kuriame pasikartoja kreipimasis į klausytoją. Tarp jų visada yra labai glaudus ryšys. Močiutes pasakas seka paslaptingai pakerėdamos vaikų širdeles. ( Prėskienienė E. 2004)

Pasaka buvo svarbi tiek seniau, tiek dabar, nes jos diegiamos vertybės yra amžinos.

TEKSTO ANALIZAVIMAS

“Tekstas yra jutiminis kūrinio pavidalas. Kūrinys yra tekste, prieš tekstą, po tekstu, virš teksto, po teksto. Kūrinys prasideda pirmiau negu tekstas (kuriančiojo būsena, dvasinė įtampa, net parengiamieji darbai). Realiai tekstas prasideda pavadinimu, pirmuoju sakiniu. Antroji teksto riba – paskutinis skyrybos ženklas. Kūrinys nesibaigia kartu su tekstu – suvokiančio sąmonėje jis gali ilgai būti, skambėti, atskambėti.

Taigi, kaip analizės objektą renkamas kūrinys, pasilikdami teisę ilgėliau panaršyti tose jo teksto vietose, kurios pasirodo parankiausios esminiams kūrinio meninės struktūros bruožams parodyti, charakterizuoti, įvertinti.

Skaitytojas turėtų būti mokomas pastebėti teksto detales, veikėjų, aplinkos aprašymus, veiksmų apibūdinimus. Mokiniai pratinami įvertinti veikėjus remiantis tekstu; mokomi suprasti perkeltinę žodžio reikšmę, metaforiškumą. Autorė nurodo du grožinio kūrinio kriterijus, kuriais derėtų vadovautis. Tai kūrinio meniškumas ir įdomumas šio amžiaus vaikui. V. Plentaitė (2007) skiria įvairius grožinių tekstų skaitymo tikslus:

• plečiamas teksto supratimas einant nuo paprasčiausių teksto elementų prie sudėtingesnių;

• kūrinio turinys analizuojamas siejant su vaiko, kaip asmens, problemomis;

• supažindinama su tautos ir pasaulio kultūriniu kontekstu;

• tekstai padeda suprasti lietuvių kalbos sandarą.

Grožinio kūrinio analizė apima temą, pagrindinę mintį, įvykius, veiksmo vietą, laiką, veikėjus, taip pat kalbos grožio pajautimą.

V. Plentaitės (2007) nuomone, emocinis nusiteikimas – pirmoji skaitymo pakopa – padeda suprasti grožinį kūrinį. Antroji kūrinio ar jo ištraukos skaitymo pakopa – teksto skaitymas suvokiant jo prasmę. „Svarbiausias skaitymo tikslas – skaitinio supratimas. Tam reikalingi geri skaitymo įgūdžiai, gebėjimas priimti informaciją, ją apmąstyti, kad ji taptų vaiko savastimi ir kad skaitant įgytą patirtį galėtų paskleisti kitiems“ (Plentaitė, 2007). Autorė aptaria grožinio kūrinio analizavimo būdus. Rekomenduojama atsakyti į klausimus remiantis kūrinio turiniu bei kelti teksto klausimus. Nagrinėjant įvairius pasakojimus turėtų būti išsiaiškinama, kaip įvykis prasideda, kas įvyksta, kaip baigiasi, kas, kaip ir kodėl įvyko.

Vengiant platesnio teorinio ekskurso, pripažįstant genetinį analizės ir interpretacijos ryšį, vis dėlto reikėtų pabrėžti vieną esminį jų skirtumą: analizės metu skaidome reiškinį, kad geriau jį suprastume, išsiaiškintume, interpretuodami siekiame išaiškinti mūsų – tegu ir subjektyviai – jau suvoktą jo prasmę. Kitais žodžiais tariant, analizuojame pirmiausia sau, interpretuojame kažkam kitam. Be vienokios ar kitokios analizės beveik neįsivaizduojamas bent kiek kokybiškesnis skaitymas, be individualios interpretacijos (jeigu ją suprasime ne pačia siauriausia prasme – kaip išsiaiškinimą sau) tokį skaitymą galima įsivaizduoti.

Kūrinio analizavimas, tai visumos skaidymas į dalis. Analizė apima kūrinio sandarą:

Kalbėjimo situacija, subjektas/pasakotojas, pasaulio modelis (erdvės, laikai, atlikėjai), veikėjų sistema, kitimas (siužetas, vyksmas), kompozicija; pasikartojimai, skaitymas dalimis.

Prasmių ieškojimas („ką“ ir „kuo“ tekstas „sako“).

Analizės tikslas – atskleisti kūrinio visumos prasmę.

Raiškusis skaitymas yra puiki sąmoningo skaitymo forma, geriausiai perteikianti kūrinio idėjinį turinį. Skaitovas visuomet turi žinoti, ką skaito, kam skaito, kuriuo tikslu skaito. Norint tai įgyvendinti, reikia gerai suprasti kūrinį, atkurti jo vaizdus, išgyventi kūrinio įvykius, nuotaikas. Visa tai pasiekti galima protu, vaizduote, jausmais ir kalbine išraiška.

Parengiamieji darbai prasideda nuo kūrinio pasirinkimo. Kūrinys turi būti įdomus, vertingas auklėjamuoju požiūriu, atitikti auditorijos amžių. Mokinių auditorija visada labai imli, todėl mokytojas turi jausti didelę atsakomybę. Literatūrinę medžiagą reikia imto tokią, kuri jaudintų atlikėją idėjų visuma, o ne žavėtų atskirais vaizdais, įvykiais ar personažais. Pagrindinė sąlyga – noras tiksliai ir meniškai perteikti kūrinio esmę. Visų pirma reikia kelis kartus atidžiai perskaityti kūrinį, išsiaiškinti jo temą ir idėją. Atskleisti kūrinio idėją – pagrindinis skaitovo uždavinys. Idėja turi jaudinti ne tik atlikėją, bet ir klausytojus. Paviršutiniškai susipažinusius su kūriniu, neįmanoma tinkamai išspręsti pagrindinį skaitovo uždavinį, todėl būtina smulki viso kūrinio ar parinktos ištraukos analizė. Tuo tikslu reikia sukaupti daugiau žinių apie autorių, susipažinti su jo biografija, pasaulėžiūra, kūryba. Papildomos žinios apie rašytojo gyvenamąją epochą taip pat padeda ryškiau atskleisti kūrinio idėją.

Skaitovas turi įtikinti klausytojus, kad šita pagrindinė mintis yra svarbiausia. Norint įtikinti, reikia pačiam ta idėja tikėti, žinoti: kodėl skaitau, ką šiuo kūriniu noriu pasakyti mūsų dienų skaitytojui. Siekiant įgyvendinti pagrindinį uždavinį, labai svarbus yra skaitovo nusiteikimas. Jeigu skaitovas sugeba šį uždavinį įgyvendinti, tarp jo ir auditorijos atsiranda tinkami tarpusavio ryšiai, kurie garantuoja klausytojų dėmesį. ( Prėskienienė E. 1999)

Tolesnis darbas – suvokti kūrinio veiksmų nuoseklumą, siekiant autoriaus mintis, tekstą padaryti savą, suprasti įvykių eigą. Veiksminę analizę geriausia pradėti nuo kūrinio suskirstymo įvykiais. Kiekviename prozos kūrinyje yra stambesnių ir smulkesnių įvykių. Tie įvykiai atspindi veikėjų tarpusavio santykius, keičia veiksmo eigą. Reikia mokėti atskirti pagrindinius įvykius nuo ne tokių reikšmingų, sugebėti pajusti veiksmo raidos perspektyvą. Pagrindiniai kūrinio įvykiai padalija tekstą į tam tikras dalis. Kiekvienoje dalyje reikia rasti pagrindinę mintį ir numatyti skaitovo uždavinius tai minčiai išreikšti. Iš visų numatytų skaitovo uždavinių įgyvendinimas ir padeda išryškinti svarbiausią idėją. ( Prėskienienė E. 2004)

Pvyzdys pasakos veikėjo elgesį aptariant, užduodant klausimus ir analizuojant:

Apie ką ši pasaka?

Kuris veikėjas tau labiausiai patiko? Kodėl?

Kodėl herojus vienoje ar kitoje situacijoje elgėsi būtent taip?

Kas būtų atsitikę veikėjams, jeigu jie būtų pasielgę kitaip?

Apie ką tu galvojai klausydamas pasakos?

Gal kažkas panašaus buvo atsitikę ir tau?

Labai svarbu aptarti pasaką su vaikais ir neskirstyti veikėjų į gerus ir blogus, teigiamus ir neigiamus, kaip negalima vertinti vaiko asmenybės: tu – geras, tu – blogas.

TEKSTO INTERPRETAVIMAS

L. Ruseckienė (2001) skiria darbo su tekstu tarpsnius: nuteikimas skaitymui → pirminis skaitymas → teksto suvokimas (analizė ir interpretacija).

Mokinys turi būti ruošiamas kiekvieno teksto skaitymui. Sukurti teksto skaitymui palankią emocinę ir dalykinę atmosferą padeda specialūs įvadiniai darbai. Svarbu mokiniams sudaryti kūrinio pirminio skaitymo sistemą, atsižvelgiant į mokinių amžių, teksto sudėtingumą, apimtį, žanrą, programos reikalavimus. Mokant mokinius analizuoti ir interpretuoti kūrinį tikslingiausia skirti tokias užduotis ir klausimus, kurie padėtų suprasti kūrinį.

Tuo tarpu A. Ruškys (2004) teksto analizę apibūdina kaip trimatę „gyvenimas – ego – tekstas“ sąveiką, kurios ašis yra teksto vertybės ir jų pažinimas, supratimas. Analizuojant ir interpretuojant tekstą, svarbi kalbinio, kultūrinio bendradarbiavimo situacija, kai teksto pažinimas pavirsta gyvenimo pažinimu.

Interpretacija yra bandymas suprasti pateiktą tekstą kaip galima geriau, kaip galima daugiau smulkmenų pastebėti. Tekstas gali būti:

lyrinis,

epinis;

draminis.

Kiekvienas skaitytojas susigyvena su tekstu, tekstai gali būti suprasti daugiareikšmiškai ir kiekvieną skaitytojas skirtingai interpretuoja. Kartais pirmiausia tekstas perskaitomas, tada vėliau visapusiškai išsiaiškinamas, kad galima būtų tiksliai žinoti, kiek tekste yra a) autoriaus ir b)laiko ženklų.

Kuo tekstas yra senesnis, tuo jo interpretacija darosi sudėtingesnė, tai, kas tuomet buvo savaime suprantama, mes privalome „išversti” į šių dienų sąvokas.

Interpretacijos tipai:

Parafrazinė interpretacija. Interpretuojame taip: siaurai apibūdiname tekstą ir žingsnis po žingsnio suprantame. Interpretacijos pagrindas yra paties teksto dalių esmės suvokimas. Pavyzdys: Eilėraštyje pirmiausia interpretuojame pirmąjį, tada antrąjį ir t.t posmelius. Pabaigoje parašome analizės išvadą.

Argumentuota interpretacija.Tai yra metodas, kai remiamasi pagrindinėmis tezėmis. Paaiškinimui pasinaudojama tinkamomis tezėmis iš teksto dalies. Argumentavimui pasinaudojama tokiomis tezėmis, kurios tinka atitinkamai teksto daliai. Taikant šį būdą reikia įsitikinti, ar interpretacija neprieštarauja interpretatoriaus pasirinktoms tezėms.

Sudėtinė interpretacija:

Interpretacija turi būti visiems suprantamai pradėta, pirmiausia turi būti atskleistas bendras teksto supratimas.

Net ir mažos, bet esminės turinio detalės negali būti pamirštos.

Turinio planas rašomas papunkčiui, į punktus įtraukiamos ir personažų charakteristikos.

Stilistinėje ir žodinėje analizėje atskleidžiama ypatinga žodžių ir sakinių daryba ir kalbos formavimas.

Sukaupus visas žinias pagal anksčiau išvardintus punktus, galima susidaryti bendrą nuomonę/vaizdą apie tekstą.

Teksto interpretacijai galioja pagrindinė taisyklė: jokių citatų be paaiškinimų ir interpretacijos ir jokių paaiškinimų be citatų. Dažnai turime tik sakinio dalį arba tik žodį, kad įrodytume savo interpretaciją. Šioje situacijoje taip pat privaloma cituoti tinkamą žodį ar sakinio dalį. Kiekviena citata reikalauja kabučių, o kiekviena netiesioginė kalba tariamosios nuosakos.

Kaip interpretuojama:

Skaityti. Savaime suprantama, kad jeigu kiekvienos interpretacijos pagrindinė mintis yra nusakyti tekstą tiksliai, jį reikia išsamiai ir aktyviai perskaityti. Aktyviai – reiškia, jog mintį, kuri atrodo svarbi, pasibrauk (ir pasitelk kaip pavyzdį.) ir paraštėje pasirašyk šauktuką arba atitinkamą frazę. Kas iš pradžių lieka neaišku, pažymėk klaustuku.

Išsiaiškinti prasmę. Tuomet galima pradėti bandyti išsiaiškinti kuo susiję teksto dalys ir kur yra teksto įžanga. Galime sau užduoti klausimą „Kaip aš supratau tekstą, kai tekstą suskaidžiau į atskiras dalis?”. Dabar galite pasiliktas teksto dalis, kurias lig šiol neaiškiai supratote, įtraukti į atsakymą į pateiktą prieš tai klausimą. Jeigu vis dėlto dar nesuprantate, normaliai viską pergalvokite nuo pat pradžių. Šitaip žingsnis po žingsnio (popieriuje) susidarykite pagrindinį teksto planą ir parašykite interpretaciją.

Analizavimas. Kitas žingsnis yra pirminis, arba rašytinis, dėstymas.

Pavyzdys. Klausimai nuotykinės istorijos interpretacijai:

Kuo istorija ypatinga? Daiktais? Vieta? Personažais? Įvykiais?

Išdavikiškas pirmasis sakinys. Pirmas sakinys pasako, kur istorija vyksta, apie ką ta istorija ir t. t.

Kur yra pagrindinė mintis?

Kokia yra bendroji kūrinio struktūra?

Kokia teksto tema?

Kas istoriją daro menišką?

IŠVADOS

Raiškusis skaitymas yra būtinas kiekvieno žmogaus gyvenime. Dėl to labai svarbu vaiką jau nuo pat jo skaitymo pradžios mokinti aiškiai ir raiškiai tarti žodžius. Vaikas turi žinoti, kur reikia daryti logines, psichologines ir ritmines pauzes. Be šių dalykų jo skaitymas nebus išraiškingas ir gerai suprantamas. Dar labai svarbu, kad skaitomą kūrinių žmogus galėtų jį išanalizuoti ir tinkamai interpretuoti. Norint pasiekti šių dalykų, vaiką turi supti tinkami ir kompetentingi pedagogai, kurie galėtų užtikrinti gerą mokymą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Augu su pasaka. Prieiga per internetą: http://vaikystestakas.lt/tm/straipsniai/augu-su-pasaka-14 (žiūrėta 2015.04.16 )

Ambrukaitis J. Vaikų, turinčių mokymosi sunkumų gimtosios kalbos ugdymas I klasėje. – Šiauliai, 2000.

Balys J. Pasakojamoji tautosaka ir jos tyrinėjimai. Kaunas. 1989

Bendrosios pragramos Prieiga per internetą:

http://www.upc.smm.lt/suzinokime/bp/2011/Kalbos_2_priedas.pdf (žiūrėta 2015.04.17)

Daujotytė V. Skaitymas: džiaugsmas, mokymasis, mokymas // Žvirblių takas. – Vilnius, 2008 (2), p. 25–27

Juodaitytė A,Darželio-mokyklos bendruomenės dalyvavimas kuriant organizacijos .2007. kultūrą: sąlygos ir galimybės. Pedagogika, 88, p. 19-24.

Gage N. L., Berliner, V. Pedagoginė psichologija. V., 1994.

Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. K., 1990.

Kneižienė I. Savarankiško skaitymo ir skaitytojo ugdymas // Žvirblių takas. (1), p. 10–15 – Vilnius, 2008

Lapienienė A. Knyga ir vaikystė žmogaus gyvenime//Žvirblių takas.-V,2008 Nr.2.

Pasaka tai bendravimo ir ugdymo priemonė Prieiga per internetą:

http://vyturelis.eu/pasaka-tai-bendravimo-ir-ugdymo-priemone (žiūrėta 2015.04.17)

Prėskienienė E.E. Garso, žodžio, sakinio teksto raiška. Šiauliai, 2004.

Prėskienienė E. E. Žodžio meno pagrindai. Šiauliai, 1999.

Plentaitė V., Marcelionienė E. Šaltinėlis. II klasės mokytojo knyga. Kaunas. 2003

Plentaitė V., 2007, Prozos kūrinio skaitymas pradinėse klasėse. – Žvirblių takas 1, 28–37.

Pakerys A. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. Vilnius. 1995

Raguotienė G. Trys darbai apie skaitybą //Tarp knygų 2006 Nr.1

Raguotienė G. Atversta knyga. – Vilnius, 2008

Ruseckienė L., , Literatūros pedagogikos studijos. Vilnius: Gimtasis žodis. 2001

Ruškys A., Teksto semiotika: problema ir pažinimo pradinėse klasėse perspektyvos. – Tiltai 22, 128–135. 2004.

Sauka L. Lietuvių tautosaka. Kaunas.1991.

Skaitymo gebėjimų ugdymas. Prieiga per internetą:

www.rudamina.vilniausr.lm.lt/wp…/skaitymo%20gebejimu%20ugd.ppt (žiūrėta 2015.04.12 )

Skaitymo įgūdžių formavimas – tobulinimas. Prieiga per internetą:

http://www.lietuviunamai.vilnius.lm.lt/index_files/skaitymo_igudziu_formavimas_tobulinimas.pdf (žiūrėta 2015.04.04 )

Skaitome vaikams Prieiga per internetą: www.vyturelis.kaunas.lm.lt/tmp/files/SKAITOME%20VAIKAMS.doc ( žiūrėta 2015.04.12.)

Švietimo gairės. – Vilnius, 2010.

Šulcienė D. Knyga paauglio vertybių kontekste . – Vilnius, 2001

Šiuolaikinė skaitymo samprata ir skaitymo gebėjimų … Prieiga per internetą:

www.saltinis.lt/…/siuolaikine_skaitymo_samprata_ir_skaitymo_gebejimu… (žiūrėta 2015.04.16 )

Teksto analizė – vienas iš IV klasės mokinių komunikavimo kompetencijos ugdymo būdų

Prieiga per internetą:

http://www.biblioteka.vpu.lt/zmogusirzodis/PDF/didaktinelingvistika/2011/jak33-42.pdf

(žiūrėta 2015.04.16 )

Mayers G. D. Psichologija. V. 2000