Šeimos teisė

Vaiko teisių konvencijos 7 straipsnis numato vaiko teisę, kiek tai įmanoma, nuo gimimo žinoti, kas yra jo tėvai. Realizuojant šią visuotinai pripažintą vaiko teisę, Lietuvos teisė nustatė vaiko kilmės nustatymo pagrindus ir tvarką. SŠK 55 str. 2 dalis numatė, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti. Ši nuostata suderinta su Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 5 straipsniu. Tarptautinės teisės normos orientuoja į objektyvius biologinių vaiko tėvų nustatymo būdus. Tėvystę patvirtinant ar ją paneigiant pirmenybė teikiama moksliniams įrodymams. Pažymėtina, kad tokia įrrodinėjimo specifika lemia ir normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, patikimumą, pakankamumą, taikymo ypatumus. Nenoras, atsisakymas atlikti ekspertizę, t.y. trukdymas nustatyti tėvystę moksliniais įrodymais teismų praktikoje, o nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam Civiliniam kodeksui, – pagal šio kodekso 3.148 str. 2 dalį, gali būti įvertintas kaip tėvystės įrodymas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 str. 2 d. numatyta, kad esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų attsirandančioms pasekmėms.

Minėto CK Trečiosios knygos X skyriaus antrajame skirsnyje nustatytos tėvystės pripažinimo sąlygos bei taisyklės, o X skyriaus trečiajame skirsnyje – tėvystės nustatymo taisyklės. Pagal CK 3.141 str., tėvystė gali būti pripažįstama tik asmens, pripažįstančio save tėvu, pareiškimu. Teisminiu keliu tėvystės pripažinimo kl

lausimas sprendžiamas supaprastinto proceso tvarka. Jeigu vaiko tėvas yra miręs, kaip ir yra nagrinėjamos bylos atveju, pagal CK 3.147 str. 2 d. jame nurodyti asmenys turi teisę kreiptis į teismą dėl tėvystės nustatymo, ir jo pareiškimas teisme nagrinėjamas vadovaujantis CK X skyriaus trečiojo skirsnio nuostatomis.

2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.148 str. kaip esminį pagrindą tėvystei nustatyti įtvirtino mokslinius įrodymus (ekspertizių išvadas dėl giminystės ryšio įrodymo). Tuo atveju, jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, taip pat ir kiti įrodymai. Taigi, įstatymas numato, kad tėvystės nustatymas remiantis kitais įrodymais nei ekspertizių išvados, galimas tais atvejais, kai abi šalys atsisako atlikti ekspertizę arba kai atsakovas, t.y. spėjamas vaaiko tėvas, atsisako atlikti ekspertizę. CPK 215 str. 1 d. numato, kad kiekvienas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šie du reikalavimai tarpusavyje susiję, todėl vieno jų nesilaikymas reiškia kito pažeidimą. Sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu nagrinėjant bylą visiškai išsiaiškintos ir nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės, kurios yra būtinos taikant materialinės teisės normas konkrečiam ginčui reguliuoti.

Pažymėtina, jog civilinis procesas Lietuvos Respublikoje yra paremtas šalių rungimosi ir dispozityvumo principais. CPK 58 straipsnis numato, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo re

eikalavimų ir atsikirtimų pagrindu.

Taigi, pateikti įrodymus yra dalyvaujančių byloje asmenų pareiga. Tačiau galiojantys įstatymai suteikia galimybę dalyvauti įrodinėjimo procese ir teismui. Be to, kartais, kai dėl svarbių priežasčių šalis ar kitas dalyvaujantis byloje asmuo negali gauti ar pateikti reikiamo įrodymo, teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo padėti šaliai juos rinkti (LR CPK 74, 75 str.). Būtent teismas atsako už civilinio proceso įstatymų, reguliuojančių įrodinėjimą, laikymąsi ir tinkamą taikymą. Teismas sprendžia, ar pakankamai byloje surinkta įrodymų. Teismo sprendimas, priimtas teismui nevisiškai ištyrus ir įvertinus įrodymus arba nustatytas laikant neįrodytas aplinkybes, negali būti laikomas pagrįstu ir turi būti panaikintas.

tėvystės nustatymą reglamentavo ir Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 17 d. ratifikuota 1975 m. Europos konvencija “Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso”, kuri buvo priimta siekiant pagerinti nesantuokinių vaikų teisinę padėtį. Šios konvencijos 3 str. numato, kad kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku pripažinimu arba teismo sprendimu, o 5 str. nurodo, kad dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę. Pažymėtina, jog derinant šias konvencijos nuostatas su 1969 m. SŠK 55 str., 1999 m. kovo 26 d. buvo pakeista šio straipsnio redakcija, kuri numatė, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti, taip pat kiti įrodymai, patvirtinantys tėvystę. Jau šiomis pataisomis įstatymų le

eidėjas siekė įtvirtinti ekspertizės išvadas dėl tėvystės kaip pagrindinius įrodymus tėvystei nustatyti.

Be to, derinant CK nuostatas su CPK nuostatomis, Lietuvos Respublikos Seimas 2001 m. birželio 21 d. įstatymu Nr.IX-390 papildė CPK Dvidešimtuoju3 skirsniu Bylų dėl tėvystės nustatymo nagrinėjimo ypatumai (įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.), kurio 25618 str. įtvirtino pagrindinį įrodymą tėvystei nustatyti – mokslinius įrodymus (ekspertizę). Pagal šią civilinio proceso teisės normą, tik tuo atveju, jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindas tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę.

CPK 3 str. numato, kad civilinių bylų procesai vyksta pagal civilinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo ar teismo sprendimo vykdymo metu, todėl teismas nagrinėdamas bylą turėjo taikyti CPK 25618 str. nuostatas ir nustatant tėvystę vadovautis šioje normoje pateiktomis įrodymų leistinumo taisyklėmis.

Dėl įstatymo taikymo nustatant tėvystę

Byloje sprendžiant klausimą dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su taikytina teise tėvystei nustatyti, svarbu yra tai, kad 1996 m. rugsėjo 17 d. įstatymu Nr. 1519 Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1975 m. Europos Konvenciją „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“. Ratifikuota Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma tiesiogiai kartu su nacionaliniais įstatymais, reguliuojančiais ginčo santykius (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Šios Konvencijos 3 straipsnis numato, kad kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku pripažinimu arba teismo sprendimu. Konvencijos 5 straipsnyje numatoma, ka

ad bylose dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę.

Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. VIII-1106 SŠK 55 straipsnį suderino su Konvencijos nuostatomis ir nustatė, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti, taip pat kiti įrodymai, patvirtinantys tėvystę. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.148 straipsnis kaip pagrindą tėvystei nustatyti įtvirtino mokslinius įrodymus (ekspertizių išvadas dėl giminystės ryšio įrodymo). Taigi tiek buvę, tiek esami įstatymai bei minėta Konvencija pagrindą tėvystei nustatyti numato mokslinius įrodymus.

Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įstatymų taikymo tėvystės nustatymo bylose atkreipiamas dėmesys į tai, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Atsižvelgiant į nurodyto įstatymo reikalavimus, teismas, nagrinėdamas bylą ir sprendimą priimdamas 2004 m. vasario 2 d., turėjo taikyti vaiko kilmės nustatymo teisinius pagrindus, įtvirtintus 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame CK.
Tėvystės nustatymo bylose ekspertizės išvada yra prima facie įrodymas (CK 3.148 straipsnis, CPK 389 straipsnis). CPK 219 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams.

Dėl išlaikymo nepilnamečiu vaikui priteisimo

2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas reglamentuoja šio kodekso trečiosios knygos Šeimos teisė XII skyriaus antrasis skirsnis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Atsižvelgiant į šias nuostatas, teismai, spręsdami išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo klausimą po CK įsigaliojimo šioje byloje turėjo taikyti 2001 m. CK nuostatas, reglamentuojančias vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas.

CK 3.192 straipsnio 1 dalis nustato, jog tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pareiga išlaikyti vaiką atsiranda nuo vaiko gimimo dienos. CK 3.200 straipsnis, apibrėžiantis išlaikymo priteisimo momentą, numato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Teismas išlaikymą turi teisę priteisti nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Teisė reikalauti priteisti išlaikymą atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus.

Teismas šios kategorijos bylose turi teisę išeiti už reikalavimo ribų (CPK 376 straipsnis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į CPK 353 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas, teisėjų kolegija peržiūri teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo. Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucija, vykdydama jai Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatytas funkcijas, privalo užtikrinti, kad priteistas išlaikymas ir jo įsiskolinimas būtų išieškotas įstatymų nustatyta tvarka ir kad vaikui skirtas išlaikymas būtų naudojamas tik jo interesams (CK 3.203 straipsnis).

CK 3.3 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos principas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nagrinėjant bylas, kuriose sprendžiamas klausimas dėl tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus, yra detaliau pasisakyta dėl prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo nuostatų. Šių nuostatų realizavimas praktikoje reiškia, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje, kurioje sprendžiami vaikų išlaikymui reikalingos sumos dydžio, išlaikymo formos klausimai, visų pirma, turi vertinti byloje nustatytas aplinkybes vaikų teisių ir interesų aspektu, t.y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą, o visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vaikų interesų naudai.

Išlaikymo priteisimo momento klausimas taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aptartas. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. sausio 7 d. nutartyje, kuri priimta išnagrinėjus bylą Čibinskienė v. G.Kraujalis byloje Nr.3K-3-23/2004 m. kat.70.4, 72.2 pasisakė, kad remiantis CK 3.200 straipsniu išlaikymas turi būti priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, o tokią teisę nepilnamečiai vaikai pagal kilmę įgyja nuo jų gimimo dienos (CK 3.137 straipsnio 1 dalis). Vaikų kilmės iš tėvų patvirtinimas nesiejamas su vaikų gimimo įrašo padarymo data arba su teismo sprendimo nustatančio tėvystę priėmimo (įsiteisėjimo) data, nes vaikų kilmė yra kildinama iš konkrečių tėvų ir nuo jų gimimo dienos. Pagal CK 3.192 straipsnio 1 dalį tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, t.y. nuo vaikų gimimo dienos.
Asmenų civilinę būklę arba teisinį statusą lemia teisės normose nustatyti juridiniai faktai, t.y. veiksmai ar įvykiai, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina tam tikras teises ar pareigas. Svarbiausi iš tų faktų – gimimas, tėvystės nustatymas ir kiti yra registruojami kaip civilinės būklės aktai. Žinios apie tuos aktus užfiksuojamos civilinės būklės aktų įrašais.

SŠK 184 straipsnio 1 dalis nurodė, kad gimimo įraše įrašomas vaiko vardas, tėvavardis ir pavardė bei žinios apie tėvus. Tos žinios apie tėvus turi atitikti vaiko kilmės nustatymą (SŠK 52-55 straipsniai) bei įrašą apie vaiko kilmę iš tėvų reguliavusias teisės normas (SŠK 58 ir 60-63 straipsniai). Vaiko kilmė – tai vaiko gimimas iš konkrečių tėvų. Vaiko kilimas iš tėvų, esančių santuokoje, patvirtinamas tėvų santuokos įrašu. Jeigu tėvai nėra santuokoje, vaiko kilmė nustatoma bendru jų pareiškimu. Jeigu nėra tokio pareiškimo, tėvystę nustato teismas. SŠK 61 straipsnis reglamentavo įrašų apie vaiko tėvą įrašymą, kai tėvystė išvardytais būdais nenustatyta. Tokiais atvejais apie vaiko tėvą buvo įrašomi fiktyvūs duomenys, t.y. vaiko tėvo pavardė įrašoma pagal motinos pavardę, o tėvo vardas ir tėvavardis – pagal motinos nurodymą. Toks įrašas jokių teisinių pasekmių nesukelia kitiems asmenims, nors atsitiktinai jis sutaptų su tikrojo tėvo arba kito asmens vardu, pavarde ir tėvavardžiu. Kolegija konstatuoja, kad duomenys apie vaiko kilmę gimimo įraše turi atitikti teisės normas, reguliuojančias vaiko kilmės nustatymą. Jeigu vaiko kilmė iš tėvo nebuvo nustatyta, įrašai apie tėvą yra neteisingi, todėl nėra pagrindo nuginčyti tėvystę, o būtina atlikti neteisingų duomenų ištaisymą vaiko gimimo akto įraše. Tėvystės nustatymo bylose ginama vaiko teisė žinoti savo biologinius tėvus.

Vaiko pavardės suteikimo principines nuostatas reglamentuoja nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.167 str., numatantis, kad tuo atveju, kai vaiko tėvų pavardė skirtinga, vaikui suteikiama vieno iš tėvų pavardė tėvų susitarimu, o jei tėvai nesusitaria – teismo nutartimi. Vaiko tėvų pavardėms esant skirtingoms, vaiko pavardės suteikimas tėvų susitarimu buvo numatytas ir iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio SŠK 62 str. Vaiko pavardės suteikimą, kai vaiko motina nėra susituokusi su vaiko tėvu ir kai vaiko tėvystė nenustatyta, nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. liepos 12 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. kovo 26 d. įsakymu Nr.65 patvirtintos Civilinės būklės aktų registravimo laikinosios taisyklės, kurių 20.2. p. numatė, kad kai vaiko motina nėra susituokusi su jo tėvu ir kai vaiko tėvystė nenustatyta, vaikui suteikiama motinos pavardė, tautybė ir jos nurodytas vardas, be to, vaiko motinai pageidaujant, vaiko gimimo įraše duomenys apie jo tėvą neįrašomi. Šios nuostatos nepaneigia vaiko pavardės suteikimo tėvų susitarimu principo, tačiau numato vaiko pavardės suteikimo tvarką, kai vaiko tėvas iš esmės nėra nustatytas, ir dėl to nėra ir tėvų susitarimo.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 str. 1 d. bei CK 3.161 str. 1 d. įtvirtinta viena iš vaiko teisių – teisė nuo gimimo turėti vardą ir pavardę, t.y. vaikui po gimimo turi būti suteiktas vardas ir pavardė per kuo trumpesnį laiką.
CK 3.167 str. 4 d. numatyta, kad vaiko pavardės pakeitimo pagrindus ir tvarką nustato teisingumo ministro patvirtintos Civilinės metrikacijos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr.129 buvo patvirtintos Civilinės metrikacijos taisyklės. Šių taisyklių 30 p. nustatyta, kad registruojant tėvystės nustatymą – paliekama vaiko turima pavardė ir tautybė arba, motinos nurodymu, jam suteikiama tėvo pavardė ir tautybė. Tai, kad taisyklėse tiesiogiai nenurodyta, jog motinos atsisakymą suteikti vaikui tėvo pavardę galima skųsti teismui, nereiškia, kad tėvas tokios teisės neturi. Tokią teisę tėvas turi remiantis bendra teise kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių teisminės gynybos principu.
Teismas, spręsdamas ginčą dėl vaiko pavardės pakeitimo, turi atsižvelgti į Vaiko teisių konvencijos 8 str. nustatytą valstybės pareigą užtikrinti vaiko teisę į savo identiškumo išsaugojimą. Pažymėtina, kad vaiko pavardės keitimas neatitiktų ir jo interesų, nebent tai yra aiškiai pagrįsta pasikeitusiomis faktinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, jeigu pavardę pakeičia motina (tėvas), kurio pavardė vaikui suteikta (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d.). Tikslas užtikrinti vaiko pavardės pastovumą (nekintamumą) atsispindi ir minėtų Civilinės metrikacijos taisyklių 30 p., kuriame įtvirtintas pagrindinis principas, kad registruojant tėvystės nustatymą – paliekama vaiko jau turima pavardė.
Pagal Civilinės metrikacijos taisyklių 30 p., registruojant įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą tėvystę, civilinės metrikacijos įstaiga įrašo civilinės būklės akto įrašo papildymo įrašą, nurodant jame vaiko tėvą ir išduoda naują vaiko gimimo liudijimą, pirmiau išduotą liudijimą paimant ir sunaikinant.

Giminystės santykių faktą galima nustatyti visais atvejais, kai toks faktas sukelia teisinius padarinius.

Ieškovė gimė 1923 metais Kražių parapijoje. Tėvų ir vaikų teisių bei pareigų atsiradimo pagrindus tuo metu, toje vietovėje reguliavo Civilinių įstatymų sąvado X tomo pirmosios knygos antrasis skyrius. Šio skyriaus pirmojo perskyrimo trečioji skirtis numatė pavainikių institutą. Pavainikiniais buvo laikomi vaikai, pagimdyti netekėjusios, atsiradę iš svetimavimo arba pagimdyti mirus motinos vyrui, panaikinus santuoką arba pripažinus ją netikra, kada nuo šių įvykių dienos iki kūdikio gimimo dienos praėjo daugiau kaip trys šimtai šešios dienos (Civilinių įstatymų sąvado X tomo 132 straipsnis). Tokie vaikai Lietuvoje buvo laikomi neteisėtais. Civilinių įstatymų sąvado X tomo pirmosios knygos antrojo skyriaus pirmojo perskyrimo ketvirtoji skirtis reglamentavo vaikų įteisinimo pagrindus ir tvarką. Vaikai buvo įteisinami tėvams susituokus ir teismine tvarka. Prašyti įteisinti galėjo ir patys vaikai, kurių gimdytojai jau mirę. Įteisinimas suteikė įteisintiems vaikams visas giminės bei paveldėjimo teises, priderančias teisėtiems vaikams. Kolegija konstatuoja, kad asmenų, kurie yra gimę Lietuvoje iki 1940 metų, kilmės klausimai sprendžiami vadovaujantis teisinių santykių susiklostymo vietoje tuo metu galiojusiais teisės aktais.
Atsižvelgiant į Civilinių įstatymų sąvado X tomo normas, reglamentavusias pavainikių ir jų tėvų santykius, kolegija konstatuoja, kad pavainikiui įteisinti būtini juridiškai reikšmingi faktai: pavainikio tėvas turi dengti jo išlaikymo išlaidas (Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1324 straipsnis), jį pripažinti, giminė turi neginčyti jo įteisinimo, jo gimimo patvirtinimo dokumentuose nėra nurodytas tėvas.

Įstatymas – CPK 215 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas. Todėl teismas neapsiriboja pateikta medžiaga bei paaiškinimais ir būtinai imasi visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų visapusiškai ir objektyviai išaiškintos tikrosios bylos aplinkybės, nustatytos šalių teisės ir pareigos. Bylos aplinkybės išaiškinamos teisminiu įrodinėjimu, kurio metu šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys pateikia įrodymus, duoda paaiškinimus, prieštarauja kitos šalies paaiškinimams ir įrodymams, analizuoja įrodymus, daro iš to išvadas dėl ginčo faktų. Todėl teisminis įrodinėjimas yra civilinio proceso įstatymais reguliuojama teismo, šalių ir kitų dalyvaujančiųjų byloje asmenų veikla, nustatant įrodinėjimo dalyką, pateikiant, renkant ir įvertinant įrodymus.
Teisminio įrodinėjimo turinys – tai teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų procesinė bei mąstymo (loginė) veikla, nustatant bylose aplinkybių tikrovėje buvimą arba nebuvimą. Visą įrodinėjimo procesą kiekvienoje byloje sudaro šie etapai: įrodymų nurodymas, pateikimas ir surinkimas; įrodymų ištyrimas ir patikrinimas; įrodymų įvertinimas. Šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimo pagrindu (CPK 58 str.).

Įrodymų sąvoka yra nurodyta CPK 57 str. 1 dalyje, o 3 dalyje yra išvardyti įrodymai: tai šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados. CPK 57 str. 4 dalyje yra nurodyta, kad įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų.

Pateikti įrodymus, kaip minėta, yra dalyvaujančių byloje asmenų pareiga, nes jie privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Tačiau, jeigu šalys įrodymų nenurodo ir jų nepateikia, tai teismas turi pareikalauti, kad šalys, pateikdamos teismui ieškinį, priešieškinį ar atsikirtimą į pateiktą ieškinį, nurodytų aplinkybes, kuriomis remiasi, ir pateiktų įrodymus joms patvirtinti (CPK 146 str. 2 d. 6 p.; CPK 148 str. 1 d.). Kai pateiktų įrodymų neužtenka, teismas turi pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų (CPK 58 str.). Įrodymai paprastai renkami iki prasidedant teisminiam nagrinėjimui, ypač – rengiantis nagrinėti bylą. Juos gali rinkti ir atidėjus bylos nagrinėjimą – iki kito teismo posėdžio. Byloje turi būti surinkta tiek įrodymų, kad jais remiantis būtų galima ištirti ir nustatyti visas reikšmingas bylai aplinkybes. Įrodinėjimo subjektai yra asmenys, turintys ir teisę, ir pareigą įrodinėti. Tačiau, kai dėl svarbių priežasčių šalis arba kitas dalyvaujantis byloje asmuo negali gauti ir pateikti reikiamo įrodymo, tai padeda teismas (CPK 74-77 str.). Teismas yra atsakingas už civilinio proceso įstatymų, reguliuojančių įrodinėjimą, laikymąsi ir tinkamą taikymą. Teismas galutinai įvertina įrodymus, nustato jų sąsajumą ir leistinumą, atleidžia nuo tam tikrų faktų įrodinėjimo. Taip pat teismas atsako už tinkamą įrodinėjimo dalyko nustatymą byloje. Įrodinėjimo dalyką apsprendžia šalies reikalavimas ir taikytina materialinės teisės norma.

Pažymėtina, kad galiojusi SŠK 55 straipsnio redakcija nenumatė pagrindo tėvystei nustatyti ekspertizės išvados giminystės ryšiui su vaiku įrodyti. Tačiau 1996 m. rugsėjo 17 d. įstatymu Nr. I-1519 Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1975 metų Europos Konvenciją “Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso”. Ratifikuota Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma tiesiogiai kartu su nacionaliniais įstatymais, reguliuojančiais ginčo santykius (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d.). Europos Konvencijos “Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso” 5 straipsnis numato, kad bylose dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę.

Faktų pripažinimas teisme vadinamas teisminiu faktų pripažinimu. Jis turi būti įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Faktai gali būti pripažinti ir ne teisme. Tokį pripažinimą galima laikyti įrodomuoju faktu, tačiau reikia įrodyti, kad faktai pripažinti. Tik CPK 57 straipsnyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis įrodytą pripažinimą teismas gali laikyti tam tikro fakto įrodymu. Pavyzdžiui, byloje dėl tėvystės nustatymo įrodžius teisme, kad asmuo, kitiems girdint, pareiškė esąs vaiko tėvu, ar kitu būdu pripažinęs tėvystę (laiške vaiko motinai ar kitiems asmenims), teismas gali tokią faktinę aplinkybę laikyti teisminiu faktų pripažinimu.

Civilinis procesas Lietuvos Respublikoje yra paremtas šalių rungimosi ir dispozityvumo principais. Šie principai reiškia, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 58 str.). Taigi, pateikti įrodymus yra dalyvaujančių byloje asmenų pareiga. Tačiau galiojantys įstatymai suteikia galimybę dalyvauti įrodinėjimo procese ir teismui. Be to, kartais, kai dėl svarbių priežasčių šalis ar kitas dalyvaujantis byloje asmuo negali gauti ar pateikti reikiamo įrodymo, teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo padėti šaliai juos rinkti (LR CPK 74, 75 str.) . Būtent teismas atsako už civilinio proceso įstatymų, reguliuojančių įrodinėjimą, laikymąsi ir tinkamą taikymą. Teismas sprendžia, ar pakankamai byloje surinkta įrodymų. Teismo sprendimas, priimtas teismui nevisiškai ištyrus ir įvertinus įrodymus arba nustatytas laikant neįrodytas aplinkybes, negali būti laikomas pagrįstu ir turi būti panaikintas.

Lietuvos Respublikos Seimas 1996 09 17 ratifikavo 1975 m. Europos konvenciją “Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso”, kuri buvo priimta siekiant pagerinti nesantuokinių vaikų teisinę padėtį. Šios konvencijos 3 straipsnis numato, kad kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku prisipažinimu arba teismo sprendimu, o 5 straipsnis nurodo, kad dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę. Derinant šias konvencijos nuostatas su LR SŠK 55 straipsniu, 1999 03 26 buvo pakeista šio straipsnio redakcija, kuri numato, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti.

Pažymėtina, kad teismas turi sudaryti realią galimybę šaliai gauti reikiamą įrodymą – tuo tikslu ir yra priimamos nutartys, kuriomis padedama rinkti įrodymus. Tokio pobūdžio nutartys, tame tarpe ir nutartys, kuriomis yra skiriamos ekspertizės, atskiraisiais skundais neskundžiamos, nes šios nutartys neužkerta kelio tolimesnei bylos eigai (LR CPK 347str.). Atskiruoju skundu gali būto skundžiama tik ta nutarties dalis, kuria buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas.

Žvelgiant į šeimos teisinių santykių reguliavimo perspektyvą, pažymėtina, kad naujojo LR Civilinio kodekso, įsigaliosiančio 2001 m. liepos 1 d., trečiosios knygos “Šeimos teisė” 3.148 str. 2 d. numato, kad atsakovui atsisakius ekspertizės , teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali tokį atsakovo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą. Ekspertizės vaiko kilmei nustatyti skyrimas yra susiję ne tik su atsakovo, bet ir su vaiko interesais, t. y. su vaiko teise žinoti savo tėvus. Tokia vaiko teisė yra įtvirtinta 1995 liepos 3 d. Lietuvos ratifikuotoje Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje. Šios konvencijos 7str. 1d numatyta, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą ir pilietybę, taip pat, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.

Vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad vaikas, kiek tai įmanoma, turi teisę žinoti savo tėvus. Šios konvencijos įgyvendinimui ją ratifikavusios šalys privalo sukurti teisinį mechanizmą, kuris leistų įgyvendinti vaiko teises. Vaiko teisė žinoti savo tėvus reiškia vaiko kilmės klausimą, todėl šis šeimos teisės institutas iš esmės buvo naujai įstatymo leidėjo peržiūrėtas Lietuvos valstybei prisiėmus atitinkamus tarptautinius įsipareigojimus. Vaiko gimusio ne santuokoje teisė žinoti savo tėvus yra papildomai garantuojama tarptautinės privatinės teisės bei nacionalinės teisės normomis, reglamentuojančiomis šios teisės realizavimo sąlygas ir tvarką.

Europos konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso orientuoja, kad turi būti nustatomas vaiko biologinis tėvas, t.y. turi būti nustatoma kraujo ryšio giminystė. Šiam tikslui pasiekti bylose dėl tėvystės nustatymo pagrindiniais įrodymais tampa moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę. Šios Europos konvencijos nuostatos nacionalinėje teisėje buvo realizuotos pakeitus SŠK 55 straipsnio redakciją. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs CK 3.148 straipsnis tėvystės nustatymo pagrindu numato mokslinius įrodymus ir kitus įrodomuosius faktus.

Mokslinių įrodymų pačios šalys surinkti negali, nes šių įrodymų rinkimas susijęs su atitinkamų specialių žinių panaudojimu. Be atsakovo gebėjimo apvaisinti, šioje byloje nebuvo aiškinamas vaiko galimo kraujo ryšio su atsakovu buvimas ir nebuvimas. Teismas privalo paskirti genominę ekspertizę, o atsakovo atsisakymas ekspertizės gali būti įvertintas kaip tėvystės įrodymas tik po to, kai ekspertizė buvo paskirta, o pastarasis į ją dėl nesvarbių priežasčių nenuvyko ar atsisakė vykti. Ginčas šioje byloje yra susijęs su vaiko teisių reglamentavimu, t.y. su viešu interesu. Tokiose bylose teismo vaidmuo renkant įrodymus turi būti aktyvesnis. Į tai atsižvelgdamas teismas privalėjo ex officio paskirti ekspertizę giminystės ryšiui nustatyti net ir atsakovui su tuo nesutinkant. Atsakovo atsisakymas vykti ekspertizei negali būti pagrindas teismui šios ekspertizės neskirti, nes bus pažeistos įrodymų rinkimą nustatančios procesinės teisės normos. Šios kategorijos bylose tokių normų pažeidimas gali būti pagrindu neteisingo sprendimo priėmimui.

Kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipėsi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės (CK 3.152 str. 1 d.). Tinkamam ieškinio senaties, nustatytos šiame straipsnyje, taikymui būtina išsiaiškinti jos teisinę prigimtį bei ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią.

CK 3.152 straipsnyje nustatytas specialus sutrumpintas vienerių metų terminas kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo. Svarbi šio termino teisinė prigimtis. Ieškininės senaties termino esmę sudaro tai, kad subjektyvinė teisė egzistuoja visą laiką, bet jos pažeidimo atveju ji ginama ieškininės senaties termino ribose. Nuo ieškininės senaties terminų reikia skirti naikinamuosius terminus, kuriais nustatyta pačių teisių galiojimo trukmė. Pasibaigus šiam terminui, pasibaigia ir ta subjektyvinė teisė. Subjektyvinė tėvystės (motinystės) teisė atsiranda nuo vaiko gimimo ir baigiasi jo mirtimi. Laikyti, kad ši teisė egzistuoja tiktai vienerius metus, nėra teisinio pagrindo ir prieštarauja objektyviai tikrovei. Taigi CK 3.152 straipsnyje numatytas terminas kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo yra ieškininės senaties, o ne naikinamasis terminas, todėl šis terminas gali būti sustabdomas, nutraukiamas ir atnaujinamas (CK 3.6 str. 2 d.).
CK 3.152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo galima per vienerius metus, taip pat nustatyta ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia bendraisiais kreipimosi į teismą atvejais. Šio straipsnio 1 dalyje numatyti du ieškinio senaties pradžios skaičiavimo momentai: 1) kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše; 2) paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Pirmuoju atveju vienerių metų termino eiga prasideda nuo sužinojimo apie subjektyvinės tėvystės (motinystės) teisės pažeidimą. Subjektyvinė tėvystės (motinystės) teisė pažeidžiama įrašu, bet apie teisės pažeidimą ir apie įrašą ne visada sužinoma tuo pačiu metu. Taigi vienerių metų termino eiga prasideda nuo sužinojimo apie subjektyvinės tėvystės (motinystės) teisės pažeidimą. Antruoju atveju senaties termino skaičiavimo pradžia yra diena, kai asmeniui, kuris kreipėsi į teismą, paaiškėjo aplinkybės, leidžiančios teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės (pavyzdžiui, gautas dokumentas, kad jo tėvystė nėra pagrįsta kraujo giminyste ir kt.).

Įstatyme nenurodyta, kad pagrindu tėvystei nuginčyti galimi tik moksliniai įrodymai (ekspertizės išvados). Tačiau moksliniai įrodymai nagrinėjant šiuos ginčus turi būti priimami ir vertinami kaip patikimiausi. Abu tėvai (proceso šalys) turėtų būti suinteresuoti jų tėvystės santykių išsiaiškinimu, tai yra svarbu ne tik šalių, bet ir vaiko interesais.

Tuo atveju, kai vaiką pagimdo motina, kuri yra susituokusi, nors vaikas pradėtas iki santuokos, kaip vaiko tėvas gimimo įraše įrašomas vaiko motinos sutuoktinis, remiantis santuokos įrašu ar jo pagrindu išduotu santuokos liudijimu (CK 3.140 str. 1 d.). Nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems tėvams arba nepraėjus daugiau kaip trims šimtams dienų po santuokos pabaigos, galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvas (CK 3.150 str. 1 d.).

Pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizių išvados dėl giminystės ryšio) ir kitos Civilinio proceso kodekse numatytos priemonės (CK 3.148 str.).

Taisyklėse dėl medicininės ekspertizės nurodoma, kad ekspertizės metu nustatyta galimos tėvystės tikimybė (99,00) yra nepakankama kategoriškam tėvystės fakto nustatymui (tėvystė laikoma įrodyta, jei tikimybė yra ne mažesnė nei 99,75 proc.).

SŠK 55 str. 2 d. (1995 m. kovo 25 d. redakcija) nurodo, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti, taip pat kiti įrodymai, patvirtinantys tėvystę. Nors pastarajame SŠK straipsnyje kalbama apir tėvystės nustatymą, o ne jos nuginčijimą, įrodymai yra analogiški, todėl tiek tėvystės nustatymui, tiek ir jos nuginčijimui ekspertizės išvada laikytina pagrindiniu įrodymu.

Pažymėtina, kad atsisakymą atlikti ekspertizę tėvystės nustatymo bylose kaip įrodymą, kuris gali būti vertinamas kitos šalies naudai reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, įsigaliojęs nuo 2001 m. liepos 1d. bei nuo 2001m. liepos 1d. įsigaliojusi CPK redakcija.

CPK 25618 str. nurodyta, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizė). Jei atsakovas atsisako ekspertizės, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali atsakovo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą. Taikant šiame straipsnyje numatytą įrodymų vertinimą pagal analogiją bylose dėl tėvystės nuginčijimo, teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo turėtų atsižvelgti į šias civilinio proceso normas. Be to, teismas turėtų atsižvelgti į CPK 25625str. nuostatas, kad nagrinėjant ginčus dėl tėvystės nuginčijimo, privalo dalyvauti valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija.

CK 3.168 str. 3 d. numato, kad tėvai turi teisę reikalauti grąžinti jiems nepilnamečius vaikus iš kiekvieno asmens, laikančio juos pas save ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą. Ši nuostata remiasi prioritetinėmis tėvų teisėmis vaikų auklėjimo srityje prieš kitus asmenis (CK 3.165 str. 1 d., Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 7 p.). Tačiau sprendžiant ginčus dėl vaikų, kaip ir imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, teismai turi vadovautis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3. str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d.). Vaiko interesus pirmiausiai nulemia teigiamas vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, vystymasis, atsižvelgiant į jo dvasinius, psichologinius, kultūrinius, moralinius, turtinius ir kitokius poreikius. Atsižvelgiant į šias principines nuostatas, teismas, perduodamas vaiką iš vienų asmenų auklėjimui kitiems asmenims, privalo nustatyti, ar šie asmenys užtikrins reikiamas vaiko gyvenimo ir vystymosi sąlygas. Nors tėvai ir turi prioritetines teises vaikų auklėjimo srityje prieš kitus asmenis, tačiau sprendžiant klausimą dėl vaiko perdavimo tėvui (motinai), teismas taip pat turi išsiaiškinti, ar šis tėvas (motina) užtikrins reikiamas vaiko gyvenimo ir vystymosi sąlygas. Priešingu atveju būtų pažeistas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Teismas turi nustatyti, ar tas iš tėvų, kuriam perduodamas vaikas, užtikrins pagrindinių vaiko teisių: gyventi ir sveikai vystytis, teisės į saugią socialinę aplinką įgyvendinimą ir pan. Be to, vaiko teisių apsaugos srities teisės aktai numato vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę išreikšti savo norus bet kokiais jį liečiančiais klausimais, o kitiems asmenims, tame tarpe ir teismams – pareigą į vaiko norus atsižvelgti išskirtinai, skiriant jiems daug dėmesio, išskyrus atvejus, kai vaiko norai prieštarauja jo interesams (Vaiko teisių konvencijos 12 str., CK 3.164 str. 1 d., 3.177 str.).

Sprendžiant klausimą, ar dalyvaujantiems byloje asmenims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta nustatyta tvarka, reikia atsižvelgti į proceso operatyvumo principą, kuris ne tik teismą įpareigoja vesti procesą, kad byla būtų išspręsta kuo greičiau, bet taip pat ir įpareigoja byloje dalyvaujančius asmenis veikti už greitą procesą, pačiom rūpintis dalyvavimu teismo posėdžiuose, pranešti apie gyvenamosios vietos adresą ir jo pasikeitimą.

Atsakovo pakeitimas byloje išimtinai priklauso nuo ieškovo valios, sutinkamai su dispozityvumo principo esme. Atsakovo pakeitimas byloje reiškia ieškinio reikalavimo pakeitimą, kadangi pakeičiamas asmuo, kurio reikalaujama atsakyti pagal ieškinį. Todėl ieškovo atstovo įgalinime teisė prašyti pakeisti atsakovą, nepriklausomai nuo to, ar keičiama tik jo procesinė padėtis, ar jis visai netraukiamas į bylą dalyvaujančiu asmeniu, turi būti specialiai aptarta (CPK 51 str.).

Šios dvi civilinės bylos yra tarpusavyje susijusios, vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų klausimo išsprendimas turi esminės reikšmės vaiko išreikalavimo byloje, be to, bylose nustatinėtinos tos pačios aplinkybės, rinktini tie patys įrodymai, todėl, kolegijos nuomone, tikslinga šias bylas sujungti į vieną (CPK 149 str. 4 d.). Tokios išvados pagrįstumą rodo ir tai, kad sprendžiant bylas atskirai, galima situacija, kai vaikas per trumpą laiko tarpą turės pakeisti gyvenamąją vietą, jei teismai priims iš esmės skirtingą vaiko gyvenamąją vietą nulemiančius sprendimus, o tai prieštarautų vaiko teisei ir interesui turėti pastovią gyvenamąją vietą, namų aplinką ir pan.

Teismas turi ginti tėvo išimtinę teisę gyventi kartu su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, jei nustato, kad vaiko tėvas užtikrins pagrindinių vaiko teisių įgyvendinimą, o kai vaikas išreiškia nenorą gyventi kartu su tėvu, nustato tokio nenoro prieštaravimą vaiko interesams.
Teismas bylose, kuriose sprendžiamas ginčas dėl vaikų turi būti itin aktyvus, kadangi įgyvendinant prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tuo pačiu ginamas ir viešas interesas. Teismas turi veikti vadovaujantis operatyvumo ir koncentruotumo principais, neleisti šalims piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, itin didelį dėmesį skirti paties vaiko tikrųjų norų ir pažiūrų išsiaiškinimui, aiškinantis jas teismo posėdžio metu, o jei tai tikslinga – pavedant tai atlikti kitiems asmenims. Teismas turi nustatyti, ar vaiko norai neprieštarauja jo interesams, atsižvelgiant į tai, kad santykiai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išreikalavimo iš asmenų yra tęstinio pobūdžio, vaiko interesai ir pažiūros keičiasi, o pakitus faktinėms aplinkybėms galimas naujas ieškinio su tokiu pačiu reikalavimu pareiškimas.

Ši norma taikoma vaiko tėvų atžvilgiu, nes tėvų teisės ir pareigos vaikų auklėjimo srityje yra lygios (SŠK 64 str.). Vaikų ir tėvų teisės yra prigimtinės teisės, todėl šių teisių apsaugai yra skirtos specialios teisės normos. Tėvų teisė rūpintis ir auklėti savo vaikus yra išimtinė (SŠK 65 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata reiškia, kad vaikas privalo ir turi teisę augti savo šeimoje ir negali būti atskirtas nuo tėvų, jei tik nėra aplinkybių, dėl kurių pagal įstatymą reikia atskirti vaiką nuo tėvų. Atskirti vaiką nuo tėvų galima tik įstatymo numatytais atvejais : tėvams gyvenant atskirai, jiems skiriantis (SŠK 67 str.); kai apribotos tėvams tėvystės teisės (SŠK 71 str.); vaiką paimant globai (SŠK 78 str.); kai tėvams atimama laisvė (areštas, sulaikymas, suėmimas, įkalinimas); kai tėvams taikomos medicininio pobūdžio priemonės kaip psichiniams ligoniams; kai tėvai vaiku negali rūpintis dėl ligos; kai tėvai nežinomi; kai žinomi, bet ieškomi ir kitais atvejais. Šiems vaiko atskyrimo nuo kiekvieno iš tėvų atvejams įstatymuose yra nustatyta tvarka ir sąlygos. Ginčai dėl vaiko yra galimi tik tarp tėvų ir kitų teisėtų vaiko atstovų. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 3 straipsnis nustato, kad teisėti vaiko atstovai yra tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ir kiti asmenys, kurie pagal įstatymą ar kitą teisės aktą privalo rūpintis vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus.

Vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos grindžiamos vaikų kilme, patvirtinta įstatymo nustatyta tvarka (SŠK 52 str.).

Įstatymai nenumato artimosios giminystės neturintiems asmenims teisės ginčytis dėl vaiko su tėvais, jeigu įstatymų nustatyta tvarka jie nėra paskirti teisėtais vaiko atstovais. Vaiko globos įstatymo 2 str. 6 p. nustato, kad vaiko artimiesiems giminaičiams priskiriami vaiko tėvų broliai ir seserys. Ši norma taikoma tik suteikiant pirmumą bet kuriam kraujo ryšio giminaičiui tapti globėju, t.y. teisėtu vaiko atstovu prieš ne giminės asmenis, norinčius globoti tą patį vaiką. Ši norma negali būti tiesiogiai taikoma ginčams dėl vaiko su vaiko tėvais, nes tai neatitiktų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 3 straipsnio.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas apibrėžią ratą subjektų, galinčių ginčytis dėl vaiko. Subjektų, galinčių ar siekiančių įgyvendinti teisę į vaiką, ratas negali būti plečiamas, siekiant apsaugoti vaikystę ir teisėtus vaiko interesus, apginti žmogaus prigimtines teises ir laisves. Kolegija konstatuoja, kad įstatymų sistemoje, reglamentuojančioje vaiko ir tėvų teises ir pareigas, jų santykius su kitais giminaičiais, nėra spragos, todėl taikyti analogiją, sulyginant giminaičių teises su tėvų teisėmis, negalima, nes tai prieštarauja nuostatai, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas (Konstitucijos 38 straipsnis). Šio straipsnio nuostatos numato, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę, vaikystę. Valstybė per savo įgaliotas institucijas (Lietuvoje – Vaikų teisių apsaugos tarnyba) apgina vaiko teises, jeigu jos yra pažeidžiamos jo biologinėje šeimoje. Jeigu vaikas laikinai ar nuolatinai praranda savo šeimą, valstybės įgaliota institucija įstatymo nustatyta tvarka keičia vaiko priežiūros būdą – iš biologinės šeimos į juridinę šeimą : įvaikinant, paskiriant globą arba perduodant vaiką į institucinę globą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 str.). Vaikų teisių apsaugos tarnybos Renatos Šeškaitės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka nekeitė, mirus motinai, mergaitės atskyrimo nuo tėvo būtinumas įstatymo numatyta tvarka ir sąlygomis nėra nustatytas, todėl ieškovo reikalavimas grąžinti vaiką į biologinę šeimą, kur auga jos du broliai yra teisėtas savo tėvystės teisės įgyvendinimas (Vaiko teisių konvencijos 18 straipsnis, SŠK 65 straipsnis).

SŠK 70 straipsnis nustato tėvų teisę reikalauti grąžinti nepilnamečius jų vaikus iš bet kurio asmens, laikančius juos pas save ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą. Teismas gali atmesti tokį reikalavimą, jeigu prieina išvadą, kad vaiko perdavimas tėvams prieštarauja jo interesams.

Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose numatytos vaiko teisės ir galimybės šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje ( 1999 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 24, 17 punkto 2 dalis). Pagrindinės vaiko teisės yra numatytos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo antrame skyriuje. Vaiko teises šeimoje nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, Santuokos ir šeimos kodeksas ir Vaiko teisių apsaugos įstatymas. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas vaiko interesus sutapatino su vaiko nuomone. Vaiko nuomonė yra svarbi nustatant vaiko teisių įgyvendinimą, bet ji nėra teismui privaloma, nes vaiko nuomonė gali prieštarauti jo interesams. Šioje byloje vaiko interesai – turėti aiškų teisinį statusą šeimoje, įgyvendinti vaiko teisę augti ir gyventi biologinėje šeimoje, atstatyti pažeistas dukros ir tėvo, sesers ir brolių teises. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė SŠK 70 straipsnį.

Teismui, nagrinėjančiam bylą su užsienio (tarptautiniu) elementu, visų pirma reikia išspręsti teismingumo klausimą, t.y. nuspręsti, ar byla priklauso jo kompetencijai, ar kitos valstybės teismo kompetencijai. Tinkamas teismingumo klausimo išsprendimas užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nustatytą asmens teisę kreiptis į nepriklausomą ir bešališką teismą realizavimą. Teismingumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tarptautinės privatinės teisės normomis (nustatytomis CPK ar tarptautinėse sutartyse), tarptautinės privatinės teisės principais, atsižvelgiant į konkrečios bylos tarptautinį pobūdį ir specifiką. Taikytinos teisės klausimas sprendžiamas tik tada, kai yra išspręstas teismingumo klausimas ir byla teisme priimta nagrinėti.

Pažymėtina, kad bylos teisminiam priklausymui neturi įtakos taikytina teisė, todėl teismas negali atsisakyti priimti ieškinio pareiškimo motyvuodamas tuo, kad šalių santykiams reikia taikyti ne Lietuvos, o užsienio valstybės teisę.
Tarp valstybių nesant tarptautinės dvišalės teisinės pagalbos sutarties Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos klausimas šeimos teisinių santykių bylose spręstinas vadovaujantis CPK 784 – 786 straipsnių nuostatomis. CPK 784 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikos teismams teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
Teismas be pagrindinių teismingumo klausimo sprendimo principų, taip pat turi atsižvelgti į kitus teismingumo nustatymui turinčius reikšmės kriterijus, o būtent, turi atsižvelgti į tai: 1) ar priimtas byloje sprendimas būtų pripažintas ir vykdomas užsienio valstybėje, jei priimtą sprendimą teks pripažinti ir vykdyti užsienio valstybėje; 2) ar bylos nagrinėjimas nepriklauso tos užsienio valstybės išimtinei teismo jurisdikcijai, ir dėl to gali iškilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

Turi būti atsižvelgta į CK 1.32 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta bendroji norma, pagal kurią vaikų ir tėvų asmeniniams ir turtiniams santykiams taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Atsižvelgiant į šią nuostatą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr.35 “Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium” 28 punkto 2 dalyje pažymėjo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, kai vaikas su tėvu (motina) nuolat gyvena užsienio valstybėje, turi taikyti tos užsienio valstybės teisę. Atkreiptinas dėmesys, jog CK 1.32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu nė vienas iš vaiko tėvų neturi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, o vaikas ir abu jo tėvai yra tos pačios valstybės piliečiai, taikoma valstybės, kurios piliečiai jie visi yra, teisė. Ši norma yra specialioji kolizinė norma, numatanti galimybę vaiko ir jo tėvų tarpusavio asmeniniams ir turtiniams santykiams taikyti valstybės, kurios piliečiai jie visi yra, teisę esant dviems sąlygoms: 1) vaiko ir jo tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta yra skirtinga, t.y. vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra vienoje valstybėje, o jo tėvų – kitoje; 2) vaikas ir jo tėvai turi tą pačią pilietybę. Vaiko ir jo tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos bei jų pilietybės klausimai yra fakto klausimai, kuriuos turi nustatyti bylą iš naujo nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas.

Sprendime nepakanka nurodyti faktus, kurie, teismo nuomone, yra nustatyti. Jame turi būti išanalizuoti bei įvertinti įrodymai ir duota faktų kvalifikacija. Byloje surinkta labai daug svarbių ginčo sprendimui įrodymų, tačiau teismo sprendime jie nėra išanalizuoti, toks teismo sprendimo motyvuojamosios dalies trūkumas gali nulemti ir neteisėto sprendimo priėmimą (CPK 222 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina išsiaiškinti aplinką, į kurią vaikas pateks, priėmus sprendimą. Todėl teismas turi išsiaiškinti visus asmenis gyvenančius su tėvu (motina), svarbu nustatyti tų asmenų požiūrį į vaiką ir vaiko požiūrį į juos bei vaiko norą gyventi kartu. Kai tėvai jau turi kitus sutuoktinius, teismas turi išsiaiškinti tų asmenų požiūrį į vaiką ir surinkti duomenis apie jų asmenines, dorovines savybes. Taip pat teismas turi išsiaiškinti ar šie asmenys nori dalyvauti vaiką auklėjant ir gyventi kartu su juo, ar jie neserga vaiko sveikatai pavojingomis ligomis.

CPK 58 straipsnis numato šalių pareigą pateikti teismui įrodymus būtinus bylai išspręsti. Be to, nurodytas aplinkybes išsiaiškinti teismas gali pavesti vaiko teisių apsaugos tarnybai. Ilgas bylos nagrinėjimo laikas gali sąlygoti tolesnį vaiko nutolimą nuo motinos. Siekiant išvengti žalos vaiko interesams, ginčas šioje byloje turi būti sprendžiamas operatyviai (ir apeliacinės instancijos teismui papildant bylą būtinais faktiniais duomenimis).

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia yra vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas pabrėžia, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tokiu būdu Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str. 1 d.), reiškiantis, kad, tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, net tėvai vaiko interesus supranta skirtingai, priklausomai nuo jų pačių požiūrių, išsilavinimo, moralinių ar kitų savybių. Todėl teismas ex officio (savo iniciatyva) kiekvienoje byloje turi nustatyti konkretaus vaiko interesus. Teismas turi vadovautis objektyviais kriterijais, nulemiančiais vaiko, kaip išsilavinusios, sveikos, aukštų moralinių savybių, tvirtos asmenybės, vystymąsi. Vaiko interesų apsauga įtvirtinta teisės aktuose, todėl nustatydamas jų turinį teismas turi atsižvelgti į teisės aktuose įtvirtintas vaikų teises. Teismas negali remtis vienu iš vaiko interesų turinio elementų, o turi įvertinti jų visumą, tai pažymėdamas sprendime. Vaiko išreikšta nuomonė ir norai taip pat turi būti įvertinami jo interesų atžvilgiu. CK 3.174 straipsnis, reglamentuojantis ginčų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendimą, numato, kad tokį ginčą teismas išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Bylos faktinių aplinkybių analizė, remiantis apeliacinio skundo argumentais, darytina atsižvelgiant į šias pagrindines nuostatas.

Lietuvos Respublikos CK 3.17 str. 2 d. numato, kad ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į vaiko norą.
Taigi vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatoma pas tą iš tėvų, kuris garantuos geresnį auklėjimą, priežiūrą ir išlaikymą. Šiuo atveju turi būti atsižvelgiama ne tik į materialines sąlygas, bet ir į kiekvieno iš tėvų asmeninius bruožus, jų charakteristikas, santykius su vaiku.

Dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

SŠK 67 str. 1 d. numatyta, kad tėvams gyvenant skyrium, jų nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimas sprendžiamas tėvų susitarimu. Tėvams nesusitarus, ginčą sprendžia teismas, vadovaudamasis vaiko interesais; teismas išklauso vaiką, kuriam yra suėję dešimt metų, arba jaunesnį vaiką, gebantį išreikšti savo nuomonę, ir atsižvelgia į jo pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi. Taigi, teismas turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaikui gyvenant, bus geriau tenkinami jo socialiniai – ekonominiai, dvasiniai – psichologiniai interesai.

Teisiniai santykiai dėl vaikų gyvenamosios vietos yra tęstinio pobūdžio, todėl pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių vaiko gyvenamoji vieta turėtų būti nustatoma su kitu iš tėvų, šalys galės paduoti pakartotiną ieškininį pareiškimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (SŠK 67 str. 2 d.).

Dėl sutuoktinių turto padalijimo

Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 str. 1 d. nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Šio straipsnio 3 d. nustato, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.
SŠK 23 str. 2 d. teismas, atsižvelgdamas į vieno iš sutuoktinių sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, gali priteisti vienam iš sutuoktinių didesnę bendro turto dalį. Dalijant sutuoktinių, turinčių nepilnamečių vaikų, turtą, visais atvejais turi būti atsižvelgta į šių vaikų turtinius interesus. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 str. 5 d. numatyta, kad dalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių (tėvų) nuosavybė, visais atvejais turi būti atsižvelgta į vaikų turtinius interesus.
Parenkant turto padalinimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į turtinę sutuoktinių padėtį, vaikų interesus ir kitus dėmesio vertus sutuoktinių interesus (SŠK 24 str.).

CPK 153 str. 3p. numato, kad teismas arba teisėjas priima priešieškinį jeigu tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys ir, juos kartu nagrinėjant, bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus. Tokį abiejų reikalavimų ryšį gali sąlygoti tai, jog priešpriešiniai reikalavimai atsiranda iš vieno ir to paties materialinio teisinio santykio. Teismas privalo ištirti, ar kartu nagrinėjant priepriešinius reikalavimus, bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai.

CK 3.174 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgta tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., VTAPĮ 4 str. 1 p.). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų nustačius vaiko gyvenamąją vietą, tai labiau atitiks vaiko interesus. Teismas, priimdamas sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko prisirišimą prie tėvo (motinos), brolių (seserų) ir kitų giminaičių, vaiko norus ir kt. Įvertindamas byloje surinktus įrodymus dėl tėvo (motinos) galimybės auklėti vaiką, teismas negali remtis vienu faktu, atmesdamas kitus, o turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu ir padaryti išvadą, su kuriuo iš tėvų, nustačius vaiko gyvenamąją vietą, tai labiau atitiks jo interesus.

Siekiant tinkamai užtikrinti vaiko teises į saugią aplinką, kuri sudarytų galimybes visapusiškai vystytis, atsižvelgtina į objektyvias gyvenimo sąlygas, kurias gali suteikti kiekvienas iš skyrium gyvenančių tėvų, įvertinant, kad vaiko interesai reikalauja suteikti vaikui galimybę turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko vystymuisi reikalingais dalykais, žaisti, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir problemų bei pan.

Ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., VTAPĮ 4 str. 1 p.). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų nustačius vaiko gyvenamąją vietą, tai labiau atitiks vaiko interesus. Be bendrų vaiko interesų (turėti tinkamas sąlygas vystymuisi, mokymuisi, bendrauti su savo artimais giminaičiais ir kt.) yra ir individualūs konkretaus vaiko interesai, kurie priklauso nuo vaiko charakterio savybių, pomėgių, talentų ir kitų individualių savybių. Todėl teismas turi išsiaiškinti individualius vaiko interesus ir į juos atsižvelgti priimdamas sprendimą. Teismas sprendimu turi nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaiko nuolatinis gyvenimas labiau atitiks jo interesus, išsiaiškinant kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų, įgyvendinimą, kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, t.y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vaiko norus ir pažiūras.
Pažymėtina, kad teismai, spręsdami ginčą tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi jį išspręsti iš esmės ir nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, kadangi vaiko teisė ir interesas yra turėti nuolatinę gyvenamąją vietą. Nenustačius gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų vaiko interesai gali būti pažeisti, kadangi nesant tarp tėvų susitarimo galimi tolimesni ginčai, kurių metu vaiką gali supti traumuojanti, psichologiškai neigiamai veikianti aplinka. Todėl vienam iš tėvų pareiškus ieškinio reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo, o kitam tėvui tokio priešinio reikalavimo nepareiškus, teismas spręsdamas ginčą turi nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų nepriklausomai nuo to, ar tas tėvas, su kuriuo nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, yra pareiškęs tokį reikalavimą.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimas šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, gali būti sumažintas atsižvelgiant į kitos šalies materialinę padėtį, jos sąžiningumą, ginčo pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes. Tokia išvada darytina vadovaujantis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje bei CPK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principu, siekiant apsaugoti sąžiningų asmenų, kurių materialinė padėtis yra sunki, teisę į visavertę teisminę gynybą.

Teismai aiškindami ir taikydami materialinės teisės normas, reglamentuojančias tam tikrus visuomeninius santykius, visų pirma turi atsižvelgti į tos teisės šakos teisinio reglamentavimo principus. Vienas iš šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, numatytų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reiškiantis, kad teismas, priimdamas sprendimą visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu. Šis principas taip pat įtvirtintas ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Šiuo principu vadovaujantis turi būti aiškinamos ir CK 3.180 straipsnyje 1 dalyje nustatytos tėvų valdžios apribojimo sąlygos, numatančios, kad tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota šiais pagrindais: 1) kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Nustačius bent vieną iš šių tėvų valdžios apribojimo pagrindų turi būti taikytinas laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios apribojimas. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 str. 2 d.), kitais atvejais taikomas laikinas tėvų valdžios apribojimas. Taigi, esminis dalykas ribojant tėvų valdžią yra nustatyti tėvų veiksmus, kuriais dėl jų kaltės neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams tėvų valdžia, ir įvertinti jų pobūdį. Atsižvelgiant į šiuos kriterijus ir į faktines bylos aplinkybes, teismas sprendžia, kokią taikyti vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo priemonę: laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą, taikant laikiną tėvų valdžios apribojimą – kokį terminą nustatyti. Šių klausimų išsprendimas priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių, pažeidžiamų konkrečių vaiko teisių ir interesų bei pažeidimų pobūdžio, o taip pat galimybės panaikinti vaiko teisių ir interesų pažeidimus, sudarant sąlygas jų apsaugai. Pažymėtina, kad CK yra numatyta ir kita vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo priemonė – vaiko atskyrimas nuo tėvų, tačiau ši priemonė gali būti taikoma nesant tėvų kaltės, kai dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių tėvas (motina) negyvena kartu su vaiku ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Tuo tarpu esant tėvų kaltei, vienintelė vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo priemonė yra tėvų valdžios apribojimas. Esant tėvo (motinos) kaltei dėl netinkamo tėvų valdžios įgyvendinimo arba vengimo ją įgyvendinti ir CK 3.180 straipsnyje nurodytiems pagrindams, vaiko teisių ir interesų apsauga ir gynyba nuo tokio tėvo (motinos) turi būti užtikrinta tėvų valdžios apribojimo instituto pagalba. Šis vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo būdas taikomas siekiant išsaugoti vaiko sveikatą bei sudaryti normalias auklėjimo ir gyvenimo sąlygas bei perspėti tėvą (motiną) dėl tinkamo tėvų valdžios įgyvendinimo. Tėvų valdžia apribojama dėl neteisėtos tėvo (motinos) veikos (veikimo ar neveikimo) vaiko atžvilgiu, kuri pasireiškia konkrečiais veiksmais paties vaiko ar kitų asmenų (motinos, brolio, sesers ir kt.) atžvilgiu, kai tai daro įtaką vaikui.
CK 3.180 straipsnio 1 dalyje yra išvardinti savarankiški pagrindai tėvų valdžiai apriboti: 1) tėvų (tėvo ar motinos) vengimas atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiavimas tėvų valdžia; 3) žiaurus elgesys su vaikais; 4) žalingos įtakos darymas vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpinimas vaikais. Tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas nustačius bent vieną iš šių tėvų valdžios apribojimo savarankiškų pagrindų. Nenustačius kitų pagrindų, nurodytų CK 3.180 straipsnio 1 dalyje, remtis jais apribojant tėvų valdžią negalima. Kiekvienu atveju tėvų valdžia gali būti ribojama tik esant tėvų kaltei. Esminis dalykas ribojant tėvų valdžią yra nustatyti tėvų veiksmus, kuriais įgyvendinama priešingai vaiko interesams tėvų valdžia, ir įvertinti jų pobūdį. Tėvų valdžia yra ribojama už konkrečius veiksmus, konkretaus vaiko atžvilgiu.
Pažymėtina, kad CK 3.180 straipsnio 1 dalyje išvardintų sąlygų (pagrindų) sąrašas yra baigtinis, kitomis sąlygomis nei išvardintoms įstatyme, tėvų valdžia negali būti ribojama.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą dėl tėvų valdžios apribojimo, joje privalo dalyvauti vaiko teisių apsaugos institucija, kuri ištyrusi šeimos gyvenimo sąlygas, pateikia teismui rašytinę išvadą dėl ginčo, kurią teismas įvertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CK 3.184 str.).

Pagal CK 3.180 straipsnio 1 dalį teismas gali apriboti tėvų valdžią, kai tėvai vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais. Sisteminis ir lingvistinis šios teisės normos aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš nurodytų aplinkybių. Taigi nėra reikalaujama, kad visais atvejais būtų konstatuotas piktnaudžiavimas tėvų valdžia, žiaurus elgesys su vaikais ir kt. Tėvų valdžios apribojimui pakanka vien to fakto, kad tėvai nevykdo savo prigimtinės pareigos rūpintis vaikais.
Pažymėtina, kad Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis įtvirtina tėvų pareigą auklėti ir išlaikyti savo vaikus. Šios pareigos vykdymas neįmanomas be nuolatinio bendravimo su vaiku, rūpinimosi jo materialine ir dvasine gerove. Jeigu tėvai nesirūpina vaikais, su jais nebendrauja, jų materialiai neišlaiko, reiškia, jog jie nevykdo savo konstitucinės pareigos, o tai yra pakankamas pagrindas taikyti tokiems tėvams sankciją – tėvų valdžios apribojimą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tėvų valdžios apribojimo institutas atlieka ne tik nubaudimo, bet ir auklėjamąją, prevencinę funkciją. Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principas (CK 3.3 str.) reikalauja, kad teismas ir kitos valstybės institucijos taikytų įstatyme nustatytas vaiko teisių ir interesų apsaugos priemones ne tik tada, kai vaikas mušamas ir žalojamas, bet ir tada, kai tėvai nevykdo savo prigimtinių pareigų. Daug svarbiau yra užkirsti kelią vaiko teises ir interesus pažeidžiantiems veiksmams, nei kovoti su tokių veiksmų padariniais. Todėl laikinas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas kaip prevencinė priemonė tėvams, kad jie pakeistų savo elgesį ir gyvenimo būdą. Taigi laikinasis tėvų valdžios apribojimas yra būdas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ta žala jam bus padaryta.
Teismas, nustatęs, kad savivaldybės institucijos, privalančios rūpintis vaiko teisių apsauga, netinkamai atlieka savo funkcijas, privalo reaguoti į tai atskirąja nutartimi (CPK 250 str.). Teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, privalo būti aktyvus, neapsiriboti šalių pateiktais įrodymais, o aiškintis bylos aplinkybes savo iniciatyva, nes to reikalauja prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas bei viešasis interesas. Todėl teismas šios kategorijos bylose nėra saistomas pareikštu reikalavimu – jis gali taikyti tokias vaiko teisių ir interesų apsaugos priemones, kurios, jo nuomone, konkrečioje byloje būtų efektyviausias būdas apsaugoti vaiko interesus. Pavyzdžiui, vietoj tėvų valdžios apribojimo teismas gali taikyti tėvų ir vaikų atskyrimo institutą ir atvirkščiai.
Dėl įstatymo taikymo nustatant tėvystę

Byloje sprendžiant klausimą dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su taikytina teise tėvystei nustatyti, svarbu yra tai, kad 1996 m. rugsėjo 17 d. įstatymu Nr. 1519 Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1975 m. Europos Konvenciją „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“. Ratifikuota Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma tiesiogiai kartu su nacionaliniais įstatymais, reguliuojančiais ginčo santykius (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Šios Konvencijos 3 straipsnis numato, kad kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku pripažinimu arba teismo sprendimu. Konvencijos 5 straipsnyje numatoma, kad bylose dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę.
Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. VIII-1106 SŠK 55 straipsnį suderino su Konvencijos nuostatomis ir nustatė, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti, taip pat kiti įrodymai, patvirtinantys tėvystę. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.148 straipsnis kaip pagrindą tėvystei nustatyti įtvirtino mokslinius įrodymus (ekspertizių išvadas dėl giminystės ryšio įrodymo). Taigi tiek buvę, tiek esami įstatymai bei minėta Konvencija pagrindą tėvystei nustatyti numato mokslinius įrodymus.

Tėvystės nustatymo bylose ekspertizės išvada yra prima facie įrodymas (CK 3.148 straipsnis, CPK 389 straipsnis). CPK 219 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams.

Dėl išlaikymo nepilnamečiu vaikui priteisimo

2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas reglamentuoja šio kodekso trečiosios knygos Šeimos teisė XII skyriaus antrasis skirsnis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Atsižvelgiant į šias nuostatas, teismai, spręsdami išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo klausimą po CK įsigaliojimo šioje byloje turėjo taikyti 2001 m. CK nuostatas, reglamentuojančias vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas.
CK 3.192 straipsnio 1 dalis nustato, jog tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pareiga išlaikyti vaiką atsiranda nuo vaiko gimimo dienos. CK 3.200 straipsnis, apibrėžiantis išlaikymo priteisimo momentą, numato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Teismas išlaikymą turi teisę priteisti nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Teisė reikalauti priteisti išlaikymą atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus.
CK 3.192 straipsnio 2 dalis numato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

Dėl CK 3.201 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo

Teismas priteisia išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), jei tėvai nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus (CK 3.196 straipsnio 1 dalis). Įstatyme numatytos kelios išlaikymo formos: 1) kas mėnesį mokamos periodinės išmokos; 2) konkreti pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Tai leidžia teismui parinkti vaikui naudingiausią, jo interesus labiausiai atitinkantį išlaikymo teikimo būdą.
CK 3.201 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro prašymą gali pakeisti priteisto išlaikymo formą, tačiau nėra tiesiogiai nurodyta, kokioms sąlygoms esant yra galimas vienos išlaikymo formos pakeitimas kita išlaikymo forma. Nurodyta įstatymo norma aiškintina ir taikytina sistemiškai analizuojant visą CK 3.201 straipsnio turinį, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto tikslą (CK 1.9 straipsnis) bei vadovaujantis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 3.3 straipsnis). Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad nepilnamečio vaiko išlaikymo formos pakeitimas yra galimas dėl iš esmės pasikeitusios šalių turtinės padėties ar ypatingų aplinkybių (vaiko liga ir pan.).
CK 3.201 straipsnio 3 dalyje nenustatyta apribojimų vieną išlaikymo formą pakeisti bet kuria kita CK 3.196 straipsnyje numatyta išlaikymo forma.
Gyvenime galimos įvairios situacijos, pavyzdžiui, vaikui priteistas turtas sunaikinamas arba dėl kitos priežasties negali būti naudojamas vaiko poreikiams tenkinti. Tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti prielaidas teismui spręsti vaikui nustatyto išlaikymo formos pakeitimo klausimą. Kartu pabrėžtina, kad CK 3.201 straipsnyje numatyta teismo diskrecijos teisė, bet ne pareiga tenkinti prašymą dėl išlaikymo dydžio ar formos pakeitimo reiškia, kad toks prašymas gali būti tenkinamas tik teismui nustačius kiekvienu konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

Pareiškimas dėl vaiko nuolatinės globos nustatymo ir globėjo paskyrimo nagrinėjamas teisme ypatingosios teisenos tvarka pagal CPK 333 skirsnyje nustatytas taisykles.

Teismo pareigą priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų nustato CPK 217 str. 2 dalis. Ieškininis reikalavimas – tai ieškinio dalykas. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, suformuluoja materialinį reikalavimą atsakovui (CPK 146 str. 2 d. 7 p.) ir išdėsto to reikalavimo pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis remiantis suformulavo reikalavimą. Teisingam bylos išsprendimui svarbu, kad ieškinio dalykas ir pagrindas būtų tiksliai suformuluoti. Ši ieškovo teisė, numatyta CPK 35 str. 1 dalyje, realizuojama raštu pagal taisykles, nustatytas ieškiniui pareikšti (CPK 146 str., 148 str.).

CPK 217 str. 2 dalies nuostatos, įpareigojančios teismą priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į reikalavimų sąsajumą. Kai kurie šalių pareiškiami reikalavimai pagal savo pobūdį yra tarpiniai. Neišsprendus šių tarpinių reikalavimų, nėra galimybės spręsti galutinius reikalavimus. Jeigu teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakė tiek dėl tarpinio, tiek dėl galutinio reikalavimo, nurodydamas, kad jie atmestini, tai rezoliucinėje dalyje nurodžius, kad atmetamas galutinis reikalavimas, papildomo pasisakymo dėl tarpinio reikalavimo nebuvimas nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 217 str. 2 dalies pažeidimą.

Leave a Comment