Vargo mokykla.Knygnešiai
1863-1864m.Lietuvoje numalšinusi sukilimą,Rusijos valdžia ėmėsi represijų.Buvo uždraustos lietuviškos mokyklos.Jų vietoje valdžia pradėjo steigti rusiškas.Mokytojais į jas skyrė asmenis, nemokančius lietuvių kalbos, neturinčius reikiamo išsilavinimo.
Tačiau žmonės nepasidavė. Beveik visoje lietuvoje ėmė steigtis slaptosios lietuviškos mokyklos, vadintos vargo mokyklomis. Už jų steigimą ir laikymą grėsė iki 3 mėnesių arešto arba bauda iki 300 rublių. Jose mokytojavo skaityti ir rašyti pramokę lietuviai. Slaptųjų mokyklų mokytojai buvo vadinami daraktoriais.Valstiečiai šias mokyklas bei daraktorius labai brangino ir saugojo nuo caro policijos ir žandarų.
Įprasta slaptosios mokyklos patalpa-kaimo troba. Joje stovėdavo ilgas stalas su suolais, ant kurių susėsdavo vaikai. Saugumo sumetimais ant stalo padėdavo kokios nors medžiagos rankų darbams-plunksnų plėšymui, vilnų kedenimui, pakulų pančiams vyti. Reikiamų atsargų buvo parūpinta ir kieme: atseit vaikai pjauna , skaldo malkas. Pasirodžius įtartinam žmogui, jie išsilakstydavo arba pasislėpdavo. Kai kurie daraktoriai greitai ant pečių užsimesdavo elgetos krepšį, atsiklaupdavo ir melsdamiesi vaizduodavo išmaldos prašančius elgetas…
Caro valdžia 1864 m. uždraudė ne tik lietuviškas mokyklas, bet ir lietuvišką spaudą. Buvo negalima spausdinti leidinių tradicinių lotynišku, o paskui ir gotišku raidynu, vartoti lietuvių kalbą įstaigose. Lietuvių spaudos draudimas tęsėsi 40 metų. Tokia politika buvo tikimasi surusinti Lietuvos gyventojus. Pirmiausia taip buvo bandoma atskirti lietuvių liaudį nuo negausios inteligentijos, nuo studijuojančio ar mokslus baigiančio jaunimo. Rusijos valdžia uždarė nuo XVI a. Lietuvoje veikusį Vilniaus universitetą. Visi siekę aukšto mokslo turėjo palikti šalį. Lietuviai išsisklaidė Rusijos imperijoje, didelė išeivių bendrija susikūrė JAV. Ten susiformavo didžioji inteligentijos dalis. Jos bendravimas su savo tauta buvo galimas tik per knygas. Tačiau uždraudus spaudą, lietuvių visuomeninio elito bendravimas su tėvynainiais pasidarė beveik neįmanomas. Tačiau, nepaisant Rusijos valdžios pastangų, spausdintas žodis pasiekdavo paprastus žmones.
Draudžiama lietuviška literatūra buvo spausdinama už Rusijos imperijos ribų, Rytprūsiuose, JAV, bei slapta gabenama į Lietuvą. Knygų platinimu rūpinosi vyskupas Motiejus Valančius, vėliau—J. Tumas—Vaižgantas, P. Vileišis, daugelis kitų Lietuvos šviesuolių. Juos caro valdžia žiauriai persekiojo.Už lietuviškos literatūros gabenimą, laikymą, platinimą ir skaitymą buvo nubausta apie 2000 knygnešių. Per visą spaudos draudimo laikotarpį į Sibirą apytikriai buvo ištremta 160 knygnešių, areštu ir kalėjimu nubausta apie 900 pasipriešinimo dalyvių. Tačiau vietoj suimtųjų ir ištremtų atsirasdavo kiti, kurie tęsė pirmtakų pradėtą darbą.Daugiausia laikraščių ir knygų buvo spausdinama Mažojoje Lietuvoje. Čia prie vieškelių pasienyje buvo pristatyta karčemų—viešbučių. Spaustuvininkai ir knygynų savininkai čia siųsdavo knygnešių Tilžėje ir Ragainėje nusipirktą spaudą, prieš tai ją tvirtai įpakavę. Ryšuliai būdavo dideli, bet stiprūs vyrai juos galėdavo ant nugaros panešti.Eidami į Mažąją Lietuvą, knygnešiai pasienyje pagalbos sulaukdavo iš ten gyvenančių valstiečių. Paprastai spaudą nešdavo ne po vieną, o grupėmis. Iš knygnešių ypač pagarsėjo Jurgis Bielinis. Daugiau kaip 30 metų šis apsišvietęs vastietis nuo Biržų gabeno ir platino draudžiamas knygas. Kartu su Kaziu Ūdra jis vadovavo Garšvių knygnešių draugijai, įsikūrusiai Vidurio Lietuvoje. Šios draugijos centrui priklausė dar septyni žmonės. Iš čia tūkstančiai egzempliorių įvairaus profilio literatūros buvo gabenama Rytų Lietuvos prenumeratoriams.Pietvakarių Lietuvoje veikė panašaus masto „Sietyno“ draugija. Jos centras buvo Marijampolėje. Tik ši organizacija, skirtingai nuo Garšvių knygnešių draugijos, buvo labiau struktūriškai organizuota. Ši organizacija savo tikslu laikė ne tik knygų gabenimą ir laikymą, bet ir bibliotekėlių steigimą, visuomenės švietimą. Be šių buvo ir kitų žymesnių slaptos literatūros platinimo draugijų: „Atgajos“, „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“, „Artojų“, „Žvaigždės“ ir kt.Knygnešiai, tapę tarpininkais tarp negausios lietuvių inteligentijos ir visos tautos, gabendami iš Rytprūsių į Lietuvą draudžiamąją literatūrą iš tiesų apgynė tautą nuo Rusijos kolonizacinės politikos, siekusios išstumti iš gyvenimo lietuvių kalbą. Savo veikla unikalus visuomenės sluoksnis – knygnešiai prisidėjo prie lietuvių tautos susivienijimo bendram kultūriniam darbui ir išsivadavimui iš politinės priespaudos.
Darbą atliko Gruntas