Savivaldybės ir valstybės institucijų tarpusavio santykiai

TURINYS

Įvadas..............................2
1. Vietos savivaldos raida ir perspektyvos Lietuvoje................3
2. Savivaldybės ir valstybės institucijų tarpusavio santykiai.............5
2.1. Savivaldybių atstovavimas..........................5
2.2 Tarpusavio santykiai su LR Seimu.....................7
2.3. Tarpusavio santykiai su LR Prezidentu....................8
2.4. Tarpusavio santykiai su LR Vyriausybe....................9
Išvados..............................11
Praktinis darbas..............................12
Literatūra.............................. 13ĮVADAS
Savivalda – tai procesas, kuriame susipina centralizuotai organizuoto valstybės valdymo ir savarankiškai realizuojamų galių elementai. Savivaldos institucijų organizavimas ir jų veikla yra bet kurios demokratinės santvarkos pagrindas. Kadangi demokratinės valstybės valdymas negali būti sutelktas vienos ar kelių aukščiausių institucijų galios ribose ir vykdomas vien centralizuotai.
Esant decentralizacijai, centrinės valdžios funkcijos perduodamos savivaldybėms. Joms vadovauja išrinkti vadovai; joos disponuoja patvirtintu biudžetu. Atskiros valstybės teritorijos dalys turi ekonominių, socialinių ir kultūrinių ypatumų, todėl viešųjų reikalų tvarkymas negali būti nutolęs nuo gyventojų bendruomenės. O vietinės valdžios institucijos prigimtis yra būtent ta, kad ji yra artimesnė visuomenei ir jos socialinėms ir aplinkos problemoms negu regioninės ir centrinės valdžios institucijos. Ji geriau tinka vietiniams poreikiams nustatyti ir spręsti dar ir todėl, kad yra įteisinama pačių vietinių bendruomenių. Tačiau susirūpinimą kelia jos integracija į nacionalinę sistemą kaip į centrinę struktūrą, kuri turi prisidėti prie beendros socialinės gerovės. Apskritai, vietos valdžia tai tarsi miniatiūrinė valdžios pasidalijimo ir suderinimo tarp įstatymų leidžiamųjų ir vykdomųjų institucijų kopija. Valdžios pasidalijimas ir suderinimas nacionaliniu lygiu suteikia apsaugą tiek vietos institucijai, tiek atskiram piliečiui. Įstatymų leidžiamųjų arba vykdomųjų institucijų piktnaudžiavimas va

aldžia gali būti kontroliuojamas teisėjų, o įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios institucijos gali vykdyti abipusę visos veiklos kontrolę vietos valdžios labui. Šiap ar taip vietos savivaldos institucijų vietą teik leidžiamosios, tiek vykdomosios valdžios institucijų sistemoje nustato atskiros valstybės konstitucijos, tai konstitucinis institutas.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Respublikos konstitucijos X skirsnyje vietos savivalda įtvirtinama kaip savarankiškais pagrindais veikianti vietos administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms.
Dabartinės vietos savivaldos samprata suformuluota Europos vietos savivaldos Chartijoje
Šiame darbe trumpai apžvelgsiu savivaldos raidą ir perspektyvas Lietuvoje, atkūrus Nepriklausomybę, vadovaudamasis įstatymais, teisės aktais ir literatūra, panagrinėsiu savivaldybės ir valstybės institucijų tarpusavio santykius. 1.VIETOS SAVIVALDOS RAIDA IR PERSPEKTYVOS LIETUVOJE
1990 m., atkūrus šalies nepriklausomybę, viską teko pradėti iš pradžių, nes sovietmečiu žmonės buvo atpratinti nuo teisės ir paareigos patiems tvarkyti savo reikalus. Laisva piliečių valia išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu sudarė sąlygas pereiti nuo centralizuoto partinio valdymo prie demokratinės valstybės su decentralizuotu valdymu kūrimo. 1990 m. kovo pabaigoje pagal 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymą buvo išrinktos miestų ir rajonų tarybos, o vėliau sudarytos ir miestų bei rajonų valdybos.

Vietos savivaldos pagrindų įstatyme buvo nustatytos šios ypatingą reikšmę vietos savivaldos raidai Lietuvoje turėjusios nuostatos: vietos savivaldos vykdomųjų institucijų pavaldumas tik atstovaujančiosioms vietos savivaldos institucijoms; savivaldybių nu
uosavybės įteisinimas. Šiuo įstatymu buvo nustatyta dviejų pakopų – aukštesniosios ir žemesniosios – savivaldybių sistema, savivaldos institucijų organizavimo tvarka ir įgaliojimai. Sprendžiant iš šio įstatymo nuostatų, atrodė, kad sudarytos teisinės sąlygos pusę amžiaus egzistavusią Liaudies deputatų tarybų su jų vykdomaisiais komitetais sistemą realiai pertvarkyti į vietos savivaldos sistemą, būdingą demokratinei, decentralizuotai valstybei.

Bet iš tikrųjų vietos savivalda reiškėsi dar silpnai: vietos savivaldos institucijos tebebuvo traktuojamos kaip sudėtinė valstybinės valdžios ir valdymo organų dalis. Savivaldybės neturėjo nei savo nuosavybės, nei savarankiško biudžeto ir priklausė nuo Vyriausybės. Palaipsniui, žingsnis po žingsnio buvo grąžintas vietinių valdymo organų (savivaldybių merų, valdytojų ir valdybų) dvigubas pavaldumas. Santykiai tarp aukštesniosios ir žemesniosios pakopų savivaldybių taip pat buvo įtempti ir komplikuoti. Visi šie faktai liudijo, kad tuo laikotarpiu terminai “vietos savivalda” ir “savivaldybė” buvo tarsi gražios iškabos, slėpusios Lietuvoje egzistavusią trijų pakopų valstybinio valdymo organų sistemą, mažai kuo realiai besiskyrusią nuo iki tol egzistavusios valdymo sistemos.

Sėkmingai dirbti savivaldybės negalėjo ir todėl, kad Vietos savivaldos pagrindų įstatymo nuostatos dėl savivaldybių valdžios ir valdymo organų vidinio organizavimo sudarė prielaidas vidiniams konfliktams savivaldybėse atsirasti, atsirado trintis tarp tarybų ir valdybų. Tokia padėtis netenkino nei savivaldybininkų, nei Lietuvos valdžios. 1991 – 1994 m. buvo intensyviai ieškoma būdų ir priemonių, kaip šią padėtį pakeisti ir sudaryti normalias są
ąlygas veikti vietos savivaldai.

Pradžią esminiam lūžiui vietos savivaldos sistemoje davė LR Konstitucijos priėmimas 1992 metais. Konstitucijoje vietos savivaldai buvo skirti 6 straipsniai. Konstitucinės normos dėl vietos savivaldos buvo rengiamos atsižvelgiant ir į Europos Vietos savivaldos chartijos nuostatas bei reikalavimus. Konstitucijos priėmimas davė pagrindą iš esmės keisti teisinę sistemą, reglamentavusią vietos savivaldą Lietuvoje. Remiantis Vakarų demokratinių valstybių patirtimi buvo parengti ir priimti naujo tipo įstatymai: 1993 m. liepos 1 d. “Vyriausybės atstovo įstatymas”, skirtas reglamentuoti savivaldos institucijų veiklos teisinės priežiūros tvarką; 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas ir 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas.

Vietos savivaldos įstatymas nustatė naują savivaldos institucijų organizavimo tvarką; savivaldos institucijų kompetenciją padalino į savarankiškąją ir valstybės deleguotąją, nustatydama ir skirtingą savivaldos institucijų savarankiškumo ir atsakomybės laipsnį, ją įgyvendinant; įstatymu numatytas vietos savivaldos ekonominis pagrindas – savivaldybių nuosavybė.

1994 m. priėmus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, buvo sudarytos 12 miestų ir 44 rajonų savivaldybės (iki tol gyvavusios apylinkių ir gyvenviečių savivaldybės panaikintos). Savivaldybi.ų tarybų nariai jau 1995 m. buvo renkami pagal naują 1994 m. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, kuris iš esmės skyrėsi nuo iki tol galiojusio įstatymo. Įteisinta proporcinė rinkimų sistema. Tuo buvo siekiama sudaryti sąlygas partijoms stiprėti, buvo sudarytos prielaidos ir partijų koalicijų su
udarymui.

Vienas svarbiausių įvykių, įtakojusių šių dienų savivaldos plėtrą, buvo naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymo priėmimas 2000 m. spalio mėn. 12 d.

Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą Lietuvoje įsteigta 60 savivaldybių – 60 valstybės teritorijos administracinių vienetų, turinčių juridinio asmens statusą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldos tarybą.

Europos Sąjungos nuostatų įtaka vietos savivaldai jaučiama daugelyje sričių. Tačiau vyksta ir atvirkštinis procesas: savivaldybės rado naujų būdų savo interesų išreiškimui. Oficialiai yra tik keletą savivaldybių įtakojimo ES sprendimų priėmimo procesui galimybių. Pagrindinis oficialus būdas, kaip savivaldybės gali įtakoti Europos Sąjungos politiką, yra veikiant per ES patariamąjį organą – Regionų komitetą. Tačiau oficiali įtaka yra gana ribota. Lietuvos savivaldybių asociacija palaiko tiesioginius ryšius su Regionų komitetu, o ypač su šio komiteto Ryšių su šalimis kandidatėmis grupe. Šie ryšiai ateityje plėtosis dar sparčiau, nes savivaldybės, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, turės įsitraukti į šio komiteto veiklą.

Savivaldybės rado ir kitus kelius kaip įsiskverbti į ES politikos formavimo procesą, pvz., per neformalius kanalus. Šie neformalūs būdai dažniausiai veikia per Briuselio tarnautojus. Dėl to dauguma valstybių lobistinių organizacijų, savivaldybių asociacijų ir didžiųjų miestų turi ofisus Briuselyje. Šiuose ofisuose dirbantys žmonės glaudžiai bendradarbiauja su atitinkamų sričių departamentų darbuotojais. Tokiu būdu pasiekiamas didelis efektas toms šalims, kurios neturi įtakos pradiniame sprendimų priėmimo etape.

Lietuvos savivaldybių asociacija, siekdama tinkamai atstovauti savivaldos interesus Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą ir norėdama kaip galima anksčiau įtakoti visus vietos valdžiai svarbius sprendimus tiek ES tiek ir Lietuvos Respublikos institucijose, ketina turėti savo nuolatinį atstovą Briuselyje.

Nuolatinio Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovo buvimas Briuselyje sudarys galimybę operatyviai ir “iš pirmų lūpų” informuoti savivaldybes apie ES vystymosi tendencijas ir to pasekmes Lietuvos savivaldai; aktyviai dalyvauti LR įstatyminės bazės, susijusios su naryste ES, rengimo procese, o taip pat pagal galimybes įtakoti ES institucijose priimamus sprendimus tose sferose, kurios bus svarbios vietos savivaldai po įstojimo į ES. Tai leis plėtoti ryšius su ES Regionų komitetu, stiprinti ryšius su įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis bei koordinuoti veiksmus su kitų Europos šalių vietos savivaldą atstovaujančiomis organizacijomis.

2. SAVIVALDYBIŲ IR VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI2.1. Savivaldybių atstovavimas
Savivaldybių santykius su valstybės valdžios ir valdymo institucijomis reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai, kiti teisės aktai.

Savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Tais atvejais, kai su vienos savivaldybės ar visų savivaldybių interesais susijusius klausimus svarsto aukštesniosios valstybės institucijos, jos apie tai turi pranešti atitinkamos savivaldybės merui ar Lietuvos savivaldybių asociacijai. Savivaldybės prireikus gali gauti konsultacijų iš valstybės institucijų, planuodamos ir spręsdamos visus su jomis tiesiogiai susijusius klausimus.

Rengiami bei svarstomi su savivaldybių veikla susiję įstatymų ir kitų teisės aktų projektai derinami su atskiromis savivaldybėmis arba Lietuvos savivaldybių asociacija Seimo statuto ir Vyriausybės darbo reglamento tvarka. Nustatyta tvarka kasmet Vyriausybė ir Lietuvos savivaldybių asociacija svarsto ir derina savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir jų išlyginimą lemiančius rodiklius.
Savivaldybės institucijos, turėdamos įstatymų garantuotas teises ir realių galių laisvai ir savarankiškai tvarkytis savo atsakomybe, veikia ne atskirai nuo valstybės įstaigų. Savivalda įgyvendinama per renkamas ir kitas vietos savivaldos institucijas. Valstybės institucijos vykdo administracinę savivaldybių priežiūrą, valstybės įstaigose sprendžiami su savivalda susiję klausimai. Savivaldybių tarybos teikia siūlymus ir valstybės institucijos juos nagrinėja.
Pavyzdžiui, Vyriausybė ir jos institucijos sprendimus valstybės teritorijos planavimo klausimais derina su savivaldybėmis ir savivaldybių ribas siūlo keisti atsižvelgdamos į savivaldybių siūlymus. Vyriausybė remia savivaldybes rengiant savivaldybių tarnautojus, tobulinant ir keičiant jų kvalifikaciją. Savivaldybės informuojamos ir konsultuojamos valstybės institucijų visais su savivaldybėmis susijusiais klausimais.
Savivaldybėms Seime, santykiuose su Lietuvos Respublikos Prezidentu, Vyriausybėje ir tarptautinėse organizacijose atstovauja Lietuvos savivaldybių asociacija .
Pasaulinėje vietos savivaldos deklaracijoje nurodyta, kad savivaldybės, remdamosi savo valdžia, turi teisę kurti asociacijas savo bendriems interesams apsaugoti ir remti, taip pat atitinkamoms paslaugoms savo nariams teikti .
Vietos valdymo organų teisė jungtis į asociacijas bei bendradarbiauti su analogiškomis institucijomis deklaruojama ir Europos vietos savivaldos chartijos 10 str. : “Vietos valdymo organai, vykdydami įgaliojimus, turi teisę bendradarbiauti ir laikydamiesi įstatymų kurti konsorciumus su kitais vietos valdymo organais, kad galėtų įgyvendinti bendrus uždavinius”. Asociacijos tikslingumas deklaruojamas ir vietos savivaldos įstatymo 25 str. Teisiniu požiūriu tai juridinio asmens teises turinti ne pelno organizacija, kurios nariai moka nario mokestį.
Asociacijos veikla grindžiama narių savanoriškumo, demokratijos ir valdžios decentralizavimo principais. Asociacija veikia vadovaudamasi įstatymu ir savo įstatais. Jos narė gali būti kiekvienos savivaldybės taryba, priėmusi sprendimą. Savivaldybės – asociacijos narės, savo atstovus į asociaciją renka tarybos įgaliojimų laikui. Asociacija įstatuose nustato atstovų įgaliojimų pasibaigimo, atšaukimo prieš terminą ir keitimo tvarką. Tai ne pelno organizacija. Jai draudžiama verstis komercine veikla. Asociacija turi juridinio asmens teises.

Savivaldybių administracinę priežiūrą vykdo Vyriausybės atstovai, savivaldos klausimai atstovaujami Vyriausybėje, ministerijose ir Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete.
Savivaldybės tarybos, valdybos sprendimai ir mero potvarkiai, neviršijantys jų kompetencijos, yra privalomi visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, taip pat pareigūnams ir gyventojams. Įstatymuose nustatytos savivaldybės teisės negali būti varžomos ar ribojamos, išskyrus atskirai numatytus atvejus.
Ar savivaldybių veikla atitinka teisės aktus, įstatymų nustatyta tvarka prižiūri Vyriausybės skiriami pareigūn.ai – Vyriausybės atstovai. Piliečių skundus dėl savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria du Seimo kontrolieriai, kurių įgaliojimus nustato Seimo kontrolierių įstatymas.
“Savivaldybių tarybos dėl savo teisių pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą. Taip pat savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų institucijų ir jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teismui”.

2.2.Tarpusavio santykiai su Lietuvos Respublikos Seimu

Tiesiogiai su savivaldybėmis susijęs Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas. Štai šio komiteto veiklos kryptys, kurio įtvirtintos Seimo statuto 69 str.:
1) Seimo pavedimu arba savo iniciatyva rengti teisės aktų projektus valstybės valdymo bei viešojo administravimo, teritorinių struktūrų pertvarkymo, vietos savivaldos darbo organizavimo, finansavimo ir ekonominio savarankiškumo klausimais;
2) svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, rengti dėl jų išvadas ir pasiūlymus valstybės valdymo, viešojo administravimo bei vietos savivaldos reformos, valstybės teritorijos administracinio suskirstymo, valstybės tarnybos ir vietos savivaldos teisinių santykių reglamentavimo klausimais;
3) svarstyti Vyriausybės programos valdymo ir viešojo administravimo bei vietos savivaldos reformos nuostatas;
4) svarstyti ir pateikti Seimui išvadas pagal komiteto kompetenciją dėl valstybės institucijų vadovų ir kitų politinių pareigūnų, kuriuos skiria Seimas, kandidatūrų;
5) svarstyti Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekto skyrius, kartu su kitais komitetais rengti išvadas dėl valstybės ir savivaldybių biudžetų vykdymo;
6) aprobuoti Seimui teikiamus Vyriausybės pasiūlymus dėl valstybės teritorijos administracinio suskirstymo ir atskirų savivaldybių ar apskričių teritorijų ribų nustatymo;
7) teikti Seimui išvadas dėl laikinojo tiesioginio valdymo įvedimo pagrįstumo ir naujų rinkimų į savivaldybių tarybą datos nustatymo;
8) nagrinėti Seimo, jo valdybos ar Seimo Pirmininko pavedimu komitetui perduotus jo kompetencijai priskirtus klausimus;
9) svarstyti Lietuvos savivaldybių asociacijos pasiūlymus dėl rengiamų įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų vietos savivaldos plėtros klausimais;
10) atliekant parlamentinę kontrolę, išklausyti valstybės valdymo ir vietos savivaldos institucijų informacijas bei pranešimus, kaip vykdomi Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai komiteto kompetencijai priskirtais klausimais, teikti su tuo susijusius pasiūlymus ir rekomendacijas Seimui ir Vyriausybei bei Lietuvos savivaldybių asociacijai.

Taigi šio komiteto veiklos kryptys yra spręsti savivaldybių ekonominės, socialinės ir organizacinės veiklos problemas, teikti savivaldybių taryboms metodinę pagalbą savivaldos reformos įgyvendinimo klausimais, vykdyti savivaldos institucijų parlamentinę kontrolę, teikti siūlymus ir išvadas dėl jų veiklos gerinimo.
Seimo komitetai ir komisijos, kai nagrinėjami įstatymų ir kitų teisės aktų projektai, susiję su savivaldybių veikla turi teisę prašyti Lietuvos savivaldybių asociacijos pateikti išvadas ir siūlymus dėl nurodytų projektų ir gautas išvadas bei siūlymus svarstyti savo posėdžiuose, kviesti į posėdžius asociacijos atstovus.

Skundus dėl savivaldos institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai. Kiekvienas pilietis turi teisę pateikti Seimo kontrolieriui skundą raštu dėl savivaldybės institucijos pareigūno piktnaudžiavimo.
Savivaldos institucijos ir jų tarnautojai privalo Seimo kontrolierių reikalavimu nedelsdami pateikti jiems informaciją, dokumentus ir medžiagą būtinus kontrolierių funkcijoms atlikti.
Asmenys, trukdantys Seimo kontrolieriui vykdyti savo pareigas atsako administracine tvarka.

2.3. Tarpusavio santykiai su Lietuvos Respublikos Prezidentu

Prezidentas tiesioginiams ryšiams su savivaldybėmis palaikyti turi vyresnįjį referentą. Jis gali organizuoti konsultacijas. su Vyriausybės nariais, ministerijų, rengiančių teisės aktų vietos savivaldos institucijoms aktualiais klausimais projektus, atstovais, rengti susitikimus su savivaldybių vadovais, kurių metu keičiamasi nuomonėmis dėl aktualių problemų ir susitariama kompetencijos ribose padėti jas spręsti .

2.4.Tarpusavio santykiai su Lietuvos Respublikos Vyriausybe

Vietos savivaldos institucijos nėra pavaldžios Vyriausybei. Vyriausybė vietos savivaldos institucijų veiklą įtakoja teisinėmis priemonėmis (nustato tvarkas, taisykles ir kt. ) ir ekonominėmis priemonėmis (nustato normas, normatyvus ir pan. ), bendrosios kompetencijos klausimus sprendžia lygios partnerystės pagrindais. Vyriausybė ir jai pavaldžios valstybės institucijos apie reikalų, susijusių su savivaldybės interesais, svarstymą privalo pranešti atitinkamoms vietos savivaldos institucijoms ir išnagrinėti tos savivaldybės tarybos pateiktus joms siūlymus . Savivaldybių merai (jų pavaduotojai) gali dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose, kai svarstomi klausimai, prie kurių rengimo jie prisidėjo arba kiti juos tiesiogiai liečiantys klausimai. Savo nuomonę jie gali pareikšti posėdžio pirmininkui leidus. Meras ar mero pavaduotojas yra tiesiogiai atsakingi už valstybės priskirtų funkcijų vykdymą savivaldybėje. Jei jos nevykdomos arba blogai vykdomos, Vyriausybė apie tai praneša tarybai. Jeigu per nustatytą laiką trūkumai nepašalinami, Vyriausybė savo nutarimu kreipiasi į tarybą dėl mero ar jo pavaduotojo atleidimo. Jeigu taryba mero ar mero pavaduotojo neatleidžia, Vyriausybė kreipiasi į Seimą dėl tiesioginio valdymo įvedimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnis skelbia, kad “Įstatymo numatytais atvejais ir tvarka savivaldybės teritorijoje Seimas gali laikinai įvesti tiesioginį valdymą”. Savivaldybės teritorijoje laikinai, bet ne ilgiau kaip iki kadencijos pabaigos, gali būti įvestas tiesioginis valdymas. Įvedus tiesioginį valdymą, savivaldybės taryba ir jos suformuotos vykdomosios institucijos netenka savo įgaliojimų. Siūlymą laikinai įvesti tiesioginį valdymą Seimui pateikia Vyriausybė, o išvadas dėl tokio siūlymo pagrįstumo teikia Seimo valdymo reformų ir savivaldybių komitetas. Savivaldybė, negali prisiimti vykdyti tų funkcijų, kurios nepriklauso vietos reguliavimo sričiai. Tuo pačiu centrinės valdžios ir valdymo institucijos negali mažinti savivaldybės savivaldos teisių arba kištis į pagrindinių savivaldybės kompetencijai priklausančių funkcijų sritį ir taip siaurinti vietos savivaldos teises. Savivaldybės savo atsakomybe privalo saugoti ir ginti savo suverenias galias nuo centrinės valdžios kišimosi. Valstybės savivaldybėms perduota suvereni valdžia galioja visoje savivaldybei priklausančioje teritorijoje, kurios ribas centrinė valdžia turi teisę keisti tik įstatymų numatytais atvejais. Tai darant turi būti apsaugoti savivaldybės bei joje gyvenančių piliečių interesai.
Savarankiškumas priimant tarybos statutą suprantamas kaip savivaldybės teisė savarankiškai pagal įstatymų reikalavimus spręsti visus reikalus. Statutas savivaldybės teritorijoje yra įpareigojantis tesės aktas. Tačiau visos šios teisės yra sąlygotos Konstitucijos 119 str. teiginio: “Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas”. Todėl valstybė, turi kontroliuoti, ar visa savivaldybių veikla atitinka įstatymų reikalavimus: tai įvardijama kaip teisinė priežiūra. Vykdydama administracinę priežiūrą, valstybė stebi, ar savivaldybės vykdo visas įstatymu nustatytas ir joms priskirtas valstybines – teisines funkcijas bei įpareigojimus ir ar jų veikla valdyme atitinka įstatymų keliamus reikalavimus. Taip pat valstybė bendros mokesčių sistemos dėka paverčia savo išmokas vyraujančiu savivaldybių biudžetų pajamų punktu ir tuo pačiu pakerta jų savarankiškumą finansiniais klausimais, gerokai apriboja vietos savivaldybių savarankiškumą organizaciniais klausimais, nes pavesdamos joms atlikti funkcijas kartu detaliai reglamentuoja ir jų vidaus organizacijos ryšius, tam tikrą kvalifik.aciją turinčio personalo įdarbinimą, jo apmokėjimą ir panašius klausimus.
Valdymo tikslas ir siekimas yra tas pats, vis tiek ar jį atlieka centrinė valdžia (valstybė), ar savivaldybė – vien tik žiūrėti tautos gerovės. Jei valdymas yra pavedamas savivaldybei, tai daroma bendram interesui, dėl tos priežasties, kad atskirus uždavinius vietinė valdžia gali geriau išspręsti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos savivaldybių asociacijos 2002 m. birželio 2 d. susitarimu “Dėl dvišalio bendradarbiavimo” buvo sudaryta Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos savivaldybių asociacijos dvišalė komisija ir patvirtinti šios komisijos nuostatai. Pagrindinis komisijos tikslas – interesų bei pozicijų tarp Vyriausybės ir Lietuvos savivaldybių asociacijos derinimas. Ši komisija sudaryta savivaldybių probleminiams klausimams, kurių jos negali išspręsti be valstybės institucijų pagalbos, taip pat klausimams, kylantiems dėl santykių tarp valstybės institucijų ir savivaldybių, nagrinėti bei teikti šiais klausimais suderintas išvadas ir pasiūlymus Vyriausybei ar kitai atitinkamai jai atskaitingai institucijai nagrinėti. Dvišalė komisija svarstė nemažai savivaldybėms aktualių klausimų, teikė išvadas Vyriausybei.

IŠVADOS

Savivaldybių santykiai su valstybės institucijomis ir įstaigomis grindžiami Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais.
Savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms.

Centriniai ir teritoriniai valstybinio administravimo subjektai, svarstydami su vienos savivaldybės ar visų savivaldybių interesais susijusius klausimus, praneša apie tai atitinkamos savivaldybės merui ar Lietuvos savivaldybių asociacijai. Savivaldybės tarybos ar Lietuvos savivaldybių asociacijos valdymo organų raštu pateiktus siūlymus valstybinio administravimo subjektai išnagrinėja (įvertina) ir pateikia atsakymą.

Sprendimų dėl valstybės teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų pakeitimo projektai svarstomi su savivaldybėmis teisės aktų nustatyta tvarka.

Valstybė remia savivaldybių tarybų narių bei valstybės tarnautojų mokymą ir kvalifikacijos kėlimą.

Savivaldybės prireikus gali gauti konsultacijų iš valstybės institucijų, planuodamos ir spręsdamos visus su jomis tiesiogiai susijusius klausimus.

Rengiami bei svarstomi su savivaldybių veikla susiję įstatymų ir kitų teisės aktų projektai aptariami su atskiromis savivaldybėmis arba Lietuvos savivaldybių asociacija Seimo statuto ir Vyriausybės darbo reglamento bei kitų valstybinio administravimo subjektų nustatyta tvarka.

Kasmet Vyriausybė ir Lietuvos savivaldybių asociacija Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nurodytus rodiklius bei savivaldybių demografinių, socialinių ir kitų rodiklių pirminius statistinius duomenis svarsto pagal Vyriausybės patvirtintą šių rodiklių derinimo tvarką.

Vyriausybės ir Lietuvos savivaldybių asociacijos interesams bei pozicijoms derinti šalių susitarimu sudaroma dvišalė komisija.

Taigi apbendrinant galima pasakyti, kad kompetencijos atribojimas tarp savivaldos institucijų ir valstybinės valdžios institucijų yra vienas iš pagrindinių dalykų kuriais vadovaujantis gali veikti demokratiškos savivaldybės, užtikrinančios gyventojų gerovę. Tad ar galima įgyvendinti savo uždavinius, jeigu nėra aišku, ar tu juos gali įgyvendinti. Ne. Todėl būtina juos tvirtai nurodyti.

Rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą paskelbti rajono centrą savivaldybės saugoma teritorija. Vyriausybės atstovas savo potvarkiu sustabdė savivaldybės tarybos sprendimo vykdymą ir pateikė savivaldybės tarybai motyvuotą reikalavimą nedelsiant panaikinti priimtą sprendimą. Savivaldybės taryba, apsvarstė Vyriausybės atstovo teikimą ir nusprendė nenaikinti priimto sprendimo.
1. Ar teisėtas savivaldybės tarybos sprendimas?
2. Ar priėmus šį sprendimą ginčijamas teisės aktas gali būti taikomas?
3. Kaip turi elgtis V.yriausybės atstovas?
Pagal vietos savivaldo įstatymo 6 straipsnį, viena iš savivaldybių funkcijų yra „savivaldybės saugomų teritorijų steigimas“ ir pagal 17 straipsnio 31 punktą – „savivaldybės taryba saugomų teritorijų nustatyta tvarka steigia savivaldybės saugomas teritorijas“. Tačiau pagal Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 6 punktą – „Savivaldybių tarybos Vyriausybės nustatyta tvarka gali steigti savivaldybių draustinius, skelbti savivaldybių paveldo objektus“. Tame pačiame įstatyme yra išaiškinta, kas yra saugomos teritorijos,draustinis ir paveldo objektai: saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka). Paveldo objektai – atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo objektai – kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.Draustiniai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos.

Vadinasi, savivaldybės taryba priėmė neteisėtą sprendimą apie rajono centro paskelbimą saugoma teritorija. Todėl Vyriausybės atstovas sustabdė šį sprendimą ir ginčijamas teisės aktas negalėjo būti taikomas. Savivaldybės tarybai atmetus Vyriausybės atstovo teikimą ir nusprendus nenaikinti priimto sprendimo, Vyriausybės atstovas, pagal savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnį, per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos, šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui. Sustabdytas savivaldybės administravimo subjekto teisės aktas negali būti vykdomas, kol atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių.
LITERATŪRA

1. LR Konstitucija. Vilnius ,1992.
2. LR Vietos savivaldos įstatymas. V.Ž. 1994, Nr.55-1049.
3. LR Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas. Žin. 2004, Nr.4-34.
4. LR Seimo statutas. V.Ž. 1994, Nr.15-249.
5. Saugomų teritorijų įstatymas. 1993, Nr.1-301 (aktuali redakcija nuo 2001-12-04).
6. Europos vietos savivaldos chartija // Lietuvos savivaldybių portalas

7. Vaitiekienė E. , Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. Vilnius, 2001.

8. Dedelienė I. Vietos savivalda Lietuvoje. -V. -1998.

9. Stačiokas R. Savivaldybių veiklos reguliavimas, Vilnius,1991

10. www.litlex.lt

11. www.savivaldybes.lt

Leave a Comment