TURINYS
ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………. 31. SAVĘS VERTINIMO YPATUMAI…………………………………………………………………..1.1. Savęs vertinimo samprata……………………………………………………………………………….1.2. Asmenybės savęs vertinimas įvairiuose teorijose……………………………………………… 4ĮVADASKiekvienas žmogus dažnai susidaro vienokį ar kitokį požiūrį į tam tikrus reiškinius, pagal kuriuos atitinkamai save vertina, numato savo elgesį ir galimybes. Pasitikintis per daug savimi asmuo sau nekelia didelių reikalavimų ir, priešingai, nepasitikintis savimi kartu yra reiklesnis sau. Kuo daugiau turime informacijos, tuo geriau save pažįstame ir mokame teisingai save vertinti. Vienas iš svarbiausių asmenybės savybių yra savosios vertės jausmas – savęs vertinimas, kai žmogus yra įsitikinęs savo vidine verte ir sugebėjimais, kai tvirtai žino, savo, kaip žmogaus vertę. Pasitikėjimas savimi yra žmogaus jutimas, supratimas, kad yra pajėgus atlikti tuos uždavinius, kuriuos jam kelia gyvenimas ir kuriuos jis kelia pats sau. Turime pripažinti, kad kiekvieno iš mūsų yra ypatinga asmenybė. Asmenybė – tai kiekvienam būdinga mąstysena, jausmai, vertinimai, pasitikėjimas. Savęs vertinimo problema nėra nauja – jau seniai ją gvildena psichologija, filosofija, etika ir kiti mokslai.1. SAVĘS VERTINIMO YPATUMAI1.1. Savęs vertinimo samprataSavęs vertinimas – tai individo savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas . Bulotaitė Z. (1995) teigė, kad savęs vertinimas – tai savosios vertės, svarbos pažinimas, leidžiantis asmeniui būti atsakingam už save ir atsakingai elgtis su kitais . Pasak Valicko G. (1991) savęs vertinimas – tai procesas, nenutrūkstantis visą žmogaus gyvenimą, dažniausiai įsisąmonintas vien emocijomis ir intuicija. Daugelis psichologų savęs vertinimą sutapatina su savimone: „Žmogaus savimonė – tai visuma požiūrių į save, į tai, kuo jis save laiko, į savo privalumus ir trūkumus, galimybes ir t. t.“. Savimonė pasireiškia tiek individo veiksmais, tiek ir tuo, kaip jis atsako į klausimus „kas aš?“, „koks aš?“ . Zaukienė A. (1998) savęs vertinimą apibūdino išskirdama du glaudžiai susijusius momentus: pats savęs vertinimo procesas ir to proceso rezultatas. Šiuo požiūriu savęs vertinimas yra procesas, kurio metu žmogus analizuoja save. Savęs vertinimas prasideda tada, kai išdrįstama pažvelgti į save – koks aš esu, kokie mano jausmai, kada klystu .
Žemaitis V. (1995) teigė, kad savęs vertinimas yra vienas iš svarbiausių asmenybės darinių, atliekančių elgesio ir veiklos vidinio reguliatoriaus funkcijas. Remiantis tyrimų rezultatais, savęs vertinimas yra vienas iš pagrindinių faktorių, nulemiančių mokymosi sėkmę, savęs vertinimas gali turėti įtakos pažintinei veiklai, atminties procesams (savęs vertinimas gali stimuliuoti arba blokuoti įsiminimo bei atgaminimo procesus) . Valickas G. (1991) pateikia labiausiai paplitusius šios sąvokos interpretacijos būdus:1. Savęs vertinimas kaip socialinė nuostata.2. Savęs vertinimas kaip skirtumas tarp nuostatų. 3. Savęs vertinimas kaip psichologinė reakcija. 4. Savęs vertinimas kaip asmenybės funkcija. Pirmasis savęs vertinimo aprašymo tipas yra pats aukščiausias – savęs vertinimas suprantamas kaip ypatinga socialinės nuostatos rūšis, arba kaip nuostata į ypatingą objektą, t. y. į save. Šiuo atveju akcentas perkeliamas nuo vienos sąvokos – „savęs vertinimo“ – į kitą – „nuostatą“, tačiau savęs vertinimo esmė neatskleidžiama. Antruoju atveju pabrėžiama savęs vertinimo priklausomybė nuo skirtumo tarp to, kokį save žmogus mato realybėje (realusis Aš) ir koks jis norėtų būti (idealusis Aš) . „Aš“ vaizdas – tai santykinai pastovūs savęs stebėjimai, savotiškas veidrodis, kuriame atsispindi fizinės ar kitos mūsų savybės: emocijos, gebėjimai, norai, vertybės, vaidmenys . „Aš“ vaizdas – tai mūsų žinių apie save bei nuostatų savo pačių atžvilgiu visuma . Apibūdinant savęs vertinimą kaip psichologinę reakciją, pagrindinis vaidmuo teikiamas žmogaus jausmams, tam, ką jis jaučia ir išgyvena savo atžvilgiu. Čia, kaip ir antruoju atveju, pabrėžiama savęs vertinimo priklausomybė nuo to, kaip žmogus mato save dabartiniu metu, ir koks jis norėtų būti. Tačiau pastaruoju atveju savęs vertinimas suprantamas ne kaip tiesioginis skirtumo tarp dviejų nuostatų rezultatas, bet kaip jausmai, kuriuos sukelia tas skirtumas. Ketvirtasis skiriasi nuo ankstesniųjų. Savęs vertinimas čia suprantamas kaip „Aš“ sistemos komponentas, kuris atlieka tarpininko funkcijas tarp „Aš“ ir išorinio pasaulio. Kintant socialinei aplinkai, savęs vertinimas gali nulemti žmogaus reakcijos ypatumus į išorinius stimulus . Savęs vertinimas taip pat apibūdinamas, kaip sąmonės vystymosi pakopą, kuri sujungia asmenybės žinias apie save ir požiūrį į save. Šiuo atveju, kaip vienas iš pagrindinių momentų išskiriamas savęs įsisąmoninimo lygis: savęs vertinimas suprantamas kaip savo fizinių galimybių, protinių sugebėjimų, interesų, elgesio tikslų ir motyvų, požiūrio į save įsisąmoninimas . Korman A. (1970) nurodo tris savęs vertinimo aspektus : bendrąjį, kurį galima traktuoti kaip santykinai pastovų asmenybės bruožą; į užduotį orientuotą savęs vertinimą, kuris susijęs su gebėjimu perkelti patirtį iš praeities į dabartį; socialinį savęs vertinimą, kuris formuojasi analizuojant aplinkinių požiūrį į save, sav…o elgesį . Dilienė A.(1995) teigė, kad bendro vertinimo teorijoje savęs vertinimas užima vieną iš pagrindinių vietų. Jo esmė ir specifika yra ta, kad vertinimo objektas sutampa su subjektu. Nors vertindami save daugumą vertinimo kriterijų mes perimame iš aplinkos, stengiamės būti objektyvūs, žvelgti į save kitų akimis, tačiau sunkiai išsivaduojame iš savo subjektyvumo .1.2. Asmenybės savęs vertinimas įvairiuose teorijoseKiekvienos asmenybės savęs vertinimas labai skirtingas. Jis susiformuoja asmenybės brendimo laikotarpyje. Bręsdama ji susikuria įvarius savęs vertinimo ir pasitikėjimo savimi kriterijus, kuriais vertina tiek save, tiek kitus, aplinkinius žmones. Asmenybės brendimo būdus bei jų vertinimo kriterijus įvairūs autoriai apibūdina skirtingai. Freudas Z. (1962) teigia, kad subrendimas reiškia žmogaus sugebėjimą mylėti ir dirbti. Žmogus, kurio Ego subrendęs ir sveikas, realiai žiūri į pasaulį ir sugeba kontroliuoti savo emocijas bei jausmus. Toks žmogus gerbia save, pasitiki savimi, pajėgia ištverti vidinius ir išorinius konfliktus ir kt. Anot Adlerio A. (1931), žmogaus gyvenimas mažai vertingas, jei jis neprisideda kuriant kitų žmonių ir kitos kartos gerovę. Jis manė, kad psichologiškai sveikas yra tas asmuo, kuris turi išvystytą socialinį interesą. Rodžerso K. (1961) nuomone, aukščiausią žmogaus raidos dimensiją sudaro natūralios žmogaus pastangos tobulinti talentą, savo gabumus ir viską savyje, kas yra humaniška, vertinga ir tikra. Jis teigia, kad visiškai funkcionuojanti asmenybė tobulėja toliau, siekia psichinės sveikatos ir visapusiškai subręsti. Tokia asmenybė brangina aukščiausias vertybes, idealus ir siekia juos įgyvendinti visuomenėje. Pikūnas J. (1994) nurodo, kad žmogus yra labai sudėtinga būtybė su daugeliu dimensijų bei sluoksnių, kurių kiekviena turi savo viršūnę ir sukuria savotišką dalinį „Aš“. Žmogus yra tarsi jų visų dalinių „Aš“ panteonas, kur kiekviena dalis atranda progą užvaldyti jo sąmonę ir pakreipti jo elgseną savo kryptimi. Toms dimensijoms plėtojantis ir jų viršūnėms besivaržant dėl pirmavimo, sunku tikėtis pasiekti visišką integraciją, harmoningą elgseną, išspręsti vidinius konfliktus. Psichologė Berne P.H. (1985) teigiamą savęs vertinimą apibūdina kaip žmogaus galimybę matyti save vertingą ir kompetentingą, mylimą ir mylintį, turintį tam tikrų unikalių sugebėjimų ir kuo pasidalyti su kitais žmonėmis. Teigiamas savęs vertinimas neturi nieko bendra su pasipūtimu ar puikybe – tai tiesiog realistiškas savęs įsisąmoninimas, gebėjimas gerbti savo ir kitų unikalumą, dvasingumą bei žmoniškąsias puses. Teigiamai save vertinantys žmonės pasitiki savimi, tiki savo sėkme, gebėjimu užmegzti gerus tarpasmeninius santykius, o blogai save vertinantys jaučiasi menki ir mažai tesugebantys, o bendraudami su kitais retai išgyvena artumo, bendrumo jausmus.2. SAVĘS VERTINIMO KRAŠTUTINUMAI
Vertinimo amplitudė labai plati. Ji svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę. Pastebėta, kad asmenys, pasižymintys vienodais sugebėjimais ir panašiais nuopelnais, dažnai save vertina skirtingai. Vieni ypač pabrėžia nors ir menkus savo laimėjimus, puikuojasi savimi ir geidžia, kad tie jų pasiekimai būtų kuo plačiau minimi. Kiti, priešingai, ne tik patys nesididžiuoja pasiektais nuopelnais, bet ir nemėgsta, kad apie juos būtų daug kalbama. Treti, būdami talentingi ir gabūs, pasirodo esą labai nepatenkinti savimi, nuolat save kaltina ir smerkia net už menkiausias klaidas ar nesėkmes, laiko save nevykėliais, graužiasi ir kankinasi .
Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. (1996) teigė, kad nagrinėdami žmogaus elgesio problemas, daugiausia susiduriame su neadekvačiu savęs vertinimu – nepakankamu arba pernelyg geru. Neadekvatus savęs vertinimas deformuoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems bruožams formuotis ir kartu apsunkina normalią psichinę raidą . Žemaitis. V. (1995) teigia, kad prie neadekvataus savęs vertinimo priskiriamas padidintas pasitikėjimas savimi, savinieka – nepasitikėjimas savimi. Savęs vertinimas visų pirma formuojasi girdint ir suvokiant kitų žmonių vertinimus. Vertinti save pageidautina ne tik apskritai, bet ir lyginant su vienmečiais, bendradarbiais, komandos draugais, su daugeliu panašių ir skirtingų žmonių. Išsiaiškinęs ir įvertinęs, kas jis toks, subrendęs žmogus turi susidaryti saviraidos artimiausiais metais minimalią ir maksimalią programas. Kokias savybes būtina įgyti, kokias pašalinti,… susilpninti, išsiugdyti, pagaliau, kokia kryptimi tobulėti.Taigi galime kalbėti apie tam tikrą vertinimo skalę, kurioje išryškėja 2 kraštutinumai: savęs pervertinimas (kai žmogus per daug pasitiki, pervertina savo galimybes), savęs neįvertinimas (kai žmogus nepasitiki savimi). Tarp šių kraštutinumų galima išskirti teigiamą savęs vertinimą . Pradėsime nuo savęs pervertinimo. Tyrimai liudija, kad daug žmonių linkę gerokai perdėtai vertinti turimas teigiamas savybes, nuopelnus ir galimybes. Savęs pervertinimo negalima sutapatinti su teigiamu savęs vertinimu. Per aukštas savęs vertinimas (kaip ir savęs menkinimas) yra kraštutinumas, kuris sukelia nemalonių padarinių. Savęs pervertinimas gali atsirasti ne tik dėl neteisingo tėvų auklėjimo. Neretai pasitaiko, kad vertinimai iš šalies nesutampa: vyresnieji vertina neigiamai, o bičiuliai, bendraamžiai – teigiamai, ar net pervertina. Tada pasirenkama bičiulių nuomonė, kadangi, kaip minėta, paaugliui pagrindinis ir vienintelis autoritetas dažniausiai esti draugai ir bičiuliai, tad perimamas ir jų vertinimas, kurio pagrindu formuojasi ir savęs pervertinimas. Žmogus, kuris linkęs save pervertinti, dažniausiai nesugeba nudirbti ne pagal galimybes prisiimtų darbų, pridaro daug klaidų. Toks žmogus neretai menkina kitus, žiūri į juos kaip į daiktus ar priemones savo tikslams pasiekti, dažnai konfliktuoja su aplinkiniais, kai šie pabando objektyviai jį vertinti ir atitinkamai su juo elgtis. Jie vertina save žymiai geriau negu kitus, įsivaizduoja save dosnesniais, sąžiningesniais, stipresniais, intelektualesniais, mažiau savarankiškesniais ar apgavikais, kvailiais ir pan. Žmonės, perdėtai save vertinantys, būna dažnai pasipūtę, ne su visais linkę bendrauti.Mėgstamiausi rodikliai – „aš“ ir „mano“. Jiems svarbiausia – savi norai, savo idėjos, planai, domisi savimi, kitais – tik tiek, kiek jam naudinga. Kraštutiniais atvejais, kai savęs pervertinimas yra palaikomas ar skatinamas aplinkinių, gali peraugti į didybės maniją ir tapti patologija. Per aukštas savęs vertinimas neugdo savikritiškumo ir reiklumo sau. Tokie jaunuoliai pernelyg patenkinti savimi, neturi akstino tobulėti. Nesusiformavusi tokio žmogaus saviugda, neigiamai paveikia ir jos asmenybės plėtrą, bręstanti jo asmenybė sustingsta, nuskursta.Vadinasi, dėl to atsiranda ir asmenybės raidos dvasinė stagnacija, o takelis į būsimosios asmenybės savikūrą užželia piktžolėmis. Ir priešingai – atsiranda pavojingas jauno žmogaus dvasinės savigriovos perspektyva . Maža to, save pervertinantys asmenys išsiugdo aroganciją. Tai ištisa neigiamų savybių puokštė, kur dominuoja išdidumas ir puikybė, kitų niekinimas. Pervertinantys save asmenys linkę į savęs blokavimą, tai yra kuria kliūtis, galinčias pateisinti potencialią nesėkmę. Kitas savęs vertinimo kraštutinumas yra savęs neįvertinimas. Jei pirmuoju atveju žmogus galvoja apie save daug geriau negu iš tikrųjų yra, nemato savo silpnybių ir trūkumų, daro sau nuolaidas, tai antruoju atveju, priešingai, asmuo mano apie save daug prasčiau negu yra iš tikrųjų, yra pernelyg savikritiškas ir reiklus sau, niekuomet nepatenkintas savo darbais ir poelgiais. Iš tokio santykio sus avimi irgi kyla daug negatyvių dorovinių ydų.Nepasitikėjimas savimi, kylantis iš žemo savęs vertinimo, taip pat neigiamas reiškinys.Sakykime, žmogus turi pakankamai duomenų kokiam nors darbui atlikti, bet jis, menkai save vertindamas, nepasitiki savo galimybėmis ir niekaip nesiryžta jo imtis. Tokio nepasitikėjimo savimi irgi negalima teigiamai vertinti. Asmuo, nepasitikintis savimi, visuomet apie save yra prastesnės nuomonės negu yra iš tikrųjų. Tokia vidinė nuostata ypač varžo jo aktyvumą, iniciatyvą, mažina kūrybiškumą. Pastarasis bruožas pasireiškia tendencija nekelti sau naujų veiklos tikslų, nesiimti kokių nors naujų problemų. Nepasitikėjimas savimi gali būti patvarus, ilgalaikis, epizodinis ir trumpalaikis. Jeigu žemas savęs vertinimas išsiugdomas nuo vaikystės ir įtvirtinamas suaugus, tai tampa patvar…iu charakterio bruožu [48].Anot psichologų Peplau L.A., Micheli M., Morasch B. (1982) žmonės, kurie save vertina blogai, laukia, kad kiti juos apgaudinėtų, skriaustų, nevertintų. Jie jaučiasi atstumti, kitų nesuprasti. Jiems trūksta bendrininkų bendrai socialinei veiklai vykdyti, juos kankina vienatvė (kuri kyla iš trokštamų ir esamų santykių neatitikimo). Lepečkienė V. (1996) teigia, kad gyvenime jie užima aukos poziciją ir tarsi sako „Jei aš savęs nemėgstu, aš save baudžiu. Aš jaučiu baimę, neviltį ir bejėgiškumą. Man sunku imtis atsakomybės net ir už nelabai svarbius dalykus, tad aš atsakomybę už savo gyvenimą atiduodu į kitų žmonių rankas ir juos kaltinu dėl savo nesėkmių“. Tokiems žmonėms reikia ypatingo dėmesio. Būtina juos saugoti nuo vienišumo, padėti jiems įveikti prislėgtumą, pesimizmą ir savinieką . Valicko G. (1991) nuomone, savęs vertinimas dažnai būna susijęs su įvairiais elgesio pasireiškimais. Žemai save vertinantys žmonės dažnai pasižymi agresyvumu, teisės pažeidimais, alkoholizmu, dalyvavimu asocialiose grupėse. Psichologų J.Block, R.W.Robins (1995) nuomone, neadekvatus (per menkas ar per geras) savęs vertinimas deformuoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems jos bruožams formuotis ir kartu apsunkina normalią psichinę raidą. Per gerai save vertinantis žmogus turi nerealias pretenzijas, nepastebi savo trūkumų, ignoruoja nesėkmes, dėl klaidų kaltina kitus.Žmogus, kuris linkęs save nuvertinti, nepasitiki savimi, labai jautriai reaguoja į kritiką, išgyvena dėl nesėkmių, todėl nekelia sau didelių tikslų, netiki sėkme. S.Harter (cit. M. Pileckaitė – Markovienė, 2001) tyrimai rodo, kad menkai save vertinantys žmonės priklauso rizikos grupei, nes yra linkę į depresines reakcijas ir suicidą. Autorė teigė, kad pernelyg prastas savęs vertinimas yra susijęs su beviltiškumo jausmu. Priešingai, pernelyg geras savęs vertinimas turi neigiamą ryšį su depresijos ir nerimo simptomais ir teigiamą ryšį su socialine kompetencija . Aptarus šiuos kraštutinumus, galime daryti išvadą, kad visais atvejais save vertinantys asmenys mažai save pažįsta. Suprantama, juk negalima savęs teisingai įvertinti, jeigu nepažįstame ir nežinome savo temperamento, charakterio, jo bruožų, įvairių teigiamų ir neigiamų savybių, polinkių. Tik pilnesnio ir gilesnio savęs pažinimo pagrindu asmuo gali pasiekti daugiau ar mažiau adekvatų savęs vertinimą. Adekvatus savęs vertinimas. Adekvatus (lot. adaequatus – prilygintas) – tolygus, tapatus, visiškai atitinkantis. Adekvatus savęs vertinimas – tai įvertinimas, kuris leidžia žmogui kritiškai žiūrėti į save, teisingai įvertinti savo jėgas ir sugebėjimus pasirenkant įvairaus sunkumo užduotis. Doroviniu požiūriu teisingas savęs vertinimas įmanomas tik tuomet, kai žmogus neiškelia savęs virš kitų, nepervertina savo nuopelnų ar teigiamų savybių, arba atvirkščiai – perdėtai nežemina savęs, nemenkina savo laimėjimų ir nuopelnų. Pasiekti tokį „subalansuotą“ savęs vertinimą labai nelengva. Jį lemia trys labai svarbios dorovinės prielaidos: savikritiškumas, kuklumas ir savigarba. Nešališkas, savikritiškas žvilgsnis į save padeda pasiekti adekvatų savęs vertinimą. Tai „aukso vidurio“ siekimas. Žemaitis V. (1991) teigė, kad gebėdami adekvačiai save vertinti, sėkmingai įveikiame abu kraštutinumus: savęs pervertinimą ir savęs neįvertinimą. Aristotelis apie tai rašė: „O didis žmogus, save didžiai vertindamas, stovi viršūnėje, bet kadangi jis žino teisingą saiką, tai atsiduria viduryje, nes sugeba save įvertinti taip, kaip yra vertas, tuo tarpu kiti arba perdeda save vertindami, arba nepakankamai save įvertina“.Pasak Alekseičiko A. (1980) adekvatus savęs vertinimas yra tas subjektyvus pagrindas, be kurio neįmanoma nustatyti uždavinių, kuriuos asmenybė kelia sau ir sugeba juos įgyvendinti, lygio. Pasiekiant tokį objektyvų savęs vertinimą, žmogus gali suvokti, kokius sunkumus jam pavyks nugalėti ir taip pavyks išvengti nereikalingo nusivylimo, neigiamų emocijų . Porat J. (1971) teigė, kad jei žm…ogus pasitiki savimi, ir tas pasitikėjimas paremtas savęs suvokimu, esi linkęs su kitais bendrauti remdamasis pasitikėjimu, tuomet sėkmės kalba sklinda iš vidaus, ir jei tavo veiklą lemia teigiamas savęs įvaizdis, neigiami rezultatai neįmanomi . Kendall F. (2001) teigimu, toks žmogus yra patenkintas, kad yra būtent toks, koks yra. Jis pasitiki savimi, sėkmingai tvarko savo gyvenimą. Jo nepersekioja pavydas ar nesaugumo jausmas, jis neturi nevykėlio komplekso. Toks žmogus jaučia savo vertę . Žemaitis V. (1995) pabrėžia, kad adekvatus savęs vertinimas turi ypač didelę reikšmę asmenybės doroviniam brendimui, jos dvasinio pasaulio plėtotei, pasitikėjimo savimi, savikritiškumo, kuklumo, savigarbos ir kitų svarbių dorovinių savybių išsiugdymui. Kuo žmogus geriau pažįsta save ir kitus, tuo teisingiau save vertina ir susikuria adekvatesnį santykį su savimi pačiu, ir tuo jis tampa išmintingesnis, paprastesnis ir, žinoma, patrauklesnis (Žemaitis, 1995). Jam lengviau spręsti iškilusias problemas, jo nekankina fobijos, tokiam žmogui svetima depresija, pyktis (Rozenbaum, Frank, Zaffe, 1990). Sunku kalbėti apie dorovinį žmogaus brandumą, jo dvasinę kultūrą, jeigu jis nepažįsta savęs, nesidomi savimi ir nesugeba adekvačiai save vertinti.3. SAVĘS VERTINIMO SVARBA IR REIKŠMĖ
Žemaitis V. (1995) teigė, kad geras savęs vertinimas – savosios vertės jausmas – yra naudingas. Žmonės, kurie geriau save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi, ne taip pasiduoda kitų sprendimui, atkakliai atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni.Spurgos V. (1998) manymu, menkas savęs vertinimas brangiai kainuoja ir yra skausmingas savęs suvokimas, kuris atgraso žmogų nuo noro geriau save pažinti, o tai dar labiau pablogina jų nuomonę apie save. Tokie žmonės laiko save nevykėliais, lengvai pasiduoda depresijai . Pasak Dilienės A. (1995), žmogus, kurio savivaizdis laikinai sumenkinamas pradeda labiau niekinti kitus žmones arba reikšti stipresnį nepasitenkinimą kitų atžvilgiu. Žmonės, kurie neigiamai žiūri į save, yra daugiau pažeidžiami ir linkę teisti kitus.
Anot Martens R. (2000), mes perdėtai pasitikime savo įsitikinimų ir vertinimų tikslumu, mes pervertiname save, įsivaizduodami, kaip tinkamai pasielgtume tomis situacijomis, kuriomis daugumos žmonių elgesys nėra žavus. Mes greičiau patikėsime pagražintais, negu nepagražintais mūsų apibūdinimais: mums įspūdingesni tie psichologiniai testai kuriais galime gauti teigiamus įvertinimus ir išlaikyti pozityvų požiūrį į save. Mes stipriname savivaizdį pernelyg vertindami tai, kiek kiti palaiko mūsų nuomonę bei turi tokių pat silpnybių, ir nepakankamai vertindami visiems bendras stipriąsias ypatybes. Kartais savęs pažeminimas yra subtiliai tikslingas: galima sulaukti nuraminimo. Dažnai frazė „manęs niekas nemėgsta“ mažų mažiausiai sukelia atsaką: „bet ne visi jus pažįsta“. Kitąkart savęs žeminimas, pavyzdžiui, prieš žaidimą arba egzaminą, parengia galimai nesėkmei. Jei treneris liaupsina būsimų priešininkų pranašumą, tuomet yra visiškai suprantamas pralaimėjimas, o pergalė verta dėmesio. Priversti jaustis nesaugūs, dažnai tampa perdėtai kritiški, tarsi norėdami kitus apstulbinti savo talentu. Vieni „myli savo artimą kaip save patį“, o kiti neapkenčia savo artimo kaip savęs paties. Pripažinkite save ir jums bus lengviau pripažinti kitus . Tiesa ir tai, kad mes visi kartais, o kai kurie dažnai, iš tikrųjų jaučiamės menkesni – ypač kai lyginame save su tais, kurie padėties, pažymių, išvaizdos, pajamų arba veiklumo atžvilgiu stovi laipteliu arba dviem aukščiau. Kuo dažniau ir kuo stipriau mes tokius jausmus išgyvename, tuo nelaimingesni, netgi prislėgti esame. Taigi galima patvirtinti tai, ką humanistinė psichologija teisingai pabrėžia: teigiamas savęs vertinimas padeda žmogui prisitaikyti. Beje, yra naudingos net ir mūsų teigiamos iliuzijos. Jos palaiko mūsų pasitikėjimą savimi, saugo nuo nerimo ir depresijos bei leidžia gerai jaustis. Dažnai susiduriame s…u neadekvačiu savęs vertinimu – nepakankamu ar pernelyg geru.Neadekvatus vertinimas deformuoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems bruožams formuotis ir kartu apsunkina normalią psichinę raidą. Per gerai save vertinantys asmenys turi nerealias pretenzijas, nepastebi savo trūkumų, ignoruoja nesėkmes, dėl klaidų kaltina kitus. Dažnai mokiniai ir studentai linkę save nuvertinti. Tokie asmenys nepasitiki savimi, labai jautriai reaguoja į kritiką, išgyvena dėl nesėkmių, todėl nekelia sau didelių tikslų, netiki sėkme. Asmuo, aukštai vertinantis save, išgyvena pasididžiavimo savimi, savosios vertės jausmus, o asmuo, žemai vertinantis save, – priešingai, nepasitenkinimo savimi, menkavertiškumo jausmus.Savęs vertinimas suprantamas kaip savo fizinių galimybių, protinių sugebėjimų, interesų, elgesio tikslų ir motyvų, požiūrio į save ir t. t. įsisąmoninimas.Kaip pažymi Valickas G. (1991), kai kuriais atvejais pirminė asmenybės reakcija yra savęs vertinimas, kuris gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas.Suslavičiaus A. (1989) teigimu, savęs vertinimo sistema – tai ne tik paprastas atskirų savęs vertinimų rinkinys, bet tam tikra hierarchinė struktūra, kurioje vertinamos savybės užima skirtingą padėtį ir yra ribojamos pagal jų svarbą bei subjektyvią reikšmę. Diferencijuota savęs vertinimo sistema leidžia asmenybei kompensuoti savo trūkumus tam tikrais privalumais ir išlaikyti aukštą apibendrinto savęs vertinimo lygį nepriklausomai nuo kai kurių nesėkmių ir pralaimėjimų. Būtent tokios diferencijuotos sistemos dėka kiekvienam žmogui atsiveria plačios galimybės spręsti apie save palankiai, pačiam pasirenkant savęs įvertinimo kriterijus. O kadangi žmogus dažniausiai laiko svarbiausiomis tas savybes, kurios jam leidžia išskirti iš kitų, skirtingų žmonių dominuojantys savęs vertinimo faktoriai paprastai nesutampa. Tai leidžia mums pripažinti stipriąsias kitų žmonių ypatybes, nepakenkiant savajam Aš. Valicko G. (1991) teigimu, asmenybės savęs vertinimas – tai sudėtingas psichinis darinys, susidedantis iš įvairių daugialypiais ryšiais susijusių komponentų. Vystantis ir tobulėjant asmenybei, kinta ir savęs vertinimo struktūra, atsiranda kokybiškai naujos savęs vertinimo formos.Vadinasi, savęs vertinimas – tai informacijos atspindžio apie save produktas, susijęs su tam tikromis vertybėmis ir etalonais, kuris pasireiškia įsisąmonintos ir neįsisąmonintos, efektyvios ir kognityvios, bendros ir konkrečios, parodomosios ir realios formų vienybėje. Porat J. (1971) pastebi, kad vystantis asmenybei, formuojasi santykinai nepriklausomas požiūris į save. Savigarbos teorijoje pabrėžiamas teigiamo savęs vertinimo poreikis, žmogaus siekimas padidinti savigarbos lygį bei sustiprinti savosios vertės jausmą. Valickas G. (1991) taip pat teigia, kad neadekvačiai aukštesnis savęs vertinimas dažnai skatina nerealias pretenzijas, savęs pervertinimą, maksimalizmą, nepakankamą aplinkinių įvertinimą ir pernelyg kritišką požiūrį į juos. Žmogus, kuris pervertina save, nebepatiria nepasitenkinimo dėl kokių nors savo trūkumų, neįsisąmonina arba ignoruoja nesėkmes, dėl savo klaidų kaltina aplinkinius, neatsižvelgia į jų pastabas ar reikalavimus. Neadekvačiai aukštesnis savęs vertinimas paprastai apsunkina bendravimą, o savikritikos stoka trukdo žmogui kelti sau realius reikalavimus bei tikslus ir jų siekti. Neadekvačiai aukštesnio savęs vertinimo priešingybė – tai neadekvačiai žemesnis savęs vertinimas. Žmogus, žemiau vertinantis save, nepasitiki savimi, labai jautriai reaguoja į kritiką ar nepritarimą, yra pernelyg drovus ir nedrąsus, turi vienokių ar kitokių bendravimo problemų. Toks žmogus mažai pasitiki aplinkiniais, jam atrodo, kad kiti jo nemėgsta ar blogai apie jį galvoja, jis labai išgyvena dėl savo nesėkmių ir trūkumų, vengia veiklos, kurioje yra rungtyniavimo elementų, ir t. t. Neadekvačiai žemesnis savęs vertinimas neleidžia kelti sudėtingų, tolimų tikslų, apriboja žmogaus gyvenimiškas perspektyvas ir kartu sumažina jo socialinį akty…vumą. Jeigu visi šie bruožai įsitvirtina ir pamažu tampa pastoviomis žmogaus psichinėmis savybėmis, gali susiformuoti menkavertiškumo kompleksas. Taigi, susiformavus neadekvačiai savęs vertinimui, tiek aukštesniam, tiek žemesniam, susidaro sąlygos, kurios riboja asmenybės aktyvumą arba suteikia jam nepageidaujamą kryptingumą. Galima nesėkmė veikloje taip stipriai veikia savęs vertinimą, kad žmogus verčiau atsisako nuo esamo poreikio patenkinimo, negu rizikuoja pažeminti savęs vertinimą. Netgi produktyvi veikla gali būti nutraukiama ir pakeičiama kitomis veiklos formomis, jeigu ji nuo tam tikro momento nebepatenkina teigiamo savęs vertinimo poreikio (tokia veikla tampa neįdomi, nuobodi, nepaisant jos efektyvumo ar naudingumo). Savęs vertinimas gali stimuliuoti arba blokuoti įsiminimo ir atgaminimo procesus. Jis formuojasi veiklos bei bendravimo eigoje, tačiau pasiekęs tam tikrą išsivystymo lygį, pats tampa faktoriumi, savo ruožtu nulemiančiu asmenybės veiklos bei bendravimo ypatybes. Kaip žinoma, vystymosi eigoje asmenybė ne tik prisitaiko prie išorinės aplinkos ir keičia ją, bet kartu kuria bei tobulina savo vidinį pasaulį. Tačiau aktyviai kurti savo asmenybę galima tik tada, kai žmogus supranta savo privalumus ir trūkumus, galimybes ir ribotumus, teigiamus ir neigiamus bruožus. Todėl nuo savęs supratimo bei pažinimo lygio, savęs vertinimo adekvatumo labai priklauso tai, kokią asmenybę kuria žmogus ir kokių rezultatų jis gali pasiekti. Netikroviškumo, nerealaus savęs vertinimo esmė: kiti žmonės nepastebi, nepripažįsta asmenybės savybių, kurių jie manosi turintys. Tokį netikrovišką savęs vertinimą neišvengiamai lydi nusivylimai, nepasitenkinimas kitais. Kažkodėl atrodo, kad kiti neįžvelgia mumyse tų gerųjų, vertingųjų bruožų. Netikras pasitikėjimas savimi apibrėžiamas kaip: a) nepagrįstas pasitikėjimas savo kompetencija; b) elgesys, maskuojantis nepasitikėjimą savimi. Abiem atvejais toks žmogus elgiasi pasipūtėliškai, per daug pasitikinčiai savimi, kai kuriais atvejais – arogantiškai. Žmonės, kuriems būdingas netikras pasitikėjimas savimi, dar papildo savo pasitikėjimo trūkumų rinkinį, kai jų rezultatai parodo jų tikrąją kompetenciją. Svarbu suvokti, kad niekas neturi visų gebėjimų ir įgūdžių, kurių pakaktų sėkmei visose situacijose. Esminis pasitikėjimas savimi yra pasitikėjimas savo gebėjimu įgyti reikalingus įgūdžius ir supranti reikalingas sąvokas . Pasitikėjimo savimi ir tikslų užsibrėžimas yra glaudžiai susijusios temos. Mokydamiesi užsibrėžti tinkamus tikslus, galite padidinti savo pasitikėjimą savimi ir artėti prie geriausio pasitikėjimo – pasitikėjimo savo gebėjimais mokytis naujų įgūdžių ir sąvokų.IŠVADOS
Psichologija kaip savarankiškas mokslas dar gana jauna. Tačiau žmogaus siela susidomėta kur kas seniau. Jau iš antikos laikų žinomas raginimas „Pažink save!“ ir klausimas „Kas yra žmogus?“, į kurį buvo atsakoma pagal to meto sampratą. Niekas nesiginčys, kad žmogus – viena iš sudėtingiausių sistemų, egzistuojančių pasaulyje. Taigi savęs suvokimo ir pažinimo kelias yra sunkus ir reikalaujantis drąsos bei mūsų proto ir valios pastangų. Jis gali suteikti ne tik pažinimo džiaugsmą, bet ir nemalonių, o gal net skausmingų potyrių. Bet eiti šiuo keliu verta, nes savęs pažinimas – tai kelias į laisvę būti pačiu savimi. Tai galimybė atsiskleisti, išreikšti, realizuoti visa, kas mums suteikta. Tai galimybė padovanoti sau ir pasauliui tikrąjį save.Savęs vertinimo formavimosi pradžia – vaikystė. Labai svarbu, kokia ta pradžia: kaip vaiko žmogiškąją vertę pripažįsta tėvai, aplinkiniai, mokykla. Ypatingą reikšmę pradinukui turi „sugebėjimo atlikti“ jausmo ugdymas.Atsakymuose į savęs vertinimo klausimą aiškiai vyrauja komunikacijos poreikį jaunystėje išreiškiantys bruožai: draugiškumas, linksmumas, pagalba kitiems. Antroje vietoje – ypatybės, susijusios su darbu, mokymusi.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Adler A. What life should mean to you. –… Boston: Little Brown, 19312. Alekseičikas A. Žmogaus silpnybių psichologija. – Vilnius, 1980.3. Asmenybės ugdymo edukologinės ir psichologinės tendencijos: resp. konf. medž. Pranešimo tezės. – Kaunas: LKKA, 19974. Bendravimo menas. – Kaunas, 19935. Bendravimo psichologija (vadovėlis). – Kaunas: KTU, 20016. Боршевский М. И. Теоретические вопросы самосознания личности. Психологические вопросы самосознания подростков. – Киев, 19807. Bulotaitė Z. Apie moksleivių savęs vertinimą. – Vilnius, 19958. Dildienė A. Savęs vertinimas ir savikūra. – Vilnius, 1995.
9. Джемс И. Д. Психология. – Москва, 199110. Freud S. Civilization and it‘s discontens. – N.Y., 1962.11. Gailienė D., Bulotaitė L., Strulienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. – Vilnius, 199612. Kendall F. Ypatingi tėvai – ypatingi vaikai. – Vilnius, 200113. Korman A. K. Towards a hypothesis of work behaviour. Journal of Applied Psichology. No 54(1)14. Lepeškaitė V. Humanistinis ugdymas mokykloje. – Vilnius, 199615. Martens R. Sporto psichologijos vadovas (treneriui). – Vilnius, 200016. Pikūnas J. Asmenybės vystymasis. Kelias į savęs atradimą. – Kaunas, 199417. Pileckaitė – Markovienė M. Vidinė darna ir jos raiškos vaikystėje savitumai. – Vilniaus pedagoginis universitetas, 200118. Perlman D. Loneliness: A sourcebook of current theory, research and therapy. – 1982. 19. Porat J. Sportininkų psichologinio ruošimo klausimai. –Vilnius, 197120. Psichologijos žodynas / Sudarė B. Abraitienė, G. Butienė. – Kaunas, 1993.21. Rogers C. On becoming a person. – Boston, Houghton Mifflin, 1961.22. Spurga V. Saviugdos metodai. – Vilnius, 199823. Valickas G. Asmenybės savęs vertinimas. – Vilnius: VU, 199124. Zaukienė A. Mokytojo veikla – ieškojimų ir sprendimų kelyje. – Vilnius, 199825. Žemaitis V. Dorovinis savęs vertinimas. – Vilnius, 1995