RUSIJOS FEDERACIJOS KONSTITUCINGUMO RAIDA

by

ĮVADAS

 

1918, 1925, 1937, 1978 ir 1993 metai, tai yra svarbios datos Rusijos Federacijos konstitucingumo raidoje. Konstitucijų galiojimo laikotarpiai siekė 7, 12, 15 ir daugiau nei 40 metų, o tai išduoda, jog būtą daug lemtingų posūkių vykusių Rusijos istorijoje, kurios darė įtaką stabilios Konstitucijos įsigaliojimui.

Kiekvienos Konstitucijos priėmimas pažymimas reikšmingais visuomenės gyvenimo pakitimais,  įvesdavo į  naują etapą valstybės istorijoje, atspindėjo naujas koncepcijas bei gilino senasias tradicijas.

Konstitucinės teisės mokslas tyrinėja kiekvienos konstitucijos vaidmenį valstybėje, kaip pagrindinį  įstatymą. Rusijos pirmosios 4-ios konstitucijos pagal savo tipa buvo sovietinės. Nepaisant kelių dėtalių, jos palaikė socializmo vėrtybių išlaikymą, aukštino Sovietų valdžią, išskyrė socialines klases. Visos sovietinio tipo Konstitucijos buvo fiktyvios, todėl kad jose buvo skelbiami  principai, kurie praktiškai valstybės gyvenime neegzistavo, tokie kaip: valdžia priklauso darbininkams, Sovietų suverenitetas, federalinės Rusijos struktūroje, dėl įtvirtintų piliečių teisių ir laisvių.

Šios valstybės valstybės raida, patvirtina bendrą taisyklę mūsų laikas: kiekviena valstybė, kuri laiko save civilizuota , turi savo konstituciją .

Šis darbas yra aktualus, nes Konstitucija yra svarbi ir būtina kiekvienai valstybei. Visų pirma ji užtikrina pagrindinius principus, tiksus ir funkcijas beo formas ir metodus. Konstitucija nustato ribas ir valstybinio reguliavimo pobūdį visose pagrindinėse srityse, socialinėje plėtroje bei valstybės santykį su piliečiu. Konstitucija turi aukščiausią įstatymo galią bei suteikia tą galią pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, taip pat orumui ir garbei.

Uždaviniai:

– Konstitucijos supratimas

– Rusijos Federacijos Konstitucijos raidos etapai ;

– Skirtumai tarp tam tikrų etapų Konstitucijų.

– Konstitucijos vaidmuo demokratijos formavime.

Konstitucijos supratimas

Konstitucija, bet kurioje valstybėje yra teisės aktas, kuris turi aukščiausią teisinę galią, tai yra valstybingumo, teisinės rūšies pagrindas, valstybės ir visuomenės gyvenime. Konstitucija – tai pagrindinis įstatymas valstybei, reiškiantis valdančiosios klasės ar visos visuomenės valią ir įtvirtina socialinę ir politinę sistemas , žmogaus teisių ir laisvių bei pilietinių teisių ir pareigų pamatus.

Terminas „Konstitucija“ kilęs iš lotyniško žodžio „constitutio“, reiškiančio bet kokį ypač svarbų įstatymą. „Romos imperijos laikais, konstitucijomis vadino imperatorių įsakymus, o viduramžiuose Konstitucijomis įtvirtino feodalų privilegijas ir laisves“ Konstitucija, kaip pagrindinis įstatymas, nustato valstybės valdymo formą, valstybės institucijų sistemą, apibrėžia žmogaus teises ir laisves. Užtvirtina ypač svarbius visuomeninius santykius, pagrindines vertybes, jų egzistavimo politinę formą. Visi įstatymai ir teisės aktai išleidžiami valstybės valdžios institucijų, turi atitikti Konstituciją – jos teisinį pagrindą . Tie, kurie prieštarauja konstituciniams principams ir taisyklėms yra atšaukiami arba panaikinami. Skirtingai nuo kitų įstatymų, Konstitucija pasižymi stabilumu bei ilgaamžiškumu. Konstitucinis reguliavimas apima viską, valstybės organizacijas , nevyriausybinės srities  organizacijas, socialinę-ekonominę sistema , kultūrinį gyvenimą , santykius su pilietine visuomene. Nė viena Konstitucija negali apsieiti be valstybės santykių su turtu ar nuosavybę bei realigijos. Konstitucijos nuostatos, kaip taisyklė, paprastai reguliuoja skirtingas sritis- politinę, ekonominę, socialinę bei dvasinę.

Į Konstituciją galima žiūrėti kaip į visuomenės mokromodelį, jos teisinį statusą, taip pat kaip funkcinuoja vastybės valdymo organas, kaip yra rūpinamasi piliečių teisėmis ir laisvėmis.

Laikui bėgant, Konstitucijos samprata pasikeitė. Jis buvo kaip vienas teisės aktas, turintis aukščiausią teisinę galią, jis nustato piliečių teises ir laisves , kurios lėmė socialinę – politinę ir valstybės struktūrą. Konstitucija atsirado kaip atsvara monarchijai , absoliutizmui, kaip į buržuazinės- demokratinės revoliucijos pergalė, Amerikos ir Europos žemynuose.

Konstitucijos raidos etapai

Konstitucionalizmo pradžia Rusijoje žymima XIX amžiuje.Liberalų konstitucinės idėjos kovėsi su autokratų doktrina. Rusijos liberalų teisinė mintis atėjo iš  to, kad Konstitucija – tai steigėjų teisė , nustatanti pagrindinius principus, sistemą valstybėje.

Konstitucijos rėmėjai, Vyriausybės atstovai, buvo pažangiausi aristokratai . Jie per konstitucinių reformą teigė, kad perėjimas prie Konstitucinės monarchijos, pagrįstas naudingumu apriboti galią, monarchijos atstovams. Pirmąjį Konstitucijos projektą Rusijoje galima laikyti „valstybinis planas“ konversijos grafiką (M.m. Speransky, 1809m.) ir „Rusijos imperijos valstybės įstatymas“ (N.N. Maria Novosiltseva, 1818m.). Speransky savo plane iškėlė Konstitucinės monarchijos idėją, valdomos Parlamento ir užsiminė apie laipsnišką baudžiavos panaikinimą. Jis suprato, kad pagal Konstitucija yra nustatomos teisės ir jų tarpusavio santykiai.

Konstitucinių aktų „po Oktiaborsko“ (rus.: послеоктябрьского) laikotarpio Rusijoje buvo pagrįsti utopiniu požiūriu į pasaulio revoliucijos procesą, socializmo pergale visose šalyse ir komunizmo sukūrimas tendencijomis. Šie veiksmai pagrįsti proletariato diktatūros. Taip dirbančių ir išnaudojmų žmonių deklaracija tapo neatskiriama dalis pirmojoje RTFSR Konstitucijoje, 1918 m., ji išreiškė pasiryžimą „ištraukti  žmoniją iš  imperializmo“.

Pradedant nuo pirmojo dekreto Rusijos konstitucionalizmo raida tesėsi ganėtinai ilgai: nuo 1918 m.,1925m., 1937 m., 1978 m., iki Rusijos Federacijos 1993 m. Konstitucijo

Pirmoji Konstitucija

1918 metais, liepos 10-tąją dieną, įvyko V suvažiavimas, dėl Konstitucijos priėmimo. Palyginti su visų ankščiau priimtais pagrindiniai valstybės įstatymais, pirmojoje, 1918 m. Konstitucijoje, nesiremiama Konstitucijos tęstinumo principo.

1918 metų Rusijos Konstitucija- pirmoji sovietinė Konstitucija Rusijoje, kurios priėmime dalyvavo V.I. Leninas, kuris atvirai skelbė klasių įtvirtinimą. V.I. Leninas sakė, kad „…pasaulyje dar nebuvo tokių Konstitucijų, kaip mūsų. Joje įrašyta patirtis kovose prieš ekspltatorius šalies viduje bei visame pasaulyje“ (rus.: „…в мире не бывало таких конституций, как наша. В ней записан опыт борьбы и организации пролетарских масс против эксплуататоров и внутри страны, и во всем мире“) Buvo  įtvirtintos politinė teisiės ir laisvės, apūpinami darbuotojai, taip pat piliečiai, nepaisant jų rasės ir tautybės, lygios teisės ir laisvės.

Nustatyta pagrindinė visuomenės struktūra , ji vadovaujasi šūkiu , pagal kurį bolševikai atėjo į valdžią, ir buvo laikomasi pirmųjų dekretų, priimtų sovietinės valdžios iki 1918metų vidurio. Konstitucija nustato , kad valdžia priklauso Sovietams. 1918 metų Konstitucija stiprino pagrindinę priemonę socializmo diktatūra dominavimui.

Tarp skiriamųjų bruožų 1918m. Konstitucijoje galima žymėti kaip išėjimą iš rėmų. Dokumentas grynai politinio pobūdžio, orientuotas į pasaulio bendruomenę. Taip  nurodyta 3 straipsnyje: Tikslas panaikinti bet kokį žmogaus išnaudojimą, visuomenės skirstymas į klases, negailėstinga kova su išnaudotojais,įdiegti  socialistinį požiūrį visuomenėje bei socializmo plėtrą visose šalyse“ (rus.: „Ставя своей основной задачей уничтожение всякой эксплуатации человека человеком, полное устранение деления общества на классы, беспощадное подавление эксплуататоров, установление социалистической ориентации общества и победы социализма во всех странах…“) . Atvirai pripažinta ir paskelbta prievartos būtinybė, įtvirtinant naujus socializmo principus. Pirmoji, Bolševiku Konstitucija, šia prasme buvo pati atviriausia.

Pirmojoje Konstitucijoje rašoma: „Rusijos išnaudotojai negalėjo priklausyti nei vienai valdžios institucijai. Valdžia turėjo priklausyti išskirtinai tik darbininkams ir jų įgaliotiems asmenims: darbininkų Taryba, kareiviai ir valstiečiai. Jie buvo renkami atviru balsavimu, slaptas balsavimas buvo laikomas „buržuazinio parlamentizmo atgyvena“. Tokiomis aplinkybėmis niekas nedrįsdavo balsuoti prieš vyriausybę (vladančiuosius).

Tarybos susirinkimas galėjo atšaukti ir panaikinti bet kurio valdžios organo priimtą teisės aktą, jei jis prieštaravo Konstitucijai arba Tarybos nuostatams. Vėliau šia funkciją galėjo atlikti ir Prezidiumas. Sovietų Sąjungos konstitucingumo raidoje, Rusija praranda savo autonomiškumą ir originalumą.

Antroji Konstitucija

Sekanti Konstitucija priimta 1924 metai, ji nedaug kuo skyrėsi nuo pirmosios Konstitucijos. Pagrindinė keitimo priežastis buvo Rusijos sujungimas su kitomis nepriklausomomis valstybėmis į Sovietų Sąjungą. 1922 metų, gruodžio 30 dienos nutarimas tapo Konstitucijos dalimi. Pagal sutartį, nepriklausoma  RTFSR, Ukrainos SSR, Baltarusijos SSR ir UŽKAUKAZĖS SFSR tapo Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga ir suformuojama nauja valstybė- tai TSRS (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga). Sutartyje buvo įtvirtinta valdžios institucijų kompetencija, nustatyta aukščiausių valdžios institucijų kompetencija, sprendžiami pilietybės klausimai,nustatomas pagrindinio įstatymo viršenybės principas, taip pat numatoma, kad kiekviena respublika turi teisę išstoti iš TSRS savu noru. Taip pat reikalauta valstybių pakeisti sav Konstitucijas taip, kad jos neprieštarautų Sąjungos nutarimui.

Sovietų valdžios užduotys liko tokios pačios, kaip ir revoliucijos laikotarpiu. Nuo to laiko, bolševikų kovojo dėl valdžios pilietiniame kare. Taip buvo iškelta užduotis- išvalyti šalį nuo paslėptų ir potencialių priešų ir paversti valstybe idealia, tam kad užkariauti pasaulį.

Antroji Konstitucija priimta 1925 metais, gegužės 11 dieną, ji atspinti politinę ir ekonominę šalies padėtį. Skirtingai nuo 1918m. Konstitucijoje nebuvo įtraukta tekstas iš deklaracijos apie darbininkų teises bei jų išnaudojimą. Ši Konstitucija teisiškai įformina naują Rusijos teisinį statusą Sovietų Sąjungoje.

Konstitucijoje išsamiai reglamentuojama Sovietų valdžios sistema: štvirtinama valdžios institucijų sistema, jų autonomiškumas, vietos valdžios organai, rinkimų sistema, biudžeto tvarka, valstybinė simbolika (herbas, himnas …).

Trečioji Konstitucija

 

Socializmo pergalę viduryje 30-tųjų, lėmė dramatiškus pokyčius ekonominėse, politinėse ir dvasinėse  socialinio gyvenimo srityse. Stiprinant demokratiją valdžioje, buvo reikalauta, kad tai atspindėtų ir Konstitucija. Sąjungos Tarybos susirinkime buvo nuspręsta įvesti į Konstituciją pakeitimus, naujoves bei papildymus, tačiau konstitucinę kontrolę vykdantys subjektai nesutiko su pakeitimas, dėl to paruošė visiškai naują projektą, atsižvelgiant į ankstesnę patirtį kuriant ir valdant Sovietų Sąjungos valstybes.

Trečioji Konstitucija priimta 1937 metais, sausio 21 dieną. Atnaujinta visa konstitucinė sistema, tai paaiškino valstybės žengimą į naują etapą savo istorinėje raidoje, likviduojamas visuomeninių klasių skirstymas, o tai davė galimybę plėstis socialinei demokratijai.

Sovietų Sąjungos Konstitucijoje buvo įtrauktos visos teisės ir laisvės, galiojančios ir ankstesniuose teisiniuose aktuose(pirmojoje, antrojoje Konstitucijose), taip pat buvo įtraukta nemažai ir naujų laisvių, teisių ir įsipareigojimų. Aiškiai minima diktatūra, 2 straipsnyje, tačiau jos pateikimo forma visai kitokia. Siejant visuomenės klasių likvidacija buvo panaikinamas ir politinių teisių atėmimas iš piliečių, įvestas lygiateisiškumas, slapto, tiesioginio balsavimo metu. Konstitucijoje įtvirtintas piliečių lygybės principas, tačiau sutrumpinta forma.

Konstitucijoje įtvirtinamos visos pagrindinės ekonominės nuostatos pagal socializma: panaikinta nuosavybės teisė, socialistinės sistemos viršenybė, sukurtas valstybės planas, kuriuo vadovaujasi visa valdžia. Šioje Konstitucijoje nustatytos įmokos bei viešoji tvarka; rinkimų sistemos, valdžios institucijos, Vyriausybės , teismo ir prokuratūros kompetencija.

Nors Socialistinės ideologijos persmelkia 1937 metų Konstituciją, tačiau tekstas jau nebe toks atviras ir nebe taip atvirai skelbia norą užkariauti pasaulį, įdiegiant socializmą.

Ketvirtoji Konstitucija

Tolimesnė konsticionalizmo sistemos raida vystėsi su naujos Konstitucijos priėmimu, 1977 metais. Šioje Konstitucijoje (pagrindiniame įstatyme), 1978 metais dėstomos idėjos ir principai, siejami su anksčiau galiojančių Konstitucijų.

1978 metų Konstitucijoje yra pateikta praktiškai neįgyvendinta socializmo ir nacionalinė socialistų valstybė. Nepaisant to, kaip yra įtvirtinta valstybės sandarą, Konstitucijoje dar vis liko klasių skirstymas. Klasių pobūdžio Konstitucijoje pabrėžiamas  faktas, kad dar atviriau pateikiamas yra svarbus komunistų partijos vaidmuo. Pabrėžiama, kad Konstitucijoje atsirado atskiras straipsnis apie partijas, kurios įtrauktos į pirmąjį skyrių (anksčiau tai buvo įtrauktą į 10-tąjį skyrių). O tai reiškia, kad konstituciniu būdų yra patvirtinama, jog partija priklauso prie valstybės valdybo struktūros.

Galutinis socialinės plėtros tikslas- sukurti beklasę komunistų visuomenę. Privati nuosavybė yra neleistina. Planuojamas valdymo remiantis griežta centralizacija. Tačiau vėl gi visa valstybė priklauso Sovietų valdžiai bejokių išlygų.

1978 m. Konstitucijoje pirmą kartą preambulėje įtvirtino, jog Rusijos Federacijos Konstituciją priima ir skelbia liaudis.   Rusijos Federacijos Konstituciją, po Sovietų Sąjungos Konstitucijos labai pasikeitė struktūriškai. Skirtingai nuo 1937 m., Konstituciją apima 11 skyrių, kurie padalinti dėl Konstitucijos 22 skirsnių. Konstitucija tapo žymiai turiningesnė ir joje įsigilinta į esmines problemas, ko ankstesnėse nebuvo.

Iš oficialaus šalies pavadinimo buvo išbrauktos „sovietų“ , „socialistinė“ sąvokos. Valstybė pradėta vadinti Rusija- Rusijos Federacija. Buvo suinstitutintas politinis pliuralizmas ir lygios teisės. Pagal valdžių padalijimo, reorganizavimo vyriausybinių institucijų teorija išplėtė vietos savivaldą, atnaujinta rinkimų sistema, buvo įtrauktos žmogaus teisių ir laisvių paketas, kurį priėmė 1991 metais, lapkričio 22d.

Iš esmės buvo pertvarkyta visa valstybė. Buvusios autonominės respublikos ir apylinkės išsikovojo respublikos statuso Rusijos Federacijoje. Atsirado kraštų, apylinkių statusas, svarbą įgavo Maskva bei Sankt Peterburgas. Keitėsi Rusijos, kaip valstybės simbolika. Ir tai jau buvo nepriklausomos, savarankiškos valstybės Konstitucija.

1993 metų Rusijos Federacijos Konstitucija

1993 m. Konstitucija priimta ne ramiomis aplinkybėmis, o politinės krizės metu. Kartais  šis konfliktas kredituojamas politinės sistemos trūkumams, 90- dėl to kad įstatymų leidėjai pažeidė valdžių padalijimo principą. Krizė buvo politinė, o ne teisinė ir sprendžiama ji buvo ne teisiniais metodais. Esant tokiom aplinkybėm, naujos Konstitucijos priėmimas, turėjo stabilizuoti visuomenę.

Naujos Konstitucijos projektų, praėjusiais metais, buvo parengta daug.  Pagrindinės buvo Konstitucinės Komisijos projektas, parengtas Rusijos Federacijos prezidento sprendimu. Stipri prezidento galia-  1993 metų Konstitucijos pagrindas, politinės srities prasme. Prezidento įgaliojimai teisiškai išsamiai tyriami, dėl to šie įgaliojimai nėra visuomet tiksliai nurodomi, pavyzdžiui 20 straipsnyje nustatyta tik tokie prazidento įgoliojimai kaip, dekretų priėmimas, tačiau nekalbama apie jų pobūdį.

Naujoji Konstitucija buvo priimta visuotiniu balsavimu, gruodžio 12 d. ir įsigaliojo nuo jo paskelbimo, 1993 metų gruodžio 25 dienos. Bendrų bruožų, kurie būdingi ir skiriasi nuo buvusių sovietinių konstitucijų, ganėttinai pastebimi. Jie buvo nustatyti pertvarkant 1978-ųjų metų Konstituciją. Konstitucijoje aiškiai apibrėžtas valdžių pasidalyjimas,ji pateikė reikšmingus valstybės valdžios organus sistemoje. Vietoje Kongreso ir Aukščiausiosios Tarybos, tapo Federalinis susirinkimas.

Konstitucija įgyjo stabilumą, įtvirtinus ganėtinai sunkius pakeitimus. Tačiau, daugelis Rusijos Federacijos Konstitucijos nuostatų yra toli nuo tobulumo, nes jose nėra jokio aiškumo. Neišspręstos problemos, paskatino Rusijos Federacijos Prezidento dekreto priėmimą. Šis sprendimas buvo teisingas.Tokia praktika, rodo, jog Konstitucijoje nėra tvirto pagrindo ir ne visom situacijoms yra numatytas teisinis reguliavimas. Tačiau ji turi privalumą, kad yra galimybę keisti sistemą, nekeičiant teksto pačioje Konstitucijoje. Todėl Rusijos Federacijos Konstitucijos galime skaityti kaip politinę deklaraciją, o ne pagrindinių teisės šaltiniu valstybėje.

Išvados

Mano nuomone, 1993 metų Konstitucija, atitinka ir tinka demokratijos sąvokai. Be abejo, reikėtų pripažinti, jog Rusijos Federacijos Konstitucija yra labai toli nuo tobulumo ir jai būdingi trūkumai, defektų kartais išprovokuoja institucijų ir pareigūnų antikonstitucinius veiksmus.

Lyginant senąsias Konstitucijas su dabartine, 1993 metų, galime žymėti tokius kertinius, svarbiausius taškus:

  • Atsisakymas tokio pobūdžio valstybės, kaip socialistinės ir Sovietinės, pavertimą kaip suvenerios, federalinės. AtsisakymascAtsisakymas tokių sąvokų kaip „Socialistinės nuosavybė‘, „socialistinė demokratija“ .
  • Iš Konstitucijos pašalinta komunistų partija, kaip pagrindinė politinė sistema; esminis pakeitimas 6 straipsnio turinyje, tai reiškia daugiapartinės sistemos pripažinimą.
  • Prioritetu pripažintos žmogaus teisės ir laisvės.

 

  • Pripažinta privati nuosavybė.

 

  • Palaipsniui pakeista struktūrą, perėjimas į parlamentinę sistemą; pripažintas valdžių padalijimo principas.

 

Visos šios naujovės, „naujojoje“ Konstitucijoje, parodo subjekto transformacijos kokybę.

Literatūros sąrašas

1) Конституция (Основной Закон) РСФСР от 10.07.1918г. – : ГАРАНТ 2) Конституция (Основной Закон) РСФСР от 11.05.1925г. – ГАРАНТ 3) Конституция СССР от 05.12.1937г. – ГАРАНТ 4) Конституция РСФСР от 12.04.1978г. – : ГАРАНТ 5) Конституция РФ от 12.12.1993г. – : ГАРАНТ  

Papildoma literatūra, naudota informacijai tikslinti: 1) Большая Советская Энциклопедия: http://bse.sci-lib.com/ 2) Румянцев О.Г. Основы конституционного строя России: понятие, содержание, вопросы становления. – М.: Юристъ, 1994.; 3) Козлова Е.И., Кутафин О.Е. Конституционное право РФ: Учебник, М.: Юристъ, 2004. – 480С.; 4) Мартышин О.В. Конституция РФ 1993 года как памятник эпохи // Государство и право. – 2004. – N4.;