Romėnų teisės

PLANAS

1. ĮŽANGA
1.1. Nuosavybės teisės sąvoka ir požymiai
1.2. Nuosavybės teisės atsiradimas ir objektas

2. NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS
2.1. Kviritinė nuosavybė
2.2. Bonitarinė (pretorinė) nuosavybė
2.3. Peregrinų nuosavybė
2.4. Bendroji nuosavybė

3. NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS
3.1. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai
3.1.1. Įgyjamoji senatis
3.1.2. Užvaldymas
3.1.3. Perdirbimas
3.1.4. Sujungimas ir sumaišymas
3.1.5. Vaisių įgijimas

3.2. Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo būdai
3.2.1. Mancipacija
3.2.2. Perleidimas teisme
3.2.3. Perdavimas

4. NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNIMAS
5. IŠVADOS

1. ĮŽANGA

Daiktinė teisė yra asmens juridinis viešpatavimas daiktui. Pats viešpatavimas gali būti įvairaus laipsnio ir pobūdžio, todėl daiktinės teisės nėra vienodos. Pagrindinė daiktinė teisė yra nuosavybės teisė, kuri tarp Romoje egzistavusių penkių teisių buvo vienintelė pilna daiktinė teisė. Visos kitos teisės buvo ribotos.
Nuosavybės teisė apskritai yra viena iš pagrindinių teeisių. Romėnų teisėje nuosavybė praėjo labai ilgą evoliucijos kelią, tačiau galiausiai ji susiformavo kaip subjektinė teisė, kuri, pasak V. Nekrošiaus, nulėmė visos teisinės sistemos pobūdį. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų, valstybė kaip tik dėl to ir atsirado, kad apsaugotų šią pagrindinę teisę.
Nuosavybės teisės institutas, sukurtas Romos valstybės egzistavimo laikotarpiu, ne tik padėjo vystytis ekonominiam gyvenimui Romoje, bet ir tapo pagrindiniu atsparos tašku Europoje bei kitose valstybėse, pradedant viduramžiais ir baigiant šia diena, sprendžiant su šia teise susijusias pagrindines teorines irr praktines problemas.
Įžangoje trumpai apžvelgsiu nuosavybės teisės sąvoką: kaip ją suprato romėnų teisininkai ir kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą, taip pat romėnų nuosavybės teisės raidą ir objektą. Taip pat šiame darbe išdėstysiu pagrindines romėnų nuosavybės teisės rūšis, nu

uosavybės teisės įgijimo būdus ir jos gynimą, bendrais bruožais palyginant su Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis nuosavybės teisę.

1.1. Nuosavybės teisės sąvoka ir požymiai

Romėnų teisininkai nepaliko abstraktaus nuosavybės teisės apibrėžimo. Jie suprato ją intuityviai, nes buvo sunku viena sąvoka apibūdinti įvairias valdymo formas Romos valstybėje.
Pasak V. Nekrošiaus, didžiausią karjerą nuosavybės teisės istorijoje padarė Bertoluso suformuluota nuosavybės teisės sąvoka. Bertolusas sakė, kad nuosavybė suteikia galimybę savininkui daryti su materialiu daiktu viską, ko nedraudžia teisė. Nuosavybės teisė, romėnų supratimu, viena vertus, nurodo tos teisės subjektui laisvės ribas (pozityvioji nuosavybės teisės funkcija), kita vertus, yra jos laisvės garantas (negatyvioji nuosavybės teisės funkcija, kuri pašalina galimybę tretiems asmenims kištis į svetimą nuosavybę).
Nuosavybės teisės požymiai buvo skirstyti į pagrindinius (disponavimo, atgavimo teisė) ir papildomus (naudojimosi teisė, daikto turėjimo teeisė, o taip pat teisė surinkti ir naudotis jo vaisiais).
Teisė surinkti ir naudotis daikto vaisiais reiškė, kad savininkas gali naudotis daiktu ir jo duodamais vaisiais. Jis gali daiktą suvartoti arba sunaikinti. Romėnų civilinėje teisėje galiojo principas, jog daikto vaisiai nuo jų atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto savininko nuosavybe. Turėjimo teisė reiškė daikto turėjimo teisę, o ne jo valdymo faktą. Savininkui praradus faktinį valdymą (pvz., vagystės atveju), nebuvo prarandama nuosavybė. Teisinio disponavimo daiktu galimybė reiškė, jog savininkas ga

alėjo jam priklausantį daiktą parduoti, dovanoti ir pan.
Remiantis romėnų teisės šaltiniais, savininkas, praradęs bet kurią iš šių teisių, nenustoja būti nuosavybės teisės subjektu. Anot V. Nekrošiaus, “nuosavybė yra vienalytė ir elastinė teisė, todėl nenustoja tarnauti jos savininkui net ir tada, kai jo teisės dėl įvairių apribojimų būna maksimaliai sumažintos. Teoriniu požiūriu nuosavybė yra neribota teisė, nors praktikoje ši taisyklė gali turėti įvairių išimčių”.
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą nuosavybės teisė gali būti suprantama objektyviąja ir subjektyviąja prasme. Subjektyviąja prasme nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti daiktą bei juo disponuoti (LR CK 4.37 straipsnis). Objektyviąja prasme nuosavybės teisė apibūdinama kaip visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius dėl daiktų valdymo, naudojimosi jais bei disponavimo.

1.2. Nuosavybės teisės atsiradimas ir objektas

Romėnų nuosavybės teisės atsiradimas buvo gana problemiškas. Dauguma teisės istorikų mano, jog pirmiausia atsirado kolektyvinė nuosavybė, iš kurios laikui bėgant išsivystė privatinė nuosavybė. Kartu yra daug įvairių argumentų, įrodančių, kad privatinė nuosavybė romėnų valstybėje egzistavo nuo pat Romos istorijos pradžios.
Jau seniausieji šaltiniai mini, jog egzistavo individuali nuosavybė, kurios subjektas buvo pater familias. Nuosavybės objektai buvo gyvuliai, medžioklės ar žvejybos laimikiai, to amato įrankiai ir panašūs daiktai. Nuosavybės objektas buvo kilnojamasis turtas. Romėnai tą turtą va

adindavo familia pecuniaque, o tai reiškė visa tai, ką tuomet romėnas turėjo: ypač vergus, galvijus, įrankius.
Atsiradus naujoms ūkio šakoms, išsiskyrė ir nauji nuosavybės objektai. XII lentelių įstatyme jau buvo privatinė nuosavybė tiek kilnojamam, tiek ir nekilnojamam turtui. Romėnų teisiniai šaltiniai rodo, kad ji buvo traktuojama kaip vienalytė teisė.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3-iąją dalį tik Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Savivaldybė taip pat gali turėti nuosavybės teisę į tam tikrus objektus. Privačios nuosavybės teisės objektais šiuo metu Lietuvos Respublikoje gali būti bet koks turtas, jeigu įstatymais neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje privati nuosavybė laikoma Lietuvos ūkio pagrindu (46 straipsnio I dalis).

2. NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS

2.1. Kviritinė nuosavybė

Pagal ius civile savininkas galėjo būti tik Romos pilietis – kviritas, todėl ir pati nuosavybė buvo vadinama kviritine. Svetimšaliai, kurie neturėjo civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir nuosavybės teisės. Pradžioje kviritinę nuosavybę į res mancipi galima buvo įgyti tik specifiškai romėniškais būdais. Reikėjo atlikti mancipaciją. Nuosavybę į visus kitus daiktus galima buvo įsigyti šalims susitariant arba perduodant daiktą. Romoje augant prekinei apyvartai, o taip pat didėjant vergų skaičiui, pasitaikydavo nemažai atvejų, kai perleidžiant nuosavybę buvo išvengiama formalumų. Šiais atvejais įgijėjas ga

audavo tik valdymo teisę, bet neįgaudavo kviritinės nuosavybės. Tik praėjus įgyjamosios senaties terminui ta valdymo teisė galėjo peraugti į kviritinę nuosavybę, o iki to laiko ši nuosavybė likdavo perleidėjui.Iš pradžių jeigu daiktą, dar nepraėjus įgijimo senaties terminui, reikalaudavo atiduoti kviritinis savininkas arba jei jis būdavo iš įgijėjo paimamas, valdytojui nepriklausė jokios gynimo priemonės.

2.2. Bonitarinė (pretorinė) nuosavybė

Prie pretorijaus Publicijaus tokiems asmenims, kurie buvo praradę valdymą, pradėjo suteikinėti teisę pareikšti ieškinį. Atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, kuris buvo paėmęs valdyti daiktą. Buvo daroma prielaida, kad ieškovas valdė ginčijamą daiktą visą būtiną įgyjamosios senaties laikotarpį. Toks valdymas buvo apibrėžiamas kaip bonitarinė arba pretorinė nuosavybė. Tai yra dvigubos nuosavybės požymiai.

2.3. Peregrinų nuosavybė

Peregrinų nuosavybę gynė jų teisinės sistemos. Tam tikrais atvejais, kai peregrino ir Romos piliečio interesai būdavo priešingi, peregrinų pretorius arba provincijos vietininkas galėjo ginti peregriną jo teisės pagalba, įtvirtinant fikciją, jog peregrinas yra Romos pilietis. Peregrinų nuosavybė, kaip atskira teisinė kategorija, išnyko po to, kai Karakula 212 m. praktiškai visiems Romos imperijos gyventojams suteikė Romos imperijos pilietybę.

2.4. Bendroji nuosavybė

Dažniausiai yra taip, kad nuosavybės teisė į tam tikrą daiktą priklauso vienam asmeniui. Pagal romėnų teisę daiktas galėjo priklausyti ne vienam, bet keliems asmenims, kurie jį valdydavo bendrai. Tokiu atveju buvo kalbama apie bendrąją nuosavybę. Pagal romėnų teisę, kiekvienas iš bendrasavininkių turėjo nuosavybės teisės dalį į tam tikrą daiktą. Šios dalys nebūtinai turėjo būti lygios. Kiekvienas bendrasavininkis turėjo teisę laisvai disponuoti savo dalimi ir proporcingai turimai daliai, gaudavo naudą, bei privalėdavo vykdyti daiktui uždėtas įvairias prievoles.
Atliekant veiksmus, kurie lietė visą daiktą, buvo būtinas visų bendrasavininkių sutikimas. Kiekvienas jų galėjo reikalauti bendro nuosavybės padalinimo. Jeigu objektas būdavo nedalus, tai paprastai jis buvo paliekamas vienam iš savininkų, o kitiems buvo priteisiama piniginė kompensacija, arba jį pardavus gauti pinigai būdavo padalinami proporcingai turimai nuosavybės daliai.

Lietuvos Respublikoje nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę pasireiškia įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privati juridinio asmens nuosavybė yra , kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas, o tą turtą perdavusieji asmenys – steigėjai, akcininkai, pajininkai ir pan., yra tik akcijų, pajų savininkai, bet visais atvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą. Taip pat gali atsirasti kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Čia galima paminėti sutuoktinių bendrąją nuosavybę. Nuosavybės teisę turi taip pat ir valstybė. Nauja nuosavybės forma – savivaldybių nuosavybė. Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, “kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise” (V. Nekrošius).

3. NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS

Nuosavybės teisė Romoje galėjo būti įgyjama pirminiu arba išvestiniu būdu. Pirminis yra toks būdas, kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą arba nepriklausomai nuo ankstesnių teisių į šį daiktą. Tokiu būdu įgyta nuosavybė buvo laisva nuo bet kokių prievolių. Išvestinis yra toks būdas, kai naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Tai sutartinis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Prie išvestinių būdų buvo priskiriami šie: mancipacija, in iure cessio, tradicija. Prie pirminių būdų priskiriama užvaldymas, įgyjamoji senatis, perdirbimas, sujungimas ir sumaišymas, vaisių įgijimas.
Įgyjant nuosavybę išvestiniu būdu, buvo taikomas principas, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei jis pats jų turi. Romėnų teisėje galiojo ir dar vienas svarbus principas, jog nuosavybė pereina ne sutarties pasirašymo, bet faktinio daikto perdavimo momentu ar įgyjamosios senaties keliu. Skirtingai nuo mūsų teisės, pati pirkimo-pardavimo sutartis dar nesuteikdavo nuosavybės teisės į daiktą. Tam, kad pereitų nuosavybė į daiktą, buvo būtina atlikti veiksmą – mancipaciją ar tradiciją. Tuo tarpu pati sutartis buvo tik tokio veiksmo teisiniu pagrindu.
Susipažinus su bendraisiais nuosavybės teisės įgijimo principais, pabandysiu smulkiau aptarti jos įgijimo būdus.

3.1. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai

3.1.1. Įgyjamoji senatis.
Tai nuosavybės teisės įgijimas tam tikram daiktui, kuris atsiranda dėl jo valdymo įstatymų nustatytam laikotarpiui. Šis būdas atsirado XII lentelių įstatyme, kuriame buvo pasakyta, jog asmuo, kuris sklypą valdo dvejus metus, o kitus daiktus – vienerius metus, įgyja nuosavybės teisę, nepriklausomai nuo šių daiktų įgijimo pagrindo. Įgyjamoji senatis, anot dr. V. Nekrošiaus, romėnų teisėje buvo reikalinga tam, kad būtų garantuota daiktų ekonominė apyvarta, ir tam, kad būtų stabilizuota daiktą valdančio asmens teisinė padėtis. Tam tikrais atvejais įgyjamąja senatimi galėjo naudotis daikto savininkas, kuriam buvo sunku įrodyti nuosavybės teisę. Todėl reikėjo patvirtinti faktais, kad daiktas yra įgytas iš savininko, o šis jį įgijo taip pat iš asmens, kuris jį galėjo perleisti kito asmens nuosavybėn ir t.t.
Iš pradžių įgyjamoji senatis buvo taikoma tik Romos piliečiams. Po Justiniano konstitucijos Romos pilietybė tapo prieinama visiems imperijos gyventojams. Pagal Justiniano kodifikaciją, įgyjamosios senaties keliu negalima buvo įgyti nuosavybės į pavogtus daiktus, į daiktus, įgytus prievartos būdu bei į daiktus, priklausančius iždui ir bažnyčiai. Daiktas turėjo būti įgytas teisėtai (turėjo būti pirkimo-pardavimo sutartis, dovanojimo aktas ir pan.). Taip pat turėjo egzistuoti valdytojo gera valia. Būtina įgyjamosios senaties sąlyga buvo valdymo nenutrūkstamumas. Jeigu valdyme įvykdavo pertrauka, tai jai pasibaigus, senaties reikalaujamas terminas buvo skaičiuojamas iš naujo. XII lentelių įstatymas reikalavo skirtingų daikto valdymo terminų. Kilnojamuosius daiktus reikėjo valdyti vienerius, o nekilnojamuosius – dvejus metus. Justinianas vienerių metų terminą prailgino iki trijų. Taip pat jis įtvirtino nuosavybės teisės į žemę atsiradimą senaties keliu, t.y. išvaldžius ją 10 ar 20 metų.
Įgyjamosios senaties sampratą Lietuvoje apibrėžia Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.68-4.71 straipsniai. Nustatant įgyjamosios senaties terminą, pagrindinis kriterijus yra galimybė įsitikinti, kad pretenduojantis įsigyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą asmuo tą daiktą valdo kaip nuosavą, taip pat ar fizinis arba juridinis asmuo, nesantis daikto savininku, sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdo tą daiktą. Jei per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nei karto ja nepasinaudojo, tai fizinis ar juridinis asmuo, pretenduojantis tapti daikto savininku, įgyja nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą po penkiolikos, o į kilnojamąjį – po trejų valdymo metų.
3.1.2. Užvaldymas
Tai seniausias nuosavybės teisės įgijimo būdas, kuris buvo taikomas įgyjant nuosavybę į užvaldytą niekieno daiktą. Romėnų teisė niekieno daikto statusą pripažino:
· laukiniams gyvuliams. Kadangi Romoje nebuvo žvejybą bei medžioklę reglamentuojančios teisės šakos, tai visi laukiniai gyvuliai, esantys laisvėje, nepriklausomai nuo to, kam priklauso sklypas, kuriame jie gyvena, buvo pripažįstami niekieno.Nuosavybė į laukinius gyvulius atsirasdavo nuo jų faktinio užvaldymo momento. Laukiniais buvo pripažįstami ir naminiai gyvuliai, išėję iš šeimininkų ir praradę sugrįžimo instinktą;
· lobiui, t.y. vertingiems daiktams, kurie taip ilgai buvo paslėpti, jog pasidarė neįmanoma nustatyti jų savininko;
· paliktiems daiktams, t.y. kai laisva valia atsisakant daikto, atiduodamas jo valdymas (pvz., išmetimas);
· daiktams, esantiems Romos teritorijoje ir priklausantiems piliečiui tos valstybės, su kuria Roma pradėjo karo veiksmus.
Lyginant su Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu, šį nuosavybės teisės įgijimo būdą galima palyginti su specialiaisiais nuosavybės teisės įgijimo būdais, įtvirtintais 4.47 straipsnio 5, 6, 7, 8 punktais (bešeimininkio daikto pasisavinimas, laukinių gyvūnų, laukinių ar naminių bičių pasisavinimas, bepriežiūrių ir priklydusių naminių gyvulių pasisavinimas, radinio, lobio pasisavinimas). Įstatymuose yra įtvirtinta nuostata, kad bešeimininkis turtas teismo sprendimu perduodamas valstybės ar savivaldybės nuosavybėn. Bepriežiūrio ar priklydusio gyvulio savininko turi būti ieškoma tris mėnesius. Lietuvos įstatymuose nustatyta, kad per šešis mėnesius nepaaiškėjus pamestojo daikto savininkui, daiktas neatlygintinai pereina savivaldybės nuosavybėn. Tačiau, išvedant analogiją su lobiu, ši nuostata prieštarauja kitai Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintai nuostatai, kad lobis atitenka valstybės nuosavybėn, o jį radusiam asmeniui išmokamas atlyginimas.
3.1.3. Perdirbimas
Tai nuosavybės teisės įgijimo būdas, kuris reiškė esminį daikto perdirbimą, šitaip sukuriant visiškai naują daiktą (pvz., iš vynuogių padaromas vynas, iš lentų sukalamas laivas, iš aukso padaromas žiedas ir t.t.).
Buvo ginčijamasi, kam pripažinti nuosavybės teisę į naują daiktą, jei jį pagaminęs asmuo nežinojo, jog tam panaudota medžiaga jam nepriklausė. Vieni manė, kad daiktas turėjo priklausyti medžiagos savininkui, nes nors ir perdirbtas, iš esmės daiktas lieka tas pats, todėl medžiagos savininkas gali jo reikalauti. Kitų teisininkų nuomone, daiktas turi priklausyti jį pagaminusiam asmeniui, kadangi perdirbimo metu atsiranda visiškai naujas daiktas. Ši problema buvo išspręsta įtvirtinus taisyklę, kad nuosavybės teisė pripažįstama pagal tai, ar naujai sukurtą daiktą galima grąžinti į pirmykštę padėtį. Jei galima (pvz., iš aukso pagamintas žiedas), nuosavybės teisė pripažįstama savininkui, jei ne (pvz., iš vynuogių išspaustas vynas) – tą daiktą pagaminusiam asmeniui.
Šis nuosavybės įgijimo būdas Lietuvoje yra labai reikšmingas, nes įstatymais įtvirtinus nuostatą, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, atsirado galimybė privačios nuosavybės teise įsigyti pagrindines gamybos priemones.

3.1.4. Sujungimas ir sumaišymas
Sujungimas – nuosavybės šalutiniams daiktams, kurie pastoviam laikui buvo prijungti prie pagrindinių daiktų ir tuo būdu tapo jų sudėtine dalimi, įgijimas. Buvo laikomasi taisyklės, kad prieaugis priklauso pagrindinio daikto savininkui. Susijungti galėjo:
· du nekilnojamieji daiktai, kada jų susijungimas buvo gamtos jėgų veikimo pasekmė. Dumblynė – tai lėtas vieno sklypo didėjimas kito sąskaita, kuris įvykdavo dėl bendros upės pratekėjimo. Atplaiša – tai vieno sklypo dalies atitrūkimas dėl upės srovės poveikio ir jo prisijungimas prie svetimo sklypo;
· kilnojamasis daiktas su nekilnojamuoju, tada galiojo taisyklė “kas yra sklypo paviršiuje, jam ir priklauso”. Vadinasi, jeigu kas nors pastoviai susijungdavo su sklypu, tapdavo jo sudėtine dalimi. Tai galėjo būti sėklos, augalai bei medžiai, įleidę į sklypą šaknis, taip pat tame sklype pastatyti statiniai, nepriklausomai nuo to, kas ir iš kieno medžiagos juos pastatė;
· du kilnojamieji daiktai. Jeigu toks susijungimas buvo ilgalaikis, tai nuosavybė pagrindiniam daiktui išsiplėsdavo šalutinio atžvilgiu.
3.1.5. Vaisių įgijimas
Kol vaisiai nėra atskirti nuo motininio daikto, jie yra pripažįstami šio daikto savininko nuosavybe. Tik nuo atsiskyrimo momento jie įgauna savarankiškų daiktų statusą.Čia Romos teisininkai iškėlė klausimą, kam priklauso nuo motininio daikto atsiskyręs vaisius.
Bendra taisyklė teigė,jog toks daiktas priklauso motininio daikto savininkui, kuris nuosavybės teisę į vaisius įgydavo pirminiu būdu.
· Daikto savininkas, išnuomodamas savo daiktą, įgalioja nuomininką juo naudotis. Tuo momentu, kada nuomininkas savininkui sutinkant pasiima nuomojamo daikto vaisių, jis perdavimo būdu įgyja nuosavybės teisę į juos.
· Valdytojas įgyja nuosavybės teisę į vaisius nuo jų atskyrimo momento. Vienintelė sąlyga – vaisių atskyrimo momentu subjektas turėjo būti sąžiningas valdytojas. Nuo to momento, kai ginčas dėl valdymo perduodamas į teismą, valdytojas laikomas nesąžiningu. Jeigu valdytojas bylą pralaimi,jis privalo savininkui sugrąžinti vaisius, gautus bylinėjimosi laikotarpiu, išskyrus suvartotus.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.53 straipsnis nustato nuosavybės teisę į vaisius ir pajamas, kurie vadinami daikto ūkinio naudojimo rezultatais. Daikto ūkinio naudojimo rezultatai – tai daiktų sukūrimas gamybinės veiklos procese ir nuosavybės teisės įgijimas į daikto duodamus vaisius ir pajamas.

3.2. Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo būdai

3.2.1. Mancipacija.
Tai pats seniausias būdas, pasak tyrinėtojų “senesnis už įstatymą ir net už pačią Romą”. Tai “sutartis variu ir svarstyklėmis”. Mancipacijos metu dalyvaudavo svėrėjas, penki liudytojai, daikto įgijėjas ir daikto savininkas. Įgijėjas, norėdamas įgyti vergą, ištardavo tam tikrą formulę, o pardavėjas atsakydavo jam tylėjimu ir paimdavo iš svėrėjo pasvertą varį. Šiuose mainuose dalyvaudavo liudininkai, o varis buvo ekvivalentas.
Pagal klasikinę romėnų teisę įsigyti nuosavybę mancipacijos keliu galima buvo ir neperdavus daikto. Nuosavybės perdavimo mancipacijos būdu objektais galėjo būti tik res mancipi. Šio akto dalyviais galėjo būti tik Romos piliečiai. Justiniano laikais mancipacija buvo panaikinta.

3.2.2. Perleidimas teisme
Šio proceso metu daikto perleidėjas buvo atsakovas, o įgijėjas – ieškovas. Įgijėjas pretoriaus akivaizdoje paliesdavo perleidžiamą objektą lazdele, tvirtindamas, jog šis yra jo nuosavybė. Pardavėjas į tai atsakydavo tyla, tuo pripažindamas įgijėjo nuosavybę. Kaip ir mancipacija, tai buvo abstraktus aktas, kuris Justiniano laikais buvo panaikintas.
3.2.3. Perdavimas
Šis būdas buvo taikomas peregrinams, kurie negalėjo būti kviritinės nuosavybės teisės subjektais. Šiuo būdu buvo perleidžiama nuosavybės teisė į provincijų žemes. Pagal Justiniano kodifikaciją šis būdas tapo universalus.
Tai buvo ne formalus, o materialus valdymo perdavimo aktas. Tam, kad tradicijos keliu būtų perduota ir nuosavybės teisė, reikėjo įvykdyti tris sąlygas:
· daiktas turėjo būti faktiškai perduotas;
· turėjo egzistuoti perleidėjo valia perduoti nuosavybę bei priėmėjo valia tą nuosavybę įgyti;
· turėjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas, kurio dėka buvo atliekamas perdavimas.
Perdavimas skyrėsi nuo mancipacijos ir perleidimo teisme tuo, kad tai buvo galima įvykdyti šalims nedalyvaujant, t.y. per trečiuosius asmenis. Taip pat perdavimo negalėjo padaryti tas, kas nevaldė arba nelaikė daikto.

4. NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNIMAS

Romėnų teisėje savininkas nuosavybės teisę galėjo apginti pateikdamas vindikacinį ieškinį ir negatorinį ieškinį.
Vindikacinis ieškinys – tai nevaldančiojo savininko reikalavimas valdančiajam nesavininkui dėl daikto sugrąžinimo. Ieškovu pagal šį ieškinį galėjo būti tik savininkas, praradęs valdymą, be to tik asmuo, kuris buvo kviritinės teisės subjektas. Atsakovu galėjo būti bet kuris daikto valdytojas (Justiniano laikais – ir menamas, kuris proceso metu daikto jau nebevaldė, kadangi klastingai jo atsikratė). Ieškinio dalyku buvo daiktai ir jų vaisiai, kurie galėjo būti kviritinės nuosavybės objektais. Teisėjas, nustatęs, jog daiktas priklauso ieškovui, pirmiausia atsakovui siūlydavo savanorišką restituciją. Jeigu šis tokio pasiūlymo atsisakydavo, tai ieškovo naudai buvo priteisiama tam tikra pinigų suma, kurią teisėjas nustatydavo atsižvelgdamas į ieškovo siūlymus.
Negatoriniu ieškiniu galėjo pasinaudoti valdantis savininkas prieš bet kokius trukdymus ir pasikėsinimus į jo nuosavybę. Ieškovas privalėjo įrodyti savo nuosavybės teisę ir tai, kad atsakovas ją pažeidė Atsakovas galėjo įrodinėti savo teisę, tam tikru būdu varžyti ieškovo nuosavybės teisę, pvz., įrodinėti servitutą. Ieškinį patenkinus, ši atsakovo “teisė” paneigiama, todėl ieškinys ir vadinamas negatoriniu. Greta negatorinio, buvo draudžiamasis ieškinys, kada ieškovas įrodinėja savo teisę uždrausti ką nors daryti.
Šie ieškiniai buvo kviritinės nuosavybės gynybos priemonės. Bonitarinei nuosavybei ginti buvo naudojamas Publiciano ieškinys. Šiuo keliu prarastą valdymą galėjo susigrąžinti daikto valdytojas, neturintis kviritinės nuosavybės, kurią buvo galima įsigyti senaties keliu. Atsakovas galėjo įrodinėti, kad ieškovas neturi teisės į daiktą.
Be šių pagrindinių ieškinių, romėnų privatinė teisė turėjo apie 70 ieškinių, iš kurių dauguma buvo daiktiniai ir asmeniniai ieškiniai, skirti nuosavybės teisės gynimui. Svarbų vaidmenį turėjo santykiai su kaimynais. Šioje srityje taip pat buvo išskiriamos kelios ieškinių rūšys:
· ieškinys dėl natūralaus pasikeitimo, atslūgus lietaus vandeniui, kuris buvo taikomas dirbamo sklypo savininkui, kuris buvo atsakovu prieš kaimyną;
· garantija, sauganti sklypo savininką nuo žalos, gresiančios iš kaimyninio sklypo;
· prieštaravimas naujų konstrukcijų statymui, kurios trukdytų laisvą naudojimąsi sklypu, priklausančiu nuosavybės teise;
· ieškinys, skirtas teritoriniams (pasienio, ribų) ginčams išspręsti;

Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Nuosavybė iš savininko prieš jo valią gali būti paimta tik teismo sprendimu, o visuomenės poreikiams nuosavybė gali būti paimta tik teisingai atlyginant, t.y. daikto savininkui atlyginama pinigais to daikto rinkos kaina arba perduodamas kitas daiktas.
Teisės teorija išskiria daiktinius teisinius ir prievolinius teisinius nuosavybės teisės ir valdymo gynimo būdus. Daiktiniais yra laikomi tokie gynimo būdai, kuriais yra ginamos nuosavybės teisė ar valdymo teisė kaip visuma arba atskiros savininko teisės. Kontinentinės teisės sistemos šalyse skiriami šie daiktiniai teisiniai nuosavybės teisės ir valdymo būdai – vindikacinis ir negatorinis ieškinys. Vindikacinis ieškinys pareiškiamas, kai savininkas praranda daikto kontrolę ir daiktas atsiduria pas kitus asmenis. Savininkas privalo įrodyti, kad jo turtą kitas asmuo turi neteisėtai ir kad praeityje jis turėjo nuosavybės teisę į tą turtą. Tai susiję su daugumoje užsienio valstybių galiojančia valdymo teisėtumo ir sąžiningumo prezumpcija. Jeigu ieškovas šią prezumpciją paneigia, valdytojas savo ruožtu privalo įrodyti, jog jis yra sąžiningas valdytojas.
Negatorinis ieškinys pareiškiamas tada, kai savininkas nepraranda daikto kontrolės, tačiau jam trukdoma naudotis, disponuoti turtu ar jį valdyti (pvz., triukšmas, šviesos užstojimas, elektros, dujų tiekimo linijų nutraukimas ). Galima pareikšti ieškinį ne tik tada, kai trukdymai jau egzistuoja, bet ir tada, kai yra realus pagrindas manyti, jog tokie trukdymai gali atsirasti ateityje. Pareiškus negatorinį ieškinį, nėra reikalaujama, kad ieškovas įrodytų atsakovo kaltę. Tačiau negatorinis ieškinys negali būti patenkinamas, jeigu atsakovas turi teisę naudotis savininko turtu arba jo elgesys gali būti pateisinamas kitais pagrndais.
Prievoliniais teisiniais nuosavybės teisės ir valdymo gynimo būdais laikomi ieškiniai dėl turtui padarytos žalos atlyginimo, dėl be pagrindo gauto ar sutaupyto turto išreikalavimo.

Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai garantuoja savininko teisių apsaugą ir gynimą. Pasak doc. A. Taminsko, “nuosavybės teisės specifika pasireiškia išimtiniu ir visaapimančiu savininko teisių pobūdžiu, jo turtinės-teisinės padėties nepriklausomumu nuo kitų asmenų. Tokios teisės turėjimas pirmiausia sudaro galimybę savarankiškai organizuoti ūkinę veiklą ir dalyvauti prekių apyvartoje. Savininko teisė naudoti savo turtą bet kokiai įstatymo nedraudžiamai ūkinei veiklai, kaip ypatinga subjektyvinė teisė į nuosavą ūkinę veiklą, turi principinę reikšmę rinkos ekonomikos kūrimuisi ir funkcionavimui.”

IŠVADOS

Apibendrinant galima teigti, jog romėnų teisė padarė esminę įtaką visos teisinės sistemos susiformavimui. Romėnų nuosavybės teisė davė pagrindą šiuolaikinei nuosavybės teisės sistemai, kuriuo remiantis nagrinėjami įvairaus pobūdžio klausimai, iškylantys nuosavybės teisės srityje.
Nors šiuolaikinėje teisėje atsirado naujos nuosavybės teisės rūšys, taip pat išnyko kviritinė, bonitarinė ir peregrinų nuosavybė, matome, kad išliko bendrosios nuosavybės sąvoka.
Romėnų nuosavybės teisės įgijimo principai, kurie buvo skirstomi į pirminius ir išvestinius, turi atitikmenis ir šiuolaikinėje teisėje. Žinoma, tokie abstraktūs nuosavybės teisės įgijimo būdai kaip mancipacija ar perleidimas teisme, turintys tam tikras formules ir mums neįprastą procesą, buvo panaikinti dar Justiniano laikais.

LITERATŪRA:

1. Romėnų teisė. I.Nekrošius, V.Nekrošius, S.Vėlyvis. V., 1996
2. Civilinė teisė. P.Vitkevičius, S.Vėlyvis, V.Mikelėnas ir kt. V., 1997
3. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas
4. Lietuvos Respublikos Konstitucija

Leave a Comment