PLANAS
1. ĮŽANGA1.1. Nuosavybės teisės sąvoka ir požymiai1.2. Nuosavybės teisės atsiradimas ir objektas
2. NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS2.1. Kviritinė nuosavybė2.2. Bonitarinė (pretorinė) nuosavybė2.3. Peregrinų nuosavybė2.4. Bendroji nuosavybė
3. NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS3.1. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai3.1.1. Įgyjamoji senatis3.1.2. Užvaldymas3.1.3. Perdirbimas3.1.4. Sujungimas ir sumaišymas3.1.5. Vaisių įgijimas
3.2. Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo būdai3.2.1. Mancipacija3.2.2. Perleidimas teisme3.2.3. Perdavimas
4. NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNIMAS5. IŠVADOS
1. ĮŽANGA
Daiktinė teisė yra asmens juridinis viešpatavimas daiktui. Pats viešpatavimas gali būti įvairaus laipsnio ir pobūdžio, todėl daiktinės teisės nėra vienodos. Pagrindinė daiktinė teisė yra nuosavybės teisė, kuri tarp Romoje egzistavusių penkių teisių buvo vienintelė pilna daiktinė teisė. Visos kitos teisės buvo ribotos.Nuosavybės teisė apskritai yra viena iš pagrindinių teisių. Romėnų teisėje nuosavybė praėjo labai ilgą evoliucijos kelią, tačiau galiausiai ji susiformavo kaip subjektinė teisė, kuri, pasak V. Nekrošiaus, nulėmė visos teisinės sistemos pobūdį. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų, valstybė kaip tik dėl to ir atsirado, kad apsaugotų šią pagrindinę teisę. Nuosavybės teisės institutas, sukurtas Romos valstybės egzistavimo laikotarpiu, ne tik padėjo vystytis ekonominiam gyvenimui Romoje, bet ir tapo pagrindiniu atsparos tašku Europoje bei kitose valstybėse, pradedant viduramžiais ir baigiant šia diena, sprendžiant su šia teise susijusias pagrindines teorines ir praktines problemas.Įžangoje trumpai apžvelgsiu nuosavybės teisės sąvoką: kaip ją suprato romėnų teisininkai ir kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą, taip pat romėnų nuosavybės teisės raidą ir objektą. Taip pat šiame darbe išdėstysiu pagrindines romėnų nuosavybės teisės rūšis, nuosavybės teisės įgijimo būdus ir jos gynimą, bendrais bruožais palyginant su Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis nuosavybės teisę.
1.1. Nuosavybės teisės sąvoka ir požymiai
Romėnų teisininkai nepaliko abstraktaus nuosavybės teisės apibrėžimo. Jie suprato ją intuityviai, nes buvo sunku viena sąvoka apibūdinti įvairias valdymo formas Romos valstybėje.Pasak V. Nekrošiaus, didžiausią karjerą nuosavybės teisės istorijoje padarė Bertoluso suformuluota nuosavybės teisės sąvoka. Bertolusas sakė, kad nuosavybė suteikia galimybę savininkui daryti su materialiu daiktu viską, ko nedraudžia teisė. Nuosavybės teisė, romėnų supratimu, viena vertus, nurodo tos teisės subjektui laisvės ribas (pozityvioji nuosavybės teisės funkcija), kita vertus, yra jos laisvės garantas (negatyvioji nuosavybės teisės funkcija, kuri pašalina galimybę tretiems asmenims kištis į svetimą nuosavybę).Nuosavybės teisės požymiai buvo skirstyti į pagrindinius (disponavimo, atgavimo teisė) ir papildomus (naudojimosi teisė, daikto turėjimo teisė, o taip pat teisė surinkti ir naudotis jo vaisiais). Teisė surinkti ir naudotis daikto vaisiais reiškė, kad savininkas gali naudotis daiktu ir jo duodamais vaisiais. Jis gali daiktą suvartoti arba sunaikinti. Romėnų civilinėje teisėje galiojo principas, jog daikto vaisiai nuo jų atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto savininko nuosavybe. Turėjimo teisė reiškė daikto turėjimo teisę, o ne jo valdymo faktą. Savininkui praradus faktinį valdymą (pvz., vagystės atveju), nebuvo prarandama nuosavybė. Teisinio disponavimo daiktu galimybė reiškė, jog savininkas galėjo jam priklausantį daiktą parduoti, dovanoti ir pan.Remiantis romėnų teisės šaltiniais, savininkas, praradęs bet kurią iš šių teisių, nenustoja būti nuosavybės teisės subjektu. Anot V. Nekrošiaus, “nuosavybė yra vienalytė ir elastinė teisė, todėl nenustoja tarnauti jos savininkui net ir tada, kai jo teisės dėl įvairių apribojimų būna maksimaliai sumažintos. Teoriniu požiūriu nuosavybė yra neribota teisė, nors praktikoje ši taisyklė gali turėti įvairių išimčių”.
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą nuosavybės teisė gali būti suprantama objektyviąja ir subjektyviąja prasme. Subjektyviąja prasme nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti daiktą bei juo disponuoti (LR CK 4.37 straipsnis). Objektyviąja prasme nuosavybės teisė apibūdinama kaip visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius dėl daiktų valdymo, naudojimosi jais bei disponavimo.1.2. Nuosavybės teisės atsiradimas ir objektas
Romėnų nuosavybės teisės atsiradimas buvo gana problemiškas. Dauguma teisės istorikų mano, jog pirmiausia atsirado kolektyvinė nuosavybė, iš kurios laikui bėgant išsivystė privatinė nuosavybė. Kartu yra daug įvairių argumentų, įrodančių, kad privatinė nuosavybė romėnų valstybėje egzistavo nuo pat Romos istorijos pradžios.Jau seniausieji šaltiniai mini, jog egzistavo individuali nuosavybė, kurios subjektas buvo pater familias. Nuosavybės objektai buvo gyvuliai, medžioklės ar žvejybos laimikiai, to amato įrankiai ir panašūs daiktai. Nuosavybės objektas buvo kilnojamasis turtas. Romėnai tą turtą vadindavo familia pecuniaque, o tai reiškė visa tai, ką tuomet romėnas turėjo: ypač vergus, galvijus, įrankius. Atsiradus naujoms ūkio šakoms, išsiskyrė ir nauji nuosavybės objektai. XII lentelių įstatyme jau buvo privatinė nuosavybė tiek kilnojamam, tiek ir nekilnojamam turtui. Romėnų teisiniai šaltiniai rodo, kad ji buvo traktuojama kaip vienalytė teisė.Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3-iąją dalį tik Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Savivaldybė taip pat gali turėti nuosavybės teisę į tam tikrus objektus. Privačios nuosavybės teisės objektais šiuo metu Lietuvos Respublikoje gali būti bet koks turtas, jeigu įstatymais neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje privati nuosavybė laikoma Lietuvos ūkio pagrindu (46 straipsnio I dalis).
2. NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS
2.1. Kviritinė nuosavybė
Pagal ius civile savininkas galėjo būti tik Romos pilietis – kviritas, todėl ir pati nuosavybė buvo vadinama kviritine. Svetimšaliai, kurie neturėjo civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir nuosavybės teisės. Pradžioje kviritinę nuosavybę į res mancipi galima buvo įgyti tik specifiškai romėniškais būdais. Reikėjo atlikti mancipaciją. Nuosavybę į visus kitus daiktus galima buvo įsigyti šalims susitariant arba perduodant daiktą. Romoje augant prekinei apyvartai, o taip pat didėjant vergų skaičiui, pasitaikydavo nemažai atvejų, kai perleidžiant nuosavybę buvo išvengiama formalumų. Šiais atvejais įgijėjas gaudavo tik valdymo teisę, bet neįgaudavo kviritinės nuosavybės. Tik praėjus įgyjamosios senaties terminui ta valdymo teisė galėjo peraugti į kviritinę nuosavybę, o iki to laiko ši nuosavybė likdavo perleidėjui.Iš pradžių jeigu daiktą, dar nepraėjus įgijimo senaties terminui, reikalaudavo atiduoti kviritinis savininkas arba jei jis būdavo iš įgijėjo paimamas, valdytojui nepriklausė jokios gynimo priemonės.
2.2. Bonitarinė (pretorinė) nuosavybė
Prie pretorijaus Publicijaus tokiems asmenims, kurie buvo praradę valdymą, pradėjo suteikinėti teisę pareikšti ieškinį. Atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, kuris buvo paėmęs valdyti daiktą. Buvo daroma prielaida, kad ieškovas valdė ginčijamą daiktą visą būtiną įgyjamosios senaties laikotarpį. Toks valdymas buvo apibrėžiamas kaip bonitarinė arba pretorinė nuosavybė. Tai yra dvigubos nuosavybės požymiai.
2.3. Peregrinų nuosavybė
Peregrinų nuosavybę gynė jų teisinės sistemos. Tam tikrais atvejais, kai peregrino ir Romos piliečio interesai būdavo priešingi, peregrinų pretorius arba provincijos vietininkas galėjo ginti peregriną jo teisės pagalba, įtvirtinant fikciją, jog peregrinas yra Romos pilietis. Peregrinų nuosavybė, kaip atskira teisinė kategorija, išnyko po to, kai Karakula 212 m. praktiškai visiems Romos imperijos gyventojams suteikė Romos imperijos pilietybę.
2.4. Bendroji nuosavybė
Dažniausiai yra taip, kad nuosavybės teisė į tam tikrą daiktą priklauso vienam asmeniui. Pagal romėnų teisę daiktas galėjo priklausyti ne vienam, bet keliems asmenims, kurie jį valdydavo bendrai.