Prievolės ir jų rūšys

PLANAS

ĮŽANGA

1. PRIEVOLĖS SĄVOKA
2. PRIEVOLINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ BRUOŽAI
3. PRIEVOLĖS ŠALYS, OBJEKTAS, TURINYS IR FORMA
3.1. Prievolės šalys
3.2. Prievolės objektas
3.3. Prievolės turinys
3.4. Prievolės forma

4. PRIEVOLIŲ KLASIFIKACIJA
4.1. Pagal prievolės turinį
4.2. Pagal prievolės objekto apibrėžtumą
4.3. Pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdą
4.4. Regresinė prievolė

NAUDOTA LITERATŪRA

ĮŽANGA

Civilinėje apyvartoje dalyvauja teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys, o kartais ir valstybė, kurie atlikdami visokiausius juridinius veiksmus įgyja įvairias materialines vertybes nuosavybės teise, patikėjimo teise, teise laikinai naudotis tam tikru turtu, sumoka pinigus už paslaugas, teikia paskolą, atlygina nuostolius, padarytą žalą, atlieka įvairaus pobūdžio paslaugas, perduoda vieni kitiems tam tikras saavo teises ir pareigas, vykdant ūkinę, komercinę ar kitokią veiklą. Taigi tarp teisės subjektų susidaro labai daug ir įvairių turtinių ir asmeninių neturtinių santykių, kurie pagal savo prigimtį ir turinį sąlygoja atitinkamą jų teisinį reguliavimą. Visi šie santykiai, sureguliuoti teisės normomis, apibūdinami vienu bendru terminu – prievoliniai santykiai. Nežiūrint jų įvairovės pagal turinį ir juridinę prigimtį jie turi tam tikrus bendrus juridinius požymius, kurie duoda pagrindą juos klasifikuoti į atitinkamas grupes.
Prievolinė teisė sudaro civilinės teisės pošakį, t.y. jos normomis reguliuojamų turtinių ir assmeninių neturtinių santykių apimtis yra mažesnė negu civilinės teisės. Civilinės teisės reguliavimo dalyką apibrėžia Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (LR CK) 1.1 straipsnis, kuriame nustatyta, kad šis kodeksas reguliuoja turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius taip pat šeimos santykius, o įs

statymų numatytais atvejais šis kodeksas reguliuoja taip pat ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.
Prievolinės teisės reguliavimo dalyką taip pat sudaro turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai. Tačiau jų apimtis mažesnė, palyginus su civilinės teisės dalyku, nes prievolinė teisė nereguliuoja nuosavybės santykių, santykių, kylančių iš autorystės. Pasak doc. P. Rasimavičiaus, prievolinės teisės išskirtinė savybė – tai, kad prievolinės teisės normos dažniausiai reguliuoja tuos turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, kurie pasižymi savo dinamiškumu, t.y. dėl įvairių materialinių vertybių perėjimo iš vienų asmenų kitiems nuosavybės teise, patikėjimo teise, laikinai naudotis įvairių paslaugų suteikimu, nepriklausomai nuo juridinio pagrindo, pavyzdžiui, dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, dėl turto nuomos, dėl įvairių paslaugų suteikimo, dėl žalos asmeniui ar turtui atlyginimo ir pan.
Prievolinės teisės teisinis reguliavimo metodas pagrįstas bendrais civilinių santykių teisinio reeguliavimo principais: subjektų – prievolės šalių lygiateisiškumas, nuosavybės neliečiamumas, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopa civilinių teisių teismine gynyba, šalių ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos.
1. PRIEVOLĖS SĄVOKA

Prievolės sąvoka buvo žinoma jau senovės romėnų teisės doktrinoje ir teisėje. Joje buvo skiriama: asmens daiktinė teisė – teisė daiktui, asmens asmeninė teisė – teisė asmeniui.
Teisė asmeniui yra asmens laisvės suvaržymas, kuris verčia asmenį ką nors daryti arba ko nors nedaryti. Tokio asmens suvaržymo nebūtų, jeigu jo nevaržytų prievolės santykiai. Pagal romėnų teisės doktriną prievolė yr

ra teisė reikalauti bet kurio veiksmo, tenkinančio turto interesą arba nuo to veiksmo susilaikyti. Pagal romėnų teisę pagrindinis skirtumas, kuris skiria daiktinę teisę nuo prievolinės yra tas, kad pirmumo ir sekimo teisę turi tik daiktinė teisė.
Kai kurių šalių teisės sistemose nėra apibendrintos prievolės sąvokos sampratos, kuri turėtų norminį pobūdį. Šių šalių teisės doktrinoje nagrinėjama bendra prievolės sąvoka. Ji taikoma prievolėms, atsirandančioms iš sutarčių arba iš prievolių dėl žalos padarymo, tačiau joje neanalizuojamos šių prievolių bendros ypatybės arba bendri principai.
Lietuvos teisės doktrinoje, įstatymuose ir poįstatyminiuose norminiuose aktuose sąvoka „prievolė“ vartojama įvairiomis prasmėmis, pavyzdžiui, „prievolė“ kaip teisinis santykis; „prievolė“ kaip skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų kreditoriaus naudai; be to, „prievolė“ kartais suprantama kaip dokumentas, kuriame išreikšta skolininko pareiga, pavyzdžiui, paskolos sutartis, vekselis, čekis ir kt.
Prievolė pagal savo juridinę prigimtį yra civilinių teisinių santykių rūšis, todėl ji gali atsirasti tiktai tarp tokių asmenų, kurie pagal įstatymą yra pripažįstami teisės subjektais. Pavyzdžiui, jeigu neveiksnus asmuo padarys žalą asmeniui ar turtui, tai tokio prievolinio teisinio santykio šalimi – skolininku bus ne žalą padaręs neveiksnus asmuo, o jo globėjas. Lietuvos teisėje prievolės sąvoka yra legali, t.y. apibrėžta įstatymu.
LR CK 6.1 straipsnis apibrėžia prievolę kaip teisinį santykį, „kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos ša
alies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą“.
Iš šios sąvokos matyti, kad prievolė kaip prievolinis teisinis santykis turi tokių požymių, kurie leidžia juos nagrinėti kaip vieningą, glaudžiai tarpusavyje susijusią sistemą, o kita vertus, duoda galimybę juos atriboti nuo kitų teisinių santykių, pavyzdžiui, nuosavybės santykių.

2. PRIEVOLINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ BRUOŽAI

Prievolinius teisinius santykius charakterizuoja šie bruožai:
1. Prievolės subjektų apibrėžtumas. Jis pasireiškia tuo, kad prievoliniame teisiniame santykyje yra konkretūs teisės subjektai, kurie turi griežtai apibrėžtas subjektines teises ir pareigas. Tuo tarpu nuosavybės santykiuose paprastai žinomas tik savininkas, o kam ir kokiu teisiniu pagrindu atsiras tarp savininko ir kito asmens prievoliniai teisiniai santykiai – nežinoma.
2. Prievolės dinamiškumas. Prievolė yra ekonominės apyvartos teisinė forma, o ekonominė apyvarta yra labai dinamiška, nes materialinių vertybių perėjimas iš vienų subjektų kitiems susijęs su nuosavybės arba patikėjimo teisės perėjimu kitiems asmenims, arba įvairių paslaugų teikimu, pavyzdžiui, darbų atlikimu, pervežimu, laikinu turto pasinaudojimu ir pan.
3. Prievolės turinio apibrėžtumas. Prievolinė teisė nesuteikia kreditoriui teisės veikti kaip jis nori, o suteikia tik teisę reikalauti, kad skolininkas atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo tokių atlikimų, kurie sudaro prievolės turinį. Todėl prievolinėje teisėje prievolinio teisinio santykio šalių teisės ir pareigos, kurios sudaro pr

rievolės turinį yra griežtai apibrėžtos konkrečiu kreditoriaus reikalavimu ir skolininko konkrečios pareigos atlikimu (pvz., grąžinti skolą 1000 Lt, atlyginti padarytą turtui žalą 5000 Lt)
4. Prievolės šalių subjektinių teisių gynimas. Prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas turi subjektines teises ir pareigas prievolėje. Dažniausiai pažeidžiamos kreditoriaus subjektinės teisės, kai skolininkas ne laiku arba netinkamai įvykdo savo subjektinę pareigą. Kreditorius pažeistą savo reikalavimo teisę gali ginti teisme, t.y. priversti skolininką atlikti prievolėje numatytus veiksmus kreditoriaus naudai.
5. Prievolės tikslingumas. Prievoliniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda dėl to, kad kreditorius ar skolininkas vienokiu ar kitokiu būdu nori patenkinti savo poreikius bei interesus.
Kreditorius ar skolininkas to siekdamas priverstas užmegzti atitinkamus turtinio ar asmeninio neturtinio pobūdžio santykius, kurie sureguliuoti prievolinės teisės normų tampa prievoliniais santykiais.
Toks kreditorius ar skolininkas veikia tikslingai, o užmegzdamas prievolinius santykius su skolininku, įpareigoja pastarąjį atlikti jo naudai tam tikrus veiksmus, kurie patenkina prievolės šalių poreikius ar interesus. Tokie skolininko veiksmai dažniausiai tiesiogiai atliekami kreditoriui, bet gali būti ir trečiojo asmens naudai, kurį nurodo kreditorius (LR CK 6.101 straipsnis).

3. PRIEVOLĖS ŠALYS, OBJEKTAS, TURINYS IR FORMA

3.1. PRIEVOLĖS ŠALYS

Prievolinių teisinių santykių šalimis yra teisės subjektai, kurie iš esmės nesiskiria nuo kitų civilinių teisinių santykių šalių. Prievolines subjektines teises ir pareigas gali turėti piliečiai, fiziniai asmenys, valstybė, juridiniai asmenys, t.y. ūkinės veiklos subjektai, ūkinės bendrijos, įvairios visuomeninės, politinės, labdaros organizacijos ir kt. Taip pat visuomeniniai susivienijimai, kuriems įstatymas pripažįsta juridinio asmens statusą. Valstybė civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais.
Kiekvienas iš paminėtų teisės subjektų, išskyrus valstybę, kad galėtų būti prievolinio teisinio santykio šalimi, privalo turėti civilinį teisnumą ir veiksnumą. Teisės subjekto teisnumas suprantamas kaip galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas), kuris pripažįstamas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams (CK 2.1 str.), o teisnumo turinys apibrėžiamas CK 2.4 straipsnyje. Teisės subjekto civilinis veiksnumas suprantamas kaip galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas, kurios atsiranda pasiekus pilnametystę (CK 2.5 str.).
CK 2.74 straipsnis apibrėžia juridinio asmens teisnumo pobūdį, nes jame nurodoma, kad juridinis asmuo turi civilinį teisnumą remiantis nustatytais jo veiklos tikslais.
Priklausomai nuo to, kas subjektines teises ir pareigas prievolėje įgyvendina, galima prievoles suskirstyti į dvi rūšis:
a) šalys ir prievolė
b) tretieji asmenys ir prievolė.
Prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas. Kreditoriumi vadinamas asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę teisę reikalauti, kad skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo jų atlikimo. Kreditorius šią savo reikalavimo teisę gali perleisti kitam asmeniui (6.101 str.).
Skolininku vadinamas asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę pareigą, kurią pagal kreditoriaus reikalavimą privalo atlikti jo naudai tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų. Skolininkas taip pat turi teisę savo subjektinę pareigą kreditoriui perkelti kitam asmeniui, tačiau tiktai sutinkant kreditoriui.
Kai kuriais atvejais prievolėje gali būti keli kreditoriai ar keli skolininkai arba kiekvienoje iš prievolės šalių keli kreditoriai, bet vienas skolininkas, arba vienas kreditorius, bet keli skolininkai. Jeigu asmenų daugėtą prievolėje sudaro keli kreditoriai – vadinama aktyviu daugėtu prievolėje, o jeigu asmenų daugėtą sudaro keli skolininkai – vadinama pasyviu daugėtu prievolėje. Jeigu asmenų daugėtą sudaro keli kreditoriai ar keli skolininkai, vadinama mišriu daugėtu prievolėje.

3.2. PRIEVOLĖS OBJEKTAS

Prievolės objektą sudaro tai, dėl ko tarp teisės subjektų susidaro prievoliniai teisiniai santykiai.
Pagal LR CK 6.3 straipsnį prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.
Prievolės, kurios atsiranda dėl pirkimo-pardavimo, nuomos, panaudos, paskolos ir kt. sutarčių sudarymo, objektu yra tam tikras daiktas. Pavyzdžiui, gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis, buto nuomos sutartis ir pan. Prievolės, kurios atsiranda dėl paslaugų teikimo, objektu yra veiksmai. Prievolėse, atsirandančiose iš sutarčių dėl darbų atlikimo, pavyzdžiui, rangos sutartis, objektu yra ne patys veiksmai, o tų veiksmų (darbo) rezultatai, kurie yra atskiriami nuo pačių veiksmų. Prievolėse, atsirandančiose iš autorinių sutarčių, objektu yra kūrybinės veiklos rezultatas, išreikštas objektyvia forma, pavyzdžiui, literatūros, mokslo, meno kūriniai. Tačiau yra tokių prievolių, kurių objektu yra veiksmų rezultatai, kurie neatskiriami nuo pačių veiksmų atlikimo.

3.3. PRIEVOLĖS TURINYS

Prievolės turinį sudaro kreditoriaus ir skolininko veiksmai, kuriais šalys atlikdamos arba susilaikydamos nuo jų atlikimo, įgyvendina savo subjektines teises ir pareigas, atsirandančias iš prievolės.
Prievolėje kreditoriaus veiksmų esmė ta, kad jis turi teisę reikalauti iš skolininko atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų, o skolininko pareiga atlikti arba susilaikyti nuo veiksmų atlikimo, kaip to reikalauja kreditorius.

3.4. PRIEVOLĖS FORMA

Kreditoriaus subjektinė teisė reikalauti, kad skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo jų, o skolininko subjektinė pareiga atlikti arba susilaikyti nuo veiksmų atlikimo turi būti išreikšta tam tikra objektyvia forma. Civilinis kodeksas reikalauja, kad pagal įstatymą ar šalių susitarimą sutartis turi būti sudaryta tam tikra forma. Ji laikoma sudaryta nuo to momento, kada ji išreikšta šia forma. Kadangi dauguma prievolių atsiranda įvairių sandorių (sutarčių) pagrindu, todėl jų forma turi esminę reikšmę pačiai prievolei atsirasti ir teisingai bei aiškiai apibrėžti jos šalių teises ir pareigas.
LR CK 1.71-1.77 straipsniai nurodo, kokie sandoriai (sutartys) turi būti sudaryti žodine, rašytine, notarine ar kitokia forma. Reikalaujamos sandorio (sutarties) formos nesilaikymas ne tik sudaro sunkumų nustatyti šalių subjektines teises ir pareigas prievolėje, bet ir pačią prievolę daro negaliojančia.

4. PRIEVOLIŲ KLASIFIKACIJA

Prievolių gausumas ir įvairovė sudaro objektyvų būtinumą jas klasifikuoti į rūšis ir sudaryti pagal jų būdingus požymius darnią sistemą. Įvairiose teisės sistemose, įstatymuose, taip pat teisės doktrinoje sukurti įvairūs kriterijai, kuriais vadovaujantis prievolės, t.y. prievoliniai teisiniai santykiai yra klasifikuojami į rūšis.
Europos teisės sistemoje labiausiai paplitęs ir pripažintas prievolių klasifikacijos kriterijus yra prievolių atsiradimo pagrindas.
Pagal Lietuvos teisės doktriną ir Civilinį kodeksą, prievolės gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus, pavyzdžiui:
1) pagal prievolių turinį, t.y. kokių tikslų siekia prievolės šalys;
2) pagal prievolės objekto apibrėžtumą;
3) pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdą, kai yra šalių daugėtas prievolėje ir pan.

4.1. PAGAL PRIEVOLĖS TURINĮ

Pagal prievolės turinį, t.y. kokius veiksmus prievolės šalys privalo atlikti, kad įgyvendintų tai, dėl ko jos sudarė tarpusavyje prievolinius santykius, skiriamos šios prievolių rūšys:
a) prievolės dėl turto perdavimo;
b) prievolės dėl darbų atlikimo;
c) prievolės dėl paslaugų teikimo;
d) prievolės dėl pinigų sumokėjimo.
Prievolės dėl turto perdavimo. Civilinėje apyvartoje šios prievolių rūšys labiausiai paplitusios. Fiziniai ir juridiniai asmenys savo poreikius ir interesus tenkina, įsigydami arba parduodami įvairias materialines vertybes nuosavybės teise, patikėjimo teise, naudojimosi teise ir pan. Materialinių vertybių, įvairių daiktų įgijimas reguliuojamas įvairiomis civilinėmis sutartimis, kaip antai: pirkimo-pardavimo (LR CK 6.305 str.), mainų (LR CK 6.432 str.), dovanojimo (LR CK 6.645 str.), nuomos (LR CK 6.477 str.) ir kt.
Prievolės, atsirandančios dėl turto perdavimo nuosavybėn, patikėjimo teise, naudojimosi teise ir kt. sutarčių pagrindu, sukuria jos šalims subjektines teises ir pareigas prievolėje. Nuo atitinkamos sutarties turinio priklauso konkrečios prievolės šalių subjektinės teisės ir pareigos. Pavyzdžiui, pagal gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį šalių teisės ir pareigos bus skirtingos, palyginus su gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių teisėmis ir pareigomis.
Priklausomai nuo prievolės objekto, sutartis tarp šalių turi būti sudaryta atitinkama forma. Pavyzdžiui, nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notaro patvirtinta ir įregistruota registravimo įstaigoje.
Prievolės dėl darbų atlikimo. Šią prievolių grupę sudaro įvairios buitinės rangos ir kapitalinės statybos rangos sutartys. Fiziniai ar juridiniai asmenys dažnai negali patys atlikti tokių darbų, kurie reikalauja specialių žinių, medžiagų, įrankių ir pan. Dėl tokių darbų atlikimo susidarančius santykius tarp teisės subjektų reguliuoja vartojimo rangos (LR CK 6.672-6.680 str.), statybos rangos (LR CK 6.681-6.699 str.), projektavimo ir tyrinėjimo darbų rangos (LR CK 6.700-6.704 str.) sutartys. Šių sutarčių sudarymo pagrindu tarp šalių atsiranda subjektinės teisės ir pareigos, kurių turinys priklauso nuo konkrečios sutarties turinio. Pavyzdžiui, rangos sutartis pasiūti kostiumą ir rangos sutartis padaryti buto remontą.
Prievolės dėl paslaugų teikimo. Paslaugų teikimas galiojančiais įstatymais nėra vienodai reguliuojamas, nes kiekviena paslauga turi savo specifiką. Pavyzdžiui, pavedimo sutartis (LR CK 6.756 str.), paslaugos sutartis (LR CK 6.830 str.), krovinio vežimo sutartis (LR CK 6.808 str.) ir kt. Iš konkrečių paslaugų teikimo sutarčių matyti, kokius specifinius bruožus turi kiekviena paminėtų sutarčių. Kai kurios paslaugų teikimo rūšys reguliuojamos atskirais įstatymais. Pavyzdžiui, LR CK 6.815 straipsnis nustato, kad krovinių pakrovimo (iškrovimo) tvarką nustato vežimo sutartis, atitinkamų transporto šakų kodeksai ir kitų teisės aktų nustatytos taisyklės. Iš pateikto pavyzdžio matyti, kad paslaugų teikimas yra reguliuojamas ne tik Civilinio kodekso normomis, bet ir kitais įstatymais, poįstatyminiais norminiais aktais.
Prievolės dėl pinigų sumokėjimo. Piniginėms prievolėms būdinga tai, kad jos turi būti išreiškiamos ta valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra nustatyta atsiskaitymo priemonė.
Civilinio kodekso 6.36 straipsnyje nustatyta bendra taisyklė, kad piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos Lietuvos Respublikos valiuta. Iš šio straipsnio darytina išvada, jog tais atvejais, kai piniginė prievolė yra išreikšta valiuta, kuri nėra teisėta atsiskaitymo priemonė, skolininkas turi teisę įvykdyti piniginę prievolę ta valiuta, kuri yra teisėta atsiskaitymo priemonė. Taip įvykdant piniginę prievolę turi būti taikomas valiutų kursas, kuris buvo oficialiai nustatytas prievolės įvykdymo laiku ir vietoje.
Civilinio kodekso 6.37 straipsnyje nustatyta, kad palūkanos pagal prievoles yra leidžiamos. Jų dydis nustatomas įstatymuose arba šalių susitarimu. Kadangi įstatymas šalims suteikia teisę nustatyti susitarimu palūkanų dydį, tai toks susitarimas neturėtų prieštarauti sąžiningumo ir protingumo principams ir nebūtų piktnaudžiaujama kitos šalies sunkia materialine padėtimi. Susitarimas dėl palūkanų dydžio turi būti sudaromas rašytine forma. Šios formos nesilaikymas sudaro pagrindą nuginčyti piniginėje prievolėje palūkanų nustatymą arba taikyti įstatymu numatytą palūkanų dydį.

4.2. PAGAL PRIEVOLĖS OBJEKTO APIBRĖŽTUMĄ

Prievolėse objektas nevienodai apibrėžtas kreditoriaus reikalavimo teisės atžvilgiu. Pavyzdžiui, vienose prievolėse skolininkas privalo perduoti kreditoriui tik individualiais požymiais apibrėžtą daiktą; kitose – apibrėžtą rūšiniais požymiais, dar kitose prievolėse – skolininkui suteikiama teisė perduoti vieną iš kelių daiktų arba pakeisti vieną daiktą kitu. Todėl, priklausomai nuo prievolės objekto apibrėžtumo, kreditoriaus reikalavimo teisės atžvilgiu jos skirstomos į šias rūšis:
a) individualinė prievolė
b) alternatyvinė prievolė
c) fakultatyvinė prievolė

Individualinė prievolė – tai tokia prievolė, kurios skolininkas privalo perduoti kreditoriui individualiai apibrėžtą daiktą arba atlikti konkretų veiksmą.
Alternatyvinė prievolė – tai tokia prievolė, kurios skolininkui suteikta teisė pasirinkti kokius veiksmus ar kokį daiktą privalo perduoti kreditoriui, t.y. pasirinkti vieną iš dviejų ar daugiau prievolės objektų. Pavyzdžiui Civilinio kodekso 6.27 straipsnis nustatė, kad jeigu pagal prievolę skolininkas privalo atlikti vieną iš dviejų ar kelių veiksmų (alternatyvinė prievolė), tai teisė pasirinkti jį priklauso skolininkui, išskyrus tuos atvejus, kada kitaip nenumatyta įstatyme, teismo sprendime, sutartyje arba išplaukia iš sutarties esmės. Pavyzdžiui, pardavėjas įsipareigojo už 500 Lt pirkėjui parduoti televizorių ar šaldytuvą. Pasirinkimo teisę šiame prievoliniame santykyje turi skolininkas – pardavėjas, t.y. nesant televizoriaus, jis pirkėjui parduos šaldytuvą ir prievolė bus tinkamai įvykdyta.
Fakultatyvinė prievolė – tai tokia prievolė, kurios skolininkas privalo perduoti kreditoriui apibrėžtą, konkretų daiktą, tačiau jis turi teisę pakeisti šį daiktą kitu, kurio perdavimas, laikantis sutarties sąlygų, vertinamas kaip tinkamas prievolės įvykdymas. Ši prievolė panaši į individualinę prievolę, nes yra vienas prievolės objektas, o skiriasi nuo jos tuo, jog skolininkas turi teisę pakeisti vieną objektą kitu. Fakultatyvinėse prievolėse skolininkas turi teisę, bet ne pareigą, vieną prievolės objektą pakeisti kitu. Iš to išeina, kad kreditorius neturi teisės reikalauti vieno objekto pakeitimo kitu, jeigu prievolės įvykdyti negalima dėl aplinkybės, už kurią skolininkas neatsako.

4.3. PAGAL PRIEVOLĖS ŠALIŲ SUBJEKTINIŲ TEISIŲ IR PAREIGŲ ĮGYVENDINIMO BŪDĄ

Prievolės šalis gali sudaryti asmenų daugetą kreditoriai, asmenų daugetą skolininkai arba asmenų daugetą tiek kreditoriai, tiek skolininkai. Šiuo atveju galioja bendra taisyklė, kad esant asmenų daugetui skolininko pusėje (bendraskolių), kiekvienas jų privalo vykdyti prievolę lygiomis dalimis, jeigu įstatymu, šalių susitarimu ar teismo nenustatyta kitaip. Priklausomai nuo to, kad kiekvienas jų ar visi kartu įgyvendina savo subjektines teises ir pareigas, prievolės skirstomos į:
a) dalines prievoles;
b) solidarines prievoles;
c) subsidiarines prievoles.

Daline prievole vadinama tokia prievolė, kurioje dalyvauja keli kreditoriai arba keli skolininkai, ir kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti įvykdyti lygią su kitais kreditoriais prievolės dalį, o kiekvienas iš skolininkų privalo įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės dalį, išskyrus tuos atvejus, kada įstatymas ar sutartis nurodo kitaip (LR CK 6.5 straipsnis). Pagal bendrą taisyklę preziumuojama, kad kreditorių reikalavimo teisės ir skolininkų pareigos yra lygios, t.y. jų dalys prievolėje lygios. Tačiau įstatymu arba sutartimi gali būti nustatyta, kad kreditorių reikalavimų teisės bei skolininkų pareigos prievolėje gali būti nelygios (nevienodos) pagal apimtį, t.y. kiekvienas kreditorius gali reikalauti tik jam priklausančios dalies prievolėje. Pasyvi dauguma prievolėje reiškia, kad kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti tiktai jam tenkančią dalį prievolėje.
Dalinėje prievolėje kai yra mišrus daugetas, kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti įvykdyti tik jam tenkančią dalį prievolėje, o kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti pareigą tik jam tenkančioje prievolės dalyje. Dalinė prievolė pasibaigia, kai visi skolininkai įvykdo savo pareigas ir visi kreditoriai gauna tai, kas jiems priklauso pagal prievolę.
Solidarine prievole vadinama tokia prievolė, kurioje kreditorių reikalavimai solidarūs skolininkams, o skolininkų pareigos yra solidarios kreditoriams.
Kreditorių solidarinis reikalavimas prievolėje reiškia, kad kiekvienas kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimą įvykdyti prievolę tiek visa apimtimi, tiek ir dėl skolos dalies (LR CK 6.18 str. 1-oji dalis).
Solidarinė skolininkų pareiga prievolėje reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti visos ar dalies prievolės įvykdymo tiek iš visų skolininkų ar iš kelių skolininkų bendrai, tiek iš bet kurio jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek ir jos dalį (LR CK 6.6 str. 4-oji dalis).
Solidariniai skolininkų įsipareigojimai kreditoriui lieka iki to laiko, kol nebus įvykdyta visa prievolė. Pavyzdžiui, vienas iš solidarinių skolininkų įvykdė daugiau nei pusę prievolės, bet jo įsipareigojimas kreditoriui lieka ir toliau, t.y. kol kiti solidariniai skolininkai neįvykdys likusios prievolės dalies, o esant galimybei kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę ir likusioje dalyje, kurio skolininkas iki galo neįvykdė.
Civilinio kodekso 6.18 str. 4-oji dalis nustato, kad solidarinis kreditorius, gavęs iš skolininko prievolės įvykdymą, privalo atlyginti kitiems solidariniams kreditoriams priklausančias jiems dalis, jeigu kitaip neišplaukia iš jų tarpusavio santykių. Išeina, kad toks solidarinis kreditorius tampa kitų kreditorių skolininku, ir kiekvienas jų pagal dalinės prievolės taisykles turi teisę pareikšti reikalavimą, kad šis įvykdytų savo pareigą kaip skolininkas.
Subsidiarine prievole vadinama prievolė, kuri įpareigoja papildomą skolininką kartu su pagrindiniu įvykdyti prievolę, bet dažniausiai tiktai tą dalį, kuri neįvykdyta pagrindinio skolininko. Subsidiarinės prievolės atsiradimo pagrindas yra įstatymas arba sutartis.
Tarp subsidiarinės ir solidarinės prievolės yra šie skirtumai:
1) subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas dažniausiai atsako tiktai pagrindinio skolininko neįvykdytos prievolės dalies ribose, o solidarinėje prievolėje bet kuris iš skolininkų kreditoriaus reikalavimu privalo įvykdyti visą prievolę;
2) subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas, įvykdęs prievolę už pagrindinį skolininką, turi teisę išieškoti tai, ką įvykdė už skolininką. Ši taisyklė taikoma subsidiarinei prievolei, atsiradusiai iš sutarties, bet ne iš įstatymo.

4.4. REGRESINĖ PRIEVOLĖ
Regresine vadinama prievolė, pagal kurią trečiasis asmuo turi teisę reikalauti iš skolininko sumokėti tam tikrą pinigų sumą (arba perduoti kitokią turtinę vertybę), kurią jis sumokėjo už skolininką kreditoriui.
Regresinės prievolės atsiradimą visada sąlygoja vienos buvusios prievolės šalies dalyvavimą prievoliniame teisiniame santykyje su trečiuoju asmeniu.
Regresinėje prievolėje visada dalyvauja dvi šalys: kreditorius, vadinamas regredentu ir skolininkas – regresatas. Šios prievolės pagrindu kreditorius turi reikalavimo teisę, kad tai, ką jis įvykdė už skolininką trečiajam asmeniui (skolininko kreditoriui), skolininkas įvykdytų kreditoriui – regredentui. Regresinės prievolės ypatybė ta, kad ji yra išvestinė iš pagrindinės prievolės, kuri buvo iki šios prievolės atsiradimo. Regresinė prievolė pagal atsiradimo pagrindą yra dviejų rūšių:
1) regresinė prievolė pagal įstatymą;
2) regresinė prievolė pagal sutartį.

Regresinės prievolės plačiai taikomos prievoliniuose santykiuose tarp fizinių asmenų, tarp fizinių ir juridinių asmenų bei tarp juridinių asmenų.

Apibendrinant galima teigti, kad prievolinė teisė – tai civilinės teisės pošakis, kurį sudaro civilinės teisės normų sistema, kurios remiantis civilinių santykių teisinio reguliavimo principais, reguliuoja dinamiškus turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklosčiusius tarp teisės subjektų dėl turto perdavimo nuosavybėn patikėjimo teise arba laikinam naudojimui, dėl įvairių darbų atlikimo, ar paslaugų teikimo, žalos padarymo asmeniui ar turtui ir pan.
Prievolinės teisės normos, reguliuodamos asmenų turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, suteikia jiems prievolinių teisinių santykių formą, t.y. jų dalyviai įgyja atitinkamas subjektines teises ir pareigas, už kurių netinkamą įvykdymą arba neįvykdymą yra nustatyta šių santykių šalims turtinė atsakomybė.
Kaip buvo minėta, susidarantys tarp teisės subjektų santykiai pagal savo turinį yra labai įvairūs, todėl Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2-oje dalyje nurodyta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas, taip pat darbo santykiams, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Civilinė teisė. P. Vitkevičius, S. Vėlyvis, V. Mikelėnas ir kt. V., 1997
2. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. V., 2001
3. LR CK komentaras. I knyga.

Leave a Comment