T1. Romėnų civilinės teisės sąvoka ir sistema.
T1.3. Romėnų civilinės tesės vystymosi etapai
Romėnų teisės istoriją romanistai skirsto į keturis periodus:1) Archainis periodas (753 m. pr. m.e. – 367 a. pr. m.e.). Šiuo laikotarpiu privačios teisės pagrindu buvo papročiai, be religinė tvarka. Pačioje laikotarpio pradžioje išsiskyrė caro valdžia, kuris, spręsdamas privačius ginčus, nustatydavo kas teisus. Caras taip pat leido įstatymus, t.y. formuodavo normas, kuriam tautos susirinkimas tik pritardavo. Šie įstatymai vadinosi leges regial (carų įstatymai). Dažnai jie buvo tik papročių įforminimas. Nuo 509 m. pr. m.e. Roma tapo respublika ir leidžiamoji valdžia perėjo tautos susirinkimui, kuris priimdavo įstatymus magistratui (pretoriui ar konsului) pasiūlius. 449 m. pr. m.e. pasirodo XII lentelių įstatymas, tapęs pagrindu tolimesniam teisės vystymuisi. Jame buvo užrašyty papročiai ir leges ragial, bei įtvirtinta ieškinio galimybė, kuris buvo paduodamas tik pagal įstatymus.
2) Ikiklasikinis laikotarpis (367 m. pr. m.e. – 17 m. pr. m.e.) Per šį laikotarpį respublika pasiekia savo klestėjimą ir sužlunga. Šis laikotarpis visų pirma pasireiškia tuo, kad atsirado naujos sutarčių formos, t.y. juos galėjo nevisiškai atitikti ius civile reikalavimus, kaip buvo anksčiau. Pretorius įgijo daugiau laisvės, kad juo veikla neprieštarautų įstatymams. Buvo įvestas formuliarinis procesas, kuris suteikė pretoriui teisę ginti sutartis, kurios tam tikra prasme nevisiškai atitiko įstatymus. Ši laisvė leido pretoriui aiškinti ir interpretuoti teisę.Šis reiškinys įtakojo ir teisės mokslą, kuris buvo gana naujas reiškinys. Teisė tampa bendro pobūdžio taisyklėmis.
3) Klasikinis laikotarpis (17 m. pr. m.e. – 235 m.). Šis laikotarpis taip pat vadinamas principato laikotarpiu. Būtent tada išnyko skirtumas tarp ius civile ir ius gentium. Klasikiniu laikotarpiu galutinai susiformavo imperija, kas paskatino prekybos, kultūros ir teisės mokslo vystymąsi. Teisės vystymuisi šis laikotarpis yra pagrindinis.Pasiekimai:a) lex Iuliae – galutinai įvedė formuliarinį procesą. b) Nuo I m. pr. m.e. – daugelis santykių iš ius gentium pripažįstama ir ius civile.
Pagrindiniu raidos varikliu buvo teisės mokslas, kurį, pradedant Augustui, rėmė visi imperatoriai. Šiuo laikotarpiu susiformavo 2 teisės mokyklos: prokuliečių (pasisakė už respubliką) ir sabiniečių (už vienvaldyste).
4) Postklasikinis (nuosmukio) laikotarpis (IV – V a.). Šiuo laikotarpiu iro Romos ekonomikos pagrindas – vergvaldystė. 395 m. Romos imperija buvo padalinta į dvi dalis. Pagrindiniu teisės šaltiniu tapo imperatoriaus ediktai. Nuvertinama asmens autonomija, kas anksčiau buvo teisės pagrindu. Blogėja įstatymų kokybė, o pati teisė tampa pernelyg sudėtinga. Teigiamas šio laikotarpio reiškinys buvo tai, kad siekiama unifikuoti ir supaprastinti teisės sistemą. 428 m. išėjo Codex Theodosianus, į kurį įėjo krikščioniškųjų imperatorių konstitucijos. (Viduramžiais jis buvo Prancūzijos teisės sudėtine dalimi). Taip pat išėjo garsioji Justiniano kodifikacija Codex iuris civilis, kurios dėka išlaikyti reikšmingiausi teisės kūriniai.
T1.5. Romėnų civilinės teisės rūšys
§1,2. Ius civile, ius peregrinorum, ius gentiumDabartinės teisės sistemos vadovaujasi teritoriniu principu, t.y. valstybės teisė galioja visiems, joje esantiems. Senovės Romoje teisinį statusą lėmė priklausomybė tam tikrai žmonių bendruomenei (civitas). Romėnų teisė siaurąja prasme buvo tik Romos piliečių (cives, quirites) teisė ir buvo vadinama ius civile. Skirtingai nuo dabartinės civilinės teisės ius civile reguliavo ne tik turtinius santykius, o visas piliečių (cives) teises ir pareigas, taip pat joje buvo numatyta atsakomybė už nusikaltimus.Svetimšaliams (peregrinams) buvo skirta atskira Romėnų teisės dalis ius peregrinorum. Kitaip tariant svetimšaliams ius civile funkciją atliko ius peregrinorum.Kadangi ius civile buvo labai formali, ji nepajėgė reguliuoti visų santykių plečiantis Romos valstybei. Todėl pradėjo formuotis ius gentium (tautų teisė), kurią tvarkė praetor peregrinus (peregrinų pretorius). Ius gentium vadovavosi acgiutas (teisingumo) ir fides (pasitikėjimo) principais ir nebuvo tokia formali. Spręsdamas ginčus pretorius susidurdavo su skirtingų teisės sistemų kolizija. Formaliai jis taikė ius civile, tačiau ją modifikavo, atsižvelgdamas į kitų teisės sistemų normas, jeigu jos atitiko teisingumo principą. Ius gentium pripažino ir prigimtines teises (ius naturale). 212 m. imperatoriaus Karakala savo ediktu suteikė Romos pilietybę visiems valstybės gyventojams. Nuo to laiko šis teisės skirstymas pamažu neteko savo reikšmės.
§3. Ius publicum, ius privatumPagal teisinio reguliavimo dalyką Romėnų teisė buvo skirstoma į ius publicum (viešąją teisę) ir ius privatum (privatinę teisę). Ius publicum reguliavo gyventojų santykius su valstybe, o ius privatum gynė atskiro asmens interesus santykiuose su kitais teisės subjektais (į ją įėjo normos, kurios šiandien priskiriamos civilinei teisei, pvz., šeimos santykiai). Viešosios teisės normos paprastai buvo imperatyvinės (ius cogens), t.y. jos nepriklausė nuo subjektų valios ir negalėjo būti keičiamos susitarimu. Privatinės teisės normos buvo daugiausia dispozityvinės (ius dispositum) ir jas teisės subjektai konkrečiu atveju galėjo pakeisti. Pirmenybė romėnų teisėje buvo teikiama viešajai teisei, tačiau privatus subjektas nebuvo ignoruojamas: privatinėje teisėje jis turėjo autonomiją, galėjo pats spręsti kokius sandorius sudaryti ir pan.Viešoji teisė išnyko kartu su valstybė, tuo tarpu privatinė teisė, sureguliavusi rinkos subjektų santykius išliko.
§4. Ius commune, ius singularePagal normų taikymo sferą romėnų teisė buvo skirstoma į ius commune (bendrąją teisę) ir ius singulare (išimtinę teisę). Ius commune jungė universalias teisės normas, taikomas visais atvejais, išskyrus tuos, kai speciali teisės norma numatė išimtis. Šios specialios teisės normos sudarė ius singulare. Tai užtikrino teisinio reguliavimo diferenciaciją, kurios pagrindai buvo įvairūs. Išimtinės normos buvo taikomos atsižvelgiant į subjektų ypatybes, kartais nustatydamos apribojimus arba privilegijas. Be to, išimtinės normos galėjo nustatyti specialų tam tikro turto teisinį režimą, pvz., nepripažino įgyjamosios senaties vogtiems daiktams.
T2. ROMĖNŲ CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI
T2.1.§1. TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA
Teisės šaltiniai g.b. suprantami dvejopai:1) Kaip teisės normų atsiradimas, jų išraiškos formos arba būdai;2) Kaip mūsų žinių apie romėnų teisę šaltiniai, t.y. romėnų teisės paminklai.
Pirmąja prasme teisės šaltiniai – tai kompetentingų valstybės organų leidžiami norminiai aktai, teisiniai papročiai, teisminiai precedentai ir t.t.Antrąja prasme teisės šaltiniai – tai rašytiniai ir kitokie istorijos paminklai, iš kurių mes sužinome apie kažkada galiojusią teisę (metraščiai, kronikos, mokslo veikalai, išlikusios teisminės bylos ir pan.). Pagrindinis žinių apie romėnų teisę šaltinis yra Justiniano kodifikacija, atlikta VI a., l. reikšmingos yra Gajaus Institucijos (II a. vidurys), svarbių žinių randame vadinamose epigrafijose – teisiniuose užrašuose, iškaltuose akmenyje arba metalo lentelėse. Žinių t.p. galima aptikti ir neteisiniuose – istorikų, poetų, žymiausių oratorių – veikaluose.
T2.1.§2. ROMĖNŲ TEISĖS ŠALTINIŲ RŪŠYS
Pagrindiniai teisės šaltiniai buvo:1) Paprotinė teisė;2) Įstatymai;3) Senato nutarimai;4) Imperatorių konstitucijos;5) Pretorių ediktai;6) Jurisprudencija.
1. PAPROTINĖ TEISĖ.Pirmasis seniausias teisės šaltinis buvo paprotys. Iki XII lentelių įstatymo išleidimo romėnai jokių rašytinių įstatymų neturėjo. Per visą seniausiąjį ir respublikos laikotarpį paprotinė teisė buvo vyraujantis teisės šaltinis. Paprotinę teisę romėnai vadino įvairiais terminais: usus, mos maiorum, consuetudo. Pagal romėnų koncepciją paprotinė teisė yra tyli tautos valios išraiška, priešingai negu įstatymai, kuriuose ta valia išreikšta aiškiai. Kol visuomeniniai santykiai buvo nesudėtingi, jiems reguliuoti paprotinės teisės visiškai npakako. Nuo Ia., plečiantis valstybės centralizacijai ir teritorijai, paprotinės teisės reikšmė sumažėjo, ją vis labiau stūmė rašytiniai teisės šaltiniai. Tam procesui reikšmės turėjo ir ta aplinkybė, kad nerašytoji paprotinė teisė sudarė sąlygas piktnaudžiauti pareigūnams, kurie turėjo rūpintis, kad būtų laikomasi teisės reikalavimų. Todėl vystantis civilizacijai paprotinę teisę bandoma kodifikuoti. Romoje tai buvo garsieji XII lentelių įstatymai (sudaryti 450 m. pr.m.e.). Juose buvo užrašytos ne tik privatinės bet ir viešos teisės normos. Bet jie nepanaikino paprotinės teisės – papročiai turėjo tokią pat teisinę galią kaip ir įstatymai.
2. ĮSTATYMAI (leges).Respublikos laikotarpiu įstatymas (lex) reiškė tautos susirinkimo (comitia) priimtą aktą. Pagal Gajų, tokie įstatymai, turintys prieš tai paminėtą reikšmę, pasirodė respublikos laikotarpiu. Visi iki tol pasirodę įstatymai, įskaitant XII lentelių įstatymą, buvo užrašyti papročiai.Tautos susirinkimas įstatymus priimdavo magistratui (konsului arba pretoriui) pasiūlius.Įstatymą sudarė trys dalys:1) Įžanga (praescriptio) – nurodomas įstatymo iniciatoriaus vardas (pvz. Lex Hortensia), balsavimo vieta bei laikas ir t.t. elgesio taisyklės.2) Teisiniai reikalavimai (rogatio) – išdėstytas pats įstatymo tekstas.3) Sankcija (sanctio) – numatytos t.t. priemonės, turinčios garantuoti, kad įstatymų reikalavimų būtų laikomasi (bauda, sandorio negaliojimas).Tokia klasikinė įstatymo struktūra išliko iki šių dienų.Plebėjai turėjo savo susirinkimą, vadinamą consilia plebis. Jam vadovavo plebėjų tribūnas. Plebėjų susirinkimo priimti aktai buvo vadinami plebis scitum. Pradžioje šie aktai galiojo tik plebėjams. Tačiau 286m. pr.m.e. išleistas lex Hortensia nustatė, kad jie yra privalomi visiems gyventojams.
3. SENATO NUTARIMAI (senatus consultum).Respublikos laikotarpiu senatą sudarydavo princepsas. Tuo metu senatas dar neturėjo įstatymų leidimo teisės, bet jau įgijo t.t. vaidmenį įstatymdavystėje, nes tvirtino tautos susirinkimo priimtus aktus. Senato nutarimai privalomos teisės galią įgijo tik Augusto laikai.Įstatymų galios suteikimas senato nutarimams reiškė, kad ėmė silpnėti respublikinės demokratijos tradicijos. Formaliai kiekvienas senato narys turėjo įstatymų iniciatyvos teisę, tačiau sprendžiamą išvadą dėl projekto priimdavo princepsas. Taip atsirado prielaidos vystytis naujam romėnų teisės šaltiniui – imperatoriaus konstitucijoms.
4. IMPERATORIŲ KONSTITUCIJOS;Principato laikotarpiu išaugo imperatoriaus įstatymleidystės teisės. Imperatoriaus leidžiami norminiai aktai buvo vadinami bendruoju konstitucijų (constitutiones) vardu, nors jų teisinė forma buvo įvairi. Tai ediktai, mandatai, dekretai ir reskriptai.1. Ediktai (edicta) – tai bendro pobūdžio imperatoriaus norminiai aktai, savo turiniu ir forma labiausiai panašūs į įstatymus;2. Mandatai (mandata) – tai imperatoriaus instrukcijos provincijų valdininkams. Mandatai suteikdavo t.t. teisių, įgaliojimų. Nor mandatas buvo adresuojamas konkrečiam valdininkui, mandate išdėstytos nuostatos ir taisyklės buvo privalomos ir tam valdininkui pavaldiems gyventojams. Mandatai buvo teisės šaltiniai.3. Dekretai (decretum) – tai imperatoriaus, kaip aukščiausiojo teisėjo sprendimai. Juose buvo ne tik sprendžiamos konkrečios bylos, bet ir aiškinama teisė arba net išdėstomos naujos teisinės nuostatos, privalomos teisėjams.4. Reskriptai (rescriptum) – tai imperatoriaus (jo kanceliarijos) atsakymai į teisėjų, valdininkų ar eilinių piliečių teisinio pobūdžio klausimus. Jie buvo laikomi autentiškais galiojančiais teisės aiškinimais. Jie formavo teismų praktiką.
Dominato laikotarpiu visa įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sukoncentruota imperatoriaus (dominus) rankose. Įsigalėjo taisyklė: “Ką nusprendė imperatorius, tai yra teisė”. Imperatoriaus leidžiami aktai buvo vadinami leges (įstatymais). Tų aktų buvo išleidžiama vis daugiau ir daugiau, juos reikėjo sutvarkyti, surinkti ir t.t. būdu susisteminti. Taip atsirado leges rinkiniai – codex.
Pirmoji oficialioji kodifikacija – Codex Theodosianus.Išsamiausia kodifikacija atlikta imperatoriaus Justiniano valdymo laikais. Visas rinkinys išleistas 1583 m., praėjus šimtmečiams po jo mirties. Rinkinys pavadintas Corpus iuris civilis, pabrėžiant pasaulietinės teisės skirtumą nuo bažnytinės – Corpus iuris canonica.Justiniano kodifikaciją sudaro keturios dalys:1. Kodeksas (Codex);2. Digestai (Digesta);3. Institucijos (Institutiones);4. Novelos (Novellae).CODEX – tai imperatorių konstitucijų rinkinys. Susideda iš 12 knygų, padalytų į skyrius, kuriose chronologine tvarka išdėstytos konstitucijos, pastarosios dar skirstomos į paragrafus.DIGESTA – sudaryta iš žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukų. Surinkta medžiaga išdėstyta 50 knygų, kurios suskirstytos į skyrius, įstatymus (fragmentus) ir fragmento (aiškinamo įstatymo) paragrafus.INSTITUTIONES – svarbiausių žinių apie romėnų teisės pagrindus rinkinys. Tai savotiškas romėnų teisės vadovėlis (jam teikiama tokia pat teisinė reikšmė kaip Kodeksui ir Digestams). Rinkinio sudarytojai daugiausia rėmėsi Gajaus Institucijomis. Rinkinys suskirstytas į 4 knygas, knygos – į skyrius ir paragrafus.NOVELLAE – tai Justiniano ir jo palikuonių leisti norminiai aktai, kurie aiškino ir pildė normas, įtrauktas į kodifikaciją, t.p. naujos teisės normos, nustatytos, kai to reikalaudavo besikeičiančios gyvenimo sąlygos. Justinianas ketino tas noveles kodifikuoti, tačiau oficiali kodifikacija nebuvo atlikta. Tą darbą atliko privatūs kompiliatoriai. Į Novellae rinkinį įeina Justiniano ir jo įpėdinių novelės.
5. PRETORIŲ EDIKTAI.Tam tikro rango romėnų magistratai (pretoriai, konsulai, provincijų valdytojai) pagal paprotį, norėdami eiti pareigas, skelbdavo t.t. manifestą, kuriame išdėstydavo valdiniams savo būsimojo valdymo programą. Pradžioje ediktai buvo tik bendro pobūdžio proklamacijos, kurių tikslas buvo užpildyti teisės spragas.Senosios romėnų ius civile konservatizmas vis labiau stabdė ir varžė ekonominių santykių vystymąsi. Reikėjo rasti būdą pritaikyti teisę prie gyvenimo keliamų naujų reikalavimų. Todėl II a. pr. m.e. išleistas lex Abutio suteikė pretoriui teisę nepatenkinti net tokių pretenzijų, kurios pagrįstos įstatymu, bet jų patenkinimas naujomis sąlygomis būtų neteisingas ir tenkinti tokias, kurios nors ir nepagrįstos įstatymais, buvo kilusios iš gyvenimo. Tai jis galėjo padaryti atsisakydamas duoti t.t. formulę ieškovui.Savo edikte pretorius ėmė skelbti formules, kurios suteikė galimybę tnkinti ieškinius, ir nurodė sąlygas, kurioms esant jis prašymus tenkins arba atmes. Šie įvairių pretorių nustatyti dėsniai sudarė pretorinę teisę. Pasak romėnų, ji buvo sukurta siekiant paaiškinti, papildyti ir pataisyti civilinę teisę. Pretorių ediktų teisinį pagrindą sukūrė imperatoriaus Andriano kvestorius Salvijus Julianas, kuris atliko pretorinės teisės kodifikaciją. Jis paruošė vieningą edictum perpetuum formulę, kurią patvirtino senatas, ir uždraudė ją keisti.Pretorinė teisė aktyviai veikė su ius civile. Susidarė net atskiri pretorių teisės institutai. Pretorinė teisė turėjo progresyvumo požymių, nes skatino prekinių – piniginių santykių vystymąsi. Po Juliano kodifikacijos prasidėjo šių sistemų susiliejimo procesas, pasibaigęs Justiniano kodifikacija.
6. TEISĖS MOKSLAS/JURISPRUDENCIJA (iurisprudentia).Teisės mokslai Romoje pradėjo vystytis labai anksti. Pirmieji teisės komentatoriai buvo pontifikai (dvasininkų kolegijos), kurie buvo ne tik sakralinės, bet ir pasaulietinės teisės žinovai. Labiausiai teisės mokslas suklestėjo respublikos laikotarpio pabaigoje ir principato laikais.Imperatoriaus Augusto valdymo metais žymiausiems Romos teisininkams leidžiama oficialiai aiškinti teisę – ius publice respondedi. Teisės mokslo autoritetams buvo suteikta privilegija atsakyti į probleminius teisės klausimus ir tie atsakymai buvo privalomi magistratams. Teisėjai privalėjo jais vadovautis. Tik tais atvejais, kai teisės autoritetų nuomonės skyrėsi, teisėjas galėjo rinktis. Vadinasi, teisininkų darbams buvo suteiktas tiesioginio teisės šaltinio statusas. Tokios reikšmės teisės mokslas neturėjo ir neturi jokioje kitoje pasaulio teisės sistemoje.Ia. Išsiskyrė dvi teisės mokyklos:(Mokyklos pavadintos garsių tų mokyklų pasekėjų – Sabinus ir Proculus – vardais)cv.1. ProkuliečiųPradininkas – žymus teisininkas, respublikos šalininkas Labeonas (Labeo). 2. SabiniečiųPradininkas – vienvaldystės šalininkas Kapitas (Kapito).
Toms mokykloms priklausė garsiausieji Romos teisininkai: Celsijus, Julianas, Pomponijus, Gajus ir kt.Įstatymas leido teismams “cituoti”, t.y. remtis tik penkių garsiausių klasikinio laikotarpio darbais: Gajaus, Papiniano, Pauliaus, Ulpiano ir Modestino. Vyriausiuoju buvo pripažintas Papinianas, nes jei kitų autoritetų nuomonės pasiskirstydavo po lygiai, nulemdavo Papiniano nuomonė. Kitais teisininkai buvo galima remtis tik tada, jeigu jų nuomonę paminėdavo bent vienas iš penkių teisės autoritetų.Kadangi žymiausių teisininkų veikalams buvo suteiktas teisės šaltinių rangas, buvo daug bandymų juos susisteminti. Tai pavyko tik Justinianui. Corpus iuris civile Digestų dalis – tai susistemintos ištraukos iš žymiausių Romos teisininkų veikalų (2/3 Digestų – ištraukos iš Ulpiano ir Pauliaus veikalų).Didžiulis Romos teisininkų nuopelnas yra tas, kad jie sugebėjo labai įvairialypę ir daugiašakę romėnų privatinę teisę susisteminti taip, kad ji tapo išbaigta, tobula teisės sistema, kurios nerasime jokioje kitoje antikinėje valstybėje. Genialūs Romos teisininkai suformulavo daug teisinių terminų, teisinių principų, kuriais sėkmingai naudojamės iki šių dienų.
T3.1. Civilinės (privatinės) teisės subjekto sąvoka
T3.1. Subjekto sąvoka
Visuomeninių santykių, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos, dalyviai yra civilinės teisės subjektai. Jais gali būti pavieniai žmonės – fiziniai asmenys ir jų grupės, junginiai – juridiniai asmenys. Tačiau ne kiekvienas pavienis asmuo ar jų junginys gali būti CT subjektu.
T3.3. Civilinės teisės subjekto samprata visada siejama su jo gebėjimu turėti civilines teises ir pareigas. Toks gebėjimas vadinamas t e i s n u m u. Kad asmuo galėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje, vien teisnumo nepakanka. Galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir pareigas vadinamas v e i k s n u m u.
Civilinės teisės subjekto samprata paprastai siejama su šiomis dviem socialinėmis kategorijomis. Tačiau esminę reikšmę turi tik teisnumas. (Pvz., nepilnamečiai neturi galimybės laisvai disponuoti savo teisėmis, tačiau jie neišeliminuojami iš turtinių santykių sferos. Jų veiksnumą papildo globėjai.).
T3.4. Caput ir status
Gebėjimą būti civilinės teisės subjektu Romos juristai vadino c a p u t. Asmuo, kuris turėjo teisnumą buvo vadinamas p e r s o n a (asmenybė). Romėnų teisė, kaip ir kitos senovės teisės sistemos persona laikė kažkokią privilegija, kurią žmogus įgydavo tik esant tam tikroms sąlygoms. Kad Romoje žmogus būtų persona (kad galėtų būti teisės subjektu) jis privalėjo turėti caput, kuris priklausė nuo trijų elementų, sudarančių jo esmę. Tai buvo laisvė, pilietybė ir šeimos galvos padėtis.
Tie Romos valstybės gyventojai, kurie turėjo s t a t u s l i b e r t a t i s , s t a t u s c i v i t a t i s ir s t a t u s f a m i l i a e, turėjo caput ir buvo persona t.y. – visiškai teisnūs. Tačiau piliečiai dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėjo vieno iš elementų ar visų jų netekti ir tada įvykdavo c a p i t i s d e m i n u t i o (civilinė mirtis).
T3.5.§1. Status libertatis (laisvės statusas)
Pagrindinė ir svarbiausia prielaida, leidžianti būti civilinės teisės subjektu, Romoje buvo laisvės statusas. Jį Romoje turėjo visiŠ2C kurie nebuvo vergai.
Vergas – teisės objektas. vergas neturi šeimos, jo šeimyninis gyvenimas nėra santuoka, negali turėti nuosavybės, negali būti nei kreditoriumi, nei debitoriumi, palikti turto įpėdiniui, negali kreiptis į teismą, nes procese dalyvauja tik laisvas žmogus. Pradžioje vergas dar turėjo kai kurias asmenybės teises, bet vėliau jis prilyginamas daiktui (gyvuliui). Šeimininkui priklauso vergo gyvybės ir mirties teisė.
Vergu galėjo tapti ir laisvasis romėnas ( sugavus nusikaltimo vietoje – vagiant), tačiau ne Romos teritorijoje, todėl juos parduodavo į užsienį.
Vergų teisės turtinių, asmeninių ir procesinių teisių srityje buvo išplėstos respublikos laikotarpiu. Vergo galimybė atlikti teisinius veiksmus buvo grindžiama vergvaldžio teisnumu, tačiau šeimininkas neatsakė už vergo prievoles (vergas galėjo šeimininką padaryti savininku ar kreditoriumi, bet ne debitoriumi). Vergą perduodant kitam savininkui, kartu su juo buvo perkeliama ir atsakomybė.
Vergo padėtis nebuvo visiškai sulyginta su kitų objektų padėtimi – jam galima buvo duoti žemės, kad jis ūkininkautų ir mokėtų šeimininkui nustatytą pyliavą. ( vergui išskirtas turtas vadinamas p e c u l i u m)
Romoje anksti pradėtas praktikuoti vergų išlaisvinimą. Tai buvo daroma dviem būdais: kai laisvę suteikia šeimininkas ir pagal įstatymą .
T3.5.§2. Status civitatis (pilietybės statusas)
Pagrindinis principas buvo tas, kad tik Romos pilietis (civis Romanus), buvo ginamas teisės. Status civitatis – viena iš sudėtinių teisės subjektiškumo elementų. Romėnų teisės požiūriu – neturėti pilietybės tolygu neturėti laisvės. Neturintis pilietybės įstatymų požiūriu buvo daiktas (h o s t i s – priešas), esantis už įstatymo ribų.
Jį romėnas galėjo apimti į nelaisvę ir paversti savo vergu.
Laisvi Romos gyventojai Status civitatis požiūriu dalijosi į 5 grupes:
1. R o m o s p i l i e č i a i (laisvieji – gimė laisvi ir niekada nesiliovė jais buvę. Jei po gimimo laisvasis prarasdavo laisvės statusą, tai nors vėliau jis ir buvo išlaisvinamas, nebuvo laikomas laisvuoju. Išimtis – išvaduotas asmuo netapdavo laisvuoju tik tada, kai vergu jis buvo Romos valstybės teritorijoje). Piliečiai dalijosi į patricijus, klientus ir plebėjus (skirtingas teisinis statusas):A.Patricijai – ankstyvosios Romos gimininės organizacijos nariai, kurių tėvai priklausė senatui. Jie turėjo monopoliją viešosios ir privatinės teisės srityse. Tik jiems priklausė teisė pasisavinti žemę iš valstybinės žemės fondo. 12 lentelių įstatymai numatė jiems daugybę privilegijų santuokos ir šeimos santykių sferoje.B.Klientai – teisiškai tai laisvo žmogaus sutartinės priklausomybės santykiai. Jie įėjo į patricijų šeimas ir gimines kaip sakrališkai ir teisiškai priklausantys nuo patronų. Patronas privalėjo saugoti klientus ir teisme ginti jų teises. Klientai neturėjo visiško subjektiškumo. Vėliau jie teisiškai išsilaisvino, bet moralinė ir materialinė priklausomybė išliko.C.Plebėjai – jie neįėjo į gimininę organizaciją ir, matyt, buvo naujieji imigrantai. Plebėjai, ne taip, kaip klientai, buvo asmeniškai laisvi ir nepriklausomi, bet nebūdami gimininės struktūros nariais, užėmė nelygią politinę ir teisinę padėtį, palyginus su patricijais.Negalėjo užimti aukštų valstybinių pareigų, būti senatoriais. L. svarbu – neturėjo nuolatinės, legalios teisės į žemę. 12 lentelių buvo du skirtumai tarp patricijų ir plebėjų – draudžiama santuoka tarp patr. ir plebėjų bei apribota plebėjų teisė sudarinėti testamentus. (vėliau šie skirtumai buvo panaikinti – jie tampa pilnateisiais piliečiais.)
2. latinai – neturėjo romėnų pilietybės, bet turėjo beveik visas turtines teises, neretai ir teisę tuoktis su romėnais. Tai Laciumo gyventojai ir jų palikuonys. Tai privilegijuota gyventojų kategorija. Jie drauge sudarė Lotynų sąjungą. Kartais ši kategorija buvo taikoma ir Romos gyventojams, kurie, norėdami gauti žemės, buvo atsisakę romėnų pilietybės ir išvykę į kolonijas. Palyginus su p
T3.5.§3. Status familiae (šeimos statusas)
šeima – familia – visos senosios Romos santvarkos pagrindas. Šeima – valstybinio ir visuomeninio gyvenimo bazė. Jei žmogus nepriklausė jokiai šeimai, jis nepriklausė ir jokiai giminei, todėl seniausiais Romos laikais jis negalėjo ir būti pilietis. Todėl familia yra caput prielaida.
Romėnų šeima buvo patriarchalinė – uždara nuo išorinio pasaulio sistema, kurios vienintelis atstovas santykiuose su išoriniu pasauliu buvo p a t e r f a m i l i a s. Jis buvo vienintelis šeimininkas visko, kas priklausė šeimai. Jo valdžia absoliuti ir teisiniu požiūriu vienoda šeimos nariams bei šeimos turtui – vadinama m a n u s. Ilgainiui tai virto tik vyro valdžia žmonai..
Pater familias asmenybė vėliau prarado savo reikšmę ir šeima iš uždaros sistemos tapo savarankiškų subjektų visuomene, pradėjo irti jos teisinis vieningumas. Tačiau evoliucija vyko labai lėtai.
T3.5.§4. Capitis deminutio (civilinė mirtis)
Žmogaus asmenybės teisinė padėtis, priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių, galėjo būti visiškai panaikinta arba gerokai apribota. Toks panaikinimas ar apribojimas ir buvo vadinamas c a p i t i s d e m i n u t i o. Jis galimas praradus vieną ar visus caput elementus.
Trys CD laipsniai:
1. CD maxima – įvykdavo praradus laisvės statusą. Jei šis statusas būdavo prarandamas, žmogus automatiškai prarasdavo visus tris statusus ir teisiniu požiūriu buvo laikomas mirusiu. Laikui bėgant tai keitėsi ( romėnui persikėlus gyventi į provinciją, jo teisės buvo tik susiaurinamos, t.y. jis įgydavo teisnumą kaip peregrinai.)
Teisinės CD maxima pasekmės buvo pačios nepalankiausios – buvo prarandamos tiek asmeninės, tiek turtinės teisės.
2. CD media – išsaugodamas laisvės statusą žmogus netekdavo Romos pilietybės. Tokie atvejai buvo siejami su jo atskyrimu nuo vandens ir ugnies (senovėje), o imperatoriškuoju laikotarpiu – su ištrėmimu. Asmuo pagal CD media prarasdavo savo civilines teises, bet išsaugodavo jas pagal j u r i s g e n t i u m. (Pvz., praranda agnatinės giminystės, pagrįstos tėvo valdžia, ryšius, bet išsaugo kraujo ryšius.)
CD minima – mažiausias teisinis apribojimas, susijęs tik su pater familia pasikeitimu. Asmuo išsaugo laisvės ir pilietybės statusus, bet įvyksta tam tikri jo padėties pokyčiai pirmosios šeimos, kuriai priklausė, atžvilgiu. Tai gali įvykti, kai savosios teisės asmuo tampa svetimosios teisės asmeniu., t.y. nutrūksta ankstesnieji šeimos teisiniai santykiai.
T3.5.5. Status controversia
Bet kuris iš minėtų statusų galėjo sukelti ginčų, nes kiekvienas turėjo reikšmės teisės subjektų politinių ir civilinių teisių apimčiai. Jei ginčas lietė politines teises, jį spręsdavo atitinkami valdžios organai administracinės teisenos tvarka, jei kalba apie civilinius santykius – ginčą spręsdavo civiliniai teismai.
Dėl status libertatis
Galėjo kilti dėl 2 priežasčių:
– jei kas nors pareikšdavo pretenzijų, kad žmogus, turintis laisvės statusą, iš tikrųjų yra vergas;– jei vergas sužinodavo, kad iš tikrųjų jis yra laisvas.
Pirmuoju atveju žmogus, bandomas grąžinti į vergo padėtį, pats to padaryti negali – turi susirasti sau užtarėja ( asertorių). Antruoju atveju procesas vyksta panašiai, tik žmogus turi susirasti užtarėją dėl to, kad bylos nagrinėjimo metu jis yra vergas, o vergas nėra subjektas. Ginčus sprendė ypatinga pastovi kolegija.
Dėl status civitatis
Sprendžiamas dažniausiai magistratų administracinės teisenos tvarka, nes šis statusas didžiausią reikšmę turėjo viešosios teisės srityje. Civiliniame teisme šis ginčas galėjo iškilti tik sprendžiant klausimą, buvo ar nebuvo tam tikras civilinės teisinis santykis.
Dėl status familias
Įmanomas, jei kas nors iš šeimos narių pretendavo į pater familias vietą. Tokie ginčai buvo labai reti.
T3. Romėnų civilinės (privatinės teisės subjektai)
T3.2. §2. Juridiniai asmenys
Juridiniai asmenys – dar vienas teisės subjektas. Šiandien juridiniai asmenys tai įmonės, organizacijos ir t.t., kurie savo vardu dalyvauja civilinėje apyvartoje.Juridinio asmens, kaip savarankiško ūkinio gyvenimo vieneto idėją, iškėlė dar romėnų teisininkai, ir nors jie nesuformavo juridinio asmens sąvokos, jie plačiai taikė šią idėją praktikoje.Dar seniausiais Romos laikais buvo pastebėta, kad civilinės subjektinės teisės priklauso ne fiziniams asmenims, o įvairiems jų junginiams, pvz., korporacijoms. Palaipsniui ūkiniame gyvenime fiziniams asmenims buvo priešpastatyti juridiniai asmenys, kaip savarankiški civilinės teisės subjektai. Jau XII lentelių įstatyme jau buvo nuostatų, leidusių jungtis į privačias korporacijas, jame minimi įvairios religinio pobūdžio kolegijos, amatininkų sąjungas ir pan. Tačiau tada dar nebuvo ekonominės bazės, kuri reikalautų plačiai išvystyti teisines struktūras ir pagrįstų jų dalyvavimą civilinėje apyvartoje.Respublikos laikotarpiu korporacijų skaičius pradėjo augti. Iš pradžių jos dar neturėjo bendro turto, visus jų reikalus tvarkė nariai savo vardu. Tačiau greitai teisininkai pastebėjo, kad kartais turtas gali priklausyti organizacijai. Tuo metu jau pradėjo formuotis abstraktus požiūris į asmenį kaip į teisės subjektą, organizacijoms pradėta pripažinti tam tikras pareigas bei teises.Vystantis ekonominiam gyvenimui pradėjo ryškėti būtinybė sukurti savarankiško ekonominio vieneto kategoriją, kuris turėtų veiksnumą bei teisnumą ir galėtų civilinėje apyvartoje dalyvauti savarankiškai. Ypač tai paaštrėjo, kai atsirado būtinybė tvarkyti valstybės turtą respublikos laikotarpiu, magistrato sudaryti sandoriai su privačiais asmenimis sukurdavo teises bei pareigas ne jam asmeniškai, o visai tautai (populus Romanus). Valstybė vis dažniau dalyvavo civilinėje apyvartoje, o tai reikalavo, kad jos statusas būtų sulygintas su privačių asmenų teisinių statusu. Populus Romanus teisę į turtą (pvz., iždą (aerarium) pradėta vertinti taip pat kaip ir privačių asmenų teisę į turtą.Panašiai buvo ir privačių korporacijų gyvenime. Pradžioje korporacijos turtas buvo visų jos narių nuosavybė. Tačiau, kad korporacija išliktų pastovi, jos įstatuose buvo numatyta, kad jos turtas nedalomas. Vienų narių pasitraukimas ir kitų įstojimas įtakos turtui neturėjo. Taip buvo faktiškai atskirtas korporacijos turas.Vėliau buvo padarytas kitas žingsnis. Prijungus prie Romos valstybės buvusius laisvuosius miestus, jų bendruomenėms, municipijoms, kartu su savivalda buvo suteiktas ir šioks toks savarankiškumas ūkiniame gyvenime. Toks miestų inkorporavimas, suteikiant ūkinį savarankiškumą, privertė spręsti klausimus, kaip sureguliuoti šių bendruomenių dalyvavimo civilinėje apyvartoje procesą, koks teismas turi tvarkyti kylančius ginčus. Buvo nutarta, kad ginčus spręs civiliniai teismai pagal civilinės teisės normas. Pretoriaus ediktas suteikė municipijoms teisę per savo atstovą būti teisme ieškovais ar atsakovais. Atstovais buvo municipaliniai magistratai arba municipalinio senato dekretu ad hoc skiriami actores. Municipijos, kaip ir privatūs asmenys įgijo galimybę turėti teises ir jas ginti. Santykiuose su fiziniais asmenimis municipijos taip pat veikė per atstovus, tačiau dar nebuvo apibrėžtos teisinės pasekmės bendruomenei. Ilgai galiojo taisyklė, kad atstovo sukurta prievolė kontrahentui suteikia tik asmeninio ieškinio teisę, o iki pat pabaigos romėnų teisė išsaugojo principą, kad už savo atstovų deliktus (pažeistas privačias teises) bendruomenė neatsako.Juridinio asmens statusas, taikytas municipijoms, vėliau buvo taikomas ir privačioms korporacijoms. Jos įgijo civilinį teisnumą ir veiksnumą, jos taip pat galėjo būti atstovaujamos teisme. Nors korporacijų teisnumas buvo siauresnis, tačiau joms faktiškai jau buvo suteiktas juridinio asmens statusas. Ypatingą padėti tarp teisės subjektų vaidino valstybės iždas, imperijos epochoje fiscus. Jau nuo pat atsiradimo fiscus buvo vertinamas kaip asmeninis imperatoriaus turtas, todėl jo teisinis režimas pakluso civilinės teisės normom. Teisiškai princepsas buvo šio turto savininkas, bet buvo taikomos kai kurios išimtys, privilegijos. Išieškant iždo turtą netaikoma senatis ir pan. Vis dėlto Romoje nebuvo aiškios valstybės kaip teisės turėtojos teorijos.Gana sunkiai vystėsi įstaigų teisinė padėtis. Ne tik respublikoje bet ir klasikiniame laikotarpyje teisė jų nelaikė teisės subjektais. Nors imperatoriai gana anksti užsiėmė labdaringa veikla, sumos buvo skirstomos iždo lėšomis arba perduodamos paskirstyti per municipijas, t.y. per jau egzistuojančius juridinius asmenis. Tik išplitus krikščionybei ir pripažinus ją valstybinė religija susidarė sąlygos susikurti savarankiškos įstaigom. Pirmiausia tai buvo bažnyčios, kurios galėjo turėti turtą, paveldėti jį ir t.t. Kaip ir fiscus jos turėjo daug privilegijų. Vėliau susikūrė kitos labdaringos organizacijos: ligininės, prieglaudos ir pan. Visos šios įstaigos turėjo juridinio asmens statusą. Romos juristai taip pat pagrindė pagrindinius juridinių asmenų tipus: 1) universitas personarum – tai fizinių asmenų bendrija, turinti savo atskirą turtą, nepriklausantį ją sukūrusiems asmenims, bei teisnumą;2) universitas rerum – tai turto masė, skirta tam tikram tikslui, pvz., švietimui, mokslui ir t.t. šiai turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisinės asmenybės savybės.
Juridinio asmens idėjos vystymosi rezultatas buvo, kad klasikinės teisė pripažino tokius jo bruožus:1) civilinių teisinių santykių sferoje korporacijos prilyginamos fiziniams asmenims;2) atskirų narių pasitraukimas iš susivienijimo neturi įtakos susivienijimo teisiniam statusui;3) korporacijos turtas nėra nei bendra ją sudarančių asmenų nuosavybė nei atskirų jos asmenų turtas;4) korporacija savo vardu gali dalyvauti bet kuriuose civiliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis per savo atstovus – fizinius asmenis, nustatyta tvarka įgaliotus atlikti tokius veiksmus.5) T4. PROCESAS ROMĖNŲ CILINĖJE (PRIVATINĖJE) TEISĖJE
MATERIALINĖ IR PROCESINĖ TEISĖ
4T2.Istorinis romėniškojo proceso vystymasis.4T3. Teismų sistemos organizacija ir ordinarinio proceso dvifaziškumas.
§1. Seniausiais laikais normalus teisų įgyvendinimo būdas buvo savigyna, kada asmuo, kurio teisė buvo pažeista, pats arba savo gentainių pagalba priversdavo įpareigotą asmenį elgtis taip, kaip to reikalavo papročiai arba jo interesai. Toks savivale pagrįstas teisių įgyvendinimo ir gynimo būdas vadinamas barbariškuoju.Palaipsniui savigyna buvo pradėta reguliuoti nustatant tvarką, kuria prievarta turi būti taikoma teisės pažeidėjui, (Marko Aurelijaus ir kt. IV a. pabaigos imperatorių konstitucijose), toliau buvo sukurta išpirkų (pradžioje savanoriškų o po to privalomų) sistema. Galutiniame etape gynyba buvo perduota valstybiniams teisų gynimo organams – teismams.Kadangi buvo dvi teisės rūšys – viešoji (ius publicum) ir privati (ius privatum), tai ir teismai buvo dviejų rūšių:iudica publica (teismai, nagrinėjantys bylas tiesiogiai pažeidžiančias valstybės interesus iriudica privata (civiliniai teismai asmeninėms piliečių byloms).
Trumpai: SAVIGYNA REGULIUOJAMA SAVIGYNA IŠPIRKAsavanoriška privaloma Teismai iudicia publica iudicia privata§2. Dvifaziškumas. Respublikos ir principato periodais civilinis procesas buvo dalijamas į dvi (to proceso) stadijas: ius; iudicum.Šito nereikia maišyti su keturių instancijų teismais LR teismų sistemoje. RCT pirmoji proceso stadija užbaigdavo bylą, jei atsakovas pripažindavo ieškinį. (Pirmos proceso dalies ius pabaigoje ieškovas klausdavo griausmingu balsu:”reikalauju, kad tu pasakytumei “taip” ar “ne’. Kaip taisyklė, atsakovas siųsdavo ieškovą velniop, ir tada in iure ginčijama byla tik būdavo paruošiama sprendimui, o bylos aplinkybių tyrimas ir sprendimas vykdavo antroje stadijoje (in iudicio). Taigi, ius ir iudicium yra ne dvi instancijos, o du to paties proceso etapai; tik “praėjus” bylai per šiuos abu etapus, pagl taisykles ji būdavo išsprendžiama.
Įdomiausia – niekas nežino, kuriam galui byla buvo dalijama į du etapus.Tokia civilinio proceso organizavims egzistavo kelis amžius, buvo normali tvarka (ordo iudiciorum privatorum). (ORDinarinis procesas.)Absoliutinės monarchijos periodu šis proceso dalijimas nustotas naudoti; procesas gavo pavadinimą extra ordinem. (Kas prisimena Ekstrą, (3 rub. 0.5 l), tam toks pavadinimas turėtų patikti).4T4. Šalys ir jų atstovai procese.
Legisakcioniniame proceso šalys buvo ieškovas ir atsakovas. Būdinga tai, kad teisminė valdžia pati nekvietė atsakovo dalyvauti procese; dar daugiau – jam atsisakius dalyvauti, netaikė jokių poveikio priemonių. Atsakovo dalyvavimas teisme – ieškovo reikalas.Ieškovas, norėdamas priversti atsakovą atvykti pas magistratą, galėjo pasinaudoti specialia procesine priemone in ius vocatio. Jos esmę sudarė tai, kad ja naudodamasis ieškovas galėjo pareikalauti atsakovą atvykti į teismą bet kur jį sutikęs. Tačiau buvo draudžiama įsiveržti į atsakovo namus. Atsakovas privalėjo paklusti ieškovo reikalavimui. Jeigu atsakovas nepaklusdavo, ieškovas privalėjo užprotestuoti tokį atsakovo atsisakymą liudininkų akivaizdoje ir prievarta jį sulaikyti. (Įdomu, kaip jis tai padarydavo tuo atveju, kai ieškovas buvo gaidžio svorio raštininkas, o atsakovas – sunkiasvoris boksininkas profesionalus?). Jei atsakovas bėgdavo, arba priešindavosi, jam buvo taikoma manus iniectio, t.y. jis eo ipso tarytum pagal teismo sprendimą tapdavo priklausomas nuo ieškovo.Jei dėl kokių priežasčių atsakovas negalėdavo tuo metu nuvykti su ieškovu į teismą, jis turėjo teisę pažadėti ieškovui atvykti į teismą kitą dieną. Už jo pažadą turėdavo laiduoti koks nors asmuo, kuris buvo vadinamas vas, o pats laidavimas – vadimonium. Vadimonium buvo naudojamas ir tada, jei dėl kokių nors priežasčių reikėdavo bylos nagrinėjimą atidėti kitai diena (Pvz.- per TV rodė gerą filmą, ar varžybas).
Šalių – ieškovo ir atsakovo dalyvavimas yra būtina legisakcioninio proceso sąlyga.Dėl įvairių priežasčių šalys ne visada galėdavo dalyvauti bylos teisminiame procese. Tokiu atveju joms atstovauja jų procesiniai atstovai, kurie atlieka visus procesinius veiksmus. Legisakcioniniame procese atstovavimas nebuvo pripažįstamas. (Iš to – advokatai išmirė badu).Išimtys. Legisakcioniniame procese buvo galima:
bylinėtis kito asmens vardu (causa liberalis) pro libertatus atveju – ginantr asmenis, esančius nelaisvėje; procesinis atstovavimas – visuomeninio skundo (pro popula) atveju; atstovauti globos (pro tutela) atveju; kelti bylą užapvogtąjį kuris buvo išvykęs į komandiruotę valstybės reikalais(leido lex Hostilia).
Formuliarinio proceso epochoje pretoriai įtvirtino sergančiųjų ir išvykusiųjų procesinį atsovavimą. Pretorius duodavo formulę, kurioje įrašydavo: – intencijoje – atstovaujamojo vardą; – kondemnacijoje – procesinio atstovo vardą.Vėliau buvo pripažintas tiesioginis atstovavimas, kai atstovas dalyvaudavo procese savo vardu ir gynė neveiksnių asmenų arba miesto bendruomenių bei korporacijų, dalyvaujančių civilinėje apyvartoje,interesus.Formuliariniame procese buvo 2-jų rūšių atstovai: – cognitor; – procurator.Cognitor -formalus atstovas. Jį skirdavo atstovaujamasis, dalyvaujant prišingai šaliai, Paskirtas atstovas visiškai pakeisdavo atstovaujamąjį. Teisinės pasekmės, atsiradusios proceso eigoje, tekdavo atsakovui. Jis negalėdavo antrą kartą pareikšti to paties ieškinio, nes viskas, kas teismo buvo priteista, priklausė jam.Procurator buvo skiriamas nesilaikant griežtų formalumų, kai kada – nežinant prišingai šaliai. jis galėdavo įstoti į procesą savo iniciatyva, neturėdamas tam jokių įgalinimų.Kadangi procurator , gindamas kito asmens interesus, galėjo pradėti procesą neturėdamas įgalinimų, tokio proceso teisinės pasekmės atstovaujamajam buvo kitokios: – visa tai, ką priteisdavo dalyvaujant prokuratorisui, jam ir perduodavo, o jis turėjo tai perduoti atstovaujamajam; – atstovaujamasis galėjo nepripažinti to, ką padarė procese prokuratorius;
– atstovaujamasis (dominus) turėjo teisę antrą kartą pareikšti tą patį ieškinį tam pačiam atsakovui.
Siekiant apsaugoti atsakovo interesus nuo galimos pakartotinos intervencijos, prokuratorius: – turėjo garantuoti, kad, jei dominus nepripažins proceso ir pareikš ieškinį, jis atlygins atsakovui visus nuostolius (cautio de ratio habendo); – garantuoti iėškovui, jog bylos pralaimėjimo atveju, sumokės viską, kas priklausys pagal sprendimą (cautio indicatum solvi). (Bylą pralaimėjus pagal teismo sprendimą atsakyti turėjo prokuratorius (ne atstovaujamasis).
Laikui bėgant šie skirtumai išnyko. Įsigaliojo taisyklė, kad, jei prokuratorius veda bylą turėdamas įgalinimus (jei jie neįforminti laikantis formalios procedūros), atstovaujamasis negali nepripažinti proceso ir pats pareikšti ieškinį atskovui.Atstovams be pavedimo buvo taikomo aukščiau išdėstytos taisyklė. Justiniano laikais išnyko kognitorių instituts ir liko tik prokuratoriai.Cautio indicatum solvi taisyklė liko.
4T.5. IEŠKINIO SĄVOKA IR RŪŠYSNėra ieškinio, nėra ir teisės.Ieškinys (actio) romėnų teisėje buvo pagrindinė subjektyvinės teisės egzistavimo prielaida. Digestuose ieškinys apibrėžiamas kaip asmens teisė įgyvendinti jam priklausantį reikalavimą teismine tvarka.Formuliarinio proceso laikotarpiu visi ieškiniai buvo sujungti į tam tikrą sistemą, sudarytą iš atskirų ieškinių tipų. Juos galima suskirstyti į:1) Daiktinius (actio in rem)2) Asmeninius (actio in personam)Tokio skirstymo pagrindas buvo ginčo dalykas, t.y. jeigu ginčo dalykas buvo teisė į daiktą, tai ieškinys, kurio pagalba buvo ginama ši teisė vadinosi actio in rem – daiktiniu. Daiktiniai ieškiniai gynė nuosavybės, servitutų, įkaito ir kt. teises. Potencialus daiktinės teisės pažeidėjas galėjo būti bet kas, kas pretendavo į ginčijamą daiktą. Kas bus atsakovas pagal daiktinį ieškinį – iš anksto nežinoma, nes nežinoma, kas konkrečiai gali būti daiktinės teisės pažeidėjas. Todėl šis ieškinys būdavo pateikiamas bet kuriam daiktinės teisės pažeidėjui.Labiausiai paplitę daiktiniai ieškiniai: vindikacinis, negatorinis, publiciana, kurie gynė nuosavybės teisę.Jeigu ginčo objektas buvo konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti ieškovas turėjo teisę, toks ieškinys buvo vadinamas actio in personam – asmeniniu. Tokie ieškiniai būdavo pateikiami reikalavimams, liečiantiems asmeninius teisinius santykius tarp dviejų ar keleto asmenų, ginti. Tai būdavo prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindas buvo sutartis, sandoris, deliktas ir pan. Skirtingai negu daiktiniame ieškinyje, asmeniniame ieškinyje iš anksto žinomas atsakovas, nes juo gali būti tik to konkretaus santykio subjektai. Todėl ir šis ieškinys pateikiamas ne bet kam, o tik ginčijamo teisinio santykio subjektui. Tokia gynyba asmeninio ieškinio pagalba vadinama santykine.
Nuo pretorinės teisės laikų ieškiniai dar buvo skirstomi į1) civilinius arba griežtosios teisės (stricti iuris);2) pretorinius (honorarium);3) geros valios (bonae fidei).Teisėjas, nagrinėdamas griežtos teisės stricti iuris ieškinius, privalėjo remtis sutartimi arba įstatymu ir negalėdavo pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad padaryta klaida. Šie ieškiniai tai ankstesnės epochos, kurios teisei buvo būdingas formalizmas, liekana.Nagrinėdamas geros valios bonae fidei ieškinius teisėjas įsigilindavo į sutarties esmę, išsiaiškindavo tikrąją šalių valią – tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį, o ne tai, kas toje sutartyje ar įstatyme parašyta. Šie ieškiniai atsirado formalizmo silpnėjimo teisėje laikotarpiu.
Priklausomai nuo tikslo, kurio buvo siekiama pateikiant ieškinį, ieškiniai skirstomi į 3 grupes:1) Ieškiniai dėl pažeistų turtinių teisių atstatymo (actiones rei persecutoriae);Pagal šiuos ieškinius ieškovas reikalavo sugrąžinti ginčijamą daiktą, skolą, atlyginti padarytą žalą ir daugiau nieko.2) Baudiniai ieškiniai (actiones poenales);Šių ieškinių tikslas – civiline tvarka nubausti atsakovą. Kartais dėl vieno teisės pažeidimo fakto galėjo kilti du ieškiniai – vienas dėl teisės atstatymo, kitas dėl baudos.3) Mišrūs ieškiniai (actiones mixtae).Jų tikslas – atlyginti padarytus nuostolius ir nubausti atsakovą (pvz. Sugadinus daiktą t.b. atlyginama ne jo vertė, bet sumokama aukščiausia to daikto kaina, buvusi paskutiniais metais, ar paskutinį mėnesį).Dar yra išvestiniai ieškiniai (actiones utilis), kai teisėjui pavesdavo nagrinėti bylą pagal jau esamą ir praktikoje pripažintą ieškinį (analogija).Civilinės apyvartos vystymasis nulėmė ieškinių su fikcija (actio ficticiae) atsiradimą. Vystantis civilinei apyvartai, atsirasdavo nauji turtiniai santykiai, kuriems ius civile nesuteikė ieškininės gynybos. Kilus ginčams dėl šių santykių, pretorius, pateikdamas formulę, nurodydavo teisėjui spręsti bylą taip, tarytum t.t. faktų ir nebuvo arba jog jie buvo, t.y. pasinaudojus fikcija išspręsti iškilusį ginčą.Atskirą grupę sudarė kondikcijos (condictiones). Kuo jos skyrėsi nuo ieškinių – nežinoma. Manoma, kad kondikcijos buvo abstraktaus pobūdžio reikalavimai, grindžiami ius civile normomis. Konkretus teisinis pagrindas kondikcijoje nebuvo nurodomas, nes tai neturėjo reikšmės. Jos priskiriamos prie asmeninių ieškinių, kurių tikslas – atgauti rūšinėmis žymėmis apibrėžtus daiktus arba priversti skolininką atlikti t.t. veiksmus.
T4.6. TERMINO REIKŠMĖ ĮGYVENDINANT IR GINANT CIVILINES TEISES. IEŠKININĖ SENATISLaikas (dies) įgyvendinant ir ginant subjektyvines civilines teises visada turėjo labai svarbią reikšmę.Laikas yra teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo arba pabaigos pagrindas.Ilgas laiko tarpas po teisės pažeidimo gali turėti įtakos atsirasti neigiamiems padariniams asmeniui, kuris kreipiasi į teismą, kad būtų apginta jo pažeista teisė. Be to, ilgas laiko tarpas, per kurį asmuo nesikreipia į teismą, kad būtų apginta jo teisė, sukelia t.t. neapibrėžtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose bei civilinėje apyvartoje.Todėl laikas yra būtinas civilinių subjektyvinių teisių gynimo proceso elementas, nuo kurio priklauso paties civilinio proceso pradžia, jo eiga, rezultatas.Vienu atveju laikas g.b. pagrindas reikalauti teisminės subjektyvinių teisių gynybos, kitu atveju – pagrindas suteikti tokią gynybą.Jeigu teisė su laiko kategorija sieja t.t. teisinių padarinių atsiradimą, tai tokia laiko atkarpa įgyja teisinės kategorijos reikšmę ir vadinama terminu.TERMINO reikšmė teisėje yra labai skirtinga: 1. Pvz. Jei vienoda faktinė padėtis egzistuoja t.t. laiko tarpą, tai pasibaigus šiam terminui gali atsirasti tokios teisinės pasekmės:– nuosavybės teisės įgijimas (įgyjamoji senatis);– nuosavybės teisės praradimas (naikinamoji senatis).
2. Kai kurios subjektyvinės teisės galioja t.t. įstatymo nustatytą terminą, kuriam pasibaigus išnyksta ir pati subjektyvinė teisė, pvz. Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, pasibaigia teisė į ieškinį, o drauge ir materialinė subjektyvinė asmens, bei jo teisių perėmėjų taisė, kurią gynė šis ieškinys.
Civilinėje teisenoje svarbiausia yra ieškininės senaties termino kategorija – tai yra įstatymo nustatytas terminas, per kurį teismine tvarka gali būti apginta pažeista ar ginčijama subjektyvinė teisė.
Klasikinė romėnų teisė tokios kategorijos neturėjo. To meto teisėje buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teisme pareikšti atskirų kategorijų ieškinius. Įstatymo numatyti ieškiniai naikindavo pačią materialinę subjektyvinę teisę, o kartu ir teisę į jos teisminę gynybą. Šie terminai buvo ganėtinai trumpi.Ankstyvojoje epochoje civilinių ieškinių neribojo jokie terminai. Galiojo taisyklė, kad kol egzistuoja pati teisė, egzistuoja ir teisė į ieškinį, t.y. teisė į teisminė gynybą. Tačiau jau pretoriai dėl tos priežasties, jog laikas sukeldavo t.t. neigiamų padarinių civilinėje apyvartoje, pradėjo teisę į teisminę gynybą riboti terminais. Pretorių duodami ieškiniai buvo apriboti vienerių metų terminu (pretoriaus įgalinimų laikas), ieškiniai, kylantys dėl pirkimo – pardavimo sutarčių, esant parduoto daikto trūkumams – 6 mėnesių terminu, kaip kurie civiliniai ieškiniai, kylantys dėl paveldėjimo santykių – 5 metų terminu.
Vėliau atsirado terminai ir kitiems civiliniams ieškiniams pareikšti. Vienoje iš imperatoriaus Teodosijaus konstitucijų (424m.) buvo numatytas specialus terminas, kuris panaikindavo teisę į ieškinį. T.p. ši konstitucija skelbė, kad egzistuojanti teisė, ją pažeidus, gali būti ginama 30 metų.Taigi, ieškininės senaties termino kategorija, tokia prasme, kaip mes šiandien suprantame, romėnų teisėje atsirado 424 m.Romėnų teisėje egzistavę įstatymo nustatyti terminai nuo ieškininės senaties skyrėsi tuo, kad:1) terminai buvo gerokai trumpesni (1 metai ginčams dėl kilnojamojo ir 2 – dėl nekilnojamo);2) pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, nustodavo galioti ne tik teisė į teisminę materialinės teisės gynybą, bet ir pati materialinė teisė. Tuo tarpu, pasibaigus ieškininės senaties terminui, savininkas prarasdavo teisę į teisminę savo nuosavybės gynybą, bet ne į pačią nuosavybės teisę;3) įstatymo nustatyti terminai negalėjo būti nei nutraukti, nei sustabdyti. O ieškininę senatį buvo galima sustabdyti arba nutraukti.Įvedus ieškininės senaties terminą ir nustačius jo trukmę, atsirado būtinybė apibrėžti šio termino pradžią. Tai priklauso nuo teisinių santykių pobūdžio:– Terminuotose sutartyse ieškininės senaties termino eigos pradžia buvo laikoma diena, einanti po sutarties termino pasibaigimo dienos. Būtent nuo jos būdavo skaičiuojamas 30 ar 40 m. terminas ieškiniui pareikšti;– Jei sutartyje įvykdymo terminas nenurodytas, tai ieškininės senaties termino eiga prasidėdavo praėjus 7 dienom po kreditoriaus pretenzijos pareiškimo skolininkui;– Ginčuose dėl daikto ieškininės senaties termino eiga prasidėdavo, kai savininkas įgydavo teisę į ieškinį (sužinodavo, kur yra jo daiktas).Ieškininės senaties termino eiga g.b. nutraukiama arba sustabdoma.NUTRAUKIAMA, jei:– Skolininkas visiškai ar iš dalies pripažindavo savo prievolę (skolą) arba– Ieškovas pareikšdavo ieškinį teisme.Ieškininės senaties termino eigos nutraukimas reiškia, kad įvykus vienam iš dviejų minėtų faktų, visas laikas, praėjęs iki šio fakto atsiradimo, nustoja galiojęs, o ieškininės senaties terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo. (Jeigu suinteresuotas asmuo aktyviai veikia, stengdamasis išsaugoti savo teisę,ieškininė senatis iš esmės tampa neterminuota ir teisių gynimas neprarandamas, pati teisė neišnyksta.Ieškininės senaties termino eigos sustabdymas tik tam tikram laikui nutraukia termino eigą. Pašalinus tas aplinkybes, kurios privertė sustabdyti ieškinį, jis tęsiasi toliau. Prie termino, kuris praėjo iki sustabdymo, pridedamas dar likęs terminas, tačiau jis negali viršyti ieškininės senaties termino. Sustabdoma g.b. dėl:– Karo veiksmų;– Epidemijos;– Ieškovo nepilnametystės ir kt.;
Ieškininės senaties termino pabaiga panaikindavo teisę į ieškinį, tačiau reikalavimo teisė arba teisė į daiktą tebeegzistavo, tik jau negaliojo užtikrinta valstybės prievarta.
T4.8. ORDINARINIS PROCESAS (Ordo indiciorum privatorum): Legisakcioninis ir formuliarinis procesai.
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai.Šie procesai buvo laikomi įprastinėmis civilinės teisės gynimo formomis ir turėjo dvi stadijas:1) Ius;2) Iudicium.
LEGISAKCIONINIS procesasSeniausia civilinio proceso forma Romoje buvo legis actiones. Manoma, kad šis pavadinimas susietas su lege agere , kas senovėje reiškė veikti, įgyvendinti savo teisę teisėtu būdu, pasipriešinant tai neteisėtai prievartai, kada asmuo savo teises gynė saviteismio būdu.Gajus mini penkias legis actiones formas:1) Legis actio sacramento;2) Legis actio per manus iniectionem;3) Legis actio per pignoris capionem;4) Legis actio per iudicis postulationem;5) Legis actio per condictionem.
1. Legis actio sacramento, sacramenti, per sacramentum.Ši forma iš esmės yra procesas, lažybos. Šalys prieš magistratą iškilmingais žodžiais viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria t.t. pinigų sumą, kuri ir vadinasi sacramentum. Teismas formaliai sprendžia, kas pralošė sacramentum. Teisi šalis atsiima savo sacramentum (įneštą pinigų sumą), neteisios šalies sacramentum atitenka iždui. Išsprendus klausimą, kas pralaimėjo lažybas, iš esmės išsprendžiamas klausimas dėl ieškovo pareikštos pretenzijos.Tai buvo bendroji forma, pagal kurią buvo galima spręsti įvairius ieškinius ir kuriems nebuvo numatyta kita, specialioji forma.Priklausomai nuo to, ar ginčas tarp šalių vyko dėl daikto (actio in rem), ar dėl kokios nors atsakovo prievolės ieškovui (actio in personam), legis actio sacramento įgaudavo įvairias modifikacijas, buvo laikomasi skirtingų ritualų.Jei Legis actio sacramento forma buvo taikoma sprendžiant daiktinį ieškinį (actio in rem) – t.y. ginčą dėl to, kam priklauso daiktas – būtina proceso sąlyga buvo ginčijamo daikto pateikimas teismui. Procesas prasidėdavo laikantis t.t. ritualo. Ieškovas, laikydamas rankoje lazdą, vadinamą vindicta, taria formulę, tvirtindamas, kad teisė į ginčijamą daiktą priklauso jam, ir po to šia lazda paliečia ginčijamą daiktą. Šis ieškovo veiksmas vadinamas vindicatio. Po tokio ieškovo veiksmo seka atsakovo veiksmas – contravindicatio. Atsakovas tvirtindamas, kad daiktas priklauso jam, t.p. uždeda vindicta ant ginčijamo daikto. Dabar į procesą įsitraukia magistratas, kurio akivaizdoje viskas vyko, pareikšdamas: “palikite daiktą”. Šalys nuima nuo daikto savo vindictas, ir po to ieškovas klausia atsakovo, kuo remdamasis jis vindikuoja šį daiktą. Atsakovas arba paaiškina, arba tiesiog pareiškia, kad daiktas jo. Būtent po to, ieškovas ir kreipiasi į atsakovą, siūlydamas paskirti sacramentum, t.y. provocatio sacramento. Atsakovas į tai atsako analogišku pasiūlymu.Pradžioje sacramentum būdavo įnešamas realiai, tuoj po provocatium sacramento. Vėliau ši tvarka šiek tiek pasikeitė ir po provocatio sacramento nuo duodamas tik pasižadėjimas sumokėti lažybų sumą, jei procesas bus pralaimėtas. Po to, kai išsprendžiamas sacramentum klausimas, magistratas turi spręsti, kam priklausys ginčijamas daiktas visą laikotarpį, kol vyks procesas. Gali palikti ir pas ieškovą, ir pas atsakovą. Šalis, gavusi ginčijamą daiktą, privalo nurodyti magistratui asmenis, kurie garantuotų, kad jeigu vėliau daiktas bus priteistas kitai šaliai, jis ir visi jo vaisiai bus grąžinti pastarajai.Išsprendus šį klausimą artėja iškilmingas momentas, vadinamas litiscontestatio. Dabar besiginčijančios šalys kreipiasi į iš anksto pakviestus asmenis, iškilmingai prašydamos juos būti visų šių įvykių liudytojais. Litiscontestatio procedūra užbaigiama pirmoji proceso stadija – in iure, vykusi prieš magistratą. Nuo šio momento procesas perkeliamas į antrąją stadiją – in iudicium. Tam tikslui šalys tuoj pat po Litiscontestatio, dalyvaujant magistratui, išsirenka savo teisėją iš privačių asmenų (iude), kuris vėliau nagrinės ginčą iš esmės ir priims sprendimą, jau nedalyvaujant valstybinės valdžios atstovams. Teisena šioje stadijoje vyksta jau nesilaikant jokių nustatytų ritualų, formų. Šalių ginčai, įrodymų pateikimas vyksta laisva forma.Jei buvo ginčijamasi ne dėl daikto, o kokios nors prievolės, buvo kitoks ritualas, bet kaip ir actio in rem(daiktinio ieškinio) atveju, procesas turėjo praeiti provocatio sacramento, litiscontestatio pakopas, kad vėliau galėtų pasiekti in iudicium stadiją.
2. Legis actio per manus iniectionemŠi proceso forma buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams ieškiniams spręsti.Ieškovas atveda atsakovą į teismą ir čia, tardamas t.t. formulę, uždeda ant jo ranką. Jeigu atsakovas čia pat nesumoka reikalaujamos sumos, ieškovas skolininką vedasi pas save ir gali jį sukaustyti grandinėmis. Ieškovas laiko atsakovą 60 dienų ir 3 kartus per tą laiką veda skolininką į turgų bei skelbia jo skolos sumą, tikėdamasis, kad atsiras, kas norėtų jį išpirkti. Jeigu neatsiranda, kas skolininką išpirktų, po 60 dienų jis tampa kreditoriaus nuosavybe, ir kreditorius gali su juo elgtis, kaip jam patinka: gali užmušti, parduoti vergovėn ir pan.Atsakovas, paliestas manus iniectio, pats ginčyti skolos ir numesti rankos negalėjo. Tai galėjo padaryti vietoj jo į procesą kitas asmuo, kuris, numetęs ieškovo ranką, išlaisvina visam laikui atsakovą, bet pats imasi visos atsakomybės. Jeigu bus įrodyta, kad šis asmuo nepagrįstai įsitraukė į procesą, tada jis turės sumokėti ieškovui dvigubai (in duplum).
3. Legis actio per pignoris capionemŠio proceso esmę sudarė tai, kad asmuo, turėdamas reikalavimo teisę atsakovui, prievolės neįvykdymo atveju, tardamas t.t. iškilmingus žodžius, pasiima kokį nors skolininkui priklausantį daiktą. Šis procesas buvo vadinamas pignoris capio. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valstybinės valdžios atstovui, o galbūt ir pačiam skolininkui. Tuo ignoris capio iš esmės skyrėsi nuo kitų legis actio proceso formų.
4. Legis actio per iudicis postulationemApie šį procesą yra labai mažai žinių. Gajaus institucijų vieta, kur aprašoma ši forma, neišliko. Manoma, kad šios formulės ypatybė buvo ta, kad po įprastinių šalių pareiškimų prieš magistratą (in iure stadijoje), nebūdavo provocatio sacramento (pasiūlymo lažyboms), o buvo prašoma, kad magistratas paskirtų šalims teisėją, kuris išnagrinėtų jų ginčą (iudicis postulatio).Šiandien neaišku, kokiems ginčams spręsti buvo taikoma ši forma. Vieni mano, kad ji buvo taikoma ieškiniams, kur teisėjo vaidmuo buvo panašus į tarpininko vaidmenį, pvz. Ieškiniuose dėl bendro turto pasidalijimo. Kiti mano, kad tai daug vėlesnių laikų legis actiones forma, turinti fakultatyvią reikšmę visiems prievoliniams ieškiniams. Šalys, nenorėdamos prarasti sacramentum, tarpusavyje susitarę galėjo pasinaudoti paprastu iudis postulatio.
5. Legis actio per condictionemApie šią formą taip pat žinoma labai mažai. Gajus nurodo, kad jos pavadinimas kilęs iš “condicere”. Ieškovas praneša, skelbia (condict) atsakovui, kad pastarasis po 30 dienų turi atvykti “išsirinkti” teisėją. Remiantis šiuo teiginiu, daroma išvada, kad šią legis actio formą sudarė pretenzijos prieš magistratą išdėstymas, po to sekdavo minėta condictio ir litiscontestatio. Praėjus 30 dienų šalys vėl atvyksta pas magistratą ir išsirenka teisėją. Po to byla perkeliama į kitą stadiją – in iudicium.
Legis actiones procesas – seniausias iš mums žinomų Romoje civilinių teisių gynimo formų. Šiame procese vienu ar kitu būdu dalyvauja valstybinės valdžios pareigūnai.Charakteringas legisakcioninio proceso bruožas buvo teisenos padalijimas į dvi stadijas – ius ir iudicium. Magistratas, kuriam dalyvaujant procesas pradedamas, pats bylos nespręsdavo, o perduodavo ją privačiam asmeniui (iudex privatus). Būtina legisakcioninio proceso sąlyga – šalių dalyvavimas. Tačiau būdingas Romos civilinio proceso bruožas buvo tas, kad teisminė valdžia pati nekvietė atsakovo dalyvauti procese ir, jam atsisakius dalyvauti, netaikė jokių poveikio priemonių. Atsakovo dalyvavimas procese – tai ieškovo reikalas. Jis turi pasirūpinti, kad atsakovas atvyktų. Ieškovas, norėdamas priversti atsakovą atvykti pas magistratą, galėjo pasinaudoti specialia procesine priemone in ius vocatio, kurios esmę sudarė tai, kad naudodamasis šia teise ieškovas galėjo pareikalauti atsakovą atvykti į teismą bet kur jį sutikęs (išskyrus įsiveržimą į jo namus). Atsakovas privalėjo paklusti ieškovo reikalavimui. Jeigu atsakovas nepaklusdavo, ieškovas liudininkų akivaizdoje privalėjo tokį atsakovo atsisakymą užprotestuoti ir prievarta jį sulaikyti. Jeigu atsakovas priešindavosi ar bandydavo bėgti, jam buvo taikoma manus iniectio, t.y. jis eo ipso tarytum pagal teismo sprendimą tas tapdavo priklausomas nuo ieškovo.Jeigu dėl kokių nors priežasčių atsakovas negalėdavo tuo metu nuvykti su ieškovu į teismą, jis turėjo teisę pažadėti ieškovui atvykti į teismą kitą dieną. Tačiau už jo pažadą turėdavo laiduoti koks nors asmuo, kuris buvo vadinamas vas, o pats laidavimas – vadimonium. Vadimonium buvo naudojamas ir tuo atveju, jei reikėdavo dėl kokių nors priežasčių bylos nagrinėjimą atidėti kitai dienai.
FORMULIARINIS procesas(Pretoriaus formulė)
Formuliarinio proceso genezėLegisakcioninis procesas Romos valstybėje gyvavo visą respublikos laikotarpio pirmąją pusę. Šis procesas buvo šiek tiek pakeistas ir papildytas, siekiant jį sukonkretinti ir pritaikyti naujoms socialinėms – ekonominėms sąlygoms. Pirmiausiai reikėtų akcentuoti penktos legisakcioninio proceso formos – legis actio per condicionem – atsiradimą, kuri, palyginus su kitomis proceso formomis, buvo kur kas paprastesnė ir geriau pritaikyta ieškiniams, kylantiems iš prievolinių santykių, nagrinėti.Respublikos laikotarpiu atsirado ir legis actio per iudicis arbitrive postulationem – tai buvo liberalesnė ir paprastesnė ginčų sprendimo forma negu sacramentum, pignoris iniectio ir pignoris capionem.Respublikos laikotarpiu buvo priimta nemažai įstatymų, jie panaikino šią tvarką daugeliui bylų, kuriose buvo taikoma manus iniectio ir leido gintis pačiam skolininkui. Lex Vallia senąją manus iniectio procedūrą leido taikyti tik dviem atvejais: Vykdant išieškojimą pagal teismo sprendimą; Laiduotojui, kuris vykdė prievolę už skolininką, reikalaujant.Neišsimokančio skolininko, paliesto manus iniectio ir patekusio kreditoriaus valdžion, padėtį palengvino 326m. lex Poetelia, uždraudęs skolininką parduoti vergovėn.Nepaisant šių bei kitų legisakcioninio proceso reformų, legis actiones procedūra vis labiau ir labiau neatitiko besiplečiančios civilinės apyvartos. Vystantis prekinei apyvartai, atsirado nauji santykiai, kurių nebuvo XII lentelių epochoje ir kurie, net labiausiai stengiantis, netilpo į siaurus senojo legis actiones proceso rėmus. Civilinės apyvartos plėtimasis reikalavo naujų civilinio proceso formų.Pirmoji tokia dirbtinė forma buvo – greta legisakcioninio proceso atsiradęs procesas per sponsiones. Šalys, kurių ginčas negalėdavo būti sprendžiamas legisakcioninio proceso forma, tą ginčą transformuodavo į lažybas, t.y. kiekviena iš besiginčijančių šalių pareikšdavo viena kitai reikalavimus ir pagrįstumui patvirtinti paskirdavo sau baudą, kurią pasižadėdavo sumokėti, jeigu paaiškės, kad ji buvo neteisi.
Formuliarinio proceso teisena, kaip ir legisakcioninio, turėjo dvi stadijas ius (in iure) ir iudicium.In iure stadijoje teismo funkcijas Romoje vykdė pretorius, o municipijose – municipaliniai magistratai (Duoviri iure dicundo).Procesui pradėti būtina sąlyga – abiejų šalių dalyvavimas pas magistratą. Kaip ir legis actio procese, jei nedalyvaudavo bent viena iš šalių, byla negalėjo būti nagrinėjama. Abiejų šalių dalyvavimas ieškovo rūpestis. Kaip ir legis actio procese ieškovas galėjo pasinaudoti in ius vocatio ir vadimonium, kad priverstų atsakovą dalyvauti procese. Tačiau formuliarinio proceso laikotarpiu pretoriaus ediktas panaikino ieškovo teisę jėga atvesdinti vengiantį dalyvauti procese atsakovą, t.p. ir manus iniectio, pakeitęs šias poveikio priemones bauda in duplum.Šalims atvykus pas pretorių, teisena prasideda ir ieškovui išdėstant pretenzijas, kurios adresuojamos ir pretoriui, ir atsakovui. Išdėstymo tikslas – gauti pretoriaus formulę ir išsiaiškinti, kokią poziciją užims atsakovas. 1. Jei atsakovas pripažįsta ieškovo pareikštas pretenzijas įvyksta confessio in iure. Toliau tęsti proceso nebereikia ir ieškovas čia pat gauna vykdomąjį ieškinį (actio iudicati), taip kaip ir išnagrinėjus bylą iš esmės stadijoje in iudicium.Pripažindamas ieškovo reikalavimus atsakovas pats sau paskelbia nuosprendį.2. Jei atsakovas nepripažįsta ieškinio, t.y. jo reikalavimams buvo in certa, buvo būtina paskirti specialųjį teisėją, kuris turėjo nustatyti privalomųjų išmokų dydį.Paprastai confesio in iure atvejai pasitaikydavo labai retai. Jeigu atsakovas atvykdavo pas pretorių, tai jis, be abejo, įsitraukdavo į ginčą ir akceptuodavo procesą – accipit iudicium. Tokiu atveju teisenos in iure tikslas – aiškiai suformuluoti priešpriešinius šalių reikalavimus, surašyti formulę.Kartais ieškinio pareiškimas konkrečiam atsakovui galėjo priklausyti nuo kaip kurių aplinkybių išsiaiškinimo. Todėl stadijoje in iure ieškovas turėjo teisę užduoti tariamam atsakovui klausimus, į kuriuos jis privalėjo atsakyti (interrogatio in iure), nes nuo to priklausė ar bus jam pareikštas ieškinys.Pareiškus pretenzijas kiekviena šalis gali pasiūlyti savo priešininkui sutvirtinti reikalavimus priesaika – iusiurandum in iure delatum – ir taip užbaigti ginčą. Tai nebuvo privaloma ir šalys galėjo jį atmesti. Atmetus pasiūlymą, procesas tęsiamas toliau, , o priėmus ir prisiekus – galimos dvejopos pasekmės:1) Jeigu prisiekia ieškovas, procesas nutraukiamas ir ieškovui duodamas ypatingas ieškinys – actio iurisiurandi;2) Jeigu prisiekia atsakovas, jis yra laisvas ir nuo tolesnių ieškovo pretenzijų ginamas exeptio iurisiurandi. Jeigu stadijoje in iure neįvykdavo confesio in iure arba iusiurandum, tai būdavo paruošiama formulė ir procesas stadijoje in iure baigdavosi. Kaip ir legisakcioniniame procese čia įvykdavo litiscontestatio, nors kreipimosi į liudininkus nebuvo.Formuliarinio proceso litiscontestatio akto esmė neaiški, bet neginčijama tai, kad ir formuliariniame procese išsaugojo procesinės sutarties tarp ginčo šalių – perduoti spręsti jų bylą teisėjui – reikšmę.Po litiscontestatio atsiranda t.t teisinių pasekmių: ieškovas praranda ginčijamos teisės gynimo priemonę – ieškinį, t.y. jis jau negali antrą kartą kreiptis į teismą tuo pačiu reikalavimu, nors procesas dėl kokių nors priežasčių neįvyko arba sprendimas nebuvo priimtas. Litiscontestatio momentu teisinis santykis, egzistavęs tarp šalių iki šio momento, nustoja galiojęs. Atsiranda naujas procesinis santykis, kuris paprastai apibrėžiamas kaip šalių įsipareigojimas (prievolė) paklusti teismo sprendimui.Litiscontestatio momentas turi labai svarbią reikšmę bylos nagrinėjimui in iudicium stadijoje. Sprendžiant klausimą dėl atsakomybės, teisėjas turi nustatyti, ar tos aplinkybės, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Jam visiškai nesvarbu, kad po litiscontestatio jos galėjo išnykti arba pasikeisti. (net ir tuo atveju, kai atsakovas iki in iudicium stadijos atsiskaitė su ieškovu (grąžino skolą), teisėjas privalėjo apkaltinti atsakovą ir priteisti iš jo ieškovui, nes litiscontestatio momentu jis dar buvo skolingas). Tik gerokai vėliau buvo pripažinta, kad bet kokie ieškininiai atsiskaitymai po litisconsentatio suteikia pagrindą atleisti atsakovą nuo atsakomybės.Po litisconsentatio labai sugriežtėdavo atsakovo atsakomybė ieškovui. Nuo to momento jis:– visiškai atsakė už daikto žuvimą arba sužalojimą;– be skolos grąžinimo, privalėjo sumokėti ir procentus nuo litisconsentatio momento iki sprendimo įvykdymo.Litisconsentatio baigdavosi teisena in iure.Abi šalys susitarę nustatytą dieną, ne vėliau kaip po 18 mėn. Po formulės gavimo, turėdavo atvykti pas teisėją, tada prasidėdavo antroji stadija – in iudicium.Teisėjų funkcijas in iudicium stadijoje atliko privatūs asmenys – iudices privati.
T4.13. Procesinės formulės struktūra
Formulė – formuliarinio proceso ašis. Formulę sudarė keletas pagrindinių ir papildomų dalių.Pradžioje visada nurodomas teisėjas, kuriam siunčiama nagrinėti byla. Ši dalis vadinosi iudicis nominatio.Po to būdavo išdėstoma ieškovo pretenzija (reikalavimas) – intentio – ir pavedama teisėjui (condemntaio) išteisinti atsakovą arba iš jo priteisti ieškovo naudai, priklausomai nuo to, ar intentio pasitvirtins, ar ne.Formulė yra besąlyginis įsakymas teisėjui.Nagrinėjant sudėtingesnes bylas pačioje formulėje reikėdavo trumpai išdėstyti faktus ir aplinkybes, kuriomis remiasi ieškovas, pateikdamas reikalavimą. Tada formulės pradžioje atsirasdavo demonstratio arba prescriptio, ir formulė tapdavo išsamesnė. Kartais formulėje galėdavo atsirasti dar viena dalis – adiudicatio. (Pvz. ieškiniuose dėl bendros nuosavybės paliudijimo dažnai viena šalis turėjo perduoti ginčijamą turtą kitai, o pastaroji privalėjo išmokėti kompensaciją pirmajai už priklausančią turto dalį. Būtent audiudicatio ir suteikdavo teisėjui teisę įpareigoti šalį tai padaryti).
Svarbiausios formulės dalys buvo intentio ir condemnatio.1. Intentio (intencija) dėl išdėstomo ginčo esmės ir ieškovo reikalavimų, gali būti:1) in rem (dėl t.t. daikto);2) in personam (dėl kokios nors prievolės vykdymo).Jeigu intentio remiasi senąja ius civile, ji vadinama intentio stricti iuris. (Šiuo atveju teisėjas, nagrinėdamas bylą, turi vadovautis tik ius civile normomis. Tačiau kartais teisėjui formulėje buvo nurodoma nagrinėti bylą remiantis civilinėje apyvartoje nusistovėjusiais papročiais bei padorumu (bona fidei). Tokiu atveju formulė būdavo papildoma et fide bona, ir pati intentio vadinama intentio bonae fidei.Dar būdavo:Intentio certa – kai reikalaujama konkrečios pinigų sumos arba konkretaus daikto.Intentio incerta – kai proceso pradžioje negalima tiksliai nustatyti pretenzijos sumos ir ji bus nustatyta tik išnagrinėjus bylą.
2. Condemnatio t.p. gali būti:Condemnatio certa – jeigu formulėje teisėjui nurodoma priteisti iš atsakovo konkrečią sumą.Condemnatio incerta – jei suma nenurodoma ir ji turi būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą.Jei kondemnacijoje nurodomas maksimumas, kurį teisėjas gali priteisti ieškovui, tai cendemnatio bus incerta cum taxatione. Paprastai condemnatio formuliariniame procese visada turi piniginę išraišką ir vadinama condemnatio pecuniaria.Ne kiekvienoje teisėjui duodamoje formulėje būtinai turėjo būti visos jos sudėtinės dalys, tačiau bet kuriuo atveju buvo iudicis nominatio ir intentio, nes be pirmos nebūtų proceso, o be antros – ieškinio.Be įprastinių formulės dalių, į ją kartais būdavo įrašomi kaip kurie ypatingi papildymai, išdėstyti: exceptio ir prescriptio. Ekscepcijoje (exceptio), remiantis atsakovo atsikirtimais (tuo atveju, kai šis iš esmės pripažįsta ieškovo teisę, bet nurodo aplinkybes, kurioms esant šios teisės įgyvendinimas yra neteisingas), pretorius išdėsto condemnatio neigiamą sąlygą, kad išvengtų atsakovo nuteisimo.Preskripcija (prescriptio) – tai prierašas formulės pradžioje. Daugeliu atveju jis niekuo nesiskyrė nuo demonstratio, bet kartais turėjo tokią pat reikšmę kaip exceptio. Visą formuliarinio proceso galiojimo Romoje laiką formulė buvo pagrindinė civilinio proceso priemonė, nuo kurios priklausė bylos baigtis. Klaidos, padarytos formulėje dėl pretoriaus arba šalių neatidumo, sukeldavo nemažai neigiamų pasekmių ginčo šalims.4T16. Neprocesinė gynyba.Be procesinių subjektyvinių teisų gynimo formų Romoje buvo ir ypatingaos teisės gymino priemonės, kurių neaprėpė procesas dėl ius civile konservatyvumo. Joms būdinga tai, kad jų taikymas rėmėsi magistrato valdžios pradais (imperium). Tai iš esmės privačių asmenų gynimo priemonės.
Asmuo Ius civile normos (negali pasinaudoti) Kreipimasis į konsulą (pretorių)Pretorius tiria bylos aplinkybes(causae cognito), remiasi valdžios pradais(imperium)
juos išleidžia, jei nustato, kad prašymas yra pagrįstasdecretum interdictum(įsakymas) (draudžiantis įsakymas)
Tolesnė eigaPALIEPIMAS– vykdomas viskas baigta;– nevykdomas naujas skundas į pretorių tyrimas, ar tikrai nevykdomas
poveikio priemonės (pignoris capio irkt.)
Tai, kad pretorius pats atlikdavo tyrimą, kėlė jam daug nepatogumų, todėl interdikto davimo procedūra buvo supaprastinta;jei pretorius manė, kad tokiomis aplinkybėmis reikia padėti, jis duodavo bendro pobūdžio įsakymą Įsakymas – sąlyginis: – tai, ką išdėstė prašytojas, pasitvirtino – interdiktas vykdomas; – “ nepasitvirtino – interdiktas nevykdomas.
Tolesnė eigainterdiktas:– vykdomas viskas baigta; – nevykdomas ieškovas kreipiasi į pretorių tyrimas nevykdomas priverčia šalis sudaryti lažybas (per sponsiones būdu) Byla perkeliama į stadiją per iudicum
4T17. Neprocesinės gynybos priemonės; restitutio in integrum; Interdicta; missio in possessionem; pretoriaus stipuliacija.
T4.18. Ekstraordinarinis procesas.
Dar klasikinėje epochoje šalia normalaus civilinio proceso, padalinto į ius ir iudicum pasitaikydavo atvejai, kai magistratas spręsdavo piliečių ginčus neperduodamas jų prisiekusiam teisėjui. Tokia ypatinga (extra ordinem) nagrinėjimo tvarka po truputį pradėjo įsigalėti ir ten, kur anksčiau naudojo formules. III m.e.a. gale (absoliutinė monarchija) ekstraordinarinis procesas, nepadalintas į ius ir iudicum išstūmė formuliarinį procesą.
Ekstraordinariniame procese teismo funkcijas atliko administraciniai organai:– miesto policijos viršininkai (praefectus urbi) Romoje ir Konstantinopolyje;– provincijų valdytojai – provincijose;– municipaliniai magistratai (mažareikšmėms byloms)/Bylas nagrinėdavo ir asmeniškai imperatoriai.
Tvarka, kai magistratas pats tirdavo bylos aplinkybes, priimdavo sprendimą ir pats tą sprendimą vykdydavo, vadinosi cognitio arba natio. Imperijos laikais extraordinaria cognitio taikymo sfera labai išsiplėtė. JI ypač plačiai buvo taikoma provincijose. Provincijų valdytojai vis dažnaiu vesdavo bylas nuo pradžios iki galo, kartasis perduodami jas iudex datus. (Iudex datus vaidmuo skiriasi nuo iudex privatus vaidmens ordinariniame procese). Esant iudex datus:– procesas nebuvo skaidomas į ius ir iudicum;– iudex datus pats sprendė bylą nuo pradžių iki galo.
Ordinarinis procesas Ekstraordinarinis procesasTuri stadijas ius ir iudicum
Teisėjas – iudex privatus.
Teisena ir teismo sprendimas pagrįsti šalių susitarimu paklusti teisėjo valiai.Teismo sprendimas – šalių išrinkto teisėjo nuomonė (sententia). Atsakovo atvykimas į teismą – ieškovo privatus reikalas.
Yra litis contestatio.Procesas viešas.Maža raštvedybos reikšmė.
Teismo sprendimas neapskundžiamas.
Neturi stadijų
Teisėjas – imperatorius, prefektas, provincijos valdytojas, municipalinis magistratas, iudex datus.Teisena rėmėsi valdžios pradais.
Turinčio valdžią pareigūno įsakymas (decretum).
Šalių iškvietimas vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybinės valdžios pareigūnams. (Litis denuntiatio) – atsakovo iškvietimas.Nėra litis contestatio.Viešumas apribotas.Didelė raštvedybos reikšmė.Teisena mokama.Galima apeliacija.Teismo sprendimo, prašant ieškovui, vykdomas valstybinės valdžios organų.
T6. Romėnų šeimos teisė
Šeima (familia) – visuma asmenų, susietų giminystės ryšiais.Ulpianas: familia – tai turtas (res), žmonės (personae), kilę iš tos pačios giminės (vaikai, anūkai) arba to paties namo (šeimos tėvo žmona, vaikų žmonos), o taip pat vergai.
Šeimą galėjo sukurti tik Romos pilietis, turintis ius conubii. Šeimos jungiamuoju elementu buvo šeimos galvos – pater familia valdžia, bet ne kraujo ryšiais pagrįsta giminystė. Pater familia valdžia kitiems šeimos nariams buvo vadinama patria potestas, o valdžia žmonai – manus mariti. Romėnų šeima – tai monogaminė, pagrįsta agnatine giminyste, šeima, kurios svarbiausiu asmeniu yra pater familia. Visi šeimos nariai, tiesiogiai pavaldūs pater familia, buvo vadinami – sui. Šioje šeimoje tik pater familia yra visiškai teisnus, tik jis yra personae sui iuris (savosios teisės asmuo). Visi kiti šeimos nariai, esantys pater familia valdžioje, visiško teisnumo neturėjo ir buvo laikomi personae alieni iuris (svetimosios teisės asmenys). Pater familia valdžia šeimos nariams praktiškai buvo neribota, todėl jis buvo vienintelis turtinių teisių šeimoje subjektas. Svarbiausiu pater familias teisinės padėties bruožu buvo jo nepriklausomybė nuo kieno nors valdžios šeimoje. Pater familia valdžia kitiems šeimos nariams – antrinis požymis, išplaukiantis iš pirmojo. Pater familias valdžia pasibaigdavo tik jam mirus arba pačiam to panorėjus. Mirus pater familias, sūnūs, išsilaisvinę iš patria potestas, patys tapdavo pater familias. Laikui bėgant papročiai ir visuomeninė nuomonė gerokai apribojo pater familias valdžią.
Šeima, pagrįsta pater familias valdžios idėja vadinosi agnatine. Visi pavaldūs vienvaldžiam pater familias buvo laikomi giminėmis, t.y. agnatais. Kraujo ryšys kokios nors teisinės reikšmės neturėjo. Agnatai galėjo būti susieti ir kraujo ryšiais, bet teisinę reikšmę turėjo tik jų pavaldumas vienam ir tam pačiam pater familias. Agnatinė giminystė buvo nustatoma tik pagal vyriškosios lyties liniją, kadangi pavaldumas buvo tik šeimos tėvui. Agnatinė giminystė gerokai apribojo civilinę apyvartą. Šeimos narių padėtis trukdė vystytis ūkinei apyvartai, kadangi sukauptas turtas negali būti patikėtas kraujo giminaičiams, esantiems kitų pater familias agnatams. Tai sąlygojo naujos šeimos – kognatinės, pagrįstos kraujo giminyste, atsiradimą. Svainystė – vieno sutuoktinio santykiai su kito sutuoktinio giminaičiais.
Šeimos sukūrimo pagrindas Romoje – santuoka. Skiriamos dvi santuokos rūšys: 1) teisėta romėniška santuoka (matrimonium iustum) ir 2) santuoka, sudaryta tarp peregrinų ir kitų laisvųjų, kurie neturėjo ius conubii (matrimonium iuris gentium).Savo ruožtu teisėta romėniška santuoka buvo dviejų rūšių:1) cum manu ir2) sine manu. Cum manu – dėl tokios santuokos žmona patekdavo visiškon vyro priklausomybėn. Ši santuoka tiesiogiai įtakojo žmonos caput. Įvykdavo capitis deminutio. Jeigu iki santuokos žmona buvo personae sui iuris, tai po santuokos cum manu, jinai tapdavo personae alieni iuris. Jeigu iki santuokos sudarymo ji buvo savo tėvo valdžioj ir jo bei visų jo šeimos narių agnate, tai susituokusi cum manu, ji patekdavo į savo vyro manus arba jo pater familias, jeigu vyras buvo in patria poteste. Sine manu – žmona nepatekdavo vyro valdžion, o seniausiais laikais net neatsirasdavo teisinių ryšių tarp žmonos ir vyro. Teisiniu požiūriu žmona likdavo svetima savo vyrui ir vaikams. Tačiau įvykus ir tokiai santuokai žmona teisiškai išsaugo iki santuokos buvusią šeimyninę padėtį. Ji ir toliau lieka savo senosios šeimos agnate. Santuoka cum manu ir sine manu labai skyrėsi savo sudarymo ir nutraukimo tvarka. Santuokos cum manu sudarymas buvo labai formalus aktas, reikalaujantis tam tikrų apeigų atlikimo. Santuoka sine manu buvo ne formali. Tai faktinė padėtis, su kuria buvo siejami tam tikri teisiniai padariniai tėvų ir vaikų tarpusavio santykiuose, kuriems atsirasti pakako žmonos atėjimo į vyro namus, esant abipusiam susitarimui sudaryti santuoką. Jeigu besituokiantys buvo in patria poteste, tai tokiai santuokai sudaryti reikėjo ir jų pater familias pritarimo. Santuoka cum manu, kurioje žmona visiškai priklausė nuo vyro, galėjo būti nutraukta tik jo iniciatyva. Santuoka sine manu galėjo būti nutraukta ne tik abipusiu sutuoktinių susitarimu (divortium), bet ir vienasmeniniu vyro arba žmonos valios išreiškimo aktu (repudium). Konkubinatas – įstatymais leidžiamas pastovus vyro ir moters sugyvenimas, kuris neatitiko santuokos (abu sutuoktiniai buvo pakankamai savarankiški). Vaikai, gimę konkubinate, nors ir nebuvo teisėti, bet skyrėsi nuo neteisėtų.
Santuoka cum manu ir sine manu buvo sudaromos skirtingomis formomis. Cum manu santuokos sudarymo būdai: 1. Conferreatio – religinis aktas. Jis vykdavo dalyvaujant dešimčiai liudytojų, žyniams. Buvo atliekama visa eilė sakralinių ritualų tariant specialius žodžius. Ši santuoka nutraukiama diffaeratio. 2. Coemptio – tai žmonos tariamas pirkimas iš jos pater familias arba globėjo. Žmonos pirkimas vyko tokiomis pat formomis kaip ir labiausiai vertingų daiktų – žemės, vergų. Santuokos nutraukimas remancipatio. 3. Usus – faktinis sutuoktinių gyvenimas kartu vienerius metus. Šiuo atveju šeimos santykiams buvo taikomas daiktinės teisės institutas – įgyjamoji senatis.
Sine manu santuokos sudarymui pakako paprasto besituokiančiųjų susitarimo. Santuokos sudarymo sąlygos: 1. sutuoktinių amžius (vyrams – 14 m., moterims – 12 m.). 2. sutikimas sudaryti santuoką (ankstesniais laikais reikėjo ir pater familias sutikimo). 3. sutuoktiniai turėjo turėti ius conubii. Kliūtys susituokti dėl ius conubii galėjo atsirasti dėl to, kad jaunieji priklausė skirtingiems visuomenės sluoksniams (luomams) arba dėl jų tarpusavio giminystės ar kitų santykių. 4. nei vienas neturėjo būti galiojančioj santuokoj.
Sutuoktinių tarpusavio santykiai. Santuokoje cum manu žmona, tapusi teisiniu požiūriu visiškai svetima savo ankstesnei šeimai, paklūsta savo vyro arba jo pater familias, jeigu vyras yra alieni iuris, manus. Panašiu ieškiniu į vindikacinį vyras gali susigrąžinti žmoną, palikusią namus. Vyras gali žmoną bausti įvairiomis bausmėmis, net užmušti. Jis gali ją parduoti vergovėn. Kaip vergai ir vaikai, žmona neturi teisnumo turtinių santykių sferoje. Visa tai, kas jai priklausė iki santuokos, sudarius santuoką atitenka vyrui. Visiškai kitais atrodė vyro ir žmonos santykiai santuokoje sine manu. Ši santuoka nekeitė žmonos teisinės padėties, kurioje ji buvo iki santuokos sudarymo. Jokios drausminės valdžios žmonai vyras neturi. Jis neturi teisės reikalauti per teismą, kad ji grįžtų, jeigu ji to pati nenori. Ir turtas, priklausęs jai iki santuokos, lieka jos nuosavybė. Visa tai, ką ji įgyja santuokos metu, taip pat yra jos turtas. Todėl ji gali sudarinėti su savo sutuoktiniu bet kokius turtinius sandorius. Laikui bėgant sutuoktinių asmeninės ir turtinės priklausomybės principas šiek tiek keitėsi. Išlaikyti šeimą buvo vyro pareiga. Žmona ir vaikai turėjo teisę reikalauti iš vyro ir tėvo išlaikymo. Tačiau nuo senų laikų, tik atsiradus santuokai sine manu, atsirado paprotys santuokos sudarymo metu duoti vyrui ypatingą kraitį, kuris vadinosi dos. Dos – tai tik tas turtas, kurį iš savo turto specialiai vyrui išskirdavo žmona arba jos pater familia. Visais atvejais kraitis turėjo būti įforminamas specialiu aktu. Iš pradžių pagrindinė dos paskirtis buvo padėti vyrui materialiai dengiant šeimos išlaikymo išlaidas. Tačiau laikui bėgant dos įgavo ir kitą, teisiniu požiūriu gal net svarbesnę funkciją. Dos turėjo apsaugoti vyrą nuo ištuokos žmonos iniciatyva. Seniausiais laikais dos visam laikui tapdavo vyro nuosavybe. Jis nebuvo grąžinamas nei žmonos mirties atvej, nei išduotas, išsituokus dėl vyro kaltės. Tačiau respublikos laikotarpio pabaigoje, kada padidėjo ištuokų be svarbių priežasčių sakičius, toks dos tesinislikimas pasirodė labai palankus vyrams. Gavę dos, vyrai galėdavo tuoj pat nutraukti santuoką ir pasilikti sau visą dos. Todėl žmonos arba jos tėvai santuokos sudarymo ir dos įteikimo momentu reikalavo, kad vyras stipuliacijos forma įsipareigotų grąžinti dos santuokos nutraukimo arba vyro mirties atveju. Kartu su dos romėnų šeimos teisė žinojo donatio propter nuptias. Jeigu žmona kalta dėl ištuokos rizikuodavo prarasti kraitį , tai sutuoktinių lygiateisiškumo principas, taip pat ir teisingumas reikalavo, kad ir vyras, gaudamas dos iš savo turto išskirtų lygią dalį dos, kaip žmonos teisių garantiją. Tas vyro dos ir buvo donatio propter nuptias – jo vaidmuo garantuoti žmonos interesus nepagrįstos santuokos arba nuo jos nepriklausomos ištuokos atveju.
Tėvų ir vaikų santykiai. Tėvų ir vaikų santykių pobūdį romėnų šeimoje apsprendė patria potestas. Jam būdinga tai, kad romėnų teisė pripažino tik tėvo valdžią vaikams. Ne tik tėvui esant gyvam, bet ir po jo mirties motina jokios teisių į savo vaikus neturėjo. Senojoje cum manu santuokoje motina užėmė šeimoje savo vaikų atžvilgiu sesers padėtį. Santuokoje sine manu motina nebuvo net savo vaikų agnate. Teisiniu požiūriu ji buvo svetima savo vaikams. Tėvų ir vaikų tarpusavio teisinių santykių pagrindas buvo teisėta santuoka ir teisėta šeima. Patria potestas – tai absoliuti patriarchalinės šeimos galvos valdžia. Ši valdžia apėmė patį vaiko asmenį, taip pat ir visą jo įgytą turtą. Asmeninių santykių sferoje nuo pater familias priklausė naujagimio gyvenimas. jis sprendė, ar palikti gyventi gimusį kūdikį, ar nužudyti jį, ar išmesti. Tėvas turėjo teisę parduoti savo vaiką į vergovę. Jam priklausė neribota gyvybės ir mirties teisė. Turtinių santykių sferoje sūnūs – persona alieni iuris. Nors jie ir turi civilinį teisnumą, tačiau viskas, ką jie įgyja tampa tėvo nuosavybe. Tėvas atsako už vaikų deliktais padarytą žalą. Per amžius patria potestas turinys gerokai keitėsi. Teisė išmesti naujagimį, parduoti savo vaikus vergovėn, gyvybės arba mirties teisė buvo panaikintos, o fizinių bausmių taikymo savo vaikams teisė buvo apribota. Tėvas, piktnaudžiaujantis savo teise bausti fizinėmis bausmėmis vaikus, valdžios pareigūnų gali būti priverstas išlaisvinti sūnų iš patria potestas. Vaikams buvo leista paduoti skundą magistrui dėl savo tėvo žiauraus elgesio su jais.
Turtinių santykių sferoje patria potestas silpnėjimas vyko panašiai, kaip ir vergų turtinių santykių sferoje. Kaip ir vergams, savo suaugusiems sūnums tėvai dažnai išskirdavo tam tikrą turto dalį, kad jie galėtų savarankiškai ūkininkauti. Palaipsniui vaikų padėtis pradeda skirtis nuo vergų padėties turtinių santykių sferoje ir jų savarankiškumas vystosi kita linkme. Pirmiausia buvo nustatyta, kad viską ką sūnus karys įgyja kare arba karinėje tarnyboje yra jo nuosavybė, kuria jis gali nepriklausomai nuo tėvo naudotis ir disponuoti. Šį turtą sūnus galėjo net palikti testamentu kitiems asmenims. Imperatorius Konstantinas nustatė, kad visa tai, ką vaikai (ne tik sūnūs) paveldi po motinos mirties, yra jų nuosavybė, kuria disponuoti tėvas neturi teisės. Jie turi teisę tuo turtu naudotis iki gyvos galvos. Vėliau ši taisyklė buvo taikoma ir turtui, gautam iš motinos giminaičių. Pagaliau Justiniamas nustatė, kad tėvui priklauso tik tai, ką sūnus įgyja operuodamas tėvo turtu. Visa kita, nepriklausomai nuo to kokiu būdu sūnaus buvo įgyta, yra jo nuosavybė. Romos imperijos pabaigoje iš patria potestas ir turtinių santykių sferoje lieka tik šešėlis. Buvo pripažintas vaikų turtinis savarankiškumas. Patria potestas pirmiausia atsirasdavo natūraliu būdu, t.y. gimus vaikui teisėtoje santuokoje. Neteisėtiems vaikams patria potestas galėjo atsirasti tik juos įteisinus. Romėnų šeimoje buvo du įsūnijimo būdai, atliekami skirtingomis formomis. 1. arrogatio – jei įsūnijama persona sui iuris (įvaikinamas asmuo yra ne tėvo valdžioj.). Atliekama gavus imperatoriaus preskriptą. 2. adoptio – įsūnijama persona alieni iuris (įvaikinamas vaikas yra kito tėvo valdžioj). Atliekama įrašant atitinkamą susitarimą tarp buvusio ir būsimo pater familias teismo sprendime. Justinianas panaikino visus šiuos formalumus ir vietoj jų įvedė paprastą pareiškimą teisme. Patria potestas pasibaigdavo: 1. mirus jam. 2. mirus pavaldžiam asmeniui. 3. vienam iš jų netekus laisvės arba pilietybės. 4. įgijus garbės vardus. 5. pater familias išlaisvinus pavaldų asmenį per imperatoriaus reskriptą arba suteikus ilgalaikį savarankiškumą.8 tema. Prievolinė teisėKelios doc. Nekrošiaus įvadinės mintys
Prievolė, sandoris ir sutartis – skiriasi. Sandoris – tai tam tikri teisiniai veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinius santykius.Sutartis – kelių ar daugiau asmenų susitarimas, kad būtų sukurti, pakeisti ar panaikinti civiliniai santykiai (kiekviena sutartis yra sandoris).Prievolė – nėra veiksmai, tai – teisinis santykis, atsirandantis sandorių pagrindu, kurį sudaro vienos šalies teisė reikalauti tam tikrų veiksmų atlikimo, ir kitos šalies pareiga atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų atlikimo.Daiktinė teisė yra amžina, o prievolinė – laikina (pvz., nuoma).Prievolinė teisė – santykių teisė. Dalyvių ratas apibrėžtas – visada žinomos santykio pusės.
Vadovėlis
Obligatio sąvoka ir dvejopas pobūdis. Prievolė (obligatio) pagal klasikinės romėnų teisės (RT) apibrėžimus ir taip, kaip mes ją dabar įsivaizduojame, yra toks teisinis santykis, kada vienas teisinis subjektas – skolininkas (debitor) privalo atlikti kito subjekto – kreditoriaus (creditor) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo jo atlikimo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad pastarasis įvykdytų savo pareigą (LR CK 165 str.). Taigi, prievolė turi du elementus, dvi puses. Viena vertus, ji mums atrodo kaip kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko tam tikro elgesio. Šis elementas vadinamas kreditu (creditum). Kita vertus, prievolė – tai skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus, jo skola (debitum) kreditoriui, nesvarbu, ar tos skolos turinys yra veiksmai, ar tam tikri materialūs dalykai, pavyzdžiui, pinigai (paskolos sutartyje).Prievolės šalys. Romėnų teisininkai prievolę laikė labai asmeninio pobūdžio teisiniu santykiu tarp dviejų ar daugiau asmenų. Nežiūrint šio santykio turinio turtinio pobūdžio, jis laikomas asmeniniu teisiniu santykiu tarp kreditoriaus ir debitoriaus. Šiuo pagrindiniu principu vadovavosi visa prievolių teorija ir praktika. Todėl senoji ius civile nustatė, kad prievolės teisinės pasekmės liečia tik tuos asmenis, kurie dalyvavo ją nustatant. Ūkiniam gyvenimui vystantis nuo šio principo buvo tam tikru laipsniu atsitraukta. Nors ir ribotai, imta leisti atstovavimą, asmenų pasikeitimą prievolėje. Pirmiausia buvo pripažintas prievolės perkėlimas paveldėjimo keliu. Vystantis prekinei gamybai atsirado novacija (novatio – atnaujinimas) – pasibaigimas pradinės prievolės, kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir sukūrimas naujos prievolės, kurioje dalyvauja jau kitas kreditorius (sena prievolė pakeičiama nauja, sutinkant ir ankstesniajam kreditoriui, ir debitoriui). Nepatogu, nes debitorius galėjo sabotuoti (reikėjo, kad jis dalyvautų asmeniškai), be to, novacijai nutraukus pradinę prievolę, pasibaigdavo ir jos garantijų galia (įkaitas, pirmenybinė reikalavimo teisė prieš kitus kreditorius ir pan.). Po to buvo leistas procesinio atstovavimo institutas. Kreditorius, norintis perleisti savo reikalavimo teisę – cedentas, skiria asmenį, kuriams norėjo perleisti savo teisę (cesionarijų) savo atstovu. Cedento ir cesionarijaus santykiai buvo pagrįsti pavedimo sutartimi. Tačiau romėnų teisė niekada nepripažino teisių perleidimo prievolėje – buvo perleidžiamas ieškinys, o ne prievolė. Ne visas teise buvo leidžiama ceduoti – neleidžiama teisių, tampriai susijusių su kreditoriumi (teisės į alimentus, teisės, dėl kurios jau pareikštas ieškinys).Jei reikėjo pradinį skolininką pakeisti nauju (expromissio), buvo reikalaujama kreditoriaus sutikimo; to reikalavo teisinė logika – ratio iuris postulat. Dažniausiai taip atsitikdavo perduodant palikimą kartu su reikalavimo teisėmis ir skolomis. Jeigu įpėdinis perduodavo palikimą be kreditoriaus sutikimo, tai turėjo atsakyti už palikimo skolas pats. Tačiau, įvykdęs kreditorių reikalavimus, jis turėjo regresinio ieškinio teisę.Prievolių pusėse gali būti vienas ar keli asmenys, kurie gali būti vienodoje arba nevienodoje teisinėje padėtyje. Vianas skolininkas raba kreditorius galėjo būti pagrindinis, o kiti – šalutiniai. Šalutinis kreditorius buvo vadinamas adstipulator, šalutinis skolininkas, paprastai laiduotojas – adpromissor. Keletas kreditorių arba keletas debitorių prievolėje galėjo turėti dalinę arba solidarinę teisę, arba pareigą. Jei prievolės dalykas yra dalomas daiktas, tai ir pati prievolė yra daloma – kiekvienas kreditorius galėjo reikalauti tik prievolės dalies, o kiekvienas skolininkas atsakė už dalį prievolės (įpėdiniai, paveldėję pinigų sumą, atsakė už skolas proporcingai gauto palikimo sumai). Tačiau galėjo būti įstatymu ar sutartimi numatyta solidarinė prievolė – bet kuris kreditorius galėjo reikalauti visos prievolės įvykdymo iš bet kurio skolininko, o pastarasis, įvykdęs prievolę vienam kreditoriui, atleidžiamas nuo prievolės vykdymo kitiems.Šalių lygybės principas prievolinėje teisėje. Prievolė grindžiama šalių lygybės principu. Romėnų teisėje tai reiškia (bent jau klasikinėje epochoje), kad kreditoriaus valdžia skolininkui nebuvo tokia, kokią turėjo tėvai vaikams arba patronas išlaisvintiesiems. Tačiau prievolės šalių lygiateisiškumo principas nuo romėnų laikų iki šiol yra diskutuotinas. Yra nuomonė, kad ekonomiškai, o tuo pačių dažniausiai ir teisiškai, yra stipresnis kreditorius. Tačiau pastarojo galia, matyt, priklausė ir nuo prievolės rūšies. Paskolos atveju, be abejo, toks kelias būtų teisingas, bet vargu ar jis pasiteisintų sudarant dvišales sutartis.Prievolės šaltiniai ir prievolės atsiradimo pagrindai. Romos respublikos laikotarpio pradžioje buvo du pagrindiniai prievolių atsiradimo pagrindai: sutartys (contractus) ir teisės pažeidimai (delicta). Vystantis ūkiniams ryšiams ir prekybai atsirado prievolės, kurios aiškiai buvo kilusios ne iš sutarčių ir ne iš deliktų. Vienos iš jų buvo panašios į prievoles, atsiradusias iš sutarties (obligationes quasi ex contractu), kitos – panašios į prievoles, kilusias iš deliktų ir buvo vadinamos prievolėmis tarsi iš deliktų (obligationes quasi ex delicto). Tokią prievolių klasifikaciją randame Justiniano kodifikacijoje.Prievolės pasibaigimo sąvoka ir būdai. Romoje galiojo taisyklė: kokiu būdu mes įstojame į prievolę, tokiu ir nuo jos išsilaisviname. Šią simetriją matome jau pačiuose institutų pavadinimuose: prievolė – obligatio – surišimas, prievolės pasibaigimas – solutio – atrišimas, išlaisvinimas, kuris seniausiais laikais reiškė skolininko išlaisvinimą iš grandinių, vėliau – nuo asmeninės priklausomybės kreditoriui ir pagaliau prievolės įvykdymą. Prievolės pasibaigdavo: įvykdymu, įskaita, novacija, šalių susitarimu arba kreditoriaus vienasmenišku veiksmu, skolininko ir kreditoriaus sutapimu viename asmenyje, negalimumu prievolę įvykdyti, šalies mirtimi.Svarbiausias – prievolės įvykdymas (solutio). Galėjo ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo, net be skolininko sutikimo – kreditoriui arba jo nurodytam asmeniui. Vykdytojas turėjo būti asmuo, turintis teisę disponuoti savo turtu. Priėmėjas – tik veiksnus asmuo. Seniausiais laikais įvykdoma ištariant priešingo turinio, negu sudarant prievolę, formules, vėliau – tokie reikalavimai:Įvykdymas turi atitikti prievolės turinį; jei kreditorius negali priimti (pvz., išvykęs), galima skolos sumą su procentais atiduoti depozitan į iždą; skolininkui turint kelias prievoles, jis gali pats įskaityti mokėjimą į tam tikrą prievolę, jei ne – tai dari kreditorius, jei ne – taikoma t.t. tvarka – procentai, kapitalinė suma, arba skolos, pribrendusios priverstiniam išieškojimui, po to kitos, arba užtikrintos įkaitu, o vėliau neužtikrintos.; įvykdymo vieta – atsakovo gyv. vieta, arba šalių susitarimu – Roma; turi būti įvykdyta laiku, jei nenurodytas – pagal pirmąjį kreditoriaus pareikalavimą (prieš laiką – jei tai nepažeidžia kreditoriaus interesų)Įskaitymas (compensatio) – jei kreditorius turi reikalavimą skolininkui, o šis – kreditoriui, tai išieškojimui priklauso tik likutis; atsirado kaip teismo proceso supaprastinimo priemonė, o ne pasibaigimo būdas. Justinianas nustatė, kad užskaitomi tik priešiniai, galiojantieji, vienarūšiai, subrendę, aiškūs (neginčijami) reikalavimai.Novacija – sutartis, kai sena prievolė panaikinama, nustatant vietoje jos naują prievolę, kurioje būtų naujas elementas – pasikeistų sutarties pagrindas, turinys ar subjektai.Atleidimas nuo skolos šalių susitarimu arba vienašaliu kreditoriaus veiksmu – atleidžiama buvo formaliai – tariamas įvykdymas (imaginaria solutio) naudojamas. Akceptiliacija – kreditoriaus žodinis pareiškimas, kad jis atgavo skolą – būdas panaikinti verbalines sutartis. Galėjo kreditorius atsisakyti ir vienašališkai (dažniausiai testamentu).Skolininko ir kreditoriaus sutapimas viename asmenyje (confusio) – dažniausiai įvykdavo paveldėjimo keliu – tapęs skolininko įpėdiniu, nustoji būti kreditoriumi.Pasibaigimas nesant galimybės įvykdyti – jei prievolės dalykas su indiv. Žymėmis žuvo be skolininko kaltės – fizinis negalimumas, jei objektyviai įmanomas, bet juridiškai neleistinas – juridinis negalimumas. Skiriasi, jei dėl įvykdymo negalimumo prievolės iš viso neatsiranda – veikė taisyklė: prievolė, kurios dalykas neįmanomas, yra niekinė.Šalies mirtis prievolės nenutraukdavo, nes įpėdinis buvo universalus teisių perėmėjas. Tik skolos iš deliktų buvo neperleidžiamos paveldėjimu ir pasibaigdavo kartu su kaltojo mirtimi. Tačiau reikalavimo teisė pereidavo nukentėjusiojo įpėdiniams, išskyrus grynai asmeninio pobūdžio ieškinius (įžeidimas ir pan.).Prievolių įvykdymo užtikrinimas. Tai – priemonė paskatinti skolininką įvykdyti savo pareigą. Esmė – jei skolininkas netinkamai įvykdo savo prievolę arba jos neįvykdo, tai kreditorius įgyja papildomą galimybę (greta nuostolių išieškojimo) paveikti skolininką, kad šis ją įvykdytų. Prievolės užtikrinimas – papildoma prievolė, tarnaujanti pagrindinės prievolės užtikrinimui. Romoje buvo tokios prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės arba būdai: rankpinigiai (arra), netesybos (bauda) (poena), įkeitimas (pignus ir hypotheca), laidavimas (adpromissio). Rankpinigiai – daiktai ar pinigų suma, kuriuos viena iš susitariančių šalių duoda pagal sutartį antrai šaliai sutarties sudarymui įrodyti ir jos įvykdymui užtikrinti. Netesybos – tai skolininko įsipareigojimas sumokėti kreditoriui tam tikrą sumą, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Netesybų baudos atleidžia skolininką nuo pagrindinės prievolės įvykdymo.
Skolininko atsakomybė už prievolių neįvykdymą. Iš pradžių – asmeninio pobūdžio – iki užmušimo, vėliau švelnėjo, kol pradėjo atsakyti ne asmeniu, o turtu. Tai – skolininko pareiga atlyginti žalą dėl sutarties nevykdymo arba dėl kitų neteisėtų skolininko veiksmų, vadinamų bendru deliktų vardu (taigi, žalos atlyginimas pagal prievolinę teisę apskritai – ir sutarčių, ir deliktų). Žalą sudarė pozityvūs nuostoliai ir negauta nauda. Atlyginami turėjo būti tiesioginiai nuostoliai – artimiausios pasekmės. Atsakydavo tik esant kaltei, kuri skirstoma į:1) tyčinę (dolus) – sunkiausia forma, kai skolininkas numato ir geidžia savo veiklos pasekmių – visuomet privalo atlyginti žalą, nuo atlyginimo negali būti atleistas net išankstiniu susitarimu.2) Neatsargumą (culpa) – kai nenumato skolininkas savo veiklos pasekmių, bet turėjo numatyti. Toliau skirstoma į a) culpa lata – didelis netsargumas – kai nenumato ir nesupranta, nors “vidutinis žmogus” numatytų ir suprastų; b) culpa levis – nedidelė kaltė – kai elgiasi taip, kaip nesielgtų geras rūpestingas šeimininkas – atsakydavo tik jei sutartis būdavo sudaryta skolininko arba abiejų šalių interesais, taip pat jei žala kyla dėl nesugebėjimo ar nepatyrimo. Vėliau šios abi rūšys pradėtos vadinti culpa in abstracto. Tečioji rūšis – culpa in concreto – kaltė nustatoma konkrečiu matu. Kaltas tas skolininkas, kuris vykdydamas prievolę parodė mažiaus rūpestingumo nei asmeniniuose reikaluose; buvo taikoma ribotam sutarčių ratui, pvz., bendrovės sut.Jei asmuo rūpestingai vykdė pareigas, bet žala vis tiek atsirado – vad. casus – atsitiktinumas – aplinkybės, sukėlusios prievolės pažeidimą be skolininko kaltės. Neatsakė niekas, nors pasekmės slėgė šeimininką. Skolininkas atsakė, jei buvo prisiėmęs ypatingas pareigas saugoti pvz., daiktą (restoranų, viešbučių savininkai iš klientų), ir tai tik tada, jei tai nekilo dėl nenugalimosios jėgos. Jei dėl jos – atsako tik tada, jei jo kaltė buvo iki nenugalimosios jėgos atsiradimo (pvz., vėjas nuneša nepritvirtintą daiktą).Bendros žinios apie sutartis. Sutartis – svarbiausias prievolių šaltinis – tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas. Palaipsniui valstybė ima reguliuoti sutartinius santykius (iš pradžių – savivalė). Pereinamoji sutarties forma – nexum, kuri panaši į mancipaciją, bet yra sankcija (vienintelė sandorio forma XII lentelių įstatyme). Tai – prievolės atsiradimo pagrindas – sukėlė teisines pagrindas, užtikrinta ieškinine gynyba. Vystantis turtiniams santykiams atsirado stipuliacija (formalus žodinis susitarimas klausimo ir atsakymo forma). Vėliau formalizmas silpnėjo, šalių valiai, o ne jos išorinei išraiškai, pripažįstama tikroji bet kurio sandorio kuriamoji galia. Prievolė tampa tikra teise į skolininko turtą (ne asmenį). Sankcionuojami atskiri sutarčių tipai, kad sutartis būtų pripažinta galiojančia, reikėdavo įrodyti jos buvimą ir nurodyti tipą ir ieškinį. Formalizmas sutartį lydėjo ne tik jos sudarymo metu, bet ir kilus ginčui dėl jos. Šalys privalėjo remtis tik sutartimi, ne aplinkybėmis, net jei pastarosios darė reikalavimą neteisingą. Todėl respublikos laikotarpio sutartys dar vad. contractus stricti iuris. Vėliau buvo galima atsikirsti, nurodant, kad ieškovas yra nesažiningas, ir daugumas tokių sutarčių, kurias galima aiškinti pagal sąžinę, gavo contractus bonae fidei vardą (dauguma realinių ir konsensualinių sutarčių).Kad galiotų, sutarties elementai (objektas, pagrindas, šalių valia bei jos išreiškimo būdai) turi atitikti t.t. sąlygas. Objektas – negali būti teisės neatitinkančiu. Veiksmas, t.b. įmanomas įvykdyti, turi tenkinti kreditoriaus interesus, t.b. debitoriaus (ne trečio asmens) įsipareigojimas kreditoriui (ne kam kitam). Pagrindas (causa) – jei netinkamas ar liko neįvykdytas, prievolė negaliojo (kauzalinės sutartys). Valia – dėl valios ydų sutartys negaliojo šiais atvejais: nėra kreditoriaus sutikimo, kai nesutampa šalių valios laikas, kada sutikimas duotas juokais – valia t.b. išreikšta – dažniausiai žodžiu arba raštu. Sutarčių klasifikacija. Sutartys buvo dalinamos į contractus (teisės pripažintos, ieškinių garantuotos sutartys) ir pacta (susitarimai, neatitinkantys jokių sutarčių tipų ir dėl to neturintys teisinės galios).Taip pat sutartys buvo skirstomos į vienašales (jei tik viena šalis turėjo prievolę), ir dvišales jei turėjo abi šalys. Iš dvišalių išskiriamos sinalagmatinės, kuriose šalys turi priešines lygiavertes prievoles (pirkimas-pardavimas).Pagal prievolės atsiradimo pagrindą: Verbalinės – sutartys, kurių prievolinė galia atsirasdavo iš tam tikros pasakytos žodinės formulės. a) stipuliacija (sponsio) – labai formali, iš pradžių – tik tarp piliečių, po to – ir tarp peregrinų. Tai – tik pagrindas teismo sprendimui. Reikalavimai: kreditoriaus ir debitoriaus klausimai ir atsakymai – žodiniai, pagal formulę ir atitinkantys vienas kitą. Sukurdavo abstrakčią prievolę, tai – žodinis vekselis, buvo griežtai vienašalės, kreditorius galėjo reikalauti tik tai, kas pažadėta (be nuostolių). Vėliau formalizmas mažėjo. Dar vėliau atsirado cautio – rašytinis dokumentas, stipuliacijos įrodymas. Silpnėjo stipuliacijos abstraktus pobūdis. Stipuliacijoje galėjo dalyvauti ir keli asmenys – bendrininkavimas prievolėje buvo kelių rūšių. Korealinis bendrininkavimas – keli asmenys yra kreditoriais arba skolininkais, turintys savarankiškų kreditorių/skolininkų teises. Prievolės dalykas lieka vieningas, visi bendrininkai – savarankiški. Akcesorinis bendrininkavimas – vienas subjektas savarankiškas, kitas – pagalbinis. Literalinės – prievolė atsiranda iš rašytinės formos susitarimo. Tokios prievolės – vienašalės, formalios ir abstrakčios. Literaline sutartimi galima ne tik atlikti novaciją, bet ir nustatyti naują prievolę – kreditą. Galiojo tik piniginėms prievolėms. Galima buvo sudaryti ir esant skirtingose vietose, galėjo ir nebyliai.Naudojo tik romėnai, peregrinai naudojo singrafą arba chirografą. Realinės – galiojimui nepakanka paprasto šalių susitarimo, reikalaujama, kad būtų perduotas daiktas. 4 realinių sutarčių rūšys: sunaudojamų daiktų paskolos, nesunaudojamų daiktų paskolos, pasaugos ir įkeitimo. Konsensualinės – sudaromos paprastu neformaliu susitarimu: pirkimas-pardavimas, nuoma, bendrovės sutartis ir pavedimo sutartis.Quasi contractai. Ne visi prievoliniai santykiai tilpo į sutartis ir deliktus (pvz., prievolės, atsirandančios nesant tarp šalių sutarties, bet savo pobūdžiu primenančios prievoles iš sutarčių). Tokia prievoles imta vadinti obligationes quasi ex contractu. Turinį sudarė teisėtas elgesys, bet čia nebuvo išreikštos abiejų šalių valios. Pvz., vienašalis sandoris arba kiti faktai, kurių negalima laikyti sutartimi. Bevardžių sutarčių samprata ir vystymosi apžvalga. Mainai (permutatio). Kartais atsitikdavo taip, kad pagal sutartį, kuri neatitiko jokio tipo, viena šalis jau įvykdė prisiimtą prievolę, o kita ne. Palaipsniui tokios sutartys buvo pripažintos (galutinai jų teisinę galią pripažino Justiniano kodifikacija, viduramžiais jas pavadino bevardėmis sutartimis – contractus innominati). Susiformavus klasikinei romėnų sutarčių sistemai, už legalizuotų sutarčių ribų atsirasdavo naujos, pvz., mainų sutartis (rerum permutatio). Tokios sutartys buvo laikomos nuda pacta – neieškininiais susitarimais. Tačiau interesai ne visada buvo tinkamai apginami. Tada pretorius sukūrė pretorinį ieškinį, nukreiptą žalos atlyginimui. Vėliau į tokias sutartis imta žiūrėti kaip į sutartį, suteikiami civiliniai ieškiniai, kurie ne vien nuostolius atlygindavo, bet ir priversdavo įvykdyti pažadą. Priskiriamos prie realinių sutarčių, nes prievolė atsirasdavo tik kai viena šalis įvykdydavo savo prievolę. Justinianas išskyrė keturias rūšis bevardžių sutarčių: duodu kad duotum, duodu kad padarytum, darau kad duotum, darau kad padarytum. Pripažįstant bevardes sutartis, žengtas žingsnis visų sutarčių sankcionavimo kryptimi. Contractus aestimatorius.(? – nėra) Pacta vestita rūšys. Vėlesniais laikais kai kuriems paktams teisinė galia buvo pripažinta – jie vadinami pacta vestita.Pacta adiecta.(? – nėra) Pacta praetoria. Pretoriai kartais gynė tokius susitarimus, kurie ius civile požiūriu neturėjo sukurti prievolės – galėjo pripažinti teisę į ieškinį, pagrįstą faktu, jeigu nuspręsdavo, kad to reikalauja tikslingumas arba svarbus vis. ar ūkinis interesas. Tai – pretoriniai ieškiniai in factum, viduramžiais pavadinti pacta pretoria. Labiausiai paplitę paktai: a) constitutum debiti – neformali priesaika įvykdyti jau esamą prievolę tiksliai nurodytu terminu (paties skolininko arba 3 asmens); b) receptum argenterii – bankininko pasižadėjimas 3 asmeniui, paprastai klientui, kad atlygins svetimą skolą, kuri jau yra arba gali atsirasti ateityje; c) paktai, kuriais laivai, nakvynės namų ir arklidžių šeimininkai prisiimdavo didesnę atsakomybę už jiems patikėtus daiktus.Pacta legitima. Įstatyminiai paktai buvo pripažinti tik dominato laikotarpiu imperatoriaus konstitucijomis. Tipiškiausia – pactum dotale, kompromisas ir dovanojimas. Pactum dotale – neformali sutartis dėl kraičio. Kompromisas (compromissum) – susitarimas, kuriuo ginčo šalys perduoda ginčą spręsti privačiam teisėjui. Dovanojimas (donatio) – neformalus susitarimas, kuriuo viena šalis įsipareigodavo kitai šaliai jai sutikus padaryti t.t. turtinę naudą. Dovanojimą ribojo (siekė išvengti kyšininkavimo), draudė dovanojimus tarp sutuoktinių.Prievolių tarytum iš sutarčių samprata ir jų rūšys. Negatorium gesto. Condictio (indebiti; causa data, causa non secuta, condictio ob turpem causam, condictio ob iniustam causam, conditio sine causa).Communio incidens. Tutella. (? – nėra) Legatum (? – nėra)Ne visi prievoliniai santykiai tilpo į sutartis ir deliktus (pvz., prievolės, atsirandančios nesant tarp šalių sutarties, bet savo pobūdžiu primenančios prievoles iš sutarčių). Tokia prievoles imta vadinti obligationes quasi ex contractu. Turinį sudarė teisėtas elgesys, bet čia nebuvo išreikštos abiejų šalių valios. Pvz., vienašalis sandoris arba kiti faktai, kurių negalima laikyti sutartimi. Tokias prievoles skirstė į 3 grupes: prievolės iš nepagrįsto praturtėjimo – kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo praturtėdavo kito asmens sąskaita – turtas t.b. grąžintas. Ieškinio pavadinimas – condictio. Galiojo ir įgijus nuosavybės teisę, ir kt. teisę (servitutą, pvz.). Buvo nustatyti tipiniai atvejai: a) condictio indebiti – ieškinys, kai sumokama neegzist. Skola, arba sumokama vitoje kito asmens arba kitam asmeniui. Sąlygos – asmuo manė, kad yra prievolė (kitaip – dovanojimas), priimantis taip pat (kitaip – vagystė), praturtėjęs asmuo turėjo atlyginti praturtėjimo sumą (jei veikė sąžiningai) arba visą žalą (jei nesąžiningai); b) condictio causa data non secuta – ieškinys, kai siekiama susigrąžinti turtą perduotą trečiajam asmeniui, tikintis priešpriešinio veiksmo, kuris nebuvo atliktas; c) condictio ob iniustam causam – ieškinys dėl sugrąžinimo turto, perduoto turint įstatymui ar moralei priešingą tikslą. Kiti atvejai – kondikcija suteikiama remiantis grynu praturtėjimu sine causa pagrindu (kai negalima pasinaudoti vindikaciniu ieškiniu).svetimų reikalų tvarkymas be įgaliojimo (negatorium gestio) – kai asmuo (gestorius) be kt. asmens (domini negotii) įgaliojimo savo valia atlikdavo jo naudai t.t. veiksmus (skolos sumokėjimas). Tokia prievolė panaši į prievolę iš pavedimo sutarties. Sąlygos: gestorius siekia savo veiksmais sutvarkyti svetimus reikalus, veiksmais turi būti siekiama pozityvaus tikslo, suinteresuotas asmuo nėra tų veiksmų uždraudęs, reikalų tvarkymas neatlygintinas. Gestorius turėdavo sutvarkyti pradėtus reikalus iki galo, atsiskaityti su domini negotii ir perduoti jam viską, ką gavo, o domini negotii privalėjo padengti visas gestoriaus turėtas išlaidas, taip pat perimti iš gestoriaus visas atsiradusias prievoles.bendrija (communio) – turtinė bendrija sukurdavo ne tik turtinius, bet ir prievolinius santykius tarp bendrasavininkų. Prie prievolių tartum iš sutarčių priskiriamos prievolės, atsirandančias bendrijai susidarius dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos narių valios – communio incedens (pvz., palikimo priėmimas). Nariai galėjo naudotis bendru turtu, privalėjo bendrai dengti turto išlaikymo išlaidas, priklausančias nuo jų dalies tame turte. Panašiai – ir su daikto vaisiais. Nariams suteikta teisė paduoti ieškinį bendro turto padalijimui, kurio tikslas – bendros teisės bei turtinių santykių su bendrijos nariais panaikinimas. Jei daiktas nedalus – paliekamas vienam iš bendrsv., jis sumoka kitiems pagal jų turimą dalį.Prievolių iš deliktų ir tarytum iš deliktų bendroji charakteristika. Romėnai iš pradžių prievolių atsiradimo šaltinius skirstė į sutartis ir deliktus. RT skyrė dvi sąvokas – crimina (prieštaraujančios visuomenės interesams ir įstatymo uždraustos veikos – nusikaltimai – kurios buvo persekiojamos baudžiamojo proceso tvarka) ir delicta (privatūs deliktai – veikos, pažeidžiančios atskirų asmenų ar jų grupės interesus, sukeldavo ne bausmę, o prievolę sumokėti baudą ar atlyginti nuostolius). Ne kiekvienas deliktas sukeldavo prievoles, buvo griežtai nustatytas ratas. Kiekvienas deliktas turėjo 3 elementus: objektyvi žala asmeniui, įvykdžiusio deliktą asmens kaltė, objektyvioji teisė turėjo veiką pripažinti deliktu. Nuo sutartinių prievolių deliktinės prievolės skyrėsi: a) deliktinės prievolės pereidavo tik kreditoriaus įpėdiniams, skolininko įpėdiniai už deliktus neatsakė (nebent dėl delikto padidėjo paveldėtas turtas) – sutartinės prievolės pereidavo skolininko įpėdiniams; b) jei deliktą įvykdo keli asmenys, tai baudą privalo sumokėti kiekvienas (sutartinės prievolės – solidarinė ar dalinė atsakomybė); c) už deliktus moterys ir nepilnamečiai atsakė savarankiškai (sutarčių negalėjo sudaryti be globėjo); d) už alieni iuris deliktus atsakė šeimos galva – noxaline atsakomybė.Atskiros deliktų rūšys (furtum, rapina, iniuria, damnum iniuria datum). Nebuvo bendros deliktų sąvokos, nustatytos tik konkrečios jų rūšys. Furtum – elgesys, kuriuo siekiama panaikinti savininko galimybę valdyti judamą daiktą, galų gale – tyčinis daikto, jo valdymo ar naudojimo paėmimas turint tikslą gauti naudą. Sudarė 3 dalys: a) objektyvusis elementas – daikto užgrobimas arba galimybės atėmimas jį valdyti bei naudoti; b) subjektyvusis elementas – tyčia; c) priežastis – noras pasipelnyti. Numatoma atviroji (kai vagis pagaunamas vietoje) ir slaptoji (kai nepagaunamas) vagystė. Už atvirąją – išplakamas ir atiduodamas nukent., už naktinę arba ginkluotą – užmušamas (vėliau pakeista keturguba pinigine bauda), už slaptąją – dviguba piniginė bauda. Buvo ieškiniai abiems atvejams, kurių tikslas – atlikėjo nubaudimas, t.y baudų išieškojimas, be to,ir daikto (arba jo vertės, jei jo nebėra) grąžinimas (tam nereikėjo įrodinėti nuosavybės, užteko įrodyti vagystės faktą). Iniuria – priešinga teisei veikla, čia – asmeninė skriauda. XII l.įst. – ratas: sužalojimas su dalies kūno netekimo, vidaus kaulų sužalojimas (150-300 asų bauda), veiksmai, kuriais pažeidžiama kūno neliečiamybė (25 asų bauda). Vėliau vietoje tiksliai fiksuotos baudos įvedamas įvertinamasis ieškinys – bauda prikl. Nuo kiekv. konkretaus atvejo. Greta civilinės atsakomybės – ir baudžiamoji. Damnum iniuria datum – neteisėtas svetimo daikto sugadinimas ar sunaikinimas. Nuo kitų dviejų skyrėsi, nes nesuteikdavo deliktą darančiam asmeniui jokios naudos. Reglamentuota XII l.įst., po to – lex Aquilia, kuris saugojo visą turtą nuo sudeginimo, sulaužymo ir suplėšymo. Esmė – už sužalotą vergą ar gyvulį reikia mokėti aukščiausią kainą per paskutinius metus jo turėtą, o už daiktą – aukščiausią kainą turėtą per 30 dienų. Šio įst. taikymui reikėjo, kad būtų atitikti t.t. reikalavimai. a) žala turėjo atsirasti dėl tiesioginio poveikio daiktui; b) daiktas turėjo būti realiai sugadintas; c) žala turėjo atsirasti dėl veiksmų; d) žala turėjo atsirasti dėl priešingų teisei veiksmų. Nepatogu dėl sulaužymo ir kt. sąvokų interpretacijos. Laikui bėgant žalos dydį nustatant atsižvelgiama ir į daikto vertę, ir į asmens interesą, atsisakyta tiesioginio poveikio principo (atsakydavo, ir jei daiktas nebūdavo sugadintas, bet prarastas jo valdymas – paleistas iš narvo paukštis). Pretorinėje teisėje lex Aquilia taikymas išplečiamas tiek, kad praktiškai buvo garantuojamas bet kokios žalos, padarytos tyčia svetimam daiktui, atlyginimas. Rapina (priklausė pretorinės teisės deliktams, kartu su metus – grasinimu, dolus – apgaule) – plėšimas – kvalifikuotos vagystės rūšis, kurios metu daiktą paimdavo organizuota grupė, naudojant prievartą. Iš pradžių neišskiriamas iš furtum. Vėliau buvo įvestas ieškinys. Klasikinėje teisėje buvo diskutuojama, ar šis ieškinys visiškai savarankiškas, ar mišrus. Justiniano laikas nusprendė – mišrus. Sprendime dėl rapinos buvo įskaitoma tiek pavogto daikto vertė, tiek ir bausmė.Atskiros prievolių tarytum iš deliktų rūšys (iudex qua litem suam fecit, effusum et defectum, de positum et suspensum).Tai – prievolės, kilę iš teisei priešingų veiksmų, nepatekusių į deliktų sąrašą. Nesuformuluota bendros kvazideliktinės prievolės sąvokos, bet yra nustatytos jų rūšys.Iudex litem suam fecit – teisėjas padaro procesą savu. Tai – teisėjo atsakomybė už neteisingą savo pareigos atlikimą, kai dėl to buvo padaryta materiali žala vienai iš ginčo šalių. Ieškinį turėjo teisę pareikšti žalą gavusi šalis, tikslas – pilnas žalos atlyg. Galima buvo reikšti dėl neteisingo sprendimo, bet ir tada, kai teisėjas netinkamai atlikdavo savo funkcijas (pvz., neatvykdavo į teismo posėdį). Ieškinio netaikė korumpuotiems teisėjams – jiems dar XII l.įst. nustatė mirties bausmę. Ši sankcija patvirtinta ir Karakalos bei Konstantino K-jose. Actio de effusis et defectis – jei iš namo būdavo kas nors išpilama ar išmetama ir dėl to 3 asmeniui -> žala, už ją atsakydavo namo šeimininkas – net jei veiksmus atlikdavo ne jis. Actio de positis et suspensis – veiksniam asmeniui pretorius suteikdavo actio popolaris namo, prie kurio kas nors blogai pastatyta ar pakabinta, šeimininko atžvilgiu, bet turėjo egzistuoti realus pavojus, kad daiktai gali nukristi ir padaryti žalą praeiviui. Čia – 10 solidų bauda. Nautarum (laivo sav.), cauponum (viešbučio sav.) ir stabularum (nakvynės namų sav) atsakomybė už savo tarnų apgaules ir vagystes. Nukentėjusiems asmenims išieškoma 2x daikto vertė.