romenu teise

/////////////////////////////////////////////////////////////////////

(vardas , pavardė)

Romėnų civilinės teisės referatas

IEŠKINYS IR JO RŪŠYS . LEGISAKCINIS, FORMULIARINIS, EKSTRAORDINARINIS PROCESAI

Dėstytoja

Klaipėda, 2004 m.

TURINYS

ĮVADAS

IEŠKINIO SĄVOKA IR RŪŠYS ROMĖNŲ TEISĖJE
Ieškinys (actio) romėnų teisėje buvo pagrindinė subjektyvinės teisės egzistavimo prielaida. Digestuose ieškinys apibrėžiamas kaip asmens teisė įgyvendinti jam priklausantį reikalavimą teismine tvarka, t.y. tai asmens kreipimasis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista teisė.
Formuliarinio proceso laikotarpiu pretorius turėjo teisę suteikti ieškininę gynybą reikalavimams, kurie atsirasdavo iš naujai susiformavusių santykių, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Pretorių leidžiamuose ediktuose pastoviai buuvo skelbiamos jo duodamų ieškinių formulės. Tie ieškiniai buvo kuriami siekiant apsaugoti nuo pažeidimų civilines subjektyvines teises, kurių negynė ius civile. Visi šie ieškiniai buvo sujungti į tam tikrą sistemą, sudarytą iš atskirų ieškinių tipų. Juos galima suskirstyti į daiktinius ir asmeninius. Jeigu ginčo dalykas buvo teisė į daiktą, tai ieškinys, kurio pagalba buvo ginama ši teisė, vadinosi actio in rem – daiktiniu. Daiktiniai ieškiniai gynė nuosavybės, servitutų, įkaito ir kitas teises. Potencialus daiktinės teisės pažeidėjas galėjo būti bet kas, kas pretendavo į ginčijamą daiktą. Šiis ieškinys būdavo pateikiamas bet kuriam daiktinės teisės pažeidėjui. Teisminė gynyba daiktinio ieškinio dėka dabar vadinama absoliutine teisių gynyba. Labiausiai paplitę daiktiniai ieškiniai buvo vindikacinis, negatorinis ir publiciana, kurie gynė nuosavybės teisę. Jeigu ginčo objektas buvo konkretus veiksmas ar susilaikymas nu

uo jo, kurio reikalauti ieškovas turėjo teisę, toks ieškinys buvo vadinamas asmeniniu. Tokie ieškiniai būdavo pateikiami reikalavimams, liečiantiems asmeninius teisinius santykius, ginti. Šie santykiai atsirasdavo tarp dviejų arba keleto konkrečių asmenų. Tai būdavo prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindas buvo sutartis, sandoris, deliktas ir pan. Skirtingai negu daiktiniame ieškinyje, asmeniniame ieškinyje iš anksto žinomas atsakovas, nes juo gali būti tik to konkretaus santykio subjektai. Todėl ir šis ieškinys pateikiamas ne bet kam, o tik ginčijamo teisinio santykio subjektui. Tokia gynyba asmeninio ieškinio pagalba vadinama santykine.
Nuo pretorinės teisės laikų ieškiniai dar buvo skirstomi į civilinius, arba griežtosios teisės, pretorinius ir geros valios ieškinius. Taip ieškiniai klasifikuojami buvo dėl to, kad teisėjas, nagrinėdamas griežtosios teisės ieškinius, privalėjo remtis sutartimi arba įstatymu (laikytis sutarties arrba įstatymo raidės) ir negalėdavo pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta klaida.
Nagrinėdamas gerosios valios ieškinius teisėjas įsigilindavo į sutarties esmę, išsiaiškindavo tikrąją šalių valią – tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį, o ne tai, kas toje sutartyje arba įstatyme parašyta. Gerosios valios ieškinio ieškovo teisė buvo grindžiama ne įstatymo ar sutarties raide, bet faktinėmis bylos aplinkybėmis. Joms esant pripažįstame teisingu, jeigu skolininkas įvykdys prievolę, nors griežtosios teisės požiūriu jis neprivalėjo prievolės vykdyti. Griežtosios teisės ieškiniai – tai ankstesnės epochos, kurios te
eisei buvo būdingas formalizmas, liekana. Geros valios ieškiniai atsirado formalizmo susilpnėjimo teisėje laikotarpiu.
Priklausomai nuo tikslo, kurio buvo siekiama pateikiant daiktinį ieškinį, jie buvo skirstomi į tris grupes:
1) Ieškiniai dėl pažeistų turtinių teisių atstatymo. Pagal šį ieškinį ieškovas reikalavo sugrąžinti ginčijamą daiktą, skolą, atlyginti padarytą žalą ir daugiau nieko.
2) Baudiniai ieškiniai. Šių ieškinių tikslas – civiline tvarka nubausti atsakovą. Kartais dėl vieno teisės pažeidimo fakto galėjo kilti du ieškiniai – vienas dėl teisės atstatymo, kitas dėl baudos. Pavyzdžiui, vagis privalėjo grąžinti pavogtą daiktą ir sumokėti baudą.
3) Mišrūs ieškiniai. Jų tikslas – atlyginti padarytus nuostolius ir nubausti atsakovą.
Dar skiriami išvestiniai ieškiniai, kai teisėjui pavesdavo nagrinėti bylą pagal jau esamą ir praktikoje pripažintą ieškinį.
Civilinės apyvartos vystymasis nulėmė ieškinių su fikcija atsiradimą. Vystantis civilinei apyvartai, atsirasdavo nauji turtiniai santykiai, kuriems ius civile nesuteikė ieškininės gynybos. Kilus ginčams dėl šių santykių pretorius, pateikdamas formulę, nurodydavo teisėjui spręsti bylą taip, tarytum tam tikrų faktų ir nebuvo arba jog jie buvo, t.y. pasinaudojus fikcija išspręsti kilusį ginčą.
Atskirą grupę sudarė kondikcijos. Kuo skyrėsi kondikcijos nuo ieškinių – nežinoma. Manoma, kad kondikcijos buvo abstraktaus pobūdžio reikalavimai, grindžiami ius civile normomis. Konkretus teisinis pagrindas kondikcijoje nebuvo nurodomas, nes tai neturėjo reikšmės. Kondikcijos yra priskiriamos prie asmeninių ieškinių, kurių tikslas – atgauti rūšinėmis žymėmis apibrėžtus daiktus arba priversti skolininką atlikti ta
am tikrus veiksmus.
LEGISAKCIONIS PROCESAS, JO YPATYBĖS (CHARAKTERISTIKOS)
Svarbiausias, nors ir ne visai išsamus, mūsų žinių apie Romos valstybės seniausiosios epochos civilinį procesą šaltinis yra II m.e.a. romėnų teisininko Gajaus parašytos ir išlikusios lnstitutiones. Ketvirtojoje šio darbo knygoje Gajus teigia, kad seniausia civilinio proceso forma Romoje buvo legis actiones. Gajus mini penkias pagrindines legis actiones formas:
1) legis actio sacramento;
2) legis actio per manus iniectionem;
3) legis actio per pignoris capionem;
4) legis actio per judicis postulationem;
5) legis actio per condictionem.
1) Pirmoji legis actiones forma, kaip nurodo Gajus, iš esmės yra procesas, lažybos. Šalys prieš magistratą iškilmingais žodžiais viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikrą sumą pinigų, kuri ir vadinasi sacramentum. Teismas formaliai sprendžia, kas pralošė sacramentum. Teisi šalis atsiima savo sacramentum (įneštą pinigų sumą), neteisiosios šalies sacramentum atitenka iždui. L egis actio sacramento, kaip nurodė Gajus, buvo bendroji forma, pagal kurią buvo galima spręsti įvairius ieškinius ir kuriems nebuvo numatyta kita, specialioji forma.
Jeigu legis actio sacramento forma buvo taikoma sprendžiant daiktinį ieškinį (actio in rem) – t.y. ginčą dėl to, kam priklauso daiktas -būtina proceso sąlyga buvo ginčijamo daikto pateikimas teismui. Ginčo dėl kilnojamo daikto atveju šis daiktas turėdavo būti atnešamas, atvedamas (gyvulys, vergas) arba atvežamas į teismą. Jeigu daikto dėl jo dydžio negalima pristatyti į teismą, turėjo bū
ūti pateikiama jo dalis, gabalas. Vykstant ginčui dėl nekilnojamojo turto (dėl žemės), šalys, pagal tam tikrą ritualą, vykdavo į ginčijamos žemės sklypą, iš kur paimdavo žemės ir atnešdavo į teismą. Ši žemė atstovavo visam ginčijamos žemės sklypui.
Procesas prasidėdavo laikantis tam tikro ritualo. Ieškovas, laikydamas rankoje lazdą, kuri vadinosi vindicta arba festuca, taria formulę, tvirtindamas, kad teisė į ginčijamą daiktą priklauso jam, ir po to šia lazda paliečia ginčijamą daiktą. Šis ieškovo veiksmas buvo vadinamas vindicatio. Po tokio ieškovo veiksmo seka atsakovo veiksmas, vadinamas contravindicatio. Atsakovas tvirtindamas, kad daiktas priklauso jam, taip pat uždeda vindicta ant ginčijamo daikto. Dabar jau į procesą įsitraukia magistratas, kurio akivaizdoje šalys nuima nuo daikto savo vindictas, ir po to ieškovas klausia atsakovo, ar pastarasis negalėtų paaiškinti, kuo remdamasis jis vindikuoja šį daiktą. Atsakymas galėjo būti įvairus – atsakovas arba paaiškina, arba paprasčiausiai pareiškia, kad tai jo teisė. XII lentelių įstatyme sacramentum suma buvo diferencijuota priklausomai nuo ginčijamo daikto kainos.
Po to, kai išsprendžiamas sacramentum klausimas, magistratas turi spręsti, kam priklausys ginčijamas daiktas visą tą laikotarpį, kol vyks procesas. Jis gali perduoti valdyti daiktą ir ieškovui, ir atsakovui. Šalis, kuriai buvo perduotas valdyti ginčijamas daiktas, privalo nurodyti magistratui asmenis, kurie garantuotų, kad jeigu vėliau daiktas (lis) bus priteistas kitai šaliai, jis ir visi jo vaisiai bus grąžinti pastarajai. Išsprendus šį klausimą artėja iškilmingas momentas, kai besiginčijančios šalys kreipiasi į iš anksto pakviestus asmenis, iškilmingai prašydamos juos būti visų šių įvykių liudytojais. Šia procedūra užbaigiama pirmoji proceso stadija -in i u re, vykusi prieš magistratą. In iure ginčas nebuvo sprendžiamas iš esmės, sprendimas nebuvo priimtas. Nuo šio momento procesas perkeliamas į antrąją stadiją – in iudicium. Tam tikslui šalys, dalyvaujant magistratui, išsirenka savo teisėją iš privačių asmenų (iude), kuris vėliau nagrinės ginčą iš esmės ir priims sprendimą, jau nedalyvaujant valstybinės valdžios atstovams. Teisena šioje stadijoje vyksta jau nesilaikant jokių nustatytų ritualų, formų. Šalių ginčai, įrodymų pateikimas ir panašiai vyksta laisva forma.
2) Antroji legis actionem forma buvo legis actio per manus iniectio. Ši proceso forma buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams ieškiniams spręsti. Ieškovas atveda atsakovą į teismą ir čia, tardamas tam tikrą formulę, uždeda ant jo ranką. Jeigu atsakovas čia pat nesumoka reikalaujamos skolos ieškovas skolininką vedasi pas save ir gali jį sukaustyti grandinėmis. Ieškovas laiko atsakovą 60 dienų ir 3 kartus per tą laiką veda skolininką į turgų bei skelbia jo skolos sumą, tikėdamasis, kad atsiras, kas norėtų jį išpirkti. Jeigu neatsiranda, kas skolininką išpirktų, po 60 dienų skolininkas tampa kreditoriaus nuosavybe, ir pastarasis gali su juo elgtis, kaip jam patinka. Atsakovas, paliestas manus iniectio, pats ginčyti skolos ir numesti rankos negalėjo. Tai galėjo padaryti vietoje jo į procesą įsitraukęs kitas asmuo, kuris, numetęs ieškovo ranką, išlaisvina visam laikui atsakovą, bet pats imasi visos atsakomybės. Jeigu bus įrodyta, kad šis asmuo nepagrįstai įsitraukė į procesą, tada jis turės sumokėti ieškovui dvigubai.
3) Trečiosios formos legis actio per pignoris capionem esmę sudarė tai, kad asmuo, turėdamas reikalavimo teisę atsakovui, prievolės neįvykdymo atveju, tardamas tam tikrus iškilmingus žodžius, pasiima kokį nors skolininkui priklausantį daiktą. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valstybinės valdžios atstovui, o galbūt net ir pačiam skolininkui. Tuo pignoris capio iš esmės skyrėsi nuo kitų legis actio proceso formų, ir tai buvo pagrindas kai kuriems romėnų teisininkams nepriskirti šios formos prie legis actio. Pignoris capio galėjo būti taikoma tik kai kuriems religinio ir viešo pobūdžio reikalavimams.
4) Apie ketvirtąją legisakcioninio proceso formą – legis actio per iudicis postulationem – žinių yra labai mažai. Yra išlikęs tik kreipimosi į magistratus formulės tekstas. Manoma, kad šios formulės ypatybė buvo ta, kad po įprastinių šalių pareiškimų prieš magistratą, buvo prašoma, kad magistratas paskirtų šalims teisėją, kuris išnagrinėtųjų ginčą. Šiandien neaišku, kokiems ginčams spręsti buvo taikoma ši forma.
5) Paskutinioji legis actiones forma – legis actio per condictionem. Apie šią formą mes žinome taip pat labai mažai. Ieškovas praneša, skelbia atsakovui, kad pastarasis po trisdešimties dienų turi atvykti “išsirinkti” teisėją. Remiantis šiuo teiginiu, daroma išvada, kad šią legis actio formą sudarė pretenzijos prieš magistratą išdėstymas. Praėjus trisdešimčiai dienų šalys vėl atvyksta pas magistratą ir išsirenka teisėją. Po to byla perkeliama į kitą stadiją – in iudicium. Ši forma buvo įvesta dviem įstatymais – lex Silia ir lex Calpurnia. Tai leidžia daryti išvadą, jog ji yra vėlyviausią ir priklauso respublikos laikotarpiui.
Visos šios penkios romėnų civilinio proceso formos dar veikė pirmojoje Romos respublikos laikotarpio pusėje. Legis actiones procesas – seniausia iš mums žinomų Romoje civilinių teisių gynimo formų. Šiame procese vienu ar kitu būdu dalyvauja valstybinės valdžios pareigūnai.
Charakteringas legisakcioninio proceso bruožas buvo teisenos padalijimas į dvi stadijas – ius ir iudicium. Magistratas, kuriam dalyvaujant procesas pradedamas, pats bylos nespręsdavo, o perduodavo ją privačiam asmeniui (iudex privatus).
Būtina legisakcioninio proceso sąlyga – šalių dalyvavimas. Tačiau būdingas senovės Romos civilinio proceso bruožas buvo tas, kad teisminė valdžia pati nekvietė atsakovo dalyvauti procese ir juo labiau, jam atsisakius dalyvauti, netaikė jokių poveikio priemonių. Atsakovo dalyvavimas procese – tai ieškovo reikalas. Jis turi pasirūpinti, kad atsakovas atvyktų. Tačiau buvo draudžiama ieškovui įsiveržti į atsakovo namus. Jeigu dėl kokių nors priežasčių atsakovas negalėdavo tuo metu nuvykti su ieškovu į teismą, jis turėjo teisę pažadėti ieškovui atvykti į teismą kitą dieną. Tačiau už jo pažadą turėdavo laiduoti koks nors asmuo, kuris buvo vadinamas vas, o pats laidavimas – vadimonium.
FORMULIARINIS PROCESAS, JO YPATYBĖS, FORMULĖS, SUDĖTINĖS DALYS
Legisakcioninis procesas Romos valstybėje gyvavo visą respublikos laikotarpio pirmąją pusę. Nepaisant legisakcioninio proceso reformų, legis actiones procedūra vis labiau ir labiau neatitiko besiplečiančios civilinės apyvartos poreikių. Vystantis prekinei apyvartai, atsirado nauji santykiai, kurie netilpo į siaurus seno]olegis actiones proceso rėmus. Tai, be abejonės, skatino ieškoti naujų ginčų sprendimo formų. Pasak Gajaus, naują civilinį procesą per formulas įvedė lex Aebutia ir du Julijaus įstatymai. Šių įstatymų pasirodymo laikas nežinomas. Pats Gajus mini du Julijaus įstatymus, turėjusius reikšmės civilinio proceso reformai. Minėtų įstatymų priėmimo rezultatas buvo naujo proceso – per formulas -atsiradimas. Dėl proceso reformos ginčo teisinio formulavimo našta perkeliama pretoriui. Formuliarinio proceso metu šalys prieš magistratą savo reikalavimus gali reikšti bet kokiais žodžiais ir laisva forma, o pretoriaus pareiga suteikti šiems reikalavimams teisinę kvalifikaciją. Išklausęs šalių paaiškinimus, pretorius nustato ginčo teisinę esmę ir išdėsto ją specialiame rašte teisėjui, kuris paskirtas nagrinėti bylą. Sis raštas, adresuotas teisėjui, buvo vadinamas formula, o pats procesas – formuliariniu. Formulė, pateikiama teisėjui, yra tarytum pagrindas. Pagal ją turės vykti teisena stadijoje in iudicium. Šis Romoje atsiradęs civilinis procesas veikė ne tik respublikos laikotarpiu, bet ir vėliau. Būtent jis padėjo romėnų teisei išsiplėsti ir iš siauros nacionalinės teisės tapti pasauline. Išlaisvintas iš legisakcioniniam procesui būdingo formalizmo, formuliarinis procesas pasirodė esąs labai patogus spręsti naujiems ginčams, kurių nenumatė senoji ius civile. Formuliarinio proceso ašis buvo formulė – stadijos in iure tikslas (ją šioje stadijoje reikėjo gauti) ir stadijos in iudicio pagrindas (be kurios pati teisena šioje stadijoje neįmanoma).
Formulę sudarė keletas pagrindinių ir papildomų dalių. Iš pradžių visada būdavo nurodomas teisėjas, kuriam siunčiama nagrinėti byla. Ši formulės dalis vadinosi iudicis nominatio. Jeigu paskirdavo kelis teisėjus, jie buvo vadinami recuperatores. Po to būdavo išdėstoma ieškovo pretenzija (reikalavimas) -intentio – ir pavedama teisėjui (condemnatio) išteisinti atsakovą arba iš jo priteisti ieškovo naudai, priklausomai nuo to, ar intentio, pasitvirtins, ar ne. Formulė yra sąlyginis įsakymas teisėjui.
Nagrinėjant sudėtingesnes bylas reikėdavo pačioje formulėje trumpai išdėstyti faktus ir aplinkybes, kuriais remiasi ieškovas pateikdamas reikalavimą. Tada formulės pradžioje atsirasdavo demonstratio arba prescriptio, ir formulė tapdavo išsamesnė.
Svarbiausios formulės dalys vis dėlto buvo intentio ir condemnatio. Intencijoje visada būdavo išdėstoma ginčo esmė ir ieškovo reikalavimas. Ieškovas galėjo pateikti reikalavimą dėl tam tikro daikto arba dėl kokios nors prievolės įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, intentio galėjo būti in rem arba in personam. Jeigu ginčijama kokia nors daiktinė teisė, tai formulės intentio bus in rem. Jeigu ginčas vyksta dėl prievolės tarp ieškovo ir atsakovo (skolos grąžinimas), formulės intentio bus in personam. Dar būdavo intentio certa ir intentio incerta. Jeigu reikalaujama konkrečios pinigų sumos arba konkretaus daikto, tai intentio yra certa. Tais atvejais, kai proceso pradžioje negalima tiksliai nustatyti pretenzijos sumos ir ji bus nustatyta tik išnagrinėjus bylą, intentio bus incerta. Condemnatio taip pat gali būti certa ir incerta.
Ne kiekvienoje teisėjui duodamoje formulėje būtinai turėjo būti visos jos sudėtinės dalys. Tačiau būtinos formulės dalys bet kuriuo atveju buvo iudicis nominatio ir intentio, nes be pirmosios nebūtų proceso, o be antrosios – ieškinio.
Jeigu ieškovas nieko neprašo priteisti iš atsakovo, o tik nori, kad teismas pripažintų jo teisę, tai condemnatio nebūtina. Paprastai tik ieškinių dėl turto padalijimo formulėse buvo visos keturios dalys. Be šių įprastinių formulės dalių, kartais į ją būdavo įrašomi kai kurie ypatingi papildymai, kurie išdėstyti exceptio arba prescriptio. Excepcijoje, remiantis atsakovo atsikirtimais, pretorius išdėsto condemnatio neigiamą sąlygą, kad išvengtų atsakovo nuteisimo.
Prescriptio – tai prierašas formulės pradžioje, daromas įvairiais tikslais. Daugeliu atvejų prescriptio būdavo išdėstomos bylos aplinkybės, ir tada ji niekuo nesiskyrė nuo demonstratio. Bet kartais prescriptio būdavo surašoma ginant atsakovo interesus ir turėjo tokią pat reikšmę kaip ir exceptio. Kartais ji būdavo surašoma ir ginant ieškovo interesus, siekiant išsaugoti jam teisę kreiptis į teismą su kitais reikalavimais, kurių pagrindas yra tas pats ginčijamas teisinis santykis.
Įvedus formuliarinį procesą, legisakcioniniam procesui būdingas formalizmas galutinai neišnyko. Laikui bėgant jis silpnėjo, bet visą formuliarinio proceso galiojimo Romoje laiką formulė buvo pagrindinė civilinio proceso priemonė, nuo kurios priklausė bylos baigtis. Klaidos, padarytos formulėje dėl pretoriaus arba šalių neatidumo, sukeldavo nemažai neigiamų pasekmių ginčo šalims.
Vis dėlto formuliarinio proceso įvedimas turėjo teigiamos reikšmės: procesinės formos reforma suteikė pretoriui paprastas ir labai patogias priemones, kurių pagalba jis galėjo daryti įtaką senajai ius civile ir vystyti ius honorarium. Kadangi formulės surašymas ir jos davimas jau buvo pretoriaus kompetencija, tai jo galimybės veikti senąją ius civile pasireiškė dviem kryptimis. Jeigu legisakcioninio proceso epochoje magistratas in iure stadijoje negalėjo daryti įtakos tolesnei proceso eigai bei užkirsti kelio neteisingai pretenzijai pasiekti stadiją in iudicum, tai atsiradus formuliariniam procesui, padėtis pasikeitė. Pretorius, atsisakydamas duoti ieškovui formulę, iš esmės vetuoja jo požiūriu neteisingą ieškovo reikalavimą, kuris formaliai turėtų būti ginamas, pagal ius civile. Pretorius kontroliuoja ir skirsto visus civilinius ieškinius. Tačiau gerokai reikšmingesnė pretoriaus veikla formuliarinio proceso epochoje buvo senosios ius civile papildymas naujais ieškiniais. Įvedus formuliarinį procesą, atsirado kita daug patogesnė procesinė priemonė – formula. Jeigu į pretorių kreipėsi asmuo, kurio reikalavimas pagal senąją ius civile nebuvo apsaugotas ieškinine gynyba, bet, pretoriaus nuomone, buvo teisingas ir pagrįstas, tai pastarasis net netirdamas bylos aplinkybių galėjo surašyti formulę ir perduoti bylą vesti teisėjui, įsakydamas jam nuteisti atsakovą ištyrus bylos aplinkybes. Taip atsirado pretoriniai ieškiniai – actiones pretoriae. Pretoriaus ieškinio materialinis pagrindas buvo ne ieškovo civilinė teisė, bet faktinė padėtis – t.y. visos žinomos faktinės aplinkybės, kurios patvirtina tai, kad atsakovas turi įvykdyti prievolę. Todėl pretoriniai ieškiniai visada pagrįsti tam tikrais faktais. Dažniausiai pretorius išdėstydavo visus faktus ir nurodydavo teisėjui, kad jeigu jie pasitvirtins, teisėjas privalės nuteisti atsakovą.
Kartais duodamas ieškinį pretorius pasinaudodavo fikcija, ir tada formulė vadinosi formula ficticia. Fikcijos esmė ta, kad pretorius nurodydavo teisėjui nagrinėti bylą neatsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, kurios iš tikrųjų egzistavo.
Procesui prasidėti būtina sąlyga buvo abiejų šalių dalyvavimas pas magistratą. Jeigu formuliariniame procese,
nedalyvaudavo bent viena šalis, byla negalėjo būti nagrinėjama. Abiejų šalių dalyvavimas buvo ieškovo rūpestis. Tačiau formuliarinio proceso laikotarpiu pretoriaus ediktas panaikino ieškovo teisę jėga atvesdinti vengiantį dalyvauti procese atsakovą, pakeitęs šias poveikio priemones bauda. Šalims atvykus pas pretorių, teisena prasideda ieškovui išdėstant pretenzijas. Šie reikalavimai adresuojami ir pretoriui, ir atsakovui. Jų išdėstymo tikslas – gauti pretoriaus formule ir išsiaiškinti, kokią poziciją užims atsakovas.
Atsakovas, išklausęs ieškovo pretenzijas, gali iš kartojas arba pripažinti, arba paneigti. Jeigu atsakovas pripažįsta ieškovo pareikštas pretenzijas. Toliau tęsti procesą nebereikia, ir ieškovas čia pat gauna vykdomąjį ieškinį, taip kaip ir išnagrinėjus bylą iš esmės stadijoje in iudicium. Pripažindamas ieškovo reikalavimus, atsakovas pats sau paskelbia nuosprendį. In iure stadijos tikslas – aiškiai suformuluoti priešpriešinius šalių reikalavimus, surašyti formulę.
Kartais ieškinio pareiškimas konkrečiam atsakovui galėjo priklausyti nuo kai kurių aplinkybių išsiaiškinimo. Todėl stadijoje in iure ieškovas turėjo teisę užduoti tariamam atsakovui klausimus, į kuriuos jis privalėjo atsakyti
nes nuo to priklausė, ar jam bus pareikštas ieškinys, ar ne.
Pareiškus pretenzijas kiekviena šalis gali pasiūlyti savo priešininkui patvirtinti reikalavimus priesaika ir taip užbaigti ginčą. Toks pasiūlymas nebuvo privalomas, t.y. šalys jį galėjo priimti arba atmesti Atmetus pasiūlymą, procesas tęsiamas toliau, o priėmus ir prisiekus – galimos dvejopos pasekmės: jeigu prisiekia ieškovas, procesas nutraukiamas. Jeigu prisiekia atsakovas, jis yra laisvas ir nuo tolesnių ieškovo pretenzijų ginamas. Atsisakymas prisiekti buvo tolygus ieškinio pripažinimui su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Kaip ir legisakcioniniame procese, čia įvykdavo liticontestatio, nors kreipimosi į liudytojus jau nebuvo. Formuliarinio proceso litiscontestatio akto esmė neaiški. Nežinome, ar tai pretoriaus paruoštos formulės perdavimo ieškovui, ar ieškovo turimos formulės perdavimo atsakovui momentas, ar paprasčiausiai tos formulės paskelbimas atsakovui, kurį garsiai atlieka ieškovas. Neginčijama tai, kad litiscontestatio ir formuliariniame procese išsaugojo procesinės sutarties tarp ginčo šalių – perduoti spręsti jų bylą teisėjui – reikšmę. Po litiscontestatio atsiranda tam tikrų teisinių pasekmių: ieškovas praranda ginčijamos teisės gynimo priemonę – ieškinį, t.y. jis jau negali antrą kartą kreiptis į teismą su tuo pačiu reikalavimu, nors procesas dėl kokių nors priežasčių ir neįvyko arba sprendimas nebuvo priimtas. Litiscontestatio momentu teisinis santykis, egzistavęs tarp šalių iki šio momento, nustoja galiojęs. Atsiranda naujas procesinis santykis, kuris paprastai apibrėžiamas kaip šalių įsipareigojimas (prievolė) paklusti teismo sprendimui. Litiscontestatio momentas turi labai svarbią reikšmę bylos nagrinėjimui in iudicium stadijoje. Sprendžiant klausimą dėl atsakomybės, teisėjas turi nustatyti, ar tos aplinkybės, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Po litiscontestatio labai sugriežtėdavo atsakovo atsakomybė ieškovui. Nuo to momento jis visais atvejais atsakė už daikto žuvimą arba sužalojimą; be skolos grąžinimo, jis privalėjo sumokėti ir procentus nuo litiscontestatio momento iki sprendimo įvykdymo, jeigu buvo pripažintas kaltu. Abi šalys susitarę nustatytą dieną, bet ne vėliau, kaip po 18 mėnesių po formulės gavimo, turėdavo atvykti pas paskirtą teisėją, tada prasidėdavo antroji stadija – in iudicium. Teisėjų funkcijas stadijoje in iudicium atliko privatūs asmenys – iudicies privati. Kai kurių kategorijų byloms spręsti respublikos laikotarpiu buvo sudarytos specialios teisminės kolegijos. Dažniausiai bylas sprendė privatūs asmenys – iudicies privati. Kartais jų galėjo būti keletas – trys, penki ir pan. Jie būdavo vadinami recuperatores. Jeigu sprendžiant ginčą byloje reikėjo taikyti ne teisės normas, bet būti tarpininku, teisėjas buvo vadinamas arbitru, kitose bylose – iudex.
Paprastai teisėją skirdavo pretorius. Tačiau parenkant kandidatą pagrindinis vaidmuo priklausė šalims. Jeigu šalys nesutardavo dėl kandidato į teisėjus, pretorius galėjo pats paskirti teisėją arba tai padaryti burtų keliu. Teisėjai būdavo renkami iš senatorių.
Teisenos šioje stadijoje nesaistė jokie formalumai. Jeigu į procesą neatvykdavo ieškovas, atsakovas galėjo reikalauti atleisti jį nuo atsakomybės. Kokios būdavo teisinės pasekmės neatvykus atsakovui – neaišku. Teisėjas tirdamas įrodymus buvo laisvas, nesaistomas jokių formalumų. Įdomu tai, kad teisėjas, nesugebėjęs išspręsti ginčo, galėjo atsisakyti priimti sprendimą, prieš tai prisiekęs, kad jis to padaryti negali. Byla būdavo perduodama nagrinėti kitam teisėjui. Jeigu teisėjas išspręsdavo bylą iš esmės, savo sprendimą (sententia) jis abiem šalims paskelbdavo žodžiu, nenurodydamas motyvų. Paskelbus sprendimą, teisėjo vaidmuo procese baigdavosi. Teisėjo sprendimas byloje buvo baigiamasis aktas.
Formuliarinio proceso epochoje asmuo, nukentėjęs dėl neteisėto teismo sprendimo, teisėjui, nagrinėjusiam bylą, galėjo pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tai galima buvo padaryti, jeigu teisėjas tyčia priėmė neteisėtą sprendimą. Teismo sprendimas arba nutraukdavo ginčijamą teisinį santykį, arba sukurdavo naują.
Respublikos laikotarpiu neišsimokėjęs skolininkas, patekęs kreditoriaus priklausomybėn, negalėjo būti parduotas vergijon, jo negalima buvo kaustyti grandinėmis. Toks skolininkas privalėjo kreditoriui už skolą atidirbti. Laikui bėgant ryškėja tendencija asmeninę skolininko atsakomybę pakeisti turtine, išieškant tik j am priklausantį turtą.
Palaipsniui pretorius pradėjo praktikuoti ir tiesioginę – realinę (turtinę)-egzekuciją, išieškodamas tik skolininko turtą ir neliesdamas jo asmens. Šis turto išieškojimas (egzekucija) galėjo būti universalus ir specialus. Universalus išieškojimas iš esmės yra bankrotas. Kreditoriaus, turinčio teismo sprendimą, prašymu pretorius perduoda jam valdyti skolininko turtą. Skolininko turtas parduodamas urmu. Asmuo, įsigijęs turtą, tampa universaliu skolininko teisių perėmėju. Jo pareiga – atsiskaityti su skolininko kreditoriais pagal jų reikalavimus, kurių patenkinimo procentas buvo aptartas pardavimo metu. Specialaus realinio išieškojimo atsiradimo šaknų reikėtų ieškoti pretorių teisėje: imti daiktą kaip užstatą prievolių, įvykdymui užtikrinti. Išieškojimas šiuo atveju buvo vykdomas prašant ieškovui. Pretorius pasiūlydavo savo pareigūnus, kad jie paimtų vieną ar keletą skolininko daiktų. Jeigu per du mėnesius skolininkas jų neišsipirkdavo, paimti daiktai buvo parduodami aukcione ir gauta suma perduodama kreditoriui. Šios sprendimo vykdymo priemonės imperijos laikotarpiu labai plačiai paplito, ir skolininko asmeninė atsakomybė prievoliniuose santykiuose beveik visiškai išnyko.
EKSTRAORDINARINIS (IŠIMTINIS) PROCESAS, JO YPATYBĖS
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai, turėję dvi stadijas – ius ir iudicium, buvo laikomi įprastinėmis civilinės teisės gynimo formomis. Abu procesai dėl to buvo vadinami ordinariniais. Kaip priešingybė jiems buvo imperijos laikais atsiradusi administracinė-teisinė bylų nagrinėjimo tvarka, neturinti dviejų stadijų ir dėl to vadinama extra ordinem, arba ekstraordinariniu procesu. Imperijos laikotarpiu kartu su formuliariniu procesu jau vystėsi extraordinaria cognitio, neturinti dviejų stadijų. Palaipsniui ekstraordinarinis procesas išstūmė procesą per formulas ir absoliutinės monarchijos laikotarpio pradžioje tapo vienintele civilinių teisių gynimo forma.
Magistratas tirdavo bylos aplinkybes, priimdavo vienokį ar kitokį sprendimą ir pats tą sprendimą įvykdydavo. Tokia administracinė nagrinėjimo tvarka buvo vadinama cognitio arba natio. Pretoriai palyginti labai retai taikė tokį grynai administracinį teisių gynimo būdą. Jie pasitelkdami savo arsenale turimas teisines priemones, dažniausiai stengėsi bylas perduoti spręsti teismui. Todėl respublikos laikotarpiu extraordinaria cognitio buvo sutinkama retai.
Tačiau imperijos laikais extraordinaria cognitio taikymo sfera labai išsiplėtė. Imperatorius, būdamas pirmuoju valstybės magistratu, remdamasis šia administracine tvarka, turėjo teisę spręsti bet kokią bylą. Šia savo teise jis pradėjo naudotis vis dažniau, jeigu tik byla jam būdavo kuo nors įdomi arba to prašė suinteresuoti asmenys. Plečiantis imperatoriaus valdininkų (pareigūnų) kompetencijai, plėtėsi ir jų jurisdikcinė veikla. Sulėtėjus pretorių teisės kuriamajai veiklai, sumažėjus pretorių ediktų skaičiui, naujai atsirandantys santykiai galėjo būti ginami tik ekstraordinarine tvarka.
Ypač plačiai extraordinaria cognitio forma pradėta taikyti imperijos provincijose. Provincijų valdytojai, būdami imperatoriaus vietininkai nutolusiose nuo centro žemėse, vis dažniau pradėdavo patys asmeniškai vesti bylas nuo pradžios iki pabaigos. Kartais ir jie perduodavo bylas kitiems asmenims -iudex datus. Esant iudex datus procesas nebuvo skaldomas į dvi stadijas. Iudex datus pats sprendė bylą nuo pradžios iki pabaigos. Jis buvo provincijos valdytojo paskirtas, o ne prisiekęs teisėjas. Todėl jo priimtas sprendimas galėjo būti apeliuojamas provincijos valdytojui.
Manoma, kad imperatoriaus Deokleciano savivaldos reforma galutinai panaikino formuliarinį procesą. Padalijus visą valstybės teritoriją į naujas provincijas, išnyko skirtumas tarp imperatoriškųjų ir senato provincijų. Visas provincijas valdė imperatoriaus vietininkai. Deoklecianas 294 m. paskelbė aktą, kuriuo įpareigojo provincijų valdytojus nagrinėti bylas ir tik išimtiniais atvejais leido perduoti bylą paskirtam teisėjui. Nuo šio akto priėmimo extraordinaria cognitio tapo vienintele bendra civilinio proceso forma. Naujoji teisena rėmėsi valdžios pradais. Sprendimas ekstraordinarinėje teisenoje jau yra ne šalių išrinkto teisėjo nuomonė (sententia), bet turinčio valdžią pareigūno įsakymas (decretum). Šis esminis naujojo proceso bruožas (valdžios pareigūno įsakymas paklusti jo valiai) nulėmė ir visos teisenos eigą. Ekstraordinariniame procese šalių iškvietimas į teismą buvo vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybinės valdžios atstovui. Ieškovo skundas (pareiškimas) buvo įrašomas į teismo įstaigos protokolą ir po to oficialiai įteikiamas atsakovui. Kadangi teisenos jau nebedalijo į dvi stadijas, tai iš esmės nebuvo ir litiscontestatio, labai svarbios ordinarinio proceso dalies. Proceso pradžia sukeldavo labai svarbias materialines teisines ir procesines teisines pasekmes, todėl ir ekstraordinariniame procese šiam momentui buvo skiriama daug dėmesio. Proceso pradžia laikoma ieškovo pretenzijos atsakovui išdėstymas teisme ir atsakovo patvirtinimas, kad jis šią pretenziją ginčys. Tik po to teisėjas pradėdavo nagrinėti bylą iš esmės, tirti įrodymus ir t.t. Išnagrinėjęs bylą teisėjas priimdavo sprendimą (decretum), kuris turėjo būti vykdomas. Priimtą teismo sprendimą galėjo skųsti aukštesniajam pagal rangą magistratui (apeliacija) – imperatoriui.
Teismo sprendimo vykdymas ekstraordinariniame procese – paskutinė, baigiamoji proceso stadija. Norint pradėti vykdyti sprendimą jau nebereikėjo specialaus ieškinio, kuris buvo būtinas ordinariniame procese. Vykdymo procesui pradėti pakako paprasto prašymo įvykdyti teismo sprendimą. Sprendimas vykdomas valdžios administracinėmis priemonėmis, paimant iš atsakovo ginčijamą daiktą
Ekstraordinarinis procesas išsaugojo daug administracinės bylų nagrinėjimo tvarkos bruožų, tačiau tapęs pagrindine civilinių bylų nagrinėjimo forma, šis procesas negalėjo ignoruoti ir daugelio normalaus civilinio proceso principų. Visų pirma ir šiame procese turėjo būti laikomasi šalių rungimosi principo, kurio esmė ta, kad teismas pradėdavo bylą tik esant ieškovo pareiškimui, pats teismas nerinko įrodymų, negalėjo priteisti daugiau, nei prašė ieškovas ir pan. Tačiau ekstraordinarinis procesas gerokai apribojo viešumo principą. Procesas vykdavo uždaroje patalpoje. Daug didesnę reikšmę įgijo raštvedyba. Beveik visi procesiniai veiksmai buvo fiksuojami teismo protokole. Pati teisena tapo mokama. Ginčo šalys privalėjo įmokėti žyminį mokestį, kurį panaudodavo kanceliarinėms išlaidoms padengti.
Nuo Deokleciano iki Justiniano laikų šis procesas labai mažai tepasikeitė. Tačiau Justiniano laikais dar labiau padidėjo teismo rašytinių aktų reikšmė. Pareiškiant ieškinį buvo būtinas rašytinis pareiškimas. Teismas, patikrinęs, ar pareiškimas atitinka formalius reikalavimus, persiųsdavo jį per savo kurjerį atsakovui, kviesdamas pastarąjį nustatytą dieną atvykti į posėdį. Atsakovo prieštaravimai ieškiniui taip pat būdavo įforminami raštiškai. Bylos nagrinėjimas vykdavo tokia pat tvarka kaip ir anksčiau, sprendimas būdavo surašomas ir vadinamas, kaip ir ordinariniame, sententia.

IŠVADOS

Žymus teisės teorijos ir praktikos etapas yra romėnų teisė. Romos juristų daugiau kaip prieš 2000 metų sukurtos ir realizuotos teisinės idėjos sudaro šiuolaikinio visuomeninių santykių teisinio reguliavimo pagrindą.

Romos juristai pirmieji pagrindė teisės padalinimą į viešąją ir privačią teisę. Pagal Romos teisininką Ulpianą III a. p.m.e., viešajai teisei buvo priskirtos teisinės normos reguliuojančios valstybinės reikšmės klausimus: keliai, statiniai, įrengimai, šventyklos ir t.t. Privačiai teisei buvo priskirti nuosavybės, šeimos, paveldėjimo klausimai ir objektai. Toks teisės padalinimo principas išlaikė tūkstantmečių išbandymus ir turi neabejotiną įtaką šiuolaikinei teisei.

Romėnų teisė buvo labai sudėtinga, adekvati tuometiniams, visuomeniniams santykiams. Būtina pabrėžti, kad Romėnų teisei atstovavo beveik visos teisės šakos bei ypatingai išvystyta civilinė teisė, kuri reguliavo Ir dabar reguliuoja turtinius santykius–nuosavybės santykius.

Leave a Comment