-2-
TURINYS
Įvadas 3 psl. Žmogus kaip egzistencija 4 psl. Estetinė žmogaus gyvenimo plotmė 6 psl. Laisvės samprata 8 psl. Žmogaus egzistencijos ribinės situacijos 9 psl Išvados 10psl Literatūros sąrašas 11psl
-3- ĮVADAS
Egzistencijos iškilimas yra susijęs su nauju metofiziniorūpesčio išbudimu po vadinamosios scientizmo epochos, kurioje tikėtaatrasti atskiruosius mokslus galinčius pakeisti žmogaus filosofinį rūpestįsavimi pačiu. Egzistencializmas savotiškai naujoje filosofijoje turi vietą,panašią į tą, kurią graikų filosofijoje turėjo Sokratas. Vėliau,viduramžinėje filosofijoje, filosofinio mąstymo charakteris buvo itinpabrėžiamas šv. Augustino, šv. Bonaventuro. Tačiau betarpiškai dabartiesegzistencializmui turėjo įtakos ir todėl laikomas egzistencializmopradininku danų filosofas Sorenas Kierkegonas (1813-1855). Jis iškėlėnepalyginamą žmogaus individiškumą. Savo laiku mažai vertintas, Kierkegorassusilaukė didelio susidomėjimo, kai 19-to ir 20-to amžių sąvartoje kilostiprus sąjudis prieš ankstesni perdėtą pasitikėjimą protu, kada iš naujodėmesys nukrypo į moralinę tikrovę. Daugelis egzistencinio mąstymo temųpasirodė vokiečių mąstytojo F. Nyčes filosofijoje. Tarpine grandimi,sujungusia ankstyvąją ir vėlyvąją, t. y. XX a.,egzistencinės filosofijas,tapo E. Huserlio fenomenologija. Savo filosofiniu tikslu ir mokslineorientacija E.Huserlis atrodytų, buvo “egzistencinio mąstytojo” antipodasir klasikinio racionalizmo tradicijos tesėjas. Tačiau istorijos ironijalėmė taip, kad fenomenologinis metodas būtų perimtas ir išvystytasantimoksliškai ir antiracionalistiškai nusitekusių mąsytojų. XXa.trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje egzistencinė filosofijasusiformuoja savo klasikiniu pavidalu. Dienos šviesą išvysta M.Heidegerio“Būtis ir laikas”, truputį vėliau 1932 m.-K.Jasperso “Filosofija “. Antrojopasaulinio karo metais galutinai susiformuoja prancūziškoji egzistencinėsfilosofijos mokykla ,kurios žymiausi atstovai G.Marselis,Ž.P.Sartras,M.Merlo –Ponti, A.Kamiu. Vakarų Europa jautė gilų dvasinio
“apsišvarinimo”poreikį, naujų idėjų bei idealų alkį. Egzistencinėfilosofija pradėjo skverbtis ir į kitas pasaulio šalis, surado nemažašalininkų bei entuziastų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lotynų Amerikosšalyse, Japonijoje, Australijoje ir kitur . Tik septintame dešimtmetyjesusidomėjimas egzistencine filosofija pradėjo žlugti. Ji įžengė į krizės irsmukimo laikotarpį. Tokia būtų labai glausta egzistencinės filosofijos istorija. Šifilosofija apima ištisą epochą ir daugeliu atžvilgiu pasižymi tokiuprasminiu vieningumu ir probleminiu monolitiškumu, kaip ir racionalinėfilosofija(4:13-14). -4-ŽMOGUS KAIP “EGZISTENCIJA”
Ne tik kasdieninėje kalboje, bet ir tradicinėje filosofijųterminologijoje “egzistencijos “ žodžiu buvo manomas buvimas. Užtat šisžodis buvo taikomas visam kas yra: Absoliutinei Bučiai ir kūriniųpasauliui, žmogui ir kitiems padarams. Tuo tarpu šių dienų filosofai, kuriepatys vadinasi ar yra vadinami egzistencialistai, egzistencijos terminąišskirtinai taiko tik žmogui. Egzistencialistų pažiūra, žmogus yrasavanaudiškas visų pirma ne vienokia ar kitokia prigimtimi, o greičiau kaiptik tuo, kad jis nera brutaliai apspręstas savo prigimties, bet yra laisvasbūti “savimi pačiu“. Ir būtent laisvės pagrindu žmogus ne tik išsiskiria iškitų gamtos padarų, bet ir egzistuoja tokiu būdu, jog jis yra daugiau negutik visiems žmonėms bendros prigimties atstovas. Užuot buvęs tikbeasmeniškas savo giminės atstovas, žmogus yra pašauktas būti” savimipačiu” , t.y. kitų nepakeičiamu ir kitų neatstovaujamu individu(1:54). Ypač ryškiai metefizinis individualizmas išplėtotas Jaspersofilosofiniame mąstyme. Iš tiesų, egzistencijos žodžiu Jaspersas turimintyje ne ką kitą kaip tą principą, kurio pagrindu žmogus gali būti“savimi pačiu” (1:55). Visų pirma atsisakau save tapatinti su logine “sąmone apskritai“.Greičiau :kol tedalyvauju sąmonėje apskritai ,tol dar nesu aš pats ,nes
visi lygiai dalyvauja tame beasmeniniame subjekte ,kurį vadiname “sąmoneapskritai “.Užtat visa ,ką aš logiškai pažįstu ,ir lieka man abejinga .Kainoriu gyventi pažinimu ,pamatau ,kad pažinimas yra bejėgis nušviesti mangyvenimo kelią .Todėl mano vienybė su logine sąmone apskritai ir pasirodotik formali vienybė be turinio(1:55). Bet lygiai negaliu savęs sutapatinti nė su tuo ,kas manepripildo biologine būtimi. Nors ir esu kūne, bet aš pats nesu kūnas. Jeitebūčiau kūnas , būčiau gyvulys Tai gryna negalimybė. Gyvulys yra paprastai,kas jis faktiškai ir yra . Gi aš netampu gyvuliu nė tada , kai sugyvulėjuprarasdamas savo žmogišką vertybę.(1:55). Pagaliau negaliu savęs sutapatinti nė su savo dvasiniaisžygiais, nors tik per juos galiu save išreikšti. Pirma:visada aš esudaugiau negu tai , ką esu atlikęs. Jei negaliu išsiginti savo darbų, tailygiai negaliu laikyti save jau išsemtu. Kol turiu prieš akis ateitiesgalimybes, atsisakau būti sutapatinamas su mano praeitimi. Antra vertus,mano veikla greičiau atstovauja tai , kas aš esu kitiems , negu tai , kasaš pats esu. Mano dvasinė veikla yra ir socialinė funkcija . Bet aš patsvisada jaučiuosi esąs daugiau negu tai kuo esu tapęs kitiems(1:55-56). -5- Kokia konkreti šitaip aprašytos “egzistencijos” prasmė?Iš vienospuses egzistencija yra tasai principas ,kuriuo aš pats esu visada daugiaunegu tai ,kuo aš reiškiuosi pasaulyje(“vienybė be tapatybes “).Iš antrospusės egzistencija yra tasai principas ,kuriuo aš pats renkuosi save patį,nelygstamai sutapdamas su mano istorine situacija (“tapatybė su manimipačiu”).Pagal tai ir aprašo Jaspersas kilimą ir egzistencijos rangą kaipdvigubą pasaulio palikimo ir į jį grįžimo procesą(1:56).-6-
ESTETINĖ ŽMOGAUS GYVENIMO PLOTMĖ
Siorenas Kjirkegoras rašė , kad estetinė žmogaus plotmė , tai
toks gyvenimo būdas , kada žmogus vadovaujasi tik savo prigimtimi ir kadajis visa savo esybe-polinkiais , siekimais , poreikiais bei jų tenkinimu-yra formuojamas socialinės aplinkos, kurioje gyvena.” Estetikas” ne tiekgyvena bei kuria, kiek, galima sakyti, funkcionuoja pagal visuomenėsfunkcionavimo dėsnius. Nepaisydamas savo gabumų bei talento , estetikosvadovaujasi įgimtais polinkiais ir malonumo principu-“ reikia naudotisgyvenimu, gyventi momentu”.Tačiau prigimtinis santykis su gyvenimu ,malonumo kultas veda žmogų prie melancholijos bei nusivylimo. Estetiškojogyvenimo būdo beprasmybės pajutimas padaro jį ironišku(3:102). Ši ironiško , kaip aukščiausios estetiko egzistavimo fazėscharakteristika nėra grynai psichologinis dalykas . Joje mąstytojas taippat užčiuopė tuos žmogaus padietės visuomenėje simptomus, kurie ypačišryškėja mūsų amžiuje . Žmogaus situacijos tragizmą šiuolaikinėjevisuomenėje sudaro tai , kad toji visuomenė, užuot sudariusi objektyviasprielaidas kiekvienam realizuoti savo nepakartojamą individuolybę, formuojajį kaip pasyvų “vartotoją” viso to ką pateikia masinė industrija .(3:103). Ironykas ,kaip gyvenimui keršyjantis lėbautojas , patenka įsavotišką užburtą ratą: iš vienos pusės, beprasmiška ir nužmoginantisocialinė aplinka , iš kitos –suvoktas “keršytojo” veiklosbeperspektyviškumas. Estetiškas egzistavimo būdas praranda, bet kokį realųpagrindą, darosi iliuzoriškas. Iliuzija- tai tartum antrasis ironikopasaulis , kuriame jis siekia atgauti prarastą žmogiškuosios būties pilnumąrealiame gyvenime . (3:103). Pagal tai, kaip žmogus traktuoja savo santykį su savimi pačiu,su kitais žmonėmis ir su Dievu, Kjirkegoras išskiria tris egzistencijosstadijas.(2:167). Pirmoji yra estetinė arba grynai juslinė , egzistencija .Žmogus, nepajėgdamas realizuoti savęs paties, tarsi ištirpsta pasaulyje .Šiuo atveju “jis gali gerai gyventi, jaustis žmogumi, užsiimti žemiškaisreikalais, tuoktis, gimdyti vaikus, gali būti vertinamas ir gerbiamas- galniekas nepastebės, kad jam trūksta savęs tikrąja šio žodžio prasme”. Pasaulis dėl to triukšmo nekels ,nes būvimas savimi yra vertybė,kurios pasaulis mažiausiai pasigenda. Pavojingiausia jeigu žmogus pastebės,kad taip yra .O šiaip savęs praradimas gyvenant pasaulyje ,pasauliuiyra toks įprastas ir nieko -7-nereiškentis dalykas .Jokia kita netektis nepraeitų taip ramiai ,tarkimrankos ,kojos, penkių talerių banknoto ar namų šeimininkės neturėjimas-taijau tikrai neliktu nepastebėta (2:167). Šioje stadijoje žmogų sąlygoja jo prigimtis. Jis neaktyvus, jogyvenimas –tai pasyvus susitaikymas su viskuo , kas beatsitiktu. Antroji stadija –tai savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija, reikalaujanti iškaus apsisprendimo: arba-arba . Etikos srityje negalibūti kompromisų , bet juo labiau žmogus gilinasi į save patį , tuosamoningiau išgyvena savojo “ aš” baigtinumą ir ribotumą . Iš baigtinumo irbegalybės, pačiame žmoguje dialektikos randasi trečioji- religinėsegzistencijos stadija. Pasiekti ją savo jėgomis žmogus negali, nes togalimumo sąlyga yra šalia jo egzistencijos . Jos šaknys Dieve. Tiktaitikėjimas tveria amžinybės mąstą.(2:167). Religinė egzistencija reikalinga sunaikinti save ViešpatiesDievo akivaizdoje, bet kartu tikintysis atgauna savo žmogiškajį “aš”(2:168).-8-
LAISVĖS SAMPRATA
Tai kam filosofas Jaspersas teikia egzistencijos vardą, yra nekas kita kaip laisvė. Būti “savęs pačio versme” – tai būti laisvam.(1:57) Žmogus yra laisvas, tik dėl to, kad jis nėra neatšaukiamaisurištas savo esme, kad jis gali “save iš būties atsiimti į save patį”.Kaikitoms būtybėms esmė yra duota, paversti savo laisvo apsisprendimogalimybe. Todėl tik žmogus ir tėra “egzistencija”(1:57). Nėra tik žodžių ginčas , ar laisvė laikoma esme ,ar“egzistencija”. Kai laisvė laikoma žmogaus esme , savaime praleidžiama ,jog visi žmonės yra laisvi. Jeigu žmogaus esmė yra laisvė ,tai kiekvienasžmogus yra laisvas. Kas yra ši laisvė , kurios negalime pažinti , bet kuriai
privalome apsispresti? Jaspersas atsako į šį klausimą distinkcija tarp“valios kuri nori kokio nors daikto “,ir valios , kuri nori “savęs pačios”.Valia ko nors norėti nėra dar tikroji laisvė? Šis klausimas veda įtikrosios laisvės klausimą. Tiesa , loginei sąmonei šis klausimas atrodotik tuščia tautologija noriu, nes noriu , bet užtat logine samonė ir negalipasiekti tos plotmės , kurioje kyla tikrosios laisvės klausimas. Loginėsąmonė apsiriboja ta valia , kuri reiškiasi objektyviu rinkimusi iš įvairiųgalimybių(1:58). Laisvės dėka egzistenciją subjektas patiria savo vidumi, jitampa jau nebe pasklidusi , iliuzinė ir beprasmė. Taigi laisvė yrajudėjimas ,per kurį egzistencija atsiduria buvusioje savo esmėje, laisvėspadedama egzistencija pažįsta šią esmę ir ją realizuoja (2:181).-9-
ŽMOGAUS EGZISTENCIJOS RIBINĖS SITUACIJOS
Žmogus priartėja prie egzistencijos tik tuomet , kai peržengiavisus praktinius, naudingus , mokslinius ar visuomeninius tikslus .Jisįgyja savo paties būtį ne paprastai prisitaikydamas prie pasaulio , obesąligiškai paklusdamas reikalavimams ir būtinai apsispręsdamas .Tasšuolis virš visko , kas būdinga pasauliui , pasak Jasperso, įvykstavadinamosiose ribinėse situacijose: kančios ,kaltės ,kovos ir mirtiesišgyvenimuose. Ribinėse situacijose atsiveria patirtis , netelpanti į jokiąkasdienišką rutiną . Pasaulis išslysta iš po kojų , liaujasi buvęs patvariužmogaus gyvenimo pagrindu . Tik tuomet kai nebelieka kuo pasiteisintigyvenimo pačiame pasaulyje ar su juo susijusiose dalykuose , žmoguspasijunta esąs “ties riba “ ir čia stebėtinai patiria nieką. (2:183). Taibūna visų pirma lyg ir pasaulio praradimas , o kartu lyg egzistencijospergalė , nes pasaulis pasirodo esąs daug protingesnis negu buvo iki tol.Atsikračiusį pasaulio paviršutiniškumo žmogų absoliučioje transcendencijojepasitinka pati būtis :iškilęs virš neapibrėžto materialinių daiktųpasaulio, religingas žmogus taria Dievui “Tu”. Šį įsitikinimątranscendencijos ir egzistencijos buvimu , kuris pasirodo galimas ribinėse
situacijose ,Jaspersas vadino “filosofiniu tikėjimu”.(2:183). Pati kraštutiniausia ribinė situacija – mirtis . Žmogus irskiriasi nuo gyvulio tuo, kad suvokia savo mirtingumą. Esamybė be egzistencijos susipainioja arba mirties baimėje,arba abejingume jai. Abi šios išeitys yra mėginimas išvengti ribinėssituacijos , bet tuomet nebelieka būties (2:183) Sielvartaudamas dėl artimo mirties aš galiu patirti irnegrąžinamą mylimo asmens netektį ir giliai egzistencinę reikšmę šio ryšio,kuris nūnai atitrūkęs nuo buvusių gyvenimo peripetijų , ima ir pasireiškiavisa skausmingo išgyvenimo galia .Netektis siejasi su esamybe, o ne supačia būtimi, kuri ,priešingai ,tik per šią netektį pirmasyk buvo teisingaisuvokta(2:184). Egzistencijos tikrumas niekam neduodamas visam laikui ,ekstremaliose situacijose jis visuomet įgyjamas vis iš naujo . Niekas joneima ir nepadovanoja – jis skausmingai patiriamas kenčiant , kovojant irgedint . Todėl gyvenimas negali būti vien ribinės situacijos , negali būtinuolatos lydimas sąmoningos minties apie mirtį(2:185).-10-
IŠVADOS
1.Pagrindinis egzistencionalizmo nusistatymas yra nepalyginamas žmogaussavitumas, išsiskirimas iš visos gamtinės aplinkos .2.Žmogaus sąmonės kūrybinis aktyvumas ,pasireiškiantis apsisprendimo laisve.3.Egzistencinė laisvė – tai savęs pačio rinkimas4.Užuot buvusi iš gimimo duota laisvė yra pašaukimas , kurio vykdymasperkelia žmogus į egzistencijos rangą.5.Egzistencija duoda žmogui ,kaip galimybė įgyti save arba netekti savęs.6.Egzistencija ,kaip vidinis žmogiškosios būties tapimas , realizuojasi perkomunikacijas , istoriškumą ir ypač per ribines situacijas : kaltę , kovą ,kančią ar mirtį .7.Ribinėse situacijose ypač akivaizdžiai atskleidžia žmogiškosios būtiestrapumas , baigtinumas ,nepatvarumas.8.Žmogus , kaip “egzistencijos galimybė “ stovi tarp empyrinio daiktiniopasaulio ir transcendencijos.
-11-
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1.Girnius J.” Raštai “ I – mas tomasVilnius : Mintis 1991 m.2.Marija Furst , Jurgenas Trinksas “Filosofija”Vilnius : Lumew 1995 m.3.Kjirkesoras S. “Egzistencializmas” II Filosofijos istorijos
chrestomatijaVilnius : Mintis 19744.Šliogeris A. “Egzistencijos filosofija : istorija ir dabartis”Vilnius : Mintis 1981 m.