-2-
Literatūros sąrašas 11psl
-3-
Įvadas
Egzistencijos iškilimas yra susijęs su nauju metofizinio rūpesčio išbudimu po vadinamosios scientizmo epochos, kurioje tikėta atrasti atskiruosius mokslus galinčius pakeisti žmogaus filosofinį rūpestį savimi pačiu. Egzistencializmas savotiškai naujoje filosofijoje turi vietą, panašią į tą, kurią graikų filosofijoje turėjo Sokratas.
Vėliau, viduramžinėje filosofijoje, filosofinio mąstymo charakteris buvo itin pabrėžiamas šv. Augustino, šv. Bonaventuro. Tačiau betarpiškai dabarties egzistencializmui turėjo įtakos ir todėl laikomas egzistencializmo pradininku danų filosofas Sorenas Kierkegonas (1813-1855). Jis iškėlė nepalyginamą žmogaus individiškumą.
Savo laiku mažai vertintas, Kierkegoras susilaukė didelio susidomėjimo, kai 19-to ir 20-to amžių sąvartoje kilo stiprus sąjudis prieš ankstesni perdėtą pasitikėjimą protu, kada iš naujo dėmesys nukrypo į moralinę tikrovę. Daugelis egzistencinio mąstymo temų pasirodė vokiečių mąstytojo F. Nyčes filosofijoje.
Tarpine grandimi, sujungusia ankstyvąją ir vėlyvąją, t. y. XX a.,egzistencinės filosofijas, tapo E. Huserlio fenomenologija. Savo filosofiniu tikslu ir moksline orientacija E.Huserlis atrodytų, buvo “egzistencinio mąstytojo” antipodas ir klasikinio racionalizmo tradicijos tesėjas. Tačiau istorijos ironija lėmė taip, kad fenomenologinis metodas būtų perimtas ir išvystytas antimoksliškai ir antiracionalistiškai nusitekusių mąsytojų. XX
a.trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje egzistencinė filosofija susiformuoja savo klasikiniu pavidalu. Dienos šviesą išvysta M.Heidegerio
“Būtis ir laikas”, truputį vėliau 1932 m.-K.Jasperso “Filosofija “. Antrojo pasaulinio karo metais galutinai susiformuoja prancūziškoji egzistencinės filosofijos mokykla ,kurios žymiausi atstovai G.Marselis,Ž.P.Sartras
,M.Merlo –Ponti, A.Kamiu. Vakarų Europa jautė gilų dvasinio “apsišvarinimo”poreikį, naujų idėjų bei idealų alkį. Egzistencinė filosofija pradėjo skverbtis ir į kitas pasaulio šalis, surado nemaža šalininkų bei entuziastų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lotynų Amerikos šalyse, Japonijoje, Australijoje ir kitur . Tik septintame dešimtmetyje susidomėjimas egzistencine filosofija pradėjo žlugti. Ji įžengė į krizės ir smukimo laikotarpį.
Tokia būtų labai glausta egzistencinės filosofijos istorija. Ši filosofija apima ištisą epochą ir daugeliu atžvilgiu pasižymi tokiu prasminiu vieningumu ir probleminiu monolitiškumu, kaip ir racionalinė filosofija(4:13-14).
-4-
Žmogus kaip egzistencija
Ne tik kasdieninėje kalboje, bet ir tradicinėje filosofijų terminologijoje “egzistencijos “ žodžiu buvo manomas buvimas. Užtat šis žodis buvo taikomas visam kas yra: Absoliutinei Bučiai ir kūrinių pasauliui, žmogui ir kitiems padarams. Tuo tarpu šių dienų filosofai, kurie patys vadinasi ar yra vadinami egzistencialistai, egzistencijos terminą išskirtinai taiko tik žmogui.
Egzistencialistų pažiūra, žmogus yra savanaudiškas visų pirma ne vienokia ar kitokia prigimtimi, o greičiau kaip tik tuo, kad jis nera brutaliai apspręstas savo prigimties, bet yra laisvas būti “savimi pačiu“.
Ir būtent laisvės pagrindu žmogus ne tik išsiskiria iš kitų gamtos padarų, bet ir egzistuoja tokiu būdu, jog jis yra daugiau negu tik visiems žmonėms bendros prigimties atstovas. Užuot buvęs tik beasmeniškas savo giminės atstovas, žmogus yra pašauktas būti” savimi pačiu” , t.y. kitų nepakeičiamu ir kitų neatstovaujamu individu(1:54).
Ypač ryškiai metefizinis individualizmas išplėtotas Jasperso filosofiniame mąstyme. Iš tiesų, egzistencijos žodžiu Jaspersas turi mintyje ne ką kitą kaip tą principą, kurio pagrindu žmogus gali būti “savimi pačiu” (1:55).
Visų pirma atsisakau save tapatinti su logine “sąmone apskritai
“.Greičiau :kol tedalyvauju sąmonėje apskritai ,tol dar nesu aš pats ,nes visi lygiai dalyvauja tame beasmeniniame subjekte ,kurį vadiname “sąmone apskritai “.Užtat visa ,ką aš logiškai pažįstu ,ir lieka man abejinga .Kai noriu gyventi pažinimu ,pamatau ,kad pažinimas yra bejėgis nušviesti man gyvenimo kelią .Todėl mano vienybė su logine sąmone apskritai ir pasirodo tik formali vienybė be turinio(1:55).
Bet lygiai negaliu savęs sutapatinti nė su tuo ,kas mane pripildo biologine būtimi. Nors ir esu kūne, bet aš pats nesu kūnas. Jei tebūčiau kūnas , būčiau gyvulys Tai gryna negalimybė. Gyvulys yra paprastai
,kas jis faktiškai ir yra . Gi aš netampu gyvuliu nė tada , kai sugyvulėju prarasdamas savo žmogišką vertybę.(1:55).
Pagaliau negaliu savęs sutapatinti nė su savo dvasiniais žygiais, nors tik per juos galiu save išreikšti. Pirma:visada aš esu daugiau negu tai , ką esu atlikęs. Jei negaliu išsiginti savo darbų, tai lygiai negaliu laikyti save jau išsemtu. Kol turiu prieš akis ateities galimybes, atsisakau būti sutapatinamas su mano praeitimi. Antra vertus, mano veikla greičiau atstovauja tai , kas aš esu kitiems , negu tai , kas aš pats esu. Mano dvasinė veikla yra ir socialinė funkcija . Bet aš pats visada jaučiuosi esąs daugiau negu tai kuo esu tapęs kitiems(1:55-56).
-5-
Kokia konkreti šitaip aprašytos “egzistencijos” prasmė?Iš vienos puses egzistencija yra tasai principas ,kuriuo aš pats esu visada daugiau negu tai ,kuo aš reiškiuosi pasaulyje(“vienybė be tapatybes “).Iš antros pusės egzistencija yra tasai principas ,kuriuo aš pats renkuosi save patį
,nelygstamai sutapdamas su mano istorine situacija (“tapatybė su manimi pačiu”).Pagal tai ir aprašo Jaspersas kilimą ir egzistencijos rangą kaip dvigubą pasaulio palikimo ir į jį grįžimo procesą(1:56).
-6-
Estetinė žmogaus gyvenimo plotmė
Siorenas Kjirkegoras rašė , kad estetinė žmogaus plotmė , tai toks gyvenimo būdas , kada žmogus vadovaujasi tik savo prigimtimi ir kada jis visa savo esybe-polinkiais , siekimais , poreikiais bei jų tenkinimu-
yra formuojamas socialinės aplinkos, kurioje gyvena.” Estetikas” ne tiek gyvena bei kuria, kiek, galima sakyti, funkcionuoja pagal visuomenės funkcionavimo dėsnius. Nepaisydamas savo gabumų bei talento , estetikos vadovaujasi įgimtais polinkiais ir malonumo principu-“ reikia naudotis gyvenimu, gyventi momentu”.Tačiau prigimtinis santykis su gyvenimu , malonumo kultas veda žmogų prie melancholijos bei nusivylimo. Estetiškojo gyvenimo būdo beprasmybės pajutimas padaro jį ironišku(3:102).
Ši ironiško , kaip aukščiausios estetiko egzistavimo fazės charakteristika nėra grynai psichologinis dalykas . Joje mąstytojas taip pat užčiuopė tuos žmogaus padietės visuomenėje simptomus, kurie ypač išryškėja mūsų amžiuje . Žmogaus situacijos tragizmą šiuolaikinėje visuomenėje sudaro tai , kad toji visuomenė, užuot sudariusi objektyvias prielaidas kiekvienam realizuoti savo nepakartojamą individuolybę, formuoja jį kaip pasyvų “vartotoją” viso to ką pateikia masinė industrija .(3:103).
Ironykas ,kaip gyvenimui keršyjantis lėbautojas , patenka į savotišką užburtą ratą: iš vienos pusės, beprasmiška ir nužmoginanti socialinė aplinka , iš kitos –suvoktas “keršytojo” veiklos beperspektyviškumas. Estetiškas egzistavimo būdas praranda, bet kokį realų pagrindą, darosi iliuzoriškas. Iliuzija- tai tartum antrasis ironiko pasaulis , kuriame jis siekia atgauti prarastą žmogiškuosios būties pilnumą realiame gyvenime . (3:103).
Pagal tai, kaip žmogus traktuoja savo santykį su savimi pačiu, su kitais žmonėmis ir su Dievu, Kjirkegoras išskiria tris egzistencijos stadijas.(2:167).
Pirmoji yra estetinė arba grynai juslinė , egzistencija .
Žmogus, nepajėgdamas realizuoti savęs paties, tarsi ištirpsta pasaulyje .
Šiuo atveju “jis gali gerai gyventi, jaustis žmogumi, užsiimti žemiškais reikalais, tuoktis, gimdyti vaikus, gali būti vertinamas ir gerbiamas- gal niekas nepastebės, kad jam trūksta savęs tikrąja šio žodžio prasme”.
Pasaulis dėl to triukšmo nekels ,nes būvimas savimi yra vertybė
,kurios pasaulis mažiausiai pasigenda. Pavojingiausia jeigu žmogus pastebės
,kad taip yra .O šiaip savęs praradimas gyvenant pasaulyje ,pasauliui yra toks įprastas ir nieko
-7-
nereiškentis dalykas .Jokia kita netektis nepraeitų taip ramiai ,tarkim rankos ,kojos, penkių talerių banknoto ar namų šeimininkės neturėjimas-tai jau tikrai neliktu nepastebėta (2:167).
Šioje stadijoje žmogų sąlygoja jo prigimtis. Jis neaktyvus, jo gyvenimas –tai pasyvus susitaikymas su viskuo , kas beatsitiktu.
Antroji stadija –tai savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija
, reikalaujanti iškaus apsisprendimo: arba-arba . Etikos srityje negali būti kompromisų , bet juo labiau žmogus gilinasi į save patį , tuo samoningiau išgyvena savojo “ aš” baigtinumą ir ribotumą . Iš baigtinumo ir begalybės, pačiame žmoguje dialektikos randasi trečioji- religinės egzistencijos stadija. Pasiekti ją savo jėgomis žmogus negali, nes to galimumo sąlyga yra šalia jo egzistencijos . Jos šaknys Dieve. Tiktai tikėjimas tveria amžinybės mąstą.(2:167).
Religinė egzistencija reikalinga sunaikinti save Viešpaties
Dievo akivaizdoje, bet kartu tikintysis atgauna savo žmogiškajį “aš”
(2:168).
-8-
Laisvės samprata
Tai kam filosofas Jaspersas teikia egzistencijos vardą, yra ne kas kita kaip laisvė. Būti “savęs pačio versme” – tai būti laisvam.(1:57)
Žmogus yra laisvas, tik dėl to, kad jis nėra neatšaukiamai surištas savo esme, kad jis gali “save iš būties atsiimti į save patį”.Kai kitoms būtybėms esmė yra duota, paversti savo laisvo apsisprendimo galimybe. Todėl tik žmogus ir tėra “egzistencija”(1:57).
Nėra tik žodžių ginčas , ar laisvė laikoma esme ,ar “egzistencija”. Kai laisvė laikoma žmogaus esme , savaime praleidžiama , jog visi žmonės yra laisvi. Jeigu žmogaus esmė yra laisvė ,tai kiekvienas žmogus yra laisvas.
Kas yra ši laisvė , kurios negalime pažinti , bet kuriai privalome apsispresti? Jaspersas atsako į šį klausimą distinkcija tarp “valios kuri nori kokio nors daikto “,ir valios , kuri nori “savęs pačios”.
Valia ko nors norėti nėra dar tikroji laisvė? Šis klausimas veda į tikrosios laisvės klausimą. Tiesa , loginei sąmonei šis klausimas atrodo tik tuščia tautologija noriu, nes noriu , bet užtat logine samonė ir negali pasiekti tos plotmės , kurioje kyla tikrosios laisvės klausimas. Loginė sąmonė apsiriboja ta valia , kuri reiškiasi objektyviu rinkimusi iš įvairių galimybių(1:58).
Laisvės dėka egzistenciją subjektas patiria savo vidumi, ji tampa jau nebe pasklidusi , iliuzinė ir beprasmė. Taigi laisvė yra judėjimas ,per kurį egzistencija atsiduria buvusioje savo esmėje, laisvės padedama egzistencija pažįsta šią esmę ir ją realizuoja (2:181).
-9-
Žmogaus egzistencijos ribinės situacijos
Žmogus priartėja prie egzistencijos tik tuomet , kai peržengia visus praktinius, naudingus , mokslinius ar visuomeninius tikslus .Jis įgyja savo paties būtį ne paprastai prisitaikydamas prie pasaulio , o besąligiškai paklusdamas reikalavimams ir būtinai apsispręsdamas .Tas šuolis virš visko , kas būdinga pasauliui , pasak Jasperso, įvyksta vadinamosiose ribinėse situacijose: kančios ,kaltės ,kovos ir mirties išgyvenimuose.
Ribinėse situacijose atsiveria patirtis , netelpanti į jokią kasdienišką rutiną . Pasaulis išslysta iš po kojų , liaujasi buvęs patvariu žmogaus gyvenimo pagrindu . Tik tuomet kai nebelieka kuo pasiteisinti gyvenimo pačiame pasaulyje ar su juo susijusiose dalykuose , žmogus pasijunta esąs “ties riba “ ir čia stebėtinai patiria nieką. (2:183). Tai būna visų pirma lyg ir pasaulio praradimas , o kartu lyg egzistencijos pergalė , nes pasaulis pasirodo esąs daug protingesnis negu buvo iki tol.
Atsikračiusį pasaulio paviršutiniškumo žmogų absoliučioje transcendencijoje pasitinka pati būtis :iškilęs virš neapibrėžto materialinių daiktų pasaulio, religingas žmogus taria Dievui “Tu”. Šį įsitikinimą transcendencijos ir egzistencijos buvimu , kuris pasirodo galimas ribinėse situacijose ,Jaspersas vadino “filosofiniu tikėjimu”.(2:183).
Pati kraštutiniausia ribinė situacija – mirtis . Žmogus ir skiriasi nuo gyvulio tuo, kad suvokia savo mirtingumą.
Esamybė be egzistencijos susipainioja arba mirties baimėje
,arba abejingume jai. Abi šios išeitys yra mėginimas išvengti ribinės situacijos , bet tuomet nebelieka būties (2:183)
Sielvartaudamas dėl artimo mirties aš galiu patirti ir negrąžinamą mylimo asmens netektį ir giliai egzistencinę reikšmę šio ryšio
,kuris nūnai atitrūkęs nuo buvusių gyvenimo peripetijų , ima ir pasireiškia visa skausmingo išgyvenimo galia .Netektis siejasi su esamybe, o ne su pačia būtimi, kuri ,priešingai ,tik per šią netektį pirmasyk buvo teisingai suvokta(2:184).
Egzistencijos tikrumas niekam neduodamas visam laikui , ekstremaliose situacijose jis visuomet įgyjamas vis iš naujo . Niekas jo neima ir nepadovanoja – jis skausmingai patiriamas kenčiant , kovojant ir gedint . Todėl gyvenimas negali būti vien ribinės situacijos , negali būti nuolatos lydimas sąmoningos minties apie mirtį(2:185).
-10-
Išvados
1.Pagrindinis egzistencionalizmo nusistatymas yra nepalyginamas žmogaus savitumas, išsiskirimas iš visos gamtinės aplinkos .
2.Žmogaus sąmonės kūrybinis aktyvumas ,pasireiškiantis apsisprendimo laisve
3.Egzistencinė laisvė – tai savęs pačio rinkimas
4.Užuot buvusi iš gimimo duota laisvė yra pašaukimas , kurio vykdymas perkelia žmogus į egzistencijos rangą.
5.Egzistencija duoda žmogui ,kaip galimybė įgyti save arba netekti savęs.
6.Egzistencija ,kaip vidinis žmogiškosios būties tapimas , realizuojasi per komunikacijas , istoriškumą ir ypač per ribines situacijas : kaltę , kovą , kančią ar mirtį .
7.Ribinėse situacijose ypač akivaizdžiai atskleidžia žmogiškosios būties trapumas , baigtinumas ,nepatvarumas.
8.Žmogus , kaip “egzistencijos galimybė “ stovi tarp empyrinio daiktinio pasaulio ir transcendencijos.
-11-
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1.Girnius J.” Raštai “ I – mas tomas
Vilnius : Mintis 1991 m.
2.Marija Furst , Jurgenas Trinksas “Filosofija”
Vilnius : Lumew 1995 m.
3.Kjirkesoras S. “Egzistencializmas” II Filosofijos istorijos chrestomatija
Vilnius : Mintis 1974
4.Šliogeris A. “Egzistencijos filosofija : istorija ir dabartis”
Vilnius : Mintis 1981 m.