Romėnų teisė, išsamūs konspektai

Romėnų teisės samprata ir pagr. bruožai. Tai mokslas apie romėnų teisės raidą, jos recepciją (tik privatinės klasikiniės ir poklasikinės teisės+deliktai)Ius Publicum ir ius privatum skirstymo pagrindas – teisinio reguliavimo objektas, skyrėsi ir metodai. Ius publicum – viešoji teisė reguliuoja Romos valstybės reikalus, metodas – imperatyvus, ius privatum – privatinė teisė, taikoma pavieniam asmenim, metodas dizpozytivus. Pirmenybę teikė viešiems interesams.Ius civile. Tik Romos piliečių, apėmė tiek privatinę tiek viešąją teisę, net atsakomybę už nusikaltimus.Ius peregrinorum. Visaapimanti svetimšalių, gyvenančių Romoje teisė.Ius gentium. 2 prasmėm: 1. kai teisė kuri reguliavo visų Romos gyventojų santykius ir laikyta visiems taikoma teise. 2. Kaip bendra tautų teisė, kurios pagrindą sudaro normos, atitinkančios žmogaus prigimtį, jo esmę. Ne tokia formali kaip ius civile, grįsta šalių pasitikėjimo (fides) ir teisingumo (aequitas) principais.Ius comune ir ius singulare. Skirstymo pagrindas – normų taikymo sritis. Ius comune apėmė universalias teisės normas visais atvejais išskyrus išimtines teisinio reguliavimo taisykles, nustatytas ius singulare. Ius singulare tai taisyklė, prieštaraujanti bendram teisės principui, siekiant asmeninės naudos. 3 pagr. išimtinių normų egzistavimo priežastys:1. kai jas lemia tam tikros klasės asmenų, daiktų ar santykių ypatumai (išimtys moterims)2. kai išimtinė norma tampa bendru principu (ieškinys atstvaujamąjam)3. kai bendrasis principas nunyksta ir lieka galioti išimtinais atvejais (res mancipi įgijimas)Išimtinės normos nustatė:1. tam tikrų asmenų teisių ribojimus ar privilegijas (draudimas tuoktis kariams, tėvo valdžia vaikams iš konkubinato)2. spec. tam tikro turto teisinį rėžimą (ne įgyjamoji senatis vogtiems daiktams)3. kai kurias išimtines procedūrų taisykles (tam tikrais atvejais testamentas sudaromas be liudytojų)Romėnų teisės šaltinis – 2 prasmėm:1. kaip teisės normų išraiškos forma ar formavimosi būdai – kompetetingų valdžios institucijų leidžiami norminiai aktai, papročiai, precedentai2. kaip žinių apie romėnų teisę visuma, romėnų teisės paminklai (rašytiniai ir kt.) – metraščiai. Kronikos, mokslo veikalai, išlikusios teismų bylos, net istorikų, poetų ar oratorių veikalai. Svarbiauisi – Justiniano kodifikuota teisė, gajaus institucijos.Papročių teisė. Pagal romėnus tai yra tyli tautos valios išraiška. Seniausiais laikais – vienintelis teisės šaltinis. 12 lentelių įstatymai – mėginimas kodifikuoti papročių teisę. Turėjo tokią pat galią kaip ir įstatymai.Įstatymai. Respublikos laikotarpiu reiškė tautos susirinkimo valią. Iki to laiko priimti – tik užrašyti papročiai. Jo struktūra: 1. Įžanga – iniciatoriaus vardas, balsavimo vieta ir laikas, tam tikros elgesio taisyklės2. teisiniai reikalavimai – įstatymo tekstas3. sankcija – priemonės, kuriuos turi garantuoti įstatymo laikymąsi.Plebiscitai. Plebėjų susirinkimo priimti aktai, iš pradžių galiojo tik plebėjams, nuo 286 p.m.e. privalomi visiems gyventojams.Senatus consultum. Respublikos laikotarpiu senatas tik tvirtino tautos priimtus aktus (ne leido juos), privalomą galią įgijo Augusto laikais. Formaliai iniciatyvos teisė priklausė kiekvienam senato nariui, realiai – sprendžiamą išvadą teikė princepsas, o jau principato laiku senatas tik išklausė princepso projektą, dėl jo net nebalsavo.Imperatorių konstitucijos. Tai imperatoriaus leidžiami įvairios formos teisės aktai vadinami bendru vardu. Konstitucijų rūšys: 1. Ediktai – bendro pobūdžio imperatoriaus norminiai aktai,2. Mnadatai – imperatoriaus instrukcijos provincijų vietininkams ir kt. valdininkams, privalomos ir tiems valdininkams pavaldiems gyventojams,3. Dekretai – imperatoriaus kaip aukščiausiojo teisėjo sprendimai kartu ir aiškinama teisė ar net dėstomos naujos teisės nuostatos4. Reskriptai – imperatoriaus (jo kanceliarijos) atsakymai į teisėjų, valdininkų ar piliečių teisinius klausimus. Jie kūrė teismų praktiką.Dominato laikotarpiu – ką nusprendė imperatorius, tai ir yra teisė. Kodeksai – leges (imperatoriaus aktų) rinkiniai. Codex Gregorianus 295 m (pirmas), Hermogenianus – neoficiali privačių asmenų kodifikacija. 438 m Codex Theodosianus – pirmas oficialus, apėmė ne visus teisės šaltinius, tik leges. Codex Justinianus 529-534 m kompiliacija, nes naujų normų nekūrė, leista tik iš dalies perdirbti tekstus (keisti neesamus terminus, sąvokas, institucijų pav.) 4 dalys:1. Codex- chronologiškas konstitucijų ištraukų rinkinys 12 kn.2. Digesta – žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukos 50 kn.3. Instituciones – tarsi romėnų teisės vadovėlis – teisės pagrindų rinkinys 44. Novellae – teisės normos, išleistos po kodifikacijos.Magistratų ediktai. Tai pretorių, konsulų, provincijų valdytojų pagal paprotį pradedant eiti pareigas sklebti manifestai. Kuriuose dėstė būsimo valdymo programą – bendro pobūdžio proklamacijos, dažniausiai jais siekta užpildyti teisės spragas.Pretorių teisė. Ją sudarė įvairių pretorių formulėse nustastyti dėsniai, kai lex Aebutia suteikė pretoriui teisę netenkinti pretenzijų kurios pagrįstos įstatymu, bet kurių tenkinimas naujomis sąlygomis būtų neteisingas, ir tenkinti pretenzijas nepagrįstas įstatymu, bet kilusias iš gyvenymo. Ši teisė veikė ius civile, sukurta siekiant paaiškinti, papildyti ir pataisyti ius civile, susidarė net savarankiški pretorių teisės institutai (bonitarinė nuosavybė). Magistrų ediktai ir pretorinės teisės kodifikacija – ediktum perpetuum (bendra formulė) 2 a. Imperatoriaus kvestorius Salvijus Julijonas susistemino pretorių teisę ir parengė bendrą ediktum perpetuum formulę, senatas ją patvirtino ir uždraudė keisti. Ėmus sisteminti teisę, prasidėjo ius civile ir pretorių teisės sistemų susiliejimas – rezultatas Justinijano kodifikuota teisė.Jurisprudencija. Pirmieji teisės komentatoriai pontifikai (aukštosios žynių kolegijos nariai) – ne tik sakralinės bet ir pasaulietinės teisės žinovai. Ius publice respondendi – žymiausių Romos teisininkų teisė oficialiai aiškinti teisę, atsakymai į probleminius klausimus privalomi magistratams. Tik išsisikyrus nuomonėms jiems leista rinktis. Teisininkų darbams suteiktas tiesioginio teisės šaltinio statusas. 426 m. Įstatymas apie citavimą leido teismams remtis 5 garsiausių klasikinio laikotarpio teisininkų darbais: Painiano (vyriausias), Ulpiniano, Pauliaus, Modestino, Gajaus. Teisininkai suformulavo daug teisės terminų, principų ir juos sėkmingai taikome iki šiol. Jie susistemino teisę taip kad ji tapo išbaigta ir tobula.Rytų romėnų teisės recepcija. 726 m Bizantijos imperatorius Leonas išleido Eklogą – Justiniano kodifikuotos teisės santrauką, pataisytą ir pritaikytą to meto reikmėms. 9 a. Bazilikos – vientisas karalių įstatymų rinkinys, kur sujungtos Justiniano kodifikuotos teisės dalys – Kodeksas ir Digestai, papildyti aktualiomis Novelų nuostatomis. Tik 1345 salonikų teisėjas parengė Šešiaknygį – Heksabiblos – paprasta kompiliacija, apimanti visą galiojančią Bizantijos teisę buvo galiojančia teise Graikijoje nuo 1835 net iki 1946 m.Vakarų romėnų teisės recepcija. Vakarų romos imperijos teritorijoje atsiradusios valstybės daugiau ar mažiau perėmė romėnų teisę. Germanų nukariautose teritorijose germanai vadovavosi savo papročių teise, romėnai laikėsi savo teisės. Kai kurių valstybių vadovai net išleido supaparastintus oficialius romėnų teisės rinkinius. 9-11 a. išaugo susidomėjimas romėnų teise Italijoje. Steigiamos mokyklos, kur tyrinėjama ir dėstoma RT. Trumpos pastabos, RT tyrynėtojų rašytos tarp rankraščių eilučių ar paraštėse – glosos. Labiau domėjosi dogma. Praktiniams klausimams daugiau dėmesio skyrė postglosatoriai- glosatorių sekėjai. Formulavo tam tikrus teisės principus ir nuostatas remdamiesi ne tik t. Normomis, bet ir pagal susidariusią socialinę sanklodą. Jie papildė romėnų teisę kanonų ir Italijos miestų teisės elementais, ir ši tapo universali naujo pasaulio teisė – lex generalis. 11 a. romėnų teisės atgimimas prasidėjo Vokietijos žemėse, kur ji (ne originali, o suformuluota glosatorių, postglosatorių) pripažinta galiojančia teise. 15 a. įsteigtas Imperijos rūmų teismas sukūrė teismų praktiką, kad RT teismuose taikoma, kai to klausimo nereguliavo vietos teisė. Kai 18-19 a. teisę pradėta sisteminti, kilo klausimas koks turi būti kodeksas – įstatymų rinkinys, ar vientisas įstatymas nugalėjo romėnų teisės specialistai, Napoleono, Austrijos kodeksai – romėnų teisės produktas. Todėl 17-18 a. laikotarpis vadinamas 3 RT atgimimo laikotarpiuProcesinis atstovavimas. Jo legisakcioninis procesas nepripažino, išimtys: asmenims, esantiems nelaisvėje, kai ginami jų interesai, esant visuomeniniam skundui, esant globai. Atstovavimą įtvirtino pretorius formuliarinio proceso laikotarpiu. Cognitor – formalus atstovas. Skirtas dalyvaujant ir priešingai šaliai tam tikra tvarka, visi teisiniai padariniai teko atstovaujamąjamProcurator – manoma, kad galėjo įsitraukti į procesą pats savo iniciatyva visai tam neįgaliotas. Jei neįgaliotas – viskas kas priteista perduodama prokuratoriui (skirtingai nei kognitoriui), o jis perduodavo atstovaujamąjam, pralaimėjus bylą atsakydavo prokuratorius, todėl turėjo duoti garantą, kad sumokės ieškovui viską ,kas priklauso pagal sprendimą. Atstovaujamasis galėjo vėl pateikti ieškinį, todėl prokuratorius turėjo garantuoti, kad tokiu atveju jis atlygins atsakovui visus nuostolius. Vėliau skirtumai išnyko, liko tik prokuratorius, įsigaliojo taisyklė, kad jei prokuratorius dalyvauja byloje įgaliotas nors ir neįforminta formaliai, atstovaujamasis negali nepripažinti proceso. Laikas yra tesinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pagrindas. Nuo jo priklauso civilinio proceso pradžia, eiga ir rezultatas, gali sukurti ar panaikinti pačią materialią subjektinę teisę. Terminas – tai laiko atkarpa, kurią teisė sieja su tam tikrų teisinių padarinių atsiradimu, ji įgyja teisinės kategorijos reikšmę. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį teismine tvarka gali būti apginta pažeista ar ginčijama subjektinė teisė. Ankstyvoje epochoje civilinių ieškinių nevaržė jokie terminai. Pretorius pradėjo riboti: 1 m. pretorių duodami ieškiniai, iš pirkimo pardavimo sutarčių – 6 mėn., kai kurie ieškiniai iš paveldėjimo – 5 m. Teodosijus nustatė, kad pažeista egzistuojanti teisė ginama 30 m. senaties pradžia terminuotų sutarčių ieškinių – sekanti diena po termino pasibaigimo, kai nenurodytas terminas – 7 d po kreditoriaus pretenzijos pareiškimo skolininkui, ginčams dėl daiktinės teisės – sužinojus kur jo daiktas yra. Senaties eiga nutraukta skolininkui visiškai ar iš dalies pripažinus prievolę arba pareiškus ieškinį teisme (senatis pradedama skaičiuoti iš naujo). Senatis sustabdoma dėl karo veiksmų, epidemijos, ieškovo nepilnametystės ir kt., pašalinus tas aplinkybes senatis tęsiasi toliau. .Įstatymo numatyti terminai nuo įvestos ieškinio senaties skyrėsi: 1. trumpesni – 1 m dėl ginčams kilnojamo, 2 m dėl nekilnojamo turto.2. pasibaigus ieškininei senačiai, savininkas prarasdavo teisę į teisminę nuosavybės gynybą, ne teisę į nuosavybę, pasibaigus terminui – baigdavosi ir pati materialioji teisė.3. termino eigos nebuvo galima nei nutraukti nei sustabdyti, o ieškinio senaties – galima.Teisė į svetimus daiktus. Atsirasti šei teisei 2 svarbios priežastys: savininkų interesai (servitutai) ir kreditorių interesų užtikrinimo poreikis (įkeitimas). Servitutai – tai ribota daiktinė teisė į svetimą daiktą, t.y. servitutas suteikia teisę ribotai naudotis svetimu daiktu. Servitutų teisės principai:1. tai yra pozityvi teisė servituto subjekto atžvilgiu, ir negatyvi – daikto savininko atžvilgiu,2. jais galima varžyti svetimą, ne savo objektą3. servitutu negalima varžyti servituto, t.y. servitutas egzistuoja daiktams, bet ne teisei.Servitutų rūšys:Servitutes praediorum – sklypo, kuris suvaržytas servituto savininkas turėjo pakęsti, kad kitas asmuo ne sklypo savininkas riboja jo nuosavybės teisę į sklypą. Servitutas visuomet varžo vieną sklypą kito sklypo naudai, yra nuolatinė teisė ir nedalus. Pagal sklypo paskirtį ir buvimo vietą žemės servitutai skirstyti:1. Kaimo: Servitus itineris – teisė eiti pėsčiomis, arkliu ar neštuvais per svetimą sklypą;Servitus actus – per svetimą sklypą galima važiuoti, ginti gyvulius;Servitus viae – teisė naudotis keliu;Servitus aquae haustus – teisė įžengti į svetimą sklypa vandens pasemti.2. Miesto servitutai:Servitus altius non tolendi – statyti tik tam tikro aukščio pastatus;Servitus prospiciendi – draudimas statyti pastatus tarnaujančiam sklype, užstojančius vyraujančio sklypo savininkui vaizdą;Servitus fumi immitendi – teisė nukreipti dūmus ir nemalonius kvapus į kaimyninį sklypą;Servitus tigni immitendi – teisė įleisti balkį į kaimyninį mūrą.Servitutes personarum – daiktinė teisė į svetimą daiktą suteikta asmeniui. Ji pasibaigdavo mirus jį turinčiam asmeniui. 4 rūšys:1. Ususfructus – neperleidžiama teisė iki mirties naudotis kaip laikytojas svetimu daiktu ir rinkti jo vaisius.2. Usus – naudojimasis daiktu bet ne jo vaisiais.3. Habitatio – teisė gyventi svetimam name.4. Operae – teisė naudotis svetimo vergo ar gyvulio daiktu.Servitutų atsiradimo būdai:1. kai užrašomas vindikacijos (ginčo) tvarka2. priteisiant (adiudicatio)3. In iure cessio simuliuojant ieškinį4. mancipacija5. Įgyjamosios senaties suėjimas.Imperijos laikais servitutą galima įgyti ir tam tikra sutartimi.Servitutų pasibaigimas:1. Juos panaikinus:1.1 išnykus asmeniui ar sklypui, kurių naudai nustatytas servitutas,1.2. išnykus servituto varžomam daiktui teisiškai ar materialiai,1.3. susiliejus į vieną asmenį servituto turėtojui ir daikto savininkui.2. Atsisakius servituto tokia pačia tvarka, kokia nustatytas3. Nesinaudojant servitutu kilnojamo turto per 1 (3) m nuo nesinaudojimo, nekilnojamo – per 2 (10-20).Įkeitimo teisė. Tai daiktinė teisė į svetimą daiktą, kai kreditorius (įkaito turėtojas) gali skolininkui (įkaito davėjui) neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, savo reikalavimą patenkinti atsiimdamas jam priklausančią įkeisto turto vertės dalį nepriklausomai ar įkeistas turtas tebėra skolininko, ar perleistas. Įkaito atsiradimo būdai:Sutartis, įstatymas, viešosios valdžios potvarkis remiantis teismo sprendimu.Įkeitimo teisės pabaiga:Sumokėjus skolą, sunaikinus įkeitimo objektą, įsigijus įkeitimo objektą įkaito gavėjui, atsisakius šios teisės.Pirmoji romėnų taikyta forma buvo laidavimas.Fiducia – kai skolininkas kreditui garantuoti mancipacijos ar in iure cesio būdu perduodavo kreditoriaus nuosavybėn kokį nors daiktą, su sąlyga įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Fiducia dalykas tik res mancipi. Trūkumas – įkaito davėjas prarasdavo nuosavybės teisę. Kreditorius tyčia sugadinęs ar sunaikinęs daiktą, atsakė skolininkui. Neįvykdžius įsipareigojimų, daiktas likdavo skolininkui, vėlesniais laikais parduotas.Pignus – įkaito davėjas perdavė faktinio valdymo bet ne nuosavybės teisę. Kreditorius negalėjo disponuoti įkeistu daiktu be papildomos sutarties. Hypotheca – dar vadinta žodiniu įkeitimu, skolininkas neperleisdavo kreditoriui įkeitimo objekto, o ir toliau likdavo jo valdytojas ir savininkas. Skolos nesumokėjus, kreditorius turi teisę patenkinti reikalavimus parduodamas įkeistą daiktą. Tam jis turėjo įgyti teisę valdyti šį daiktą (pretorius suteikė tokias teises). Skolininkas tokį daiktą galėjo įkeisti kelis kartus (kas pirmesnis, tas gudresnis). Pagrindinė pardavimo sąlyga – maksimalus rūpestingumas.Superficijus – ribota daiktinė teisė į nekilnojamą turtą – paveldima ir perleidžiama teisė naudotis svetimu sklypu statybos reikalais. Ją galima perleisti, suvaržyti servitutais, įkeisti. Atsirasdavo šalių susitarimu, jį kaip ir nuomą naikino daikto išnykimas ar mokesčio nemokėjimas 2 m.Emfiteuzė – ribota daiktinė teisė į nekilnojamą turtą – ilgametė žemės nuoma. Emfitento padėtis labai panaši į savininko (gali keisti jo paskirtį, jį gerinti, nustatyti servitutą, įkeitimo teisė, perdavimo (parduoti ar testamentu) amžinai valdyti tretiems asmenims teisė). Daikto savininkas turėjo teisę į mokestį, jo nemokant 3 m emfiteuzė gali būti atšaukta, taip pat nemokant viešųjų mokesčių, ar pabloginus sklypą.Prievolės tarytum iš sutarčių. Atsirandančios nesant šalių sutarties, bet pobūdžio ir turinio atžvilgiu primena sutarčių prievoles. Nebuvo išreikšta abiejų šalių valia. Prievolių atsiradimo pagrindas – vienašalis sandoris arba kiti faktai, kurių negalima laikyti sutartimi. 3 grupės:1. Svetimų reikalų tvarkymas – kai kuris nors asmuo – gestorius – be kito asmens įgaliojimo ir įsipareigojimų savo valia atlieka šio – dominus negotti – naudai tam tikrus veiksmus. 2 subjektai – asmuo, veikiantis kieno nors interesais, asmuo, kurio interesais veikiama. Tokio tvarkymo sąlygos: 1.1. tam tikrais veiksmais gestorius turi siekti sutvarkyti svetimus reikalus1.2. veiksmu siekiama tik pozityvaus tikslo1.3 veiksmai neprieštarauja dominus negotii valiai ir jis pats negali pasirūpinti1.4. reikalų tvarkymas neatlygintinas.Pasekmės:Gestoriaus prievolė baigti tvarkyti reikalus, atsiskaityti ir perduoti dominus negotii viską, ką gavo.Dominus negotti privalėjo padengti visas gestoriaus turėtas išlaidas.2. Nepagrįsto praturtėjimo prievolės – be pakankamo teisinio pagrindo praturtėjus kito asmens sąskaita privalu jam grąžinti. Nesukūrė bendrų principų, o nustatyti tipiniai praturtėjimo be pagrindo atvejai (kondikciniai ieškiniai):2.1. ieškinys , sumokėjus nesamą skolą, ne jam privalomą mokėti ar ne tam asmeniui. 2 sąlygos:- asmuo atliko veiksmus, manydamas esant prievolę, jei ne – dovanojimas,- priimantis įvykdymą, mano, kad prievolė egzistuoja ir jis turi teisę reikaluati atlikti veiksmus, jei ne – vagystė. Atlyginama arba visa žala, arba tik suma, kuria praturtėta.2.2. ieškinys, kuriuo siekiama susigrąžinti turtą, perduotą tretiems asmenims, tikintis, bet nesulaukus priešpriešinio veiksmo(ne kyšininkui)2.3. ieškinys dėl sugrąžinto turto, perduoto įstatymui ar moralei priešingu tikslu (jei elgėsi ne davėjas)2.4 ieškiniai, teikiami remiantis vien grynu praturtėjimu, nesigilinant į aplinkybes.3. Bendrija – kai ji atsiradusi dėl aplinkybių, nepriklausomų nuo jos narių valios (commixtio, palikimo priėmimo). Klasikinė romėnų teisė nereguliavo bendrijos narių teisinių santykių. Prievolės iš deliktų. Delicta – tai veikos, pažeidžiančios asmenų interesus, persekiotas tik, asmenų, kurių interesai pažeisti, iniciatyva, sukėlė ne bausmę, o prievolę sumokėti nukentėjusiam baudą ar atlyginti nuostolius. Nustatytas konkretus deliktų, sukeliančių prievoles, ratas. 3 delikto elementai:1. objektyvi žala,2. deliktą padariusio kaltė,3. veika objektyviosios teisės pripažįstama deliktu.Delitinės prievolės skirtumas nuo sutartinės:1. sutartinė prievolė perėjo įpėdiniams, deliktų – tik kreditoriaus įpėdiniams.2. deliktą įvykdę keli asmenys savarankiškai privalo sumokėti baudą, sutartinė prievoli grindžiama solidaria ar daline atsakomybe.3. moterys ir nepilnamečiai už deliktus atsakė savarankiškai, sutarčių be globėjo sudaryti negalėjo.4. už alieni iuris padarytą žalą atsakė turintis jiems valdžią -noksalinė atsak.Deliktū rūšys:1. furtum (vagystė) – bet koks elgesys siekiant panaikinti savininko galimybę valdyti kilnojamą daiktą, tyčinis daikto, jo valdymo ar naudojimo paėmimas siekiant naudos (3 elementai: objektyvus – daikto užgrobimas ar galimybės jį valdyti ir naudoti atėmimas, subjektyvus – tyčia, priežastis – noras pasipelnyti).2. Iniuria – asmeninė skriauda. Gali būti sužalojimas, sukėlęs dalies kūno netekimą, veido kaulų sužalojimas, veiksmai, kuriais pažeidžiama kūno neliečiamybė.3. Damnum iniuria datum (neteisėtas svetimo daikto sugadinimas). Kad jis būtų taikomas, turėjo atitikti 4 reikalavimus:- žala atsirado dėl tiesioginio poveikio – daiktas realiai sugadintas (vėliau ir daiktui nesant realiai sugadintam, bet praradus valdymą)- žala atsirado dėl veiksmų (nebausta už neveikimą)- žala atsirado dėl priešingų teisei veiksmų.4. Pretorių teisės ediktai rapina (plėšimas) (kvalifikuota vagystė, kai daiktą atima dažniausiai organizuota grupė), metus (grasinimas), dolus (apgaulė).Prievolės tarytum iš deliktų – tai prievolės, kilusios iš teisei priešingų veiksmų, nepatekusių į deliktų sąrašą.1. teisėjas padaro procesą savu (neteisingai atlieka savo pareigas),2. namo šeimininko atsakomybė už žalą trečiam asmeniui iš namo ką nors išmetus ar išpylus.3. laivo, viešbučio, nakvynės namų savininkų atsakomybė už tarnų apgaules ir vagystes.4. namo šeimininko atsakomybė jei prie namo kas nors blogai padaryta ar pakabinta.Verbalinės sutartys. Žodinės. Atsiranda iš klausimo ir atsakymo, įgyja privalomą galią nuo pasakymo momento. Stipuliacija – (pirminė jos forma – sponcio) abstrakti sutartis (gali būti dėl paskolos, mainų, atlygnimo už pirktą daiktą), formali (tik Romos piliečiai, tik lotynų kalba). Laikui bėgant sponcio priartėjo prie stipuliacijos, tačiau vis tiek buvo laikomasi taisyklės, kad šalys, sudarymo metu turi būti vienoje vietoje ir girdėti klausimus – atsakymus. Sudėtingos stipuliacijos – kai joje dalyvaudavo ir daugiau asmenų: papildomi kreditoriai – adstipulatio, papildomi skolininkai – adpromissio. Korealinis (solidarinis) bendrininkavimas – kai keli kreditoriai užduoda skolininkui klausimą, o,jis atsako visiems iš karto (esant vienam skolininkui bus keli savarankiški kreditoriai), kai vienas kreditorius kiekvienam skolinkui pateikia tą patį klausimą, o jie visi pažada, atsiranda solidarinė prievolė ir keli savarankiški skolininkai. Literalinės sutartys (rašytinės). Prievolės iš šių sutarčių vienašalės, formalios ir abstrakčios. Jos įtvirtindavo jau anksčiau egzistavusią prievolę (darant įrašus pajamų išlaidų knygose). Sinagrafos – skolų įrašų forma, surašoma trečiuoju asmeniu dalyvaujant liudytojams (pasirašo skolininkas ir liudytojai), chirografos – pirmuoju asmeniu (pasirašo skolininkas).Bevardės sutartys – kai sutartis neatitiko jokio tipo, o viena šalis jau įvykdė prisimtą prievolę, o kita ne. 4 tipai:1. duodu, kad duotum,2. duodu, padarytum3. darau, kad duotum4. darau, kad padarytumYpatybė ta, kad šalis įvykdžiusi savo pareigą ir negavusi patenkinimo iš kitos šalies, užuot vertusi kitą šalį įvykdyti priešinę pareigą, turėjo teisę pateikti kondikcinį ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (atsisakyti sutarties).Permutatio – mainų sutartis – daiktas mainomas įdaiktą. Jei pirmoji šalis perdavė jai nepriklausantį daiktą, kuris iš antros šalies buvo atiteistas, sutartis laikoma nesudaryta.Įvertinamoji sutartis – viena šalis perduodavo kitai šaliai parduoti daiktą už tam tikrą kainą, siekiant, kad antroji šalis perduotų pinigų sumą, kuria įvertintas daiktas, arba grąžintų daiktą. Pardavus brangiau, skirtumas tekdavo pardavėjui. Tokiu būdu nupirkęs daiktą asmuo tapdavo savininku, nors ir pirko daiktą ne iš savininko.Paktai – yra susitarimas, neužtikrintas ieškinio gynyba (išimties tvarka laikui bėgant kai kurios paktų kategorijos ją gavo). Taip susiformavo 2 paktų kategorijos:1. pacta nunda – pliki paktai – neužtikrinti ieškiniu,2. pacta vestita – užtikrinti ieškiniu, skirstyti: 2.1. pacta adiecta – prijungti prie sutarties – papildomi kokios nors ieškiniu ginamos sutarties susitarimai. Paktas, prijungtas po sutarties sudarymo gintas ieškiniu tik jei savo turiniu lengvino skolininko padėtį.2.2. pacta pretoria – kuriuos gynė pretorius: constitutum debiti – skolos patvirtinimas, galima patvirtinti savo skolą (tada patislinamas terminas), svetimo asmens skolos patvirtinimas – viena iš laidavimo formų.receptum (priėmimas pasižadėjimas, garantas) – pretoriaus edikte jungė tris nieko bendro neturiančias paktų kategorijas:a. receptum arbitri – susitarimas su trečiųjų teisėju (be svarbių priežaščių atsisakęs vykdyti šį paktą teisėjas baustas bauda),b. receptum nautarum cauponum stabulariorum – susitarimas su laivo, viešbučio ar arklidžių šeimininku dėl keleivių daiktų saugojimo (visada atsakė už žalą klientų daiktams išskyrus stichinės nelaimės atveju)c. receptum argentari – susitarimas, pagal kurį bankininkas savo klientui įsipareigodavo sumokėti jo skolą trečiam asmeniui (bankininkas netapdavo trečio asmens kreditorium,)3. pacta legitima – kuriuos gynė imperatorių įstatymai.a. Compromissium – besiginčijančių asmenų susitarimas perduoti ginčą trečiųjų teismui.b. Pactum donationis – neformalus susitarimas dovanoti – kai viena šalis perduoda kitai šaliai daiktą ar reikalavimo teisę, norėdamas apdovanojamąjam parodyti savo dosnumą.Klasikinėje teisėje tik įformintas stipuliacija pasižadėjimas dovanoti turėjo privalomą galią, imperatorių laikais reikalauta dovanojimo aktus pareikšti teisme, įtraukiant juos į rejestrą (nuo Justiniano tik dovanojant daugiau nei 500 asų, dovanojant mažiau formalumų nereikalauta). Esant tam tikroms sąlygoms galimas vienašališkas dovanojimo panaikinimas: apdovanotojo nedėkingumas (didelis įžeidimas, tuertinės žalos padarymas, pavojaus gyvubei kėlimas), jei dovanotojas prieš dovanojant neturėjęs vaikų, jų susilaukė. Privatinės teisės subjektas. Tai privatinės teisės santykių dalyviai – fizinai asmenys, ar jų junginai, turintys teisnumą (esminis) ir veiksnumą. Teisnumas – gebėjimas turėti civ. teisių ir pareigų (nuo gimimo iki mirties, išimtis dar negimęs). Veiksnumas – galėjimas savo veiksmais įgyti civ. teisių ir pareigų. Negalinčių savo veiksmais įgyti teisių ir pareigų pvz. nepilnamečių veiksnumą šiuo atveju papildo globėjai. Romos valstybės gyventojas, turintis status libertatis, status civitatis ir status familiae turėjo caput buvo visiškai teisnūs ir buvo personae. Status libertatis. Laisvės statusas, visi neesantys vergai. Vergas – ne teisės subjektas, o objektas. Jis neturi nei asmeninių, nei turtinių teisių. Ankstyvuoju laikotarpiu į vergą dar nežiūrėta kaip į daiktą, jis turėjo kai kurių asmeninių teisių (drausta atskirti artimus giminaičius juos perleidžiant, drausta vergų kraujo giminių santuoka). 3a. pr.Kr. vergas visiškai prilygintas daiktui (gyvuliui), 2 a. pr.Kr. – gamybos priemonėm. Vergovės šaltiniai – karų metu paėmimas į nelaisvę, gimimas iš vergės, neišsimokančio skolininko parsidavimas ar savo šeimos narių pardavimas vergijon (ne Romos teritorijoje) nuteisti mirties bausme ar katorga, laisvoji, turėjusi intymių ryšių su vergu ir nenutraukusi jų įspėta. 1a. pastebėtas vastybės kišimasis siekiant riboti vergvaldžių savivalę: drausta užmušti, sukaustyti mirties grandinėmis (baudž atsakomybė už vergo nužudymą), paversti gladiatoriais, sergantis vergas, paliktas be šeimininko pagalbos tampa laisvu. Žmogus, dėl kurio statuso teisme kilo abejonių, laikomas laisvu. Prievolės iš vergo sandorių. Vergas galėjo šeimininką padaryti savininku ir kreditorium, bet ne debitorium. t.y. už vergo prievoles šeimininkas neatsakė, bet atsakė už vergo padarytą žalą. Už vergo prievoles pareikšti ieškinį galima buvo pareikšti tik pagal pretorių teisę. Už vergo, paskirto prekybos įmonės, jos filialo valdytoju, ar prekinio laivo vadu sudarytus sandorius visiškai atsakė vergvaldys. Jei viskas, kas gauta pagal sandorį atiteko šeimininkui, jis visiškai ir atsakė, jei dalinai – atsakė iš dalies. Peculium – šeimininko nuo savo turto savarankiškai ūkininkauti vergui skiriamas turtas. Teisiškai visada likdavo vergvaldžio nuosavybė. Šeimininko atsakomybė už vergo prievoles ne didesnė nei pekulijus. Vergų išlaisvinimas. Manumissio. – kai vergui laisvę suteikė šeimimnkas. Ne vien privatus aktas 3 formos: 1. Manumissio testamento – vergas laikytas laisvu nuo testamento įsigaliojimo momento – testatoriaus mirties. Galėjo būti suteikta laisvė su jam privaloma įvykdyti sąlyga. Kol neįvykdyta nėra laisvas – tarpinė padėtis.2. Manumissio vindicta – kai vergas tampa laisvas taikant tariamą laisvės suteikimo procesą (vergvaldys, trečias asmuo, magistratas su vindicta)3. Manumissio censu – po šeimimninko pareiškimo cenzorius įrašydavo vergą į piliečių sąrašą ir šis tapdavo laisvas.Neformalūs išlaisvinimo būdai. Daug1. Manumisio inter amicos – dalyvaujant liudytojams2. Manumissio per epistolem – įteikiant paleidimo į laisvę raštą. Pagal ius civile netapdavo laisvais, o užimdavo Latini teisinę padėtį. 3. Manumissio in ecclesia – bažnytinė forma.Imperijos laikais pagal įstatymą (be šeimininko valios) jei šeimininkas palieka sergantį vergą, jei vergas padeda nustatyti šeimininko žudiką, jei vergas 20 m sąžiningai gyvena kaip laisvas.Išlaisvinimo ribojimai. Iš pradžių neribota. Vėliau įkurta spec. Komisija, kuriai reikia įrodyti paleidimo priežastį jei: 1. Šeimininkui nėra 20 m, 2. Vergui nėra 30 m.Niekinis paleidimas kai tai žalinga kreditoriams.Bausti už sunkius nusikaltimus netapdavo Romos piliečiais ir buvo išsiunčiami iš Romos.Status civitatis. Pilietybės statusas.Neturėti pilietybės tolygu neturėti laisvės: laikomas priešu už Romos įstatymų ribų. Ius conubii – teisė kurti šeimą, ius comercii – teisė dalyvauti civilinėje apyvartoje. Tik turintis abi šias teises pilietis buvo visiškai teisnus. Visi laisvieji Romos gyventojai status civitatis požiūriu sudarė 5 grupes: piliečiai (laisvieji), lotynai, peregrinai, atleistiniai, kolonai. Pilietybės įgijimas – gimstant (jei abu piliečiai – pilietis,jei motina pilietė – pilietis, jei ne – nepilietis)ir natūralizacija (tai įstatymo leidybos aktas priklausomas nuo tautos susirinkimo). Piliečiai: patricijai, klientai, plebėjai. Skirtinga teisių apimtis. Patricijai – visateisiai giminės organizacijos nariai, kurių tėvai priklausė senatui ilgai išsaugojo viešosios ir privačios teisės sričių monopoliją. Daug privilegijų; tikroji santuoka cum manu, teisė gauti žemę iš valstybinės žemės fondo ir kt. Klientai – įėjo į patricijų šeimas ir gimines teisiškai prikausomi nuo savo patronų, turėjo teisę į žemę, patronas privalėjo juos saugoti ir ginti jų teises teisme. Ikiklasikiniu laikotarpiu teisiškai išsilaisvino iš patronų valdžios, morališkai ir materialiai – liko. Plebėjai – neįėjo į gimininę organizaciją, matyt naujieji emigrantai, nepriklausomi kaip klientai, bet turėjo nelygią politinę ir teisinę padėtį: negalėjo eiti aukštų valstybės pareigų, būti senatoriais, neturėjo nuolatinės legalios teisės į žemę, drausta plebėjų ir patricijų santuoka. Vėliau susilygino.Peregrinai – svetimšaliai, beteisiai jei jų valstybės nebuvo sudariusios su Roma sutarčių. Į senosios teisės sritį patekdavo sudaręs spec. Patronažo sutartį su Romos piliečiu (tapdavo klientu). Ekonominė padėtis kur kas blogesnė, negalėjo sudaryti santuokos su piliečiais, įgyti nuosavybės teisės į res mancipi, vindikuoti daikto ir kt.Lotynai – Lacijaus gyventojai ir jų palikuonys, kartais vadinti ir Romos gyventojai, siekdami gauti žemės atsisakę pilietybės ir išvykę į kolonijas, neturėjo pilietybės, bet turėjo beveik visas turtines teises, dažnai ir teisę tuoktis su romėnais. Galėjo tapti piliečiais persikėlę gyventi į Romą (išvykdamas turėjo vietoj savęs ką nors palikti), natūralizacijos būdu, tapdamas miesto magistratu, municipalinio senato nariu, įskundęs kyšininką. Pasibaigus Lotynų sąjungos karui Roma buvo priversta spec. įstastymu suteikti pilietybę visiems Italijos gyventojams.Paleistiems į laisvę pagal pretorių teisę taip pat buvo suteikiamas lotyno statusas.Kolonai. Iš pradžių buvo smulkūs žemės nuomiminkai. Vėliau iš esmės tapo baudžiauninko prototipais, padėtis beveik lygi vergui – žemės vergas, ir jo vaikai priklausomi nuo nuomojamo žemės sklypo: draudžiama kolonui savavališkai palikti žemės sklypą, draudžiama žemvaldžiui perleisti sklypą prie kurio neprirašyti kolonai. Turėjo daug formalių teisių, nes priklausė piliečių grupei: tuoktis, būti savininku ir kreditorium, tačiau teisiškai negalėjo perleisti savo turto. Kolonu tampama: gimstant, jei bent vienas iš tėvų kolonas, savo noru, “elgetos”. Išsilaisvinama tik įgijus nuosavybės teisę į žemę ar patekus į episkopato globą. Teisiškai laisvi – ekonomiškai priklausomi.Atleistiniai. Įgyja savo šeimininko statusą. Teisių apimtis mažesnė nei gimusio laisvu. Atleistinis asmeninių ir turtinių santykių atžvilgiu priklausė nuo suteikusio laisvę – patronato santykiai =maždaug tėvas ir sūnus. 3 pagrindinės išlaisvinto jo pareigos:1. Obsequium – pagarba savo išlaisvintojui ir jo decedentams kaip sūnaus tėvui2. Operae – pareiga patarnauti savo patronui3. Bona – patronas, jo descedentai turėjo išlaikymo prievolių. Jie galėjo paveldėti atleistinio, nepalikusio įpėdinių, turtą pagal įstatymą.Šias teises patronas galėjo prarasti nepagrįstai įskundęs atleistinį, nedavęs išlaikymo ir bandęs pasipelnyti iš operae. Atleistinių rūšis Latini Iuniani – paleisti į laisvę neformaliu būdu, vėliau nustatyta, kad tai neturintys 30 m . paleisti ne per vindictam būdu bei senatvėje ar ligoje apleisti vergai.Status familiae. Šeimos statusas. Žmogus nepriklausantis jokiai šeimai, nepriklausė ir jokiai giminei, kartu seniausiais laikais negali būti ir pilietis. Šeimos galva – pater familias. Personae sui iuris (savos teisės asmenys) – priklausė tik pater familias, šeimos atžvilgiu visiškai savarankiškas asmuo. Personae alieni iuris (svetimos teisės asmenys) – priklausomi nuo pater familias. Nors jie ir buvo personae (teisės subjektais), bet ne savo naudai ir ne savo sąskaita. Jei pater familia ir palieka jiems kuo nors naudotis, tai jau yra peculium. Jų padėtis buvo praktiškai tolygi vergų padėčiai. Vėliau jų padėtis labai priartėjo prie personae sui iuris. Status controversiae ginčas dėl statuso. Dėl status libertatis 2 atvejais: 1. kai kas nors pareikšdavo pretenziją, kad žmogus iš tikrųjų yra vergas;2. kai vergas sužinodavo kad ištikrųjų yra laisvas. Norint užginčyti vergo statusą žmogus turėjo susirasti užtarėją pats negali ginčyti. Ginčus sprendė ypatinga nuolatinė kolegija vindikacijos forma. Kol vyko ginčas žmogus laikytas laisvu. Ginčai dėl status civitatis dažniausiai spręsti magistratų administracine teisena. Ginčas dėl status familiae buvo galimas jei kuris nors iš laisvų šeimos narių pretendavo į pater familias vietą, o kitas kitas jo teisę ginčijo, taip pat ginčas 2 asmenų dėl patria potestas tam pačiam žmogui. Sptręstas taip pat vindikacijos forma.Capitis deminutio. Teisnumo panaikinimas ar ribojimas, įvykdavo praradus 1 ar visus caput elementus. Capitis deminutio maxima (civilinė mirtis) – įvykdavo praradus laisvės statusą. Asmuo prarasadavo visas asmenines ir turtines teises. Iš pradžių tokio asmens skolos dingdavo, vėliau pretorius suteikė kreditoriams teisę pareikšti ieškinį tiems, kam atiteko turtas. CP media – kai asmuo netekdavo pilietybės, prarasdavo teises pagal ius civile, bet išsaugodavo pagal ius gencium. Prarasdavo teises į turtą. CP minima – persona sui iuris tampa persona alieni iuris, visiškai nutrūkdavo buvę šeimos agnatiniai santykiai, tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypač paveldėjimo, jam priklausantis turtas atitekdavo pater familias. Šiuo atveju skolos irgi išnykdavo, pretorius kreditoriams suteikdavo teisę pareikšti ieškinius pačiam capite minutus, pagal kuriuos naujasis pater familias turėjo padengti tokias skolas, arba atiduoti skolininko turtą kreditoriams.Pilietinės negarbės atvejai: ribojamas tokių asmenų teisnumas1. Intestabilitas (seniausias) – negali būti liudytoju, kviesti būti jo liudytojais – tai reiškė visišką teisinį neveiksnumą2. Infamia iuris kylanti iš cenzoriaus pastabos (negali būti ieškovas ir atsakovas teisme, prarado rinkimų teisę ir būti renkamas į magistratus), kai rinkimų pirmininkas išbraukdavo iš rinkimų sąrašo tuos kurie neverti, pretoriaus draudimas ginti teisme kito asmens, dalyvauti teisme per atstovą, pačiam būti atstovu (daug priežaščių)3. Turpitudo – infamia facti – privataus asmens poelgis,nors neįtrauktas į infamiarum sarašus, viešosios nuomonės laikomas tokiu (tam tikra profesija)Veiksnumas galėjimas savo veiksmais įgyti civ. teisių ir pareigų. Priklauso nuo asmens gebėjimo laisvai reikšti savo valią (susuję su amžiumi, psichikos būkle ir kt.). pagal amžių 3 grupės: Iki 7 metų neveiksnūsNuo 7 iki 12 ar 14 m. Nepilnamečiai riboto veiksnumo. Dėl sandorių dėl teisės perleidimo ar pareigų įgijimo tik gavus globėjo sutikimąNuo 12 ar 14 m. Iki 25 m. pilnamečiai veiksnūs turėjo teisę praštyti paskirti kuratorių, kuris ribojo jų veiksnumą (tiksantuokai ir testamentui sudaryti nereikėjo kuratoriaus sutikimo). Galėjo pretoriaus prašyti restitucijos.Silpnapročiai ir psichikos ligoniai neveiksnūs. Fiziniai trūkumai nedaug veikė veiksnumą. Moterų veiksnumas visada buvo mažesnis nei vyro.Ribotas eikvotojų kaip žmonių nesuvokiančių savo veiksmų veiksnumas ribotas. Jiems skirtas rūpintojas, be kurio leidimo eikvotojas galėjo tik įgyti turto. Globėjai – vaikams nuo 7 m. iki 12 ar 14 m., kuratoriai – pilnamečiams nuo 12 ar 14 m. iki 25 m., rūpintojai – eikvotojams. Juridiniai asmenys. Pagal dabartinę teisę – tai įmonės, įstaigos, organizacijos, kurios yra civilinių teisių ir pareigų subjektai, turi savo atskirą turtą ir savo vardu dalyvauja civilinėje apyvartoje, teisme ir arbitraže. Bruožai:1. civ. teisinių santykių atžvilgiu korporacijos prilyginamos f. asmenims,2. pavienių asmenų pasitraukimas iš korporacijos neturi įtakos jos teisiniam statusui,3. Korporacijos turtas nėra bendra ją sudarančių asmenų nuosavybė, nei konkrečių jos asmenų turtas,4. korporacija savo vardu gali būti kai kurių civ. teisinių santykių su f. asmenimis dalyvė per savo atstovus – f. asmenis.Aerarium (valstybės iždas) buvo romėnų tautos nuosavybė, reguliujamas viešosios teisės. Jį pakeitęs fiscus iš pradžių buvo imperatoriaus turtas, todėl jam buvo taikomos civilinės teisės normos. Išskirtinė jo padėtis lėmė kai kurias bendrųjų normų išimtis (privilegijas) – išieškoti į iždą netaikoma senatis, reikalavimai, kilę iš šio turto tenkinami greičiau. Kiek vėliau į iždo turtą pradėta žiūrėti kaip į valstybės turtą.Paveldėjom teisė. Dabar paveldėjimas – universalus mirusiojo teisių (turto kartu su skolomis ir reikalavimais) perėmimas. Nors pater familias testamentu turtą galėjo palikti bet kam, tačiau romėnų paveldėjimo teisės normos iš esmės garantavo turto išsaugojimą šeimoje – tai ir sudarė romėnų visuomenės pagrindą. Pagal primityvią teisę, mirus asmeniui, jo turtas tampa bešeimininkiu, atsiradus pariarchalinei šeimai kartu ir patriarchalinei nuosavybei, negali ūti ir kalbos apie bešeimininkį turtą (turtas priklauso šeimai, ne individuali pater familias nuosavybė). Paveldėjimas grįstas prigimtine teise, negalima keisti pavienių asmenų valia, šaukimas paveldėti tiesiogiai priklausė nuo giminystės laipsnio. Manoma, kad iki 12 lentelių įstatymo paveldėta tik pagal įstatymą – hereditas legitima. Didėjant individo įtakai ir reikšmei ekonominiam gyvenimui, šeimos galvos teisė disponuoti turtu stiprėjo. Atsiranda hereditas testamentaria – nors dar ribojamas (ius civile numatė pater familias teisę palikti turtą testamentu jam pavaldiems asmenims – jų šaukimas paveldėti privalomas). Privalomas paveldėjimas – esant testamentui, bet siekiant apsaugoti teisėtus artimųjų interesus. Toliau paveldėjimas plėtojosi kuriantis pretorių teisei – sukurtas institutas bonorum possessio, pretoriaus duodamas spec. interdiktas, pagal kurį palikimas perduodamas valdyti pretenduojantiems į jį asmenims, bet dėl kokių nors priežaščių nešauktiems jį priimti. Bonorum possessio nedarė asmens civiliniu įpėdiniu (nesuteikė ius kviritum), bet darė jo padėtį labai panašią (suteikdamas ieškinius). Skirtingai nuo ius civile pretorius įvedė paveldėjimą pagal laipsnius. Universalus mirusiojo teisių perėmimas – mirusiojio teisių ir pareigų perėjimas įpėdiniams, įpėdinis kaip mirusiojo asmenybės tesėjas atsako už palikėjo skolas ne tik paveldėtu, bet ir asmeniniu turtu. Singuliarinis mirusiojo asmens teisių perėmimas – tai pavienių teisių suteikimas tretiesiems asmenims palikėjo patvarkymu dėl atskirų turto dalių. Tokie asmenys netapdavo įpėdiniais ir neįgydavo jokių įpėdinio pareigų.Paveldėjimas pagal testamentą. Testamentas – tai vienašalis palikėjo paskutine valia grįstas sandoris, sudarytas laikantis nustatytų formalumų siekiant skirti savo teisių ir pareigų perėmėją. Neesant testamento, galiojo paveldėjimo pagal įstatymą nuostatos. 3 testamento rūšys:1. testamentum comittis calatis – tvirtintas taikos metu 2 kartus per metus kurijų susirinkimose. Iš pradžių tautos dalyvavimas buvo realus – susirinkimas galėjo ir nepatvirtinti testamento.2. Testamentum in procintu – sudaromas dalyvaujant tautai prieš į mūšį išrikiuotus karius. 3. Testamentum per mancipationem – palikėjas mancipatio būdu perduodavo visą turtą pasirinktam patikėtiniui – familiae emptor, šis įsipareigodavo vykdyti visus palikėjo patvarkymus, dalyvaujant 5 liudytojams ir svėrėjui. Prie testamento galėjo būti pridedami nuncupatio (žodiniai patvarkymai) ar tabulae testamenti (rašytiniai patvarkymai).Be privataus testameto formų buvo žinomi ir viešieji testamentai sudaromi dalyvaujant valstybės valdžios atstovams ar sudaromas teisme ir įrašant jį į protokolą ar jau sudarytą perduodant saugoti imperatoriui.Testamento sudarymo sąlygos:1. testamentai galėjo būti žodiniai ir rašytiniai svarbu, kad sudaryti dalyvaujant 7 liudytojams, o visas testamento sudarymo procesas – vientisas aktas. Buvo išimčių. 2. Testatorius turi būti factio testamenti activa, įpėdinis – factio testamenti passiva (testamentinis teisnumas) Pvz. moterys, kurioms nustatyta globa, negalėjo sudaryti testamento per mancipationem forma.3. svarbiausia sąlyga – skirti įpėdinį. Institutio heredis buvo viso testamento pagrindas. Iš pradžių įpėdinio skyrimas reikštas iškilmingais žodžiais (jei ne – testamentas niekinis). Net ir paliekant turtą įstatyminiam įpėdiniui, ir skiriant kitiems tik tam tikrus daiktus, privaloma skirti jį įpėdiniu, kitaip patvarkymai neturi juridinės galios. Kartu su institutio heredis romėnų teisė numatė ir substitutio – antrą įpėdinį, jei pirmasis nepriimtų palikimo. Privalomosios dalies institutas nustatė, kad nors ir galiojo testamento sudarymo laisvės principas, artimiasiems giminaičiams išsaugoma teisė į tam tikrą palikimo dalį. Senesniais laikais būdas formalus; surašant testamentą įpėdiniais privaloma skirti pavaldžius asmenis arba aiškiai pasakyti nušalinąs juos nuo paveldėjimo (eksheredituoti: sūnus kiekvieną atskirai, dukteris, vaikaičius – bendra fraze, Justinianas nustatė, kad eksheredituoti galima bet kokiais žodžiais, bet visus žemutinės eilės gimines pavardžiui). To nepadarius laikyta negaliojant visą testamentą (jei neekshereditavo sūnų ar netinkamai ekshereditavo) ar tik jo dalį. Paskirti pašalinį asmenį įpėdiniu neekshereditavus įstatyminio įpėdinio buvo neįmanoma. Ekshereditavimą reikėjo gerai pagrįsti. Teismas testamentus nors ir buvo ekshereditatio be svarbių priežaščių nieko nepaliekant artimiems įpėdinimas pradėti pripažinti negaliojančiais kaip sudaryti ne visai blaivaus proto asmens (ieškiniai pagal ius civile ar skundai magistratui). Privalomos dalies dydį iš pradžių sprendė teismas. Vėliau nustatyta dalis ¼ to, kas tektų pagal įstatymą. Justinianas šią dalį padidino. Eksheredituoti ar atimti privalomą dalį tapo galima tik įstatyme numatytais pagrindais.Paveldėjimas pagal įstatymą. Paveldėtojų eilės pagal ius civile:1. sui heredes (visi tie kurie taps sui iuris palikėjui mirus – sūnūs, dukros, vaikaičiai (tik kurių tėvas miręs), žmona santuokoje cum manu)2. agnati proximi – šalutinės agnatinės giminystės giminės – broliai, seserys, motina santuokoje cum manu.3. gentiles – genties, iš kurios kolęs palikėjas, nariai.Šaukti paveldėti tik artimiausi giminės, šiems nepriėmus (atsisakius ar mirus anksčiau), turtas tapdavo išmariniu.Paveldėtojų eilės pagal pretorinę teisę:1. heredes unde liberi – vaikai (ir emancipuoti).2. heredes unde legitimi – sui ir agnati proximi pagal ius civile.3. heredes unde cognati – visi mirusiojo kraujo giminės4. mirusiojo sutuoktinis.Paveldėtojų eilės pagal novelas:1. descedentai arba jų vaikai – vaikai ir vaikaičiai,2. ascedentai (motina, tėvas, seneliai) ir tikri mirusiojo broliai, seserys ir jų vaikai,3. netikri mirusiojo broliai, seserys ir jų vaikai,4. kiti šalutinės eilės giminaičiai,5. sutuoktinis.Artimesnio laipsnio įpėdiniai šalino tolimesnio laipsnio įpėdinius. Palikimo priėmimas. Palikėjo mirties faktas yra tik pagrindas perimti teises ir pareigas. 2 priėmimo stadijos:1. Delatio hereditatis – šaukimas paveldėti. Kai paveldi sui heredes – mirusiojo šeimos nariai gyvenę kartu jie tampa įpėdiniais palikimo metu, jokių valingų veiksmų priimti palikimą nereikia (atsisakyti palikimo jie negalėjo). Palikimo stadijos susilieja. Kai paveldi extranei heredes – nesantys paikėjo šeimos nariais, jie turėjo išreikšti valią – priimti palikimą.2. asquistio hereditatis – palikimo priėmimas.Laikotarpiu tarp 1 ir 2 stadijų palikimas vadintas hereditas iacens (gulintis). Pagal seną ius civile – bešeimininkis ir jį paimti nėra vagystė, įvedus bonorum possessio jau negalima tapti palikimo būdu usicapio pro herede būdu. Markas Aurelis nustatė, kad bet koks tokio turto išgrobstymas prilygsta nusikaltimui. Paveldėjimo transmisija – tai paveldėjimo teisės perkėlimas šuakiamojo paveldėti, nespėjusio priimti palikimą įpėdiniui. Labai ribota, nes paveldėjimo teisė laikyta asmenine. Įpėdinio neribotos atsakomybės už palikėjo skolas principas – atsako už palikėjo skolas ir savo turtu. Pretorius suteikė sui heredes teisę susilaikyti nuo paveldėjimo, jie likdavo heredes, bet kreditoriams nedavė teisės pateikti jiems ieškinį ir siūlė bonorum possessio kitiems asmenims, galintiems būti įpėdiniais nesant pirmų. Visiems atsisakius, skelbtos palikėjo turto varžytynės palikėjo naudai. Vergui pretorius suteikė teisę atskirti savo turtą nuo palikimo ir perduoti jį kreditoriams (išsaugodavo testamentu suteiktą laisvę). Privilegija karimas (už palikėjo skolas atsakė paveldėtu turtu), neturintiems 25 m (taikyta restituto integru). Justiniano bendra taisyklė nustatė, kad įpėdinis per 30 d nuo delatio dalyvaujant liudytojams ir notarui pradėjęs sudarinėti paveldėto turto sąrašą ir sudaręs per 60 d atsako tik tuo turtu, kuris buvo surašytas. Iš įpėdinio galima atimti jau priimtą palikimą, paiškėjus, kad jis jo nevertas. Toks turtas atiduodamas kitiems įpėdiniams ar tekdavo iždui.Legatai – teisės ginamas labai formalus testatoriaus įpareigojimas testamentiniam įpėdiniui įvykdyti prievolią vieno ar kelių asmenų naudai. Patvarkymai galiojo tik sumokėjus visas palikėjo skolas, palikti tokį testamentą, kuriame būtų tik legatai pagal ius civile negalima (tik paskyrus įpėdinį). Rūšys:1. Legatum per vindictionem – legato gavėjui perleidžiamas konkretus daiktas ar servitutas. 2. Legatum per damnationem – legato gavėjas įgyja teisę reikalauti iš įpėdinio įvykdyti legate nurodytą prievolę.3. Legatum sinendi modo – įpedinis įpareigotas netrukdyti legatoriui paimti legate nurodytą daiktą. 4. Legatum per praeceptionem – neaišku koks.Fideikomisas – raštu ar žodžiu duoti įpėdiniui neformalūs patvarkymai atlikti veiksmus ar perduoti daiktą tretiesiems asmenims. Iš pradžių vykdyti buvo neprivalomas, vėliau užtikrintas teismine gynyba. Labiausiai paplitusi forma – codicillus – įpėdiniui adresuotas raštas. Universalus fideikomisas – kai įpareigojama perduoti visą palikimą, fiduciarijus išsaugojo tik įpėdinio vardą, o palikimo savininku ir skolininku tapdavo fiduciarijus. Legatų ir fideikomisų dydžio ribojimai. Iš pradžių neribojama. Vėliau – negalima patvarkymu palikti daugiau kaip 1000 asų, daugiau nei paliekama įpėdiniui. Vėliau ne mažiau nei ¼ turi likti įpėdiniui.Realinės sutartys – jei kyla iš daikto perdavimoMutuum – paskolos sutartis – kai paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjo nuosavybėn pinigų sumą ar tam tikrą kiekį kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų, numatant skolininko pareigą, pasibaigus sutartimi nustatytam terminui ar kreditoriui pareikalavus, grąžinti tiek pat pinigų ar daiktų. Būdingi požymiai:1 reali sutartis, įgauna galią tik nuo daikto perdavimo momento,2 sutarties dalykas – pinigai ar tam tikras kiekis kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų,3 tuos daiktus skolos davėjas perduoda skolininko nuosavybėn,4 skolininko pareiga grąžinti tiek pat ir tos pačios rūšies daiktų, kiek gavo.Senatus consultum Macedonianum uždrausta pavaldiems vaikams imti paskolas be šeimos galvos sutikimo.Commodatum – panaudos sutartis – komondantas perduoda komodatoriui laikinai naudotis naudotis indivvidualiai apibrėžtą daiktą, o komodatorius įsipareigoja pasibaigus naudojimosi laikotarpiui grąžinti tą daiktą nesugadintą. Skirtumas nuo paskolos sutarties:1 objektas – tik individualiai apibrėžti nesunaudojami daiktai,2 paskolos sutartimi daiktai perduodami nuosavybėn, panaudos – tik laikinai naudotis.3 nevienašalė, paskolos – griežtai vienašalė.4 pagal paskolos sutartį gavėjis privalo grąžinti tiek pat, pagal panaudos – tą patį daiktą.5 pagal paskolos sutartį daiktų atsitiktinio sugadinimo rizika tenka paskolos gavėjui kaip savininkui, pagal panaudos sutartį – panaudos davėjui, kuris yra savininkas.Šalių teisės ir pareigos:1. komondantas negali anksčiau laiko išsireikalauti daikto, jo pareiga perduoti tinkamą daiktą, atlyginti turėtas išlaidas, susijusias su daikto išlaikymu (išskyrus natūralias)2. komodatoriaus pareiga grąžinti daiktą nesugadintą.Atsakomybė: panaudos davėjas atsakė už tyčią ir didelį neatsargumą (dovanotam arkliui į dantis nežiūri), panaudos gavėjas – ir už nedidelį neatsargumą.Depositum – pasaugos sutartis – depondentas perduoda kitam asmeniui depozitarijui daiktą pasaugoti, o depozitarijus įsipareigoja neatlygintinai tam tikrą laiką tą daiktą saugoti ir grąžinti nesugadintą.Požymiai:1 sutartis realinė,2 pasaugos dalykas – individualiai apibrėžti daiktai (išimtis – pinigai)3 nereikalauta, kad pasaugos davėjas būtų duodamnų daiktų savininkas4 pasaugos gavėjas net nebuvo daikto valdytojas5 esminis skirtumas nuo nuomos sutarties – neatlygintinumas6 terminas – nebūtina sąlyga 7 išsaugotas daiktas pasibaigus terminui ar pagal pasaugos davėjo pareiškimą turėjo būti grąžinti pasaugos davėjui.Šalių teisės ir pareigos:1 pasaugos davėjo pareiga atlyginti visas turėtas išlaidas, susijusias su daikto saugojimu, taip pat atlyginti nuostolius, padarytus duodant pasaugoti daiktus duodamiems daiktams.2. pasaugos gavėjo pareiga saugoti daiktą (kaip paprastas šeimininkas) tam tikrą laiką ir grąžinti daiktą (ir iš jo gautas pajamas) nesugadintą.Atsakomybė – pasaugos gavėjas atsakė už tyčią ar didelį neatsargumą, priėmęs saugoti ypač sunkiom sąlygom (gaisro, potvynio) (depositum miserabile) už žalą atsakė dvigubai.Depositum irregulare – neįprasta pasauga, kai saugoti perduodami rūšiniais požymiais apibrėžti daikta (ne dėžutėje ar kitaip individualizuoti)Įkeitimo sutartys. Seniausia forma – fiducia – kai skolininkas perduodavo kreditoriaus nuosavybėn kokį nors daiktą, su sąlyga įvykdžius įsipareigojimą jį grąžinti. Pignus forma nustatyta dvišalė prievolė; įkaito davėjas atsako už žalą, padarytą įkaito gavėjui dėl įkaito savybių, įkaito turėtojas privalėjo elgtis su įkaitu kaip geras šeimininkas, neturėjo teisės net naudotis daiktu (kitaip būtų įvykdęs naudojimosi vagystę).Bendrovės sutartis (societas) – pagr. elementai – asmenų susivienijimas ir bendro ūkinio tikslo siekimas. Pagal turto susivienijomo laipsnį bendrovės skirtos:1. Absoliuti bendrovė – suvisuomenintas visas turtas, net įgytas atsitiktinai (paveldėtas)2. Ribota bendrovė – suvisuomenintas tik bendrovės ūkinės veiklos įgytas turtas3. Bendrovė įsteigta tam tikrai ekonominei veiklai vykdyti, kitą veiklą bendrovė vykdė atskirai4. Laikina bendrovė – vienkartinei veiklai vykdyti.Narių įnašai gali būti pinigų, kitokių turtinių vertybių formos, taip pat paslaugos, nebūtinai lygūs. Galėjo būti bendrovės bendroji nuosavybė, galėjo liktiir kiekvieno nario nuosavybe. Bendrovės nariai dalinosi pelną ir nuostolius sutartyje nustatytomis dalimis ar po lygiai. Bent vienam nariui pasitraukus bendrovės sutartis nutraukiama, taip pat bent vienam nariui mirus, ar dėl capitis deminutio, taip pat dėl bendrovės nario neturtingumo. Atsisakius laikinos bendrovės sutarties jei gautas pelnas , atsisakiusi šalis jo negauna, jei patiriami nuostoliai, išlaidos, atitinkama jų dalis tenka atsisakiusiajam. Atskirai apibrėžtų daiktų, įnešamų kaip indėlis, atsitiktinio dingimo rizika tenka visiems bendrovės nariams nuo sutarties sudarymo momento, o rūšiniais požymiais apibrėžtų – nuo jų perdavimo momento. Bendrovės narių atsakomybė – kiekvienas narys turi rūpestingai tvarkyti bendrus reikalus. Jis yra atsakingas jei bendriems reikalams skiria mažiau dėmesio nei saviems. Tačiau jei jis nerūpestingai tvarko ir savo reikalus, nėra atsakingas už tokį nerūpestingą visuomeninių reikalų tvarkymą – culpa in conkreto. Santykiai su trečiaisiais asmenimis. Bendrovė neturėjo juridinio statuso, todėl jos nariai veikė savo vardu – sudaręs sandorį tapdavo kreditorium ir skoliniku. Tik kai pagal sandorį gautos vertybės buvo perduotos į bendrą kasą, buvo galima pareikšti ieškinį ir kitiems bendrovės nariams kaip pratirtėjusioms iš to sandorio. Teisių įgyvendinimas – tai konkretaus subjekto galimybė savo veiksmais patenkinti savo teisei neprieštaraujančius interesus. Kyla but inybė priversti kitą – įpareigotą subjektą sudaryti tam sąlygas (atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų). Teismine gynyba įpareigotas subjektas priverčiamas atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų, jei to nedaro gera valia. Seniausiais laikais įprastas būdas įgyvendinti teises buvo savigyna, grindžiama savivale, dažnai pažeidžiant įpareigotos šalies interesus (asmuo pats ar gentainių padedamas priversdavo elgtis įpareigotą šalį pagal nusistovėjusius papročius).Po ir klasikiniu laikotarpiu savigyna leista tik neperžengiant būtinosios ginties ribų (prieš prievartą galima vartoti jėgą). Ieškinys – pagrindinė subjektinės teisės egzistavimo prielaida. Ieškinys digestuose – asmens teisė įgyvendinti savo reikalavimą teismine tvarka. Pagal romėnus ne subjektinės teisės pažeidimo faktas yra teisės gynybos pagrindas, o apie subjektinę teisę galima kalbėti tik tada jei ji užtikrinta ieškiniu (jei magistratas numatė galimybę ją ginti pateikiant ieškinį). Nėra ieškinio, nėra teisės. Rūšys. 1. Pagal ginčo dalyką:Daiktiniai (nuosavybės, servitutų, įkeitimo teisės) – vindikacinis, negatorinis, publiciana – ginčo dalykas daiktas, pateikiamas bet kuriam teisės pažeidėjui. Atsižvelgiant pagal tikslą daiktiniai ieškiniai sirstyti:a. dėl pažeistų teisių atkūrimo,b. baudžiamieji ieškiniai,c. mišrieji – siekta ir atlyginti nuostolius, ir nubausti.Asmeniniai – ginčo dalykas konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, pateikiamas konkretaus santykio subjektui.2. nuo pretorių laikų:Civiliniai – griežtos teisės (ctricti iuris) (teisėjas privalėjo remtis remtis tik sutartimi ar įstatymu, nors ir matė, jog suklysta)Pretorių (actio honoraria)Geros valios (bonae fidei) – teisėjas gilinosi į sutarties esmę, aiškinosi, tai ko siekė šalys, o ne tai kas joje ar įstatyme parašyta. Ieškovo teisė grįsta faktinėmis aplinkybėmis o ne įstatymo raide.Dar skirti:1. Išvestiniai ieškiniai, kai teisėjui pavesta nagrinėti bylą pagal jau esamą praktikos pripažintą ieškinį.2. Ieškiniai su fikcija, kai pretorius nurodė išspręsti ginčą remiantis fikcija – lyg tam tikrų faktų nė nebuvę arba kad jie buvę.Atskirą grupę sudarė kondikcijos, kuo skyrėsi nuo ieškinių nežinoma, skirtos abstraktiems reikalavimams grindžiamiems ius civile. Legisakcioninis procesas ir jo formos. Seniausia civilinio proceso forma. 2 stadijos ius ir iudicium, jas skiria litiscontestatio. In iure byla nenagrinėta iš esmės, sprendimas nepriimamas. Magistratas bylos nenagrinėjo, o perdavė privatiems asmenims. Būtina sąlyga – šalių dalyvavimas. Atsakovo dalyvavimas – ieškovo reikalas. Tam ieškovas galėjo naudotis spec. procesine priemone – ius vocatio – ieškovas bet kur sutikęs atsakovą galėjo reikalauti, kad tas vyktų į teismą (negalėjo veržtis į atsakovo namus). Besipriešinančiam atsakovui taikyta manus iniectio – jis tartum pagal teismo sprendimą tapdavo priklausomas nuo ieškovo (formuliarinio proceso laikotarpiu atvesdinimas jėga bei manus iniectio panaikinti ediktu, pakeista bauda in duplum). Atsakovui negalint vykti su ieškovu, turėjo pažadėti atvykti kitą dieną, šį pažadą turėjo kas nors laiduoti. Rūšys:1. Legis aactio sacramenti – iš esmės procesas – lažybos. Tai bendroji forma, kuria galima nagrinėti įvairius ieškinius, kuriems nenustatyta spec. forma. Šalys iškilmingai prieš magistratą viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo tiesai patvirtinti skiria tam tikrą sumą, teismas formaliai sprendžia kas tą sumą pralošė. (pralošusios šalies suma tenka iždui)Jei ginčo objektas – daiktas – būtina jį ar jo dalį pateikti. 2. Legis actio per manus iniesctionem – nagrinėti tam tikri ieškiniai dėl prievolių. Ieškovas vedėsi į teismą atsakovą ir tardamas tam tikrą formulę dėjo ant jo ranką, atsakovui čia pat nesumokėjus, vedėsi jį pas save ir galėjo sukaustyti grandinėmis. Neatsiradus norinčiam jį išpirkti (turguje per 60 d. 3 kartus), skolininkas tapdavo kreditoriaus nuosavybe. Skolininkas paliestas manus iniectio pats ginčyti skolos negalėjo, už jį tai galėjo padaryti trečias asmuo, pats prisiimdamas visą atsakomybę.3. Legis actio per pignoris capionem – asmuo, turintis reikalavimo teisę ir atsakovui neįvykdžius prievolės, tardamas tam tikrus iškilmingus žodžius pasiimdavo skolininkui priklausantį daiktą, net nedalyvaujant valdžios atstovui ar pačiam skolininkui. Ši forma taikyta tik kai kuriems religinio ar viešo pobūdžio reikalam. 4. Legis actio per iudicis postulationem – žinių mažai. Manoma, kad po šalių pareiškimo magistratui nebuvo lažybų siūlymo.5. Legis actio per condicionem – šalys dėstė pretenzijas magistratui, paskui ėjo condictio ir litisconstentatio, po 30 dienų šalys vėl vyko pas magistratą ir rinkosi teisėją, paskui byla perkelta į stadiją in iudicium.Formuliarinis procesas. Šalys magistrato akivaizdoj savo reikalavimus reiškė laisva forma, o pretoriaus pareiga buvo šiuos reikalavimus teisiškai įvertinti, nustatyti ginčo esmę, juos surašyti spec. rašte teisėjui, paskirtam nagrinėti bylą. Formulė –tai sąlyginis įsakymas, pagrindas teisėjui. Formuliarinio proceso ašisi – formulė – stadijos in iure tikslas (ją šioje stadijoje reikėjo gauti), ir stadijos in iudicio pagrindas (be jos bylos nagrinėjimas neįmanomas). Formulės struktūra:Pagrindinės dalys:1. Iudicis nominatio – nurodytas teisėjas, kuriam siunčiama nagrinėti2. Intentio (in rem ar in personam; sritcti iuris ar bonae fidei, certa – konkreti suma ar konkretus daiktas ar incerta)– išdėstoma pretenzija3. Comdemnatio – pavedimas teisėjui išteisinti atsakovą arba priteisti ieškovo naudai, atsižvelgiant ar pasitvirtins intentio ar ne. Svarbiausios 1 ir 3 dalys. Būtinos 1 ir 2. Papildomos dalys: (esant sudėtingesnei bylai)1. Demonstratio – trumpai išdėstyti faktai ir bylos aplinkybės2. Adiudicatio – suteikė teisę teisėjui įpareigoti šalį pvz. perduoti ginčijamą daiktą, išmokėti kompensaciją.Kartais papildomai įrašyta exceptio (dėstoma comdenatio neigiama sąlyga, kad išvengtų atsakovo nuteisimo) ir praescriptio (prierašas formulės pradžioje įvairiais tikslais)Formula ficticia – kai pretorius nurodydavo teisėjui nagrinėti bylą neatsižvelgiant į ištikrųjų buvusias tam tikras aplinkybes. Jos pagrindas ne ius civile, net faktinės aplinkybės.Confessio in iure – tai atsakovo pripažinimas ieškovo pretenzijų stadijoje in iure. Toliau tęsti proceso nereikėjo ir ieškovas iškart gaudavo vykdomąjį ieškinį. Priesaika procese – stadijoje in iure pareiškusios pretenzijas šalys galėjo siūlyti viena kitai pretenzijas patvirtinti priesaika ir taip baigti ginčą. Neprivaloma, kartais privaloma. Atmetus, procesas vyko toliau. Sutikus dvejopos pasekmės:1. prisiekus ieškovui, procesas nutraukiamas, jam suteikiama išskirtinio ieškinio teisė,2. prisiekus atsakovui, jis buvo laisvas ir nuo tolesnių ieškovo pretenzijų. Litiscontestatio reikšmė – 1. procesinė ginčo šalių sutarties perduoti savo bylą spręsti teisėjui reikšmė.2. atsirasdavo tam tikri teisiniai padariniaia. atsiranda naujas procesinis santykis – šalių įsipareigojimas paklusti teismo sprendimui, b. ieškovas praranda teisę pateikti ieškinį, net jei ginčas ir neišsprendžiamas.c. bylos aplinkybės nagrinėjamos tik buvusios litisconstentatio momentu.d. nuo šio momento labai sugriežtėdavo atsakovo atsakomybė ieškovui. Po litisconstentatio byla pereidavo į stadiją in iudicio – teisenos šioje stadijoje nesaistė jokie formalumai, jei teisėjui byla neaiški, prisiekęs kad jam neaišku galėjo ją perduoti kitam teisėjui, teisėjo sprendimas buvo proceso baigiamasis aktas. Teismo sprendimo ginčijimas. Kadangi teismų sistema neskirstyta į pakopas, jokia apeliacija kaip dabar suprantama neleista. Galima buvo ginčyti teismo sprendimą ir įrodinėti kad dėl tam tikrų priežaščių jis niekinis, jo nėra. Ir bylą perduoti nagrinėti kitam teisėjui. Atsakovas galėjo prašyti pretorių sustabdyti išieškojimą (tai neveikė paties sprendimo), ar taikyti procesinę priemonę restitutio integrum (pretorius galėjo įsakyti nekreipti dėmesio į sprendimą lyg jo nebuvo, galima tikėtis, kad byla bus perduota nagrinėti kitam teisėjui). Visos šios priemonės išimtinės, priklausė tik nuo magistrato valios. Actio iudicati. Tai ieškinys vykdyti teismo sprendimą, nes priteisus skolą sprendimas iškart nebuvo vykdomas – reikėkėjo pateikti actio iudicati, tada pretorius atiduodavo ieškovui atsakovą. Atsakovas nuo sprendimo priėmimo turėjo 30 d. įvykdyti sprendimą geruoju. Laikui bėgant asmeninė skolininko atsakomybė beveik visai pakeista į turtinę. 2 rūšių išieškojimas:1. Universalus realinis išieškojimas iš esmės reiškė bankrotą. Kreditoriui pretorius perdavė visą skolininko turtą. Paskirtas spec. magistratas iš pradžių skolininko turtą parduodavo urmu aukcione, vėliau buvo galima parduoti ir dalimis. 2. Spec. realinis išieškojimas – kai ieškovo prašymu pretorius siūlė paimti vieną ar kelis skolininko daiktus, šiam jų neišsipirkus per 2 mėn. Paimti daiktai buvo parduodami aukcione.Išskirtinės pretorių teikiamos gynybos priemonės. 1. Interdiktai – ai iš esmės buvo administracinės privačių asmenų gynybos priemonės ne ius civile o pareigūno imperium pagrindu. Pretorius pats tytrė bylą, jo duotas įsakymas – decretum, jei draudė – interdictum. Iš pradžių jie buvo besąlyginiai, paskui pretorius ėmė skelbti bendrus interdiktus – sąlyginius (jei pasitvirtins ieškovo pretenzija – privalomas vykdyti, jei ne – ne). Interdiktai pagal turinį: interdicta restitutoria (restitucija), interdikta exhibitoria (ginčijamo daikto pateikimas), interdikta prohibitoria (draudimas atlikti tam tikrą veiksmą). Interdiktai valdymui ginti. Interdicta popularia pateikti gali bet kuris pilietis. Gynė tiek privačią tiek viešąją teisę.2. Stipulationes praetoriae – tai savanoriškas (kartais pretorius galėjo priversti) iškilmingas pasižadėjimas pretoriaus akivaizdoje sumokėti skolą ar atlikti kitą veiksmą. Neretai buvo tvirtihnamas laiduojant trečiam asmeniui.3. missio possesionem – pretorius perduodavo prašytojui vladyti ginčijamą daiktą (missio in rem specialem) ar visą turtą (missio in bona).4. Restitutio integrum – šalies grąžinimas į pirmykštę padėtį. Taikoma tik esant didelei žalai ir dėl svarbių priežaščių (error, dolus, capitis deminutio, nepilnametystė, asmens patyrusio žalą nebuvimas) – ar svarbios sprendė pretorius. Tam pretorius galėjo taikyti įvairias gynybos priemones – suteikti ieškinį, ar 1-3 priemones.Ekstraordinarinis procesas. Administracinė teisinė bylų nagrinėjo tvarka, viena stadija. Bylas tyrė magistratai, provincijų valdytojai, vėliau imperatorių vietininkai. Naujoji teisena rėmėsi ne šalių susitarimu paklusti teiėjo sprendimui, o turinčio valdžią pareigūno įsakymais – esminis bruožas. Į teismą šalys kviestos oficialiai, dalyvaujant valstybės valdžios atstovui (vėliau buvo galima net areštuoti atsakovą), ieškovo skundas įrašomas į teismo įstaigos protokolą ir oficialiai įteikiamas atsakovui. Proceso pradžia – ieškovo pretenzijos išdėstymas ir atsakovo jos ginčijimas. Byla pradėta tik esant ieškovo pareiškimui, teismas pats nerinko įrodymų, negalėjo priteisti daugiau nei prašė ieškovas – rungimosi principai. Apeliacija – priimtą sprendimą (decretum) buvo galima ginčyti aukštesniam pagal rangą magistratui iki imperatoriaus. Sprendimą vykdė valdžia administracinėmis priemonėmis, paimdama ginčijamą daiktą, nereikėjo actio iniudicati. Gerokai ribojo viešumą – teismas uždaroje patalpoje, beveik visi procesiniai veiksmai fiksuoti teismo protokole.Šeima Romoje buvo asmenų visuma, susijusi giminystės ryšiais: vędę sūnūs su žmonomis ir vaikais, klientai ir vergai. Monogaminė. Patriarhalinė. Ją siejo šeimos galva – pater familias – valdžia, bet ne kraujo ryšiais grįsta giminystė. Šeimą galėjo sukurti tik Romos pilietis turintis ius conubii. Pater familias – svarbiausias šeimoje, nepriklausomas nuo niekieno valdžios šeimoje, jo valdžia šeimos nariams seniausiu laikotarpiu mažai kuo skyrėsi nuo valdžios vergams. Tik pater familias buvo visiškai teisnus – persona sui iuris visi kiti buvo prilausomi nuo neribotos pater familias valdžios – alieni iuris. Jų įgytas turtas automatiškai tapdavo pater familias turtu, o šis jokių pareigų pagal tokius sandorius neįgyja. Vėliau pater familias gerokai apribota. Visi pavaldūs vienvaldžiam pater familias laikyti giminėmis – agnatais. Kraujo ryšys teisinės reikšmės neturėjo. Agnatinė giminystė likdavo ir pater familias mirus. Nustatoma tik pagal vyriškos lyties liniją, kadangi pavaldumas buvo tik šeimos tėvui. Skirstyta į tiesioginės (gimę vieni iš kitų) ir šalutinės (gimę iš vieno bendro protėvio) eilės giminystę ir į laipsnius. Kognatinė giminystė grindžiama kraujo giminyste. Tiesioginės (aukštutinės – giminės, iš kurių kilęs konkretus asmuo, ir žemutinės – kilę iš konkretaus asmens) ir šalutinės eilės, įvairių laipsnių. Santuoka – šeimos kūrimo pagrindas. Per visą Romos istoriją žmona, moteris nebuvo lygiateisė su vyru. 2 santuokos rūšys: 1. santuoka, sudaryta peregrinų ir kitų laisvųjų, neturinčių teisės sudaryti romėniškos santuokos.2. teisėta romėniška santuoka. Ši santuoka irgi buvo 2 rūšių:2.1. Cum manu – žmona patekdavo visiškon vyro priklausomybėn – iš sui iuris tapdavo alieni juris – įvykdavo capitis deminutio. Buvusi tėvo valdžioje, pereidavo vyro valdžion, teisiniu požiūriu tapdavo svetima buvusiai šeimai. Cum manu sudarymas labai formalus, nutraukiam tik vyro iniciatyva2.2. Sine manu – žmona nepatekdavo vyro valdžion, o senaisiais laikais net neatsirasdavo teisinių žmonos ir vyro ryšių. Ji ir toliau likdavo ankstesnės šeimos agnate. Sine manu sudarymas neformalus, tai faktinė padėtis, su kuria sieti tam tikri teisiniai tėvų ir vaikų tarpusavio santykių padariniai, o tam pakako žmonai ateiti į vyro namus esant abipusiam susitarimui sudaryti santuką (jei alieni iuris, reikėjo ir jų pater familias pritarimo) nutraukiama ne tik abipusiu susitarimu, bet ir vienasmeniu vyro ar žmonos valios išreiškimo aktu. Nesantuokinis gyvenimas, kai sugyventiniai turėjo tikslą sukurti šeimą ir nė vienas jų nesusituokęs vadintas konkubinatu. Vaikai, gimę konkubinate nors ir nebuvo teisėti, skyrėsi nuo neteisėtų (liberi naturales), įgijo kai kurių paveldėjimo, įteisinimo ir kt teisių. Daug teisių turėjo ir sugyventinė.Santuokos sudarymas. Dar iki santuokos romėnų teisė žinojo sužadėtuvių institutą – sponsalia. Numatytos sankcijos už jos pažeidimą: seniausiais laikais – teisė reikalauti atlyginti nuostolius, pretorių teisė numatė kad tai užtraukia infamia, imperijos laikotarpiu – šalis be svarbių priežaščių pažeidusi sponsalia praranda teisę į duotų dovanų grąžinimą, ir privalo grąžinti gautas.3 santuokos sudarymo būdai:1. Confarretio – religinis aktas, dalyvaujant 10 liudytojų, žyniams, tik asmenys gimę iš šios santuokos galėjo eiti aukštas šventikų pareigas. Ši forma būdinga patricijų santuokoms.2. Coemptio – tariamas žmonos pirkimas iš pater familias ar globėjo – mancipatio.3. Usus – faktinis sutuoktinių gyvenimas 1 metus (taikoma įgyjamoji senatis)Santuokos sudarymo sąlygos:1. Santuokinis amžius 12 ir 14 m,2. Sutikimas sudaryti santuoką, senaisiais laikais tai tik pater familias (ir tėvo ir senelio) ir ar nuotakos sui iuris globėjo sutikimas, vėliau ir sutuoktinių sutikimas,3. Ius conubbi – drausta skirtingų visuomenės sluoksnių, giminių, laisvų ir atleistinių, provincijos valdytojo ir provincijos moters, globėjo ir globotinės santuoka.Santuokos nutraukimas. Sąlygos, būtinos susituokti, išnykimas sudarė pagrindą ją nutraukti: dėl capitis deminutio: maxima (vergai neturėjo ius conubbi), media (nepiliečiai išskyrus Latini veteres neturėjo ius conubbi) minima (jei atsirasdavo tarp sutuoktinių agnatinė giminystė), cum manu gali nutraukti vyras, sine manu – bet kuris iš sutuoktinių.Sutuoktinių tarpusavio santykiai. Cum manu (asmeninė ir turtinė priklausomybė nuo vyro) ir sine manu (asmeninė ir turtinė nepriklausomybė) skyrėsi. Išlaikyti šeimą buvo vyro pareiga, žmona ir vaikai turėjo teisę į išlaikymą. Dos – tai tik tas turtas, kurį iš savojo specialiai besituokiančiam vyrui išskirdavo jo žmona ar jos pater familias ar kas nors kitas. Pagrindinė paskirtis iš pradžių – padėti vyrui padengti šeimos išlaikymo išlaidas, vėliau – turėjo apsaugoti vyrą nuo ištuokos žmonos iniciatyva. Vėlesnių laikų teisė numato dos palikti vyrui tik išsituokiant dėl žmonos kaltės, panaikinti visi išskaitymai iš dos. Klasikiniu laikotarpi vyras nors teisiškai ir buvo dos savininkas, bet faktiškai tik jo naudotojas kol egzistavo santuoka. Donatio propter nuptias – senaisiais laikais tai paprotys iki vestuvių duoti dovanų būsimai žmonai. Vyras ir toliau lieka dovanotų daiktų savininku ir naudojasi jais kaip ir anksčiau. Žmona galėjo reikalauti greąžinti ne tik dos bet ir donatio esant nepagrįstai ar nuo jos nepriklausomai ištuokai. Priešpriešiniai dos ir donatio propter nuptias institutai buvo sutuoktinių teisių garantas išsituokiant, ir sudarė kažką panašaus į bendrą šeimos nuosavybę, kuri buvo šeimos ekonominė bazė (labai patvari, nes nekilnojamas turtas sudarantis dos ir donatio negalėjo būti perleidžiamas)Tėvų ir vaikų santykiai..Patria potestas pripažinta tik tėvo valdžia vaikams. Net ir tėvui mirus, motina neturėjo jokių teisiį į vaikus. Tik pripažinus kognatinę giminystę kai kurie jos santykiai su vaikais įgavo teisinę išraišką (teisė į tarpusavio išlaikymą, paveldėjom teisė vini kitų atžvilgiu) Patria potestas neturėjo tėvas nesantuokiniams vaikams, vaikai jo atžvilgiu taip pat neturėjo jokių teisių. Palaipsniui patria potestas silpnėjo, romos imperijos pab. jau pripažintas vaikų turtinis savarankiškumas. Patria potestas atsiradimas: gimus vaikui teisėtoje santuokoje, neteisėtiems vaikams – tik juos įteisinus legitimatio būdu, svetimiems vaikams – juos įsūnijus: įsūnijant persona sui iuris taikyta arogatio (tautos susirinkime), alieni iuris taikyta adoptio (atliekama kaip ir mancipatio sūnui triguba, moterims ir vaikaičiams – vienguba)Globa (moterims, nepilnamečiams, ir eikvotojams), rūpyba (bepročiams, neturintiems 25 m ir eikvotojams). Skyrėsi tik globėjo ir rūpintojo atliekamų funkcijų tvarka: globėjas formaliu sutikimo aktu suteikdavo globotinio sandoriui teisinę galią, rūpintojas – neformaliu Senaisiais laikais jei globėjas nepaskirtas testamentu, skiriamas tokia pat tvarka kaip ir šaikimo paveldėti. Globėjo valdžia globotiniui ir jo turtui labai panaši į pater familias valdžią. Globa buvo teisė, pamažu tapo visuomenine prievole. Tada atsirado 3 globos steigimo būdas – kai jį skiria kompetetingi valdžios vyrai. Susidaro ieškinių sistema globėjui dėl eikvojamo globotinio turto, nerūpestingai tvarkomų reikalų. Imperijos laiku įvesta įstatyminė globotinio hipoteka visam globėjo turtui. Konsensualinės sutartys – jei prievolei atsirasti pakanka vien šalių susitarimo. Pirkimo- pardavimo sutartis (emptio – venditio) – kai viena šalis įsipareigodavo kitai šaliai perduoti daiktą, o kita šalis – sumokėti už tą daiktą tam tikrą pinigų sumą. Esminiai šios sutarties elementai merx – prekė ir pretium – kaina.Merx galėjo būti visi daiktai neišimti iš apyvartos, materialūs ar ne ir priklausantys pardavėjui (gali parduoti ir pardavėjui nepriklausančius daiktus). Pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo tada, kai šalys susitarė dėl kainos (nesvarbu kada sumokėjo). Kaina turėjo būti išreikšta konkrečia pingų suma. Už ekvikciją (pirkėjo teisės į parduotą daiktą atėmimas trečio asmens teisės pagrindu, atsiradusiu iki daikto perdavimo pirkėjui) atsakė pardavėjas, išskyrus jei atimant daiktą pirkėjas buvo nerūpestingas (pvz nepranešė pardavėjui apie trečio asmens pareikštą pretenziją). Teisės raida nustatė, kad ir be stipuliacijos pirkėjui buvo suteikta teisė reikalauti, kad pardavėjas atlygintų nuostolius (sumokės dvigubą pirkimo kainą). Pardavėjas privalėjo pateikti daiktą tinkamos būklės ir kokybės (buvo daikto žadėtos savybės). Kurulinių edilų leidžiamuose ediktuose numatyta pardavėjo atsakomybė ir už paslėptus trūkumus, net kai pardavėjas apie juos nežinojo. (2 ieškiniai; vienas pripažindavo daiktą nenupirkus, kitas nukreiptas į kainos sumažinimą). Daikto atsitiktinio žuvimo rizika tekdavo pirkėjui, nepaisant tapo jis savininku ar ne – “periculum est emptoris” jei sutartis nenumatė kitaip. Actio venditi – pardavėjui teikiamas ieškinys, kad pirkėjas sumokėtų nustatytą kainą. Actio empti – ieškinys duodamas pirkėjui dėl savo pretenzijų pardavėjui patenkinimo.Nuomos sutartis 3 rūšių: 1. Daiktų nuoma – kai viena šalis įsipareigoja kitai šaliaipateikti 1 ar kelis daiktus laikinai naudotis, o kita šalis įsipareigoja už šiuos daiktus mokėti tam tikrą atlyginimą ir pasibaigus nuomos laikui tvarkingai grąžinti nuomotojui. Dalykas – kilnojami (tik nesuvartojami) ir ne daiktai. Buvo leidžiama išnuomoti ir svetimus daikus. Kaina paprastai turėjo būti nustatyta pinigine išraiška, žemės sklypų nuomos atveju – ir natūra. Nenustačius termino, sutartis galėjo būti nutraukta bet kada apie tai pareiškiant bet kuriai šaliai. Nuomotojo pareigos:1. pateikti daiktą ir priklausinius, nustatytu laiku2. pareiga per visą nuomos laikotarpį užtikrinti nuomininkui galimybę tinkamai naudotis daiktu3. Jei daiktas pasidarė netinkamas naudotis ne dėl nuomotojo kaltės, jis neatsakė nuomininkui, bet neturėjo teisės reikalauti mokesčio iš jo už laikotarpį, kai daiktas netinkamas naudoti. “Periculum est locatoris” – atsitiktinio sugadinimo rizika tenka nuomotojui. 4. pareiga atlyginti nuomininkui dėl naudojimosi daiktu turėtas būtinas ir naudingas išlaidas, nuomininko teisė atskirti tam tikrus daikto pagerinimus, jei tai buvo galima padaryti nepabloginus daiktoNuominiko pareigos:1. privalėjo už nuomojamą daiktą mokėti mokesčius, vykdyti viešąsias prievoles.2. pareiga mokėti nuomos mokestį už naudojimosi daiktu laiką, išimtis sklypų nuoma – jei derlius žuvo dėl nenugalimos jėgos, nuomininkas atleidžiamas nuo pareigos mokėti nuomą, jei dėl paprasto nederliaus – privalėjo mokėti.3. pareiga naudoti daiktą pagal sutartį ir to daikto paskirtį.4. pasibaigus sutarties terminui nedelsiant grąžinti daiktą nuokmotojui, praleidus terminą – atlyginti nuostolius, patirtus dėl laiku negražinto daikto.5. nuomininkas atsakė už bet kokį daikto sugadinimą dėl jo kaltės.Nuomininkas turėjo teisę subnuomoti daiktą jei sutartyje nenumatyta kitaip. Nutraukti vienašališkai sutartį galėjo nuomininkas, jei nuomotojo pateiktas daiktas netinkamas naudotis ar jo naudojimas susijęs su rimtu pavojimi, nuomotojas – jei jei nuominikas piktnaudžiavo savo teise naudotis daiktu, daiktą reikėjo taisyti ar jis buvo reikalingas asmeniniams nuomotojo poreikiams. Sutartis pasibaigdavo nutrūkus terminui. Šalių mirtis sutarties nenutraukdavo.2. Paslaugų nuomos sutartis – kai viena šalis – pasisamdžiusi – įsipareigojo kito nuomininko naudai daryti tam tikras paslaugas, o nuomininkas įsipareigojo mokėti už tas paslaugas nustatytą atlyginimą. Pasisamdęs asmuo priklausė nuo nuomininko, privalėjo teikti tas paslaugas, kurios numatytos sutartyje asmeniškai. Jei asmuo neatliko paslaugų dėl ligos ar kt, jis neturėjo teisės į atlyginmą, jei jo paslaugomis nuomininkas nepasinaudojo ne dėl nuo pasisamdžiusiojo priklausančių priežaščių, teisė į atlyginimą išlieka.3. Rangos sutartis – kai viena šalis – rangovas – įsipareigojo kitos šalies – užsakovo – naudai atlikti tam tikrą darbą ir perduoti jo rezultatą, o užsakovas įsipareigojo sumokėti už darbą sutartą atlyginimą. Skiriasi nuo paslaugų nuomos sutarties, nes ne teikė paslaugas, o perduodavo darbo rezultatą, vykdydamas sutartį rangovas galėjo naudotis ir kitų asmenų darbu, bet už jų kaltę atsakė kaip už savo. Už atsitiktinį darbo rezultatų sugedimą atsakė rangovas, o juos perdavus – užsakovas. Jei atliekant darbą, paaiškėjo, kad jo negalima atlikti už numatytą kainą, užsakovas galėjo sutikti padidinti atlyginimą arba atsisakyti sutarties. Jei užsakovas savavališkia atsisakė priimti rangovo atliktą darbą, jis neatleidžiamas nuo pareigos mokėti atlyginimą.Pavedimo sutartis (mandatum) – vienas asmuo įgaliotojas paveda kitam asmeniui įgaliotiniam atlikti tam tikrus veiksmus, o įgaliotinis įsipareigoja atlikti juos neatlygintinai. Kai įgaliota atlikti visus veiksmus, būtinus teisingai valdyti įgaliotojo turtą – mandatum generale, kai tiksliai numatytus veiksmus – mandatum speciale. Jei už veiksmo atlikimą skiriamas mokestis, pavedimo sutartis tapdavo nuomos sutartimi (leista už paslaugą gauti dovaną). Manditarijaus pareigos:1. prisiimtą pavedimą privaloma vykdyti, jei mato, kad negalės įvykdyti, privalo nedelsiant pranešti mandantui.2. pavedimas turi būti atliktas tiksliai pagal sutarties turinį, pakeisti pavedimą manditarijus neturi teisės. Jei aplinkybės pasikeitė ir tiksliai įvykdyti negalima reikėjo prašyti mandanto papildomų nurodymų, jų negalint gauti, manditarijus turi elgti taip, kad jo psrendimas atitiktų bendrą pavedimo prasmę.3. jei manditarijui suteikta teisė pasinaudoti padėjėjų ir substitutų paslaugomis, jis mandantui atsakė tik už rūpestingumą juo parenkant, jei ne – atsakė už tokių asmenų veiksmus kaip už savus.4. manditarijus atsakė už nuostolius mandantui net esant nedideliam atsargumui. 5. Manditarijus baigęs vykdyti privalėjo atsiskaityti su mandantu ir perduoti jam pavedimo įvykdymo rezultatus bei dokumentus, susijusius su pavedimu.Mandanto pareiga atlyginti manditarijaus turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo vykdymu, bei nuostolius padarytus dėl mandanto kaltės. Sutarties nutraukimas: vienai ar kitai šaliai atsisakius sutarties ar vienai iš jų mirus. Bet kuriuo metu sutartį nutraukti galėjo mandantas, pranešęs manditarijui. Jei pavedimas atliktas iki to, mandantas privalėjo priimti įvykdymą ir atsiskaityti su manditarijum. Manditarijus nutraukti sutartį galėjo tik tokiu laiku, kad mandantas galėtų imtis priemonių galimų nuostolių išvengti. Daiktinė teisė. Romėnai skyrė daiktinius ir asmeninius ieškinius bet neskyrė daiktinės ir prievolių teisės. Skirstymo pagrindas – subjektinės teisės objektas: jei daiktas – daiktinė teisė, jei kito konkretaus asmens veiksmai – asmeninė (prievolių) teisė. Ne visi daiktai pripažinti objektais. Spec reikalavimai objektui, kad būtų pripažinti daiktinės teisės objektais:1. materialūs,2. neišimti iš komercinės apyvartos, 3. nepakeičiami.Skirtumai asmeninės ir daiktinės t:1. Daiktinė teisė visada absoliuti, o prievolinė – sąlyginė (santyklis tarp konkrečių asmenų)2. Prievoliniai teisiniai santykiai susieja asmenį su asmeniu (gali reikalauti atlyginti nuostolius), daiktinės – su daiktu (gali reikalauti jam priklausančio daikto)3. Daiktinės teisės turėtojas paprastai turi galimybę tiesiogiai veikti daiktą, jo elgesį gali riboti tik įstatymas, o prievolinės teisės turėtojas visada priklauso nuo savininko valios.4. daiktinė teisė turi “sekimo” (teisė seka paskui daiktą) ir “pranašumo” (daiktinė teisė labiau privilegijuota) bruožų.5. Actio in rem (ginama nuo visų teisės pažeidėjų, gali būti nežinomas atsakovas) ir actio in personam (iškart žinomas atsakovas, ieškinys pateikiamas tik konkrečiam asmeniui).6. Prievolė yra laikina, nuo jos pradžios jau numatyta jos pabaiga, daiktinė teisė “amžina”.7. Prievolė grindžiama lygybės princip.8. Abiejų objektas gali būti daiktas, tik prievolinės teisės turėtojas gali reikalauti jį grąžinti tik iš skolininko, daiktinės teisės – iš bet ko.Daiktinių teisių rūšys.1. Visiškos daiktinės teisės – suteikia absoliučią valdžią daiktui: naudotis, disponuoti ir valdyti daiktą. Tik nuosavybės teisė., ribojama tik visuomenės, kaimynų ar valstybės interesais.2. Ribotos daiktinės teisės – teisės į svetimus daiktus, visos kitos, Skirstytos: a. dt, suteikiančios galimybę naudotis svetimu daiktu – servitutai, amžina nuoma (emfitiauzis), pastatų teisė (superficijus).b. dt, suteikiančios galimybę disponuoti svetimu daiktu – įkeitimo teisė.Daiktai. – res nesuformulavo bendros sąvokos – dažniausiai tai atskiras savarankiškas materialus objektas, tinkamas naudoti ūkinei veiklai, turintis savo turtinę vertę ir prieinamas žmogui, taip pat turtas kaip visuma ir į jo sudėtį įeinančios turtinės teisės (teisiniai santykiai bei teisė). Daiktų rūšys:1. res corporales (materialūs) – kurį gali suvokti žmogaus sąmonė ir kurį galima paliesti, ir res incorporales – tam tikros turtinės teisės.2. res in commercio – kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektai (juos galima pirkti, parduoti, dovanoti) res in extra commercio – kurie negali būti privačios nuosavybės objektais ir dalyvauti civilinėje apyvartoje. Išėmimo iš apyvartos pagrindai (išsamūs):a. Dievo teisė – daiktai, išskirtiniu šventu valstybės aktu paskirti dievams (šventyklos, kulto reikmenys), daiktai pagarbai mirusiam išreikšti (kapai), daiktai, kuriuos ir be švento akto gynė dievai (miesto sienos ir vartai)b. Žmonių sukurta teisė – bendri daiktai nei valstybės nei privatūs (oras, jūros ir jų krantai), valstybės turtas (bendrai naudojamas viešas turtas – keliai, aikštės teatra, pirtys), tam tikras valstybės turtas – rūdynai)3. Res mancipi – itin svarbūs ūkiui daiktai, res nes mancipi – visi kit.4. Res mobiles – kilnojamieji, kuriuos galima perkelti nekeičiant jų esmės ar kurie patys juda, res immobiles – nekilnojami. 5. res fungibilies – pakeičiami – priklauso kokiai nors bendrai rūšiai (rūšis nežūsta, skolininkas atsititktinės žūties atveju privalo grąžinti tokius pačius ir tokį pat kiekį daiktų), specie – nepakeičiami, individualiais požymiais apibrėžti daiktai (žuvus tokiam daiktui prievolė baigdavosi, nes galiojo principas – nepakeičiamas daiktas žūva kreditoriaus nenaudai, galėjo prašyti atlyginti nuostolius).6. Suvartojami – fiziškai sunaikinami 1 kartą pavartojus (ir pinigai), nesuvartojami – naudojami arba neišnyksta arba išnyksta ilgainiui (batai).7. Dalūs – kuriuos galima padalyti į daugiau dalių nekeičiant jų esmės, vertės ir ekonominės paskirties (kiekviena dalis nesiskiria nuo visumos tik mažesnė), nedalūs (dalinant nedalų daiktą bendrasavininikiams, daiktas paliekamas vienam iš jų, kiti turi teisę į piniginę kompensaciją).8. Paprastieji – susiję natūraliais neatskiriamais ir vientisais saitais (gyvulys), sudėtiniai – sudaryti iš dag dalių, tarpusavyje sujungtų nuolatiniais saitais, kartu sudarančių tam tikrą atskirą ir savarankišką daiktą ekonominiu ir teisiniu atžvilgiu (namas), surenkamieji – fiziniu požiūriu savarankiškų daiktų visuma, kuri kaip vienas daiktas suvokiama tik ekonominiu ir teisiniu požiūriu (biblioteka).9. Pagrindiniai ir papildomi (materialiai savarankiški, bet padeda pagrindiniam daiktui atlikti paskirtį ir paklūsta jo teisiniam rėžimui). Papildomi skirstyti: daikto dalis (stogo čerpė, jei nenuimta nuo stogo, nėra atskiras nuosavybės objektas), priklausiniai (gali egzistuoti ir savarankiškai, bet ūkiniams santykiams tikslingiau naudoti kartu), vaisiai (natūralūs ir civiliniai – paskolos procentai, nuomos mokestis). Valdymas – tai faktinis daikto turėjimas siekiant jį pasilikti (ir vagis gali valdyti). Valdyti galima tik materialius daiktus. Valdymas nesuteikia teisės pareikšti ieškinį bet kam (kaip nuosavybės teisė), neatsinaujina žmogui grįžus iš nelaisvės, tiesiogiai nepereina paveldėjimo būdu. 2 Valdymo elementai:1. objektyvus (corpus) – faktinis daito turėjimas ir galėjimas daryti su juo ką nori.2. subjektyvus (animus) – noras jį pasilikti atmetant trečiuosius asmenis.Laikymas – faktinis daikto turėjomas nesiekiant jo pasilikti, o asmuo valdo jį trečiojo asmens vardu. Teisę ginti valdymą turėjo tik valdytojas, laikytojas – tik per daikto savininką. Valdymo rūšys:1. pagal tai kokiu būdu valdymas įgytas:Possessio iusta – kai faktinė būsena atitiko teisinę savo atsiradimo padėtį.Possessio iniusta – užvaldymas neteisiniu būdu. Pretorius neteikė gynybos valdytojui, įgijus valdymą įdingai: įgijus jėga, klasta ar iki pareikalavimo negrąžinus daikto.2. Pagal subjektyvią valdytojo nuomonę:Possessor bonae fidei – kai valdytojas mano, kad valdo teisėtai.Possessor malae fidei – kai valdytojas žino, kad valdymu pažeidžia kito asmens teises.3. Possessio ad interdikta – faktinis daikto valdymas ginamas interdiktais (taikytas ir valdytojams bloga valia), Toks valdymas nesukeldavo įgyjamos senaties padarinių.Valdymo įgijimas. 2 būdai:1. Corpore et animo – materialus santykis su daiktu ir noras jį vladyti. 2. Solo animo – vien valia įgyjamas valdymas. 2 atvejai:a. Traditio brevi manu – kai daiktas, kurį detentorius gaudavo valdyti jau buvo pas jį.b. Constitutum possessorum – jei daikto valdytojas pasiryžęs perduoti valdymą, bet pats lieka detentorium (Titas perka Sėjaus namą, Sėjus lieka nuomininku)Gebėjimas įgyti valdymą. Negalėjo įgyti asmenys pripažinti visiškai neveiksniais (vaikai psichai), globotinis vaikas iki 7 m galėjo ir be globėjo įgyti valdymą, asmenys, esantys kieno nors valdžioje neįgydavo valdymo, visos teisės įgyjamos ir įgyvendinamos tik turinčio valdžią asmens vardu.Valdymo įgijimas per tarpininkus. Nepripažino, įgyti valdymą galima tik faktiškai priėmus daiktą, vėliau numatė išimtis prokuratoriaus naudai.Valdymo praradimas. Valdymas galioja tol, kol valdytojas veikia daiktą taip, kaip jis veiktų įgijęs nuosavybės teisę. Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia ar prieš valią netenka galios valdyti daiktą:1. praranda daiktą (tik corpore) (iš baimės neatsiima daikto iš okupanto)2. atsisako (tik animo)(neveiksnus negali atsisakyti)3. kai valdytojas perduoda daiktą kitam, pameta ar miršta (animo et corpore).Valdymo apsauga. Valdymas gintas teisės, net ir savininko atžvilgiu. Svarbiausias bruožas – nereiėjo įrodyti teisės įdaiktą. Reikėjo nustatyti tik 2 faktus: valdymo ir jo pažeidimo faktus – tai ir buvo vadinama posesine gynyba. Priešingybė – petitorinis procesas – reikalauta įrodyti asmens teisę į daiktą. Laikymui netaikyta posesinė gynyba. Valdymas gintas ne ieškiniais, o interdiktais – sąlyginiais magistratų įsakymais. Interdiktų sistema:1. Interdiktum retinendae possessionis – siekta pašalinti trukdymus naudotis daiktu. 2:a. interdiktum utrubi – kilnojamų daiktų neįdingam (slapta, prievarta ar iki pareikalavimo) valdymui apsaugoti, gintas ne paskutinis valdytotas, o pas kurį daiktas ilgiau buvo.b. interdiktum uti possidetis – nekilnojamų daiktų neįdingam valdymui apsaugoti, gintas valdytojas, faktiškai valdęs daiktą interdikto paskelbimo metu.Esant įdingam valdymui, remiantis interdiktu daiktas galėjo būti atimtas iš faktinio valdytojo.2. interdiktum recuperandae possesssionis – siekta grąžinti prarastą valdymą. 3.a. interdiktum unde vi – tik neįdingai gautiems valdyti nekilnojamiems ir jam priklausantiems kilnojamiems daiktams, užvaldytiems jėga, taikoma restitucija.b. interdiktum de vi armata – kai valdymą atėmė ginkluota gauja, pasinaudoti šiuo interdiktu per 1 mc. interdiktum de precario – kai daiktas duotas naudoti iki pareikalavimo, bet valdytojo reikalavimu ngrąžintas. 3. Interdiktum adipiscendae possessionis – siekta atgauti valdymą, valdomą svetimo asmens šie interdiktai buvo ne posesinis, o pretorinis, nes jais siekta ne apginti, o įgyti valdymą, kurio anksčiau nebuvo.Actio Publiciana – ieškinys duodamas asmenims, praradusiems valdymą, atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, paėmęs daiktą. Nuosavybės teisė. Tai visiška daiktinė teisė. Ji suteikia galimybę savininkui daryti su daiktu viską, ko nedraudžia teisė. Rūšys: 1. Bonitarinė (pretorinė) – tai daikto (res mancipi), įgyto neformaliu traditio būdu valdymas pagal prielaidą, kad tai buvo per visą įgyjamąją senatį, ginamas pretoriaus.2. Kvirininė – tik Romos piliečių nuosavybė pagal ius civile, objektas iš pradžių tik Romos, išplėtus pilietybę ir Italijos žemės. Provincijos žemės buvo romėnų tautos arba imperatoriaus nuosavybė, šių žemių naudotojai turėjo visas teises kaip ir Romos ir Italijos žemių savininkai, tik uždėti mokesčiai. O kviritinė nuosavybė buvo laisva nuo mokesčių.3. Peregrinų – gynė jų teisės sistemos.4. Bendroji – kai daiktas priklausė keliems asmenims ir šie jį valdė bendrai. Kiekvienas galėjo laisvai disponuoti savo dalimi ir proporcingai daliai gaudavo naudą ar privalėjo vykdyti prievoles. Atlikti veiksmus su visu daiktu reikėjo visų bendrasavininkių sutikimo. Kiekvienas galėjo reikalauti padalinti bendrąją nuosavybę.Nuosavybės turinys:1. ius utendi et fruendi – savininko teisė naudotis daiktu ir rinkti jo vaisius, taip pat sunaikinti daiktą.2. ius possidendi – daikto turėjimo ,bet nebūtinai valdymo teisė, teisė reikalauti atiduoti priklausantį daiktą3. ius disponendi – teisinio disponavimo galimybė (parduoti, dovanoti, ir kt)Savininkas, praradęs bet kurią iš šių teisių, nenustoja būti nuosavybės teisės sbjektu, nes nuosavybės teisė vienalytė ir lanksti, ir nenustoja tarnauti šeimininkui net jei jo teisės maksimaliai suvaržytos. Nuosavybės teisės ribojimai. Ribojimai visuomenės interesais įtvirtinti viešojoje teisėje, imperatyvūs, ribojimai lemiami trečiųjų asmenų interesų įtvirtinti privatinėje teisėje, dispozityvūs. Ribojimai siaurina nuosavybės teisės turinį sudarančias teises tik jų egzistavimo laikotarpį, išnykus ribojimams nuosavybės teisė vėl galioja. Ribojimai galėjo atsirasti įstatymo, sutarties ar teismo sprendimo pagrindu. Pagal tai kieno interesus gynė ribojimai skirstomi:1. Ginantys visuomenės intersesus (draustos puošnios laidotuvės, prašmatnus gyvenimo būdas ir kt).2. Kaimynų naudai (nukritę vaisiai į kaimyno sklypą, 5 pėdų laisvas ruožas ties sklypo riba ir kt).Visiribojimai grįsti konkrečiais atvejais.Nuosavybės teisės įgijimas. 2 būdai:Pirminis – kai nuosavybės teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą nepriklausomai nuo ankstesnių tesių į jį (laisva nuo bet kokių prievolių nuosavybė). 5 būdai:1. Usucapio – įgyjamoji senatis – nuosavybės teisės įgijimas dėl jo valdymo įstatymų nustatytą laikotarpį. Usucapio turėjo turėti 5 pagrindinius bruožus:1.1 res habilis – tai ką galima įgyti – negalima: vogtus, išimtus iš komercinės apyvartos, priklausančius valstybės iždui ar bažnyčiai daiktus.1.2 Titulus – valdyti daiktas įgytas teisėtai1.3 Fides – valdytojo gera valia, privaloma bent užvaldant daiktą1.4 Possessio – vientisas faktinis valdymas ir noras jį pasiliki. Po valdymo nutrūkimo terminas skaičiuojamas iš naujo, po sustabdymo –toliau1.5 Tempus – terminas kilnojamiems 1 (3) m, nekilnojamiems 2 (ne į žemę į žemę 10-20 m)2. Occupatio –niekieno daikto užvaldymas. Res nullius:2.1 Laukiniai gyvūnai (bitės ir balandžiai tip pat) – nuosavybės teisė tik juos sumedžiojus2.2 Lobis – vertingi daiktai buvę paslėpti taip ilgai, kad neįmanoma nustatyti savininko (iš pradžių kieno sklype rado, paskui kas rado, galiausiai per pusę)2.3 Palikti daiktai nuosavybės atsisakius savo valia2.4 daiktai, esantys Romos teritorijoje ir priklausantys piliečiui tos valstybės, su kuria ji dabar kariauja.3. Specificatio – esminis daikto perdirbimas, sukuriant visai naują daiktą. 4. Susijungimas ir susimaišymas. Susijungimas lėmė nuosavybės teisės įgijimą į šalutinius daiktus visam laikui prijungtų prie pagrindinių daiktų. Galėjo susijungti 2 kilnojami, kilnojamas + nekilnojamas, 2 nekilnojami. Pagrindinio daikto nuosavybės teisė išsiplėsdavo ir šalutiniam. Susimaišius daiktams, priklausiusiems skirtingiems savininkams ir negalint jų atskirti, jie tapdavo bendrasavininikiai.5. Vaisių įgijimas – tik atsiskiręs daiktas priklauso motininio daikto savininkui. Išimtis – tikrieji vaisiai, su savininko sutikimu surinkti nuomininko tapdavo nuomininko nuosavybe traditio būdu.Išvestinis – naujojo savininko teisė remiasi ankstesnio savininko teise (sutartinis nuosavybės teisės įgijimo būdas). 3 būdai:1. Mancipacija – sutartis su variu ir svarstyklėm, objektai tik res mancipi daiktai tik Romos piliečiai2. In iure cessio – perleidimas teisme –tariamas vindikacinis procesas, tik Romos piliečiai3. Traditio – perdavimas, reikėjo 3 sąlygų: 1. perduoti daiktą faktiškai, 2. perleidėjo valios perduoti, priėmėjo valios priimti, 3. tinkamo teisinio pagrindo.Traditio skyrėsi nuo mancipacijos ir in iure cesio:1. traditio galima atlikti ir per trečiuosius asmenis2. įterpus sąlygas ir terminus traditio netapdavo niekine3. traditio negalėjo taikyti tas, kas nevaldė ar nelaikė daikto, mancipatio ir in iure cesio galima perlesiti nekilnojamų daiktų nuosavybės teisę jų ir nevaldant.Niekas negali perduoti daugiau teisių nei pats turi. Nuosavybės teisė pereina ne pasirašant sutartį, bet faktiškai perduodant daiktą ar įgyjamos senaties būdu.Nuosavybės teisės išnyksta: 1. nuosavybės objektui išnykus materialiai (sunaikinus, perdirbus)2. nuosavybės objektui išnykus juridiškai – nebegalint būti nuosavybės objektu (paėmus daiktą valstybės ar bažnyčios reikalams, paleidus vergą).3. perleista (savanoriškai ar ne)4. vieno asmens prarasta, kito neįgyta (pabėgus gyvūnui)5. savininkui atsisakius savo teisės,6. atimta iš savininko (konfiskacija, suėjus senačiai)Nuosavybės teisės gynyba: Teikti daiktiniai ieškiniai, pretorinė gynyba, posesinė gynyba.1. Rei vindicatio – nevaldančiojo savininko reikalavimas valdančiąjam ne savininkui grąžinti daiktą, kartu ir surinktus vaisius. Ieškovas atsakovui privalėjo grąžinti daikto išlaikymo išlaidas: būtinasias nesąžiningam valdytojui, +naudingąsias kartais ir prabangos – sąžiningam valdytojui.2. Actio negatoria – gynė valdantį savininką nuo bet kokių trukdymų ir kėsinimosi į jo nuosavybę. Ieškovas įrodinėjo kad turi nuosavybę, ir kad atsakovas jąč pažeidė, atsakovas galėjo įrodinėti savo teisę varžyti ieškovo nuosavybės teisę. Actio prohibitoria, kaip ir negatoria tik ieškovas įrodinėjo teisę uždrausti ką nors daryti. 3. Actio publiciana – daikto valdytojas, neturintis kviritinės nuosavybės, galimos suėjus senačiai, prarastą valdymą galėjo susigrąžinti šiuo ieškiniu. Šio ieškinio formulėje buvo fikcija, kad ieškovas pakankamai seniai turi daiktą. 4. Kiti kaimynų santykiams taikomi nuosavybės teisės gynimo būdai.4.1 Užtverto lietaus vandens ieškinys, tikslas – priversti išardyti dirbtinai padarytas konstrukcijas.4.2 Garantija, sauganti sklypo savininką nuo žalos, gresiančios iš kaimyninio sklypo. 4.3 Prieštaravimas statyti naujas konstrukcijas, trukdančias laisvai naudotis sklypu (turėjo nugiauti ar garantuoti, kad žalos nebus)4.4 Ieškinys ribų tarp sklypų ginčams spręsti.Prievolių teisė. Prievolė – tai tesinis santykis, kai vienas subjektas skolininkas privalo atlikti kito subjekto kreditoriaus naudai tam tikrą veiksmą ar susilaikyti nuo jo, o kreditorius turi teisę reikalauto iš skolininko įvykdyti savo pareigą. Prievolės turinys 2 elementai:1. kreditas – teisė reikalauti iš skolininko tam tikro elgesio,2. prievolė – skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus kreditoriui. Trejopo pobūdžio pareiga: 1. atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų, 2. perduoti kreditoriui tam tikrą daiktą, 3. atlyginti žalą.Senaisiais laikais prievolė reiškė pančius tiesiogine prasme. Jau respublios laikotarpiu prievolė laikoma nematerialiu daiktu.Skirtumai asmeninės ir daiktinės t:1. Daiktinė teisė visada absoliuti, o prievolinė – sąlyginė (santyklis tarp konkrečių asmenų)2. Prievoliniai teisiniai santykiai susieja asmenį su asmeniu (gali reikalauti atlyginti nuostolius), daiktinės – su daiktu (gali reikalauti jam priklausančio daikto)3. Daiktinės teisės turėtojas paprastai turi galimybę tiesiogiai veikti daiktą, jo elgesį gali riboti tik įstatymas, o prievolinės teisės turėtojas visada priklauso nuo savininko valios.4. daiktinė teisė turi “sekimo” (teisė seka paskui daiktą) ir “pranašumo” (daiktinė teisė labiau privilegijuota) bruožų.5. Actio in rem (ginama nuo visų teisės pažeidėjų, gali būti nežinomas atsakovas) ir actio in personam (iškart žinomas atsakovas, ieškinys pateikiamas tik konkrečiam asmeniui).6. Prievolė yra laikina, nuo jos pradžios jau numatyta jos pabaiga, daiktinė teisė “amžina”.7. Prievolė grindžiama lygybės principu.8. Abiejų objektas gali būti daiktas, tik prievolinės teisės turėtojas gali reikalauti jį grąžinti tik iš skolininko, daiktinės teisės – iš bet ko.Prievolių rūšys:1. Pagal prievolės atsiradimo pagrindą:kylančios iš sutarčių, iš deliktų, tarytum iš sutarčių, tarytum iš deliktų.2. Pagal subjektų teisių ir pareigų santikį:vienašalėsdvišalės (lygiavertės nelygiavertės)3. Pagal teisėjo laisvės ribas priimti sprendimą byloje:stricti iuris (imperatyvinės teisės)bonae fideiPrincipato laikotarpiu suformuota visiškai nauja prievolų rūšis – obligationes naturales – tai prievolės, kurios neužtikrintos ieškinio teise. Skiriasi nuo neegzistuojančios prievolės, nes skolininkas negalėjo reikalauti kreditoriaus grąžinti išmokėtų sumų, net ir motyvuodamas tuo, kad nežinojęs jog minėta prievolė yra obligationes naturales.Sutartis – tai tam tikras 2 ar daugiau subjektų susitarimas sukurti, pakeisti ar baigti civ. teisinius santykius. Senaisiais laikais ne bet koks susitarimas turėjo teisinių padarinių. Vėliau formalizmas silpnėja, daugėja sutarčių, ginamų ieškiniais, skolininkas visiškai atleistas nuo asmeninės priklausomybės ir atsakė turtu. Contractus – teisės pripažintos ir ieškiniais garantuojamos sutartys, pacta – susitarimai, neatitinkantys jokių sutarčių tipų ir todėl neturintys teisinės galios. Pagal prievolės atsiradimo pagindą sutartys skirstytos:1. konsensualinė – jei prievolei atsirasti pakanka vien šalių susitarimo.2. realinė – jei kyla iš daikto perdavimo.3. verbalinė – jei prievolė atsiranda ištarus žodinę formulę.4. literalinės – jei prievolei atsirasti nustatyta rašytinė forma.Išsamus sąrašas. Vėliau atsirado bevardės sutartys – kai sutartis neatitiko jokio tipo, o viena šalis jau įvykdė prisimtą prievolę, o kita ne. Pagal teisėjo laisvės ribas priimti sprendimą byloje sutartys vadintos stricti iuris (imperatyvinės teisės) – šalys privalėjo remtis tik sutartimi, bonae fidei – sutartys aiškintos pagal sąžinę.Pagal subjektų teisių ir pareigų santikį:Vienašalės – kai viena šalis yra kreditorius, kita – skolninkasDvišalės – kai abi šalys viena kitai yra ar gali būti ir skolininkas ir kreditorius. Lygiavertės – kai skolininkas ir kreditorius vienas kitam prievolės atsiradimo momentu, nelygiavertės – kai atsirandant prievolei viena šalis tik kreditorius, kita tik skolininkas, vėliau skolininkas gali tapti kreditorium (panauda).Kauzalinės – kurių galiojimas priklausėnuo jų pagrindo tinkamumo, abstrakčios – sutartys, atsietos nuo savo pagrindo.Sutarčių galiojimo sąlygos. Pagrindiniai sutarties elementai turi atitikti tam tikrus reikalavimus.1. Objektas – veiksmas ar susilaikymas nuo jo. Turi atitikti 4 sąlygas:1.1 Neprieštaravimas teisei ir geriems papročiams,1.2. Galimybė įvykdyti prisiimtitą įsipareigojimą (negalima įvykdyti fiziškai ar teisiškai, esant dvišalei sutarčiai, jei viena šalis nevykdo įsipareigojimo)1.3. Kreditoriaus interesų tenkinimas (nesant naudos, teisėjas negali nieko priteisti dėl sutarties nevykdymo, nėra ieškinio – nėra ir prievolės)1.4 Asmeninis prievolės pobūdis. Įsipareigojimas tik kreditoriui – ne tretiesiems asmenims, įsipareigoti gali tik debitorius ne treti asmenys.2. Prievolės pagrindas – kai pagrindas buvo netinkamas ar liko neįvykdytas, prievolė laikyta negaliojančia.3. šalių valia ir jos reiškimo būdai Dėl valios ydų sutartis negalioja:3.1. Esant vien debitoriaus įsipareigojimui, bet nesant kreditoriaus sutikimo (išskyrus 2 išimtis – pažadą dievam ir miestui)3.2 Nesutampa šalių valios laikas.3.3. Kai susitarimas nėra rimtas, sudarytas juokais.Valios reiškimo formos: žodis, raštas, konkliudentiniai veiksmai.Sutartis galioja jei valia ir valios išraiška sutampa. Jei nesutampa, iš pradžių pirmenybė teikta valios išraiškai, vėliau valiai. Kai valios išraiška neatitinka tik vienos šalies valios, kitai apie tai nežinant – error – taisyklė besąlygiškai netaikoma. Error in negotio (dėl sutarties esmės – nėra sutarties tik nesusipratimas), error in persona (teikta reikšmė tik jei asmenybė yra reikšminga sutarčiai), error in corpore (dėl sutarties dalyko) Valia turi būti išreikšta sąmoningai ir laisvai. Nėra valios išraiškos, kai sutartis sudaryta prievarta (vis ar metus) ar apgaule (dolus). Asmuo turi būti teisnus ir veiksnus. Sutarties sąlyga ir terminas – neesminiai sutarties elementai.Sąlyga – išskirtinė sutarties išlyga, siejanti sutarties padarinius su kokiu nors ateities įvykiu. Privalomi sąlygos bruožai:1. sąlyga sutarties dalimi turi tapti šalių valia.2. šalys turi nežinoti ateityje bus patenkinta ši sąlyga ar ne.3. sąlyga turi būti susijusi su tuo, bus ateityje tas įvykis ar ne.4. tik teisėta ir neprieštarauti geriems papročiams.Kai šalys tam tikros aplinkybės atsiradimą ateityje sieja su sutarties teisinių padarinių atsiradimu – atidedamosios sąlygos, kai su teisinių padarinių išnykimu – naikinamosios sąlygos. Kai civ. teisinių santykių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas sutartyje daromas priklausomai nuo sąlygos patenkinimo – teigiamos sąlygos, kai nuo to, kad sąlyga nebus įgyvendinta – neigiamos sąlygos. Terminas – kai sutarties teisiniai padariniai siejami su ateties įvykiu, kuris būtinai įvyks. Tiksliai apibrėžti, santykiškai apibrėžti (nežinoma tikslai kada įvyks), sąlyginiai (susiję su sąlyga – kai susituoks). Atidedamieji – kai jam suėjus sutartis įsigalioja, naikinamieji – kuriam suėjus sutartis nustoja galioti.Asmenų pasikeitimas prievolėje.Pirmiasiai pripažintas prievolės perkėlimas paveldėjimo būdu, kol debitorius ir kreditorius gyvi senoji teisė jų kaip prievoliės dalyvių pakeisti neleido. Novacija – pasibaigimas pradinės prievolės ir sukūrimas kitos prievolės, kurioje kreditorius jau kitas. Būtinas ir abiejų kreditorių ir debitoriaus sutikimas, baigdavosi senosios prievolės garantijų galia.Pakeisti šalį galima buvo panaudojant procesinio atstovavimo institutą. Cedentas (kreditorius) skirdamas atstovą į ieškinio formulę įrašydavo išlygą, kad kad viską, ką atstovas išieškos turi teisę neatsiskaitydamas įtraukti į savo turtą (niekas negali perleisti daugiau teisių nei pats turi – cesionarijus turi tiek pat teisių kiek ir cedentas). Neleista perleisti teisės į alimentus, teisės, dėl kurios jau pareikštas ieškinys. Pakeisti skolininką kitu, reikėjo kreditoriaus sutikimo.Asmenų daugetas prievolėje. Prievolės šalių padėtis galėjo būti vienoda ar skirtinga (vienas skolininkas ar kreditorius – pagrindinis, kiti šalutiniai). Kai prievolės dalykas dalomas daiktas, tai ir pati prievolė daloma, jei įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip. (kiekvienas reikalavo tik prievolės dalies ir atsakė tik už prievolės dalį). Kai nustatyta bendra prievolė, bet kuris kreditorius reikalavo įvykdyti prievolę iš bet kurio skolininko, šis įvykdęs prievolę vienam kreditoriui, atleidžiamas nuo pareigos ją vykdyti kitiems.Prievolių įvykdymo užtikrinimasTai priemonė paskatinti skoliniką įvykdyti prievolę, tai papildoma prievolė skirta pagrindinės užtikrinimui. Rankpinigiai (arra – pirkėjui negrąžinami, iš pardavėjo dvigubai), netesybos (poena – tam tikra suma, nustatyta stipuliacija), įkeitimas (pignus, fiducia), laidavimas (adpromissio).Prievolių pasibaigimas. 1. įvykdymas – contrarius actus – tik veiksmais simetriškai priešingais sutarties sudarymui. Įvykdymo sąlygos:1.1. įvykdymas tiksliai turėjo atitikti prievolės turinį, ne dalimis, pakeisti tik kreditoriaus sutikimu (vietoj pinigų – žemė).1.2. kreditoriui atsisakius priimti prievolę ar negalint jos priimti, skolininkas gali perduoti skolą iždo depozitan.1.3. esant keliom skolininko prievolėm, teisė nustatyti įskaitymo eiliškumą priklauso skolininkui, nenurodžius – pirma procentai, paskui pagrindinė suma – pirma užtikrintos įkaitui, paskui ne, pirma pribrendusios, paskui kt.1.4. įvykdymo vieta – atsakovo gyv. vieta.1.5. įvykdyti būtina laiku – pagal terminą, jo nesant pagal kreditoriaus reikalavimą, anksčiau jei nepažeidžia kreditoriaus interesų.2. novacija – sutartis, kai esama prievolė panaikinama ir sukuriama nauja.3. įskaitymas (tik priešiniai, galiojantys, vienarūšiai subrendę, neginčijami reikalavimai), 4. šalių susitarimas ar vienasmenis kreditoriaus veiksmas (vyko formaliai, taikytas tariamas įvykdymas –žodžiu ar formaliai su svėrėju), 5. šalies mirtis (tik skolos iš deliktų ir mirus skolininkui), 6. negalimumas įvykdyti (fizinis – ind. požymiais apibrėžtam daiktui žuvus be skolininko kaltės, juridinis – objektyviai įmanoma, teisiškai negalima įvykdyti). Atsakomybė už prievolių pažeidimą. Už nevykdymą, už netinkamą įvykdymą ar nelaiku iš pradžių atsakomybė taikyta asmeninė (iki užmušimo), vėliau turtinė – skolininko pareiga atlyginti žalą. Žalos dydis – įsivaizduojamas kreditoriaus padėties ir realios padėties dėl prievolės nevykdymo skirtumas. Atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai ir tik esant kaltei. Už casus – aplinkybes, sukėlusias prievolės pažeidimą be skolininko kaltės, neatsakė niekas. Kaltė – nesilaikymas teisės reikalaujamo elgesio. Rūšys:1. Tyčia (dolus) – numato savo veikos padarinius ir jų geidžia (nuo atasakomybės neatleidžiama net susitarus)2. Neatsargumas – nenumato savo veikos padarinių, bet turi juos numatyti. 2 formos:2.1. Culpa lata – didelis neatsargumas, (nenumato ir nesupranta, to ką numato ir supranta bet kuris vidutinis žmogus), atsakyta kaip už dolus.2.2. Culpa levis – mažas neatsargumas – elgiasi taip, kaip rūpestingas šeimininkas nesielgtų.Atsakomybė be kaltės buvo tik asmenims, prisiėmusiems išskirtines pareigas saugoti (privalomai restoranų, viešbučių ir kt savininkams už priimtus savo klientų daiktus), išimtis – dėl ypatingos jėgos ir jei iki jai atsirandant nebuvo jo kaltės.