Nusikalstamų veikų daugetas

TURINYS

1. Įžanga .............................. 3

2. Nusikalstamų veikų daugeto sąvoka ir jo teisiniai pagrindai........... 5

3. Pavienės nusikalstamos veikos samprata, jos rūšys ir jų įtaka daugeto kvalifikavimui.. 7

4. Nusikalstamų veikų daugeto formos ... .................. 13

4.1 Nusikalstamų veikų sutaptis baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje ....... 14

4.2 Pakartotinumas ir recidyvas, jų tarpusavio santykis baudžiamojoje teisėje ...... 18

5. Bausmės skyrimas esant nusikalstamų veikų daugetui ............... 21

6. Išvados .............................. 25

7. Summary .............................. 28

8. Literatūros sąrašas ........................... 29

1. ĮŽANGA

Baudžiamosios teisė paskirtis – tai žmonių tam tikrų interesų (svarbiausių visuomenės gėrių) apsauga bei sankcijų taikymas už šių interesų pažeidimus. Šios sankcijos yra nukreiptos į asmenis, padariusius nusikalstamas veikas, numatytas baudžiamąjame įstatyme, kuriems reemiantis šiomis sankcijomis yra taikomi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Nusikalstama veika padaroma fizinė, moralinė ar materialinė žala teisės saugomiems interesams. Nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų padarymo formos yra įvairios: gali būti atvejai, kai vienas asmuo padarė vieną nusikalstamą veiką, gali būti, kad vieną veiką padarė keli asmenys bendrininkaudami. Šiame darbe mus domina tie atvejai, kai vienas ar keli asmenys padarė kelias nusikalstamas veikas ir už jas reikia patraukti šiuos asmenis baudžiamojon atsakomybėn. Nusikalstamos veikos skiriasi savo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu, taačiau jei pavienė nusikalstama veika padaro žalą socialiniams visuomeniniams santykiams (valstybės santvarkai, jos politinei ir ekonominei sistemoms, žmonių teisėms ir teisėtiems interesams ir kt.), tai dviejų ir daugiau nusikalstamų veikų atveju tokia žala gerokai padidėja. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (t

toliau LR BK) 2 straipsnio 3 dalį, asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir kurio veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (LR BK 2 str. 4 d.). Tačiau dažnai padaryta veika pažeidžia kelis skirtingus LR BK straipsnius, taip pat galimi atvejai, kai asmuo kelis kartus pažeidžia vieną ir tą patį LR BK straipsnį. Paprastai tariant, asmuo padaro kelias nusikalstamas, iš kurių kiekvieną remiantis įstatymu mums reikia vienaip ar kitaip įvertinti. Norint paskirti teisingą bausmę asmeniui, reikia išsiaiškinti kokias ir kiek nusikalstamų veikų asmuo padarė. Dažnai paaiškėja, kad asmuo yra padaręs ne vieną nusikalstamą veiką, tuomet iškyla nusikalstamos veikos inkriminavimo ir sankcijų taikymo problemos. Kai yra padaryti keli nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai yra paagrindo kalbėti apie nusikalstamų veikų daugetą. Šias bei kitas su kelių nusikalstamų veikų padarymu susijusias problemas ir nagrinėja specialus baudžiamosios teisės institutas – nusikalstamų veikų daugetas.
Nusikalstamų veikų daugetas – tai socialinis teisinis reiškinys, kuris atspindi tam tikrą nusikalstamo elgesio formą. Ši forma pasireiškia ne vieno nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymu ir iš to išplaukiančiomis juridinėmis pasekmėmis. Todėl galima teigti, kad nusikalstamų veikų daugetas yra tuomet, kai padaroma viena ar kelios nusikalstamos veikos, kurios turi ne mažiau kaip dviejų nusikaltimų ar baudžiamųjų nu
usižengimų požymius, už kuriuos nėra kliūčių kaltąjį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokiu atveju teisiškai įvertinti reikia kiekvieną asmens nusikalstamą veiką ir kaltajam paskirti visas jo padarytas nusikalstamas veikas atitinkančią bausmę, t. y. už visas kaltininko padarytas nusikalstamas veikas jam turi kilti teisinės pasekmės. Paskirta bausmė turi būti teisinga ir atitikti LR BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą jos paskirtį. Kaip minėta, kelių nusikalstamų veikų padarymas yra pavojingesnis visuomenei, negu vienos nusikalstamos veikos (net ir sudėtinės). Tačiau ne visos nusikalstamų veikų daugeto formos pavojingumo požiūriu baudžiamojo įstatymo vertinamos vienodai. Tai atspindi ir LR BK, nustatydamas tam tikras bausmių skyrimo taisykles: nusikalstamų veikų pakartotinumo atvejais numatytas bausmių, paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas, susumavimas, o esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai nustatytas bausmių apėmimo principas subendrinant bausmes, paskirtas už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, ir kt; recidyvas kaip kaltininko asmenybės vertinimo kriterijus, kartu per asmenybę turi įtakos ir nusikalstamų veikų vertinimui skiriant bausmes bei taikant tam tikrus baudžiamojo įstatymo numatytus apribojimus.

Nusikalstamų veikų daugeto institutas nagrinėja tokias problemas kaip nusikalstamų veikų kvalifikavimas, esant jų daugetui, pavienių nusikalstamų veikų atskyrimas nuo jų daugeto, jo formos bei jų įtaka skiriamai bausmei. Šis institutas yra viena iš sudėtingiausių problemų baudžiamojoje teisėje, kadangi tiek mokslininkai, tiek praktikai jau seniai ginčijasi dėl nu
usikalstamų veikų daugeto formų, jų rūšių ir bausmės skyrimo taisyklių, padarius kelias nusikalstamas veikas. Taip pat skiriasi ir nusikalstamų veikų daugeto teisinis reglamentavimas 1961 m. BK ir 2000 m. LR BK normose. Reikia pasakyti, kad LR BK 63 straipsnyje yra nustatytos tik bausmės skyrimo taisyklės už kelias nusikalstamas veikas, tačiau LR BK nepateikia nusikalstamų veikų daugeto sąvokos, jo kvalifikavimo sąlygų bei daugeto formų apibrėžimų. Tai apibrėžti yra palikta baudžiamosios teisės teorijai.
Šio darbo tikslas – išanalizuoti nusikalstamų veikų daugeto instituto įtvirtinimą LR BK bei palyginti jį su baudžiamosios teisės moksle egzistuojančiomis skirtingomis teorijomis į šį vieną iš problematiškiausių baudžiamosios teisės institutų. Tam bus atskleidžiama nusikalstamų veikų daugeto sąvokos esmė, nagrinėjamos nusikalstamų veikų daugeto kvalifikavimo sąlygos bei jo atskyrimo nuo pavienių nusikalstamų veikų problemos, bus aptariamos daugeto formų teorijos bei jų įtvirtinimas LR BK (tiek 1961 m., tiek naujajame 2000 m.), taip pat jų įtaka bausmės skyrimui.
Pagrindiniai tyrimo šaltiniai – 2000 m. LR BK, 1961 m. BK, baudžiamosios teisės vadovėlis, V. Piesliako, A. Neveros, V. Pavilonio, E. Bieliūno ir kt. autorių darbai.
Darbe aptariami tokie klausimai: nusikalstamų veikų daugeto, kaip socialinio teisinio reiškinio esmė ir jo kvalifikavimo teisiniai pagrindai, daugeto formos baudžiamosios teisės teorijoje bei LR BK, bausmės skyrimas esant nusikalstamų veikų daugetui.

2. NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ DAUGETO SĄVOKA IR JO TEISINIAI PAGRINDAI

Dažnai teismų pr

raktikoje pasitaiko atvejai, kai vienas ar keli asmenys padaro kelias nusikalstamas veikas. Tokiu atveju teisėsaugos institucijoms kyla klausimas ar ištikrųjų yra padaryti keli nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, ar vienas, jei keli – tai reikia nustatyti kiekvieno iš jų padarymo priežastis ir sąlygas, paskirti atitinkamą bausmę; turi būti teisiškai įvertinta kiekviena nusikalstama veika, nustatytas jų tarpusavio ryšys. Tokio ryšio nustatymas gali turėti reikšmės kvalifikuojant nusikalstamas veikas bei skiriant bausmę už jas visas. Kai padaryti keli nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai – yra pagrindas kalbėti apie nusikalstamų veikų daugetą. Tačiau kvalifikuojant nusikalstamų veikų daugetą to nepakanka. Daugetas yra tuomet, kai padaryta viena ar kelios pavojingos veikos, kurios turi baudžiamųjų įstatymų numatytus:
1. ne mažiau kaip dviejų nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymius;
2. dėl jų nėra išnykusios juridinės pasekmės;
3. nėra baudžiamųjų – procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui .
Taigi nusikalstamų veikų daugetas bus nustatytas jei nusikalstama veika (ar veikos) atitiks visas tris sąlygas.
Visų pirma turi būti nustatyta, kad yra padaryta viena ar kelios nusikalstamos veikos, kurios pažeidžia ne mažiau kai du skirtingus BK straipsnius ar skirtingas to paties straipsnio dalis, arba jei ir pažeidžia tą patį LR BK straipsnį, tai ne mažiau kaip du kartus, t.y. kaltai padaryta veika ar veikos atitinka ne mažiau kaip dvi savarankiškas įstatymo numatytas nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis.
Antra, kiekviena nusikalstama veika, įeinanti į daugetą, turi sukelti atitinkamas juridines pasekmes, kurios išplaukia iš tokios veikos padarymo. Tai reiškia, kad bent dėl dviejų nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų nėra suėjusi LR BK 95 straipsnyje numatyta patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis, taip pat bent dėl dviejų iš jų remiantis LR BK 6 skyriumi bei 93 straipsniu asmuo nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, bei nesant dėl padarytų nusikalstamų veikų amnestijai ar malonės aktui. Visais šiais atvejais, kai asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, naujos nusikalstamos veikos padarymas nesiejamas su anksčiau padaryta veika . Išimtį sudaro atvejai, kai asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiama pagal laidavimą ar nukentėjusiajam susitaikius su kaltininku. Kadangi šiais atvejais atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra susijęs su tam tikromis sąlygomis, o jų nevykdymas gali būti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės panaikinimo sąlyga, tai juridinės pasekmės per šį laikotarpį gali turėti reikšmės.
Trečia sąlyga, numatanti kliūčių baudžiamajam persekiojimui nebuvimą, apima tuos atvejus, kai pavyzdžiui LR BK numato, kad baudžiamasis persekiojimas gali būti pradėtas tik esant nukentėjusiojo asmens skundui, jo teisėto atstovo pareiškimui ar prokuroro reikalavimui (pavyzdžiui tokia sąlyga patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn numatyta už kai kuriuos nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bei už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus asmens garbei ir orumui LR BK 149 str. 5 d, 150 str. 5 d., 151 str. 3 d., 152 str. 2 d., 154 str. 3 d., 155 str. 3 d.).
Apibendrinus tai, galima pasakyti, kad “nusikalstamų veikų daugetas yra tada, kai padaromos kelios nusikalstamos veikos ir nėra teisinių kliūčių kaltininką patraukti baudžiamojon atsakomybėn bent už dvi iš jų” . Panašiai nusikalstamų veikų daugeto sąvoką apibrėžia ir V. Pavilonis bei E. Bieliūnas. Pasak jų, nusikalstamų veikų daugetas, tai tokia situacija, kai vienas asmuo padaro dvi ir daugiau pavojingas visuomenei veikas, kurios atitinka dviejų ir daugiau savarankiškų nusikaltimo (pagal naująjį LR BK nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų) sudėčių požymius ir dėl jų nėra išnykusios juridinės pasekmės bei nėra procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui .
Kai kurios pavienės nusikalstamos veikos išoriškai yra panašios į nusikalstamų veikų daugetą. Teisingai kvalifikuoti daugetą yra labai svarbu, nes dėl padarytos klaidos kaltas asmuo gali būti neteisingai nubaustas: vienas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas gali būti išskaidytas į kelis ir už kiekvieną iš jų paskirta bausmė, arba priešingai – asmens veika gali būti kvalifikuota pagal vieną LR BK straipsnį, paskiriama viena bausmė, nors ištikrųjų padaryti du skirtingi nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai. Nuo šio klausimo teisingo sprendimo gali priklausyti ir kitos juridinės pasekmės – patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis, teistumo išnykimas ir kt. Iš nusikalstamų veikų kvalifikacijos turi būti aišku, kiek nusikalstamų veikų asmuo padarė, ir kiekviena iš jų turi užtraukti bausmę. Nesudėtinga kvalifikuoti kelias nesudėtingas nusikalstamas veikas pagal kelis BK straipsnius, tačiau jei yra kelios nusikalstamos veikos, o kvalifikavimui tinkama norma tėra viena, arba neaišku ar veika sudaro vieną ar kelis nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, kvalifikuojant veikas iškyla problemos. Labai griežtos ribos tarp pavienės nusikalstamos veikos ir nusikalstamų veikų daugeto nėra, todėl reikia plačiau aptarti pavienės nusikalstamos veikos sampratą ir rūšis.
3. PAVIENĖS NUSIKALSTAMOS VEIKOS SAMPRATA, JOS RŪŠYS BEI JŲ ĮTAKA DAUGETO KVALIFIKAVIMUI

Pavienė nusikalstama veika juridinės formos požiūriu – tai tokia veika, kurią apima vienas baudžiamojo įstatymo straipsnis ar jo dalis, t. y. kurioje yra vieno nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis. Tačiau toks apibūdinimas tinka nesudėtingoms nusikalstamoms veikoms, kai vienas elgesio aktas atitinka vieną nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tačiau yra ir daug sudėtingesnių nusikalstamų veikų. Daug jų yra padaroma prieš tai atlikus sudėtingus parengiamuosius veiksmus ar pats nusikalstamos veikos padarymas reikalingas daugelio sudėtingų veiksmų, veiksmai ar neveikimas gali trukti gana ilgą laikotarpį ir pan. Pavyzdžiui BK 179 str. numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą naudojimąsi elektros ar šilumos energija, dujomis, vandeniu, telekomunikacijomis ar kitais ekonominę vertę turinčiais dalykais neteisėtai prisijungus prie energijos tiekimo arba ryšių tinklo ar saugyklos, iškraipant skaitiklių rodmenis ar kitais neteisėtais būdais. Todėl pavienės nusikalstamos veikos apibūdinimas turinio atžvilgiu yra daug sudėtingesnis. Kiekvienu konkrečiu atveju klausimą ar padaryta viena nusiklastama veika ar jų daugetas reikia spręsti vadovaujantis tam tikrais bendrais kriterijais, kurių reikia ieškoti tiek baudžiamosios teisės teorijoje, tiek įstatymuose, aiškinantis įstatymų leidėjo motyvus, kuriais jis vadovavosi vienais atvejais tam tikrą veiką laikydamas paviene nusikalstama veika, kitais – atskiras nusikalstamas veikas. Analizuojant BK numatytų tam tikrų nusikalstamų veikų sandarą, matyti, kad vienoje nusikalstamos veikos sudėtyje jos požymiai yra sujungti įvairiai: vienais atvejais vieno nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiai išplaukia iš vieno žmogaus veiksmo, kitais atvejais įstatymų leidėjas sujungia kelis, kartais gana įvairius veiksmus, laikydamas tai viena veika. Šiuo klausimu baudžiamosios teisės teorijoje taip pat nėra vieningos nuomonės.
A. Gercenzono nuomone pavienė nusikalstama veika yra tuomet, kai kaltininkas ar keli asmenys padaro veiką, apimtą vieningo kėslo, vieningo tikslo, nukreipta į vieningą objektą ir pasiekta tokiais veiksmais, kurie nepaisant jų įvairovės skirti tam tikram rezultatui pasiekti ir jei ši veika telpa į BK specialiosios dalies normos numatytus požymius .
N. Kuznecova esminiais pavienės nusikalstamos veikos bruožais laiko vieningą žalą, padarytą vienam objektui su vieninga kaltės forma .

A. Jakovlevo manymu, pavienę nusikalstamą veiką apibūdina objektyvusis (veiksmų vieningumas ir priežastingai su jais susijusios pasekmės, arba vieningų pasekmių, t.y. apimtų viena baudžiamosios teisės norma, sukėlimas keliais vienodais veiksmais, ar kelios pasekmės, jei jos yra vienarūšės) ir subjektyvusis (vieninga kaltės forma) kriterijus .

Vokiečių profesorius H. Jašekas rašė, kad pavienė nusikalstama veika yra tokia, kai vieningos pasekmės pasiektos vieninga valia, keliais vienodais veiksmais, kurie objektyviai yra tarpusavyje susiję vieta ir laiku bei gyvenime sudaro vientisą poelgį .

Nors minėti asmenys skirtingai apibūdina pavienę nusikalstamą veiką, visais atvejais jų apibūdinimams yra būdingi tam tikri bendri bruožai:
1. Subjektyvių požymių visuma – vieningi nusikalstami kėslai, vieninga valia šiems tikslams pasiekti;
2. Objektyvių požymių visuma – vienodas kėsinimosi objektas, vieningi veiksmai, susiję vieningu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis; tai vientisas poelgis;
3. Šie veiksmai atitinka vieną BK specialiosios dalies straipsnį ar dalį .
Kitaip sakant pavienė nusikalstama veika pagal savo socialinę esmę yra toks veiksmas ar veiksmų derinys, kuris išreiškia tam tikros nusikalstamos veikos turinį, jis turi bendrų objektyvių ir subjektyvių požymių ir parodo padarytos nusikalstamos veikos pobudį; išorinės formos požymiu pavienė nusikalstama veika yra tokia, kuri apimama vienos baudžiamosios teisės normos ir turi vieno nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius . Paviene nusikalstama veika laikomas tokių teisei priešingų veiksmų derinys, kurie gyvenime dažniausiai atliekami kartu bei turi daug bendrų objektyvių ir subjektyvių tarpusavyje glaudžiai susijusių požymių, kurie savo antivisuomenine esme yra būdingi tam tikrų subjektų nusikalstamam elgesiui.
Kaip jau buvo minėta įstatymų leidėjas, baudžiamajame įstatyme nustatydamas nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų sudėtis jų požymius jungia gana įvairiai. Baudžiamosios teisės vadovėlyje yra išskirtos tokios pavienės nusikalstamos veikos: tęstinės, trunkamosios ir sudėtinės. Sudėtinės dar skirstomos į veikas su dviem objektais, su dviem veiksmais, su keliais alternatyviais požymiais, pakartotinai padarytos veikos, veikos, kurios kvalifikuotos sunkinančiomis aplinkybėmis ir kurios gali sudaryti kitą nusikalstimą. V. Pavilonis ir E. Bieliūnas pavienėmis nusikalstamomis veikomis laiko sudėtines nusikalstamas veikas, veikas, kurių pagrindą sudaro veiksmų alternatyviškumas, nusikalstamos veikos su dviem veiksmais, tęstinės veikos, trunkamosios veikos, veikos, kurios kvalifikuotinos sunkinančiomis aplinkybėmis, bei veikos, kurių pagrindą sudaro veikos pakartotinumas. Nors šio darbo temos esmė yra nusikalstamų veikų daugetas, tačiau jo teisingam kvalifikavimui svarbu sugebėti atskirti kiekvieną pavienę nusikalstamą veiką. Tai padaryti ne visada taip paprasta, kadangi jos pagal savo požymius gali būti labai įvairios, todėl reikia trumpai aptarti išvardintas pavienių nusikalstamų veikų rūšis bei jų skiriamuosius bruožus.
Trunkamosios nusikalstamos veikos – tai tokios pavienės veikos, kurios daromos ištisai tam tikrą laikotarpį. Teismų praktikoje trunkamomis nusikalstamomis veikomis pripažįstami toks veikimas ar neveikimas, kuris suponuoja anksčiau kaltininkui uždėtų pareigų nevykdymą , gresiant baudžiamajam persekiojimumui. Šios pavienės veikos ypatumas tas, kad kaltininkas, žinodamas apie atsiradusią pareigą veikti ar neveikti tam tikru būdu, nieko daugiau nedaro (pavyzdžiui LR BK 164 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą materialią paramą vaikui; 241 str. numato baudžiamąją atsakomybę už kalinio pabėgimą, 242 str. – už vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą ir kt.). Trunkama nusikalstama veika gali prasidėti nuo neteisėto veiksmo padarymo (asmuo dezertyruoja iš karinio dalinio) arba nuo pareigos veikti ar neveikti atsiradimo momento (pranešti teisėsaugos institucijoms apie padarytą ar daromą labai sunkų nusikaltimą ar laikytis teisėtai turimo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo taisyklių). Kitaip sakant tokia veika gali prasidėti kokiu nors veiksmu ar neveikimu ir trunka tol, kol pats kaltininkas nenutraukia jos, kiti asmenys neužkerta kelio tokios veikos tęsimuisi ar pasibaigia pareigos vykdymas. Asmuo gali atlikti papildomus veiksmus, kuriais siekiama padaryti nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, asmuo, vengiantis išlaikyti savo vaikus, dažnai tyčia keičia savo darbo ar gyvenamą vietą, kitų asmenų vardu registruoja jam priklausantį turtą), tačiau jie įeina į vieningą veiksmų visumą ir nesudaro naujos nusikalstamos veikos.
Tęstinės nusikalstamos veikos – tai tokios veikos, kurios susideda iš keleto tapačių veiksmų, skirtų bendram tikslui ir esant vieningai kaltei. Šių veikų ypatumas yra tas, kad jos daromos ne ištisai, o susideda iš atskirų veiksmų, kurie kitomis aplinkybėmis galėtų sudaryti atskiras nusikalstamas veikas, bet šiuo atveju tokiomis nelaikomos, bet sudaro bendros nusikalstamos veikos atskiras grandis . Šio pobūdžio veikas labai sunku atskirti nuo nusikalstamų veikų, padarytų pakartotinai. Visais atvejais kai keliais veiksmais padarytą nusikalstamą veiką reikia vertinti kaip pavienę, reikia žiūrėti ar šie aktai yra tarpusavyje susiję, ar turi vieningą kaltės formą, ar siekiama vieningo ir konkrečiai apibrėžto tikslo. Pavyzdžiui tęstinis nusikaltimas bus kyšio davimas (ėmimas), jei tai daroma per kelis kartus dalimis, arba jei asmuo sugalvojo per kelis kartus apvogti kaimynų butą. Tačiau jei asmuo apvogė butą ir po kiek laiko sugalvos tai padaryti iš naujo, tai veika atitiks pakartotinumo požymius, nes kaltininko tyčia vienam nusikaltimui padaryti bus pasibaigusi ir pradėtas daryti naujas nusikaltimas.
Sudėtinės nusikalstamos veikos – tai tokios veikos, kurios susideda iš dviejų ar daugiau veikų, kiekviena iš kurių, jei vertinti įzoliuotai, gali būti laikoma kaip savarankiškas bei skirtingas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, sukeliantis skirtingas pasekmes. Pasak V. Pavilonio ir E. Bieliūno, sudėtinė nusikalstama veika faktiškai yra įstatymo įtvirtinta nusikalstamų veikų sutaptis, kai kurios iš jų paprastai yra glaudžiai susijusios, dažniausiai įvyksta kartu. Be to tokiais veiksmais padaroma padidinta žala, todėl įstatymų leidėjas iš anksto numato tokius atvejus . Sudėtinių juridinės formos požiūriu nusikalstamų veikų sudėčių reikalauja pats gyvenimas. Tokių nusikalstamų veikų yra nemažai praktikoje, jos sudaro padididntą pavojų visuomenei, todėl vietoj dviejų nusikalstamų veikų sutapties įstatymų leidėjas sukuria vieną normą, apimančią abi veiksmų grupes.
Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas sudėtines nusikalstamas veikas konstruoja gana įvairiai. Yra nemažai atvejų, kai kaltininkas, siekdamas nusikalstamų rezultatų, paprastai padaro žalą ne vienam, o keliems objektams. Šie objektai baudžiamųjų įstatymų gali būti ginami ir atskirai, tačiau juos sujungus atsiranda kokybiškai nauja nusikalstama veika, kurios viso pavojingumo negali parodyti numatytos atskiros nusikalstamos veikos. Ryškiausiai tai atspindi LR BK 180 str. numatyta plėšimo nusikaltimo sudėtis. Tokių nusikalstamų veikų sudėčių LR BK yra numatyta palyginti nemažai.
Nusikalstamos veikos su dviem veiksmais yra tokios veikos, kai įstatymų leidėjas nustato kad, jų objektyvinę pusę sudaro du veiksmai, padaromi skirtingu laiku, einantis vienas po kito. Laiko tarpas tarp šių veiksmų gali būti ilgesnis ar trumpesnis, tačiau jį visuomet galima fiksuoti, be to, paprastai šie veiksmai skiriasi savo esme . Pavyzdžiui LR BK 252 str. numato baudžiamąją atsakomybę už žmogaus pagrobimą ar pagrobto žmogaus laikymą ir už paleidimą reikalavimų iškėlimą atitinkamų institucijų atlikti bet kokį veiksmą ar susilaikyti nuo veiksmų, taip pat jei kaltininkas grasino nužudysiąs pagrobtą žmogų, reikalaudamas sudaryti sąlygas išvengti sulaikymo. Darant šį nusikaltimą, pirmiausiai pagrobiamas žmogus (ar jų grupė), po to už jo paleidimą iškeliami reikalavimai. Šiame nusikaltime pirmasis veiksmas galėtų sudaryti savarankišką nusikaltimą (neteisėtas laisvės atėmimas LR BK 146 str., antru atveju net du nusikaltimus – neteisėtas laisvės atėmimas ir grasinimas nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas LR BK 146 str. ir 145 str.), o kartu su papildomais reikalavimais atsiranda ir padidėjęs pavojus įstatymo saugomoms vertybėms (beje papildomus reikalavimus galima taip pat vertinti kaip atskirą nusikalstamą veiką pagal LR BK 148 str.).
Nusikalstamų veikų, kurių pagrindą sudaro veiksmų alternatyviškumas ypatumas tas, kad įstatyme yra įvardinti keli veiksmai, kurių kiekvienas atskirai paimtas sudaro nusikalstamos veikos sudėtį. Yra visai nesvarbu ar asmuo padarė vieną veiksmą, numatytą baudžiajame įstatyme, ar visus išvardintus, asmens veiksmai bus kvalifikuojami kaip pavienė nusikalstama veika, t.y. net jei kaltininkas įvykdo įstatyme numatytus visus veiksmus vieną paskui kitą, yra tik viena nusikalstamos veikos sudėtis. Pavyzdžiui LR BK 192 str. yra išvardinti tokie nusikalstami veiksmai: neteisėtas literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimas, tokių kūrinių importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas, neteisėtas jų kopijų laikymas komerciniais tikslais. Jei asmuo neteisėtai atgamino kūrinius, tai jis padarė vieną nusikaltimą. Taip pat jis padarė vieną nusikaltimą jei neteisėtai atgamino kūrinius, po to juos importavo ir platino. Šiuo atveju kiekvienas padarytas skirtingas alternatyvus veiksmas įeina į vienos nusikalstamos veikos sudėtį, jei kaltininkas siekia vienų nusikalstamų rezultatų, turi vieningą kaltės formą, šiais veiksmais siekiama vieningo ir konkrečiai apibrėžto tikslo.
Nusikalstamų veikų, kvalifikuotų sunkinančiomis aplinkybėmis, ypatybė yra ta, kad įstatymas numato sunkinančią aplinkybę, kuri kitais atvejais laikoma savarankiška nusikalstama veika , t. y. LR BK numato tokias kvalifikuotas sudėtis, kurių kvalifikuojantis požymis kartais gali būti laikomas savarankiška nusikalstama veika ir todėl sudaro tartum dviejų nusikalstamų veikų visumą. Pavyzdžiui LR BK 275 str. 2 d. numato, kad baudžiamoji atsakomybė kyla kaltininkui, kuris realizavo neturint leidimo pagamintus farmacijos produktus, jei dėl jų vartojimo mirė žmogus ar buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, LR BK 276 str. 2 d. numato atsakomybę už pagamintų iš akivaizdžiai netinkamos, kenksmingos žmogaus sveikatai ar gyvybei medžiagos, ar su kenksmingais priedais realizavimą, jei dėl to kilo analogiškos LR BK 275 str. 2 d. numatytos pasekmės. Taip pat tokios nusikalstamų veikų sudėtys numatytos ir kituose LR BK straipsniuose (278 str., 2 d., 280 str. 2 d., 281 str. 3 ir 5 d. 282 str. 2 d. ir pan.). Neatsargiai ar netiesiogine tyčia sukelta žmonių mirtis, sunkus sveikatos sutrikdymas ar turto sunaikinimas yra numatyti LR BK atitinkamuose straipsniuose, tačiau išvardintais atvejais įstatymų leidėjas šias aplinkybes, kaip kvalifikuojančius požymius, numato kitose nusikalstamose veikose ir atitinkamai sugriežtina baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas . Kvalifikuojant šias veikas reikia pirma išsiaiškinti pagrindinį veiklos pobūdį, po to dėl šios veiklos atsiradusias pasekmes, kurios turi būti priežastingai susijusios ne su bet kokiais kaltininko veiksmais, o su kėsinimusi padaryti veiką, numatytą LR BK atitinkamame straipsnyje. Pavyzdžiui kvalifikuojant veiką pagal LR BK 280 str. 2 d. pirma reikia nustatyti kaltininko tyčią tik sugadinti transporto priemonę (o ne sugadinti transporto priemonę tam, kad ja pasinaudojęs asmuo mirtų). Toliau dėl šių veiksmų atsiranda pasekmė – nukentėjusiojo mirtis, kuri yra priežastingai susijusi ne su bet kuriais kaltininko veiksmais, o su kėsinimusi sugadinti transporto priemonę.
Pavienėms nusikalstamoms veikoms, pagrįstoms veikos pakartotinumu, būdinga tai, kad nusikalstama laikoma tik tokia veika, kuri padaryta pakartotinai. Reikia pasakyti, kad toks pavienės nusikalstamos veikos reglamentavimas buvo 1961 m. BK, tačiau įstatymų leidėjas naujajame 2000 m. LR BK to (ir manau visai pagrįstai) atsisakė. Pagal 1961 m. BK buvo numatyta keliolika straipsnių, kuriuose numatyta, kad nusikaltimu laikomi tokie veiksmai, kai jie yra padaryti pakartotinai. Pirmą kartą padaryti veiksmai galėjo neturėti jokių teisinių pasekmių arba užtraukti administracinę, drausminę atsakomybę ar visuomeninių poveikio priemonių taikymą . Pavyzdžiui asmuo, vairuojantis transporto priemonę neblaivus, galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik tuomet, jei jis tokius veiksmus padarė pakartotinai per vienerius metus (1961 m. BK 2461 str. 1 d.). Taip pat kai kuriose normose, nustatant nusikalstamų veikų sudėtį, pakartotinumas buvo numatytas kaip kvalifikuojantis požymis. Pasak A. Neveros pakartotinumas kaip kvalifikuojantis požymis prieštaravo vienam iš esminių baudžiamosios teisės principų – “non bis idem” principui, nes normos su tokiu kvalifikuojančiu požymiu kaip “pakartotinumas” sankcija visuomet būdavo griežtesnė nei konkrečios nusikastamos veikos straipsnio pagrindinės sudėties sankcija, t. y. skiriant asmeniui kurią nors iš sankcijoje numatytų bausmių, jis buvo baudžiamas ne tik už tai, kad padarė konkrečią veiką, bet ir už tai, kad nusikalto pakartotinai . V. Pesliakas taip pat kritikavo nusikaltimų pakartotinumo reglamentavimą 1961 m. baudžiamajame įstatyme. Pasak jo, esant pakartotinumui buvo nustatytos nevienodos bausmių skyrimo nuostatos, kurios priklausė nuo to, ar nusikaltimų pakartotinumas buvo numatytas kaip nusikaltimą kvalifikuojantis požymis ar ne. Jei asmuo padarydavo kelis tapačius nusikaltimus, dėl kurių pakartotinumas įstatyme buvo numatytas kaip kvalifikuojantis požymis, tai visos asmens padarytos veikos buvo vertinamos pagal atititnkamo BK ypatingosios dalies straipsnio 2 ar 3 dalį, kurioje už pakartotinį nusikaltimą buvo numatyta griežtesnė bausmė. Kitais atvejai pakartotinumas galėjo būti vertinamas tik kaip sunkinanti kaltininko atsakomybę aplinkybė, taigi tokiais atvejais pakartotinumas skiriamai bausmei beveik neturėjo įtakos . Be to, padarius kelis nusikaltimus, kurie atitiko ir pakartotinumo kvalifikuojantį požymį, paprastai numatytą atitinkamo straipsnio 2 dalyje, ir kitą kvalifikuojantį požymį, numatytą 3 ar 4 atitinkamo straipsnio dalyje, kvalifikuojant veiką į pakartotinumo požymį nebūdavo atsižvelgiama . Naujajame 2000 m. LR BK mano nuomone yra įtvirtintas pažangesnis požiūris į nusikalstamų veikų pakartotinumą.
Baigiant nagrinėti pavienę nusikalstamą veiką, reikia pažymėti, kad toks pavienių nusikalstamų veikų klasifikavimas veikų kvalifikavimui reikšmės neturi. Jis reikalingas tam, kad geriau suprastume pavienės veikos esmę bei teisingam pavienės veikos atskyrimui nuo kelių nusikalstamų veikų. Kaip jau minėta pavienės nusikalstamos veikos požymiai baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyti įvariai. Tai leidžia įvairiapusiškiau apibūdinti nusikalstamą veiką bei atskleisti jos pavojingumą teisės saugomiems gėriams.
4. NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ DAUGETO FORMOS

Nusikalstamų veikų daugeto formų išskyrimas labai priklauso nuo pačios daugeto sampratos. Kaip minėta, nusikalstamų veikų daugetas yra tada, kai visų veiksmų neapima viena norma, arba nors ir apima viena norma, tačiau viską, kas padaryta, galima suskaidyti epizodais, kurių kiekvienas sudaro savarankišką nusikalstamą veiką. Skirtingai nuo pavienės veikos, nusikalstama veika, sudaranti nusikalstamų veikų daugetą, paprastai neturi savyje tokių tipiškų ir būdingų poelgių derinių, kurie sukelia padidintą pavojų ir kuriuos reikėtų numatyti vienoje BK normoje, tarp veiksmų grupių nėra glaudaus vientisumo. Kelios nusikalstamos veikos tarpusavyje teisine prasme gali būti įvairiai susietos ir dėl to atsiranda skirtingos teisinės pasekmės. Todėl baudžiamosios teisės teorijoje yra išskiriamos skirtingos nusikalstamų veikų daugeto formos. LR BK nėra reglamentuotos daugeto formos, tačiau 63 str. 5 d. 1 p. yra paminėta ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Nusikalstamų veikų daugeto formos – vienas sudėtingiausių ir daugiausiai ginčų sukeliantis klausimas baudžiamosios teisės teorijoje. Vieni autoriai išskyrė tris nusikalstamų veikų daugeto formas: nusikalstamų veikų sutaptį, pakartotinumą ir recidyvą; kiti išskirdavo net keturias formas, prie daugeto dar priskirdami nevienkartiškumą; treti – tik dvi: idealiąją sutaptį ir nusikalstamų veikų pakartotinumą arba pakartotinumą ir nusikalstamų veikų sutaptį . Dažniausiai palaikoma trinarės daugeto sistemos koncepcija, kuri šiuo metu yra kritikuojama, siūlant pripažinti tik dvi nusikalstamų veikų daugeto formas: sutaptį ir pakartotinumą (šio požiūrio laikosi tiek A. Nevera, tiek V. Piesliakas: nors iš skirtingų pozicijų, tačiau abu teigia, kad tikslinga išskirti tik dvi daugeto formas). Toliau šiame darbe panagrinėsime dažniausiai pripažįstamas trinarę bei dvinarę nusikalstamų veikų daugeto formų sistemas bei jas palyginsime.

4.1. NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ SUTAPTIS BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS
TEORIJOJE IR PRAKTIKOJE

Šiuo metu LR BK nepateikia nusikalstamų veikų sutapties sampratos ir iš dalies šie klausimai yra sprendžiami bausmių skyrimo taisyklėse. Tačiau baudžiamosios teisės teorija ir praktika tam skiria pakankamai daug dėmesio, nes nuo teisingo šių klausimų suvokimo priklauso teisingas nusikalstamų veikų kvalifikavimas bei be abejo teisingas bausmės paskyrimas.
Nusikalstamų veikų sutaptis bus tuomet, kai asmuo padarė du ar daugiau nusikalstamų veikų, kvalifikuojamų atskirai, ir nė už vieną iš jų anksčiau nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn . Visą nusikalstamą veiką sutapties atveju turi apimti ne mažiau kaip dvi BK normos. Esant normų konkurencijai taip pat būna keli straipsniai, visą veiką apima bent vienas iš jų (dalies ir visumos konkurencijos atveju) arba bet kuris iš jų (bendrosios ir specialiosios konkurencijos atveju), tačiau sutapčiai būdinga tai, kad nė viena iš normų neapima veikos visiškai, reikia kartu taikyti dvi (ar daugiau) normas. Esant nusikastamų veikų sutapčiai, kaltininkas gali padaryti dvi ir daugiau skirtingas nusikalstamas veikas. Beje, kartais tos veikos gali būti tam tikra prasme vienodos, tačiau visais atvejais jomis pažeidžiami arba skirtingi objektai, arba tie patys objektai, tačiau skirtingais veiksmais, todėl jie negali sudaryti pavienės nusikalstamos veikos . Sutaptis paprastai apima įvairias, dažnai savo esme labai skirtingas nusikalstamas veikas, jos dažnai tarpusavyje neturi akivaizdesnio ryšio, todėl įstatymų leidėjas negali jų numatyti kaip vieningos nusikalstamos veikos.
Atsižvelgiant į tai, kaip kaltininkas padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų baudžiamosios teisės teorija skiria dvi nusikalstamų veikų sutapties rūšis: idealiąją ir realiąją.
Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis – tai atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi nusikalstamas veikas, numatytas skirtingose baudžiamojo įstatymo normose, t. y. nusikalstami veiksmai buvo padaryti taip, kad jų negali aprėpti viena norma, bet reikia pritaikyti dvi . Asmuo vienu veiksmu sąmoningai gali siekti kelių rezultatų, t. y. vienu metu spręsti kelis uždavinius. Kaltininko psichinis santykis su visomis pasekmėmis gali būti vienodas, (t. y. jis gali padaryti veiką visų pasekmių norėdamas vienodai), tačiau šis santykis gali būti ir skirtingas – vienų pasekmių gali norėti, o kitų, nors ir suvokia, kad jos gali atsirasti, tikisi išvengti. Veiksmai pirmųjų pasekmių atžvilgiu bus tyčiniai, o antrųjų – neatsargumas. Taigi jei asmuo suvokia, kad savo veiksmais sukelia du ar daugiau neteisėtų rezultatų, ir sąmoningai to siekia, arba kad ir nesiekia, tačiau tikisi jų išvengti – jis gali būti patrauktas atsakomybėn už dvi nusikalstamas veikas, numatytas atitinkamuose BK straipsniuose .
Pagrindinis klausimas, susijęs su nusikaltimų kvalifikavimu idealiosios sutapties atveju yra atskirti ar yra idealioji sutaptis, ar pavienė nusikalstama veika. Pagrindinė aplinkybė, atskirianti idealiąją sutaptį nuo pavienės veikos – tai objektų ir nusikalstamų pasekmių nesutapimas, kai yra kitų objektyvinės pusės požymių ir subjekto vieningumas. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tik tuo atveju, kai nusikalstamų pasekmių nenumato ta pati norma ir kai pasekmės liečia įvairius objektus, kurių nė vienas nėra subordinuotas kitam ir nėra jo dalis. Tačiau reikia pažymėti, kad dažnai ryškios ribos tarp pavienės veikos ir idealiosios sutapties nėra. Idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį galima įžvelgti kai: padaromas BK sudėtinė nusikalstama veika, kurios sudėtyje yra numatyti du objektai, tačiau antrąjam objektui padaroma didesnė žala, nei numatyta atitinkamoje normoje; kai kaltininkas, kėsindamasis padaryti žalą vienam objektui, padaro žalą kitam; kai kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, yra ir kitos veikos bendrininkas, kai viena veika praktiškai negali apimti padarytų nusikalstamų veiksmų.
Taigi pagrinidinis idealiosios sutapties bruožas yra tas, kad vienas elgesys sukelia skirtingas pasekmes, kurių neapima vienas BK straipsnis, nuo tokios veikos nukenčia dvi ar daugiau skirtingos visuomeninių santykių grupės, taip padaroma ne viena, o dvi nusikalstamos veikos. Pasak V. Piesliako, idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tik santykinis nusikalstamų veikų daugetas, nes praktiškai dėl įstatymų leidėjo kaltės (nes jis neaprašė viename įstatyme vienos veikos kilusių kelių pasekmių) veika yra įvertinam kaip nusikastamų veikų daugetas . Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra daug nepavojingesnė nusikalstamų veikų daugeto forma už kitas. Pasak A. Neveros, nors kaltininkas ir padaro kelias nusikalstamas veikas, tačiau jos padaromos viena veika. Būtent vienu valiniu aktu realizuojamos kelios nusikalstamų veikų sudėtys. Be to, dažnai kelios nusikalstamos veikos padaromos ne kaltininkui to siekiant, o tik todėl, kad taip sukonstruotos LR BK normos. Todėl akivaizdu, kad kai viena veika padaromos kelios nusikalstamos veikos, skirti kaltininkui daugiau nei vieną bausmę būtų neteisinga . Tokią nuostatą įtvirtino ir įstatymų leidėjas LR BK 63 str. 5 d. 1 p. nustatydamas, kad esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai galutinė bausmė skiriama tik bausmių apėmimo metodu, t. y. praktiškai galutinė bendra bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtųjų už atskiras nusikalstamas veikas.
Realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo įvairiais keliais savarankiškais veiksmais padaro dvi ir daugiau nusikalstamas veikas, numatytas skirtingose baudžiamojo įstatymo normose ir už jas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn . Taigi kelias nusikalstamas veikas galima vertinti kaip realiąją nusiklastamų veikų sutaptį jei kiekviena iš jų ne tik kvalifikuojama atskirai, bet dėl kiekvienos iš jų nėra išnykusios juridinės pasekmės, nėra procesinių kliūčių patraukti baudžiamojon atsakomybėn bei nei dėl vienos iš šių veikų nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai kiekvienos iš jų subjektas paprastai sutampa (nors kai kurios subjekto savybės per laiką gali keistis). Visos nusikalstamos veikos padaromos savarankiškais nusikalstamo elgesio aktais, pats veikos pobūdis gali būti toks pats (sunkus kūno sužalojimas, sukėlęs mirtį, ir nužudymas) ar skirtis (vagystė ir nužudymas), objektas dažniausiai skiriasi, bet gali ir sutapti, taip pat gali kilti visiškai kitokios pasekmės (vagystės ir nužudymo pasekmės), gali kilti analogiškos (vagystės ir atvirosios vagystės be smurto pasekmės). Realios sutapties atveju nusikalstamos veikos padaromos skirtingu laiku, tačiau tam tikrais atvejais veiksmai laiko požiūriu gali ir sutapti (dažniausiai tuomet, kai viena nusikalstama veika yra trunkama, tuo pat metu padaroma kita veika). Kaip realioji nusikalstamų veikų sutaptis veika kvalifikuojama ne tik kai abi nusikalstamos veikos yra baigtos, bet ir tuomet kai viena iš jų yra rengimasis ar pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, o kita baigta. Realioji sutaptis yra taip pat ir tuomet, kai kaltininkas vienoje nusikalstamoje veikoje buvo vykdytoju, o padarant kitą – organizatoriumi, padėjėju ar kurstytoju .
Pasak V. Pavilonio realioji nusikalstamų veikų sutaptis turi daug bendro su idealiąja sutaptimi – abiem atvejais padaromi du ar daugiau nusikalstamų veikų, kurias kvalifikuojant reikia remtis skirtingais baudžiamojo įstatymo straipsniais. Tačiau realiajai ir idealiajai nusikalstamų veikų sutaptims yra būdingi konkretūs skirtumai (kyla skirtingos teisinės pasekmės):
1. Padarytos nusikalstamos veikos esant realiajai ir idealiajai sutapčiai gali būti vertinamos nevienodai – esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, antros veikos padarymas tam tikrais atvejais gali būti kvalifikuojama kaip pakartotina, tokia veikų kvalifikacija negalima esant idealiajai sutapčiai;
2. Abiejų sutapčių atveju skirtingai sprendžiami patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimai: idealiosios sutapties atveju senaties terminai eina kartu, o baigiasi priklausomai nuo to, kuri iš nusikalstamų veikų yra pavojingiausia; esant realiajai sutapčiai šie terminai nutrūksta asmeniui padarius naują nusikalstamą veiką (LR BK 95 str. 4 d.) (pagal 1961 m. BK 49 str. 2 d. tik nusikaltimo, už kurį gali būti skiriama ne mažiau 2 metų laisvės atėmimo bausmė, padarymas nutraukia senaties patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminus).
3. Sutapties rūšis gali turėti reikšmės sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimus. LR BK 39 str. 1 d. 1 p. numato atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės jei kaltininkas padarė nusikalstamą veiką pirmą kartą (jei yra ir kitos įstatymo numatytos sąlygos). Kaip jau minėta, esant idealiajai sutapčiai pakartotinumo nėra. Esant realiajai sutapčiai yra bendrasis nusikalstamų veikų pakartotinumas, kuris tokiu atveju neleidžia taikyti atleidimo nuo atsakomybės.
4. Esant idealiajai sutapčiai padarytos nusikalstamos veikos visuomet skirtingos, o esant realiajai sutapčiai – gali būti ne tik skirtingos, bet ir tos pačios, tik su kai kuriais kitais požymiais .
V. Pavilonis išskyrė ir penktąjį realios ir idealios nusikalstamų veikų sutapčių skirtumą: pagal 1961 m. BK 41 str. 1 d. nusikaltimo pakartotinis padarymas buvo laikomas sunkinančia aplinkybe, dėl to esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, kaltininko veika galėjo būti vertinama griežčiau. Dabartinis LR BK nenumato pakartotinumo kaip sunkinančios aplinkybės, esant realiajai sutapčiai (kaip ir idealiajai) už kiekviną nusikalstamą veiką pagal LR BK 63 str. turi būti paskiriama atskira bausmė ir paskui pagal tame straipsnyje nustatytas taisykles skiriama galutinė bendra bausmė. Tačiau tokiais atvejais LR BK 63 str. numato skirtingą bausmės skyrimo tvarką.
Pasak V. Piesliako, vertinant nusikalstamų veikų daugetą iš baudžiamosios teisės pozicijų ir konkrečiai skiriant bausmę nėra svarbu, ar asmuo pažeidė tuos pačius BK straipsnius, ar skirtingus, todėl pagal padarytą nusikalstamų veikų pobūdį nereikėtų nusikalstamų veikų daugeto skirstyti į formas . Skiriant bausmę, turėtų būti svarbu: pirma – kiek nusikalstamų veikų padarė asmuo, antra – šios veikos padarytos vienu ar skirtingais veiksmais, tuo pačiu ar skirtingu laiku ir esant vieningai ar skirtingai susiformavusioms kaltės rūšims ar net formoms. Remiantis šiais kriterijai V Piesliakas siūlo išskirti tik dvi baudžiamąja teisine prasme reikšmingas daugeto formas: idealiąją sutaptį ir nusikalstamų veikų pakartotinumą.
A. Nevera taip pat kritikavo realiosios nusikalstamų veikų sutapties išskyrimą. Jis teigia, kad neįmanoma įžvelgti kokio nors sutapimo tais atvejais, kai asmuo skirtingomis veikomis padaro dvi ar daugiau tapačių, vienarūšių ar įvairiarūšių nusikalstamų veikų; kai asmuo keliomis veikomis padaro dvi ar daugiau vienarūšių, įvairiarūšių ar tapačių nusikalstamų veikų, reikia kalbėti ne apie ką nors kita, o apie nusikalstamų veikų pakartotinumą . Norint pritarti ar paprieštarauti šioms teorijoms, reikia nustatyti pakartotinumo kaip nusikalstamų veikų daugeto formos esmę.

4.2 PAKARTOTINUMAS IR RECIDYVAS, JŲ TARPUSAVIO SANTYKIS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE

Pakartotinumas bendriausiąja prasme atspindi visus galimus atvejus, kai vienas po kito padaromos dvi ir daugiau savarankiškos nusikalstamos veikos, kurios dėl senaties ar kitų aplinkybių nėra netekę savo juridinės reikšmės. Nusikalstamų veikų pakartotinumas baudžiamosios teisės teorijoje skirstomas į bendrąjį ir specialųjį. Bendrasis pakartotinumas – tai to paties asmens bet kokios naujos nusikalstamos veikos padarymas. Specialusis pakartotinumas – tai to paties asmens nauja analogiška (tapati – kai kelis kartus pažeidžiamas tas pats BK straipsnis ar jo dalis) ar vienarūšė (kai pakartotinumas yra padarius ir kitas BK straipsnyje ar jo dalyse nurodytas veikas) nusikalstama veika. Baudžiamosios teisės teorija, atsižvelgiant į nuteisimo už pirmiau padarytą nusikalstamą veiką ar kelias veikas faktą, išskiria grynąjį (kai kelios veikos yra padaromos iki asmens nuteisimo) ir recidyvinį (kai antra veika padaroma jau po bausmės skyrimo) pakartotinumą. Tiek grynasis, tiek recidyvinis pakartotinumas gali būti bendrasis arba specialusis.
Pagal 1961 m. BK pakartotinumas reiškė, kad kaltininkas du ar daugiau kartų pažeidė tą patį arba tapačiam prilygintą įstatymą, ir toks pažeidimas buvo laikoma atskira kvalifikuota nusikaltimo padarymo forma. Jei baudžiamojo įstatymo normoje nebuvo nuorodos į nusikaltimo padarymo pakartotinumą, tai baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje tai vadinama ne savarankišku nusikaltimu, o padaryto nusikaltimo epizodu . Tačiau V. Piesliakas tokį požiūrį kritikavo teigdamas, kad kiekvienas nusikaltimas, esant nusikaltimų daugetui, turi būti įvertintas pagal atitinkamą BK straipsnį ir jei asmuo padarė 5 tapačius nusiklatimus, kiekvienas iš jų turi būti įvardytas, inkriminuotas ir kvalifikuotas, o ne pavadintas “neaiškiu nusikaltimo epizodu”; už šio nekalto termino paprastai slepiasi ne kas kita kaip atskiras nusikaltimas . Šiuo metu galiojančiame LR BK pakartotinumas kaip veiką kvalifikuojantis požymis nėra nustatytas. Pagal LR BK 63 str., esant nusikalstamų veikų daugetui, už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką turi būti paskirta bausmė. Ir tai normalu, nes kiekviena iš padarytų nusikalstamų veikų turi užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Nenormalu, kai iš dešimties padarytų nusikaltimų bausmė buvo skiriama tik už vieną. Manau, kad net ir griežtesnių bausmės ribų nustatymas, leidęs teismui parinkti bausmės dydį atsižvelgiant į pakartotinai padarytų nusikaltimų skaičių, neatsveria argumentų, kad toks pakartotinumo įtvirtinimas baudžiamajame įstatyme praktiškai reiškia nebaudžiamumą už padarytas trečiąją ir kitas paskesnes veikas.
Kalbant apie pakartotinumo ir realiosios nusikalstamų veikų sutapties tarpusavio santykį, reikia pastebėti, kad labai didelio praktinio skirtumo tarp jų nėra. Nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai turime du ar daugiau nusikalstamų veikų, kurių sudėtis numato du ar daugiau baudžiamojo įstatymo straipsniai. Pakartotinumas yra tada, kai visas padarytas nusikalstamas veikas reikia kvalifikuoti pagal vieną straipsnį, nors ir įvairias jo dalis. Kaip jau buvo minėta, vertinant asmens nusikalstamą elgesį, nėra itin svarbu ar asmuo pažeidė tuos pačius ar skirtingus BK straipsnius. Svarbu yra kiek nusikalstamų veikų asmuo padarė, keliais veiksmais, tuo pačiu ar skirtingu laiku ir esant vieningai ar atskirai susiformavusiomis kaltės rūšimis ar net formomis yra padarytos kelios nusikalstamos veikos. Manyčiau, kad šiuo atveju reikėtų sutikti su A. Neveros siūlomu požiūriu, kad įžvelgti nusikalstamų veikų sutaptį, kai asmuo skirtingomis veikomis padaro dvi ar daugiau tapačių, vienarūšių ar įvairiarūšių nusikalstamų veikų, neįmanoma. Aptariamu atveju reikia tiesiog konstatuoti nusikalstamo elgesio pasikartojimo faktą, neatsižvelgiant į tai, keliuose straisniuose jis numatytas. Todėl terminas “realioji sutaptis”, o savo ruožtu ir nagrinėjamos daugeto formos rūšis turi išnykti iš teisinės apyvartos .
Būna, kad nusikalstamas veikas padaro asmenys, jau anksčiau ne tik padarę nusikalstamas veikas, bet ir jau teisti už jas. Tokie atvejai baudžiamojoje teisėje vadinami recidyvu. LR BK 27 str. 1 d. nustato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Kadangi pakartotinumas apima visas nusikalstamas veikas, nesiedamas jų su teistumu, vadinasi recidyvo reiškinys sutalpinamas į pakartotinumą kaip pastarojo dalis. Recidyvas yra subordinuotas pakartotinumui, kitaip sakant, kiekvienas recidyvo atvejis yra tuo pat metu ir pakartotinumas, tačiau pakartotinumas ne visada gali būti suvedamas į recidyvą . Mokslinė literatūra išskiria keletą recidyvo rūšių: 1. legalųjį – kai ankstesnis nuteisimas turi juridinės reikšmės vėlesniam nuteisimui; 2. faktinį – kai asmuo nuteisiamas pakartotinai, neatsižvelgiant į tai, kada asmuo anksčiau buvo nuteistas ir ar yra, ar išnykęs teistumas; 3. penitenciarinį – kai asmuo anksčiau buvo teistas laisvės atėmimu . Baudžiamaja teisine prasme reikšmingas yra tik legalusis recidyvas, kuris ir yra įtvirtintas LR BK 27 str. 1 d. kaip teigia A. Nevera, tiek recidyvinio pakartotinumo, tiek nusikalstamų veikų recidyvo požymiai yra identiški, todėl akivaizdu, kad nusikalstamų veikų recidyvas kaip daugeto forma turėtų išnykti . Be to nusikalstamų veikų recidyvas turėtų išnykti ir kaip baudžiamoji teisinė kategorija dėl kelių priežaščių:
1. Nusikalstamų veikų recidyvas negali būti savarankiška daugeto forma todėl, kad kai asmuo padaro vieną nusikalstamą veiką atlikdamas bausmę ar atidėjus jos vykdymą, jis teisiamas ne už kelias, o už vieną veiką (tą patį galima pasakyti ir apie atvejus, kai kas nors padaro vieną nusikalstamą veiką teistumo laikotarpiu);
2. Nusikalstamų veikų daugetas yra tik tada, kai kas nors padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų ir dėl jų padarymo nuteisiamas paskiriant subendrintą bausmę. Tuo tarpu visa tai, ką baudžiamosios teisės ir kriminologijos specialistai vadino nusikaltimų recidyvu, turi būti tik kaip kaltininko asmenybę apibūdinantis kriterijus (LR BK 54 str. 2 d. 5 p.) ir per jos vertinimą darantis įtaką skiriant bausmę už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą (LR BK 56 str.) bei taikant baudžiamajame įstatyme numatytus apribojimus (suvaržymus): atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės: kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (LR BK 38 str. 2 d.), kai yra lengvinančių aplinkybių (39 str.), pagal laidavimą (40 str.); lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimo švelnesne bausme (77 str. 3 d. 1 p.), teistumo terminai (97 str.) .
Paprastai tariant, nusikalstamų veikų daugetas yra tuomet, kai asmuo padaro kelias nusikalstamas veikas, iš kurių kiekvieną reikia vienaip ar kitaip įvertinti remiantis įstatymu. Tačiau nusikaltimų recidyvo atveju, asmuo nors ir nusikalsta ne pirmą kartą, tačiau kaltinamas byloje jis tik viena nusikalstama veika, tiriama tik viena veika. Jau vien dėl to nusikaltimų recidyvas nelaikytinas daugetu .
Baigiant aptarti nusikalstamų veikų daugeto formas, galima pasakyti kad, jei nusikalstamų veikų daugetą vertinsime kaip reiškinį, su kuriuo susiduria praktikai, tirdami bylas, tai baudžiamąja teisine prasme yra reikšmingos tik dvi daugeto formos: nusikalstamų veikų sutaptis (kadangi realioji sutaptis neturėtų būti nagrinėjamos daugeto formos rūšis, pakanka vien tik formos pavadinimo) ir pakartotinumas. Šių dviejų terminų visiškai pakanka, kad nedubliuojant daugeto formų, būtų aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuotas nusikalstamų veikų daugeto formų klausimas.

5. BAUSMĖS SKYRIMAS ESANT NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ DAUGETUI

Kiekviena kaltininko nusikalstama veika turi būti įvertinta pagal atitinkamą baudžiamojo įstatymo straipsnį ir už kiekvieną nusikalstamą veiką turi būti paskirta atitinkama bausmė. Bausmės skyrimą esant nusikalstamų veikų daugetui reglamentuoja LR BK bendrosios dalies 63 straipsnis, kuris numato, kad jei padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Įstatymų leidėjas, reikalaudamas skirti atskirai bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką, esant jų daugetui, siekia, kad teismas kiekvieną neteisėtą kaltiniko veiką pripažintų nusikalstama, pasmerktų ją ir atitinkamai įvertintų pagal atitinkamą BK straipsnį ar jo dalį. Skirdamas bausmę už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę aplinkybes, kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamoje veikoje, nusikalstamos veikos stadiją bei kitas aplinkybes. Po to visos individualios bausmės yra subendrinamos ir skiriama viena galutinė bausmė. Galutinės bausmės rūšiai ir dydžiui svarbią reikšmę turi, kokios nusikalstamos veikos sudaro daugetą, kokios rūšies ir kokio dydžio yra paskirtos už jas bausmės. Šioje bausmėje turi atsispindėti visos asmens kaltai padarytos veikos ir teisinis tiek jų, tiek nuteistojo asmenybės įvertinimas. Paskirta galutinė subendrinta bausmė nepaneigia individualių bausmių, paskirtų už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai. Vietoj kelių paskirtų už kiekvieną nusikalstamą veiką bausmių atsiranda vieninga bausmė, kuriai būdingos dvi savybės: 1. ji – viena bausmė, nepriklausanti nuo kitų, ją sudarančių bausmių (tačiau galutinė subendrinta bausmė negali būti paskirta tokios rūšies, kuri nebuvo paskirta už atskiras nusikalstamas veikas – LR BK 63 str. 8 d.); 2. jos pasekmės – vienos įstatyme numatytos teisinės pasekmės . Pagal galutinę bausmę sprendžiami teistumo panaikinimo, apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties, atleidimo nuo bausmės ir kiti klausimai. Bausmė gali būti subendrinta apėmimo ar sudėjimo (iš dalies ar visiškai) principu. 2000 m. LR BK yra aiškiai atribotas bausmių apėmimo ir bausmių sudėjimo principų taikymas, tačiau baudžiamasis įstatymas galutinės bausmės paskyrimo klausimą taikant bausmių sudėjimo principą palieka teismo nuožiūrai. Baudžiamajame įstatyme nėra nė menkiausios užuominos apie tai, kuo teismas turėtų vadovautis sudėdamas bausmes. Todėl galima teigti, kad tokiu atveju teismas turi galimybę antrą kartą individualizuoti bausmę (žinoma baudžiamojo įstatymo numatytose ribose). Bausmių apėmimą teismas gali taikyti tik kai:
1. yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis;
2. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal LR BK 10 ar 11 straipsnį;
3. už vieną nusikalstamą veiką paskirta 20 metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (LR BK 63 str. 5 d.).
Kaip jau buvo minėta, kad tais atvejais, kai kaltininkas viena veika padaro nusikalstamas veikas, kaltininko pavojingumas yra mažesnis nei esant nusikalstamų veikų pakartotinumui, ir skirti kaltininkui daugiau nei vieną bausmę už vieną veiką būtų neteisinga. Todėl LR BK 63 str. 5 d. 1 p. ir numatytas bausmių apėmimas esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai. To pačios straipsnio 5 d. 2 p. numato bausmių apėmimą ir kai veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms. Atskiros nusikalstamos veikos rūšies pavojingumą įvertina įstatymų leidėjas, kuris, atsižvelgdamas į veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, numato atitinkamas bausmes už šias veikas. Būtent pagal nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį yra skiriamos nusikalstamų veikų rūšys (nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai – LR BK 10 str.) ir nusikaltimų kategorijos (LR BK 11 str.). Bausmių sudėjimo principo taikymas asmeniui, kuris padarė tyčinį ir neatsargų nusikaltimus, pasak A. Neveros būtų beprasmiškas, kadangi neatsargaus nusikaltimo padarymas neturėtų būti vertinamas kaip blogos valios kryptinga išraiška. Be to A. Nevera siūlo bausmių apėmimą taikyti ir kai asmuo skirtingu laiku padaro kelis neatsargius nusikaltimus, nes gali pasitaikyti atvejų, kai asmuo už kelis neatsargius nusikaltimus gali būti nubaustas gana griežta laisvės atėmimo bausme, nors asmens elgesyje nėra kryptingo noro pažeidinėti baudžiamąjame įstatyme suformuluotus draudimus . Visiškai kitokia situacija kai šis noras yra. Tačiau ir esant keliems tyčiniams nusikaltimams pagal LR BK 63 str. 5 d. 2 p. gali būti taikomas bausmių apėmimo principas, jei jie labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriami skirtingoms kategorijoms pagal LR BK 11 straipsnį. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2004 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nusikaltimai, priskiriami kuriai nors kategorijai, pagal pavojingumą labai nesiskiria nuo nusikaltimų, priskiriamų gretimai kategorijai. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į kriterijų, kuriuo vadovaudamasis įstatymų leidėjas išskiria nusikaltimų kategorijas – baudžiamajame įstatyme numatytos didžiausios bausmės dydį, kuris kinta pagal atskiras nuiskaltimų kategorijas nuosekliai didėjančia tvarka . Taigi nusikaltimai labai skiriasi pagal pavojingumą, jei jie priskiriami ne tai pačiai ir ne gretimoms kategorijoms pagal LR BK 11 straipsnį. Antra vertus, kaip pabrėžė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas toje pat nutartyje, vertinant ar nusikaltimas labai skiriasi pagal pavojingumą, reikia vadovautis ne tik nurodytu formaliuoju kriterijumi (nusikaltimų priskyrimo skirtingoms negretimoms kategorijoms pagal LR BK 11 str.), bet įvertinti ir konkrečių nusikaltimų pavojingumo pobūdį (įstatymo ginamas vertybes, žalingų pasekmių turinį, kaltės formą) ir laipsnį (kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius ir priemones, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavimo formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus). Konkretaus nusikaltimo pobūdis ir laipsnis gali lemti, kad nusikaltimai, priskiriami gretimoms kategorijoms pagal LR BK 11 straipsnį, labai skirsis pagal pavojingumą ir tokiu atveju, skiriant galutinę subendrintą bausmę, galima taikyti bausmių apėmimo principą.
Kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmių. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų veikų, pridedamos visos paskirtos švelnesnės bausmės, kai bausmės sudedamos iš dalies, prie griežčiausios bausmės švelnesnės bausmės pridedamos iš dalies. Kokią švelnesnių bausmių dalį reikia pridėti, įstatymų leidėjas nenurodo. Tačiau LR BK 63 str. 7 d. numato, kad galutinė subendrinta bausmė negali viršyti 20 metų laisvės atėmimo, jei skiriama kitos rūšies bausmė – negali viršyti šio kodekso nustatyto tos rūšies bausmės maksimumo. Pasak A. Neveros tokios galiojančio LR BK 63 straipsnio nuostatos iki galo neišsprendė nusikalstamų veikų nebaudžiamumo problemos, kadangi iš dalies nusikalstamas veikas darantis asmuo gali būti suinteresuotas padaryti kuo daugiau nusikalstamų veikų, nes visa tai, kas viršys įstatymo nustatytas ribas, jam negalės būti paskirta. Todėl jis siūlo, kad sudedant už kelias nusikalstamas veikas padarytas bausmes nebūtų ribojamas galutinės bausmės dydis; tik tokiu atveju bus aišku, kiek blogybių asmuo padarė ir koks už visa tai visuomenės atpildas . Kadangi įstatyme nėra ir negali būti suformuluoti racionalūs ir teisingi dalinio bausmių sudėjimo būdo taikymo kriterijai, kurių nebuvimas sudaro sąlygas kaltininkui išvengti už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalies, A. Nevera taip pat siūlo atsisakyti dalinio bausmių sudėjimo principo .

6. IŠVADOS

1. Nusikalstamų veikų daugetas yra tuomet, kai padaroma viena ar kelios nusikalstamos veikos, kurios turi ne mažiau kaip dviejų nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymius, už kuriuos nėra kliūčių kaltąjį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokiu atveju teisiškai įvertinti reikia kiekvieną asmens nusikalstamą veiką ir kaltajam paskirti visas jo padarytas nusikalstamas veikas atitinkančią bausmę, t y. už visas kaltininko padarytas nusikalstamas veikas jam turi kilti teisinės pasekmės.
2. Teisingai kvalifikuoti nusikalstamų veikų daugetą yra labai svarbu, nes dėl padarytos klaidos kaltas asmuo gali būti neteisingai nubaustas, t. y. gali būti nepagrįstai išplėstos ar susiaurintos baudžiamosios atsakomybės ribos. Labai griežtos ribos tarp pavienės nusikalstamos veikos ir nusikalstamų veikų daugeto nėra, Kai kurios pavienės nusikalstamos veikos išoriškai yra panašios į nusikalstamų veikų daugetą. Analizuojant BK numatytų tam tikrų nusikalstamų veikų sandarą, matyti, kad vienoje nusikalstamos veikos sudėtyje jos požymiai yra sujungti įvairiai: vienais atvejais vieno nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiai išplaukia iš vieno žmogaus veiksmo, kitais atvejais įstatymų leidėjas sujungia kelis, kartais gana įvairius veiksmus, laikydamas tai viena veika.
3. Pavienių nusikalstamų veikų klasifikavimas veikų kvalifikavimui reikšmės neturi. Jis reikalingas tam, kad geriau suprastume pavienės veikos esmę, bei teisingam pavienės veikos atskyrimui nuo kelių nusikalstamų veikų. Kiekvienu konkrečiu atveju klausimą ar padaryta viena nusiklastama veika ar jų daugetas reikia spręsti vadovaujantis tam tikrais bendrais kriterijais, kurių reikia ieškoti tiek baudžiamosios teisės teorijoje, tiek įstatymuose, aiškinantis įstatymų leidėjo motyvus, kuriais jis vadovavosi vienais atvejais tam tikrą veiką laikydamas paviene nusikalstama veika, kitais – atskiras nusikalstamas veikas.
4. Kelios nusikalstamos veikos tarpusavyje teisine prasme gali būti įvairiai susietos ir dėl to atsiranda skirtingos teisinės pasekmės. Todėl baudžiamosios teisės teorijoje yra išskiriamos skirtingos nusikalstamų veikų daugeto formos. Dažniausiai palaikoma trinarės daugeto sistemos koncepcija, kuri šiuo metu yra kritikuojama, siūlant pripažinti tik dvi nusikalstamų veikų daugeto formas: sutaptį ir pakartotinumą.
5. Negalima įžvelgti nusikalstamų veikų sutapimo tais atvejais, kai asmuo skirtingomis veikomis padaro dvi ar daugiau veikų.Tai yra ne kas kita, o nusikalstamų veikų pakartotinumas. Reikia tiesiog konstatuoti nusikalstamo elgesio pasikartojimo faktą, neatsižvelgiant į tai, keliuose straisniuose jis numatytas. Todėl terminas “realioji sutaptis”, o savo ruožtu ir nagrinėjamos daugeto formos rūšis turi išnykti iš teisinės apyvartos.
6. Šiuo metu galiojančiame LR BK pakartotinumas kaip veiką kvalifikuojantis požymis nėra nustatytas. Pagal LR BK 63 str., esant nusikalstamų veikų daugetui, už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką turi būti paskirta bausmė. Ir tai normalu, nes kiekviena iš padarytų nusikalstamų veikų turi užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Manau, kad net ir griežtesnių bausmės ribų nustatymas, leidęs teismui parinkti bausmės dydį atsižvelgiant į pakartotinai padarytų nusikaltimų skaičių, neatsveria argumentų, kad toks pakartotinumo įtvirtinimas baudžiamajame įstatyme praktiškai reiškia nebaudžiamumą už padarytas trečiąją ir kitas paskesnes veikas.
7. 1961 m. BK pakartotinumo kaip kvalifikuojančio požymio nustatymas prieštaravo vienam iš esminių baudžiamosios teisės principų – “non bis idem” principui, nes skiriant asmeniui kurią nors iš sankcijoje numatytų bausmių, jis buvo baudžiamas ne tik už tai, kad padarė konkrečią veiką, bet ir už tai, kad nusikalto pakartotinai, be to pakartotinumui buvo nustatytos nevienodos bausmių skyrimo nuostatos, kurios priklausė nuo to, ar nusikaltimų pakartotinumas buvo numatytas kaip nusikaltimą kvalifikuojantis požymis ar ne. Todėl šio veiką kvalifikuojančio požymio atsisakymas šiuo metu galiojančiame LR BK vertintinas teigiamai.
8. LR BK 27 str. 1 d. yra įtvirtintas legalusis recidyvas, tačiau jis neturėtų būti laikomas nusikalstamų veikų daugeto forma. Nusikaltimų recidyvo atveju, asmuo nors ir nusikalsta ne pirmą kartą, tačiau kaltinamas byloje jis tik viena nusikalstama veika, tiriama tik viena veika. Jau vien dėl to nusikaltimų recidyvas nelaikytinas daugetu. Be to tiek recidyvinio pakartotinumo, tiek nusikalstamų veikų recidyvo požymiai yra identiški, todėl akivaizdu, kad nusikalstamų veikų recidyvas kaip daugeto forma turėtų išnykti.
9. Skiriant bausmę, turėtų būti svarbu: pirma – kiek nusikalstamų veikų padarė asmuo, antra – šios veikos padarytos vienu ar skirtingais veiksmais, tuo pačiu ar skirtingu laiku ir esant vieningai ar skirtingai susiformavusioms kaltės rūšims ar net formoms. Jei nusikalstamų veikų daugetą vertinsime kaip reiškinį, su kuriuo susiduria praktikai, tirdami bylas tai baudžiamąja teisine prasme reikšmingos tik dvi daugeto formos: sutaptis ir nusikalstamų veikų pakartotinumas. Šių dviejų terminų visiškai pakanka, kad nedubliuojant daugeto formų, būtų aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuotas nusikalstamų veikų daugeto formų klausimas.
10. Įstatymų leidėjas, reikalaudamas skirti atskirai bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką, esant jų daugetui, siekia, kad teismas kiekvieną neteisėtą kaltiniko veiką pripažintų nusikalstama, pasmerktų ją ir atitinkamai įvertintų pagal atitinkamą BK straipsnį ar jo dalį.
11. 2000 m. LR BK yra aiškiai atribotas bausmių apėmimo ir bausmių sudėjimo principų taikymas, tačiau baudžiamasis įstatymas galutinės bausmės paskyrimo klausimą taikant bausmių sudėjimo principą palieka teismo nuožiūrai. Kadangi įstatyme nėra ir negali būti suformuluoti racionalūs ir teisingi dalinio bausmių sudėjimo būdo taikymo kriterijai, kurių nebuvimas sudaro sąlygas kaltininkui išvengti už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalies, siūlau atsisakyti dalinio bausmių sudėjimo principo.
12. LR BK 63 str. 7 dalyje numatytas subendrintos bausmės maksimumas. Iš dalies nusikalstamas veikas darantis asmuo gali būti suinteresuotas padaryti kuo daugiau nusikalstamų veikų, nes visa tai, kas viršys įstatymo nustatytas ribas, jam negalės būti paskirta. Todėl siūlau, kad sudedant už kelias nusikalstamas veikas padarytas bausmes nebūtų ribojamas galutinės bausmės dydis; tik tokiu atveju bus aišku, kiek nusikalstamų veikų asmuo padarė ir koks už visa tai visuomenės atpildas.

7. SUMMARY

The plurality of criminal acts is a social phenomenon reflecting a certain form of criminal behaviour. This form is expressed not by committing one crime or criminal offence and the legal consequences of it. When several crimes or criminal offences are committed, the plurality of criminal acts may be discussed. In this case, a criminal act committed by every person shall be evaluated from the legal point of view and the punishment shall fit the criminal act committed by the guilty person, i.e. legal consequences shall be applied for all criminal acts committed by the guilty person. Committing several criminal acts is more dangerous for society than committing one (even composite) criminal act. However, not all forms of criminal acts shall be evaluated in the same way in terms of danger. This is stipulated in the Criminal Code of the Lithuanian Republic, which regulates the rules of imposing certain punishment.
The Institute of Criminal Acts’ Plurality studies problems related to the qualification of criminal acts, in case of their plurality, separation of individual criminal acts from their plurality, its form and their impact on imposing punishment. This institute is one of the most complicated problems in the criminal law since both scientists and practicioners have been arguing about the forms and types of plurality of criminal acts as well as rules of imposing punishment for the committed several criminal acts. The paper discusses the following problems: the essence of plurality of criminal acts as a social phenomenon and the legal basis of their qualification; forms of plurality in the theory of criminal law and Criminal Code of the Lithuanian Republic; imposing punishment in case of the plurality of criminal acts.

8. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija (“Valstybės žinios” 1992 Nr. 32-1014; 1996 Nr. 64-1501; 1996 Nr. 122-2863; 2002 Nr. 65-2629; 2003 Nr. 14-540; 2003 Nr. 32-1315; 2003 Nr. 32-1316);
2. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, (“Valstybės žinios” 2000 Nr. 89-2741) 2004 aktuali redakcija;
3. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (“Valstybės žinios” 1961 Nr. 18-147);
4. Baudžiamoji teisė. Bedroji dalis. Vilnius, 2001;
5. Dr. A. Nevera. Nusikalstamų veikų daugeto formos ir jų reikšmė skiriamai bausmei. Jurisprudencija 2003 T. 45 (37), p. 39-46;
6. V. Pavilonis, E. Bieliūnas. Nusikaltimų kvalifikavimas esant ju daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai. Vilnius, 1984;
7. V. Pavilonis. Nusikaltimų sutapties kvalifikavimas. Socialistinė teisė. 1984 Nr. 1-4, p. 12-17, 5-10;
8. V. Piesliakas. Nusikaltimų daugetas ir jo baudžiamojo teisinio vertinimo probleminiai klausimai. Mokslo darbai. 1996 Nr. 5, p. 132-142;
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-587/2004-11-16.

Leave a Comment