RINKIMŲ TEISĖS PRINCIPAI

Titulinis

RINKIMŲ TEISĖS PRINCIPAI

TURINYS

ĮVADAS.............................. 3

I. RINKIMŲ SAMPRATA.............................. 5

1.1 RINKIMŲ FUNKCIJOS.............................. 5

1.2 RINKIMŲ TEISĖS SĄVOKA IR REIKŠMĖ........................... 6

II. RINKIMŲ TEISĖS PRINCIPAI.............................. 8

2.1 VISUOTINIŲ RINKIMŲ PRINCIPAS.............................. 9

2.1.1 VISUOTINIŲ RINKIMŲ PRINCIPO APRIBOJIMAI..................... 10

2.2 LYGIŲ RINKIMŲ PRINCIPAS.............................. 12

2.3 TIESIOGINIŲ RINKIMŲ PRINCIPAS............................. 15

2.4 SLAPTO BALSAVIMO PRINCIPAS.............................. 16

2.5 VIEŠUMO RENGIANT IR VYKDANT RINKIMUS PRINCIPAS.............. 18

2.6 LAISVŲ RINKIMŲ PRINCIPAS.............................. 19

III. BALSAVIMO INTERNETU KONCEPCIJA........................... 21

I↯VADOS IR REKOMENDACIJOS.............................. 23

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS.............................. 25

ĮVADAS

Temos aktualumas. Rinkimai – tai svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, tautos aukščiausiosios suverenios galios vykdymo išraiška. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 str. įtvirtinta, jog aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo tautos atstovus. Ši nuostata išreiškia pagrindinį demokratinio valdymo principą. Rinkimai yra laabai svarbi demokratijos išraiška, o konstitucinis rinkimų teisės įtvirtinimas garantuoja, kad piliečiai gali rinkti atstovus į renkamas valstybės valdžios ir savivaldybių institucijas, taip pat gali būti renkami šiais atstovais.Rinkimų teisė – tai būtinas demokratinės valstybės bei atviros pilietinės visuomenės elementas. Taigi, demokratiniai rinkimai yra reikšmingas teisinės valstybės bruožas, kurio turinio atskleidimas suponuoja rinkimų principų analizės būtinumą, kas ir nulėmė autorės ketinimus išanalizuoti rinkimų teisės principus. Lietuvos teisinėje mokslinėje literatūroje rinkimų teisės principų analizė nėra sulaukusi pakankamo dėmesio, dažniausiai apsiribojama rinkimų teisės principų iššvardijimu ir trumpu jų apibūdinimu, nors rinkimų teisės principų turinio atskleidimas turi tiesioginę reikšmę rinkimų kaip politinio instrumento apibūdinimui. Viena ryškiausių politinių teisių – rinkimų teisė, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nuostatas yra pripažįstama tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Ši te

eisė nurodoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33, 34, 56, 78, 119 straipsniuose. Konstitucinė rinkimų teisė yra detalizuojama Seimo rinkimų, Prezidento rinkimų, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymuose. Taigi, nesant šia tema pakankamos ir išsamios lietuviškos mokslinės teisinės literatūros, tai suponuoja šio kursinio darbo teisinės analizės aktualumą.

Šiame kursiniame darbe keliamas tikslas – nustatyti ir teoriniu bei praktiniu aspektu išanalizuoti rinkimų teisės principus.

Siekiant užsibrėžto tikslo, bus įgyvendinami šie uždaviniai:

Pateikti rinkimų teisės sampratą;

Išanalizuoti teoriniu aspektu rinkimų teisės principus;

Atskleisti rinkimų teisės principų turinį, jų ypatumus;

Apžvelgti rinkimų teisės principų įgyvendinimo ir pritaikomumo problemas;

Suformuoti išvadas ir pateikti rekomendacijas;

Darbo objektas. Šiame kursiniame darbe yra kompleksiškai analizuojami rinkimų teisės principai kaip teisinės valstybės ir demokratinės visuomenės garantai.

Darbo dalykas – Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Seimo, prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų įstatymai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimai, mokslinė literatūra.

Darbo naaujumas. Mokslinis šio kursinio darbo naujumas pasireiškia tuo, jog rinkimų teisės principai yra analizuojami ne tik teoriniu požiūriu, t.y. atskleidžiant rinkimų teisės principų turinį neapsiribojama vien tik teorine jų analize, bet stengiamasi įžvelgti rinkimų teisės principų reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje ir valdžios institucijų formavimo procese. Rinkimų teisės principai yra analizuojami kompleksiškai kaip vieni svarbiausių elementų, užtikrinant valstybės valdžios legalizavimą ir legitimizavimą. Praktinę darbo vertę liudija tai, jog vadovaujamasi ne tik teorine medžiaga, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimais, analizuojami kai kurie pr

raktiniai rinkimų teisės principų įgyvendinimo aspektai bei kai kurios rinkimų įstatymų nuostatos, galinčios pažeisti rinkimų teisės principus. Siekiant atskleisti rinkimų teisės ypatumus, kiek tai liečia rinkimų teisės principų įgyvendinimą, aptariama balsavimo internetu koncepcija. Taigi seka išvada, jog nesant Lietuvoje pakankamai išsamaus rinkimų teisės principų mokslinio teisinio ištyrimo, šio kursinio darbo tema yra išties nauja.

Darbe naudoti metodai.Mokslinės teisinės literatūros ir teisinių dokumentų analizės metodas buvo ypač vertingas nagrinėjant mokslinę literatūrą bei Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos prezidento, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymus ir jų teisės normas, analizuojat, ar įstatyminis reglamentavimas nepažeidžia rinkimų teisės principų esmės ir jų praktinio pritaikomumo.

Apibendrinimo metodo pagalba buvo apibendrinamos atskirų autorių nuomonės, formuluojamos išvados, teikiamos rekomendacijos.

Siekiant atskleisti rinkimų teisės principų turinį, įvertinti jų reikšmę šiuolaikiniame rinkimų teisinio reglamentavimo mechanizme, išanalizuoti rinkimų principų galimus ir objektyviai pagrįstus ribojimus, taikymo išimtis, pateikti rinkimų teisės kaip demokratinės ir teisinės visuomenės būtinos prielaidos sampratą, buvo naudoti sisteminės, loginės analizės metodai.

Darbo struktūra. Šį kursinį darbą sudaro įvadas, dėstomoji dalis iš dviejų skyrių, kurie pagal prasmę ir analizuojamą rinkimų teisės principą yra suskirstyti į poskyrius, taip pat išvados ir rekomendacijos. Darbo pabaigoje pateikiamas literatūros, kuria autorė rėmėsi, sąrašas.

Šiame kursiniame darbe yra remiamasi įvairiais literatūros šaltiniais – tiek teorine, tiek ir praktine medžiaga, kurios pagrindą sudarė Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Se

eimo, Savivaldybių tarybų rinkimų bei Respublikos prezidento rinkimų įstatymai.

RINKIMŲ SAMPRATA

Siekiant atviros, teisingos, darnios pilietinė visuomenės, tautos valia sudarant valdžios institucijas gali būti išreikšta tik per demokratinius rinkimus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 str. nuostata, kad tauta savo suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus seka mintį, kad vienas iš demokratijos elementų yra demokratiniai rinkimai. Taigi ne visi rinkimai reiškia demokratiją. „Pažymėtina, kad rinkimai – tai teisinis institutas, kurio dėka 1989-1990 m. pavyko sukurti Lietuvos valstybės funkcionavimo atkūrimo prielaidas“. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21 str. 3 d. įtvirtinta, kad tautos valia yra valstybinės valdžios pagrindas. Ši valia turi būti išreiškiama teisinguose rinkimuose, kurie turi vykti periodiškai, kai yra laiduojama visuotinė ir lygi rinkimų teisė ir slaptas balsavimas arba kitos lygiavertės procedūros, garantuojančios balsavimo laisvę. Galima teigti, kad rinkimai – tai savo esme demokratiškas valstybių valdžios institucijų sudarymo arba atskirų pareigų užėmimo būdas, kai tauta ar jos atstovai įstatyme nustatytų procedūrų būdu gali spręsti, kuriam asmeniui suteikti valdingus įgaliojimus. Rinkimai suprantami kaip vienintelis aktas, kurio metu politinė tautos valia įkūnijama į valdingas politines struktūras, todėl rinkimai vertinami kaip valstybės valdžios legalizavimo ir legitimavimo būdų.

Teisė dalyvauti valdant savo šalį gali būti vertinama kaip principas, apibūdinantis demokratinės valstybės santykius su piliečiais, ir kaip konkreti teisė, susijusi su kitomispolitinėmis teisėmis ir

r laisvėmis. Šios teisės negalima vertinti izoliuotai, tik kaip konstitucinėje teisėje įtvirtintos piliečio politinės galimybės kartu su kitais formuoti valstybės politinę ir teisinę valią, ši teisė visuotinai pripažįstama ir tarptautinėje teisėje.

1.1 RINKIMŲ FUNKCIJOS

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 str. 1 d., 78 str., 119 str. 2 d. įtvirtinta, jog Seimas, Respublikos Prezidentas ir savivaldybių tarybos formuojamos visuotiniais rinkimais. Taigi rinkimai objektyviai būtini viešosios valdžios demokratinio legitimumu požiūriu: iš rinkimų kylanti demokratinė Seimo ir savivaldybių tarybų legitimacija perduodama kitoms institucijos: Vyriausybei, teismams, savivaldybės vykdomiesiems organams.

Literatūroje autoriai skiria tokias rinkimų funkcijas:

Teisiškai veiksmingų kolegialių institucijų išrinkimo funkcija: rinkimai turi lemti tokią Seimo ir savivaldybių tarybos sudėtį, kuri pajėgtų daugumos narių balsais sklandžiai priimti sprendimus. Jei to nepavyksta padaryti, galima pagrįstai teigti, kad rinkimai neatlieka nagrinėjamos funkcijos aspektu.

Rinkėjų politinės valios suformavimo ir išraiškos funkcija: rinkimai turi realiai padėti rinkėjams suformuoti ir išreikšti savo interesus bei kartu valstybinės bendruomenės politinę valią.

Atstovų kontrolės funkcija: rinkėjams turi būti reguliariai sudaroma galimybė nevaržomai keisti renkamus atstovus ar jų nekeisti (pratęsti atstovų mandatų galiojimo laiką ar jo nepratęsti) ir taip politiškai pritarti ar nepritarti jų veiklai. Jei rinkimai realiai atlieka tokią funkciją, konstituciškai galima pateisinti įstatyminio reglamentavimo nebuvimą, pagal kurį rinkėjai teisiškai negali pirma laiko atšaukti atstovą, nepateisinusį jų pasitikėjimo.

Taigi, rinkimai, atitinkantys šias funkcijas, vertinami kaip realus indikatorius, parodantis valstybės demokratiškumo lygį, kas priklauso nuo pilietinės visuomenės brandumo, valstybės gyvenimo demokratinių tradicijų, valstybės piliečių politinės ir teisinės kultūros lygio.

RINKIMŲ TEISĖS SĄVOKA IR REIKŠMĖ

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. 1 d. įtvirtinta, kad „piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis yra glaudžiai susijęs su Konstitucijos 33 str. 1 d. norma, nustatančia, jog piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Politinėms teisėms galima priskirti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje deklaruojamą teisę dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus, kuri apima rinkimų teisę, teisę inicijuoti referendumą, piliečių įstatymų iniciatyvos teisę, peticijų teisę, teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą ir juos apskųsti. Aptariant konstitucinę piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį, svarbi ir jų įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, kuri reglamentuota Konstitucijos 68 str. Šio straipsnio 2 d. nurodoma, kad 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą ir jį Seimas privalo svarstyti. Tokią teisę reglamentuoja ir specialus įstatymas – Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas.

Taigi, rinkimų teisė – viena svarbiausių ir ryškiausių politinių teisių, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymųnuostatas yra pripažįstama tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Konstitucinis rinkimų teisės įtvirtinimas garantuoja, kad piliečiai gali rinkti į renkamas valstybės ir savivaldybės institucijas, taip pat gali būti patys renkami šiais atstovais. Ši teisė detalizuojama Konstitucijos 33, 34, 56, 78, 119 straipsniuose bei Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų, Respublikos Prezidento rinkimų, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymuose. Pažymėtina, kad kai kurie esminiai rinkimų teisės principai yra reglamentuoti ir Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo protokolo, kurį Lietuva yra ratifikavusi, 3 str., kuriame nurodoma, kad valstybės įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus (kai yra slaptai balsuojama), kad sudarytų tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės raiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas.

Rinkimų teisė yra glaudžiai susijusi su kitomis teisėmis ir laisvėmis: kritikos teise, ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, teisė laisvai vienytis į bendrijas ir organizacijas ir kt. Rinkimų teisės institutas taip pat yra susijęs su įvairiomis demokratijos išraiškos formomis – referendumu, piliečių, turinčių rinkimų teisę, įstatymų leidybos iniciatyva. Nors literatūroje yra nurodoma, jog rinkimų teisė kaip politinė teisė priklauso tik Lietuvos Respublikos piliečiams, vis dėlto šiuo metu, Lietuvai tapus Europos Sąjungos dalimi, rinkimų teisė patiria transformaciją, nes Europos Sąjungos institucijų rekomendacijos siūlo Europos Sąjungos valstybėms suteikti rinkimų teisę ir kitiems valstybių narių piliečiams, nors jie nuolat gyvena kitose Europos Sąjungos valstybėse, tačiau tokia nuostata taikytina tik municipaliniuose rinkimuose (to nereikalaujama aukščiausių valstybės institucijų rinkimų atveju). Taigi siūlytina, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse vietos rinkimuose galėtų dalyvauti ne tik tos šalies piliečiai, bet ir kitų Europos Sąjungos narių piliečiai, gyvenantys toje vietovėje.

Teisės literatūroje išskiriama rinkimų teisės samprata objektyviąja ir subjektyviąja prasmėmis. Rinkimų teisė objektyviąja prasme yra suprantama kaip visuma konstitucinės teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius sudarant viešosios valdžios renkamas institucijas. Taigi šia prasme rinkimų teisė suprantama kaip tam tikros Lietuvos konstitucinės teisės institutas, kurio normos reguliuoja rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką. Subjektyviąja prasme rinkimų teisė – tai kiekvieno piliečio teisė dalyvauti rinkimuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. įtvirtintą piliečių subjektinę rinkimų teisę atskleidžia du jos komponentai – teisė rinkti (aktyvioji rinkimų teisė) ir teisė būti išrinktam (pasyvioji rinkimų teisė). Taigi aktyvioji rinkimų teisė pasireiškia rinkimų metu balsuojant už vieną ar kitą kandidatą, pasyvioji – dalyvaujant rinkimuose kandidato į Seimo narius, prezidentus, savivaldybių tarybų narius teisėms. Aktyvioji rinkimų teisė reiškia, kad asmuo privalo būti įtrauktas į rinkėjų sąrašus, jam išduodamas balsavimo biuletenis, t.y. aktyvioji rinkimų teisė apima kompleksą teisių, susijusių su piliečio galimybe realizuoti savo rinkimų teisę. Pasyviosios rinkimų teisės turinį sudaro galimybė iškelti save kandidatu į renkamas pareigybes, esant teisėtam pagrindui, ginčyti rinkimų rezultatus, agituote už save ir pan. Valstybių konstitucijose ir įstatymuose apibrėžiami reikalavimai, kuriuos turi atitikti aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę turintis asmuo.

Taigi rinkimų teisė – tai viena svarbiausių Lietuvos konstitucinės teisės institutų. Jo normos įtvirtina renkamų viešosios valdžios institucijų formavimo tvarką, rinkiminės kompanijos procedūrą: rinkimų skyrimą, rinkėjų sąrašų, rinkimų apygardų ir apylinkių, rinkimų komisijų sudarymą, kandidatų iškėlimą ir agitaciją už juos, balsavimą, rinkimų rezultatų nustatymą. Be to, rinkimų teisės normos apibrėžia svarbiausius piliečių statuso bruožus formuojant renkamas valdžios institucijas, taip pat politines, materialines, organizacines ir teisines garantijas. Vadinasi, galima pagrįstai teigti, jog rinkimų teisė kaip konstitucinės teisės institutas – tai visuma teisės normų, įtvirtinančių piliečių teisę rinkti ir būti renkamam.

RINKIMŲ TEISĖS PRINCIPAI

Rinkimų demokratiškumas priklauso nuo šalies politinio režimo, tradicijų, politinės-teisinės kultūros lygio. Rinkimai yra laikomi demokratiškais, jeigu atitinka tarptautinėje bendrijoje priimtus standartus ir principus. Rinkimų teisės principais konstitucinės teisės teorijoje laikomos pagrindinės nuostatos, idėjos, įtvirtintos Konstitucijos ir rinkimų santykius reguliuojančių įstatymų. Šiomis nuostatomis ir idėjomis vadovaujamasi rinkimų organizavimo ir vykdymo metu. Kaip nurodoma literatūroje, trijose Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatose (55 str. 1 d., 78 str. 2 d., 119 str. 2 d.) yra įtvirtinti rinkimų pagrindai – visuotinė, lygi ir tiesioginė rinkimų teisė bei slaptas balsavimas – kas rodo konstitucinius principus, pagal kuriuos turi būti vertinamas rinkimų demokratiškumas.

Rinkimų teisės principai – tai subjektyvios rinkimų teisės realizavimo sąlygos, kurių laikymasis rinkimų metu garantuoja realias galimybes tautos valiai išaiškinti ar pareikšti. Svarbiausi rinkimų teisės principai:

Visuotinė rinkimų teisė;

Lygi rinkimų teisė;

Tiesioginė rinkimų teisė;

Laisvas balsavimas;

Slaptas balsavimas;

Rinkimų rengimo ir vykdymo viešumas;

2.1 VISUOTINIŲ RINKIMŲ PRINCIPAS

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje žodžiai „visuotinė rinkimų teisė“ nėra detalizuojami. Visuotinių rinkimų principas siauruoju požiūriu apima kiekvieno aktyviąją rinkimų teisę turinčio asmens galimybę būti įrašytam į rinkėjų sąrašus, gauti rinkimų biuletenį ir balsuoti, nepaisant jo lyties, turtinės padėties, išsilavinimo, tautybės, religijos, politinių pažiūrų ar kito neobjektyvaus rinkėjo vertinimo kriterijaus. Visuotinė rinkimų teisė reiškia, kad valstybėse, kuriose valdžios šaltiniu laikoma tauta, rinkėjų korpusas negali būti siaurinamas remiantis socialiniais požymiais, kad atskiri socialiniai sluoksniai nebūtų nušalinami nuo dalyvavimo rinkimuose. Plačiuoju požiūriu šis principas reiškia ir kiekvieno pasyviąją rinkimų teisę turinčio asmens galimybę kelti savokandidatūrą ir būti įregistruotam kandidatu, taip pat visų įsteigtų politinių partijų teisę pateikti kandidatų sąrašus ir visų masinės informacijos priemonių atitinkamas galimybes dalyvauti organizuojant rinkimus, pavyzdžiui, stebėti, kaip skaičiuojami rinkėjų balsai. Šiuo požiūriu nagrinėjamas principas draudžia įstatymų leidėjui ir rinkimų įstatymus taikančioms institucijoms be objektyvios būtinybės riboti ne tik rinkėjų ar kandidatų, bet ir juos vienijančių politinių partijų galimybę dalyvauti rinkimuose. Rinkimų teisė demokratinių valstybių konstitucijose įtvirtinama visiems valstybės piliečiams, sulaukusiems įstatymuose nustatyto amžiaus, jeigu jie nėra pripažinti neveiksniais. Rinkimų teisę turi ir nuteistieji, nesvarbu, kokio pobūdžio ir sunkumo nusikaltimą jie yra padarę, išskyrus atvejus, kai pilietybės aktas pripažįstamas negaliojančiu, jei teismas nustato, kad natūralizuoti asmenys iki pilietybės suteikimo ar po to padarė tarptautinės teisės numatytų nusikaltimų žmogiškumui, vykdė genocidą arba padarė nusikaltimus Lietuvos valstybei.

Literatūroje sutinkama nuomonė, jog visuotinių rinkimų principo esmės nepažeidžia tai, kad tam tikri Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esantys asmenys ir užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai objektyviai neturi arba negali įgyvendinti pasyviosios ar aktyviosios rinkimų teisės, kadangi visuotinių rinkimų principas nepaneigia ir tam tikrų ribojimų pasinaudoti šia teise galimybės. Pažymėtina, kad demokratinių rinkimų teisės principų įtvirtinimas konstitucijose apskritai nepaneigia valstybių teisės numatyti ir kai kuriuos rinkimų teisės nustatant tam tikrus rinkimų cenzus.

2.1.1 VISUOTINIŲ RINKIMŲ PRINCIPO APRIBOJIMAI

Rinkimų cenzai – tai valstybės konstitucijoje ir rinkimų įstatymuose numatytos sąlygos, kurias turi atitikti pilietis, norėdamas įgyti arba įgyvendinti aktyviąją ar pasyviąją rinkimų teisę.

Literatūroje yra skirstomi pozityvūs ir negatyvūs visuotinės rinkimų teisės cenzai.

Pozityvūs rinkimų cenzai – tai tokios sąlygos, kurios nėra diskriminavimo pobūdžio, bet jos logiškai pagrįstos.

Sėslumo cenzas – tai reikalavimas, kad rinkėjas tam tikrą laiką būtų išgyvenęs rinkimų apygardoje ar valstybės teritorijoje, kitose valstybėse – kad turėtų toje šalyje nuolatinę gyvenamąją vietą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 ir 78 str. nustatytas pasyviosios rinkimų teisės sėslumo cenzas renkant Seimo narius bei Respublikos prezidentą. Seimo nariu gali būti asmuo, kuris nuolat gyvena Lietuvoje, o prezidentu – Lietuvos Respublikos pilietis, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 str. nustatyta, kad nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą įrašyti Lietuvos Respublikos gyventojų registre, arba pilietis, kuris pagal Civilinį kodeksą pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 str., savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas tik nuolatinis šios savivaldybės gyventojas. Kalbant apie rinkėjus, kurie neturi gyvenamosios vietos ar nedeklaravę gyvenamosios vietos, jie neturi prarasti konstitucinės rinkimų teisės, tačiau gyvenamosios vietos faktas yra svarbus pagal lygių rinkimų principą (kalbama kitame skyriuje). Kaip nurodo E. Šileikis, „įstatymiškai leidus balsuotirinkėjams, kurių gyvenamoji vieta nežinoma, būtų sudarytos prielaidos pažeisti lygių rinkimų principą (tas pats rinkėjas galėtų balsuoti keliose rinkimų apylinkėse). Atsižvelgiant į tai, pateiktą įstatyminį reglamentavimą galima laikyti konstitucingu.“

Amžiaus cenzas – tai įstatyme nustatytas reikalavimas, kad rinkimuose gali dalyvauti tik nustatyto amžiaus sulaukę asmenys. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. 1 d. nustatyta, jog rinkimų teisę Lietuvoje turi asmenys, kurie rinkimų dieną turi 18 metų. Didesni reikalavimai pasyviajai rinkimų teisei yra detalizuojami įstatymuose. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatyme reglamentuota, kad Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos prezidentu gali tapti tik asmuo, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų (Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymo 2 str.). Taigi galima teigti, kad aktyviosios rinkimų teisės cenzas Lietuvoje – 18 metų nesiskiria nuo daugelio demokratinių valstybių. Pasyviosios rinkimų teisės cenzas priklauso nuo institucijos, į kurią renkama. Pastebėtina, Lietuvoje numatyta tik apatinė amžiaus cenzo riba. Tokį teisinį reguliavimą galima vertinti kaip pakankamai demokratiška, paliekant rinkėjams spręsti – rinkti asmenį ar ne.

Nesuderinamumo cenzas taikomas pasyviajai rinkimų teisei. Šis cenzas reiškia, kad negali būti išrinktas asmuo, užimantis tam tikras pareigas, turintis tam tikrą renkamą mandatą ar užsiimantis tam tikra veikla. LR Seimo rinkimų įstatyme numatyta, kad Seimo nariais negali būti renkami asmenys, kurie, likus 65 dienoms iki rinkimų, yra nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba nepakaltinamais, taip pat kurie rinkimų dieną yra atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai.

Teisės literatūroje yra minimi taip pat ir kiti rinkimų teisės cenzai, kurie dabartiniu metu arba visai netaikomi, arba taikomi tik atskirose valstybėse. Tokie cenzai vadinami negatyviais cenzais – sąlygos rinkimo teisei realizuoti, kurios išreiškia tam tikrą diskriminacija. Tokiais cenzais pripažįstami – lyties cenzas, turto cenzas, išsilavinimo cenzas (raštingumo cenzas), religiniai cenzai, moraliniai cenzai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 str. 1 d. yra sutinkamas ir kitokio pobūdžio visuotinės rinkimų teisės apribojimas – tai negalėjimas būti susijusiam su kita valstybe priesaika ar pasižadėjimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra pabrėžęs, jog svarbiausias būdas šiai konstitucinei sąlygai – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas.

Literatūroje sutinkamas disputas, ar visuotinių rinkimų principas pažeidžiamas, įstatymų leidėjui atsisakius sudaryti sąlygas rinkėjams balsuoti paštu. E. Šileikio nuomone, įstatymų leidėjas nėra įpareigotas sudaryti specialias sąlygas balsuoti pašto skyriuose tiems piliečiams, kurie rinkimų dieną dėl sveikatos būklės ar kitų priežasčių negali atvykti į balsavimo patalpą ir ten užpildyti rinkimų biuletenį, nes valstybė konstituciškai neįpareigota tokiems rinkėjams organizuoti ir papildomai finansuoti balsavimą paštu. Nurodoma, jog praktiškai yra labai sunku užtikrinti tokio balsavimo slaptumą, todėl įstatymų leidėjas, atsisakęs balsavimo paštu, nepažeidžia visuotinių rinkimų principo substancijos.

Taigi šiame skyriuje nagrinėtos išlygos – tai tiesioginių rinkimų principo apribojimai, kuriuos iš esmės galima laikyti objektyviai pagrįstais. Cenzų nustatymas pats savaime nereiškia rinkimus ar rinkimų teisę esant nedemokratiškus. Svarbu, kokie tie cenzai ir ar jų įstatyminis įtvirtinimas nepaneigtų rinkimų kaip demokratinės procedūros.

2.2 LYGIŲ RINKIMŲ PRINCIPAS

Lietuvos Respublikos Konstitucijos žodžiai „lygi rinkimų teisė“ (55 str. 1 d., 78 str. 2 d., 119 str. 2 d.) išreiškia lygių rinkimų principą. Lygių rinkimų teisės principas suteikia kiekvienam rinkėjui lygią galimybę įtakoti rinkimų rezultatus. Šis principas yra konstitucinio piliečių lygiateisiškumo principo pasireiškimo konkreti forma. Lygi rinkimų teisė yra užtikrinama nustatant taisyklę, kad kiekvienas rinkėjas turi tiek pat balsų, kiek ir kitas. Laikomasi taisyklės: vienas rinkėjas – vienas balsas, nors ši taisyklė netaikoma pagal mišrią rinkimų sistemą.

Lygių rinkimų principas siauruoju požiūriu apima visų rinkėjų balso – tiek vieno sąrašo balso, t.y. balso už kandidatų sąrašą, tiek balsų už bet kurių trijų kandidatų norimą eiliškumą tame sąraše, už kurį atiduotas sąrašo balsas – vienodą vertę skaičiuojant balsus ir nustatant galutinius rinkimų rezultatus, todėl, kaip reglamentuota Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 25 str. 3 d., „niekas negali būti įrašytas į rinkėjų sąrašą kelis kartus“. Plačiuoju požiūriu visi rinkimų proceso dalyviai – rinkėjai, kandidatai, juos iškėlusios politinės partijos ar vertinančios visuomenės informavimo priemonės – turi turėti lygias teisines galimybes vykdyti rinkimų agitaciją, apskųsti rinkimų komisijų sprendimus, stebėti, kaip skaičiuojami balsai ir pan.

Teisės literatūroje autoriai nagrinėja, ar visos Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymų nuostatos atitinka nagrinėjamo lygių rinkimų principo esmę. Taigi yra būtina aptarti keleto diskusinių Lietuvos Respublikos Seimo įstatymo nuostatų.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 42 str. 2 d. reglamentuota, kad „asmuo, įrašytas į kandidatų sąrašą daugiamandatėje rinkimų apygardoje, turi teisę tuo pat metu būti iškeltas kandidatu į Seimo narius ir vienoje vienmandatėje rinkimų apygardoje“. E. Šileikio nuomone, toks reglamentavimas nevisiškai atitinka lygių rinkimų principą plačiuoju požiūriu, kadangi politinės partijos valia į kandidatų sąrašą įtrauktas asmuo, išsikėlęs ar partijos iškeltas kandidatu ir vienmandatėje rinkimų apygardoje, atsiduria nelygioje, t.y. palankesnėje teisinėje padėtyje, palygintisu save iškėlusiu asmeniu, neįtrauktu į partijos kandidatų sąrašą. Tačiau tokia nuostata pati savaime nepažeidžia lygių rinkimų principo esmės, kadangi kiekvienas pasyviosios rinkimų teisės subjektas gali siekti būti įtrauktas į atitinkamą kandidatų sąrašą. Taigi minėtą galimybių skirtumą iš principo lemia ne tiesiogiai įstatymų leidėjas, bet atskirų kandidatų politinis aktyvumas.

Kyla klausimas taip pat dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 41 str. 4 d 2 p. ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 38 str. 4 d., nustatančių, jog rinkimų užstatas yra grąžinamas po rinkimų ne visoms jį sumokėjusioms partijoms ir politinėms organizacijoms, o tik toms, kurių kandidatų sąrašai gavo mandatus ir kurios paskelbė spaudoje ataskaitą apie rinkiminei agitacijai panaudotas lėšas bei jų šaltinius. Kaip nurodo E. Šileikis, užstato grąžinimą lemia rinkėjai, balsuodami už politinių partijų pateiktus kandidatų sąrašus, todėl įstatymų leidėjas savaime nesikėsina į lygias partijų galimybes, numatydamas objektyvų kriterijų, lemiantį rinkimų užstato grąžinimą ar negrąžinimą.

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatyta, jog sudarant apygardų rinkimų komisijas organizuoti savivaldybių tarybų rinkimus, teisę pasiūlyti kandidatūras nuo vieno kandidatų sąrašo turi tos kandidatus apygardoje iškėlusios partijos, kurių sąrašai gavo Seimo narių mandatų. Šiuo atveju galima teigti, jog įstatymų leidėjas nepakankamai atsižvelgia, kad savivaldybių tarybos neįgyvendina valstybinės valdžios (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 1 d.), t.y. jų rinkimuose gerokai mažiau formuojama ir išreiškiama teisinės tautos politinė valia. Todėl objektyviai nepagrįsta skirtingas partijų galimybes daryti įtaką sudarant minėtas komisijas kildinti iš Seimo narių rinkimų rezultatų.

Nagrinėtina, ar nepažeidžia lygių rinkimų principo įstatyminė nuostata, kad Seimui sudarant Vyriausiąją rinkimų komisiją, teisę deleguoti atstovą į šią komisiją turi tik tos politinės partijos, kurių kandidatų sąrašas yra gavęs Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal proporcinę rinkimų sistemą. E. Šileikio nuomone, toks ribojimas iš esmės nepažeidžia visų Seimo rinkimuose siekiančių dalyvauti politinių partijų lygybės, kildintos iš aptariamo principo. Pateiktas įstatyminis reglamentavimas, nustatantis skirtingas politinių partijų teisines galimybes dalyvauti sudarant Vyriausiąją rinkimų komisiją, galima teigti iš dalies neatitinka lygių rinkimo principo, nes be objektyvaus pagrindo pernelyg yra privilegijuojamos politinės partijos, kurių kandidatų sąrašas gavo Seimo nario mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, palyginti su tomis partijomis, kurių kelti kandidatai mandatų negavo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija taip pat nagrinėja asmenų prašymus dėl rinkimų pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju norėtųsi paminėti vieną naujausių Vyriausiosios rinkimų komisijos 1997 m. spalio 30 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta E. Klumbio prašymą pripažinti Seimo rinkimus Kretingos vienmandatėje rinkimų apygardoje negaliojančiais. E. Klumbys prašyme teigė, jog rinkimai šioje apygardoje vyko pažeidžiant visuotinę ir lygią rinkimų teisę, kandidatams nebuvo sudarytos lygios sąlygos dalyvauti rinkimų agitacijoje, buvo pažeidžiami lygių ir demokratinių rinkimų principai. Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo,kad klaidinančios informacijos skleidimą negalima pripažinti lemiančiu rinkimų rezultatus faktoriumi, nes rinkėjai kandidatą pasirenka vadovaudamiesi žymiai platesniais argumentais ir motyvais negu klaidinančios publikacijos, todėl E.Klumbio argumentai dėl rinkimų įstatymo ir lygios rinkimų teisės pažeidimų buvo pripažinti be pagrindo.

Taigi lygių rinkimų principas yra tai, kad kiekvienas rinkėjo balsas yra lygiavertis – vienodai įtakoja rinkimų rezultatus. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 3 str. nurodyta, jog kiekvienas turintis teisę rinkti Lietuvos Respublikos pilietis rinkimuose turi po vieną balsą vienmandatėje ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, o šie balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito, turinčio teisę rinkti, piliečio balsams. Kiekvienas rinkėjas turi lygią teisę pareikšti savo nuomonę dėl kandidatų, įrašytų į tą kandidatų sąrašą, už kurį jis balsuoja daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o ši nuomonė yra lygiavertė kiekvieno kito balsavusio už šį sąrašą rinkėjo nuomonei. Ši nuostata išreiškia lygių rinkimų principo esmę. Lygių rinkimų principo įgyvendinimą užtikrina ir tai, kad rinkimų įstatymas numato tas pačias sąlygas ir reikalavimus kandidatams iškelti, registruoti, priešrinkiminei agitacijai, balsavimui ir rinkimų rezultatams nustatyti.

2.3 TIESIOGINIŲ RINKIMŲ PRINCIPAS

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų 4 str. nustatyta, kad atstovus rinkėjai renka be tarpininkų. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 1 str. taip pat nurodyta, jog prezidentas renkamas tiesiogine rinkimų teise. Taigi tiesioginių rinkimų principas reiškia, kad rinkimai vykdomi rinkėjams tiesiogiai balsuojant už kandidatus. Siauruoju požiūriu šis principas reiškia, jog rinkėjai turi galimybę asmeniškai užpildyti rinkimų biuletenį ir taip savo valios išraiška daryti įtaką rinkimų rezultatams. Plačiuoju požiūriu nagrinėjamas principas apima kur platesnį turinį, t.y. tiesioginių rinkimų principas apima balsuoti nusprendusių rinkėjų pareigą balsuoti ir savo kaip rinkėjo valią išreikšti be tarpininkų, todėl rinkimų įstatymuose įtvirtinta, jog draudžiama pavesti kitam asmeniui balsuoti už save (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymai). Pažymėtina, kad jei rinkėjas laisva valia atsisakytų galimybės balsuoti asmeniškai ir įgaliotų tai daryti kitą rinkėją kaip tarpininką savo valiai išreikšti, toks sandoris iš esmės prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir būtų pripažintas niekinio pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d. Taigi, aptariamas principas apima ne tik rinkėjų galimybes, bet ir atitinkamas rinkėjų pareigas, kurių galima nesilaikyti tik akivaizdžios būtinybės atvejais, t.y. kai:

Gydymo, socialinės rūpybos ir globos įstaigoje balsuojantis asmuo, užpildydamas rinkimų biuletenį, prireikus gali pasinaudoti kito asmens, kuriuo pasitiki (išskyrus tos įstaigos darbuotoją, paštininką, rinkimų komisijos narį ar rinkimų stebėtoją), paslaugomis (nustatyta Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 71 str. 4 d. ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 65 str. 4 d.). Tokiu atveju „kitas asmuo“ veikia ne savarankiškai, bet padeda išreikšti rinkėjo valią ir todėl teisiniu požiūriu jis nėra laikytinas tarpininku;

Kai į balsavimo patalpą atvykęs asmuo dėl fizinių trūkumų negali pats užpildyti rinkimų biuletenio ar jo įmesti į balsadėžę ir šiems veiksmams atlikti pasitelkia kitą asmenį, išskyrus rinkimų komisijos narį ar rinkimų stebėtoją (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 66 str. 6 d. ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 63 str. 5 d.);

Plačiuoju požiūriu į tiesioginių rinkimų principo turinį patenka taip pat rinkėjų galimybė be tarpininkų išsikelti save kandidatais, todėl, kaip nurodo E. Šileikis, „galima pagrįstai teigti, kad partijų išimtinė teisė kelti kandidatus į savivaldybių tarybų narius neatitinka aptariamo principo platesniuoju požiūriu“.

Atsižvelgiant į išanalizuotą tiesioginio rinkimų teisės principo turinį, galima teigti, jog tiesioginė rinkimų teisė – tai rinkėjų teisė ir reali galimybė per rinkimus balsuoti už ar prieš kandidatų ar politinių partijų sąrašą be tarpininkų, tiesiogiai.

2.4 SLAPTO BALSAVIMO PRINCIPAS

Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymo 1 str. įtvirtinta, jog Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 5 str. taip pat įtvirtinta, jog rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai, kad draudžiama balsuoti už kitą asmenį arba pavesti kitam asmeniui balsuoti už save. Šios įstatyminės nuostatos reiškia, kad rinkėjas, kuris dėl fizinių trūkumų negali pats balsuoti, gali balsuoti padedamas kito asmens, kuriuo jis pasitiki. Jeigu kam nors tapo žinoma kito asmens balsavimo paslaptis, yra draudžiama ją atskleisti. Kontroliuoti rinkėjų valią ir balsavimo metu paveikti rinkėjo valią balsuoti arba nebalsuoti už kurį nors kandidatą ar kandidatų sąrašą draudžiama. Rinkėjui turi būti sudarytos sąlygos slaptai ir netrukdomam užpildyti biuletenį.

Taigi slapto balsavimo principas yra tai, kad kiekvienam rinkėjui yra užtikrinama galimybė laisvai, nevaržomai pareikšti savo valią, nes balsavimas yra asmens laisvės išraiška, jo valios realizavimo aktas, kurio metu pilietis savo noru, pagal politines pažiūras ir įsitikinimus atiduoda savo balsą už kandidatą į atstovaujamąsias viešosios valdžios institucijas ar kitas renkamas pareigybes. Slaptas balsavimas yra toks rinkėjų valios realizavimo aktas, kurio negalima kontroliuoti. Taigi slapto balsavimo principas jokiu būdu nereiškia slapto rinkimų rengimo ir vykdymo: slaptų balsavimo patalpų, neviešų rinkimų komisijų posėdžių, slapto kandidatų kėlimo, rinkėjų balsų skaičiavimo ar skelbimo. Slaptumas yra užtikrinamas specialiųjų balsavimo patalpų ar kabinų naudojimu, kurioje rinkėjui turi būti sudaromos sąlygos netrukdomai užpildyti biuletenį. Šis principas siauruoju požiūriu apima rinkėjų galimybę išreikšti savo interesus ir kartu politinę valią neatskleidžiant jos viešai, t.y. užpildyti rinkimų biuletenįir įmesti jį į balsadėžę be politinio ir teisinio netikrumo būti kieno nors kontroliuojamam ar veikiamam pašalinės įtakos. Suvokiant, kad sklandus balsavimas būtų neįmanomas, jei kiekvienas rinkėjas savaip įgyvendintų galimybę balsuoti slaptai, galima suprasti ir konstituciškai pateisinti įstatymų nuostatas, kurios:

Įpareigoja įrengti balsavimo patalpose slapto balsavimo kabiną ar kabinas (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 60 str. 1 d.);

Nesuteikia rinkimų komisijų nariams teisės skubinti balsuoti kabinoje esantį rinkėją;

Plačiuoju požiūriu aptariamas principas apima ir rinkimų agitacijos balsavimo dieną negalimumą, agitacijos priemonių balsavimo patalpose draudimą (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 56 str. 1 d.), tinkamą organizacinį ir techninį balsavimo patalpų įrengimą ir aptarnavimą, viešosios tvarkos balsavimo patalpose ir jų prieigose užtikrinimą, rinkimų komisijų narių ir kitų balsavimo stebėtojų bei pačių rinkėjų pareigą nepažeisti balsavimo slaptumo. Todėl literatūroje konstitucingomis vertinamos įstatymų nuostatos, kuriomis remiantis:

Draudžiama pildyti rinkimų biuletenius ne balsavimo kabinose (nustatyta Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 66 str. 1 d.);

Reikalaujama, kad rinkėjas, neturintis fizinių trūkumų, trukdančių jam užpildyti rinkimų biuletenį, balsavimo kabinoje pats užpildytų biuletenį ir įmestų jį į balsadėžę (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 66 str. 6 d., Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 63 str.);

Taigi, slapto balsavimo principas apima tiek tam tikras rinkėjų galimybes, tiek jų pareigas. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 5 str. 2 d., jog draudžiama su biuleteniu atlikti tokius veiksmus, kurie galėtų atskleisti balsavimo paslaptį. Ši įstatyminė nuostata yra pažeidžiama, kai, pavyzdžiui, rinkėjas, netekęs kantrybės dėl rinkėjų eilės gausumo prie balsavimo kabinos, rinkimų biuletenius pildo viešai. Tačiau, kaip nurodoma literatūroje, yra ydinga slapto balsavimo principą sieti vien su rinkėjų pareigomis: neprasidėjus ar nepasibaigus balsavimui savo balso paslaptį laisva valia kitiems atskleidžiantis rinkėjas vertintinas ne taip pat, kaip tokią paslaptį siekiantis sužinoti balsavimo patalpoje budintis policininkas, rinkimų komisijos narys ar partijos atstovas. Rinkėjas, kuris sąmoningai atskleidžia savo balso paslaptį, siekdamas daryti poveikį nebalsavusiems rinkėjams, iš esmės piktnaudžiauja savo konstitucine teise turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 1 d.) ir gali būti patrauktas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisių pažeidimo kodekso 2072 str.

Aptariamo principo esmės nepažeidžia objektyviai būtinos ir jau aptartos balsavimo sąlygos, tačiau šiais atvejais yra svarbi Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 5 str. 1 d. ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 5 str. 1 d. nuostatos, kad jei kam nors tapo žinoma kito asmens balsavimo paslaptis, yra draudžiama ją atskleisti.

Apibendrinant aukščiau išdėstytą, galima pagrįstai teigti, jog slaptas balsavimas – tai prielaida ir sąlyga rinkėjui asmeniškai ir slaptai, laisvai ir nekontroliuojamai, be jokio išorinio poveikio ar spaudimo išreikšti savo valią – balsuoti ar nebalsuoti už kurį nors kandidatą ar kandidatų sąrašą.

2.5 VIEŠUMO RENGIANT IR VYKDANT RINKIMUS PRINCIPAS

Demokratiniųrinkimų principams įgyvendinti yra ypač svarbūs viešumo ir kontrolės mechanizmai. Viešumas užtikrina galimybę kontroliuoti rinkimų procesą, daryti jį skaidrų.

Realizuojant viešumo principą, Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymuose yra gana išsamiai atskleidžiamas rinkimų viešumo principų turinys. Įstatymuose nustatyta, kad apie rinkimų komisijos posėdį visuomenei paskelbiama pastate, kuriame yra rinkimų komisijos būstinė, įrengtoje skelbimų lentoje ir šios rinkimų komisijos nariams pranešama asmeniškai ne vėliau kaip likus 24 valandoms iki posėdžio pradžios. Rinkimų komisijų posėdžiai ir balsavimai yra vieši, juos gali stebėti:

politinių partijų, politinių organizacijų, kandidatų į Seimo narius atstovai ir stebėtojai, pateikę nustatytos formos pažymėjimus arba juos tam įgaliojusių organizacijų antspaudu patvirtintas pažymas;

visuomenės informavimo priemonių atstovai, pateikę tarnybinius ar darbo pažymėjimus.

Kandidatas į Seimo narius rinkimų komisijos posėdyje gali dalyvauti, jeigu priimamas sprendimas dėl jo asmeninės veikos ar dėl tiesiogiai su jo asmeniu susijusių aplinkybių arba jei jį dalyvauti posėdyje pakvietė rinkimų komisijos pirmininkas. Posėdžių salėje esantys asmenys iš savo vietų gali įrašinėti, stenografuoti ar užrašinėti posėdį, fotografuoti ar filmuoti, daryti vaizdo įrašus. Fotografuoti ar filmuoti, daryti vaizdo įrašus, kai dėl to reikia vaikščioti po patalpą ar naudoti specialią apšvietimo techniką, taip pat tiesiogiai transliuoti posėdžius per radiją ar televiziją galima tik leidus rinkimų komisijos pirmininkui. Rinkimų komisijos negali rengti uždarų posėdžių, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija gali uždrausti bet kam įeiti į rinkimų komisijas aptarnaujančių darbuotojų darbo, dokumentų saugojimo patalpas, jeigu būtina užtikrinti netrikdomą šių darbuotojų darbą, apsaugoti rinkimų dokumentus. Jei yra pagrindo manyti, kad rinkimų komisijos posėdžio metu gali kilti grėsmė posėdžio dalyvių saugumui, komisijos pirmininkas gali pavesti policijai tikrinti įeinančių į salę asmenų dokumentus, daiktus ar atlikti asmens apžiūrą.

Taigi, viešumo principo įgyvendinimas užtikrina, kad piliečių valia rinkimų metu būtų teisingai išreikšta ir adekvačiai įforminta.

2.6 LAISVŲ RINKIMŲ PRINCIPAS

Nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, nei rinkimų įstatymuose tiesiogiai neįvardijamas laisvų rinkimų principas, tačiau pažymėtina, kad demokratinės valstybės principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 str. savo esme apima laisvų rinkimų principą. Atsižvelgiant į tai, literatūroje daugelis autorių laisvų rinkimų principą laiko savarankišku konstitucinio lygmens specialiuoju principu, lygiaverčiu su visuotinių ar tiesioginių rinkimų principais.

Laisvų rinkimų principas apima specifinį jo turinį, kurio komponentais galima laikyti:

Rinkėjų laisvę balsuoti ar nebalsuoti ir taip visiškai ar iš dalies pritarti perrenkamų atstovų besibaigiančiai veiklai ar protestuoti prieš ją. Taigi objektyviai pateisinama, kad savivaldybių tarybų rinkimai yra laikomi įvykę, nesvarbu, kiek balsuojant dalyvavo aktyviąją rinkimų teisę turinčių asmenų;

Politinių partijų laisvę kelti kandidatus visose vienmandatėse rinkimų apygardose ar tik kai kuriose, pateikti daugiamandatėje rinkimų apygardoje savo kandidatų sąrašą ar kartu su kita politine partija sudaryti koalicinį sąrašą, kelti savo ar remti kitos politinės partijos kandidatą į Respublikos Prezidento vietą arba apskritai nedalyvauti rinkimuose;

Rinkėjo galimybę laisva valia išsikelti kandidatu į Seimo narius, Respublikos Prezidento vietą ar savivaldybių tarybų narius, nors Lietuvos Respublikos Konstitucija tiesiogiai nustato tik piliečio galimybę būti įregistruotam kandidatu į Respublikos Prezidento vietą, jei kandidatas atitinka nustatytus cenzus ir surenka ne mažiau kaip 20 tūkst. jį remiančių rinkėjų parašų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 79 str.);

Rėmėjų laisvę savo parašais paremti piliečio sprendimą išsikelti kandidatu į Seimo narius ar Respublikos Prezidento vietą ar jo neparemti. Tokia galimybė ir kartu rinkimų laisvės principas yra pažeidžiamas, jei sistemingai vartojama psichologinė ar finansinė prievarta ne mažiau kaip 20 tūkst. ar 1 tūkst. rėmėjų parašų surinkti (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 37 str. 1 d.). Šiuo požiūriu įstatymų leidėjas neatsitiktinai draudžia papirkinėti išsikėlimą parėmusius rinkėjus, atsilyginti ar žadėti atsilyginti už kandidato išsikėlimo parėmimą, taip pat grasinant reikalauti pasirašyti ar kitaip pažeisti savanoriškumo principą (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 str. 3 d.);

Kandidatu išsikėlusio piliečio ar politinės partijos iškelto kandidato galimybę atsisakyti kandidatuoti rinkimuose, paskelbiant pareikštinius dokumentus visiškai atšauktais, taip pat politinės partijos į kandidatų sąrašą įtraukto asmens teisė nesutikti su tuo. Todėl neatsitiktinai įstatymų leidėjas numato, kad politinių partijų iškelti kandidatai raštu patvirtina sutinką būti kandidatais (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 str. 1 d. 5 p., Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 35 str. 3 d. 2 p.);

Visuomenės informavimo priemonių laisvę vertinti kandidatus ir jų programas, juos iškėlusias politines partijas bei rėmėjus. Pažymėtina, kad išankstinius rinkimų rezultatus gali pranešti tik Vyriausioji rinkimų komisija. Jeigu apygardos rinkimų komisija perdavė rinkimų rezultatų visose rinkimų apylinkėse išankstinius duomenis, Vyriausioji rinkimų komisija turi nedelsdama parengti pranešimą visuomenės informavimo priemonėms. Šis pranešimas pirmiausiai skelbiamas internete. Iki Vyriausiosios rinkimų komisijos pranešimo visuomenės informavimo priemonių atstovams draudžiama vaizdo ar garso įrašymo technika, žodžiu, raštu ar kitaip skleisti informaciją apie balsų skaičiavimo ar rinkimų rezultatus. Toks rinkimų apribojimas atitinka laisvų rinkimų principą, nes laisvės apribojimas numatytas jau pasibaigus balsavimui. Įstatymų leidėjas neturi galių įpareigoti visuomenės informavimo priemonių absoliučiai vienodai skelbti informaciją apie visus kandidatų sąrašus ar neskelbtinė apie vieną iš jų. Manytina, kad visuomenės informavimo objektyvumo ir įvairiapusiškumo principas turėtų galioti ir žiniasklaidai, dalyvaujančiai rinkimų agitacijoje. Kitaip tariant, pagal demokratinės valstybės ir demokratinių tautos atstovų rinkimo principus ne tik draudžiama agituoti naudojantis valstybine tarnyba, bet ir reikalaujama, kad rinkimų baigties vienpusiškai neveiktų socialinė valdžia, pavyzdžiui, bažnyčia ar žiniasklaida. Kaip nurodo E. Šileikis, galima teigti, kad rinkimų įstatymuose tikslinga labiau išryškinti visuomenės informavimo objektyvumo ir įvairiapusiškumo principą, atitinkamai modifikuojant visuomenės informavimo priemonių teisę nemokamai skelbti tik vienos ar kelių partijų kandidatų sąrašą.

III. BALSAVIMO INTERNETU KONCEPCIJA

Autorės nuomone, būtų tikslinga trumpai apžvelgti siūlomą balsavimo internetu Lietuvoje koncepciją. Kadangi šio kursinio darbo tikslas yra aptarti rinkimų teisės principus, tai balsavimo internetu koncepcija bus aptarta tik tiek, kiek tai liečia rinkimų teisės principus ir esminius šių principų įgyvendinimo būdus, balsuojant internetu.

LR Seimo patvirtintoje koncepcijoje pažymima, kad balsuojant internetu privaloma laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytų rinkimų principų: visuotinė, lygi, tiesioginė rinkimų teisė ir slaptas balsavimas. Balsavimas internetu turi atitikti visus tradiciniam balsavimui keliamus reikalavimus ir principus, turi būti taip pat saugus kaip ir balsavimas rinkimų apylinkėje. Realizuojant rinkimų principus, turi būti užtikrinti šie balsavimo internetu reikalavimai:

Visuotinė rinkimų teisė – naudojimasis balsavimo sistema turi būti visiems prieinamas, suprantamas ir nesudėtingas, sistema turi būti patogi neįgaliems asmenims, o internetinis balsavimas yra pasirenkamoji balsavimo priemonė, neapribojanti galimybės balsuoti rinkimų apylinkėje.

Lygi rinkimų teisė – rinkėjas, laisvas ir nevaržomas, pasirenka balsavimo būdą. Nepaisant to, kuriuo būdu rinkėjas balsuos, bus įskaitomas tik vienas to paties rinkėjo balsas, kuris bus skaičiuojamas kaip lygiavertis balsas, turintis tokią pat vertę kaip ir bet kuris kitas bet kurio kito rinkėjo balsas.

Tiesioginiai ir laisvi rinkimai – rinkėjai balsuoja už kandidatus ar kandidatų sąrašus be tarpininkų. Elektroninis balsavimas turi garantuoti laisvą rinkėjo nuomonės suformavimą ir

pareiškimą, neleistina skubinti rinkėją balsuoti ar balsuoti neapgalvotai, rinkėjas turi teisę bet kuriuo balsavimo procedūros momentu pakeisti savo apsisprendimą iki jo balso įregistravimo elektroninėje balsadėžėje.

Slaptas balsavimas – balsavimas turi būti organizuojamas taip, kad balso konfidencialumas būtų išlaikytas bet kurioje procedūros stadijoje nuo pat rinkėjo tapatybės nustatymo momento. Elektroninio balsavimo sistema turi garantuoti, kad į elektroninę balsadėžę padėti balsai ir balsų skaičiavimas yra ir bus anonimiški, taip pat kad bus neįmanoma nustatyti ryšio tarp balso ir jį atidavusio asmens. Elektroninio balsavimo sistema turi būti organizuota taip, kad balsų skaičius elektroninėje balsadėžėje neleistų nustatyti ryšio tarp balso ir konkretaus rinkėjo, t.y. jeigu rinkimų apylinkėje balsuos vienas rinkėjas, jo balsas neturėtų būti skelbiamas rinkimų apylinkėje, o tik kartu su kitų rinkėjų balsais rinkimų apygardoje, techninė ir programinė balsavimo įranga turi būti patikimai apsaugota nuo neleistinų veiksmų ir poveikio. Taip pat tikslinga nustatyti galimybę rinkėjui papildomai pareikšti valią rinkimų apylinkėje balsavimo dieną, toks valios pareiškimas būtų įskaitytas kaip rinkėjo balsas, o to rinkėjo elektroninio balsavimo rezultatas neskaičiuojamas.

Kadangi šio kursinio darbo uždaviniu nėra išanalizuoti elektroninio balsavimo trūkumus ir privalumus, ar pateikti galimus rinkimų teisės principų pažeidimus, vis dėlto būtina pažymėti, jog siekiant įgyvendinti elektroninio balsavimo koncepciją, svarbiausia nepažeisti esminio demokratinės ir teisinės valstybės elemento – laisvų, visuotinių, tiesioginių ir slaptų rinkimų.

IŠVADOS

Rinkimų teisė – tai piliečių teisė dalyvauti rinkimuose bei būti išrinktiems ir atstovauti tautą valstybės valdžios institucijose. Rinkimai ir rinkimų teisė kaip normų visuma, reguliuojanti visą rinkimų procedūrą, yra glaudžiai susijusi su visais kitais demokratiniais institutais, o visų pirma – su piliečio teisėmis ir laisvėmis. Rinkimų teisės demokratiškumas priklauso nuo teisių ir laisvių demokratiškumo, todėl rinkimai vertinami kaip istoriškai būtinas demokratijos formavimosi elementas.

Rinkimai, įgyvendinantys rinkėjų politinės valios suformavimo ir jos išraiškos funkciją, teisiškai veiksmingų kolegialių instutucijų išrinkimo bei atstovų kontrolės funkcijas, vertinami kaip indikatorius, atspindintis valstybės demokratiškumo lygį, pilietinės visuomenės brandumą bei valstybės piliečių politinės ir teisinės kultūros lygį.

Rinkimų teisės principai – tai subjektyvios rinkimų teisės realizavimo sąlygos, kurių laikymasis rinkimų metu turi garantuoti galimybes išaiškinti ir tinkamai išreikšti tautos valią, tačiau jų įgyvendinimas yra rezultatyvus tik tuomet, kai tiek rinkėjai, tiek kandidatai ar visuomenės informavimo priemonės nepažeidžia rinkimų teisės principų.

Visuotinių rinkimų principo tinkamas įgyvendinimas sudaro sąlygas visiems tautos atstovams išreikšti valią dėl atstovaujamųjų valdžios institucijų kandidatų, tačiau valstybės nustatyti tam tikri visuotinio balsavimo apribojimai nepažeidžia visuotinių rinkimų principo, jei cenzai yra objektyviai pateisinami.

Lygių rinkimų teisės principas suteikia kiekvienam rinkėjui lygią galimybę vienodai įtakoti rinkimų rezultatus, todėl šis principas yra vertinamas kaip konstitucinio piliečių lygiateisiškumo principo pasireiškimo forma. Tačiau yra ypač svarbu, nesiaurinant šio principo turinio, suprasti, kad lygių rinkimų principas taip pat apima lygias teisines galimybes vykdyti rinkimų agitaciją, apskųsti rinkimų komisijų sprendimus, stebėti, kaip skaičiuojami balsai.

Tiesioginio rinkimų teisės principo turinį sudaro rinkėjų teisė ir reali galimybė per rinkimus balsuoti už ar prieš kandidatų ar politinių partijų sąrašą tiesiogiai be tarpininkų, tačiau, atsižvelgiant į imperatyviai įstatymų nustatytas išimtis, darytinos išimtys iš šio principo įgyvendinimo, siekiant, kad asmenys, neturintys fizinių galių balsuoti tiesiogiai, galėtų išreikšti savo rinkiminę valią.

Tiesioginio ir slapto balsavimo principai yra tiesiogiai tarpusavyje susiję, sąlygojantys prielaidų betarpiškam ir vienasmeniškam asmens rinkiminės valios išreiškimui, sudarančiam balsavimo paslaptį, taip pat išreiškiantys draudimą kontroliuoti rinkėjų valią ir balsavimo metu paveikti rinkėjo valią balsuoti arba nebalsuoti už kurį nors kandidatą ar kandidatų sąrašą.

Demokratinių rinkimų principams įgyvendinti yra ypač svarbūs viešumo ir kontrolės mechanizmai, kurie sudaro galimybę kontroliuoti rinkimų procesą ir daryti jį skaidrų. Viešumo principo įgyvendinimas užtikrina, kad piliečių valia rinkimų metu būtų teisingai išreikšta ir adekvačiai įforminta.

Laisvų rinkimų principas yra laikomas savarankišku konstitucinio lygmens specialiuoju principu, sekantis iš teisinės valstybės ir pilietinės visuomenės konstitucinių pamatų, ir apimantis gausų ratą rinkimuose dalyvaujančių subjektų teisių ir pareigų – teisę balsuoti ir atsisakyti balsuoti, politinių partijų teisę kelti kandidatus, kandidato teisę atsisakyti kandidatuoti, rėmėjų teisę remti ir atsisakyti remti kandidatus, visuomenės informavimo priemonių teisę laisvai vertinti kandidatus ir politinių partijų programas – kurių tinkamas įgyvendinimas būtinas laisvų rinkimų ir demokratinės valstybės egzistavimui.

Kiekvienas rinkimų teisės principas atlieka tam tikras funkcijas, kad būtų tinkamai įgyvendintos Konstitucijos ir rinkimų įstatymų nuostatos, siekiant užtikrinti rinkimų kaip demokratijos instituto esmę, tačiau principai nėra absoliutūs, ir, atsižvelgiant į įstatyminius apribojimus, kuriais siekiama nepažeisti tinkamo rinkimų teisės įgyvendinimo, nustatomos objektyviai pateisinamos rinkimų teisės principų išimtys.

REKOMENDACIJOS

1. Siekiant įgyvendinti rinkėjų teisę išreikšti valią renkant atstovus į atstovaujamąsias ir kolegialiąsias valdžios institucijas, panaikinus galimybę balsuoti paštu, rekomenduotina patvirtinti balsavimo internetu koncepciją, sudarant būtiną elektroninę bazę, kuri leistų rinkėjams tinkamai išreikšti savo rinkiminę valią, rinkimų komisijoms teisingai identifikuoti rinkėjų balsus, užkertant kelią galimiems elektroninio balsavimo piktnaudžiavimo atvejams.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

Lietuvos Respublikos norminiai teisės aktai:

Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1992, Nr. 22-635.

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1994, Nr. 53-996.

Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1993, Nr. 2-29.

2006 m. lapkričio 16 d. LR Seimo nutarimas Nr. X-912 “Dėl balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepcijos patvirtinimo“.Valstybės žinios. 2006, Nr. 127-4827.

1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Valstybės žinios. 2006, Nr. 68-2497.

Specialioji literatūra:

Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius, 2001.

Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003.

Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1991.

Lietuvos Respublikos konstitucijos komentaras /red. Karolis Jovaišas. Vilnius: Teisės institutas. K. Jovaišo PĮ, 2000-2002. 1 d.

Lietuvos Respublikos konstitucijos komentaras /red. Karolis Jovaišas. Vilnius: Teisės institutas. K. Jovaišo PĮ, 2000-2002. 2 d.

Kita literatūra:

1998 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas.

1997 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas Nr. 405.

Internetiniai šaltiniai:

www.lrkt.lt

www.lrs.lt

www.vrk.lt

Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.

Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003. P. 154.

1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Valstybės žinios. 2006, Nr. 68-2497.

Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1991. P. 16.

Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003. P. 156.

Lietuvos Respublikos konstitucijos komentaras /red. Karolis Jovaišas. Vilnius: Teisės institutas. K. Jovaišo PĮ, 2000-2002. 1 d. P. 287.

Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius, 2001. P. 620.

Lietuvos Respublikos konstitucijos komentaras /red. Karolis Jovaišas. Vilnius: Teisės institutas. K. Jovaišo PĮ, 2000-2002. 2 d. P. 287.

Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius, 2001. P. 621.

Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003. P. 158.

Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003. P. 158.

Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius, 2001. P. 625.

Lietuvos Respublikos konstitucijos komentaras /red. Karolis Jovaišas. Vilnius: Teisės institutas, K. Jovaišo PĮ, 2000-2002. 2 d. P. 4.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1992, Nr. 22-635.

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1994, Nr. 53-996.

Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003. P. 161.

Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1993, Nr. 2-29.

Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius, 2001. P. 626.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1992, Nr. 22-635.

1998 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas // www.lrkt.lt ; prisijungimo laikas: 2007-04-25.

Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius, 2001. P. 627.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1992, Nr. 22-635.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1992, Nr. 22-635.

Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003. P. 163.

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1994, Nr. 53-996.

Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003. P. 164.

Ten pat;

1997 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas Nr. 405 // http://www3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/U0125926.doc ; prisijungimo laikas: 2007-05-01.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1992, Nr. 22-635.

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1994, Nr. 53-996.

Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1993, Nr. 2-29.

Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003. P. 165.

Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1993, Nr. 2-29.

Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius, 2001. P. 629.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1992, Nr. 22-635.

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1994, Nr. 53-996.

Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003. P. 166.

Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius, 2001. P. 630.

Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003. P. 167.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1992, Nr. 22-635.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1992, Nr. 22-635.

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (aktuali redakcija) // Valstybės žinios. 1994, Nr. 53-996.

Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003. P. 169.

2006 m. lapkričio 16 d. LR Seimo nutarimas Nr. X-912 “Dėl balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepcijos patvirtinimo“. Valstybės žinios. 2006, Nr. 127-4827.

Leave a Comment