Titulinis
Konstitucijos paskirtis. Konstitucionalizmas ir demokratija
TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………….3
I. KONSTITUCIJOS PASKIRTIS……………………………………………………………………………………5
1.1 KONSTITUCIJOS SAMPRATA, ESMĖ, POŽYMIAI…………………………………………………5
1.2 KONSTITUCIJOS FUNKCIJOS, SOCIALINĖ PASKIRTIS………………………………………..7
II. KONSTITUCIONALIZMAS IR DEMOKRATIJA……………………………………………………….8
2.1 KONSTITUCIJŲ ATSIRADIMO RAIDA IR ETAPAI………………………………………………..9
2.2 DEMOKRATIJOS SAMPRATA, DEMOKRATINIO REŽIMO ESMĖ………………………..12
2.3 KONSTITUCIONALIZMO IR DEMOKRATIJOS SANTYKIS…………………………………..14
2.4 DEMOKARTINIO REŽIMO RAIDA EUROPOS KONSTITUCIJOSE………………………..17
2.5 KONSTITUCIONALIZMO RAIDA LIETUVOJE……………………………………………………..20
I븯VADOS……………………………………………………………………………………………………………………23
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………………..25
ĮVADAS
Temos aktualumas. Dauguma šiandieninių valstybių atvirai skelbia, jog demokratija yra teisingausias ir pozityviausias teisinis režimas ir valdymo forma, jog būtent tautos pritarimą turinti valdžia yra ne tik legali, bet ir legitimi. Vystantis valstybių ekonominiams bei tarptautiniams santykiams, ypač svarbu buvo nuspręsti, kokią valdymo formą rinksis valstybė, kadangi politiniams procesams plėtotis yra reikšminga pačių valdžios institucijų struktūra. Dažnai politinių sprendimų turinį lemia ne tik veikiančių politinių jėgų ir interesų grupių tarpusavio santykiai, bet ir kaip funkcionuoja valdžios institucijos, kokios asmenų teises ir laisves yra užtikrinamos. Šiuolaikinių valstybių valdžios institucijų struktūra paprastai užfiksuojama specialiame pagrindiniame įstatyme – Konstitucijoje. Nors teisiniu požiūriu Konstitucija yra vertinama kaip pagrindinis šalies įstatymas, bet politiniu požiūriu ji suprantama kaip politinis šalies manifestas, nustatantis valstybės valdžios paskirstymo, funkcionavimo principus. Taigi nagrinėti demokratijos ir Konstitucijos ryšys yra svarbu netik teisiniu, bet ir politiniu požiūriu, kadangi pagrįstai pripažįstama, kad konstitucionalizmo plėtra turėjo įtakos demokratinio režimo įsitvirtinimui. Konstitucionalizmo raidos analizė yra ypač svarbi, siekiant atskleisti pačios valstybės vystymosi raidą, jos politinės valdžios plėtrą. Konstitucionalizmo ir demokratijos santykio nagrinėjimas padeda įvertinti politinių režimų valstybėse problemas, kadangi pagrindiniai politinių režimų skirtumai išryškėja pačių politinių sistemų ribose dėl konkrečių valdžios institutų organizacijos principų, politinės valdžios vykdymo formų ir metodų, kurie iš esmės yra įtvirtinti aukščiausios galios teisės normų akte – Konstitucijoje. Taigi šio kursinio darbo tema yra iš tiesų aktuali, kadangi Konstitucijos paskirties, demokratijos esmės analizė yra ypač aktuali ne tik politologams ar teisininkams, bet ir kiekvienam piliečiui. Šie motyvai ir nulėmė autorės ketinimus išanalizuoti konstitucijos paskirtį, konstitucionalizmo ir demokratijos santykį.
Šiame kursiniame darbe keliamas tikslas – išanalizuoti konstitucionalizmo ir demokratijos santykį.
Siekiant užsibrėžto tikslo, bus įgyvendinami šie uždaviniai:
Atskleisti konstitucijos sampratos turinį, konstitucijos požymius, funkcijas;
Išanalizuoti konstitucijos teisinę, socialinę bei politinę paskirtį;
Apžvelgti konstitucijų atsiradimo raidą ir konstitucijos vystymosi etapus;
Išanalizuoti demokratijos kaip valstybės valdymo formos ypatumus;
Aptarti demokratinio režimo Europos konstitucijose raidą;
Apžvelgti konstitucionalizmo Lietuvoje vystymosi bruožus;
Suformuoti išvadas;
Darbo objektas. Šiame kursiniame darbe yra kompleksiškai analizuojamas konstitucionalizmo ir demokratijos santykis, atskleidžiant esminius konstitucijos paskirties bei demokratinio režimo ypatumus.
Darbo naujumas. Kursinio darbo naujumas pasireiškia tuo, jog konstitucionalizmo ir demokratijos vystymasis yra analizuojamas ne tik teoriniu aspektu, bet stengiamasi atskleisti konstitucijos ir demokratijos santykį konkrečiuose valstybėse: D. Britanijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje. Temos analizė atliekama ne tik politologiniu, bet ir teisiniu aspektais. Praktinę darbo vertę liudija tai, kad konstitucionalizmo raida Lietuvoje atskleidžiama konkrečiai analizuojant Lietuvos tarpukario metu priimtas konstitucijas. Taigi seka išvada, jog šio kursinio darbo tema yra nauja, kurios analizė prisidės prie išsamesnio konstitucijos ir demokratijos ryšio ištyrimo.
Darbe naudoti metodai.Mokslinės teisinės literatūros ir teisinių dokumentų analizės metodas buvo vertingas nagrinėjant mokslinę literatūrą bei Lietuvos konstitucijas. Apibendrinimo metodo pagalba buvo daromi apibendrinimai, formuluojamos išvados. Siekiant išsamiai išanalizuoti konstitucijų raidos etapus, konstitucijos paskirtį, atskleisti demokratinio režimo ypatumus, buvo naudoti sisteminės, loginės analizės metodai.
Darbo struktūra. Šį kursinį darbą sudaro įvadas, dėstomoji dalis iš dviejų skyrių, suskirstytų į poskyrius, ir išvados. Darbo pabaigoje pateikiamas literatūros, kuria autorė rėmėsi, sąrašas.
I. KONSTITUCIJOS PASKIRTIS
1.1 KONSTITUCIJOS SAMPRATA, ESMĖ, POŽYMIAI
Vienas iš esmingiausia demokratinės visuomenės raidos Naujųjų ir Naujausiųjų laikų rezultatų – konstitucijų sukūrimas ir įtvirtinimas politinėje tų šalių gyvenimo praktikoje. Konstitucija rodo politinę, teisinę visuomenės brandą, nes ji yra socialinių veiksnių ir jėgų santykių padarinys. Konstitucinės teisės normos turi kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią galią, nustato piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus, įtvirtina politikos pagrindus. Kartu su konstitucijomis susiformavo ir konstitucionalizmo koncepcija. Ji reiškė konstitucijos ribojimą ribojamą valdymą. Ši koncepcija kilo iš vadinamosios prigimtinės teisės idėjos. Konstitucija ne tik riboja valstybinę valdžią, bet ir nustato valdžios vykdymo procedūrą arba ribodama valstybinę valdžią kartu garantuoja žmogaus, asmenybės, piliečio teises. „Anksčiau konstitucionalizmo teoretikai daug dėmesio skyrė formaliems konstitucijos požymiams. Pirmiausia buvo teigiama, kad konstitucija yra ne valstybės, bet visos liaudies (tautos), sukūrusios valstybę, aktas. Tuo tarpu šis aktas reiškia visuomenės dalies, vadovaujančio, valdančio elitą valią. Akto reikšmė ir pranašumas prieš kitas normas tas, kad jisai visais atžvilgiais įtvirtina valstybinės valdžios vykdymo formas ir metodus, yra reikšmingiausias ir pagrindinis visuotinės valdžios pasireiškimo dokumentas. Todėl galima paaiškinti konstitucijų stabilumą, jų priėmimas reiškia esminius visuomenės ir jos politinės sistemos pokyčiai.“
Teisės moksle terminas „konstitucija“ dažniausiai vartojama dviem reikšmėmis:
kaip esama tam tikros valstybės institucijų sąranga arba organizacija;
vienas ar keli dokumentai, kuriuose išdėstyta principų ir taisyklių, apibrėžiančių valstybinės valdžios struktūrą, šaltinius, tikslus, taikymą ir apribojimus, visuma.
Skiriamos konstitucijos formaliąja ir materialiąja prasmėmis.
Konstitucija formaliąja prasme, t.y. juridinė arba formalioji konstitucija, paprastai suvokiama kaip pagrindinis šalies įstatymas, kuris:
turi aukščiausią teisinę galią valstybės teisinėje sistemoje;
nustato pagrindinius valstybės santvarkos principus, reguliuoja aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sistemą, jų kompetencijos apimtį ir tarpusavio santykius;
įtvirtina individo pagrindines teises ir laisves bei pareigas;
Taigi konstitucija formaliąja prasme yra ypatingos reikšmės pagrindinis valstybės įstatymas, teisinio reguliavimo sistemos branduolys, nustatantis valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Nė vienas įstatymas ar kitas teisės aktas negali prieštarauti konstitucijai, tačiau praktikoje dažnai nukrypstamanuo konstitucijos reikalavimų ir priimama teisės aktų, iš esmės keičiančių ar papildančių juridinę konstituciją. Tokiais atvejais atsiranda vadinamoji faktinė arba praktiškai veikianti konstitucija. Demokratinės visuomenės jėgos visuomet kovoja už juridinės konstitucijos įgyvendinimą.
Konstitucija materialiąja prasme traktuojama dviem požiūriais. Kaip nurodoma Lietuvos konstitucinės teisės vadovėlyje, vieniems materialioji konstitucija – tai reali valstybės valdžios organizacija, realus asmens statusas valstybėje, kuris gali sutapti ar nesutapti su juridine ar formaliąja konstitucija. Taigi, jei formalioji konstitucija yra aukščiausios galios teisės normų, reguliuojančių tam tikrus teisinius santykius, sistema, tai materialioji konstitucija – patys santykiai.
Konstitucinės teisės mokslininkai sutaria dėl konstitucijoms priskiriamų esminių savybių. Taigi konstitucijai būdinga:
tai svarbiausias, pagrindinis šalies įstatymas – konstitucijai tenka viršiausia vieta teisės sistemoje, konstitucija vertinama kaip aukščiausios galios teisinio reguliavimo centras, apie kurį formuojasi visa teisės sistema.
Konstitucija yra steigiamojo pobūdžio aktas – tai reiškia, kad konstituciją priima tauta arba tautos įgalioti atstovai, joje nustatomi valstybės valdžios organizacijos ir veiklos pagrindai, asmens santykiai su valstybe. Tai svarbiausi santykiai, lemiantys visus kitus visuomeninius santykius. Konstitucija nustato, kokia bus valstybė ir jos valdžia, kaip ta valdžia funkcionuos, kokie bus jos santykiai su žmonėmis. Taigi konstitucija yra suverenios tautos kūrinys, kurioje nustatytos svarbiausios valstybės taisyklės.
Konstitucija yra teisėkūros pagrindas, t.y. konstitucijoje įvardinti teisėkūros subjektai, nurodytos jų priimamų aktų rūšys, nustatytos procedūros teisės normoms priimti, neretai nurodyta, kaip turėtų būti sureguliuotos tam tikros visuomenės gyvenimo sritys.
Konstitucija yra priimama, keičiama ir pripažįstama netekusia galios ypatinga tvarka.
Konstitucija yra privaloma visiems teisės subjektams visose teisinio reguliavimo srityse.
Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas.
Taigi, apžvelgus konstitucijos sampratą ir pagrindines savybes, galima pagrįstai konstatuoti, jog konstitucija nėra vien tik teisės normų rinkinys, bet ypatingas teisės normų aktas, įtvirtinantis valstybės gyvenimo pagrindus, nustatantis pagrindinius valstybės tikslus, esmines piliečių teises, pareigas, laisves, taip pat įtvirtinantis valstybės politikos pagrindus.
1.2 KONSTITUCIJOS FUNKCIJOS, SOCIALINĖ PASKIRTIS
Kaip jau buvo minėta, konstitucija – tai pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių norminių teisės aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus. Tačiau siekiant atskleisti konstitucijos paskirtį, pirmiausia yra būtina aptarti konstitucijos funkcijas, kurios vertinamos socialiniu – visuomeniniu aspektu. Šioje kursinio darbo dalyje aptarsiu konstitucijos poveikio pagrindines kryptis, apibūdinančias šio svarbiausio šalies teisinio akto socialinę paskirtį.
Teisinėje literatūroje dominuoja požiūris, kad konstitucija vykdo teisinę, politinę ir ideologinę funkcijas, nors kai kurie autoriai, pavyzdžiui, B. Banaszakas ir A. Preisneris skiria teisinę, integracinę, organizacinę, programinę bei auklėjamąją konstitucijos funkcijas. J. Novagrockienė skiria šias konstitucijos funkcijas:
Apibrėžia nacionalinius idealus (simbolinė funkcija);
Nustatovyriausybės struktūrą ir jos dalių sąveiką (organizacinė funkcija);
Pagrindžia vyriausybės teisę valdyti (legitimacijos funkcija);
Nustato piliečių teises ir pareigas (gynybinė funkcija);
Pirmoji konstitucijos funkcija – teisinė, t.y. konstitucija kaip aukščiausios galios įstatymas, teisės sistemos centras, lemia teisinio reguliavimo kryptį.
Antroji – politinė konstitucijos funkcija. Konstitucija nustato valstybės valdžios organizaciją, valdžios įgyvendinimo svarbiausias taisykles, valstybės valdžios santykius su atskirais žmonėmis ir jų grupėmis. Visos politinės jėgos – politinės partijos ir organizacijos konkuruoja, siekia valdžios, dalyvauja jos įgyvendinime pagal konstitucijos nustatytas taisykles. Vienais atvejais konstitucija nustato politinio gyvenimo taisykles, o po to jas įgyvendina politinio proceso dalyviai savo veikloje. Kitais atvejais į konstituciją jau įrašomos realiai politinio gyvenimo praktikoje susiklosčiusios taisyklės.
Trečia konstitucijos funkcija – filosofinė (ideologinė), t.y. konstitucijoje kaip svarbiausiame šalies įstatyme yra įtvirtinta tam tikra valstybės valdžios organizacijos, asmens ir valstybės santykių doktrina. Šių dienų demokratinės visuomenės ypatingą reikšmę teikia žmogaus teisių ir laisvių prioritetui, atviros pilietinės visuomenės, teisinės valstybės idėjoms. Demokratinės vertybėms priskiriamas ir tautos suverenitetas, atstovaujamoji demokratija, valdžių padalijimas, parlamentarizmas, politinis ir ideologinis pliuralizmas, pagarba privačiai nuosavybei ir pan. Taip pat konstitucija auklėja žmones, formuoja vertybinę orientaciją, požiūrį, kad konstitucines vertybes reikia ginti, kad reikia laikytis konstitucijos.
Kaip teigiama teisinėje literatūroje, „neužtrenka nagrinėti konstituciją kaip aukščiausios galios teisės normų aktą. Į ją būtina pažvelgti kaip į socialinės tikrovės reiškinį. Taigi nuo konstitucijos juridinio nagrinėjimo tenka pereiti prie jos tyrimo socialiniu aspektu, t.y. tenka aiškintis konstitucijos esmę, paskirtį, reikšmę.“
Literatūroje sutinkama įvairių teorijų, kurios skirtingai aiškina konstitucijos prigimtį. Štai pagal visuomenės sutarties teoriją konstitucijos paskirtis yra per tautos išreiškiamą valią įsteigti valstybės valdžią ir jai paklusti, siekiant užtikrinti santarvę tarp žmonių, laiduoti jų gerovę. Būtent tokios idėjos ir inspiravo pirmųjų pasaulio konstitucijų atsiradimą. Šios teorijos kontekste konstitucija siekiama suderinti įvairių visuomenės elementų, įvairių socialinių sluoksnių ar rupių interesus. Visuomenės santarvė daugelyje šių laikų konstitucijų deklaruojama kaip vienas iš konstitucinės santvarkos tikslų. Taigi pagal šią teoriją konstitucijos paskirtis yra išreikšti juridine forma visuomenės valią, išreikšti socialinę santarvę, įtvirtinti neatimamas žmogaus teises į gyvybę, laisvę, nuosavybę, todėl kalbant apie konstitucijos socialinę paskirtį, būtina pažymėti, kad konstitucija teisiškai įtvirtina pilietinę santarvę, visuomenės sutarimą gyventi vadovaujantis socialiniu kompromisu ir gerbiant žmogaus pagrindines teises bei laisves. Galima pagrįstai konstatuoti, jog konstitucijos paskirtis yra socialinio kompromiso įtvirtinimas.
II. KONSTITUCIONALIZMAS IR DEMOKRATIJA
Siekiant išsamiai atskleisti nagrinėjamą temą ir išanalizuoti konstitucionalizmo ir demokratijos ryšį, konstitucijų raidos ir demokratinio režimo santykį, yra būtina pirmiausia apžvelgti konstitucijų atsiradimą, jų vystymosi etapus, taip pat apibrėžti demokratijos sąvoką.
2.1 KONSTITUCIJŲ ATSIRADIMO RAIDA IR ETAPAI
Šiuolaikinių valstybių valdžios institucijų struktūra paprastai užfiksuojama specialiame pagrindiniame įstatyme – konstitucijoje. Terminas „konstitucija“ (lot. constitutio – nustatymas, įvertinimas) – tai pagrindinis valstybės įstatymas, nustatantis valstybės santvarką, jos valdžios institucijas, jų tarpusavio santykius, kompetencijų paskirstymą, taip pat valstybės piliečių teises ir pareigas. Visi valstybėje priimami įstatymai ir kitokie vyriausybės nutarimai turi remtis konstitucija kaip pagrindiniu valstybės įstatymu, ir negali jai prieštarauti. Tačiau konstitucijos atsirado tik naujaisiais laikais, pradėjus įgyvendinti demokratinį valdymo būdą. Nei antikinės, nei viduramžių valstybės konstitucijų šiuolaikine prasme nežinojo, o vyriausybės valdžios legitimumas tada buvo grindžiamas ne rinkimais pagal iš anksto nustatytas taisykles, bet dieviška valdžios kilme ar kitais valdžios šaltiniais (dieviškoji, jėgos teorijos).
Dabartinė konstitucionalizmo samprata ėmė formuotis prieš du dešimtmečius, tačiau bandymų apibrėžti politinius, ekonominius ir socialinius santykius įvairiais aktais (dokumentais) galima rasti ir prieš du tūkstantmečius. Romėnų teisėje „konstitucijos“ vardu buvo vadinami imperatoriaus išleisti įstatymai bei įstatymų rinkiniai, pavyzdžiui, Codex Constitutronum, novellal constitutiones. Įvairūs imperatoriaus nurodymai principato ir imperijos laikais buvo skirstomi į:
ediktus, kurių tikslas buvo ne tiek nustatyti teisės normas, kiek įgyvendinti jau galiojančias,
mandatus – instrukcijas provincijų valdininkams tvarkos, normų, įvairių problemų sprendimo klausimais,
dekretus – tiesioginius imperatoriaus sprendimus arba apeliacijas į teismų sprendimus,
reskriptus – imperatoriaus atsakymus magistratams arba besiginčijančioms pusėms.
Viduramžiais „konstitucijos“ terminu buvo vadinamos įvairios privilegijos, kurias karališkoji valdžia suteikdavo feodalams, taip pat tam tikri teisės aktai, reguliavę santykius tarp miestų ir kareliškosios valdžios. Tokia „konstitucijos“ sąvokos kilmė, tačiau kur svarbiau konstitucijos kaip svarbiausio šalies įstatymo, ribojančio valdžią ir ginančio žmones, atsiradimas. Vieniems autoriams tokio konstitucinio reguliavimo ištakos – antikos mintis ir pirmųjų demokratijų praktika, kitiems – 1215 m., kai buvo priimta Didžioji laisvių chartija (Magna Charta Libertatum). Tačiau tai buvo tik užuomazgos, nei antikos demokratija nesivadovavo sąmoningai priimta Konstitucija, nei anglų karaliaus Jono Bežemio susitarimu su baronais, kuriuo buvo ribojama karaliaus valdžia ir gana konkrečiai apibrėžtos kai kurios teisės ir laisvės, nesiekta nustatyti valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindų, apibrėžtiasmens ir valstybės santykių.
Sąmoningam konstituciniam reguliavimui atsirasti reikia tam tikro civilizacijos lygio. Vėlesnes konstitucijos idėjos apraiškas galima įžvelgti XVII a. Anglijoje. Tai Cromwellio laikų kariuomenės karininkų tarybos 1653 m. gruodžio 13 d. paskelbtas aktas „Anglijos, Škotijos ir Airijos valstybių ir joms priklausančių valdų valdymo forma“ arba „Valdymo įrankis“, kuris laikytinas mėginimu Anglijai pasiūlyti rašytinę konstituciją. Svarbūs žingsniai konstitucionalizmo istorijoje – 1679 m. Anglijos parlamento priimtas „Habeas corpus act“, 1689 m. „Teisių bilis“ bei 1701 m. „Santvarkos aktas“. Amerikoje britų kolonijų kai kurie aktai, pavyzdžiui, 1641 m. ir 1648 m. Vadinamoji Masačiusetso laisvių chartija, buvo svarbūs ne tik JAV, bet ir konstitucionalizmo raidai apskritai.
Kaip nurodoma Lietuvos konstitucinės teisės vadovėlyje, konstitucionalizmo raidai ypač svarbus prigimtinės teisės mokyklos indėlis. Idėjos apie žmogaus prigimtines teises, kurių niekas negali atimti, pripažinimas vertė atitinkamai traktuoti ir valstybės valdžią: tokia valdžia turi būti įgyvendinama valdančiųjų ir valdomųjų susitarimu. „Kitaip sakant, valdžia prasminga tik tada, kai valdomieji sutinka būti valdomi.“ Naujas ir reikšmingas žingsnis konstitucionalizmo raidoje buvo J. J. Rousseau visuomenės sutarties teorija. Reikalingas socialinis paktas – visuomeninė sutartis – kuriuo įkuriama politinė visuomenė. Visuomenės valia yra įkuriama valdžia. Valdžios statusą lemia suverenios tautos valia. Jeigu pirminiam susitarimui, t.y. visuomenės sutarčiai reikia visų susitarimo, tai įstatymams priimti pakanka daugumos pritarimo. Ne mažesnė reikšmė konstitucijų atsiradimo prieigose tenka J. Locke`o, Ch. Montesquieu idėjoms apie valdžios padalijimą, griovusioms absoliučios valdžios idėjinius pamatus ir formavusioms įsitikinimą, kad siekiant apsaugoti žmogų nuo valdžios savivalės, būtina nustatyti tikslias ribas valstybės valdžiai įgyvendinti.
Konstitucija kaip rašytinis pagrindinis įstatymas atsirado naujaisiais laikais. Tai svarbiausias demokratijos įtvirtinimo institutas, subrandintas kovos prieš absoliutizmą, prieš atgyvenusią feodalinę santvarką epochoje. Pirmoji rašytinė konstitucija, galiojanti iki šiol, yra JAV konstitucija, priimta 1787 m. Pirmosios konstitucijos Europoje – 1791 m. Lenkijos – Lietuvos valstybės ir Prancūzijos konstitucijos. Ir JAV 1787 m., ir Prancūzijos 1791 m. konstitucijų įtaka tolesnei teisės ir demokratijos raidai ypač žymi. Teisės literatūroje šios konstitucijos vertinamos kaip idealūs demokratinių konstitucijų pavyzdžiai. Taigi pirmosios rašytinės konstitucijos išreiškė visuomenės demokratinių jėgų kovos prieš feodalizmą ir absoliutizmą siekius, įtvirtino tautos suvereniteto, valdžios padalijimo ir apribojimo, piliečių teisių ir laisvių konstitucinio įtvirtinimo ir apsaugos idėjas.
Teisinėje literatūroje skiriama keletas konstitucijų pasaulyje raidos etapų. Pirmas etapas apimtų laikotarpį nuo pirmųjų konstitucijų pasirodymo iki Pirmojo pasaulinio karo. Šiam etapui būdinga tai, kad konstitucinis procesas iš esmės palietė tik Europą ir Šiaurės Ameriką. Konstitucinio reguliavimo centre – valstybės valdžios organizacijos klausimai. Asmens ir valstybės santykių sferoje konstitucijoje įtvirtintos tik asmeninės ir kai kurios politinės teisės ir laisvės. Šio laikotarpio konstitucijų pavyzdžiai, be jau minėtų JAV 1787 m. ir 1791 m. Prancūzijos Konstitucijų, yra 1814 m. Norvegijos,1831 m. Belgijos, 1868 m. Liuksemburgo, 1887 m. Olandijos, 1871 m. Vokietijos, 1889 m. Japonijos, 1911 m. Portugalijos Konstitucijos.
Antras konstitucijų raidos etapas apima laikotarpį nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinio karo (tarpukario konstitucijos). Išaugus valstybės ekonominiam ir socialiniam vaidmeniui, konstitucijose reguliuojamos naujos socialinių santykių sritys. Šiuo laikotarpiu buvo priimtos 1919 m. Vokietijos (Veimaro) konstitucija, 1920 m. Austrijos, Estijos ir Čekoslovakijos konstitucijos, 1922 m. Latvijos, Lietuvos konstitucijos. Šiose konstitucijose buvo įtvirtintos ganėtinai plačios piliečių teisės: lygybė įstatymui, asmens ir būsto neliečiamybė, sąžinės, žodžio laisvė, teisė į privačią nuosavybę ir kt. Tačiau demokratijos raida šiame Europos regione nebuvo sėkminga – demokratinį konstitucinį reguliavimą greitai pakeitė autoritarinis reguliavimas, t.y. politiniai įvykiai tarpukario Europoje parodė ir demokratinių tradicijų trapumą.
Trečias konstitucijų raidos etapas – tai laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo iki 80-90- ųjų metų XX a. Metų. Konstitucinis procesas įgauna globalinį mastą. Demokratinių valstybių konstitucijose vis didesnę reikšmę įgauna žmogaus teisių ir laisvių apsaugos institutas, platėja konstitucinio reguliavimo objektas. Šio laikotarpio tipiškų konstitucijų pavyzdžiais galima laikyti 1947 m. Italijos, Japonijos konstitucijas, 1958 m. Prancūzijos, 1975 m. Graikijos konstitucijas. Tačiau literatūroje sutinkama nuomonė, jog „konstitucija, kaip pripažinta demokratijos įtvirtinimo išraiška, nevengė dangstytis ir autoritariniai bei totalitariniai režimai. Tačiau pastarųjų praktika tik iškreipė konstitucionalizmo esmę.“
„Socializmo“ stovyklos šalyse įtvirtintų totalitarinio pobūdžio režimų žlugimas, autoratiarinės praktikos atsisakymas ne vienoje pasaulio šalyje XX a. pabaigoje žymi naujo – ketvirto – konstitucijų raidos etapo pradžią. Pažymėtina, kad per palyginti trumpą laikotarpį buvo priimta beveik šimtas naujų konstitucijų, kurios atspindi išaugusią bendražmogiškųjų vertybių reikšmę. 1991 m. Bulgarijos ir Rumunijos, 1992 m. Lietuvos, Estijos, Slovakijos ir kitų šalių konstitucijos atspindi šio laikotarpio konstitucinio reguliavimo ypatumus.
Kituose literatūros šaltiniuose skiriami šie konstitucijų raidos etapai:
XVIII a. – XIX a. pradžia: konstitucijose vyrauja vykdomosios valdžios apribojimo konstituciniai principai (JAV, Vidurio Europos, bet ne visos Prancūzijos konstitucijos iki 1855 m.).
XIX a. – XX a. pradžia: dėl balsavimo teisės plėtimosi įtraukiami balsavimo teisę reglamentuojantys principai, reflektuojantys masių dalyvavimo politikoje poreikius;
Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje, kitur – po Antrojo pasaulinio karo grįžtama prie ankstyvųjų konstitucijų tekstų tradicijos riboti vyriausybę. Į konstitucijas įtraukiamos „pozityviosios“ teisės – socialinės ir ekonominės (teisė į darbą, teisė streikuoti, socialinės sąrangos), kartu pabrėžiant tradicines pilietines teises ir laisves. Pozityviosioms teisėms užtikrinti reikėjo atitinkamos vyriausybės veiklos. Todėl pamažu įtvirtinamas ir viešosios politikos konstitucinis pagrindimas.
Ketvirtoji konstitucijų banga apima komunistinių ir „pažangiųjų“ trečiojo pasaulio šalių konstitucijų raida. Čia vyrauja egalitarizmo principai. Paprastai, remiantis marksistine ideologija, deklaruojamas materialinių sąlygų sulyginimas kaip įprastų liberaliųjų laisvių įgyvendinimo pamatas. Vadovaujantis vaidmuo skiriamas avangardinei partijai, kuri turi užtikrinti visų klasių lygybę arba nacionalinių tikslų įgyvendinimą (Lotynų Amerika).
2.2 DEMOKRATIJOS SAMPRATA, DEMOKRATINIO REŽIMO ESMĖ
Terminas „demokratija“ kilęs iš graikų kalbos žodžio demokratia, tiesiogiai reiškiančio „liaudies valdymą“. Tačiau nors demokratijos sąvoka atsirado Graikijoje, kaip politinis režimas jis formuojasi iki pat šiol, kadangi šiuolaikinė demokratija iš esmės skiriasi nuo antikinės. M. Diuveržė „politinės sistemos“ ir „politinio režimo“ sąvokas naudoja kaip sinonimus, neretai vienodos reikšmės priskiriamos „demokratinio režimo“ ir „demokratinės sistemos“ sąvokoms. Vienas iš demokratijos teiginių, vyravusių dar Graikijos poliuose, teigia, kad demokratija pirmiausia yra dalyvavimas valdyme: piliečiai susirenka, svarsto aktualius klausimus, priima ir vykdo sprendimus, o tautos susirinkimuose priimti sprendimai tampa visiems privalomais įstatymais (tiesioginė demokratija). Tokios demokratijos didžiausias šalininkas buvo prancūzų filosofas Ž. Ž. Ruso. JAV profesorius Aleksandras Štromas nurodo, jog demokratija, tai:
piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontroliuojant jos veiklą;
šios teisės įgyvendinamos tiesiogiai arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus deputatus;
rinkimai į valstybės valdžios organus privalo būti laisvi ir periodiški;
laimėjusiai partijai per laisvus rinkimus formuoti vyriausybę, o pralaimėjusioms partijoms – sudaryti opoziciją;
vyriausybės veikla turi būti vieša;
visiems fiziniams ir juridiniams asmenims privalu suteikti galimybę laisvai kritikuoti vyriausybę ir jos politiką;
teismo valdžia demokratijoje yra nepriklausoma nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią;
įstatymų leidžiamoji valdžia atskirta nuo vykdomosios valdžios;
Vienas iš demokratijos principų – tautos suvereniteto principas. Demokratija bus įgyvendinama tik tuomet, kai aukščiausiąja valdžia visiškai disponuos valstybės tauta. Pati tauta rinkimų būdu ir įstatymo nubrėžtomis sąlygomis gali deleguoti atstovus į valdžios institucijas. Nemažiau demokratijai yra svarbus laisvės principas, kuris reiškia galėjimą daryti visa tai, kas neprieštarauja šalies įstatymams ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir laisvių. Vienas iš kertinių demokratijos principų – lygybės principas, kuris suprantamas kaip piliečių lygybė prieš įstatymą, teisių ir pareigų vienovė.
Anot Roberto Dahlio, demokratija privalo turėti tokias garantijas:
laisvė kurti organizacijas ir į jas įstoti;
saviraiškos laisvė;
balsavimo teisė;
teisė būti išrinktam į valstybines įstaigas;
alternatyviniai informacijos šaltiniai;
laisviir teisingi rinkimai;
nuo rinkimų formų priklausančios valstybės politikos formavimo institucijos;
Demokratinės konstitucinės normos gali būti įgyvendintos tik teisinėje valstybėje, kuriai būdinga:
įstatymo viršenybė – valstybė, visos jos institucijos turi paklusti įstatymui, visi piliečiai nepriklausomai nuo jų kilmės, rasės, religijos yra lygūs prieš įstatymą;
turi funkcionuoti efektyvi sistema, kontroliuojanti įstatymų vykdymą (nepriklausomi teismai, žiniasklaida);
turi būti realizuotas įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisimės valdžių paskirstymo principas;
Autorės nuomone, apibendrinant visus išvardintus demokratijos požymius, visus juos galima būtų suskirstyti į dvi grupes. Taigi demokratiją nuo diktatūros galima atskirti pagal du kriterijus:
atsakomybės tautai buvimas;
konstitucinis valstybės valdžios apribojimas.
Pažeidus ar nesilaikant šių principų, įsigali autoritarizmas ar totalitarizmas. Tai leidžia daryti išvadą, jog vienas iš esminių elementų, atskleidžiančių konstitucionalizmo ir demokratijos ryšį, yra būtent konstitucija įtvirtinta valstybės valdžios ribojimo ir atskaitomybės sistema. Apibendrinant galima teigti, kad šiuolaikiniame pasaulyje demokratija reiškia tai, kad valstybę valdo jos piliečių išrinkta vyriausybė, kuri atsakinga už savo vykdomą politiką ir privalo reguliariai eiliniuose rinkimuose patvirtinti savo teisę valdyti. Jei minėtos nuostatos pažeidžiamos, valstybėje įsiviešpatauja diktatūra – autoritarinis ar totalitarinis režimas.
2.3 KONSTITUCIONALIZMO IR DEMOKRATIJOS SANTYKIS
Sąvoka „konstitucionalizmas“ – tai politinė teisinė santvarka, pagrįsta konstitucija ir konstituciniais valdymo metodais, kurią galima suprasti kaip demokratiškai legitimuotą valstybės ir ją įkurti ar atkurti siekiančios valstybinės bendruomenės „įsirėminimą“ pamatinių principų ir vertybių sistemoje. „Konstitucionalizmas yra politinės minties istorijos kryptis, pabrėžianti valdymo, grindžiamo įstatymu, principą.“ Bandymas apibrėžti demokratinį politinį režimą yra neatsiejamas nuo konstitucionalizmo pagrindų įtvirtinimo: Konstitucijos, kaip žmogaus pagrindines teises ginančios ir valstybės valdžios galių ribojančio aukščiausios galios dokumento, pripažinimo, valdžių padalijimo, politinio gyvenimo pliuralizmo, renkamos tautos atstovybės – parlamento – laisvo funkcionavimo. Kalbant apie konstitucionalizmo ir demokratijos santykį, ypač svarbus konstitucijos politinis vaidmuo, kadangi konstitucija vertinama ir kaip politinis manifestas, „valdžios paskirstymo žemėlapis“, teisiniais terminais išreiškiantis politinius ir ideologinius valstybės valdžios paskirstymo metodus. Pagrindinė konstitucionalizmo idėja yra valdžios apribojimas, kylantis iš individo prigimtinių teisių ir laisvių apsaugos poreikio, buvo išplėtota XVII-XVIII a. Liberalizmo pradininkų T. Hobbseso, J. Locke`o, A. Smitho, vėliau Ch. Montesquieu darbuose. Vienas pagrindinių konstitucionalizmo klausimų – kaip skurti vyriausybę, kuri būtų pakankamai stipri, kad patenkintų žmonių laisvo ir teisingo gyvenimo poreikius, ir pakankamai silpna, kad nepažeistų šių vertybių. Tai įmanoma pasiekti, kai viena valdžia riboja kitą, t.y. kai valdžia yra padalyta (Ch. Montesquieu valdžių padalijimo doktrina). Ši idėja iš esmės tapo teisinių apribojimų ir atsvarų tarp struktūros dalių sistema. Vėliau ji tapoJAV Konstitucijos pamatiniu principu, žinomu kaip „stabdžių ir atsvarų sistema. Liberalizmas išplėtė konstitucijos sampratą, įtraukdamas į ją piliečių teisių bei laisvių reglamentavimą, paversdamas jį sudedamąja valdžios apribojimų funkcija, todėl ir XIX a. Konstitucija buvo traktuojama kaip kovos su tironija priemonė, kaip laisvės, taigi demokratijos laiduotoja, kuria siekiama įdiegti liberaliąją sistemą ir apibrėžti valdymo būdus.
Antroji konstitucionalizmo reikšmė, tiesiogiai susijusi su pirmąja, dažniausiai teisinėje literatūroje dar vadinama konstituciniu valdymu, yra politinės sistemos formavimosi ir funkcionavimo praktika, kuri remiasi teisinėmis normomis apriboto valdymo filosofija. Tokia sistema apima kodeksus ir chartijas politiniais, ekonominiais teisių ir laisvių klausimais ir kartu su kitomis struktūromis yra orientuota ginti individo teises nuo valstybės kišimosi. Feodalinė valdomųjų laisvių teisinių garantijų chartijų ir laisvių sistema XVIII a. Didžiojoje Britanijoje pamažu išsirutuliojo į įstatymu ginamų valdomųjų teisinę apsaugą. Ši sistema formavosi Teisių peticijos (1628 m.), Habeas Corpus akto (1679 m), Teisių bilio (1689 m.) pagrindu. Maždaug po šimto metų Amerikos ir Prancūzijos konstitucijose atsirado rašytinių teisinių garantijų paketai, kurie turėjo viešai ir aiškiai nustatyti politinės valdžios ribas. Taip plėtojosi teisinės valstybės legitimacija ir kartu buvo apibrėžiama jos veiklos sritys ir pobūdis. Konstitucija buvo suprantama kaip normatyvinė struktūra, kuria vadovaujasi vyriausybė, o konstitucinė vyriausybė – tokia vyriausybė, kurios galia valdyti yra vykdoma ir ribojama įstatymu.
Vienas pagrindinių konstitucionalizmo problematikos klausimų yra nustatymas, kokios valdžios institucijos yra steigiamos ir kaip jos tarpusavyje dalijasi valstybės valdymo funkcijomis. Taigi konstitucija turi nustatyti, kas konkrečiai vyriausybėje formuluoja sprendimo vienu ar kitu viršuoju reikalu turinį, t.y. vykdo įstatymų leidžiamąją funkciją), ir kas garantuoja jau priimto sprendimo vykdymą ar priimto įstatymo laikymąsi, t.y. atlieka vykdomąją funkciją. Paprastai šias dvi pagrindines valstybės valdžios funkcijas dalijasi trys pagrindinės šiuolaikinių valstybių valdžios institucijos – parlamentas, valstybės vadovas ir vyriausybė.
Pagal tai, kaip konstitucija paskirsto valdžios funkcijas, kokią atsakomybės dalį gauna parlamentas, vyriausybė ir prezidentas, yra skiriami bent trys pagrindiniai demokratinio valdymo modeliai:
parlamentinis valdymas – šiuo atveju didžiausią ir reikšmingiausią vaidmenį valstybės valdyme atlieka tautos susirinkimas – parlamentas;
prezidentinis valdymas – didžiausia valdžios ir atsakomybės dalis sutelkta ne parlamento, bet visos tautos rinkto valstybės vadovo – prezidento rankose;
parlamentinis – prezidentinis (pusiau prezidentinis) valdymas – tai savotiška tarpinė demokratinės valstybės forma, kurioje valdžios įgaliojimus ir atsakomybę už valstybės valdymą siekiama paskirstyti daugmaž tolygiai tarp abiejų pagrindinių valstybės valdymo institucijų;
Visos vyriausybės ribojamos vienokiu ar kitokiu būdu: ekonominėmis, karinėmis, politinėmis priemonėmis, tačiau konstituciniam valdymui konstitucija nurodo esminius procedūrinius ribojimus arba draudimus. Kiekviena vyriausybė organizuota pagal tam tikrą modelį. Jos organizaciją lemia daugelio elementų sąveika, o konstitucija – tik vienas iš jų. Kitaip tariant, nuolat kyla konstitucinių normų efektyvumo problema. Konstitucijos įvairiose šalyse veikia nevienodu mastu, nes jų efektyvumą lemia tų šalių istoriškai nusistovėjusios tradicijos, normos ir papročiai, kurių teisinės normos negali įveikti, jei jos neatitinka kultūrinės visuomenės terpės. Ne mažiau svarbi yra valdančiųjų personalinė sudėtis, tikslai ir reali veikla, politikos įgyvendinimo būdai. Liberaliajam moderniajam požiūriui, kad kiekvienos šalies konstitucija turi būti įkūnyta viename bendrame dokumente, prancūzų filosofas Josephas de Maistre dar XVIII a. pateikė keturis konstitucijos veikimo principus, kurie aktualūs ir dabar:
fundamentalūs politinės konstitucijos principai susiformuoja ir veikia dar iki priimant rašytinį įstatymą;
konstitucinis įstatymas yra ir gali būti parengtas arba sankcionuotas jau egzistuojančios nerašytinės teisės pamatu;
esminis konstitucinis įstatymas niekada nebūna ir negali būti rašytinis, nekeldamas pavojaus valstybei;
konstitucijos silpnumas ir trumpalaikiškumas yra tiesiog proporcingas rašytinės konstitucijos straipsnių skaičiui;
2.4 DEMOKARTINIO REŽIMO RAIDA EUROPOS KONSTITUCIJOSE
Jau ankstesniame skyriuje buvo apžvelgta konstitucijų atsiradimo raida, aptarti pagrindiniai konstitucionalizmo raidos etapai, jų bruožai, tačiau nemažiau svarbu yra atskleisti demokratinio režimo atsiradimo ir vystymosi aktualijas Europos konstitucijų kontekste, t.y. kaip keičiantis, priimant naujas konstitucijas, vystėsi demokratinis režimas Europos valstybių politinėje santvarkoje. Šiame skyriuje demokratinio režimo plėtra bus apžvelgiama aptariant pagrindinius demokratijos bruožus (per valstybės valdžios institucijų galias, asmenų garantuojamas prigimtines teises ir laisves) valstybių konstitucijose.
Žlugus Romos imperijai ir jos teisės sistemai, daugiau kaip po 500 metų Anglijoje prasidėjęs politinio – visuomeninio gyvenimo procesai davė pradžią pirmosios pasaulyje nerašytinės konstitucijos formavimuisi (nerašytinė konstitucija susideda iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių ir precedentų). 1679 m. parlamentas priėmė įstatymą „Habeas Cirpus Act“, kuriuo buvo garantuota asmens laisvė, nustatytos tikslios suėmimo ir patraukimo į teismą taisyklės, apribota karaliaus patvaldystė. Karaliaus ir parlamento tarpusavio santykių principai buvo užfiksuoti 1689 m. Teisių bilyje, kuriame buvo nustatytos konstitucinės parlamento valdžios garantijos: jo naudai apribota karaliaus kompetencija įstatymų leidyboje, finansų, finansų ir karinėje srityse, tiksliai nustatytos parlamentinės laisvės. 1701 m. Santvarkos aktu buvo patvirtinta nauja valstybės santvarka, t.y. parlamento naudai apribotos karaliaus prerogatyvos: karalius nebetvirtino mokesčių. Taigi Anglijoje formavosi politinės praktikos tradicija ir precedentai, kurie tapo parlamentinės sistemos atributais. Šiai dienai D. Britanijos vyriausybę sudaro du valdžios organai: vyriausybė, susidedanti iš visų ministrų, ir kabinetas, į kurį įeina apie 20 vyriausybės ministrų. Įstatymų leidžiamojivaldžia pagal Konstituciją priklauso monarchui, Lordų rūmams ir Bendruomenių rūmams. Taigi D. Britanijos nerašytinė Konstitucija puikiai iliustruoja, kaip keitėsi D. Britanijos politinė santvarka nuo absoliučios monarchijos iki konstitucinės, kurioje valstybės valdžia yra sutelkta parlamento ir vyriausybės rankose, o monarchas iš esmės atlieka tik reprezentatyvias funkcijas. Galima pagrįstai teigti, kad D. Britanijos konstitucijos raida plėtojosi demokratijos link.
JAV konstitucinės sistemos pagrindu XVII – XVIII a. tapo trys pagrindiniai politiniai – teisiniai principai – valdžios išskaidymas, federalizmas ir teisinė konstitucinė priežiūra. „Valdžios išskaidymo principas tarnauja trijų valstybės valdžios šakų – įstatymų leidimo, vykdomosios ir teismų valdžių organizacinei nepriklausomybei užtikrinti bei atitinkamoms funkcijoms atlikti. Federaliniu lygiu šios valdžios šakos yra atstovaujamos Kongreso, Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo. Santykinai savarankiškų aukščiausios valdžios organų egzistavimas užtikrina JAV valstybės santvarkos demokratinius pradus kaip tik „stabdžių ir atsvarų“ mechanizmo dėka. Nors toks valstybinės valdžios sistemos subalansavimas apsunkina lankstumą ir operatyvumą, tačiau trukdo vienam kuriam nors valdžios organui uzurpuoti visą valdžią.“ Šiai dienai faktiškai santykiai tarp trijų pagrindinių valdžios organų – Kongreso, Prezidento ir Aukščiausiojo teismo – nuolat keičiasi, tačiau pats valdžios atskyrimo principas nekinta. Galima pagrįstai teigti, jog nuo pat 1787 m. JAV Konstitucijos, 1791 m. Teisių bilio iki pat šiol JAV konstitucinė santvarka remiasi pamatiniais demokratinio režimo principais. Taigi pagrindiniai konstituciniai dokumentai JAV orientuoti būtent į demokratinės pilietinės valstybės įtvirtinimą.
Europoje pirmosios rašytinės konstitucijos buvo priimtos 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, rugsėjo 13 d. – Prancūzijoje. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija keitė valstybės politinę struktūrą – buvo siekiama sukurti naujųjų laikų vientisą Lenkiją su centralizuota valdžia, pagal Š. L. Monteskjė siūlomą principą valdžia padalinta į įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismo. Vyriausiąją valdžią Konstitucija atidavė Seimui. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir ministrų kabinetui.
Rugsėjo 13 d. Prancūzijos Konstitucijos paskelbimas buvo svarbiausias įvykusio sukilimo politinis rezultatas – faktiškas absoliutizmo nuvertimas ir buržuazinės – konstitucinės monarchijos įvedimas, Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos priėmimas.
Nagrinėjant Vakarų Europos konstutucionalizmo ir demokratizacijos procesą, būtina pažymėti, kad šių konstitucijų priėmimas sąlygotas svarbių priežasčių:
Pirma, tai politinės kovos veiksnys, dėl kurios konstitucijose atsiranda ir plečiasi demokratinės teisės ir laisvės, keičiasi santykis tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, parlamento ir vyriausybės;
Antra, tai pačios ekonominės – politinės sistemos kaita, naujų tarptautinių realijų atsiradimas ir su tuo susijusių vidinių bei valstybės problemų sprendimų būtinybė.
Kaip nurodoma literatūroje, Konstitucijų normos daugiausiai evoliucionavo trimis kryptimis:
Vykdomosios valdžios stiprinimo;
Parlamentinės struktūros kitimo;
Konstitucinės kontrolės institucijų vystymosi;
Šiuo etapu Konstitucijose ypač ryškus vienas iš parlamentinės sistemos principų – vyriausybės atsikaitymo parlamentui principas.Konstitucijų turinys įvairiose valstybėse yra skirtingas, tačiau jų normas galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:
asmens teisės ir laisvės arba teisinė piliečių padėtis;
valstybės valdžios organų struktūra, funkcijos ir tarpusavio sąveika;
regioninių ir tarptautinių teisės normų vystymosi apžvalga;
Europos konstituciniame įstatymų leidimo modelyje tarpukario laikotarpiu susiformavo savita konstitucinės kontrolės sistema, grindžiama specialiai tam sukurta institucija – konstituciniu teismu. Tokią europietišką konstitucinės kontrolės sistemą pasirinko dauguma Vidurio Europos valstybių. Atkreiptinas dėmesys, kad konstitucinė valdžios kontrolė yra viena iš demokratijos garantijų. Taip pat pažymėtina, kad taikių tarptautinių ginčų sprendimo normų įtraukimas į konstitucijas nurodo demokratinio režimo principus. Tarptautiniams santykiams ypatingai svarbūs du konstitucinio reguliavimo principai:
taikios užsienio politikos principų įtvirtinimas ir atsisakymas nuo karo, kaip tarptautinių ginčų sprendimo priemonės;
galimybė valstybės suverenitetą pripažinti pavaldžiu tarptautiniams organams;
Literatūroje vadinamos Vidurio Europos konstitucinės revoliucijos (1989 – 1991 m.) metu priimtose Konstitucijose ypač išryškėjo demokratiniai principai politinėje srityje, t.y. konstituciniu reguliavimu siekiama garantuoti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, sukurti realią daugiapartinę sistemą, įteisinti laisvus rinkimus, užtikrinti realią veiksmingą valdžios institucijų priežiūrą ir kontrolę.
Taigi, apibendrinant tai, kas išdėstyta, galima konstatuoti, kad konstitucionalizmo ir demokratijos abipusis ryšys yra iš esmės neatsiejamas, atspindintis demokratinio režimo formavimosi raidą konstituciniu teisiniu lygmeniu. Vystantis tarptautiniams santykiams, pripažįstant prigimtines asmenų teises ir laisves, valstybės teisinių – konstitucinių normų pagalba stengėsi įtvirtinti esminius demokratinės valstybės santvarkos bruožus, kas ir sąlygojo valstybių santvarkos eigą demokratizacijos keliu. Galima teigti, jog tiek pati demokratijos idėja skatino demokratinių principų įtvirtinimą ir konstitucijų priėmimą, tiek pačios konstitucijos vis labiau valstybes vedė demokratinės santvarkos link.
2.5 KONSTITUCIONALIZMO RAIDA LIETUVOJE
Siekiant išsamiai atskleisti konstitucionalizmo ir demokratijos santykio temą, yra būtina taip pat apžvelgti ir jo raidą Lietuvoje. Literatūroje konstitucionalizmo raidos pradžia Lietuvoje laikoma LDK kunigaikščių aktai ir teisynai (1447 m. Kazimiero ir 1942 m. Aleksandro privilegijos), kurie sudaro valstybės teisės pagrindą. Vis dėlto konstitucionalizmo eigai Lietuvoje ypač reikšmingos tarpukario konstitucijos, kurias demokratinio režimo kontekste aptarsime šioje kursinio darbo dalyje.
1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius dėsnius – pirmąją nepriklausomos Lietuvos Konstituciją. Šis nedidelės apimties konstitucinis dokumentas, sudarytas iš negausaus straipsnių skaičiaus – 29 str., kurie yra suskirstyti į 6 skyrius: pirmoji dalis – bendrieji nuostatai, antroji dalis skirta įstatymų leidžiamajai valdžiai, trečioji – vykdomosios valdžios kompetencijai, ketvirtoji – ministrų kabinetui, penktoji – pamatinių piliečių teisių katalogui ir šeštoji – Steigiamajam seimui. Šio dokumento Bendrojoje dalyje buvo paskelbta, jog vyriausius laikinuosius Lietuvos organus sudaro Valstybės taryba, Valstybės Tarybos prezidiumas ir Ministrų kabinetas.
Siekdama tęsti pradėtą valdžios koncentravimą Vyriausybės rankose, 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmė naujus Lietuvos Valstybės laikinosios Konstitucijos Pamatinius dėsnius, kurie iš esmės kartojo 1918 m. Pamatinių Dėsnių nuostatas. Skirtingai nei 1918 m. Konstitucijoje, vyriausius valstybės valdžios organus čia sudaro Valstybės taryba, Ministrų kabinetas ir vietoj Prezidiumo įsteigta Prezidento institucija. Visiškai naujas šioje Konstitucijoje yra Valstybės kontrolei skirtas aštuntasis skirsnis. Valstybės kontrolės įstaiga turėjo prižiūrėti, kad būtų teisingai dirbamas sprendžiamasis ir vykdomasis darbas pajamų, išlaidų, finansų saugojimo srityse. Jai turėjo atsiskaityti visos valstybės įstaigos ir savivaldybės. Valstybės kontrolė turėjo teisę skirti revizijas. Ji buvo atsakinga Valstybės tarybai ir, šiai pareiškus nepasitikėjimą, privalėjo atsistatydinti. Lyginant pamatinių žmogaus teisių katalogus, būtina pasakyti, jog 1919 m. Konstitucijoje žodis žodin kartojamos 1918 m. Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios pamatines piliečių teises. Apibendrinant 1918 ir 1919 m. konstitucijas, galime išskirti esminį 1919 m. Konstitucijos bruožą: buvo sudarytos sąlygos sutelkti valdžią vykdomosios valdžios rankose.
Išleidus 1919 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius dėsnius ir sutelkus valdžią vykdomosios valdžios rankose, sekė naujas Lietuvos konstitucingumo etapas. 1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Palyginus su ankstesnėmis 1918 m. ir 1919 m. konstitucijomis, šis konstitucinis aktas kur kas mažesnės apimties. Visas dokumento tekstas suskirstytas į 18 straipsnių, o šie – į septynis skirsnius. Pirmieji du nustatė valstybės politinį pobūdį: atkurtoji valstybė yra demokratinė respublika, o Steigiamasis seimas yra suvereninės Lietuvos galios reiškėjas. Jis leidžia įstatymus, tvirtina sutartis su užsienio valstybėmis, tvirtina biudžetą. 6 str. skelbia, jog įstatymų iniciatyvos teisė priklauso Steigiamajam seimui ir Ministrų kabinetui. Vykdomoji valdžia priklauso respublikos Prezidentui ir Ministų kabinetui, bet jie yra atsakingi Seimui. Laikinoji Konstitucija, palyginti su ankstesnėmis konstitucijomis, praplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį korespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir streikų laisvę. Konstitucija taip pat deklaravo mirties bausmės ir titulų panaikinimą.
Pirmoji Nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija (1922 m.) išskiria šiuos svarbiausius principus: Lietuvos nepriklausomumą, demokratiškus šalies sutvarkymo pamatus, teisingumą ir teisėtumą bei piliečių lygybę, laisvę ir gerovę. Šioje Konstitucijoje aptariamas Valstybės pobūdis: ,,Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Suvereninė Valstybės valdžia priklauso tautai” (1 str.). Antrajame straipsnyje išskiriamos svarbiausios valdžios: Seimas, Vyriausybė (ją sudarė Prezidentasir Ministrų kabinetas) ir teismas. Ši nuostata įgyvendina Ch. L. Montesquieu valdžių padalijimo principą, tačiau vis dėlto į pirmą vietą aiškiai iškėlė parlamentą. ,,Ši Konstitucija užbaigė XIX a. pb. – XX a. pr. Lietuvoje pasireiškusio demokratinio sąjūdžio idėjas. Svarbiausias šūkis – tautai pačiai lemti savo valstybinį likimą – buvo įgyvendintas. Valstybės valdymo formos klausimu Steigiamajame seime viešpatavo parlamentinės respublikos šalininkai, (…) Konstitucijos kūrėjams visų pirma rūpėjo pabrėžti ir apdrausti tautos suverenumą (…).”
1928 m. buvo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurios „skiriamasis bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausia respublikos Prezidento, galios išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymą diegimas išsaugant pagrindinių demokratinių institutų, skyrium imant parlamentarizmo regimybę, netgi demonstruojant išaugusį pasitikėjimą tokiu tiesioginės demokratijos institutu, kaip referendumas.” Šioje Konstitucijoje centine konstitucine instancija tampa Prezidentas.
Naują Lietuvos Konstituciją Seimas priėmė 1938 m. vasario 11 d. Pirmasis Konstitucijos straipsnis sako, kad ,,Lietuvos Valstybė nepriklausoma suvereninė. Jos suverenumas priklauso Tautai”. Tačiau žodžiai: ,,demokratinė respublika” yra pradingę iš šio straipsnio, šiais visose mūsų konstitucijose aptariančio valstybės pobūdį. Toliau sakoma, kad ,,Lietuvos Valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei” (3 str.). Taigi šiame straipsnyje žodis ,,demokratinė” irgi nepavartotas, todėl tenka daryti išvadą, kad šio žodžio pašalinimas iš Konstitucijos teksto reiškė formalų atsisakymą nuo demokratinės valdžios formos. Kitas straipsnis įneša kitą naują dalyką, nustatydamas ne tris, bet keturias atskiras valdžios galias, nes jis sako, kad valstybės valdžią ,,vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas”. Šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta piliečių spalio 25 d. referendumu, įvedė Lietuvoje demokratinę santvarką ir konstitucinio valdymo sistemą.
Taigi galima daryti išvadą, jog tarpukariu Lietuvos konstitucijos įtvirtino politinio režimo vystymąsi nuo demokratijos autoritarinio režimo link.
IŠVADOS
Konstitucijos sampratos turinys yra platus, kadangi konstitucija suprantama plačiai: kaip pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių norminių aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus, nustatanti piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus, įtvirtinanti politikos pagrindus (formalioji prasmė), taip pat kaip reali, funkcionuojanti valstybės valdžios organizacija (materialioji prasmė).
Konstitucijos negalima sutapatinti vien tik su teisės normų aktu, kadangi teisinėse valstybėse konstitucija įgyvendina ne tik teisinio reguliavimo, bet ir socialinio kompromiso įtvirtinimo, politinio valdžios stabilumo funkcijas.
Konstitucionalizmo ir demokratijos ryšys atsiskleidžia per konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžios ribojimo ir atskaitomybės sistemą, kadangi šiuo metu demokratija tapatinama su valstybės valdžios legitimacija, kad valstybę valdo jos piliečių išrinktavyriausybė, kuri atsakinga už savo vykdomą politiką ir privalo reguliariai eiliniuose rinkimuose patvirtinti savo teisę valdyti.
Konstitucionalizmas kaip politinės minties istorijos kryptis, pabrėžianti valdymo, grindžiamo įstatymu, principą, yra pagrįsta konstitucija ir konstituciniais valdymo metodais, o demokratinis politinis režimas yra neatsiejamas nuo konstitucionalizmo pagrindų įtvirtinimo – konstitucijos, kaip žmogaus pagrindines teises ginančios ir valstybės valdžios galių ribojančio aukščiausios galios dokumento, pripažinimo, valdžių padalijimo, politinio gyvenimo pliuralizmo, renkamos tautos atstovybės laisvo funkcionavimo.
Konstitucionalizmo ir demokratijos abipusis ryšys atspindi demokratinio režimo formavimosi raidą konstituciniu teisiniu lygmeniu, kadangi konstitucinių normų pagalba stengtasi įtvirtinti esminius demokratinės valstybės santvarkos bruožus, kas ir sąlygojo valstybių santvarkos eigą demokratizacijos keliu.
XX a. Lietuvos konstitucionalizmo ištakos įtvirtintos 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose, kuriuose nuostata apie visų krašto gyventojų demokratiniu būdu išrinktą Steigiamąjį seimą rodė valstybei parinkus klasikinę liberalią doktriną, pripažįstančia, jog aukščiausia suvereni valdžia priklauso tautai. Vėlesnėse tarpukario konstitucijose įstatymų leidyboje buvo numatyti tiesioginės demokratijos elementai, pasireiškiantys tautos iniciatyva, referendumu. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija teisiškai įtvirtino atstovaujamąją demokratiją. Tai pirmoji nuolatinė Lietuvos Konstitucija, kuri fiksavo visus tris tiesioginės demokratijos institutus.
1938 m. Lietuvos Konstitucijoje visiškai atsisakyta tiesioginės demokratijos institutų – dėl autoritarinių tuometinės valdančiosios viršūnės siekių ir su tuo susijusių demokratijos siaurinimo pagrindine valdžios institucija tapo Respublikos Prezidentas, kas įvirtino autoritarinio režimo įtvirtinimą.
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: MRU Leidybos centras, 2002.
Čiplytė J.V. Politologija visuomenei. Vilnius: Homo liber, 1998.
Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 2001.
Keciorytė V. Politologijos įvadas: mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2005.
Maksimaitis M. Lietuvos teisės šaltiniai 1918 – 1940 metais. Vilnius, 2001.
Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius, 1997.
Šiuolaikinė valstybė / sudarytojas Juozas Matakas; moksliniai redaktoriai Vladislavas Domarkas, Regina Jasiulevičienė. Kaunas: Technologija, 1999.
Vitkus G. Politologija. Vilnius: Danielius, 2001.
Žigaras F. Politologija: mokomoji knyga. Vilnius: Gimtinė, 2001.
Žigaras F. Politologija: mokomoji knyga. Vilnius: Gimtinė, 2001. P. 451.
Ten pat; P. 453.
Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 2001. P. 123.
Žigaras F. Politologija: mokomoji knyga. Vilnius: Gimtinė, 2001. P. 454.
Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: MRU Leidybos centras, 2002. P. 109.
Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: MRU Leidybos centras, 2002. P. 118.
Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 2001. P. 124.
Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: MRU Leidybos centras, 2002. P. 113.
Vitkus G. Politologija. Vilnius: Danielius, 2001. P. 152.
Šiuolaikinė valstybė / sudarytojas Juozas Matakas; moksliniai redaktoriai Vladislavas Domarkas, Regina Jasiulevičienė. Kaunas: Technologija, 1999. P. 229.
Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: MRU Leidybos centras, 2002. P. 105.
Ten pat;
Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: MRU Leidybos centras, 2002. P. 106.
Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: MRU Leidybos centras, 2002. P. 108.
Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 2001. P. 128.
Keciorytė V. Politologijos įvadas: mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2005. P. 74.
Čiplytė J.V. Politologija visuomenei. Vilnius: Homo liber, 1998. P. 38.
Keciorytė V. Politologijos įvadas: mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2005. P. 78.
Keciorytė V. Politologijos įvadas: mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2005. P. 81.
Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 2001. P. 124.
Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: MRU Leidybos centras, 2002. P. 560.
Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 2001. P. 123.
Šiuolaikinė valstybė / sudarytojas Juozas Matakas; moksliniai redaktoriai Vladislavas Domarkas, Regina Jasiulevičienė. Kaunas: Technologija, 1999. P. 214.
Žigaras F. Politologija: mokomoji knyga. Vilnius: Gimtinė, 2001. P. 456.
Vitkus G. Politologija. Vilnius: Danielius, 2001. P. 155.
Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 2001. P. 127.
Šiuolaikinė valstybė / sudarytojas Juozas Matakas; moksliniai redaktoriai Vladislavas Domarkas, Regina Jasiulevičienė. Kaunas: Technologija, 1999. P. 234.
Šiuolaikinė valstybė / sudarytojas Juozas Matakas; moksliniai redaktoriai Vladislavas Domarkas, Regina Jasiulevičienė. Kaunas: Technologija, 1999. P. 238.
Žigaras F. Politologija: mokomoji knyga. Vilnius: Gimtinė, 2001. P. 463.
Maksimaitis M. Lietuvos teisės šaltiniai 1918 – 1940 metais. Vilnius, 2001. P. 48.
Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius, 1997. P.181.
Birmontienė T., JarašiūnasE., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: MRU Leidybos centras, 2002. P.148.
24