Ribotos ir neribotos atsakomybės juridiniai asmenys

TURINYS
TURINYS 2
ĮVADAS 3
NERIBOTOS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS JURIDINIAI ASMENYS 4
Individualios įmonės 4
Ūkinės bendrijos 5
Tikroji ūkinė bendrija 8
Komanditinė ūkinė bendrija 9
RIBOTOS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS JURIDINIAI ASMENYS 10
Akcinės bendrovės 10
Kooperatinės bendrovės 16
Žemės ūkio bendrovės 17
Įmonių junginiai 18
Valstybės ir savivaldybės įmonės 20
Visuomeninės organizacijos 22
Viešosios įstaigos 23
Labdaros ir paramos fondai 25
IŠVADOS 27
NAUDOTA LITERATŪRA 28ĮVADAS
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį Kodeksą, juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Pirminės juridinių asmenų klasifikacijos kriterijai yra: atsakomybės pagal prievoles ribos ir teisnumo turinys. Pagal pirmąjį kriterijų juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos ci ivilinės atsakomybės, o pagal antrąjį – į viešuosius ir privačiuosius. Šio rašomojo darbo tikslas – nusakyti ir apibūdinti ribotos bei neribotos civilinės atsakomybės juridinius asmenis. Darbas susideda iš dviejų skyrių: pirmajame nagrinėjami neribotos atsakomybės, o antrajame – ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys.
Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų. Juridinio asmens valios autonomiškumo ir turto atskirumo klausimai glaudžiai susiję su juridinio asmens atsakomybe pagal prievoles. Kaltė yra viena iš civilinės atsakomybės sąlygų. Juridinio asmens valios autonomiškumo koncepcija pagrindžia ir juridinio asmens kaltę, o atskiras turtas suteikia galimybę patenkinti prievoles, todėl juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Tačiau jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Ribotos ci

ivilinės atsakomybės juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus.NERIBOTOS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS JURIDINIAI ASMENYS
Individualios įmonės
Individuali įmonė yra privatus neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, nuosavybės teise priklausantis vienam asmeniui. Individualių įmonių steigimą, veiklą ir likvidavimą reglamentuoja Individualiu įmonių įstatymas, Civilinis Kodeksas ir Individualių įmonių steigimo dokumentai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje individualią įmonę įvardijo kaip neinkorporuotą įmonę, kuri asocijuojasi su fizinio asmens – komersanto, verslininko individualia komercine ūkine veikla. Individuali įmonė privalo tureli firmos vardą, kuriame nurodomi jos teisininę formą nusakantys žodžiai „individuali įmonė” arba „IĮ”.
Individualios įmonės kaip verslo organizavimo įrankio pranašumai yra šie: įstatymai nereikalauja jokio minimalaus pradinio kapitalo; IĮ gali tvarkyti supaprastintą bu uhalterinę apskaitą. Jeigu vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir metinės pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, IĮ apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą; individualios įmonės savininkas gali dirbti savo įmonėje pats vienas ar padedamas šeimos narių, jam nebūtina įdarbinti kitų darbuotojų bei sudaryti su jais darbo sutartis. Tačiau IĮ yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl už IĮ prievoles įmonės savininkas atsako visu savo turtu. Be to, IĮ savininkai gali panaudoti savo ir savo šeimos narių pinigines lėšas ir tu
urtą įmonės veiklai. IĮ ir iš jos veiklos gaunamos pajamos pripažįstamos sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis sudarę santuoką, tačiau jei IĮ nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui iki santuokos sudarymo, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė yra iš įmonės veiklos gautos pajamos ir įmonės vertės padidėjimas sudarius santuoką.
Kai šeimos įmonė yra įsteigta vieno iš sutuoktinių vardu, kitas sutuoktinis turi būti ypač atidus ir domėtis, kaip tvarkoma ir valdoma įmonė, o prireikus net kreiptis į teismą dėl sutuoktinio nušalinimo nuo įmonės valdymo, nes tai tiesiogiai yra susiję ir su sutuoktinio, ir su šeimos turtiniais interesais.
Kaip ir bet kuriam juridiniam asmeniui, individualiai įmonei gali būti iškelta bankroto byla. Bankroto procedūros patenkinti ne pavienių kreditorių, o visų kreditorių interesus. Atliekant šią procedūrą, išieškojimas bus nukreipiamas tik į įmonės, savininko ir jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Nukreipiant išieškojimą į dalyvio, kuris nėra savininkas, asmeninį turtą, bankrutuojančios įmonės kreditoriai dėl to tikrai nenukentės, atvirkščiai, – nustačius, kad įmonė ar jos savininkas turi bent kiek likvidaus turto, tenkinant reikalavimus, asmeniui, kurio dalis reikalavimų patenkinta iš dalyvių, teks mažesnė dalis.
Asmenys, norintys verstis tam tikra ūkine veikla, gali steigti juridinį asmenį ir suteikti jam civilinį teisinį subjektiškumą. Tačiau atsižvelgdami į individualios įmonės pobūdį, t. y. į tai, kad nereikia jokio pr
radinio kapitalo ūkinei veiklai pradėti ir suteikiama kitokių lengvatų ją steigiant, asmenys gali pradėti lengvai šia padėtimi piktnaudžiauti: neturėdami turto įsteigti individualias įmones, prisiimti įsipareigojimus, paskelbti bankrotą ir taip išvengti civilinės atsakomybės, nes nei įmonė, nei savininkas neturi tuo metu turto.Ūkinės bendrijos
Ūkinė bendrija yra privatus neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, įsteigtas kelių fizinių ar (ir) juridinių asmenų jungtinės veiklos sutartimi vykdyti komercinę ūkinę veiklą. Ūkinių bendrijų steigimą, veiklą ir likvidavimą reglamentuoja Civilinis Kodeksas, Ūkinių bendrijų įstatymas bei jungtinės veiklos, taip pat komanditoriaus sutartis. Ūkinė bendrija gali būti dviejų teisinių formų (rūšių): tikroji ūkinė bendrija (TŪB) ir komanditinė ūkinė bendrija (KŪB).
Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip du ir ne daugiau kaip dvidešimt narių (KŪB ne mažiau kaip trys). Norint priimti naują tikrąjį narį būtinas visų bendrijos tikrųjų narių pritarimas. Be to, bendrijos nariais gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.
Narių įneštas turtas bei bendra veikla užsiimant gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra bendrijos. Bendrijoms draudžiama išleisti vertybinių popierių. Jos gali skolinti tik nuosavo kapitalo lėšas, taip pat skolintis piniginių lėšų.
Ūkinės bendrijos kaip verslo organizavimo įrankio pranašumai yra šie: 1) ūkinei bendrijai nebūtina įdarbinti darbuotojus pagal darbo sutartis, joje jungtinės veiklos sutarties pagrindu gali dirbti ūkinės bendrijos tikrieji nariai; 2) ūkinė bendrija gali tvarkyti su
upaprastintą buhalterinę apskaitą. Tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir individualiai (personalinei) įmonei ūkinei bendrijai taikoma pajamų mokesčio lengvata; 3) įstatymai nereglamentuoja ūkinės bendrijos minimalaus nuosavo kapitalo. Tačiau ūkinė bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, nario mirtis, likvidavimas, jungtinės veiklos sutarties atsisakymas ir kt. gali būli pagrindas bendriją likviduoti. Dėl tos pačios priežasties įstatymais labai apribotos nario išstojimo iš bendrijos galimybės.
Steigiant bendriją, tarp steigėjų, kurie įregistravus bendriją tampa tikraisiais nariais, pasirašoma jungtinės veiklos sutartis. Ji gali būti terminuota, sudaryta tam tikram jungtinės veiklos tikslui, arba neterminuota. Civilinio Kodekso 2.47 straipsnis ir ŪBį įvardija nuostatas, kurios turi būti nurodytos jungtinės veiklos sutartyje, tačiau nariai gali susitarti ir dėl kitokių įstatymui neprieštaraujančių nuostatų. Bendrosios jungtinės veiklos sutartį pasirašo kiekvienas steigiamos bendrijos narys. Sutartis tvirtinama notariškai. Partnerių įnašai, kuriais pripažįstama visa, kas įnešta į bendrijos veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, visų partnerių susitarimu įvertinami pinigais ir sudaro bendrijos nuosavą kapitalą. Įstatymai ne-reglamentuoja bendrijos minimalaus nuosavo kapitalo dydžio. Bendrija turi savo pavadinimą (firmos vardą), kuriame turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „tikroji ūkinė bendrija” arba „komandinė ūkinė bendrija”.
Iš bendrijos tikrojo nario įnašo negali būti išieškoma pagal jo kreditorių reikalavimus, tačiau nario kreditoriai turi teisę reikalauti atidalyti nario dalį iš bendro turto pagal atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taisykles. Pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, paskirstomas nariams proporcingai kiekvieno jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis. Už bendro turto apskaitą yra atsakingas vienas iš narių, paskirtas visų narių bendru sutarimu.
Bendrijos nariai turi ir pareigų bendrijai bei kitiems bendrijos nariams. Išskirtinos tokios bendrijos narių pareigos: būti lojaliems; laikytis jungtinės veiklos sutarties nuostatų ir bendrijos narių nutarimų; elgtis atidžiai ir protingai; pateikti informaciją.
Narius sieja fiduciariniai, pasitikėjimo santykiai. Narys turi vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti bendrijos interesams, be. to, privalo pranešti apie tokias aplinkybes kitiems nariams. Būti lojaliems pareigos nesilaikymas dažniausiai pasireiškia tokiomis formomis: sandorių sudarymu su bendrija, kurios nariu yra kita sandorio šalis; konkuravimu su bendrija (be visų bendrijos narių sutikimo bendrijos tik.rasis narys neturi teisės turėti ar dalyvauti įmonėje, užsiimančioje tokios pat rūšies komercine ūkine veikla); konfidencialumo pažeidimu (nariai turi pareigą neatskleisti tretiesiems asmenims bendrijos informacijos, tokios kaip komercinės pa-slaptys, klientų, tiekėjų sarašai; netinkamu bendrijos turto naudojimu (pvz. asmeniniams poreikiams tenkinti).
Jeigu narys sudaro sandorį, viršydamas savo įgaliojimus, ir kiti nariai dėl tokio sandorio patiria nuostolių, jie turi teisę, reikalauti, kad narys, sudaręs sandorį, šiuos nuostolius atlygintų. Bendrijos narys privalo ne tik laikytis jungtinės veiklos sutarties nuostatų ir bendrijos narių nutarimų, bet ir elgtis apdairiai ir protingai, priešingu atveju tampa atsakingas bendrijai už dėl nerūpestingumo atsiradusius nuostolius.
Kadangi bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, ji pagal savo prievoles atsako kaip savarankiškas teisės subjektas jam priklausančiu turtu, tačiau jei prievolėms įvykdyti neužtenka bendrijos turto, už jos tiek sutartines, tiek nesutartines prievoles atsako bendrijos tikrieji nariai solidariai, tai yra kreditorius turi teisę reikalauti, kad kitą prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš nariu arba visi jie bendrai. Solidarią pareigą įvykdęs narys turi atgrežtinius reikalavimus į visus kitus bendraskolius. Beje, į bendriją įstojęs naujas tikrasis narys yra asmeniškai atsakingas tik už tas bendrijos prievoles, kurios atsirado, jam tapus nariu.Tikroji ūkinė bendrija
Tikroji ūkinė bendrija priskiriama asmenų susivienijimui arba personalių prekybos bendrijų kategorijai ir žinoma visų Šalių teisės sistemose. Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymo 2 straipsnis tikrąją ūkinę bendriją apibūdina kaip bendriją, kurioje jos turtas neatskirtas nuo bendrijos narių turto, o bendrijos nariai už bendrijos įsipareigojimus atsako bendrijos ir visu savo turtu solidariai. Taigi skiriamasis šios bendrijos bruožas yra tas, kad jos dalyviai turi neribotą ir solidarią turtinę atsakomybę už bendrijos įsipareigojimus. Už bendrijos narių įsipareigojimus, nesusijusius su bendrijos veikla, bendrija neatsako. Tikroji bendrija privalo turėti savo firmą (pavadinimą) ir veikti šiuo vardu. Firma privalo atspindėti jos narių vardus ar pavardes ir turėti nuorodą apie tokios bendrijos egzistavimą.
Pagal Lietuvos įstatymus tikrosios bendrijos nariais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Bendrijos nariu negali būti valstybės valdžios, valdymo ir kitos valstybės institucijos, taip pat ir valstybės bei savivaldybių įmonės. Tikroji bendrija steigiama jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Komercinėse sutartyse ypač svarbi aplinkybė – kontrahento patikimumas ir verslo rizikos minimumas. Todėl visose šalyse esminiais veiksniais laikomi bendrijos materialinis pajėgumas ir atstovavimas komerciniuose santykiuose. Įstatymai tiksliai reguliuoja vidaus ir išorės santykius ir juos atskiria. Vidaus santykiams priskiriama sprendimų priėmimo tvarka, pelno paskirstymas, nuostolių padengimo tvarka ir kt. Išoriniams santykiams priklauso bendrijos atstovavimas, bendrijos atsakomybė kontrahentams ir kreditoriams.
Asmenys, įgalioti tvarkyti bendrijos reikalus, gali vykdyti tik tuos veiksmus, kurie yra būdingi tik tikrajai ūkinei bendrijai ir privalomai susiję su jos veikla. Jeigu šie veiksmai išeina už įprastos veiklos ribų, jiems reikia bendrijos narių sutikimo. Pagal prievoles tikroji ūkinė bendrija atsako savo turtu; trūkstant priklausančio bendrijai turto už bendrijos įsipareigojimus atsako bendrijos nariai savo turtu; kreditoriams bendrijos nariai atsako solidariai, jų turtinė atsakomybė neribojama.
Sutartimi neleidžiama atleisti nė vieno bendrijos nario nuo atsakomybės tretiesiems asmenims. Esant tokioms sutartinėms nuostatoms jos galioja tik bendrijos nariams. Visų šalių įstatymai numato, kad bendrijos narys atsako už bendrijos įsipareigojimus ir išstojus iš bendrijos ir nesvarbu, kada jis į bendriją įstojo. Pagal Lietuvos ŪBį įstatymą, atsakomybė nenutrūksta trejus metus po to, kai bendrijos narys išėjo iš bendrijos ar kitokiu būdu nutraukė narystę bendrijoje, jei šis santykių nutraukimas įregistruotas registre. Ypatingas tikrosios bendrijos pobūdis pasireiškia nutraukiant jos veiklą ir keičiantis nariams:
a) vieno iš narių išstojimas reikalauja bendrijos perregistravimo;
b) dalyvio mirtis; sutartis keičiama arba veikla nutraukiama;
c) varžytinių paskelbimas yra bendrijos nario pašalinimo iš bendrijos
pagrindas;
d) bendrijos bankrotas.
Bendrija gali būti likviduota narių susirinkimo sprendimu, pasibaigus registracijos terminui ir bendrijai pasiekus tikslą.Komanditinė ūkinė bendrija
Draugija, veikianti kaip pagrindinė prekybos įmonė ir turinti firmą, vadinama komanditine draugija, jeigu vienas ar keletas draugijos narių (draugų) atsako kreditoriams už bendrijos įsipareigojimus pajaus (įnašo) ribose, o kiti draugijos nariai atsako savo turtu neribotai. Taigi komanditinės bendrijos ypatybės yra šios:
a) ją sudaro asmenys, turintys neribotą atsakomybę kreditoriams – tikrieji nariai;
b) ją sudaro asmenys, turintys ribotą turtinę atsakomybę ir atsakantys kreditoriams tik savo įnašo į bendriją ribose – komanditoriai.
Tikrųjų narių teisinis statusas analogiškas tikrosios ūkinės bendrijos statusui. Jie atstovauja bendrijai, solidariai atsako už bendrijos prievoles ir kitus įsipareigojimus. Komanditoriai neturi teisės tvarkyti bendrijos reikalų ir atstovauti bendrijos interesams. Komanditinei bendrijai įsteigti pakanka vieno komanditoriaus ir vieno tikrojo nario. Komanditoriais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Komanditinės bendrijos, sujungdamos personalios (individualios) ir kapitalistinės bendrijos elementus į visumą, tapo pereinamąja tikrosios ūkinės bendrijos ir akcinės bendrovės forma.
Komanditinės bendrijos steigimo tvarka analogiška tikrosios ūkinės bendrijos steigimui. Ji steigiama sutarties pagrindu. Steigėjų teisės ir pareigos apibūdinamos sutartimi, komanditinė bendrija veikia turėdama vienodą pavadinimą (firmą). Sutartyje privalomai turi būti nurodytas kiekvieno nario įnašo dydis, dalies dydis – tikrojo nario ir komanditoriaus, pelno pasidalijimo taisyklės, kiekvieno nario atsakomybė atlyginant nuostolius ir kt.RIBOTOS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS JURIDINIAI ASMENYS
Akcinės bendrovės
Akcinė bendrovė (toliau – bendrovė) yra vyraujanti verslo organizacijos forma Lietuvoje. Bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Bendrovių veiklą reglamentuoja Civilinis Kodeksas, Akcinių bendrovių, Vertybinių popierių rinkos ir kiti įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai. Bendrovei būdingi šie esminiai požymiai, atribojantys ją nuo neribotos civilinės atsakomybės įmonių:
1. Ribota civilinė atsakomybė. Bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai (juridinio asmens dalyviai) pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.
2. Bendrovės akcijomis, kurios pažymi dalį bendrovės įstatiniame kapitale, galima laisvai disponuoti, t. y. parduoti, dovanoti ar perleisti kitu būdu.
3. Bendrovė egzistuoja nepriklausomai nuo akcininko, kitų bendrovės organų narių bankroto, neveiksnumo ar mirties.
4. Įstatymo nustatytos sudėtingos bendrovės valdymo struktūros tikslas yra suformuoti autonomišką bendrovės, kaip juridinio asmens, valią, skirtingą nuo jos dalyvių ar kitų asmenų, suinteresuotų jos veikla, valios.
Akcinės bendrovės yra klasifikuojamos pagal organizavimo formą ir veiklos tikslą. Pagal organizavimo formą akcinės bendrovės skirstomos į atviro tipo (AB) ir uždarąsias akcines bendroves (UAB). Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būli mažesnis kaip 150 000 litų; akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai. Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10 000 litų; joje negali būti daugiau kaip 250 akcininkų; akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, jei kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.Bendrovės pavadinime privalomi žodžiai „akcinė bendrovė” arba „uždaroji akcinė bendrovė”, arba atitinkamos šių žodžių santrumpos – „AB” arba „UAB”.
Pagal veiklos tikslą išskiriamos bendruoju teisnumu pasižyminčios bendrovės, galinčios užsiimti bet kokia įstatymo nedraudžiama ūkine veikla, bei specialiu teisnumu, teisiniu reguliavimu bei ypatinga veiklos priežiūra pasižyminčios bendrovės.
Vienas iš svarbesnių motyvų steigti akcinę ar uždarąją akcinę bendrovę yra jų, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų statusas. Akcininkai įsteigę Akcinę bendrovę arba Uždarąją akcinę bendrovę gali būti ramus, kad bendrovei tapus skolingai ar nemokiai jie rizikuoja tik turtu, investuotu į bendrovę. Tuo tarpu visas kitas jų asmeninis turtas lieka nepasiekiamas bendrovės kreditoriams. Tačiau akcininkai turi atsižvelgti į tai, kad ši taisyklė nėra be išimčių. Tiek Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, tiek užsienio šalių teisė numato tam tikras sąlygas, kuriomis juridinio asmens dalyvis (akcininkas) gali tapti kartu su bendrove atsakingas tretiesiems asmenims pagal bendrovės įsipareigojimus.
Akcininko ribota atsakomybė glaudžiai siejasi su pačios akcinės bendrovės samprata. Akcinė bendrovė yra juridinis asmuo, kuris turi savarankišką organizacinę ir valdymo struktūrą, nuo steigėjų arba dalyvių kapitalo atskirtą kapitalą, savarankiškus tikslus ir interesus. Akcininkas turi tam tikras turtines teises bendrovės atžvilgiu, tačiau jis negali pačios bendrovės ir jos turto naudoti kaip savo asmeninės nuosavybės. Mainais už savo, kaip į bendrovę investuoto turto savininko ir valdytojo teisių apribojimą, akcininkas gauna ribotą atsakomybę už bendrovės prievoles. Akcininko ribotos atsakomybės kaina yra atsisakymas savo teisių tiesiogiai valdyti bendrovę, naudotis jos kapitalu ir jos tikslus ir interesus tapatinti su savo asmeniniais interesais. Ir priešingai, bet kokie akcininko veiksmai, kurie patvirtina, jog akcininkas faktiškai valdo bendrovę ir jos turtą kaip savo asmeninę nuosavybę, gali sąlygoti jo atsakomybės už bendrovės prievoles atsiradimą. Būtent dėl akcinėms bendrovėms būdingo akcininkų teisės apribojimo valdyti investuotą turtą yra netikslu akcininkų susirinkimą vadinti bendrovės valdymo organu. To.dėl Civilinis kodeksas teisine prasme yra tikslesnis nei Akcinių bendrovių įstatymas.
Bendrovės steigėjais yra Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė ar savivaldybė, įstatymo nustatyta tvarka sudarė bendrovės steigimo sutartį (aktą). Balsavimo teisę steigiamajame susirinkime turi steigėjai. Bendrovė įregistruojama juridinių asmenų registre, po to, kai sudaryta steigimo sutartis (aktas), pasirašyti steigiamos bendrovės įstatai, įmokėti visi pradiniai įnašai, įvyko steigiamasis susirinkimas, įvykdytos kitos įstatymuose bei steigimo sutartyje nustatytos prievolės, taip pat juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti įstatymų nustatyti dokumentai.
Akcininkai, perdavę į bendrovės įstatinį kapitalą turtą, tampa tik akcijų savininkais, o bendrovė – (nors ir įsteigta akcininkų iniciatyva, o kapitalas sukauptas iš akcininkų įnašų, teisės požiūriu yra atskiras nuo akcininkų) asmuo bei turto savininkė. Tuo tarpu bendrovės akcininkų teisės bendrovės atžvilgiu yra jų finansinis turtas. Šiuos samprotavimus patvirtina Civilinio Kodekso 2.48 straipsnis, nurodantis, kad juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės teise, o Civilinio Kodekso 2.45 straipsnis nustato, kad juridinio asmens dalyvis yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugo nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ar pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu. Šių teisės normų bei Akcinių bendrovių įstatymo nuostata, kad akcininkas neišsaugo nuosavybės teisės į bendrovės turtą, leidžia daryti išvadą, jog bendrovės santykius vertintini kaip prievoliniai. Akcinės bendrovės įstatinį kapitalą sudaro akcininkų investuotos lėšos. Europos Sąjungos direktyvos numato minimalų akcinės bendrovės įstatinio kapitalo reikalavimą , todėl iki 2001 m. Lietuvoje galiojęs minimalus atvirojo tipo akcinės bendrovės įstatinis kapitalas – 100 tūkst. Lt buvo pakeistas. Remiantis šiuo metu galiojančiu Akcinių bendrovių įstatymu, įstatinis akcinės bendrovės kapitalas negali būti mažesnis nei 150 tūkst. litų.
Bendrovės kapitalas skirstomas į nuosavą ir skolintą. Kapitalas -tai gamybos priemonių visuma, arba turto kompleksas, kuris suformuojamas steigiant juridinį asmenį ar plečiant jo veiklą, siekiant jį panaudoti pajamoms gauti.
Bendrovės nuosavą bendrovės kapitalą sudaro:
1) įstatinis kapitalas – bendrovės kapitalo dalis, nurodyta įstatuose, atspindinti visų bendrovės dalyvių įnašų bendrą nominalią vertę ir kiekvieno bendrovės dalyvio dalį, išreikštą procentais. Jo dydis yra lygus visų bendrovės pasirašytų akcijų nominalių verčių sumai;
2) kitas kapitalas – akcijų priedai (nominalios vertės perviršijimas); perkainojimo rezervas; privalomasis rezervas ir kiti rezervai; nepaskirstytasis pelnas (nuostolis); dotacijos ir negrąžintos subsidijos; atidėtosios išlaidos.
Bendrovės įstatinio kapitalo paskirtis yra: užtikrinti bendrovės materialinę bazę, apibrėžti bendrovės atsakomybės už savo įsipareigojimus ribas (finansinės kontrolės instrumentas); priemonė kiekvieno akcininko daliai bendrovės kapitale nustatyti, akcininkų teisių apimties matas ir bendrovės valdymo instrumentas.
Pirma tradicinė įstatinio kapitalo funkcija yra užtikrinti bendrovės materialinę bazę ir dalyvauti kapitalo rinkoje. Investuoto ir skolinto kapitalo apyvarta rinkoje priklauso nuo daugelio veiksnių, tarp jų kapitalo prieinamumo, jo kainos (palūkanų), administravimo kaštų, teisės aktų apribojimų ir kitų. Administruoti skolintą kapitalą dažniausiai yra daug paprasčiau ir pigiau, tačiau jis yra mažiau prieinamas, ypač tiems, kurie negali pasiūlyti prievolių užtikrinimo priemonių. Be lo, teisės aklai, kurių turi laikytis ribotos turtinės atsakomybės juridiniai asmenys, nustato tam tikrą skolinto kapitalo santykį su juridinio asmens nuosavu kapitalu.
Antra įstatinio kapitalo funkcija – užtikrinti bendrovės įsipareigojimus, Įstatymai numato kad akcinei bendrovei reikia išlaikyti ta.m tikro lygio kapitalą. Jei bendrovės nuosavas kapitalas tampa mažesnis nei pusė įstatuose numatyto įstatinio kapitalo, pagal Akcinių bendrovių įstatymą privaloma sušaukti akcininkų susirinkimą. Jame turi būti sprendžiamas klausimas dėl įstatinio kapitalo sumažinimo, bendrovės likvidavimo ar skirtumo padengimo akcininkų papildomais įnašais. Įdomu tai, kad dabartinis Lietuvos akcinių bendrovių įstatymas papildytas: akcininkų, norinčių prisidėti prie bendrovės įstatinio kapitalo, nepiniginiai įnašai turi būti peržiūrėti kvalifikuotų turto vertintojų. Šios papildomos garantijos atsiradimą lėmė tam tikra problema: dažnai bendrovės kapitalas yra formalus, nei kreditoriams, nei akcininkams neatliekantis jokios užtikrinančios funkcijos.
Trečia įstatinio kapitalo funkcija yra ta, kad įstatinis kapitalas yra priemonė, nustatanti kiekvieno bendrovės akcininko kapitalo, išskaidyto į nominaliąją vertę turinčias akcijas, dalį bendrovėje. Pagrindinis nominaliosios akcijos vertės tikslas yra užtikrinti akcininkų lygybę. Manoma, kad bendrovės akcijų kaina turėtų būti ne mažesnė ir ne didesnė nei nominalioji akcijos vertė. Taip akcininkas būtų užtikrintas, kad kilų akcininkų įnašas į bendrovės kapitalą ne mažesnis. Remiantis Akcinių bendrovių įstatymu akcijos emisijos kaina, t. y. akcijų apmokėjimas pinigais, turi būti ne mažesnė už jos nominaliąją vertę. Akcininkų turtinės ir neturtinės teisės tiesiogiai priklauso nuo turimų akcijų skaičiaus, t. y. dalies bendrovės įstatiniame kapitale.
Bendrovės skolintą kapitalą sudaro lėšos, įgytos išplatinus obligacijas bei įstatymų nustatyta tvarka pasiskolinus pinigų iš kredito įstaigų, kitų ūkio subjektų ir savų akcininkų.
Kiekvienas investuotojas, įnešantis lėšų į bendrovės įstatinį kapitalą, turi atitinkamas turtines ir neturtines teises. Kita vertus, akcininkai neturi jokių turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina. Jeigu visuotinis akcininkų susirinkimas priima sprendimų padengti bendrovės nuostolius papildomais akcininkų įnašais, tai akcininkai, balsavę „už”, privalo juos mokėti. Kiti akcininkai turi teisę papildomų įnašų nemokėti. Tačiau akcininkas savo veiksmais negali kenkti bendrovei, nes Civilinio Kodekso 2.50 straipsnis nustato:
„[.] kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai”
Taigi išimtiniais atvejais teisė leidžia padaryti išimtis ir nukreipti reikalavimus į bendrovės dalyvius, o jei tai yra glaudžiai susijusių juridinių asmenų grupė, – ignoruoti kiekvieno tos grupės dalyvio identiškumą pripažįstant tos grupės dalyvių ekonominį ir administracinį vieningumą.
Paprastąja akcija galima laisvai disponuoti, ji suteikia teisę investuotojui į bendrovės pelno dalį kartu apribodama investuotojo turtinę atsakomybę investicijos suma. Ji taip pat suteikia teisę gauti informacijos apie bendrovę ir daryti įtaką bendrovės veiklai dalyvaujant visuotiniuose akcininkų susirinkimuose balsavimo teisėmis.
Tačiau praktiškai nebūtų įmanoma valdyti bendrovės, jei visais bendrovės veiklos klausimais būtų skelbiamas akcininkų referendumas. Akcininkais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių interesai, tikslai, investicinės perspektyvos ir galimybės nesutampa. Bendrovės administracija privalo turėti galimybę priimti sprendimus greitai besikeičiančiomis rinkos sąlygomis, todėl nesitikima, kad bendrovės akcininkai prisiims atsakomybę už operatyvinį bendrovės valdymą. Šios pareigos paprastai tenka valdymo organams, kurių nariai yra akcininkų renkami, skatinami, o prireikus – atleidžiami ir net gali būti patraukti atsakomybėn, jei savo pareigas atlieka netinkamai.
Pagrindinės akcininkų teisės, susijusios su akcininko nuosavybės teisių įgyvendinimu, yra teisė: l) perleisti akciją; 2} laiku ir reguliariai gauti reikiamą informaciją apie bendrovę; 3) dalyvauti ir balsuoti visuotiniuos.e akcininkų susirinkimuose; 4) dalyvauti bendrovės valdymo organų rinkimuose; 5) gauti bendrovės pelno dalį; 6) kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
Viena iš akcininko nuosavybės teisių – disponuoti akcijomis, jas parduoti, padovanoti, palikti palikimu ar kitaip perleisti, iš esmės teisės aktų nėra ribojama. Nuosavybės teisės į akciją, kaip ir į visus daiktus, įgyjamos ir perleidžiamos su kai kuriais ypatumais. Akcininkui teisės aktai leidžia perduoti netgi atskiras su akcija įgyjamas teises, o būtent balsavimo ir pirmumo teisę – pirkti naujai išleidžiamas akcijas. Akcinių bendrovių įstatymas numato, kad UAB akcijas ketinantis perleisti asmuo privalo pranešti uždarajai akcinei bendrovei . Pirmenybę įsigyti visas parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas turi esami tos bendrovės akcininkai už kainą, ne mažesnę nei akcininkas ketino jas perleisti.Kooperatinės bendrovės
Kooperatinė bendrovė yra privatusis ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, įsteigtas kelių fizinių ar (ir) juridinių asmenų, skirtas narių ekonominiams, ūkiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. Kooperatinių bendrovių steigimą, veiklą ir likvidavimą reglamentuoja Civilinis Kodeksas, Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas bei įstatai.
Kooperatinė bendrovė yra įmonės teisinė forma, kuriai būdingi kai kurie ūkinės bendrijos bei uždarosios akcinės bendrovės bruožai. Svarbiausias kooperatinės bendrovės bruožas, skiriantis ją nuo ūkinės bendrijos, yra tas, kad kooperatinė bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės įmonė, tai yra jos nariai atsako už kooperatinės bendrijos prievoles tik įnašų į bendrovės kapitalą (pajų) dydžiu, o kooperatinė bendrovė už savo prievoles atsako tik savo turtuir neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su kooperatinės bendrovės veikla.
Kooperatine bendrovę gali sudaryti ne mažiau kaip penki fiziniai arba fiziniai ir juridiniai asmenys. Naujas narys priimamas bendrovės įstatuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka, jei jis įmokėjo stojamąjį mokestį ir jo pajinio įnašo suma yra ne mažesnė už minimalų pajaus dydį.
Kooperatinės bendrovės kapitalas yra nuosavas ir skolintas. Nuosavą kapitalą sudaro bendrovės narių stojamieji mokesčiai, pajiniai įnašai, atskaitymai iš bendrovės pelno, kitų pajamų. Kooperatinės bendrovės nario įneštas pajinis įnašas pažymimas pajaus vardiniu dokumentu, įstatymas nereglamentuoja kooperatinės bendrovės narių pajaus dydžio (jo dydis nurodomas įstatuose). Pajus gali būti piniginis, intelektinis, turtinės ir neturtinės vertybės, išskyrus žemę. Narys turi teisę perleisti pajų kitiems asmenims, tačiau pirmenybę įsigyti pajų tomis pačiomis sąlygomis turi kitas kooperatinės bendrovės narys, todėl apie ketinimą perleisti pajų narys privalo pranešti kiliems kooperatinės bendrovės nariams ir valdymo organui įstatuose nustatyta tvarka. Šiais ypatumais kooperatinė bendrovė yra panaši į uždarąją akcinę bendrovę. Kita vertus kooperatinės bendrovės narys turi teisę išstoti iš narių įstatuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka ir gauti įneštą pajinį įnašą, išmoką už nariui priskirtą turto dalį, apyvartai proporcingą išmoką ir dividendą. Kooperatinės bendrovės narys taip pat gali būti pašalintas iš bendrovės, jei jis nevykdo nario pareigų. Kooperatinės bendrovės nariai iš bendrovės pelno gauna išmokas, proporcingas kooperatinės bendrovės narių prekių ir paslaugų apyvartai su kooperatine bendrove, bei dividendus – pelno dalį, proporcingą kiekvieno nario turimo pajaus dydžiui, tačiau dividendams mokėti gali būti skiriama ne daugiau kaip 10 procentų grynojo pelno.
Kooperatinės bendrovės steigimo procedūra yra panaši į uždarosios akcinės bendrovės: pasirašoma steigimo sutartis, sumokamas stojamasis mokestis ir įnešamas pajinis įnašas, steigimo sutartyje numatyta tvarka ir terminais parengiami įstatai, šaukiamas steigiamasis susirinkimas bei steigimo procedūra užbaigiama registravimu.
Kooperatinės bendrovės organai yra narių susirinkimas, valdyba ir administracijos vadovas. Kooperatinė bendrovė, kurią sudaro ne daugiau kaip 50 narių, valdyba gali būti nesudaroma. Kooperatinės bendrovės valdymas yra panašus į ūkinės bendrijos valdymą tuo, kad kooperatinės bendrijos nariai susirinkime turi vieną balsą nepaisant pajaus dydžio. Santykiuose su trečiaisiais asmenimis kooperatinę bendrovę atstovauja jos valdymo organai: valdyba ir administracijos vadovas. Kooperatinės bendrovės valdymo organų nariai privalo veikti bendrovės ir jos narių naudai. Jų veiklai taip pat taikytina fiduciarinių pareigų doktrina, o nuostoliai, padaryti kooperatinės bendrovės dėl valdybos arba administracijos vadovo sprendimų pažeidžiant kooperatinės bendrovės įstatus bei jų veiklą reguliuojančius teisės aktus, atlyginami administracijos vadovo ar valdybos narių solidariai. Kooperatinės bendrovės ūkinę finansinę veiklą kontroliuoja revizijos komisija.Žemės ūkio bendrovės
Žemės ūkio bendroves pagal jų teisinį reguliavimą apibendrintai būtų galima laikyti kooperatinių bendrovių porūšimi. Žemės ūkio bendrovė apibūdinama kaip privatus, ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kuriame pajamos per ūkinius metus už žemės ūkio produkciją ir suteiktas paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50 procentų visų realizavimo pajamų. Žemės ūkio bendrovėje gali būti dviejų rūšių dalyviai – bendrovės nariai ir pajininkai. Minimalus žemės ūkio bendrovės narių skaičius yra du. Bendrovės pajininkai nuo bendrovės narių skiriasi tuo, kad jie neturi sprendžiamojo balso bendrovės narių susirinkime, be to, nariu gali būti tik fizinis asmuo, o pajininku – fizinis arba juridinis asmuo. Visų dalyvių turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto. Žemės ūkio bendrovės nemoka pelno ir nekilnojamojo turto mokesčių bei nedaro atskaitymų į kelių fondą. Be to, žemės ūkio veikla besiverčiantys asmenys gali pretenduoti į finansinę paramą iš specialios Europos Sąjungos SAPARD programos.Įmonių junginiai
Konsorciumas – tai gamybinės partnerystės reiškinys, laikinas savanoriškas įmonių junginys konkretiems uždaviniams spręsti, dideliems projektams ar programoms įgyvendinti. Konsorciumas formuojamas savanoriškumo, ekonominių interesų bendrumo, dalyvių savivaldos pagrindu. Dažnai įmonės jungiasi į konsorciumus, siekdamos sujungti savo kapitalą ar gamybinį potencialą, pavyzdžiui, dalyvaudamos privatizuojant valstybini turtą arba pagal Viešųjų pirkimų įstatymą skelbiamuose paslaugų ir prekių pirkimo konkursuose.
Konsorciumo dalyviai gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, neatsižvelgiant į nuosavybės formas. Tačiau konsorciumas gali būti sudaromas tik vienam užsakymui ar projektui, o jeigu veikla plečiasi konsorciumas turi registruotis kaip įmonė (artimiausias statusas -ūkinė bendrija).
Asociacija – tai juridinių ir fizinių asmenų savanoriškas susivienijimas, turintis juridinio asmens teises, vykdantis asociacijos narių nuslatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius ir funkcijas. Į asociaciją gali jungtis ne tik ūkinę veiklą vykdantys subjektai, bet ir kiti juridiniai bei fiziniai asmenys, kurie gina bendrus interesus pagal veiklos, vartojimo, funkcinius bei teritorinius požymius. Asociacijos nariais gali būti Lietuvos ir kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys. Asmuo gali būti kelių asociacijų nariu. Minimalus asociacijos narių skaičius yra trys. Asociacija turi visuotinį narių susirinkimą ir kolegialų valdymo organą(us): valdybą, tarybą arba prezidiumą. Jie renkami įstatuose nustatyta tvarka ir nustatytam laikui. Asociacijos savo bendriems uždaviniams spręsti gali jungtis į sąjungas. Asociacijai draudžiama užsiimti komercine veikla, tačiau ji pelną gali gauti. Kaip ir kitiems viešiesiems juridiniams asmenims, asociacijoms draudžiama gautą pelną skirstyti savo nariams. Asociacija gali steigti įmones ir organizacijas. Tokių įmonių pelnas gali būti vienas iš asociacijos pajamų šaltinių.
Koncernas – tai ūkio struktūra, jungianti savarankiškas akcines bendroves, kurias sieja bendri interesai, patentų ir licencijų sutartys, bendros mokslinių tyrimų ir gamybinės technologinės programos, glaudi kooperacija. Koncernas įgyvendina vieną gamybinę, techninę ir ekonominę politiką, telkia finansinius išteklius, kurių reikia investicijų politikai vykdyti, nustato savo narių tarpusavio santykius. Koncernai kuriasi dalyvavimo sistemos pagrindu. Ši sistema yra viena svarbiausių akcinių bendrovių ryšių formų, sudaranti sąlygas kapitalo savininkui, įsigijusiam kitų akcinių bendrovių kontrolinius akcijų paketus, valdyti svetimą kapitalą. Koncerno formavimas dalyvavimo sistemos pagrindu sudaro sąlygas vienai akcinei bendrovei supirkus kitų (antrinių) akcinių bendrovių, o šioms – trečiųjų ir t. t. kontrolinius akcijų paketus sukurti visą bendrovių piramidę.
Holdingas – koncerno atmaina, bendrovė, valdanti antrines įmones.
Trestas – holdingo porūšis, kai akcijos valdomos patikėjimo teise.
Akcinė nuosavybė turi tendenciją kauptis įmonių ir institucinių investuotojų rankose, todėl pastaruoju metu ūkinėje veikloje itin svarbus tapo bendrovių grupių vaidmuo. Jų reguliavimas įvairiose šalyse labai skiriasi. Esant bendrovių grupei, kartais reikia paaukoti kurios nors iš grupės narių kompanijos interesus pagrindinės kompanijos naudai. Tuomet iškyla akcininkų mažumos problema. Atskirose šalyse ji sprendžiama skirtingai.
Kartelis – draudžiamas monopolinis susivienijimas. Karteliniais susitarimais siekiama riboti konkurenciją. Jie yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimus: 1) tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas; 2) pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu; 3) nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas; 4) panašaus pobūdžio sutartyse taikyt.i nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams.Valstybės ir savivaldybės įmonės
Valstybė ir savivaldybės netiesiogiai dalyvauja civiliniuose santykiuose steigdamos valstybės, savivaldybės įmones bei įstaigas. Valstybės ir savivaldybės įmonės yra ribotos civilinės atsakomybės viešieji juridiniai asmenys, jų steigimą, veiklą ir pabaigą reglamentuoja Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. Valstybės ar savivaldybės įmonės turi specialųjį teisnumą, todėl įmonės steigimo akte, kurį priima Vyriausybė arba kitos įstatymų nustatytos institucijos ar įstaigos, taip pat biudžetinės įstaigos steigėjo priimtame sprendime į valstybės įmonę reorganizuoti biudžetinę įstaigą, išlaikomą iš valstybės biudžeto, turi būti aiškiai nurodyta veiklos tikslai, veiklos rūšis ir sritis. Valstybės įmonė įsteigta iš valstybės turto, o savivaldybės įmonė – iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto. Valstybės įmonės savininkas yra valstybė, o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo patikėjimo teise. Valstybės ar savivaldybes įmonė guli įkeisti ilgalaikį materialųjį turtą.
Kadangi valstybės ar savivaldybės įmonė steigiama užtikrinti tam tikrus viešuosius interesus, įmonės steigėjas įsteigtai įmonei turi teisę nustatyti produkcijos, paslaugų kainas ir tarifus. Valstybės ar savivaldybės įmonės yra ribotos atsakomybės įmonės. Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas numato įmonei pareigą sudaryti privalomąjį rezervą, kuris kasmet didinamas, kol jo dydis pasiekia dešimtadalį nuosavo kapitalo vertės. Tačiau įstatymas nenumato įmonės savininko kapitalo minimalaus dydžio, termino, per kurį šis kapitalas turi būti suformuotas, taip pat nenumato jo mažinimo pagrindų, todėl trečiųjų asmenų interesai nėra pakankamai apsaugoti.
Įmonei vadovauja vadovas. Įmonės vadovas, vadovaudamasis įmonės įstatais, turi teisę sudaryti įmonės sandorius. Įmonės įstatuose gali būti nurodytos rūšys sandorių, kuriems sudaryti įmonės vadovas turi gauti valdybos pritarimą, o jeigu valdyba nesudaroma, – įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos išankstinį pritarimą. Valdyba yra kolegialus organas, jos narių pareigos, teisės, atsakomybė nustatoma įstatyme ir įstatuose. Valdybos nariu negali būti advokatas, nes įstatymas nustato imperatyvią normą, kad valdybos nariais gali būti tik įmonės darbuotojai, valstybės tarnautojai. Ši nuostata netaikoma Lietuvos bankui.
Valstybės ar savivaldybės įmonės vadovaujantis Civilinio Kodekso Antrosios knygos VIII skyriaus bei Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo normomis gali būti reorganizuojamos bei pertvarkomos. Reorganizuojant gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos juridiniai asmenys, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių atskiras juridinių asmenų teisines formas, nustatytas išimtis. Tokių išimčių Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme nenumatyta.
Valstybės ar savivaldybės įstaiga yra valslybės ar savivaldybės institucija, kuri visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto, todėl šios įstaigos dar vadinamos biudžetinėmis įstaigomis. Šių įstaigų teisinė forma – biudžetinė įstaiga. Jų steigimą, veiklą, finansavimą, pabaigą reglamentuoja Biudžetinių įstaigų, Vyriausybės, Apskrities valdymo, Vietos savivaldos, Švietimo, Mokslo ir studijų, Muziejų, Bibliotekų ir kiti įstatymai. Daugumos valstybės ir savivaldybės įstaigų, kurios nėra įsteigtos įstatymu, teisnumas yra apibrėžtas ir jų įstatuose arba nuostatuose. Šių įstaigų veiklos pobūdis priklauso nuo steigėjo. Tais atvejais, kai biudžetinę įstaigą steigia Seimas, Vyriausybė, jos dažniausiai atlieka tam tikras valdymo funkcijas, pavyzdžiui, Seimo įsteigta ministerija, Vyriausybės įsteigtas departamentas. Tais atvejais, kai jas steigia apskritis arba savivaldybė, jos dažniausiai yra skirtos teikti tam tikras paslaugas, pavyzdžiui, švietimo įstaiga.
Visos valstybės ar savivaldybės įstaigos turi specialųjį teisnumą, todėl gali įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios numatytos įstatymuose ir neprieštarauja jų veiklos tikslams. Šių įstaigų įstatuose arba nuostatuose veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsa.miai, nurodant veiklos sritį bei rūšį. Valstybės ir savivaldybės įstaigos (biudžetinės įstaigos) gali turėti nebiudžetinių lėšų. Pagal Biudžetinių įstaigų įstatymo l i straipsnį įstaigoms, finansuojamoms iš Lietuvos valstybės biudžeto, nebiudžetinių lėšų sudarymo ir naudojimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o įstaigoms, finansuojamoms iš savivaldybių biudžetų, – savivaldybių vykdomosios institucijos.
Valstybės patikėtą turtą valstybės ir savivaldybės įstaigos valdo, naudoja ir juo disponuoja nuostatų, kuriuos tvirtina steigėjas, nustatyta tvarka, joms valstybės patikėtas turtas negali būti įkeistas. Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis materialusis turtas gali būti įkeistas įstatymų nustatytais atvejais savivaldybės tarybos sprendimu tarybos nustatyta tvarka. Nematerialusis, finansinis ir materialusis trumpalaikis savivaldybių turtas negali būti įkeistas. Kadangi visos valstybės ir savivaldybės įstaigos yra ribotos turtinės atsakomybės, išieškojimas iš šių įstaigų gali būti nukreiptas tik į joms priklausančias pinigines lėšas.Visuomeninės organizacijos
Visuomeninė organizacija – tai Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti. Visuomeninės organizacijos savo prigimtimi yra labai panašios į asociacijas – skiriasi tik keliais formaliais požymiais. Visuomeninės organizacijos nariais negali būti juridiniai asmenys, o tik piliečiai ir (ar) užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje. Visuomeninė organizacija skiriasi nuo asociacijos tuo, kad visuomeninė organizacija yra steigiama piliečių ar užsieniečių bendriems poreikiams tenkinti, o asociacijos veiklos tikslai gali būti susiję ne tik su jos narių poreikių tenkinimu, bet ir su asociacijos narių veikla.
Visuomeninė organizacija teisnumą, įgyja nuo įregistravimo juridinių asmenų registre momento. Visuomeninės organizacijos, kaip ir kiekvieno viešojo juridinio asmens, veiklos tikslai turi būti nustatyti aiškiai, nurodant veiklos rūšį ir sritį. Visuomeninei organizacijai leidžiama steigti visuomenės informavimo priemones, užsiimti leidyba, taip pat steigti kitas įmones bei fondus. Visuomeninė organizacija gali steigti padalinius, kurie pagal Visuomeninių organizacijų įstatymo 5 straipsnį gali turėti juridinio asmens teises. Atsižvelgiant į tai, kad Civilinis Kodeksas įvardija tik du Lietuvoje registruojamus padalinius – filialą, ir atstovybę ir abu šie padaliniai neturi juridinio asmens teisių, Visuomeninių organizacijų įsteigtas padalinys negalėtų būti juridiniu asmeniu. Visuomeninės organizacijos turi teisę vienytis į visuomeninių organizacijų sąjungas, kurios veikia ne Asociacijų, o Visuomeninių organizacijų įstatymo nustatyta tvarka.
Visuomeninėms organizacijoms nuosavybės teise gali priklausyti statiniai, kitas turtas, reikalingas jų įstatuose numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti, kuris gali būti įgytas už visuomeninei organizacijai priklausančias lėšas bei kitu teisėtu būdu. Visuomeninėms organizacijoms valstybės valdžios ir valdymo institucijos, savivaldybės gali skirti lėšų tik konkrečioms programoms įgyvendinti ir kitais atvejais, jeigu tai numatyta įstatymuose. Visuomeninė organizacija neatsako už savo narių prievoles, o nariai neatsako už visuomeninės organizacijos prievoles. Visuomeninė organizacija pasibaigia reorganizavimo ir likvidavimo būdu: įstatuose nustatyta tvarka priėmus sprendimą nutraukti veiklą ir teismo sprendimu. Teismas gali nutraukti visuomeninės organizacijos veiklą, jeigu visuomeninė organizacija, kurios veikla sustabdyta teismo sprendimu, ar jos padalinys vykdo veiklą, arba nepraneša apie tai, kad pašalintos priežastys, dėl kurių buvo sustabdyta visuomeninės organizacijos veikla; jeigu per metus nuo veiklos sustabdymo termino pasibaigimo visuomeninė organizacija ar jos padalinys vėl pažeidžia Konstituciją ar įstatymus; jeigu įregistravus visuomeninės organizacijos įstatus paaiškėja, kad įstatų registravimui buvo pateikti neatitinkantys tikrovės organizacijos steigimo duomenys.Viešosios įstaigos
Viešoji įstaiga yra Viešųjų įstaigų įstatymo nustatyta tvarka įsteigta ne pelno organizacija, kuri veikia socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir viešai teikia paslaugas visuomenės nariams, taip pat savivaldybės sprendimu iš savivaldybės turto įsteigta ne pelno organizacija, teikianti paslaugas keleivinio transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio, komunalinio ūkio ar kitose panašiose srityse. Viešosios įstaigos steigėjais gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys. Viešųjų įstaigų įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad viešosios įstaigos organai yra visuotinis susirinkimas, kolegialūs valdymo organai (taryba, valdyba ir kt.) bei administracija. Visuotiniame susirinkime sprendžiamojo balso teise turi viešosios įstaigos dalininkai (savininkas) bei valstybės ar savivaldos institucija, perdavusi viešajai įstaigai turtą panaudos pagrindais, jeigu tai nustatyta panaudos sutartyje. Kai viešosios įstaigos steigėjas yra vienas asmuo, jo raštiški sprendimai prilygsta viešosios įstaigos visuotinio susirinkimo nutarimams. Susirinkimo kompetencijai priklauso keisti ir papildyti įstatus, nustatyti privalomas veiklos užduotis, paslaugų, darbų bei produkcijos kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles, jeigu to nenustato Vyriausybė, priimti nutarimus dėl ilgalaikio turto perleidimo, nuomos, įkeitimo, laidavimo arba garantavimo juo kitų subjektų prievolių įvykdymą, skirti ir atleisti iš pareigų viešosios įstaigos administracijos vadovą ir nustatyti jo atlyginimą, sudaryti kolegialius valdymo organus ir nustatyti jo narių ir auditorius atlyginimą, tvirtinti metinę finansine atskaitomybę, steigti viešosios įstaigos filialus, reorganizuoti ir likviduoti viešąją įstaigą. Kolegialių valdymo organų narių skaičius, jų pareigus, teisės, atsakomybė, sudarymo ir atšaukimo tvarka, darbo apmokėjimo tvarka nustatoma viešosios įstaigos įstatymuose. Viešosios įstaigos operatyvią veiklą organizuoja ir vykdo administracija. Administracijos vadovo kompetencija ir funkcijos nustatomos įstatuose.
Viešosios įstaigos turtą sudaro steigėjų (dalininkų, savininko) jai perduotas ir kitas turtas. Dalininkų įnašai sudaro viešosios įstaigos kapitalą ir dalininkui yra išduodamas jo kapitalo dalį patvirtinantis dokumentas. Dalininkų kapitalas nėra skirstomas į akcijas. Viešosios įstaigos dalininkai negauna dividendų. Kai likviduojama viešoji įstaiga sumoka skolas, iš likusio jos turto ir lėšų dalininkams (savininkui) gali būti grąžinta tik jų dalininkų kapitalo dalis. Viešoji įstaiga gali vykdyti komercine veiklą. Ji gali gauti valstybės ir savivaldybės biudžeto tikslinius asignavimus. Asignavimai paprastai yra skiriami konkrečioms programoms įgyvendinti.
Viešoji įstaiga gali steigti filialus bei jungtis į ne pelno organizacijų asociacijas. Viešoji įstaiga likviduojama savanoriškai – visuotinio susirinkimo nutarimu ir priverstiniu būdu: teismo sprendimu už įstatymų nustatytus teisės pažeidimus, pasibaigus įstatuose nustatytam veiklos terminui bei teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimu likviduoti bankrutavusį juridinį asmenį. Likviduojant viešąją įstaigą sumokėjus skolas, grąžinus dalininkams jų kapitalo dalį, likęs turtas yra perduodamas ne pelno organizacijoms, įregistruotoms Lietuvoje, kurias nustato institucija, nutarusi likviduoti viešąją įstaigą.Labdaros ir paramos fondai
Labdaros ir paramos fondas yra viešasis juridinis asmuo. Fondo tikslas yra remti socialiai naudingą veiklą, kitus visuomenei reikšmingus projektus ir programas. Fondų veiklą reglamentuoja Labdaros ir paramos fondų įstatymas. Pagal šį įstatymą fondo veiklos tikslai yra labdara arba parama ir kitokios pagalbos teikimas visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse (pavyzdžiui, mokslo, kultūros religijos, meno). Labdaros ir paramos fondų negalima painioti su fondais, kurie yra steigiami specialiais įstatymais ar Vyriausybės nutarimais.
Labdaros ir paramos fondo veikla išimtinai yra skirta visuomenės naudingiems tikslams, todėl fondo veiklos sritys ir rūšys turi būti nurodyti įstatuose. Fondo steigėjais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie iki fondo įregistravimo įsipareigoja skirti fondui įnašus pinigais ar turtu, teikti fondui paslaugas. Fondo steigėjų skaičius neribojamas, tik draudžiama fondo steigėjais būti asmenims, kurie pagal Labdaros ir paramos įstatymą negali būti paramos teikėjais. Fondo dalininkai už įsipareigojimų nevykdymą gali būti pašalinti iš fondo dalininkų.
Ribojama komercinė fondo veikla. Negalima ir atsakomybė nei steigėjų už fondo įsipareigojimus, nei fondo už steigėjus. Disponavimas fondo turtu įstatymo yra ribojamas. Draudžiama teikti labdarą ar paramą bei kitaip skirstyti pajamas jo steigėjams, valdymo organų nariams, darbuotojams, išskyrus atvejus, kai jie pagal Labdaros ir paramos įstatymą yra nustatytos šalpos objektai. Įstatyme numatyta pareiga fondui atsisakyti priimti iš potencialių rėmėjų lėšas ar turtą, jeigu tuo naudodamiesi rėmėjai gali daryti įtaką fondo veiklai savo ar kitų asmenų naudai. Fondas turi užtikrinti savo veiklos atitinkamą viešumą ir vykdyti labdaros ir paramos apskaitą Labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka. Rėmėjo prašymu fondas privalo teikti informaciją, reikalingą kontroliuoti, kaip fondas vykdo rėmėjo nustatytas sąlygas.
Fondui netaikomas Bankroto įstatymas. Likviduojant fondą, jo likęs turtas ir pajamos, gautos pardavus turtą, turi būti perduotos kitam ar kitiems viešiesiems juridiniams asmenims, kuriuos nustato dalininkų susirinkimas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti fondą.IŠVADOS
Pagrindinis juridinio asmens cvilinės atsakomybės reguliavimo elementas yra Civilinis Kodeksas, taip pat kiti norminiai aktai bei įstatymai.
Neribota civilinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo įmonės turtas neatskiriami. Asmeninės nuosavybės teisė apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė. Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus (pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu – tiek investuotu į verslą, tiek kitu savo turtu.
Ribota civilinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą. Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta įsigytų akcijų arba pajaus vertei.
Ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys yra: individualios įmonės ir ūkinės bendrijos (tikrosios bei komanditinės).
Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys yra: akcinės bendrovės, kooperatinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, įmonių junginiai, valstybės ir savivaldybės įmonės, visuomeninės organizacijos, viešosios įstaigos, labdaros ir paramos fondai.NAUDOTA LITERATŪRA
1. LR Civilinis kodeksas, patvirtintas 2000 m. Liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864.
2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys / V. Mikelėnas, G. Bartkus, V. Mizaras, Š. Keserauskas. Vilnius: Justitia, 2002. – 435 psl.
3. LR Akcinių bendrovių įstatymas / 2000 07 13. Nr.VIII-1835.
4. Civilinė teisė. Bendroji dalis. I tomas / J. Kiršienė, V. Pakalniškis, R. Ruškytė, P. Vitkevičius. LTU. Vilnius 2004. – 288 psl.
5. Lietuvos komercinė teisė. / R. Stanislovaitis. Vilnius 2003. – 230psl.
6. Įmonių vadovų teisinė atsakomybė / V. Mikelėnas, A. Abramavičius. 1998
7. Teisės portalo prieiga prie interneto:

Leave a Comment