Turinys
· Filosofijos ir mokslo mąstymas· Kas yra mokslas· Filosofijos ir mokslo santykis su žmoniškuoju asmeniu prasme· Daiktinis mokslinio pažinimo pobūdis· Daiktinis mokslinio pažinimo būdas –“ tyrimas”· Asmeninis filosofijos pobūdis· Dogmatizmas· “Filosofijos mąstymas yra gyvenimas” · Asmens sudaiktėjimas · Mokslinės ir filosofijos kūrybos subjektas· Filosofijos ir mokslo būsena istorijoje
Filosofijos ir mokslo mąstymas
Esminį filosofijos ir mokslo skirtumą lemia jų nevienodės santykis su pasauliu. Filosofija mąsto pasaulį, mokslas jį pažįsta. Filosofinis mąstymas leidžia pasauliui būti tokiam, koks jis yra nepriklausomai nuo žmogaus, puoselėdamas jo neliečiamybę ir gamtiškumą. Filosofinio mąstymo orientyras yra įforminta daiktiškoji būtis, garantuojanti pasaulio pastovumą. Mokslinis pažinimas keičia pasaulį, perdirbdamas gamtą ir perversdamas ją keičia žmogaus nuosavybe. Mokslinio pažinimo orientyras yra grynasis santykis.O kas sieja filosofiją ir mokslą? Kuo jie panašūs? Nors filosofinis mąstymas ir mokslinis pažinimas yra skirtingi, tačiau skirianti riba nėra nei tvari, nei aiški. Juk neatsitiktinai ilgą laiką filosofija buvo faktiškai vienintelė pažinimo forma, ji buvo tiesiog tapatinama su mokslu ir net dabar neretai suprantama kaip atskira mokslo sritis. Be to, ne visi mokslai gali būti visiškai išreikšti matematiniais simboliais, todėl turi apsiriboti „netiksliu“ eksperimentu ir tyrinėti santykius tarp juslinio pasaulio daiktų bei įvykių. Tokių „eksperimentą be matematikos“ praktikuojančių mokslinių disciplinų sričiai priskirtini visi vadinamieji visuomenės mokslai – istorija, antrapalogija, kultūrologija, politologija ir t.t. – ir net kai kurie gamtos mokslai, pavyzdžiui, botanika ar zoologija. Reiškia filosofija tiesiogiai susieta su visais kitais mokslais, padėdama atskleisti kitų mokslų pagrindą.
Kas yra mokslas
Kas yra mokslas? Dabartinės lietuvių kalbos žodynas mokslą apibūdina kaip pažinimo rezultatų sistemą. Vadinasi mokslas – pažinimas duodantis konkrečius rezultatus – atsakymus. Filosofija konkrečių atsakymų neduoda. Mokslas nuo filosofijos skiriasi pačiais pažinimo tikslais, kurie koduojami mokslininko ar filosofo keliamuose klausimuose. Taigi, tiesos paieškose klausimo iškėlimas yra pirmas filosofavimo ir filosofijos išskirtinis bruožas.
Moksle akcentuojamos žinios, vadinamos mokslinėmis, turi vieną bendrą požymį: jos gaunamos empirinio (gr. empeiria – pažinimas, paremtas jutimais, patirtimi) stebėjimo būdu ir patvirtintos eksperimentais. Mokslininkai nefilosofuoja, o tyrinėja.Mokslo specifiškumą atskleidžia mokslų klasifikacija, nes žodis “mokslas” yra bendra sąvoka toms tikrovės pažinimo sritims, kurias galima empiriškai tyrinėti. Sudėtinga mokslo struktūra klasifikuojama įvairiai. Kartais mokslai skirstomi į tiksliuosius (kur galimi išmatavimai) ir humanitarinius (tikrovė vienaip ar kitaip susijusi su žmogumi. Lot. humanus – žmogiškas). Galimi ir kitokie mokslo klasifikavimo būdai, tačiau nė viename jų neįmanoma rasti vietos filosofijai ar, tarkime, politinei ideologijai, okultizmo apraiškoms: nė vienas iš šių dalykų neturi savybių griežtai mokslo prasme. Mokslo ir filosofijos takoskyrą įtikinamai parodė lietuvių filosofas Antanas Maceina (1908-1987). Knygoje “Filosofijos kilmė ir prasmė” filosofas teigia, kad nė vienas mokslas neieško dalykų esmės, nes mokslo metodais tos esmės ir neįmanoma rasti. Dėl to mokslai niekada neklausia “kas yra kas”. Mokslininkui rūpi, kaip tikrovė reiškiasi, t.y. kaip kūnai juda, kaip gyvybė dauginasi, kaip jungiasi medžiagos ir t.t. tik filosofijai rūpi dalykų esmė, todėl nėra ir negali būti esmių mokslo. Esmės paieška – filosofijos uždavinys. Laikui bėgant mėginimai paversti filosofiją vienu iš mokslų reiškė bandymus ją sunaikinti, todėl visi šie bandymai buvo nesėkmingi. Jeigu kada nors eksperimento būdu būtų rasta būties prasmė, tai reikštų filosofijos pabaigą.Filosofijos ir mokslo santykis su žmoniškuoju asmeniu prasme
Filosofijos ir mokslo skirtybės prasideda pačia kalba – ne terminijos, o santykio su žmoniškuoju asmeniu prasme. Kalbos atžvelgiu mokslas savas išvadas apibendrina, išskirsdama asmenį jų pobūdį, filosofija gi savas išvadas įasmenina, išskirsdama bendrinį pobūdį. Ne Galilejas moko, kad beorėje erdvėje visi kūnai krinta žemėn tuo pačiu dėsningai didėjančiu greičiu, bet fizika.
Visai priešiškai yra filosofijoje. Ne filosofija moko, kad mąstymas ir buvimas yra tapatūs, bet Hegelis. Šis teiginys buvoja istorijoje ne kaip bendrinis filosofijos laimėjimas, o kaip skirtina hegeliškoji idėja. Hegelio asmuo, nors ir praėjęs kaip žmogiškoji būtybė, pasilieka amžinai kaip anos idėjos kūrėjas bei nešėjas laiko tėkmėje. Hegelis nėra mąstymo ir buvimo tapatybės atradėjas, kaip Kolumbas Amerikos ar Newtonas traukos dėsnio; Hegelis yra tikrasis šios idėjos autorius. Todėl ir galima šią idėją suvokti tik ryšium su jos autoriumi; atitraukta nuo jo asmens, ji yra niekis.Daiktinis mokslinio pažinimo pobūdis
Asmens išskyrimas iš mokslinės kalbėsenos yra aiški nuoroda į daiktinį mokslinio pažinimo ir mokslinės pažinties kaip išvados pobūdį: moksle pirmenybę turi šalia mokslininko asmens buvojąs daiktas. Šia prasme M.Heideggeris ir nusako mokslinio pažinimo esmę: mokslas “pirmąjį ir paskutinįjį žodį teikia išimtinai pačiam daiktui”. Mokslininkas kaip žmogiškasis asmuo čia yra nebylus. Jis paruošia tik sąlygas, kad prabiltų daiktas. Jis yra, vaizdingais M.Schelerio žodžiais tariant, tik “metodo garsiakalbis”, kuriuo prabyla “daikto logikos apspręstas vyksmas”. Mokslinis pažinimas yra įsižiūrėjimas ar įsiklausymas į tai, kaip daiktas veikia. Tai daikto prakal-binimas ir jo atsakymo suėmimas į tam tikrą – dažniausiai matematinę – formulę.
Daiktinis mokslinio pažinimo būdas –“ tyrimas”
Daiktinis, tačiau yra ne tik mokslo pažinimas ir jo išvada, bet daiktinis yra ir mokslinio pažinimo būdas. Mokslinį pažinimo būdą arba pažinseną, kuri turi mus vesti į mokslinę išvadą ir iš tikro į ją veda, vadiname tyrimu. Tai pavadinimas, šiandien tiek dažnai kartojamas, jog yra virtęs beveik jau nuodėva. Tačiau tai nėra nei blogybė, nei tuo labiau atsitiktinybė. Mūsajame istorijos tarpsnyje, kai mokslas vis labiau apvaldo ir persunkia gyvenimą, tyrimas savaime tampa kasdienos rūpesčiu. Įvykdyti betgi šį rūpestį galima tik tuo atveju, kai tyrimą paverčiame mūsąja pažibsena: pažinti tiriant – štai mūsų meto gnoseologinė akivaizdybė. Kas nesiduoda būti tiriamas, tą laikome negalimu nė pažinti, vadinasi, nevertu mūsų dėmesio. Mokslas kaip pajėga ir tyrimas kaip pajėga prieš šios pajėgos sąlygoja vienas kitą ir nesileidžia būti perskiriami. Tik tirdami ir susivokiame pasaulyje, ir jį apvaldome, ir jame išsilaikome.
Tačiau kas yra tyrimas pats savyje? Tai daugiau, negu polinkis pažinti, apie kurį kalbėjo Aristotelis, laikydamas jį visiems žmonėms įgimtu. Tyrimas yra ypatingas šio polinkio lytis, pagrįsta pažinimo turėjimu. Kur pažinimo turėjimas dėl kurios nors priežasties yra negalimas, ten tyrimas yra beprasmis, kadangi tokiu atveju jis nieko nepatiria arba neištiria. Turėjimas vis naujomis pažintimis yra būtina tyrimo atrama. Bet kaip tik šis pažinimo turtėjimas ir stumia mokslą , kad peržengtų pažįstantįjį subjektą arba mokslininką. Į klausimą, kas yra tyrimo subjektas, turime atsakyti: šisai daugelis, vadinasi, bevardė eilė, nesudaranti bendruomenės, į kurią asmuo būtų priimamas. Tyrimo subjektas yra kolektyvas – team, apimąs atskirus tyrėjus ir juos apjungiąs ne žmoniškuoju asmens artumu, o daiktinių išvadų bendrumu. Mokslinio pažinimo atžvelgiu anonimiškumo augimas yra būtinybė ir tuo pačiu mokslo stiprybė. Mokslas gyvena tik tyrimu, tyrimas gi laikosi daiktiškumu, o daiktiškumas reikalauja, kad tyrinėtojo asmuo pasitrauktų į šalį, leisdamas prabilti daiktui. Ir tik asmens išskyrimas įgalina mokslinės tiesos pastovumą: kas moksliškai yra tiesa, yra tiesa visiems laikams. Štai kodėl kiekviena gnoseologinė laikysena, kuri lenkia žmogų daiktui, yra iš esmės mokslinė laikysena, vis tiek ar ji reikštųsi filosofijoje, ar net teologijoje. Ši laikysena ugdo polinkį tirti viską, visur ir visados, stengtis visa pažinti moksliškai, nepaisant, ar tyrimas kaip pažibsena tiriamajai sričiai tinka ar netinka. Tyrimo persvara yra mūsų metu pasidariusi neabejotina, kadangi ir mokslo persvara yra neabejotina.Asmeninis filosofijos pobūdis
Prieš mokslo pastangą daiktiniu pobūdžiu užgožti visą žmogiškojo pažinimo plotą kaip tik ir sukyla filosofija, teigdama asmeninį pažinimo pobūdį – ne tam, kad anąjį neigtų, bet tam, kad parodytų, jog filosofija gnoseologiniu savo santykiu su tikrove yra visai kas kita, negu mokslas. Jau pačia savo kilme filosofija nurodo į asmens pirmenybę. Juk tiek nuostaba, tiek abejonė, tiek kančia kaip filosofijos šaltiniai yra žmogaus kaip atoveika į būtybės gelmės matmenį darnos, apgaulės ir maišaties pavidalais. Filosofija, kaip sakyta, iš šios atoveikos kyla ir todėl esti atveikiančiojo asmens apsprendžiama. Taikant filosofijai ankstesnius Heideggerio žodžius apie pirmąjį bei paskutinįjį žodį pažinime, reikia tarti, kad filosofija pirmąjį ir paskutinįjį žodį teikia asmeniui. “Filosofinis mąstymas, pasak K. Jasperso, privalo kiekvieną kartą būti pradinis. Kiekvienas žmogus turi jį vykdyti pats”. Tai reikia: filosofavimas nėra tęsiamas, kaip mokslinis tyrimas, bet pradedamas vis iš pradžios; arba filosofija yra pradinė, arba jos iš viso nėra.
Tai ta pati mintis, kurią randame jau Sokrato – Platono nusistatyme filosofavimo atžvelgiu; nusistatyme, tiek griežtai pabrėžusiame asmeninį filosofavimo pobūdį, jog jo esmė buvo regima ne daikto apspręstame atsakyme, bet asmens keliamame klausime. Filosofinis pažinimas ateinąs, pasak Sokrato – Platono, ne iš viršaus, vadinasi, iš daiktinio pasaulio, bet kyląs iš sielos gelmių. Užtat pokalbis ir esąs pagrindinė filosofavimo lytis; pokalbio dalyvis išjudinąs sielą vedąs ją ligi tokio akimojo, kai ji pati iš savęs pradedanti semtis pažinimo.Asmeninis filosofinio pažinimo pobūdis prasideda pačiu klausimu. Bet klausimas nėra filosofijos kilmės šaltinis, bet pirmykštė filosofavimo lytis: filosofuojame klausdami. Ir štai ši pirmykštė filosofavimo lytis pasirodo esanti giliai asmeninė: filosofuodami klausime visados mūsų pačių dėlei. Mokslo srityje klausime grynai daiktiškai, vadinasi daikto dėlei. O jeigu mokslas, įkūnytas technikoje, ir teikia ką nors ‘mūsų dėlei’, tai tik todėl, kad jis visų pirma pažintas daikto dėlei. Bet smulkmeniško traukos dėsnių pažinimo jų pačių dėlei nebūtų įmanoma kosmonautika mūsų dėlei. Tuo tarpu filosofijoje šis ‘mūsų dėlei’ yra nefilosofavimo išvados pritaikymas, bet pats pradinis taškas. “Kiekvienas metafizinis klausimas, sako M. Heideggeris, gali būti tik taip keliamas, kad pats klusėjas būtų kartu klausiamas, vadinasi, į klausimą įjungiamas. Metafizinis klausimas turi būti keliamas, tik išeinant iš esminės klausiančiojo žmogaus būklės. Mes klausiame dabar ir čia pat mūsų dėlei”. Kitaip tariant, filosofuodami pasiklausiame būtybę, tačiau taip, jog šis pasiklausimas apglobia ir mus pačius, kadangi ir mes esame būtybė, kuriai jos būtis ypatingai rūpi. Užtat K. Jaspersas ir teigia: “Filosofuodamas visados esu prie savęs paties, niekados ne prie gryno daikto”. Moksle pažįstantysis subjektas telkiasi aplinkui daiktą taip, jog jo būtybė pasitraukia šalin, net pamiršdama savo vardą. Filosofijoje pažįstantysis subjektas “yra liečiamas kaip jis pats. Kas filosofuoja, kalba apie savą būtį; kas to nedaro, tas nė filosofuoja”.Dogmatizmas
Dar daugiau: “Kiek filosofavimas trokšta būti tik subjektyvus (vadinasi, nukreipęs į daiktą ir šiojo apspręstas), tiek jis liaujasi buvęs filosofavimas. Kas moksle gali būti prasminga ir vaisinga būtent leistis galioti daiktui, filosofijoje virsta apgaule”. Kas manosi galįs filosofuoti “neasmeniškai ir įrodomai” (B. Von Brandenstein), tas tuojau nuslysta į mokslo plotmę ir savam asmeniniam įsitikinimui mėgina priskirti verčiamojo žinojimo kokybę, privalomą priimti kiekvienam. Šitokią daiktinę filosofijos tariamybę vadiname dogmatizmu. Kiekviena filosofija, norėdama būti neasmeninė, virsta dogmatine, kadangi laiko savo išvadas verčiamuoju žinojimu, kuriuo jos nėra ir negali būti. Išskirti asmenį iš filosofijos reikia iškreipti pačią filosofinio pažinimo prigimtį. Nes, užuot tapusi mokslinė, tokia filosofija tampa tik dogmatinė; dogmatizmas gi yra kiekvienos filosofijos mirtis. Filosofija ir asmuo yra tiek ankštai susiję vienas su kitu, jog juos perskiria tik filosofijos žlugimas.
“Filosofijos mąstymas yra gyvenimas”
Teisingai W. Weischedelis pastebi,, kad būtų tikras išdavimas, “jeigu ašen manyčiau galįs filosofuoti ir kartu vesti gyvenimą, nepriklausomą nuo mano filosofavimo. Filosofija nėra amatas, kuriuo užsiimame porą valandų, o laisvalaikio metu darome, ką norime. Jei filosofija nori būti gyva, ji turi atspindėti visą mano mąstymą ir visą mano veikimą. Apsisprendęs būti filosofu ir rimtai imdamas šį apsisprendimą, pakreipiu visą savo būvį filosofavimo linkme. Tuo būdu filosofija virsta viso mano gyvenimo apsisprendžiamuoju pradmeniu”. Dar ryškiau tai pabrėžia K. Jaspersas, sakydamas: Jei nefilosofuoju kasdien, iš viso nefilosofuoju”. Žodis “kasdien” čia reiškia ne kasdieniškai sistemingą užsiėmimą, o esminį atsidėjimą, neturintį laisvalaikio, kaip jo neturi tikėjimas religijoje ar ištikimybė moterystėje. “Filosofinis mąstymas yra gyvenimas”, gražiai nusako K. Jaspersas filosofijos santykį su mūsų būviu. Kitaip tariant, filosofija yra bio-grafinė, tai yra mano gyvenimo aprašymas ta prasme, kad pro ją byloja manasis būvis, kaip jis yra susiklostęs manojo laiko vyksme.
Asmens sudaiktėjimas
Tuo tarpu moksle yra visai priešingai: mūsų būvis ir mūsų pažinimas čia vyksta skyrium ir todėl stovi šalia vienas kito. Mokslinis pažinimas, esmingai kildamas iš daikto, neapsprendžia mūsų asmens. Mokslinio pažinimo ir mūsų būvio vienybė reikštų, kad daikto kategorijos virsta asmens kategorijomis ir kad tuo būdu ir pats mūsasis Aš sudaiktėja. Šisai asmens sudaiktėjimas ir yra šiandien turimas galvoje, kalbant apie žmogaus nuasmeninimą technikoje. Technika yra juk ne kas kita, kaip įkūnytas mokslas. Jeigu tad žmogus tiek susilenkia technikai, jog šiosios dėsniai tampa jo būvio lytimis, tai tokiu atveju ji ir kaip asmuo esti daikto apsprendžiamas ir pražudo save kaip vienkartybę. Užtat mokslas niekad neprivalo tapti žmogiškojo būvio lytimi, nes tai būtų daiktinė lytis, neigianti asmeninę lytį, kuri vienintelė padaro žmogų, kalbant Vydūno žodžiais, ‘sau-žmogumi’. Mokslas gali būti tik vienas mūsų būvio veikmuo, niekad ne mūsų būsena. Kitaip tariant, mokslas gali būti vykdomas tik kaip amatas, kuriam skiriame tik tam tikrą ir tik tikrą gyvenimo sritį. Tavęs visuma, mokslas nužmogina mus savo daiktiškumu. Atsidėjęs mokslui visu savimi, žmogus virsta bevarde minėtojo ‘team’ dalele.
Mokslinės ir filosofijos kūrybos subjektas
Asmeninis filosofijos pobūdis apsprendžia ir jos subjektą arba tai, kas filosofiją kuria. Mokslinės kūrybos subjektas, yra ‘aibė’ arba ‘team’, vadinasi, bevardė daugybė, mūsų laikais auganti ligi visuotinumo, kadangi tik visapusiškai pasikeičiant tyrimo išdavomis, galima laiduoti tiek paties mokslo pažangą, tiek jo pritaikymą technikoje. Tai reikalauja pasidalinti tiriamąją darbą kartais net gana smulkmeniškai. Mokslinis darbas visados yra tik vienas veikmuo. Mokslas suskyla ne tik į mokslus, bet ir į skirtinas to paties mokslo šakas šakeles: ”darbą paskirstąs daugingumas priklauso mokslo esmei”. Tuo tarpu filosofija yra šiuo atžvelgiu mokslo priešingybė. Filosofijoje darbo pasidalinimo nėra. Filosofija, vaizdingu M. Schelerio posakiu, “yra nepajėgi būti darbą skirstančiąją įmonę”; ji visados lieka “asmeniškai sujungta su dvasiniu jos autoriaus veidu; didieji metafizikai yra neatstojami”. Mokslo atradimai gali būti sutelktiniai; to paties gamtos dėsnio ar kurios nors jos srities atradėjai bei aprašytajai gali būti ir keli tyrinėtojai – tiek tuo pačiu metu, tiek vienas po kito. Gi filosofijoje yra tik vienas Aristotelis, tik vienas Kantas, tik vienas Heideggeris. Sutelktinis, pakartojamas, lygiagretus darbas yra galimas tik filosofijos mokslo, – kaip kiekvieno kito mokslo, – bet ne filosofijos srityje. “filosofas, pastebi N. Berdjaevas, nėra rūšinės sąmonės telkinys”, todėl ir jo darbas nėra kitų darbo santalka, o visados originali jo paties mąstymo išvada. Filosofas niekada nėra ‘vienas tarp daugelio’, kaip mokslininkas, kuris pasak Schelerio, “niekad nenori teikti visumos, atbaigtybės, sistemos, o tik pratęsti tą ar kitą begalinio mokslinio vyksmo dalį”, vadinasi, būti tik vienas anos “aibės” narelis. Tuo tarpu filosofo įnašas niekad nėra tik dalis, bet visados visuma.
Filosofijos ir mokslo būsena istorijoje
Šalia skirtingo santykio su daiktu ir su asmeniu iškyla dar viena būdinga filosofijos ir mokslo skirtybė, būtent: jų santykis su laiku istorinio vyksmo prasme. Šis santykis paprastai esti nusakomas pastovumo – kaitos priešingybe, kuri filosofijoje ir moksle yra susiklosčiusi kaip tik atvirkščiu būdu.Pasižvelgę gi po jos turinį, turėsime pripažinti, kad filosofija yra tokia kaiti, kaip jokia kita žmogiškojo būvio apraiška. Kaita yra tikroji filosofijos būsena istorijoje. Be abejo, kaitus yra ir mokslas. Tačiau mokslo kaita yra augančio reiškinio kaita: čia pasilieka tai, kas pasiekta ar kiek paaugta. Kas yra mokslo pametama kaip ‘išnara’, niekados nėra jam tikrai priklausę. Geocentrizmas niekad nėra buvęs mokslas, kadangi saulė niekad nėra skriejusi aplinkui žemę. Tuo tarpu filosofijos ‘išnaros’ yra buvusios ir tebėra filosofija tokia pat prasme, kaip ir šiandieniniai jos pavidalai. Heideggeris nėra tikresnis filosofas už Parmeniną. Užtat Mendelejevas yra tikresnis mokslininkas už Demokratą. Mokslas krinta savo kiekybės ir kokybės atžvelgiu: jis plinta ir gilėja. Tačiau tai, kas yra jo laimėta kaip tiesa, vadinasi, kaip daikto atitikmuo, lieka pastovus visiems laikams. Tuo tarpu filosofijos kaita per-skverbia pačią jos tiesą. Filosofija keičia ne tik atsakymus į atskirus klausimus; ji keičia ir savo pagrindus; net pati jos sąvoka yra nepastovi. Ne sykį istorijoje filosofija yra virtusi priešingybę to, kas yra buvusi anksčiau. Net ir to paties pavidalo mąstyme vyksta pagrindžių pakaitų – ne pataisos, bet pradmės prasme: Duns Scotas anaiptol nėra Tomo Akviniečio ‘taisytojas’ ar ‘papildytojas’, o schastinio mąstymo laužėjas asmens pirmenybės linkme; čia pirmą kartą graikiškoji bendrybė yra lenkiama individualiam buvimui , skelbiant šįjį esant individualų pačiu savimi, o ne gaunantį individualumą iš medžiagos, aprėžtos kiekybe. Tuo būdu filosofija virsta iš esmės neužbaigiama – ne todėl, ji būtų dar ne viską pažinusi (tai mokslo pažinimo neužbaigtybė), bet todėl, kad šisai ‘dar ne’ filosofijoje iš viso neturi prasmės. Filosofijos kaita yra ne jos turinio nepilnumo, o jos pačios atvirumo išraiška. Kas yra atvira, tam ‘dar ne’ yra priešingybė, užsklendžianti jo atvirumą. Todėl kas kalba apie ‘dar ne’, mąsto moksliškai, ne filosofiškai.
Kuo pasižymi filosofijos kaita? Filosofija nėra ir negali būti viena, kadangi jos šaltinis nėra vienas: kilmės įvairybė kuria ir pavidalo įvairybę. O ši pavidalo įvairybė laiko matmenyje reiškiasi visų pirma pertrūkiu. Lyginamas su mokslu, filosofijos kelias istorijoje pasirodo niekad nesąs tolydinis. Mokslo trukmė yra statybinio pobūdžio: kiekvienas mokslas turi savus pamatus, ant kurių kartų kartos renčia tam tikrą statinį. Kiekvienas mokslas esti ugdomas tolydžiai, vieną laimėjimą jungiant su kitu, taip kad pamažu susikuria visuma, turtėjanti tiek kiekybiškai, laiminti vis naujų pažinčių, tiek kokybiškai, laimint vis gilesnių įžvalgų. Kiekvienas mokslas laiko tėkmėje tobulėja, vadinasi, daro pažangą. Pažanga moksle yra daugiau, negu tik istorinė tikrybė; ji, kaip teisingai pabrėžia H. Rombachas, “priklauso mokslo esmei, sudarydama jo paties sandą (Konstituens)”. Pažanga moksle yra susijusi su pačia moksline pažibsena, būtent su tyrimu. Tyrimas yra vyksmas, nukreiptas į nežinomus dalykus; kitaip jis būtų beprasmis. Nežinomybės gi atskleidimas ir sudaro pažinimo pažangą. Be abejo, ir moksle pasitaiko kliūčių, nevaisintų tarpsnių; tačiau visa tai yra čia daugiau ar mažiau atsitiktinybės, kurios bendrosios mokslo linijos nepertraukia ir jo vidinio tolydumo nesunaikina. Pačia savo sąranga mokslas vieną savo pažinčių sluoksnį tiesia ant kito, įimdamas į savo dabartį tai, kas yra buvę jo praeityje: mokslo dabartyje glūdi jo išsivystymo visuma. Štai kodėl tos ar kitos srities mokslas tegali būti vienas. Nes jo tolydumas suima savin visa, kas kadaise buvo pasiekta kaip tiesa. Mokslo tolydumas laiko eigoje yra išraiška vieningumo jo esmėje.Viso to kaip tik ir pasigendame filosofijoje. Statybinio pobūdžio filosofija iš viso neturi. Asmeninis filosofavimo bruožas pastoja kelią šiai statybai: filosofiją ‘statosi’ kiekvienas skyrium. O tai suskaldo ją į sroves sroveles, kurios vienas kitos ne tik nepratęsia, bet viena kitą kaip tik neigia. Todėl pertrūkis yra tikroji filosofijos būsena istorijoje. Tolydumo esama tik tame pačiame filosofijos pavidale. Bet kadangi kiekvienas filosofijos pavidalas anksčiau ar vėliau išsemia savo galimybes ir sustingsta, tai jis savaime pažadina atoveiką kaip savo paties neiginį, kuris išreiškia pertrūkį kuo regimiausiai: paskui vieną filosofijos pavidalą eina kitas ne kaip šiojo tęsinys, o kaip jo neiginys. Nes be kurio filosofijos pavidalo ar filosofijos mokyklos šalininkams nėra jokios kitos išeities, kaip tik arba savo mokytojo mąstymą mąstyti toliau ir tuo jį galop nužudyti, arba jį mąstyti naujai ir tuo nuo jo nusigrįžti. Tolydumas yra filosofijos mirtis. Filosofiją išlaiko gyvą bei gyvastingą tik pertrūkis. Tiesa, tolydumo stoką filosofijoje kai kas apgailestauja (Kantas); kai kas mėgina teikti filosofijai statybinio pobūdžio (Husserlis). Tačiau visa tai prieštarauja filosofijos ryšiui su filosofuojančiuoju asmeniu, nes kol filosofija yra “rūpestis manimi pačiu” (K. Jaspers), tol ji negali būti nei tolydi, nei statybinė. Asmuo, būdamas vienkartybė, savaime padaro ir rūpestį savimi (arba filosofija) vienkartinį. Štai kodėl filosofijų gali būti ir yra daugybė. Ir štai kodėl filosofijos istorijoje gali būti tuščių tarpsnių ir krizių, liečiančių pačius pagrindus; joje gali būti nuosmukių ir net subarbarėjimo. Nes tai priklauso ne nuo daikto sąrangos, kaip moksle, o nuo asmens savimonės: smunkant šiai savimonei mados, kolektyvo, propagandos, totalistinės valstybės įtakoje, savaime smunka ir filosofija.Statybinio pobūdžio stoka filosofijoje padaro, kad jos vyksmas negali būti vadinamas pažanga, kaip mokslo atveju. Tai nereiškia, jog filosofija būtų likusi tokia pat, kokia ji yra buvusi istorinės savo pradžios metą. Filosofijos skleidimasis yra akivaizdybė. Ir vis dėlto šis skleidimasis nėra pažanga, suprantant šiąją kaip nuolatinį bei, vieningą tobulėjimą. Tai irgi gana savotiška filosofijos savybė, galima nusakyti žodžiais, kuriais savo metu P. Čaadaevas yra nusakęs Rusijos santykį su istorija: “mes augam, bet nebręstam”. Tapačią mintį pakartojo M. Scheleris filosofijos atžvelgiu: “Kadangi metafizikai, sako jis, stinga besikaupiančios ‘pažangos’, priklausančios pozityvinio mokslo esmei, tai jai stinga ir pačios ‘pažangos’. Metafizika auga įvairiais savo tipais ir šia prasme tobulėja ūgiu, bet ji nežengia priekin”. Tai reiškia: filosofija turtėja savo pavidalu, bet ji netobulėja savo tiesa. Filosofijos istorija nėra vis gilėjąs būtybės atskleidimas, kaip to daugelis norėtų. Jokio vis naujų tiesų atradimo ir jų įglaudimo į pažinimo lobyną filosofijoje nėra.Šitaip yra filosofuojama visur, kur tikrai filosofuojama. Visur yra galynėjamasi su tuo, kas istoriškai yra praėję, bet kas filosofiškai visados tebėra. Filosofija virstų praeitimi tik tada, kai ji mirtų dabartyje. Čia tad ir glūdi filosofijos skirtybė nuo mokslo. Svarstant traukos dėsnį, jokiam mokslininkui Newtonas nėra pokalbininkas, nes čia kalba ne šio dėsnio atradėjas, o pats dėsnis. Svarstant gi judėjimo bei esmės klausimą, Parmenidas, Zeno kiekvienam mąstytojui yra pokalbininkas tiesiogine šio žodžio prasme.Literatūra:1. Nekrašas E. Filosofijos įvadas. V., 2004.2. Šliogeris A. Kas yra filosofija? V., 2003.3. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. V., 1992.4. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija. I-III, V., 2001-2004. 5.Hartmann N. Filosofijos įvadas. Vilnius, 2001, p.142-158, 159-170, 191-204