ĮVADAS
Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybėPridėtinės vertės mokestis – vienas bene plačiausiai pasaulio mokesčių sistemose naudojamų netiesioginių mokesčių, išsi¬vystęs iš apyvartos mokesčio. Lietuvoje PVM įvestas nuo 1994 m. gegužės l d. vietoje bendrojo akcizo mokesčio. PVM reglamentuoja 2002 m. kovo 5 d. įstatymas.PVM yra vienas iš vartojimo mokesčių. Vartojimo mokesčiai gali būti bendrieji (PVM, apyvartos mokesčiai) ir mokesčiai atskiroms prekių ir paslaugų rūšims (akcizai, valstybės fiskalinio monopolio mokestis, licencijų mokestis ir kt.).Istorijoje nėra žinoma atvejo, kad teoriškai sukurtas mokestis taip greitai būtų įgyvendintas praktikoje ir daugelyje šalių taptų pagrindiniu vartojimo mokesčiu.Pridėtinės vertės mokestis įvedamas gamybos pradžioje, kur jį galima lengvai nustatyti ir kontroliuoti, o paskui jis pats save kontroliuoja, t.y. nereikia tikrinti, ar kiekvieną kartą perkant šis mokestis priskaičiuojamas, nes jis jau atsispindi pirkinio kainoje. PVM įvedamas kiekvienoje gamybos bei prekybos pakopoje ir gyvuoja, kol pasiekia vartotoją, t.y. mokestis perkeliamas galutiniam vartotojui, kuris, pirkdamas prekes ar paslaugas, šį mokestį sumoka ir tampa tikruoju PVM mokėtoju. PVM labai pravartus, kai į valstybės biudžetą reikia gauti daugiau pajamų. Pridėtinės vertės mokesčio organizacija – sudėtingas mechanizmas, susidedantis iš daugelio etapų, kuriuos išnagrinėsiu šiame kursiniame darbe.Darbo tikslas – pateikti mokesčių esmę bei išnagrinėti pridėtinės vertės mokesčio organizacijos etapus, jo taikymo mechanizmą ir iš to kylančias problemas.Pridėtinės vertės mokesčio organizaciją ir jos problemas nagrinėsiu remiantis moksline literatūra, šį ir kitus Lietuvos Respublikos mokesčius reglamentuojančiais teisės aktais bei statistiniais duomenimis.
1. MOKESČIAI IR JŲ ESMĖ
Mokesčių šaknys glūdi gilioje senovėje. Pačių seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse, atliekant kasinėjimus Lagašo (dabar Irako teritorija) mieste, kuris priklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų. Ten karo metu buvo įvesti labai dideli mokesčiai, kad būtų lėšų sėkmingiems karams. Laikui bėgant, karas baigėsi, bet mokesčių našta nepalengvėjo. Pirmųjų užuominų apie mokesčius randama VI-V amžiuje prieš mūsų erą gyvenusio Ksenofonto Atėniečio traktate „Apie pajamas”.Taigi, mokesčių raida apima ilgą laikotarpį. Mokesčiai susiję su valstybių istorija. Vystantis valstybėms, keičiantis jų visuomeninėms ekonominėms formacijoms, kartu keitėsi ir valstybėse imami mokesčiai, jų ėmimo tvarka, taip pat jų mokėtojai bei apmokestinimo principai. Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Valstybių mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis, socialinėmis bei politinėmis sąlygomis. Mokesčiai ir jų ėmimo tvarka buvo nuolat keičiami, pertvarkomi ir tobulinami įvairiuose valstybių raidos etapuose.Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: „Mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka”.Akcentuojami trys esminiai mokesčių bruožai:1) privalomasis pobūdis, 2) jų ėmėjas – valstybė, 3) paskirtis – parūpinti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti.Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (127 str.) įrašyta: „Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai”.Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t. y. funkcijoms vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymu nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net ir iš kitų valstybių (dažniausiai nugalėtų kare)). Mokesčiai kaip pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas susijęs tiek su valstybės, tiek praktiškai su visų krašto ūkio subjektų ir gyventojų materialiniais interesais. Todėl teisę nustatyti valstybi¬nius mokesčius turi tik įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, veikianti visos valstybės (tautos) vardu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą valstybinius mokesčius nu¬stato Seimas, priimdamas mokesčių įstatymus. Tokiu būdu Seimas nustato Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą, mokesčio mokėto¬jus, reguliuoja kitus mokesčių surinkimą užtikrinančius santykius. Atskiri įgalinimai reguliuojant mokesčių rinkimą suteikti ir Vyriausybei.Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokestis – visuotinai privalomas mokėjimas į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir fondus, t.y. įstatymais nustatytus mokesčius privalo mokėti visi asmenys, turintys apmokestinimo objektus ar besinaudojantys jais (gaunantys pelną ar pajamas, turintys nuosavybę ar naudojantys apmokestinamą turtą ir pan.).
Mokesčių privalomumas reiškia ne tik prievolę mokėti mokestį, bet ir pareigą griežtai laikytis teisės aktais nustatytos mo¬kesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintoje mokesčio sąvokoje akcentuojama, kad mokestinė prievolė „atliekama įstatymų nustatyta tvarka”. Jeigu mokesčio mokėtojas nevykdo ar netinkamai vykdo nustatytą mokes¬tinę prievolę, jam gali būti taikomos įstatymo numatytos poveikio priemonės (priskaičiuojami delspinigiai, skiriamos baudos, taikomas priverstinis mokestinio įsiskolinimo išieškojimas, administracinės ar baudžiamosios sankcijos). Įstatymas mokestį apibūdina kaip piniginę prievolę valstybei, t.y. kaip teisinį santykį tarp mokesčio mokėtojo ir valstybės, kurio esmę sudaro mokesčio mokėtojo pareiga sumokėti nustatyto dydžio mokestį pinigais ir valstybės teisė reikalauti iš mokesčio mokėtojo (skolininko) tinkamai įvykdyti šią pareigą. Mokestis kaip piniginė prievolė reiškia, kad jis gali būti mokamas tik pinigais, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Pažymėtina, kad ir tada, kuomet mokes¬tinis įsiskolinimas padengiamas turtu (akcijomis), pastarasis įvertina¬mas pinigais, o tai reiškia, kad mokestinis įsiskolinimas padengiamas pinigais ir mokestis išsaugo savo kaip piniginės prievolės formą.Lietuvos įstatymai traktuoja mokesčius plačiąja prasme, t.y. kaip bet kokius fiskalinius instrumentus, kuriais iš juridinių ir fizinių as¬menų surenkamos lėšos viešoms (visuomeninėms) išlaidoms padengti.Pagrindinė mokesčių funkcija yra fiskalinė – gauti pajamų, reikalingų valstybės (savivaldybių) funkcijoms vykdyti. Pagal bendrą taisyklę mokesčiais surinktos lėšos neturi tikslinės paskirties – jos įskaitomos į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir naudojamos pagal to biudžeto patvirtintas išlaidų sritis Respublikos ar savivaldybių reikmėms tenkinti.Mokesčiai paskirstomi remiantis Biudžeto sandaros ir kitais mo¬kesčių įstatymais. Jeigu įstatymas nenurodo, kur turi būti kaupiami konkretūs mokesčiai, jie įskaitomi į valstybės biudžetą. Tokia pat tvarka kaupiamos ir pajamos, gautos iš delspinigių bei baudų, priskai¬čiuotų už pavėluotą, mažesnio nei reikalaujama mokesčio sumokėjimą arba nemokėjimą.Mokesčiais taip pat reguliuojama gamyba ir vartojimas, išlygi¬namos gyventojų pajamos ir net daromas poveikis demografiniams procesams (reguliuojamoji mokesčių funkcija).2. MOKESČIŲ RŪŠYS
Mokesčius kaip piniginę prievolę valstybei, svarbų jos (savivaldybės) pajamų gavimo šaltinį galima ir būtina klasifikuoti. Mokesčių klasi¬fikavimo pagrindu gali būti įvairūs kriterijai.Pagal mokesčių mokėtojų ypatybes skiriami: 1) juridinių asmenų, 2) fizinių asmenų (gyventojų),3) bendri mokesčiai.Juridiniai asmenys moka pelno, fiziniai asmenys (gyventojai) – pajamų mokestį; bend¬riems mokesčiams priklauso žyminis mokestis, valstybės rinkliava, nuompinigiai (užmokestis) už valstybinę žemę bei valstybinio fondo vandens telkinius ir t.t.Mokesčiai įskaitomi ir į valstybės (savivaldybės) biudžetą, ir į specialius fondus, todėl pagal įskaitymo tvarką jie skirstomi į: 1) valsty¬bės biudžeto, 2) savivaldybių biudžetų,3) tikslinių fondų mokesčius. Į valstybės biudžetą įskaitomi pelno, pridėtinės vertės, konsulinis mo¬kesčiai, akcizai, taip pat žyminis mokestis ir t.t. Į savivaldybių biu¬džetus įskaitomi fizinių asmenų (gyventojų) pajamų, žemės, valsty¬binės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių nuomos, įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto, prekyviečių, paveldimo ar dova¬nojamo turto mokesčiai ir t.t. Biudžetams priskirti mokesčiai (išskyrus kai kurias išimtis) pasižymi tuo, kad juos renkant gautos lėšos neturi tikslinės paskirties – jos įskaitomos į surenkamąją atitinkamo biudžeto sąskaitą ir naudojamos pagal patvirtintus to biudžeto išlaidų straips¬nius. Specialių tikslinių fondų mokesčiai (privalomojo sveikatos draudimo, įmokos į Garantinį fondą) įskaitomi į atitinkamus tikslinius fondus ir naudojami konkrečioms priemonėms, kurių įgyvendinimui specialiai įsteigtas fondas, finansuoti.Pagal apmokestinimo objekto ypatumus skiriami: 1) pelno, 2) pajamų, 3) turto,4) vartojimo mokesčiai. Pajamų mokesčiai skaičiuojami nuo bendrųjų mokesčio mokėtojo pajamų (visų įplaukų per mokestinį lai¬kotarpį), neatsižvelgiant į mokesčio mokėtojo sąnaudas pajamoms gauti (gyventojų pajamų ir pan.). Pelno mokesčių objektas yra mokesčio mokėtojo gautas pelnas (grynosios pajamos) iš jo veiklos (juridinių asmenų pelno mokestis). Skaičiuojant pelno mokesčius, reikalingi ne tik duomenys apie bend¬rąsias mokesčio mokėtojo pajamas, bet ir žinios apie jo turėtas są¬naudas pajamoms gauti. Skirtumas tarp mokesčio mokėtojo bendrųjų pajamų ir jų gavimo išlaidų sudaro pelno mokesčių objektą.Turto mokesčiai siejami su atitinkamo turto turėjimu ar jo prie¬augiu. Šių mokesčių skaičiavimui ir dydžiui neturi reikšmės nauda, kurią mokesčio mokėtojas gauna iš turto, – pats mokesčio mokėtojo turto turėjimas ar jo įgijimo faktas jau yra pakankamas pagrindas turto mokesčiams imti. Asmuo, turintis savo dispozicijoje atitinkamą turtą, privalo perduoti valstybei dalį savo nuosavybės mokesčio forma. Tai jis gali padaryti perduodamas valstybei dalį savo materialaus turto (realusis turto mokestis) arba sumokėdamas mokestį pinigais, nesu¬mažindamas valdomo turto vertės (nominalusis turto mokestis). Apmo¬kestinimo objektu gali būti ir nekilnojamasis (žemė, statiniai), ir kil¬nojamasis turtas (pinigai, vertybiniai popieriai, transporto priemonės), o mokesčio dydis dažniausiai tiesiogiai proporcingas turto vertei. Specifinis turto mokesčių porūšis yra turto prieaugio mokesčiai (paveldimo ar dovanojamo turto mokestis, turto konjunktūrinės vertės padidėjimo mokestis), skaičiuojami pagal progresinį mokesčio tarifą, o kiti turto mokesčiai — pagal proporcinį tarifą.
Vartojimo mokesčių (pridėtinės vertės mokestis, akcizas) objektas – įvairūs vartojimo reikmenys, paslaugos. Tokie mokesčiai specifiš¬ki tuo, kad jų dydis įeina į prekės ar paslaugos kainą, todėl faktiškai šiuos mokesčius moka prekių (paslaugų) vartotojai, o ne mokesčio mokėtojai pagal įstatymą (prekių gamintojai, paslaugų teikėjai bei importuotojai).Pagal apmokestinimo būdą mokesčiai yra: 1) tiesioginiai,2) ne¬tiesioginiai. Kiekviena valstybė turi savo mokestinę sandarą ir valstybinę mokes¬čių sistemą, apspręstą valstybės sandaros ypatumų. Mokestinė valsty¬bės sandara – valstybinės mokesčių sistemos nustatymas ir jos orga¬nizavimo principai, o valstybinė mokesčių sistema – valstybėje nustatyti mokesčiai, sudarantys teisiškai ir ekonomiškai pagrįstą visumą.Valstybinė mokesčių sistema priklauso nuo valstybės sandaros bei administracinio teritorinio suskirstymo ypatumų. Skiriasi valsty¬binės mokesčių sistemos federacinėse ir unitarinėse valstybėse.Pagal Konstituciją Lietuva yra unitarinė valstybė, kurios teritorija nedalijama į jokius valstybinius darinius ir kurioje valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė bei Teismas. Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo galią nustatyti vals¬tybinius mokesčius. Tai reiškia, kad Lietuvoje egzistuoja viena vals¬tybinė mokesčių sistema, paremta įstatymais.LR valstybinė mokesčių sistema
Eil. Nr. Mokesčio pavadinimas Mokesčio įvedimo data1. Pridėtinės vertės mokestis 1993-12-222. Akcizo mokestis 1994-04-123. Gyventojų pajamų mokestis 2003-01-014. Pelno mokestis 2001-12-205. Įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokestis 1994-07-206. Žemės mokestis 1992-06-257. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius 1991-03-218. Naftos ir dujų išteklių mokestis 1992-10-079. Mokestis už aplinkos teršimą 1991-04-0210. Konsulinis mokestis 1994-06-2311. Žyminis mokestis Įteisintas CK (nuo 1964 m.)12. Valstybės rinkliava 200-06-1313. Prekyviečių mokestis 1993-11-2314. Atskaitymai nuo pajamų Kelių priežiūros ir plėtros programai 2000-10-1215. Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis 1995-06-1316. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos 1996-05-2117. Nuompinigiai (užmokestis už valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių nuomą 1993-08-0318. Įmokos į Garantinį fondą 2000-09-1219. Azartinių lošimų mokestis 2001-05-1720. Mokestis už pramoninės nuosavybės objektų registravimą 2001-06-0521. Cukraus mokestis 2002-01-2422. Baltojo cukraus virškvočio mokestis 2002-01-2423. Prekių apyvartos mokestis 2002-05-21
1 lentelė
3. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS IR JO REIKŠMĖ
Pridėtinės vertės mokestį (PVM, angliškai – Value Added Tax) išrado prancūzas M. Lore. 1954m. jis aprašė šio mokesčio veikimo schemą ir pasiūlė jį įvesti vietoj apyvartos mokesčio, siekiant pašalinti jam būdingą vadinamąjį “kaskadinį efektą” (mokesčio tarifas taikomas bendrajai prekės vertei, akumuliuotai visose ankstesnėse prekių judėjimo stadijose). Prancūzijoje galutinai PVM įvestas tik 1968 m. ir sparčiai plito kitose šalyse. Vokietija tapo antrąja šalimi, kurioje įsigaliojo PVM (1963 m.). Iki šių metų PVM visa jėga neveikė ne vienoje šalyje. Prie šio mokesčio plitimo prisidėjo ir Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) 1967 m. balandžio mėnesį priimtos I ir III Direktyvos, pagal kurias EEB šalys PVM privalėjo įvesti kaip pagrindinį netiesioginį mokestį. 1957 m. šalys, pasirašiusios Romos sutartį, įkūrė Europos Ekonominę Sąjungą; jos tikslas buvo sukurti vieningą Europos rinką, kuri atsvertų JAV ir Japonijos ekonominį potencialą. PVM yra vienas iš vartojimo mokesčių. Vartojimo mokesčiai gali būti bendrieji (PVM, apyvartos mokesčiai) ir mokesčiai atskiroms prekių ir paslaugų rūšims (akcizai, valstybės fiskalinio monopolio mokestis, licencijų mokestis ir kt.).Specialistai mano, kad galutinai mokestį įvesti galima maždaug per dvejus metus. JAV apie dvejetą metų vyko analitinis darbas, ir Kongrese debatai baigėsi sprendimu šio mokesčio neįvesti.Tai kodėl gi PVM toks populiarus? Kiekvienos šalies vyriausybė siekia gauti į biudžetą kuo daugiau mokestinių įplaukų, o PVM tam yra parankus. Šis mokestis turi plačią apmokestinimo bazę, nesudėtinga apmokestinti paslaugas, mokesčio veikimo mechanizmas trukdo išvengti apmokestinimo, lengva jį surinkti, ypač kai yra vienas tarifas, nors taip mano ir ne visi mokesčių ekspertai. Europos Sąjungos PHARE programos atstovas Lietuvoje Antonis Varmingtonas (Anthony Warmington) teigia, kad šalys, kuriose imamas PVM, linkusios manyti, jog, norint turėti efektyvesnę ekonomiką, reikia teikti pirmenybę vartojimo mokesčiams, o ne pajamų mokesčiams. Didesni pajamų mokesčiai neskatina įmonių veiklos, o tai silpnina krašto ekonomiką. Vartojimo mokesčiai, priešingai, skatina šalies ekonomikos augimą. Tai įrodė kitų šalių patyrimas.Kartu PVM įvedimas dažnai skatina vyriausybę siekti vis didesnių pajamų į biudžetą. Todėl reikėtų PVM kiek apriboti, kad vyriausybei nekiltų noras įgyvendinti kraštui per brangių iš biudžeto finansuojamų programų, ir neapsunkintų piliečių vartojimo mokesčiu. Užsienio šalių patirtis rodo, kad PVM įvedimas į praktiką yra sudėtingas procesas. Vis dėlto nėra paprasta valdyti didžiulius mokestinių pinigų srautus ir jų mokėtojus. Tai pajutome ir Lietuvoje. Visų pirma PVM įvedimui nebuvo pasiruošę gamintojai ir prekybininkai, apskaičiuojantys ir pervedantys mokestį į biudžetą, taip pat ir mokesčių mokėtojai. Verslininkai prekėms ir paslaugoms pirkti turėjo išleisti 15, o vėliau 18 proc. Daugiau grynųjų pinigų, o pradedantys veiklą asmenys arba tie, kurių metinė apyvarta mažesnė nei 5000 litų, negalėjo daryti PVM atskaitos. Be to, šį mokestį grąžinti iš biudžeto yra keblu, ir dažnai tai susiję su juridinių ar fizinių asmenų veiklos apskaitos patikrinimu. Įvedus PVM, nebuvo sumažinti ar panaikinti kiti mokesčiai, tad žymiai išaugo prekių kainos, o jų nekompensavo nei didinami atlyginimai, nei kitos lengvatos. Taigi sunkiausia mokesčio našta teko vartotojams, nes pirmo būtinumo prekes jie vis tiek perka ir už aukštesnę kainą. Nors PVM įstatymas laikomas vienu geriausiai parengtų mokesčius reglamentuojančių įstatymų Lietuvoje (parengtas pagal Europos Sąjungos šalių principus), tačiau praktiškai pritaikant šio mokesčio įstatymą ir instrukcijas bei nutarimus, ūkio subjektų buhalteriai ir finansininkai susiduria su daugybe problemų bei neaiškumų. Sakoma, kad trys iš keturių mokesčiams skirtų klausimų, kuriuos mėgina išsiaiškinti praktikai, yra susiję su pridėtinės vertės mokesčiu.
Kas gi moka PVM Lietuvoje? Bendrąja prasme, PVM moka juridiniai ar juridinio asmens teisių neturinčios įmonės, užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai (čia nepriskiriamos užsienio įmonių atstovybės bei jų skyriai Lietuvoje, neturintys juridinio asmens teisių ir negalintys užsiimti savarankiška ūkine-komercine veikla), fiziniai asmenys. Visas Lietuvoje veikiančias įmones galima suskirstyti į PVM mokėtojas (privalo imti PVM ir sumokėti jį į biudžetą) ir nemokėtojas (negali imti PVM).4. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESČIO ORGANIZAVIMAS
PVM yra netiesioginis mokestis, kuriuo apmo¬kestinamas įvairių prekių tiekimas bei paslaugų teikimas. PVM dydis yra įskaičiuojamas į prekės (paslaugos) kainą. Jį sumoka prekės (paslaugos) vartotojas, nors įstatyminiu PVM mokėtoju išlieka prekės (paslaugos) tiekėjas (teikėjas).PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, atitinkantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) ši veikla turi vykti Lietuvoje; 3) prekes tiekti (paslaugas teikti) turi apmokestinamasis asmuo, vykdydamas ekonominę veiklą, t.y. veiklą, kuria yra siekiama gauti pajamų (išskyrus darbo veiklą, valstybės ir savivaldy¬bių, jų institucijų ar kitų viešųjų juridinių asmenų veiklą, taip pat akcijų bei kitų vertybinių popierių, banko indėlio, banko sąskaitos, banko kortelės sąskaitos turėjimą, atsitiktinius san¬dorius). Importo PVM objektas yra prekių importas, kai dėl importuojamų prekių pagal Muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei. Prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita – faktūra ar kitas vietoj PVM sąskaitos – faktūros prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas apskaitos dokumentas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Jeigu už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą dokumentas neišrašytas, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykiui, kuris įvyksta anksčiau, kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama, arba gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą. Tais atvejais, kai už prekes arba paslaugas visiškai ar iš dalies atlyginama prieš prekių perdavimą ar paslaugų suteikimą, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai gaunamas toks visiškas ar dalinis atlygis, jeigu pagal sandorio sąlygas šios prekės bus perduotos arba visos paslaugos suteiktos ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos (netaikomos tais atvejais, kai apmokestinamoji vertė yra maža). Prievolė apskaičiuoti PVM už prekę, suvartotą PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti, arba paslaugą, suteiktą PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti, atsiranda, kai tokia prekė suvartojama arba paslauga suteikiama. Prievolė apskaičiuoti PVM už pasigamintą ilgalaikį materialųjį turtą atsiranda, kai pasigamintas turtas pradedamas naudoti PVM mokėtojo ekonominėje veikloje. Importo PVM apskaičiavimo momentu laikomas momentas, kai pagal Muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei. 4.1. PVM APSKAIČIAVIMAS
Už tiekiamas prekes arba teikiamas paslaugas, taip pat importuojamas prekes PVM apskaičiuojamas taikant toms prekėms arba paslaugoms nustatytą PVM tarifą, galiojantį prievolės apskaičiuoti PVM už tiekiamas prekes ar teikiamas paslaugas atsiradimo momentu arba importo skolos muitinei atsiradimo momentu. PVM skaičiuojamas nuo apmokestinamosios vertės, kurią sudaro atlygis (be PVM), gautas (turimas gauti) prekių tiekėjo (paslaugų tei¬kėjo) arba jo vardu trečiojo asmens.Nustatant apmokestinamąją vertę įskaitomi:1) visi mokesčiai ir rinkliavos, išskyrus patį PVM;2) įpakavimo, transportavimo, draudimo ir kitos su prekių tie¬kimu (paslaugų teikimu) susijusios išlaidos;3) subsidijos ir dotacijos, turinčios įtakos galutinei prekės (pa¬slaugos) kainai.Į apmokestinamąją vertę nėra įtraukiamos:1) nuolaidos, suteikiamos prekės tiekimo (paslaugos teikimo) metu;2) sumos, PVM mokėtojo gautos kaip kompensacija išlaidoms, patirtoms atliekant mokėjimus tretiesiems asmenims pirkėjo vardu, jo naudai ir jo sąskaita, padengti;3) netesybos.Importuojamų prekių apmokestinamąją vertę sudaro šių prekių muitinė vertė, prie jos pridedant:1) už šias prekes sumokėtus (sumokėtinus) ne Lietuvoje nustaty¬tus mokesčius, muitus ir kitas įmokas;2) Lietuvoje nustatytus importo muitus ir mokesčius (išskyrus PVM);3) prekių vežimo, draudimo ir kitas išlaidas.Paprastai apmokestinamąją vertę apskaičiuoja pats prekių tiekėjas (paslaugos teikėjas). Tačiau tais atvejais, kai tikrinant tiek tiekėją, tiek pirkėją mokesčio administratoriui kyla pagrįstų įtarimų, kad pre¬kės (paslaugos) apmokestinamoji vertė yra dirbtinai sumažinta (pa¬didinta), jis turi teisę pats apskaičiuoti apmokestinamąją vertę pagal rinkos kainą.
Išsiaiškinus prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę ir PVM tarifus galima apskaičiuoti ir PVM sumą, mokamą į biudžetą. Užsienio šalyse PVM apskaičiuojamas, taikant keturis metodus:1) tiesioginį atimties,2) netiesioginį atimties,3) tiesioginį sudėties4) netiesioginį sudėties.
Metodai Atimties Sudėties Tiesioginis t (O – I) t (W + P) Netiesioginis t (O) – t (I) t(W) + t(P)
2 lentelėSimbolių reikšmės:O – įplaukos už parduotas prekes ir paslaugas (output); I -sąnaudos žaliavoms ir panašioms prekėms bei paslaugoms (input);W – išmokėtas darbo užmokestis;
P – gautas pelnas; t – mokesčio tarifas.Plačiausiai paplitęs netiesioginis atimties metodas. Jo pranašumai: leidžia mokesčio tarifą taikyti tiesiogiai sandorio metu (techniniu, juridiniu pobūdžiu pranašesnis); geriau tinka, kai yra nevienodi tarifai; mokestį galima apskaičiuoti ne tik per metus, ketvirtį, mėnesį, bet ir kas dieną. Šis metodas taikomas, naudojant sąskaitas – faktūras, jis netgi vadinamas sąskaitų – faktūrų metodu. Tuo tarpu sudėties metodai nepopuliarūs dėl neigiamo psichologinio požiūrio, kadangi korporacijos į PVM gali žiūrėti kaip į dar vieną mokestį nuo jų pelno, o darbuotojai – kaip į dar vieną mokestį nuo jų darbo užmokesčio. PVM mokėtojai į biudžetą moka PVM skirtumą (iš gaunamos mokesčio sumos už parduotas prekes ar paslaugas atimama sumokėta mokesčio suma tiekėjams). Toks PVM mokėjimo į biudžetą mechanizmas veikia ir Lietuvoje, nes antraip ta pati vertė būtų apmokestinama kelis kartus, chaotiškai didėtų kainos.4.2. PVM TARIFAI
Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atvejais bei importuojamoms prekėms, kai netaikomas lengvatinis ar nulinis PVM tarifas, taikomas standartinis 18 procentų PVM tarifas.Pvz.: Įmonė, užsiimanti statyba, savo veiklai vykdyti 2002 m. liepos mėnesį iš kitų PVM mokėtojų įsigijo už 100000 tūkst. litų statybinių medžiagų, įvairių santechnikos dirbinių, kurių 18000 Lt pirkimo PVM įtraukė į atskaitą. Įmonė 2002 m. rugsėjo mėnesį vaikų darželiui neatlygintinai atidavė statybinių medžiagų už 7000 Lt. Kadangi šių statybinių medžiagų pirkimo PVM buvo įtrauktas į atskaitą, tai toks neatlygintinas statybinių medžiagų perdavimas laikomas priekių tiekimu už atlygį ir nuo perduotų medžiagų vertės apskaičiuojama 18 proc. PVM suma – 1260 Lt (7000 x 18 proc.). Lengvatinis 5 procentų PVM tarifas taikomas: 1) keleivių vežimo nustatytais reguliaraus susisiekimo maršrutais, keleiviniais traukiniais paslaugoms, taip pat keleivių bagažo vežimo paslaugoms; 2) knygoms, laikraščiams ir žurnalams; 3) vaistams ir medicinos prekėms (sąrašą tvirtina LR Vyriausybė); 4) turizmo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka teikiamoms viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms; 5) ekologiškai švariems maisto produktams (reikalavimus jiems nustato LR Vyriausybė); 6) šviežiai atšaldytai mėsai ir valgomiems subproduktams (išskyrus naminių paukščių mėsą ir jų valgomus subproduktus), jei jie atitinka patvirtintus standartus; 7) šviežiai atšaldytai, užšaldytai, giliai užšaldytai naminių paukščių mėsai ir jų valgomiems subproduktams, jei jie atitinka patvirtintus standartus. Lengvatinis 9 procentų PVM tarifas taikomas gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, apšiltinimo ir projektavimo, inžinerinių tinklų statybos bei teritorijų tvarkymo paslaugoms, už kurias apmokama valstybės ir savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų ir valstybės specialiųjų fondų lėšomis. Ne visos realizuojamos prekės ir paslaugos yra apmokestinamos PVM. Tai:1) asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos, kurias teikia sveikatos priežiūros įstaigos bei fiziniai asmenys, nu¬statyta tvarka įgiję tam teisę;2) socialinės paslaugos, kurias teikia vaikų ir jaunimo globos institucijos, senelių ir (arba) neįgaliųjų globos (rūpybos) ins¬titucijos ar kiti pelno nesiekiantys juridiniai asmenys;3) ikimokyklinis ugdymas, pradinio, pagrindinio, vidurinio, aukštesniojo ir aukštojo išsilavinimo teikimas;4) visų meno rūšių, kultūros renginiai;5) draudimo ir perdraudimo paslaugos;6) paskolų teikimas;7) pašto mokos ženklai;8) gyvenamųjų patalpų ir kitų nekilnojamųjų daiktų nuoma;9) pastatų pardavimas;10) diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų oficialiai veiklai įvežamos ir kitos įstatyme nurodytos importuojamos prekės bei t.t.Pvz.: Draudimo įmonė ,,Gyvybė”, turinti Draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos licenciją gyvybės draudimo veiklai taip pat sudaro ne gyvybės draudimo sutartis. Ši įmonė, sudarydama draudimo sutartis su klientais (tiek gyvybės, tiek ne gyvybės draudimo), PVM nuo draudimo įmokų neskaičiuojaLaikinai, iki 2003 m. gruodžio 31 d., PVM neapmokestinami karstai, vainikai, laidojimo paslaugos, žemės ūkio subjektų paslaugos žemės ūkiui, tradicinių dailiųjų amatų dirbiniai ir t.t.Pagal PVM įstatymo nuostatas PVM apmokestinamu prekių (paslaugų) tiekimu laikomas prekių ir paslaugų, apmokestinamų standartiniu PVM tarifu (18 proc. dydžio), lengvatiniais 9 proc. ir 5 proc. bei 0 (nuliniu) PVM tarifu, tiekimas. Todėl nesvarbu, kokio dydžio PVM pagal PVM įstatymą mokėtojui priklauso apskaičiuoti už savo tiekiamas PVM apmokestinamas prekes ir paslaugas, jis turi teisę įtraukti į PVM atskaitą šiai PVM apmokestinamai veiklai įsigytų prekių ir paslaugų visą pirkimo (importo) PVM sumą. Pvz.: Autobusų parko teikiamos keleivių vežimo paslaugos savivaldybių nustatytais maršrutais apmokestinamos taikant 5 proc. PVM tarifą. Autobusų parkas, PVM mokėtojas, įsigyja degalus, autobusų atsargines dalis ir kitas prekes bei paslaugas, apmokestinamas 18 proc. PVM . Neatsižvelgiant į tai, kad už savo teikiamas keleivių vežimo paslaugas autobusų parkas skaičiuoja tik 5 proc. dydžio PVM, jis turi teisę įtraukti į PVM atskaitą įsigytų prekių ir paslaugų, apmokestinamų 18 proc. dydžio PVM, pirkimo (importo) PVM.Kompensacinis 6 procentų PVM tarifas taikomas ūkininkams, jeigu:1) ūkininko (visų šeimos narių) realizacinės pajamos per metus neviršija 100 000 Lt;2) ūkininko ūkis yra įregistruotas nustatyta tvarka arba turi že¬mės suteikimo asmeniniam ūkiui dokumentus;
3) įregistruotas ūkininko ūkio ar suteiktas asmeniniam ūkiui žemės plotas nėra didesnis kaip 7 ha.Jeigu ūkininkas, atitinkantis šiuos reikalavimus, įsiregistruoja PVM mokėtoju bendra tvarka, jam kompensacinis tarifas netaikomas. Taip pat tokios teisės neturi ūkininkas, jei bent vienas jo ūkio narys įregistruotas PVM mokėtoju. Asmuo, pageidaujantis įgyti teisę į kompensacinį tarifą, privalo įsiregistruoti į ūkininkų, kuriems taikoma kompensacinio PVM tarifo schema, registrą. PVM tarifo taiky¬mas reiškia, kad ūkininkui suteikiama teisė gauti iš savo produkcijos pirkėjų (jei jie yra apmokestinamieji asmenys) kompensacinį priedą, lygų sumai, gautai nustatytą 6 proc. Tarifą padauginus iš parduotos žemės ūkio produkcijos (suteiktų paslaugų) apmokestinamosios vertės. Tačiau tokie ūkininkai neturi teisės į PVM atskaitą.Atskirais įstatymo nustatytais atvejais Vyriausybei suteikta teisė nustatyti prekių tiekimo bei paslaugų teikimo atleidimo nuo PVM mokėjimo sąlygas bei apribojimus, taip pat detalius PVM neapmo¬kestinamų prekių (paslaugų) sąrašus, pavyzdžiui, Vyriausybė 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 861 patvirtino PVM neapmokestinamų pašto paslaugų sąrašą; finansų ministras savo 2002 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 157 patvirtino PVM neapmokestinamų finansinių paslaugų sąrašą ir t.t.Įvairiose užsienio šalyse PVM tarifai yra labai skirtingi – tarifų skirtingumas siekia 15 ir daugiau proc. Pavyzdžiui, Japonijoje jis yra tik simbolinis – 3 proc. nuo pridėtinės vertės. Daugelyje Europos šalių išskiriamas pagrindinis ir lengvatiniai tarifai (maisto produktams ir kitiems būtiniems žmogui daiktams). Pavyzdžiui, Vokietijoje pagrindinis – 15, ir lengvatinis – 7 proc., atitinkamai Bulgarijoje – 18 ir 6, Austrijoje 20 ir 10; 12, Ispanijoje – 16 ir 4; 7, Vengrijoje – 25 ir 12, Prancūzijoje – 20,6 ir 2, Liuksemburge – 15 ir 3, Italijoje – 19 ir 4 proc. ir pan. Tuo tarpu Lenkijoje, Rumunijoje ir kitose šalyse taikomi tik pagrindiniai tarifai (atitinkamai 22; 21,5 proc.). Baltijos šalyse pagrindinis tarifas yra 18 proc. Tokia PVM tarifų įvairovė leidžia manyti, kad atskiros šalys juos nustato priklausomai nuo biudžetinių pajamų poreikio (biudžeto deficito), kartu atsižvelgdamos į šalies socialinį ekonominį išsivystymą bei vartotojų – PVM mokėtojų perkamąjį pajėgumą. Mažiausi šio mokesčio tarifai yra Liuksemburge, Vokietijoje (15 proc.), nedideli Ispanijoje, Portugalijoje (16 proc.), didžiausi –Danijoje, Švedijoje, Vengrijoje (25 proc.). Pasaulinio mokesčių kodekso autorių (W. M. Hussey, D. C. Lubick) nuomone, optimalus PVM apskaičiavimui pasirinktas dydis turėtų būti 15 proc. nuo apmokestinamosios vertės.4.3. PVM MOKĖTOJAI IR JŲ REGISTRAVIMAS
PVM požiūriu visi ūkio subjektai skirstytini į PVM mokėtojus ir as¬menis, PVM nemokančius. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra tai, kad pirmieji privalo imti PVM už savo tiekiamas prekes (teikiamas paslau¬gas) ir pervesti jį į biudžetą, tuo tarpu antrieji tokios prievolės neturi. PVM mokėtojas – apmokestinamasis asmuo, mokesčio administratoriaus įregistruotas PVM mokėtoju. Tam, kad asmuo taptų PVM mokėtoju, jis turi verstis prekių tiekimu ar paslaugų teikimu siekdamas gauti pajamų (gamyba, pre¬kyba, žemės ūkio veikla, žuvininkystė, kasyba ir kt.) ir uždirbti tam tikro dydžio atlygį už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes (suteiktas paslaugas).Visi PVM mokėtojai turi būti registruojami PVM mokėtojų re¬gistre vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2002 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintomis PVM mokėtojų įregistravimo į PVM mokėtojų registrą / išregistravimo iš PVM mokė¬tojų registro taisyklėmis.Asmenys PVM mokėtojais gali būti registruojami privalomai ir sava¬noriškai. Privalomai mokesčio mokėtojais registruojami:1) LR juridiniai ir fiziniai asmenys, kurių pajamos (įplau¬kos) už realizuotas prekes ar suteiktas paslaugas per metus viršija 100 000 Lt;2) užsienio apmokestinamieji asmenys, teikiantys Lietuvoje paslaugas (realizuojantys prekes) nepriklausomai nuo gauto už tai atlygio sumos (tokius asmenis privalo registruoti Lie¬tuvoje turimas užsienio apmokestinamojo asmens padalinys, o jei jo nėra – užsienio asmens paskirtas fiskalinis agentas, atitinkantis nustatytus reikalavimus).Užsienio apmokestinamieji asmenys gali būti neregistruojami PVM mokėtojais, jeigu jie tiekia prekes (teikia paslau¬gas), kurios nėra PVM objektas ir neapmokestinamos PVM arba kurios pagal įstatymą būtų apmokestinamos 0 procentų tarifu, taip pat asmenys, už kurių teikiamas teisines, konsultacines, audito, reklamos ir kitas paslaugas PVM apskaičiuoja ir sumoka šių paslaugų pirkėjai.Savanoriškai PVM mokėtojais gali registruotis asmenys, ketinantys vykdyti atitinkamą ekonominę veiklą, taip pat asmenys, jau vykdantys ekonominę veiklą, nors jų gautas atlygis per metus yra mažesnis nei 100 000 Lt.Registruojama pagal apmokestinamojo asmens prašymą, pa¬duodamą tam apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skyriui, kuriame jis įregistruotas mokesčio mokėtoju. Asmuo, kuris PVM mokėtoju registruojamas privalomai, prašymą turi pateikti ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki to mėnesio, kurį numatoma, kad jo gautas atlygis bus didesnis nei 100 000 Lt, arba užsienio apmokestinamasis asmuo pradės veiklą Lietuvoje. Savanoriškai registruojantis asmuo prašymą pateikia ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki tos mėnesio dienos, nuo kurios jis pageidauja būti įregistruotas PVM mokėtoju.Kai kuriais atvejais mokestinės prievolės įvykdymui užtikrinti vietos mokesčio administratorius privalo pareikalauti, kad registruo¬jant apmokestinamąjį asmenį PVM mokėtoju būtų pateiktas Lietuvoje įsteigtos ir veikiančios banko įstaigos ar draudimo įmonės išduotas laidavimo arba garantijos iki l metų dokumentas, pagal kurį laiduo¬tojas (garantas) įsipareigoja įvykdyti registruojamo PVM mokėtoju apmokestinamojo asmens mokestines prievoles, jeigu šis jų neįvykdys arba įvykdys netinkamai, pavyzdžiui, tada, kuomet mokesčių administratorius turi žinių, kad nei pats pra¬šymą registruotis pateikęs apmokestinamasis neribotos civilinės atsa¬komybės asmuo, nei jo savininkas ar tikrieji nariai neturi jokio priva¬lomo registruoti turto susigrąžinto ar nesu¬mokėto PVM yra įtariamasis, kaltinamasis ar teisiamasis, taip pat kitais numatytais atvejais.
Apmokestinamasis asmuo turi būti įregistruotas PVM mokėtoju per 5 darbo dienas nuo visų reikiamų dokumentų pateikimo (jeigu atsi¬sakoma registruoti, apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skyrius per 5 darbo dienas turi pranešti apmokestinamajam asmeniui priežastis). Įregistruotam PVM mokėtoju asmeniui suteikiamas PVM mokė¬tojo kodas ir išduodamas registracijos pažymėjimas.Įregistruotas PVM mokėtoju apmokestinamasis asmuo gali būti išregistruotas, jeigu:1) jo pajamos (įplaukos) per metus nepa¬siekia 100 000 Lt;2) per metus atlygis gautas tik iš veik¬los, kuriai naudojamų prekių (paslaugų) pirkimo (importo) PVM negali būti atskaitomas.Užsienio apmokestinamasis asmuo gali būti išregistruotas iš PVM mokėtojų, jeigu:1) visiškai nutraukia veiklą Lietuvoje;2) per metus Lietuvoje vykdė veiklą, kuriai nereikalaujamas PVM mokėtojo registravimas.Vietos mokesčių administratoriaus iniciatyva iš PVM mo¬kėtojų gali būti išregistruoti asmenys:1) nepateikę PVM deklaracijų už 12 mėnesių iš eilės laikotarpį;2) per 12 mėnesių iš eilės laikotarpį deklaravę tik veiklą, kuriai naudojamų prekių (paslaugų) pirkimo (importo) PVM negali būti atskaitomas;3) per 12 mėnesių iš eilės laikotarpį deklaravę, kad negavo paja¬mų (įplaukų).Iš PVM mokėtojų registro yra išregistruojami juridiniai asmenys, paaiškėjus, kad jie buvo įsteigti siekiant savanaudiškų, visuomenei priešiškų tikslų, taip pat paaiškėjus, kad PVM mokėtojas įsteig¬tas ar įregistruotas pagal pamestus, dingusius, pavogtus, suklastotus dokumentus, arba jei asmuo, pagal kurio dokumentus PVM mokėtojas yra įsteigtas ar įregistruotas, raštu neigia jį steigęs ar įregistravęs; nepateikus bent vienos PVM deklaracijos, jeigu mokesčio administ¬ratorius turi įrodymų, kad per tą laikotarpį asmuo tiekė prekes (teikė paslaugas), arba paaiškėjus, kad jo vardu įsigytus apskaitos dokumentų blankus naudoja kiti asmenys, taip pat juridiniai asmenys, nepateikę reikalaujamų laidavimo (garan¬tijos) dokumentų. PVM mokėtojas privalo: 1) tvarkyti apskaitą ir turėti visus įstatymo reikalaujamus dokumentus; 2) laikytis teisės aktų reikalavimų dėl prekių tiekimo ir paslaugų teikimo įforminimo; 3) teikti reikalaujamas PVM deklaracijas ir nustatyta tvarka bei terminais mokėti į biudžetą apskaičiuotą mokėtiną PVM ir avansinius PVM mokėjimus. Prekių tiekimą arba paslaugų teikimą PVM mokėtojas privalo įforminti nustatytos formos PVM sąskaita-faktūra, išskyrus tuos atvejus, kai prekių tiekimas arba paslaugų teikimas gali arba turi būti įforminamas kitais apskaitos dokumentais.4.4. PVM MOKĖJIMO TVARKA
Mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, PVM mokėtojai privalo sumokėti į biudžetą skirtumą tarp pardavimo ir pirkimo PVM (išskyrus tuos atvejus, kai pagal įstatymą PVM privalo mokėti pirkėjas (klien¬tas).Pirkimo PVM – PVM suma, sumokėta arba priklausanti sumo¬kėti už įsigytas prekes (paslaugas), taip pat apskaičiuota už pasiga¬mintą ilgalaikį materialųjį turtą. Pirkimo PVM galima skirstyti į atskai¬tomą ir neatskaitomą PVM.Pardavimo PVM – PVM suma, kuri yra apskaičiuota ar turi būti apskaičiuota už parduotas prekes (teikiamas paslaugas). PVM ataskaita yra pirkimo (importo) PVM dalis. Teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai, jeigu:1) prekės (paslaugos), skirtos PVM apmokestinamosioms pre¬kėms tiekti (paslaugoms teikti);2) prekės (paslaugos) skirtos tiekti prekes (teikti paslaugas, iš¬skyrus draudimo ir finansines) už Lietuvos ribų, kai toks tie¬kimas nebūtų apmokestinamas PVM, jei vyktų Lietuvoje.PVM mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo (fiziniam asmeniui – kalendorinis pusmetis, jei jis nesikreipia į vietos mokesčio administratorių su prašymu mokestiniu laikotarpiu laikyti kalendorinį mėnesį). Tačiau tais atvejais, kai visos PVM mokėtojo pajamos iš ekonominės veiklos per praėjusius kalendorinius metus neviršijo 200 000 Lt, jis gali kreiptis į mokesčio administratorių su prašymu mokestiniu laikotarpiu jam laikyti kalendorinį pusmetį. Su tokiu pat prašymu gali kreiptis ir naujai įsteigti PVM mokėtojai, jei numato, kad einamaisiais kalendoriniais metais jų pajamos iš ekonominės veiklos neviršys 200 000 Lt. Be to, dėl kitokio nei kalendorinis mėnuo, bet ne ilgesnio nei 60 dienų, mokestinio laikotarpio nustatymo gali kreiptis juridinis ar užsienio apmokestinamasis asmuo, jeigu toks laikotarpis būtų jam patogesnis.PVM mokamas pagal PVM deklaraciją, kuri turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 d. (kai mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo); iki kito pusmečio pirmo mėnesio 25 d. (kai mokestinis laikotarpis yra kalendorinis pusmetis); per 25 dienas nuo individualiai juridiniam ar užsienio apmokestinamajam asmeniui nu¬statyto mokestinio laikotarpio pabaigos. Tais atvejais, kai PVM atskai¬ta tikslinama, iki kitų metų spalio l d. PVM mokėtojai turi pateikti ir metinę PVM deklaracija. Mokėtina už mokestinį laikotarpį PVM suma turi būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę nustatyti avansinius PVM mokėjimus PVM mokėtojams, kurių vidutinė kalendoriniam mėnesiui tenkanti mokėtina PVM suma 3 mėnesius iš eilės viršija Vyriausybės nustatytą 100 000 Lt ribą. Visais atvejais PVM yra įskaitomas į valstybės biudžetą. Jeigu per mokestinį laikotarpį susidaro PVM skirtumas (dėl PVM atskaitos tikslinimo), jis pirmiausia įskaitomas vadovaujantis Mokesčių admi¬nistravimo įstatymu mokesčio mokėtojo mokestinei nepriemokai deng¬ti. Likęs neįskaitytas PVM skirtumo likutis, jo dalis neviršijant įstaty¬mo nustatyto dydžio gali būti grąžinta PVM mokėtojui, jeigu:
1) jis yra sumokėjęs visus mokesčius, delspinigius, baudas, pa¬lūkanas už suteiktas mokestines paskolas arba tokių įmokų mokėjimas jam yra atidėtas, dėl jų atidėjimo pateiktas prašy¬mas, dėl jų vyksta ginčas, pateiktas prašymas dėl atsiskaitymo akcijomis (turtu);2) nėra įsigaliojęs nutarimas skirti baudą už piktybinį mokesčių įstatymų pažeidimą arba nuo tokio pažeidimo padarymo yra praėję 3 metai.PVM skirtumo grąžinimas (įskaitymas) sustabdomas, kai tirian¬čios nusikaltimus institucijos pateikia mokesčio administratoriui duo¬menis apie pradėtą PVM mokėtojo veiklos tyrimą dėl nusikalstamos veiklos, jei tai susiję (gali būti susiję) su netinkamu PVM mokėtojo prievolių įvykdymu.Teisę susigrąžinti Lietuvoje sumokėtą PVM turi ir užsienio apmo¬kestinamieji asmenys, įsikūrę tose valstybėse, kuriose sumokėtą PVM ar jam tapatų mokestį gali susigrąžinti Lietuvos subjektai. Pažymėtina, kad įstatymas numato ir kai kurių prekių ypatingo apmokestinimotvarką (schemą). Specialiosios PVM apmokestinimo schemos taikomos turizmopaslaugoms, naudotoms prekėms, meno kūriniams ir pan.4.5. PVM KONTROLĖ IR SANKCIJOS UŽ ORGANIZAVIMO TVARKOS PAŽEIDIMUS
PVM kontroliuoja valstybinė mokesčių inspekcija. Valstybinė mokesčių inspekcija kontroliuoja PVM mokėjimą ir už importuotas prekes, jeigu jų importo PVM įskaitomas PVM įstatymo nustatyta tvarka. PVM nepriemokos, taip pat su jomis susijusios baudos ir (arba) delspinigiai išieškomi įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčio mokėtojams delspinigiai skaičiuojami Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. PVM mokėtojams, pažeidusiems nustatytą PVM apskaičiavimo, mokėjimo tvarką, taikomos sankcijos, numatytos Mokesčių administ¬ravimo įstatyme. Kartu yra ir specifinių atsakomybės priemonių. Jeigu PVM mokėtojas per nustatytą terminą nepateikia PVM deklaracijos, už tą laikotarpį mokėtina PVM suma didinama (grąžintina PVM suma mažinama) l procentu. Nustačius, kad PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną PVM sumą (padidino grąžintiną PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina (mažina¬ma grąžintina) PVM suma ir skiriama 10-50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda. Nustačius, kad as¬muo, nesantis PVM mokėtoju, tačiau pagal įstatymą privalėjęs mokėti PVM, jo nesumokėjo, apskaičiuojama mokėtina PVM suma ir skiriama 10-50 procentų jos dydžio bauda.
5. PVM TAIKYMO PROBLEMOS
Pridėtinės vertės mokestį moka galutiniai prekių ir paslaugų vartotojai, todėl verslininkams bei jų įmonėms šis mokestis yra svarbus šiais aspektais:Verslininkai, pirkdami įvairias prekes ir paslaugas, turi mokėti kainą su PVM, todėl iš karto turi investuoti daugiau pinigų.Pagrindinės paminėtinos problemos, susijusios su PVM organizacija:1) PVM mokėtojai gali būti juridiniai ir fiziniai asmenys, tačiau negaunantys atitinkamo pajamų kiekio, jie privalo registruotis savanoriškai.2) PVM mokėtojais privalo registruotis ir vesti šio mokesčio apskaitą visi juridiniai ir fiziniai asmenys, kurių realizavimo pajamos per 12 mėn. pasiekia 100 000 litų. Už teisingą PVM apskaitos vedi¬mą, deklaravimą ir savalaikį priskaičiuotų pinigų mokėjimą vals¬tybinei mokesčių inspekcijai atsakingi mokesčio mokėtojai.3) PVM mokesčio grąžinimas iš biudžeto yra susijęs su papildo¬momis procedūromis, tarp jų ir mokesčio mokėtojo veiklos ap¬skaitos patikrinimu.Nors tikrasis šio mokesčio mokėtojas yra galutinis prekės ar paslaugos vartotojas, tačiau verslo vystymui šis mokestis turi nemažą įtaką, kadangi su juo susijęs parduodamų prekių kainų lygis, verslo investicijų apimtys, verslininko pajamų apmokestinimo lygis. Pridėtinės vertės arba kitokiomis formomis prekių apyvartos mokesčius taiko visos valstybės. PVM tarifai įvairiose šalyse yra gana skirtingi ir tas skirtumas sudaro net 10 proc. Mažiausi mokesčio tarifai yra Liuksemburge (15 proc.), Vokietijoje (15 proc.), Por¬tugalijoje (16 proc.) Ispanijoje (16 proc.), o didžiausi – Danijoje, Švedijo¬je ir Vengrijoje (25 proc.). Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje nustatytus PVM tarifus galima laikyti pakankamai neaukštais, lyginant su Danijoje, Švedi¬joje arba Lenkijoje ar Čekijoje taikomais tarifais. Be Baltijos šalių, 17,5 -18 proc. tarifai taikomi Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje ir Graikijoje. Todėl galima daryti išvadą, kad įvairios šalys, pasirinkdamos didesnius ar mažesnius mokesčių tarifus, pirmiausia įvertina savo šalies sąlygas, socialinius ekonominius faktorius. Nepaisant to, kad mokesčio tarifas, lyginant su kaimyninėmis šalimis, nėra per daug didelis, PVM įvedimas Lietuvoje sukėlė daug problemų.Pridėtinės vertės mokestis, kaip žinome, vainikuoja visą kainos struk¬tūrą. Naujai sukurtą vertę, kurios pagrindines dalis – darbo pajamas ir pelną jau apmokestinome, šioje PVM pakopoje apmokestiname dar kartą. Kartu apmokestiname ir sumokėtus mokesčius. Lyginant su tokiu daugia¬aukščiu apmokestinimu, dvigubas pelno ir pajamų apmokestinimas klasiki¬nėje sistemoje atrodo beveik nekaltas. Įdomu pažymėti tai, kad tuomet, kai pelno dvigubo apmokestinimo problemai skiriama daug dėmesio, PVM atradusi Europa ir iš paskos nužygiavusios kitos šalys linkusios daugia¬aukštį pridėtinės vertės mokesčio fenomeną pamiršti.
Tenka išskirti JAV, kur iki šiol neįvestas PVM ir kur visi siūlymai jį įvesti siejami su pajamų ir pelno mokesčio panaikinimu. Tai sveikintinas logikos, nelabai dažnai randamos mokesčių sistemose, pavyzdys.Importuojamų prekių apmokestinimo metodai taip pat pagrįsti keleriopu apmokestinimu. Prekėms, už kurias priklauso sumokėti mui¬tą, PVM bus pridėtas prie šitos „muitinės” kainos, priskaičiuojant 18 proc. ir nuo muito mokesčio. Tarp PVM ir muito dar gali įsiterpti akcizas, jeigu jį priklauso mokėti už importuojamą prekę, tad PVM dar labiau padidės, kadangi jis bus skaičiuojamas ir nuo akcizo mokesčio. Nenuostabu, kad Lietuvoje klesti kontrabanda, nes tokia mokesčių piramidė sukuria didelius viršpelnius tiems, kas sugeba ją apeiti.Papildomą naštą, kuri dažnai neįvertinama, sukuria PVM apskai¬tos mechanizmas. Dėl jo įmonės priverstos kredituoti valstybę, nes PVM mokamas įsivežant (įsigyjant) ekonominei veiklai reikalingas atsargas, įrengimus ir technologijas. Mokestis skaičiuojamas nuo sąskaitos faktūros išrašymo momento, nepriklausomai nuo to, ar pinigai už parduotą prekę gaunami, ar ne. Neįmanoma sukurti šiuolaikinės mokesčių sistemos, atitinkamai nepertvarkius mokesčių surinkimo tvarkos. Reformos metu numatoma diegti informacinę mokesčių administravimo sistemą; labiau automatizuoti mokesčio mokėtojų registravimą; detaliai reglamentuoti mokesčio mokėtojų tikrinimo procedūrą, nustatant leistiną tikrinimo periodiškumą ir tikrinimo sąlygas; supaprastinti mokestinių ginčų ikiteisminį nagrinėjimą. Stiprinant kovą su mokesčių įstatymų pažeidimais daug reikšmės turėtų institucijos, atsakingos už finansinių nusikaltimų prevenciją ir jų tyrimo koordinavimą įsteigimas ir efektyvi jos veikla.Taigi, tolimesnio Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos pagrindų reformavimo tikslas – sukurti darnią, šiuolaikinę, pagrįstą Europos sąjungos reikalavimus atitinkančiais mokesčių įstatymais mokesčių sistemą, kuri skatintų sparčią krašto ekonomikos raidą, užtikrintų stabilias valstybės ir savivaldybės biudžetų pajamas, teisingą bei proporcingą mokesčių naštos paskirstymą, sąžiningą konkurenciją.IŠVADOS
1. Mokesčių esmė yra ta, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai vykdyti, tai yra tinkamai atlikti jai pavestas funkcijas.
2. Valstybinė mokesčių sistema priklauso nuo pačios valstybės sandaros bei administracinio teritorinio suskirstymo ypatumų. Kiekvienos šalies mokesčių sistema yra savita.
3. PVM yra parankus gauti į valstybės biudžetą kuo daugiau mokestinių įplaukų. Šis mokestis turi plačią apmokestinimo bazę, nesudėtinga apmokestinti paslaugas. Būtų itin lengva jį surinkti, jei būtų vienas nekintamas tarifas
4. PVM yra netiesioginis vartojimo mokestis, kuriuo apmo¬kestinamas įvairių prekių tiekimas bei paslaugų teikimas. PVM dydis yra įskaičiuojamas į prekės (paslaugos) kainą. Jį sumoka prekės (paslaugos) vartotojas, nors įstatyminiu PVM mokėtoju išlieka prekės (paslaugos) tiekėjas (teikėjas).
5. Lietuvos Respublikoje PVM apmokestinamu prekių (paslaugų) tiekimu laikomas prekių ir paslaugų, apmokestinamų standartiniu 18 proc. dydžio PVM tarifu, lengvatiniais 9 proc. ir 5 proc. bei 0 (nuliniu) PVM tarifu, tiekimas. Egzistuoja ir 6 proc. kompensacinis tarifas.
6. PVM mokėtojas – apmokestinamasis asmuo, mokesčio administratoriaus įregistruotas PVM mokėtoju, PVM mokantis pagal PVM deklaraciją
7. PVM kontroliuoja valstybinė mokesčių inspekcija. PVM mokėtojams, pažeidusiems nustatytą PVM apskaičiavimo, mokėjimo tvarką, taikomos sankcijos, numatytos Mokesčių administ¬ravimo įstatyme.
8. Įstatymas, reglamentuojantis pridėtinės vertės mokesčio organizavimą yra pilnai suderintas su Europos Sąjungos reikalavimais. Praktiškai tai reiškia apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu bazės išplėtimą iš esmės peržiūrint apmokestinamų prekių ir paslaugų sąrašus, taip pat Europos Sąjungos reikalavimų neatitinkančių mokesčio lengvatų atsisakymą įvedant mažesnius mokesčių tarifus prekėms ar paslaugoms (jų grupėms).
9. Didžiausios biudžeto įplaukos gautos iš PVM. Pernai jo surinkta 3,810 mlrd. Lt – 54,3 mln. Lt mažiau nei planuota, tačiau net 298 mln. Lt daugiau nei 2001 m. Pajamas iš PVM menkino defliaciniai procesai, dėl kurių sumažėjo galutinio vartojimo vertė, nuo kurios šis mokestis mokamas. 2002 m. Lietuvoje užfiksuota 1 proc. metinė defliacija, o vidutinė metinė infliacija siekė 0,3 proc.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius. 20012. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. Kaunas. Technologija. 19983. Lukoševičius K. Verslas ir mokesčiai. Kaunas. Technologija. 19994. Marcijonas A. Sudavičius B. Mokesčių teisė. Vilnius. Teisinės informacijos centras. 20035. Meidūnas V. Puzinauskas P. Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida. Vilnius. 20016. Pajuodienė G. Lietuvos mokesčių teisiniai pagrindai. Vilnius. 19987. Rimas J., Stačiokas R. Verslininkui apie mokesčius. Vilnius. Lietuvos informacijos institutas. 19988. Rimas J. vietiniai mokesčiai. Kaunas. Technologija. 20009. LR pagrindiniai mokesčiai. Vilnius. Mūsų saulužė.10. LR Mokesčių administravimo įstatymas. www.litlex.lt. aktuali 2003-03-19 redakcija.11. LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. www.litlex.lt. aktuali 2003-03-19 redakcija.12. Leidinio “Mokesčių spektras” 2003 m. priedas Nr. 1