Prievolių pasibaigimas

Romoje galiojo taisyklė: kokiu būdu tampame prievolės dalyviais, tokiu iš jos ir išsilaisviname. Šią simetriją matome jau iš pačių institutų pavadinimų: obligatio (prievolė) – surišimas, solutio (prievolės apsibaigimas) – atrišimas, išlaisvinimas. Seniausiais laikais solutio reiškė skolininko išsilaisvinimą iš grandinių, vėliau – atleidimą nuo asmeninės priklausomybės kreditoriui ir galiausiai – prievolės įvykdymą.
Taigi prievolės baigdavosi: įvykdymu, įskaitymu, novacija, šalių susitarimu arba vienasmenišku kreditoriaus veiksmu, skolininko ir kreditoriaus sutapimu, negalimumu įvykdyti, šalies mirtimi.
Prievolės įvykdymas

Prievolių įvykdymas – svarbiausias prievolių pasibaigimo būdas. Studijuojant prievolių įvykdymo institutą reikia gerai suprasti: kas gaalėjo įvykdyti prievolę, kam turi būti adresuotas įvykdymas, kaip reikėjo įvykdyti prievolę, kur ir kada reikėjo ją įvykdyti. Prievolę galėjo įvykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo net be skolininko sutikimo. Ją reikėjo įvykdyti kreditoriui arba jo nurodytam asmeniui. Pačioje sutartyje galėjo būti numatytas subsidiarus (greta kreditoriaus) įvykdymo priėmėjas. Reikalauta, kad vykdytojas būtų asmuo, Turintis teisę disponuoti savo turtu. Įvykdymą galėjo priimti tik veiksnus asmuo. Seniausiais laikais prievolę buvo galima įvykdyti tik veiksmais, simetriškai priešingais jos sudarymui, ištariant priešingo tuurinio formules. Vėlesniais laikais, atkritus formalumams, prievolės įvykdymui kelti tokie reikalavimai:
1. Įvykdymas turėjo tiksliai atitikti prievolės turinį. Be kreditoriaus sutikimo nebuvo galima įvykdyti prievolės dalimis, nes ji laikyta vientisa ir jos vykdymas turėjo atitikti atsiradimą. Buvo galima atlikti pakeitimą tik kreditoriaus le

eidimu. Tai datio in solutum – davimas įvykdymo sąskaiton, pavyzdžiui, vietoj pinigų atiduodamas žemės sklypas. Justiniano Novelose kreditorius net įpareigojamas vietoj pinigų priimti nekilnojamąjį turtą. Taigi, jis tapdavo pirkėju per prievartą.
2. Kreditoriui atsisakius priimti prievolę arba negalint jos priimti dėl to, kad pavyzdžiui, išvyks, skolininkas gali perduoti skolos sumą su procentais iždo depozitan.
3. Kai debitorius (skolininkas) turi kelias prievoles, teisė įskaityti mokėjimą į tam tikrą skolą priklauso skolininkui, o šiam to nenurodžius, tai padaro kreditorius. Nė vienai šaliai nenurodžius skolos, taikyta tokia eiliškumo tvarka: procentai, pagrindinė suma; pirmiausiai skolos, pribrendusios priverstiniam ieškojimui, paskui kitos; iš pradžių užtikrintos įkaitu, o vėliau – neužtikrintos.
4. Įvykdymo vieta pripažįstama atsakovo gyvenamoji vieta, nes ten galima pateikti dėl prievolės ieškinį, o šalių susitarimu – Roma.
5. Prievolę būtina įvykdyti laiku, t.y. kada numatyta sutartyje, arrba per tam tikrą laikotarpį, kurį numato sandoris. Kai sutartyje įvykdymo laikas nenurodytas ie negalima jo nustatyti, prievolė įvykdoma pagal pirmą kreditoriaus reikalavimą. Prieš laiką galima įvykdyti prievolę, kai tai nepažeidžia krditoriaus interesų.

Prievolių įskaitymas

Kai kreditorius turi reikalavimą skolininkui, o šis – kreditoriui, tam tikromis sąlygomis ta šių reikalvimų dalis, kur jie vienas kitą padengia, laikomi įvykdyta ir priklauso išieškoti tik likutį. Toks prievolių pasibaigimo būdas vadinamas prievolių įskaitymu. Romoje įskaitymas atsirado ne kaip prievolių pasibaigimo būdas, o kaip teismo proceso supaprastinimo pr

riemonė. Įskaitymas pradėtas taikyti tik atsiradus formuliariniam procesui. Iki tol priešiniai ieškiniai nejungti. Dažniausiai prievolės įskaitymas taikytas esant bankininko ieškiniui keliams skolininkams – įskaitytos klientų savitarpio pretenzijos.
Justiniano kodifikuota teisė nustatė prievolių įskaitymo sąlygas. Įskaitomi tik: priešiniai, galiojantys, vienarūšiai, subrendę (atėjęs mokėjimo terminas), aiškūs (neginčijami) reikalavimai.
Compensatio – tai priešpriešinių reikalavimų įvykdymas, kai abi šalys yra kartu ir kreditorės ir skolininkės viena kitai. Įskaitymas kaip prievolės pasibaigimo būdas funkcionuoja proceso eigoje didesnį ieškinį automatiškai mažinant ieškovo skolos atsakovui suma. Pavyzdžiui, jeigu ieškovas reikalauja atlyginti nuostolius pagal pirkimo sutartį, pats savo ruožtu būdamas skolingas atsakovui pagal kitą pirkimo sutartį mažesnę sumą, tai teisėjas sumažina ieškinį, o atsakovo reikalavimas ieškovui bus prarastas.
Iki Marko Aurelijaus įskaitymas kaip savarankiškas teisės institutas romėnų jurisprudencijai buvo nežinomas. Tiktai pagal reikalavimus bonae fidei teisėjo nuožiūra galėjo būti juridiškai įskaityti realūs ir vykdytini (likvidūs) priešpriešiniai ieškovo ir atsakovo reikalvimai pagal vienos rūšies sutartis.

Novacija

Novacija – tai sutartis, kuria esama prievolė panaikinama ir vietoj jos nustatoma nauja. Šalių valia privalėjo būti orientuojama į senosios prievolės pakeitimą nauja (animus novandi). Be to, į prievolę turėjo įeiti naujas elementas. Reikalauta, kad pasikeistų sutarties pagrindas, turinys arba subjektai.
Tačiau, jeigu ankstesnė sutartis yra pripažįstama niekine, tai ir naujoji sutartis bus niekinė. Tuo pasireiškia neigiami ir teigiami novacijos požymiai: ankstesnės prievolės pasibaigimas ir

r naujos prievolės atsiradimas. Dalinė novacija negalima. Jeigu ankstesnė prievolė kildavo esant tam tikroms aplinkybėms,tai ir naujoji prievolė turi kilti tik esant aplinkybėms. Jei vėlesnė sutartis pripažįstama niekine (pavyzdžiui, jei sutartį sudarė vergas ar nepilnametis), tai ji netenka galios, o senoji sutartis galioja.

Atleidimas nuo skolos

Atleidimas nuo skolos (remissio debiti) Romoje vyko formaliai. Tai galėjo padaryti šalys savo susitarimu arba kreditorius vienašaliu veiksmu, dažniausiai nurodydamas tai testamente. Taikytas imaginaria solutio – tariamas įvykdymas. Dažniausiai atlikta procedūra per aes et libram, t.y. naudota ketus ir svarstyklės. Dalyvaujant svėrėjui ir penkiems liudytojams, skolininkas paberdavo ant svarstyklių kelis ketaus trupinius, o svėrėjas pareikšdavo, kad debitorius skolą sumokėjęs.
Tariamo prievolės įvykdymo rūšis yra acceptilatio. Akceptiliacija – tai kreditoriaus žodinis pareiškimas, kad jis atgavo skolą, būdas panaikinti žodines sutartis. Pretorių teisė įvedė specialų paktą dėl reikalavimo nukėlimo – pactum de non petendo.

Skolininko ir kreditoriaus sutapimas

Dažniausiai šitaip atsitikdavo paveldėjimo būdu: kas nors, tapęs skolininko įpėdiniu, nustoja būti kreditorius.

Negalėjimas įvykdyti prievolės

Prievolės dalykui, apibrėžtam individualiais požymiais, žuvus nesant skolininko kaltės, yra fizinis negalimumas įvykdyti prievolę. Kai prievolę objektyviai įmanoma įvykdyti, bet teisiškai neleistina, yra juridinis negalimumas.
Prievolės pasibaigimą, nesant galimybės ją įvykdyti, reikia skirti nuo atvejų, kai, negalint įvykdyti, prievolės apskritai neatsiranda. Tada galiojo taisyklė: impossibilium nulla obligatio est, t.y. prievolė, kurios dalykas neįmanomas, yr

ra niekinė.

Šalies mirtis

Šalies mirtis prievolės nenutraukė, nes įpėdinis buvo universalus teisių perėmėjas. Tik skolos iš deliktų buvo neperleidžiamos paveldėjimu ir pasibaigdavo kaltininkui mirus. Tačiau reikalavimo teisė pereidavo nukentėjusiojo įpėdiniams, išskyrus grynai asmeninius ieškinius (dėl įžeidimo ir pan.), vadinamus actiones vindictam spirantes – ieškiniais, kvėpuojančiais kerštu.

Literatūra

I.Nekrošius, V.Nekrošius, S.Vėlyvis “Romėnų teisė”, V., 2002;
O.A.Omeльченко “Римское право”, Mocква, 2000;
Μ.Бартошек “Римское право”, Mocква, 1989;
В. Дождев “Римское частное право”, Mocква, 1989.

Leave a Comment