Konstitucija

Turinys

Įvadas 3
Konstitucijos raida 4
Konstitucijos forma 6
Konstitucijos reikšmė 6
Konstitucijos funkcijos 8
Išvados 10
Literatūra 11Įvadas
Konstitucija – pagrindinis ir svarbiausias, aukščiausios galios teisės normų aktas. Ji nustato valstybės valdžios organizavimo ir veiklos, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Konstitucija priimama ir keičiama sudėtingesne tvarka nei paprasti įstatymai. Tai įstatymų įstatymas, visos teisinės sistemos branduolys, svarbiausias teisės šaltinis, garantuoajntis teisės kryptingumą, jos normų suderinamumą, prireikus – ir subordinaciją.
Konstitucija – ne tik pagrindinis ir aukščiausios galios teisinis aktas, bet ir svarbus politinis bei filosofinis dokumentas. Kaip politinis dokumentas ji atspindi šalies politinių jėgų kompromisą dėl poolitinio proceso svarbiausių taisyklių. Kaip filosofinis dokumentas atspindi tam tikrą pasaulėžiūrą. Joje yra įprasmintos tam tikros vertybės ir idealai.
Taigi šio pačio svarbiausio teisinio šiuolaikinės valstybės akto – konstitucijos raidą, jos funkcijas bei reikšmę bandysiu trumpai aptarti savo darbe.Konstitucijos raida
Terminas “konstitucija” (lot. constitutio – nustatymas, įtvirtinimas), žinomas nuo antikos laikų. Romėnų teisėje konstitucijomis vadinta viena imperatoriaus išleistų dekretų rūšis. Viduramžiais šiuo terminu buvo vadinamos įvairios privilegijos, kurias karališkoji valdžia suteikdavo feodalams, taip pat tam tikri teisės aktai, reguliavę santykius tarp miestų ir karališkosios vaaldžios. Pažymėtina, kad Lietuvos-Lenkijos valstybės (Žečpospolitos) Seimo sesijų baigiamieji nutarimai, turintys įstatymo galią, taip pat buvo vadinami konstitucijomis.
Tokia sąvokos kilmė. Sąmoningam konstituciniam reguliavimui atsirasti reikia tam tikro civilizacijos lygio. Nuo atskirų minčių iki vieningos sistemos, nuo minties iki praktikos – kelias il

lgas. Vėlesnes konstitucijos idėjos apraiškas galima įžvelgti XVII a. Anglijoje. Tai Kromvelio laikų kariuomenės karininkų tarybos 1653 m. gruodžio 13 d. paskelbtas aktas “Anglijos, Škotijos ir Airijos valstybių ir joms priklausančių valdų valdymo forma” (“ValdymoĮrankis”), kuris laikytinas mėginimu Anglijai pasiūlyti rašytinę konstituciją. Svarbūs žingsniai konstitucionalizmo istorijoje – 1679 m. Anglijos parlamento priimtas “Geresnio valdinių laisvės užtikrinimo ir nuo įkalinimo už jūrų apsaugojimo aktas” (“Habeas corpus act”), 1689 m. “Teisių bilis” bei 1701 m. “Santvarkos aktas”.
Konstitucionalizmo raidai ypač svarbus prigimtinės teisės mokyklos indėlis. Idėjos apie žmogaus prigimtines teises, kurių niekas negali atimti, pripažinimas vertė atitinkamai traktuoti ir valstybės valdžią: tokia valdžia turi būti įgyvendinama valdančiųjų ir valdomųjų susitarimu. Kitaip sakant, valdžia prasminga tik tada, kai valdomieji sutinka būti valdomi.
Konstitucijos pirmtakais galima laikyti istorinius įstatymų rinkinius (Hamurabio, Maanu įstatymai), statutus (LDK statutai). Nuo XVIII a. pabaigos konstitucijų evoliucija virto visuotiniais debatais apie vyriausybės organizavimo principus. Liberalizmas išplėtė konstitucijos sampratą, įtraukdamas į ją ir piliečių teisių ir laisvių reglamentavimą, paversdamas jį sudedamąja valdžios apribojimo funkcija. Todėl ir XIX a. konstitucija buvo traktuojama kaip kovos su tironija priemonė, kaip laisvės laiduotoja, kuria siekiama įdiegti liberaliąją sistemą ir apibrėžti valdymo būdus.
Istorinė konstitucinių principų evoliucija rodo, kad laisvės principų vyravimas negalėjo tenkinti tų, kurie manė, kad valstybė turi užtikrinti ne tik laisvę, be
et ir lygybę. Lygybės principai pradedami įtvirtinti konstitucijose nuo XIX a. pabaigos.
Santykinai galima skirti keturis konstitucijų raidos etapus:
1. XVIII a. – XIX a. pradžia: konstitucijose vyrauja vykdomosios valdžios apribojimo konstituciniai principai (JAV, Vidurio Europos, bet ne visos Prancūzijos konstitucijos iki 1855 m.). Konstitucinio reguliavimo centre – valstybės valdžios organizacijos klausimai. Asmens ir valstybės santykių sferoje konstitucijoje įtvirtintos tik asmeninės ir kai kurios politinės teisės ir laisvės.
2. XIX a. – XX a. pradžia: dėl balsavimo teisės plėtimosi įtraukiami balsavimo teisę reglamentuojantys principai, reflektuojantys masių dalyvavimo politikoje poreikius. Konstitucijas priima naujai atsiradusios ar atkurtos Vidurio ir Rytų Europos valstybės, keletas Afrikos ir Azijos šalių (“kolonijų konstitucijos”). Išaugus valstybės ekonominiam ir socialiniam vaidmeniui, konstitucijose reguliuojamos naujos socialinių santykių sritys. Šiuo laikotarpiu buvo priimtos 1919 m. Vokietijos (vadinamoji Veimaro) Konstitucija, 1920 m. Austrijos ir Čekoslovakijos Konstitucijos, taip pat kitų šalių konstitucijos.
Tarpukario demokratinėms konstitucijoms priskirtinos ir 1920 m. liepos 15 d. priimta Estijos Respublikos Konstitucija, 1922 m. vasario 15 d. priimta Latvijos Respublikos Konstitucija, taip pat 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šiose konstitucijose buvo skelbiama, kad šios šalys yra demokratinės respublikos, kuriose aukščiausioji valdžia priklauso tautai. Konstitucijose buvo įtvirtintos ga.nėtinai plačios piliečių teisės: lygybė įstatymui, asmens ir būsto neliečiamybė, susivienijimų, susirinkimų, sąžinės, žodžio laisvė, teisė į privačią nuosavybę ir kt. Gaila, kad demokratijos raida šiame Europos re
egione nebuvo sėkminga – demokratinį konstitucinį reguliavimą greitai pakeitė autoritarinis reguliavimas ir praktika.
Politiniai įvykiai tarpukario Europoje parodė ir demokratinių tradicijų trapumą. Ne vienoje šalyje įsitvirtino auritarinis režimas, Europa patyrė ir nacistinio, ir fašistinio režimo siaubą. SSRS patirtis irgi pamokanti: demokratiškai skambančiais konstituciniais tekstais buvo dangstomas komunistinis totalitarizmas.
3. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje, kitur – po Antrojo pasaulinio karo grįžtama prie ankstyvųjų konstitucijų tekstų tradicijos riboti vyriausybę. Į konstitucijas įtraukiamos “pozityviosios” teisės – socialinės ir ekonominės (teisė į darbą, teisė streikuoti, socialinės sąrangos), kartu pabrėžiant tradicines pilietines teises ir laisves. Pozityviosioms teisėms užtikrinti reikėjo atitinkamos vyriausybės veiklos. Todėl pamažu įtvirtinamas ir viešosios politikos konstitucinis pagrindimas.
4. Ketvirtoji konstitucijų banga apima komunistinių ir “pažangiųjų” trečiojo pasaulio šalių konstitucijų raida. Čia vyrauja egalitarizmo principai. Paprastai, remiantis marksistine ideologija, deklaruojamas materialinių sąlygų sulyginimas kaip įprastų liberaliųjų laisvių įgyvendinimo pamatas. Vadovaujantis vaidmuo skiriamas avangardinei partijai, kuri turi užtikrinti visų klasių lygybę (buvusi Sovietų Sąjunga) arba nacionalinių tikslų įgyvendinimą (Lotynų Amerika).Konstitucijos forma
Konstitucijos nustato fundamentaliausius visuomenės politinės sistemos sąrangos ir funkcionavimo teisinius principus. Todėl priimtos konstitucijos nėra taip lengvai keičiamos. Konstitucijos keičiamos, jei iš esmės pasikeičia sąlygos, pereinant iš vieno režimo į kitą, siekiant rekonstruoti šalį po pralaimėjimo kare, įgijus nepriklausomybę.

Viena iš pagrindinių konstitucijų pastovumo sąlygų yra režimo stabilumas. Tarkime, kad JAV Konstitucija atliko nacionalinės valstybės kū
ūrimo funkciją. Todėl ji iš tikrųjų turi viršenybę ne tik visiems kitiems įstatymams ir valdžios institucijoms, bet ir yra viršesnė netgi už pačią tautos valią. Todėl labai svarbi Aukščiausiojo teismo ir kitų teismų atliekama precedentų interpretacijos funkcija. Šiuo požiūriu JAV rašytinė Konstitucija mažai kuo skiriasi nuo Didžiosios Britanijos “nerašytinės”. Precedentu grindžiama konstitucija būdinga anglosaksų teisės tradicijos šalims, kur vadovaujamasi bendrosios teisės tradicija. Kontinentinėje Europoje vyrauja romanų-germanų teisės tradicija.

Šių dviejų teisės doktrinų pamatu skiriamos dvi konstitucijų rūšys: kodifikuotos ir nekodifikuotos. Kodifikuotos konstitucijos tiksliai reglamentuoja ne tik valstybės institucijų, bet, tarkime, ir partijų veiklą (Vokietijos Konstitucija). Jos dažniau papildomos, nes pasikeitus sąlygoms jų nustatytos normos neatitinka kur kas greičiau besikeičiančio politinio proceso.

Kodifikuota konstitucija – vientisas aukščiausios galios teisinis aktas, priimtas ir keičiamas ypatinga tvarka, nustatantis asmens teisinės padėties pagrindus bei viečosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus. Tokios yra daugelio šalių onstitucijos. Šalies, neturinčios kodifikuotos konstitucijos, pavyzdžiu yra nurodoma Didžioji Britanija. Jos konstitucinė santvarka yra įtvirtinta ir teisės norminiuose aktuose, ir teismų precedentuose, ir konstituciniuose papročiuose. Visi šie šaltiniai neišsiskiria savo teisine galia iš kitų teisės šaltinių. Tačiau yra šalių, kuriose konstituciją sudaro keli aukščiausios konstitucinės galios teisiniai aktai. Antai, šiuolaikinės Švedijos konstituciją sudaro keturi konstituciniai teisės aktai: 1974 m. Valdymo forma, 1810 m. Aktas apie sosto paveldėjimą, 1949 m. Aktas apie spaudos laisvę ir 1991 m. Išraiškos laisvės pagrindinis įstatymas. Tai nekodifikuota rašytinė konstitucija.Konstitucijos reikšmė
Aukščiausias konstitucijos principas ir reikšmė yra tai, kad ji yra ne valdžios, o tautos aktas. Į Konstituciją reikia žvelgti kaip į tautos aktą, kurį tiesiogiai priima tauta arba jos įgalioti atstovai. Kodėl tauta priima konstituciją? Norint tai suprasti, neužtenka nagrinėti konstituciją kaip aukščiausios galios teisės normų aktą. Literatūroje rasime įvairių aiškinimų. Regis, tikslingiausia būtų prisiminti visuomenės sutarties teoriją, pagal kurią valstybės organizacijos pagrindu gali būti tik tautos sutarimas įsteigti valstybės valdžią ir jai paklusti siekiant užtikrinti santarvę tarp žmonių, laiduoti jų gerovę. Būtent tokios idėjos ir inspiravo pirmųjų konstitucijų kūrėjus.
Į konstituciją galima žvelgti kaip į tam tikrą visuomenės sutartį. Žinoma, tai ne sutartis tiesiogine juridine prasme. Konstitucija – socialinis susitarimas, kuriame suderinti įvairių visuomenės elementų, įvairių socialinių sluoksnių ar grupių interesai. Norint užtikrinti visuomenės santarvę, reikia socialiniams politiniams visuomenės procesams suteikti aiškias teisines ribas. Konstitucija – tikras socialinių interesų pusiausvyros įtvirtinimas. Kiekvienu atveju, konstitucija turi būti kompromiso, interesų pusiausvyros išraiškos teisinis aktas. Jos nustatytas taisykles didžioji tautos dalis pripažįsta kaip teisingas, neabejotinai vertingas socialiniame gyvenime.
Taigi konstitucija reiškia ne santarvę apskritai, bet santarvę laikantis tam tikrų konstitucijos nustatytų taisyklių. Kitaip sakant, konstitucija yra ir antimažoritarinis aktas. Demokratinėje visuomenėje sprendimai priimami laikantis daugumos principo, tačiau tokiais sprendimais negalima pažeisti mažumos teisių. Konstitucija yra ir nuo daugumos savivalės apsaugantis dokumentas. Dokumentas, užtikrinantis visų visuomenės narių saugumą. Žinoma, tvarkos galima pasiekti ir kitais metodais, pvz.: “tvirta ranka”, “geležine diktatūra” ar pan. Tvarką visuomenėje gali padėti užtikrinti ir tradicijos, religijos normos.
Konstitucinė santvarka – ne bet kokia visuomenės santvarka. Konstitucinė santvarka ie “autoritarizmas”, “totalitarizmas” – nesuderinami dalykai. Vertinant šalis, kurioms būdingas toks režimas, negalima kalbėti apie konstitucinę santvarką arba žodį “konstitucinė” reiktų rašyti kabutėse.
Visuomeninė santarvė, kurią siūlo konstitucionalizmo doktrina, kitokios prigimties. Konstitucija pripažįsta neatimamas žmogaus teises: teisę į gyvybę, laisvę, nuosavybę. Šias teises turi gerbti valstybė. Valstybės valdžios funkcionavimas yra grindžiamas šalies piliečių (tautos) sutikimu. Tautos sutikimas gyventi taip, o ne kitaip, turi būti reguliariai patikrinamas ir patvirtinamas rinkimais, referendumais, nepriklausoma teismo sitema ir kitais būdais.
“Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms”. Tai svarbiausia socialinės santarvės sąlyga. Tai pilietinė santarvė, tai sąmoninga visuomenės santarvė, kurios nariai realiai naudojasi pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis. Valstybės valdžios institucijų pareiga – garantuoti šias teises ir laisves, jas saugoti ir ginti nuo pažeidimų.
Žinoma, konstitucijos priėmimas nereiškia, kad visuomenėje negalimi konfliktai, kad nebus pažeistos asmens teises ir laisvės. Realus gyvenimas prieštaringas. Tačiaus konstitucija numato konfliktų sprendimų būdus, procedūras, laiduoja gynybos mechanizmą, jeigu konstitucijoje įtvirtintos teisės ar laisvės yra pažeidžiamos.Konstitucijos funkcijos
Suvokdami konstitucijos reikšmę teisės sistemoje, neturime pamiršti, kad Konstitucija – ne tik pagrindinis ir aukščiausios galios teisinis dokumentas, bet ir svarbus politinis bei filosofinis (ideologinis) dokumentas. Kaip teisinis dokumentas konstitucija yra teisės normų sistema, reguliuojanti svarbiausius visuomeninius santykius. Kaip politinis dokumentas ji atspindi tam tikrą šalies politinių jėgų susitarimą, kompromisą, nustatantį politinio proceso formas, politinių jėgų interesų gynybos priemones. Kaip filosofinis dokumentas konstitucija išreiškia tam tikrą pasaulėžiūrą. Konstitucijoje įprasmintos tam tikros vertybės ir idealai.
Teisinėje literatūroje dominuoja požiūris, kad konstitucija vykdo teisinę, politinę ir ideologinę funkcijas. Ypač pabrėžiama teisinė funkcija.
Pasistengsiu bent trumpai aptarti konstitucijos poveikio pagrindines kryptis, apibūdinančias šio svarbiausio šalies teisinio akto socialinę paskirtį.
Pirma – teisinė konstitucijos funkcija. Konstitucija – pagrindinis, aukščiausios galios įstatymas, teisės sistemos centras, kuriuo įtvirtintos normos ir principai lemia teisinio reguliavimo kryptį. Pažymėtina, kad ilgą laiką vyravusį požiūrį, jog konstitucija – tai politinio ar filosofinio pobūdžio aktas, tik bendriausia tautos nusistatymo gyventi vienaip ar kitaip išraiška, bet ne konkrečios, kategoriškos, aiškiai apibrėžtos teisės normos, pakeitė daugelyje šalių įsitvirtinęs ir sustiprėjęs konstitucinės kontrolės institutas. Būtent teisės aktų atitikimo konstitucijai tikrinimas, konstitucinių ginčų nagrinėjimas atskleidė ir išryškino šį pagrindinį konstitucijos aspektą, parodė, kad konstitucija pirmiausia yra teisės normų aktas. Dar daugiau – konstituciją sudaro aukščiausiosios galios teisės normos, reguliuojančios svarbiausius visuomenės gyvenimo klausimus. Normos, kurias galima taikyti tiesiogiai, normos, esančios viso teisinio reguliavimo pagrindas.
Antra – politinė konstitucijos funkcija. Nagrinėjant šiuolaikinės konstitucijos reikšmę, neretai pabrėžiama, kad konstitucija yra tobuliausias modernios politikos instrumentas. Konstitucija nustato valstybės valdžios organizaciją, valdžios įgyvendinimo svarbiausias taisykles, valstybės valdžios santykius su atskirais žmonėmis, jų grupėmis. Visos politinės jėgos – politinės partijos ir organizacijos konkuruoja, siekia valdžios, dalyvauja jos įgyvendinime pagal konstitucijos nustatytas taisykles. Šios taisyklės paprastai dar detalizuojamos įstatymuose ar kituose teisės aktuose. Tačiau pačios svarbiausios, reikšmingiausios taisyklės yra fiksuojamos konstitucijoje.
Vienais atvejais konstitucija nustato politinio gyvenimo taisykles, o po to jas įgyvendina politinio proceso dalyviai savo veikloje. Tarkim, jei konstitucijoje įtvirtinta rinkimų sistema, jos reikės laikytis politinio proceso dalyviams. Naujojoje šalies konstitucijoje yra įtvirtinta proporcinė parlamento rinkimų sistema. Atsižvelgiant į tai, bus reguliuojami parlamento rinkimų santykiai ir bus renkami tautos atstovai. Kitais atvejais į konstituciją jau įrašomos realiai politinio gyvenimo praktikoje susiklosčiusios taisyklės.
Trečia konstitucijos funkcija – filosofinė (ideologinė). Konstitucijoje, kaip svarbiausiame, pačiame autoritetingiausiame įstatyme įtvirtinta tam tikra valstybės valdžios organizacijos, asmens ir valstybės santykių doktrina. Šių dienų demokratinė visuomenė ypatingą reikšmę teikia žmogaus teisių ir laisvių prioritetui, atviros pilietinės visuomenės, teisinės valstybės idėjoms. Demokratinėms vertybėms priskiriamas ir tautos suverenitetas, atstovaujamoji demokratija, valdžių padalijimas, parlamentarizmas, politinis ir ideologinis pliuralizmas, pagarba privačiai nuosavybei ir t.t. Taip pat konstitucija auklėja žmones, formuoja vertybinę orientaciją, požiūrį, kad brangias konstitucines vertybes reikia ginti, kad reikia laikytis Konstitucijos. Pagaliau Konstitucija – tai tam tikras bendro gyvenimo orientyras.Išvados
Taigi, kaip kažkas yra pasakęs, konstitucija – tai tobuliausias iš visų žmogaus kūrinių, tai ne paprastaspaprastas valstybės santvarkos palyginimas su bet kurios kitos valstybės santvarka, o tiesiog šventa valstybės valdymo būdo paslaptis.
Konstitucinė teisė apima visas normas, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai yra susijusios su suverenios valdžios padalijimu ar vykdymu valstybėje. Taigi ji apima (be kitų dalykų) visas normas, apibrėžiančias suverenios valdžios sudėtį, visas normas, reglamentuojančias tų suverenią valdžią įgyvendinančių įstaigų savitarpio ryšius, arba nustatnčias būdą, kaip suvereni valdžia ar jos sudedamosios dalys vykdo savo įgaliojimus.
Tačiau karo ar okupacijos metu konstitucija simbolizuoja tautinę valstybę, kurioje visi valstybės piliečiai nori vėl gyventi. Tokia konstitucija veikiau yra simbolis, o ne tikrovė. Mat svarbiausia, jog demokratija niekad neatsiranda todėl, kad egzistuoja tam tikri įstatymai. Ji gyva žmonėmis. Esmė – visuomenės sąmonė, ne nutarimai ir taisyklės, iš kurių susideda popieriuje užrašyti įstatymai.Literatūra
1. T.Birmontienė ir kt. “Lietuvos konstitucinė teisė”, Vilnius, 2001;
2. A.V.Dicey “Konstitucinės teisės studijų įvadas”, Vilnius, 1998;
3. H.Koch “Kas yra demokratija?”, Vilnius, 1997;
4. J.Navagrockienė “Politikos mokslo pagrindai”, Vilnius, 2001;
5. G.Vitkus “Politologija”, Vilnius, 1998.

Leave a Comment