ADMINISTRACINĖS IR BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS SUBJEKTAI

TURINYS

TURINYS 2
ĮVADAS 3
1.1.NUSIKALTIMO IR ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTO SĄVOKA 4
1.1.1. NUSIKALTIMO SUBJEKTO SĄVOKA 4
1.1.2.ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTO SĄVOKA 7
2.1. NUSIKALTIMO IR ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTO AMŽIUS 10
2.2.1. NUSIKALTIMO SUBJEKTO AMŽIUS IR JO NUSTATYMAS 10
2.2.2. ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTO AMŽIUS 12
2.3. PAKALTINAMUMAS IR NEPAKALTINAMUMAS 12
2.4. RIBOTO PAKALTINAMUMO PROBLEMA 15
2.5. SPECIALUSIS NUSIKALTIMO IR ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTAS 16
2.5.1. SPECIALUSIS NUSIKALTIMO SUBJEKTAS 16
2.5.2. SPECIALUSIS ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTAS 17
2.6. GIRTUMO IR KITOKIŲ APSVAIGIMŲ ĮTAKA SUBJEKTO ATSAKOMYBEI 18
3. ADMINISTRACINĖS IR BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS SUBJEKTŲ PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI 19
IŠVADOS 21
LITERATŪROS SĄRAŠAS 22
NORMINĖ LITERATŪRA 22
SPECIALIOJI LITERATŪRA 22ĮVADAS
Teisinė atsakomybė yra glaudžiai susijusi su valstybe, su jos prievarta. Ją nustato valstybė ir taiko kompetentingi organai tam tikra įstatymų nustatyta prrocesine tvarka. Teisinė atsakomybė taikoma asmenims, pažeidusiems tam tikras teisės normas. Taikant teisinę atsakomybę, valstybės ar jos organų vardu viešai pasmerkiamas asmens priešingas teisei poelgis ir pažeidėjui skiriamos teisinės sankcijos.
Vadinasi, valstybei, jos organams, kuriems asmuo teisiškai atsakingas, teisinė atsakomybė – tai viešas pažeidėjo poelgio pasmerkimas, reikalavimas, kad kaltas asmuo įstatymo nustatyta tvarka bei forma atsiskaitytų už padarytą teisės pažeidimą, ir svarbiausia – tai teisinių sankcijų pažeidėjui taikymas, siekiant, kad būtų vykdomi teisės reikalavimai.
Antra vertus, asmuo, kuris traukiamas teisinėn atsakomybėn, privalo dėl padaryto teeisei priešingo poelgio atsiskaityti valstybei, jos organams, atlikti skirtą bausmę arba realizuoti nuobaudą, arba atlyginti padarytą žalą, arba įvykdyti kitokią teisinę pareigą.
Turėtume pabrėžti, jog administracinė atsakomybė yra viena iš teisinės atsakomybės rūšių. Tą patį galime pasakyti ir apie baudžiamąją atsakomybę, t.

. y., kad baudžiamoji atsakomybė, kaip ir administracinė atsakomybė, yra viena iš teisinės atsakomybės rūšių.
Šiame kursiniame darbe pabandysime išsiaiškinti administracinės atsakomybės subjekto sąvoką ir požymius bei baudžiamosios atsakomybės subjekto sąvoka bei požymius, remdamiesi LR baudžiamuoju kodeksu ir Lietuvos Respublikos administracinės teisės pažeidimų kodeksu.1.1.NUSIKALTIMO IR ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTO SĄVOKA
1.1.1. NUSIKALTIMO SUBJEKTO SĄVOKA
Norint išsiaiškinti, kas yra nusikaltimo subjektas, reikia žinoti, kas yra nusikaltimas. Taigi pirmiausiai apibrėšime nusikaltimo sąvoką, o tik paskui kalbėsime apie nusikaltimo subjektą.
Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik už pavojingiausios veikos – nusikaltimo padarymą. Taigi, kas yra tas nusikaltimas? Nusikaltimas yra teisinis santykis tarp kelių asmenų7. Nusikaltimas – tai kalta visuomenei pavojinga veika, už kurios padarymą įstatymas nustato tam tikrą bausmę.
Kiekvienam nusikaltimui būdingi šie požymiai: pavojingumas visuomenei, priešingumas teisei, kaltumas ir baudžiamumas.
Pirmajam požymiui būdinga taai, kad asmens veikimu ar neveikimu padaroma tam tikra žala arba sukeliamas pavojus žalai atsirasti baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams. Nepavojinga visuomenei veika negali būti pripažinta nusikaltimu. Nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnis nustatomas atsižvelgiant į to nusikaltimo padarymo laiką, motyvus, žalos dydį ir kitokias aplinkybes.
Antrasis nusikaltimo požymis – priešingumas teisei – rodo, kad tam tikras veikimas ar neveikimas yra baudžiamojo įstatymo draudžiamas. Lietuvos Respublikos Baudžiamajame Kodekse2 išvardytos visos veikos, kurios laikomos nusikaltimais. Kai veika nenustatyta, baudžiamuosiuose įstatymuose nėra nusikaltimo. Tačiau įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo ba
audžiamosios atsakomybės ir tuo negalima pasiteisinti.
Trečiasis nusikaltimo požymis tai, kad veika padaroma kaltai, t. y. asmuo pavojingus visuomenei veiksmus padarė tyčia arba neatsargiai.
Ir ketvirtas nusikaltimo požymis – jo baudžiamumas, o tai reiškia, kad už padarytą nusikaltimą yra numatyta kriminalinė bausmė. Vienas iš baudžiamosios teisės principų reikalauja, kad nė vienas nusikaltimas neliktų neišaiškintas, nusikaltęs asmuo neliktų nepatrauktas atsakomybėn. Nusikaltimo negalima įsivaizduoti be bausmės, kaip ir bausmės be nusikaltimo.
Išsiaiškinus, kas yra nusikaltimas, galime pradėti nagrinėti nusikaltimo subjekto sąvoką.
Baudžiamieji įstatymai priešingą teisei veiką visada sieja tik su žmogaus veika. Todėl nusikaltimo subjektas yra išskirtas kaip vienas iš nusikaltimo sudėties elementų. Nusikaltimo subjektą apibūdinantys požymiai priskiriami prie objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių.
Taigi, kaip jau minėjome, nusikaltimas yra teisinis santykis tarp kelių asmenų. Paprastai vienas iš teisinio santykio subjektų realizuoja nusikaltimo sudėtį, kitas yra paveikiamas nusikaltimo ( nusikaltimo paveiktas asmuo vadinamas nukentėjusiuoju ).
Nusikaltimo subjektu Lietuvos baudžiamojoje teisėje gali būti fizinis asmuo, sulaukęs įstatymo nustatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus. Nusikaltimo subjektu, remiantis galiojančiais įstatymais, negali būti juridiniai asmenys. Valstybinės, visuomeninės, akcinės ar privačios įmonės negali būti traukiamos baudžiamojon atsakomybėn už žalą, padarytą visuomenės ar asmens interesams. Šios organizacijos gali atsakyti tik civiline tvarka. Jeigu nusikaltimas yra padaromas juridinio asmens vardu arba jo veiklos sferoje, pavyzdžiui, aplaidus apskaitos tvarkymas ( LR BK 32
22 straipsnis ) arba neteisėta įmonės veikla ( LR BK 307 straipsnis ) ir panašiai, tai šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė iškils konkretiems fiziniams asmenims. Taigi baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiami tik fiziniai asmenys. Todėl padarius žalą dėl juridinio asmens veiklos, baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiami tik konkretūs įmonių pareigūnai ar kiti darbuotojai, kurių veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis. Pažymėtina, kad šiuo aspektu baudžiamoji teisė išsiskiria iš kitų teisės šakų, pavyzdžiui, valstybinės, civilinės, administracinės teisės, kurios numato juridinių asmenų atsakomybę. Antra vertus, baudžiamosios teisės reforma numato juridinių asmenų atsakomybės institutą. Juridinis asmuo galės būti pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, jeigu nevykdydamas pareigų sukėlė sunkias pasekmes, o veika buvo padaryta vadovo ar kolektyvinės vadovybės sprendimu.
Kartu reikia pažymėti, kad kai kurių va.lstybių baudžiamieji įstatymai numato galimybes traukti baudžiamojon atsakomybėn ir juridinius asmenis. Tokia galimybė numatyta Anglijos, JAV, Suomijos įstatymuose7. Apskritai juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės nustatymas yra viena iš šiuolaikinės baudžiamosios teisės raidos tendencijų. Tokia tendencija, kaip jau minėjome, paremta ir naujajame LR BK.
Gyvuliai, įvairi technika, gamtos jėgos, darančios žalą, negali būti pripažįstami nusikaltimo subjektu, o priemonės, kurių gali būti imtasi užkertant tokią žalą,- kriminaline bausme. Pažymėtina, kad asmuo gali atsakyti už gyvulių ar gamtos jėgų padarytą žalą, jeigu jis yra kaltas dėl šios žalos atsiradimo, pavyzdžiui, piemuo, norėdamas greičiau grįžti na
amo, gena gyvulių bandą per rugių lauką ir sunaikina dalį derliaus (LR BK 287 straipsnis) arba šeimininkas užsiundo ant žmogaus šunį, kuris sukandžiodamas padaro lengvą kūno sužalojimą (LR BK 116 straipsnis). Šiais atvejais ir gyvulių banda, ir šuo turi būti pripažįstami nusikaltimo padarymo įrankiais.
Fizinį asmenį, arba kitais žodžiais tariant, nusikaltimą padariusį žmogų apibūdina daugybė požymių. Tačiau tam, kad pripažintume jį baudžiamosios atsakomybės subjektu, pakanka nustatyti tik vieną ar kelis iš jų. Pagrindinis požymis, apibūdinantis nusikaltimo subjektą, yra jo amžius. Visi kiti požymiai, apibūdinantys nusikaltėlį, nusikaltimo sudėties buvimui paprastai neturi reikšmės. Tokio nusikaltimo subjektą apibūdinančių požymių nustatymas pagrįstas visų piliečių lygybe įstatymų atžvilgiu3.
Greta “ nusikaltimo subjekto “ baudžiamuosiuose įstatymuose neretai vartojamas “nusikaltėlio asmenybės” terminas. Reikia atkreipti dėmesį, kad minėti terminai nėra tapatūs. Jų turinys bei reikšmė baudžiamojoje teisėje skirtinga.
Nusikaltimo subjektas yra nusikaltimo sudėties elementas. Nusikaltimo subjektą apibūdinantys požymiai – tai požymiai, kuriais remiamasi įrodinėjant veiką. Jų paskirtis – padėti nustatyti nusikaltimo sudėtį kaltininko padarytoje veikoje norint patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Nusikaltimo subjekto amžius ir kai kuriais atvejais dar ir specialaus subjekto požymis – tai požymiai, kurių buvimas turi įtakos nusikaltimo sudėčiai. Taigi nusikaltimo subjekto požymiai lemia veikos nusikalstamumą.
“ Nusikaltėlio asmenybės “ termino turinys bei reikšmė kiek kitokia. Nusikaltėlio asmenybė – tai nusikaltusio asmens asmenybė. Ji nėra koks nors ypatingas asmenybės tipas. Nusikaltėlius apibūdina tie patys požymiai, kurie charakterizuoja visus kitus žmones. Tačiau nusikaltimo padarymas yra tas pagrindas, kuris leidžia išskirti iš visų žmonių ir atskirai analizuoti padariusio nusikaltimą žmogaus asmenybę. Būtent nusikaltimas yra tas pagrindas, kuriuo remdamiesi mes išskiriame nusikaltėlio asmenybę ir ją nagrinėjame. Esminė nusikaltėlio asmenybės savybė yra jo pavojingumas visuomenei. Jis pasireiškia tuo, kad yra pavojus, jog asmuo ateityje gali padaryti naują nusikaltimą. Kaip tik todėl, kad yra tikėtinumas, jog kaltininkas ateityje gali padaryti nusikaltimą, jis traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam skiriama kriminalinė bausmė turinti tam tikrus tikslus. Tačiau nusikaltėlio asmenybė, skirtingai negu nusikaltimo subjektas, neturi jokios reikšmės kvalifikuojant veiką bei nustatant nusikaltimo sudėties buvimą.
Neturėdama įtakos pripažįstant veiką nusikaltimu, nusikaltėlio asmenybė turi didžiulę įtaką individualizuojant baudžiamąją atsakomybę ir bausmę. Nustačius nusikaltimo sudėties požymius, tardytojui ir ypač teismui iškyla problema: atsakomybės priemonių nusikaltusiam asmeniui parinkimas. Štai čia į pirmą vietą iškyla asmens bruožai. Kiek asmuo kelia pavojų aplinkiniams, kokia naujo nusikaltimo tikimybė, taigi kokias poveikio priemones taikyti nusikaltusiajam? Remiamasi surinkta apie kaltininko asmenybę medžiaga.
Reikia pasakyti, kad nusikaltėlio asmenybę nagrinėja ne tik baudžiamoji teisė. Ją nagrinėja ir kriminologija. Tačiau ši problema baudžiamojoje teisėje ir kriminologijoje nagrinėjama skirtingais aspektais. .Baudžiamojoje teisėje nusikaltėlio asmenybė nagrinėjama atsakomybės individualizacijos aspektu, o kriminologija šią problemą nagrinėja, ieškodama nusikaltimo priežasčių ir nusikaltimų prevencijos galimybių tikslu užkirsti kelią nusikaltimui5.
Atskirais atvejais įstatymo leidėjas kai kuriuos nusikaltėlio asmenybės požymius panaudoja, kurdamas nusikaltimų sudėtis. Tokiais atvejais atskiri nusikaltėlio asmenybę apibūdinantys požymiai įgauna nusikaltimo sudėties požymių reikšmę ir turi būti įrodinėjami baudžiamojoje byloje. Tokie požymiai priklauso prie objektyvių nusikaltimo sudėties požymių yra vadinami specialaus subjekto požymiais.
Taigi, kaip minėjome, nusikaltimo subjektu galima pripažinti tik tokį fizinį asmenį, kuris yra pakaltinamas ir sulaukęs baudžiamojo įstatymo nustatyto amžiaus. Šiuos požymius turi turėti ne tik nusikaltimo vykdytojas, bet ir jo bendrininkai: organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. Be to, subjekto amžių ir pakaltinamumą būtina nustatyti neatsižvelgiant į tai, kokioje stadijoje nusikaltimas užbaigtas: rengimosi, pasikėsinimo ar esant pabaigto nusikaltimo sudėčiai (LR BK 16 straipsnis). Nusikaltimo subjekto požymiai labai mažai atspindi nusikaltimą padariusio asmens individualias savybes, tačiau būtent tai leidžia įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį3, įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Antra vertus, asmens individualios savybės daro įtaką skiriant bausmės rūšį ir dydį, taikant bausmės vykdymo atidėjimą (LR BK 471 straipsnis) ar atleidžiant nuo bausmės ir panašiai, tačiau neturi jokios reikšmės nustatant, ar asmens veikoje yra nusikaltimo sudėtis.1.1.2.ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTO SĄVOKA
Norint išsiaiškinti, kas yra administracinio teisės pažeidimo subjektas, reikėtų žinoti, kas yra administracinė atsakomybė, taip pat administracinės teisės pažeidimas.
Administracinė atsakomybė yra vienas iš pagrindinių prievolių teisės institutų bei viena, kaip jau minėjome, iš teisinės atsakomybės rūšių. Tai yra, kad administracinė atsakomybė yra savarankiška, ypatinga teisinės atsakomybės rūšis. Jai būdingi visi bendri teisinės atsakomybės bruožai. Administracinė atsakomybė atsiranda, pažeidus tam tikras teisines normas. Ji taikoma asmeniui, kuris pažeidžia teisę ir dėl to pažeidimo yra kaltas. Ši atsakomybė yra valstybės neigiama reakcija į padarytąjį teisės pažeidimą, viešas valstybės ar jos organų vardu pažeidėjo poelgio pasmerkimas, negatyvus jo įvertinimas. Administracinės atsakomybės atveju pažeidėjas turi teisiškai atsiskaityti valstybei arba jos organams, įvykdyti teisės reikalavimus.
Administracinė atsakomybė taikoma, siekiant kovoti su teisėtvarkos pažeidėjais, drausminti juos, stiprinti teisėtumą, užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, ginti valstybinių bei visuomeninių organizacijų ir piliečių teises ir t. t.
Administracinės atsakomybės pagrindas – administracinis teisės pažeidimas, paprastai numatytas administracinės teisės normų. Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei kaltas ( tyčinis arba neatsargus ) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę, kuri atsiranda tada, kai savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal esamus ir galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės1
Kiekvienas administracinis nusižengimas – tai nukrypimas nuo teisės normų reikalavimų, tam tikros teisinės pareigos nevykdymas, netinkamas jos vykdymas arba teisės panaudojimas ne pagal jos paskirtį (piktnaudžiavimas teise).
Bendri teoriniai teisės pažeidimo sudėties elementai atitinka ir administracinio nusižengimo požymius, tačiau administracinės atsakomybės subjekto prasme yra tam tikrų specifinių skirtumų, atribojančių nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių. Taigi pabandysime išsiaiškinti, kas yra administracinės teisės pažeidimo subjektas.
Administracinio teisės pažeidimo subjektas yra asmuo, kuris padaro administracinį teisės pažeidimą ir gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn8. Administracinio teisės pažeidimo subjektą apibūdina LR ATPK 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 19 straipsniai.
Pagal įstatymą, administracinių teisės pažeidimų subjektais gali būti tik pakaltinami fiziniai asmenys- Lietuvos Respublikos piliečiai, asmenys be pilietybės ar užsieniečiai, pareigūnai – kuriems iki administracinio teisės pažeidimo sukako 16 metų. Juridiniai asmenys administracinių teisės pažeidimų subjektais negali būti. Už įmonių, įstaigų ar organizacijų padarytus administracinius teisės pažeidimus atsako jų pareigūnai.
Administracinių teisės pažeidimų subjektai gali būti tiek paprasti piliečiai, tiek ir pareigūnai. LR ATPK pareigūnais laikomi tokie asmenys, kurie nuolat ar laikinai vykdo valdžios atstovų funkcijas, taip pat kurie valstybinės ar kitų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ar organizacijose nuolat ar laikinai eina tarnybą, susijusią su organizacinių tvarkymo ar administracinių ūkinių pareigų vykdymu, arba kurie tokias pareigas eina minėtose įmonėse, įstaigose ar organizacijose pagal įgaliojimą.
Kadangi pateiktame apibrėžime išskirti pagrindiniai pareigūnų požymiai gali turėti svarbią reikšmę sprendžiant atsakomybės klausimą, manome, tikslinga plačiau atskleisti jų teisinę padėtį, vykdomas profesines funkcijas.
Valdžios atstovų funkcijas vykdančiais laikomi asmenys, turintys teisę ir pareigą duoti įsakymus, nurodymus, išleisti potvarkius, privalomus ir kitiems piliečiams, su kuriais jie nėra susiję tarnybiniais ryšiais. Tai teisėjai, prokurorai, tardytojai, policininkai, muitininkai, mokesčių inspektoriai ir kiti, nes jie turi v.aldinius įgalinimus, kurie užtikrinami valstybės prievartos priemonėmis.
Organizacinės tvarkymo pareigos – tai vadovavimas visų rūšių įmonių (individualiosios, ūkinės bendrijos, AB ir UAB, valstybės įmonių ir kitų), įstaigų, organizacijų ar jų padarinių veiklai (direktoriai, prezidentai, valdybų pirmininkai ir nariai, tarybų pirmininkai, administratoriai, aukštųjų mokyklų rektoriai ir prorektoriai, dekanai, mokyklų direktoriai, ligoninių vyriausieji gydytojai ir pan.).
Administracinės ūkinės pareigos – tai turto valdymas, tvarkymas ar disponavimas juo, materialinių vertybių apsaugos, perdavimo, realizavimo, kontrolės organizavimas ir pan.Tokias pareigas atlieka įmonių, įstaigų, organizacijų vadovų pavaduotojai, ūkio, administracijos ir kitiems reikalams, sandėlių vedėjai, vyr. buhalteriai, vyr. finansininkai ir kt.
Pareigūnai administracinėn atsakomybėn traukiami už administracinius teisės pažeidimus, susijusius su jų pareigų, nurodytų LR ATPK 14 straipsnio 1 dalyje, vykdymu, taip pat už pažeidimus, susijusius su nesilaikymu nustatytų valdymo tvarkos, valstybinės ir viešosios tvarkos, aplinkos, gyventojų sveikatos apsaugos bei kitų taisyklių, kurių laikymąsi užtikrinti yra jų tarnybinė pareiga.
Todėl, neatsitiktinai pareigūnams yra numatytos griežtesnės administracinės nuobaudos (piniginės baudos) kaip piliečiams.
Kaip jau buvo minėta, užsieniečiai administracinėn atsakomybėn traukiami bendra tvarka, jeigu ko kita nenumato kiti įstatymai ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Kai kurie užsieniečiai pagal tarptautines sutartis turi imunitetą nuo administracinės jurisdikcijos. Tai gali būti diplomatinio personalo ir jų šeimos nariai, parlamentinių ir vyriausybinių delegacijų atstovai ir kiti asmenys.
Tikrosios krašto apsaugos tarnybos kariai, policijos, vidaus reikalų tarnybų pareigūnai už administracinius teisės pažeidimus atsako pagal drausmės statutus, išskyrus kelių eismo taisyklių, medžioklės, žvejybos, kitų aplinkos apsaugos, taip pat gyventojų sveikatos apsaugos normų, muitų taisyklių, matavimo priemonių, priskirtų valstybinei metrologinei kontrolei, gamybos, prekybos jomis, nuomos ir naudojimo taisyklių pažeidimus ir už kontrabandą šie asmenys administracinėn atsakomybėn traukiami bendrais pagrindais.
Tam, kad fizinis asmuo būtų pripažintas administracinio teisės pažeidimo subjektu, turi būti tokios pagrindinės sąlygos:
 Darydamas administracinį teisės pažeidimą asmuo turi būti sukakęs šešiolika metų;
 Asmuo turi būti pakaltinamas.
Apie visa tai mes pakalbėsime tolesniuose skyreliuose.2.1. NUSIKALTIMO IR ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTO AMŽIUS
2.2.1. NUSIKALTIMO SUBJEKTO AMŽIUS IR JO NUSTATYMAS
Baudžiamuosiuose įstatymuose numatyta, kad už savo veiksmus gali atsakyti tik įstatymo nustatyto amžiaus sulaukę asmenys. Amžius yra pagrindinis nusikaltimo subjekto požymis. LR BK 11 straipsnis skelbia, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, kuriems prieš padarant nusikaltimą yra suėję 16 metų.
Už kai kuriuos nusikaltimus baudžiamoji atsakomybė iškyla nuo 14 metų amžiaus. Nusikaltimai, už kuriuos atsakomybė iškyla nuo 14 metų amžiaus, išvardyti LR BK 11 straipsnio 2 dalyje. Čia duodas išsamus tokių nusikaltimų sąrašas.
Baudžiamosios atsakomybės amžiaus nustatymas reiškia, kad įstatymų leidėjas preziumuoja, kad sulaukęs 16 metų amžiaus nepilnametis jau pakankamai protiškai išsivystęs, taigi jis jau gali suprasti savo veiksmų esmę, t. y. suprasti, ką daryti galima, o ko negalima. Už atskirus nusikaltimus įstatymų leidėjas nustato mažesnę amžiaus ribą. Šiuo atveju jis konstatuoja, kad išvardytų nusikaltimų pavojingumą suvokia 14 metų sulaukę asmenys.
Remiantis tuo, kad įstatymų leidėjas nustato tikslią baudžiamosios atsakomybės ribą, nusikaltimą padariusio asmens amžius yra įrodinėtinas baudžiamojoje byloje požymis. Be abejo, tokia išvada nereiškia, kad tikslų amžių reikia nustatyti kiekvienoje baudžiamojoje byloje ir jo nenustačius teks bylą nutraukti dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo. Nusikaltimą padariusio asmens amžius būtinai nustatinėjamas tais atvejais, kai kaltinamasis yra nepilnametis, taigi iškyla klausimas, ar jis sulaukęs baudžiamajai atsakomybei nustatyto amžiaus.
Asmuo laikomas sulaukęs reikiamo amžiaus kitą dieną po to, kai jam sukako 14 ar 16 metų. Jei jis gimęs sausio 21 dieną, tai nusikaltimo subjektu taps nuo sausio 22 dienos. Be to, reikia atsiminti, kad asmens amžius nustatomas ne bylos nagrinėjimo momentui, o nusikaltimo padarymo momentui. Bylos tyrimo ar nagrinėjimo teisme metu asmuo gali būti sulaukęs įstatymo reikalaujamo amžiaus, tačiau jeigu nusikaltimo padarymo metu jis neturėjo įstatyme numatyto amžiaus, baudžiamojon atsakomybėn jis netraukiamas.
Yra tam tikri reikalavimai nusikaltimą padariusio asmens amžiui nustatyti. Pirmiausia amžius nustatomas pagal asmens dokumentus. Dokumentai tinkami amžiui nustatyti, yra asmens pasas ar gimimo liudijimas. Jei nėra dokumentų, kuriais remiantis galima nustatyti tikslų amžių, skiriama teismo medicinos ekspertizė amžiui nustatyti. Ekspertizė, be abejo, nenustatys gimimo mėnesio ir dienos. Ji nustato tik gimimo metus. Šiuo atveju nepilnamečio gimimo diena laikoma nustatytų gimimo metų paskutinioji diena (gruodžio 31 d.). asmuo tampa baudžiamosios atsakomybės subjektu kitą dieną, t. y. kitų metų sausio 1 dieną. Jei ekspertas negali nustatyti tikslių gimimo metų, jis gali nurodyti minimalius ir maksimalius nepilnamečio gimimo metus, pavyzdžiui, tiriamasis gali būti gimęs 1985 – 1986 metais. Tokiu atveju nustatant nusikaltimo sudėtį, vadovaujamasi minimaliu amžiumi. Šiuo atveju bus laikoma, kad kaltinamasis gimęs 1986 metų gruodžio 31 dieną. Taigi, jei asmuo kaltinamas 2000 metų balandžio 15 dieną padaryta vagyste, tardytojas ar teismas padarys išvadą, kad nusikaltimo padarymo metu asmeniui buvo 13 metų. Taigi jis nėra sulaukęs įstatymų reikalaujamo baudžiamosios atsakomybės amžiaus.
Tuo atveju, jei įstatyme numatytą veiką padaro įstatymo numatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus nesulaukęs asmuo, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Medžiaga perduodama nepilnamečių reikalų tarnybai, kuri gali taikyti priverčiamąsias auklėjamojo pobūdžio priemones. Priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės gali būti taikomos ir nepilnamečiui, kuris nusikaltimą padarė, sulaukęs įstatyme numatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus, t. y. 14 ar 16 metų. LR BK 521 straipsnis numato galimybę nesunkų nusikaltimą padariusį nepilnametį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ryšium su priverčiamųjų auklėjamojo pobūdžio priemonių taikymu, jei jis:
 Pirmą kartą padarė nusikaltimą;
 Visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi, padaręs nusikaltimą;
 Atly.gino padarytą žalą ar susitarė su nukentėjusiuoju dėl jos atlyginimo (jei ji buvo padaryta;
 Yra pagrindo manyti, kad ateityje jis laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikaltimų.
Tokiu atveju jam taikomos LR BK 61 straipsnyje numatytos poveikio priemonės.
Nors įstatymų leidėjas nieko apie tai nekalba, už kai kuriuos nusikaltimus ir teoriškai, ir praktiškai baudžiamoji atsakomybė gali iškilti tik vyresnio amžiaus žmonėms. Antai už nusikaltimus krašto apsaugos tarnybai gali atsakyti tik sulaukę 19 metų asmenys, nes karinėn tarnybon šaukiami 19 metų sulaukę asmenys.
Tik suaugęs asmuo gali atsakyti už nepilnamečio įtraukimą į nusikalstamą veiklą (LR BK 241 straipsnis). Nors šio straipsnio dispozicijoje nieko apie tai nepasakyta, tačiau įstatymo aiškinimas priveda prie tokios išvados.2.2.2. ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTO AMŽIUS
Šešiolika metų – tai minimali amžiaus riba, nuo kurios asmuo, padaręs teisei priešingą veiką, gali būti laikomas administracinio teisės pažeidimo subjektu ir traukiamas administracinėn atsakomybėn.
LR ATPK 13 straipsnis reglamentuoja nepilnamečių atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus. Nepilnamečiams nuo 16 iki 18 metų amžiaus, padariusiems administracinius teisės pažeidimus, taikomos bendros administracinės atsakomybės nuostatos. Tačiau jiems negali būti paskirtas administracinis areštas; skiriama bauda negali būti didesnė kaip pusė, numatyta atitinkamame Lietuvos Respublikos administracinės teisės pažeidimų kodekso straipsnyje ( LR ATPK )1. Jeigu toks asmuo turi savarankiškų pajamų, privalo atlyginti nusižengimu padarytą turtinį nuostolį, jei šio suma neviršija 50 litų. Jei jis neturi pajamų, atsako jo tėvai ar juos atstojantys asmenys.
Už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų padarytus pažeidimus: už narkotinių priemonių vartojimą be gydytojo paskyrimo, ( LR ATPK 44 straipsnis 2 dalis ), už padarytą nedidelį chuliganizmą, taip pat tyčinį suaugusiųjų garbės ir orumo žeminimą ( LR ATPK 175 straipsnis ), už girtų paauglių pasirodymą viešose vietose, alkoholinių gėrimų vartojimą (LR ATPK 178 straipsnis 4 dalis) ir už viešosios rimties trikdymą (LR ATPK 183 3 dalis), taip pat nepilnamečių kitokių teisės pažeidimų padarymą administracinėn atsakomybėn traukiami tėvai arba juos atstojantys asmenys.2.3. PAKALTINAMUMAS IR NEPAKALTINAMUMAS
Pakaltinamumas – tai asmens sugebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.
Pakaltinamumas yra vienas iš būtinų nusikaltimo subjekto požymių, be kurio neįmanoma tiek baudžiamoji, tiek ir administracinė teisės pažeidimo atsakomybė. Baudžiamasis įstatymas tik iš pakaltinamų asmenų gali reikaluti daryti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų ir už šio reikalavimo nevykdymą grasinti jiems kriminaline bausme ( tai galime pritaikyti ir administracinį teisės pažeidimą padariusiam nepakaltinamam asmeniui ). Pakaltinamumas yra kaltės ir atsakomybės prielaida. Tik pakaltinamas asmuo, kuris suvokia tikrovę ir jos vystymosi dėsningumus, gali veikti laisvai, t. .y pasirinkti tikslą bei jo siekiantį elgesio variantą. Jei asmuo sąmoningai pasirenka pavojingus veiksmus, tai jis už šiuos veiksmus privalo atsakyti.
Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos BK, tiek ir Lietuvos Respublikos ATPK nepateikia pakaltinamumo apibrėžimo, bet pagrindinį dėmesį skiria nepakaltinamumui.
Nepakaltinamumas ( LR BK 12 str. ) – tai tokia asmens būsena, kuri pavojingos veikos padarymo metu neleido suprasti asmeniui savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichinės ligos, laikino psichinės veikos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos (labai panašiai nepakaltinamumą apbūdina ir LR ATPK 19 straipsnis).
Nepakaltinamas asmuo, padaręs pavojingą veiką, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir baudžiamas, nes, nesuprasdamas savo veiksmų esmės ar negalėdamas jų valdyti, veikia be kaltės. Antra vertus, toks asmuo negalėtų suprasti ir jam paskirtos bausmės esmės, kuri šiuo atveju taptų beprasmiška.
Nepakaltinamumo būsena siejama su asmens, padariusio pavojingą veiką, psichinės veiklos sutrikimais, tačiau ne kiekvienas tokios veiklos sutrikimas yra nepakaltinamumo pagrindas. Tik tuo atveju, kai asmuo dėl rimtų psichinės veiklos sutrikimų negali suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti, jis pripažįstamas nepakaltinamu. Jei psichinės veiklos sutrikimai nepakerta asmens sugebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, tai toks asmuo pripažįstamas pakaltinamu.
LR BK 12 straipsnyje išskirti du nepakaltinamumo kriterijai – medicininis ir juridinis. Norint asmenį pripažinti nepakaltinamu, turi būti ir medicininis, ir juridinis kriterijus. Medicininį nepakaltinamumo kriterijų sudaro bent vienas iš išvardintų psichinės veiklos sutrikimų:
Chroniška psichinė liga;
Laikinas psichinės veiklos sutrikimas;
Silpnaprotystė;
Kitokia patologinė būsena.
Chroniška psichinė liga – tai išgydomas arba neišgydomas ilgalaikis ir progresuojantis psichinis susirgimas, pavyzdžiui, šizofrenija, epilepsija, smegenų sifilis ir t. t.
Laikinas psichikos sutrikimas – tai tam tikrą laiką trunkantis susirgimas, kuris pasibaigia ligonio pagijimu. Šio tipo sutrikimai pasižymi staiga prasidedančiais ir greitai praeinančiais priepuoliais, pavyzdžiui, patologinis girtumas ar afektas, alkoholinės psichozės, reakcinės būsenos ir t.t.
Silpnaprotystė – tai protinio išsivystymo nepakankamumas, kuris trukdo teisingai suvokti tikrovę ir vertinti savo poelgius. Silpnaprotystė gali būti įgimta arba įgyta kaip progresuojančio psichinio susirgimo pasekmė. Psichiatrijoje pagal sunkumą skiriamos trys silpnaprotystės formos:
 Idiotija ( sunkiausia forma );
 Imbecilumas ( vidutinė forma );
 Debilumas ( lengviausia forma ).
Pažymėtina, kad asmens pripažinimas silpnapročiu dar nereiškia besąlygiško jo pripažinimo nepakaltinamu. Kitokia patologinė būsena – tai psichikos sutrikimai, kuriuos sukelia kiti susirgimai, pavyzdžiui, infekcinės ligos, apakimas, apkurtimas ir t.t.
Medicininį nepakaltinamumo kriterijų gali sudaryti tik įvairių ligų sukelti psichikos sutrikimai. Jei asmens psichinė veikla sutrinka dėl kitokių priežasčių, pavyzdžiui, susijaudinimo, pykčio, charakterio bruožų ir pan., tai medicininio pakaltinamumo kriterijaus nebus. Šiuo atveju tai gali turėti reikšmę pačios veikos kvalifikavimui, pavyzdžiui, tyčinis nužudymas didžiai susijaudinus ( LR. BK 107 str. ), arba gali būti atsakomybę lengvinančia aplinkybe ( LR BK 40 str.4 p. ).
Medicininis nepakaltinamumo kriterijus tėra prielaida pripažinti asmenį nepakaltinamu, nes ne kiekvienu atveju psichinis susirgimas sukelia tokią būseną dėl kurios asmuo negali suprasti savo veiksmų arba jų valdyti.
Juridinis nepakaltinamumo kriterijus apibūdina tokį asmens psichinės veiklos sutrikimo sunkumą, kuris atima sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę arba sugebėjimą valdyti veiksmus ( net ir suvokiant jų esmę ). Negalėjimas suvokti savo veiksmų esmės yra intelektualus juridinio kriterijaus požymis, o negalėjimas jų valdyti – valinis juridinio kriterijaus požymis. Intelektualusis požymis susijęs ne su bet kokiais asmens veiksmais, o tik su tais, kuriuos baudžiamasis įstatymas įvardina kaip nusikalstamus.
Šis požymis reiškia, kad asmuo nesupranta savo veiksmų arba jų pasekmių pavojingumo, arba priežastinio ryšio tarp elgesio ir pasekmių. Negalėjimas valdyti savo veiksmų būna tuomet, kai psichikos sutrikimai pažeidžia asmens valią. Šiuo atveju asmuo, net ir suprasdamas savo veikos pavojingumą, negali nugalėti potraukio ją daryti, pavyzdžiui, kleptomanija ( potraukis vogti ), piromanija (potraukis padeginėti) ir pan.
Juridinio nepakaltinamumo kriterijui pripažinti užtenka bent vieno iš paminėtų požymių.
Taigi norint asmenį pripažinti nepakaltinamu būtinas bent vienas iš psichinės veiklos sutrikimų ir bent vienas juridinio kriterijaus požymis, nurodyti LR BK 12 str. 1 d. Pažymėtina, kad asmens nepakaltinamumas nustatomas tik dėl konkrečios pavojingos veikos ir gali būti tik tos veikos padarymo metu. Asmuo, nepadaręs pavojingos veikos, nors sergantis psichine liga, dėl kurios jis negali suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti, nelaikomas ir negali būti pripažintas nepakaltinamu.
Asmenys, pripažinti nepakaltinamai, neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, tačiau teismas jiems gali paskirti LR BK 59 str. Numatytas priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones.
LR BK 12 str. 2 d. numatytas atvejis, kai asmuo nusikaltimo darymo metu yra pakaltinamas, tačiau, prieš teismui priimant nuosprendį, suserga psichine liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti. Šis atvejis neturi tiesioginio ryšio su nepakaltinamumu, nes pastarasis siejamas su pavojingos veikos padarymo momentu. Jei asmens nepakaltinamumo atveju atsakomybės klausimas neiškyla, tai asmeniui, susirgusiam psichine liga po nusikaltimo padarymo, baudžiamasis įstatymas numato bausmės netaikymo galimybę. Tokiam asmeniui teismas gali paskirti LR BK 59 str. Numatytas priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones. Asmeniui pasveikus, teismas panaikina paskirtąją priemonę ir atnaujina bylą. Jei asmuo, kuriam buvo taikyta priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė, nuteisiamas ir jam paskiriama bausmė, tai laikas, išbūtas medicinos įstaigoje, įskaitomas į bausmės atlikimo laiką.
Asmenį pripažinti administracinio teisės pažeidimo subjektų būtina sąlyga yra asmens pakaltinamumas. Tai žmogaus savybė, kaip nurodoma mokslinėje literatūroje, susideda iš dviejų aspektų: 1)intelekto, 2)valios. Intelektas reiškia, kad asmuo sugeba suvokti, suprasti reiškinius, su kuriais jis susiduria. Valia – tai asmens gebėjimas ne tik suvokti jį supančius reiškinius, bet ir atitinkamai valdyti savo elgesį. Žmogaus intelektą ir valią lemia įvairios išorinės aplinkybės. Todėl sprendžiant pakaltinamumo klausimą remiamasi dviem kriterijais: 1) medicininiu (ar žmogus neserga psichine liga), 2) juridiniu (ar asmuo sugeba suvokti ir valdyti savo veiksmus).
Nepakaltinamumas siejamas su žmogaus psichine liga ir kitais psichiniais sutrikimais. Jie paprastai sukelia tokių fiziologinių ir psichinių žmogaus mąstymo pakitimų, dėl kurių jis nevisiškai suvokia arba visai nesuvokia jį supančios aplinkos, todėl neretai elgiasi priešingai teisės ir moralės normoms. Plačiau apie visa tai jau šnekėjome šiame skyrelyje, kur nagrinėjome nusikaltimo pakaltinamumą ir nepakaltinamumą..2.4. RIBOTO PAKALTINAMUMO PROBLEMA
Ribotas pakaltinamumas – tai tokia asmens būsena, kuri nusikalstamos veikos darymo metu neleido asmeniui visapusiškai suprasti savo veiksmų pobūdžio ar juos valdyti dėl psichikos nukrypimų, kurie nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu.
Riboto pakaltinamumo institutas buvo numatytas LR BK 121 str., kuris dar neįsigaliojęs buvo panaikintas. Viena iš svarbiausių šio straipsnio priežasčių buvo nepakankamai tikslus medicininio kriterijaus apibrėžimas. Pažymėtina, kad bendros taisyklės nebuvimas dar nereiškia, kad LR baudžiamieji įstatymai nenumato riboto pakaltinamumo instituto. LR BK Specialioji dalis numato 3 nusikaltimų sudėtis, kuriose praktiškai įteisintas ribotas pakaltinamumas,- tai tyčinis nužudymas didžiai susijaudinus (LR BK 107 str.), tyčinis sunkus ir apysunkis žmogaus kūno sužalojimas didžiai susijaudinus (LR BK 113 str.) ir iš dalies motinos tyčinis nužudymas savo naujagimio (LR BK 106 str.).
Baudžiamosios teisės prasme ribotas pakaltinamumas, kaip ir nepakaltinamumas, vertinamas pagal du – medicininį ir juridinį kriterijus. Medicininis riboto pakaltinamumo kriterijus yra daug platesnis nei nepakaltinamumo atveju. Jį gali sudaryti ir psichinės veiklos sutrikimai, sudarantys nepakaltinamumo medicininį kriterijų, ir kitos psichinės patologijos formos, pavyzdžiui, charakterio nukrypimai, ribinės būsenos ir pan. Vien tik medicininis kriterijus dar neleidžia pripažinti asmenį ribotai pakaltinamu, nes tam yra būtinas ir juridinis kriterijus. Pastarasis apibūdina tokį asmens psichinės veiklos sutrikimą, kuris neleidžia visapusiškai suvokti veiksmų pobūdžio (intelektualusis požymis) arba visiškai valdyti juo ( valinis požymis ).
Šio instituto reikšmė yra ta, kad asmeniui, pripažintam ribotai pakaltinamu, turėtų būti skiriama švelnesnė negu baudžiamojo įstatymo nustatyta bausmė arba atleidus nuo bausmės skiriamos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės. Nepilnametis, padaręs nesunkų nusikaltimą ir pripažintas ribotai pakaltinamu, nuo baudžiamosios atsakomybės turėtų būti atleidžiamas paskiriant priverčiamąsias auklėjamojo pobūdžio priemones.2.5. SPECIALUSIS NUSIKALTIMO IR ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTAS
2.5.1. SPECIALUSIS NUSIKALTIMO SUBJEKTAS
Specialusis nusikaltimo subjektas – tai fizinis asmuo, kuris, be pagrindinių požymių (amžiaus ir pakaltinamumo), turi papildomus būtinus konkrečiai nusikaltimo sudėčiai požymius, numatytus LR BK Specialiosios dalies straipsnių dispozicijose.
LR BK Specialiosios dalies dispozicijose pagrindiniai nusikaltimo subjekto požymiai neminimi, nes jie liečia visus nusikaltimus, todėl nurodomi tik Bendrojoje dalyje. Įstatymų leidėjas, numatydamas baudžiamąją atsakomybę už kai kuriuos nusikaltimus, sąmoningai susiaurina galimų subjektų ratą. Tokį sprendimą lemia tai, kad kai kuriuos nusikaltimus gali padaryti ne kiekvienas pakaltinamas ir sulaukęs tam tikro amžiaus asmuo, o tik tas, kuris vykdo specialias funkcijas, užima tam tikras pareigas ar visuomeninę padėtį. Specialiojo nusikaltimo subjekto požymiai visuomet tiesiogiai nurodomi atitinkamo straipsnio dispozicijoje arba akivaizdžiai išplaukia iš jos aiškumo. Įstatymų leidėjas bendros specialiojo nusikaltimo sąvokos nepateikia, tačiau apibrėžia 2 rūšines subjektų grupes – valstybės pareigūnus ir tarnautojus (LR BK 290 str.) bei kariškius (LR BK 270 str.).
Baudžiamosios teisės teorijoje specialiojo nusikaltimo subjekto požymiai yra klasifikuojami į:
 Požymius, kurie apibūdina subjekto socialinį vaidmenį – pareigybę (pareigūnas, teisėjas ir pan.), profesija ar veiklos pobūdis (gydytojas, vairuotojas ir pan);
 Požymius, kurie apibūdina subjekto teisinę padėtį – pilietybė (LR pilietis, užsienietis), teistumas (asmuo, anksčiau teistas, itin pavojingas recidyvistas);
 Požymius, kurie apibūdina subjekto fizines savybes – lytis (vyras, moteris), amžius (pilnametis);
 Požymius, kurie apibūdina subjekto santykius su nukentėjusiuoju – giminystės ryšiai (tėvai, vaikai), kiti santykiai (tarnybinė ar materialinė priklausomybė ir pan.).
Pažymėtina, kad specialiojo nusikaltimo subjekto požymiu turi pasižymėti tik nusikaltimo vykdytojas (LR BK 18 str. 3 d.), pavyzdžiui, išžaginimo vykdytoju gali būti tik vyras, tuo tarpu bendrininku (organizatoriumi, padėjėju ir kurstytoju) – ir moteris.
Specialiojo nusikaltimo subjekto teisinė reikšmė yra dvejopa. Visų pirma, jei nėra specialiojo subjekto požymių – nebus ir nusikaltimo sudėties, pavyzdžiui, priimti kyšį gali tik valstybės pareigūnas (LR BK 282 str.). antra, jei nėra specialiojo subjekto požymių, baudžiamoji atsakomybė gali iškilti pagal kitus LR BK straipsnius, pavyzdžiui, valstybės pareigūno ar tarnautojo padarytas dokumento klastojimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę už tarnybinį suklastojimą (LR BK 289 str.), o nenustačius, kad tai padarė pareigūnas ar tarnautojas,- atsakomybė iškils už oficialaus dokumento suklastojimą (LR BK 207 str.).2.5.2. SPECIALUSIS ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTAS
Specialusis administracinio teisės pažeidimo subjektas – tai fizinis asmuo, kuris, be pagrindinių požymių (amžiaus ir pakaltinamumo), turi papildomus būtinus konkrečiam administracinės teisės pažeidimo sudėčiai požymius, numatytus LR ATPK Specialiosios dalies straipsnių dispozicijose.
LR ATPK Specialiosios dalies dispozicijose pagrindiniai administracinio teisės pažeidimo subjekto požymiai neminimi, nes jie liečia visus pažeidimus, todėl nurodomi tik Bendrojoje dalyje. Įstatymų leidėjas, numatydamas administracinę atsakomybę už kai kuriuos pažeidimus, sąmoningai susiaurina galimų subjektų ratą. Tokį sprendimą lemia tai, kad kai kuriuos pažeidimus gali padaryti ne kiekvienas pakaltinamas ir sulaukęs tam tikro amžiaus asmuo, o tik tas, kuris vykdo specialias funkcijas, užima tam tikras pareigas ar visuomeninę padėtį. Specialiojo administracinio teisės pažeidimo subjekto požymiai visuomet tiesiogiai nurodomi atitinkamo straipsnio dispozicijoje arba akivaizdžiai išplaukia iš jos aiškumo. Įstatymų leidėjas bendros specialiojo administracinio teisės pažeidimo sąvokos nepateikia, tačiau apibrėžia 2 rūšines subjektų grupes – valstybės pareigūnus ir tarnautojus (LR ATPK 14 str.) bei kariškius (LR ATPK 15 str.).
Administracinės teisės teorijoje specialiojo administracinio teisės pažeidimo subjekto požymiai yra klasifikuojami į:
 Požymius, kurie apibūdina subjekto teisinę padėtį – pilietybė (LR pilietis, užsienietis), teistumas (asmuo, anksčiau teistas, itin pavojingas recidyvistas);
 Požymius, kurie apibūdina subjekto socialinį vaidmenį – pareigybę (pareigūnas, teisėjas ir pan.), profesija ar veiklos pobūdis (gydytojas, vairuotojas ir pan);
 Požymius, kurie apibūdina subjekto fizines savybes – lytis (vyras, moteris), amžius (pilnametis);
 Požymius, kurie apibūdina subjekto santykius su nukentėjusiuoju – giminystės ryšiai (tėvai, vaikai), kiti santykiai (tarnybinė ar materialinė priklausomybė ir pan.).2.6. GIRTUMO IR KITOKIŲ APSVAIGIMŲ ĮTAKA SUBJEKTO ATSAKOMYBEI
LR BK 13 str. 1 d. nustatyta, kad “ asmuo, kuris būdamas fiziologiškai girtas ar apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių priemonių padarė nusikaltimą, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas “. Nagrinėjant atsakomybės už girto ar apsvaigusio asmens padarytą pavojingą veiką klausimą būtina išskirti savanorišką ir priverstinį girtumą ar apsvaigimą, taip pat fiziologinį ir patologinį girtumą ar apsvaigimą. Ir savanoriškas, ir priverstinis patologinis girtumas ar apsvaigimas sukelia ūminę trumpalaikę psichozę (baltąją karštligę, ūminę alkoholinę ar narkotinę haliucinaciją ir pan.), kuri yra medicininis nepakaltinamumo kriterijus. Patologinis girtumas ar apsvaigimas prasideda staiga, žmogų apima pyktis, baimė, haliucinacijos. Ši būsena tęsiasi nuo kelių minučių iki kelių valandų, ją lydi ilgas ir kietas miegas, po kurio nieko neprisimenama. Patologinio girtumo ar apsvaigimo būsenos metu asmuo iškreiptai suvokia tikrovę, todėl negali teisingai suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Asmenys, kurie būdami patologiškai girtis ar apsvaigę padarė pavojingas veikas, paprastai pripažįstami nepakaltinamais ir baudžiamojon atsakomybėn netraukiami.
Savanoriško fiziologinio apsvaigimo metu iš esmės nenutrūksta normalus psichinis kaltininko ryšys su išoriniu pasauliu. Esant šiam girtumui gali būti psichikos pakitimų – stabdymo procesų ir savikontrolės nusilpimas, padidėjęs agresyvumas ar šiurkštumas, tačiau jie neatima galimybės orientuoti aplinkoje, suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, todėl tokie asmenys yra pakaltinami. Girtu arba apsvaigusiu nuo narkotinių ar toksinių priemonių asmuo laikomas tada, jei galima išoriškai užfiksuoti faktus, liudijančius tokią jo būseną.
Savanoriškas fiziologinis girtumas arba apsvaigimas nuo narkotinių ar toksinių priemonių turi dvejopą teisinę reikšmę. Visų pirma LR BK Specialiosios dalies straipsniuose girtumą arba apsvaigimą galima numatyti kaip specialiojo nusikaltimo subjekto požymį, pavyzdžiui, LR BK 246 str. 1 d. numatyta atsakomybė už “neblaivaus asmens, vairuojančio transporto priemonę pažeidimą eismo saugumo ar transporto eksploatavimo taisyklių, jei tai sukėlė nukentėjusiajam lengvą kūno sužalojimą ar padarė didelę materialinę žalą”. Antruoju atveju girtumas arba apsvaigimas vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad teismas, pripažinęs, jog padarytas nusikaltimas nėra susijęs su girtumu ar apsvaigimu, turi teisę nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia aplinkybe (LR BK 41 str.10 p.).
LR BK 13 str. 2 d. nustatyta, kad “asmuo, prieš savo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėjęs suvokti savo daromos veikos, baudžiamas švelniau arba gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą veiką”. Šiuo atveju baudžiamasis įstatymas numato dvi privalomas sąlygas. Visų pirma asmuo turi būti nugirdytas arba apsvaigintas prieš savo valią, t. y. panaudojus fizinį arba psichinį smurtą, taip pat apgaulės būdu. Prie nesavanoriško girtumo ar apsvaigimo priskirtini ir tie atvejai, kai vartojami gydytojo paskirti medikamentai. Ir antra, asmuo, būdamas girtas ar apsvaigęs, turi nevisiškai suvokti savo daromą veiką. Teismas, nustatęs, kad nugirdytas arba apsvaigintas asmuo nevisiškai suvokia savo veiką, ir atsižvelgęs į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybę, faktines bylos aplinkybes, gali tokį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės arba paskirti švelnesnę bausmę ( LR BK 45 str. ).3. ADMINISTRACINĖS IR BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS SUBJEKTŲ PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI
Mokslinėje literatūroje visi teisės pažeidimai pagal pobūdį ir socialinį reikšmingumą skirstomi į nusikaltimus, administracinius, drausminius ir civilinius teisės pažeidimus.
Kuo skiriasi administracinis teisės pažeidimas nuo nusikaltimo? Administracinio teisės pažeidimo atribojimas nuo nusikaltimo yra probleminis, sudėtingas reikalas. Klausimo sudėtingumą pirmiausia lemia nevienodas nusikaltimo ir administracinio teisės pažeidimo socialinio reikšmingumo supratimas, nes kai kurie autoriai yra tos nuomonės, kad visuomenei yra pavojingi tik nusikaltimai, o administraciniai ir kitų rūšių teisės pažeidimai yra tik žalingi.
Taigi galime padaryti išvadą, jeigu yra skirtumas tarp nusikaltimo ir administracinio teisės pažeidimo, tai be abejo, skirtumas yra ir tarp nusikaltimo subjekto ir administracinės teisės pažeidimo subjekto.
Trumpai tariant galime paminėti keletą savybių, kurios skiria arba jungia administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo subjektus.
Padarius žalą dėl juridinio asmens veiklos, baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiami tik konkretūs įmonių pareigūnai ar kiti darbuotojai, kurių veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis. Pažymėtina, kad šiuo aspektu baudžiamoji teisė išsiskiria iš visų teisės šakų, pavyzdžiui, administracinės, valstybinės, civilinės teisės, kurios numato juridinių asmenų atsakomybę.
Nuo šešiolikos metų amžiaus asmenys gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, tik už sunkius, itin pavojingus nusikaltimus baudžiamoji atsakomybė nepilnamečiams kyla nuo keturiolikos metų amžiaus. O administracinėn atsakomybėn gali būti traukiami asmenys sukakę šešiolika metų. Už asmenis iki keturiolikos metų amžiaus atsako tėvai arba juos atstojantys asmenys.
Kaip jau minėjome pakaltinamumo nustatymas reikalingas ir administracinį teisės pažeidimą, ir nusikaltimą padariusiam asmeniui, kad galėtų pripažinti arba administracinio teisės pažeidimo subjektu , arba nusikaltimo subjektu ir t. t.IŠVADOS
Baudžiamoji atsakomybė yra vienas iš pagrindinių prievolių teisės institutų bei viena iš teisinės atsakomybės rūšių. Tai yra, kad baudžiamoji atsakomybė yra savarankiška, ypatinga teisinės atsakomybės rūšis. Baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus yra numatyta LR BK ypatingojoje dalyje, kurioje apibūdinti konkretūs nusikaltimai ir numatytos bausmės už juos. Visus nusikaltimus, apibūdintus LR BK ypatingojoje dalyje, apima vienuolika skirsnių. Administracinė atsakomybė taip pat yra savarankiška, ypatinga teisinės atsakomybės rūšis. Administracinė atsakomybė už administracinius teisės pažeidimus yra numatyta LR ATPK ypatingojoje dalyje, kurioje apibūdinti konkretūs administracinės teisės pažeidimai ir numatytos nuobaudos ar pan. Už juos. Šiame kursiniame darbe išsiaiškinome, kas yra nusikaltimas ir administracinis teisės pažeidimas, išsiaiškinome nusikaltimo bei administracinio teisės pažeidimo subjekto sąvokas bei jų požymius, palyginome administracinio tesės pažeidimo ir nusikaltimo subjektus.
Rašydami šį darbą padarėme tokias išvadas:
1. Nusikaltimas – tai kalta visuomenei pavojinga veika, už kurios padarymą įstatymas numato tam tikrą bausmę. Kalbant apie administracinės teisės pažeidimą, tai kaltas veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę1.
2. Nusikaltimo subjektas – tai fizinis, sulaukęs baudžiamojo įstatymo nustatyto amžiaus ir pakaltinamas asmuo. Panašiai skamba ir administracinio teisės pažeidimo subjekto sąvoka. Administracinis teisės pažeidimo subjektas gali būti tik pakaltinamas fizinis asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės ar užsienietis – kuriam iki administracinio teisės pažeidimo sukako 16 metų.
3. Nusikaltimo subjekto pagrindinis požymis yra asmens amžius, dar galime paminėti pakaltinamumą ir nepakaltinamumą, riboto pakaltinamumo problemą, girtumą ar narkotinių medžiagų apsvaigimą.LITERATŪROS SĄRAŠAS
NORMINĖ LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Administracinės teisės pažeidimų kodeksas.- Vilnius, 1998.
2. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas.- Vilnius, 1999.
3. Lietuvos Respublikos Konstitucija.- Vilnius, 1996.SPECIALIOJI LITERATŪRA
4. Abromavičius A. ir kt. Baudžiamoji teisė.- Vilnius, 1998.
5. Bluvšteinas S. Kriminologija.- Vilnius, 1994. P. 61 – 89.
6. Čiočys P. Teisės pagrindai.- Vilnius, 1999.
7. LTSR Baudžiamojo kodekso komentaras.- Vilnius: “ Mintis “, 1989.
8. Petkevičius P. Administracinė atsakomybė.- Vilnius: Justicija, 1996.
9. Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį.- Vilnius, 1996.

Leave a Comment