Dzūkijos nacionalinis parkas

DZŪKIJOS NACIONALINIS PARKAS
Dzūkijos nacionalinis parkas įkurtas 1991m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimu, gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dainavos krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti. Pagrindiniai uždaviniai-išsaugoti ypač vertingus Dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui. Tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje, kurios plotas-55900 ha. Miškai plyti 43700 ha plote. Didžioji parko dalis yra Varėnos rajone (apie 95%), o mažesnieji -Alytaus (apie 4%%) ir Lazdijų (apie 1%) rajonuose. Jis yra pietinėje Lietuvos dalyje, apie 100 km į pietvakarius nuo Vilniaus, apie 100 km į pietus nuo Kauno. Parke dirba daugiau nei 200 žmonių, jo teritorija padalinta į 10 girininkijų. Merkinės miestelyje ir 79 kaimuose gyvena apie 4000 žmonių. Daugiau nei 50% parke gyvenančių žmonių yra pensijinio amžiaus ir tik apie 10% jaunesni kaip 15 metų. Didžiausios Dzūkijos nacionalinio parko gyvenvietės – Merkinė (1590 gyventojų), Marcinkonys (866), Panara (263), Musteika (104), Margionys (91). Parkas priklauso Europos nacionalinių parkų federacijai ir Baltijos nacionalinių parkų asociacijai.
Reljefas. Dzūkijos nacionalinis parkas plyti Dainavos smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiiaurės vakarinis parko pakraštys “užkopia” ant Dzūkų aukštumos. Šiuos rajonus skirianti riba eina palei Veisiejų – Merkinės moreninį kalvotą ruožą. Maždaug du trečdaliai parko teritorijos yra smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Ma

arcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio žemyninių kopų masyvai. Jie susiformavo po antrojo paskutiniojo ledynmečio etapo (prieš 30 000 metų). Lygumos paviršių paįvairina ir termokarstinės daubos su nedideliais ežerėliais. Ties Merkine moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis vietovardžiai, įvairi dirvožemių ir naudmenų danga, dubakloniuose telkšo ežerų virtinės. Ten, kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos (Bajorė ties Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis). Prieš prasigrauždama pro moreninį gūbrį, upė kurį laiką plačiai klaidžiojo į šalis, palikdama 4-6 km slėnį (ypač ties Panarų ir Netiesų kaimais) ir 2-3 km spindulio kilpas su senvagėmis (Pakrykštės pelkė). Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio. Aukščiausias taškas-Daugiakalnis (168,2 m virš jūros lygio), esantis žemyninių kopų masyve už 4 km į šiaurės rytus nuuo Marcinkonių. Žemiausia vieta-Nemuno vaga ties Krikštonimis (66 m virš jūros lygio).
Klimatas labiau kontinentinis nei kitose Lietuvos dalyse. Gaunama saulės radiacija-viena didžiausių Lietuvoje. Čia dideli paros ir metų temperatūros svyravimai, pačios ankščiausios ir vėlyviausios šalnos. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4 ° C, maksimali -40,0° C; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7° C, maksimali +37,0° C (aukščiausia Lietuvoje).
Parko teritorijoje, ypač Pietryčių lygumoje, vyrauja nederlingi jauriniai šilaininiai smėlio dirvožemiai. Nuo Merkinės į šiaurės rytus bei Žeimių apylinkėse randama velėninių jaurinių smėlio ir priesmėlio dirvožemių, tarp kurių aukštesnėse vietose įsiterpę velėniniai ka
arbonatiniai nuardyti priesmėlio ant žvyro bei smėlio dirvožemiai. Tipiški velėniniai karbonatiniai dirvožemiai, susidarę ant gėlavandenių klinčių lęšių ar kalkinių klodų, paplitę Skroblaus ir kai kurių kitų upių slėniuose, ežerų pakrantėse.
SAUGOMI OBJEKTAI, GAMTINĖS VERTYBĖS
Parkas suskirstytas į 4 funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę ir ūkinę. Konservacinė zona (rezervatai ir draustiniai) užima 26580 tūkst. ha (47,5% teritorijos) plotą. Griežčiausias apsaugos režimas yra 3 gamtiniuose rezervatuose, kurių bendras plotas-2080 ha. Musteikos rezervatas apima Musteikos upelio aukštupį ir jį supančius miškus. Pavilnio rezervate saugomos Pavilnio upelio aukštupio slėnis. Skroblaus rezervatas apima Skroblaus upelio vidurupį ir žemupį tarp Kapiniškių ir Dubininko kaimų. Kraštovaizdžio draustiniai užima 13060 ha plotą. Draustiniais paskelbtos vertingiausios didžiųjų parko upių-Nemuno, Merkio, Ūlos-atkarpos. Unikalias Skroblaus upelio ištakas ir aukštupį su gausiais šaltiniais, platų jo slėnį su būdinga vienkieminio Kapiniškių kaimo žemėnaudos struktūra, etnografiškai vertingą Margonių kaimą saugo Kapiniškių draustinis. Lizdų draustinyje šiaurvakarinėje parko dalyje saugomas raiškus moreninis kalvynas su giliais termokarstiniais duburiais, Lizdų, Galvinio ir Bedugnio ežerais, paežerinėmis pelkėmis, Ežeryno akmens amžiaus stovykla. Daug archeologinių vertybių ir Glyno kraštovaizdžio draustinyje, kuris apima Glyno ežerą, Glynupio upelį ir penkių senovinių stovyklaviečių kompleksą. Kiti gamtiniai draustiniai užima 10600 ha plotą, tarp jų vyrauja geomorfologiniai draustiniai, saugantys Dzūkijai charakteringus arba unikalius kraštovaizdžio elementus. Siekiant išsaugoti Dzūkijos kontinentines kopas, įsteigti net 4 draustiniai-Alkūnės kampo, Dr
revių, Marcinkonių ir Šunupio. Uciekos, Gudelių ir Pakrykštės geomorfologiniai draustiniai yra skirti išsaugoti charakteringus Nemuno slėnio reljefo elementus. Dzūkijos moreninių aukštumų pietinių atšlaičių reljefą reprezentuoja į šiaurę nuo Merkinės miestelio esantis Merkinės geomorfologinis draustinis. Vertingiausi Dzūkijos upių tinklo elementai saugomi ir Grūdos, Netiesų hidrografiniuose draustiniuose. Negausios nacionalinio parko pelkės saugomos Dėlyno, Didžiabalės, Bakanauskų, Imškų telmologiniuose draustiniuose. Vieninteliame botaniniame Subartonių miško draustinyje saugomi parke retai tesutinkami, Dzūkijos aukštumoms būdingi eglynai su ąžuolo priemaiša ir turtinga žoline augalija. Parke saugoma apie 60 gamtos paminklų, tarp jų-18 kraštovaizdžio objektų-Ūlos, Merkio ir Nemuno skardžiai, įdomios griovos, šaltiniai, atodangos, kalva-gūbriai, daubos ir ežerai. Žinomiausi gamtos paminklai yra šaltinis “Ūlos akis”, senosios bitininkystės reliktai-drevėtos pušys arba dravės, Lietuvio liepa Margonių kaime, Zervynų ąžuolas. Kultūriniai draustiniai parke užima 860 ha plotą. Tai Musteikos etnokultūrinis draustinis, apimantis Musteikos kaimą ir jo aplinką. Panemunių dzūkų kaimų erdvinę planinę struktūrą bei etnines tradicijas reprezentuoja Žiogelių etnokultūrinis draustinis. Siekiant išsaugoti istorinį Merkinės miestelį, įsteigras Merkinės urbanistinis draustinis. Subartonių memorialinis draustinis įkurtas Subartonių kaime ir jo apylinkėse, siekiant išsaugoti ir eksponuoti rašytojo Vinco-Krėvės-Mickevičiaus gimtinės aplinką. Parke saugoma 20 akmens amžiaus stovyklų (Merkinės, Netiesų, Puvočių, Glyno ežero apylinkėse, Ūlos pakrantėse), 10 architektūros, daugiau nei 40 dailės paminklų (daugiausia Merkinės, Liškiavos ir Marcinkonių bažnyčiose bei jų šventoriuose). Daug ir kitų me
emorialinių vietų. Pokario kovas mena atstatytos partizanų žeminės Viršurodukyje ir Kasčiūnų kaime, Kazimieraičio (plk. Juozo Vitkaus) slėptuvės liekanos prie Skroblaus, Merkinės kryžių kalnelis. Klepočių, Lizdų ir Druskininkų kaimuose išliko kryžiai 1944 m. gruodžio 24 d. tragedijai įamžinti, kai NKVD baudėjai sudegino 70 sodybų, nužudė 37 žmones.
Upės. Parko teritorija priklauso Nemuno baseinui. Į parką patenka Nemuno vidurupis, Merkio, Ūlos, Grūdos upių atkarpos, unikalus Skroblaus upelis-iš viso apie 30 upių ir upelių. Jas maitina gruntiniai vandenys, todėl upių ir upelių nuotėkis parko teritorijoje yra pastovesnis nei kitose Lietuvos vietose. Nemunas 92,4 km teka vakariniu parko pakraščiu. Pagrindinis Nemuno intakas Dainavos lygumoje yra Merkys, kuris 37 km teka šiaurine parko dalimi. Rytiniu pakraščiu prateka Ūla – didžiausias Merkio intakas. Jos ilgis siekia 84 km, o Dzūkijos nacionaliniame parke – 25 km. Žemiau Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir teka siauru konjonišku slėniu su vaizdingais, nuolat ardomais skardžiais. Kitas Merkio intakas – Grūda -pasižymi plačiu salviniu slėniu, labai gausiomis kilpomis. Skroblus – vienas įspūdingiausių Lietuvos upelių. Jo ilgis – tik 17,3 km. Debitas upelio pradžioje – 8 litrai per sekundę, o ten, kur upelis įteka į Merkį – 700 litrų per sekundę. Kito tokio trumpo ir vandeningo upelio Lietuvoje nėra. Skroblaus baseine intensyviai vyksta geomorfologiniai procesai. Kai kurie duburiai labai įspūdingi-gilūs, stačiašlaičiai, ūksmingi. Kitos įdomesnės parko upės tai Strauja, Apsingė, Kempė, kanjoninio tipo Povilnio ir Išrūginio upeliai, įtekantys į Ūlą, žemės gelmėse pradingstantis Būkaverksnio upelis.
Ežerai. Dzūkijos nacionaliniame parke yra 48 ežerai, kurių bendras plotas-apie 232 ha. Didžiausi jų-Lizdų (27 ha), Lyno (18,5 ha), Gelovinės (15,9 ha), Glyno (15,9 ha), Galvinio (12,4 ha), Gilšės (10,6 ha), Kastinio (10,1 ha). Smėlingą Nemuno terasinę lygumą kertančiame dubaklonyje parko šiaurės vakarinėje dalyje yra susitelkę Krakinio, Ežerinio, Lizdų, Galvinio, Kazamkėlio, Bedugnio, Giluišio, Balaežerio, Netiesio, Netiesėlio, Dumblinio, Pakampio, Ešerinio, Pilšelio, Laujos ežerai. Masališkio duburyje ties Subartonimis telkšo Gelovinė, Gilšė, Kampinis, Pakelinis, Linmarkas. Šie ežerai dažniausiai yra siauri, gilūs, stačiais krantais, dažnai vingiuoti. Senslėnio teritorijoje telkšo Mergelės akelių, Glyno ežerai. Termokarstiniai ežerai yra išsidėstę Dzūkijos kopų masyve. Jų dubenys susidarė vėliau, praėjus gana ilgam laikui po ledynų išnykimo, kai klimatas gerokai atšilo ir išnyko amžinasis įšalas, ištirpo palaidoti ledo luitai. Tai Bakanauskų, Trikampio, Kastinio, Mekšrinio, Išrūginio, Versminio ir kiti ežerai. Jie dažnai taisyklingai apvalūs ar ovalūs. Daugelis jau gerokai užžėlę ir sunkiai prieinami.
Augalija. Didesniąją teritorijos dalį dengia miškai, kuriuose vyrauja pušynai (net 92% miškų ). Labiausiai paplitę kerpiniai (51%) ir brukniniai (33%) pušynai, kurių šilumamegės bendrijos ir nulemia Dainavos lygumos augalijos unikalumą. Eglynai plyti daugiausiai aukštumose į šiaurę nuo Merkinės, o juodalksnynai telkiasi papelkiais ir upių slėniuose. Beržynai dažniausiai įsikuria buvusių spygliuočių ar mišriųjų miškų vietose. Savitumu išsiskiria šaltiniuotų upių, slėnių, ypač Nemuno, guobynai. Dzūkų aukštumos kalvose bei sausuose upių šlaituose galima aptikti ir nedidelių termofilinių krūmynų plotelių, kuriose auga gudobelės, ožekšniai, šunobelės ir kiti krūmai. Brandžių medynų tėra 2%, vidutinis medynų amžius-55 metai.
Pelkės. Didžiausi pelkių plotai yra parko pietuose apie Musteikos kaimą. Pelkių augalija paplitusi ir kai kurių ežerų pakrantėse, nedidelės pelkaitės telkšo reljefo pažemėjimuose kalvotoje parko dalyje apie Subartonis. Didesnėse pelkėse galima rasti aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių augalijas. Mažesnėse pelkėse bendrijų įvairovė nedidelė, dažniausiai vyrauja žemapelkių augalija. Parko teritorijoje auga daugiau nei 750 aukštesniųjų augalų rūšių. Upių slėniais ir smėlingomis lygumomis į Lietuvą atkeliavo nemažai augalų rūšių, ypač iš Pietryčių ir Centrinės Europos, todėl dabar parke galima rasti daug ribinio paplitimo rūšių, kurių nėra kitose Lietuvos vietose arba jos labai retos. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje šiuo metu žinoma gyvenant apie 40 žinduolių rūšių. Didelių ir vientisų pušynų plotų daugelio rūšių žvėrys nemėgsta. Rūšių įvairovė didesnė derlingesnėse augimvietėse, prie upelių, upių ir ežerų, kur auga mišrūs medynai.

Parko teritorijoje veikia 5 muziejai:
– Alytaus kraštotyros muziejaus Merkinės;
– Lietuvos laisvės kovų ir kančių istorijos muziejus;
– Vinco-Krėvės -Mickevičiaus namas-muziejus Subartonyse;
– Dzūkijos nacionalinio parko etnografijos muziejus;
– Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus filialas Čepkelių valstybiniame rezervate.

Leave a Comment