prevencija

Įžanga

Žmonija visuomet ieškojo būdų, kaip pažaboti nusikalstamumą. Visuomenės, kuriose vyravo žemesnis teisinės sąmonės lygis, šią problemą spręsdavo taikydamos nusikaltėliams įvairias bausmes, net ir neadekvačias padarytos žalos dydžiui, ir tuo pačiu atbaidydamos kitus visuomenės narius nuo tokių veikų. Visuomenėse, kuriose teisinės sąmonės lygis aukštesnis, bausmės už padarytus nusikaltimus jau būdavo taikomos laikantis įvairių procesinių garantijų; tačiau niekas, net ir kruopščiausiai ištirtos nusikaltimo aplinkybės bei teisingiausiai nusikaltėliui pritaikyta bausmė negali visiškai atlyginti tos žalos, kuri yra padaryta nusikaltimu. Ir tik vienas Šviečiamojo amžiaus mąstytojų, prancūzų filosojas Šarlis Monteskjė suformulavo genialų principą: “Gerą įstatymų leidėją labiausiai domina ne bausmės už padarytus nusikaltimus skyrimas, bet kelio nusikaltimams užkirtimas.” Šis teiginys buvo akstinu nusikaltimų prevencijos teorijos atsiradimui ir jos plėtojimui. Š.Monteskjė idėjos įkvėptas, nusikaltimų prevencijos koncepciją plėtojo Č.Bekarija, savo veikaluose gvildendamas nusikaltimų atsiradimo problemas bei pasiūlydamas priemones, kuriomis galima būtų bandyti užkirsti kelią nusikaltimams. “Pati geriausia, bet sunkiausia nusikaltimų prevencijos priemonė yra auklėjimo tobulinimas.” – sakė Č.Bekarija. Būtų neprotinga nepritarti šiems žodžiams, kaip kad ir jo pasakymui: “Geriau užkirsti kelią nusikaltimui negu bausti.” Juk kriminalinė bausmė yra prievartos priemonė, tegul ir teisėtos prievartos. Bausmė- ne visagalė: ji neatstatys pažeistos tvarkos, žmonių santykių į senąsias vėžias, nors, galbūt ir pagąsdins aplinkinius, privers susimąstyti apie atpildo už padarytą nusikalstamą veiką griežtumą, deja, kaip rodo nusistovėjusi penitencinės veiklos praktika, retai kriminaline bausme baustas nusikaltėlis “pasitaiso”. Vienintelė žinoma alternatyva, kuri bent iš dalies gali kompensuoti bausmės galimybių ribotumą, yra nusikaltimų prevencija. Tai, skirtingai nuo prievarta paremtos bausmės, yra humaniška priemonė, nedaranti niekam nei materialinės, nei moralinės žalos. Ji ne tik gina visuomenę nuo neteisėtų pasikėsinimų bei nemalonaus būtinumo bausti, bet ir apsaugo neatsparius, linkusius pasiduoti pagundoms visuomenės narius nuo moralinio žlugimo, neleidžia tapti jiems nusikaltėliais.

Taigi kriminologai iš kartos į kartą nagrinėja nusikaltimų atsiradimo priežastis ir aplinkybes bei ieško priemonių, kaip sutrukdyti įvykti šiems nusikaltimams. I. Nusikaltimų prevencijos samprata

1. Sąvoka

Žodis “prevencija”, [lot. praeventio], reiškia išankstinį kelio užkirtimą, užbėgimą už akių. Mokslinėje literatūroje yra ir kitų sinonimiškai vartojamų terminų, leidiniuose rusų kalba dažnai galima sutikti žodį “profilaktika” ir pan. Nusikaltimų prevenciją galima apibrėžti kaip tam tikrą socialinio valdymo sritį, skirtą: 1) užtikrinti svarbiausių socialinių vertybių apsaugą; 2)išaiškinti nusikaltimų priežastis bei sąlygas; 3)sudarant atitinkamą priemonių sistemą daryti poveikį asmenims, linkusiems nusikalsti. Nusikaltimų prevenciją galima interpretuoti plačiąja ir siaurąją prasme. Plačiąja prasme nusikaltimų prevencija – visa tai, kas padeda palaikyti teisėtvarką. Šiuo atveju tiek pozityvus tėvų elgesys šeimoje, tiek jaunuolio tarnyba kariuomenėje neabejotinai atlieka prevencinę funkciją. Aiškinant nusikaltimų prevenciją siaurąją prasme, prevencinėmis priemonėmis pripažįstamos tik tos priemonės, kurių tiesioginis tikslas – užkirsti kelią nusikaltimams. Taigi šiuo atveju jaunuolio tarnybą kariuomenėje vargu ar galima būtų laikyti prevencine priemone prieš nusikaltimus, kadangi šis socialinis institutas (karinė tarnyba) yra sukurtas ir egzistuoja visai kitiems, žymiai svarbesniems tikslams. Išskirti nusikaltimų prevenciją iš kitų socialinio valdymo rūšių galima pagal jos tikslingumą. Apibūdinant jos tikslą, kartais gali atrodyti, jog prevencijos tikslas pasiekiamas, kai sumažėja nusikalstamumas. Tačiau labiau įsigilinus į šį teiginį, galima surasti prieštaravimų jam. Juk įstatymų leidėjas, norėdamas sumažinti nusikaltimų skaičių, galėtų tai nesunkiai pasiekti, paprasčiausiai dekriminalizuodamas veikas. Deja, sumažinus nusikaltimų skaičių, nereiškia, jog visuomenė jausis saugesnė. Taigi, pagrindiniu nusikaltimų prevencijos tikslu reikėtų laikyti tokių svarbių socialinių vertybių kaip valstybės, visuomenės ir piliečių teisėtų interesų saugojimą.

2. Sistema

Nusikaltimų prevencija, kaip ir bet kuri kita sistema, pasižymi savo struktūra, t.y. vidine sandara, pasižyminčia tam tikrais ją sudarančių dalių savitarpio ryšiais. Svarbiausiais nusikaltimų prevenciją sudarančiais komponentais yra subjektai, taikantys prevencines priemones, bei pačios prevencinės priemonės.

Šie pirminiai komponentai savo ruožtu gali būti grupuojami į kiek stambesnius struktūrinius vienetus: nusikaltimų prevencijos posistemes. Į tokias posistemes galima grupuoti keliais būdais, pavyzdžiui, pagal nusikaltimų prevencijos subjektų veiklos lygį ir mastą, arba, pagal konkretų prevencinių priemonių kryptingumą. Tokiu atveju pirmasis nusikaltimų prevencijos sistemos grupavimas atspindėtų jos vertikalųjį pjūvį, o antrasis – horizontalųjį pjūvį. Literatūroje nėra vieningos nuomonės dėl nusikaltimų prevencijos subjektų veiklos lygio klausimo. Dauguma autorių sutinka su skirstymu į tokius lygius, tačiau skirtingai įvardina juos. Labiausiai pagrįstu galėtume laikyti klasifikavimą A.M.Jakovlevo, kuris išskiria tokius lygius:1) individualioji prevencija; 2) prevencija socialinėse grupėse ir kolektyvuose; 3) bendrasocialinė prevencija, t.y. prevencija visos visuomenės mastu. Manoma, jog tarp aukščiau išvardintų 2 ir 3 lygių galima būtų įterpti dar vieną lygį, t.y. nusikaltimų prevencija regioniniu ar šakiniu mastu. Šis lygis turėtų būti išskirtas, kadangi atskiroms sferoms, regionams yra būdingi tam tikri kriminologinės situacijos ypatumai. Šiuos ypatumus būtina žinoti planuojant ir vykdant nusikaltimų prevenciją. Pavyzdžiui, vienokios yra prevencinės priemonės, taikomos atokiuose ūkio vienetuose gyvenantiems gyventojams, ir kitokios priemonės, taikomos didmiesčių regionuose su sparčiais migracijos tempais gyvenantiems gyventojams. Pagal nusikaltimų prevencijos kryptingumą, galima išskirti dvi šios veiklos kryptis: pirmajai krypčiai – bendrajai nusikaltimų prevencijai – galima priskirti prevencines priemones, kurių tikslas – sukurti objektyvias sąlygas, pašalinančias arba bent jau sutrukdančias nusikaltimų įvykdymą; antrajai krypčiai – individualiajai nusikaltimų prevencijai – galima priskirti priemones, taikomas siekiant apriboti nusikalstamą veiką, vykdomą atskirų asmenų.

3. Principai

Teisėtvarka – tai pagrindinis nusikaltimų prevencijos tiklas, o teisėtumas – pagrindinis jos principas. Išlaikyti teisėtvarką galima tik teisėtomis priemonėmis. Netgi neverta tikėtis, kad asmenį galima būtų paveikti neteisėtomis, t.y. įstatymui prieštaraujančiomis priemonėmis. Tokios priemonės sukeltų priešingą efektą – nepagarbą bei nepaisymą įstatymų. Teisės normos – tai pagrindinės taisyklės, kuriomis turi būti vadovaujamasi siekiant pašalinti arba bent jau apriboti nusikaltimus.

Kitas reikalavimas, kurio būtina paisyt, atliekant nusikaltimų prevenciją – griežtas realizmas: planuojant bendrosios profilaktijos uždavinius, reikia atsižvelgti ne tik į laukiamo rezultato svarbą, bet ir į galimybes jį pasiekti. Beto, būtina derinti prevencijos išlaidas ir efektą, kurio laukiamasi iš prevencijos. Juk neprotinga būtų, siekiant sumažint avarijų užmiesčio keliuose skaičių, sumažint automobilių greitį iki 50 km/val, žymiai labiau padėtų apsauginių tvorelių įrengimas, kelių kokybės pagerinimas, na ir, žinoma, kelių policijos kontrolė. Labai svarbu, atliekant nusikaltimų prevenciją – atitinkamai priderinti prevencines priemones bei metodus prie kriminologinės situacijos. Labai svarbu išsiaiškinti funkcijas ir ryšius, turinčius kriminologinę reikšmę. Būtina labai gerai išsistudijuoti nusikaltimus lemiančius faktorius: sąlygas bei priežastis, ir pritaikyti adekvačias prevencines priemones. Štai įdomus JAV atlikto “Kanzas Sičio” eksperimentas, kai siekiant sumažint nusikalstamumą, kai kuriuose miesto rajonuose buvo padvigubintas policijos patrulių skaičius, o kituose – visai panaikintas. Po metų stebėjimo išaiškėjo, kad policijos skirtingas kiekis nepaveikė nei nusikalstamumo lygio, nei žmonių pasitikėjimo policija, nei jų baimė nusikaltamumui. Teko ieškoti kitų priemonių ir metodų nusikalstamuimui mažinti. Dar vienas nusikaltimų prevencijos reikalavimas – lankstumas, t.y. sugebėjimas keistis keičiantis prevencijos objektams. Reikia atsižvelgti į nusikaltimus lemiančių sąlygų pasikeitimą, ir keičiantis joms, pritaikyti atatinkamas prevencines priemones.

4. Subjektai

Žvelgiant į nusikaltimų prevenciją kaip į tam tikrą socialinio valdymo sritį, skirtą teisėsaugai palaikyti, galima teigti, jog nusikaltimų prevencija, kaip ir bet kuri kita valdymo sistema, turi valdančiąją ir valdomąją posistemes, t.y. valdymo subjektą ir valdymo objektą, kurie, pasižymėdami specifiniais požymiais, yra tarpusavyje susiję. Deja, tik pačiais paprasčiausiais atvejais sudėtingoje nusikaltimų prevencijos sistemoje galima išskirti veiklos subjektą ir objektą. Kadangi socialiniam valdymui apskritai, o nusikaltimų profilaktikai iš dalies yra “būdingas subjektų ir objektų susijungimas, ir netgi jų apsikeitimas vietomis, o taip pat valdymo subjektų daugybė”

Iš tikrųjų kiekvienas nusikaltimų profilaktikos subjektas kartu yra ir stipraus valdymo poveikio objektas, pavyzdžiui, nepilnamečių reikalų inspektoriaus veiksmais manipuliuoja nemažai institucijų ir asmenų: ir tie, kuriems jis tiesiogiai pavaldus, ir tie, kurie vykdo priežiūrą (prokuratūra). Iš esmės nusikaltimų prevencijos subjektus galima būtų skirstyti į kelis tipus atsižvelgiant į subjekto kilmę socialiniu aspektu:a) valstybiniai organai (teismai, ministerijos, pasienio tarnyba, advokatūra); b) visuomeninės organizacijos (profsąjungos); c) fiziniai asmenys.Reikėtų pabrėžti, jog sistemos požiūriu, svarbu ne tai, kokia elemento kilmė, o svarbu tai, ką jis daro, kokią funkciją jis atlieka. Todėl reikėtų į subjektus atsižvelgti ir funkciniu požiūriu ir išskirti tokius subjektų tipus: a) įmonės, socialinės grupės (įmonės administracija);b) regioniniai ar šakiniai (rajono vidaus reikalų skyrius);c) bendrasiocialiniai (Lietuvos Respublikos prokuratūra). Be to nusikaltimų prevencijos subjektus galima skirstyti į: a) specializuotus, t.y. funkcionuojančius tik teisėsaugos srityje (vidaus reikalų institucijos); b) nespecializuotus, t.y. atliekančiais nusikaltimų prevenciją kartu su kitomis savo funkcijomis (pavyzdžiui, mokytojai, kariniai vadai). Kiek kitaip yra su fizinių nusikaltimų prevencijos subjektų klasifikavimu. Juos galima klasifikuoti atsižvelgiant į profesionalumo laipsnio kriterijų. Iš čia galima išskirti: valstybinio valdymo ir valdžios institucijų tarnautojus, visuomeninių organizacijų narius, asmenis, savarankiškai atiliekančius prevencines funkcijas pagal bendrą profilaktinės veiklos programą. Pabrėžtina, jog iš tikrųjų griežtų ribų tarp atskirų subjektų tipų nėra ir tokį skirstymą galima būtų pavadinti sąlyginiu.

Bendroji nusikaltimų prevencija

Bendroji nusikaltimų prevencija realizuoja antikriminogeninį visuomenės potencialą apskritai, t.y. visų jos institutų. Jai būdingi tokie požymiai, kaip mastas; visaapimantis ir įvairiapusiškas pobūdis; kompleksiškumas ir tarpusavio priklausomumas; nepertraukiamumas bei radikalumas. Ši nusikaltimų prevencijos kryptis yra pagrindas individualiajai nusikaltimų prevencijos krypčiai. Taigi, nepilnamečių reikalų inspektoriai savo darbe su sunkiu paaugliu gali tikėtis sėkmės tik tada, kai visuomenė, valstybė, jos auklėjimo – švietimo struktūros skiria pakankamą dėmesį jaunosios kartos aprūpinimo, socializacijos klausimams (t.y. skiriamos būtinos lėšos, vedama atitinkama socialinė politika, skirta vaikų interesų saugojimui ir jų padėties gerinimui ir pan.).

Bendroji prevencija aprėpia stambaus masto, turinčias tęstinį pobūdį socialinės prevencijos priemones. Pavyzdžiui, ekonomikos srityje – tai gamybos vystymas panaudojant naujausias technologijas, apgalvota struktūrinė ir investicijų strategija, teisingas nuosavybės perskirstymas, nacionalinės valiutos stiprinimas ir t.t. Politinėje sferoje – tai valstybingumo stiprinimas, demokratijos, visų valdžios šakų stiprinimas, politinės valios realizavimas priešinantis negatyviems reiškiniams. Socialinėje sferoje (siaurąja šio žodžio prasme) didelę antikriminalinę reikšmę turi tokios priemonės, kaip sušvelninimas visuomenės pasidalijimo į lygius; gaunančių mažas pajamas visuomenės narių palaikymas; nedarbo lygio sušvelninimas ir pan. Kas dėl dvasinio gyvenimo, tai moralė visada prieštarauja nusikaltimams, o žemas moralės lygis visuomet sąlygoja nusikaltamumo augimą. Jei apskritai visa viuomenė: valstybė, jos struktūros, pavieniai žmonės vadovausis moralės normomis, tai jie gali sėkmingai pasipriešinti ekonominio smukimo sąlygojamam nusikalstamumui. Tokiu būdu, bendrosios nusikaltimų prevencijos priemonėms veikiant tiek teisinėje srityje, tiek ne; be to, esant išimtinai plataus diapazono, taip yra paliečiami praktiškai visi tipai, grupės ir kitos nusikaltimų atsiradimo priežastys. Šis įvairiapusiškas, kompleksinis bendrosios nusikaltimų prevencijos būdas ypatingai ryškiai pasireiškia bendrasocialiniu lygiu. Šiuo atveju stipriąja bedrosios nusikaltimų prevencijos puse galima laikyti tarpusavio ryšį skirtingų savo turiniu prevencijos priemonių (ekonominių, socialinių, kultūrinių – auklėjamųjų, teisinių ir pan.). Pagrindinė bendrosios prevencijos jėga nukreipiama į nusikalstamumą įtakojančias priežastis, sąlygas, t.y. netgi į “priežasčių priežastis”. Reikia pabrėžti kriminologijos svarbą tiriant šių stambaus masto socialinių reiškinių ir procesų vystymąsi. Čia pasitarnauja, visų pirma, kriminologinė ekspertizė, kuria ištiria, išanalizuoja, įvertina objektą – ekonominius, socialinius, auklėjamuosius – kultūrinius ir kitokius veiksnius bei jų įtaką nusikalstamumui. Esant būtinybei, gali būti atliekama ir kompleksinė ekspertizė, t.y. šių veiksnių tyrimui pasitelkiami ir kitų mokslo krypčių atstovai: ekonomistai, psichologai, politologai, demografai ir pan. Atlikus ekspertizę, paruošiama išvada, kurioje atsispindi moksliškai pagrįstos krimonologinės rekomendacijos bei pasiūlymai, kuriuos realizuojant galima užkardyti nusikaltimus.

Specialioji nusikaltimų prevencija

Specialiosios nusikaltimų prevencijos priemonės yra taikomos skirtingiems nusikaltimų tipams, skirtingoms visuomeninio gyvenimo sritims, skirtingoms socialinėms grupėms, ūkio šakoms… Specialioji nusikaltimų prevencija papildo ir konkretizuoja bendrąją. Jos priemonės griežtai konkretizuotos, nukreiptos į siaurą tikslą, vienaip ar kitaip lokalizuotos laike ir galbūt net ir tam tikroje ūkio šakoje. Specialiosios nusikaltimų prevencijos priemonės yra įvairios ir gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus. Taigi, jos gali būti klasifikuojamos pagal turinį (ekonominės, politinės, kultūrinės – auklėjamosios ir pan.); pagal veikimo mastą (valstybinio masto, regioninės ir t.t.). Specialiosio nusikaltimų prevencijos priemonės gali būti diferencijuojamos ir pagal kitus kriterijus. Pagal priemonės taikymo momentą (realizavimo pradžią) galima išskirti išakstines (taikomas užkertant kelią neigiamiems veiksniams, kurie gali įtakoti nusikalstamumą: mikroaplinkos gerinimas, elgesio, o taip pat poreikių, interesų, požiūrių korekcija asmenų, kurie gali pasukti nusikalstamumo keliu); priemones, taikomas jau įvykdžiusiems nusikaltimą ir laukiantiems bausmės (tai dažniausiai priemonės, skiriamos vietoj bausmės); bei priemones asmenims, padariusiems nusikaltimus pakartotinai. Pagal radikalumo laipsnį galima išskirti: 1) priemones, užkertančias galimybę formuotis kriminogeniniams reiškiniams ir situacijoms; 2) priemones, neutralizuojančias (minimizuojančias) tokius veiksnius ir situacijas; 3) priemones, visiškai panaikinančias tokias situacijas bei reiškinius. Pagal teisinį pobūdį išskiriamos priemonės: a) grindžiamos teisės normomis, tačiau jomis nereglamentuojamos (pvz, teisinis auklėjimas ir švietimas); b) detaliai reglamentuojamos teisės normomis (administracinė policijos priežiūra asmenų, paleistų iš įkalinimo įstaigų). Šios antrosios rūšies normos dar gali būti skirstomos priklausomai nuo to, kurios teisės šakos normos reglamentuoja jų taikymą (administracinės, baudžiamosios, civilinės, darbo, procesinės ir pan.). Pagal veikimo mechanizmą specialiosios prevencijos priemonės skirstomos į: 1) priemones-signalus (informacija, pasiūlymai, reikalavimai dėl nusikaltimų priežasčių ir sąlygų panaikinimo); 2) priemones-veiksmus (buhalterinės apskaitos griežtas tvarkymas įmonėje siekiant panaikinti ekonominių nusikaltimų galimybę).

Beto, specialioji nusikaltimų prevencija – tai išaiškinimas asmenų, iš kurių, remiantis patikimasi duomenimis, o taip pat sprendžiant iš jų antivisuomeninio, neteisėto elgesio, galima tikėtis naujų nusikaltimų bei taikymas jiems, o taip pat jų aplinkiniams, priemonių, kuriomis galima užkirsti nusikaltimą.

Individualioji nusikaltimų prevencija

Individualiosios prevencijos priemonės visuomet yra taikomos prieš konkretų asmenį, linkusį nusikalsti. Pastebėta, kad apie būsimą asmens elgesį galima spręsti iš jo elgesio praeityje. Egzistuoja didelė tikimybė, jog asmenys, kurie anksčiau elgėsi nusikalstamai, ir vėliau darys nusikaltimus. Todėl jiems taikomas prevencines priemones įprasta vadinti tiesiogine prevencija. Kitas simptomas, kuris rodo asmens polinkį į nusikaltimą, yra jo priklausymas tam tikram kontingentui, kuriam būdingas kriminogeniškumas. Kadangi taikant individualiąją nusikaltimų prevenciją, tarpusavy kontaktuoja žmonės (tiek subjektas, tiek objektas), reikalinga laikytis tam tikrų reikalavimų: 1) atsikratyti formalumo, “valdiško” požiūrio į prevencijos tikslus, pasiekti kiek galima artimesnį psichologinį kontaktą su asmeniu, kuriam taikoma prevencija; 2) siekiant panaikinti pasipriešinimą valstybės institucijų kišimuisi į žmogaus gyvenimą, reikia įrodyti, kad tai nėra kieno nors įsakyta, o remiamasi objektyviais duomenimis apie nusikaltimo grėsmę; 3) būtina prevencines priemones pritaikyti individualiai: realiai atsižvelgti į asmens individualias ypatybes, gyvenimo, veiklos sąlygas. Tik tinkamai įvertinus aplinkybes, surinkus visą reikalingą informaciją, galima skirti tam reikalingas poveikio priemones (įtikinimo, prievartos ar pagalbos). Vėliau, pritaikius minėtas poveikio priemones ar jų kompleksą, turėtų būti vykdoma kontrolė, kurios metu išsiaiškinama, ar davė reikiamų rezultatų taikytos poveikio priemonės; galbūt reikia skirti kitas, o gal būt papidomą jų kompleksą. Nustatyta, jog jeigu asmuo, kuriam taikytos prevencinės priemonės, 2-3 metus elgėsi patenkinamai, t.y. nepadarė rimtų teisės pažeidimų, dirbo arba mokėsi, sukūrė arba išsaugojo šeimą, jau pasitaisė. Manoma, jog bet kurių individualiosio prevencijos priemonių efektyvumas žymia dalimi priklauso nuo jas taikančių asmenų įsitikinimo jų naudingumu. Darbas su žmonėmis visada sunkus; ypač sunku dirbti su žmonėmis, iš kurių gali tikėtis nusikaltimo padarymo. Gilus įsitikinimas atliekamos socialinės funkcijos yra būtina sąlyga įveikti sunkumams šiame darbe.