Įžanga
Žmonija visuomet ieškojo būdų, kaip pažaboti nusikalstamumą. Visuomenės, kuriose vyravo žemesnis teisinės sąmonės lygis, šią problemą spręsdavo taikydamos nusikaltėliams įvairias bausmes, net ir neadekvačias padarytos žalos dydžiui, ir tuo pačiu atbaidydamos kitus visuomenės narius nuo tokių veikų. Visuomenėse, kuriose teisinės sąmonės lygis aukštesnis, bausmės už padarytus nusikaltimus jau būdavo taikomos laikantis įvairių procesinių garantijų; tačiau niekas, net ir kruopščiausiai ištirtos nusikaltimo aplinkybės bei teisingiausiai nusikaltėliui pritaikyta bausmė negali visiškai atlyginti tos žalos, kuri yra padaryta nusikaltimu. Ir tik vienas Šviečiamojo amžiaus mąstytojų, prancūzų filosojas Šarlis Monteskjė suformulavo genialų principą: “Gerą įstatymų leidėją labiausiai domina ne bausmės už padarytus nusikaltimus skyrimas, bet kelio nusikaltimams užkirtimas.” Šis teiginys buvo akstinu nusikaltimų prevencijos teorijos atsiradimui ir jos plėtojimui. Š.Monteskjė idėjos įkvėptas, nusikaltimų prevencijos koncepciją plėtojo Č.Bekarija, savo veikaluose gvildendamas nusikaltimų atsiradimo problemas bei pasiūlydamas priemones, kuriomis galima būtų bandyti užkirsti kelią nusikaltimams. “Pati geriausia, bet sunkiausia nusikaltimų prevencijos priemonė yra auklėjimo tobulinimas.” – sakė Č.Bekarija. Būtų neprotinga nepritarti šiems žodžiams, kaip kad ir jo pasakymui: “Geriau užkirsti kelią nusikaltimui negu bausti.” Juk kriminalinė bausmė yra prievartos priemonė, tegul ir teisėtos prievartos. Bausmė- ne visagalė: ji neatstatys pažeistos tvarkos, žmonių santykių į senąsias vėžias, nors, galbūt ir pagąsdins aplinkinius, privers susimąstyti apie atpildo už padarytą nusikalstamą veiką griežtumą, deja, kaip rodo nusistovėjusi penitencinės veiklos praktika, retai kriminaline bausme baustas nusikaltėlis “pasitaiso”. Vienintelė žinoma alternatyva, kuri bent iš dalies gali kompensuoti bausmės galimybių ribotumą, yra nusikaltimų prevencija. Tai, skirtingai nuo prievarta paremtos bausmės, yra humaniška priemonė, nedaranti niekam nei materialinės, nei moralinės žalos. Ji ne tik gina visuomenę nuo neteisėtų pasikėsinimų bei nemalonaus būtinumo bausti, bet ir apsaugo neatsparius, linkusius pasiduoti pagundoms visuomenės narius nuo moralinio žlugimo, neleidžia tapti jiems nusikaltėliais.
Taigi kriminologai iš kartos į kartą nagrinėja nusikaltimų atsiradimo priežastis ir aplinkybes bei ieško priemonių, kaip sutrukdyti įvykti šiems nusikaltimams. I. Nusikaltimų prevencijos samprata1. Sąvoka
Žodis “prevencija”, [lot. praeventio], reiškia išankstinį kelio užkirtimą, užbėgimą už akių. Mokslinėje literatūroje yra ir kitų sinonimiškai vartojamų terminų, leidiniuose rusų kalba dažnai galima sutikti žodį “profilaktika” ir pan. Nusikaltimų prevenciją galima apibrėžti kaip tam tikrą socialinio valdymo sritį, skirtą: 1) užtikrinti svarbiausių socialinių vertybių apsaugą; 2)išaiškinti nusikaltimų priežastis bei sąlygas; 3)sudarant atitinkamą priemonių sistemą daryti poveikį asmenims, linkusiems nusikalsti. Nusikaltimų prevenciją galima interpretuoti plačiąja ir siaurąją prasme. Plačiąja prasme nusikaltimų prevencija – visa tai, kas padeda palaikyti teisėtvarką. Šiuo atveju tiek pozityvus tėvų elgesys šeimoje, tiek jaunuolio tarnyba kariuomenėje neabejotinai atlieka prevencinę funkciją. Aiškinant nusikaltimų prevenciją siaurąją prasme, prevencinėmis priemonėmis pripažįstamos tik tos priemonės, kurių tiesioginis tikslas – užkirsti kelią nusikaltimams. Taigi šiuo atveju jaunuolio tarnybą kariuomenėje vargu ar galima būtų laikyti prevencine priemone prieš nusikaltimus, kadangi šis socialinis institutas (karinė tarnyba) yra sukurtas ir egzistuoja visai kitiems, žymiai svarbesniems tikslams. Išskirti nusikaltimų prevenciją iš kitų socialinio valdymo rūšių galima pagal jos tikslingumą. Apibūdinant jos tikslą, kartais gali atrodyti, jog prevencijos tikslas pasiekiamas, kai sumažėja nusikalstamumas. Tačiau labiau įsigilinus į šį teiginį, galima surasti prieštaravimų jam. Juk įstatymų leidėjas, norėdamas sumažinti nusikaltimų skaičių, galėtų tai nesunkiai pasiekti, paprasčiausiai dekriminalizuodamas veikas. Deja, sumažinus nusikaltimų skaičių, nereiškia, jog visuomenė jausis saugesnė. Taigi, pagrindiniu nusikaltimų prevencijos tikslu reikėtų laikyti tokių svarbių socialinių vertybių kaip valstybės, visuomenės ir piliečių teisėtų interesų saugojimą.
2. Sistema
Nusikaltimų prevencija, kaip ir bet kuri kita sistema, pasižymi savo struktūra, t.y. vidine sandara, pasižyminčia tam tikrais ją sudarančių dalių savitarpio ryšiais. Svarbiausiais nusikaltimų prevenciją sudarančiais komponentais yra subjektai, taikantys prevencines priemones, bei pačios prevencinės priemonės.
Šie pirminiai komponentai savo ruožtu gali būti grupuojami į kiek stambesnius struktūrinius vienetus: nusikaltimų prevencijos posistemes. Į tokias posistemes galima grupuoti keliais būdais, pavyzdžiui, pagal nusikaltimų prevencijos subjektų veiklos lygį ir mastą, arba, pagal konkretų prevencinių priemonių kryptingumą. Tokiu atveju pirmasis nusikaltimų prevencijos sistemos grupavimas atspindėtų jos vertikalųjį pjūvį, o antrasis – horizontalųjį pjūvį. Literatūroje nėra vieningos nuomonės dėl nusikaltimų prevencijos subjektų veiklos lygio klausimo. Dauguma autorių sutinka su skirstymu į tokius lygius, tačiau skirtingai įvardina juos. Labiausiai pagrįstu galėtume laikyti klasifikavimą A.M.Jakovlevo, kuris išskiria tokius lygius:1) individualioji prevencija; 2) prevencija socialinėse grupėse ir kolektyvuose; 3) bendrasocialinė prevencija, t.y. prevencija visos visuomenės mastu. Manoma, jog tarp aukščiau išvardintų 2 ir 3 lygių galima būtų įterpti dar vieną lygį, t.