Vilniaus universitetasBendrosios ir pedagoginės psichologijos katedra
MOKSLEIVIŲ TEISINGUMO IR NETEISINGUMO MOKYKLOJE SUVOKIMAS
Kursinis darbas
Darbo vadovė
Vilnius, 2002
Turinys
Įvadas ………………………………………………………………………………………………1Tyrimo metodika …………………………………………………………………………………23Rezultatai ir jų aptarimas………………………………………………………………………….24Išvados ……………………………………………………………………………………………27Literatūra ………………………………………………………………………………………….281 priedas ………………………………………………………………………………………..…292 priedas……………………………………………………………………………………………30
Įvadas
Daugumoje psichologinių darbų apie teisingumą nėra plačiai apibrėžtas teisingumas. Teisingumas apima vertinantį sprendimą apie asmens gyvenimo moralinį teisėtumą, t.y. tai ar elgiamasi teisingai, sprendžiama pagal tam tikrą moraliai teisingą standartą ar kriterijų. Įprastai yra manoma, kad teisingumas yra tada, kai žmonės gauna ko yra nusipelnę ir taip yra ne tik dėl elgesio, kuris atitinka jų natūralias žmogiškąsias teises. Nors filosofinės analizės daugiausia dėmesio kreipė į tai, kaip mes turime apibrėžti tai, kas yra teisinga, modernioji psichologija susikoncentravo į standartus, kuriuos dažniausiai naudoja žmonės. Keletoje nesenų darbų yra pateikiamos naujausių teorijų santraukos (Folger, 1984). Juose trumpai apžvelgiama tai, kaip psichologai analizavo teisingumą ir taip pat aptariamas keletas prieštaravimų, kurie iškilo apimant: a)nešališkumo teorijos validumą; b) procedūrinio teisingumo reliatyvią svarbą; c) teisingumo sąvokų vystymasį vaikystėje ir suaugus, kaip tai atspindėta Koklberg teorijoje; d) lyčių skirtingumo prigimtį ir prielaidas mąstant apie teisingumą.Distributyvinis teisingumas. Jam buvo skiriama daugiausiai mokslinių darbų.Nešališkumo teorija. Jos esmė yra kontribucijos taisyklė, kuri nustato, kad teisingumo vertinimai atspindi reliatyvų kiekvieno kontribucijų ratio įndėlį į kiekvieno rezultatus. Teisingumas yra pasiektas, kai šis ratio yra lygus visiems individams, dalyvaujantiems duotoje distribucijoje ar mainuose. Lygiateisiškumo teorija yra tai, kad žmonės visada stengiasi gauti tiek kiek tik įmanoma. Nelygiateisiškumo percepcija sukelia psichologinį stresą ir pastangas atstatyti teisingumą. Šio požiūrio atstovai tvirtina, kad šios prielaidos pritaikomos daugumoje žmogiškosios veiklos sferų ir sudaro bendrąją socialinio elgesio teoriją.Alternatyvūs požiūriai. Nešališkumo teorija yra kritikuojama, nes žmonės dažnai naudoja kitus teisingumo standartus, o ne vien kontribucijos taisyklę, ypač lygybės (Deutsch,1985) ir poreikio. Šie trys teisingumo standartai: nešališkumas, lygybė ir poreikis yra randami daugybėje empirinių teisingumo tyrimų, kurių tikslas yra nustatyti, kada šie skirtingi standartai, pvz., lygus išteklių paskirstymas bus laikomas labiau teisingu, esant tarpasmeninės harmonijos ir bendradarbiavimo sąlygomis, kai nešališkumo standartas bus labiau tinkamas, kai varžybos ar produktyvumas yra svarbiausias (Deutsch, 1985). Teisingumo standartų pasirinkimas priklauso nuo: a) intimumo lygio tarp dalyvaujančių individų; b) tarpusavio priklausomybės ir bendradarbiavimo laipsnio; c) individualių ir grupinių skirtumų faktorių, tokių kaip socialinė klasė ir lytis.Teisingumo sąvokų vystymasis. Nors dominuoja distributyvinio teisingumo požiūris, reikalingas platesnis požiūris, kuris tyrinėja teisingumo sąvokos kilmę.Tikėjimas teisingu pasauliu. Atsakymas į šį klausimą kilo iš Lernerio (1980) empirinių stebėjimų, kai suaugusieji parodo poreikį tikėti tuo, kad žmonės gauna tai, ką jie užsitarnauja pasaulyje. Jis tvirtina, kad šis “tikėjimas teisingu pasauliu” yra įsišaknyjęs universalioje vaikystės patirtyje, kuri pirmauja atsisakant staigios (bet mažesnės) padėkos dėl vėlesnės (bet didesnės) padėkos. Taip vykstant vaikai įgyja gebėjimą numatyti įvairias alternatyvas veiksmams ir jų pasekmėms ir jie taip pat išmoksta tikėtis tam tikrų rezultatų, jeigu jie atitinka išankstines sąlygas tų rezultatų gavimui. Visa tai suformuoja užsitarnavimo ir teisės turėjimo sąvokos pagrindą. Jei individas išpildo tam tikras išankstines sąlygas, tada turi būti gaunami (t.y.užsitarnaujami) tam tikri rezultatai. Šios ekspektacijos taip pat reikalauja tikėjimo stabilia ir pastovia aplinka, kurioje kiekvienas gauna tai, ką užsitarnavęs. Pagal Lernerį poreikis tikėti teisingu pasauliu yra toks stiprus, kad jis gali užgožti kitus stiprius motyvus.Kognityvinis vystymosi požiūris. Kitas požiūris į teisingumo sąvokos vystymąsi buvo didžioji dalis Piaget studijų apie moralinį vystymąsi, kurioje aprašomi du moralinio samprotavimo lygiai. Vienas, “apribojimo moralumas” lygina tai, kas yra teisinga su tuo, kas nusileidžia komandoms, gaunamoms vaiko iš suaugusio. Piaget tikėjo, kad pradžioje vaikai turi vienpusišką “pagarbą” suaugusiųjų taisyklėms, apibrėžiančioms kas yra teisinga ir kas ne. Vėliau įgaunant patirties, pereinama prie “bendradarbiavimo moralumo”, pagrįsto abipusės priklausomybės motyvais. Laurence Kohlberg ir jo kolegos praleido pastaruosius 25 metus plėsdami Piage pastangas išgryninti moralinių sprendimų atrinkimo metodą ir kategorizavimo jų į vystymosi stadijas. Kohlbergo metodas apima hipotetinių istorijų, aprašančių moralines problemas, pristatymą. Pavyzdžiui, gerai žinomoje Heinzo dilemoje vaistininkas turi specialius vaistus, galinčius išgelbėti moters gyvybę. Tačiau moters vyrui šie vaistai yra per brangūs. Iškyla klausimas ar vyras įsiverš į vaistinę ir pavogs vaistus tam, kad išgelbėtų žmonos gyvybę. Kohlberg tvirtina, kad ne specifinė veiksmų eilė nurodo apklaustųjų moralinio vystymosi lygį, bet jų svarstymas, kodėl tokia eilė yra teisinga. Šis požiūris grindžiamas prielaida, kad sprendimas apie tai, kas yra teisinga, yra suprantamas taikant logines taisykles, kurios “natūraliai” vystosi bręstant vaiko mąstymui. Kohlbergo vystymosi stadijos gali būti charakterizuojamos taip:1. Pirmoji stadija yra paklusnumo su teise apspręsta paklusnumo autoritetui, išvengiant fizinės žalos ir bausmės.2. Antroji stadija pabrėžia instruentalinį tikslą ir mainus su teise, apspręsta patenkinti troškimus ir leisti tai daryti kitiems (per lygiaverčius mainus, abipusį susitarimą ir t.t.).3. Trečioji stadija yra abipusės tarpasmeninės ekspektacijos santykiai, konformacija su teise apspręsta būti “geram”.4. Ketvirta stadija yra socialinės sistemos valdymas su teise, apspręsta įstatymų ir pareigų.5. Penktoji stadija pabrėžia socialinio kontrakto ir individualių teisių svarstymą su teise, apspręsta daugiau pačio pasirinktų principų nei kitų žmonių taisyklių bei aspektacijų.
6. Šeštoji stadija yra universalių etinių principų stadija, kur teisė yra pilnai apspręsta logiškai pastovių principų, patenkinančių universalumo ir visapusiškumo kriterijų. Kohlbergo požiūris (kaip ir Piaget) tinka strukturalistinei tradicijai ir tvirtina, kad teisingumo struktūros grindžiamos 6 stadijomis yra universalios. Teisingumo sąvokos yra suprantamos kaip procesas nuo pradinės hedonistinės orientacijos ir išorinių pasekmių į konvencionalinę orientaciją, dominuojamą prisitaikymo prie socialinių taisyklių ir galų gale į universalius principus, konstruojamus autonomiškai arba socialinio kontrakto tipu.Distributyvinis teisingumas. Daugybė darbų, nešališkumo teorijos tradicijoje yra taip pat apie vystymąsį, atkreipiant dėmesį į vaikų elgesį ir teisingą išteklių paskirstymą. Buvo gauti tokie rezultatai, kad:a) labai jauni vaikai paskirsto savo interesų pagrindu;b) tarp 5-10 metų amžiaus jie labiau žiūri lygybės;c) amžiuje tarp 5-6 m. vaikai supranta kontribucijų taisyklę, bet laukia iki paauglystės vidurio, kad galėtų ją pritaikyti kaip distributyvinio teisingumo standartą. Paprastai ginčijamasi, kad ši vystymosi progresija atspindi kognityvinių gebėjimų, įgalinančių vaiką palyginti indėlio ir rezultatų proporcijas (ir taip atlikti nešališkumo apskaičiavimą), vystymąsi. Tačiau yra nuomonių, kad netgi 4 metų vaikai gali atlikti nešališkumu pagrįstus sprendimus. Taip pat yra pademonstruota, kad vaikų distributyvinio teisingumo elgesys yra dalinai apibrėžtas kultūros perduotais tikėjimais. Nisan (1984) pavyzdžiui atrado, kad Izraelio vaikai, gyvenantys kibucose, kuriems nešališkumas yra pagrindinė norma socializacijoje ir praktikoje, labiau vertina lygius paskirstymus, nei daugelis Izraelio vaikų, negyvenančių kibucose.Dabartiniai darbai ir prieštaravimai . Nešališkumo teorijai. Nors nešališkumo teorija dominavo distributyvinio teisingumo psichologijos studijose, ji vis labiau ir labiau atakuojama. Todėl būtina nors trumpai apžvelgti pagrindines kritikos kryptis. Standartų įvairovė.Tam, kad nešališkumo teorija atitiktų daugybę teisingumo kriterijų, kuriuos žmonės įprastai vartoja, kontribucijų sąvokos turi būti kaip chamelionas, kad būtų naudingas teoriškai ir praktiškai (Sampson, 1969). Pvz., jei teiginį “lygias porcijas visiems” interpretuosime pagal nešališkumą, tada atitinkamas indėlis tampa kažkuo lyg “buvimu žmogiškosios rūšies nariu” (ir kadangi visi žmonės yra lygūs pagal tą indėlį, nešališkumo formulės rezultatas – lygūs kiekiai visiems). Nešališkumo formulės problemos tampa labiau komplikuotos, toje situacijoje, kur yra apimta daugybė indėlių (pvz., amžius ir išdirbti metai apsprendžia pensijos dydį). Tokiais atvejais žmonės gali naudoti daugybę standartų vienai situacijai (Cook, Yamagishi,1983).Ideologinės prielaidos.Socioistorinis pagrindas (Sampson,1975).Nešališkumo teorija buvo kritikuojama todėl, kad:a) ji atspindi ideologiją, supančią tam tikras ekonomines praktikas;b) ji pagrinde įkūnija konservatyvų požiūrį, atspindėdama tų požiūrius, kurie yra reliatyviai viršesni egzistuojančioje ekonominėje distribucijoje. Šie argumentai yra pagrįsti tuo, kad teisingumo standartai atspindi socialinį konsensusą, kylantį iš tam tikrų socio etinių ir istorinių sąlygų ir funkcionuoja, kad sumažintų socialinį konfliktą, paskirstant išteklius. Individualistinis šališkumasKaip pagrindas kontribucijos taisyklei yra prielaida, kad kiekvieni individo kontribucijos gali būti patikrintos kiekybiniu ir nešališku būdu (leidžiant palyginimus tarp individų). Šios prielaidos tinkamumas yra ginčytinas todėl, kad pati individualios kontribucijos prasmė į bet kokią veiklą, bendradarbiaujant yra problematiška (Miller, 1976). Vėliau Cohen (1983) parodė kaip eksperimentinės paradigmos tipiškai vartotos psichologų, studijuojant distributyvinį teisingumą, primeta prielaidą, kad užduotis nepriklauso nuo situacijos. Darydami taip, jie virtualiai tvirtina, kad žmonės eksperimentinėje aplinkoje žvelgs į paskyrimus, “kaip į išlaikymą to, ką jie tikėjo esant teisinga ir tiesiogine pasekme jų nuosavo, individualaus veiksmo” labiau negu “gaunant teisingas dalis iš bendros veiklos”. Šis individualistinis šališkumas yra matomas ir kitose psichologijos sferose bei Vakarų pramoninės visuomenės individualistinėje ideologijoje Metodologiniai trūkumai.Daugumoje distributyvinio teisingumo studijų surenkama nedidelė grupė nepažistamųjų (įprastai – tai koledžo studentai), jie turi dirbti pagal užduotį, gauti informaciją apie kiekvieno produktyvumą ar kitas charakteristikas, reikalingas tyrimams (pvz., gebėjimas, poreikis), tada apklausti kiekvieną individą (asmeniškai) kaip specifinis užmokestis turėtų būti padalintas tarp grupės narių. Dažnai individai iš tiesų nedirba vienas su kitu arba nemato vienas kito. Jiems paprasčiausiai duodama (dažniausiai fiktyvi) informacija apie kitus individus (kurie kai kuriais atvejais taip pat būna fiktyvūs). Taigi, dalyviai mažai žino apie vienas kitą, apie santykius, indėlių bei rezultatų įvairovę. Dirbtinai paprastame laboratoriniame pasaulyje žmonėms neprieinama daugybė “nereikalingos” informacijos ir jiems pateikiama tik ta informacija, kuri tinka nešališkumo teorijai. Kita psichologinių eksperimentų su teisingumu kliūtis yra ta, kad viskas yra interpretuojama vien teisingumo terminais, kai tuo metu yra ir kiti motyvai, tokie, kaip mandagumas, atsikeršijimo baimė, statuso patvirtinimas, vadovavimasis įspūdžiu. Dalis priežasties dėl ko kyla sumaištis yra tai, kad daug empirinių mokslų nagrinėja paskyrimo elgesį “per save”, o ne teisingumą tokio paskyrimo. Nelsono ir Dweek (1977) darbe su 4-5 metų vaikais yra demonstruojama šio atskyrimo svarba. Rezultatai skyrėsi, kai vaikams buvo liepta dalintis “kaip norite” ir “kaip teisnga”. Kita potenciali kliūtis eksperimentiniame darbe yra susijusi su respondento supratimu to, kas jo klausiama. Empirinėse atitinkamų sričių tyrimuose (pvz., ekonominio pasirinkimo elgesys) buvo parodyta, kad suformavus klausimą šiek tiek kitokiu (bet formaliai ekvivalentišku) būdu, galima gauti dramatišką efektą žmonių pasirinkimui (Kahneman ir Tversky, 1984).Nešališkumo išmatavimas. Buvo daug svarstoma, kaip tiksliai apibrėžti nešališkumą, t.y. kuri matematinė funkcija aprašo žmonių tikėjimą teisingu santykiu tarp indėlių ir rezultatų. Nors dauguma teoretikų priėmė kelintinį santykį (t.y. jei aš įdedu daugiau nei tu, tai aš ir turėčiau gauti daugiau nei tu, nors tai nesvarbu kiek daugiau). Toks paprastas apibrėžimas į daugybę konceptualinių bei praktinių matavimo problemų (Harris, 1983). Pvz., vienas iš įdomiausių sunkumų Adamso (1965) originaliame ratio nešališkumo apibrėžime (t.y. rezultatų lygis/indėlio lygis) turi būti vienodas visiems dalyviams, yra jo nesugebėjimas tvarkytis su neigiamais indėliais ar neigiamais rezultatais. Šis pavyzdys paimtas iš Harrio (1983) įrodo šią problemą. Pavyzdžiui, asmuo A “įdeda” 20 teigiamų vienetų indėlio, kai tuo metu asmuo B “įdeda” 30 neigiamų vienetų (t.y. asmuo A sunkiai dirba ir parduoda pakankamai inventoriaus bei uždirba 20 dolerių kompanijai, kai asmuo B yra tingus, nerūpestingas ir sugeba prarasti 30 dolerių inventoriaus vertės). Jei asmuo B gauna 60 vienetų rezultatą (pvz., 60 dolerių) ir asmuo A gauna 40 neigiamų vienetų (t.y. jis moka 40 dolerių baudą), nešališkumas yra pasiektas pagal Adamso formulę, nes 20-40 30-60, nors asmuo davęs mažiausiai gavo daugiausiai.Požiūrio mainų ribos. Nešališkumo teorija tvirtina, kad visa socialinė sąveika yra apžvelgiama kaip transliacija, kur individai keičiasi atlyginimais ir bausmėmis.Lyčių palyginimas. Nešališkumo teorijoje nėra pagrindo tikėtis, kad vyrai ir moterys naudotų skirtingus standartus vertinant distributyvinį elgesį. Tačiau daugybėje empirinių tyrimų iškilo lyčių skirtumai ir todėl reikėtų juos apžvelgti atskirai.Procedūrinis teisingumas.Thibaut ir Walker (1975) atrado, kad suvoktas procedūrų teisingumas veikia pasitenkinimą tomis procedūromis, nepaisant rezultatų. Procedūros laikomos teisingesnėmis, kuo daugiau dalyvaujama “proceso kontrolėje” – gebėjimas disputuojančių partijų apspręsti informaciją ir paliudijimus, kuriais bus grindžiamas nuosprendis. (La Tour, 1978; Lind, Lissack ir Conlon, 1983) “Proceso kontrolė” šiame darbe skiriasi nuo “sprendimo kontrolės”, gebėjimo pačiam apspręsti nuosprendį. Eilėje tyrimų Tyler (1984) atrado, kad legalios valdžios bei politinių lyderių vertinimas daugiau priklauso nuo distributyvinių procedūrų, kurias naudoja šie lyderiai negu nuo specifinių rezultatų, kuriuos vertintojai gauna iš jų (Tyler ir Caine,1981). Platesnė procedūrinio teisingumo koncepcija yra atstovaujama Haano (1983), kuris mano, kad dialogai “kurie skatina teisingus ir pilnus požiūrių mainus” yra vienintelis kelias paveikti teisingumą.Teisingumo sąvokos vystymasis. Dabar labai paplitusi nešališkumo teorijos kritika ir daugiau dėmesio yra kreipiama į vystymosi teorijas. Kohlbergo tyrimai apie protavimą, apie teisingumų vystymąsį sukėlė daugybę prieštaravimų. Apžvelgus Kohlbergo bendros formuluotės kritiką, galima pastebėti Kylančius prieštaravimus svarstant lyčių skirtumų prigimtį bei svarbą. Metodologiniai trūkumaiDaugybę metų atrodė, kad tik Kohlberg ir jo bendradarbiai turėjo reikalingas žinias tam, kad apskaičiuotų duomenis. Tačiau tas vertinimas buvo ilgas ir sudėtingas. Sistemoje buvo begalė modifikacijų. Netgi pati naujausia versija buvo kritikuojama dėl 6 stadijų išskaičiavimo, nepastovumo bei abejotinos konstrukcijos validumo. Keletas tyrimų (Emler, Renwick, Malone,1983) nustatė, kad individai gali duoti teisingumo argumentų daugiau nei vienoje Kohlbergo stadijoje. Dar svarbiau, kad jie gali svarstyti aukštesniame nei jų pozicija lygyje (kai paprašomi įvertinti filosofą ar politinio radikalo perspektyvą), tuo parodydami, kad kognityvinė kompetencija gali būti ne vienintelė ar ne pati svarbiausia determinantė, svarstant apie teisingumą. Tarpkultūrinė variacija.Kohlbergo prielaidos apie universalias teisingumo stadijas natūraliai atvedė į tarpkultūrinius tyrimus, naudojant jo metodus. Buvo atlikta daugybė darbų Kenijoje, Meksikoje, Hondure, Bahamuose ir t.t., kurie parodo tokią pat stadijų seką kaip ir atrastą Jungtinėse Valstijose. Bet kai kurie kritikai teigia, kad atidžiau pažiūrėjus, viskas ne taip tvarkinga. Pvz., Harkness, Edwards ir Super (1981) atrado, kad grupė vietinių Afrikos bendrijų vadų, kurie buvo laikomi moraliai iškiliais asmenimis, buvo tarp 2 ir 4 stadijų, t.y. daug žemiau negu buvo galima tikėtis iš lyderių Vakarų pramoninėse šalyse. Harknes ginčija, kad konvencionalus moralinis svarstymas, kurį pademonstravo šie bendrijų vadovai “tiko mažai, glaudžiai visuomenei, pagrįstai artimais bei pastoviais kontaktais tarp žmonių, esant pastoviai vyresniųjų valdžiai, bendradarbiavimu bei abipuse pareiga. Kaip kontrastas yra 5 ir 6 stadijos, kurios Kohlbergo schemoje yra “abstrakcija būdų, kuriais vakarų įstatymo bei valdžios sąvokos vystėsi, atsakant į socialinio heterogeniškumo ir labiau distancinio valdymo reikalavimus.” Taigi, 5 ir 6 stadijos negali būti aukštesnės ar labiau išvystytos nei “žemesnės” stadijos, bet jos labiau atspindi skirtingą socialinę santvarką bei institucijas. Dien (1982) ginčija, kad Kohlbergo sistema beveik netinka Konfucijaus požiūriui į moralumą suvokimui. Apibendrinant galima teigti, kad kultūriniai ir etniniai skirtumai moraliniame vertinime rodo, kad Kohlbergo stadijos gali paprasčiausiai atspindėti angliškąjį pasaulį, kur jos ir buvo išvystytos. Istorinis – ideologinis pagrindasKultūriniai palyginimai privertė psichologus ištyrinėti kai kurias užslėptas Kohlbergo stadijų modelio prielaidas. Kai kurie tvirtina, kad Kohlbergo aukštesnės stadijos paprasčiausiai atspindi aukštesnio išsilavinimo vakarų šalyse abstrakčią kalbą (pvz., tokie terminai kaip teisingumas, lygiateisiškumas, abipusiškumas). Dar yra tvirtinama, kad visa Kohlbergo stadijų sistema yra mūsų visuomenės socialinės ir ekonominės santvarkos atspindys (Buck – Morss, 1975; Edwards, 1975; Nicholson, 1983; Sampson, 1983; Sullivan, 1977). Formos atskirimas nuo turinio randamas Kohlbergo analizėse atitinka vakarų pramoninės visuomenės techninius interesus. Apibendrinimo ir patirties atkartojimo žinios yra orientuojamos tam, kad būtų galima techniškai kontroliuoti gamtą. Taigi, vietoj to, kad būtų klausiama, kokie yra moralinių veiksmų tikslai, Kohlbergo schema yra sufokusuota į kognityvines operacijas (nesvarbu kokie tikslai būtų nustatyti) jiems pasiekti.Lyčių palyginimas. Keletas moterų tyrėjų, kurios atliko darbus pagal Kohlbergo tradiciją, atrado rimtus lyčių skirtumus. Tai iškelia klausimą apie Kohlbergo sistemos validumą. Kilo daug prieštaravimų, kuriuos reikėtų aptarti, nes tai susiję su bendresniu supratimu to, ką žmonės galvoja apie teisingumą.Istorinė apžvalga . Distributyvinis teisingumas.Eksperimentuose apie distributyvinį teisingumą nustatyta, kad vyrai labiau linkę skirstyti išteklius pagal nešališkumo principą (proporcingai indėliams), kai tuo tarpu moterys linkę juos padalinti lygiai tarp recipientų (Kahn ir Gaeddert,1985). Šis faktas interpretuojamas kaip atspindintis moterų rūpinimąsi harmoninga tarpasmenine sąveika, o vyrų dažniau vartojamas nešališkumas atspindi jų rūpinimąsi tinkamu užduoties atlikimu ir konkurencija. Šiek tiek kitoks lyčių skirtumo aiškinimas yra Lernerio (1975) požiūryje , kad žmonės pasidalina pagal lygiateisiškumo principą, kai į recipientus žiūrima kaip į asmenis, bet nešališkumas vartojamas tada, kai į recipientus žiūrima kaip į užimančius poziciją. Vyrai daugiau dėmesio kreipia į pozicijas, o moterys – į asmenis. Visi lyčių skirtumai paskirstant negali būti paaiškinti lyčių stereotipais ir ekspektacijomis. Pvz., Austin ir McGinn rado, kad kai buvo numatytas bendravimas ateityje su kitu asmeniu (ir interesas, kad tas kitas būtų laimingas), tiek moterys, tiek vyrai skirstė taip, kad būtų padidinti kito rezultatai (nešališkumas, kai kito indėlis buvo didelis ir lygiateisiškumas, kai jis buvo mažas). Kai nebuvo numatoma bendravimo ateityje, vyrai labiau rinkosi nešališkumą, o moterys – lygiateisiškumą. Kitaip tariant, nors ir nebereikėjo rūpintis dėl bendravimo ateityje (ir kitam būnant laimingu, kad tas bendravimas būtų malonus), moterys vis tiek veikė kito naudai. Atrodo, kad ne tik harmoningas bendravimas, bet kito žmogaus gerovė rūpi moteriai. Kadangi kito žmogaus gerovės užtikrinimas brandina harmoningus santykius, šie du dalykai susidūria. Tačiau Austin ir McGinn rezultatai rodo, kad grynai kito žmogaus gerovė yra pagrindinis motyvas moterims. Tuo tarpu iš Greenberg tyrimų matome, kad kai vyrai tikisi bendrauti ateityje su kitu, jie yra dosnesni, nes bijosi būti atstumti. Moralinis vystymasisVienas iš ankstesnių darbų apie lyčių skirtumus moraliniame vystymese buvo Haan, Block ir Smise (1968). Jie atrado, kad dvigubai didesnis procentas koledžo moterų nei vyrų buvo 3 stadijoje, o daugiau vyrų buvo aukštesnėse stadijose. Vėliau buvo nustatyta, kad daugelis moterų, morališkai besivvystydamos, lieka 3-ioje stadijoje, kai vyrai “nukeliauja” į 4-tą ar 5-tą stadijas. Gilligano svarstymaiGilligano (1977, 1982) įdėjos esmė yra ta, kad yra du skirtingi požiūriai į moralumą. Vienas – susikoncentravęs į tarpasmeninį rūpinimąsį ir atsakomybę, o kitas – į asmenines teises ir lygiateisiškumą. Pirmasis “rūpesčio ir atsakomybės etika” į pirmą vietą iškelia žalos vengimą. Antrasis – “inoteisingumo etika” sufokusuotas į individualią laisvę ir nešališką elgesį. Gilligan teigia, kad vyrai atiduoda pirmenybę autonomiškumui ir objektyvumui, t.y. lygiam ir teisingam elgesiui nepaisant to, kokios specifinės pasekmės gali būti tam tikram individui. Tuo tarpu moterys kreipia dėmesį į sprendimų bei veiksmų pasekmes, susijusias su individualia žala ir kančia. Gilligan samprotauja, kad moters identiškumo pojūtis daugiau susijęs su santykiais, o vyro – ne individualizacijos procesu. Gilligan netvirtina, kad Kohlberg “teisingumo” formuluotė būtų neteisinga, bet tvirtina, kad ji yra neišbaigta. Ji tvirtina, kad kiekviename individe yra fundamentali dialektika, natūrali įtampa tarp Kohlberg “teisingumo” kaip sąžiningumo suvokimo ir teisingumo kaip rūpinimosi ir atsakomybės suvokimo. Gilligan palaikymas. Socioistorinė analizė.Gilligan “teisingumo” etika gerai atitinka Kohlbergo aukštesniųjų stadijų aprašymą ir yra reliatyviai neginčytina. Tačiau jos tvirtinimas, kad “teisingumo” etika pilnai neatitinka visos moralumo sąvokos (teisingumas plačiąja prasme) yra labai prieštaringas (Kohlberg, Levine, hewer, 1983). Gilligan pozicija yra palaikoma to fakto, kad pirminis vystymosi pavyzdys, kuriuo yra pagrįstas Kohlberg darbas, sudarytas tik iš vyriškos lyties. Toliau ji charakterizuoja šališkumą Kohlbergo darbe ir tai atitinka Sampsono kognityvinio vystymosi teorijos kritiką (1978,1983). Ši teorija kaip jis tvirtina, mato žinias, kaip abstrakčias, bendras ir universalias, kurias jis vadina “Paradigma 1” žiniomis. Kaip kontrastas – “Paradigma 2” , tai žinios, būtinai istoriškos, gaunamos iš tam tikros kultūros bei aplinkybių klodų (Gergen, 1973; haberman, 1971; Wexler, 1983). Kognityvinė vystymosi teorija apibrėžia vystymąsį kaip nenutrūkstamą abstrakčių bei universalių principų įsisavinimą. Konkretus ir individualus samprotavimas, kuris Gilligan tvirtinimu yra labiau moteriškas, yra vertinamas kaip mažiau išvystytas. Taigi, pvz., samprotavimas apie loginę vieno principo pirmenybę (pvz., gyvenimas ir nuosavybės teisės Heinzo dilemoje) yra vertinamas kaip labiau išvystytas nei samprotavimas apie specifines pasekmes, kurias veiksmas sukeltų konkretiems žmonėms konkrečioje situacijoje (pvz., pasekmės Heinzo pavyzdyje žmonai ir vaistininkui jei vaistai būtų pavogti). Kadangi vyrai dominuoja visuomenės darbe ir valstybės pasaulyje Vakarų civilizacijoje, tai nieko nestebina, kad jie padaro svarbesnėmis abstrakčias žinias ir universalius principus. Moterys, iš kitos pusės, buvo išstumtos iš visuomeninio gyvenimo ir daugiausiai nukreipė dėmesį į asmeninius ir kitų žmonių poreikius, esant glaudiems santykiams principaliai šeimos kontekste. Todėl mūsų neturėtų stebinti tai, kad moterų samprotavimas apie teisingumą nukreiptas į reliatyvią kitų konkrečių individų gerovę. Robyn Dawes (asmeninis benravimas, 1985) manė, kad skirtumas tarp visuomeninio ir privataus yra svarbus dėl kitos priežasties, t.y. vyrų dažniau nei moterų yra reikalaujama priimti plačios skalės socialinių dilemų sprendimus. Šos dilemos apima tokias situacijas, kur dėmesys konkrečioms veiksmo pasekmėms konkretaus individo gerovei gali pakirsti visos visuomenės gerovę. Pvz., mūšio lauke kareivis gali sustoti ir pasirūpinti sužeistu draugu, o jo nebūvimas linijoje būtų vos pastebimas. Bet jei visi kareiviai taip mąstytų, jų kolektyvus nedalyvavimas pakirstų pasaulio išgelbėjimą nuo fašizmo (komunizmo ar kapitalizmo, žiūrint, koks tai atvejis). Kitas pavyzdys yra balsuotojo dilema. Kiekvienas atskiras balsuotojas žino, kad jo ar jos balsas nepadarys didelio pasikeitimo jo ar jos bendrapiliečių gerovėje. Bet jei dėl tos priežasties balsuotojai nebalsuotų, jų gerovė iš tiesų būtų paveikta. Kadangi vyrai daugiau nei moterys dalyvauja tokiose plačios skalės socialinėse dilemose (tai dėl to jie turi daugiau politinės ir socialinės jėgos), jie yra skatinami ir mokomi ignoruoti konkrečias ir staigias veiksmo pasekmes ir kreipia dėmesį į abstrakčią taisyklę ar principą. Kritiškas socialinių dilemų bruožas yra tas, kad jos apima dideles socialines grupes (visuomeninė sfera) ir mažas grupes (privati sfera); čia dilemos nėra, nes dėmesys yra nukreiptas į tam tikras pasekmes. Lyčių vystymesi svarbu išskirti Gilligan argumento du aspektus. Vienas – kad yra du fundamentaliai skirtingi mąstymo apie teisingumą būdai. Kitas – moterys ir vyrai skiriasi tuo, kiek jie tuo užsiima. Psichologinėje literatūroje yra rašoma, kad moterys yra ryžtingesnės nei vyrai nuo ankstyvo amžiaus. Lyčių skirtumas empatijoje yra kilęs iš skirtingos socialinės patirties, kai mergaitėms būdavo priskiriama “ekspresyvesnė” rolė, tradiciškai reikalinga šeimos harmonijai, o berniukams būdavo priskiriama “instrumentalinė” rolė, kuri atlikdavo šeimos ryšių su kitomis socialinėmis institucijomis, funkciją. Universalūs principai prieš išskirtinumą ir reliativizmą Gilligan aprašydama “rūpesčio ir atsakomybės etiką” pabrėžia, kad moraliniai sprendiniai turi specifinį kontekstą. Kaip kontrastas “teisingumo etika” pabrėžia abstrakčius, universalius principus. Kohlberg sistema tvirtina, kad universalumas yra charakteringas labiau išvysytytoms teisingumo sistemoms. Taisyklė arba principas, kuris gali būti pritaikytas visiems atvejams, yra laikomas viršesniu, nei kiekvieno atvejo sprendimas pagal jo specifinius bruožus. Tačiau šis tvirtinimas yra labai diskutuotinas. Flanaganas ir Adleris (1983) pademonstravo kaip formalių, universalių dėsnių supratimas priklauso nuo specifinio konteksto. Pabaigtinės žinios ir vertybės iš patirties yra reikalingos moralinio protavimo situacijoje. Todėl, pvz., kartais yra sprendžiama, kad teisinga elgtis su žmonėmis nelygiateisiškai (pvz. teisingas gyvenamojo ploto paskirstymas) kai buvo ankstesnė grupinė diskriminacija, kai kitais kartais toks pat elgesys būtų įvertinamas kaip neteisingas (kai anksčiau nebuvo grupės diskriminacijos). Žinoma būtų galima gnčytis, kad iš tiesų yra visa apimantis teisingumo principas. Gillan “rūpesčio etika” yra charakterizuojama specifinių pasekmių apsvarstymu ir sprendimu ar tai teisinga. Pavyzdžiui, jeigu skirstant pagal pastangas kažkam neužtenka maisto, “rūpesčio etika” sakys, kad tai neteisinga – mes negalime leisti individui mirti. Kiti empiriniai tyrimai Analizėje, stebinančiai paraleliškoje, bet nepriklausomoje nuo Gilligan, tyrinėtojai, tyriantys teisingumą pagalbos elgesyje, sako, kad sprendžiant apie teisingumą reikia atsižvelgti į du dalykus: pirmas – tai pagalbos sąžiningumas, o antras – pagalbos efektyvumas. Dar yra Bloom (1977) tyrimai, kurie demonstruoja “socialinio beprincipingumo” dimensijos veikimą, atitinkančią Kohlbergo moralinę aulonomiją ir “socialinio humanizmo” dimensiją, atspindinčią pasekmių svarbą, kurias gali sukelti sprendimai apie teisingumą. Bloom surado įrodymus šioms abiems dimensijoms tarp kiniečių, amerikiečių ir prancūzų grupių. Teisingumo prigimtisDiskutuojant apie teisingumo prigimtį, Edney (1984) pažymi, kad santykiuose užjaučiantis, abipusiškaas viens kito sąlygų, poreikių ir jausmų pažinojimas teisingumą daro beveik nereikalingu. Jei Jūs rūpinatės kitų žmonių gerove, Jūs elgsitės su jais taip, kad elgesys atitiks jūsų moralinio teisingumo standartus. Nors Edney nedaro nuorodų į Gilligan darbą, jis ginčija, kad mainų formuluotės, tokios kaip nešališkumo teorija, kenčia nuo nepakankamumo, analogiško tam, kurį Gilligan nustatė Kohlbergo formuluotėje. Jų atsiskyrimo taškas yra ne ryžtas, pasitikėjimas ar rūpestis, bet greičiau tvirtinimas, kad individai yra psichologiškai atskiri ir pagrindinai savanaudžiai. Specifiniai teisingumo standartai tokie kaip nešališkumo taisyklė arba “teisingumas” Kohlbergo supratimu, gali būti bandymai pasiekti tą patį (teisingą) rezultatą, kuris būtų gautas, jei žmonės faktiškai rūpintusi vienas kitu taip kaip Edney aprašo. “Teisingumo” standartai gali būti kaip euristikos taisyklės, padedančios žmonėms, kurie nesirūpina kitais (dėl savanaudiškumo ar buvimo tokioje socialinėje grupuotėje kaip biurokratija), elgtis taip, kaip turėtų. Tyrimuose apie ikimokyklinukų samprotavimą apie teisingumą, Smetana (1985) atrado, kad ikimokyklinukai panaudoja informaciją apie veikimo pasekmes kitiems, spręsdami ar tas veiksmas teisingas. Iš tiesų tai buvo tos informacijos buvimas ar nebuvimas, kuris apsprendė duoto veiksmo teisingumą ar neteisingumą. Kitais žodžiais sakant, pats teisingumo apibrėžimas apima veiksmo efektus kito gerovei. Gilligan kritika. Duomenų interpretavimasDaug autorių teigia, kad Gilligan tvirtinimas apie lyčių skirtumus moraliniame vystymęsi yra išpūstas, nes neparemtas duomenimis. Tai susiję su duomenų rinkimo procedūromis, dalyvių skaičiumi, statistinių testų tipais. Buvo ir tokių nuomonių, kad lyčių skirtumai gauti Kohlberg tyrimuose, labiau atspindi skirtumus lavinimosi galimybėse abiems lytims, nei kokį bazinį skirtumą jų orientacijose ar moraliniame svarstyme (Brabeck,1983; Walker, 1984). Tačiau neseni tyrimai aptiko lyčių skirtumus, nepaisant moterų bei vyrų išsilavinimo lygio ir užsiėmimų sutapatinimo. Reikėtų atsargiau žiūrėti į bet kokias teorijas, kurios tvirtina, kad kuo labiau išsilavinęs, tuo “labiau išvystytai” protauja apie teisingumą. Kiti kritikai pripažįsta lyčių skirtumų egzistavimą, bet mano, kad jie yra per maži tam, kad atstovautų “globalinę dichotomiją tarp vyrų ir moterų gyvenimo orientacijos” Colby ir Damon, 1983, p. 476). Kodėl kritika ? Naudinga žinoti, kad lyčių skirtumų niekas nemažindavo, kol šie skirtumai rodė, kad moters moralinis vystymasis palyginus su vyrų buvo suvaržytas. Tik tada suabejota lyčių skirtumo validumu ir svarba svarstant apie teisingumą, kai Gilligan nurodė priežastį lyčių skirtumui (bent jau kaip mano kai kurie žmonės) – kad moterys yra viršesnės už vyrus. Be to, jei Gilligan analizė yra teisinga, tada egzistuojantys tyrimai nesugeba aiškiai testuoti jos teorijos, nei jų metodai neapima moterų patirties. Kohlbergo moralinės dilemos yra hipotetinės, kai tuo tarpu Gilligan – gyvenimiški moraliniai sprendiniai. Nors Kohlberg pripažįsta, kad “altruizmo, rūpesčio, atsakomosios meilės principas nebuvo pilnai atstovaujamas mūsų darbuose”, jis nevalingai iškraipo Gilligan “rūpesčio etiką” interpretuodamas ją, kaip tinkančią tik “ypatingiems santykiams ir įsipareigojimams”; rūpinimasis vienas kitu šeimoje, draugų ar grupės narių tarpe. Kohlberg atmeta teiginį, kad yra dvi apibendrintos teisingumo orientacijos, kaip buvo siūlyta Gilligan, ir vietoje to siūlo pareigų bei teisių teisingumo pirmenybę. Jis pripažįsta, kad “rūpesčio etika” turi būti įtraukta kaip moralinio vystymosi aspektas, bet teigia, kad tai yra tinkama tik “asmeniniams sprendimams” ir “specialiems įsipareigojimams” tokiems, kurie apima šeimą ir draugus. Tačiau Gilligan formuluotės esmė yra rūpinimasis kitu, kuris pagrįstas nevien mielais santykiais su tuo individu, bet įsijautimu į kito žmogaus vidinę būseną ir rūpinimusi kito gerove.Ateities kryptys teisingumo tyrimams psichologijojePsichologijos prasmė Ankstyvesniuose psichologijos teisingumo tyrimuose daug dėmesio buvo kreipta į tai kokios paskirstymo taisyklės yra laikomos teisingomis, kad visiškai buvo apleistas žmonių teisingumo sampratos suvokimas. Daugiausiai buvo tiriami vaikai, o ne suaugusieji. B.Reis (1984) neseniai pateikė vieną pavyzdį kaip visa tai gali būti empiriškai tyriama distributyvinio teisingumo kontekste. Žmonės turėjo nustatyti teisingumo laipsnį kiekvienos įmanomos poros iš 17 aiškių distributyvinių taisyklių paimtų iš teisingumo literatūros. Naudodamas multidimensinę gradavimo procedūrą, jis nustatė keletą dimensijų (vienas kitą dengiančių), kurias žmonės dažniausiai naudojo kaip pagrindą savo palyginimams. Atkreipiant dėmesį į bendresnę teisingumo sąvoką, pastebima, kad nėra tyrimų, tiksliai atsakančių į klausimą, kas įeina ir kas neįeina į žmonių teisingumo suvokimą. Žmonės nesutaria dėl skirtumo tarp teisingumo ir moralumo. Ar vergija neteisinga? Ar su koncentracijos stovyklos aukomis buvo elgiamasi neteisingai? Kai kurie atsako teigiamai į abu klausimus, o kiti mano, kad tai labiau amoralumo klausimai. Nors teisingumo prasmė empiriškai buvo apleista, manoma, kad teisingumo sąvoka susideda iš dviejų komponentų: a) anksčiau išmoktų ar nusistovėjusių ekspektacijų išsipildymo;b) humaniško elgesio su asmenimis.Ekspektacijų išsipildymas.Vienas sunkumas su kuriuo susiduria bet kuri bendroji teisingumo teorija yra objektyvių teisingumo standartų nustatymas, sunkumas, kurį sukelia dideli kultūriniai bei istoriniai teisingumo supratimo skirtumai. Jei teisingumo sąvoka egzistuoja visose kultūrose, kokie turi būti pagrindinę sąvoką apibrėžiantys bruožai? Pagal Lernerio (1980) formuluotę, sutikimas atsisakyti atlygio tuoj pat tam, kad gautumėme didesnį atlygį vėliau, rodo tarsi asmeninio kontrakto su pasauliu sudarymą ir motivuoja tikėjimą teisingu pasauliu. Pagal Weberio (1930) gerai žinomą analizę, simbiozė tarp kapitalizmo augimo ir protestantų etikos (su jos asketizmu, griežta impilsų kontrole, sunkaus darbo geresniam gyvenimui garbinimu) išeina, kad praktika ir padėkos atidėliojimo svarba pramoninėse Vakarų šalyse pasiekė aukščiausią lygį. Jei taip, tai neteisinga pripažinti universalios teisingumo sąvokos pagrindu padėkos atidėjimą. Egzistuoja korialiacija tarp mūsų veiksmų ir patirties. Vaikams vienu iš svarbiausių dalykų yra išmokti daugybę korialiacijų tiek fiziniame, tiek socialiniame pasaulyje. Paprasčiausiame fiziniame lygyje šios išmoktos ekspektacijos apima nesąmoningus pranešimus, kuriuos mes siunčiame raumenims ir savo kūno dalims. Išmokta šių ekspektacijų prigimtis buvo pademonstruota eksperimentuose, kai staiga buvo pakeičiamos tos korealiacijos, perverčiant asmens perceptualinį indėlį ( pvz. nešiojant akinius, kurie apverčia pasaulį aukštyn kojom). Tokiu atveju fiziniai judesiai iš pradžių buvo nedrąsūs ir neefektyvūs, bet įgaudamas patirties, individas gana gerai prisitaikydavo prie naujų korealiacijų rinkinių. Asmens manymu tie veiksmai, kurie yra susiję su pasekmėmis, priklauso nuo asmens patirties, nuo to, kas stebima, patiriama, kas pažadėta ir t.t. Didelis išmoktų ekspektacijų skaičius nėra pagrįstas aiškiai numatomais santykiais tarp veiksmo ir pasekmės. Bet yra daugybė tokių santykių, kurie turi didelį numatomumo laipsnį. Iš tiesų, tas faktas, kad mes esame motyvuoti būti aktyviais gal ir įrodo tokias korealiacijas. Jei mes neturėtume protu pagrįstų veiksmo – rezultato santykių, orientuotas į tikslą elgesys būtų nežinomas. “Išmokto bejėgiškumo” (Seligman,1975) tyrimai pademonstravo, kaip žmonės (gyvūnai) tampa neaktyvūs, kai jų veiksmai neduoda numatomų pasekmių. Pagrindinis skirtumas tarp išmoktų ekspektacijų ir pažadų ar kontraktų yra tas, kad išmoktos ekspektacijos yra numanomos (bent jau iš pradžių) ir išmoktos iš patirties, o pastarieji yra aiškiai nustatytos korealiacijos. Mes labai pasipiktiname, kai pažado ekspektacijos yra neišpildytos. Mes taip pat pasipiktiname, kai nusistovėję santykiai tarp veiksmų ir rezultatų staigiai pasikeičia. Skirtumas tarp to, ką reiškia socialinės ir nesocialinės ekspektacijos, teisingumo suvokimams yra vis dar atviras klausimas (Folger, Rosenfield, Martin,1983). Nors kai kas mano, kad teisingumas būtinai yra socialinė sąvoka, tačiau tai gali būti ir asmeninė patirtis. Pvz., jei ūkininkas stropiai kultivavo ir sodino dirvą vienus metus, bet negavo derliaus (pvz.dėl sausros), o sekančių metų derlių sugadino tornado ir dar kitais metais jis buvo sunaikintas šalnos vidurvasaryje, tai atrodytų neteisinga, net jei joks kitas individas čia nebuvo įtrauktas. Šių išmoktų santykių specifikos skiriasi įvairiose kultūrose. Tai, kad jei tu atliksi X ir įvyks Y vienoje visuomenėje, bet Z – kitoje gali sukelti įspūdį, kad teisingumas yra reliatyvus. Kas yra laikoma neteisinga šiose kultūrose, tai yra neišsipildymas lauktųjų Y ar Z – neišpildyta ekspektacija. Ši formuluotė skiriasi nuo Lernerio tuo, kad mokymasis atidėti padėką, sufleruoja užsitarnavimo ir poreikio tikėti teisingu pasauliu, sąvoką. Jo pažiūra į užsitarnavimą bei teisingumo suvokimas bus tinkamas situacijoms, kur veiksmas X yra nenorimas, o Y – trokštamas. Tai ribotas požiūris į teisingumą. Gal būt, bet koks veiksmo rezultato santykis, turintis stiprias ekspektacijas individui, jei yra neišpildytas, gali tapti stipriu neteisingumo šaltiniu. Both Reis (1981) ir Mikula (1984) taip pat nustatė, kad veiksmo rezultato santykis, yra svarbus teisingumui. Bet jie pabrėžia, kad rezultatų kontrolė (tam, kad gautumėm teigiamus rezultatus) yra labai svarbi teisingam elgesiui. Iš šio požiūrio taško – pasipiktinimas neteisingumu (ekspektacijų sulaužymu) turėtų būti ne kas kitas, o tik nusivylimas, negavus teigiamų rezultatų. Svarbu skirtumas tarp nepasitenkinimo negavus tai ko norime ir neteisybės, patirtosneišsipildžius ekspektacijai. Daugeliu atvejų šie dalykai egzistuoja kartu, bet jie neturėtų būti sumaišomi. Kita problema, atsižvelgiant į kontrolę kaip būtiną teisingumo sąvokų komponentą, yra tai, kad kai kurie žmonės tarsi tiki teisingumu, apibrėžtu likimo, teisingos dievybės ar kokių kitų nežemiškų jėgų. Žmonės, stipriai tikintys teisingu pasauliu, yra religingesni, autoritariškesni, ne tiek politiškai aktyvūs, nei tie, kurie tiki teisingu pasauliu. Jie ne tokie žmonės, kurie mano galintys kontroliuoti savo likimą. Tai, kaip žmonės laikosi kontribucijos taisyklės distributyvinio teisingumo sprendimuose, taip pat rodo universalią veiksmo rezultato patirtį. Darbštusis valstietis turėtų gauti didesnį derlių nei tinginys. Šį gamtos faktą mes visi patiriame. Žodžiu, kontribucijos taisyklė paprasčiausiai atspindi šį universaliai patiriamą gamtos faktą. Manoma, kad net labiausiai palaikantys MAO politiką Kinijoje, skundžiasi , kad tinginiai gauna tiek pat kiek ir darbštuoliai. Kaip mano Moore (1978) sankcijos prieš tinginystę yra universalios. Ekspektacijų atitikimas yra svarbiausias teisingumo apibrėžime, nes kyla iš bandymo įtikinti žmones, kad jie turi ir toliau tikėti savo pasaulio teisingumu, net ir tada, kai ekspektacijos neišsipildo. Čia kaip pavyzdys tinka biblijinė Jobo istorija. Pamoka, kurią Jobas turi išmokti – tai tikėjimas jo dievo teisingumu, nors Jobo ekspektacijos nėra išpildytos. Ši pamoka turi būti mokoma Erodo, kad neišsipildę ekspektacijos yra svarbiausios mūsų neteisingumo sąvokai.
Neišsipildę ekspektacijos nevisada baigiasi sprendimais apie neteisybę, kritiškai žiūrint į neišsipildymo priežastį. Pvz., jei darbdavys nesumoka už pirmą darbo mėnesį, kaip buvo tikėtasi, ar tai bus laikoma neteisybe priklausys nuo to, kodėl darbdavys neapmokėjo. Jei tą rytą visas kompanijos bylas sunaikins gaisras, tai nebus laikoma neteisybe ir nemanoma, kad kompanija kalta dėl nelaimės. Dabartiniai psichologai per dažnai ignoruoja priežastis, bet jos turi būti išnagrinėtos kaip dalis bet kokio bendrojo supratimo apie teisingumo sprendimus. Ekspektacijos komponentas teisingume padeda paaiškinti kodėl teisingumas galėtų būti universalia sąvoka, nors specifiniai standartai įvairiose grupėse skirtusi, o pasipiktinimas lydėtų neteisybę (nes visais atvejais tai yra kontrakto sulaužymas). Ar tada tai reiškia, kad bet kokio veiksmo – rezultato santykiai yra laikomi teisingais? Tai yra jei ekspektacija yra išpildyta, ar Y bus laikoma teisinga X pasekme, nesvarbu kokie yra X ir Y. Jei mūsų požiūris būtų toks, kad teisingumo standartai susideda iš to, kokias ekspektacijas gauname iš aplinkos, tada atsakymas būtų teigiamas. Bet gal būt mes sprendžiame apie teisingumą, imdami pagrindu laukiamos pasekmės prigimtį. Yra manoma, kad mušti vaiką yra neteisinga, nesvarbu kokios ekspektacijos yra tarp veiksmų ir mušimų. Ar nėra “humanitarinių” teisingumo standartų, kurie esmė yra įsakymas nesukelti kitiems skausmo ir kančių? Jei taip, tai galima paaiškinti, kodėl mušti vaiką yra neteisinga, nesvarbu kokio tvirtumo būtų mušimo ekspektacija. Taip pat žmonių deginimas yra laikomas neteisingu elgesiu, nors ekspektacija, kad tie, kurie praktikuoja judaizmą, gali būti sudeginti, galėjo būti plačiai paplitusi. Manoma, kad žmonės sukeldavo žiauriausius skausmus ir kančias kitiems taip demonstruodami, kad teisingumo standartai nėra universalūs. Tačiau reikia labai atsargiai vertinti tai, ką žmonės mano esant teisingu ir tai , ką jie daro. Žmonės dažnai elgiasi taip, nors jie nemano tai esant teisinga. Taip pat žmonių nuomonė apie tai kas yra teisinga laikui bėgant gali keistis (kai kuriaisatvejais į ankstesnius sprendimus galima žiūrėti kaip į atspindinčius “netikrą sąmoningumą”). Tokie pokyčiai gali kilti dėl laikinų pokyčių tame, kas yra laikoma teisėtomis ekspektacijomis ar dėl žmogiškosios būtybės esmės koncepcijos modifikacijos. Kas yra svarbiausia žmogiškojo standarto determinantė, dėl kurios jis yra universaliai susijęs su teisingumo sprendimais? Panašiausia yra empatija (įsijautimas). Empatiškųjų jausmų prigimtis ir jų rolė apsprendžiant teisingumo sąvokas yra dar beveik netyrinėta sritis. Bet daugelis šaltinių liudija, kad žmogiškojo elgesio standartai gali vaidinti svarbią rolę mums sprendžiant apie tai, kas teisinga ir kas ne. Atrodo, yra protinga tvirtinti, kad kai kurie fiziniai ir psichiniai potyriai ( maisto trūkumas, fizinė žala, malonaus atsako iš kitų nebuvimas, sensorinės stimuliacijos trūkumas) yra labai žalingi. Pagal tai, kiek teisingumo sprendiniai yra pagrįsti empatija, nors minimaliai žmogiškieji standartai gali būti universaliai susiję su tokiais sprendimais. Visa “žmogiškųjų standartų” suma atitinka tai, ką Moore (1978) vadina “vyraujančia samprata, kokia yra žmogiškoji būtybė, arba kokia ji turėtų būti”. Iš psichologinių tyrimų galima pastebėti, kad veiksmo efektas, sukeltas individui yra svarbus svarstant apie veiksmo teisingumą. Manoma, kad toks veiksmas yra žmogiškas, pagrįstas kiekvieno supratimu apie tai, kas yra žmogiškumas. Ta koncepcija gali turėti užuominasne tik dėl ko asmuo neturėtų kentėti, bet kas reikalinga pasiekti teigiamai asmeninei aplinkai. Yra labai nedaug empirinių darbų, kurie psichologijoje apie žmogiškojo komponento teisingumo galimą teigiamą aspektą, nors jis vaidina teigiamą rolę kai kuriose teorinėse formuluotėse, ypač rawls (1971). Pagrindinę vietą jo teisingumo koncepcijoje užima idėja, kad su asmeniu turi būti elgiamasi taip, kad atitiktų tam tikrus esminius teigiamo asmeninio vystymosim komponentus (teisė į savigarbą). Keletas studijų atliktų Smetano, Bridgemano ir Turielo (1983) rodo, kad vaikai ir paaugliai faktiškai žiūri į pozityvius ar prosocialinius aktus kaip į tesingumo klausimus, pagrįstus efektu vieno ar kito gerovei. Ištiesų istorinės ir tarpkultųrinės variacijos tame, kas buvo laikoma teisingu elgesiu sako, kad bent kai kurie žmogiškumo standartai yra išmokti ir specifiški mūsų kultūrai. Tačiau yra rinkinys morališkai žalingų potyrių, kuriuos galima rasti visur. Gilligano rūpesčio etika, kreipianti daugiausia dėmesio į troškimą nesužeisti žmonių, gali pataikyti į šio aspekto žmogiškojo teisingumo standarto esmę. Turiel ir jo kolegos (Smetana, 1983; Turiel, 1983) nurodo, kad amerikiečių vaikai skiria tarp teisingumo ir socialinių konvencijų, pagrįstų tuo, kad veiksmo teisingumas ar neteisingumas yra vertinamas socialinių taisyklių pagrindu (pvz. blogai eiti per gatvę, degant raudonai šviesoforo šviesai. Bet tik todėl, kad tas nurodyta socialinėse taisyklėse) arba tai priklauso nuo faktorių “būtinų veiksmui” (iš principo, tai laipsnis, kuriuo jis sukelia žalą ar kitus negatyvius efektus kito gerovei). Skirtumai žmonių tikėjime tuo, koks asmuo yra ir koks turėtų būti, bagiasi skirtingais žmogiškumo standartais teisingume (kai kurie nesutiks su Rawlso teigimu, kad kito savigarbos sumažinimas yra susijęs su teisingumu). Ištiesų Rawls pats tvirtina, kad jo teisingumo principai gali būti validūs tik tiems, kurie turi jo specifikuotą asmens idealą. Dar toliau individas gali tuo pačiu metu turėti daugiau nei vieną koncepciją apie žmogaus esmę, priklausomai nuo individo socialinės grupės Lerner, 1975; Tajfel, 1984). Pvz. vergų savininkas be abejo turėjo vieną “asmens” koncepciją, susijusę su vergais ir kitą koncepciją su bičiuliais – vergų savininkais. Arba kitas pavyzdys, kad moters “asmens” aplinka suprantama kitaip, nei vyrų “asmens” aplinka. Šių dviejų žmonių grupių koncepcijos skirtingos bazinės charakteristikos, skirtingi jausmai, skirtingi tikslai ir taip pat skirtingos teisės gali privesti prie įvairių žmogiškųjų standartų taikymo įvairioms žmonių grupėms. Yra tam tikras panašumas tarp espektacijų išsipildymo formuluotės ir kitų analizių, kur objektyvus ir lygus elgesys su visais vaidina svarbiausią rolę, ypač Rowls ir Kohlberg darbuose. Pastorojo teisingumo koncepcijos esmė tai idėja apie pastovių veiksmų sukūrimą, kurių pastovumas gali būti racionaliai taikomas. Yra tam tikras panašumas tarp Gilligano “rūpesčio etikos” ir čia aprašyto žmogiškumo standarto. Abiem atvejais yra kreipiamas dėmesys į individualią gerovę, skausmo ir kančių išvengimą. Žmogiškumo standartas taip pat gali apimti tuos pozityvius asmens aplinkos aspektus, kurie yra esminiai kiekvieno individo žmogiškumo koncepcijai (pavyzdžiui savigarba Rawls teorijoje (Worland, 1977)).Teisingumas yra klausimas, kurį reikia giliau išstudijuoti ateityje. Ekspektacijų realizacijos standartas gali prieštarauti standartui, apibrėžtam dalyvaujančių žmonių fizinėms ir psichinėms gerovėms. Čia reikia tolesnio empirinio darbo. Milgram (1974) teigė, kad jei abu standartai atitinka, tai yra teisinga, o jei ne – neteisinga. Tiktai mes negalime suprasti kaip atliekamas sprendimas, kai vienas standartas atitinka, o kitas ne. Iki šiol neišsprendžiami filosofiniai debatai dėl to, ar teisingumo esmė yra sąžiningumas (racionalistinė Kanto tradicija), ar tai pasekmių efektyvumas (kaip teigia vienas iš ulitaristų Mill (1861)). Teisingumas ir teisėTeisingumas ir teisės yra beveik neatsiejami dalykai, tačiau psichologijoje yra labai nedaug darbų apie teisės idėją ar jos turėjimą (Friedman, 1971). Nešališkumo teorija patvirtina teisės turėjimo rolę teisingumo sprendimuose. Turi būti atskiriamas užsitarnavimo ir teisės turėjimo sąvokos vartojimas. Teisės turėjimas yra platesnė sąvoka, o užsitarnavimas yra sąvoka apribota situacijomis. Užsitarnavimas pagrindinai apima aspektacijų aspektą tose situacijose, kur asmuo imasi veiksmų, pagrįstų aspektacijomis, kad jis ar ji gaus tam tikrą rezultatą kaip pasekmę. Teisės turėjimas apima žmogiškąjį aspektą (pvz. asmuo turi teisę nebūti mušamas) ir iš esmės yra teisės sinonimas (Crosby, Muehrer, Loewenstein, 1984). Atkreiptas dėmesys į tą įdėją, kad užgauliojami vaikai nejaučia neteisingumo elgesyje su jais. Tai gali reikšti, kad jie turi kitokį teisės standartų rinkinį nei mes, kurie žiūrime iš išorės ir matome neteisybę. Tačiau However, Smetana, Kelly ir Twentyman (1984) teigė, kad užgauliojami vaikai vertina veiksmus, sukeliančius žalą kitiems, kaip morališkai neteisingus, lygiai taip pat kaip vaikai, kurie nepatyrė užgauliojimų. Kitaip tariant jiems veikė žmogiškumo standartas. Dar toliau užgauliojami vaikai, labiau nei apleisti vaikai linkę vertinti psichologinį diskomfortą kaip žalingą kitiems, parodydami, kad jų pačių skaudi patirtis padarė juos jautresniais žmogiškumo standartui. Čia galima palyginti teisingumo standartus tarp moterų ir užgauliojamų vaikų. Užgauliojimas ir fizinė moters destrukcija yra paplitusi daugelyje kultūrų ir pagal atliktas studijas (Daly, 1978) teigiama, kad moterys labiau nei vyrai kreipia dėmesį į žmogiškumo standartus beveik taip pat kaip ir užgauliojami vaikai. Psichologai, studijuojantys teisingumą, labai mažai kreipė dėmesio į teisingumo sąvokų studijas atstumtųjų tarpe. Kai kuriuose neseniai atliktuose psichologiniuose tyrimuose buvo atkreiptas dėmesys į nuosavybės teisių kilmę (Bakeman ir Brownlee, 1982), bet buvo labai sunku empyriškai atskirti nuosavybės teisių jausmą nuo paprasto poreikio tam objektui. Tyrėjams buvo sunku išskirti kategorijas apie teisinį teisingumą ar neteisingumą.Neteisingumo jausmas Neteisingumo jausmas vienas iš principinių nesutarimų tarp Rawls (1971) ir Nozcks (1974) požiūrių į teisingumą aiškina apie tai, kiek individas yra atsakingas už savo sugebėjimų bei įgūdžių lygius. Atsakomybės požymiai dažnai apima priežastingumo sprendimą, reikalaujantį individo efektyvios priežastinės kontribucijos į esamą padėtį ir jos įvertinimą. Jei manoma, kad individas yra atsakingas už esamą padėtį, tai yra suprantama, kad jis ar ji yra daugiau užsitarnavę nei būdamas neatsakingu. Atsakingumo požymiai taip pat apima sprendimus apie socialines roles bei ekspektacijas. Skirtingos rolės turi skirtingas taisykles atsakomybės požymiams, o griežtesnės taisyklės yra taikomos aukštesnio statuso rolėms. Viena iš svarbiausių psichologinių tendencijų yra ta, kad individas turi savybę matyti savo elgesį kaip sukeltą situacijos (aplinkos) faktorių, o kito elgesį jie mato stabilioje to asmens dispozicijoje. Šis efektas gilina skirtumą priskiriant asmeninę atsakomybę, kai stebėtojui veikėjas labiau atrodo atsakingas už savo elgesį nei taip mano pats veikėjas. Šis neatitikimas atsakomybės priskirime gali baigtis nesutarimu dėl to, kas sudaro teisingą elgesį su individu. Apie tai, kaip suprantama atsakomybė yra istorinių pokyčių, ir tai duoda plačias užuominas teisingumo percepcijoms. Neteisybės suvokimas ir atsakymas į jąSvarbus klausimas socialinėje visuomenėje yra biheivioristinis suvokimas apie neteisingo elgesio pasekmę: kada žmonės atitinkamai atsako į neteisybę ir kada jie išlieka pasyvūs? Šiuo klausimu psichologijoje mažai domėtasi (Gurr, 1970; Hirschman, 1970; Moore, 1978). Psichologijoje manoma, kad neteisybės suvokimas veda į vidinį diskomfortą, kuris tada motyvuoja pastangas atsiteisti už neteisybes. Neseniai atliktuose empyriniuose tyrimuose (Fine, 1983) teigiam, kad kognityvinės ar elgesio pastangos minimalizuoti neteisybės suvokimą yra tipiškesnės liudininkų nei pačių aukų. Pastarieji labiau mato neteisybę ir deda daugiau pastangų atsiteisimui (Mikula ir Schlamberger, 1985).Neteisybės interpretavimasTam, kad geriau suprastume kada bus imtasi veiksmų, atsiteisti už suvoktą neteisybę, turime suprasti, kad neteisybė dažnai egzistuoja tarp grupinių santykių konteksto ir yra svarbu išnagrinėti jėgos santykių prigimtį tarp šių grupių. Fizinė jėga yra vienintelė iš keleto jėgų tipų, kurie gali paveikti reakcijas į neteisybę (Cohen, 1986). Vienas iš žalingiausių tipų yra gebėjimas apspręsti kaip žmonės interpretuoja neteisybę.Du svarbiausi faktoriai, veikiantys teisingumo interpretacijas, yra vyraujantys socioetiniai įsitikinimai, kas sudaro teisėtas ekspektacijas. Tikėtina, kad socialinės ir politinės jėgos vaidina pagrindinę rolę, apsprendžiant vyraujančių įsitikinimų bei koncepcijų prigimtį. Galingieji yra suinteresuoti vystyti socialinę filosofiją, kuri užtikrina jų kontrolę bendrijai. Jai pateiktas teisingumo kriterijus bus suvoktas kaip teisėtas, tai jis bus priimtas ir palaikomas. Taigi teisėtumo įvedimas didžiaja dalimi priklauso socialinei aplinkai: žmonės turi būti įtikinti, kad specifinis teisingumo kriterijus yra tinkamas.
Tarpkultūrinių skirtumų įsitikinimuose teisingumo šaltinis yra jėga bei autoritetas. Visuomenėje įvairios grupės turi savo valdžią. Ir kadangi kiekviena visuomenės grupė išsikelia sau tarnaujančią ideologiją, tai skirtingose visuomenėse kyla skirtingos teisingumo ideologijos. Tačiau kokio laipsnio ta ideologija dar nėra aišku.Yra surinkta empyrinių duomenų, kad individas, esantis žemesnėje padėtyje, vyraujantį jėgos ir rezultatų paskirstymą laiko neteisingu (Cook ir Hegtvedt, 1986; Hamilton ir Rytina, 1980). Rawlso yra sukurtas specialiai tam, kad būtų panaikinta savų interesų rolė kuriant teisingumo principus. Tačiau realiame pasaulyje, kur savo padėties visuomenėje nežinojimas yra greičiau išimtis nei taisyklė, kad suteikianti teisę ideologijos rolė gali būti didelė (Tajfel, 1984). Autoriai Kidder ir Fine (1986) išskiria du teiginius nusakančius neteisybę:1. Tvirtinantis, kad tai yra paveldima socialiniuose interesų konfliktuose;2. Neteisybės šaltinis yra praleistos galimybės.“Interesų konflikto” teorija tvirtina, kad socialinės struktūros sukuria nelygias galimybes bei rezultatus ir pabrėžia socialinį teisingumą bei jį gina kaip pagrindinį teisingą sprendimą grupių kovose dėl visuomenės pakeitimo. O “praleistų galimybių” požiūris nukreiptas į individą blogoje padėtyje ir pabrėžia tarpasmeninį teisingumą, nukreiptą į socialinę gerovę bei pagalbą silpnesniesiems. Šie du autoriai ginčijasi, kad asmenys, turintys valdžią visuomenėje, labiau palaiko prarastų galimybių požiūrį, nei tie, kurie neturi valdžios.Šis tyrimas yra skirtas ištirti kaip moksleiviai suvokia teisingą ir neteisingą įvykį mokymosi aplinkoje . Toks tyrimas reikalingas tam, kad būtų pateikta pakankama ataskaita apie moksleivių teisingos ir neteisingos patirties mokykloje suvokimą , tai naudinga ne vien moksleivių tiesos suvokimui, bet ir priemonių, skirtų teisingumo percepcijai išmatuoti mokymosi aplinkoje vystymui. Problema yra ta, kad mokykloje dirbantys pedagogai visiškai neatsižvelgia į tokius dalykus, kaip moksleivių teisingo ir neteisingo įvykio suvokimą ir iki šiol yra dirbama pagal savo turimas nuostatas ir metodus. Kas svarbiausia, moksleivių teisingumo percepcija mokyklinėje aplinkoje dar yra neištyrinėta. Tyrimuose, kur kreipiamas didžiausias dėmesys į vaikų teisingumo percepciją tokią, kaip vystymosi pokyčiai įvairių distributyvinių principų vartojime ( Hook,1982; Kohlberg, 1981; Piaget, 1965), vaikų suvokimai procedūrų, vedančių į bausmę, teisingumo (Gold, 1984) ir jų teisingumo sprendimų. Čia vaikai buvo tipiškai prašomi įvertinti teisingumą. Bet tokių veiksmų sėkmingumas turi būti patikrintas, nes šių užduočių sąsajos ir pažįstamumas moksleiviams lieka neaiškus. Yra svarbu pradėti nuo moksleivių ataskaitų apie jų potyrius, norint suprasti ar teisingai jie suvokia neigiamus ir teigiamus įvykius,patirtus mokymosi aplinkoje. Panašiu būdu, tam, kad moksleiviams suteiktumėm tinkamą bei malonią aplinką, mes turime vengti neteisingo supratimo, kad tai,ką mes studijuojame turėtų rūpėti moksleiviams ir to neteisingo supratimo, kad mokytojams svarbiausi efektyvūs būdai, apspręsti jų pačių, bet ne moksleivių patirties. Vietoj to mes turėtumėm pradėti nuo moksleivių retrospektyvių ataskaitų apie jų teisingumo patirtį, analizės, tam kad suprastumėm jų teisingumo percepciją. Todėl dėmesys bus nukreiptas į teisingumo potyrių fenomenologiją. Taigi bus tyrinėjama moksleivių teisybės ir neteisybės atvejų potyriai, kurie galėtų būti suskirstyti į tris didesnius tipus:1. Yra susiję su distributyvinėmis pasekmėmis, tokiomis kaip distributyvinė neteisybė ir socialinė nelygybė.2. Susiję su distribucijos procesu, tokiu kaip asmeninis šališkumas, jėgos panaudojimas. 3. Apima tarpasmeninį elgesį, tokį kaip neatidumas, asmeninė ataka, agresyvus elgesys. Faktiškai trys tipai teisingumo percepcijos buvo nustatyti sociologijos mokslininkų.Tai distributyvinis,procedūrinis ir interakcinis neteisingumas. Distributyvinis teisingumas apima produkto paskirstymą atsižvelgiant į kai kuriuos paskirstymo principus, tokius kaip nešališkumas, lygybė ar poreikis (Deutsch, 1985; Lamm & Schwinger, 1983 ). Nešališkumo taisyklė reiškia, kad produkto paskirstymas yra proporcingas indėliui ( pav. Pastangoms, gebėjimui, prisidėjimo prie rezultato ir t. t.) lygybės taisyklė reiškia, kad produktas visiems grupėje paskirstomas po lygiai, o poreikio principas nurodo, kad tie turi gauti daugiausiai , kuriems to reikia. Procedūrinis teisingumas yra susijęs su procedūromis, kuriomis atliekamas distributyvinis sprendimas. Tam tikros procedūrinių taisyklių, tokių kaip šališkumo užgniaužimas, pakankamumas, tinkamumas turėtų būti laikomasi prieš įvertinant spendimą kaip teisingą. Interakcinis teisingumas kreipia dėmesį į tai, kaip procedūros vykdomos. Pasitikėjimas, pagarba, rūpestis yra laikomi svarbiais vertinant interakcijos tarp paskirstytojo ir gavėjo svarbą. Šie trys teisingumo suvokimo tipai gali pasitarnauti kaip pagrindas klasifikuojant moksleivių teisybės ir neteisybės potyrius šiame tyrime. Pagal šiuos tris teisingumo tipus ir bus klasifikuojami moksleivių teisingumo potyriai. Šio tyrimo svarbesnis tikslas bus ištirti moksleivių teisingumo percepciją, tiriant jų retrospektyvius pranešimus apie tiek teisingus, tiek neteisingus įvykius. Tikimasi ištirti lyties bei amžiaus įtaką apie didesnes teisingumo kategorijas ( jos bus išskirtos pagal dažniausiai pranešamus įvykius ). Toliau tiek teisingų, tiek neteisingų įvykių tyrimas atskleis daugiau įvykių kategorijų. Bus bandyta išsiaiškinti į kokias procedūrines , interakcines ir distributyvines taisykles moksleiviai kreipia didesnį dėmesį. Šis tyrimas pateiks daugiau informacijos priemonių moksleivių teisingumo suvokimui matuoti. Taip pat bus bandoma išsiaiškinti ar moksleiviai neigiamą įvykį suvokia kaip neteisingą, o teigiamą – kaip teisingą patyrimą.
Tyrimo metodika
Tyrimo dalyviai. Šiame tyrime dalyvavo 30 moksleivių (50 vyr.lyties ir 50 mot.lyties, amžiaus vidurkis – 17,3 m.) iš keturių grupių: 7 F1 (amžiaus vidurkis 16,3 m.), 7 F2 (amžiaus vidurkis 17,8 m.), 9 F3 (amžiaus vidurkis 19 m.), 8 F4 (amžiaus vidurkis 20,6 m.). F1, tai moksleiviai, kurie mokosi pagal pirmos pakopos programą. Jie įgys staliaus specialybę su pagrindiniu išsilavinimu. F2 – moksleiviai, kurie mokosi pagal trečios pakopos programą. Jie studijuoja smulkaus verslo specialybę su viduriniu išsilavinimu. F3 ir F4 , tai moksleiviai studijuojantys aukštesniųjų studijų skyriuje buhalterinę apskaitą.
Tyrimo eiga. Atliekant šį tyrimą moksleiviai buvo trumpai supažindinti su tyrimo tikslu ir paprašyta pranešti apie teisingą ir neteisingą įvykį, įvykusį mokykloje. Norint paskatinti sąžiningumą, buvo garantuotas griežtas konfidencialumas: “ šis tyrimas neturi jokio ryšio su mokyklos vadovybe. Surinkti aprašymai bus tiesiogiai pristatyti į universitetą, kad mes išanalizuotumėm informaciją`”. Apklausos metu mokytojai buvo paprašyt išeiti iš klasės, moksleiviams nereikėjo rašyti pavardžių. Moksleivių aprašyti įvykiai buvo perskaityti ir sudaryta įvykių kategorizacijos schema (schema 1 priede ), pagrįsta įvykių prigimtimi. Po to įvykiai buvo perskaityti dar kartą ir savarankiškai sudaryti įvykių procedūriniai elementai ( schema 2 priede).
Instrukcija tyrimo dalyviams. “ Trumpai aprašykite įvykį, patirtą mokykloje ir kurį jūs suvokiate kaip teisingą arba neteisingą jūsų atžvilgiu. Nuspręskite patys apie kokį įvykį jūs pranešite ir neaptarkite to su kitais.”
REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
30 tyrimo dalyvių aprašė 31 įvykį, iš kurių 30 neteisingi ir 1 teisingas ( schema 1 priede). Taigi buvo surinkta 30 neteisingas ir 1 teisingas įvykių aprašymas. Aprašyti įvykiai apėmė mokyklinio gyvenimo aspektų spektrą: bausmė, įvertinimas (apdovanojimas), tarpasmeninis elgesys, mokytojų elgesys bei požiūriai (nesukalbamas, neatsakingas, diskriminuojantis). Kiti buvo susiję su teisėmis (pavyzdžiui, įsikišimas į asmeninį gyvenimą). Studentų, pranešusių apie įvykių kategorijas, dažniai parodyti 1 lentelėje.
1 lentelė. Teisingų