POLITINĖS PARTIJOS IDEALOGIJOS REIKŠMĖ: PASIRINKTOS POLITINĖS PARTIJOS PROGRAMOS ANALIZĖ

TURINYS

Įvadas ..............................3
1. Ideologijos ištakos ..............................4
1.1 Bendra ideologijos samprata ..........................5
1.2 Politinės ideologijos funkcijos ..............................6
1.3 Ideologijos rūšys ..............................7
2. Politinės ideologijos reikšmė Lietuvoje .............................. 8
2.1 Politinės ideologijos raida Lietuvoje ..............................9
3. Liberalizmo ideologija ..............................11
3.1 Svarbiausios liberalizmo vertybės ..............................12
3.2 Lietuviškasis liberalizmas ..............................14
4. Nauja politinė partija Lietuvoje – Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis...........15
4.1 Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio programos „Piliečių Respublika“ analizė.......16
Išvados..............................22
Literatūros sąrašas ..............................24ĮVADAS
Artėjant rinkimams, politinis valstybės gyvenimas akivaizdžiai pagyvėja – kyla vis naujų diskusijų dėl partijų skaidrumo, jų idealogijos, geresnių bei rinkėjams patrauklesnių programų. Ypač svarbios tampa partijos deklaruojamos vertybės, kurios patraukia rinkėjų dėmesį. Jomis siekiama sukelti visuomenės pasitikėjimą.
Šiomis dienomis paartijų skirstymas į kairiąsias ir dešiniąsias yra gana sudėtingas procesas. Šiuo klausimu nuolat vyksta daug diskusijų, kuriose teigiama, kad griežto skirstymo nėra. Tai įtakoja konkrečių kriterijų nebuvimas pagal kuriuos būtų galima skirti partijas į dešiniąsias ir kairiąsias. Kartais pastebima situacija, kai partijų, skelbiančių, jog priklauso vienai ar kitai ideologijai, programos iš tiesų neatitinka tos skelbiamos ideologijos nuostatų bei vertybių.
Būtent dėl šių priežasčių norėčiau panagrinėti politinės partijos ideologijos prasmę, jos reikšmę politiniame gyvenime. Pabandysiu atskleisti kaip tai veikia pratiškai, kokį poveikį tai daro paartijos pasekėjams, pagaliau kiek svarbi partijos ideologija nusprendžiant už kurią partiją atiduoti savo balsą. Pagrindinis darbo tikslas – išsiaiškinti kiek reikšminga yra ideologija politinės partijos programoje ir ar programa atitinka pasirinktos ideologijos kryptį.
Jog būtų pasiekti šie uždaviniai, pateikiama bendra idealogijos sa

amprata, ideologijos reikšmė Lietuvoje, raida. Siekdama kuo geriau suprasti politinės partijos ideologijos svarbą, jos santykį su praktika, panagrinėjau Liberalų Sąjūdžio programines vertybes, palyginau jas su ideologijos nuostatomis, pateikiau išvadas dėl partijos priskyrimo prie tam tikros politinės ideologijos.
Darbe panaudota ivairaus pobūdžio literatūra iš mokslinių straipsnių, internetinių šaltinių, publicistikos, vadovėlių, žodynų, užsienio šaltinių.

1. IDEOLOGIJOS IŠTAKOS

Visų pirma, kyla klausimas, kas yra ideologija, kokios jos ištakos ir kaip ji pasireiškia žmonių sąmonėje.
Kaip J.Karosas teigia savo straipsnyje „Ideologija ir politika“ pažvelgę į visuomenę, bei joje esančius žmonių tarpusavio santykius, pastebėsime, jog visuomenė nėra stichiškas darinys. Kiekvienas atskiras individas vadovaujasi savo asmenine sąmone. Tačiau asmeninė sąmonė nėra pakankamai stiprus veiksnys, kuris gali daryti įtaką kitiems. Kuriasi grupės, turinčios vienodus ar panašius interesus. Taigi, visuomenę sudaro žmmonių grupės, kurios turi skirtingus interesus.
Norint įgyvendinti tam tikros grupės tikslus, reikia išaiškinti, pagrįsti kitiems visuomenės nariams savo vertybes, jų pasirinkimo motyvus bei svarbą. Šiam tikslui naudojama idealogijos koncepsija, kuri suvienodina visuomenės sąmonę. Taip atsiranda visuomenės narių bendradarbiavimas, savęs priskyrimas įsivaizduojamoms bendruomenėms, savo , kaip individo visuomeninimas. Egzistavimas yra įmanomas tik esant visuomeninei sąmonei, nes individuali sąmonė nėra pajėgi sujungti visus visuomenės narius. Tai suvokdamas, individas priskiria save kuriai nors bendruomenei, sutikdamas atsisakyti arba apriboti savo individualią sąvimonę.

Visuomeninei sąmonei bū

ūdingas disponavimas kuria nors vertybe. Taip kiekviena grupė pritraukia narius. Tačiau interesų diferenciacija sukuria prielaidas grupių konfrontiškumui. Vadinasi, norint siekti savų vertybių pripažinimo ir įgyvendinimo, būtinai reikia paaiškinti ir pagrįsti būtent šių vertybių orentaciją atitinkantį prasmingumą. J.Karosas teigia, jog ideologija yra socialinių vertybių būtinumo bei visuotinio priimtimumo paaiškinimas ir įrodymas, taigi ir tam tikrų socialinių vertinimų sistemos principų sukūrimas ir propagavimas.
Ideologija tapo svarbi atsiradus politikai. Kol dar nebuvo visuomenės, bendruomenės santykius reguliavo tradicijos, papročiai. Kai kurie mokslininkai ideologijos būtinumo atiradimą sieja su žmonių susvetimėjimu. Susvetimėjimas – tai savo asmeninių tikslų siekimas, net jei tai prieštarauja visuomenės savimonei. Pirmykštėje bendruomenėje interesai paprastai visada sutapdavo, nes kiekv.ienos genties narys siekdavo to paties kaip ir visa gentis. Tai – vieningumo apraiška, kuri aptinkama ir dabartinėje politikoje. Priešiškumas galėjo būti jaučiamas tik kitoms gentims.
Tačiau situacija pasikeitė atsiradus civilizuotai visuomenei. Susidarė palanki kultūrinė terpė kiekvienam individui išreikšti savo tikrąjį individualųjį „aš“. Savęs suvokimas kaip nepriklausomos asmenybės suteikė galimybę realizuoti būtent savo interesus.
Taigi ideologijai teko sunkus uždavinys – suvienodinti, suderinti tai, kas yra beveik nesuderinama – skirtingus visuomenės interesus. Iš tiesų ideologija tokį sunkų uždavinį gali įgyvendinti tik mistinės tikrovės sukūrimo būdu. Visuomenės narys, vadovaudamasis subjektyviu požiūriu, objektyvią, bet jam svetimą tikrovę paverčia sava. Ideologija suteikia tai, ko
o objektyvioje tikrovėje trūksta žmonėms.
Ideologija disponuoja visuomenės troškimais, geresnio gyvenimo vizijomis. Stiprus tikėjimas – vienas iš masių valdymo būdų.
Pirmą kartą „ideologijos“ terminą 1796 m. pavartojo prancūzų filosofas Desttut de Tracy, kuris jį apibūdino kaip „idėjų mokslą“ .
Kaip politologė A.Liphart teigia – struktūriškai klasikinę ideologiją sudaro 3 komponentai: vertybės, programa ir vadovai. Vertybės šiame kontekste – tai esminiai principai, kurie priimami kaip aksiomos ir yra tikėjimo-netikėjimo objektas. Programa suvokiama kaip veiksmų planas, kurį sudaro du elementai: tikslai arba ideologiniai principai, vertybės, bei strategija – tikslų pasiekimo būdai.
Edmund Burke mano, kad svarbus visų partijų bruožas yra idėjų bendrumas. Nors XX a. 7 deš. buvo bandoma tai paneigti iškeliant deideologizacijos svarbą, tačiau ideologiniai politinių partijų skirtumai atlaikė šiuos išbandymus. Tai tapo viena iš prielaidų partijoms personifikuoti savo individualumą.
Ideologijos svarbą patvirtina ir garsus vokiečių politologas Klaus von Beyme , kuris teigė, kad žvelgiant atgal, pastebima, jog Europoje sugebėjo išlikti tik tos partijos, kurios rėmėsi ideologiniais principais.1.1 BENDRA IDEOLOGIJOS SAMPRATA
Dažniausiai žodynuose yra pateikiamos šios ideologijos reikšmės:
• klasių, socialinių grupių pažiūrų, idėjų sistema ;
• specifinė įsitikinimų forma;
• iškreipta ar neteisinga įsitikinimų forma;
• aibė įsitikinimų, apimanti tiek mokslinių, tiek religinių bei visokių kitokių įsitikinimų visumą, kuri gali būti teisinga arba ne .
Tačiau garsus išeivijos politologas Aleksandras Štromas siūlo apibrėžti, kas yra ideologija taip:“ kaip ideologiją, ka
aip teorinių pažiūrų kreipiamą veiksmą, kuris: 1) pagrįstas universalia ir visapusiška filosofija ir/arba religija; 2) įtvirtina ypatingą hierarchinę etinių vertybių struktūrą,
paprastai pajungtà vadinamajam galutiniam politiniam tikslui; 3) išdėsto programą, kaip sukurti ir valdyti tokią sociopolitinę sistemą, kuri nepaprastai tinka šiam tikslui įgyvendinti; 4) verčia būtinai įsteigti ir plėtoti vieningą politinę organizaciją, atsidėjusią kovai dėl praktinio šios programos įgyvendinimo; 5) reikalauja prozelitinių (naujų šalininkų ieškojimo) šios organizacijos pastangų, nukreiptų į pačią visuomenę ir atsivertusią prozelitų, tapusių šios organizacijos nariais, besą-
lygiško įsipareigojimo jos darbui; 6) suteikia ypatingą vaidmenį intelektualiai ir moraliai pažangiam politiškai ir teoriškai vadovaujančiam avangardui be visų kitų funkcijų apdovanotam svarbiausiąja galia esamomis praktinėmis politinėmis aplinkybėmis interpretuoti pačią ideologiją .

„Politinių teorijų istorijos“ autoriai mano, kad liberalizmas yra suvokiamas dvejopai: siauresne ir platesne prasme. Vertinant liberalizmą siaurąja prasme, tai yra politinės pažiūros, kurios yra tarsi vidurys tarp konservatizmo ir socializmo. Šis liberalizmo vertinimas siauresne prasme yra labiau paplitęs Europoje negu Amerikos žemyne. Platesne prasme liberalizmas yra suvokiamas beveik kaip žodžio „demokratija“ sinonimas, supriešinant komunizmą ir fašizmą.

1.2 POLITINĖS IDEOLOGIJOS FUNKCIJOS

Politinės ideologijos vaidmenį visuomenėje nulemia jos atliekamos funkcijos (1 pav.).

1 pav. Politinės ideologijos funkcijos

• Orientacinė funkcija – suteikia socialiniam procesui, asmenybei, institutams orientacinę veiklos kryptį;
• Mobilizacinė ir integracinė funkcija – mobilizuoja visuomenę, socialines grupes politiniams tikslams ir siekiams įgyvendinti;
• Amortizacinė – sumažina įvairių grupių, individų socialinę įtampą;
• Kritinė – politinės ideologijos tam tikru mastu neigia ir kritikuoja viena kitą bei kiekviena tvirtina, kad kaip tik ji skelbia priimtiniausias visuomenei idėjas ir vertybes .

1.3 IDEOLOGIJOS RŪŠYS

Tradiciškai yra skiriamos „kairioji“ ir „dešinioji“ politinės doktrinos. Ši doktrina atsirado dar Prancūzijos revoliucijos laikais (1789-1792 m.). Iš pradžių šis skirstymas buvo paremtas erdviniu suvokimu: kiekvieną daiktą galima priskirti esant dešinėje, kairėje arba nesant jam nė vienoje iš paminetų pusių – t.y. esantį centre. Vėliau šis skirstymas buvo pritaikytas susirinkimo posėdžių salėje – šalia pirmininko dešinėje sėdėjo konservatoriai, o kairėje – radikaliai nusiteikę atstovai.

Ideologijų skirstymas į „dešiniąsias“ ir „kairiąsias“ remiasi pagrindinių 3 politinių deklaruojamų vertybių turiniu: laisve, tvarka, lygybe bei jomis besiremiančio požiūrio į vyriausybės politiką. Šios trys politinės vertybės labai dažnai yra vadinamos klasikine ideologinių tradicijų ašimi.

Pagal šių trijų vertybių dominavimą politinėje partijoje yra skiriamos 3 partijų rūšys:
a) liberalizmo partija – pripažįstanti liberalias idėjas;
b) konservatizmo partija – partija, besiremianti konservatyviomis nuostatomis, pripažįstanti tradicijas ir tvarką;
c) socializmo partija – partija, kuri esmine vertybe laiko laisvę.

Šiuolaikinėje politikoje yra paplitęs toks ideologijų suvokimas:

Paprastai kairiasiais yra vadinami socialistinių pažiūrų sekėjai, dešiniaisiais laikomi liberalias vertybes deklaruojantys asmenys ir konservatoriai pasilieka netoli centro.
Kai kurių partijų ideologinę kryptį gana su.nku įvardyti, nes jų deklaruojamos vertybės nepriklauso kuriai nors konkrečiai ideologijai. Dažniausiai partijos pasirinkta ideologija yra atpažįstama iš jos pavadinimo, nors yra nemažai partijų, kurių pavadinimai yra mišrūs – susideda iš dviejų ideologiją atspindinčių žodžių.

2. POLITINĖS IDEOLOGIJOS REIKŠMĖ LIETUVOJE

Kaip A.Laučius teigia savo straipsnyje „Lietuvos politinė dešinė: sunki tapatybės paieška“ Prieš dvidešimt metų Lietuvoje gyvavo vienintelė ideologija – komunizmas. Žinoma, egzistavo ir nepritariantys bei besipriešinantys šiai ideologijai. Tai buvo žmonės, kurie reprezentavo Laisvės lygą, radikalūs nepriklausomybininkai, siekę atkurti Lietuvos valstybę. Tačiau tuo metu ideologija nebuvo tokia svarbi. Galima net teigti, kad egzistavo kita ir taip pat vienintelė ideologija, kaip priešprieša komunizmui – atgimimo dvasia paremta ideologija. Be abejo, vienos atgimimo ideologijos suvokimas yra paremtas subjektyviais kriterijais. Kadangi visų veikusių politinių jėgų tikslas buvo vienas – atkurti Lietuvos respublikos nepriklausomybę, tad tai ir leidžia daryti prielaidą, kad politinių jėgas vienijo viena ideologija.

Kita vertus, toks politinės ideologijos homogeniškumas turėjo itin didelę reikšmę valstybės gyvenime. Tik jos dėka Lietuvai pavyko išlikti vieningai ir pasiekti svarbiausią savo tikslą – atkurti nepriklausomybę. Tačiau tos politinės mąstysenos negalima tikrąja ideologija. Vis dėlto tai buvo paskata gelbėtis, beveik instinktas gyventi. Šis instinktas vargu ar galėjo iš karto pasireikšti brandžia savivoka, todėl jis pasireiškė pirmiausia per labai abstraktų norą išlikti.

Kiekvieną kartą artėjant rinkimams nuolat kyla ginčų dėl partijų ideologijų, programų reikšmės. Vieni teigia, kad programoje deklaruojamos vertybės nėra tokios svarbios, ir kad didesnę reikšmę turi partijos įvaizdis, kurį formuoja žiniasklaida, kitos visuomenės informavimo priemonės. Kiti mano, kad partija būtų sėkmingesnė, jeigu tiksliau, konkrečiau suformuluotų savo veiklos kryptis, aiškiau išdėstytų savo programą.

Programa yra būtinas kiekvienos partijos elementas. Vienoms partijoms galbūt rinkimus padeda laimėti patraukli jų programa, tačiau iš tiesų programos funkcija yra kita. Jeigu partija laimi rinkimus, ji turi jau žinoti, kaip valdys šalį, ko sieks, kokie bus jų pagrindiniai tikslai. Visa tai turėtų būti išdėstyta partijos programoje. Partijos programos reikšmę puikiai iliustruoja vienas gyvenimiškas pavyzdys. Architektai planuoja namus jau turėdamas pastato brėžinį. Tad tokia pati situacija yra ir su valstybe – norint ją tinkamai valdyti, administruoti, reikia turėti savo veiksmų planą. Pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, kai politikai turėdami stiprią savo veiksmų programą pateko į politikos viršūnę – M.Tečer, V.Čerčilis ir kiti.

2.1 POLITINĖS IDEOLOGIJOS RAIDA LIETUVOJE

Kaip teigia A.Marčėnas savo straipsnyje „Sunkus pirmųjų partijų kelias link ideologizavimo“, atgimimo laikotarpiu Lietuvoje nebuvo sąlygų kurtis ir veikti politinėms ideologijomis. Pagyvėjimas prasidėjo tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. 1990-1992 m. Lietuvoje pradėjusi formuotis partinė sistema ideologiškai buvo gana neaiški, amorfiška. Rimtesni poslinkiai ideologinėms kryptimis atsirado tik po 1993 m. Tuo metu buvo dvi pagrindinės srovės: istorinį tęstinumą pabrėžusi LDDP ir istorinį teisingumą pabrėžęs Sajūdis, tačiau nė vienas iš jų neatstovavo tikrosios politinės ideologijos. Pirmosios partijos, mėginusios atrasti tam tikrą idėjinę tapatybę tuometinėje Lietuvos politikoje ir ja vadovautis, buvo daugiau į centrą besiorientuojančios – Liberalų sąjunga ir R.Ozolo įkurta Centro sąjunga.
Identifikuoti pirmąsias vadinamąsias ideologijas iš tiesų yra sunku. Visų pirma dėl to, kad klasikinis skirstymas į kairiuosiuos ir dešiniuosius rėmėsi visai ne ideologiniais kriterijais, t.y. tai lėmė požiūris į valstybės ekonomikos reguliavimą, taip pat, kas keisčiausia ir visai nebūdinga stiprioms, ilgai esančioms nepriklausoms valstybėms – komunizmo-a.ntikomunizmo pararelė. Pagal klasikinę ideologijos sampratą, turėtų būti tam tikrų žmonių grupių, turinčių bendrą supratimą apie valstybės valdymą, ekonominę politiką veikla.Lietuvoje to nebuvo, partijos neturėjo tradicijų, kūrėsi daugiausia remdamosi minėtu komunizmo-antikomunizmo pagrindu. Be to, verta paminėti, kad ir pati visuomenė neturėjo poreikio rinkti partijas pagal ideologinius, vertybinius skirtumus.
Menka partijų ideologinė tapatybė atgimimo laikotarpiu gali būti aiškinama patirties stoka ir visus vienijusiu vieninteliu tikslu – atkurti Lietuvos valstybę. Tačiau prabėgo daugiau nei 15 metų. Kokia ideologijų padėtis Lietuvoje dabar?

Kalbant apie ideologinę padėtį Lietuvoje, mes iš esmės pažangos nematyti, nė viena partija nesistengia grįsti savo tikslo. Partijos rašo ideologines savo veiklos programas, tačiau jomis nesivadovauja. “Žvelgiant į partijų programas, skirtumas tarp kairiųjų ir dešiniųjų egzistuoja. Realioje politikoje viskas yra šiek tiek kitaip – ideologijos vaidina kur kas mažesnį vaidmenį, tačiau taip yra visame pasaulyje” . Šiuo atveju ideologija nevykdo nė vienos iš jau minėtų funkcijų (orentacinė, mobilizacinė ir intergracinė, amortizacinė, kritinė). Ji tampa tarsi fasadas – tik objektyviai patvirtina subjektyvų faktą – neva ideologijos buvimą. Kad ideologijos politinis vaidmuo labai menkas, neseniai pareiškė ir Artūras Zuokas.

Šios keistos situacijos priežastys glūdi pačioje politikoje. Partijos formuojasi ne ideologiniu pagrindu kaip turėtų būti normalioje, pilietiškoje valstybėje, tačiau kastų pagrindu – partijos buriasi apie idėjinį vadą. Tai vėlgi šiek tiek lemia ir tikrosios ideologijos nebuvimas pačioje valstybės kūrimosi pradžioje – Atgimimo laikotarpiu. Tuomet buvo daug svarbesnių aktualijų nei ideologijos paieškos. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos partijos tiesiog negalėjo kristalizuotis, mat visų aiškus prioritetas buvo įsteigti demokratijos institucijas, įtvirtinti rinkos ekonomiką, siekti bendrų tarptautinės politikos tikslų. Kiekviena Vyriausybė – ar kairioji, ar dešinioji – buvo pasmerkta būti dešiniąja. O ir pati dešinė bei kairė buvo skiriama pagal požiūrį į sovietinę praeitį, o ne pagal ekonominę ar socialinę politiką.
Deja, atliekant vienu metu kelis darbus, kažkuris iš jų vis tiek nukenčia. Taip nutiko ir šiuo atveju – nauja valstybė kūrėsi be tvirtų atramos taškų – be ideologijos. Praktiškai sunkiai įmanoma sukurti politiškai stiprią valstybę be politinės orientacijos – ideologijos.

Susidarė pusiau komiška situacija – jei vietoj partijų pavadinimų parašytume, sakykime,tiesiog abėcėlės pirmąsias raides, per rinkimus partijų sėkmė nesikeistų. Visos ar beveik visos Lietuvos politinės partijos deklaruoja socialinį jautrumą ir tiesia ranką vargstantiems, bet kartu žada remti verslą, mažinti mokesčius, ir atėjusios į valdžią vykdo gana liberalią ekonominę politiką. Tai liudija ne tik simbolinės apraiškos – pavyzdžiui, Liberalų ir centro sąjungos rinkimų programos šūkis “Už Lietuvą, kurioje gera visiems” beveik niekuo nesiskyrė nuo Socialdemokratų partijos šūkio rinkimams “Gerovė visiems”. Paradoksas. Daugybę kartų partijos įrodė, kad atstovaudamos skirtingas politines jėgas, gali elgtis visiškai vienodai arba besivadindamos skirtingai gali elgtis vienodai. Esmės tai nekeičia – partijos neturi arba turi silpną politinį identitetą, kurį galėtų panaudoti plėsdamos ir akcentuodamos savo išskirtinumą. Net ir esant tokiai akivaizdžiai situacijai, nė viena partija nenori stiprinti, o kai kurios ir kurti savo partijos ideologijos. „Galų gale ir pačioms partijoms reikia stiprėti. “Ideologijos partijoms reikalingos, nes padeda mobilizuoti rinkėjus, surasti tapatybę”, – mano A.Krupavičius. Tam tikra idėjų sistema padeda joms efektyviau organizuotis ir siekti savo tikslų. “Ideologija yra vidinis partijos drausminimo veiksnys, jos cementas”, – teigia G.Steponavičius.“
“Nepaisant visų ideologinių suartėjimų, neįsivaizduojama, kad Vakarų šalyse nebūtų galima atskirti kairiojo pol.itiko nuo dešiniojo, kaip kad yra Lietuvoje” .
Kas tai nulemia? Visų pirma, įsivyravo tendencija, kad patiems rinkėjams partijos ideologija nėra svarbi. Lengviausia teigti, kad čia kalta nesubrendusi pilietinė visuomenė, žinių, suvokimo stygius, tačiau tokia situacija pasinaudoja partijos. Tad, jeigu rinkėjai neskiria šiam dalykui dėmesio, tai ir partijos nėra suinteresuotos patraukti rinkėjų dėmesį stipria ideologija. Jų tikslas – laimėti rinkimus. Jeigu tai galima pasiekti kitomis priemonėmis, tai akcentuoti ideologiją? Suveikia rinkos dėsnis: jei yra paklausa, bus ir pasiūla. Partijos jautriai reaguoja į visuomenės pokyčius. Geriausias to pavyzdys – naujai susikurūsi Darbo partija, kuri pasinaudojo visuomenės nusivylimu dėl valdžios, jos troškimais permainų politiniame valstybės gyvenime. Taigi, jei visuomenei ideologijos nereikia, partija ieškos kitų būdų pritraukti jų dėmesį.
Visų antra, partijos šiek tiek daro įtaką viena kitai. Ilgą laiką nebuvo aiškios politinės kairės jėgos. Jei nėra kairės, tai sunku orentuotis kur yra dešinė, nes atramos taško.
Visų trečia, Lietuvoje esti net tokių partijų, kurios niekam neatstovauja ir neturi savo idėjų. Tai vėlgi aiškios kairės ir dešinės nebuvimo padarinys, nes naujai besikuriančios partijos pasinaudoja šia neaiškia situacija Lietuvos politiniame gyvenime
Visų ketvirta, ideologijos buvimui ar nebuvimai taip pat daro įtaką partijos finansavimo būdai. Vyriausybė skiria per mažai lėšų partijų paramai, tad dažniausiai partijos ideologiją lemia finansiškai stipresnių rėmėjų interesai.
Penkta, pačios partijos yra suinteresuotos stabilios, nuolatinės, stiprios ideologijos neturėjimu. Turėti ideologiją yra nepatogu, nes tada tenka laikytis vieno veiksmų plano, sunku reaguoti į rinkėjų nuomonės pokyčius, tada praktiškai neįmanoma greitai persiorentuoti pakitus aplinkybėms, politinei situacijai. Politikai įdeologijas vertina kaip apsunkinimą. Jie nesuvokia, kad ideologija – lyg įrankis problemoms spręsti. Jie nenori įvardyti komandos, pademonstruoti griežtas nuostatas. Žmonėms suteikiama galimybė mąstyti kaip jiems patogiau.3. LIBERALIZMO IDEOLOGIJA
Pagrindinė liberalizmo nuostata – individo laisvė (lot. libertas). Tačiau tai nepadeda tiksliai identifikuoti, suvokti liberalizmo sąvokos turinio. Liberalizmo sąvoka yra gana plati, todėl sunku jį išsamiai ir tiksliai apibūdinti. Mažai yra terminų, kurie būti suvokiami taip plačiai ir ivairiai kaip liberalizmas. Pateiksiu keletą pavyzdžių, kurie puikiai iliustruoja liberalizmo reikšmės daugiaprasmiškumą.
Jeigu asmuo yra atviras naujovėms, yra plačių pažiūrų, teigiama, kad jis yra liberalas. Dažnai yra teigiama, kad visiška laisvė, veiksmų kontrolės nebuvimas yra liberalizmas. Kartais esama situacijų, kai viešai deklaruojamas liberalizmas, o iš tikrųjų tai neatspindi liberalizmo nuostatų. „Ideologija – tarptautinių santykių paradigma, kai pripažįstama, kad valstybės nėra pagrindinės tarptautinių santykiu veikėjos, o juose dalyvauja ir kiti veikėjai (pvz., nevyriausybinės organizacijos, teroristinės grupuotes).“ . Taigi, iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad liberalizmo sąvoka yra skirtingai interpretuojama ir suvokiama.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas taip pat pateikia kelias liberalizmo reikšmes:
a) polit.srovė, ginanti asmens, demokratijos ir ūkininkavimo laisves ir nesutinkanti, kad valstybė juos varžytų;
b) pažiūrų laisvė;
c) taikstymasis, nuolaidžiavimas.
Apibendrinus daugelį nuomonių, galima teigti, jog liberalizmas – politinė ir ideologinė srovė, teikianti pirmenybė parlamentinei santvarkai, demokratijos, individo laisvėms bei laisvai rinkai.
Liberalizmas susiformavo XVIII a. Jo idėjos puikiai atsispindi „JAV Nepriklausomybės deklaracijoje“ (1776 m.) ir „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje“ (1789 m.). Pagrindiniai liberalizmo principai ankstyviausiai buvo įgyvendinti JAV, D.Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse.Žymiausiais liberalizmo atstovais yra laikomi Dž.Lokas, A.Smitas, Dž. Bentanas, Š.L. Monteskjė, I.Kantas ir daugelis kitų.
Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapitalistiniams visuomeniniams santykiams. „Istoriškai liberalizmas yra pirmasis judėjimas, siekęs visų, o ne atskirų grupių gerovės. Nuo socializmo, kuris taip pat skelbiasi siekiąs visų gerovės, liberalizmas skiriasi ne užsibrėžtais tikslais, o tiems tikslams pasirinktomis priemonėmis“ .

3.1 SVARBIAUSIOS LIBERALIZMO VERTYBĖS

Svarbiausias liberalizmo principas yra žmogaus laisvė kaip būtina jo kitų teisių realizavimo prielaida. Liberalų požiūriu laisvė yra aukščiausia ir absoliuti vertybė, apribota tik viena sąlyga – nesikėsinti į kitų žmonių laisvę. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, susirasti pragyvenimo šaltinį. Kitaip tariant, liberalizmas yra individualizmo politinė filosofija, kurios pamatu yra pagrindinių teisių triada: gyvenimo, laisvės ir nuosavybės teisės. Jų realizavimo sąlygos yra lygiateisiškumas, vienodos galimybės, teisinė valstybė, tolerantiškumas, mažumų teisių garantijos. Todėl liberalizmo negalima tapatinti su neribota laisve – atvirkščiai, atsakomybė už savo veiksmus yra viena jo pagrindinių normų. Visi šitie principai tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su sutartinių santykių tarp žmogaus ir valstybės koncepcija, anot kurios valstybė egzistuoja pirmiausia tam, kad būtų apgintos žmogaus laisvės. Kitaip tariant, nors laisvė ir yra pagrindinė liberalų deklaruojama vertybė – „Liberalizmo ideologija pabrėžia individo laisvę, toleranciją skirtingų nuomonių atžvilgiu, sprendimus, kurie yra plačių ir nevaržomų diskusijų rezultatas“ , tačiau tai yra kova už kitų žmonių gebėjimą daryti tai, ko jie nori, nekenkdami vienas kitam, išlaikydami visuomenės santarvę. Tačiau kiekvienas individas pats turi rūpintis savimi. Tokiu būdu liberalizmas yra glaustai susietas su demokratija, viena ne.įmanoma be kito.
Klasikinio liberalizmo požiūriu valstybė turi atlikti tik “naktinio sargo” vaidmenį – apsaugoti nuosavybę. Tačiau nuosavybę liberalai neskaito absoliučia vertybe: ji suprantama kaip individo nepriklausomybės nuo valstybės, jos nesikišimo į žmogaus gyvenimą garantija. Kiekvienas asmuo turi teisę įgyti ir turėti savo nuosavybę, palikti ją palikuonims. Liberalai mano, kad žmonijos pažanga atsirado iš kasdieninio žmonių darbo, jų idėtų pastangų.Gyvenimo pagrindą sudaro konkurencija, kurios pamatas yra rimka, nuolatinis judėjimas. Konkurencija yra tas variklis, kuris priverčia suktis pasaulį. Gyvenimas – nuolatinė kova, kurią laimi tik patys geriausi. Tokiu būdu yra išgaunamas maksimalus rezultatas – pasilieka tik geriausieji. Taip pasiekiamos naujovės.
Anot V.Valevičiaus , mokesčių tema liberalams yra be galo svarbi. Juk mokesčiai – bet kurios valstybės sudedamoji dalis. Valstybė, norėdama patenkinti didžiąją dali savo gyventojų poreikių, prisiima nemažai įsipareigojimų. Norint juos užtikrinti, reikia turėti pakankamai pajamų, kurių didžiąją dalį sudaro mokesčiai. Politikams ši tema yra labai palanki, nes jie, rengdami priešrinkiminę kompaniją, būtinai pasinaudos galimybe suvilioti rinkėjus skambiais mokesčių politikos mažinimo šūkiais. Mokesčių sistema yra dažnai kritikuojama, nes pirma yra surenkami pinigai ir tik po to yra svarstoma kaip ir kur juos panaudoti. Mokesčius reikėtų planuoti jau žinant lėšų poreikį. Be to, turėtų būti siekiama skaidrumo: reikėtų išaiškinti mokesčių mokėtojams, kam yra skiriami iš jų surinkti pinigai. Būtent dėl šių priežasčių, liberalai siekia mokesčių politikos skaidrumo.
Visuomenė liberalams yra tik individų visuma. Kiekvienas individas yra svarbesnis už visą visuomenę kaip vieną vienetą. Visi individai yra skirtingi, todėl kiekvienas vis kitaip veikia visuomenę. Valstybė turi tarnauti piliečiui – būtent piliečiui, o ne piliečiams. Liberalizmas labai aiškiai pabrėžia atskiro individo ir visos visuomenės kaip vieneto priešpriešą, nes tai nurodo ne tariamą tikrovę, o realybę. Kai jau buvo minėta, V.Valevičius mano, kad valstybės pagrindinis uždainys yra tarnauti žmogui, įvesti ir palaikyti tvarką.
Kaip jau minėta, liberalai akcentuoja nuosavybės sauguma, kuri yra suvokiama labai plačiai: tai gali būti ir gyvybė, ir materialus turtas ir t.t. Norint ją apsaugoti, valstybė turi imtis specialaus poveikio priemonių – įstatymų. Jie yra tarsi įrankis, kuris padeda įvykdyti šią valstybės prisiimtą funkciją. F.A.Hayekas teigia, kad „. Teisingo elgesio taisyklės tik padeda išvengti konfliktų ir palengvina individų bendradarbiavimą. Tačiau jos kiekvienam individui leidžia veikti pagal jo paties planą ir sprendimą.“ Remiantis šia nuomone, galima teigti, kad liberalai išsaugo žmogaus teisės į laisvę nepažeidžiamumą, bet kartu ir padeda užtikrinti visuomenėje darną ir tvarką. Čia liberalizmo nuostatos yra gana aiškios: netrukdyti žmonėms veikti, apsidrausti nuo nepageidaujamo kišimosi. Valdžia visada turi neigiamąjį poveikį aktyviai visuomenei, todel reikia sumažinti jos kišimąsi. Valstybės valdžia remiasi griežtu įstatymo vykdymu.

„Todėl liberalizmo programa, apibūdinta vienu žodžiu, skambėtų taip: nuosavybė, tai yra privati gamybos priemonių nuosavybė.“ „Šalia žodžio „nuosavybė“ liberalizmo programoje visai pagrįstai galima įrašyti žodžius „laisvė“ ir „taika“ .

3.2 LIETUVIŠKASIS LIBERALIZMAS

Liberalizmas Lietuvoje, pasak Vincento Lukoševičiaus, prasidėjo kartu su atgimimo sąjūdžiu. Lietuviškasis liberalizmas yra neatsiejamas nuo išeivijos idėjų istorijos – nepaisant kai kurių liberalios minties užuomazgų dar XIX a. „Aušroje“ ir „Varpe“, jis gimė JAV po Antrojo pasaulinio karo. Didžiausiu lietuviškojo liberalizmo ideologu ir teoretiku tapo išeivijos sociologas Vytautas Kavolis, išplėtojęs originalią revizionistinės etikos ir kultūrinio liberalizmo teoriją.

Liberalizmas turi palyginti solidžias intelektines ir kultūrines atramas Lietuvoje, bet jo didžiausia problema .buvo ir tebelieka politinis nebrandumas, politinio mąstymo stygius.

Liberalizmas, norėdamas iš niūraus politinio pogrindžio išeiti į politinę šviesą, ryžosi ieškoti naujų būdų tikslui pasiekti. Buvo bandyta pasinaudoti kitų partijų išbandytu metodu – patrauklaus ir charizmatiškos asmenybės iškėlimu. Tačiau tai nepasiteisino. Iš pradžių buvę tautos gerbiami ir mėgiami – R.Paksas ir A.Zuokas – sukompromitavo liberalų vardą. Šiandien A.Zuokas asocijuojasi su tuo, su kuo yra susijusios tokios skandalingos partijos kaip Darbo ir Socialdemokratų partijos – su korupcija, neaiškiais sandoriais, aferomis.
Lietuviškam liberalizmui būdingos panašios kaip ir klasikinio liberalizmo vertybės. Žmogusyra laisvas. Jis pats kelia sau tikslus ir renkasi geriausius sprendimus, jis pats, ne kas kitas, yra jo gyvenimo kalvis.Lliberalas pripažįsta, kad asmens laisvę riboja pagarba kitų žmonių laisvei. Įgyvendindamas savo tikslus žmogus negali pažeisti kitų žmonių laisvės.
Laisvė nėra nuoga vertybė – kartu su laisve visuomet žengia ir atsakomybė.
Liberali politika rūpinasi individualiu žmogumi, gerbia jo unikalumą, apsisprendimą laikytis savo pasirinktų vertybių ir gyvenimo būdo, siekti savo pasirinktų tikslų. Liberali politika užtikrina, kad šių žmogaus teisių nepažeistų nei valdžios institucijos, nei kiti individai.
Liberalas pripažįsta, kad laisva rinka yra būtina žmonių gerovės ir taikaus sugyvenimo sąlyga. Laisva rinka reiškia, kad kiekvienas žmogus yra savo darbo produktų ar turto savininkas ir gali juos laisvai mainyti, taip atnešdamas naudą tiek sau, tiek kitiems žmonėms. Ribojant rinką, mažėja laisvės, gerovės, taikos. Todėl liberalas siekia naikinti kliūtis ir apribojimus žmonių veiklai.
Valdžia kyla iš žmonių ir privalo tarnauti žmonėms. Valdžia gali tvarkyti tik tas sritis, kurias jai paveda žmonės ir kurios padeda palaikyti laisvų žmonių laisvanorišką bendravimą. Tačiau valdžia privalo rūpintis žmonėmis, kurie atsidūrė nelaimėje arba negali pasirūpinti patys savimi. Tai valstybės vidaus ir užsienio saugumo užtikrinimas, bendrų ūkio ir visuomenės gyvenimo taisyklių kūrimas bei įgyvendinimas. Įstatymo viršenybės garantavimas, darni teisės sistema, laisvos rinkos palaikymas, įdiegiant lygias ūkinės veiklos sąlygas, asmens gyvybės ir nuosavybės apsauga yra pagrindinės valstybės funkcijos.

4. NAUJA POLITINĖ PARTIJA LIETUVOJE – LIETUVOS RESPUBLIKOS LIBERALŲ SĄJŪDIS

Apie Lietuvos liberalų problemas jau yra daug rašyta, tad, atrodytų, kam reikia dar vieno komentaro? Atsakymas paprastas: šiuo metu turime kelias partijas, kurios save vadina „liberalų“ partijomis. Visos jos, tiesiogiai ar netiesiogiai, yra veikiamos charizmatinių lyderių. Tik liberalai sąjūdininkai dar neturi aiškaus ir nusistovėjusio vadovo. Pastebima tendencija partijos lyderiu iškelti P.Auštrevičių, tačiau tai dar tik parengiamieji darbai. Būtent dėl šių priežasčių dėmesį patraukė ši naujai susikūrusi partija. Tapo smalsu, ką gi naujo žada Liberalų sąjūdis, kokiomis idėjomis ji sieks patraukti politika nusivylusių Lietuvos žmonių dėmesį.

Ši partija buvo įkurta protestuojant prieš vadinamąją Artūro Zuoko diktatūrą bei korupciją ir norint nuo to pabėgti. Liberalų Sąjūdis buvo įkurtas skilus liberalcentristams, kuriuos sudarė liberalai ir Centro partijos nariai. Daugiapartinėje Lietuvos politnėje sistemoje svarbu turėti politinį vidurį, nes piliečiai tam jaučia didžiausią palankumą. Visuomenė yra nusivylusi radikaliomis partijomis, kurios griežtai laikosi kairės arba dešinės, tad Liberalų sąjūdis turėtų būti tarsi atsvara dabar vyraujančioms radikalių pažiūrų politinėms jėgoms. Be to, galbūt šiai partijai pagaliau pavyks pakelti kritusį liberalizmo ivaizdį žmonių sąmonėje – prisiminkime A.Zuoko susikompromitavimo atvejį.

„Nuo Lietuvos liberalų sąjūdžio manifesto paskelbimo praėjusių metų gruodžio 21 d., t.y. per mėnesį besikuriančiai naujai politinei jėgai pavyko įveikti pirmąjį reikšmingą barjerą – naujausiais duomenimis, LLS steigimąsi jau parėmė tūkstant.is piliečių. Tai Seime surengtoje spaudos konferencijoje pranešė vienas iš Liberalų sąjūdžio iniciatorių, parlamentaras Petras Auštrevičius.“ Spaudos konferencijoje buvo pranešta, jog šiuo metu LLS rėmėjų grupės veikia bei plečiasi jau didesnėje dalyje – 45-ose Lietuvos savivaldybėse, be to, dar šešios grupės įsikūrusios įvairiose užsienio šalyse. Liberalų sąjūdis telkia tiek iki šiol partijų veikloje nedalyvavusius žmones, tiek ir dabartine Liberalų ir centro sąjunga nusivylusius buvusius bendražygius. Tokie duomenys leidžia daryti išvadą, kad Liberalų sąjūdis greit rado jų skelbiamų liberalių idėjų pasekėjų.

4.1 LIETUVOS RESPUBLIKOS LIBERALŲ SĄJŪDŽIO PROGRAMOS „PILIEČIŲ RESPUBLIKA“
ANALIZĖ

Jau Liberalų Sąjūdžio programos pavadinime akcentuojami piliečiai – „Piliečių respublika“. Tokiu būdu partija siekia atsiverti visuomenei, įtraukti ją į valstybės valdymą, jos problemų sprendimą, parodyti ir užtikrinti, jog jiems yra svarbiausia piliečiai bei jų ir visos tautos gerovė. Šis deklaruojamas ir išskirtinai pabrėžiamas partijos santykis su visuomene yra lyg atsakas į ankstesnių partijų nesusikalbėjimą, o gal tiesiog nenorą išgirsti tautos balsą.

Programos įžanga grindžiama klasikinėmis jau minėtomis liberalizmo vertybėmis: laisve, atsakingumu, dėmesiu kiekvienam piliečiui – „Laisvas, kūrybingas ir atsakingas žmogus yra PILIEČIŲ RESPUBLIKOS pamatas ir tikslas“. Ypač yra akcentuojamas atsakingumas, atsakinga visuomenė. Tai programos įžangoje yra paminėta ne vieną kartą – „.leis mums sukurti gyvybingą ir socialiai atsakingą pilietinę visuomenę.“, „.žmonės darys įtaką jiems atsakingai ir skaidriai valdžiai.“, „.kelsime . pilietinės ir socialinės atsakomybės reikalavimus“.

Savo programos įžangoje liberalai aiškiai apibrėžia tris pagrindinius ir svarbiausius ideologiniu požiūriu politikos tikslus, kurių jie sieks: teisingos Lietuvos – ypatingą dėmesį teikiant žmogaus orumui, sieks jog kiekvienas žmogus jaustųsi pilnavertis ir lygiateisis visuomenės narys, jog įstatymai būtų taikomi visiems vienodai; išsilavinusios visuomenės – sieks, jog būtų atnaujinta švietimo, ypač aukštojo mokslo sistema; ir pasiturinčio žmogaus – jog kiekvienam būtų sudarytos vienodos sąlygos siekti ekonominės gerovės.. Šie trys tikslai ir yra programos kertiniai akmenys. Programos įžanga pabaigiama susitelkti raginančiu emocingu šūksniu, kuriuo siekiama patraukti kiekvieno piliečio dėmesį – „Telkiame visus, kam rūpi Lietuva, dalyvauti savo valstybės kūrime!“. Tai kartu yra ir apeliavimas į žmogaus atsakingumą, raginimas nelikti abejingam ir pačiam prisidėti prie kuriamos naujos ir šviesios ateities.

Pirmajame savo programos skirsnyje liberalai pasisako už teisingą valstybę. Tai nėra politinių programų naujovė, nes Tėvynės Sąjunga taip pat pasisako už šią nuostatą. Tačiau laiko patikrinta praktika rodo, kad tokios ar panašaus turinio idėjos veikia, pritraukia rinkėjų dėmesį. Tai ypač apgalvota po valstybę sukrėtusių A.Zuoko skandalų, kurie galutinai pakirto visuomenės tikėjimą ir pasitikėjimą teisingumu, teisinga valstybe. Tai yra netiesiogiai pasakyta pačioje programoje, aiškiai leidžiama tai suvokti – „Mes atmetame korupcijos ir klanų ryšių saistomą politinę sistemą, kurioje veša privilegijos, telefoninė teisė, atsakomybės vengimas ir faktinė nelygybė taikant įstatymus.“ Būtent atsakomybės vengimas prieš rinkėjus ir iškreipia teisingos valstybės suvokimą. Visų pirma, Liberalų sąjūdžio idėja visuomenei buvo pristatyta kaip protestas prieš neskaidrius procesus Liberalų ir Centro sąjungoje, tad ilgainiui rinkėjų sąmonėje ši partija galėtų būti siejama su „švaria“ politika, bandymu pasipriešinti korupcijai. Iš visuomenės nuomonės apklausų (žiūr. į 1 diagramą) aiškėja, kad tokio pobūdžio problemos yra labai aktualios, todėl tikėtina, kad jų akcentavimas būtų naudingas naujai politinei partijai, ieškančiai savo tapatybės.

1 diagrama. Visuomeninių problemų svarbos vertinimas
Naudojamas priešpriešos metodas: smerkiamos atsklei.stos blogybės ir užtikrinama, jog nuo šiol jie vykdys visiškai kitokią politiką – sieks, jog „politika taptų skaidri ir atsakinga“. Čia ir vėl yra minimas oponentus (Darbo partija, Pakso koalicija) ištikęs skandalas dėl neaiškiais būdais surinktų rinkiminių lėšų – „nustatysime aiškią politinių partijų finansavimo tvarką ir reikalausime partijų pajamų ir išlaidų teisėtumo kontrolės“. Būtent šiuo aspektu Liberalų Sąjūdžio programa skiriasi nuo kitų politinių partijų – atvirai deklaruoja visuomenėje egzistuojančias negeroves, nevengia jų pripažinti ir siekia politinės sistemos atsinaujinimo, kurioje nebūtų vietos jau susikompromitavusiems asmenims – jog politika taptų skaidri.

Taip pat šiame skirsnyje jaučiamas didesnis dėmesys žmogaus orumui. Iki šiol ši vertybė būdavo minima tik krikščionių demokratų programoje – „Vadovaujamės nuostata, kad kiekvienam žmogui yra būdingas vienodas ir neliečiamas asmens orumas“, „.kėsinasi į žmogaus orumą.“. Tai yra labai svarbus visuomenės ir politikų sutarties elementas, nes dabar labai dažnai žmogaus orumas yra drastiškai paminamas taikant nevienodais pagrindais įstatymus, tik abejingai stebint situaciją, kai akivaizdžiai piliečiai yra diskrimuojami vieni kitų atžvilgiu. Siekdami, jog žmogaus orumas pagaliau būtų vertinamas, gerbiamas ir ginamas įstatymais numatytų priemonių, liberalai savo programos nuotatuose aiškiai pabrėžia, jog „suteiksime žmonėms teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų konstitucingumo.“

Liberalizmo ideologija ypatingą dėmesį skiria žmogui kaip individui. Liberalai siekia pakeisti iki šiol vyravusį valstybės kaip viršesnės jėgos už žmogų santykį ir įtvirtinti valdžios vaidmenį kaip tarnaujančią žmogui. Šiomis nuotatomis tikimasi sudominti žmones, kurie yra netekę teisių į nuosavybę – „neatidėliodami baigsime nuosavybės teisių atkūrimą ir kompensacijų už nekilnojamąjį turtą išmokėjimą žmonėms“. Tokių žmonių yra nemaža dalis, tad labai protinga akcentuoti būtent šią sritį. Taip pat yra orentuojamasis į dar didesnę visuomenės dalį – žmones, kurie turi verslą arba dažnai susiduria su biurokratinėmis procedūromis, kurios yra pernelyg sudėtingos ir painios, dažnai užimančios daug laiko – „supaprastinsime žmonėms ir verslui keliamus biurokratinius reikalavimus ir procedūras.“

Taip pat liberalams labai svarbus žmogaus saugumas. Saugumas yra suvokiamas plačiai: ne tik kaip asmens teisė į kūno, būsto neliečiamybę, bet ir kaip teisė į paslaugas, kurios padeda išlikti saugiam – „užtikrinsime, kad pagalbos tarnybos (greitoji medicinos pagalba, policija, gaisrinė) visada atvyktų į nelaimės vietą per trumpiausią laiką“, „deramai aprūpinsime teisėsaugą, pirmiausia arčiausiai žmonių dirbančius policijos pareigūnus, numatysime jų atskaitomybę vietos bendruomenei“, „užtikrinsime realią asmens duomenų apsaugą“. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, saugumas turi būti garantuotas sklandžiu policijos, greitosios medicinos, gaisrinės, asmens duomenų apsaugos tarnybų darbu.
Antrasis programos „Piliečių respublika“ skirsnis ya skirtas švietimui, išsilavinusiai visuomenei. Liberalai kviečia, ragina prisijungti kuriant naują, skaidrią visuomenę, ateitį sau ir savo vaikams. Pirmas žingsnis žengiant link geresnio gyvenimo – investicija į naują kartą, į jos išsilavinimą. Ši kryptis taip pat nėra nauja, tačiau anksčiau jai buvo skiriama labai mažai dėmesio partijų progamose ir daugiausiai į tai buvo žvelgiama tik iš finansinės pusės.

Visų pirma atsigręžiam į vaikus: paminėta viena labai svarbi ir itin opi problema – vaikų namai. Liberalų siekis yra labai platus ir didelis – „Lietuva be vaikų namų – kiekvienas vaikas augs šeimoje arba šeimynoje“. Tai skamba kaip utopija, tačiau džiugina, kad nors viena partija atkreipė dėmesį i šią egzistuojančią problemą. Toliau yra pateikiama priemonės, kurios padėtų bent jau iš dalies įvykdyti šią užduotį – „remsime dirbančius tėvus didindami neapmokestinamąjį minimumą už kiekvieną vaiką“, „vaikai bus apsaugoti nuo fizinio ir psichologinio . tiek suaugusiųjų, tiek bendraamžių smurto“.
Siekdami jau minėto tikslo – naujos, išsilavinusios ateities visuomenės, liberalai nemažai dėmesio skiria ir studentams – kaip potencialiam mąstančios, išsilavinusios visuomenės pagrindui. Jie bandys užmegzti dialogą tarp studentų ir verslo atstovų – „į aukštųjų mokyklų valdymą įtrauksime visuomenės ir verslo atstovus, kad studijos atitiktų šiuolaikinės visuomenės poreikius“, jog vyktų nuolatinis bendravimas tarpusavyje, bendradarbiavimas ir jog būtų sudarytos palankios sąlygos jaunimui pasilikti, dirbti ir uzžsidirbti Lietuvoje, o ne emigruoti į užsienį.

Liberalų sąjungos dėmesys švietimo problemoms gali tapti viena perspektyviausių šios partijos politinio įsitvirtinimo krypčių. Juolab, kad čia dar tiek daug erdvės, kuri yra neužpildyta kitų partijų.
Trečioji programos dalis yra skirta pasituriančiam žmogui. Ši dalis yra pati išsamiausia ir plačiausia lyginant su kitomis, jau minėtomis, programos dalimis.Tai verčia manyti, jog didžiausias dėmesys Liberalų Sąjūdžio programoje yra skiriamas piniginei politikai. Turtas – vienas iš saugumo garantų, kurį liberalai taip ankcentuoja. Tai taip pat vienas iš žmogaus orumo aspektų, nes dirbdamas, įdėdamas pastangas žmogus, tikisi būti tinkamai ir teisingai įvertintas. Čia yra tęsiama jau anksčiau iškelta emigracijos problemos idėja – „Kai žmonės pasiturimai gyvens Lietuvoje, jie neieškos laimės svetur“. Atsakingumas vėl minimas kaip viena iš galimų priemonių šiam tikslui pasiekti – „Todėl mes siūlome socialinės atsakomybės principą: visa visuomenė – piliečiai, bendruomenės, Bažnyčia, nevyriausybinės organizacijos, verslo atstovai ir valdžios institucijos – bendromis jėgomis, papildydami vieni kitus, kuria socialinę santarvę“.

Turbūt nė vienos partijos programa nesusilaikys nepaminėjusi mokesčių ir su jais susijusų kitų temų. Prieš rinkimus tai tampa vos ne pagrindine rinkimine idėja, kuri neapsakomai vilioja rinkėjus. Tačiau per kiekvienus rinkimus kartojami tie patys lozungai ima nebeveikti. Žmonės pavargo nuo pažadų – jiems reikia darbo įrodymų. Liberalai turbūt to nesuprato, nes jų skelbiama mokesčių politika yra tokia patraukli, viliojanti ir žadanti daug naujovių. Kai kurios jų propaguojamos nuostatos tikrai atrodo neįgyvendinamos, pavyzdžiui kad ir šios jų idėjos: “ mažindami darbo apmokestinimą, suvienodinsime iki 18% trijų pagrindinių – pridėtinės vertės, gyventojų pajamų ir pelno – mokesčių tarifus, atsisakysime išimčių ir lengvatų, „neatidėliodami panaikinsime socialinį mokestį“. Suprantama, partijos užmojis labai platus ir tai skamba itin ryžtingai, tačiau abejotina ar tai atitinka jų realias galimybes. Kiek realesnės atrodo pensijų ir socialinės paramos idėjos – „pensijos didės proporcingai pagal vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio augimą“. Nors ir čia pastebima priešprieša – jie teigia, jog didins socialines garantijas, pagerins viešųjų paslaugų kokybę, tačiau kartu mažins mokesčius. Logiškai mąstant visiems šiems geriems tikslams reikia lėšų. Pagrindinę valstybės biudžeto dalį juk ir sudaro mokesčiai. Jie nepateikia konkretesnių priemonių sąrašo, kaip įgyvendins tai. Tad šios jų idėjos verčia abejoti.

Esminė naujovė politinių partijų programų kontekste – parama Lietuvos žmonėms, esantiems užsienyje. Tai yra puikus programos lankstumo, moderniškumo, prisitaikymo prie esamų ir nuolat besikeičiančių gyvenimo sąlygų pavyzdys. O gal rinkėjų vertėtų pasižvalgyti kur nors toliau? Statistikos departamento duomenimis šiuo metu užsienyje gyvena apie 300 tūkst. žmonių iš Lietuvos. Tai daugiausia ekonomiškai aktyvi ir jauna – maždaug iki 40 m. amžiaus – visuomenės dalis. Nors politiškai ji nėra itin aktyvi, tačiau Liberalų sąjūdis gali gana nesunkiai ją mobilizuoti – ši tautos dalis labai panaši į tradicinį liberalų elektoratą. Prarandame aktyviausius ir gabiausius piliečius, kurie palieka šalį ne savo noru, o ieškodami geresnio gyvenimo sau ir savo artimiesiems. Tai pirmoji partija, kuri kreipiasi į užsienyje gyvenančius l.ietuvius, kaip į pilnaverčius Lietuvos piliečius, galinčius aktyviai prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo. Liberalai teigia, jog :” įgyvendinsime Lietuvos piliečio pase įrašytą teiginį „asmenį, turintį šį pasą, gina ir globoja Lietuvos Respublika“. Tai labai svarus teiginys, kuris užtikrina Lietuvos paramą užsienyje esantiems Lietuvos piliečiams.
Be to, liberalams labai svarbi išeivija. Tai taip pat šios programos išskirtinis bruožas, nes nė viena partija neskiria tiek dėmesio išeiviams kaip Liberalų Sąjūdis – „įtrauksime užsienyje gyvenančius Lietuvos piliečius į Lietuvos visuomeninį ir politinį gyvenimą (remsime bendrus visuomeninius projektus su išeivijos bendruomenėmis, įtrauksime į svarbiausių sprendimų svarstymą, sudarysime sąlygas balsuoti internetu, populiarinsime iškiliausias išeivijos asmenybes)“. Tai dar viena grupė žmonių, kurie gali puikiai prisidėti prie naujos pilietinės visuomenės kūrimo. Liberalai suvokia Lietuvos identiteto išsaugojimo svarbą. Daugybė žmonių nepuoselėja patriotinių jausmų. Vykstant asimiliacijai su vietiniais gyventojais, nyksta lietuviška savimonė. Norint tai išsaugoti, reikia skatinti išeivius didžiuotis savo kilme, skatinti jaunimą stipendijomis, rengti lietuviškas stovyklas ir pan.
Liberalų sąjūdžio programa pasižymi aiškiomis, palyginti trumpai ir suprantamai pateiktomis bei kartu gana turiningomis nuostatomis. Nors ši programa palyginus su kitų partijų programomis yra gana trumpa, tačiau orentuojama į gana platų visuomenės ratą:
1. korupcija ir neskaidria politika nusivylusius žmones;
2. nuosavybės teisių netekusius asmenis;
3. šeimas, auginančias vaikus;
4. studentus;
5. emigrantus;
6. išeivius.

IŠVADOS

1. Pasaulyje liberalizmas susiformavo XVIII amžiuje. Lietuvoje jo užuomazgos aptinkamos XIX a. pr. Liberalizmas didelį dėmesį skiria laisvės, atsakingumo, saugumo, asmens individualumo vertybėms.

2. Iki Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje vyravo vienintelė įteisinta politinė ideologija – komunizmas ir kaip priešprieša jai – nepriklausomybės idėjomis paremta ideologija, kuri skatino visus būti vieningais. Būtent tai padėjo išsaugoti lietuvių vientisumą ir atgauti nepriklausomybę.

3. Po Nepriklausomybės susiformavusias politines sroves buvo itin sunku identifikuoti, priskirti kuriai nors ideologijai, nes visa politinė sistema tik kūrėsi. Todėl dar ir dabar jaučiamas partijų, paremtų aiškia ideologija, stygius.

4. Liberalizmas istoriškai yra senas reiškinys, tačiau Lietuvoje vos per 15 Nepriklausomybės metų jis jau yra suteptas korupcijos, neaiškios politikos, skandalų. Kaip atsakas į šiuos reiškinius susikūrė Liberalų Sąjūdis, kuris savo aiškiomis, trumpomis programoje išdėstytomis nuostatomis bando vėl grąžinti žmonių pasitikėjimą ir tikėjimą skaidria politika.

5. Liberalų Sąjūdžio programa yra paremta aiškia liberalizmo ideologija, pagrindinė programos dalis atspindi liberalias idėjas, kurios yra orentuotos į platų visuomenės spektrą. Abejoti verčia tik jų žadama socialinių garantijų didinimo ir mokesčių mažinimo politika. Liberalų Sąjūdžio vykdoma politika remiasi ne lyderių iškėlimu, bet programinėmis vertybėmis.

SUMMARY

This term paper „The importance of political party ideology and a chosen political party program‘s alysis“ deals with the main problems of Lithuanian‘s political idelogies.

Firstly, for the general understanding it is analysed the background, roots, conception, functions, sorts os the ideology. Also, it is described the meaning of the ideology, its development in Lithuania. In this analysis is found the main problem – parties in Lithuania do not have a strong political ideology.

Secondly, it is chosen liberalism ideology like an example. There is a quite general list of the most important values of liberalism. According to this, the program of Liberalų Sąjūdis is analysed and compared to those values. The purpose is to find out whether this political party has a .strong program which deals with its ideology very well.

In conclusion, it is clear, that this new party has not long but really well defined program which reflects liberalism as well as it shoud do.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vilniaus universitetas. Politikos mokslų metmenys. – Vilnius, 1995.
2. Kauno technologijos universitetas. Šiuolaikinė valstybė. – Kaunas, 1999.
3. V. Keciorytė. Politologijos įvadas. – Vilnius, 2005.
4. V.Lukoševičius. Liberalizmo raida Lietuvoje. – Vilnius, 1995.
5. H. Zeigler. Politinė bendruomenė. – Kaunas, 1993
6. F.A.Hayekas. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. – Vilnius, 1998
7. Lietuvių kalbos institutas. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius, 1993.
8. V. Valevičius. Liberalizmas ir demokratija. – Klaipėda, 2004.
9. J. Radžvilas. Lietuvos politinė dešinė. – Vilnius, 2002.
10. G.H. Sabine, Y.L. Thorson. Politinių teorijų istorija. – Vilnius, 1995.
11. Ludwig von Mises. Liberalizmas. – Vilnius
12. K. Beyme. Political parties in Western Democracies. – USA, 1985.

KITŲ INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS:

Internetas:

1. Lietuviška enciklopedija – http://lt.wikipedia.org/wiki/Liberalizmas
2. Virtualios visuomenės naujienų portalas – http://www.vtv.lt/content/view/14049/1/
3. Statistikos departamento internetinis puslapis – www.std.lt
4. Krikščionių demokratų internetinis puslapis – www.lkdp.lt
5. Tėvynės Sąjungos internetinis puslapis – www.tsajunga.lt
6. TNS Gallup tyrimai – www.tns-gallup.lt
7. Liberalų Sąjūdžio internetinis puslapis – www.liberalusajudis.lt
8. Politologijos faktų internetinis puslapis – www. findoutpolitology.com
9. Virtuali biblioteka – www.virtuallibrary.com
10. Lietuvių bendruomenės, esančios Vokietijoje internetinis puslapis – www.lietuviai.de

Publiscistika:

1. Žurnalas „Veidas“. – Vilnius, 2004.09.16 – Nr. 38.
2. Žurnalas „Veidas“. – Vilnius, 2003.10.16 – Nr. 42.
3. Liberalų žinios. – Vilnius, 2002. Nr. 2(5).
4. Atviro žodžio mėnraštis „Akiračiai“. Julius Šmulkštys. „Politinio liberalizmo krizė“. – Vilnius, 2005. Nr. 11..

Leave a Comment