Įvadas
Pilietybės institutas yra neatsiejama kiekvienos suverenios valstybės dalis. Be piliečiu nebūtų ir pačios valstybės. Piliečius su valstybe jungia tam tikras, ypatingas ryšys, piliečiai savo valstybėje turi tam tikras, tik piliečiams suteikiamas, teises ir pareigas. Iš daugybės pilietybės apibūdinimų, man priimtiniausias štai toks: pilietybė yra asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis, pastovus laike ir erdvėje. Reikia pabrėžti, jog pilietybė yra teisinis ryšys, tai reiškia, jog pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos ir tik remiantis teisės aktais. Lietuvos Respublikos pilietybę reglamentuoja: 1. Konstitucija – Pilietybės santykiams reguliuoti yra skirtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis. Be to kaip ir visi kiti teisės aktai, teisės aktai reglamentuojantys Lietuvos Respublikos pilietybę privalo neprieštarauti Lietuvos Respblikos Konstitucijai (netik 12 straipsniui).2. Įstatymai – visų pirma Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas.3. Poįstatyminiai aktai – jie detalizuoja įstatyme numatytus procedūrinius bei kitus klausimus.4. Tarptautinės sutartysAš savo darbe didžiausią dėmesį skirsiu Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo klausimui, nagrinėsiu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nuostastas reglamentuojančias Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, bei Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme (Žin., 2002, Nr. 95 – 4087) įtvirtintas nuostatas, o taip pat kitus Lietuvos Respblikos pilietybės institutą reglamentuojančius teisės aktus. Reikia pažymėti, jog šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas susilaukė nemažai kritikos ir dėl kai kurių šiame įstatyme įtvirtintų nuostatų buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Savo darbe aš trumpai apžvelgsiu ir kai kurias šios įstatymo problemas.Savo darbe aš visų pirma apžvelgsiu kokie asmenys pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, tuomet nagrinėsiu pilietybės įgijimo būdus, bei trumpai apžvelgsiu dvigubos pilietybės klausimą, nes jis yra glaudžiai susijęs su Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo problema.Asmenys laikomi LR piliečiais
Prieš kalbant apie Lietuvos Respublikos piilietybės įgijimo būdus, manau verta panagrinėti, kokie asmenys yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. Pagal dabar galiojantį, 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą Lietuvos Respublikos piliečiais yra laikomi :“1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai;3) lietuvių kilmės asmenys, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu;4) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą Pilietybės įstatymą;5) kiti asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimtą Pilietybės įstatymą.”Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, jog Lietuvos Respublikos piliečiais yra asmenys turėję Lietuvos pilietybę iki 1940m. birželio 15d., taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie nerepatrijavo, įtvirtina Lietuvos Respublikos tęstinumo, bei Lietuvos Respublikos pilietybės instituto tęstinumo principą. Šis principas remiasi tuo, jog 1940m. Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos aneksija, yra laikoma tarptautiniu nusikaltimu, pati Sovietų Sąjunga 1989m. paskelbė, jog Ribentropo-Molotovo pakto slaptieji protokolai, kuiriais remiantis buvo aneksuota Lietuva, yra niekiniai, tai reiškia laikytini negaliojančiais nuo pasirašymo dienos. Taigi šiuo atveju yra taikomas principas “ex injuria non oritur jus” – neteisėtas aktas nesuteikia teisių teisės pažeidėjui. Tai reiškia, jog Sovietų Sąjunga neįgijo jokių teisių į Lietuvos Respublika ar jos piliečius. Iš to išplaukia, jog Lietuvos piliečiai nors ir buvo paskelbti Sovietų Sąjungos piliečiais, ištiesų liko Lietuvos Respublikos piliečiais. Dar esant Lietuvai okupuotai diplomatinės ir konsulinės misijos tęsė savo darbą užsienyje, užsienio valstybės pripažino Lietuvos Respublikos pasus, kuriuos išduodavo diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos.
Šiame straipsnyje nurodoma sąlyga jog, Lietuvos Respublikos piliečiais yra laikomi tik asmenys iki 1940 birželio 15d. turėję Lietuvos pilietybę,jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai, jeigu jie nerepatrijavo. Ši paskutinė sąlyga, susilaukė nemažai kritikos. Pabandysiu panagrinėti, ką ši sąlyga reiškia, ir kodėl ji susilaukė tiek kritikos. Visų pirma, ką reiškia sąvoka repatrijavo? Tarptautinių žodžių žodyne repatriacijos sąvoka apibrėžta taip: “repatriacija – tarptautiniai teisei neprieštaraujantis užsienio valstybėje esančių kitos valstybės piliečių grąžinimas į jų valstybę…” Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 95 – 4088) 2 straipsnio 2 punkte repatriacijos sąvoka aiškinama kaip: “išvykimas į etninę tėvynę ir apsigyvenimas etninėje tėvynėje.” Šie repatriacijos sąvokos aiškinimai, kuriuos randame Tarptautinių žodžių žodyne ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme, stipriai skiriasi. Pirmasis aiškinimas kalba apie piliečių grąžinimą į valstybę, kurios piliečiais tie asmenys yra, tuo tarpu antrasis aiškinimas, kuris yra nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme, kalba apie asmenų etninę tautybę, tai reiškia yra atsižvelgiama ne į asmens teisinį ryšį su valstybe, bet į jo tautybę.Repatrijacijos sąvokos vartojimas padalina asmenis iki 1940m. birželio 15d. buvusius Lietuvos piliečiais, taip pat jų vaikus, vaikaičius ir provaikaičius į tam tikras grupes: 1. Lietuvių tautybės asmenys nesvarbu kokioje valstybėje gyvenantys,jie yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, kadangi Lietuvių tautybės asmenys negali repatrjuoti,nes jų etnine tėvyne yra laikoma Lietuva.2. Ne lietuvių tautybės asmenys, kurie gyvena užsienio valstybėje, tačiau ne savo etninėje tėvynėje. Šie asmenys taip pat yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais.(jei neišvyksta į etninę tėvynę)3. Ne lietuvių tautybės asmenys, kurie išvyko į savo etninę tėvynę ir gyvena savo etninėje tėvynėje.Šie asmenys yra nelaikomi Lietuvos Respublikos piliečiais.Taigi pagal šią nuostatą yra daromas aiškus skirtumas tarp Lietuvos Respublikos piliečio lietuvio ir nelietuvio. Tai reiškia, jog tai ar asmuo yra laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu visų pirma lemia jo tautybė. Toks teisinins reguliavimas kelia daug abejonių dėl savo pagrįstumo ir atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, kuris skelbia: ”Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.” Nemanau, kad šią Konstitusijos nuostatą atitinka, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas, kuris kaip minėjau anksčiau, įvedęs nerepatrijavimo sąlygą, kuri aiškinama kaip asmens išvykimas ar apsigyvenimas savo etninėje tėvynėje, skirsto asmenis tautybės pagrindu. Pagal Konstituciją negalima varžyti žmogaus teisių ar teikti jam privilegijų dėl jo tautybės ar kilmės. Beje dėl šio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo straipsnio 2004 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Taip pat klausimų kelia ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuris iš kitų asmenų išskiria lietuvių kilmės asmenis, juk Konstitucijoje parašyta jog kilmė taip pat negali būti diskriminacijos ar privilegijų pagrindu. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme išskirti “lietuvių kilmės asmenys” sukelia abejonių ir dėl sąvokos apibrėžimo tikslumo, bei prasmės. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą lietuvių kilmės asmeniu asmuo yra laikomas tuomet, jei jo “tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu”. Taigi yra dvi sąlygos:1. asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai;2. pats asmuo pripažįsta save lietuviu.Antroji sąlyga yra gan aiški, asmuo turi raštiškai pripažinti save lietuviu. Tuo tarpu pirmoji sąlyga, mano manymu sukelia nemažai problemų ir painiavos. Pagal šią sąlygą asmuo turi įrodyti, jog jo tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuvis. Kaip tai jis gali padaryti nustato pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 punktas, kuris skelbia: “…Lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, tiesiogiai ar netiesiogiai rodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai arba turėjo Lietuvos pilietybę…” Taigi tam, kad asmuo būtų laikomas lietuvių kilmės užtenka, kad jo tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių būtų buvęs ar yra dabar Lietuvos piliečiu. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas sumaišo dvi tautybės nustatymo kategorijas: etninę ir pilietinę. Taigi, pavyzdžiui žydų tautybės asmuo, kurio tėvai ir seneliai buvo žydai, tačiau vienas senelis buvo Lietuvos pilietis, pateikęs raštišką pareiškimą, jog laiko save lietuviu, bei pateikęs dokumentą liudijantį, jog jo senelis buvo Lietuvos pilietis, yra pripažįstamas lietuvių kilmės asmeniu.Tokiu būdu atsiranda labai dviprasmiška situacija, jeigu, sakykim, lenkų etninės tautybės asmuo yra vaikas ar vaikaitis asmens, kuris iki 1940m. birželio 15d. buvo Lietuvos pilietis, tai, pagal pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą, jam išvykus į Lenkiją jis laikomas repatrijavusiu ir dėl to netenka Lietuvos pilietybės, tačiau jeigu jis raštiskai pareiškia, jog laiko save lietuviu, ir pateikia atitinkamus dokumentus, jog jo senelis, ar tėvas buvo Lietuvos piliečiu, jis yra pripažįstamas lietuvių kilmės, ir apsigyvenęs Lenkijoje pilietybės nepraranda. Taigi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme išskirta asmenų grupė – “lietuvių kilmės piliečiai” yra problemiška ne tik atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai atžvilgiu, bet ir teisinių pasekmių atžvilgiu.Lietuvos Respblikos pilietybės įgijimo būdai
Lietuvos Respublioks Konstitucijos 12 straipsnis skelbia: “Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais”. Taigi Konstitucija įtvirtina nuostatą, jog pilietybė yra įgijama gimstant (filiacija), o taip pat nurodoma, jog kitus Lietuvos Respublikos pilietybės įgyjimo pagrindus nustato įstatymai. Visų pirma savo darbe aš nagrinėsiu pilietybės įgyjimo gimstant principą, tuomet nagrinėsiu kitus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme numatytus pilietybės įgyjimo pagrindus.Pilietybės įgyjimo gimstant būdą, kaip ir kitus, reguliuoja Lietuvo Respublikos pilietybės įstatymas. Pilietybės įgijimas filiacijos būdu tiek tarptautinėje teisėje, tiek Lietuvoje remiasi dviem principais:1. jus solis – saulės teisės principas.2. jus sanguinis – kraujo teisės principas.Vadovaujantis “jus solis” principu asmeniui pilietybė gimstant yra suteikiama remiantis vieta kurioje jis gimė. Šis principas yra plačiai naudojamas JAV. Asmuo gimęs JAV teritorijoje automatiškai tampa jos piliečiu neatsižvelgiant į tėvų pilietybę. Lietuvoje “jus solis” principas yra įtvirtinas pilietybės įstatyme. Štai Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 punktas skelbia: “Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje”, pilietybės įstatymo 10 straipsnis teigia:” Asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs Lietuvos Respublikos teritorijoje, įgyja Lietuvos numato, kad “Lietuvos Respublikos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu nepaaiškėja aplinkybės, dėl kurių vaikas įgytų kitokį statusą.” “Jus sanguinis” principas nustato, jog asmeniui gimus, jo pilietybę apsprendžia, tėvų turima pilietybė, nekreipiant dėmesio į gimimo vietą. Šį principą įtvirtina pilietybės įstatymo 8 straipsnis skelbiantis: “Vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, yra Lietuvos Respublikos pilietis, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų”, taip pat 9 straipsnio 3 punktas teigiantis : “Vaikas, kurio vienas iš tėvų vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas buvo asmuo be pilietybės arba nežinomas, yra Lietuvos Respublikos pilietis neatsižvelgiant į vaiko gimimo vietą”. Šie straipsniai įtvirtina grynai “jus sanguinis” principą, t.y asmens pilietybė priklauso tik nuo jo tėvų pilietybės.
Yra tam tikrų atvejų, kuomet pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, pilietybę apsprendžia abu šie principai: ir “jus solis” ir “jus sanguinis”. Tokį reguliavimą galime įžvelgti mano jau minėtame 9 straipsnio 1 punkte jame rašoma, jog “jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje”. Čia nurodoma, jog vaiko gimimo Lietuvoje sąlyga yra nepakankama jo vienas iš tėvų taip pat privalo būti Lietuvos pilietis, taigi iš principo turi būti patenkinta ir “jus solis” ir iš dalies “jus sanguinis” principo sąlygos. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad “Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tai vaiko, gimusio už Lietuvos Respublikos ribų, pilietybė, iki jam sukaks 18 metų, gali būti nustatoma pagal tėvų susitarimą”. Taigi pagal šiuos du punktus matome, jog asmens kurio tėvų pilietybės jo gimimo momentu skyrėsi ir vienas iš jų buvo Lietuvos pilietis, pilietybę lemia jo gimimo vieta ir vieno iš tėvų turima Lietuvos pilietybė, t.y “jus solis” ir “jus sanguinis” principai. Iš visų minėtų straipsniu galima daryti išvadą, jog Lietuvoje vis dėlto prioritetas yra teikiamas “ jus sanguinis” principui, t.y jei asmuo gimsta Lietuvos teritorijoje, vien to fakto neužtenka, tam kad suteikti jam Lietuvos pilietybę, dar kreipiamas dėmesys į jo tėvų pilietybę išskyrus atvejį kai asmens tėvai nežinomi.Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatytas pilietybės įgijimo filiacijos būdu teisinis reguliavimas, remiantis Lietuvos Respulikos pilietybės įstatymu bent vienu atveju atrodo truputi problemiškas. O būtent, pagal pilietybės įstatymo 8 straipsnį Lietuvos piliečiu yra laikomas toks asmuo, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, nekreipiant dėmesio į tai ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. Taigi, jeigu asmuo, kurio abu tėvai yra Lietuvos piliečiai, gimsta pavyzdžiui Jungtinėse Amerikos valstijose, jis pagal jau minėtą Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 8 straipsnį yra laikomas Lietuvos piliečiu, tačiau pagal JAV galiojantį “jus solis” principą šis asmuo yra laikomas ir JAV piliečiu. Taigi gimęs vaikas tampa bipatridu. Čia iškyla dar viena problema, kadangi pagal Lietuvos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: “įgijus kitos valstybės pilietybę”. Ši nuostata išsamiau įtvirtinta pilietybės įstatymo 21 straipsnyje, kuriame rašoma: “Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą…netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos”. Taigi mano minėtas asmuo savo gimimo dieną įgija ir Lietuvos ir JAV pilietybę, tačiau pagal Lietuvos pilietybės įstatymo 18 ir 21 straipsnius, jis Lietuvos pilietybės netenka nuo “kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos”, tai yra tą pačią dieną. Nagrinėjau Lietuvos pilietybės įgijimą gimstant, dabar panagrinėsiu kitus pilietybės įgijimo būdus, kurie yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnis numato šiuos pilietybės įgijimo būdus:1) gimus;2) įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę;3) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę (natūralizacija);4) optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais;5) kitais šio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo numatytais pagrindais.Pilietybės įgijimas įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Taigi kas tai yra pilietybės įgijimas įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, ir kokie asmenys turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę? Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalis skelbia, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma:
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse;2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.Taigi čia paminėti asmenys gali gauti pilietybę įgyvendinę teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai reiškia, jog jie nėra laikomi Lietuvos piliečiais, o tik išsaugoję teisę į Lietuvos pilietybę. Lietuvių kilmės asmenys tuo būdu yra suskirstomi į 2 kategorijas : 1. asmenys kurie yra kitos valstybės piliečiai, jie yra laikomi, ne piliečiais, o išsaugojusiais teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Jie gali tapti piliečiais atsisakę kitos valstybės pilietybės.(Čia aš remiuosi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktu)2. asmenys tik gyvenantys kitoje valstybėje, tačiau neturintys kitos valstybės pilietybės. Šie asmenys pagal pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra laikomi Lietuvos piliečiais, o pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą jie yra laikomi ne piliečiais, o tik išsaugojiusiais teisę į Lietuvos pilietybę.Panaši situacija yra ir su pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte apibūdintais žmonėmis, šie įvardinti asmenys atitinka ir šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte iškeltas sąlygas (tiksliau sąlygos yra vienodas, tik 17 straipsnyje yra patikslinta, asmenys “gyvenantys užsienyje”, tuo tarpu 1 straipsnis apima tiek asmenys gyvenančius užsienyje, tiek ir Lietuvoje). Tokiu būdu asmenys iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo) taip pat yra padalijami į 2 grupes:1. Asmenys atitinkantys visas 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas ir gyvenantys Lietuvoje, jie yra laikomi Lietuvos piliečiais.2. Asmenys atitinkantys visas 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas ir gyvenantys kitose valstybėse, jie yra pagal pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą laikomi Lietuvos piliečiais, o pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą jie yra laikomi ne piliečiais, o tik išsaugojusiais teisę į Lietuvos pilietybę.Tokiu būdu to pačio asmens teisinė padėtis, pagal to pačio įstatymo skirtingus straipsnius yra nusakoma skirtingai. Įstatymo leidėjai, matyt, tokią padėtį pateisina nenoru prarasti teisinio ryšio su asmenimis, kurie pagal pilietybės įstatymo 1 straipsnį yra laikytini Lietuvos piliečiais, tačiau patys yra tokios šalies piliečiais, kurios įstatymuose numatyta, jog “bet koks veiksmas, kuriuo jis siekia įgyti kitos valstybės pilietybę, gali būti pagrindu netekti turimos pilietybės” Todėl tokiems asmenims yra suteikiama proga neprarasti turimos pilietybės, o atėjus laikui ir asmeniui apsisprendus, jog jis nori būti Lietuvos Respublikos piliečiu, jam yra belieka įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau vadovaujantis tokiomis įstatymo nuostatomis pilietybė yra praktiškai sulyginama su pasu: jei turi pasą,tu esi pilietis, jeigu paso neturi, tu nesi pilietis, o tik išsaugojęs teisę į pilietybę. Tačiau pilietybės įstatyme yra pasakyta: “Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai yra Lietuvos Respublikos piliečio pasas…”. Taigi pasas yra Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis, o ne lemiantis dokumentas. Jeigu asmuo atitinka įstatymo nustatytas sąlygas jis yra laikytinas Lietuvos piliečiu nepaisant to ar jis turi pasą ar ne. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 balandžio 13 dienos nutarime taip pat konstatavo: “Pilietybė yra nuolatinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.” Taigi pilietybė yra abipusis ryšys, o ne paso turėjimas arba ne, todėl manau, pilietybės įstatymas neturėtų leisti tokių atvejų kuomet asmens buvimas arba nebuvimas Lietuvos piliečiu priklausytų nuo to kokį jis dokumentą turi.
Pilietybės įgyjimas suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę (natūralizacija)
Dar vienas iš būdų įgyti Lietuvos pilietybę yra natūralizaciją, t.y pilietybės suteikimas prašančiam asmeniui. Tam, kad asmens prašymas suteikti Lietuvos pilietybę būtu patenkintas asmuo turi atitikti tam tikras sąlygas. Šios sąlygos yra nustatytos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 12 straipsnyje: “Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama asmeniui, pateikusiam prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir atitinka šias sąlygas:
1) išlaikė valstybinės kalbos egzaminą;2) nuolat gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje pastaruosius dešimt metų;3) turi legalų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikos teritorijoje;4) išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą;5) yra asmuo be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju prarandama tos valstybės pilietybė, ir raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė”Šios sąlygos yra nustatytos visų pirma dėl to, jog pilietybę natūralizacijos būdu daugiausiai įgija užsieniečiai. Užsieniečiais, pagal 2004 m. balandžio 29 d. įstatymą “Dėl užsieniečių teisinės padėties”(Žin., 2004, Nr.73 – 2539) yra laikomi asmenys kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiais, neatsižvelgiant į tai, ar jie turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar yra asmenys be pilietybės. Šios sąlygos yra nustatytos tam, kad būtų užtikrinta, jog asmuo norintis gauti Lietuvos pilietybę yra pasiruošęs visapusiškai integruotis į Lietuvos Respublikos gyvenimą. Juk, kaip minėjau anksčiau, pilietybė yra abipusis ryšys su valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis, taigi tam, kad asmuo galėtu būti pilnaverčiu piliečiu jis privalo atitikti bent minimalius reikalavimus be kurių jis negalėtų naudotis, savo teisėmis, bei vykdyti pareigų. Be to pilietybė, pagal 1994 balandžio 13 dienos Konstitucinio Teismo nutarimą, yra grindžiama “savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba” , taigi pilietis turi būti ištikimas valstybei,ir pasitikėti ja, o tam, beabejo, asmuo turi būti užmezgęs tam tikrą ryšį su valstybe dar prieš suteikiant jam pilietybę.Panagrinėsiu visus šiuos reikalavimus. Pirmasis ir ketvirtasis reikalavimai yra aiškūs, asmuo norėdamas tapti Lietuvos piliečiu beabejo turi mokėti valstybinę kalbą, bei žinoti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Egzaminų pravedimo ir pažymėjimų išdavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos vyriausybė. Tiesa, šie du reikalavimai netaikomi asmenims kuriems jau sukako 65 metai, I ir II grupių invalidams, taip pat sergantiems sunkiomis chroninėmis psichikos ligomis asmenims. Antrąjame, Lietuvos Respubliko pilietybės 12 straipsnio 1 dalies, punkte, minimas reikalavimas pastaruosius 10 metų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Šis laikotarpis yra skaitomas užtenkamu, tam, kad asmuo visiškai integruotųsi į valstybės gyvenimą, perprastų jos tradicijas, būtų pasiruošęs priimti iš pilietybės instituto išplaukiančias teises ir pareigas. Kokie asmenys yra laikomi nuolat gyvenančiais Lietuvos Respublikoje yra nustatyta Lietuvos Respublikos įstatyme “ Dėl asmenų, laikomų nuolat gyvenančiais arba gyvenančiais Lietuvos Respublikoje”. Užsienietis (t.y kitos valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės) yra laikomas nuolat gyvenančiu Lietuvoje, jeigu jis:1) yra įsigijęs pagal nuosavybės teisę arba išsinuomojęs gyvenamąją patalpą Lietuvoje, arba yra savininko ar nuomininko šeimos narys ir jo asmens dokumente yra įrašas apie asmens nuolatinę gyvenamąją vietą;2) ne mažiau kaip pastaruosius dešimt metų dirba Lietuvoje ar turi kitą apmokestinamą užsiėmimą Lietuvoje, arba gauna Lietuvoje legalią pensiją, arba yra išlaikomas Lietuvoje kitų asmenų, arba turi legalų pragyvenimo šaltinį(įstatyme “ Dėl asmenų, laikomų nuolat gyvenančiais arba gyvenančiais Lietuvos Respublikoje” yra įvardintas vienerių metų terminas, tačiau pagal šio įstatymo 6 straipsnį, vienerių metų terminas taikomas tada, jei , šiuo atveju, pilietybės įstatyme, nėra nurodyta kitaip. O pilietybės įstatyme yra įvardintas dešimties metų terminas) ;3) ne mažiau kaip pastaruosius dešimt metų moka Lietuvos teritorijoje pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus mokesčius arba Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka yra nuo jų atleistas;4) ne mažiau kaip pastaruosius dešimt metų moka socialinio draudimo įmokas (išskyrus nedirbančius pensininkus)Visos šios sąlygos liudija apie asmens juridinį ryšį su Lietuvos Respublika. Tačiau, čia yra vienas neaiškumas: visas šias sąlygas atitinkantis asmuo nebūtinai turi faktiškai gyventi Lietuvoje, nėra nikur pasakyta, jog užsienietis turi faktiškai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu, pavyzdžiui šio įstatymo 2 straipsnyje yra pasakyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis yra laikomas nuolat gyvenančiu Lietuvoje, jeigu jis “faktiškai gyvena Lietuvoje ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus”, taip pat yra pasakyta,jog iškilus abejonių dėl piliečio faktinio gyvenimo, Valstybės institucija gali pareikalauti papildomų įrodymų. Taigi, kaip matome, kalbant apie piliečius dėmesys į faktinį gyvenimą valstybėje yra kreipiamas, tuo tarpu kalbant apie užsieniečius svarbus tik juridinis ryšys, preziumuojant, jog esnat juridiniam ryšiui užsienietis ir faktiškai gyvens Lietuvoje. Turint omenyje, jog reikalavimas dešimt pastarųjų metų nuolat gyventi Lietuvoje, yra iškeltas tam, kad užsienietis susipažintų su Lietuvos gyvenimu,tauta, kultūra, kad būtų pasiruošęs priimti piliečio teses ir pareigas, tai, kad įstatyme nėra aiškaus reikalavimo faktiškai gyventi Lietuvoje yra ydinga ir taisytina. Man abejonių kelia Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalingumas. Juk reikalavimas turėti legalų pragyvenimo šaltinį,ir netik dabar o ir pastaruosius dešimt metų, praktiškai yra įtrauktas į 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuris reikalauja nuolat gyventi Lietuvoje pastaruosius dešimt metų. Juk užsienietis yra laikomas nuolat gyvenančiu Lietuvoje, jei jis atitinka visus reikalvimus iškeltus Lietuvos Respublikos įstatymo “ Dėl asmenų, laikomų nuolat gyvenančiais arba gyvenančiais Lietuvos Respublikoje” 5 straipsnyje, iš kurių vienas ir yra nemažiau kaip pastaruosius vienerius metus(šiuo atveju, nemažiau kaip pastaruosius dešimt metų) dirbti Lietuvoje, turėti kitą apmokestinamą užsiėmimą Lietuvoje, arba gauti Lietuvoje legalią pensiją, arba būti išlaikomam Lietuvoje kitų asmenų, arba turėti legalų pragyvenimo šaltinį. Taigi, mano manymu, pilietyėbs įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nėra reikalingas, kadangi tą patį reikalavimą sutinkame ir kaip 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto sudedamąją dalį(ir dar griežtesne forma: netik dabar turėti pragyvenimo šaltinį, bet ir pastaruosius dešimt metų).Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas įtvirtina nuostatą, jog Lietuvos Respublikos pilietis negali būti ir kitos valstybės piliečiu. Ši nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje, kuris teigia: “išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis”. Pažymėtina, jog pagal pilietybės įstatymo 28 straipsnio 4 dalį asmenys, kurie tapdami Lietuvos Respublikos piliečiais praranda savo buvusią pilietybę, prisiekti gali, tik pateikę įrodymus, jog neteko savo ankstesnės pilietybės. Pagal pilietybės įstatymo 28 straipsnio 3 dalį Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo įsigalioja tik asmeniui prisiekus, tai reiškia, jog faktiškai asmuo negali tapti piliečiu, kol nepateikia įrodymu dėl turėtos pilietybės netekimo. Tačiau yra viena problema susijusi su priesaika. Kaip minėjau anksčiau Respublikos Prezidento dekretas dėl pilietybės suteikimo įsigalioja, tik asmeniui prisiekus, tačiau įstatymas nenumato per kiek laiko nuo dekreto pasirašymo asmuo privalo prisiekti, taigi asmuo Respublikos Prezidentui pasirašius dekretą dėl pilietybės suteikimo yra laikomas atitinkantis pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir yra pripažįstamas Lietuvos piliečiu kuomet prisiekia, tačiau laikotarpyje tarp dekreto pasirašymo ir priesaikos, asmuo gali būti kelis metus išvykęs iš Lietuvos ir praradęs bet kokį ryšį su Lietuva, prisimenant , jog natūralizacijos sąlygos ir yra skirtos užtikrinti tam tikrą ryšį tarp asmens ir valstybės, tokia situacija neturėtų būti leidžiama.Reikia paminėti, jog nevisi natūralizacijos reikalavimai yra taikomi visiems asmenims, yra ir išimčių. Aš jau minėjau asmenų gupę, kuriems yra netaikomas reikalavimas, laikyti lietuvių kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. Kita asmenų grupė yra asmenys sudarę santuoka su Lietuvos piliečiu. Šiems asmenims yra daromos tam tikros nuolaidos, t.y netaikomi kai kurie reikalavimai arba reikalvimai yra švelnesni. Pagrindinė “lengvata” šiems asmenims yra pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto sušvelninimas, t.y terminas kurį asmenys turi nuolat pragyventi Lietuvoje yra mažesnis: štai 14 straipsnio 1 dalis , nustato, kad asmeniui sudariusiam santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu,ir nuolat pragyvenusiam Lietuvos teritorijoje santuokoje, pastaruosius penkerius metus pilietybė gali būti teikiama, jeigu jis atitinka pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktus. Matome, jog šiai asmenų grupei netaikoma pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, bet manau, jog jis yra taikomas kaip dalis reikalavimo nuolat pragyventi Lietuvos Respublikoje, pastaruosius penkerius metus.Asmenims sudariusiems santuoką su Lietuvos piliečiais, kurie yra tremtiniai, politiniai kaliniai ar jų vaikai, gimę tremtyje, pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas išvis netaikomas, jiems,norint įgyti pilietybę, tereikia pragyventi santuokoje pastaruosius trejus metus, ir kartu su sutuoktiniu persikelti nuolat gyventi į Lietuvą, bei atitikti pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1,4 ir 5 punktus. Šiems asmenims irgi netaikomas pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, bet vėlgi manau, jog reikalavimas turėti legalų pragyvenimo šaltinį yra įtrauktas į reikalavimą “persikelti nuolat gyventi į Lietuvą”.Pilietybės įstatymo 14 straipsnio 3 dalis, taipogi reglamentuoja pilietybės suteikimą asmenims sudariusiems santuoką su Lietuvos piliečiais. Šis straipsnis nustato, jog pilietybė gali būti teikiama asmeniui, “pragyvenusiam nuolat Lietuvos Respublikos teritorijoje susituokus su Lietuvos Respublikos piliečiu daugiau kaip vienerius metus, jei jo sutuoktinis miršta, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama, jam pragyvenus nuolat Lietuvos Respublikos teritorijoje trejus metus, jei jis atitinka šio Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktų sąlygas” Kas gi čia blogai? O gi, praleistas labai svarbus žodelis “pastaraisiais”. Pagal šį punktą asmuo, nuolat pragyvenęs Lietuvos teritorijoje susituokus su Lietuvos piliečiu daugiau nei metus, po jo mirties gali važiuoti neribotam laikui kur tik nori, ir panorėjęs sugrįžti į Lietuvą pragyventi nuolat čia trejus metus, ir gauti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei atitiks pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1,4 ir 5 punktus. Aš esu įsitikinę, jog tai prieštarauja natūralizacijos idėjai, ir tikriausiai įstatymo leidėjai ne tai turėjo omenyje, rašydami šį punktą, tačiau jis yra toks kokį mes jį galime perskaityti pilietybės įstatyme ir manau ,jog ši nuostata yra be jokios abejonės taisytina.Yra dar viena, ypatinga, asmenų grupė, kuriem 12 straipsnio 1 dalies sąlygos yra išvis netaikomos, tai asmenys, kuriems pilietybė yra suteikiama išimties tvarka. Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalis skelbia, jog Lietuvos Respublikos Prezidentas, išimties tvarka, netaikant pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų, Lietuvos Respublikos pilietybę gali suteikti nusipelniusiems Lietuvai užsieniečiams(užsieniečiais, kaip jau minėjau anksčiau, pagal Lietuvos Respublikos įstatymą “dėl užsieniečių teisinės padėties” yra laikomi tiek kitų valstybių piliečiai, tiek apatridai). Pažymėtina, jog pagal pilietybės įstatymo 16 staripsnio 2 dalį, “pilietybės suteikimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių pilietybę įgijusio asmens šeimos nariams”. Tačiau čia man kyla keli klausimai, galime prisiminti, apie mano jau minėtą,labai abejotiną “lietuvių kilmės” asmenų išskyrimą. Prisiminkime, juk pagal pilietybės įstatymą, tam kad asmuo būtų pripažintas lietuvių kilmės, užtenka, kad jo tėvas ar senelis būtų buvęs ar būtų dabar Lietuvos piliečiu, taigi asmens, kuriam Lietuvos pilietybė buvo suteikta išimties tvarka, vaikas ar vaikaitis gali pripažinti raštu laikąs save lietuviu ir tokiu būdu jis, bus laikomas lietuvių kilmės, t.y lietuviu. Aš manau, kad tokia situacija yra absurdiška.Taipogi, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 23 straipsnis nustato, jog vienam iš vaiko tėvų tapus Lietuvos piliečiu vaikas taip pat gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo abu tėvai. Man kelia abejonių, tai jog, nusipelniusiam Lietuvai asmeniui gavus Lietuvos pilietybę, jo vaikai irgi gali tapti Lietuvos piliečiais, net negyvendami Lietuvoje, o gal nekarto joje ir nebuvę.(23 straipsnis nenumato, jog vaikas turi gyventi Lietuvoje). Taigi manau, jog susidariusią, nekorektišką,mano nuomone, padėtį reikėtų taisyti, įvedant tam tikras papildomas sąlygas susijusias su pilietybės suteikimu išimties tvarka.Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme yra teigiama, jog pilietybė yra teikiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos interesus. Tai reiškia, jog tam tikrais atvejais asmeniui nors ir atitinkančiam visus 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus Lietuvos pilietybe gali būti neteikiama. Priežastys dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti neteikiama reglamentuoja pilietybės įstatymo 13 straipsnis. Šios priežastys yra: jei asmuo rengėsi kėsinosi ar padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai. Taip pat jei asmuo rengėsi, kėsinosi ar padarė nusikalstamas veikas prieš Lietuvos valstybę. Jei asmuo iki atvykimo į Lietuvą buvo teistas laisvės atėmimo bausme, už tyčinį nusikaltimą kitoje valstybėje, jei už šį nusikaltimą Lietuvos įstatymai irgi numato baudžiamąją atsakomybę, arba jei asmuo buvo baustas už tyčinį nusikaltimą Lietuvoje,už kurį yra numatoma laisvės atėmimo bausmė, pilietybė taip pat neteikiama. Taip pat pilietybė yra neteikiama jeigu asmuo neturi teisės gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pilietybės įgyjimas optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindaisDar vienas, tiesa labai retai ir tik esant tam tikroms sąlygoms naudojamas, būdas gauti Lietuvos Respublikos pilietybę yra optacija. Optacija tai laisvas savanoriškas pilietybės pasirinkimas, tais atvejais kai keičiasi valstybės teritorija. Taigi būtina sąlyga tam, kad būtų galima pasinaudoti optacijos teise yra valstybės teritorijos pasikeitimas, tokiu būdu optacija yra taikoma kuomet valstybės teritorijoje susikuria nauja nepriklausoma valstybė arba valstybės teritorijos dalis atitenka kitai valstybei. Šiuo atveju tos teritorijos dalies gyventojai turi teisę pasirinkti, kurios iš dviejų valstybių piliečiais jie nori būti . Dažniausiai asmenys ir lieka arba persikelia gyventi į tos valstybės pasikeitusią teritoriją, kurios piliečiu būti pasirinko. Dviguba pilietybė
Kaip jau minėjau pilietybė yra asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis, pastovus laike ir erdvėje. Toks pilietybės instituto apibrėžimas savaime suponuoja, jog asmuo paprastai gali būti tik vienos valstybės piliečiu. Tačiau pasitaiko atvejų kuomet vienas ir tas pat asmuo yra ne vienos o iš karto dviejų valstybių pilietis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje yra nustatyta, jog “išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.” Kyla rimtų abejonių dėl najuojo LR pilietybės įstatymo atitikimo šiai nuostatai. e įstatyme šios nuostatos atskiro įtvirtinimo neberandame, praktiškai galima teigti, jog najasis LR pilietybės įstatymas apskritai neatitinka šios nuostatos. LR Konstitucijos 12 straipsnis teigia,jog asmuo be LR pilietybės gali turėti dar ir kitos valstybės pilietybę tik atskirais atvejai, tuo tarpu nagrinėdami Pagal naująjį LR pilietybės įstatymą dvigubą pilietybę yra leista turėti toli gražu ne atskirais atvejais, to jau nebegalime vadinti išimtimis. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatas dvigubą pilietybę gali turėti: 1. asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);2. lietuvių kilmės asmenys;3. asmenys kuriem pilietybė buvo suteikta išimties tvarka;Taigi yra net trys asmenų grupės, kurioms priklausantys asmenys pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą be Lietuvos Republikos pilietybės gali turėti ir kitos valstybės pilietybę. Turint omenyje, kad bent jau pirmosios dvi grupės asmenų galinčių turėti ir kitos valstybės pilietybę, yra tikrai gausios, kyla klausimas ar Lietuos Respublikos pilietybės įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, jog bipatridais asmenys gali būti tik atskirais įstatymo numatytais atvejais.
Išvados
Taigi savo darbe analizavau pagrindinius 2002m. rugsėjo 17d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo trūkumus. Mano nuomone, šis įstatymas yra blogas, turi nepaprastai daug trūkumų, kuriuos kaip galima greičiau reikia šalinti ir taisyti. Visų pirma, šis įstatymas, mano manymu, prieštarauja LR Konstitucijai. Asmenys, pagal šį įstatymą, yra skirstomi pagal tautybę, o tai yra nelesitina pagal LR Konstitucijos 29 straipsnį, be to šiame įstatyme įtvirtintos nuostatos dėl dvigubos pilietybės, taip pat neatitinka LR Konstitucijos 12 straipsnio, kuriame teigiama, jog dviguba pilietybė yra leidžiama tik išimtiniais atvejais, tuo tarpu pagal naująjį LR pilieybės įstatymą,dviguba pilietybė tampa nebe išimtimi.Be,mano manymu, neatitikimo Konstitucijai šis įstatymas turi gausybę kitų problemų ir trūkumų. Kaip minėjau savo darbe, kai kurie straipsniai prieštarauja vienas kitam, o tas beabejo negali būti leistina, prieštaravimai privalo būti panaikinti. Be to, yra tikrai nemažai neaiškių, neišbaigtų nuostatų, kurios turėtų būti taisomos, pildomos. Įstatymo leidėjai praktiškai neatsižvelgė į senojo LR pilietybės įstatymo kritika. Labai daug jau senąjame LR pilietybės įstatyme buvusių ir kritikuotų nuostatų liko ir naująjame įstatyme nepataisytos arba pataisytos tik iš dalies.
Mano manymu, šis įstatymas turi per daug trūkumų, kad galėtų normaliai, pilnavertiškai reguliuoti pilietybės santykius. Susidaro įspūdis, jog naujasis LR pilietybės įstatymas buvo parašytas tam reikalingų žinių neturinčių asmenų arba buvo rašytas labai skubotai ir atmestinai. Kelia nuostabą, tai jog šis įstatymas LR Seime buvo priimtas praktiškai be kritikos. Tai rodo, jog Lietuvoje, kai kurie įstatymai yra priimami jų net neišsinagrinėjus, neišsiaiškinus įstatymo privalumų ir trūkumų. Mano, kaip politikos mokslų studento, nuomone šis įstatymas turėtų būti taisomas iš esmės, ir tai turėtų būti daroma nedelsiant.