I. Teisinė atsakomybė už neteisėtai streikuojant padarytą žalą
Lietuvos Respublikos konstitucijos 48 str.nurodyta: “Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą darbo atveju”¹.Kaip matome, kad kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, tinkamų darbo sąlygų sudarymą, atlygį už darbą, socialines garantijas. Vadinasi jis įgyja tam tikras teises ir pareigas. Pareiga kokybiškai, sąžiningai, nustatytu laiku atlikti jam pavestą darbą, bet tuo pačiu metu jis turi ir tam tikras teises, teisė į tinkamas darbo sąlygas, atlygį už atliktą darbą, poilsį ir laisvalaikį, įstatymais apibrėžtą darbo laiką. Bet dažnai darbdavys, kuris taipogi turi tam tikras teises ir pareigas, pažeidžia darbuotojų teises. Tokiais atvejais tarp darbuotojų ir darbdavio atsiranda konfliktas. Darbdavys, kurio pagrindinis tikslas sukaupti kuo didesnį kapitalą, dažnai įsivaizduoją, kad jo teisės yra daug didesnės negu darbuotojo. Atsiradusioms problemoms spręsti darbuotojai steigia profesines sąjungas, tikslu apginti savo teises bei interesus, o tuo pačiu metu ir pasijusti saugesniems. Paprastai darbdaviai visapusiškai priešinasi profesinių sąjungų kūrimuisi, darbuotojams daromas užslėptas psichologinis spaudimas, persekiojami profesinių sąjungų nariai, stengiamasi sumenkinti jų autoritetą, psichiškai, o kartais net materialiai palaužti ( akivaizdus pavyzdys Policijos pareigūnų profesinės sąjungos kūrimasis ). Daugelis žmonių mano, kad visas atsiradusias problemas galima išspręsti streikuojant. Reikia sutikti, kad tai labai efektyvi priemonė, bet labai dažnai užmirštama ar tiesiog net nežino, kaip, kada, kokiu būdu, kurioje vietoje galima streikuoti. Streiko tikslas yra paveikti darbdavį daryti nuolaidas, eiti į kompromisą, pašalinti neigiamus padarinius, bet neretai būna tokių atvejų, kad vietoj siekiamų tikslų padaroma žala patiems streikuojantiems. LR Konstitucijos 51 str. nurodyta : “ Darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti. Šios teisės apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas”¹.
LR Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymo 1 str. pasakyta, kad “ kolektyviniai ginčai – įmonės, įstaigos, organizacijos ( toliau įmonė ) profesinės sąjungos ir darbdavio ar teisę sudaryti kolektyvinius susitarimus turinčių subjektų ( toliau – subjektai ) nesutarimai, atsiradę nepatenkinus profesinių sąjungų reikalavimų, iškeltų, įformintų ir įteiktų šio įstatymo nustatyta tvarka. Streikas – vienos įmonės ar kelių įmonių darbuotojų ar jų grupių laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos, Darbo arbitražo ar Trečiųjų teismo sprendimas nevykdomas”² Paskelbus streiką, darbdavys ar reikalavimus gavęs subjektas, gali kreiptis į teismą dėl streiko pripažinimo neteisėtu. Teismas bylą privalo išnagrinėti per 10 dienų. Teismas pripažįsta streiką neteisėtu, jeigu jo tikslai prieštarauja LR Konstitucijai, LR įstatymams, arba jis yra paskelbtas nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos ir reikalavimų.Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl streiko pripažinimu neteisėtu, streikas negali būti pradėtas, o jau vykstantis turi būti nedelsiant nutrauktas.Dėl ypač svarbių priežasčių teismas turi teisę atidėti dar neprasidėjusi streiką laikotarpiui iki 30 dienų, o prasidėjusį – sustabdyti tam pačiam laikui.___________________
¹ Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 10 25 referendume.² Lietuvos Respublikos Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas. 1992 03 17, Nr. I-2386, Vilnius
Dažniausiai streikus organizuoja profesinės sąjungos, šią jų teisę reglamentuoja LR Profesinių sąjungų įstatymas, kurio 23 str. nurodyta :” Profesinės sąjungos turi teisę rengti susirinkimus, taip pat įstatymų nustatyta tvarka organizuoti mitingus, demonstracijas ir kitus masinius renginius. Profesinės sąjungos, gindamos savo narių teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę skelbti streiką”.³ Konstitucinė darbuotojų teisė streikuoti bei profesinių sąjungų teisė skelbti streiką reglamentuojama LR Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatyme 9 str.: “ jeigu kolektyvinis ginčas nesureguliuojamas šio įstatymo II skirsnyje nustatyta tvarka arba jeigu darbdavys ar kolektyvinio susitarimo subjektas nevykdo taikinimo komisijos, Darbo arbitražo ar Trečiųjų teismo sprendimų, gali būti skelbiamas streikas šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka.”
Analogiška teisė įtvirtinta ir LR Vyriausybės nutarime “ Dėl darbo arbitražo nuostatų ir trečiųjų teismo nuostatų patvirtinimo “: “ trečiųjų teismas nagrinėja kolektyvinius ginčus, iškilusius dėl reikalavimų, viršijančių darbdavio kompetenciją, kai atitinkamas organas ar pareigūnas ir subjekto, iškėlusio reikalavimus, atstovai priima bendrą sprendimą perduoti ginčą nagrinėti trečiųjų teismui, taip pat kai šiam teismui perduotas nagrinėti kolektyvinis ginčas, priklausantis darbdavio kompetencijai. Trečiųjų teismo sprendimas kolektyvinio ginčo šalims yra privalomas. Jeigu darbdavys teismo sprendimo gera valia nevykdo, įstatymo nustatyta tvarka gali būti skelbiamas streikas.”4 LR Konstitucinis Teismas 1999 01 14 d. nutarime konstatavo,kad teisė skelbti streiką kyla iš Konstitucijoje bei įstatymuose garantuotos darbuotojų teisės streikuoti.Profesinė sąjunga gali paskelbti streiką tiktai tada, kai tam pritaria dauguma įmonėje, įstaigoje, organizacijoje dirbančių asmenų. Skelbdama streiką, profesinė sąjunga vykdo tiek profesinės sąjungos narių, tiek kitų tos įmonės darbuotojų valią.”5 Pagal LR Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymo 10 str., priimti sprendimą skelbti streiką ( taip pat ir įspėjimą ) turi teisę profesinė sąjunga , jos įstatuose nustatyta tvarka. Strikas skelbimas, jeigu sprendimui slaptu balsavimu pritarė: Skelbti streiką įmonėje – du trečdaliai jos darbuotojų; Skelbti streiką įmonės struktūriniame padalinyje – du trečdaliai to padalinio darbuotojų ir daugiau kaip pusė visų įmonės darbuotojų. Apie streiko pradžią darbdavys turi būti informuotas raštu ne vėliau kaip prieš 7 kalendorines dienas, pasiunčiant jam įstatymo nustatyta tvarka priimtą sprendimą.Skelbiant streiką galima iškelti tik tuos reikalavimus , kurie nebuvo sureguliuoti taikinamosios procedūros metu. Prieš streiką gali būti organizuojamas įspėjamasis streikas, kuris negali trūkti ilgiau kaip 2 valandas.Apie tokį streiką darbdavys turi būti informuojamas ne vėliau kaip prieš 24 valandas. Priėmus sprendimą dėl streikavimo ( įspėjamojo streiko ) geležinkelių ir miesto visuomeninio transporto, civilinės aviacijos, ryšių, energetikos ( išskyrus elektros energijos įmones ), medicinos ir farmacijos, maisto, vandens, kanalizacijos ir atliekų išvežimo, naftos perdirbimo, nepertraukiamos gamybos ir kitose įmonėse, kurių susta-___________________3 Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatymas. 1991 11 21 d. Nr. I-2018, Vilnius.4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas”Dėl darbo arbitražo nuostatų ir trečiųjų teismo nuostatų patvirtinimo”. 1992 05 25 d. Nr. 386, Vilnius.5 Lietuvos Respublikos konstitucinio Teismo nutarimas”Dėl Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo preambulės 2 dalies, 10 str.14d., 17 str., 18 str. 1 d., 21 str. ir 23 str. 2 d. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.1999 01 14, Vilnius. bdymas su sunkiais bei pavojingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ar sveikatai , apie jo pradžią darbdavys turi būti informuotas raštu ne vėliau kaip prieš 21 kalendorinę dieną. Streiką draudžiama skelbti vidaus reikalų, krašto apsaugos, krašto saugumo sistemose, taip pat elektros energijos, centralizuoto šilumos, dujų tiekimo įmonėse, neatidėliotinose medicinos pagalbos tarnybose. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pažeidžiamos šių darbuotojų teisės, tačiau nustojus funkcionuoti šiems padaliniams gali atsirasti nepataisomų padarinių. Tačiau kodėl šie darbuotojai negalėtų streikuoti nedarbo metu ? Manyčiau todėl šiose sistemose, įmonėse atsiranda “visagaliai valdovai”, būtent šiose institucijose, įmonės sudaromos savivalės, nesiskaitymo su darbuotojais sąlygos. Net jeigu jiems ir leistų streikuoti nedarbo metu manu niekas nepasikeistų, kadangi tokie mitingai, streikai neduotų darbdaviui tokių padarinių, kokius pavyzdžiui gali sukelti naftos perdirbimo įmonės darbininkų streikas. Daugiausiai kas gali atsitikti – tai tik autoriteto kritimas, kurio lygis, kai kurių institucijų , ir taip šiuo yra metu labai mažas. Streikai draudžiami stichinės nelaimės zonose, taip pat regionuose, kuriuose nustatyta tvarka paskelbta ypatingoji padėtis. Kolektyvinės sutarties ar kolektyvinio susitarimo galiojimo metu draudžiama skelbti streiką, jeigu kolektyvinės sutarties ar kolektyvinio susitarimo yra laikomasi LR Kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymo 26 str. įtvirtintas draudimas streikuoti.” Kolektyvinio susitarimo ar kolektyvinės sutarties galiojimo metu, jeigu darbdavys kolektyvinę sutartį ar kolektyvinį susitarimą vykdo, streikuoti draudžiama. Šio straipsnio nuostatos netaikomos likus dviems mėnesiams iki kolektyvinio susitarimo ar kolektyvinės sutarties galiojimo termino pabaigoje.”6
Streikuojantieji turi tam tikras teise ir garantijas, kurių privalo laikytis darbdavys. Streiko metu darbuotojams, kurie dalyvauja streike, darbo sutarties vykdymas sustabdomas, išsaugant darbo stažą, darbo vietas, aprūpinimą pagal valstybinį socialinį draudimą ir užtikrinant saugą nuo nelaimingų atsitikimų darbe. Darbuotojams, dalyvaujantiems streike, nemokamas atlyginimas, atleidžiami nuo įsipareigojimų vykdyti savo darbo funkcijas. Derybose dėl streikų užbaigimo gali būti susitarta , kad streikuojantiems bus išmokėtas visas arba dalis darbo užmokesčio. Darbuotojams, nedalyvaujantiems streike, bet dėl jo negalintiems disrbti, apmokama kaip už prastovą ne dėl jų kaltės. Streiko metu darbdaviui draudžiama: Priimti bet kokį vienašališką sprendimą visiškai arba iš dalies nutraukti įmonės, įstaigos, organizacijos dabą ( veiklą ); Trukdyti visiems ar paskirtiems darbuotojams ateiti į darbo vietas; Atsisakyti suteikti darbuotojams darbą ar darbo įrankius; Sudaryti kitokias sąlygas, kurios visiškai ar iš dalies gali sustabdyti visos įmonės, įstaigos, organizacijos ar atskirų grandžių darbą ( veiklą ); Priimti bet kokius kitus sprendimus, trikdančius normalią įmonės, įstaigos, organizacijos darbą ( veiklą ). Streiko metu darbdaviui draudžiama į streikuojančiųjų vietas priimti kitus darbuotojus. Teisinę atsakomybę už neteisėtai streikuojant padarytą žalą reglamentuoja LR Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas, priimtas Lietuvos Respublikos Seimo ___________________6 Lietuvos respublikos Aukščiausioji Taryba.Lietuvos Respublikos kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas.1991 04 04 d., Nr. I-1201.Vilnius
1992 03 17 d.
I.I profesinių sąjungų atsakomybė
Profesinė sąjunga turi atlyginti darbdaviui padarytus streiko, pripažinto neteisėtu, nuostolius, jei ji šį streiką skelbė ar jam vadovavo. Jei nuostolius atlyginti profesinės sąjungos lėšų ir turto nepakanka, jiems atlyginti gali būti taikomas LR Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatyme 19 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatytos taisyklės ( darbuotojų atsakomybė ) . Šis straipsnis skelbia : “ Žinomai neteisėto streiko organizavimas ir dalyvavimas jame, taip pat dalyvavimas streike, kuris pripažintas neteisėtu, užtraukia drausminę, administracinę bei materialinę atsakomybę.
Nuostoliams, atsiradusiems dėl streiko atlyginti darbdavys savo sprendimu gali panaudoti lėšas, skirtas pagal kolektyvinę sutartį darbuotojų kolektyvo narių atlyginimų priemokoms, kitoms papildomoms palyginti su įstatymais lengvatoms ir kompensacijoms. Tais atvejais, kai darbdaviui padarytiems nuostoliams atlyginti profsąjungų turto nepakanka, arba kai nuostoliai iš lėšų, skirtų pagal kolektyvinę sutartį darbuotojų kolektyvo narių atlyginimų priemokoms, kitoms papildomoms palyginti su įstatymais lengvatoms ir kompensacijoms , atlyginami ne visi, streikuojantieji gali būti patraukti materialinėn atsakomybėn pagal darbo įstatymus. Ginčai dėl lėšų dydžių, panaudojamų nuostoliams atlyginti, nagrinėjami teismine tvarka.”7I.II Kitų visuomeninių organizacijų atsakomybė
Kitos visuomeninės organizacijos turi atlyginti darbdaviui padarytas streiko, pripažinto neteisėtu, nuostolius, jei jos šį streiką ( žinomai neteisėtą ) organizavo arba jam vadovavo ( kai tai nustatyta teisme ), savo lėšomis ir turtu.
I.III Darbuotojų atsakomybė
Žinomai neteisėto streiko organizavimas ir dalyvavimas jame, taip pat dalyvavimas streike, kuris pripažintas neteisėtu, užtraukia drausminę , administracinę, materialinę atsakomybę. Nuostoliams, atsiradusiems dėl streiko, atlyginti darbdavys savo sprendimu gali panaudoti lėšas, skirtas pagal kolektyvinę sutartį darbuotojo kolektyvo narių atlyginimų priemokoms , kitoms papildomoms palyginti su įstatymais lengvatoms ir kompensacijoms. Tais atvejais kai darbdaviui padaryti nuostoliai , padaryti profesinių sąjungų, atlyginami ne visi, streikuojantieji gali būti patraukti materialinėn atsakomybėn pagal darbo įstatymus. Ginčai dėl lėšų dydžio, panaudojamų nuostoliams atlyginti, nagrinėjami teismine tvarka.
___________________7Lietuvos Respublikos Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas. 1992 03 17 d., Nr. I-I-2386, Vilnius.I.IV Įmonių vadovų ir pareigūnų atsakomybė
Darbdaviai, įmonės ar struktūrinio padalinio vadovai ir kiti pareigūnai, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė įvykdyti taikinimo komisijos sprendimą, pažeidė LR Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymo 15 straipsnio ( darbdavio draudžiami veiksmai streiko metu ) reikalavimus, gali būti traukiami įstatymų nustatyta tvarka drausminėn, administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn, taip pat taikoma materialinė atsakomybė iki 6 mėnesių pareiginių algų.
I.V Valdymo organų ir jų vadovų ar pareigūnų atsakomybė
Valdymo organai ir jų vadovai ar pareigūnai, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė įvykdyti taikinimo komisijos (Darbo arbitražo, Trečiųjų teismo ) sprendimus, gali būti įstatymo nustatyta tvarka traukiami drausminėn, materialinėn, administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Valdymo organai privalo atlyginti dėl jų pareigūnų kaltės darbdaviui padarytą žalą įstatymų numatyta tvarka.
I.VI Nuostolių, padarytų trečiajai šaliai atlyginimas
Streiko padaryta žala kitoms įmonėms ar piliečiams atlyginami pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus.
II. Darbdavio atsakomybė
Minėto įstatymo 20 straipsnyje įtvirtinta:” Įmonių vadovų ir pareigūnų atsakomybė. Darbdaviai, įmonės ar struktūrinio padalinio vadovai ir kiti pareigūnai, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė įvykdyti taikinimo komisijos (Darbo arbitražo, Trečiųjų teismo) sprendimą, pažeidė šio įstatymo 15 straipsnio reikalavimus, gali būti traukiami įstatymų nustatyta tvarka drausminėn, administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn, taip pat taikoma materialinė atsakomybė iki 6 mėnesių pareiginių algų. Valdymo organai ir jų vadovai ar pareigūnai, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė įvykdyti taikinimo komisijos (Darbo arbitražo, Trečiųjų teismo) sprendimus, gali būti traukiami įstatymų nustatyta tvarka drausminėn, materialinėn, administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Valdymo organai privalo atlyginti dėl jų pareigūnų kaltės darbdaviui padarytą žalą įstatymų nustatyta tvarka. Streiko padaryta žala kitoms įmonėms ar piliečiams atlyginama pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus”8
II.I Darbdavio administracinė atsakomybė
Darbdavio atsakomybė už administracinius teisės pažeidimus darbo srityje yra reglamentuojami LR ATPK Ypatingosios dalies penktame skirsnyje: “Administraciniai teisės pažeidimai darbo ir gyventojų sveikatos apsaugos srityje”. Jame 11 straipsnių, numatančių adminstracinę atsakomybę už įvairias veikas darbo ir sveikatos apsaugos srityje, pavyzdžiui : darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimas (ATPK 41 str.), nelaimingo atsitikimo darbe nuslėpimas, nustatytos pranešimo ir ištyrimo tvarkos pažeidimas ( ATPK 411 str.), nelegalus darbas (ATPK 413 str.), darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimas (ATPK 414 str.), darbo laiko apskaitos pažeidimas ( ATPK ATPK 415 str.) ir kt.
___________________8 Lietuvos Respublikos Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas . 1992 03 17 d. Nr. I-2386, Vilnius. Taip pat darbdavys (įmonės vadovas) gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn už bendro pobūdžio administracinius teisės pažeidimus ūkininkavimo tvarkai: neteisėta farmacinė veikla (ATPK 441 str.), kreditorių teisių pažeidimas (ATPK 50 6 str.), naftos produktų laikymo tvarko pažeidimas (ATPK 1712 str.), kontrabanda (ATPK 210 str.) ir kt.
II.II Darbdavio baudžiamoji atsakomybė.
Darbdaviai (įmonių vadovai) gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už šios nusikaltimų grupes: Nusikaltimai darbinėms piliečių teisėms. Baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus darbinėms piliečių teisėms yra numatyta LR BK specialiosios dalies ketvirtame skyriuje: “Nusikaltimai politinėms ir darbinėms piliečių teisėms”. Baudžiamoji atsakomybė už darbinių piliečių teisių pažeidimą yra numatyta penkiuose šio skirsnio straipsniuose: 138 “Profesinių sąjungų įstatyminių teisių pažeidimas”; 139 “Darbo įstatymų pažeidimas”; 140 “Atsisakymas priimti į darbą arba atleidimas iš darbo nėščios moters ar žindančios motinos”; 1401 “Piliečių persekiojimas už kritiką”; 1411 “Saugos darbe norminių aktų pažeidimas”. Nusikaltimai ūkininkavimo tvarkai. Baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus ūkininkavimo tvarkai numatyti LR BK Ypatingosios dalies 15 skirsnyje. Čia yra 20 straipsnių, kurie reglamentuoja baudžiamąją atsakomybę už įvairias nusikalstamas veikas ūkininkavimo srityje, tai nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į ūkininkavimo tvarka (vertimasis neteisėta ūkine komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla (BK 306 str.), nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į sąžiningo ūkininkavimo principus: kontrabanda (312 str.); paskolos panaudojimas ne pagal paskirtį (314 str.); nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į vartotojų interesus: falsifikuotų prekių gaminimas, realizavimas ar laikymas (309 str.);vartotojų apgaulė (311 str.). Nusikaltimai finansams. Baudžiamoji atsakomybė už šiuos nusikaltimus numatyta LR BK Ypatingosios dalies 16 skirsnyje. Šiame skirsnyje yra 13 straipsnių, reglamentuojančių baudžiamąją atsakomybę už įvairias pavojingas veikas, kuriomis kėsinamasi į LR finansų ir kreditų sistemą. Finansinius nusikaltimus sąlyginai galima skirstyti į tris grupes: nusikaltimai finansams, susiję su mokesčių ar įmokų vengimu ; aplaidus apskaitos tvarkymas (BK 323 str.); apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 323 str. ir kt.);
nusikaltimai finansams, susiję su neteisėta pinigų, vertybinių popierių, pašto ženklų, važiavimo bilietų gamyba ar apyvarta ( pinigų plovimas BK 326 str., netikrų pinigų ir vertybinių popierių pagaminimas laikymas ar paleidimas apyvarton BK 327 str. ir kt.); nusikaltimai finansams, padaromi kredito įstaigų veiklos srityje ir susiję su įvairiais piktnaudžiavimais šiose įstaigose (neteisėtas banko paskolos išdavimas BK 326 1 str.; nepateisinamai rizikinga banko operacija BK 326 2 str., ir kt.). Daugiausia nusikaltimų, kuriuos įvykdo įmonių vadovai, nusikaltimai finansams ir įmokų mokėjimo srityje.II.III Darbdavio civilinė atsakomybė.
Įmonė administracijos vadovas ( direktorius, generalinis direktorius, prezidentas, valdytojas ir kt.) už įmonei padarytą žalą atsako, jeigu ta žala yra jo neteisėtų veiksmų pasekmė. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda šiais atvejais: pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus ir dėl šio pažeidimo įmonė patyrė nuostolių; pažeidė įmonės įstatus, kitus įmonės dokumentus ir dėl šio pažeidimo įmonė patyrė nuostolių; elgėsi aplaidžiai, nerūpestingai ir dėl jo aplaidžios, neatsargios veiklos įmonė patyrė nuostolių. Tam, kad įmonės vadovų civilinės atsakomybės institutas būtų efektyvus, nepakanka vien įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad būtinai vadovas privalo atlyginti savo neteisėtais veiksmais padarytus nuostolius. Būtina sukurti šios atsakomybės realizavimo mechanizmą, kuris įgalintų civilinę atsakomybę realiai taikyti. Tinkamo ieškovo klausimas bylose dėl nuostolių, padarytų neteisėtais vadovo veiksmais, atlyginimo yra gana problematiškas, kadangi neretai bendrovės administracijos vadovas tuo pačiu yra ir bendrovės valdybos pirmininkas, todėl mažai tikėtina, kad valdyba reikštų ieškinį administracijos vadovui, o daugelyje bendrovių stebėtojų tarybos iš viso nebūdavo sudaromos. Todėl faktiškai nebūdavo subjekto, turinčio teisę pareikšti ieškinį įmonės vadovui dėl nuostolių atlyginimo valdybos nariams, nes apie akcininkų teisę reikšti tokius ieškinius įstatymuose niekas nekalbėjo (iki 1998 metų kovo 19 d. Akcinių bendrovių įstatymo 27, 29 str. pakeitimo). Teismai ne tik, kad nesiryžo tos problemos spręsti, bet padarė dar blogiau – užėmė tokią poziciją, kuri iš akcinikų atėmė galimybę ginti tiek savo, tiek bendrovės interesus nuo nesąžiningų bendrovės veiksmų. Tik 1998 03 19 buvo pakeistas Akcinių bendrovių įstatymo 27 ir 29 straipsniai, kurie pripažino teisę bendrovės akcininkams pareikšti ieškinius bendrovės vadovams dėl bendrovei padarytų nuostolių atlyginimo.
Įmonės vadovo civilinė atsakomybė tretiesiems asmenims. Juridinis asmuo atsako už savo darbuotojų kaltais veiksmais jiems einant savo darbines pareigas tretiesiems asmenims padarytą žalą (CK 484 str.). Sandorio pripažinimas negaliojančiu. Jei pagal įmonės ieškinį jos vadovo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, pavyzdžiui dėl to, kad įmonės vadovas viršijo savo kompetenciją arba sandoris neatitinka įmonės veiklos tikslų, tai toks sandoris nesukuria įmonei jokių teisių ir pareigų. Pagal tokį sandorį teisės ir pareigos atsiranda jį sudariusiam asmeniui, t.y. įmonės vadovui (CK 66 str.). Atsakomybė įmonės kreditoriams. Pagal bendrą taisyklę įmonė už savo skolas savo kreditoriams atsako pati savo turtu. Tačiau kai kurių užsienio valstybių įmonių teisė numato, kad prieš įmonės kreditorius už jos skolas gal atsakyti ir įmonės vadovas, pavyzdžiui Prancūzijoje įmonės bankroto atveju įmonės kreditoriai gali pareikšti reikalavimus ir įmonės vadovui, jeigu dėl kreditorių interesų pažeidimo ar įmonės nemokumo yra įmonės vadovo kaltė. Atsakomybė už žalą, padarytą iki įmonės įsteigimo. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 str.6 d. iki akcininkų steigiamojo susirinkimo steigimo sutartyje nurodyti asmenys turi teisę steigiamosios bendrovės vardu sudaryti sandorius. Tačiau šie sandoriai bendrovei sukuria prievoles tik po to, kai steigiamasis akcininkų susirinkimas juos patvirtina. Jeigu susirinkimas šių sandorių nepatvirtina, tai steigėjai pagal šias prievoles atsako solidariai, o kiti steigimo sutartyje nurodyti asmenys – individualiai. Atsakomybė akcininkams. Įmonių vadovų atsakomybė akcininkams atsiranda gana retai. Ji yra numatyta tik kai kurių valstybių, pavyzdžiui JAV ir Vokietija civilinėje teisėje. Kiti atvejai. Kai kurių valstybių teisė numato, kad už kai kuriuos pažeidimus tretieji asmenys gali pareikšti ieškinius ne įmonei, o įmonės vadovui, pvz.: Prancūzijoje ieškinį dėl žalos, padarytos sveikatos sužalojimu ar maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimo galima pareikšti tiesiogiai įmonės vadovui, jeigu nelaimingas atsitikimas įvyko dėl darbų saugos įstatymų nesilaikymo ar nepakankamos darbų saugos įstatymo nesilaikymo ar nepakankamos darbų saugos įmonėje. Anglijoje tokiais atvejais gali atsirast solidari įmonės ir jos vadovo civilinė atsakomybė. Baigdamas darbą norėčiau pasakyti, kad darbuotojai už neteisėtą streiko organizavimą ar dalyvavime jame gali būti patraukti drausminėn, administracinėn, materialinėn atsakomybėn. Įmonių vadovams, pareigūnams, valdymo organų ir jų vadovams bei pareigūnams gali būti pritaikoma ( be jau minėtų ) net ir baudžiamoji atsakomybė. Ginčai dėl padarytų nuostolių sprendžiami teismine tvarka. Darbdaviai už įvykdytus teisės pažeidimus gali būti patraukti administracinėn, baudžiamojon ir civilinėn atsakomybėn.Literatūros sąrašas :
I. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume.
II. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Lietuvos Respublikos kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas. 1991 m. balandžio 4 d. nr. I-1201. Vilnius.
III. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas. 1991 m. lapkričio 21 d. nr. I-2018, Vilnius.
IV. Lietuvos Respublikos kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas. 1992 m. kovo 17 d. nr. I-2386, Vilnius.
V. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo preambulės 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vilnius, 1999 m. sausio 14 d.
VI. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl darbo arbitražo nuostatų ir trečiųjų teismo nuostatų patvirtinimo”. 1992 m. gegužės 25 d. Nr. 386, Vilnius.
VII. A.Abramavičius, V.Mikelėnas “ Įmonių vadovų teisinė atsakomybė”, VĮ Teisės informacijos centras. AB Standartų spaustuvė, 1998 m. .